+ 62 / pravda
2
+ 62 / pravda
4
5
pravda /+ 62
Muzikinis fonas pagal mėenesio temąa
SUGEBEJIMAI 1. Four Tet - Circling (5:17) 2. Windsurf - Cracking The Cube (4:56) 3. Luther Vandross - Never Too Much (5:44) 4. The Human League - Fascination (3:46) 5. Lo-Fi-Fnk - Marching In (5:07) 6. Caribou - Hannibal (6:15) 7. The Korgis - Everybody’s Got To Learn Sometime (4:15) 8. Micah P. Hinson - The Hero Will Never Hang (3:16) 9. Rocky Horror Picture Show - Super Heroes (3:04) 10. The Velvet Underground - Heroin (7:12) 11. The Dominoes - Another Lightning (2:55) 12. Arthur Verocai - Flying To LA (4:18) 13. Pieno Lazeriai - Hero (3:15)
+ 62 / pravda
6
Komiksas
7
pravda /+ 62
Komiksas
+ 62 / pravda
8
Komiksas
9
pravda /+ 62
Noriu pasikalbėti
Skomantas Janonis
SugebEjimU aptarimo apmatai
*
Nuo ko pradėti. Jei rašysiu, kad nesugebu prisėst prie šito teksto jau savaitę, skambės kaip savimi pasitikinčio, bet neturinčio ką pasakyti publicisto rašinio atodanga? Negerai. Antras šūvis – bandyti filosofuoti. Tačiau teiginys, kad sugebėjimas suprasti, kad nieko nesugebi, yra jau kažkas tokio – visgi per pigi parafrazė. Irgi netinka. „Nesugebu susikaupti ir planuoti“ pasiklys kažkur tarp paauglės dienoraščio ir žmonių, linkusių viskuo dalintis „Facebooke“. Ignore. Kalbėti apie sugebėjimą suprasti, mylėti ir vertinti paliksime sakykloms ir saviugdos arba savimylos knygoms, kas kam. Dar galbūt norėčiau viską suvesti į šviesų grand finale, kad mūsų nesugebėjimas kažko nuveikti galų gale lemia viso labo tai, kad mes, patys to nežinodami, laimingo atsitiktinumo dėka sugebame neišsisukti nuo to, apie ką nežinojome ir nesvajojome. Bet sugebėsiu susilaikyti ir nuo to. Geriau dokumentinių impresijų būdu apšnekėkime sugebėjimų savybes.
+ 62 / pravda
10
***
Mano mama yra mokslų daktarė, bet nesugeba vairuoti mašinos su ratais. Kažkada, dar būdama ne daktarė ir valdydama rašomąją mašinėlę (be ratų), padėtą ant vilnos pledo, kad nekaukšėtų per visus skurdžius namus, žadėjo išmokti ir sakė, kad jei jau sugebės išmokti vairuoti, tada ir naudotis kompiuteriu jai bus vieni juokai. Mašina liko pievoje, o mokslų daktarės knygos išvysta šviesą nebe per kalkę, o skaitmenyse – vienetuose ir nuliuose per mikrobais apterštas klaviatūras. Šituo pavyzdžiu mes aptariame sugebėjimų lygio (eiliškumo) nenuspėjamumą ir neapibrėžtumą. Mano močiutė su gyvūnais sugeba susikalbėti daug geriau nei su žmonėmis. Jos balkone gyvena genys, o kai miršta esamas, naujų sulaukėjusių katinų ji parsineša iš miško. Kitus miško žvėris ji šeria virtų bulvių lupenomis, bet daug apie tai nežinau, kadangi žvėriškai nešneku. Tai įrodo, kad sugebėjimai kartais būna taip paprastai neapčiuopiami. Šitoje rašinio ir nakties vietoje pagaunu save besilyginantį su Pamuku, kurio supratimą apie pasaulį formavo artimiausia šeimyniška aplinka, ir rizikuoju sugadinti jau, rodėsi, bepradedantį klijuotis tekstą. Tačiau tai tik įrodo, kad sugebėjimai visada gali būti labai abejotini.
11
Bandydamas žvelgti į tolius, prisimenu istoriją apie rusų generolą, galėdavusį visus aplenkti tiek prie kortų stalo, tiek prie taurelės, o jau ką ir kalbėti apie moteris – be trijų neguldavo. Jo istorija mums atskleidžia, kad sugebėjimai gali būti neeiliniai. Nes eiliniai moka tik „Lygiuot!“ ir „Ramiai!“. Generolas ir jo moterys man netikėtai primena kitą ordino ir šito reikalo pusę – vyriškumo netekusius kultūristus, tada susimąstau apie geografijoje ir istorijoje pasiklydusius žmones ryškiose scenose, apie kiaušinio išsivirti nesugebančius kvantinės fizikos guru ir jau žinau, guodžiu ir perspėju, kad sugebėjimai dažnai yra labai riboti. Toliau melancholiškai rudeniškai turiu konstatuoti, kad sugebėjimai, deja, dažnai yra labai laikini, ir niekuo negaliu paguosti falcetų, balerinų, grožio etalonų, daugybės atletų, primarijų, vadovų, tarnautojų ir vartotojų. Atskiram apmąstymui, privačiam pokalbiui ir kitų autorių aptarimui šįkart paliksime sugebėjimų sezoniškumą, evoliuciją, feministinį ir ekologinį aspektus, sugebėjimų kiekybinių ir kokybinių verčių skales.
pravda /+ 62
PRAVDOS
+ 62 / pravda
12
NAUJOKAI Grafikas Antanas. Vienas reikšmingiausių gatvės ir kiemo sienų vardų. Beveik visų grafiti konkursų laureatas ir vienas madingesnių samdomų sienų paišytojų. Jo paslaugų apipavidalinant interjerą prašė ir „Pasaka“, ir „Gaumina“, ir „Havana“, ir t.t. Grafinio dizaino naujokė Daiva Tubutytė išmoko rašyti anksčiau laiko. Šiandien ji auga kaip vaizdo specialistė ir svajoja apie didesnę muzikos rolę savo gyvenime, tačiau čionykščių reklamos agentūrų veikėjai jau trina delnus laukdami jos grįžtant. Prancūzakalbiai lietuvaičiai „Delyro“. Grupė, susigalvojusi pavadinimą pagal vieną Klaipėdos autoservisą, iš tiesų dainuoja labai švelnias ir romantiškas melodijas. Vyrai nenori įsipareigoti nei vienai kalbai, tad pažada bandyti kurti ir kitomis.
13
pravda /+ 62
„Pravdos“ naujokas 2010
Tekstas Elena Reimerytė Vaizdas Antanas Dubras
PaišS ytojas Antanas
Autoportretas
+ 62 / pravda
14
„Jo rankos nuolat dažuotos ir dreba – turėjai pastebėti. Antano kambarys prahadnoj dvor. Niekada, nepriklausomai nuo paros laiko, nežinai, kiek ir kokių žmonių ten rasi. Dažniausiai vis kiti, bet jau galiu išskirti ir kelis pastovesnius lankytojus. Kad jo gyvenime daug kūrybos, matosi vien iš patalpos, pilnos visokių keistų priemonių. Jo kūryba užpildo lentynas, sienas, grindis, lovą, drabužius ir galų gale rankas. Yra tik du dalykai, kuriuos jis veikia, jei nepiešia: skalbia drabužius arba gamina valgyti. Kurdamas dažams maišyti naudoja gražiausius indus, dažniausiai mano. Kad ir kokią nuomonę susidarysite iš jo kūrinių, tai visiškai nieko nepasakys apie patį Antaną.“ – laiške pasakojo kambariokė. Parašas: Edgaras Rimtautas Grafikos bakalauro ketvirtakursis VDA Amžius: 23 Mėgstamos kavos receptas: trys šaukšteliai cukraus / šiek tiek pieno / du šaukšteliai kavos Kūrybinės technikos: grafika / grafiti / skulptūra / tapyba
15
pravda /+ 62
Tavo šeima menininkai? Ne, aš balta varna. Jie daugiau mokslo arba politikos žmonės. Kada jau buvo galima pasakyti, kad gyvenime kažką veiksi su piešimu? Kiek save prisimenu, tiek paišydavau. Vietoje darželio kartu su vyresniu broliu lankiau piešimo pamokėles. Vėliau mokiausi Basanavičiaus gimnazijoje. Ten išsiskyrei kaip klasės dailininkas? Na, taip. Tokiu būdu susirinkdavau ir pažymių, o vėliau prasidėjo projektai aktų salei dekoruoti ir t.t. Tada susipažinome su kitu Antanu, kuris irgi mėgo piešti. Įkūrėme grafiti komandą. Tada pradėjai piešti grafiti? Dar anksčiau, septintoje klasėje. Tapau reperiu, o nelegaliai piešti atrodė labai kieta. Reikėjo save kaip nors realizuoti jaunimo judėjimuose. Prisimenu grafiti stilistikos ŽAS albumo viršelį, kuris tada man atrodė žiauriai gražus. Šiandien juokinga praeiti pro savo pirmuosius piešinius ant sienų? Labai. Jaučiasi ryškus vaikiškas suvokimas, dar niujorkietiško hiphopo įtaka, kai kur ir SEL. Nes jis daug keikdavosi. Kas dar formavo tavo kultūrą? Zarazos kasetės. Toks aukštas metalistas turėjo rūsį senamiestyje, ten buvo daug daug įrašų iš užsienio. Jis nuomodavo kompaktus ir perraši-
+ 62 / pravda
nėdavo kasetes. Jis turėjo visko, repo irgi. Dar didelę įtaką padarė filmas „La Haine“. Iš kur tavo pirmieji nitroksido flakonėliai? Kalvarijų turgaus. Tai buvo prasčiausios kokybės „Abro“ dažai, ant kurių buteliuko nupieštas futbolininkas. Dabar neįsivaizduoju, kam jie galėtų tikti. Jie skysti ir absoliučiai bet ką blogai dengia. Vėliau pradėjome pirkti namuose pas tokį vyruką, jis specialiai veždavo dažus iš užsienio. Su šiais padaryta tikrai gerų piešinių Vilniuje. Šiandien ir toliau pas jį perku, tik jau parduotuvėje. Dabar labiausiai patinka „Montana 94“. Geras dažo spaudimas ir spalvos. Grafiti vis dar užima didelę dalį tavo gyvenime? Pirmasis grafiti etapas buvo dėl noro maištauti, protestuoti ir daryt ką nors neteisėto. Vėliau tai įsivėlė į hiphopo kultūros išraišką, o galiausiai išsivystė į kūrybos formą. Dabar man tai tik dar viena techninė meninės raiškos priemonė. Kaip ir visos kitos. Šiandien dar ir tapau, piešiu, darau skulptūrėles. Nepririšu savęs nė prie vienos technikos. Kaip ruošeisi VDA? Pas Joniką lankiau akademinį piešimą. Labai stiprus dėstytojas. Buvau žiauriai užsidegęs, esant minus dvidešimt eidavome eskizuoti į stotį. Visas dėstytojo grindis nuklodavome eskizais. Aistra praėjo, bet liko suvokimas, kad realistiniai darbai gali atrodyti šiuolaikiškai ir akademinio piešimo įgūdžiai labai vertingi.
16
17
pravda /+ 62
Aiškiai žinojai, kad nori stoti į grafiką? Pirmą kartą neįstojau. Pasimokiau Dizaino kolegijoje, netiko. Įstojau į grafiką kitais metais. Nemanau, kad per klaidą neįstojau, tai buvo ženklas, kad reikia dar daugiau piešti. Nors stojamieji yra subjektyvus dalykas: viską turi parodyti per kelias valandas, labai daug žmonių, dėstytojas gali nesuprast tavo darbo ar tiesiog nepastebėti. Šiandien užsidirbi iš savo piešinių, kada tai prasidėjo? Gal šešiolikos. Teko išpaišyti keliaujančių atrakcionų parką. Esu dirbęs ir kitų darbų, mūsų namuose vyrauja supratimas, kad jei nori pramogų, turi užsidirbti. Todėl teko dirbti ir statybose – dengti stogą. Buvo labai sunku. Dar dirbau padavėju „Užupio kavinėje“. Tačiau daugiausiai teko išpiešti kontorų, vaikų kambarių, kavinių sienas, šiuo metu keliose kaip tik tą ir darau. Esi išpiešęs kambarį trejų metų vaikui? Žinoma. Ne visada piešiu grafiti stilistika, esu iliustravęs ir vadovėlį vaikams. Kai pradedi piešti už pinigus, nesumažėja noras kurti sau? Žiūrint, kokia situacija. Stengiuosi kurti tokius darbus, kurie pirmiausia patinka man. Jei pasiseka, užsakovas mano idėją supranta, jei ne, tenka leistis į kompromisus. Būna, kad darbas po visko ir mažiau
+ 62 / pravda
18
19
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
20
21
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
22
23
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
24
patinka. Bet tai mano darbdavio objektas, jei jam jis patinka toks, matyt, tada jis yra geras, nes piešiu jam, o jis geriausiai žino, ko nori. Kartais jam nereikia jokių „menų“. Kokios technikos dabar labiausiai domina? Šiuo momentu man įdomiausi 3D kūriniai. Ateity norėčiau daryti viešas instaliacijas, dabar daug apie tai galvoju. Kalbant apie legalumą. Esi turėjęs bėdų? Taip, žinoma. Neseniai buvau teisme. Bet nuo policininkų turbūt nėra labai sunku pabėgti. Žiūrint, kokie policininkai, patikėkit, yra labai greit bėgančių. Be to, vydamiesi jie pasiskirsto grupėmis ir dar bando užtverti kelią mašina. Sukūrei grupę „I Love Solomon“. Kodėl, iš solidarumo? Suprantu, kodėl Solomonas nervina žmones. Jo stilius vadinasi „all city“ – spaminimas, kai apvaromas visas miestas. Tai priešsisteminis judėjimas, konceptualus darbas. Bet nežinant konteksto tikrai neįmanoma suprasti. Spaminimą supranta tik graferiai. Be taginimo jis daro ir grafiti piešinius. Pastarieji, mano akimis, tikrai neblogi ir profesionalūs. Graferių tarpe jis laikomas profu. Bet grafiti kultūros aš pats nepateisinsiu šimtu procentų. Miestas yra vieša erdvė ir tu kiši savo darbus, kurie paprastam žmogui gal nėra labai reikalingi. Bet yra dar daug tokio
25
paties vizualinio teršimo – reklamos ir t.t. Aš irgi nepasirinkau to, kad matyčiau mieste tiek daug reklamų su seksualiomis moterimis ar vyrais, kurie įstringa man į galvą. Beje, reklama daug vizualinės sklaidos priemonių perėmė iš grafiti. Kai šitas reikalas su Solomonu užsivėlė, nepasidarė baisiau dėl savo paties kailio? Ne. Tik žinau, kad galima tikėtis didesnio dėmesio. Šitas reikalas paskatino daugiau rašyti apie grafiti ir aštriau reaguoti į piešėjus. Gali padidėti baudos ir žmonių susierzinimas. Jei kažką pagautų ir žiniasklaida tai išpūstų, teisėtvarka parodytų savo ego. Tikrai nebijai aukščio. Ne, daug stogų esu perlipęs. Nuo policininkų daug kartų bėgai? Teko. Kai bėgi ir kuprinėje barška dažų flakonėliai, širdis smarkiai plaka. Ką darysi ateity? Balandį galvoju keliauti per miestus ir mokinti vaikus piešti. Metus to privačiai mokiau du vaikus. Patiko, vaikai tobulai piešia. Kitais metais galvoju emigruoti, kol kas dar nežinau kur.
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
26
27
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
28
29
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
30
31
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
32
33
pravda /+ 62
„Pravdos“ naujokė 2010 grafikos dizainerė Daiva Tubutytė
Tekstas Elena Reimerytė Vaizdas Daivos asmeninis albumas
DAIVA TUBUTYTĖ GRAFIKOS DIZAINERĖ ŠIUO METU DIRBA KLUBE RŪBININKE KARTAIS KURIA MUZIKĄ IŠMOKO RAŠYTI ANKSČIAU LAIKO
Ką šiuo metu veiki? Esu antrame grafinio dizaino kurse „Gerrit Rietveld“ akademijoje Amsterdame. Laiką leidžiu su draugais iš mokyklos: einame į parodas, koncertus, vakarėlius ir barus, karts nuo karto valgome greitąjį maistą, geriame viskį ir kuriame muziką. Taip pat dirbu klube, kur turiu šansą pabendraut su gerąja olandų visuomenės dalimi. Ar turi savo profesinį idealą? Tokį stiprų, kad galėtum pasikabinti jo plakatą kambary ir paaugliškai garbinti. Peteris Saville ir Paulas Randas. Juokauju. Dizaino srityje neturiu tokių idealų. Žaviuosi studijos „Metahaven“ kryptimi. Patinka, kai dizaineriai pereina į naują suvokimo etapą, kuriame nebedominuoja visuomenėje pripažinta estetika, bet ieškoma naujų būdų sukurti tinkamą formą turiniui ir suintriguoti stebėtoją. Kaip neseniai išleista „Metahaven“ knyga „Uncorporate Identity“, kurią atsivertus gali visiškai nesuprasti apie ką ji, bet skaitant staiga viskas susilieja į vieną šviežią įkvėpimą ir atrodo, kad knygos dizainas yra idealus jos turiniui.
+ 62 / pravda
34
Mano klasės draugas Valdas, su kuriuo sėdėjau per vokiečių, turėjo labai kietą parkerį, šakės.
35
pravda /+ 62
O iš idealų asmenybių labiausiai norėtųsi pasikabinti kokį Michaelo Jordano plakatą. Man patinka sportininkai, ypač senesnės kartos. Norėčiau užaugus būti tokioje profesinėje harmonijoje kaip Eddie Jordanas arba Christianas Horneris. O grįžtant prie plakatų ir paauglystės, tai ant sienos norėčiau pasikabinti Riverį Phoenixą.
Grafinio dizaino ligos. Ar kabinėjies prie dizaino „nesąmonių“ mieste, knygynuose? Daug mažiau nei seniau. Anksčiau kiekvieną rytą įsijungdavau LNK ir raudavausi plaukus. Kartais būna pikta, kad kažkam moka pinigus už tas siaubingas užsklandas, bet gyvenant šaly, kur prasto grafinio dizaino mažai, tai nebeatrodo toks blogas reiškinys. Čia labiau užknisa neutralus dizainas (ne baisus). Man jis toks bedvasis kaip plastinės chirurgijos + 62 / pravda
rezultatai, todėl kartais baisūs dalykai pasirodo turintys daugiau šarmo. Aišku, geriau, kai daugiau gero, bet visada turi būt šioks toks kontrastas tarp abiejų. Kitaip nebus nei vieno. Jei tie LNK užsklandų kūrėjai dar lukteltų keletą metų toje pačioje vietoje, būtų patys madingiausi dizaineriai Europoje. Ar turi profesinių fetišų? Labai patinka markeriai įstriža galvute, mano nuostabusis „Pilot“ rašiklis, senos nuotraukos iš Artimųjų Rytų (geriausia atspausdintos laikraštyje) ir darbai apie asmenines patirtis. Vaikystėje turbūt buvo galima aptikti polinkį į šią sferą? Niekada negalvojau, kad dizainerės profesija man skirta nuo gimimo, bet ši istorija gan idiliška. Vyresnė kaimynė išmokė mane rašyti anksčiau nei pradėjau eit į mokyklą ir tai tapo 36
Patinka, kai dizaineriai pereina į naują grafinio dizaino suvokimo etapą, kuriame nebedominuoja visuomenėje pripažinta estetika, bet ieškoma naujų būdų sukurti tinkamą formą turiniui ir suintriguoti stebėtoją. mėgstamiausiu mano užsiėmimu. Tuo metu buvo leidžiamos tokios didelės iliustruotos „Disney“ knygos. Mes jas pradėjome kopijuoti į sąsiuvinį. Nusikopijuodavome piešinuko fragmentą su kalke, o tada ranka perrašydavome tekstą. Ryte skuosdavome viena pas kitą į namus ir lenktyniaudavome, kuri daugiau padarė. Vėliau, pradinėje mokykloje, visada vyzdžiai išsiplėsdavo pamačius kanceliarinių prekių parduotuvę. Nuolat kaulydavau naujo parkerio. Mano klasės draugas Valdas, su kuriuo sėdėjau per vokiečių, turėjo labai kietą parkerį, šakės.
kad mano virsmas iš studentės į profesionalę būtų sklandus, kad sutikčiau klientus, su kuriais galėčiau augti ir niekada netapčiau dizainere, užstrigusia savo požiūriu auksiniuose metuose. Ar sugebėjimą piešti išnaudoji per šventes? Per praėjusias Kalėdas piešiau atvirukus. Per šventes dažnai piešiu drauge su sese, jai šešeri ir ji labai meistriškai piešia. Su draugais turim tradiciją per gimtadienius vieni kitiems piešti tatuiruotes, bet gal jau reiktų kažką naujo sugalvoti.
Artimiausi planai ir svajonės? Mano baimės yra atvirkščios svajonėm, taigi labiausiai norėčiau, kad baimės netaptų realybe. O šiaip širdžiai artimesnis užsiėmimas nei grafinis dizainas man yra muzika. Noriu daugiau laiko skirti muzikos kūrybai. Taip pat norėčiau, 37
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
38
39
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
40
41
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
42
43
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
44
45
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
46
47
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
48
49
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
50
51
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
52
53
pravda /+ 62
„Pravdos“ naujokai 2010 „Delyro“
+ 62 / pravda
Tekstas Marius Mozūraitis / Vaizdas Alina Vengalytė
54
Klaipėda, kuri muzikiniais talentais švaistosi tik televizijos projektų lygyje, retokai pasiūlo ką nors kitoniško. Rock ir indie atliekantys muzikantai vadina save internacionalia grupe. „Mūsų bosistas yra pusiau lenkas, gitaristas – beveik ukrainietis, būgnininkas maišytas su baltarusiu. O kiti du yra truputį vokiečiai.“ Grupę sudaro penki vaikinai. Alternatyvaus roko atstovai. Tačiau groja ir kitaip. Moka angliškai ir prancūziškai. Bandys rusiškai. Už grupę pakalbėjo vokalistas Evaldas.
Kaip atrodo patiems – ką grojate? Per daug nesirūpiname pavadinimais ir vardais. Geriausiai mūsų stilistiką įvardint gali kiti, o ne mes, daug kas gimsta eksperimentuojant. Koncertų programose neretai vienur rašoma viena, kitur – kita... Išvedus vidurkį išeitų alternative/indie/brit/rock. Delỹras [lot. delirium – kliedesys]. Papasakokit apie pavadinimą. Kaip jis gimė, kodėl jis toks? Ėjo du grupės nariai ir pamatė autoservisą „Liro“. Nutarėm pabandyti parle on francais. Vėliau, tęsiant šitą mintį, gimė „Deliro“, tačiau niekam neįtiko. Trumpoji i skamba pernelyg elegantiškai ir nevyriškai, įtiko DELYRO. Ir tik po visko pasirodė, kad netyčia
užčiuopėme reikšmę... O kas liečia kliedesius, tai nieko nežinom. Dainuojate ir angliškai, ir prancūziškai. Nedažnas atvejis alternatyvaus roko pasaulyje. Kodėl toks kelias? Nes prancūzų kalba labai muzikali. Dainuodamas lietuviškai dažnai neturiu ką pasakyti, arba bent jau pasakyti tiek, kiek pasakau prancūziškai. Kritikai gali kaltinti, kad nepuoselėjame lietuvybės. Tačiau geografiškai žmonės sienas tarp valstybių nupaišė patys – iš kosmoso nesimato tų linijų, esančių žemėlapiuose. Ateityje planuojame dar ir rusų kalbą išmėginti. Lietuviškos muzikos ateitis. Šviesi/tamsi? Lietuvos muzikos ateitį parodys laikas, todėl ne mūsų valioje net bandyti tai suvokti. Dėl mūsų pačių ateities – kita kalba. Grupės sėkmė priklausys nuo mūsų pastangų, laiko ir aplinkos veiksnių. Po pirmų metų muzikavimo kartu vis dar tikime, kad galime įnešti į Lietuvos muziką naujų vėjų. Tikime ir puoselėjame viltis pabraidyti užsienyje. Albumas. Delyro „Delyro“. Kada debiutas? Dabar kaip tik kepamas. Iki tenkinančio rezultato nemažai trūksta. Reikia geros studijos ir veteranų, kurie suprastų, kaip mūsų muzika galėtų tapti geresnė. Taigi kol kas išankstinę albumo versiją dalinsime po koncertų žmonėms. O tikrasis albumas gims vėliau.
NUMERIO TEMA
+ 62 / pravda
58
- SUGEBEJIMAI Išskirtinė galia daryti kažką ko negali dauguma, su visais to privalumai ir trūkumais.
59
pravda /+ 62
Tekstas Elena Reimerytė / Vaizdas Hugo Shelley / Hugo portretas Justė Jonutytė
Filosofas magas FIfizikas fotografas
+ 62 / pravda
25 metų amžiaus. Mokėsi fiziką ir filosofiją Oxfordo ir Kings koledžuose Londone. Dabar mokosi filosofijos magistratūroje St. Andrews koledže. Čia jis sutiko Justę, o ši pasiūlė magą fiziką „Sugebėjimų“ temai. Be mokslo Hugo gyvena fotografija, šiuolaikiniu šokiu. Mokėsi pantomimos Barselonos mimų mokykloje. Ateity nori gyventi magija tiek, kiek turės aistros, pabaigti filosofijos magistrą ir toliau fotografuoti.
60
Kada atradai magiją? Būdamas vienuolikos užklydau į senų knygų krautuvėlę, ten radau magiškų triukų katalogą. Pagalvojau, kad dabar ši knyga man iš tikrųjų padės pradanginti daiktus arba skraidinti juos erdve. Žinoma, vėliau lengvai nusiminiau supratęs, kad viskas slepiasi už nailono siūlų. Galiausiai suvokiau, kad nesvarbu, kaip tai padaroma. Praėjus dešimtmečiui po knygos atradimo vienoje Londono parduotuvėje radau knygą su prototipu triuko, kurį pats išradau. Tai triukas, kai ant specialios lentelės duodi žmogui kažką užrašyti, bet tu nematai, ką jis rašo. Po to jam pasakai, ką jis užrašė. Kodėl tai darau? Mane traukia neįmanoma, sugebėjimas sutiktam žmogui parodyti ką nors tokio, kas padaro pasaulį keistesnį ir gražesnį. Nesvarbu, kad tai tik iliuzija, tą akimirką jie patiki, kad tai tikra. Kokie tai triukai? Jei norime būti tikslūs, nevadinkime to „triukais“. Geriau įrenginiais, padėsiančiais kažkam įrodyti, kad jų mintys perskaitomos. Tai labiau remiasi psichologija nei magija. Gal galėtum parodyti savo triukų schemos juodraštį? Norėčiau, bet tai būtų nesąžininga žmonių, pragyvenančių iš triukų, atžvilgiu. Nenorėčiau ko nors pagadinti jiems, taip pat jums.
61
Kas tavo klientai? Tik ką pardaviau triuką Davidui Blaine. Viena priežasčių, kodėl tai darau – keisti ir įdomūs žmonės, kurių kitaip nebūčiau sutikęs. Prieš susidėdamas su magija, keliavau su cirku aplink Europą. Fotoaparatu fiksavau pasirodymus ir artistų gyvenimo užkulisius. Panašią transformaciją tarp atlikėjo scenoje ir realaus žmogaus pastebiu ir su magais. Performanso menas yra stulbinantis. Su kuo dar norėtum dirbti? Su tais, kuriuos gerbiu – Derrenu Brownu, Chrisu Angel ir t.t. Kurti triuką vienam artistui yra daug įdomiau nei kažką išradinėti bendrai. Daugiau laiko praleidi galvodamas apie už triuko paslėptą mechanizmą, nei kepdamas to paties triuko modelius. Kūrybinė dalis, pirmoji triuko vizija yra pats įdomiausias dalykas. Susigalvoti, kad, pavyzdžiui, galima skaityti žmonių mintis, arba bent padaryti taip, kad tai atrodytų kaip minčių skaitymas. Viskas sukasi aplink psichologiją ir manipuliaciją. Studijuoji filosofiją. Ar tai siejasi su magija? Filosofijoje taip pat bandai pakeisti žmogaus pasaulio suvokimą, jį verti pažvelgti į kitokią realybę. Fotografuodamas taip pat bandai sugauti alternatyvią realybę juostoje. Regis, viskas, ką man smagu veikti, yra susiję su troškimu matyti pasaulį kitokį. O gal aš tik per daug į save gilinuos.
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
62
63
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
64
65
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
66
67
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
68
69
pravda /+ 62
Mano bro
+ 62 / pravda
70
Kalbino Liucija Čerkaitė / Vaizdas Justinas Vilutis
olis `genijus 1.
Lauros Catsellis lūpos virpa, tada ji šypsosi, lūpomis suspaudžia poliruotą kiniško metalo šaukštelį, susigūžia, juokiasi, juokiamės kartu. „Sunku kalbėti apie brolį“, – prataria ir mes pradedam.
Kas yra tavo brolis? Jo vardas Andreas Catsellis ir jam 18. Mudu iš Kipro, bet jau 4 metus gyvenam Anglijoje. Kuo jis skiriasi nuo kitų paauglių? Jam sinestezija, tai toks reiškinys, kuomet vienas potyris nulemia kitus pojūčius. Pavyzdžiui, klausydamas muzikos jis mato paveikslus ir spalvas. Garsas atspindi muziką ir atvirkščiai. Taip jo galvoje gimsta meno kūriniai. Taip pat jis turi fotografinę atmintį – mato epizodus, veiksmus ar įvykius bei jų nuotrupas, vykusius 2005 m. birželio 14 ar bet kokią kitą atsitiktinę dieną. Be viso to, Andreas mąsto skaičiais ir kalendoriais. Per sekundės dalį apskaičiavęs tikslią skaičių seką, išsidėstymą, chronologiją ar dar velniai
71
žino ką, pasako, kad 2030 m. rugsėjo 29 bus šeštadienis. Tokiu būdu jis mato ir ateitį. Prieš tris metus jis man pasakė, kad 2010 m. vasario 2 vienoje parduotuvėje rasiu ir nusipirksiu savo svajonių suknelę. Buvau visai pamiršus. Tą dieną grįžau namo ir jis paklausė: „Kaip suknelė?“ Tamsiai mėlyna. Ar jis turi užsiėmimą? Labiausiai jis mėgsta muziką, nes jam patinka spalvos. Pirmą kartą išgirdęs dainą ją atkartoja mintinai arba užrašo popieriuje be klaidų. Mes dažnai žaidžiame žaidimą – aš pasakau atsitiktinę posmo eilutę ir brolis nurodo autorių. Jis niekada neklysta. Jis dar mėgsta žiūrėti filmus ir gaminti.
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
72
2.
Kuo jis dar skiriasi nuo kitų paauglių? Trejų metų jam diagnozavo autizmą. Jis visiškai negalėjo kalbėti ir kentėjo nuo hiperaktyvumo, tai versdavo jį elgtis agresyviai ir naudoti nesąmoningą smurtą prieš šeimos narius. Andreas judesiai buvo nevalingi: konvulsiniai tikai, ritmiškai pasikartojantys apsisukimai aplink save, rankų mostai, po ranka pasitaikiusių daiktų sukimas rankose, garsių ir šaižių garsų laidymas. Nors autizmas neišgydomas, didelių pastangų, darbų ir reabilitacijų dėka būdamas 18-os jis atsikratė daugumos šių problemų. Vis dėlto, jis neturi gebėjimo bendrauti, jo judesiai nekoncentruoti, jis nemoka reikšti minčių ir emocijų, jo kalbos maniera primena robotą – jis jau turi parengęs teisingą atsakymą į tavo klausimą.
dytų jo skaičių sistemą, kasdienės rutinos modelį, o tai jį sužalotų ir atimtų pusiausvyrą. Bet dažniausiai dėl jo gebėjimų jaučiuos tiesiog kvailė. Kokia įsimintiniausia istorija apie jį ir kitus vaikus? Pamenu, kaip kartą lydėjau jį į kiną su bendraklasiais. Man išėjus į tualetą, klasės draugė ėmė versti jį kalbėti šlykščius, negražius dalykus apie save, tarsi tai būtų tiesa. Dėl ligos Andreas nesuvokia piktybiškumo, jis neskiria blogo nuo gero, emocijų, melo. Kai grįžau, visa salė iš jo juokėsi, plojo, tyčiojosi. Jis sėdėjo nieko nenutuokdamas. Tą akimirką panorau, kad jis jiems visiems, paeiliui, pasakytų jų mirties datą.
Ką reiškia gyventi su tavo broliu? Kadangi mudu beveik vienodo amžiaus, pamenu, kaip sudėtinga buvo vaikystėje, mums augant. Turėdavau sukandus dantis kęsti jo agresijos priepuolius negalėdama vožti atgal. Dar dabar visas dėmesys, apsauga, pagalba skiriami jam. Pripratau, kad namo turiu grįžti laiku, nes Andreas negali likti vienas ilgiau nei kelias valandas. Pripratau, kad negaliu priimti staigių sprendimų ir net pačių mažiausių pokyčių. Tai sutrik-
73
pravda /+ 62
Tekstas Elena Reimerytė / Vaizdas Mitastudio
Ypatinga galia - absoliuti klausa
Smuikininkė Saulė Rinkevičiūtė Dirigento dukra gimė su jautresne klausa nei dauguma žmonių. Jei absoliuti klausa turėtų savo analogą regoje, tai būtų jautresnis spalvų suvokimas. Šiuo atveju taip yra su garsais. Saulė ką tik baigė mokslus P. Čaikovskio konservatorijoje ir pabėgo namo iš Maskvos skruzdėlyno. Nuolatos koncertuojanti muzikantė dar organizuoja ir renginius. Artimiausi planai: Rusijos meno meistrų kalėdiniai vakarai šią žiemą ir Tarptautinis rusų sakralinės muzikos festivalis. + 62 / pravda
74
Ne visi muzikantai turi absoliučią klausą. Kuo skiriasi pastarųjų ir absoliutininkų darbas su muzika? Manau, kad pats darbas nesiskiria niekuo. Muzikantai dirba vienodai, tik girdi skirtingai. Absoliuti klausa gali būti įgimta, gali būti ir išlavinta. Todėl net jei muzikantas nėra absoliutininkas iš prigimties, tačiau turi labai gerai išlavintą klausą, galima nepastebėti skirtumo. Gauname atvirkščią principą – absoliutininkas girdi nežinodamas, kaip ir kodėl atskiria tam tikras natas, o neabsoliutininkas muzikantas jas sieja su tonacija, harmonija ir lygiai taip pat girdi intonacijos trūkumus ar natų aukštį. Darbas daugiau siejamas su instrumento specifika. Tarkim, fortepijonas – klavišai nustatyti ir ar tu absoliutininkas, ar ne, su šiuo instrumentu skirtumas ne toks pastebimas. Nebent reiktų atkartoti kažkur išgirstus garsus ar melodiją. Tada absoliutininkas išloš. Jam nereikės ilgai galvoti, kokios tai natos. Tačiau kitas muzikantas, turintis taip vadinamą harmoninę klausą (o tai išlavinama), net negirdėdamas atskirų natų greitai parinks visą melodiją, atsispirdamas nuo tonacijos. Tavo instrumentas – smuikas, kaip yra tavo atveju? Su smuiku dar kitaip. Absoliuti klausa čia kartais trukdo. Tarkim, grojant kartu su fortepijonu ar orkestru reikia „prisitaikyti“ prie jų skambesio, o aš girdžiu kitaip – jautriau. Ne visada tai sutampa su nustatytuoju – temperuotu – skambesiu. Jis truputį suvienodintas. O gamtoje yra daugiau garsų aukščių nei temperuotoje gamoje. Viskas priklauso nuo 75
profesijos, nuo to, kokiu instrumentu groji ar tiesiog dainuoji. Prisitaikai prie instrumento savitumo ir tavo klausa lavinama reikalinga kryptimi. Todėl darbas labai priklauso nuo instrumento ypatybių. Su jomis susiduria visi – ir absoliutininkai, ir ne. Dar reiktų pasukti galvą, kuriems lengviau. Kada sužinojai, kad turi absoliučią klausą? Tėvai tai suprato anksčiau už mane. Pasakojo, kad aš pirmiausia pradėjau labai tiksliai ir švariai dainuoti ir tik po to kalbėti. O pati supratau jau mokykloje, kai solfedžio pamokos sekdavosi geriau nei kitiems vaikams. Už tai sau leisdavau patinginiauti, nes galvodavau, kad klausa mane išgelbės ir teorija ne tokia jau reikalinga. Žinoma, galvojau neteisingai. Absoliuti klausa yra privalumas, bet negalima tuo piktnaudžiauti, reikia tinkamai ją panaudoti. Kokie yra šio sugebėjimo minusai kasdieniame paprasto žmogaus gyvenime? Turbūt minusų nėra. Kartais pastebiu, kad girdėdama bet kokius garsus, ar tai būtų kitas instrumentas, ar įrašas, ar telefono skambutis, girdžiu natų pavadinimus. Kartais pavyksta tai „išjungti“, bet specialiai to nebandau daryti, nes manęs tai nenervina. Muzikantui tai pliusas. Bet jei žmogus turi absoliučią klausą ir neturi muzikinio išsilavinimo, manau, tokia klausa ne tik jo netrikdys, bet jis net nežinos, kad ją turi. Nežinodamas natų pavadinimų nesupras, kas skamba. Ir absoliučią klausą reikia lavinti.
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
76
77
pravda /+ 62
Tekstas Kamilė Kaniušonytė / Vaizdas Rudolfas Levulis, Paulius Mazūras, www.pvz.lt
Tu isejai negriztamai, sirdyje likai mums amzinai Memento mori – anksčiau ar vėliau mes visi atsidursime ten, niekur arba kažkur. Pirmosios laidotuvės – viena baisiausių vaikystės traumų, dažniausiai sukelta prie karsto stumiančių suaugusiųjų, specifinio salsvo kvapo, plastmasinių arba tikrų laidotuvių vainikų, desperatiškai klykiančių samdytų raudotojų ir išblukusių laidotuvių nuotraukų, kurios, kaip ir vestuvių, privalomos beveik kiekvieno statistinio lietuvio fotoalbume. Kiekvieno asociacijos skirtingos, tačiau visiems vieningai laidotuvių tema kelia šiurpą. Olandų gatvėje mes sutikome žmogų, kurio negąsdina nei laidotuvės, nei pagrindiniai jų herojai. Profesionalus mirusiųjų balzamuotojas – tanatopraktikas – Danas Jankauskas netiki prietarais ir laužo tabu. Jis IŠ TIESŲ myli savo darbą. Su meile glosto instrumentus ir valandų valandas gali be perstojo šnekėti apie specifines balzavimo technikas. Kasdieną jis liečia negyvus kūnus. Ne tik liečia, bet juos balzamuoja, restauruoja, grimuoja ir kartais net šukuoja. „Facebooke“ draugauja su kolegomis iš viso pasaulio ir turi įkūręs keturis grupsus, kuriuose
+ 62 / pravda
78
79
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
80
galima rasti visko: nuo balzamavimo technikos video, nuotraukų, nuorodų ir instrumentų, iki lentynos-karsto brėžinių ar meduolių-kaukoliukų. Pagrindinis Dano tikslas – padaryti taip, kad su laidotuvėmis susijusių neigiamų emocijų būtų kuo mažiau. O jei tiksliau – kad pamatę artimąjį net po baisios avarijos mes jį pažintume, o kaimo bobutės neapšnekinėtų ne taip surištų kojų, praviros burnos, bėgančių seilių ar negero kvapo. Danas tai daro jau septyniolika metų. O jei padalintų darbo objektų skaičių iš pradirbtų metų, kiekvienai metų dienai tektų po vieną išėjusįjį ten, iš kur nebegrįžtama. Mylimiausia Dano knyga – Biblija, mėgstamiausias filmas – „Patologija“. O dabar skaito Mary Roach knygą „Negyvėliai“. Specialybės ypatumai Šiuo metu Lietuvoje yra tik virš 20 profesionalių balzamuotojų. Sovietmečiu tokių žmonių beveik nebuvo, o tie, kurie tuo užsiimdavo, tai darydavo už degtinės butelį tiesiog namie ar garaže antisanitarinėmis sąlygomis. Rusijoje iki šiol vyrauja „naminė“ tradicija, kai tai daroma bet kur ir bet kaip, o atvykęs į namus balzamuotojas išima vidaus organus (ko daryti griežtai negalima), juos susikrauna į lagaminėlį, o po to važiuodamas autobusu žiūri, ar iš lagaminėlio ant grindų neteka
81
kraujas. Anksčiau taip vyko ir Lietuvoje, organai būdavo grubiai išimami, o kūnai nedezinfekuojami. Tanatopraktikai mirusiuosius vadina ne lavonais, o objektais. Sugebėjimai, kurių turi turėti balzamuotojas – fizinė jėga (stambūs žmonės irgi miršta) ir stiprūs nervai. Pradžia „Vaikystėje mama mane vesdavosi į Anatomijos muziejų. Ten man patikdavo ir būdavo labai įdomu. O laidotuvėse stebėdavau mirusiojo kūną ir galvodavau, kad kažkas tą kūną sutvarko, nuprausia, sušukuoja, nors kartais kūnai būna ir po baisių avarijų. Tada pradėjau galvoti, kad noriu padėti žmonėms, giminėms, kurie patys to kūno nesutvarkys. Juk turi būti ir tokį darbą dirbančių žmonių.“ Aplinkinių požiūris „Pažįstu kolegų, kurie su lavonais dirba trejus, ketverius metus, tačiau apie jų profesiją žino tik mama, o tėvui ir kitiems jie sako, kad dirba ligoninėje. O aš nematau, ko čia gėdytis. Pirmaisiais metais giminaičiai iš manęs lengvai pasišaipydavo: „Kaip sutari su savo „draugais“?“ Po penkerių metų jiems tai pabodo ir paliko ramybėje. Kai žmona sužinojo, kur pradėsiu dirbti, iškė-
pravda /+ 62
lė tik vieną sąlygą – per dieną turėsiu maudytis mažiausiai tris kartus. O vieną kartą ji net padėjo tvarkyti objekto šukuoseną. Beje, tvarkyti plaukus be galo sunku. Mirusiojo plaukai – ne gyvojo. Vienai merginai teko kviesti kirpėją, nes reikėjo konkrečios šukuosenos. Nors kirpėja buvo patyrusi, vargo labai ilgai, nes plaukai neklausė. Dažniausiai mirusiajam plaukai tik išplaunami ir tvarkingai sušukuojami, plaukus po mirties garbanoti ar kitaip modeliuoti be galo sunku.“ Prietarai ir papročiai „Mirtį lydi daugybė prietarų: negalima ant savęs rodyti sužalojimų, parsinešti iš kapinių daiktų ar prie batų prilipusių lapų. Radviliškio rajone iki šiol negalima kirpti mirusiojo nagų, kad ir kokio ilgio jie būtų. Kartais tarp giminių įvyksta nesutarimų – vieni giminės išrenka karstą, paguldo, atvažiuoja kiti, apibara, kad išrinko ne tokį karstą, o kai pasisiūlai perguldyti, neleidžia, nes tiki, kad įvyks nelaimė. Paplitęs mitas, kad po mirties auga plaukai ir nagai – netiesa. Taip atrodo todėl, kad po mirties žmogus traukiasi, tada atrodo, kad pailgėjo nagai, o pas švariai nuskustą vyrą išdygo šeriai. Tam tikruose žmonių sluoksniuose, kaimuose ir rajonuose labai populiaru fotografuotis šalia mirusiojo. Kaimuose ištisi albumai būna paskirti tik laidotuvių temai. Man, kaip
+ 62 / pravda
specialistui, tokios nuotraukos labai įdomios, tačiau pamatęs mirusiųjų būklę, per prievartą prie karsto laikomus vaikus, nesistebiu, kad laidotuvės daugelį šiurpina. Todėl mes ir dirbam savo darbą.“ Sapnai „Mano sapnai paprasti. Košmarų apie iš šaldytuvų ateinančius lavonus nesapnuoju. Vieną kartą sapnavau, kad guldau į karstą kūną, o išmečiau iš lovos žmoną.“ Estetika „Estetika man – tai, kas gražu, tvarkinga ir švaru. Tai švarūs nagai, rankos, kūnas. Visur turi būti švaru. Estetiška turi būti ir veido išraiška, kurią galima keisti. Aš visada stengiuosi suformuoti ramiai miegančio žmogaus su lengva šypsenėle išraišką. Jis miega ir man ramu, kad jis miega. O Amerikoje įprasta laidoti su plačia šypsena – kartais tokia, kad net dantys matosi.“ Keistenybės „Keisčiausias prašymas, kokio sulaukiau, – nutrinti mirusiam žmogui nuospaudas nuo kojų. Matyt, žmogui dėl jų gyvam būnant buvo problemų. Esu sulaukęs prašymų balzamuoti ir gyvuliukų, bet tam yra taksidermistai, tegu jie ir atlieka savo darbą.
82
83
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
84
Nors į karstus dažnai deda įvairių asmeninių mirusiųjų daiktų, dažniausiai šventų knygų ir relikvijų, keisčiausias daiktas, kokį mačiau, – jaunuoliui į karstą įdėtas krepšinio kamuolys. Naujieji lietuviai šokiravo tik vieną kartą – kai jauna moteris turėjo būti aprengta naujais, gražiais, žinomų firmų džinsiniais rūbais – švarkeliu ir kelnėmis. Labai neįprasta, kai džinsus tenka vilkti moteriai. Kartą teko matyti pašarvotą moterį labai plaukuotu veidu, tačiau giminės neleido šalinti plaukų, nors tai ir atrodė neestetiškai. Užsienyje keistenybių pasitaiko daug daugiau – Venesueloje mirusysis buvo pašarvotas tiesiog sėdintis ant motociklo, o Amerikoje viena mama savo sūnų pašarvojo stovintį ir aprengtą tokiais rūbais, kokius ir nešiojo – reperiškais.“ Darbo bumas „Ilgus metus stebėjome keistą tendenciją – daugiausia darbo būdavo gruodžio mėnesį, maždaug nuo 25-os dienos iki sausio pradžios, nors paskutiniais metais ši nerašyta taisyklė nepasitvirtino. Didžiausią įtaką mirusiųjų srautams daro orų kaita, nes tada labai paūmėja lėtinės ligos.“
85
Po mirties „Aš tikiu Dievą ir tikiu, kad toks sudėtingas žmogaus organizmas neatsirado iš niekur, bet netikiu, kad miręs žmogus gali pamatyti savo kūną iš šono.“ Balzamavimo ABC „Mirties požymiai ima ryškėti po dviejų valandų: pirmiausia pamėlsta ausys, ant veido ir rankų atsiranda lavondėmės (sustojęs kraujas audiniuose), o kūnas ima skleisti nemalonų kvapą. Jei neįsikištų tanatopraktikas, po 12 valandų prie kūno būtų sunku išbūti. Jei kūnas balzamuotas, be pokyčių jis išsilaiko iki savaitės.“ Etapai: a) Kūnas paguldomas ant nerūdijančio plieno stalo, patikrinama, ar tikrai miręs, – tai išduoda lavondėmės ir kūno sąstingis. Dezinfekuojamas kūno paviršius. b) Ieškoma kraujagyslių, per jas atliekama injekcija. Padarius mažas skylutes prie kaklo ir pilve išsiurbiami kūno skysčiai. c) Kūnas vėl nuprausiamas, tamponuojamos kūno ertmės, nosis ir burna. Kūnas sausinamas, aprengiamas ir guldomas į karstą.
pravda /+ 62
10.
INSTRUMENTAI: 1. Skalpelis 2. Aneurizmos kabliukai 3. Jungo venos drenavimo pincetas 4. Troakaras (prie kurio jungiamas skysčių siurbimo aparatas 10). Tai specialus prietaisas, su kuriuo praduriami vidaus organai ir ištraukiami skysčiai. 5. Arterijų vamzdeliai 6. Specialus siūlas, skirtas mirusiesiems – stiprus ir nesusivejantis 7. Lenkta adata 8. Akių gaubteliai. Kai žmogus numiršta, iš akies pradeda garuoti vanduo ir akis įdumba. Šis gaubtelis padeda išlaikyti akies formą ir akis atrodo natūraliai užmerkta. 9. Bendri instrumentai
+ 62 / pravda
86
Tekstas Kamilė Kaniušonytė / Vaizdas Rudolfas Levulis, Paulius Mazūras, www.pvz.lt
87
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
88
GRIMAS Numirėlių kosmetika panaši į teatrinį grimą, o ir gamintojai tie patys, tik į šią nededami vitaminai ir kiti gyvai odai reikalingi elementai. Šis grimas dezinfekuoja ir išlaiko odą nedžiūstančią. Grimuoti jaunas merginas ir moteris sunku, nes reikia žinoti, kaip jos atrodė būdamos gyvos, todėl prašoma giminių atnešti nuotraukų. „Moment“ klijai reikalingi suklijuoti lūpoms ar žandikauliui.
89
pravda /+ 62
Balzamavimo aparatas – vienintelis toks Baltijos šalyse. Kai skysčiai išsiurbti, į tas pačias vietas vėl kišamas trokanas ir arterijos bei ertmės užpildomos specialiu balzamavimo skysčiu, kurį pumpuoja šis aparatas.
+ 62 / pravda
90
91
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
92
Vieta, kur laikomi lavonai. Vidutinė temperatūra -2 – + 5. Šiuo metu čia laikoma dvidešimt kūnų, tiek paprastai ir būna – apie dvidešimt – trisdešimt. Iš viso čia šimtas vietų. Laisvų vietų rezervas laikomas didelės nelaimės atvejams – įvykus katastrofai ar panašiai.
93
pravda /+ 62
Pabaigai: pirmieji Lietuvoje balzamuoti žmonės buvo Maironis, Vaižgantas ir Darius su Girėnu. O jei kas susidomėjo šia profesija, gali kreiptis į Ritualinių paslaugų asociaciją.
+ 62 / pravda
94
95
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
96
Specialūs mirusiųjų batai ir rūbai. Čia irgi egzistuoja madų tendencijos.
97
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
100
101
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
102
103
pravda /+ 62
+ 62 / pravda
104
105
pravda /+ 62
Kito numerio tema -
PAAUGLIAI
Reikia tavo 탑od탑i킬 ir vaizd킬 - pravda@pravda.lt