Geriausia Radvilės Luzgauskienės draugė ir kolegė... mama Loreta Juodienė

Geriausia draugė ir kolegė... MAMA!

KAMILĖ KOGSTAITĖ

Mamos ir dukros ryšys – nepaprastas. Būtent jis padeda pagrindus visiems kitiems santykiams gyvenime. Tai, kad šis unikalus ryšys turi didelę reikšmę, puikiai žino kaunietė Radvilė Luzgauskienė ir jos mama Loreta Juodienė. Nuo pat ankstyvos jaunystės abipusį ryšį puoselėjusios mama ir dukra šiandien ne tik draugiškai plepa telefonu ar susitinka kavos, bet ir kartu dirba. Nors daugeliui darbas su mama gali pasirodyti tikru iššūkiu, juk dukras ir mamas skiria nemažas amžiaus skirtumas, Radvilė džiaugiasi galėdama kasdien darbe matyti savo mamą bei drauge tobulėti profesinėje srityje.

Prieš penkerius metus drabužių dizaino studiją „MAMutė“ įkūrusios Radvilė ir Loreta šiandien kartu sėkmingai kuria moteriškumą pabrėžiančius mados gaminius, o jų gerų darbinių santykių paslaptis – panašus estetinis suvokimas ir darnus bendravimas. Būdamos santūrios ir nelinkusios į karštakošiškumą, mama bei dukra visuomet ramiai sprendžia iškilusius sunkumus, o, prireikus, jas gelbsti nuoširdus moteriškas pokalbis.

RADVILĖ LUZGAUSKIENĖ:

„Pirmąjį sijoną pasisuvau jau septynerių metų. Žinoma, tai dariau su mamos pagalba“

Radvile, koks tavo santykis su mama Loreta buvo vaikystėje, paauglystėje? Niekuomet nesivaidydavote, gražiai sutardavote, o gal ankstyvoje jaunystėje būta konfliktų, maišto ir panašiai?

Aš iš prigimties esu gana rami, todėl augdama nemaištavau, mokykloje mokiausi labai gerai. Tiesą pasakius, nelabai ir buvo dėl ko maištauti, nes man mama leisdavo iš tiesų daug… Draugavau su kuo norėjau, galėjau dalyvauti ir koncertuose, ir vakarėliuose. Visuomet stengiausi grįžti sutartu laiku, pernelyg nesiginčydavau, būdama mieste pranešdavau, kad man viskas gerai. Galiu pasakyti, kad paauglystėje didelių dramų išvengėme.

Tavo mama – drabužių dizainerė, supažindinusi tave su siuvimu. Pirmąjį savo drabužį, su mamos pagalba, pasisiuvai būdama septynerių. Ar jau tuomet, būdama vaikas, pajutai meilę siuvimui?

Iš tiesų, pirmąjį sijoną siuvau jau septynerių. Net dabar puikiai atsimenu, kaip jis atrodė! Labai gaila, kad neišsaugojau jo... Žinoma, tai dariau su mamos pagalba, bet šiandien, bežiūrint į savo aštuonmetę dukrą, sunku patikėti, kad būdama jos metų jau pati siuvau drabužį (šypsosi). Nuo vaikystės mama man skiepijo domėjimąsi mada, norą puoštis, gražiai atrodyti. Tuo metu rinkoje nebuvo didelio drabužių pasirinkimo, jie kainavo

IRMANTO SAULIAUS IR „SHUTTERSTOCK“ NUOTRAUKOS

daug, todėl mama dažnai siūdavo mums su broliais drabužius. Prie kūrybinio proceso dažnai prisijungdavau ir aš. Visą siuvimo eigą stebėjau iš arti ir pati vis drąsiau bandydavau įgyvendinti kokias nors savo idėjas.

Studijavai eksporto inžineriją. Ar studijuodama jauteisi savo rogėse ir ar pabaigusi studijas dirbai pagal specialybę?

Taip, baigiau eksporto inžinerijos bakalaurą anglų kalba ir technologijų vadybos magistrą, tačiau pagal specialybę taip niekada ir nedirbau... Mokydamasi jaučiau, kad tie mokslai – ne man, bet esu užsispyrusi ir stengiuosi užbaigti tai, ką pradėjau. Taip netruko prabėgti tie šešeri mokslo metai (šypsosi). Antrame magistro kurse pastojau, auginau dukrytę, o vėliau gimė ir antras „kūdikis“ – drabužių dizaino studija „MAMutė“.

Įkurti drabužių dizaino studiją buvo tavo ar mamos mintis?

Kaip ir minėjau, šis prekinis ženklas buvo sukurtas netrukus po pirmosios dukros gimimo. Labai norėjau savo pirmagimę puošti, todėl pradėjau siūti jai įvairias kepurėles, laisvalaikio kostiumėlius, sukneles. Pasidalinus nuotraukomis socialiniuose tinkluose draugės pradėjo prašyti pasiūti kažką ir jų vaikams ar net joms pačioms. Supratau, kad man reikia susikurti savo prekinį ženklą. Kai laukiausi, vyras mane švelniai vadindavo mamute, o pirmieji siuviniai buvo būtent vaikams ir jų mamoms, todėl, galvojant pavadinimą, kaipmat mintyse iškilo tas gražus ir švelnus žodis – mamutė. Pradžioje dirbau iš namų, o kai pirmąsyk sugalvojau sudalyvauti drabužių mugėje, supratau, kad viena jai nepasiruošiu. Tad paprašiau mamos pagalbos. Kai išsinuomojau studijos patalpas, į jas jau įsikėlėme ne tik kaip mama ir dukra, bet ir kaip bendradarbės.

Kuo puikus yra bendras darbas kartu su mama? Kokių privalumų jis turi?

Tikrai gera daug laiko praleisti su mama. Džiaugiuosi, kad likimas viską taip sudėliojo! Mes tikrai gerai sutariame, smagu

per pertraukėles pagurkšnoti kavos, o dar beveik kasdien gaunu mamos ruošto šilto, naminio maisto pietums...

Teigiama, kad darbas kartu su geriausia drauge neretai gali apkarsti – darbinius reikalus gali aptemdyti asmeniniai nesutarimai, gilios nuoskaudos ir panašiai. Ar dirbant kartu su mama – geriausia drauge – pavyksta išsaugoti gerus santykius tiek darbinėje, tiek asmeninėje sferose?

Su mama sutariame puikiai, esame artimos, galime atvirai pasikalbėti. Jeigu ir pasimėtome „strėlytėmis“ – tai dažniausiai tik juokaudamos. Kartais būna, kad užtylame kokiai valandėlei, bet ilgiau tikrai nebūname susipykusios. Abi esame gana ramių charakterių ir jeigu būtų kitaip, ko gero, nebūtume pasiryžusios dirbti kartu.

Mamos savo dukroms neretai mėgsta pamokslauti, pamokyti „kaip gyventi“. Kai kurioms dukroms tai nepatinka, neretai ir erzina. Ar jums netenka pasikivirčyti dėl to?

Kartais būna, kad mama mane pamoko, bet šiaip labai stipriai į mano gyvenimą tikrai nesikiša – išsako savo nuomonę ir palieka elgtis, kaip tinkama. Pakankamai dažnai mūsų nuomonės sutampa. Neretai ir pati klausiu kažkokių patarimų, ypač susijusių su vaikų auklėjimu. Vis dėlto, mama – tai moteris, užauginusi net tris protingus, išsilavinusius vaikus. Kas galėtų geriau man patarti? (šypsosi)

Ką galėtum patarti jaunoms merginoms, kurioms nepavyksta užmegzti šilto ryšio su mama, jų santykiuose stinga šilumos, artumo? Kaip visa tai pakeisti?

Patarčiau stengtis daugiau laiko praleisti kartu ir atrasti kažkokių abiems mielų veiklų. Taip pat labai svarbu yra nuoširdžiai kalbėtis. Jaunoms mamoms, kurios dar tik pradeda megzti ryšį su savo dukromis, patarčiau: skirkite dėmesio savo vaikams, žaiskite, išklausykite. Visi mes esame įsisukę į rutiną, turime milijonus darbų, bet vaikai labai greitai užauga. Deja, vaikystėje neužmegztas tvirtas ryšys gali taip ir neatsirasti...

LORETA JUODIENĖ:

„Niekada neverčiau Radvilės sekti mano pėdomis – likimo ratas pats apsisuko ir po aukštųjų mokslų baigimo ji sugrįžo prie to, kas miela širdžiai – siuvimo“

Loreta, esate drabužių dizainerė. Trumpai papasakokite, kaip nusprendėte imtis drabužių dizaino, kaip kopėte pirmaisiais laipteliais šioje srityje?

Drabužius kūriau nuo vaikystės. Pamenu, piešdavau popierinėms lėlėms sukneles, taip pat siuvau lėlėms rūbelius. Vėliau įstojau mokytis į dailės technikumą (dabar – Kauno kolegijos Vienožinskio menų fakultetas), drabužių modeliavimo specialybę. Ten išmokau drabužį nupiešti, sukonstruoti jo modelį ir jį pasiūti. Tais laikais, baigus mokslus, buvo gaunami paskyrimai dirbti. Pamenu, mane paskyrė dirbti į Vilniaus Modelių Namus. Ten dirbo didžiulis kolektyvas, buvo kuriamos drabužių kolekcijos, leidžiamas madų žurnalas „Banga“... Daug metų „Modelių namuose“ dirbau konstruktore. Vėliau, sukūrusi šeimą, grįžau gyventi į savo gimtąjį miestą – Kauną. Dirbau dizainere siuvimo fabrike „Dobilas“, po to dirbau konstruktore pas dizainerę Audronę Bunikienę.

Yra teigiama, kad tėvai neretai trokšta, jog vaikai sektų jų pėdomis ar išpildytų senas jų jaunystės svajones. Galbūt slapčia turėjote norą, kad Radvilė užaugusi dirbtų mados pasaulyje, kurtų drabužius?

Kaip pati Radvilė ir pasakojo, būdama dar pirmoje klasėje ji pasisiuvo sau pirmąjį sijoną. Radvilė visą paauglystę su mano pagalba kažką kūrė ir siuvo. Maniau, kad jai reikėtų studijuoti ką nors susijusio su menais, kūryba, bet jai tuomet atrodė kitaip ir ji įstojo mokytis į eksporto inžineriją. Niekada neverčiau Radvilės sekti mano pėdomis – likimo ratas pats apsisuko ir po aukštųjų mokslų baigimo ji sugrįžo prie to, kas miela širdžiai – siuvimo.

Įkurti savo drabužių dizaino studiją – nemenkas iššūkis. Prisiminkite „MAMutės“ įkūrimo pradžią. Kokia ji buvo?

Jei atvirai, viena pati aš nebūčiau išdrįsusi kurti savo nuosavo verslo, o kartu su dukra visas prekinio ženklo įsteigimo procesas vyko greičiau ir sklandžiau. Pati idėja įkurti siuvyklėlę ir parduotuvę buvo Radvilės, kuri, abiejų mūsų vyrams padedant, buvo sėkmingai įgyvendinta. Pakankamai greitai išsigryninome prekinio ženklo vizijas, aptarėme bendrą veiklą ir kibome į darbus.

Ar jūsų su Radvile skonis madai, drabužiams yra panašus? Ar netenka dėl jo pasiginčyti?

Mūsų požiūris į madą, grožio suvokimas, iš tiesų, yra panašūs. Šiandien jau penkeri metai, kaip dirbame kartu su Radvile. Mūsų versle tenka daryti viską: ir nupiešti, ir konstruoti drabužius, ir sukirpti juos, ir pasiūti. Dėl to mums netenka ginčytis, nes mūsų vizijos bei estetinis suvokimas įprastai yra panašūs. Visuomet kartu tariamės dėl būsimų darbų, išsakome savo idėjas ir stengiamės priimti kompromisus kartu.

Su dukra, iš tiesų, puikiai sutariate. Kokia yra jūsų gerų santykių paslaptis?

Kaip ir Radvilė minėjo, mes abi esame gana ramaus, santūraus būdo, tad konfliktų praktiškai nekyla, o ir mūsų estetinis skonis panašus. Kūrybiniai ginčai mūsų duete – itin reti. Na, o mūsų gerų santykių paslaptis, greičiausiai, yra ta, kad nei viena iš mūsų nesame daugiakalbė – tai ir neprišnekame viena kitai nieko blogo (šypsosi).

Kartu su Radvile ne tik dirbate, bet ir, ko gero, leidžiate laisvalaikį, švenčiate asmenines šventes. Ar nepabosta visuomet būti drauge? Ar kartais nenorite pailsėti viena nuo kitos?

Kartu su dukra praleidžiame daug laiko. Ne tik dirbame kartu, bet ir padedu auginti Radvilei jos vaikus, taip pat, dažniausiai, atostogaujame kartu. Bet, aišku, yra dalykų, kuriuos darome atskirai. Pavyzdžiui, aš laisvalaikiu lankau linijinius šokius, taip pat užsiimu „Tai Či“ kovos menu, skaitau, mėgstu daug vaikščioti. O štai Radvilė vaikščioti iš viso nemėgsta. Tad tikrai suteikiame viena kitai erdvės ir laiko pabūti atskirai.