Klausk Karolinos

Yra dalykų, kurie sunkina gyvenimą? Psichologė Karolina Gurskienė pasirengusi tau padėti ir atsakyti į kebliausius klausimus!

Rašyk: k.gurskiene@gmail.com

Norėjau paklausti, ar depresija yra paveldima? Mama pasakojo, kad jos mamai buvo depresija ir kartais girdžiu ją kalbant su tėčiu, kad gal ir jai depresija, todėl bijau, kad jeigu tai paveldima, depresija bus ir man. Šiaip aš linksmas žmogus, daug visko veikiu ir labai bijau susirgti. Esu girdėjusi, kad depresija serga tie, kurie neturi ką veikti, kad reikia darbo ir jokios depresijos nebus, todėl stengiuosi vis turėti kuo užsiimti. Be to, kažkur skaičiau, kad jei žmogus negali pats įveikti depresijos – vadinasi jis yra silpnas.

Tai būtų kažkas panašaus į: „jei indai kriauklėje nesusiplovė patys, vadinasi jie nekokybiški“. Indai gražūs ir iš jų galima valgyti, bet funkcijos „patys susiplauti“ jie neturi. Su žmogumi labai panašiai. Jo organizmas puikus, jis stebuklingas, tačiau funkcijos savaime susigydyti nulūžusią ranką, „išsilaižyti“ šlapimo pūslės uždegimą ar išlaukti, kol pats praeis cukrinis diabetas – jis neturi. Tad laukti būtų pavojinga ir neatsakinga. Depresija patenka į ligų sąrašą, kurios negydomos ūmėja ir be atitinkamo gydymo nepraeina. Čia labiau silpnas yra tas, kuris nesikreipia pagalbos. Stiprūs žmonės yra už save atsakingi. Jie stengiasi suteikti visą įmanomą pagalbą tiek sau, tiek kitiems. Todėl kreiptis pagalbos brandu ir naudinga visada: tiek atliekant namų darbus, tiek nešant sunkius nešulius, tiek paprašant išklausyti ar tiesiog pabūti šalia. Kai padedame kitiems – jaučiamės naudingi ir galingi, kai gauname pagalbą iš kitų – jaučiamės svarbūs ir reikalingi. Jeigu galime apsikeisti šiais gražiais jausmais, būtų gaila nepasinaudoti proga ir galint to nepadaryti, teisingai? Ir jei aš drąsiai kreipiuosi pagalbos, tokiu pavyzdžiu užkrečiu ir kitus. Ir visi dažniau jaučiamės naudingi, svarbūs ir reikalingi! Dėl paveldimumo – paveldima ne liga, bet polinkis ja sirgti. Čia labai svarbų vaidmenį atlieka „išmoktasis elgesys“. Jeigu giminėje iš kartos į kartą yra perduodamas stiprus negatyvizmas arba vaikai auga šeimose, kuriose tėvai stipriai reaguoja į stresą, yra linkę panikuoti – tokį elgesio modelį matydami taip reaguoti išmoksta ir jų vaikai. O toks požiūris į pasaulį ir aplinkinius gali sudaryti apsunkintas sąlygas kokybiškam žmogaus gyvenimui, ko pasekoje susidaro palankios sąlygos depresinio pobūdžio nuotaikoms įsisukti. Tad susikurk savo reakcijos grandį. Prisimink paskutinę situaciją, kai tau kažkas nepavyko, užsirašyk ją ir atsakyk (raštu) dar į kelis papildomus klausimus: kaip reagavai į tai iškart, kiek ilgai į tą būseną „įkritai“, kaip greitai vėl grįžai į save? O dabar surašyk tokią pat grandį tik su atsakymais, kaip reaguoti ir elgtis norėtum. Kai kitą kartą turėsi situaciją, kuri tave nuliūdins, šią sąmoningai apgalvotą grandį smegenys prisimins ir mes tau kaip vieną iš galimų variantų situacijai apdoroti. Ir mąstymo kampas ims keistis: reaguoti imsi taip, kaip nori pati, o ne taip, kaip matei tai darant kitus.

Sveiki. Man kažkas yra negerai. Aš nuolat viską atidėlioju. Štai, kad ir namų darbai. Vietoje to, kad eičiau ir daryčiau – pasilieku viską vėlyvam vakarui ir tada mieganti darau. Jei žinau, kad reikia atsiskaityti projektą už dviejų savaičių – pradėsiu jam ruoštis, geriausiu atveju, likus dviems dienoms iki pristatymo. Jei mokytoja įspėja, kad kontrolinis kitą savaitę – tai jau tikrai šią net neprisėsiu. Dar geras klausimas, ar mokytis nepradėsiu likus vos vienam varganam vakariukui iki atsiskaitymo... Ir man taip visai nepatinka! Kaip prisiversti mokytis ir viską daryti iš anksto?

Toks atidėliojimas yra vadinamas prokrastinacija. Jis pasireiškia tada, kai vis atidedame darbus ar įsipareigojimus mainais į pramogas ar kitą veiklą. Priešnuodis prokrastinacijai yra smulkusis planavimas. Mūsų smegenys noriau priima darbus, kurie akivaizdžiai turi pabaigas. Pavyzdžiui: tris kartus užbėgti laiptais į viršų – smulkus darbas su aiškia pabaiga. Užduotis yra tokia aiški, kad norisi eiti ir iškart vykdyti. Kodėl? Nes užduočiai atlikti numatomas trumpas laikas, o atlikus iškart laukia pasitenkinimo jausmas – padariau, done. Visiškai kitokia motyvacija būtų, jei duotumėme sau užduotį „šiandien pasportuoti“. Smegenys iškart ima priešintis, nes skamba daug, be pabaigos, be plano, neaišku nuo ko pradėti ir kaip... tiek daug visko, kad net neverta pradėti judintis. Tuomet, atrodo, daug geriau imtis kažkokių kitų, (netyčia) smulkiai suplanuotų dalykų. Jeigu mažam vaikui pasakome „susitvarkyk kambarį“ – tai jam yra užduotis tokio paties lygio, kaip „iškepk bananinį tortą be recepto“. Bet jeigu jam duodamos smulkiosios užduotys: susitvarkyk stalčių, surink knygeles nuo žemės ir išnešk šiukšles iš šiukšlių dėžės – viskas aišku ir gana lengvai įvykdoma, todėl norima imtis. Jeigu tu pabandytum savo darbus rašytis ant popieriaus lapo ir kiekvieną jų išsismulkintum per dienas, pasiekti tikslų būtų gerokai lengviau. Pavyzdžiui, jeigu tau reikia perskaityti 100-to puslapių knygą iki kito penktadienio, tu juos pasiskirstai per turimas dienas. Tarkim, turi penkias dienas, todėl tikslą iš „perskaityti knygą“ tu susismulkini iki kiekvienos dienos tikslo: „20 lapų per dieną“. Ar tai skamba daug? Ir nedaug, ir visai įdomu, ir visai norisi greičiau perskaityti tuos 20 varganų puslapiukų, užsidėti karūną ir jaustis šiandien nemažai padarius.

IDUN Minerals – tai Švedijos mokslininkų sukurtos makiažo priemonės, kurių pagrindą sudaro 100 % išgryninti mineralai. Priemonių sudėtyje nėra talko, naftos produktų, silikono, kvepalų, bismuto ir konservantų bei parabenų. Tai makiažo priemonės, kurios leidžia odai kvėpuoti, nekemša porų, ramina odą, nedirgina jos ir nesukelia bėrimų.

IDUN MINERALS MASKAVIMO PRIEMONĖS NUO AKNĖS

MAKIAŽO BAZĖ „IRIS“ – turi veikliosios antibakterinės anglies. BIRUS MAKIAŽO PAGRINDAS – sudėtyje yra antibakteriškai veikiančio cinko oksido, nėra talko – nesikemša odos poros.

SKAISTALAI – riebiai odai suteikia matinį atspalvį

HIPOALERGIŠKA VEGANIŠKA NEIŠBANDOMA SU GYVŪNAIS BE PARABENŲ pirkite

JUARA.LT

Prieš kelis mėnesius numirė mano katinas ir man vis dar labai labai sunku. Nors jis jau buvo senukas ir tik miegodavo, man jis buvo labai artimas ir mielas. Nesitikėjau, kad taip greit ateis ta diena, kai jo nebebus. Jis visada miegodavo mano lovoje įsitaisęs prie mano kojų... ir dabar tas tuščias kojūgalis kiekvieną vakarą mane vėl ir vėl įtraukia į naują liūdesį su, rodos, vis aštresniais ir aštresniais prisiminimais. Nebežinau ką daryti, kad būtų lengviau... ir ar čia normalu, kad man taip skauda dėl gyvūno, ne dėl žmogaus?

Užuojauta tau dėl kačiuko. Gyvūnėlio netektis dažnai būna skaudi lygiai tiek pat, kiek artimo žmogaus, tad kiek tau skauda, tiek ir yra normalu. Laiške rašai, kad tai buvo netikėta mirtis. Žmogaus psichikai sunkiausia priimti tuos dalykus, kurie įvyksta netikėtai, nes mes nebūname tam pasiruošę, nebūname rimtai apgalvoję ir nebūname pabandę prisijaukinti tos minties. Jei miršta žmogus, kuris jau ilgai sirgo, būna skaudu, tačiau ne tiek, kiek to paties žmogaus žūtis avarijoje. Netikėtais atvejais mes tarsi nespėjame atsisveikinti ir tai gali ilgą laiką neduoti ramybės smegenyse, interpretuojant kaip kažką nepabaigto. Tikriausiai esi girdėjusi žmones kalbant, kad jie negali paleisti kažkokių dalykų, žmonių ar netekčių. Viena iš priežasčių, kodėl tas jausmas užsibūna – nespėtas atsisveikinimas. Pabandyk parašyti savo gyvūnėliui laišką. Galbūt už kažką esi jam labai dėkinga, galbūt už kažką jautiesi kalta ir nori, kad jis tau atleistų, o gal tu nori jam atleisti už kažką ir leisti jam iškeliauti į dangų be jokių minčių, kad gal pasielgė kažkur neteisingai. O gal jam nori kažką pasakyti, ko nespėjai? Išrašyk laiške viską, ką tau norisi jam perduoti. Jeigu tai bus trys eilutės – puiku, jeigu trys lapai – irgi puiku. Tegul būna tiek, kiek iš tikrųjų širdyje guli, nespaudžiant savęs į jokius standartus. Parašiusi laišką – sunaikink jį, kad niekada jo nerastum ir tai būtų tikrasis paleidimas, nepaliekant sau nieko, kas skaudina. Juk svarbiausia yra tai, kas norim, kad liktų – gražūs prisiminimai, o skausmas tegul iškeliauja palikdamas širdelėje tik džiaugsmą, kuris kalba apie tai, kokį gražų laiką kartu turėjote.

Sveiki, rašau su klausimu. Vakar buvome pas vaikiną ir netyčia paliečiau jo lytinį organą per apatinius, vėliau su ta pačia ranka maudamasi kelnes paliečiau savo vaginą. Kažkur skaičiau, kad per apatinius įmanoma pastoti. Tai ar čia taip būtų įmanoma? Šiek tiek kvailokas klausimas, bet ačiū iš anksto.

Visų pirma, kvailų klausimų nebūna – kvaili gali būti tik atsakymai. Viskas, kas žmogų vargina, yra rimta ir svarbu, tad jokio skirtumo – nelaiminga meilė, neaiškus seksas ar nelaimingas bilietas – jei žmogui tai kelia nerimą, tai nusipelno dėmesio ir kalbų. Tad visada elgiesi teisingai, kai renkiesi klausti. Pagrindinė sąlyga tam, kad moteris pastotų, yra spermos išsiliejimas iš vyro varpos ir spermatozoidų patekimas į moters makštį. Kadangi tavo atveju to nebuvo, vien palietus vyro penį pastoti negalėjai. Apie lytinį švietimą, deja, bet vis dar nėra daug informatyvios literatūros, todėl klausimai, kurie kyla tau, neabejotinai kyla ir tavo bendraamžiams. Pasiūlyk auklėtojai pasidaryti kelias klasės valandėles ta tema, geriausia būtų – atskirai merginoms ir atskirai vaikinams. Mestelk jai mintį, kad dar būtų šaunu kur nors klasėje padėti anoniminių klausimų dėžutę, į kurią galėtumėte visą savaitę mesti klausimus ir klasės valandėlės metu išgirsti atsakymus į juos. Jei mokykloje turite psichologą, paprašyk grupinės terapijos – diskusijos lytinio švietimo tema. Psichologas sukvies visas merginas, susėsite ratu ir turėsite gerą diskusiją, kurios metu galėsite dalintis mintimis ir patyrimais, kurie neabejotinai suartina. Taip turėsite ir gerą laiką, ir geresnę atmosferą klasėje, ir teisingos informacijos.