ą2010/09 /+61 nr.
DAIKTIZMAS
ą2010/09 /+61 nr.
DAIKTIZMAS Redaktorė Elena Reimerytė Redakcija Kristupas Sabolius Tomas Ramanauskas Giedrė Juzėnaitė Deimantė Statinytė Paulius Ilevičius Marius Mozūraitis Liucija Čerkaitė Skomantas Janonis Giedrė Zlatkutė Dalia Jazbutytė Foto Miglė Adžgauskaitė Reda Mickevičiūtė Igor Slepov Milda Vyšniauskaitė Justina Christauskaitė Karolis Kaminskas Ramutis Petniūnas Numerio naujokai Gabrielė Meldaikytė Fingalick
+ 61 / pravda
Ruošiant numerį konsultavo Rugilė Mickevičiūtė Nepažįstamas italas Jauni grafikos talentai Justė Jonutytė Dizainas Marga Pieva www.margapieva.com Reklama Rima Zinkevičiūtė reklama@pravda.lt Speciali padėka Taikiems elgetoms, kurie neprašė užmokesčio už interviu, nors tai jiems įprasta Prancūzijos kambarinėms Vienarankiams virėjams „Tele bim-bam“ Sibiro šamanams
Viršelis Kadaise iš septyniolikmetės viršelio autorės Miglės močiutės ėmėme interviu. „Senukų“ numeriui. Ant tų pačių namų parketo ir fotografuota ši nuotrauka. Močiutė mieste kabojusiame plakate prisistatė Baba Rokava ir pakėlusi ramentą kvietė į festivalį. Autentiškas buvo tik ramentas. www.pravda.lt Žurnalo namai Leidžia UAB “Idėjų revoliucija” Savičiaus g. 13/2, LT01127, Vilnius www.dalykla.lt Kasdien daliname dovanas 7eptyni Gyvenimo būdą rekonstruojantis naujienlaiškis
2
Muzikinis fonas pagal mėenesio temąa A PUSĖ:
1. XX, The - Shelter (4:30) 2. Gang of Four - Damaged Goods (3:27) 3. Doug Randle - Coloured Plastics (3:43) 4. Black Joy - Moustache (9:22) 5. Jaffa - Elevator (4:56) 6. Diana Ross - My Old Piano (3:56) 7. Architecture in Helsinki - Scissor Paper Rock (2:29) 8. Fila Brazillia - Goggle Box (4:57)
B PUSĖ:
9. V/A - Inertia - The Screen (3:52) 10. Ellen Allien & Apparat - Bubbles (4:58) 11. Tunng - Bullets (5:55) 12. Peter Murphy - I’ve Got a Miniature Secret Camera (4:25) 13. Here We Go Magic - Collector (5:07) 14. Jacksonville - Red House (7:30) 15. isan - ship (4:13)
3
pravda /+ 61
Skiltis
Elena Reimeryte
Zebenksties istorija
„Noriu tik žebenkšties!“ „Tada du su puse.“ Dantis iššiepusi, prie šakos prikalta smulkaus plėšrūno iškamša spoksojo į mane juodais stikliukais. Kitame šakos gale tupėjo taip pat kvailai sustingusi putpelė. Visas rinkinys kainavo penkis eurus. Jį pardavinėjo jaunas vaikėzas. + 61 / pravda
4
Veiksmo vieta – blusų turgus toli nuo Belgijos sienos. Paskutinę viešnagės dieną su bendražyge susiėmėm įsigyti lauktuvių. Mamai nupirkau Liudviko XVI stilistikos auskarus „saulutes“ ir auksinius klipsus „lapelius“, tėčiui – antikvarinius oro pajėgų ženkliukus, o Daliai – juodą, švelnų kaspiną į plaukus. Norėjau kažką ypatingo rasti ir savo draugui. „Aš pagalvosiu“, – atsakiau. Turėjau išlošti laiko, kad subrandinčiau idėją: kaip pateiksiu šią žebenkštį, ką sakysiu, kokiu būdu sutalpinsiu ją į lagaminą, kur įteiksiu. Pamačiau viziją: Lukiškių aikštėje ant pietinio suoliuko devintą vakaro laikysiu kimštą žebenkšties lavoną it kačiuką ir lauksiu. Vaikštinėjant po turgų, mano bendražygė aptiko medinį liliputo pianiną, kuris leido „lykelykiškų“ melodijų skambesį. Jei jas mokėjai groti, žinoma. Kadangi žmogus, kuriam ji nusprendė padovanoti šį instrumentą, buvo artimas muzikai, dovana puikiai tiko. Grįžusios prie žebenkšties, sutikom jau nebe vaikėzą, bet jo mamą. Ji pasiutusiai atkakliai, su iškrypėlišku vyresnės moters azartu aiškino, kokia ypatinga šių mirusių gyvūnų vertė ir neišskiriama draugystė. Kokią ji mums daro paslaugą, parduodama visą tai tik už
5
dešimt eurų. Ilgai kariavau, tada paprašiau pjūklo. Ginčas tęsėsi toliau. Bandžiau tiesiog vietoje koja nuspirti putpelę nuo šakos, bet moteris stovėjo sukryžiavus rankas ir rėkdama reikalavo pirkti pilną komplektą. Putpelė buvo įskaičiuota į kainą. Galiausiai nusileidau. Nešiausi pusantro metro ilgio šaką su dviem dulkėtais miško žvėrelių lavonais turgaus išėjimo link. Paskui mane ėjo mano mažoji bendražygė su mikrobangės dydžio raudonu žaisliniu pianinu. Paklausėme visų – turguje nebuvo nė vieno meistro, turinčio pjūklą. Tuomet pajutome, kad mums priartėjus žmonės kažkodėl traukiasi. Nusprendėm, kad pavargom, ir pajudėjom kitapus gatvės įsikūrusio prekybos centro link. Mano bendražygė liko stovėt prie įėjimo su gyvūnėliais nusėsta šaka ir pianinu. Viešnagės metu laikėmės nuošalyje, nors daug kas stengėsi su mumis susidraugauti. Pasklido gandų, kad esame „truputį keistos“. Kol pirkau „Coke zero“ vertės vyną ir kažkokius vaisius, bendražygę apspito mūsų pažįstami užsieniečiai ir puolė klausinėti apie pirkinius. Ypač mano. Išgirdęs, kad tai dovana vaikinui, vienas italas pastebėjo, kad jo vietoje labai supyktų. Tada jie prisėdo prie mūsų viešbučio. Mudvi su drauge šalimais esančioje pievelėje nusprendėme galutinai atsikratyti putpelės.
pravda /+ 61
Sekėsi sunkiai. Per abiejų gyvūnėlių kojeles ir vidurius ėjo preciziškai perverta viela, o jos galai užsukti sausame, bet tvirtame medyje. Bendražygė laikė šaką, o aš roviau putpelę. Tada apsikeitėm. Laikiau šaką, o ji spardė putpelę koja. Mūsų rankos jau smirdėjo geležimi, o žalioje pievoje paguldytas pianinas, vis netyčia užkliudytas, skambino klouniškas natas. Tada bendražygė, pagriebusi mano laiptinės raktą, kapojo medį, lupo vielą ir sukiojo gyvūnėlių kojeles. Aš stovėjau šalia ir linksėdama gyriau jos auksarankiškus sugebėjimus. Sakė, kad vaikystėje turėjo daug statybinių projektų su kiemo berniukais. Procesą stebėjo minėtieji užsieniečiai ir kažką tarpusavyje šnibždėjosi. Atrodė, kad dabar jiems tapo aiškiau, kodėl per kelias pirmąsias pažinties dienas dėl itin užimtos dienotvarkės atrodėme šaltos, nekalbios ir drovios. Po pusantros valandos bergždžių pastangų garsiai pareiškėme, kad turime skubių reikalų ir visą mantą nusitempėme į kambarį. Susitarėm, kad, kai vyksime namo, aš kuprinėje vešiuos žebenkštį, o mano draugė priglaus putpelę. Belaužant nagelius paukštis jai ėmė patikti. Nusprendžiau parašyti mamai žinutę ir paklausti, kokiomis sąlygomis galima parsiskraidinti gyvūnų iškamšas ir maišą degtukų.
+ 61 / pravda
Kai vėl pasirodėme spektaklio pievoje, vienas iš užsieniečių paprašė leisti jam su mumis nusifotografuoti. Nuolat kikeno ir burbėjo sau po nosimi žodžių junginį „mysterious lithuanians“. Sutikome, tačiau po kadro prisiekėme, kad savo socialiniuose profiliuose kuriam laikui panaikinsim nuotraukų žymėjimo funkciją. Įtampa tvenkėsi vis labiau. Galiausiai mano bendražygė pastebėjo, kad aš esu „įdomi draugė“. Rimtai susipykome. Tada aplankėme koncertą, kurio metu pasimetėme. Grįžusi į kambarį dar ilgai viena krapščiau žebenkštį nuo šakos. Laiptinės raktas ėmė trūkinėt, akys merktis, drožlės lipti prie drabužių. Atsiguliau miegoti, tačiau po valandos turėjau keltis ir važiuoti į oro uostą. Paskutines akimirkas viešbutyje praleidome bandydamos atplėšti gyvūnus nuo šakos. Veltui. Palikau viską kambary. Kelis eurus taip pat. Tai kambarinei, kuri persižegnos, užėjusi į mano kambarį. Keletą mėnesių galvojau apie šios istorijos moralą. Į galvą lindo mintys apie tai, kad daug energijos ir pastangų reikalaujančius daiktus reikia dovanoti tik tiems, kurie verti daug energijos ir pastangų. Tačiau paskui supratau daug svarbesnį dalyką. Negalėdama Lukiškių aikštėje ant pietinio suoliuko devintą vakaro it kačiuko laikyti kimštos žebenkšties lavono, aš galiu savo draugui padovanoti istoriją.
6
Nes patys vertingiausi yra tie daiktai, kuri킬 mes neturime. 7
pravda /+ 61
PRAVDOS
+ 61 / pravda
8
NAUJOKAI Gabrielė Meldaikytė – daiktų dizainerė, kuri savo bakalauriniame darbe pateikė idėją, kaip padėti vienarankiams žmonėms. Merginos išradimas apskriejo pasaulio dizaino blogus ir nuskynė dvi aukštas vietas tarptautiniuose konkursuose. Fingalick – Gimusiems vėliau nei 90’ieji, žinomas kaip vaikų laidų dievaitis. Šlovės ir populiarumo dozę gavęs gerokai per anksti, šiandien Tomas kuria elektroninę muziką ir nori būti tik tai išgirstas. Ir tik kaip Fingalick.
9
pravda /+ 61
„Pravdos“ naujokė 2010 Gabrielė Meldaikytė diplomuota dizainerė
Tekstas Elena Reimerytė Vaizdas Gabrielės asmeninis archyvas
VirtuvEės vienarankiams pionierE Medaliai: 1 vietos laimėtoja konkurse „SaloneSatellite WorldWide Moscow 2009“ 3 vietos laimėtoja Italijos tarptautiniame virtuvės ir vonios baldų konkurse „I Saloni Premio SaloneSatellite 2010“. Gabrielę jau pastebėjo: www.designboom.com http://www.thedesignblog.org http://design.fr http://www.dedeceblog.com http://www.id4.ru http://www.inewidea.com http://www.abitare.it http://www.yankodesign.com http://www.domusweb.it
+ 61 / pravda
10
Ar atkreipi dėmesį į daiktus aplink save, gal jau vaikystėje buvo būsimos profesijos požymių? Pastebiu baldus, visokius daikčiukus, produktus. Akiai užkliuvus už įdomesnio daikto niekada nepraeisiu nepačiupinėjusi ir neišbandžiusi. Pamenu, vaikystėje turėjau du konstruktorius – medinį ir plastikinį. Geriausiai įsiminė mėlynos, saulės formos plastiko detalės. Vos kažką sukonstravusi nešdavau visiems pasigirti, kokia aš šaunuolė. Nieko ypatingo ten nebūdavo, bet buvau konstruotoja nuo seno. Gal todėl dabar labiau mėgstu maketuoti nei eskizuoti. Kas tave įkvepia? Labiausiai mane įkvepia tai, ką matau gatvėje, su dizainu susijusiose parodose ir parduotuvėlėse, kurių čia begalė. Tada norisi pulti ir daryti, pasijuntu laiminga ir užsikrovusi. Tuo Londonas mane ir žavi, kad gali čia kasdien pasikrauti kaip batareika. Ar jau atradai savo kūrybinį stilių? Kaip save apibūdintum kitų dizainerių kontekste? Nepasakyčiau, kad turiu savo stilių, žinoma, kažkoks yra, tačiau griežtas ir aiškus dar nesusiformavo. Mano nuomone, vieno stiliaus turėjimas nėra privalumas, nes jis po kiek laiko pabosta. Aplankiusi baigiamųjų darbų parodas Londone pastebėjau, kad dauguma dizainerių savo darbuose naudoja naujausias technologijas, kurios dažnai pabrėžia estetinę, bet ne funkcinę produkto pusę. Todėl
11
save vadinčiau funkcionalaus produkto kūrėja. Ką šiuo metu darai Londone, kur dirbi? Čia gyvenu beveik metus. Kaip ir dauguma emigrantų, pradėjau nuo baro, tada po kelių mėnesių teko padirbėti Kamdeno turguje. Tai buvo labai nebloga patirtis. Dabar jau keturis mėnesius dirbu prancūzų butike „Comptoir des cotonniers“. Nesiskundžiu, darbas įdomus, visgi mada... Be to, į visus darbus žiūriu kaip į pamokas, kurios pravers ateity. Tikrai daug ko išmokau, yra neblogų perspektyvų kilti. Tačiau man tai tik pajamų šaltinis, kurio dėka susitaupysiu pinigų magistro studijoms. Artimiausi planai? Rugsėjį atostogos su šeima, lapkritį praleisiu su draugais Berlyne, vasarį kalnai, o dar kitą spalį – taip lauktos magistro studijos. Planuoju Londone, bet neatsisakau minties studijuoti ir kitose šalyse. Naujoke, kada grįši namo? Jau kitą savaitę, bet ir tai labai trumpam, tą pačią dieną su šeima patrauksim kur šilčiau. Beje, į Lietuvą grįžinėti tenka pakankamai dažnai, net, sakyčiau, per dažnai. Kiekvieną mėnesį parskrendu tvarkytis breketų. O sugrįžti visam laikui dar neplanuoju, bet kas gali žinoti, gal šaus į galvą mintis ir grįšiu. Šiaip nesu prisirišusi nei prie Londono, nei prie jokio kito miesto.
pravda /+ 61
Vienarankio vire
Bakalauriniam darbui rinkaisi tarp daikto neįgaliesiems ir daikto benamiams. Kas padėjo galutinai nuspręsti? Pradėjusi gilintis į šias temas ir rinkti informaciją nusprendžiau, kad labiau verta dėmesį skirti neįgaliesiems. Mąsčiau, kad jei padėsi benamiui, tai jo neskatins lipti iš duobės ir keisti gyvenimą. Antra, peržvelgusi, kas yra sukurta neįgaliesiems, buvau šokiruota, nes visa pagalbinė įranga atrodo labai kraupiai. Net šiurpuliukai per kūną pereina pamačius. Be viso to, į Lietuvą neįgaliųjų įranga vežama iš užsienio, beveik niekas negaminama pas mus. Tarp dizainerių ši tema nėra labai populiari, pagalvojau, kodėl netapus pradininke. + 61 / pravda
12
eÄ—jo komplektas
13
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
14
15
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
16
Kaip sekėsi? Pradžioje nežinojau, kuria linkme eiti. Reikėjo apsispręsti, kokiems neįgaliesiems kursiu, nes yra įvairiausių neįgalumo formų. Nenorėjau nukrypti pernelyg toli į mediciną. Ilgai dvejojau, bet po ilgų apmąstymų šovė mintis apie žmogų, kuris turi tik vieną ranką. Ėmiau galvoti, kaip jam reikia atlikti visus kasdienius darbus. Projektas tapo labai įdomus, daug analizavau. Pabandžiusi pati viską daryti viena ranka, ėmiau suprasti ir tokią būseną. Funkcijos: 1. Pjaustyti įvairius produktus. 2. Atidaryti indelius. 3. Tepti sviestą, lydytą sūrį ant duonos. 4. Tarkuoti. 5. Pjaustyti ir lupti vaisius bei daržoves. 6. Indelis maistui laikyti.
17
pravda /+ 61
„Pravdos“ naujokas 2010 Tomas Narkevičius
Tekstas Marius Mozūraitis
Muzikos naujokas Fingalick Fingalick: Tomas Narkevičius Turi aštuoniolika metų Kuria muziką, kurią geriausiai apibrėžti galima kaip šiuolaikinę komplikuotąją elektroniką. Buvo „Tele bim-bam“ vaikis, tačiau dabar nebenori būti tapatinamas su mažomis dienomis. Prisistatyk visiems mums, kas tu toks? Gimiau ir užaugau Vilniuje. Atpažįstu kiekvienos gatvelės skambesį, kiekvienos kebabinės kvapą, girdžiu kiekvieno fontano natas. Mokausi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, kuri daug kam varo siaubą ir juoką vien ištarus pavadinimą. Liko paskutiniai metai, po kurių bandysiu traukti į ilgą savęs pažinimo ir tobulinimo kelionę. Kaip Odisėjas. Naivu, bet ateitį sieju su muzika. + 61 / pravda
18
+ 61 / pravda
20
Ką reiškia tavo pseudonimas? Koks piršto skonis? Man vienas seksualiausių pasaulyje neverbalinių malonumo išraiškos būdų yra piršto lyžtelėjimas gaminant maistą, verčiant knygos puslapius, keičiant plokštelę patefone…
„Tele bim-bam“ dainų įrašai
Papasakok apie savo muziką. Ištakas, pradžią. Ateitį. Groti pradėjau prieš trylika metų, tada tai buvo juodai balta klaviatūra, ir per tą laiką sąvoka „groti“ stipriai pasikeitė. Kas galėjo pagalvoti, kad grosim kompiuteriais? Dabar šast – sėdi prie klepo, galvoji galvoji, mėtai visokiausias keistas harmonijas ir groteskiškus akordus, kol pasieki kažką malonaus ausiai. Kad ta vieniša melodija taptų kaklą tampančia energetika, turi praeiti daug visokių elektroninių nesąmonių, kurių, tiesa pasakius, pats tikrai nesuprantu. Visokie signalai verčiami natomis kompiuterio programoj, iš kurios keliauja per apdirbimo įrenginius į garso plokštę… Kosmosas. Man labiausiai rūpi pati muzika, o ne elektroninė ekspresija. Dėl to turiu pseudo asmenybę – Tomą Narkevičių, kuris rašo muziką, kuria tekstus ir laukia, kol kas nors susidomės juo, o ne Fingalick. Muzika nėra chameleonas, besikeičiantis pagal pasaulio tendencijas. Klasika visada išliks klasika. Kaip būdavai (ar ir esi) įkvepiamas? Vieną mano kūrinį „Saulėlydis“ įkvėpė vaikystės svajonių poilsiavietė, kuri dabar, kasdienybės priespaudoje, atrodo kaip šviesi utopija. Tai Dubingių stovyklavietė netoli
21
pravda /+ 61
Molėtų, čia vykdavo „Tele bim-bam“ stovyklos. Ten telkšo Asvejos ežeras, kuriame, prisimenu, plaukiodavom su valtimi, naršydavom saleles, šokinėdavom nuo medžių į vandenį. Noriu įkvėpti savo klausytojus taip, kaip mane įkvepia muzikantai, kuriuos dievinu: „Mount Kimbie“, „Lone“, „Teebs“, „James Blake“ ir net dainininkė Lykke Li. Tomukas iš „Tele bim-bam“. Seni laikai. Kaip viskas būdavo tada? Ech, šita tema yra neišsemiama (juokiasi). Mažas akiniuotas berniukas nedavė tėveliams ramybės namuose rėkaudamas „Keistuolių teatro“ dainas. Mažą berniuką mama nuvedė į atranką vaikų grupėn. O jis savo trimetišku žavumu pakerėjo publiką ir tetą Neringą. Telebimbamo metai buvo vieni geriausių. Čia gavau labai daug, pradedant scenine patirtimi, žinomumu, atsparumu kandžioms bendraamžių replikoms (kurias mama gudriai įvardindavo kaip pavydą), baigiant žmogiškaisiais ryšiais, kurie kartais ir dabar labai gelbsti. Telebimbamo nemainyčiau į paprastą vaikystę. Tačiau dabar tikrai noriu, kad publika atsikabintų nuo „Tomuko iš Tele bim-bam“ įvaizdžio ir priimtų tai, ką darau dabar, kurdamas save iš naujo. Lietuva. Pasiliksi čia ar važiuosi namų ieškoti kitur? Na, pradėkim nuo to, kad užsienyje manęs niekas nelaukia. Šiais globalizacijos ir tautų maišymosi laikais jau nebėra nieko nuostabaus, kai jaunimas išlekia mokytis ir lieka gyventi ten, bet tai nėra rami šventovė + 61 / pravda
ar užuovėja nuo audrų. Kažkas yra pasakęs: „Žydėk ten, kur Dievas tave pasodino“. Svarstau teleportaciją į užsienį vien iš noro tobulėti ir mokytis, nes Lietuvoje edukacijos atžvilgiu nėra to, ko norėčiau. Bet žydėti ir pasenti noriu čia, kur gera, kur viskas sava. Pasirodei „Satta Outside“ vykusiose „Ritmo kovose“. Kaip tau ten patiko? Po daugiau nei dešimties metų koncertų scena man nebėra stebuklas, tačiau „Sattoje“ lipau jausdamasis kitaip nei kada nors gyvenime. Drebėjo kinkos, mušė prakaitas ir kaleno dantys. Stoviu prieš tūkstantinę bendraamžių ir bendraminčių minią, kurią turiu nustebinti, priversti šokinėti ir dar už save balsuoti. Draugas nuramino priminęs lotoso pozą. Savo grojimu patenkintas likau ne iki galo, nes aparatūra buvo ne mano. Kai viskas baigėsi, jutau, kad su visais bytmeikeriais pasiekėme labai gerą rezultatą. Man tokių mini rezultatų siekimas yra didelis malonumas. Ir „Satta Outside“ buvo ta vieta, kur gavau kone didžiausią savo gyvenime įkvėpimo paketą. Po festivalio kilo tiek minčių, kad kai kurių jų tiesiog nespėdavau užsirašyti. Kažkas yra sakęs, kad pirmieji dešimt žmogaus kūrybos metų yra vaisingiausi. Reikia semtis ir kurti.
22
NUMERIO TEMA
+ 61 / pravda
26
- DAIKTIZMAS Žmogaus ar žmonių grupės santykis su fiziniu objektu. Komplektas didžiųjų jausmų aplink visiškai negyvą kūną. Daiktas tampa stebuklingas, kai jam suteikiama prasmė. Ir kai ja įtikima.
27
pravda /+ 61
Lokio nagas, kurį Genadijus nešiojasi su savimi.
+ 61 / pravda
28
Foto Igoris Slepov / Tekstas Elena Reimerytė
Magiski Sibiro daiktai Tokie dalykai reliatyvūs, kažkas įprasto vienoje pasaulio dalyje, kaip „Coca Cola“ skardinė, gali tapti magiškais ir net gydyti žmones kitoje. Išvada – tas daiktas gali būti bet kas, nes galios, kurių jis turi, yra ne prigimtinės kilmės, o įgautos per tam tikrą procesą, kuris susideda iš dviejų dalių: galių suteikimo ir įtikėjimo. Dalykai, kurie lydi šamanus – galvos apdangalas ir apsiaustas. Visur kartu. Prie jų prisegti gyvūnų kailiai. Lapės, voverės ir t.t. Nei apsiausto, nei galvos apdangalo šamanai niekada neplauna. Bet kas, kas nutinka medžiagai, turi ant jos ir likti. „Mes nuolatos įtraukti į savęs ir savo drabužių valymo procesą“, – sakė vienas šamanas. “Jei akmenų aplink nereikia plauti, šių nereikia irgi.“ Šamanas pasakojo, kad lietus yra vienintelis šių apdarų valiklis. Kiekviena dėmė ir žymė yra įrodymas apie vykstantį gyvenimą.
29
pravda /+ 61
Ĺ amanas Genadij Sarig-oolovich
+ 61 / pravda
30
31
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
32
Raišteliai taip pat skleidžia garsą. Pastarasis neužgožia šamano dainos ar jo mušamo būgno garso.
33
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
34
B큰gno varpelis
35
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
36
Šamano veidrodis, naudojamas nuspėti ateičiai
37
pravda /+ 61
Ĺ iame inde ĹĄamanai degina kadagius, taip atbaidydami piktÄ…sias dvasias.
+ 61 / pravda
38
39
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
40
Veidas, pritvirtintas prie šamano apsiausto nugaros.
41
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
42
43
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
44
Pakabukas simbolizuoja treÄ?iosios akies atsidarymÄ…
45
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
46
Avino kaulas
47
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
48
Viena iš erelio galvų, pritvirtintų prie šamano apsiausto. Erelis – šventas paukštis.
49
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
50
Ĺ amanas Genadij Sarig-oolovich
51
pravda /+ 61
Tekstas Deimantė Statinytė Vaizdas Reda Mickevičiūtė
NEMATANTIS DAIKTU Arvydas gyvena su dviem moterimis. Sužadėtine Laura ir kate Puma. 10 metų sportuoja, keliauja po pasaulį, tvarko namus, nerūko, nesikeikia ir gamina pietus. Laurai tikrai pasisekė. Bet dar geriau jis moka papasakoti apie savo daiktus. Kuriuos mato kitaip.
+ 61 / pravda
52
53
pravda /+ 61
Kada įsigijai baltąją neregio lazdelę ir kiek ji kainavo? Kai pirmą kartą teko keliauti toliau už mokyklos ribų. Tada buvau aštuntokas. Lietuvoje baltosios lazdelės neparduodamos, ne ta rinka. Valstybė finansuoja. O mano kainuoja apie 50 eurų. Kokią mokyklą baigei? Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą Vilniuje. Dabar turiu VPU (Vilniaus pedagoginio universiteto) sociologo išsilavinimą. Dirbi? Taip, Lietuvos aklųjų bibliotekoje garso operatoriumi. Papasakok apie daiktus, tapusius tavo akimis Pirmoje vietoje – baltoji lazdelė. Tada kompiuterio garso sintezatorius, įgarsinantis visą informaciją, pateikiamą ekrane. Galiu naršyti internete, susirašinėti skaipu ir pan. Toliau – mobilusis telefonas su instaliuota garso programa, dėl kurios jaučiuosi pilnavertis vartotojas. Laisvai valdau visą telefono meniu, rašau ir skaitau žinutes. Ir turbūt GPS telefone. Tai labai primityvi programa su miesto planu, kuriame galiu pasižymėti, t.y. įsirašyti taškus. Pavyzdžiui, stoviu prie namų ir balsu įsirašau, kad čia mano namai. Nueinu į stotelę ar parduotuvę – vėl užfiksuoju. Tada išsirenku tašką ir einu kaip pagal normalią garso navigaciją. Nors ji labai netiksli, nes nesužymėtos mažos gatvės ir pan. Eini, eini ir tylu. Jeigu vaikščiočiau didelėmis gatvėmis, tada viskas būtų gerai.
+ 61 / pravda
Aišku, be baltosios lazdelės nepadėtų ir jokia GPS navigacija. Kaip suprantu, čia ne pirmas tavo mobilusis telefonas. Gal turi savo prekės ženklą? „Nokia“, nes šie telefonai stabiliausi ir patogiausi dirbant su instaliuota garso programa „Mobilespeak“ arba „Talks“. Kiek pažįstu neregių ar silpnaregių, visi turi „Nokia“. Bet problema ta, kad dabar pradėjo gaminti touchscreen‘us, kurie visiškai nebepritaikomi. Kokių žinai įdomesnių neregiams skirtų daiktų? Šiuo metu gaminamos baltosios lazdelės su jutikliais ir GPS navigacija. Jos garsais perspėja apie aplinkos kliūtis ir pasako, kur esi. Tik Lietuvoje kol kas tokių nėra. Dar yra spalvų detektorius. Tai prietaisas, kuriuo gali tikrinti spalvas. Pavyzdžiui, brauki per kojines ir girdi „balta“. Vadinasi, dar švarios. Juokauju, aišku. Gal atsimeni situaciją, kai daiktai padėjo susiorientuoti nepažįstamoje aplinkoje? Važiavau su taksi į svečius pas draugą. Išlipau ir kaip visada nuėjau iki laiptinės durų. Paėmiau už rankenos ir supratau, kad aš kažkur ne čia. Ne ta rankena. Pagalvojau, kad ne ta laiptinė. Paėjau į vieną pusę, į kitą, bet tame name nebuvo nei vienos laiptinės su rankena, kurios man reikėjo. Tada galvoju, gal pakeitė rankeną. Grįžau į teisingą laiptinę ir užlipau iki draugo buto durų. Jaučiu, ir durys ne tokios. Jų tikrai negalėjo pasikeisti.
54
55
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
56
Draugai pamiršo pasakyti, kad pasikeitė ne duris, o adresą? Taksisto paprašiau mane išleisti prie 10-o namo. Jis ir išlaipino. Tik, deja, gretimoje gatvėje. Tavo stilius. Rengiesi pagal savo ar kitų skonį? Anksčiau pagal savo. Pavyzdžiui, man patikdavo žiemą nešioti baltas kelnes, nesvarbu, ką kiti sakydavo. Bet laikiausi klasikinio stiliaus. Suplėšyti džinsai ar džemperis su kapišonu buvo per daug įžūlūs. O jeigu gerai matytum, nešiotum skylėtus džinsus? Nežinau, gal sėdėčiau ant čioperio su odinėmis kelnėmis. Vadinasi, anksčiau buvai pats sau stilistas. Kaip dabar? Dabar arši kritikė – Laura. Visų senų drabužių neišmetė, bet garderobą gerokai update‘ino. Girdėjai posakį, kad moterys apie vyrą sprendžia pagal batus? Ką papasakotum apie savuosius? Švarūs ir nesuplyšę. Labiausiai kenčia mano batų nosys nuo bortelių ar laiptų, todėl esu paranojikas, kad batai visuomet atrodo baisiai. Pačiupinėju – bato šonas lygus, o priekis aptriušęs. Iškart atrodo, kad neliko nei spalvos, nei prekinės išvaizdos. Todėl renkuosi kokybiškus batus. Ir dar storu padu, nes negaliu pakęsti, kai jaučiu visus šaligatvių nelygumus.
57
Neregiai dažniausiai dėvi juodus senamadiškus akinius. Šiuo metu topas „Ray-Ban“. Ar tu tokius nešioji? Neregio akiniai turi dvi funkcijas: apsauginę (nuo susižalojimo) ir estetinę. Turiu kitos firmos akinius, kurie man tinka. Nežinau, ar „Ray-Ban“ akiniai man tiktų. Ir šiaip nesivaikau trendų. Nors jeigu dabar reikėtų naujų akinių, turbūt pasimatuočiau. Šiame bute, matau, gyveni ne vienas. Visada taip buvo? Atsikėliau gyventi vienas. Laikai katę. Kodėl? Pumą įsigijau musėms gaudyti. Butas naujai įrengtas. Interjerą kūrei pats ar į tokį atsikėlei gyventi? Pats viską nuo nulio. Pasakok. Pirmiausia norėjau šviesių spalvų, nes butas nėra erdvus. Patarimų kuriant interjerą klausiau kitų. Mano paties sprendimas – virtuvės baldų spalva. Išsirinkau „persiką“ ir klausinėjau aplinkinių. Nuomonės iš karto išsiskyrė. Vieni – per ryšku, kiti – per daug neįprasta. Net baldų gamintojas pasakė, kad pirmą kartą kažkas užsisako tokią spalvą. Kai virtuvės baldai buvo baigti, vieni klientai baldžiui pasakė, kad nori tokios pačios spalvos. Ir visi, kurie iš pradžių kritikavo, pamatę rezultatą, greitai pakeitė nuomonę į „kaip gražu“.
pravda /+ 61
Tai iš tikro interjerą kūrei svečiams? Taip. Vienintelis dalykas, apie kurį nepagalvojau – veidrodis. Kai atsikėlė Laura, bute nebuvo nei vieno veidrodžio, išskyrus vonios kambaryje virš kriauklės, kuris įrengtas kartu su kabinama spintele. Dabar svetainėje matau didelį veidrodį. Nes Laurai atsibodo kasdien laipioti ant taburetės vonios kambaryje. Mėgsti skaityti? Taip. Ar turi namuose knygų, atspausdintų Brailio raštu (t.y. skirtų neregiams)? Ne. Brailio raštu atspausdintas romanas, pavyzdžiui, Tolstojaus „Karas ir taika“, sudarytų 28 A4 formato knygas. Du tokie romanai ir namuose jau 56 knygos. Neturėčiau, kur tiek laikyti. Neregių namuose kiekvienas daiktas turi savo vietą. Vadinasi, esi pedantas? Nepakęsčiau, jeigu drabužiai spintoje būtų suversti kaip po karo. Panašiai kaip Lauros! Butas nėra didelis, todėl negaliu visko išmėtyti kaip noriu. Bet jeigu turėtume atskirą drabužinę, gal ten ir būtų pokarinis stovis. Manau, mielai leisčiau sau pasikuisti. Kol gyvenai vienas, kas tvarkydavo tavo namus? Kad aš ir dabar tvarkau. Mėgsti gaminti?
+ 61 / pravda
Neypatingai. Skaniai iškepu bulvių plokštainį. O šiaip viską gaminu. Savarankiškai nesu gaminęs tik cepelinų. Kaip reikalai su nevalgomu meniu? Viriau koldūnus. Pripyliau iš krano vandens, užkaičiau viryklę. Laukiu, kol užvirs, ir jaučiu keistą kvapą. Užvirė vanduo, sudėjau koldūnus ir vis tiek jaučiu tą kvapą. Pamaišiau koldūnus ir nuėjau plautis rankų. Ieškau muilo – nėra. Pusę kilogramo muiluotų koldūnų nuleidau į klozetą. Vadinasi, geriau naudoti skystą muilą. Kokią dantų pastą perki? „Sensodyne“, nes Lauros jautrūs dantys. Ką nors kolekcionuoji? Pergales. Arba įvertinimus už sporto pasiekimus golbole. Tai speciali sporto šaka, skirta akliesiems. Kolekcijoje – aštuoni aukso ir sidabro medaliai iš parolimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos golbolo čempionatų. Iš viso su valstybiniais apdovanojimais – apie 20. Nevykusios dovanos. Turi kuo pasigirti? Taip, tokias dovanoja „valstybės vyrai“. Atvažiuoja aklųjų komanda, kurią turi pasveikinti su sporto pergale, ir dovanoja elektroninį be garso laikrodį, rašiklius, parkerius, klasikinius rankinius laikrodžius. Aišku, kad tai urmu užpirkta kanceliarija ir specialiai niekas nedaroma. Bet, logiškai pamąsčius, mums šitos dovanos visai nereikalingos. Nei pasinaudoti, nei išmesti.
58
59
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
60
Grįžtam prie kelionių. Kiek iš viso šalių esi aplankęs sportuodamas? Slovėnija, Slovakija, Lenkija, Vengrija, Vokietija, Belgija, Italija, Turkija, Suomija, Anglija, JAV, Brazilija, Kinija, Australija.
Ar esi keliavęs svetur be sporto? Atostogavau Egipte, esu sutikęs Naujuosius metus Švedijoje ir kelis kartus su jaunimo mainų programa lankiausi Estijoje, Čekijoje bei Italijoje.
O šiaip mėgsti keliauti? Mėgstu, bet be sporto ne tiek daug teko keliauti.
Iš viso jau devyniolika šalių. Gali ne vienam sukelti pavydo sceną. Ką įdomaus esi parsivežęs iš kelionių? Materialių daiktų beveik neparsivežu. Dažniausiai perku tik dovanų – suvenyrus ar smulkmenas. Kalbant apie nematerialius dalykus, galėčiau išsiplėsti, bet paminėsiu kelis. Iš Australijos „parsivežiau“ maudynes Ramiajame vandenyne bei koalos ir kengūros paglostymą. Iš Brazilijos – užkopimą į garsųjį „Cukraus galvos“ kalną ir Atlanto vandenyno kvapą
Į kitas šalis vykstama pamatyti įžymių vietų, kraštovaizdžio, kultūros paveldo ir pan. Ką įdomaus „pamato“ neregys? Įdomiausia pabendrauti su vietiniais žmonėmis. Jie papasakoja apie savo kultūrą, istoriją, aprodo ir vaizdžiai nupasakoja žymesnes vietas. Malonu chill‘inti egzotiškuose paplūdimiuose, maudytis didžiuosiuose pasaulio vandenynuose ir jūrose, ragauti tradicinio maisto ar tiesiog prisiliesti prie vietinės gamtos. Ar labai sunkus ir varginantis keliavimo procesas, t.y. oro uosto check‘inai, skrydžiai, orientacija naujoje aplinkoje ir laike bei greitesnis tempas? Iš esmės nėra sunku keliauti, nes mums nebūtinos specialios priemonės ar paslaugos oro uostuose. Pakanka grupėje turėti bent vieną ar du gerai matančius žmones. Žinoma, orientuotis didmiestyje, pavyzdžiui, Rio de Žaneire ar Sidnėjuje, vienam beveik neįmanoma, todėl visur keliaujame su palyda. Bet po kelių viešnagės dienų savo aplinkoje, tokioje kaip viešbutis, sporto kompleksas, jau pradedi orientuotis savarankiškai.
61
Jau turi savo svajonių šalį? Australija. Buvau šešiolikos, kai vykau į tolimiausią savo kelionę – parolimpines žaidynes Sidnėjuje. To krašto žmonės, jų parodytas dėmesys ir viskas, ką pamačiau ten būdamas mėnesį, visiškai susuko man galvą. Įspūdžių gimsta dar ir dabar. Grįžtant lipdamas į lėktuvą verkiau. Kiek dabar tau metų? 26.
pravda /+ 61
Kalbino Liucija Čerkaitė / Fotografavo Milda Višniauskaitė
Beturciu daiktai Jeigu žiūrėtume į Maslow piramidę, daiktas užimtų paskutinę žmogaus poreikių vietą. Jeigu žiūrėtume į konteinerį, daiktas taptų šansu palaikyti gyvybę. Pakalbinome keturis ryškesnius gatvės gyventojus. + 61 / pravda
62
63
pravda /+ 61
UKRAINIETIS PAVELAS
PLYTELIŲ KLOJĖJAS IR RŪBŲ PRINCAS
Delne pirštai nevalingai ridinėja mažą peiliuką, aišku, ne šveicarišką ir, ko gero, net ne baltarusišką. Savadarbį. Sekundę prisimenu filmą „Ašmenys“. Bet Pavelas geras – mėgsta ne tik pasipuošti, bet ir į gražius žmones pažiūrėt. Jei turėtų pinigų, pirktų mobilką, nes tikrai geras dalykas. Ir rūbų. Ne, ne kokioj „Humanoj“ ir ne Keyshos aprėdus. Dabar mada jau beveik čia pat – tuoj gaus pašalpą už nušalusios kojos amputaciją. „Priskyrė grupę“, – šypteli raginiu dantimi. Pavelas mėgsta pompastiką. Jis norėtų maudytis baseine, skanauti gerą vyną it Bretanės gurmanas, klausytis gražios moters svaičiojimų ir vaikščioti į kavines. Ištarus žodį „Kanarai“ jis juokiasi, pritariami šypsniai iš likimo brolių palydi tai kaip fantazijos vaisių. Kompiuterio Pavelas nepirktų; „googlo reik“, – suvapa šalimais stovinti figūra. Didžiuojasi balsvai kreminiu megztuku – „gražus“, – skamba fone. Kokį daiktą pasiimtum į negyvenamą salą? „Gerą moterį, produktą ir ūkį.“
+ 61 / pravda
64
65
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
66
LIUDAS DIRŽYS BUVĘS KURO APARATŪROS SPORTO KLUBO PIRMININKAS, LAISVALAIKIU ŽVEJYS
Šeštąją gyvenimo dešimtį epidermio saugoma Liudo oda primena burokėlių tarką, žydros akys – gatvių undinę, maišely boluoja neatpažintos kilmės mišrainės indelis, lūpų kamputy sekretas. Tik sunki eisena išduoda tolimos gerovės aidus, išsvajotąją Čikagą, kurioje nusipirko, kaip pats sako, savo gyvenimo daiktą ir moterį – spiningą už solidžius 200 litų. Dabar, kai spiningą pavogė jaunimas prie „Minsko“ parduotuvės, Liudas kalba apie daiktus: „Geriausias dalykas, kokį esu radęs konteinery – 20 litų, nusipirkau burnos skalavimo skysčio. 60 laipsnių, atrava atrodo. Bet kaimynas iš kito padjezdo pasiūlė, sakė, nuo šanchajinio greit užsilenksiu.“ Iš praeities Liudas norėtų susigražinti šunelį Nikę, numirė padla. Kokį daiktą pasiimtum į negyvenamą salą? „Spiningą ir meškerę, bet labiau mėgstu gerą spiningą. Pernai lydekos nekibo, tai gal ten kibtų.“
67
pravda /+ 61
EGZOTIŠKA RUSAITĖ VALENTINA BUVUSI MAŠINŲ PLOVĖJA SANTARIŠKĖSE
Paprašius parodyti savo mėgstamiausią daiktą, ji akimirksniu prasega užtrauktuką, o pajutusi sprūstančias krūtis tarsteli: „oi, ne šitie.“ Metalinis, apvalus pakabukas ant virvelės. Viduryje – raidė M. „Čia visas mano gyvenimas. Mano vaikai, pasaulis. Aš labai myliu žmones. Jis mane gelbėja.“ Valiucha, kaip ją vadina draugai, turi ir kitą intymų daiktą, gelbėjantį jai gyvybę tiesiogine šių žodžių prasme. Vidinėje kišenėje, prie širdies – ilgas atsuktuvo formos peilis. „Apsigint tai reik, nieko nepadarysi. Ieškau čia kai ko – kaput.“ – prataria išpurtusios, pusę veido dengiančios lūpos. Geriausi Valiuchos kada rasti konteinerių trofėjai – trys telefonai, kompiuteris ir dividiška. „Tarp žemės ir dangaus“ (kaip pašnekovė apibūdino savo gyvenamąją vietą) nėra elektros, todėl jie tapo lombardo nuosavybe. Ji prisimena ir maloniausią gyvenime gautą daiktą – „Karvutės“ saldainį vaikystėje, kurį reikdavo suvalgyti šviesos greičiu, kad vyresni internato vaikai neatimtų. „Tik per gimtadienį“, – prideda. Nenuostabu, kodėl Valiucha internato virtuvės sūrį kišdavo į kalgotkes. Kokį daiktą pasiimtum į negyvenamą salą? „Peilį, kirvį ir degtukų. Aš tarnaitė, neprapulčiau. Moku padaryti viską, ką reikia: ir pagaminti, ir dar kai ką.“ Reikšmingas žvilgsnis. + 61 / pravda
68
69
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
70
ĮŽYMUSIS SUNKIAATLETIS JONAS „Aš žvaigždė. Mane fotografuodavo, filmuodavo. Pusė pasaulio mane žinojo.“ Aštuonis kartus Jonas tapo Lietuvos sunkiosios atletikos čempionu, o pati Soveskaje Sojuze lenkėsi jo šlovės spinduliams. Štangas jis, matyt, kilnojo ne ką blogiau negu dabar langų plovimo skystį. Besikapstydamas Jonas randa, ko tik statistinio lietuvio širdis geidžia – majonezo, batono, sasiskų, net viščiukas buvo pasitaikęs. „Kas nori, tas randa.“ Jono bijo: „Čia mano rajonas. Mane mentūra žino, „Aras“, visi žino. Man niekas čia nieko nepasakys. Razume papolskaju.“ Jo mėgstamiausias daiktas – Jėzaus širdis. Jį aprabotali tik tie, kurie jos neturi. Kokį daiktą pasiimtum į negyvenamą salą? „Jėzaus širdį. Nieko daugiau man nereik, kai turi tokią, tai viską gali.“
71
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
72
73
pravda /+ 61
Daiktų nuotraukų ir savo autoportreto autorė Justina Christauskaitė Straipsnį parengė Elena Reimerytė
Brangiausia paroda Vilniuje 2010 metais Justina Christauskaitė šiemet pabaigė fotografijos ir medijos meno magistrą, o „Vertingiausių daiktų paroda“ – jos baigiamasis darbas. Apie studijas ir įvairiai ją blaškiusius gyvenimo vėjus, taip pat ir politologiją studijavusi mergina pasakojo atsirėmusi į VDA „Titaniko” balkono turėklą. Mintis surinkti iš šimto žmonių jų vertingiausius gyvenimo daiktus, nufotografuoti, mėnesį ar du saugoti, o vėliau savaitę eksponuoti viešai kameromis nefilmuojamoje patalpoje, mums pasirodė daugiau nei drąsi. + 61 / pravda
74
Kodėl išsirinkai tokią diplominio darbo temą? Studijuodama politikos mokslus susidomėjau socialine sritimi. Tada Dailės akademijoje toliau ją vysčiau. Magistrinio darbo teorinėje dalyje nagrinėjau menininkų grupes – kodėl jos susidaro ir kas bendrame kontekste sukelia norą žmonėms į jas burtis. Tarpdisciplininis meno profilis suteikė man galimybę šias idėjas realizuoti praktiškai. Daug laiko praleidau nagrinėdama ryšius tarp žmonių įvairiuose socialiniuose tinkluose, o šiuo atveju mane sudomino būtent internetas („Facebookas“ ir kt.) bei jo išvertimas į realiąją erdvę. Savo kūriniuose visada siekiau įtraukti žmones, taip pat ir tuos, kurie su meno sritim nebuvo konkrečiai susiję. Vertingiausių daiktų parodos organizavimas ir įgyvendinimas buvo labai įdomus aktas, sukėlęs nemažai pasvarstymų ir man pačiai: kas žmonėms yra vertinga šiais laikais ir ką jie savo nuožiūra pasirenka eksponuoti parodoje. Keisčiausi dalykas, įvykęs rengiant projektą. Viena mergina atsisakė rodyti savo vertingiausią daiktą paskutinę minutę, nes nusprendė, kad tai jai per intymu. O vienas vaikinas atsisakė savo daikto, nes suprato, kad tai bus proga atrasti naują. Ar po šios patirties pakito tavo pačios požiūris į daiktus? Buvo įdomu sužinoti, kokius daiktus žmonės laiko vertingais ir eksponuotinais parodoje. Tuo remiantis galima nemažai pasakyti ir apie patį žmogų. Kokį daiktą būtum pati davusi tokiai parodai? Kadangi man svarbūs ne materialūs daiktai, o pats tokios parodos susikūrimo faktas, tai ši paroda ir buvo tas daiktas, kurį aš visiems kitiems galėjau duoti. 75
pravda /+ 61
Ainė Buinikytė
Tada Ainei buvo trys metukai. Su mama vaikščiojo prie Soboro, Kaune. Mama ją vedėsi už rankos, o Ainė žiūrėjo, kaip balti lakuoti bateliai kaukši į Laisvės alėjos plyteles. Dabar bateliai vertingi ir dėl senoviško kvapo.
Aistė Viršulytė
Mikrofonas. Šis daiktas Aistei vertingas kaip įrankis, kurio dėka atrado naują santykį su aplinka.
Algimantas Černiauskas
„Žvaigždžių karų“ herojaus šalmas. Per Kalėdas padovanojo nykštukai. Kaip minėjo pats daikto savininkas, šis šalmas vertingas tuo, kad „liūdnais vakarais gerai taško“. + 61 / pravda
76
Aleksandra Plešivova
Fotoaparatas „Minolta“ Jį Aleksandrai padovanojo tėtis. Daiktą rado ar gatvėje, ar pas kažkokį pažįstamą namuose. Tai ne pats geriausias fotoaparatas, bet jis jos pirmasis. Aleksandra su juo labai susidraugavo, visada eidama fotografuoti pasirinkdavo būtent jį, būtent su juo pavykdavo pačios geriausios nuotraukos ir būtent jis kartu su Aleksandra apkeliavo pusę Europos. Dabar jis sugedo. Vyriškis iš taisyklos pasakė – neremontuotinas. Bet Aleksandra pasiliko jį atminčiai, nes draugus reikia branginti.
77
pravda /+ 61
Jurij Dobriakov
Draugo padovanotas medžio raižinys Draugo Kipro išraižytas ir išdegintas Jurijaus portretas ant medinės medžiotojų trofėjams skirtos lentos, kuri atrodo kaip herbas. Kipras jį padovanojo Jurijui per gimtadienį. Po to nuo šio „herbo“ kaip nuo padėklo visi kartu gėrė degtinę. Jurijui šis daiktas simbolizuoja naujas ir nenaujas draugystes.
Ieva Bluvštein
Tai skylėta, sena skara, kurią Ievos tėvai parsivežė prieš gerus dvidešimt metų iš Roskildės festivalio Danijoje. Skarą jie rado pakabintą ant medžio. Vienas vaikinas ant jos bandė pasikarti, bet nesėkmingai. Tuos dvidešimt metų skarą nešiojo abu Ievos tėvai, jų draugai, Ievos draugai ir ji pati. Gerai panešiotas, bet dėl savo istorijų vertingas daiktas. + 61 / pravda
78
EtoJa
Aerozolinių dažų balionėlis Pirmasis EtoJa dažų flakonėlis, kurį nusipirko 2004 metais Gariūnuose už 6 litus. Vertingas, nes EtoJa nuo tada iki dabar dar vis piešia. Tik jau kokybiškesniais dažais. Pirmasis balionėlis jam primena pačią piešimo pradžią. 79
pravda /+ 61
Vytautas Tomaševičius
„Genesis“ grupės plokštelė Kažkada Vyto draugas Danijoje kraustėsi gyventi iš vieno miesto į kitą. Ta proga surengė vakarėlį. Visos plokštelės jau buvo išvežtos į naujuosius namus, liko tik ši. Visą vakarėlį iki ryto ji vis sukosi ratu. Vakarėlis pavyko. Vėliau plokštelę Vytas gavo dovanų kaip atminimą apie puikiai praleistą laiką. + 61 / pravda
80
Jurgis Bundonis
Šį paties parašytą raštelį Jurgis nešiojasi piniginėje jau penkerius metus. Tai tuomet dar būsimo darbdavio kontaktas, kurį užsirašė eidamas į pirmąjį pokalbį dėl darbo. Į darbą Jurgį priėmė, taigi šis lapukas jam vertingas kaip pirmojo sėkmingo įsidarbinimo įspūdžio priminimas. 81
pravda /+ 61
Gerda Paliušytė
Gerdos portretas, kurį nufotografavo jos tėtis. Ši nuotrauka vertinga kaip sentimentai tam, ko ji neprisimena.
Indrė Merkytė
Kasetė Šią kasetę Indrė gavo dovanų iš vieno vaikino tranzuodama po Europą. Jie susitarė, kad klausys šios kasetės kiekvienas atskirai savo šalyje jiems sutartu laiku.
Joanita Gelažytė
Pakabukas su varnos koja Laimę nešantį pakabuką Joanita kartą pametė ir rado visai kitame bute. Jis ją lydi nuo mokyklos laikų. + 61 / pravda
82
Ieva Laniauskaitė
Virtinis iš modelino Pati padarė ir padovanojo vienam žmogui. Tai buvo tarsi jos dalis, kurią buvęs draugas nešiojosi kišenėje su savim ne vienerius metus. Buvo baisiai liūdna, kai jis virtinį grąžino.
Giedrė Mauru
Giedrė atvyko aplankyti močiutės ir peršlapo savo lietui netinkamus batus. Močiutė jai pasiūlė savo guminius botus ir pamačiusi, kaip Giedrei jie patinka, padovanojo. Šie botai vertingi Giedrei dėl su jais susijusių prisiminimų.
Gondzikas Gonzalesas
Šviečiantis religinis paveikslėlis Gondzikui jis patinka kaip jo kambario interjero detalė. Vertingas tuo, kad jaukiai ir maloniai kičinis. 83
pravda /+ 61
Justina Nekrašaitė
Tėčio nuotrauka Justinai šis daiktas vertingas emociškai, joje jos tėtis, kada dar buvo jaunas. Ji linkusi įsivaizduoti jį tokį, koks jis yra šioje nuotraukoje.
Karolis Polikša
„Softball“ šautuvas Karolis mėgsta sportą ir įvairius žaidimus. „Nemoku gyventi ir nežaisti“, – sako Karolis.
Milla Martikainen
Balta kepurė iš Minsko Net tris kartus Milla bandė nusipirkti šią kepurę iš pardavėjos, kuri griežtai atsisakė parduoti, nes kepurė skirta vyrams. Teko paprašyti draugo, kad nupirktų. Šis daiktas vertingas dėl pastangų ir estetinio grožio. + 61 / pravda
84
Jolanta Stalioraitytė
Senelio laikrodis Kišeninis senovinis laikrodis su grandinėle, paspaustas atsidaro. Senelis jį perdavė mamai, mama Jolantai, o Jolanta jį perduos savo vaikams. Jai šis daiktas svarbus kaip simbolis, kai žmonės perduoda savo patirtį ir žinias, o kiti žmonės su pagarba tai priima ir perduoda dar kitai kartai. Išsitraukus laikrodį Jolantos mintys visada trumpam sustoja, tada pradeda kapstytis praeityje, dėliodamos naujas dėliones ateinančių dienų suvokimui. Kartais suvokimas keičiasi, kartais ne, bet Jolanta visada nusišypso padėjusi laikrodį atgal. 85
pravda /+ 61
Tekstas Elena Reimerytė Modelis pati Gintarė / Fotografas jos vaikinas Karolis Kaminskas / Makiažas Eglė Krengauskaitė
SkudurinE GintarE Ilgais koralų spalvos nagučiais pasipuošusi mergaičiukė yra rimtas dėvėtų drabužių taškų žvėris. Gintarė kalta dėl daugumos tų kartų, kai rausiatės krautuvėje „iš antrų rankų“, nieko nerandate ir Dievui prisiekiate daugiau savęs taip nekankinti. STATISTIKA:
Keturios iš septynių savaitės dienų praleidžiamos lankant visus miesto skudurynus. Mergina, kalbėdama apie dėvėtų drabužių parduotuves, jas vadina taškais, o pačius drabužius dažniausiai perka kilogramais. Drabužių prekybininke blusturgiuose tapo besimokydama trečiame kurse, kai niekur nerado darbo. Šiuo metu dirba interjero detalių parduotuvėje. Kitąmet planuoja baigti teisės studijas. Auksinis radinys: „Versace“ rankinė už litą. Gulėjo vieniša trijų aukštų lentynoje ir niekas ja nesidomėjo. Gintarė išsiaiškino – tikra.
+ 61 / pravda
86
„Made In“
Palaidinė, dydis S, 2 Lt „Butte Knit“, 100% poliesteris Made in UK Sijonas, dydis XS, 7 Lt „H&M Ready To Work“ , 100% medvilnė Pamušalas susideda iš 70% poliesterio ir 30% akrilo
87
pravda /+ 61
„Made In“ Palaidinė, dydis S, 3 Lt Gamintojo vardas neužrašytas, 100% poliesteris Made in Britain Kelnės, dydis M, 7 Lt „WOOLMARK Premium collection“ , 100% vilna Kilmės šalis neparašyta, bet Gintarė spėja, kad „Made in UK“
+ 61 / pravda
88
Kada pajutai, kad tavo santykis su drabužiais išskirtinis? Dar prieš mokyklą. Augau su trim sesėmis mažam mažam miestely Darbėnuose, netoli Palangos. Tokio dalyko kaip drabužių pirkimas parduotuvėse ten nebuvo. Viena moteriškė gaudavo dėvėtų drabužių siuntas iš užsienio, paskambindavo visiems kaimynams ir sukviesdavo apsipirkti. Viskas vykdavo jos kieme. Priešingai nei mano sesės, niekada nepavargdavau ten knistis. Prisimenu ir savo pirmąjį atlyginimą. Buvo labai karšta vasara, su vaikais pririnkome daug mėlynių. Jie urmu nusipirko ledų, o aš salotinį tamprios medžiagos kostiumėlį. Pasipuošiau per rugsėjo pirmąją. Kaip tapai pardavėja? Dar pirmame kurse įsidarbinau „Aprangos galerijoje“. Atradau, kad turiu prekybinę gyslelę, man sekasi žmonėms parduoti daiktus. Pagal horoskopą esu Mergelė, man patinka sistema – viską surūšiuoti, sulygiuoti ir sudėlioti. Taip pat toje parduotuvėje susipažinau su aukštesnės kokybės rūbais, gaudavau nuolaidų. Pati pradėjau ten pirkti. Vėliau, neberadusi darbo, negalėjau sau to leisti ir, pradėjusi dar dažniau lankytis skudurynuose, supratau, kad didžiausią savo pomėgį galiu paversti pajamų šaltiniu. Visą tai darai profesionaliai? Turiu taškus, stebiu, kaip pateikiamos prekės, žinau atvežimo grafikus, seku akcijas.
89
Kaip tavo veikla atsispindi namuose? Atsikrausčiau gyventi pas draugą. Parduoti skirtų drabužių yra visur: patalynės dėžėje, lovos tarpe, į kurį ji turėtų susiskleisti, po lova, ant spintos, mūsų pačių drabužių spintoje, maišuose ir dar dalis tėvų namuose. Ar tenka sutikti parduotus daiktus? Taip, įsimenu klientus. Prisimenu pačią pirmąją, ji dar ir dabar dėvi iš manęs pirktas tympas. Artimiausi planai? Londonas, bet trumpam. Tada toliau žadu tęsti skudurinėjimą-pardavinėjimą, kartu pradėti blogą. Ten dėčiau vien nuotraukas: stilingų radinių, gatvėje sutiktų žmonių ir kitų drabužiškų dalykų. Jis vadinsis „Made in“, kaip ir visas mano projektas. Pastaraisiais metais šiuos du žodžius kartoju be proto dažnai, visada perskaitau drabužių etiketes. Kokie duomenys etiketėje geidžiamiausi? „Made in U.K“. Nepatinka „Made in France“. Ir „Made in China“, žinoma. Kartais Kinija maskuojama įvairiais skaičių kodais. Nustebau, bet išsiaiškinusi nusivyliau. Taip pat geriau išsilaiko sintetiniai drabužiai, pasižiūriu, kokia drabužių sudėtis.
Ar dar prisimeni savo pirmąjį kartą? „Viskas, ką myliu“ kino teatre PASAKA nuo rugsėjo 23 d.
pravda /+ 61
„Made In“ Lt Megztukas, dydis M, 7 „Bonmarche“ Made in UK steris 80% akrilas, 20% polie
+ 61 / pravda
90
„Made In“ Palaidinė, d yd „Bonmarche is S, 3 Lt “ „WINDSMO OR“ Made in England 10 0% polieste ris
91
pravda /+ 61
Žodžiai Elena Reimerytė
Ak vareliųu ponaitis Reey Whaar Kiek tau metų ir kaip tapai iliustratoriumi? Man 22 metai. Matyt, toks likimas. Buvau paprastas vaikas: žaidžiau gatvėje, žiūrėjau televizorių, lankiau mokyklą, tačiau esu tikras, kad visi įvykiai bei daiktai, kuriuos pamatai, stumia tave likimo link. Tokie dalykai, kaip filmas „Leonas“, mano mėgstamiausias pieštukas, sunkvežimio avarija, gumos burbulų pūtimas, mano šeima, „Robokopas“, muziejus su Carlo Brullovo darbais. Kada pajutai, kad kitaip išgyveni pieštus dalykus? Pirmą kartą pajutau kažką kitokio, kai su draugu piešėme pas mane namuo-
+ 61 / pravda
96
se. Piešiniais nuklotos grindys, daug juoko. Prieš pat jo mamai pareikalaujant, kad tuoj pat eitų namo, jis nupiešė paskutinį piešinį greitą eskizą lengva ranka. Jis nebuvo tikslus ar techniškas, tačiau šis paveikslėlis turėjo stilių. Aš jį įsižiūrėjau. Tai buvo lyg orgazmas akims. Nuo tada galiu jutimu atskirti prastą piešinį nuo gero. Klasikų darbai tapo daugiau nei nuobodžiais potepiais. Sėkmės, pone Vladykinai. Ar mokeisi kažkur? Mokiausi ir kulinarijos kolegijoje, ir grafinio dizaino institute, tačiau abu greitai nusibodo. Geriausia tavo darbo pusė? Sukūrimas. Turiu tokį sugebėjimą. Kai po antro kurso mečiau institutą, įsidarbinau „Manone“, siuntinių administratoriumi. Tai buvo pats kvailiausias darbas pasaulyje: turėjau sukinėtis su blankais ir tampyti krūvas biuro dokumentų, o pagrindinė užduotis kasdien štampuoti ir pasirašinėti siuntų tūkstančius dokumentų per dieną. Tai labai slėgė. Noriu pasakyti, kad tik kūryba yra „jėga“. Blogiausia darbo pusė? Terminai ir stresas. Šie dalykai gali likusiam gyvenimui pasodinti kambaryje minkštomis sienomis ir skambančia ramia muzika. Tai pat „užsirakinimas amžinybėje“, betaisant darbą, kam akvarelės sunkiai pasiduoda. Darbas įkalina suktis kūrybiniame „voverės
97
ratelyje“, o aš labiausiai nekenčiu skubėti. Man net galvojimas apie šio interviu klausimus užtruko dvi dienas. Kokie dalykai tave suformavo vaikystėje? Senovės Rusijos dailininkų darbų albumas ir vaikiški komiksai. Turėjau „Žmogaus voro“ komiksų ir Savrasovo, Brullovo, Gurkino, Ernsto, Aivazovskio ir kitų menininkų albumus. Dabar sunku prisiminti. Taip pat ankstyvosios „Tomo ir Džerio“ serijos, „Jetsonai“ ir „Flinstonai“. Bei kai kurie senieji Sovietų Sąjungos animaciniai filmukai. Ar dovanoji savo piešinius draugams gimtadienio proga? Kartais. „Keturios beždžionės“ dovana Lenai Kamay, „Finally“ - Olgai Morozovai. „Need No Hands“ - Natašai Klimčiuk. Jos visos dirba „Bang Bang“ studijoje. Mėgstamiausias darbo įrankis. Kaip jau galėjote suprasti – akvarelė. Turėčiau išmėginti visokias technikas, bet lioviausi tai daręs. Gal tai yra prisirišusio ančiuko sindromas, jos - mano pirmas kūrybos įrankis. Skirtingos spalvos akvarelių dėmėmis sunku manipuliuoti. Ji kaip katė - leidžia su ja žaisti, bet vis tiek lieka nepriklausoma. Kas kartą, kai atrodo, kad ją jau sutramdžiau, ji man primena, kas čia šeimininkas. Kas žino, gal Hitleris išprotėjo beieškodamas būdo sutramdyti akvarelę.
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
98
99
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
100
101
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
102
103
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
104
105
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
106
107
pravda /+ 61
Sventuju ko
+ 61 / pravda
110
Žodžiai Skomantinas Nuotraukų ir kūrinio autorius antikvaras Ramutis Petniūnas
overiai Dulkės ir voratinkliai. Ką, atrodo, daugiau pasakytum apie kolekcininką, antikvaro prekiją ir jo sandėlį. Anaiptol. Mylinčio ir mąstančio žmogaus rankose tie patys daiktai įgauna naujų prasmių, atspalvių ir vėl atgyja. Naujomis formomis naujame kontekste, ir kalba šiandienos kalba. Specialiai palieku tą dvigubą žodžio atkartojimą prieš tai esančiame sakinyje, nes Ramučio darbuose taip pat taip pat atrodantys daiktai (kaip mano žodžiai) stojasi į prieštaraujančias pozicijas ir klausia, kaip pažinti blogio veidą 2010 Kristaus metais. Jei šv. Jurgio, duriančio drakoną, ikonografinis pavidalas daugelį metų ir Rytų, ir Vakarų Bažnyčių žmonėms aiškiai kalbėjo, kas yra gera ir kas turi laimėti, tai kaip šiandien mes galime atskirti šviesą nuo tamsos, kai geraširdiškai besišypsančios merginos liemenį juosia šahidės diržas, o tas vaikigalis iš kito kiemo nešiojasi virtuvinį peilį? Naujųjų dienų teroras, regis, neturi veidų, todėl galbūt ryte sveikinaisi su žudiku. Arba herojumi.
111
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
112
113
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
114
115
pravda /+ 61
BIRULIOCEMODANAS Norvydas ir jo geltonasis lagaminėlis. Su juo apšvietėjas nesiskiria trisdešimtmetį. Sako, ten telpa viskas, ko reikia. Su lagaminu rankoje – tokį Norvydą sutikau prie „Geležinio kablio“. Ten ir pasikalbėjom. Dabar jau aišku: tai ne šiaip talismanas. Trisdešimtmetį skaičiuojantis čemodanas ir Birulis – viena esybė: jis plius jis.
+ 61 / pravda
116
Žodžiai Dalia Jazbutytė
117
pravda /+ 61
+ 61 / pravda
118
Kiek laiko gyveni su lagaminėliu? Daugiau nei 25 metus – tikrai. Nuo 1979 arba 1980 metų. Kokia jo atsiradimo istorija? Pirkai ar padovanojo? Istorija labai praktiška. Kai tarnavau sovietų armijoje, reikėjo paslėpti knygą. Jameso Joyce‘o „Finegano pabudimą“ (1934 m.) – pirmas ir vienintelis ten ją buvau skaitęs. Buvau pažadėjęs labai saugoti, todėl reikėjo daikto, kuris atitiktų knygos dydį. Milimetras prie milimetro. Taigi parinkau talpą pagal reikiamus gabaritus. Ja ir tapo geltonasis čemodanas? Taip. Radau kažkur tarp šiukšlių. Ir jis prie manęs švelniai prilipo. Tik lagaminas tada buvo maskuojamosios chaki spalvos. Kad nenervintų, perdažiau geltonai. O kodėl būtent šia spalva? Radau po ranka dažų, pažiūrėjau – geltoni. Išsipurškiau ir pasiėmiau. Ar galima teigti, kad lagaminėlis tau yra daiktų daiktas? O gal turi kitą – ne viešą, apie kurį niekas nežino? Matai, dabar jis – netgi jau kitkas. Nebe daiktas. Tiesiog tai yra nauja esybė – aš + jis. Jis nebėra mano daiktas, lygiai taip pat neteisinga būtų sakyti, kad aš esu jo daiktas. Tiesiog yra bendra visuma. Manęs nebėra. Jo irgi nebėra, yra tik bendrasmenis pavadininimas – Biruliočemodanas. Tai rašoma vienu žodžiu.
119
Kas kiek laiko vyksta perdažymai? Kai laiko turiu. O aptriušęs, laiko nualintas, nuotykių apdaužytas ar nebūtų mieliau? Yra fizinės ribos. Visgi pats nusiprausi bent kartą per dieną. Kaip kiti reaguoja į lagaminą? Ką girdi šnabždantis už nugaros? Dabar kažkaip jau nieko. Pradžioje smarkiai reaguodavo, pasimesdavo visiškai. Dalis galvodavo, kad aš šaltkalvis ar santechnikas, kiti – kad esu gydytojas. Visi ieškodavo etikečių, kodėl taip gali būti. O minčių jį pakeisti kitu nekyla? Žinai, net į galvą neateina. Kaip ir netrenkia mintis, kad reiktų pakeist koją naujesne, gražesne – balerinos, pavyzdžiui. Mane jis tenkina. Tai kitiems lagaminams šansų jokių? Ne, kodėl gi? Aš jo nesakralizuoju. Subyrės į gabaliukus, reikės įsigyti kitą. Arba nereikės. Kas sudaro jo turinį? Buities reikalingybės? Apšvietimo laidų raizgai? Paslaptys? Kai manęs klausinėja, kas jame yra, aš iš principo sakau – nesakysiu. Bet ten nėra vien darbui reikalingi daiktai? Kaip kada. Smegenyse irgi mintys ne vien tik apie darbą arba vien tik apie malonumus. Visko atsiranda, viskas dingsta. Viskas savo laiku.
pravda /+ 61
Kokia jo talpa? Iš praktikos galiu pasakyti – ten telpa du degtinės arba vyno buteliai ir užkandžiams dar vietos lieka. Bet prisimenu, kažkada net striukė sulindus buvo. Yra, yra ten vietos – juodoji skylė beveik. O koks tavo draugų, bendradarbių santykis su geltonuoju čemodanu? Oi, anksčiau tai slėpdavo arba „vogdavo“ – dešimtis kartų. Labiausiai, ko gero, valstybinė televizija buvo pasižymėjusi. Nueini kur nors ar nusisuki – nebėra. Paskui skambina: „O tu kartais nieko nepametei? Tai užeik į trečią aparatinę, netuščiomis grįši...“ Labai pykdavai? Pradžioje – taip. Juk ten būdavo ir vertingų daiktų, dokumentų, pagaliau – ir raktai nuo visko, kas tik įmanoma. Aš nesuprantu tokių dalykų. Čia tas pats, kas žiemą tyliai nuvilkti žmogui striukę ir pabėgti. Paskui maždaug po valandos sugrąžint – „Ai, pajuokavau.“ Kiek centimetrų jis nuo tavęs turi būti nutolęs, kad jaustumeisi saugus? Bent jau turiu žinoti, kad jis yra ten, kur padėjau. Atstumų nematuoju. Nevaikštau ir netikrinu: dabar čia padėsiu, o gal čia. Ar pats gamini, o gal perkūrinėji daiktus? Kiekvienas dirba tai, ką išmano. Galbūt aš keikdamasis ir išsidrožčiau kokį šaukštą, jei labai reikėtų, bet man paprasčiau nusipirkti. Jeigu kažkam yra maloniau pasigaminti ir jis tai sugeba – mielai prašom. Aš tokių poreikių neturiu. Koks tavo santykis su daiktais apskritai? Turbūt nesergi daiktizmu? Ne, aš per daug judriai gyvenu. Man užtenka, kad knygų pilni namai, nėra kur kojos padėti. O daiktų apsėsti žmonės gyventi man netrukdo. Jeigu nuo to jiems maloniau, jeigu jie patys sau nemaišo – tegul ir toliau skatina pramonę. Tai kas dabar tavo lagamine? Nesakysiu. + 61 / pravda
120
121
pravda /+ 61
Tekstas Giedrė Zlatkutė Vaizdas Giedrė Zlatkutė / internetas
I made a Readymad Draugui prasitariau, kad rašysiu straipsnį apie readymade – masinės gamybos, kasdienėj aplinkoj nuolat matomus daiktus, kurie per nepastebimą sekundę virsta menu. Jis atsakė: „Jei aš dabar ateisiu ir prišiksiu ant Katedros aikštėje esančios „Svajonių plytelės“ ir to niekas nematys, ar tai bus menas? O jei pamatys ir manęs nesuims, ar tai bus menas? O jei aptvers ir neleis nuvalyti, ar tai bus menas? Ir jei nenuvalius išbėgęs kunigas paslys ant mano pridergtos vietos, ar tai bus performansas?“ Ko reikia, kad daiktas virstų meno kūriniu? Kalbuosi su dizaineriu Mantu Lesausku ir ŠMC kuratoriumi Valentinu Klimašausku. + 61 / pravda
122
Daiktas tampa menu
de
Eksponatas
Pirma: naujas vardas – Pamenu, mokykloje pasakojo, kaip pasigaminti atominę bombą, bet niekas nepasakojo, kaip iš pisuaro pasigaminti meno kūrinį, kuris papultų į meno istorijos vadovėlį, – sako Valentinas Klimašauskas, primindamas pirmąjį, beveik prieš šimtmetį sukurtą readymade‘ą. 1917 metais Marcelis Duchampas pateikė Niujorko parodos organizatoriams pisuarą, pavadintą „Fountain“. Tai juos šokiravo, bet rengdami parodą jie davė pažadą priimti visus menininkų kūrinius, kokius jie beatneštų. Tad darbas privalėjo būto eksponuojamas, bet tik sunkiai pasiekiamame galerijos kampe. Šiandien „Fountain“ dublikatai stovi daugelyje didžiųjų pasaulio galerijų.
Daiktas
– Manau, kažkuria prasme M. Duchampas tapo beprasmiu žvelgiant šiandieninėmis postmodernizmą mačiusiomis akimis. Nelabai galime suprasti to virsmo kasdienybės akcentavime, kuris sukrėtė tuometinę meno erdvę, – sako Mantas Lesauskas. Jis taip pat pabrėžia šiuo kūriniu išryškintą pervadinimo, prasmių maišymo svarbą. 123
pravda /+ 61
Eksponatas
Daiktas
Antra: sukuriama koncepcija V. Klimašauskas: „Reikia prisiminti ir tai, kad meno kūrinys ne visada yra objektas, o šiuolaikiniame mene, net ir tuo atveju, kai meno kūrinys atrodo kaip objektas, meno kūrinio „objektiškumas“ nėra svarbiausia jo dalis. Nėra svarbu, kokios formos ar kompanijos pisuarą buvo išsirinkęs M. Duchampas, tikriausiai svarbesnis buvo procesas ir kontekstas, kuriame tas pisuaras keliavo, kūrė prasmes ir transformavosi į kažką kitą. 1970 metais pasirodė Josepho Beuys‘o „Felt suit“. Tai vienas žinomiausių konceptualistų, kurie rėmėsi idėja, kad ne pats daiktas, o jo pateikimas bei suvokimas yra svarbiausia, kūrinių. Kostiumas buvo pasiūtas specialiai parodai pagal J. Beuys‘o iškarpą, jis net kelias dienas prieš atidarymą pats jį dėvėjo. Autorius teigia, kad tokiu būdu kostiumas virto jo autoportretu.
Trečia: pakeista erdvė M. Lesauskas: „Kaip paveikslo rėmai nukreipia žvilgsnį į tai, kas jų viduje, taip ir meno galerija suponuoja meno stebėjimui bei analizavimui būdingą žvilgsnį į kūrinius, kurie joje patalpinti.“ 1999 metais Tracey Emin „Tate“ galerijoje pastatė savo lovą. Nors ir negavo prizo, šis eksponatas susilaukė ypatingo spaudos dėmesio dėl savo asmeniškumo ir tikroviškumo. Regis, dalis menininkės kambario buvo iškelta ir padėta vidury baltos parodų salės. + 61 / pravda
124
Pusiausvyra – Darbas „My Bed“, mano diletantišku žvilgsniu žvelgiant, puikiai iliustruoja vis didėjantį intymumą tarp meno kūrinio ir kūrėjo. Tai ir sukuria didžiąją dalį mistikos. Šiam intymumui didėjant meno kūrinio suprantamumas mažėja, nors ir – paradoksaliai – pasirinkti kasdieniai objektai ar jų kompiliacijos. Pamenu, kažkada tikrai ilgai įsistebeilijęs žiūrėjau į galerijoje stovintį seismografą, bandžiau suvokti jo reikšmę ekspozicijoje, – sako M. Lesauskas, iliustruodamas, kaip neatsargu pamiršti apie daiktiškąją kūrinio pusę. Pusiausvyros svarbą pastebi ir V. Klimašauskas: „Tapsmo procesas man primena tą užknisančią IQ testo reklamą internete, kurioje viename piešinyje gali įžiūrėti arba pagyvenusią damą, arba jauną merginą. Aš asmeniškai stengiuosi įžiūrėti abi vienu metu, tik nežinau, ar tam pasiruošusios smegenys – atseit visada vienu metu viršų ima kuri nors viena smegenų pusė. Panašiai ir su žymiuoju pisuaru – jis neabejotinai vis dar lieka pisuaru, bet kartu tai yra, ar buvo, skandalų, ginčų, meno istorijos objektas, o dabar dar ir tapo isteblišmentu bei pavyzdžio pavyzdžiu.“
125
Eksponatas
Daiktas
Galima rinkti atskirus punktus ir ieškoti lūžio taško, nuo kada gi daiktas bus meno kūrinys, tik, regis, niekas nelūžta. Kabo virš slenksčio, iš kasdienybės į idėją. Kažkur tame tarpe. pravda /+ 61
+ 61 / pravda
126
127
pravda /+ 61
Vinilus perklausė Paulius Ilevičius / Vokus fotografavo Miglė Adžgauskaitė / Už vokus dėkojame Billy Krystal, Killl My Disco, Andy (VSG) ir kitiems.
Daiktai ant daiktU
Ant viniliniu plokšteliu voku Kraftwerk „Computer World“ – vokiečių elektronikai jau senokai apdainavo technologinę pažangą simbolizuojančius daiktus: skaičiuotuvus, kompiuterius, elektrines, autobanus ir taip toliau. Nenuostabu, jog retro futurisitinių rakandų randasi ir jų viršeliuose, tampančių šaunia jų kūrybos tąsa. Matyt, būtent toks ir yra Kraftwerk dizainas, jų futurizmas.
+ 61 / pravda
128
Rinocerose „Le Mobilier“ – šis burbulinis kombainas talpina savyje smagios vintažinės aparatūros. Savotiškas ateities jukebox. Subtilu ir futuristiška, iš dalies kaip ir Rinocerose muzika.
129
pravda /+ 61
Remote „Get A Real Job“ – atmosferinis electro vėlgi puikiai sudera su „Kill the DJ“ leiblo dizainu. Šįkart kiek šmaikščiau. Džekas ir kilpa juodame fone. Įdomus derinys. + 61 / pravda
130
Battant „Bruise Butcher and Other Atrocities“ – aštrūs, energingi ir subtilūs. Geriausiomis New/no wave/electropunk tradicijomis. Kraupiai subtilūs žirklių ašmenys čia tinka, nors ir kiek gąsdina. Atkreipkit dėmesį ir į albumo pavadinimą.
131
pravda /+ 61
Pigon „Promises“ – trys persiliejančios švelnių puodelių figūros bežiūrint veikia panašiai kaip ir Pigon minimal skambesys. Švelnu, kiek tamsoka, bet subtilu. Puikus pavyzdys, kaip galima albumo atmosferą perteikti daiktų kontūrais.
+ 61 / pravda
132
VA „Guitars and Machines“ – minimalistinis juodas vokas ir subtili žvakių šviesa – gal ir neblogas derinys devintojo dešimtmečio coldwave ir NDW skambesiui pabrėžti. O čia net nuostabusis Grauzone „Eisbaer“ yra. Reikėtų dar analoginio syntiko kamputyje. 133
pravda /+ 61
Daft Punk „Homework“ – vieni šauniausių namų darbų šokių muzikos istorijoje. Matyt, taip šauniai ir pavyzdingai atrodė ir Daft Punk darbo stalas. Tik nuklotas kiek sudėtingesnių žaisliukų. Jauku.
+ 61 / pravda
134
Ferenc Fraximal – jaukus namų vaizdelis gražiai dera su minimalistiniu skambesiu. Viršelis pulsuoja jaukumu. Ir, be abejo, gana didele kolekcija. Neabejotina, kad Ference prireikė ne ką mažesnės, kad sukurptų šį klasikinį techno įrašą. Ir išgautų tokį daugialypį skambesį. 135
pravda /+ 61
Kito numerio tema -
SUGEBĖEJIMAI
Reikia tavo žodžių ir vaizdų pravda@pravda.lt