LiJOT viceprezidentė Urtė Petrulytė apie pilietiškumą

ASMENINIO ARCHYVO NUOTRAUKOS

Išlikti aktyviam, atsakingam ir PAREIGINGAM

LAURA DAUTONYTĖ

Atsakomybė, pareigingumas ir pilietiškumas – išugdomi šeimoje ar įgyjami tobulėjant, kaip asmenybei? Aktyvi visuomenininkė, politikos mokslų studentė ir jaunimo organizacijos LiJOT viceprezidentė Urtė Petrulytė vieno atsakymo į šį klausimą neturi. Nors šeima užtikrina gyvenimo vertybių pamatą, bręstant patys tampame atsakingi už savo veiksmus, todėl išugdytos vertybės tarsi nugula ant svarstyklių: vienos kyla aukštyn, o kitos leidžiasi žemyn. Nepaklysti kelyje ieškant vertybių jaunam žmogui padeda dalyvavimas įvairiose organizacijose, padedančiose augti ir formuoti pasaulėžiūrą.

Apie tai, kaip svarbu įsitraukti į įvairių organizacijų veiklą, norint pasižymėti atsakingumu prieš visuomenę bei pačius save, mums papasakos Urtė. Mergina jau daugelį metų dalyvauja įvairiose su jaunimo sklaida visuomenėje susijusiose veiklose, todėl geriau nei bet kas kitas žino, koks yra augantis jaunimas ir kokias vertybes puoselėja.

Urte, esi ne tik politikos mokslų studentė, bet ir aktyvi, visuomeniška mergina. Taip pat šiuo metu eini jaunimo organizacijos LiJOT viceprezidentės pareigas. Kas tave atvedė į šią organizaciją?

Gal nuskambės keistai, bet į šią organizaciją mane atvedė kita organizacija – Lietuvos skautija. „Skautauti“ pradėjau būdama 7 metų. Nuo to laiko esu aktyvi skautė, dalyvauju tiek stovyklose, žygiuose, tiek kitose veiklose. Ši organizacija, kaip ir daugelis kitų jaunimo organizacijų, Lietuvoje turi ne vien tik veiklą, orientuotą į jaunimo ugdymą tiesiogiai, bet taip pat rūpinasi ir jaunimo interesų atstovavimu politikoje. Lietuvos skautijoje kiekvienas narys yra auginamas Dievui, tėvynei, artimui, esame įpratę kiekvieną dieną daryti gerus darbus. Organizacijos nariai individualiai pasirenka daryti skirtingus gerus darbus, manieji yra susiję su jaunimu ir jaunimo politika.

Trumpai nupasakok nežinančioms, kas yra LiJOT, kaip veikia ir kuo išsiskiria ši organizacija? LiJOT yra Lietuvos jaunimo organizacijų taryba. Mes esame skėtinė organizacija, kuri vienija daugiau nei 70 skirtingų nacionalinių ir regioninių jaunimo organizacijų. Mūsų organizacijos „valdančiuosius“ renka kitos jaunimo organizacijos. Geriausiai organizaciją, tikriausiai, būtų galima sulyginti su Seimu – jame susirenka skirtingų partijų nariai, kurie bendrai sprendžia visus Lietuvai rūpimus klausimus. LiJOT taip susirenka didžioji dauguma jaunimo organizacijų ir sprendžia Lietuvos jaunimui rūpimus klausimus. Asamblėjų (mūsų susirinkimų) metu mes diskutuojame jaunimui aktualiais klausimais, priimame įvairius dokumentus, taip pat išsirenkame žmones, kurie, manome, yra tinkamiausi atstovauti jaunimą. Aš taip pat buvau išrinkta LiJOT valdybos nare jau ketverius metus iš eilės ir du metus organizaciją atstovauju kaip viceprezidentė.

Kokį vaidmenį pati atlieki LiJOT organizacijoje, kokios yra tavo pagrindinės darbų kryptys?

Mano pagrindinė darbų kryptis – tarptautiniai santykiai. Esu žmogus, kuris įvairiais klausimais kontaktuoja su Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija, taip pat tenka dažnai skraidyti dalyvauti debatuose kartu su visos Europos jaunimu, atstovaujant Lietuvą. Greta atstovavimo bei tų veiklų, kuriose turi pildyti dokumentacijas, kalbėti iš tribūnų, taip pat yra ir įvairūs projektai, skirti Lietuvos jaunimą labiau įtraukti į visuomenės veiklą ir skatinti pažinti pasaulį. Tad tenka pasiraitoti rankoves ir moderuoti įvairias diskusijas, padėti surasti dalyvius įvairiems renginiams. Tapusi viceprezidente taip pat tapau LiJOT prezidento dešiniąja ranka, tad tenka prisidėti ir prie nacionalinės politikos sprendimų bei įgyvendinimų.

Vykdydama savo veiklą nuolat esi apsupta jaunų žmonių. Papasakok, kokie jie?

Per ketverius metus teko pabūti įvairių jaunų žmonių apsuptyje. Na, o jei kalbėtume apie tuos jaunus žmones, kurie domisi jaunimo politika ir aktyviai dalyvauja jos veikloje, išskirčiau tokias savybes, kaip žingeidumas ir pasitikėjimas savimi. Kiekviena diena šiems žmonėms atneša ką nors naujo, todėl jie turi gebėti prisitaikyti prie aplinkybių.

Daugelis teigia, kad tokios jaunuolio savybės, kaip atsakingumas ar pareigingumas yra išugdomos šeimoje. Kaip manai, ar šių vertybių pamatas iš tiesų yra šeima, o gal jaunuolis šias savybes gali išsiugdyti bręsdamas, dalyvaudamas įvairiose edukacinėse veiklose, organizacijose?

Mano asmeninė patirtis byloja, kad atsakomybės ir pareigingumo mane išmokė ne tiek tėvai, kiek dalyvavimas Lietuvos skautijos veikloje (šypsosi). Ko gero, yra skirtingos savarankiškumo ugdymo formos. Šeimoje mes esame mokomi „autoritetų“, tai yra, mūsų tėvų ar senelių, kurie stengiasi būti pavyzdžiu mums, bet niekas mūsų neprašo būti pavyzdžiu jiems. O skautų organizacijoje mūsų „autoritetas“ yra visa komanda, turime būti pavyzdžiu tiek savo bendraamžiams, tiek vyresniems, tiek jaunesniems. Skautų veiklą vykdome susiskirstę į mažas žmonių grupeles, kuriose visi esame atsakingi prieš vienas kitą. Tai labai gerai išmoko vystyti atsakingumą bei pareigingumą. Kalbant paprastai, jei sėdėsite, krapštysite nosį ir nekaposite malkų – šalsite drauge su visa savo komanda ir neturėsite kaip pasidaryti valgyti. Beje, vadovai skautų organizacijose yra lygiai tokie patys broliai ir seserys (mes, šiaip, vieni į kitus kreipiamės „tu“), jie tik turi daugiau patirties ir gali patarti ar padėti. Manau, kad labai daug ką atsinešame iš šeimos, bet kaip mes elgiamės tarp bendraamžių, kai tėvų nėra aplink, priklauso nuo mūsų pačių. Draugų, bendraminčių ieškojimas, asmeninis augimas dalyvaujant įvairiose organizacijose yra viena geriausių „gyvenimo mokyklų“, kurias tik gali pereiti jaunas žmogus.

LiJOT organizacija vienija nacionalines ir regionines jaunimo organizacijas, tad bendrauji su jaunimu, gyvenančiu ir miestuose, ir regionuose. Ar įžvelgi kokius nors skirtumus tarp šių jaunuolių, pavyzdžiui, elgsenos, vertybių skirtumus?

Taip, LiJOT vienija ir regionines organizacijas, todėl yra tekę „patyrinėti“ jaunimą visoje Lietuvoje. Nežinau, ar esu susidariusi tinkamą požiūrį, bet kiek teko bendrauti su aktyviais žmonėmis Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kažkuria prasme, jie atrodo „laisvesni“ nei mes, gyvenantys sostinėje. Esame perpildyti informacijos, veiklų, gal jau net šiek tiek pavargę. Mažesniuose miesteliuose gyvenančių asmenų akys kartais kur kas labiau „dega“ ir entuziazmas veikti yra kur kas didesnis nei vilniečių. Nepasakyčiau, kad regioninėse jaunimo organizacijose esantys žmonės yra konservatyvesni ar uždaresni, kaip tik jaučiasi, kad jie turi sveiką humoro jausmą ir su ironija priima savo miesteliuose „karaliaujančias“ partijas. Šie žmonės moka pakankamai paprastai žiūrėti į visas problemas.

Vis dėlto, gyvenant mažuose miesteliuose jaunimo gretose egzistuoja ir problemos, pavyzdžiui, patyčios. Patį pirmąjį karantiną praleidau Kelmėje ir iš ten gyvenančių jaunuolių pasakojimų supratau, kad gyvenimas siauresnėje aplinkoje reiškia greitesnį gandų sklidimo ratą. Taip greičiau plinta patyčios. Dėl to man labai gaila, nors, iš tikrųjų, patyčios yra nacionalinė problema, bet Vilniuje, kenčiant nuo patyčių, bent jau galima lengviau pakeisti mokyklą...

Ar, būdama didelės jaunimo organizacijos nare, pastebi, jog šiuolaikinis Lietuvos jaunimas progresuoja teigiama linkme – darosi pilietiškesnis, atsakingesnis, su didesniu noru atlieka pareigas?

Tikriausiai reikėtų pastebėti ir pasidžiaugti, kad pilietiškumas apskritai tampa vis „madingesne“ tendencija. Tai nebėra vien tik mokytojų pabrėžiama sąvoka istorijos pamokose. Dabar pilietiškumas užkariauja televizijas, radijo laidas ir tinklalaides. Apie įvairių organizacijų veiklą, jaunimą ir pilietiškumą galima daug išgirsti tokiose laidose kaip „Vardan Tos“ ar „Pralaušk vieną šaltą“.

Daugybę metų dalyvaudama jaunimo veiklose pastebėjau, kad pilietiškumas tikrai įgavo daug didesnę sklaidą. Jaunimo organizacijų gretos auga, o tai reiškia, kad daugiau jaunimo įsitraukia į įvairias pilietiškas veiklas. Vis dėlto, labai ne daug kur jaunimas turi su kuo pasikalbėti, kad atrastų savo veiklos kryptį. Džiaugiuosi matydama kylančius jaunuosius kūrėjus, kad ir, pavyzdžiui, „youtuberius“. Mano galva, svarbu, kad jaunas žmogus būtų aktyvus ten, kur jaučiasi savose rogėse.

Kaip manai, kodėl yra tiek daug jaunuolių, nusukančių blogais keliais (piktnaudžiaujančių žalingais įpročiais, įsitraukiančių į nusikalstamą veiklą ir panašiai)? Kas galėtų pagerinti šią situaciją?

Pagal šių metų Jaunimo reikalų departamento parengtą statistiką, jaunuolių, vartojančių psichotropines medžiagas, yra ženkliai sumažėję. Mano manymu, būti „blogiuke“ ar „blogiuku“ tampa nebemadinga. Mes matome teigiamą ryškiausių Lietuvos jaunimo „influencerių“ pavyzdį: regime juos sportuojančius, sveikai besimaitinančius ir kalbančius apie psichologinės pagalbos svarbą. Tikiuosi, šia kryptimi ir toliau keliaus Lietuvos jaunimas.

Keletą metų mokykloje ir vėliau, studijuodama, privačioje mokykloje, dirbau anglų kalbos mokytoja. Vienas dalykas, kurio išmokau, buvo tai, kad nėra blogų vaikų. Pati turėjau, galima teigti, sunkesnę vaikystę ir aplink mačiau daug jaunų žmonių, įnikusių į alkoholį ar psichotropines medžiagas, kurie bandė mane įtraukti į savo ratą. Vis dėlto, laiku savęs paklausiau, kur iš tikrųjų noriu dėti visą tą savyje talpinamą energiją ir tai nebuvo įsitraukimas į priklausomybes.

Nuoširdžiai galiu sakyti, kad tiek, kiek yra blogas alkoholis, tiek pat blogas yra ir perdegimas nuo per daug veiklų. Pervargimas, galų gale, paveikia jauno žmogaus emocinę sveikatą. Mes nemokame pažinti savo emocijų, tad imame jas slopinti. Pamenu, buvau užsikrovusi begalę darbų ir „perdegiau“. Na, o kitiems iškrauti vidinę energiją „padeda“ įsitraukimas į įvairias kriminalines veiklas. Šią situaciją, manau, galėtų pagerinti geresnis emocinis ugdymas ir jaunimo darbuotojų profesionalus paruošimas bei pakankamas investavimas į šių tinklų veiklą. Jaunas žmogus turi turėti tą, kuris galėtų išklausyti ir patarti sunkiausiose gyvenimo epizoduose, bet nenurodinėtų ir nemoralizuotų.

Teigiama, kad šiuolaikinis jaunimas yra „Instagram“ ir „Tik Tok“ karta. Kaip manai, socialinės medijos padeda jaunimo vystymuisi ar tam kenkia?

Visos socialinės medijos yra įrankiai, kuriais žmonės naudojasi. Plaktukas irgi gali pakenkti, jei nemoki juo naudotis, tiesa? Nesakyčiau, kad socialinės medijos jaunimui kenkia, kenkia nemokėjimas jomis naudotis. Mokyklose neturime normalaus socialinių medijų raštingumo, vaikams per pamokas nėra suteikiama galimybė išnaudoti socialines medijas. Didžioji dauguma mokytojų taip pat yra labai neišsilavinę socialinės medijos srityje, dėl to dažnai tampa mokinių pašaipos objektais. Kiekvienam jaunam žmogui, vardan kritiško mąstymo ugdymosi, siūlyčiau socialinėje medijoje pasekti kokį nors žmogų ar puslapį, kuris atrodo nesuprantamas ar per daug nuobodus. Taip socialinės medijos galės padėti suformuoti platesnį požiūrį.

Kokie tavo tolimesni ateities planai? Kadangi studijuoji politikos mokslus, galbūt, ateities planuose yra darbas politikos sferoje?

Visų pirma, norėčiau pabaigti bakalauro studijas ir tęsti magistrantūros studijas, nes turiu svajonę tapti profesore. Norėčiau tęsti savo darbus tarptautinės politikos srityje, planuoju bandyti kada nors ateityje atstovauti Lietuvą Europos ar net Jungtinių Tautų institucijose. Lygiai taip, kaip norėčiau mokyti ir ruošti ateities Lietuvos politikos studentus!