Karolinos Dabašinskaitės kelionių šauksmas

ASMENINIO ARCHYVO NUOTRAUKOS

KELIONIŲ šauksmas

KAMILĖ KOGSTAITĖ

Šiuo metu pasaulyje siaučiant koronaviruso krizei, pakeliauti po svečias šalis galime nebent mintyse ar prisijungę prie keliautojų tinklaraščių ir sekdami jų įrašus, pradėti virtualią kelionę po platųjį pasaulį. Vienas tokių tinklaraščių – keliautojos Karolinos Dabašinskaitės, kuri šiuo metu yra aplankiusi jau 61 pasaulio šalį. „Map The Matches“ pavadinimą savo tinklaraščiui suteikusi mergina šį žodžių junginį pasirinko ne atsitiktinai. Karolina kiekviename pasaulio kampelyje ieško degtukų dežutės, kurią įamžina kelionių peizaže ir parsiveža į namus. Šiuo metu ji yra sukaupusi virš 6000 degtukų dėžučių!

Karolina visuomet juto, jog joje gyvena keliautojos dvasia, todėl pabaigusi aukštąjį mokslą neskubėjo įsidarbinti pagal specialybę ir pradėti gyventi standartinį gyvenimą „darbas – namai“. Nors daugelis jaunuolių jaučia pareigą prieš save, tėvus ar aplinkinius pabaigus aukštąjį suskubti ieškoti darbo pagal specialybę, Karolina, padirbėjusi su įgytu išsilavinimu visiškai nieko bendro neturinčiame darbe, ryžosi kelionėms po pasaulį. Apie tai, kaip svarbu klausyti vidinio balso, pasakoja keliautoja Karolina.

Karolina, turi aplinkos inžinerijos diplomą, kurį įgijai Danijoje. Kaip kilo mintis studijuoti svetur ir kodėl pasirinkai būtent šią specialybę?

Studijuoti užsienyje norėjau nuo mažumės. Žavėjo mintis studijuoti anglų kalba, būti kartu su žmonėmis iš skirtingų pasaulio šalių, taip artimiau susipažįstant su kiekvienos šalies kultūra, tradicijomis. Taip pat norėjau susirasti draugų iš svetur. Daniją studijoms pasirinkau neatsitiktinai. Norėjau, kad studijų metu įgyčiau kuo daugiau praktikos ir turėčiau galimybių pritaikyti įgytas žinias, o ne tik „kalti“ sausą teoriją visus ketverius metus. Danijoje per visą studijų laiką atlikau tris praktikas, kurios nusidriekė nuo Airijos iki Tanzanijos bei Nepalo. Labai atsakingai rinkausi, kur studijuoti. Būdama vos šešiolikos išvykau į Daniją savaitei pasižvalgyti po universitetus. Tai buvo geras sprendimas, nes prieš pasirenkant svarbu apsvarstyti ne tik tai, iš ko susideda būsima studijų programa, bet ir tai, kokia aplinka sups visų studijų metu. Juk ši aplinka taps antraisiais namais!

Na, o aplinkos inžinerijos diplomą pasirinkau įkvėpta tėčio, kurio darbas buvo susijęs su aplinkos išsaugojimu, atliekų tvarkymu bei jų perdirbimu. Nuo pat mažumės girdėdavau tėvus kalbant apie šiukšlių rūšiavimą, oro taršą, gamtos saugojimą ir taip toliau. Nors dabar mąstau, kad paskubėjau studijuoti iš karto po vidurinės mokyklos baigimo, bet niekuomet nesigailėjau pasirinkusi būtent tokią specialybę. Suvokimas, kad studijas pradėjau per anksti, atėjo vos pradėjus studijuoti. Dauguma bendrakursių danų buvo už mane gerokai vyresni, todėl gana dažnai tekdavo atsakinėti į tokius klausimus kaip: „Kur taip skubi?”, „Kaip, vos pabaigusi vidurinę, tu žinai

ką nori studijuoti?”, „O jeigu persigalvosi?”. Jiems atrodė nesuvokiama, kad toks jaunas žmogus aiškiai žino, kokiu gyvenimo keliu nori eiti. Danijoje įprasta, kad baigę vidurinę jauni žmonės mėgsta patyrinėti pasaulį ar padirbti įvairius darbus tam, kad įsitikintų, kuria kryptimi nori pasukti savo gyvenimą. Dėl tokio pasirinkimo niekas jų nesmerkia ir nerėkia iš visos gerklės, kad jei jie neįstojo į norimą specialybę, nieko šiame gyvenime nepasieks. Jų požiūris į mokslą gerokai skiriasi nuo lietuviškojo. Vis dėlto, jei atvirai, manau, jog jei būčiau kelis metus po studijų palaukusi, ko gero, nebūčiau pabaigusi aplinkos inžinerijos specialybės. Ne dėl to, kad ši kryptis manęs nedomina, bet dėl to, kad bėgant metams atradau kitas veiklas, kurios man yra arčiau širdies.

Nors įgijai diplomą, darbo pagal specialybę neskubėjai ieškoti. Susiradai su išsilavinimu nesusijusį, o galiausiai pradėjai keliauti po pasaulį. Ar tai buvo tavo planuose, o gal visuomet manei, jog gyvensi įprastai: įgysi diplomą ir po to dirbsi pagal specialybę?

Studijuodama aš visą laiką dirbau pilnu etatu. Tai dar viena priežastis, kodėl Daniją pasirinkau studijoms – studijas yra lengva derinti su darbu, taip pat lengva papildomai mokytis danų kalbos. Nemėgstu savęs sprausti į rėmus. Tikiu, kad tai trukdo atsiskleisti žmogui kaip asmenybei ir save atrasti, ypač, kol esi jaunas. Be to, jeigu nedirbi pagal specialybę vos pabaigęs studijas, nereiškia, kad nedirbsi niekada. Kiekvienas turi mokėti susikurti savuosius standartus ir gyventi taip, kaip jam atrodo, o ne taip, kaip gyvena kiti. Niekas kitas už mane mano gyvenimo nenugyvens, tad kodėl turėčiau lygiuotis į įkyriai visiems peršamus įprastinius gyvenimo planus, jeigu jie manęs netenkina?

Padirbėjusi pradėjai keliones po pasaulį. Ar tuo metu nesijautei tarsi bėgdama nuo pareigos – užuot dirbusi pagal specialybę, leidaisi į keliones?

Vienintelis dalykas nuo kurio bėgau – tai jausmas, kad jeigu ne dabar, tai niekada to nepadarysiu ir visą likusį gyvenimą gailėsiuosi. Juk tiek apie tai svajojau! Didžiausiu postūmiu svajonės link tapo

suvokimas, kad gyvenu šalyje, kuri man svetima ir švaistau laiką su žmonėmis, su kuriais – ne pakeliui... Kai šis suvokimas mane aplankė, apėmė visą draskantis jausmas viduje – nebeliko nieko kito, kaip tik imtis veiksmų! Tą pačią dieną nusipirkau lėktuvo bilietą į vieną pusę, kitą – išėjau iš darbo ir už mėnesio išskridau iš Danijos.

Manau, kad didžiausia žmogaus pareiga yra būti laimingu, patenkintu savo gyvenimu ir susikurti jį tokį, kad senatvėje būtų gera prisiminti jaunystės dienas. Kiekvieną iš mūsų laimingu daro skirtingi dalykai. Mano atveju tai – kelionės, laisvės pojūtis ir nepriklausomybė.

Ar niekuomet nesigailėjai pradėjusi keliauti užuot gyvenusi daugeliui įprastą gyvenimą?

Keliaudavau daug nuo pat mažumės. Iš pradžių su tėvais, paskui viena, dabar su draugu, tad kelionės man niekuomet nebuvo svetimos. Išvykti turint bilietą tik į vieną pusę buvo mano sena svajonė, todėl niekuomet nesigailėjau viską metusi ir pradėjusi keliauti „pilnu etatu“. Tai ne tik atnešė daugybę naujų galimybių, suvedė su įdomiais žmonėmis, suteikė šansą dirbti su puikiais projektais, bet ir į gerąją pusę pakeitė mane pačią. Gailėjausi tik dėl to, kad nesiryžau pradėti po pasaulį keliauti anksčiau.

Papasakok, kokios buvo tavo pirmosios aplankytos šalys?

Kai iškeliavau be bilieto atgal, pirmiausia atsidūriau Tailande. Tada sekė 8 mėnesiai Laose su itin įdomiu eko-turizmo projektu atokiame kaime. Vėliau beveik pusę metų praleidau Grenlandijoje, kur keliavau ir dirbau su turistais. Po to su šeima atostogavau Kinijoje, tuomet keliavau automobiliu po Europą, kol, galiausiai, atsidūriau Filipinuose, tačiau kelionę dėl prasidėjusios koronaviruso pandemijos teko nutraukti.

Kaip jauteisi tuo metu, kuomet suvokei, kad dėl koronaviruso pandemijos keliones turėsi pamiršti ilgesniam laikui?

Kaip ir minėjau, tuo metu su draugu žiemojau Filipinuose, kur turėjome būti iki pat balandžio mėnesio. Planuose buvo Vietnamas ir Šri Lanka. Kadangi pirmieji Covid-19 viruso atvejai už Kinijos ribų buvo patvirtinti būtent Filipinuose, užvirė nemažas chaosas. Vėliau šalys pradėjo skelbti, jog uždaro sienas, tad ir mūsų planai bei būsimi projektai sugriuvo. Filipinus palikome paskutinę dieną prieš jiems paskelbiant visuotinį karantiną ir atsidūrėme Airijoje. Po dviejų metų kelionių sugrįžti į standartinį gyvenimo ritmą buvo keista ir sunku, bet, tikiu, kad niekas nevyksta veltui. Kartais pertraukos išeina į naudą. Pradedi viską matyti visiškai kitomis akimis – taip gimsta idėjos, kurios įneša naujovių į veiklą.

Tavo kelionių nuotykiai nugulė į „Facebook“ ir „Instagram“ paskyras „Map The Matches“. Kaip kilo idėja kurti paskyras, kuriose talpinamos nuotraukos iš įvairių šalių, kurių pagrindinis akcentas – degtukų dėžutė?

Būdama paauglė supratau, kad man patinka rašyti. Galiu laisvai išreikšti emocijas raštu, į popieriaus lapą suguldyti prisiminus, mintis ir išgyvenimus. Tinklaraštį turiu jau seniai, bet intensyviai pradėjau rašyti prieš aštuonerius metus, kai išvykau savanoriauti į Tanzaniją. Tuomet mano močiutės labai baiminosi tokio drastiško sprendimo, nes išvykau ten viena. Neturėdama galimybių jų nuraminti ir kiekvieną dieną su jomis pasidalinti savo nuotykiais, ėmiau viską detaliai užrašinėti. Nuo tada aprašau kiekvieną savo kelionę. Labai

ilgai aprašinėjau keliones tik sau ir artimiesiems, bet, jų padrąsinta, prieš keletą metų ėmiau dalintis savo kelionių istorijomis viešoje erdvėje. Tinklaraštį nusprendžiau pavadinti „Map The Matches”, tarsi sujungdama savo du pomėgius į vieną: keliones ir degtukų dėžutes, kurias kolekcionuoju nuo devynerių metų ir vieną dieną svajoju pasiekti Gineso rekordą. Kad ir kaip beprotiškai tai beskambėtų, bet mano kolekcijoje šiuo metu yra virš 6000 dėžučių iš 100 pasaulio šalių. „Map The Matches“ yra tarsi virtualus mano kelionių ir degtukų dėžučių žemėlapis, kurį vis pildau.

Šiuo metu gyveni Airijos sostinėje Dubline. Tai – tik tavo tarpinė stotelė ar žadi šiame mieste apsistoti ilgesniam laikui?

Airijoje esu jau 8 mėnesius ir man čia tikrai patinka. Kol pasaulyje siautėja koronavirusas, neįsivaizduoju geresnės vietos ir neatmetu galimybės čia įsikurti ilgiau arba bent jau turėti kampelį Airijoje, kur tarp kelionių visuomet būtų galima sugrįžti.

Patarimas skaitytojoms, kaip gyventi nepaisant standartų.

Visuomet reikia nuoširdžiai atsakyti sau į klausimą: „Kas mane daro gyvenime laiminga?”, nes tik jūs žinote teisingą atsakymą į jį ir tai, kokiu būdu to siekti. Negalvojant, ką apie tai pasakys aplinkiniai. Visai nesvarbu, kas tai bebūtų, ar darbas pagal specialybę, ar kelionės po platųjį pasaulį.

Karolinos „Facebook“ paskyra: https://www.facebook.com/mapthematches

Karolinos tinklalapis „Map The Matches“: @thematchesgirl