LINKIU DIRBTI SĄŽININGAI IR ATSIRIBOTI NUO NETEISĖTŲ INTERESŲ INTERVIU SU ĮGALIOJIMUS BAIGUSIA PANEVĖŽIO NOTARE VITALIJA JOCIENE
92
NOTARIATAS | PATIRTIS
Mūsų šeimoje vyravo požiūris į notarą kaip į garbingo teisininko statusą. Mano senelis Antanas Šližinskas tarpukario Lietuvoje buvo teisininkas, gyvendamas Panevėžyje dirbo policijos viršininko pavaduotoju ir labai gerai pažinojo kažkurį iš Panevėžio notarų Moigių. Tėvas ir sūnus notarai Jonas ir Algirdas Moigiai buvo garbingi žmonės, visuomenininkai. Savo senelio nepažinojau, jis mirė 1939 metais. Bet visus gražius prisiminimus papasakojo močiutė. Ji visą laiką kartojo, kad notaras – tai garbingiausia, taikiausia teisininko profesija. Man baigus studijas Vilniaus universiteto Teisės fakultete, vyko paskyrimai į būsimas darbo vietas, tačiau notarų poreikis buvo labai nedidelis. Iš karto tapti notare man nepavyko. Tuomet sužibo viltis gauti paskyrimą dirbti į Panevėžį. Man pavyko, gavau darbą Žemės ūkio valdyboje, tačiau visą laiką turėjau viltį kaip nors tapti notare. Kodėl norėjau būti būtent notare? Man atrodo, kad notaras – tai teisininkas, kuris vienodai objektyvus, geras abiem pusėms. Tai labai įdomi profesija, ir ji numato bendravimą su taikiais asmenimis. Teisėjo darbas irgi įdomus, tačiau jo nagrinėjamos bylos šalys yra konfliktiškos. Pacituosiu prasmingus romėnų filosofo Lucius Anneus Seneca žodžius: „Kas padarė nuosprendį neišklausęs abiejų šalių, pasielgė neteisingai, nors tas nuosprendis būtų ir teisingas.“ Tie žodžiai notaro darbe yra labai prasmingi ir teisingi. Darbas su žmonėmis yra sunkus, notaras turi būti ir patarėjas, ir psichologas kartu. Kartais ir išklausyti dejonių. Būna ir ašarų, kai į notarą kreipiamasi po artimųjų netekčių. Tiesiog nori išsipasakoti, išlieti skausmą. Ir notaras privalo tai išklausyti, paremti, pa-
