Dobilė Minkutė: kaip gyvena teisininkai?

Kaip gyvena TEISININKAI?

LAURA DAUTONYTĖ

ASMENINIO ARCHYVO IR „SHUTTERSTOCK“ NUOTRAUKOS

Iš Kauno kilusi, o šiuo metu Vilniuje gyvenanti Dobilė Minkutė – iššūkių žmogus. Pagalvokite, ar dažnas jaunas žmogus ryžtųsi pradėti sudėtingas teisės studijas prestižiniame Marselio universitete prancūzų kalba, nors ši kalba jam svetima? Dobilė, įstojusi į vieną geriausiai vertinamų Europos universitetų, vos per kelis mėnesius, laikydamasi griežto mokymosi grafiko, ne tik išmoko prancūzų kalbą, bet ir sugebėjo patobulinti savo teisines žinias. Šios jai praverčia ir šiandien, kai grįžusi iš studijų Europoje ji toliau teisinius įgūdžius lavina konkurencijos teisės srityje.

Kasdienių iššūkių darbe Dobilei tikrai netrūksta. Vieną dieną ji gali analizuoti farmacijos rinką, kitą – dažnių koncentracijos klausimus, o trečią – skaityti kartelį sudariusių įmonių elektroninį paštą ir ieškoti naudingų įrodymų. Dobilė sutiko papasakoti „Panelei“, koks buvo jos profesinis kelias ir pateikė įžvalgas apie tai, koks, jos nuomone, yra šiuolaikinio jaunimo santykis su teise.

Dobile, nupasakok savo pirmuosius žingsnius teisininkės profesijos link. Ar jau mokydamasi mokykloje žinojai, kad gyvenimą siesi su teise?

Gali keistai nuskambėti, bet niekada neturėjau dilemos renkantis profesiją. Tiksliai nepamenu, kada supratau, kad noriu būti teisininke, bet tai įvyko kur kas anksčiau nei paskutiniais mokymosi mokykloje metais ir šis pasirinkimas niekada nesikeitė. Visgi, turiu pripažinti, kad tokį mano pasirinkimą nulėmė labiau idealizuotas, filmų ir pasakojimų sukurtas šios profesijos paveikslas nei realus suvokimas, koks iš tiesų yra teisininko darbas. Šeimoje teisininkų neturiu (tik prosenelį, kurio man neteko pažinti), artimoje aplinkoje jų taip pat nėra, todėl mano pasirinkimas buvo paremtas įsivaizdavimu apie teisininkus, kurie yra puikūs oratoriai, ginantys savo klientus teisme ir nuolat skubantys į susitikimus aptarti naujų bylų. Realybė, deja, skiriasi nuo šio įsivaizdavimo, todėl dabar renkantis profesiją elgčiausi kiek kitaip. Savaitei ar ilgesniam laikotarpiui bandyčiau atlikti praktiką pasirinktoje įmonėje, kuri susijusi su norimomis studijomis, arba susitikčiau puodeliui kavos su norimos profesijos atstovu ir iš pirmų lūpų mėginčiau išgirsti, kokie šios profesijos privalumai ir trūkumai, kaip realiai atrodo darbo diena ir tada spręsčiau, ar man tai yra priimtina.

Baigei teisės studijas viename seniausių Prancūzijos ir Europos universitetų – Marselio universitete. Papasakok, kaip sekėsi studijuoti, ar kojos studijoms nekišo tai, kad studijos vyko prancūzų kalba?

Dabar studijų metus prisimenu su šypsena, nors pirmaisiais mėnesiais tikrai nesinorėjo šypsotis. Prancūzų kalbą mokiausi prieš išvažiuodama, tačiau mano žinių neužteko civiliniams kodeksams analizuoti ir konspektuoti itin greitai žodžius beriančių profesorių paskaitose. Stengiausi palaikyti kontaktą su kursiokais ir prašiau jų pasidalinti savo užrašais, tačiau dažnai sulaukdavau pašiepiamo žvilgsnio ir palinkėjimo, kad šiemet bent jau išmokčiau kalbą, o kitais metais galiu pagalvoti ir apie egzaminų išlaikymą. Tokie komentarai man sukeldavo pyktį ir net išprovokuodavo ašaras. Klausiau savęs: „Ką gi aš čia darau ir ką bandau sau įrodyti?“ Vis dėlto, sunkus darbas tikrai atneša vaisių. Buvau sudariusi sau griežtą mokymosi tvarkaraštį, išsitryniau socialinių tinklų paskyras, su šeima bendravau tik kartą per savaitę ir nieko daugiau nedariau, tik lavinau prancūzų kalbą ir gilinausi į teisinius pagrindus. Po kelių mėnesių situacija palaipsniui pradėjo gerėti, reikėjo vis mažiau kitų studentų pagalbos, beveik viską suprasdavau ir sugebėdavau užsirašyti pati paskaitų metu, apsipratau su naująja buitimi ir sėkmingai išlaikiau pirmuosius egzaminus.

Mėgstu sakyti, kad Marselio universitetas buvo vieta, kurioje įgijau žinių apie teisę, tačiau svarbiau už jį – studijos, kurios buvo mano gyvenimo mokykla. Išvažiuodama studijuoti ir būdama viena, daug laiko praleidau su savimi, turėjau laiko atsakyti į įvairius egzistencinius klausimus, susidūrusi su kultūrų skirtumais pažvelgiau į save iš šalies, mokiausi prisitaikyti prie kitų kultūrų ir bandžiau jose atrasti vietos sau.

Ar baigus studijas Prancūzijoje nekilo noras pasilikti svečioje šalyje ir ten dirbti teisės srityje?

Prancūzijoje mano studijos tik prasidėjo, vėliau studijavau Olandijoje, Belgijoje, Italijoje ir Izraelyje, todėl turėjau galimybę rinktis iš kelių skirtingų šalių. Vis dėlto, Prancūzija, Liuksemburgas, Belgija (šalys, kuriose kalbama prancūziškai) buvo mano sąrašo viršuje dėl prancūzų kalbos ir pranašumo lyginant vienas su kitomis. Neslėpsiu, jog neplanavau grįžti į Lietuvą ir savo profesinę karjerą pradėti būtent čia, nes vasarai jau buvau susiradusi darbą Prancūzijoje. Tačiau grįžusi kelioms dienoms į gimtinę ir apsilankiusi teisininkų kontorose supratau, kad būtent dabar yra palankus metas sugrįžti.

Manau, kad į baigusį studijas ir pradėjusį dirbti jauną žmogų Lietuvoje žiūrima pozityviai, jis įmonei gali atnešti naujų perspektyvų, idėjų, todėl jaunuolis greitai kopia karjeros laiptais, jam suteikiama vis daugiau atsakomybių. Taip pat jis turi galimybę susikurti asmeninį, socialinį gyvenimą, leisti turiningą laisvalaikį, įsikurti netoli darbovietės, kad į darbą netektų važiuoti valandą ir daugiau. Tuo tarpu užsienyje tokių galimybių pirmaisiais karjeros metais nėra arba jos pareikalauja daug uolesnio įdirbio ir didesnės konkurencijos jaunimo tarpe.

Papasakok, kaip šiuo metu tau sekasi realizuoti save Lietuvoje?

Šiuo metu dirbu advokatų kontoroje „Sorainen“. Pagrindinė mano darbo sritis – konkurencijos teisė. Daugelis nustemba sužinoję, kad mokiausi užsienyje, o dirbu teisinį darbą Lietuvoje, juk teisė – nacionalinė sritis... Taip, yra sričių, kurių reguliavimas iš tiesų labai priklauso nuo kiekvienos šalies specifikos, pavyzdžiui, šeimos ar baudžiamoji teisė, tačiau konkurencijos teisė yra labai harmonizuota Europos lygmeniu ir užsienyje įgytos žinios gali būti panaudotos dirbant Lietuvoje. Be to, darbe daugiausiai kalbu ir teisinius dokumentus rengiu anglų kalba, nes didžioji dalis mūsų klientų – užsienio kapitalo įmonės. Kartais darbe praverčia ir prancūzų kalba.

Realizuoti save bandau ne tik darbe, bet ir už jo ribų. Nuo mokyklos laikų aktyviai dalyvavau įvairių nevyriausybinių organizacijų veikloje, todėl, grįžus į Lietuvą ir apsipratus su darbo krūviu, pradėjau ieškoti naujų organizacijų ir projektų, prie kurių įgyvendinimo galėčiau prisijungti. Šiuo metu dalyvauju „Vilniaus Tarptautinio Rotaract klubo“ ir „Vilniaus jaunimo klubo“ veiklose, lankau ispanų kalbos kursus.

susijęs ir mano magistrinis darbas. Man ji patinka, nes tai nėra „sausoji“ teisė, joje labai daug ekonominio pagrindimo, loginio mąstymo, todėl daug teisininkų sako, jog ši sritis nėra „tikroji“ teisė. Konkurencijos teisė įdomi tuo, kad tenka dirbti su labai skirtingais projektais ir klientais. Vieną dieną gali analizuoti farmacijos rinką, kitą – dažnių koncentracijos klausimus, o trečią – skaityti kartelį sudariusių įmonių elektroninį paštą ir ieškoti naudingų įrodymų.

O kokie yra tavo tolimesni planai profesinėje srityje?

Kol kas konkrečių planų neturiu. Šiuo metu stengiuosi toliau mokytis ir gilinti žinias savo pasirinktoje srityje, kuo geriau suprasti šios profesijos subtilybes. Teisė – labai plačiai pritaikoma sritis, todėl ateityje neatmetu galimybės dirbti ne tik advokatų kontoroje, bet ir verslo – dabartinių klientų – pusėje, domina ir valstybės tarnyba.

Kaip manai, ar šiuolaikinis jaunimas žino, kokia yra teisininkų vykdoma veikla?

Dažnai girdžiu, jog jaunimas (neretai ir teisės studentai), teisę supranta taip, kaip ji yra vaizduojama populiariajame „Kostiumuotieji“ (angl. „Suits“) seriale: daug susitikimų su klientais, arogantiškos kalbos teisme, prabanga, darbas iki išnaktų ir panašiai. Realybėje daug kas skiriasi, todėl pradėjus dirbti neretai tenka nusivilti ir iš naujo įvertinti, ar teisė tikrai yra ta sritis, kurioje jaunas žmogus nori pradėti savo karjeros kelią. Tie, kurie ketina studijuoti teisę, turi daug galimybių su ja iš arčiau susipažinti dalyvaudami universitetų moksleiviams rengiamose paskaitose, stovyklose, galima internetu klausyti geriausių užsienio universitetų paskaitų, atlikti praktiką kontoroje ir kita.

Ar jauni žmonės yra susipažinę su tuo, kas yra jų pačių teisės?

Sunku atsakyti apibendrintai, nes asmeniškai pažįstu jaunuolių, kurie šia tema labai domisi ir ją puikiai išmano, tačiau yra kita dalis jaunimo, kuriems teisiniai aspektai nėra įdomūs ir juos jie net ignoruoja. Manau, svarbu išmanyti savo teises, suprasti, kada jos yra pažeidžiamos ir žinoti kur kreiptis, norint jas apginti. Taip ugdoma pilietiška ir aktyvi visuomenė, kurios branduoliu neabejotinai gali būti jaunimas.

Dažnas jaunuolis bijo ginti savo teises, nes jį gąsdina išminties, gyvenimiškos patirties stoka, sudėtingas teisių gynimo procesas... Ar iš tiesų apginti savo teises jaunam žmogui yra sudėtinga?

Neabejoju, kad iš pirmo žvilgsnio tai tikrai gali atrodyti labai sudėtinga. Visuomenėje juk yra priimta mąstyti, jog teisminiai procesai trunka labai ilgai, brangiai kainuoja, o rezultatą sunku nuspėti. Aš šiuos procesus vertinčiau kiek pozityviau, tačiau neneigsiu, kad apginti savo teises nėra lengva. Ne tik jauniems, bet ir suaugusiems žmonėms skaityti teisės aktus ar valstybinių institucijų puslapiuose esančią informaciją nėra paprasta, nes joje naudojama specifinė kalba, todėl dažnas numoja ranka ir negina savo teisių, nors tam turi rimtą pagrindą.

Galbūt patartum, kokiais būdais būtų galima paskatinti jaunuolius labiau domėtis tuo, kokios yra jų teisės ir kalbant plačiuoju mastu – visa teisės sritimi?

Su teise kiekvienas susiduriame kasdien, tik nebūtinai tai identifikuojame, todėl suprasti teisės pagrindus ir pritaikyti juos praktikoje yra įdomus procesas, kurio metu galima labai daug sužinoti. Norint tai padaryti yra daugybė būdų: įvairiausios stovyklos, elektroniniai kursai, būreliai mokyklose, teismo inscenizacijos ir kita. Vis dėlto, jeigu yra noras ir galimybės, patarčiau ryžtis pasikviesti gyvam pokalbiui kokį nors pažįstamą arba jums įdomų advokatą ar teisininką, kurio galėtumėte paklausti rūpimų klausimų ir kuris, neabejoju, įkvėptų daugiau noro domėtis teisės tema.