Atsidavusi medikės profesijai Akvilė Vilkytė

ATSIDAVUSI

medikės profesijai KAMILĖ KOGSTAITĖ

Mūsų kasdienybę kardinaliai pakeitęs koronavirusas labiausiai paveikė medikų gyvenimus. Būtent jie diena iš dienos praleidžia koronaviruso paveiktuose židiniuose – ligoninėse – ir rizikuodami savo sveikata gelbėja žmones. O kai kurie gydytojai, net ir likę namuose, deda didžiules pastangas norėdami padėti tiems, kurie sunegalavo. Viena jų – iš Plungės kilusi Akvilė Vilkytė, kuri, nors yra ortopedė traumatologė, sukaupė nemenką žinių bagažą ir kitose medicinos srityse. Būtent Akvilė pirmojo karantino Lietuvoje metu įsteigė pelno nesiekiančią internetinę platformą www.medo.lt, kuri sudėtingu šaliai laikotarpiu suteikė žmonėms galimybę rasti atsakymus į iškilusius klausimus apie koronavirusą bei kitas ligas.

Nors šiuo metu pirmoji Lietuvoje tokio tipo internetinė platforma jau nebėra aktyvi, ji įkvėpė kitas gydymo įstaigas įkurti panašias. Nuostabi, nesavanaudiškų paskatų vedama Akvilės idėja – tik vienas iš daugelio šviesių jaunos merginos darbų medicinos srityje. Atiduodanti visą savo energiją ir didžiąją gyvenimo dalį darbui, ji yra puikus pavyzdys, koks iš tiesų turi būti žmogus, atsidavęs savo profesijai.

Akvile, esi ortopedė traumatologė. Papasakok, kas tave atvedė į medicinos kelią ir kodėl pasirinkai specializuotis būtent šioje srityje?

Taip, esu ortopedė traumatologė, o tai yra chirurginė specialybė. Žinodami, kiek daug atiduodame savo laiko, sveikatos ir energijos darbui, mes, chirurgai, dažnai mėgstame sakyti, kad ne mes pasirinkome tokią specialybę, o chirurgija – mus. Iš tiesų, būti gydytoju, kuris ne tik konsultuoja, diagnozuoja ir skiria gydymą vaistais, yra ypatinga. Tą akimirką, kuomet skalpeliu palieti žmogaus kūną, žinai, kad kelio atgal nebėra ir nepavykus operacijos atlikti taip, kaip norėjai, tu negalėsi tiesiog „pabandyti“ vėliau. Palietus žmogaus odą išnyksta bet koks tavo asmeninio laiko pojūtis, bet kokie poreikiai – patogiai stovėti, išgerti vandens, nueiti į tualetą ir panašiai. Išnyksta tiek valandų, kiek truks operacija. Kiekvienas savo darbą mylintis chirurgas patvirtins, kad tos „besvorės“ valandos yra būsena, nuo kurios mes esame priklausomi, kurią norisi vėl ir vėl pakartoti.

Mane į mediciną atvedė gyvenimiškos aplinkybės – mano mama buvo itin savo darbą mylinti gydytoja. Būdama vaikas klausydavausi jos pasakojamų istorijų apie ligoninės gyvenimą ir man atrodė, kad mano mama žino viską, nes nebuvo klausimų, į kuriuos ji neatsakytų. Mane žavėjo galimybė žinoti viską apie žmones, jų kūną, organizmo veikimą. Vaikiškas smalsumas pamažu peraugo į nuoseklų domėjimąsi, vartant storas mamos knygas su daug „keistų“ paveiksliukų. Vėliau vasarą teko padirbėti ligoninėje kaip pagalbininkei, tuomet ir supratau, kad labiausiai noriu būti traumatologe. Aiškiai pamenu, kad tada man buvo 17 metų. Vakare paskambino gydytojas ir paklausė, ar sutikčiau paasistuoti operacinėje, kurioje buvo atliekama šlaunikaulio lūžio operacija. Pamenu, kaip nakties tamsą pakeitė švintantis rytas, o mes vis „rinkome“ tas kaulo skeveldras. Tuomet ir pajaučiau tą galią nulemti kito žmogaus likimą ir tai, kokia ypatinga savybė yra kantrybė.

Dabar juokauju, kad norėtųsi, jog nebūtų tokių operacijų, kuriose gydytojas nulemia kito žmogaus likimą, o tik tokios, kuriose demonstruojami puikiai ištreniruoti įgūdžiai. Kita vertus, chirurgija tuo ir žavi, kad tavo pirma operacija gali būti daug sėkmingesnė nei ta, kurią darai 506 kartą, nes kiekvienas pacientas yra skirtingas ne tik savo išvaizda, charakteriu, bet ir anatomija, kuri slepiasi po oda.

Neseniai pradėjai dirbti. Ar vos pradėjus darbą neteko susidurti su sunkumais, juk tavo darbas reikalauja ypatingo pasiruošimo?

Tam, kad svajonė būti traumatologe virstų realybe, reikia mokytis 11 metų, iš kurių 5 mes jau dirbame gydytojais rezidentais, tad atliekame operacijas ar tam tikrus operacijų etapus prižiūrint patyrusiam specialistui. Rezidentūros metu tenka budėti paromis, budint susiduriame su įvairiausiais iššūkiais, todėl, pabaigus mokslus ir pradėjus dirbti, iš esmės, niekas nebestebina, tiesiog tęsi, ką moki, gilini tam tikrus įgūdžius. Rezidentūrą baigiau beveik prieš 4 metus, todėl, galima sakyti, kad tai, ką veikiu šiandien, jau veikiu 9 metus. Pradėjus dirbti sunkumų iškyla dėl integracijos į kolektyvą. Ne paslaptis, kad chirurgija, o ypač ortopedija – traumatologija, yra laikoma vyriška specialybe. Pasaulinės statistikos duomenimis tik du procentus visų traumatologų sudaro moterys. Sunkiausia šioje srityje įgyti kolegų pasitikėjimą, kad gali būti lygiavertė. Privalai įrodyti, jog tai, kad esi moteris, nereiškia, kad pavargsi greičiau, nesugebėsi atlikti vieno ar kito fizinės jėgos reikalaujančio veiksmo, kad stresinėje situacijoje pasimesi, nepriimsi ryžtingų, atsakomybės reikalaujančių sprendimų. Augdama su itin darbščia ir stipria mama aš niekada visų išvardintų savybių nesiejau su lytimi. Man atrodo, kad tai priklauso nuo asmenybės, o ne nuo lyties. Ne kartą teko matyti išsigandusius, pasimetusius vyrus, netvardančius savo emocijų. Tai tik dar kartą patvirtina, kad neprivalau niekam įrodinėti, kad galiu būti „lygi“ vyrui. Aš suvokiu tą faktą, kad esu moteris, todėl, dėl fiziologinių organizmo savybių, darbe turiu atiduoti šiek tiek daugiau energijos nei vyras, bet, kaip moteris, turiu daugiau empatijos, kantrybės, kruopštumo, o šių savybių rinkinio chirurgijoje dažnai pasigendama iš vyrų. Manau, kad kolektyve man nebuvo ir nėra sunku pritapti, nes į darbą niekada neatsinešu nieko, kas susiję su namais ar asmeniniu gyvenimu. Darbe paprastai būnu geros nuotaikos, nes man mano darbas yra įdomus, man patinka, kad kiekviena diena atneša naujų įspūdžių. Žinoma, būna sunkių momentų, kai po keletą parų negrįžti iš darbo, apima nuovargis, nors būtent nerimą ir nuovargį chirurgai moka slėpti geriausiai. Kartais pacientai net neįsivaizduoja, kiek dienų mes jau nebuvę namuose. Kiekvieną rytą juos lankome su energija ir šypsena, nes ją atiduodami, tikiu, jog padedame sveikti.

Būdama saviizoliacijoje kartu su bendraminčiais įkūrei savanorystės platformą www.medo.lt, kuri karantino metu teikė nemokamus patarimus pacientams. Papasakok, kaip atsidūrei saviizoliacijoje?

Kadangi neturiu šeimos, iki karantino savo laisvą laiką skirdavau darbui su įvairiais sportininkais ir komandomis. Tai susiję su sporto medicinos gydytojo darbu, bet tai yra labai įdomi sritis. Taip sutapo, kad likus dviems savaitėms iki karantino paskelbimo teko apsilankyti Norvegijoje, Airijoje ir Ispanijoje, kurios buvo saugių šalių sąraše, o nusileidus lėktuvui Lietuvoje, po kelių dienų pakeitė statusą į draudžiamas lankyti šalis. Tada dar nebuvo aiškios testavimo ar saviizoliacijos sistemos, tad aš saviizoliavausi, kad galimai neužkrėsčiau kolegų. Šiandien jau drąsiai galiu teigti, kad neturėjau jokių ligos simptomų, o nuolatinis testavimasis tik patvirtina, kad nenešioju viruso, nors kontaktą su sergančiu asmeniu teko ne kartą turėti.

Kaip tau ir tavo kolegoms kilo idėja sukurti tokią platformą?

Pasitraukusi į saviizoliaciją jaučiau didžiulį kaltės jausmą, kad būdama sveika sėdžiu namuose ir neleidžiu, kad mano žinios padėtų žmonėms, tad tiesiog savo „Facebook“ paskyroje paskelbiau įrašą, kad jei kas nors turi bet kokių, ne tik su traumatologija susijusių medicininių klausimų, mielai į juos atsakyčiau. Jau buvo pradėjusi kilti bendra visuotinė panika, tad kitą rytą atvertusi kompiuterio ekraną pamačiau maždaug 500 naujų laiškų nuo visiškai nepažįstamų žmonių. Supratau, kad kasdien didėjant klausimų skaičiui reikia sukurti naują profilį, kad į klausimus galėčiau atsakinėti ne tik aš pati, bet ir visi norintys prisidėti kolegos (besiizoliuojančių gretos po truputį didėjo).

Kaip vyko internetinio tinklalapio kūrimo procesas?

Apie šią mintį pasakiau savo draugui, kuris taip pat yra gydytojas. Tad, pasitelkę keletą pažįstamų IT specialistų, per parą sukūrėme labai primityvų internetinį puslapį bei robotizuotą „Facebook“ anketą, kad žmonėms būtų patogu užduoti klausimus.

Ar kuriant platformą teko susidurti su kokiais nors iššūkiais?

Platforma buvo tobulinama kasdien atsakinėjant į tūkstančius klausimų, kurie skriejo ir iš Lietuvos, ir iš visame pasaulyje išsibarsčiusių lietuvių. Reikėjo sugalvoti, kaip apsaugoti pacientų duomenis, pavyzdžiui, siunčiamas kūno dalių nuotraukas, taip pat, kaip per kuo trumpesnį laiką surinkti kuo daugiau informacijos apie iškilusią problemą ir kaip prijungti naujus, norinčius prie projekto prisidėti kolegas. Žinoma, buvo aktualu ir tai, kaip veiklą vykdyti taip, kad tai atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymus, kurių, apibrėžiančių telemedicinos paslaugą, galima sakyti, nebuvo. Vis dėlto, nuolatinis darbas (kasdien prie kompiuterio praleisdavau beveik po 18 valandų), didžiulės pastangos teikti kokybišką, tikslią informaciją, padėjo mums pelnyti Sveikatos apsaugos ministerijos pasitikėjimą. Gavome oficialų leidimą veikti. Labai gaila, kad kai platforma ėmė sėkmingai veikti, su projektu dirbę informatikai mūsų, platformos kūrėjų, pareikalavo iš savo kišenių sumokėti nemažą sumą. Tiek mes, medikai, tiek informatikai, dirbome iš idėjos, be atlygio. Kadangi projektas nesiekė ir negeneravo jokio pelno, visa idėja susvyravo ir, mano pačios akimis, prarado prasmę. Buvo apmaudu, kad atidaviau daug savo energijos, praleidau daugybę valandų kurdama platformą, pati kviečiausi pažįstamus medikus (tik vėliau ėmė pildytis gydytojų savanorių gretos), o kažkas sumanė iš idėjos pasipelnyti negarbingais tikslais. Kadangi tai buvo mano idėja ir buvau numačiusi dar ne vieną žingsnį į priekį, kaip patobulinti platformą ir plėsti jos paslaugų spektrą, nusprendžiau pasitraukti. Tai buvo vienintelis kelias sustabdyti žmonių gobšumą. Dabar žinau, kad buvau teisi. Ilgainiui platforma tapo neveiksni, nes niekas neturėjo tiek kantrybės nemokamai dirbti (kalbu apie pagrindinius procesus valdžiusią komandą, o ne apie savanorius kolegas, kurie išliko motyvuoti iki šių dienų).

Ką šis projektas atnešė žmonėms, kuo buvo išskirtinis?

Projektas išskirtinis tuo, kad tai buvo pirmoji platforma Lietuvoje, kuri teikė virtualias medicinines konsultacijas. Praėjus beveik dviems mėnesiams po medo.lt atsiradimo, tokias paslaugas jau siūlė beveik visos privačios Lietuvoje veikiančios klinikos. Idėja kilni ir tuo, kad veikė savanorystės principu – konsultacijos buvo nemokamos. Per pirmąjį pandemijos etapą buvo kilusi „aukojimo“ banga, kai visi aukojo pinigus medikų priemonėms ir maistui, tačiau mes nepriėmėme aukų. Norėjome, kad Lietuvos žmonės žinotų, kad jie mums, medikams, rūpi, taip pat, kad spaudoje nuolat trypiamas mediko įvaizdis neatitinka realaus. Džiaugiuosi, kad savanoriauti prisijungė specialistai iš visos Lietuvos, todėl galiu pasakyti, kad turėjome pačią stipriausią specialistų komandą, kurios po vienu stogu realybėje nebūtų įmanoma surinkti, o virtualiai tai pavyko padaryti. Manau, kad su šia platforma mes labai stipriai prisidėjome prie įtampos lygio mažinimo visuomenėje, pagelbė-

jome Skubios pagalbos skyriuose budintiems kolegoms. Sprendžiant iš klausimų kiekio, kone kas trečias žmogus dėl slogos ar gerklės skausmo tuomet būtų skubėjęs išsitirti, ar tai ne COVID-19. Buvo atvejų, kai specialistai konsultavo ir sunkiomis ligomis sergančius žmones, kuriems tuo metu negalėjo būti suteikta reali pagalba. Taip pat buvo atvejų, kai net gelbėjome gyvybes, nes kai kurie žmonės nedrįsdavo kviesti greitosios pagalbos, o ateidavo pasitarti į medo.lt.

Ar Lietuvai trūksta panašaus pobūdžio projektų šiuo sudėtingu laikotarpiu, kuomet siautėja virusas?

Manau, kad šiai dienai telemedicinos paslaugas teikiančių platformų kiekis Lietuvos mastu jau yra pakankamas. Tiesa, daugumoje jų – paslaugos mokamos.

Klastingas koronavirusas nė nemano pasitraukti. Medikų laukia nelengva žiema. Kokiomis nuotaikomis pati gyveni, kaip manai, kokia žiema laukia tavęs bei kitų žmonių, dirbančių medicinos srityje?

Aš asmeniškai į šią situaciją žvelgiu kaip į neišvengiamą susidūrimą. Virusas iš tikrųjų egzistuoja ir kiekvienas, kaip asmuo, su juo kovosime skirtingai – tai priklausys nuo mūsų organizmo individualių savybių, tačiau, manau, kad turime padaryti viską, kas priklauso, kad apsaugotume savo organizmus. Tai yra: naudoti apsaugos priemones, dezinfekuoti rankas, laikytis saugaus atstumo, stiprinti imunitetą.

Mums, traumatologams, žiema, tikėtina, bus šiek tiek lengvesnė nei įprastai. Tikimės, kad laikydamiesi karantino žmonės mažiau judės, todėl bus mažiau traumų, susijusių su automobilių avarijomis ar ekstremaliu žiemos sportu. Visada esame pasiruošę ir planui „B“, kai turėdami mažiau operuojamų pacientų, kibsime į pagalbą kolegoms, kurie kovoja dėl koronavirusu sergančių pacientų gyvybių.

Šiuo sudėtingu periodu žmones neretai apima depresyvios mintys, apatija. Kaip pati kovoji su niūriomis mintimis, kai tau yra sunku? Kaip motyvuoji save judėti į priekį?

Labiausiai judėti į priekį motyvuoja aiškūs gyvenimiški tikslai. Yra žmonių, kurie sako, jog neturi jokių tikslų, jokių norų. Manau, kad tokiems žmonėms tiesiog reikėtų pokalbio su psichologu arba kitu žmogumi, kuriuo jie pasitiki. Kartais, būdami liūdni ir nusivylę, mes tiesiog nebegirdime savo širdies balso, todėl ir atrodo, kad tikslų nėra. Juodžiausiomis akimirkomis visada sau pasakau, kad tai, kas šiandien atrodo juoda, vyksta taip, kaip gali vykti geriausiai, nes gali būti ir dar blogiau. Praėjus kuriam laikui supranti, kad įvairūs praradimai, nesėkmės buvo geriausia, kas tuo metu galėjo nutikti, nes kitą dieną pabudai labiau patyrusiu, protingesniu, tvirtesniu žmogumi.

Kokie tavo tolimesni profesinės ateities planai?

Kalbant abstrakčiai, norėčiau, kad Lietuvoje pasiektume tokį lygį, jog pacientams finansiškai taptų prieinami naujausi gydymo metodai, nors, iš esmės, dauguma jų jau dabar prieinami. Kalbant apie asmeninius norus, labai laukiu, kuomet atsivers sienos ir po skrydžių nebereikės karantinuotis, nes noriu nuvykti į keletą regeneracinės ortopedijos stažuočių. Norėčiau padėti pacientams operuojant su kuo mažesniais pjūviais ir suteikti kuo didesnį komfortą judėti be skausmo. Taip pat turiu bent porą idėjų moksliniams darbams, kurias norėčiau ištirti, įgyvendinti ir rezultatais pasidalinti su pasauliu. Pasitraukus iš medo.lt kilo mintis specializuoto pobūdžio platformai, kurią tikiuosi sukurti antrojo karantino metu. Na, o pati didžiausia mano svajonė, kad para pailgėtų bent keliomis valandomis ir suspėčiau per gyvenimą nuveikti viską, kas, manau, būtų prasminga žmonių labui.