Vigita Vėbraitė. Notaras mediacijoje: prielaidos, pagrindai ir vaidmuo

DOC. DR. VIGITA VĖBRAITĖ

VU Teisės fakultetas

Notaras mediacijoje: prielaidos, pagrindai ir vaidmuo

Nors vis dar tarp teisininkų yra kalbama, kad Lietuvoje mediacija yra naujas reiškinys, tačiau iš tikro apie šio instituto taikymo galimybes yra diskutuojama jau daugiau nei penkiolika metų. Pirmasis bandomasis teisminės mediacijos projektas Vilniaus miesto antrajame apylinkės teisme buvo pradėtas taikyti 2005 metais. 2008 metais buvo priimtas Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas1; Europos Sąjungos mastu 2008 m. priimta Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyva dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų2. Kaip žinia, 2016 metais priimti Notariato įstatymo pakeitimai, leidžiantys notarams būti mediatoriais. 2019 metais įsigaliojo nauja Mediacijos įstatymo redakcija3, o 2020 metais įsigaliojo minėto įstatymo skyrius, įtvirtinęs privalomąją mediaciją šeimos ginčams, kurie turi būti nagrinėjami ginčo teisenos tvarka. Taip pat nuo 2019 metų vis yra plečiamas mediacijos taikymas administraciniuose ginčuose. Yra pasisakyta, kad mediacijos instituto įtvirtinimas administraciniame procese yra taip pat tikslingas, kadangi taikant šį būdą mažinama konfrontacija tarp visuomenės, valstybės tarnautojų ir viešojo administravimo subjektų4 .

1 Valstybės žinios (2008), Nr. 87-3462. 2 OL, L 136, p.3. 3 TAR, 2017-07-12, Nr. 12053. 4 Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) plėtros koncepcija. TAR, 2015-09-17, Nr. 13939. NOTARIATAS | NUMERIO TEMA

Tačiau aptartos teisinio reguliavimo iniciatyvos tikrai nereiškia, kad mediacija yra tapusi visiems gerai žinomu ginčų sprendimo būdu. Pavyzdžiui, Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, 2020 m. buvo inicijuota 516 teisminės mediacijos procesų civilinėse bylose. Administracinėse bylose buvo inicijuoti 8 mediacijos procesai. Palyginus su statistikos duomenimis, kurie rodo, kad pernai Lietuvos teismuose buvo išnagrinėta daugiau nei 150 000 civilinių bylų, mediacijos procesų skaičiai atrodo gana skurdžiai. Konkreti statistika apie notarų vykdomą mediaciją iki šiol nėra viešai prieinama.

Mediacijos pagrindiniai principai ir privalumai

Mediacijos įstatymas mediaciją apibrėžia kaip civilinių ar administracinių ginčų sprendimo procedūrą, kurios metu vienas ar keli mediatoriai padeda ginčo šalims taikiai spręsti ginčą. Tad pačioje sąvokoje neatsispindi visi šios procedūros bruožai. Atsispindi tik tai, kad pagrindinis mediacijos tikslas – taikus ginčo išsprendimas, suderinus ginčo šalių pozicijas ir interesus. Galima paminėti, kad mediacija istoriškai žiūrint pirmiausiai buvo socialinis reiškinys, ja galima spręsti ne tik teisinius ginčus, ilgą laiką pati procedūra nebuvo institucionalizuota.

Pirmiausiai, mediacija yra lanksti procedūra, kurios išsamiai nereglamentuoja jokie teisės aktai, tad mediatorius su ginčo šalimis gali laisvai organizuoti susitikimus, taikyti įvairius šalių sutaikymo metodus. Mediatorius, pavyzdžiui, gali susitikti ir su kiekviena iš šalių atskirai ir tokiu būdu padėti rasti kompromisą. Mediacijos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje tik pasakoma, kad jeigu ginčo šalys ir mediatorius nesusitaria dėl civilinio ginčo mediacijos pobūdžio ir tvarkos ar ginčo šalių susitarime nenustatyti konkretūs mediatoriaus veiksmai, mediatorius konkrečius veiksmus turi atlikti tinkamai, atsižvelgdamas į civilinio ginčo aplinkybes, įskaitant galimą ginčo šalių jėgų disbalansą, ginčo šalių pageidavimus ir poreikį greitai išspręsti ginčą. Tad iš tikro pats procesas, jo eiga dažniausiai priklauso nuo ginčo šalių požiūrio, charakterių, nuo mediatoriaus patirties, nuo gyvenimiškų aplinkybių (pavyzdžiui, ar abi ginčo šalys gyvena Lietuvoje). Mediacija gali būti vykdoma ir naudojant informacines technologijas.

Skirtingai nuo, pavyzdžiui, teisminio proceso ar teisminio sutaikymo, mediacija yra konfidenciali procedūra. Pagal Mediacijos įstatymo 17 straipsnį, jeigu ginčo šalys nesusitarė kitaip, ginčo šalys, mediatoriai ir mediacijos paslaugų administratoriai turi laikyti paslaptyje visą civilinio ginčo mediacijos ir su ja susijusią informaciją, išskyrus informaciją, kurios reikia siekiant patvirtinti ar įvykdyti mediacijos metu sudarytą taikos sutartį, ir informaciją, kurios neatskleidimas prieštarautų viešajam interesui. Mediatorius negali vienos ginčo šalies jam patikėtos konfidencialios informacijos atskleisti kitai ginčo šaliai, jeigu nėra informaciją patikėjusios ginčo šalies leidimo. Be to, mediacijos procedūrai nėra būdingas susitikimų protokolavimas. Svarbus konfidencialumo principo aspektas yra tai, kad procesiniuose kodeksuose įtvirtinta, jog yra draudžiama apklausti mediatorių kaip liudytoją apie aplinkybes, kurias jis sužinojo mediacijos metu. Konfidencialumo

sąvoka dažnai vartojama greta privatumo sąvokos. Konfidencialumas yra taikomas informacijai, o privatumas – aplinkai5 .

Kitas nuo seno esminis mediacijos bruožas yra jos savanoriškumas. Ginčo šalys pačios pasirenka ir gali apsispręsti, ar naudoti šią procedūrą, ar sudaryti susitarimą, kokias sąlygas įtraukti į taikų susitarimą, ar pasitraukti iš mediacijos proceso. Pažvelgus į šį mediacijos bruožą, gali keistai atrodyti ne tik Lietuvoje įtvirtinta privalomoji mediacija. Šiuo metu Lietuvoje privalomoji mediacija prieš kreipiantis į teismą yra taikoma šeimoms ginčams, nagrinėjamiems ginčo teisena Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Svarbu paminėti, kad 2021 m. balandžio mėnesį buvo priimti Mediacijos įstatymo pakeitimai6 , kurie nustatė, kad privalomoji mediacija yra netaikoma, kai kreiptis į teismą dėl ginčo sprendimo siekia smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo, o kita ginčo šalis yra galimas smurtautojas ir yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, susijęs su smurtu artimoje aplinkoje, arba teisme nagrinėjama byla, susijusi su smurtu artimoje aplinkoje, arba yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl smurto artimoje aplinkoje, arba yra pateikta įstatymų nustatyta tvarka įgalioto teikti specializuotą kompleksinę pagalbą subjekto pažyma apie specializuotos kompleksinės pagalbos teikimą asmeniui dėl galimai patirto smurto artimoje aplinkoje.

Gali atrodyti keista, kaip mediacija išvis gali būti privaloma. Tačiau iš tikro, manytume, net ir privalomumo elementai iš esmės nepaneigia savanoriškumo principo. Šiuo metu Lietuvoje yra tik privalomas mediacijos inicijavimas. Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu per keturiolika dienų nuo pranešimo apie privalomosios mediacijos inicijavimą išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija. Be to, ir pradėjus mediacijos sesiją, kiekviena ginčo šalis yra laisva pasitraukti iš mediacijos. Aišku, galima matyti ir tai, kad šiuo metu suaktyvėjęs mediacijos teisinis reglamentavimas įvairiose valstybėse lemia, kad mediacijos savanoriškumas yra iš dalies susiaurėjęs. Be to, kiek labiau mediacijos savanoriškumo principui gali prieštarauti Civilinio proceso kodekso 2311 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bylą nagrinėjantis teisėjas, nustatęs didelę taikaus ginčo sprendimo tikimybę, gali perduoti ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu.

Suprantama, kad mediacija negali vykti be mediatoriaus. Jis turi būti neutralus, nešališkas, tad negali būti kaip nors susijęs su kuria nors ginčo šalimi. Svarbus mediatoriaus bruožas yra tai, kad jis, kitaip nei teisėjas ar arbitras, negali priimti sprendimo dėl ginčo esmės. Lietuvoje mediatoriaus teisinis statusas yra gana detaliai reglamentuotas. Mediacijos paslaugas gali teikti tik mediatorius, įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą. Tai taikoma ir mediacijai, vykdomai pagal šalių susitarimą.

5 Mediatoriaus vadovas. Metodinis leidinys. 2019. p. 64. 6 Mediacijos įstatymo Nr. X-1702 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas. NOTARIATAS | NUMERIO TEMA

Notarų vaidmuo mediacijoje

Nors notarai savo veikloje beveik nuolat naudoja tam tikrus mediacijos elementus, tačiau iš tikro Lietuvoje mediacija notarų veikloje yra gana detaliai reglamentuota ir įtvirtintas griežtas notarinių veiksmų ir mediacijos atribojimas. Notariato įstatymo 202 straipsnyje nurodyta, kad mediacijos paslaugų teikimas neturi trukdyti notarui atlikti notarinius veiksmus. Notaras privalo teikti pirmenybę notarinių veiksmų atlikimui. Teikdamas mediacijos paslaugas, notaras privalo vengti interesų konflikto ar kitų aplinkybių, kurios galėtų kelti abejonių jo objektyvumu ir nešališkumu atliekant notarinius veiksmus. Atlikdamas notarinius veiksmus ir teikdamas mediacijos paslaugas, notaras turi atriboti notarinių veiksmų atlikimą nuo mediacijos paslaugų teikimo.

Notaras negali teikti mediacijos paslaugų ginčuose, kylančiuose iš tų santykių, dėl kurių jis jau yra atlikęs notarinius veiksmus. Notaras taip pat negali atlikti notarinių veiksmų dėl tų santykių, iš kurių kilusiame ginče jis jau suteikė mediacijos paslaugas. Tad notarai turi griežtai atriboti notarinių veiksmų atlikimą ir mediacijos paslaugų teikimą, realiai notaras gali teikti mediacijos paslaugas tik tada, kai jis turi laisvo laiko ir neketins atlikti šalims notarinio veiksmo. Kartu galima paminėti, jog, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, notarams gali būti gana sunku derinti notarinių veiksmų atlikimą ir mediacijos paslaugų teikimą, rasti laiko tinkamai vykdyti visas šias funkcijas.

Kad notaras turi apskritai siekti socialinės taikos, pabrėžia ir Lietuvos Respublikos notarų etikos kodeksas. Pavyzdžiui, 8 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad notaras turi siekti ne tik teisinės, bet ir socialinės taikos. Jeigu dėl notarinio veiksmo tarp šalių kyla ginčas, notaras visada turi siekti jas sutaikyti ir negali atstovauti tik vienos iš notarinio veiksmo šalių interesams. Mediacijos procedūros elementų galima rasti ir kodekso 9 straipsnyje, kurio 3 dalis pasako, kad notaras, vykdydamas konsultavimo pareigą, išsiaiškina notarinio veiksmo šalių interesus, kurie yra reikšmingi, siekiant suderinti skirtingas šalių pozicijas ir pasiekti kompromisą, nustatyti tikrąją notarinio veiksmo šalių valią de facto ir garantuoti interesų pusiausvyrą. Taip pat to paties straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad, esant ginčui tarp notarinio veiksmo šalių, notaras informuoja jas apie galimą alternatyvų ginčų sprendimo būdą (mediaciją), jo sąlygas ir naudą. Jei pats notaras yra mediatorius ir dar nėra atlikęs kokio nors notarinio veiksmo tarp ginčo šalių, pats notaras galėtų, šalių sutikimu, būti mediatoriumi ginče. Suprantama, jei būtų pasiektas susitarimas, jo negalėtų patvirtinti tas pats notaras.

Galima paminėti, kad atskirose valstybėse yra gana skirtingai reglamentuotos notarų-mediatorių galimybės patvirtinti šalių pasiektus susitarimus. Pavyzdžiui, Vokietijoje ar Nyderlanduose notaras, vykdęs mediaciją, gali patvirtinti susitarimą ir paskelbti jį vykdytinu. Tuo tarpu Prancūzijoje ar Ispanijoje tokios teisės notaras mediatorius neturi7 . Manytume, kad galima būtų ir Lietuvoje labiau pasitikėti notarais ir leisti jiems patvirtinti pasiektą susitarimą, jei to nori abi ginčo šalys. Tokiu būdu tikriausiai notarai bandytų

7 Mediation for notaries. Practical guide to cross-border notarial mediation (2018). Prieiga per internetą http://www.notaries-of-europe.eu/index.php?pageID=15571.

dažniau dalyvauti mediacijose, kartu ir ginčo šalis galbūt dažniau rinktųsi notarus būti mediatoriais. Be to, ir teismai nebūtų apkraunami taikos sutarčių tvirtinimu, jei apskritai mediacijos metu pasiekti susitarimai, patvirtinti notarų, galėtų būti pripažįstami vykdomaisiais dokumentais. Kita situacija yra, kai atsiranda ginčas tarp šalių dėl patvirtinto notarinio veiksmo, tada jau tikrai kyla interesų konfliktas ir notaras tikrai negali dalyvauti mediacijoje.

Kaip jau buvo minėta, tik notaras, kuris yra įrašytas į mediatorių sąrašą, gali teikti šias paslaugas ginčo šalims. Siekiant įsirašyti į mediatorių sąrašą, notarui nereikia laikyti egzamino, jei jis turi 3 metų notaro darbo praktiką. Kaip matyti, šiuo metu sąraše yra apie 40 notarų. Tai, mano manymu, nėra labai mažas skaičius. Ypač džiugu, kad notarų, teikiančių mediatorių paslaugas, galima rasti įvairiuose Lietuvos regionuose.

Tiek notarai, kurie yra mediatoriai, tiek ir visi kiti notarai gali dalyvauti mediacijoje vadinamuoju išoriniu būdu, t. y. pasiūlyti šalims sutartyse įrašyti susitarimą dėl mediacijos, paaiškinti, kad tokia nuostata gali būti įtraukiama, paaiškinti, kad šalys, kurios yra susitarusios civilinį ginčą spręsti mediacijos būdu, turi prieš kreipdamosi į teismą arba arbitražą bandyti ginčą išspręsti šiuo būdu. Viena didžiausių mediacijos problemų Lietuvoje iki šiol yra nežinojimas apie ją. Tad ne tik teisėjai ar advokatai, bet ir notarai prisidėtų prie mediacijos plėtros, jei apie ją šalims papasakotų, paaiškintų, kad galima ne tik arbitražinė išlyga, bet ir susitarimas dėl mediacijos.

Galima paminėti, jog keistai atrodo, kad Notariato įstatymas nenumato galimybių kandidatams į notarus (asesoriams) būti mediatoriais ir vesti mediacijos procedūras. Šie asmenys, išklausę kursus ir išlaikę mediatoriaus egzaminą, tikrai būtų kompetentingi mediatoriai, be to, įgytų dar daugiau kompetencijų bendrauti su asmenimis, derinti ginčo šalių pozicijas. Juolab kad asesoriai gali būti, pavyzdžiui, arbitrais, o mediatorių sąraše šiuo metu yra keli notarų padėjėjai. Pavyzdžiui, Vokietijoje asesoriai gali būti mediatoriais8 .

Apskritai manyčiau, kad notarai yra vieni labiausiai kvalifikuotų teisininkų teikti mediacijos paslaugas. Jie nuolat savo darbe naudoja tam tikras mediacijos technikas, nėra įpratę atstovauti tik vienos pusės interesams ir niekada nepriima sprendimų ginčuose tarp šalių, o tik gali patarti, kaip geriausiai elgtis tam tikroje situacijoje. Be to, nuolat naudoja tokius mediacijos elementus, kaip antai, taisyklių paaiškinimas, nurodymas šalių pozicijų privalumų ir trūkumų, optimalus ginčo šalių interesų derinimas, taip pat padėjimas suformuluoti susitarimą.

Kartu notarai puikiai moka laikytis konfidencialumo taisyklių, yra įsigilinę į mediacijoms labai palankias teisės sritis, kaip šeimos teisės įvairūs klausimai, ginčai dėl paveldėjimo, bendraturčių teisiniai santykiai, akcininkų ginčai ir pan. Kartu galima pabrėžti, kad notarais jau ilgą laiką labai pasitiki visuomenė, o pasitikėjimas mediatoriumi yra labai svarbu ir sėkmingam mediacijos rezultatui. Tad norėčiau tikėtis, kad kuo daugiau notarų aktyviai dalyvaus mediacijose ir tokiu būdu skatins šio vis dar gana nežinomo ginčų sprendimo būdo plėtrą Lietuvoje.

8 SCHMITZ-VORNMOOR, A. Mehr Schlichtung wagen! // Notar, 2019 (6), p. 188. NOTARIATAS | NUMERIO TEMA