Klausk Karolinos

Yra dalykų, kurie sunkina gyvenimą? Psichologė Karolina Gurskienė pasirengusi tau padėti ir atsakyti į kebliausius klausimus!

Rašyk: k.gurskiene@gmail.com

Sveiki, man 14 metų (beveik) ir aš turiu merginą. Ji yra šeštokė, o aš – aštuntokė. Kai mamai pasakiau, kad aš esu biseksuali ir turiu merginą, kuri yra šeštokė, ji pradėjo kalbėti, kad man bus bėdų su jos tėvais, nes jų normaliai nepažįstu. Ir sakė, kad gali man išrašyti baudą vien dėl to, kad mes esame pora. Ir dar mama sakė, kad tipo aš prie jos priekabiauju. Nesuprantu, kodėl taip sakė... Norėjau paklausti, ar tai tiesa, ar ne? Ar taip gali būti?

Pagrindinis paauglystės laikotarpio uždavinys – suprasti besikeičiantį save. Keičiasi ne tik kūnas, bet ir mąstymas, poreikiai, dėl to atsiranda vis daugiau drąsos bandyti. Lytinė identifikacija, kuomet siekiama suprasti tą naują jausmą – bundantį seksualumą – yra labai svarbi žmogaus raidos dalis. Tavo mama, panašu, nerimauja dėl tokio jauno tavo draugės amžiaus ir tai yra visiškai normalu. Pagal tavo amžių tau jau priklauso lytinės paieškos ir susidomėjimas tuo, tačiau tavo draugė gali tiesiog kopijuoti tavo elgesį ir nei jausmai, nei susidomėjimas čia gali būti ne prie ko. Pažinti save ir savo poreikius nebūtina per patirtį ar fizinius veiksmus, tai galima pakankamai kokybiškai padaryti skaitant atitinkamą literatūrą ar žiūrint filmus. Lytinė orientacija nėra mada, tai – pajautimas. Pajautimas, kuris turi savo tęstinumą ir nereikalauja greitų sprendimų. Stebėk save: kaip jautiesi bendraudama su vaikinais, kaip – su merginomis ir galiausiai atsakymas pats atkeliaus kartu su tvirtais jausmais. Lytinio identiteto paieškoms paauglystėje veiksmai nėra būtini, o ypač – viešumas. Gyvenimas yra permainingas ir mūsų nuotaikos bei nuomonės keičiasi gana greitai, todėl brandu ir saugu būtų pradžioje tuos bandymus darytis savo galvoje ir širdyje, o ne viešai už mokyklos spintelių. Tavo viduje niekas priekaištų tau nepareikš, vaizduotėje esi laisva elgtis kaip tik nori ir nevaržomai gali stebėti save, kaip jautiesi. Baudos ten saugios ir galios tiek, kiek norėsi. Ir apie jas niekas niekada nesužinos. Privatiems dalykams visada siūlau pasirinkti privačią erdvę. Ir ten, galvoje, – saugiausia ir daugiausiai erdvės eksperimentams su nesibaigiančia undo funkcija.

Sveiki. Esu pasimetusi 11-okė, kuriai visai ne už kalnų egzaminai ir stojimai. Esu beviltiškoje padėtyje, nes aš net neįsivaizduoju, ką noriu toliau veikti gyvenime ir ką noriu studijuoti. Man labai patinka šokti, todėl galvojau apie choreografiją, bet mama sako, kad iš tokio darbo nelabai teužsidirbsiu, o ir nedirbsiu ilgai, nes kūnas – ne amžinas. Tėvai man siūlo rinktis teisės studijas. Sako, kad būčiau puiki advokatė. Tai, turbūt, ir bandysiu ten, bet ar aš tikrai to noriu – nežinau. Gal net labiau manau, kad nenoriu...

Sveiki. Man 13 metų ir aš turiu draugą, kuriam 16. Mes su juo daug susirašinėjame ir vieną kartą jis manęs paprašė atsiųsti jam savo nuogos nuotrauką. Aš taip ir padariau. Bet dabar mes esame susipykę ir aš labai bijau, kad jis tas nuotraukas gali kam nors parodyti arba nusiųsti mano tėvams. Ar galiu kažkaip slapta ištrinti jas iš jo telefono arba, dar geriau, iš jo atminties?

Karjeros psichologai padeda žmonėms susigaudyti savo ateities planuose ir karjeros pasirinkimuose. Norėdami kuo tiksliau jaunam žmogui padėti suvokti tikruosius savo poreikius, jie klausinėja apie jų vaikystę ir žaidimus tuo laikotarpiu. Aš pati save atsimenu nuo mažų dienų susisodinusią meškinius ir klausinėjančią: „Kaip dabar tu jautiesi? O kaip dabar tu? O kodėl judu susipykote ir kodėl tu verki?“ Tokie vaikystės atsiminimai rodo, kad tai kyla visiškai iš mano vidaus, todėl esu labai laiminga šiandien tęsdama dar vaikystėje žaidimais pradėtą veiklą. Deja, bet labai dažnai augdamas jaunuolis ima ir pamina savo pradą ir tikruosius vidinius poreikius kažkur pameta arba užmaskuoja. Jeigu tu atsimeni save nuo pat mažų dienų vis šokančią prie veidrodžio ir svajojančią apie savo šokių grupę – panašu, kad tai ir yra tavo pašaukimas, tokią profesiją pasirinkusi ir būtum laiminga. Laimingais mes tampame ne tada, kai dirbame prestižinį ar gerai apmokamą darbą, laimingais esame tada, kai realizuojame save per darbą. Tada mums ir sekasi, ir dirbame su meile, ir nestokojame tam nei ūpo, nei laiko. Žmogus vidutiniškai per dieną dirba maždaug 8 valandas, ir jei tos valandos yra veiklos, kurią aš myliu – tai kaip būti nelaimingu? Siūlyčiau pasistengti išgirsti save ir eiti ten, kur nuo vaikystės kvietė širdis. Ten būname su meile ir noru, kuris gimė mažo vaiko širdelėje ir gali sėkmingai realizuotis suaugusio žmogaus galvoje su jau senu įsitvirtinimu širdyje. Ir visi bus laimingi.

Dalykai, kurie „įsirašo“ į mūsų atmintį yra visiškai nepriklausomi nuo mūsų noro, tačiau labai stipriai priklausomi nuo tuo metu patirtos emocijos. Mes galime nebeatsiminti, kodėl susipykome su drauge prieš kelis metus, bet galime labai gerai atsiminti tą jausmą, kurį tada jautėme. Ar ta nuotrauka tavo draugui sukėlė daug stiprių emocijų ir ar „įsirašė“ giliai į atmintį – sužinoti galėsi tik paklaususi jo po daugelio metų, tad šiuo metu paleisk tą mintį ir apie tai nebegalvok. Slapta ištrinti nuotrauką iš jo telefono yra jo privatumo pažeidimas ir moraliai gana žemas veiksmas: paimti kažkaip tą telefoną, ištrinti ir po to vis tiek nemiegoti ramiai, nes tai dar nereikš, kad jis jos neturi nusikopijavęs ir kažkur kitur. Skamba, kaip daug komplikuotų ir ne iki galo reikalingų veiksmų lavina. Tikriausiai protingiausias žingsnis dabar būtų su draugu pasikalbėti ir paprašyti iš pagarbos tau ir jūsų draugystei ištrinti tas nuotraukas. Tai bus brandu, oru ir labiausiai patikima. Nuotraukos, kaip ir žinutės, yra išliekamasis objektas. Net po dešimties metų galima iš naujo atsiversti tokius dalykus ir iš naujo komentuoti, todėl prieš bet ką siunčiant, reikėtų labai gerai pagalvoti, ar vėliau nebus dėl to problemų. Ir dar – rūbai yra puošmena gražiam kūnui. Jie sukuria paslaptį ir romantiką aplink žmogų. Nusirengti ir pasirodyti nėra taip labai gražu, kaip labai drąsos tam reikėjo. Tai vulgaroka ir neetiška, nes išmokti savo kūną pateikti patraukliai, o ne kaip pažintinį žemėlapį draugui, reikia sulaukti atitinkamo amžiaus ir brandos. Linkiu turėti paslapčių, apie kurias vaikinai gali tik įsivaizduoti, o, kad pamatytų – jiems reikės išmokti kantriai ir ramiai išlaukti. Ir jei išlauks – tai daug pasakys apie jo ketinimus į tave.

Esu didelė bailė ir dėl to labai daug prarandu, kas pradėjo labai užknisti. Buvome su draugėmis vakarėlyje, ten buvo vaikinas, kurį aš įsižiūrėjusi gal jau kokius metus. Pakalbinau jį? Ne. Nors visą vakarą kūriau tinkamus sakinius tai padaryti. Sukūriau? Taip. Pasakiau? Ne. Kažkokia nesąmonė. Neseniai gavau pasiūlymą rašyti apžvalgas mokyklos laikraštyje. Dažnai pagalvodavau, kad norėčiau tai daryti, nes man rašyti ir patinka, ir sekasi. Bet, spėkit, ką aš padariau? Aišku, kad atsisakiau. Pagalvojau, kad tai – taip vieša, visi matys ir jei nusišnekėsiu – man šakės. Todėl geriau net nepradėti. Ir dar aš dainuoju. Dainuoju tikrai neblogai, choro vadovė mane parengė solo dainai. Mažutė pastabėlė: parengė prieš kokius du metus. Kodėl? Nes aš kategoriškai atsisakau lipti ant scenos ir dainuoti viena. O kas bus, jei nusidainuosiu? Pačiai net juokinga. Tarsi jei dainuosiu ne viena, tai kitas dainininkas mane kažkaip „užmaskuos“, kai man reikės „traukti“ aukštą natą. Absurdas. Ta baimė suklysti mane išvarys iš proto ir sumenkins mano gebėjimus. Jaučiu kaip imu nebematyti prasmės tame, ką darau. Ir vien todėl, kad nesugebu ryžtis paskutiniam žingsniui!

Paskutinis žingsnis – tai pasirodymas. Ruošiesi užkalbinti vaikiną, bet nepasirodai jam su savo pasiruošimu. Ruošiesi debiutuoti su puikia solo daina, bet neleidi klausytojams pasidžiaugti tavo išlavintu ir išskirtiniu balsu. Pedagogai mato tavo potencialą rašyti ir suteikia tau erdvę reikštis, tačiau tu atsisakai ir taip užleidi vietą kitam. Ar gabesniam – nežino niekas, bet kad drąsesniam – tai jau tikrai. Tik todėl, kad kažkas ryšis, tu gali likti su savo talentu tyliai „uostyti dulkes“ ir laikraštyje matyti ne savo straipsnius.

Archeologai, eidami ieškoti iškasenų, nebijo suklysti ir nepataikyti. Jie negalėtų dirbti savo darbo, jei sakytų: „Kol tiksliai nežinosiu, kurioje vietoje yra dinozauro griaučiai, tol niekur neisiu. Nenoriu apsižioplinti prieš kitus ir pasirodyti nevykėlis, kuris kažko čia ieško ir nežino“. Visiška nesąmonė taip galvoti, ar ne? Juk jų darbas ir yra ieškoti ir didelė dalis proceso – neatrasti. Todėl pats procesas – kasinėti – jiems yra natūraliai suprantamas ir vykdomas. Lygiai taip pat ir kasdieniame gyvenime – eiti ir tiesiog „kasinėti“ savo gyvenimą. Ką ten rasi – tą ir apžiūrinėsi. Neiti ir nekasti – reiškia nieko ir neturėti. Jeigu tu būtum ryžusis viskam, ką išvardinai – šiandien mes turėtumėme dainininkę, kuri rašo straipsnius ir kurios didžiausias palaikytojas yra puikus jos vaikinas iš to vakarėlio! Skamba gerai, ar ne? Reikia tik imti ir kasti. Nes? Nes tai natūrali proceso dalis.