Psichologės komentaras: teisės ir pareigos

TEISĖS

ir pareigos

KAROLINA GURSKIENĖ

– TU NEGALI VERSTI MANĘS TVARKYTIS TADA, KAI AŠ NENORIU, – AUGUSTĖ IŠRĖKIA SAVO MAMAI. – TU TURI UŽSIIMTI NE TIK PRAMOGOMIS, BET IR MOKSLAIS, IR TVARKYMUSI, IR KITAIS, NEBŪTINAI VISADA MALONIAIS, DALYKAIS, – PRIMENA PAREIGAS JAI MAMA. – AŠ TURIU TEISĘ ATSIPALAIDUOTI IR NIEKO NEVEIKTI TADA, KADA NORIU, O NE TADA, KADA TAU ATRODO TINKAMAS METAS! – NEPASIDUODA AUGUSTĖ. – TU TURI TEISĘ NUTILTI, PANELYTE, NES TAVO BALSO TONAS NEBEATRODO MALONUS, – NEIŠKENTUSI SUDRAUSMINA MAMA.

IR TAIP ŽODIS PO ŽODŽIO PAPRASTAS BUITINIS DIALOGAS VIRSTA ARŠIA KOVA UŽ SAVO TEISES. – TU NETURI TEISĖS MANĘS NIEKO VERSTI! – TU TURI TVARKYTIS, KAD IŠMOKTUM! – KAI NORĖSIU, TADA IR TVARKYSIUOS! – KOL GYVENI ŠITUOSE NAMUOSE, TVARKYSIES IR BE NORO!

Teisės ir pareigos. Reikalavimai ir maištavimai. Skirtingos kartos ir skirtingi auklėjimai. O jei auklėjimo nebeliktų? Jei visi darytų tik tai, ką jie nori ir kada nori? Ir kodėl, niekas apie tai nepagalvojo anksčiau?

Mokausi, kai noriu. Prie kompiuterio sėdžiu, kiek noriu. Miegoti einu, kada noriu. Jaunam žmogui tai – laisvė ar bausmė? Jei kūdikiui būtų leidžiama daryti, ko jis užsinori ir visiškai nebūtų kontroliuojama, kur tai nuvestų? Iki pirmų laiptų, – ir kas tada?

Jei ant stalo paguldytumėme kūdikį ir mažą kačiuką, kuris iš jų nulėktų nuo krašto? O jei ant skardžio padėtumėme kūdikį ir avies jauniklį, kuris iš jų nukristų? Žmogaus palikuonis – ir vienu ir kitu atveju. Kodėl? Nes gyvūnai turi labai stiprią intuiciją, kuo nėra taip stipriai apdovanotas žmogus. Tačiau žmogus turi galimybę išlavinti savo protą ir išmokti begales dalykų, kuo nėra taip stipriai apdovanotas nei vienas gyvūnas. Kuo jaunesnis žmogaus amžius, tuo geriau vyksta išmokimas. Išmokti naują kalbą arba susigaudyti informacinėse technologijose daug lengviau paaugliui nei žmogui, kuriam per penkiasdešimt metų. Tačiau išmokimas ne-

Laikantis disciplinos ir žinant savo pareigas asmuo auga ir vystosi savarankiškesnis ir atsakingesnis už tą, kuris gyvena be jų. Darant dalykus, nes žinai, kad tai tavo pareiga (pavyzdžiui: mokytis, lankyti būrelius, lankyti senelius ir panašiai), visada gauni atpildą ir motyvaciją veikti ir kitą kartą. Jei tu labai tingėjai nuvažiuoti pas močiutę šį mėnesį, bet nuvažiavai – po to tu džiaugiesi ir didžiuojiesi savimi, kad įveikei tingulį ir padarei, kaip reikia. Jei tau reikia mokytis ir tu vis atidėlioji – kažkur ten, giliai viduje, visa tai tau vis tiek „kapsi“ ir neduoda ramybės. Ir tu nesi atsipalaidavusi, nors pati renkiesi nesimokyti. Tu nesimokai, nerviniesi dėl to, neįgyji žinių, gauni prastą pažymį ir turi spragą. Viskas išsitęsia per ilgą laiko tarpą, kai tau reikėjo tik gerai kelias valandas pasimokyti. Tik susiplanuoti laiką ir prisėsti nusimatytu laiku. Ir jeigu čia žmogus aiškiai žino, kokios yra jo pareigos, atlikdamas jas kiekvieną dieną – jis kiekvienu kartu pajaučia laimėjimo jausmą. Ir priešingai, neatlikdamas ir maištaudamas tam – nuskriaudžia tik pats save.

Jaunas žmogus neatsakingai renkasi tol, kol jam neatkeliauja suvokimas. Per baimę mes nieko nesuprantame, suprantame per aiškinimą(si). Šios kartos privalumas – laisvė reikštis. Jei dar mūsų tėvai buvo mokomi nutylėti ir nesikišti, šių laikų jaunimas – skatinamas nepasiduoti, kovoti už savo teises ir garsiai reikšti savo mintis. Į paauglio klausimą „kodėl turiu taip daryti?“, tėvų atsakymas „nes aš taip pasakiau“ – nebegalioja, nes vaikas nori racionalaus paaiškinimo, jis nori suprasti. Ir jis yra visiškai teisus. Silpsta tėvų autoritetas? Vyksta suaugusio žmogaus žeminimas? O gal labiau žinių ir kantrybės patikrinimas? Kai siekiama ne pažeminti, bet nuoširdžiai suvokti. Kai kova dėl kovos išprovokuojama ne todėl, kad vaikas neklauso, bet todėl, kad jis nori žinoti iki pat siūlo galo. Ne todėl, kad sunervintų tėvus, bet todėl, kad iš konflikto išeitų susivokęs. Jeigu tėvams neužtenka žinių ar kantrybės paaiškinti, kodėl reikia važiuoti kasti bulvių pas močiutę būtent tą savaitgalį, kai vyksta jo geriausio draugo super mega turbo septynioliktas gimtadienis, tai kaip tam paaugliui suprasti? Pasigooglinus „kasti bulves ar eiti į draugės tūsą“ norisi išrėkti tėvams apie savo teises ir kovoti iki paskutinio lašo, bet kartu lyg ir susimąstai – o kur pareiga? Ir kai giliau pagalvoji – gaila ir močiutės, ir tėvų, ir tų ilgų vagų. Jei mes su broliu tą savaitgalį abu į tūsus – ten bus smagu, bet galvoje... toks geras grūzas... ir nebe fainas tada tas tūsas.

Išvengti nesusikalbėjimo su tėvais ir nesmagaus laiko tiek būnant bulviakasy, tiek draugės gimtadieny, galima nuoširdžiai aptariant su jais tau svarbius dalykus. Jei lankyti močiutę kartą per mėnesį yra nusistovėjusi šeimos pareiga, tai bulviakasis ir visi kiti dalykai, susiję su močiute, nebūtinai pareiga, ar ne? Jei pokalbis prasidėtų ne nuo kaltinimo: „tu neturi teisės manęs per prievartą niekur vežti“, o nuo formuoluotės, kuri yra panaši į: „man bus labai liūdna, jei visi eis į Martos gimtadienį, o manęs nebus...“ – tokia sakinio sandara tėvus privers susimąstyti, o ne supykti. Ir pergalvoti planus. Informacija ta pati, ir vienu ir kitu atveju tu išsakai tai, kad nenori vykti pas močiutę, tačiau skirtingai išsireiškiant, išprovokuojami jau visai kiti jausmai. Ir iš teisių reikalavimo situacija tampa pareigos perkėlimu į kitą dieną ar formą. Ir visi laimingi. Ir galvoje ne grūzas, ir geras tūsas, ar ne?

Nors turėti daug teisių skamba viliojančiai, be pareigų teisės nėra saldžios. Tik per pareigas mes tampame savarankiškais ir atsakingais, tik per pareigas įgyjame tikrąsias teises, nes iš tikrųjų išmokstame. Savo teises naudinga prisiminti. O pareigų prisiminti neužtenka. Pareigas naudinga atlikti, tada teises turime be didelių pastangų. Pirma turiu išmokti vairuoti ir atsakingai mokytis, o tik tada gaunu teises. Su gyvenimo teisėmis ne kitaip.

vyksta nieko neveikiant. Išmokimas vyksta stumiant save iš komforto zonos ir dedant pastangas. Tai – savidrausmė, kuri pasireiškia disciplina, atsakomybės prisiėmimu ir pareigų turėjimu. Visų pirma – pačiam prieš save.

Žmogus yra lengvų malonumų ieškotojas, todėl jei reikėtų veikti tik iš noro, tikriausiai, jis neveiktų nieko. Kiek įdedame savęs į dalykus – tiek ir turime. Jei neįdedu pastangų į treniruotes – nesu tame puikus. Jei neįdedu pastangų į mokslus – nesu tame puikus. Puikus esu ten, kur susikaupiu, stengiuosi ir būnu. Net jei man šiandien visai nebesinori, net jei šiandien labai tingisi – tai mano užsibrėžtas tikslas, todėl laikausi plano ir griežtai užsiimu savidrausme. Tik iš disciplinos ir kantrybės gimsta laimėjimai.