Apie draugystę su gyvenančiomis toli Reda Pilybaite, Greta Urban ir Karolina Valeikaite

Apie draugystę su GYVENANČIOMIS TOLI

LAURA DAUTONYTĖ

Gyvenimas užsienyje skirtas ne kiekvienam. Daugelis yra prisirišę prie gimtosios šalies, kultūros, artimųjų ir draugų būrio. Nemaža dalis lietuvių gyvendami svetur ilgisi tėvynės, o dar labiau – žmonių, kuriuos ten paliko. Trys žinomos lietuvaitės – modelis Reda Pilybaitė, instagramerė Greta Urban ir fotografė Karolina Valeikaitė – jau ne pirmus metus gyvena svečiose šalyse ir kiekvieną jų, prakalbus apie Lietuvoje paliktą šeimą, draugus, apima skirtingi jausmai. Vis dėlto, visos jos pripažįsta: susikurti draugų ratą svetimoje šalyje nėra paprasta, kaip ir tai, kiek daug laiko ir pastangų reikia įdėti į draugystes, kurias skiria didelis atstumas.

REDA PILYBAITĖ: „Prireikė

kelerių metų, kol pajaučiau, kad, iš tiesų, jau turiu susikūrusi draugų ratą svečioje šalyje“

Iš Skuodo kilusi, tačiau penkerius metus svetur gyvenantis modelis Reda Pilybaitė šiandien teigia „prisijaukinusi“ savo dabartinį gyvenamąjį miestą – Los Andželą.

Vis dėlto, milžiniškame mieste pasijusti sava ir susirasti artimų draugų jai prireikė laiko. Nors šiandien mergina džiaugiasi atradusi draugų Los Andžele, jos širdis visuomet suvirpa, kai iš artimųjų gauna lietuviškų gėrybių pilną siuntinį, kuris jai primena už tūkstančio kilometrų likusius brangius žmones.

Ar išvykus gyventi svetur pavyko išsaugoti ryšius su artimais draugais, likusiais Lietuvoje? Ir taip, ir ne. Iš mokyklos laikų išliko keletas draugų, su kuriais vis dar bendraujame. Džiaugiuosi dėl to, kad socialiniai tinklai suteikia galimybę palaikyti ryšį su senais draugais. Gal ir nebendraujame kiekvieną dieną, bet socialinių tinklų dėka aš žinau, kas vyksta jų gyvenimuose. Kartais nustembu sulaukusi netikėtos žinutės iš Lietuvoje likusio seno draugo... Kai grįžtu į Lietuvą, bandau susimatyti su draugais kiek tik galiu dažniau. Taip pat, žinoma, stengiuosi praleisti daugiau laiko su šeima.

Ar, gyvenant svetur, tavęs neaplanko ilgesys draugams, likusiems Lietuvoje, šeimai?

Tikrai taip! Gyvenant svetur daugiau nei penkerius metus, namų ilgesys patampa kasdienybe... Dėkoju savo nuostabiai šeimai, kuri nuolat mane nustebina siuntiniais, pilnais lietuviškų gėrybių, tokių kaip šokoladas, sausainiai ar net lietuviški grikiai! (juokiasi) Tai, iš tiesų, padeda išlaikyti dalelę namų širdyje... Kartais liūdesys aplanko, kai pasiklausau lietuviškos muzikos. Klausausi visko, nuo A. Mamontovo iki grupės „Rondo“ (šypsosi).

Ar Los Andžele tau pavyko susikurti naują draugų ratą?

Susirasti tikrų draugų tikrai užtruko. Analizavau naują, nepažįstamą kultūrą, kuri, iš tiesų, yra spalvinga ir bandžiau prie jos prisitaikyti. Esu apsupta modelių, kurie tampa draugais tik kuriam laikui, nes labai greitai išvyksta iš Los Andželo. Prireikė kelerių metų, kol pajaučiau, kad, iš tiesų, turiu draugų šalyje, kurioje gyvenu. Su laiku ryšys vis stiprėja, todėl jaučiu, kad dabartinės mano draugės gali išlikti visam gyvenimui.

Ką kartu su Los Anžele gyvenančiais draugais, pažįstamais, mėgstate veikti, kur pramogaujate?

Mėgstame leisti laiką paplūdimyje, taip pat pasiimti šaltos kavos ar matcha arbatos ir kopti į kalnus. Kartu sportuojame, apsipirkinėjame, ieškome naujų ar vintage stiliaus drabužių, taip pat kuriame rankdarbius, piešiame ar tiesiog susitinkame išbandyti naujus ar aplankyti jau pamėgtus restoranus.

Ar naujai atvykusiam žmogui lengva būtų susirasti draugų? Ar vietiniai yra draugiški, atviri, nuoširdūs?

Taip, manau, žmonės čia iš tiesų draugiški ir, manau, kad tam daug įtakos turi geras oras! Tuomet, kai saulė šviečia visus metus, manau, nelieka dėl ko raukytis, todėl visi jaučiasi laimingi ir nori laime dalintis su kitais.

Kaip manai, ar atstumas gali sugriauti tikrą draugystę?

Manau, kad tikros draugystės joks atstumas negali sugriauti! Ypač šiais technologijų laikais. Egzistuoja tiek daug programėlių, padedančių žmonėms bendrauti. O matant nuotrupas iš draugų gyvenimo, kad ir virtualiai, atrodo, kad niekas iš jų kasdienio gyvenimo net nebuvo pražiopsota. Net jei su draugu nesimatyta kelerius metus, pagaliau susitikus, socialinių tinklų dėka gali atrodyti, kad paskutinis susitikimas įvyko dar vakar.

Nors Švedija ne taip jau ir nutolusi nuo Lietuvos, instagramerė Greta Urban, šiuo metu gyvenanti Stokholme, teigia neretai pajuntanti nostalgiją savo šaliai. Bent kartą per metus į Lietuvą grįžtanti mergina vizitų metu susitinka su savo artimaisiais ir draugais, kurie jai – tikra atgaiva širdžiai.

Greta, būdama Švedijoje, vistiek spėja jų pasiilgti. Ar Gretai išvykus gyventi svetur pavyko išsaugoti visus senus draugus? O gal atstumas kai kurioms merginos draugystėms buvo negailestingas?

Ar išvykus gyventi į Švediją nenutrūko ryšys su senais draugais, gyvenančiais Lietuvoje?

Deja, bet su kai kuriais draugais ryšys nutrūko... Pirmus du metus man gyvent svetur dar palaikėme ryšį, bet su laiku jis vis silpnėjo. Manau, kad tai yra normalu, nes visi mes pradėjome kurti savo gyvenimus, baigę mokyklą realizavome save įvairiose veiklose, atsirado naujų pažinčių. Pripažinsiu, yra skaudu prarasti draugus, bet norint juos išlaikyti, privalo būti abipusis noras tai padaryti.

Ar gyvenant Švedijoje tavęs neaplanko ilgesys draugams ir šeimai, likusiems Lietuvoje?

Iš tiesų, aplanko, nes man šeima yra viskas – aš esu šeimos žmogus... Lygiai taip pat pasiilgstu draugų, su kuriais bėgant laikui susipažinome per socialinius tinklus. Man be galo gera grįžti į Lietuvą ir stengiuosi tai daryti bent vieną kartą per metus.

Ar Švedijoje greitai susiradai naujų draugų?

Švedai yra ganėtinai uždari ir sunkiai priima naujus žmones į savo ratą. Vos atvykus ten turėjau kelias lietuves drauges, su kuriomis jaučiausi komfortiškai. Tik su laiku, kai pati pradėjau priprasti prie aplinkos, įsitraukiau į socialinių tinklų gyvenimą, pradėjau dalyvauti įvairiuose renginiuose ir atradau naujų pažinčių. Taip susiformavo ir naujas draugų ratas.

Kokių pramogų su draugais Švedijoje sugalvojate?

Su kiekviena drauge ar grupe draugų laikas kartu yra vis kitoks. Jei turime laisvą savaitgalį, pasiplanuojame išvažiuoti į vietas, kuriose dar nesame buvę. Kartais susitinkame ir prie kavos puodelio per pietus. Švedijoje toks susitikimas vadinamas fika – tai pretekstas sustoti ir pasimėgauti akimirka su draugais, kolegomis. Taip pat labai svarbu aktyvus poilsis, pasivaikščiojimas parke, gryname ore.

Ar naujai atvykusiam žmogui Švedijoje lengva būtų susirasti draugų? Ar vietiniai draugiški, atviri, nuoširdūs?

Ir taip, ir ne. Kaip minėjau anksčiau, švedai yra ganėtinai uždari ir jiems reikia laiko atsiverti, jie nori pažinti žmogų, tik tuomet gali pasitikėti juo. Švedai niekur neskubantys, ramiai besimėgaujantys kasdienybe žmonės, kurie iš lėto į savo gyvenimus įsileidžia kitus. Manau, kad gali užtrukti kažkiek laiko atrasti širdžiai mielus žmones.

Kaip manai, ar atstumas gali sugriauti tikrą draugystę?

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tikrai gali. Vis dėlto, šiuo metu, manau, mes visi labiau vertiname tai, ką turime aplink ir stengiamės išlaikyti gerus santykius su draugais bei artimaisiais, nors ir skiria atstumas. Tam reikia reikia tik noro ir laiko. Juk nėra taip sunku paimti telefoną ir parašyti ar paskambinti savo išsiilgtam draugui. Puikus pavyzdys yra mano mama, kuri sugebėjo išlaikyti santykius ir draugystę iki dabar su savo draugėmis iš mokyklos laikų Lietuvoje.

KAROLINA VALEIKAITĖ: „Džiaugiuosi

šiandienių technologijų galia – susipažinus su žmonėmis iš kitų šalių, visuomet galima palaikyti ryšį per socialines medijas“

Galima drąsiai teigti, kad iš Vilniaus kilusi fotografė Karolina Valeikaitė yra pasaulio pilietė. Daugybę šalių apkeliavusi mergina jau dešimt metų gyvena Londone, kuriame kuria asmeninį bei profesinį gyvenimus.

Kur šiuo metu gyveni ir kur tau, neskaitant Lietuvos, teko gyventi?

Su savo sužadėtiniu gyvenu Anglijoje, Londone, jau 10 metų. Dar teko gyventi Italijoje ir Kambodžos saloje – Koh Rong.

Kaip bendrauji su namiškiais ir draugais, likusiais Lietuvoje?

Bendraujame tikrai ne kasdien. Po teisybei, kartais nešnekame keletą mėnesių, tačiau kuomet susitinkame tuos keletą kartų per metus, aplanko jausmas, tarsi niekur ir nebūčiau išvykusi! Su kai kuriais draugais susiskambiname, su kai kuriais – susirašome. Viskas priklauso nuo to, koks tuo metu būna užimtumas. Dažnai mėgstu išsiųsti draugams balso žinutes. Malonu ir pačiai išgirsti jų gyvą balsą.

Neaplanko, nes turiu puikių draugų ir Anglijoje, ir Lietuvoje, ir kitose šalyse. Jie atkeliauja aplankyti manęs, o aš – jų. Tas pats ir su šeima. Laikas susitikus būna geras, kokybiškas, niekuomet nesipykstame ir bendraujame labai gražiai. Galbūt dėl to, kad būname pasiilgę vienas kito...

Daug keliauji. Ar keliaujant tau tenka susibendrauti su naujais žmonėmis?

Taip, nuolatos! Džiaugiuosi šiandienių technologijų galia – susipažinus su žmonėmis iš kitų šalių, visuomet galima palaikyti ryšį per socialines medijas. Dažnai susirašinėjame, apsikeičiame balso žinutėmis, taip pat galiu stebėti, ką jie veikia, tuo pačiu stebiu ir kultūrą šalies, kurioje jie gyvena.

Kokios šalies žmonės tau pasirodė patys draugiškiausi?

Šri Lankoje žmonės pasirodė labai draugiški. Kadangi ten daugelis kalba anglų kalba, vietiniai atvykėlius drąsiai pakalbina. Vis dėlto, ir kitose šalyse esu sutikusi nemažai draugiškų žmonių, todėl išskirti vienos šalies negalėčiau. Norėčiau priminti, kad aklai „draugiškumui“ pasiduoti nereikėtų, svečiose šalyse reikėtų būti atidiems. Nevalia pamiršti būti budriam, nes pernelyg draugiški ar lipšnūs žmonės gali būti apsimetėliais