Gyva architektūra
- Giluminių gamtos principų taikymas architektūroje, tai pozityvios ateities kūrimas.
- Raktas į šiuolaikinės architektūros raišką slypi naujame požiūryje į gamtą, hibridiškame erdvių kūrime kartu su gamta.
- Gamtos principų ir procesų ignoravimas architektūroje, tai neatsakingumas.
- Forma seka gamtą.
_07
_00:
Augalai bituminės dangos rulone
_08
Įvadas
Šiandien, kūrybinio eksperimentavimo procese menas, mokslas, technologijos ir gamta yra lygiaverčiai, tačiau šiuolaikinėje architektūroje gamtoje vyraujantys principai ir jų taikymas sutinkami retai. Nors profesinėje erdvėje kalbama apie laikmečio atliepimą architektūroje, tačiau architektūra vis dar kuriama praeito amžiaus principais. Laikas permąstyti žmogaus santykį su gamta ir kurti harmoningą gyvenamąją aplinką skirtingoms organizmų rūšims. Meninio tyrimo problematika apima biomimetikos (gamtinių principų) taikymo architektūroje nebuvimą.
Biomimetikos filosofija beveik nenaudojama architektūroje, nors mokymasis iš gamtos, tai jos visapusiškai tvariausių žinių šaltinis, leidžiantis kurti pozityvią ateitį žmonijai ir pereiti iš industrinio į ekologinį amžių. Šis tyrimas aktualus dėl jame analizuojamų biologinių analogų kaip inspiracijos šaltinio kūrybai architektūroje. Ne ką mažiau aktualus pačios grybienos, kitaip vadinamo micelio, materijos pažinimo, neabejotinai, atversiančio naujus kūrybiškumo klodus ir konceptualius architektūrinius rezultatus kausimas.
Projekto tikslas - atliekant meninį tyrimą ir eksperimentuojant su micelio bio-struktūromis ieškoti naujos materijos, formos ir estetikos architektūroje.
Architektūros plotmėje nedaug nagrinėta grybienos materija yra labai išplitusi gamtoje ir užima svarbią vietą ekosistemoje. Eksperimentų pagalba norima atskleisti šios gyvybės saviorganizavimo savybes bei potencialą, sukuriant prototipą ir atsakant į klausimą, kaip būtų galima auginti erdvines struktūras kasdienei žmonių veiklai.
Atliktu tyrimu norima atskleisti biologinius augimo ir struktūrų kūrimo procesus bei juos kompleksiškai pritaikyti architektūroje. Tyrimas grįstas gyvų bio-organizmų auginimu, stebėjimu, eksperimentavimu ir jų panaudojimu architektūroje.
Tarpdisciplininio tyrimo metu buvo atliekamas grybienos (micelio) tinklų augimas, stebint ir analizuojant materijos galimybes ir pritaikomumą erdvių kūrime. Siekiama atrasti išskirtinės architektūros estetikos raiškos kūrimo metodiką ir šiam siekiui įgyvendinti pasirenkamas erdvinių grybienos struktūrų auginimo būdas, kurio pagrindu kuriama micelio tyrimų studija. Tikimasi, kad gauti rezultatai galėtų būti vieni iš architektūrinio laikmečio indikatorių. O pasirinkta materija, tvari, atsinaujinanti ir biologiškai skaidoma alternatyva įprastoms statybinėms medžiagoms.
Šiame tyrime numatomas hibridinis kūrybos procesas, kuomet galutinis rezultatas nėra nuspėjamas ir nėra baigtinis. Procesas yra nulemiamas ne tik autoriaus, bet ir nežmogiško intelekto. Taip kuriama netobula estetika, neužbaigta, kintanti laike architektūra.
Projektu norima persvarstyti žmogaus santykį su gamta, atkreipti dėmesį į modernaus žmogaus santykį su jį supančia gamtine aplinka.
„HYPHA-1.0 biomorfinės micelio struktūros“ –manifestas, kuriuo norima atkreipti dėmesį į hibridinę, žmogaus ir gamtos kūrybos kryptį kaip į ateities architektūros viziją.
_09
_01:
Kerpės ant akmens
_010
paviršiaus
Moksliniai terminai kaip bionika, biomorfija ir kiti pradėti vartoti tik XX a., tačiau gamta architektams visuomet buvo inspiracijos šaltiniu. Žiūrint į Vakarų kultūros pradus, tokius kaip graikų šventyklos, matyti, kad gamta visada vaidino svarbų vaidmenį ir ne tik darė poveikį estetikai, tačiau nustatė šventyklų proporcijas ir struktūras. Vienas geriausiai žinomų pavyzdžių Graikų matematiko Pitagoro atrastas aukso pjūvis, vėliau aprašytas Vitruvijaus traktate „de Architectura“. Šis formą suteikiantis algoritmas, kuris vyrauja spiralinėse struktūrose, tokiose kaip sraigės kiautas ar gėlės žiedas yra naudojamas nustatyti proporcijas daugelyje žmogaus sukurtų struktūrų, tokių kaip Partenonas.
Studijuodamas aukso pjūvį Vitruvijus sukūrė taip vadinamą „Vitruvijaus žmogų“ – idealiai proporcingo žmogaus kūno principus, kurie, kaip tikėjo Vitruvijus, yra susieti su architektūra. Vėliau, XX a. Le Corbusier daryti aukso pjūvio ir žmogaus kūno proporcijų tyrimai įkvėpė sukurti jo matų sistemą „Modulor“, kurią jis pritaikė daugelyje savo kūrinių, pvz. Ročampo koplyčioje Prancūzijoje (Agkathidis, 2017).
Siekiant aiškiau suvokti gamtos architektūroje tyrimų lauką, svarbu suprasti pagrindines, jau žinomas mokslines sąvokas.
Biomorfizmo koncepcija kildinama iš Gėtės, tačiau pats terminas pirmą kartą panaudotas 1935 m. britų poeto G. Grigso. Terminas kildinamas iš graikiškų žodžių „bios“ –gyvybė, „morphe“ – forma. Jis nusako kūrybos
sintezę užpildant tarpą tarp siurrealizmo ir abstraktaus meno bei siejamas su skysčiais, organiškomis formomis mene, architektūroje ir dizaine. Architektūroje šis terminas dažnai naudojamas apibūdinti formas ir raštus inspiruotus gamtos.
Organicisizmas – sąvoka, apibūdinanti propaguojamą harmoniją tarp architektūros ir gamtos iki taško, kuriame forma ir natūralus kontekstas apsijungia.
Organinė architektūra kaip W.L. Wrightas ją apibūdino, nebūtinai primena gamtines formas, veikiau integruojasi į gamtinį kontekstą per medžiagiškumą.
Bionikos terminas sudarytas iš žodžių biologija ir technika ar elektronika. Šis mokslinis pavadinimas priimtas 1960 m. Deitone (angl. Dayton) JAV įvykusiame simpoziume. Pradžioje, bionikos mokslas nagrinėjo technologinius mechanizmus, kurie buvo paremti gyvaisiais organizmais, tačiau vėliau bionika buvo pradėta plačiai taikyti įvairiose srityse, tarp jų ir architektūros (Agkathidis, 2017).
Biomimetika (gr. Mimēsis – mėgdžiojimas, sekimas) yra technologijų kryptis, tirianti biologinių sistemų funkcijas ir struktūrą, siekiant jų pavyzdžiu kurti naujas medžiagas ir įrenginius. Bionika arba biomimetika architektūroje reiškia ne tik su gamta susietą formą, bet ir gamtai būdingas konstrukcines savybes (Gruber, 2011).
Galima teigti, kad naudojant bet kurį iš ankščiau paminėtų terminų kalbama apie tarpdiscipliniškumą, grįstą įrodymais, koncentruotą į funkciją ir nukreiptą į reikšmingus pokyčius.
_01.01:
Gamta architektūroje. Apibrėžimai, sąvokos, raida.
_011
Makromicetų pavyzdžiai:
_012
Mikromicetų grybų pavyzdžiai
Noras gilintis į naujas, mažai tyrinėtas gyvybės rūšis, kurių tyrinėjimas ir atradimų taikymai galėtų būti koncepcija naujos estetikos erdvių formavime, atvedė iki gyvojoje gamtoje ypač paplitusios grybų karalystės (lot. fungi). Nepaisant ankstyvųjų grybų svarbos žmogui pastebėjimų ir archeologinių įrodymų, kad žmonės naudojo grybus maistui ir medicinai jau mažiausiai prieš 6 tūkst. metų, jie liko šešėlyje, lyginant su gyvūnų ar augalų tyrimais. Šie organizmai atlieka daugybę funkcijų ne tik gamtoje, bet taip pat yra nepakeičiami ir žmogaus aplinkoje: kai kurie grybai vartojami kaip vienas iš maisto šaltinių, kiti panaudojami maisto ir gėrimų gamyboje (pvz. duonos, alaus rauginime), o jų svarba medicinoje (pvz. penicilino gamyba) yra nediskutuotinta. Kadangi pastaruoju metu vis daugiau dėmesio sulaukia augalinės kilmės žaliavos perdirbimas į vertingus komponentus, mikroskopiniai grybai, gebantys skaidyti celiuliozę bei ligniną (medienos sudedamąsias dalis), taip pat yra vis daugiau tyrinėjami ir labiau matomi visuomenės.
Ši gyvybės forma, turinti išskirtines savybes prisitaikyti prie kintančių aplinkos parametrų, yra ypač aktuali šiandieniniame antropocento kontekste. Kaip pažymima A. L. Tsing knygoje,„.. kai 1945 m. atominė bomba sunaikino Hirošimą, pirma gyvybė, kuri atsikūrė, buvo matsutake rūšies grybas...“ (Tsing, 2015). Tai tik įrodo, kad šie organizmai turi savybių, kurių mokslas dar nėra pažinęs, ir tuo pačiu galima teigti, jog jie gali tausoti ir atkurti gyvybę net po katastrofų.
Grybų charakteristikos, savybės ir funkcijos Grybai (lot. fungi) – gyvų heterotrofinių organizmų grupė. Vykstant medžiagų apytakos procesams pagamina šlapalą, o jų glikogenas yra krakmolo tipo kas yra būdinga tik gyvūnams ar kitiems gyviesiems organizmams. Anksčiau grybai laikyti augalų dalimi, tačiau vėliau atskirti į atskirą – grybų karalystę. Archeologinių tyrimų metu rasti suakmenėję baravykinių eilės grybai rodo, kad jie gausiai augo jau prieš 150 milijonų metų. Paleozojaus eroje pasirodė gleiviagrybiai (Myxotnycetes), mezozojaus – skylėtbudiniai (Polyporaceae), rūdiečiai (Uredinales), kainozojaus – pelėsiniai, dyglutiniai (Hydnaceae) grybai.
Grybai yra skirstomi į makromicetus ir mikromicetus. Aukštesnieji grybai paprastai sudaryti iš grybienos, kuri vystosi dirvožemyje ar kitame substrakte, ir vaisiakūnio. Makromicetais (makroskopiniais grybais) vadinami plika akimi matomi grybai, kurių vaisiakūniai didesni nei 1 mm. Jie kartu su mikromicetais (mikroskopiniais grybais) sudaro grybų karalystę (Keizer, Gerrit J., 2003).
Pagal mitybos būdą grybai yra skirstomi į saprotrofinius, parazitinius (biotrofinius) ir mikorizinius (mikosimbiotrofinius). Svarbu pastebėti, kad daugelio grybų mitybos būdas nėra griežtai apibrėžtas. Pavyzdžiui, raibasis baltikas, augdamas lapuočių miške, gyvena kaip saprotrofas, o spygliuočių miške jis jau mikorizinis grybas. Dauguma grybų yra saprotrofiniai grybai t.y. ardantys negyvą organinę medžiagą. Jie minta nukritusiais lapais, spygliais, kelmais, nudžiūvusiais medžiais, išvartomis, negyva žoline danga, ekskrementais.
_01.02:
Atsigręžimas į šaknis. Grybai.
_013
SPOROS VAISIAKŪNIS
Grybo sandaros schema
HIFAI - GRYBIENA
GRYBAS
HIFAI - GRYBIENA
AUGALO ŠANKYS
Mikorizė (augalų ir grybų sąryšio) schema
_014
Parazitiniai grybai sukelia ligas, tam tikri grybai sugadina meno kūrinius, aparatūrą, įrenginius, dėl jų poveikio yra tiltai, laivai, net griūva namai. Kai kurių grybų sporos atsparios ir -150 °C temperatūrai. Saprotrofai atlieka labai svarbų ir didelį vaidmenį gamtoje. Skaidydami įvairias organines medžiagas, jie valo įvairias ekosistemas. Biogeocenozėje –grybai organinių ir neorganinių ardytojai ir naudotojai, jie yra augalų, bakterijų, bestuburių ir smulkių bestuburių maistas. Saprotrofai yra labiausiai paplitusi grybų grupė gamtoje, iš kurių nemaža dalis priklauso valgomiesiems grybams, pvz. baravykai, rudmėsės. Parazitiniai grybai – ne visada be mikroskopo žmogaus akimi matomi, mintantys gyvų augalų bei gyvūnų syvais ir dažnai gyvenantys kituose organizmuose. Parazitiniai grybai gali ne tik užkrėsti gyvūnų organizmus ar augalus ligomis, bet taip pat yra dažnai atsakingi už įvairių įrenginių ar pastatų sugadinimą.
Mikoriziniai grybai (mikosimbiotrofai) – su aukštesniaisiais augalais sudaro mikorizę (grybo ir augalo simbiozę). Šių grybų egzistavimui reikalingi augalai, o augalams reikalingi minėtieji grybai – šis ryšys yra naudingas abiem karalystėmis. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad grybai iš medžių gauna angliavandenių, kitų jiems reikalingų organinių medžiagų ir mainais padeda medžiams apsirūpinti mineralinėmis medžiagomis (azotu, fosforu, kalciu, kaliu, natriu) bei vandeniu – tai labai aiškus abipusis naudingas ryšys. Mikoriziniai grybai išlieka ištikimi vienam augalui šeimininkui, o jam žuvus, mikorozinis grybas taip pat žūsta, užleisdamas vietą saprotrofams. Šis reiškinys labai svarbus
teoriniu ir praktiniu požiūriu, pavyzdžiui, norint užsodinti naujus miškų plotus.
Forma ir konsistencija
Grybų tramos (vidinė vaisiakūnio dalis sudaryta iš hifų) konsistencija skirtinga: gali būti tvirta, labai kieta, glebi arba trapi, plaušinga, vatiška, mėsinga. Kai kurių grybų rūšių trama, vykstant oksidacijai, perlaužus ar dėl mechaninio poveikio keičia spalvą: perpjovus, perlaužus ar tik prisilietus gali paraudonuoti, pamėlynuoti (pvz., raudonviršis per kelias valandas pasikeičia nuo mėlynai violetinės iki tamsiai rusvos spalvos), bet daugumos grybų tramos spalvos nekeičia. Beje, kai kurie grybai išskiria sultis (pvz., piengrybiai).
Augimo sąlygos ir ypatumai
Grybams augti reikalingi mineraliniai makroelementai (anglis, azotas, fosforas, kalis), mikroelementai (geležis, manganas, varis, boras, kobaltas) ir kt. Kiekviena grybų rūšis turi tipinę augavietę (biotopą), kurių augimui reikalinga skirtinga temperatūra, šviesos kiekis, CO2 ir kitų dujų apykaita, skirtingas substrato rūgštingumas bei drėgmės kiekis.
Grybiena minta osmoso būdu visu paviršiumi, todėl jai kenkia ir per mažas, ir per didelis drėgmės kiekis. Grybų augimą lemia ir lietūs: šilti – aktyvina grybieną augimui, o stiprūs, audringi lietūs – grybams nepalankūs.
_015
_016
Hifų augimo iš sporų schema
Hifų tinklas ant medienos
Grybų sandara
Šioje dalyje išskiriamos pagrindinės grybų sudedamosias dalys: sporos, hifai ir vaisiakūniai.
Hifas
Išsišakojusi, susiraizgiusi ir tankiai susipynusi gijelė. Daugybė plonyčių hifų sudaro grybo grybieną, kitaip dar vadinamą micelį.
Hifai labai ploni, 1-20 mikronų storio, auga viršūniniu būdu.
Paviršiuje jie susiraizgo į kompaktinę masę –vaisiakūnį.
Grybiena yra pluoštinė grybo šaknų sistema.
Ji gali būti įvairios spalvos: vienų grybų rūšių balta, kitų – pilka, melsva, gelsva, oranžinė, violetinė, geltona ir kt., bet vyraujančios –baltos ir pilkos spalvos.
Grybų reikšmė ekosistemoje
Augalai ir grybai yra labai glaudžiai susieti per jų tarpusavio evoliucionavimo istoriją.
Be grybų augalai, tikriausiai, niekada nebūtų kolonizavę žemės paviršiaus. Manoma, jog pirmieji žemės augalai, kurie neturėjo šaknų, išsivystė iš gėlo vandens dumblių, o vandens ir mineralų trūkumo problemą sprendė suformavę gijinius grybus (Willis, 2018). Net 80 % augalų su grybais sudaro mikorizę, t. y. abipusę naudą. Kai kurie augalai auga tik tokiame substrate, kuriame yra atitinkamų grybų, ir atvirkščiai, kai kurie grybai prisitaikę prie tam tikrų augalų (pvz., lepšės auga dažniausiai beržynuose). Orchidėjos be grybo nesugebėtų išleisti net daigelio, net bulvės, kukurūzai, kviečiai greičiau subręsta sudarydami simbiozę su grybais.
Grybų panaudojimo potencialas
Remiantis mokslininkų iš Kew botanikos sodų Londone ataskaita „State of the Wold‘s Fungi 2018“ svarbu išskirti grybų išskirtines savybes ir potencialą. Nepaisant jau visuotinai žinomų grybų savybių, tokių kaip maistingumas, svarbu paminėti, kad:
• Grybai gali skaidyti plastiką.
• Grybai gali panaikinti tam tikrus teršalus iš žemės.
• Grybai gali veikti kaip vaistai ir tonizuojantys preparatai.
• Grybai yra pagrindas modernių biotechnologijų.
• Grybai naudojami augalines atliekas paverčiant bioetanoliu.
• 15 proc. visų vakcinų ir gydomųjų baltymų pagaminami iš mielių.
Taigi, grybiena medicinoje naudojama jau daugiau nei šimtmetį, tačiau architketūroje pradėta naudoti visai nesenai. Todėl, toliau šiame projekte gilinsiuosi į galimą jos pritaikymą architektūroje.
_017
Ingredientai: augalinės atliekos, grybiena, kvietiniai miltai, vanduo
_018
Šioje dalyje pateikiama eksperimentų, kurių metu buvo auginamos erdvinės micelio struktūros, procesas ir rezultatai. Tyrimo studijoje siekta geriau pažinti materiją ir atskleisti jos galimybes, pritaikomumą erdvių formavime ir naujos architektūrinės raiškos galimybes. Taip pat ši dalis tai lyg trumpas vadovas, kaip užsiauginti micelio struktūras.
Eksperimentuojama su nenutrūkstamų grybienos tinklų augimu, dalinai kontroliuojant augimo procesą ir siekiant užtikrinti užauginamo struktūros gaminio kokybę.
Studijoje atlikti eksperimentai formuojant micelio tinklų augimą skirtingais metodais bei skirtingose terpėse. Buvo bandoma formuoti ir auginti skirtingas erdvines formas. Taip pat, stebėta grybienos augimo tektonika, principai ir vystymasis. Grybų karalystė skiriasi nuo augalų, kurie auga link saulės šviesos, dėl to atsiranda augimo nenuspėjamumo faktorius.
Eksperimentams pasirinkta naudoti makroskopinių grybų micelį. Auginimo procesui panaudota iš anksto įsigyta paruošta naudojimui grybiena, kuri buvo sumaišyta su žemės ūkio atliekomis (sėklų lukštais, kukurūzų stiebų drožlėmis), o kvietinių miltų ir vandens mišinys veikė kaip maisto šaltinis grybienos augimui.
_02: Eksperimentinė micelio auginimo studija
Į iš anksto paruoštus auginimo konteinerius, kaip augimo krypties vektorius buvo sudedamas grybienos mišinys. Geresniam materijos vystymuisi buvo sukurtos atitinkamos sąlygos: tamsa ir drėgmė. Per kelias dienas, šiose sąlygose, grybienos tinklai suformuoja vientisą struktūrą.
Augimas kontroliuojamas maistingų medžiagų ir aplinkos sąlygų pakeitimu, pavyzdžiui, grybiena džiovinat arba šildant. Tuomet ji hibernuoja, tai reiškia ji gali vėl augti, kai aplinkos sąlygos pasikeičia į jai tinkamas. Aukštoje temperatūroje grybiena miršta.
Tyrimo metu stebėtas ir fiksuotas struktūrų gyvumas, kitimas, grybienos tektonika ir pirminių formų deformavimas.
_019
Eksperimentas K 1.0
Augimo laikas 30 dienų.
Matmenys +- 8x8x30cm
Gyvos materijos masė apie 1,5 L
Pastabos: Grybiena pradėjo vartoti-kolonizuoti kartoninę terpę.
_02.01: Eksperimentinė
micelio struktūrų auginimo studija
_020
Eksperimento K 1.0 procesas ir rezultatas
_021
Archetipas A 2.0
Eksperimentinių archetipų fotomanipmulacijos
_037
- Micelio tektonika, tai fundamentali raiška, atsiribojanti nuo mados ir kvestionuojanti architektūros stilius.
- Micelis gali būti pritaikomas tiek atskirų architektūrinių elementų kūrimui, tiek erdvinių struktūrų formavimui.
- Nuolatinis grybienos augimas atveria galimybes kurti kintančias erdvines struktūras.
- Užaugintų erdvinių struktūrų augimo sąlygos buvo formuotos įprastinėje, kasdieninėje aplinkoje, tai reiškia grybiena gali būti vystoma ne vien laboratorijos sąlygomis.
- Kūrybinis hibridiškumas ir grybienos tektonika atsiskleidžia maždaug po 30 dienų, kuomet grybiena pilnai suauga (hifai persipina ir suformuoja vientisą materiją) į jai užduotą formą, o nuėmus formavimo konteinerius, toliau ji vystosi nenuspėjamai.
- Micelio spalva yra kintanti. Spalvų gama dažniausiai keičiasi nuo baltos pirmosiomis auginimo dienomis iki tamsiai rudos, juodos spalvos.
- Šaknų tinklo tekstūrai poveikį daro jų tankis -kuo tankesnis micelis, tuo lygesnis paviršius.
- Tyrime atskleistas tik ribotas grybienos potencialas kuriant erdvines struktūras ir naują estetiką. Ateityje reikėtų pasigilinti į micelio augimo kontrolės faktorius.
_02.03:
_038
Tyrimo apibendrinimas
Nežinoma grybų kolonija atsiradusi eksperimnetavimo metu ant erdvinių struktūrų auginimo terpės išorės
_039
_040
Vertikalus parkas Londone
Vertikalus parkas Londone tai koncepcinis, micelio tyrimų studiją apibendrinantis architektūrinis projektas. Projektu kvestionuojama įprastinė dangoraižio architektūrinė raiška. Keliamas klausimas, ar pastatas gali būti gyvasužaugintas?
Kūrybos procese buvo naudojami tiek iš micelio užauginti maketai, tiek dvikomponenčio poliurentato putų modeliai, kuriuos skenuojant sukurta bio-skaitmeninė raiška.
Vertikalaus parko architektūrinė išraiška yra pagrįsta eksperimentinių grybienos struktūrų auginimu, jų stebėjimu ir pritaikymu. Projekte formuojama porėtoji erdvių struktūra – vektorius grybienos augimui, ir tokiu būdu kuriamas gyvo organizmo sandarą interpretuojantis vertikalus parkas. Juo ir norima atkurti gyvosios gamtos bei žmogaus ryšį, gerinti gyvenamąją aplinką ir ekosistemos įvairovę pasirinktoje tankiai urbanizuotoje centrinėje Londono dalyje. Pastatas – rekreacinis, edukacinis objektas, kuriuo demonstruojamas dialogas tarp skirtingų gyvybės rūšių. Šiame konceptualiame projekte biomimetika naudojama kaip kūrybinis įrankis, o gyvoji gamta kaip pastato estetikos formavimo elementas.
Projektu norima atkreipti dėmesį į hibridinę, žmogaus ir gamtos, kūrybos kryptį kaip potencialią ateities architektūros viziją. Tuo pačiu, tai manifestas, atkreipiantis dėmesį į antropoceną, ekologinę situaciją ir žmogaus veiklos padarinius.
_041
Pastato formavimo - augimo porceso schema
_03.01: Micelio taikymas architektūroje Vertikalus parkas Londone
_042 Londono situacijos schema
Situacijos maketas
_043
Struktūrinė schema
Pastato prieigos nuo kratninės
_044
Pastato interjero fragmentas
_045
Viršutinio aukšto vaizdas
"tensegrity" konstrukcija laiko tinklą su grybiena
tinklelis grybienos augimui
Pastato struktūrinė-medžiaginė sudėtis
grybiena
kompozitinė anglies ir stiklo pluošto fasado sistema
_046
MENO SODAS SVEIKATINGUMO CENTRAS GAMTOS PAŽINIMO CENTRAS _047
Funkcinė schema Eskizai
_049
Literatūra
Agkathidis, A. (2017). Biomorphic Structures. London: Laurence King Publishing.
Finsterwalder, R. (2015). Form Follows Nature. Basel: Birkhäuser.
G. Pohl and W. Nachtigall. (2015). Biomimetics for Architecture & Design. London: Springer.
Gruber, P. (2011). Bomimetics in Architecture - Architecture of Life and Buildings. Vienna: Springer-Verlag/Wien.
Keizer, Gerrit J., Iš anglų k. vertė Ernestas Kutorga. (2003). Grybų enciklopedija. Vilnius: Alma littera.
Pawlyn, M. (2016). Biomimicry in Architecture, 2ed edition. London: RIBA Publishing.
Stamets, P. (2005). Mycelium Running: How fungi Can Help Save the World. New York: Ten Speed Press.
Ternaux, E. (2012). Industry of Nature Another approach to ecology. Amsterdam: Frame Publishers.
Tsing, A. L. (2015). The Mushroom at the End of the World: On the Possibility of Life in Capitalist Ruins. Princeton: Princeton University Press. Vitruvius. (1914). The Ten Books on Architecture. Cambridge: HARVARD UNIVERSITY PRESS.
Willis, K. J. (2018). State of the World’s Fungi 2018. Report. London.
K 2.0 struktūros augimo procesas
