Paulina Stasiūnaitė ir Eglė Jasiukaitytė nutraukė bendrą projektą, tačiau išsaugojo draugystę

AR ĮMANOMA IŠSAUGOTI DRAUGYSTĘ nutraukus bendrus projektus?

KAMILĖ KOGSTAITĖ

Ką tik universitetą pabaigusios ir pirmuosius žingsnius plačiajame pasaulyje žengiančios jaunos merginos, kupinos originalių idėjų bei kūrybiškų sumanymų – tokias save prieš kelerius metus atsimena naujųjų medijų meno bakalauro studijas baigusios Paulina Stasiūnaitė ir Eglė Jasiukaitytė. Nuo mokyklos laikų pažįstamos draugės po studijų baigimo ilgai savęs neieškojo ir gana greitai „nėrė“ į bendrą profesinę veiklą – įkūrė projektą „Nepilkas Vilkas“ – audiovizualinių menų duetą, teikiantį įvairias fotografijos ir vaizdo paslaugas.

Nors per visus „Nepilkas Vilkas“ gyvavimo metus merginos įgavo daugybę gyvenimiškos patirties bei naudingų įgūdžių, daugiausiai stiprybės pareikalavo sprendimas pasukti skirtingais profesiniais keliais. Ar nusprendus nutraukti keletą metų brandintą ir puoselėtą projektą neiškilo grėsmė jų ilgametei draugystei? Paulina ir Eglė tikina, kad nuoširdžiai kalbantis ir visokeriopai palaikant viena kitą, draugystę, žlugus bendriems projektams, galima ne tik išsaugoti, bet net ir sustiprinti. Šiandien Paulina viena pati rūpinasi „Nepilko vilko“ projektu, bet be galo džiaugiasi draugės Eglės sprendimu tobulinti žinias fotografijos srityje.

PAULINA STASIŪNAITĖ: „PAJUTUSIOS, KAD STOVIME VIENOJE VIETOJE, UŽKIRTOME KELIĄ STAGNACIJAI IR ABI PAKILOME LAIPTELIU AUKŠČIAU SAVO PROFESINIUOSE KELIUOSE, O TAIP PAT IŠSAUGOJOME TVIRTĄ RYŠĮ“

Kur susipažinote su Egle ir kiek metų esate draugės?

Esame draugės jau dešimt metų. Su Egle susipažinome dar mokykloje, penktoje klasėje. Juokinga, bet aš neatsimenu, kad tuo metu draugavome – dabar dažnai iš to pasijuokiame. Po poros metų aš išsikrausčiau gyventi į Vilnių ir jau tik vėliau su Egle susitikome universiteto koridoriuose belaukiant stojamųjų egzaminų į specialybę, kurią drauge ir baigėme – naujųjų medijų meną. Baigusios universitetą netikėtai sužinojome, kad ir mūsų abiejų tėvai jaunystėje bendravo, tad, galima teigti, pati lemtis užprogramavo mūsų draugystę.

Trumpai papasakok, kaip tau ir Eglei gimė idėja įkurti vaizdo įrašus kuriančią įmonę „Nepilkas vilkas“?

Studijavome naująsias medijas, tad dauguma mūsų universiteto darbų buvo susijusios su fotografija ir vaizdo įrašų kūryba. Studijų metu supratome, kad mums puikiai sekasi dirbti kartu, nors ir esame pakankamai skirtingos. Suvokėme, kad sutampa mūsų vertybės, taip pat estetinis požiūris. Bendri universiteto projektai pamažu organiškai augo į darbus už universiteto ribų. Vieni pirmųjų darbų, už kuriuos gavome atlygį, buvo darbai Nacionaliniame Kauno dramos teatre, vėliau sekė projektai su sporto klubais. Baigusios universitetą bandėme „įsivažiuoti“ į suaugusiųjų gyvenimą ir netrukus nusprendėme – metas kurti savo vardą. Eglė nuo pat mokyklos žinojo, kad nori tapti fotografe, o universitete mane sudomino vaizdo įrašų kūrimo menas. Taip prasidėjo mūsų bendras profesinis kelias.

Kaip jums kartu su Egle sekėsi vystyti „Nepilkas vilkas“ veiklą, kaip buvote pasiskirsčiusios darbais vystant projekto veiklą?

Su Egle darbais pasiskirstėme labai natūraliai. Įvairias idėjas visuomet generuodavome kartu, o kai atsirado daugiau smulkių darbų, tiesiog savaime viskas „sukrisdavo” į savas vietas. Aš tvarkydavau buhalterinius darbus, yra tekę susidurti ir su lengvais teisiniais klausimais. Eglė buvo atsakinga už komunikaciją, taip pat socialinių medijų kuravimą. Projektų pritraukimu visuomet rūpindavomės abi. Ir viena, ir kita buvome kupinos idėjų, bandymų, siūlymų, tad niekada nestigo veiklos drauge.

Esate dvi kūrybingos asmenybės. Ar neteko kada nors konkuruoti dėl idėjų ir jų įgyvendinimo?

Buvo konfliktų ir ginčų, bet ne tiek jau ir daug. Manau, daugelis žmonių turi savąjį „ego“, o kūrėjai visuomet nori būti išgirsti, tačiau mes su Egle nesame konfliktiškos, tad pasikalbėdavusios viską taikiai išspręsdavome. Kuo labiau brendome, tuo labiau ryškėjo kiekvienos iš mūsų norai ir tikslai. Kadangi „Nepilką Vilką” įkūrėme drauge iš karto po studijų, tad su juo kartu augome ir projekto vystymo metu ne tik geriau pažinome viena kitą, bet ir pačios save.

Deja, jūsų ir Eglės profesiniai keliai išsiskyrė – šiuo metu su „Nepilku vilku“ dirbi tik tu. Kodėl nusprendėte sukti skirtingais profesiniais keliais?

Kaip ir minėjau, mes augome ir mūsų norai ėmė skirtis. Eglė galiausiai suprato, kad toliau nori gilintis į fotografijos meną, tad išsikalbėjome ir nusprendėme, kad jau subrendome ir metas abiems kurti atskirus verslus. Po išsiskyrimo abi ne kartą esame kalbėjusios, kad tai buvo labai geras ir brandus sprendimas. Pajutusios, kad stovime vienoje vietoje, užkirtome kelią stagnacijai ir abi pakilome laipteliu aukščiau savo profesiniuose keliuose, o taip pat išsaugojome tvirtą ryšį. Daugelis sako, kad dirbti su draugais sunku, nes galiausiai jie susipyksta. Manau, kad mes sprendimą išskirti profesinėje veikloje padarėme laiku, todėl tapome tik dar geresnėmis draugėmis. Ir šiandien su Egle pasitariame darbiniais klausimais, vertiname viena kitos nuomonę.

Kokios emocijos apėmė priėmus sprendimą kartu nebedirbti?

Žinoma, tai buvo daug apmąstymų pareikalavęs sprendimas. Daug kalbėjomės ir tai mums padėjo išspręsti iškilusius sunkumus. Buvome viena kitai supratingos. Aš labai džiaugiausi, kai Eglė paskelbė apie naująjį „Veiraminit” projektą – iki šiol didžiuojuosi matydama Eglės fotografijos darbus.

Šiandien „Nepilko vilko“ veiklą vystai tik tu. Ar tai nėra pernelyg sudėtinga? Juk, pasitraukus Eglei, visas darbinis krūvis, ko gero, teko tau?

Šiandien „Nepilkas vilkas“ jau tapo

įmone, ne vien projektu, tad darbų tikrai netrūksta. Labai norėčiau, kad kažkas kitas kuruotų tokius dalykus kaip socialinių medijų administravimas. Kadangi niekada nebuvau labai aktyvi socialiniuose tinkluose, viliuosi greitu metu sulaukti pagalbos.

Vertinant iš dabartinės perspektyvos, kaip manai, ar sumanymas kurti verslą ar vystyti kokį nors bendrą projektą dviems draugėms yra geras?

Manau, kad mūsų draugystei bendra veikla net pasitarnavo. Dirbdamos kartu mes mokėmės viena iš kitos, sėmėmės naudingų dalykų, be to, profesiniai iššūkiai nebuvo tokie baugūs, kai buvome dviese. Manau, kad dirbti kartu su drauge tikrai įmanoma ir net verta, tačiau svarbiausia nebijoti kalbėtis iškilus sunkumams. Mes su Egle, užvertusios vieną savo bendros istorijos lapą, atvertėme kitą. Šiandien širdyse jaučiame dėkingumą už tai, kas buvo praeityje ir už tai, kuo galime džiaugtis dabar.

EGLĖ JASIUKAITYTĖ: „BENDRŲ PROJEKTŲ KŪRIME KARTU SU DRAUGE SUNKIAUSIA PRIPAŽINTI, KAD NORS IR ESATE DRAUGĖS, TAI NEREIŠKIA, KAD DIRBSITE SKLANDŽIAI IR KOMFORTABILIAI“

Egle, papasakok, kokius prisiminimus tau paliko darbas su „Nepilku vilku“, ko iš šios veiklos pasisėmei, kur patobulėjai?

Kaip jau minėjo Paulina, „Nepilkas vilkas” buvo veikla, kurią mes pradėjome vos tik baigusios studijas. Mes buvome visiškai „žalios“. Universitete išmokome šiek tiek teorijos, šiek tiek praktikos, tačiau tikrosios gyvenimo mokyklos iššūkius priėmėme tik startavusios su „Nepilko vilko” veikla. Iš tiesų, sudėtinga išvardinti, kur patobulėjau – sričių, kuriose paaugau kaip asmenybė, buvo nemažai. Netrūko gyvenimiškų pamokų. Didžiulė pamoka, man asmeniškai, buvo ta, jog norint tikrai kokybiško darbo rezultato, reikalinga darbšti komanda su savo sritį išmanančiais specialistais. Šiandien fotosesijose dirbu su didele patyrusių žmonių komanda – taip pasiekiame kur kas geresnių darbo rezultatų.

Koks buvo tavo indelis „Nepilko vilko“ vystyme, sklaidoje?

Pagrindinis „Nepilko vilko” projekto tikslas buvo kurti. Tad abi su Paulina stengėmės tą ir daryti įvairiomis raiškos formomis. Man visuomet artimesnė buvo fotografija, Paulinai – vaizdo įrašų kūryba, prie kurios šiek tiek prisidėdavau ir aš. Taip dažniausiai ir pasiskirstydavome užduotis.

Koks buvo tavo darbas su Paulina: ar darbiniuose reikaluose jums sekėsi sutarti lygiai taip pat gerai kaip ir asmeniniuose?

Buvo visko, kaip ir kiekvienuose žmonių santykiuose. Darbe išgyvenome ir džiaugsmo ašarų vertas akimirkas, ir „nekalbadienius“, tačiau, anksčiau ar vėliau, išsikalbėdavome ir stengdavomės suprasti, kodėl viena ar kita galėjo atitinkamai sureaguoti. Niekada nelinkėjome viena kitai blogo, nes esame draugės.

Ar nejautei nostalgijos atsisveikindama su veikla „Nepilkame vilke“?

Būna dienų, kai pasiilgstu filmavimo aikštelės ir pačio kūrybinio proceso... Vis dėlto, kaip jau minėjau anksčiau, mane visuomet labai traukė fotografija ir norėjosi tobulėti šioje srityje, būtent todėl įkūriau „Veiraminit” – savo fotografijos prekinį ženklą.

Kaip jums su Paulina sekėsi išlaikyti gerus santykius išsiskyrus profesiniams siekiams?

Bendrų projektų kūrime kartu su drauge sunkiausia pripažinti, kad nors ir esate draugės, tai nereiškia, kad dirbsite sklandžiai ir komfortabiliai. Mes augame, tobulėjame, keičiamės ir mūsų požiūriai pradeda skirtis – tai yra visiškai natūralu. Man atrodo, kad dabar, kai mūsų kūrybos „gyvena“ po skirtingais ženklais, mūsų ryšys dar labiau stiprėja. Su Paulina ir dabar mėgstame pakalbėti, padiskutuoti, ko norime iš gyvenimo, mėgstame pasidžiaugti viena kitos pasiekimais ir stengiamės paguosti viena kitą, kai užklumpa sunkumai.

Kaip suprantu, šiandien su Paulina sutariate net geriau nei anksčiau?

Visko būna, bet galiu patikinti, kad laikui bėgant draugystė tik dar labiau tvirtėja. Kai jau pažįsti visas žmogaus savybes, pradedi priimti žmogų tokį, koks jis yra. Man smagu matyti, kaip kartu su manimi auga, tobulėja ir mano draugė. Nors pradžioje, pasukus skirtingais karjeros vingiais, tarp mūsų jautėsi šiokia tokia įtampa, tačiau laikui bėgant ji nuslūgo.

Atsisveikinusi su „Nepilku vilku“, toliau tęsi veiklą fotografijos srityje. Ar su šia sritimi ir ketini sieti savo ateitį, o gal turi kitų siekių?

Fotografija domėjausi ir žavėjausi jau nuo mokyklos laikų. Vis dėlto, vienas mano pažinotas fotografas man patarė netapti fotografe, o studijuoti naująsias medijas. Startavus su „Nepilkas vilkas“ veikla pradėjome dirbti su gana didelėmis įmonėmis. Mums sekėsi, o tai aš priėmiau kaip likimo ženklą, kad, galbūt, ir gerai, kad pasirinkau ne fotografiją. Kaip bebūtų, laikui bėgant aš norėjau gauti daugiau pasitenkinimo iš kūrybos: vakarais vis galvodavau, kaip tapti sėkminga fotografe. „Nepilkame vilke“ išmokau labai daug nepakartojamų pamokų, o tai mane padrąsino į fotografijos sritį žengti žymiai labiau pasitikint savimi, užtikrintai. Fotografija visada bus mano širdyje. Tą ypatingą santykį su šia sritimi labai saugau ir puoselėju, stengiuosi, kad tai netaptu automatiniu darbu. Neslėpsiu, kad turiu ir kitų veiklų – neseniai su knygų apie sveiką mitybą autore Asta Tvirbutiene pradėjau vystyti naują prekinį ženklą „Ingredientai“, skirtą alergiškiems ir kitų mitybos poreikių turintiems žmonėms, kurie nenori iš gyvenimo išbraukti desertų ir kitų skanėstų.

Ką galėtum patarti jaunoms merginoms, kurios ruošiasi kurti bendrą verslą kartu su geriausia drauge? Kokių iššūkių, džiaugsmų ar sunkumų galima tikėtis?

Visada reikia atsiminti, jog dirbi su artimiausiu draugu. Nors kartais taip gali neatrodyti, bet draugas yra tas žmogus, kuris linki tau gero. Man atrodo, kai tiki, kad žmonės, kurie yra aplink tave, yra geri ir sąžiningi, tuomet tokie žmonės ir pradeda tave supti. Kartais gali tekti nusivilti tam tikru draugo elgesiu, nuryti kritiką iš vieno artimiausių žmonių, o gal ir pačiam pripažinti savo klaidas, atsiprašyti. Kaip bebūtų, jeigu abipusis ryšys yra stiprus, viskas, galų gale, išsispręs ir bus gerai.