NOTARIATAS NR. 31
MŪSŲ STIPRYBĖ YRA TIESA, NELEISKIME JOS ĮVEIKTI SILPNYBĖMS INTERVIU SU ĮGALIOJIMUS BAIGUSIA KLAIPĖDOS NOTARE VIRGILIJA JOANA MARTINAUSKIENE
Mano kelią į notariatą lėmė aplinkybės. Kai buvau šešiolikos, mirė mano tėtis. Buvau gera mokinė, mokiausi vien penketais Klaipėdos miesto 5-ojoje vidurinėje mokykloje, tačiau, mirus tėčiui, teko po aštuonių klasių eiti dirbti ir padėti mamytei išlaikyti šeimą. Po tėčio, dirbusio žvejybos uoste, mirties mums buvo skirta 36 rublių pensija netekus maitintojo, turėjau pusantrų metų jaunesnę seserį, ji liko mokytis mokykloje. O aš išėjau į Klaipėdos miesto vakarinę mokyklą ir dėl mamytės pažinčių teisme gavau mašininkės darbą. Gavau Nepilnamečių reikalų komisijos leidimą ir 1966 metų rugpjūtį pradėjau dirbti teisme mašininke. Buvau apsupta įvairių teisės profesijos atstovų – teismo pastate buvo įsikūrę ir valstybiniai notarai, ir advokatai, nemažai bendradarbių studijavo teisę neakivaizdiniu būdu – man tai atrodė nepasiekiama aukštuma. Iškėliau sau tikslą taip pat studijuoti teisę. Kartais man, kaip mašininkei, iš viršutiniame aukšte įsikūrusių notarų atnešdavo atspausdinti kokį nors dokumentą. Atlikusi darbą, gaudavau rublį. Dirbdama teisme, susipažinau su daugybe skirtingo pobūdžio bylų, mačiau teisėjų, prokurorų darbą. Baigusi vakarinę mokyklą pasiėmiau atostogų ir lėktuvu – pirmą kartą gyvenime – iš Klaipėdos nuskridau į Vilnių. Teisės fakultetas tuomet buvo įsikūręs M. K. Čiurlionio gatvėje – ten ir laikiau egzaminus. Įstojau iš pirmo karto – gavau visus penketus, išskyrus ketvertą už rašinį. Tuometinis fakulteto dekanas – profesorius Pranas Kūris – per mandatų komisiją, vartydamas mano bylą, klausė: ar neturėdama tėvo, tik mamą, pajėgsite studijuoti Vilniuje? Atsakiau: man mama visuomet padės. Ir įstojau į dieninį skyrių.
95
