Kelionė į Katedros požemius Atsikėliu ryte ir galvoju: „Ech... Kaip nesinori į mokyklą!“. Tačiau prisiminęs, jog šiandien vyksime į paslaptinguosius Katedros požemius, staigiai pašokau ir nurūkau mokyklos link. Pasibaigus dvejoms pamokoms mūsų klasė nužygiavo į stotelę. Ilgai troleibuso laukti nereikėjo, o kai jis privažiavo, į jį įlipo didelis vaikų būrys. Atvažiavę, priėjome prie šoninių Katedros durų. Mokytoja įėjo, o mums liepė pasilikti lauke. Nesirodė ji ilgai, tačiau kai ją išgirdome šaukiančią „Įeikite!“, mes visi perėjome slenkstį. Tada teko laukti gido. Laukėme... Laukėme... Ir pagaliau sulaukėme. Mūsų gidas buvo moteris. Iš pradžių ji juokavo, kad neišsigąstume kitų žmonių balsų, ir nepamanytumėme, jog tai vaiduokliai. Ji aiškino, kad tai gali būti kitos grupės vaikų šnabždesys. Ekskursiją pradėjome prie Barboros Radvilaitės kapo. Ant jo buvo padėta netikra (kopijuota) karalienės karūna. Išsiaiškinome, kad Lietuvos ir Lenkijos karalienė gyveno apie 31 metus, o mirė ji nuo vėžio. Įdomu buvo tai, kad Barbora Radvilaitė karaliavo vos kiek daugiau nei 8 mėnesius. Kita stotelė buvo Aleksandro Jogailaičio kapas. Ant šio kapo, kaip ir pas Barborą Radvilaitę, buvo padėta atkurta karūna. Tačiau ne tik. Taip pat buvo padėtas kalavijas, reiškiantis žmogaus kovingumą. Tada priėjome
prie Elžbietos Habsburgaitės (antrosios Žygimanto Augusto žmonos) kapo vietos. Netoli šių kapų matėme ir urną su Vladislovo Vazos širdimi ir vidaus organais (kiek šiurpoka, ar ne?) O visas Vladislovo kūnas yra palaidotas Lenkijoje. Taip pat man patiko pavaizduota „Jėzaus nukryžiavimo scenos freska“. Net nesupratau, ką šie žodžiai reiškė, bet tiek jau to. Ekskursija tuo ir baigėsi, o mes saugiai grįžome atgal į mokyklą. Parengė Simas Balaika