LIETUVIŠKO PASAULIO PASLAPTYS :
sakmių ir padavimų teatro
Metodinė medžiaga edukatoriams
LIETUVIŠKO PASAULIO PASLAPTYS :
Metodinė medžiaga edukatoriams
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka
TURINYS
Mitinės būtybės tradicinio kaimo kasdienybėje
5 Parengė Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė Lietuvos literatūrologė, folkloristė, vaikų literatūros tyrinėtoja, profesorė.
Sakmių ir padavimų edukacinių užsiėmimų scenarijai 17 ir patarimai edukatoriams
Dukra
Mitinės būtybės tradicinio kaimo kasdienybėje
Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė
Vaikų pažindinimo su mitinėmis būtybėmis paskirtis
Ne vienas senolis, užaugęs tradiciniame kaime, prisimindamas savo vaikystę, yra pasakojęs apie vakarojimus, klausantis neva tikrų istorijų apie susidūrimus su laumėmis, raganomis, aitvarais, vilktakiais, velniais ir kitomis būtybėmis. Klausantis apimdavusi tokia baimė, kad mažamečiai susikeldavę ant suolų kojas ir vieni tamsoje nedrįsdavę išeiti į lauką. Nors tradicinėje kultūroje gyvavo nuostatos, ką galima pasakoti vaikams, o ko – ne, šiurpinančių istorijų apie paslaptingas, žmogui grėsmę keliančias būtybes nuo vaikų neslėpė. Kodėl?
Pirma, taip buvo perteikiamos žinios apie mitinį pasaulį, kurio buvimu tuo metu neabejota – juk ir vaikams būtina išmanyti, kaip jo atstovus pažinti. Antra, šitaip buvo diegiamos bendravimo su svetimaisiais normos, perduodami pamokymai, kaip su kuo dera elgtis. Taigi pasakojimai apie mitines būtybes ugdant vaikus atliko pažintinę ir auklėjamąją funkcijas.
O šiandien, kada mitinių būtybių egzistavimu nebetikima, ar pasakojimai apie jas tebėra aktualūs vaikams?
Atsakymas – be abejo, taip.
Magiškoji fantastika – viena labiausiai jaunųjų skaitytojų mėgstamų vaikų literatūros sričių. Pasaulio
traktavimo pobūdžiu ji ganėtinai artima pasakojimams apie mitines būtybes. Pažymėtina, kad ne tik magiškosios fantastikos, bet ir kituose žanruose netrūksta iš tautosakos atsivestų mitinių personažų. Iš šiuolaikinių lietuvių autorių įspūdingiausias knygas, pasakojančias apie mitines būtybes, yra parašę Martynas Vainilaitis, Gintaras Beresnevičius, Neringa Vaitkutė, Kotryna Zylė, Justinas Žilinskas.
Šiandien istorijos apie mitines būtybes, tiek tautosakinės, tiek pramanytos rašytojų ar kino filmų kūrėjų, suteikia galimybę atsiduoti magiškai mitinio pasaulio traukai ir visų pirma patirti estetinį malonumą. Be to, jaunąją kartą jos ruošia gyvenimui, kuriame apstu įvairiausių grėsmių, ir ugdo nusistatymą apdairiai jų saugotis ar išmintingai su jomis dorotis. Svarbu ir tai, kad šiurpus istorijų turinys atliepia psichologinį vaikų poreikį išgyventi baimę ir pajusti pasitenkinimą ją įveikus. Pagaliau daug kuo aktualios tebėra ir etinės istorijų apie mitines būtybes idėjos bei didaktinė potekstė.
Mitinės būtybės veikia įvairiuose tautosakos kūriniuose. Šiame straipsnyje nesieksime visko aprėpti, kiek didesnį dėmesį skirsim dviem sakmių masyvo žanrams – mitologinėms sakmėms ir padavimams. Labiau rūpės tie tekstai, kurie galėtų masinti vaikus.
Labiausiai paplitusios mitinės būtybės lietuvių sakmėse ir padavimuose
Dalis mitologinių sakmių būtybių savo išvaizda yra panašios į žmones. Laumės atrodo kaip paprastos valstietės, savotiškos jos tik tuo, kad turi ilgus plaukus ir dideles krūtis, kartais nurodoma, kad po drabužiais slepiama jų oda – kaip vištos. Laumes ypač traukia žmonių kūdikiai. Populiarioje sakmėje pasakojama apie vargingą kaimietę, kuri netyčia laukuose pamiršo savo vaikelį. Išsigandusi bėgo jo parsinešti ir išvydo šilkuose suvystytą, sūpuojamą ir lopšine migdomą laumių. Laumės kūdikį grąžino motinai ir dargi davė dovanų – jei iki galo neišvyniosi, niekada nesibaigsiantį drobės rietimą. Apie tai sužinojusi turtuolė kaimynė užsimanė iš laumių gauti tokių pat dovanų. Ji toje pat vietoje tyčia paliko savo kūdikį, deja, grįžusi pasiimti rado jį negyvą – taip raganos nubaudė moterį, apgaule siekusią pasipelnyti. Pamokomoji sakmės mintis – akivaizdi.
Ne visada sakmėse laumės žmonių kūdikius grąžina, priešingai, tėvams nematant, tarkim, naktį kietai įmigus, kūdikius jos vagia ir vietoj jų palieka laumiukus: į lopšį paguldo kokią šluotą, o rytą ji jau būna virtusi vaikeliu.
Laumiukai auga negražūs, nevaikšto, nekalba. Atgauti pavogtą vaiką be galo sunku. Taigi sakmėmis apie laumių vagiamus vaikus perspėjama nepalikti mažylių be priežiūros.
Geriau neturėti reikalų su laumėmis verpėjomis. Pasakojama apie jaunamartę, persikėlusią gyventi į vyro kaimą, kuri, likusi viena namie, įsileido vidun dvi verpėjos darbo ieškančias nepažįstamas –manė, kad jos tolėliau gyvenančios kaimynės. Bet, pamačiusi, kaip greitai
jos verpia, suprato, kad pagalbininkės yra laumės, o šios, jei iki saulės patekėjimo pritrūksta verpalų, suverpia šeimininkių plaukus, gyslas, žarnas. Išvaryti laumių neįmanoma, nebent gudrumu. Sakmės moteris slapta uždegė verpalų pluoštą, ėmė šaukti: „Gaisras! Gaisras!“, išsigandusios laumės išbėgo lauk, tada ji užkabino duris ir taip išsigelbėjo. Iš sakmės išplaukiantis pamokymas, ypač aktualus vaikams, – neįsileisti į namus nepažįstamų.
Labai pavojingos yra pajuoktos laumės. Kažkada laumės prausdavosi žmonių pirtyse. Vienas bernas sumanė iš jų pasityčioti ir, pravėręs pirties langelį, įkišo užpakalį ir garsiai pagadino orą.
Įžeistos laumės puolė jį vytis, laimei, bernas suskubo įbėgti į trobą ir užremti duris, tačiau sermėgą, kurią bebėgdamas numetė, laumės sudraskė iki siūlelių; jei būtų pavijusios, taip būtų sudraskiusios patį berną.
Bet jei žmogus su laumėmis elgiasi gražiai, jos gali nustebinti dėkingumu. Antai pavakare palei upę einantis vyriškis užtiko laumes beskalbiančias drobes, mandagiai su jomis pasisveikino, pavadino laumelėmis, šitaip pamalonintos laumės įteikė jam drobės rietimą. Pastarosiomis sakmėmis skiepijamos etinės normos – neniekinti svetimųjų, elgtis su jais pagarbiai.
Kaip laumės, nuo kaimiečių nesiskiria ir mitologinių sakmių raganos. Tik įsikūrusios jos ne miške, kaip vaizduojama pasakose, o neįtartos gyvena visai greta, ragana gali būti net artimiausia kaimynė. Kad nebūtų pastebėtos kenkiant, raganos neretai pasiverčia kokiu nors kaimo aplinkoje įprastu gyviu: rupūže, kate, varna ar pan. Pasakojama, kaip tvarte moteris pamatė
didelę rupūžę, sumojusi, kad čia gali būti ragana, atėjusi pagadinti karvės, griebė šakes ir perdūrė rupūžei koją. Kitą dieną sužinojo, kad kaimynė nekelia iš lovos –esą ją jautis subadęs.
Daugelyje kraštų pasakojama apie raganas, Joninių naktį iš svetimų karvių atimančias pieną. Būdų tai padaryti yra įvairių, vienas žinomesnių toks: tempdama per rasotą žolę rankšluostį, ragana, kažkokius žodžius kalbėdama, apeina svetimą karvę ir nuo tos dienos melžimo laiku iš to rankšluosčio teka pienas, o karvės šeimininkė skundžiasi pieno nebeišmelžianti. Sakmėmis perspėjama saugoti savo karves, rūpintis, kad nieko neįprasto neatsirastų tvarte, ypač budriai jas sergėti per Jonines.
Raganų bijota ir dėl to, kad jos savo burtais gali susargdinti, net numarinti žmones, panorėjusios gali juos paversti šunimis, vilkais, arkliais.
Anot sakmių, raganos būtinai turi kenkti, nes to iš jų reikalauja velniai, kuriems jos yra pasižadėjusios. Atsiskaityti jiems raganos turi atlėkusios į susirinkimą, paprastai vykstantį ant Šatrijos kalno. O lekia raganos apžergusios šluotą, prieš tai savo pažastis pasitepusios specialiai paruošta koše.
Tarp žmonių gyvena ir burtininkai, tik, skirtingai negu raganos, jie gali ne tik kenkti, bet ir padėti. Kenkia jie dažniausiai paversdami žmones vilkais. Pasakojama, kaip į vestuves nepakviestas piktavalis burtininkas iš bažnyčios grįžtantį vestuvininkų pulką pavertė vilkais. Laimei, tarp namie likusių svečių buvo kitas burtininkas, jis piktavaliui burtais įstatė ragus ir pasakė nenuimsiąs jų tol, kol anas neatvers vestuvininkų atgal į žmones – taip vestuvininkai buvo išgelbėti.
Burtininkai savo galią neretai panaudoja pokštams. Jei vakarėlyje bešokančioms merginoms staiga nusmunka sijonai, o vaikinams kelnės, aišku, kad šitaip paišdaigauti sumanė burtininkas. Pajuokiančiais pokštais burtininkai mėgo atsiteisti už nepagarbą, įžeidimus. Vienam burtininką pažeminusiam žmogui pasirodė, kad užsidegė į turgų atvežtas jo šieno vežimas, išsigandęs ėmė versti šieną ant žemės, puolė gesinti, šaukėsi pagalbos, o aplinkiniai jokios ugnies nematė ir leipo juokais, supratę, kad iš tiesų čia burtininkas atsikeršydamas apdūmė tam žmogui akis. Taigi dalis sakmių apie burtininkus yra humoristinės.
Pagalbos į burtininkus buvo kreipiamasi, prašant išgydyti raganų kerais susargdintus žmones ar gyvulius. Apie gydymą pasakojama taip: esą duodavo vaistų ir liepdavo grįžus namo nieko neskolinti tam žmogui, kuris netrukus ateis, nes tas žmogus yra ligos kaltininkas – nepaskolinus liga pereis į jį. Burtininkai pagelbėdavo paprašius atsikratyti kai kurių gyvių: išvesdavo iš tvartų ar šienaujamų pievų gyvates, iš namų peles ir žiurkes.
Nuo paprastų kaimiečių niekuo nesiskiria ir vilktakiai – žmonės, virstantys vilkais. Pavojingiausi yra tie, kurie kas kuris laikas savo valia ar kažkokių vidinių jėgų veikiami pasiverčia vilkais: tada jie drasko kaimynų avis, karves, arklius, užpuldinėja žmones. Šiurpioje sakmėje pasakojama apie vienuose namuose verpti susirinkusias merginas, pas kurias drauge vakaroti įsiprašė menkai pažįstami vaikinai. Vienai merginai ant žemės nukrito verpstelė, pasilenkė jos paimti ir pasuolėj išvydo uodegą. Baisiausiai išsigandusi spruko
lauk, pasileido į girią ir pradrebėjo ten visą naktį. Rytą visas likusias merginas rado sudraskytas, iškandžiotomis krūtinėmis. Kitoje panašaus turinio sakmėje uodegą pamačiusi mergina buvo drąsesnė ir sumanesnė. Vakarojant buvo įprasta ką nors pasakoti ar dainuoti, tad ji labai garsiai užtraukė vieną dainą, į tekstą vis įterpdama brolio vardą. Netrukus atskubėjo brolis su kitais šeimynykščiais, išrengė atėjusius vaikinus, pamatė, kad visi jie su uodegomis, ir juos užmušė. Sakmių potekstė aiški: likusios be namiškių apsaugos, merginos neturėtų įsileisti svetimų vyrų. Tačiau ir namiškiai gali slėpti esą vilktakiai, kaip sakmėje apie vilktakį tėvą, kuris, palikęs grėbti dukrą, pats nuėjo į mišką ir netrukus, jau virtęs vilku, ją puolė.
Kitaip pasakojama apie vilktakius, kurie vilkais tapo paversti raganų ar burtininkų. Kol neatšaukti burtai, jie negali atvirsti žmonėmis ir todėl kenčia: ilgisi buvusių namų, ateidinėja prie jų, bet, namiškių neatpažinti ir laikomi žvėrimis, yra vejami šalin, jiems sunku pritapti prie tikrųjų vilkų, nes turi saugotis, kad šie neužuostų žmogiško jų kvapo. Nušovus tokį vilką, po jo kailiu randamas žmogaus kūnas.
Pati paslaptingiausia mitinė būtybė yra aitvaras, kurį esą laikė turtingi ūkininkai. Aitvaras jiems nešė grūdus, pieno ir kitokius maisto produktus, kartais net ir pinigus. Daugelyje sakmių aiškinama, kaip aitvarą atpažinti, mat jo pavidalas ganėtinai įvairus. Lengviausia jį išvysti skrendantį: yra pailgos formos, vienų akimis, panašus į žaltį, driežą, paukštį, kitiems primena rankovę, virvę, rankšluostį, be to, iš galvos ir uodegos leidžia kibirkštis.
Sunkiau aitvarą atpažinti gyvenamose
patalpose, nes tada atrodo kaip gaidys, juodvarnis, katinas. Vienoje sakmėje pasakojama apie marčią, kuriai kiekvieną vakarą liepdavo rankinėmis girnomis sumalti lovį grūdų, vargšė kamuodavosi visą naktį, nes grūdai niekaip nesibaigdavo. Kaimynės pamokyta, ji po puodu paslėpė žvakę, kai pradėjo malti, tą žvakę atidengė ir pamatė raudoną gaidį, į lovį grūdus bevemiantį – tai buvo aitvaras. Marti čiupo pagalį ir tą gaidį užmušė, nuo to laiko visus lovin supiltus grūdus greitai sumaldavo.
Dar kitoks aitvaras yra įgijimo vietose. Kai kam pasitaikydavo jį rasti su arkliais siejamo daikto pavidalu, bet, pasak sakmių, žmogus dažnai nesuprasdavo parsinešęs aitvarą. Pasakojama apie valstietį, kuris pasiėmė pakelėj besimėčiusį pantį ir padėjo jį arklidėje.
Nuo tos dienos arkliai ėmė riebėti, jų loviai buvo pilni avižų. Bet pakako tą pantį išmesti ir loviai ištuštėjo, arkliai sulyso.
Be atsitiktinio radimo, esama ir kitų aitvaro įgijimo būdų. Angliuko pavidalu aitvarą galima nusipirkti Rygos arba
Karaliaučiaus turguose. Galima aitvarą ir prisivilioti, padedant jam maisto. Žemaitijoje aitvaras neva maitintas koše ir „kleckais“, Aukštaitijoje – kiaušiniene.
Bet daugiausia sakmių yra apie aitvaro išsiperinimą, tik tai padaryti be galo sunku: reikia sulaukti, kada trejų, septynerių ar devynerių metų gaidys padės kiaušinį, tada kiaušinį įkišti į pažastį ir visur su savimi nešiotis – vieną dieną iš jo prasikals aitvaras.
Sakmių, mokančių, kaip aitvarą atpažinti ar įgyti, gausa liudija norą turėti tą turtus teikiančią būtybę, tad galima manyti, kad aitvaras vertintas teigiamai. Iš tiesų požiūris į jį prieštaringas. Sakmėse
kalbama ir apie riziką, nes aitvaras yra įžeidus ir kerštingas. Pasakojama apie bernus, kurie tyčia suvalgė aitvarui skirtą maistą, o jo dubenį pridergė, už tai aitvaras padegė namus ir išskrido. Be to, iš sakmių aišku, kad į aitvarą laikančius
žmones buvo žvelgiama kreivai, nes turtus aitvaras neša vogdamas juos iš kitų ūkininkų.
Įvairiausiais pavidalais mitologinėse sakmėse pasirodo dar viena būtybė –velnias. Jis bijo perkūnijos ir, saugodamasis, kad nebūtų nutrenktas, verčiasi visokiais gyvūnais. Sakmėmis nurodoma bet kokį perkūnijai griaudžiant į trobą įbėgusį svetimą katiną ar šunį skubiai vyti lauk, nes greičiausiai tai yra velnias, į kurį trenkdamas Perkūnas uždegtų namus. Pasitaiko, kad gyvūnu pasivertęs velnias išsiduoda, nes neatsispiria pagundai pasišaipyti iš žmonių. Pasakojama apie žmogų, kuris per lietų ėjo mišku ir pamatė sušlapusį, drebantį oželį, pagailėjo jo, paėmė ant rankų ir ėmė glostyti, sakydamas: „Oželis, vargšelis“. Ir didžiausiai jo nuostabai, oželis žmogaus balsu atkartojo: „Oželis, vargšelis“. Tada užsikvatojo, ištrūko ir nubėgo.
Gausiausia sakmių apie ponaičiu pasivertusį velnią, noriai bendraujantį su žmonėmis ir juos pajuokiantį ar daugiau mažiau kenkiantį. Toks sutiktas ponaitis gali pasiūlyti žmogui apsimainyti kokiais nors daiktais, tarkim, tabokinėmis, bet parsinešta namo dailiai atrodžiusi tabokinė virsta arklio kanopa. Muzikantą ponaitis gali pakviesti groti vestuvėse, gerai užmokėti, nakčiai paguldyti lovoje, tačiau iš ryto muzikantas pabunda pusnuogis pelkėje, drabužius pamato sudėtus ant kelmo, o vietoj pinigų randa beržo lapus.
Pasakojama, kad žmogaus išvaizda prisidengę velniai mėgo ateiti į jaunimo vakarėlius ir šokdinti merginas, o artimas ryšys su velniu, tikėta, gali baigtis merginos mirtimi, dažniausiai jai pasikariant. Tad sakmėse pateikiami patarimai, kaip sužinoti, ar vaikinas nesąs velnias: šokant reikia užlipti ant jo bato ir patikrinti, ar jis ne tuščias, mat velnias vietoj pėdų turi kanopas; vertėtų atkreipti dėmesį ir į nosį, nes velnias turi ne dvi, o vieną skylutę joje.
Velniai sieti su mirusiųjų pasauliu. Manyta, kad jie į pragarą nusineša savižudžių sielas, todėl sakmėmis bauginta ne tik iš tiesų, bet ir juokais, pokštaujant nebandyti kartis – tuoj prisistato velnias.
Vis dėlto pasitaiko ir tokių sakmių, kuriose velnias ne kenkia, o padeda žmonėms, pavyzdžiui, paskolina pinigų, išmokina muzikantą griežti smuiku, už pavogtą duoną arba sudaręs sutartį tarnauja pas valstietį bernu ir dirbdamas pasižymi nepaprasta jėga.
Labai stiprus yra padavimų velnias, su juo siejamas didelių akmenų atsiradimas konkrečiose Lietuvos vietose. Kartais jį galima įsivaizduoti esant milžinišką, nes laukų riedulius neša kišenėse ar išlaiko ant mažojo rankos piršto. Dalyje padavimų velnias nėra joks piktavalis: neša akmenis, norėdamas užtvenkti upę, nutiesti per pelkę kelią, padaryti per ežerą tiltą. Bet darbo dažnai neužbaigia, nes ištinka kokia nors nesėkmė: prakiūra maišas, kuriame sukrauti akmenys, ar sugieda gaidys, pranešdamas, kad iš žmonių pasaulio velniui metas grįžti į savąjį. Krikščionybės paveiktuose padavimuose velnias kitoks: nešamu akmeniu ruošiasi sudaužyti bažnyčią ar bent užremti jos duris, bet paprastai
jam sukliudo užgiedojęs gaidys, tad akmenį tenka palikti nepasiekus tikslo.
Pavyzdžiui, taip atsirado Medginų akmuo, kuriuo velnias norėjo užversti Pašvitinio bažnyčios duris.
Antra ryški padavimų mitinė būtybė – milžinas. Skirtingai nei kitų mitinių būtybių, manyta, kad jų sutikti nebegalima – milžinai išmirę. Apie jų buvimą Lietuvoje esą liudija milžinkapiai – taip kai kuriuose padavimuose vadinami pilkapiai ar piliakalniai.
Dėl milžinų veiklos, teigiama, Lietuvoje atsiradę kai kurie ežerai, daubos, upeliai, kalnai. Antai pasakojama apie milžiną, kuris, beeidamas į motinos laidotuves, prisėmė savo klumpes žemių. Iškratė tas klumpes – ir pasidarė Girnikų kalnas, tada atsisėdo ir apsiverkė – iš ašarų pasidarė Bulėnų ežeras. Keliuose padavimuose milžinai siejami su miestų (Vilniaus, Telšių) ar bažnyčių (Vilniaus katedros, Simno bažnyčios) atsiradimu.
Kokie dideli milžinai buvę, atspinti padavimai apie milžinus miškakirčius: vienas milžinas kirto medžius vienoj
Nemuno pusėj, antras – kitoj, jie turėjo tik vieną kirvį, tai jį per upę iš rankos į ranką padavinėjo. Apie milžinų ir žmonių santykius padavimuose beveik nekalbama, įsimintinesnis yra tik vienas siužetas. Milžino vaikas žemę arusį valstietį ir jo jaučius palaikė keistais vabaliukais ir, įsidėjęs į pirštinės nykštį, parnešė parodyti tėvui, šis paaiškino, kad čia yra žmogus, ir pasakė, kad po milžinų visoj žemėj tokie gyvensią. Taigi milžinai laikomi žmonių pirmtakais. Šiame straipsnyje pristatytos tos mitinės būtybės, apie kurias tradiciniame lietuvių kaime buvo pasakojama daugiausia. Klausytojams
buvo perduodama informacija, kaip jas atpažinti ir, jei įmanoma, jomis pasinaudoti savo gyvenimo gerovei užtikrinti. Drauge parodoma, kad, susidūrus su jomis, visada esama grėsmės. Pasakojimai apie mitines būtybes kaip seniau, taip ir dabar sužadina stiprias emocijas, traukia vaizduojamo pasaulio paslaptingumu ir intriguojančiais siužetais bei primena bendravimo su svetimaisiais nuostatas.
Laumė
Sakmių ir padavimų edukacinių užsiėmimų
scenarijai ir patarimai edukatoriams
Pasiruošimas edukacijai:
Sudėliokite vietas vaikams. Galima įjungti muzikinį foną Žemynos
Trinkūnaitės 58 kompozicija (Youtube, Spotify platformos), arba kuri nors kita iš albumo „Devynstygės kanklės“.
Vaikai sėdasi ant pasirinktų vietų. Sakmių sekėja uždega rato viduryje netikrą „žibalinę“ lempą. Vedėja pasisveikina, prisistato ir užsimena, kad šiandien papasakos keletą paslaptingų ir šiek tiek baugių istorijų, kurios vadinasi sakmėmis. Sakmės – tai trumpos fantastinės istorijos, kur žmogus susitinka mitinėmis būtybėmis. Tokios būtybės yra laumės, vaiduokliai, velniai, raganos, aitvarai, žaltvykslės, vilkolakiai ir miškų dvasios. Sakmėse dažnai būna vakaras ar naktis, kad būtų paslaptingiau, veiksmo vieta –kur mažiau žmonių: paežerė, paupys, kapinės, klojimas, pirtis. Kartais sakmėse minimas konkretaus žmogaus vardas, kad pasakojimu būtų galima dar labiau patikėti. (Galima pateikti pavyzdį su savo vardu, pvz.: Kartą vėlų vakarą ėjo Austėja paupiu ir išvydo laumių pulkelį, vandenyje skalaujančių savo plaukus.
Paklausiama, kas jau šiek tiek bijo išgirsti kažkokią šiurpią istoriją? Kad įsidrąsintų, galima padeklamuoti eilėraštuką:
Būbsi būgnas bu bu bu
Būgną būbinam abu
Bu bu bu! Bu bu bu
Bijo tik bailiai baubų.
(Ant bu bu bu – galima ploti katučių, ploti į kojas arba su akmenukais švelniai į žemę, jei tam yra sąlygos).
Visi išdrąsėja ir yra pasiruošę išgirst istoriją apie pirmąją fantastinę, mitinę būtybę.
AITVARAS
Aitvaras – namų dvasia, nešanti žmonėms turtus. Taip pat ir oro, vandens, debesų saugotojas.
Vedėja perskaito sakmę. (Galima įjungti muzikinį foną, pvz.: Noise waver Rain Stick and Bells Koshi (Spotify platforma), ar kokį kitą kūrinį su lietaus lazda.)
„NEŠAMI
SPYGLIAI“
Vieną kartą buvo du ūkininkai: vienas turtingas, o kitas neturtingas. Jis taip pat dirbo, kaip ir pirmasis, bet neturėjo laimės, ir gana. Vieną kartą tas neturtingasis ūkininkas nuėjo į jaują užkurti krosnį javams džiovinti. Ir tiktai vienu metu žiūri – atskrenda kažin koks padaras, nei katė, nei paukštis, ir lesa jo grūdus. Lesa po vieną grūdą ir sako:
– Pūras, pūras...
(pakartoti keletą kartų)
Prilesa ir vėl išskrenda.
Tada tas žmogus suprato, kad tai buvo aitvaras. Jis tuojau visus grūdus susėmė į maišus ir išnešė kitur. Paėmė eglių šakų, išdžiovino, nukūlė spyglius ir supylė toj pačioj vietoj. Kitą rytą vėl atskrenda tas aitvaras, vėl lesa tuos spyglius, manydamas, kad ten grūdai, ir sako:
– Pūras, pūras...
Tada tas žmogus nuėjo pas tą kitą ūkininką ir sako:
– Tu turi savo namuose aitvarą!
O tas ūkininkas sako:
– Eik tu, ką tu kalbi, gal jau iš proto išėjai?
– Na, tai eikim ir pasižiūrėkim, – sako tas neturtingasis ūkininkas.
Nuėjo jie abu į svirną ir žiūri – kertėje krūva spyglių priberta.
Tada jis sako:
– Aš šiąnakt kūliau spyglius, o dabar jie pas tave atsirado, – matai, kaip paaiškėjo, kad tu turi aitvarą.
Nuo to laiko aitvaras visuomet nešė ir nešė jam tuos spyglius, manydamas, kad ten grūdai, nes toj pačioj vietoj stovėjo. O tas neturtingasis ūkininkas vis kulia ir kulia tuos spyglius. O jo grūdai stovėjo kitoje vietoje. Taip ir jis paliko turtingas.
Užrašyta Radvilišky iš E.
Kasiliūnienės, 70 m. Užr. A. Kasiliūnaitė.
Perskaičius išsiaiškinkime neaiškius žodžius:
Pūras – žieminis kvietys. Arba senovinis grūdų matavimo vienetas.
Jauja – šildomas sodybos pastatas, kuriame džiovinami grūdai, prieš juos sukulant.
Prieš skaitant antrą kartą ir vaidinant sakmę, paskiriami du ūkininkai lėlės ir aitvaras, kuris vogs grūdų drobinius maišelius.
Pasakojimo eigoje prie aitvaro lėlės galima prikabinti maišelį ir tuomet perleisti ratu vaikams, kad oru nuskraidintų pas kitą ūkininką pavogtą maišelį. Tiesioginę kalbą vaikai gali atkartoti su sakmių vedėja ar suimprovizuoti.
Po suvaidinimo siūlomas pojūčių žaidimas. Penki drobiniai maišeliai. Kiekviename skirtingos kruopos, pvz.: ryžiai, grikiai, kviečiai, avižos, žinoma ir spyglių maišelis iš sakmės. Vaikai turi užsimerkę įkišti ranką į maišelį ir atspėti, kas viduje. Tada ir paaiškės, ar jie geriau atpažįsta grūdus už aitvarą.
VELNIAS
„Velnias vyžpynys“
Išjojo nakties trys vyrai. Mėnuo švietė, bet dangus buvo truputį debesuotas.
Kai debesėlis užeina ant mėnesio, vyrai girdi, kad kažkas krūmeliuose šūkauja švebeldžiuodamas: – Sviesk! Sviesk!
Eina vyrai pažiūrėti, kas ten šūkauja. Žiūri – krūmeliuose, ant nupjauto kelmo atsisėdęs, velniukas iš liepų karnų pina vyžas. Kai mėnuo pasislepia po debesiu, velnias sušunka: ,,Sviesk! Sviesk!
Vienas vyras pasiėmė akmenį ir, arčiau priėjęs iš užpakalio, kad paleis į galvą.
Teko. Velniukas manė, kad mėnuo drožė
į galvą už tai, kad jį bara, kam nešviečia, ir sako:
– Sviesk nešviesk, o mustis nėra uz ką.
Užrašyta Rimiškių k., Radviliškio r., iš P. Mėčionienės, 65 m. Užr. A. Valantinas 1970 m.
Pirmiausiai aptariami neaiškūs žodžiai.
Švebeldžiuodamas – švepluodamas; …iš liepų karnų pina vyžas..
Karna – plona ir lanksti medžio žievė, senovėje naudota pynimui.
Vyža – senovinis apavas, batas.
Sviesti – mesti.
Išsiaiškinama istorija, ar vaikai suprato, kad velniukas pateko į nemalonią situaciją, nes negalėjo ištarti raidės š ir vietoj šviesk sakė sviesk. Su skaičiuote „Stovėjo velniukas nulūžo ragiukas. Triokšt!“ išrenkamas velniukas. Paskiriami trys vaikai, kas bus mėnuo ir debesys (Mėnuo gali būti apvali pagalvėlė ir debesys – kitokių formų pagalvėlės.
Garso takelis – nakties garsai. Night ambient sounds (Youtube, Spotify platoformose).
Pasirepetuojama, kaip virš galvų iškeltas šviečia mėnulis, kaip lėtai debesys jį paeiliui uždengia ir vėl atidengia. Tada velniukas, kai mėnuo uždengtas, prašo: „Sviesk sviesk“ tyliai ir garsiai. Galų gale pro šalį keliauja vyrai, išgirsta prašymą ir sulėtintai meta akmenį į velniuką. Tuomet velniukas pamoko mėnulį, kad „mustis nėra uz ką“. Ir darkart suvaidinama.
Aptariama, kad kai kuriuos garsus vaikams yra šiek tiek sunkiau ištarti. Kokius buvo ar yra labiausiai sunku. Ir tam, kad liežuvis mūsų klausytų, galima treniruotis su greitakalbėmis. Greitakalbė „Baisi baisi baidyklė – baido baisiškus baisiukus“. Vaikai mėto vienas kitam mėnulio pagalvėlę ir pasako po pusę greitakalbės. Kol visi bus gavę pagalvėlę arba kol smagu.
Velnias
KLYSTŽVAKĖ
„Atsivijusi šviesikė“
Gyveno vienas šaltkalvis, pavarde Adomaitis. Jis netikėdavo, kad vaidenas, buvo labai nebaugus. Netoli buvo Pasandruvio kapukai. Vieną kartą šaltkalvis, eidamas iš Raseinių, pamatė patvoriais landant šviesikę. Kai jis praėjo pro kapukus, šviesikė pradėjo eiti paskui. Jis eina greičiau – ir šviesikė greičiau. Iki namų pareiti buvo kilometras. Jisai pradėjo bėgt, įbėgo į trobą, užkišo duris ir per prieangį nuėjo prie kitų durų per skląsčio skylikę pažiūrėti, ar bus matyti, kur pasiliko ta šviesikė. Ta šviesikė atsirado prieš pat jo nosį. Šaltkalvis taip persigando, kad susirgo ir kelis mėnesius gulėjo lovoje. Daugiau jis niekam nebesakydavo, kad nieko nebijo.
Užrašyta Bernotų k., Šiaulių r., iš M. Valančienės, 47 m. Užr. L. Banevičiūtė 1946 m. LTR 3116 (956).
Klystžvakė – kitaip žaltvykslė, klaidžiojsnti liepsnelė.
Yra du būdai pažaisti šią sakmę. Galima surengti Adomaičio ir klystžvakės (pavyzdžiui oranžinės lengvos skarelės) lenktynes. Adomaitis keliauja rato išore, kiti vaikai stovi rate, bet irgi veidu į išorę. Ir slapta siunčia skarelę. Jei skarelę paveja Adomaitį, aplenkia ir atsiduria prieš jo veidą, Adomaitis keičia kryptį. Gali keli vaikai išbandyti Adomaitį.
Arba galima žaisti su lėlėmis. Tuomet akmenų ratas tampa kapukais, Adomaitis keliauja ratu per vaikų rankas, nuo jo šiek tiek atsilikusi klystžvakės lėlė. Adomaičio ėjimo tempas spartėja, kol pagaliau pasiekia namus, bet ir ten įsmunka klystžvakė.
Garso takelis sakmei: vėjo varpeliai (Youtube, Spotify platformose).
Žaidimas: „Išsigandau klystžvakės“. Kiekvienas vaikas paeiliui pasako „oi, išsigandau“ nuo tyliausio pradžioje iki labiausiai ekspresyvaus ir garsaus paskutinio. Galima įjungti ir judesį su rankomis.
Klystžvakė–mergelė
RAGANA
„Jono žirgas“
Kitą sykį buvo našlė. Ji turėjo dukterį. Kaip motina, taip ir duktė –abi buvusios raganos. Pas jas tarnavęs vaikėzas, vardu Jonas. Motina ir duktė išvirdavo kažkokios košės, vakare ta koše pasitepdavo pažastis – ir jų nelikdavę.
Jonas, nužiūrėjęs, kur tą košę deda, šeimininkėms vieną vakarą dingus, įsinešė į vidų piestą, su vadžiomis prisirišo ir pasitepė koše pažastis. Manė, kad prisirišus velnias negalės jo išnešti. Bet kur tau! Su visa piesta pro aukštinį išlėkė! Atsirado ant Šatrijos kalno. Žiūri –didžiausias raganų būrys, o senas velnias su kančiuku jas lupa, moko. Žiūri – ir jo šeimininkė su dukra čia. Tos nustebusios klausia:
– Jonai, tai ko tu čia?
– Gi aš, pamatęs, kad jūs pažastis pasitepėt, taipgi pasitepiau – ir atsidūriau čia!
– Jonai, – sako šeimininkė, – tu nieko nemoki, tau bus blogai. Eik namo greičiau!
– Kaipgi aš eisiu namo, kad nežinau, nė kurioje pusėje tie namai.
Tada šeimininkė ragana atvedė
Jonui gražų, širmą arklį, labai gražiom kamanom. Duodama arklį, prisakė, namo parjojus, paleisti, ir tegu jis eina, kur nori. Dar įsakė, kad tas širmis pats Joną parves – jis kelią žino. Sėdo Jonas ant arklio ir nė juste nepajuto, kaip medžių viršūnėmis parlėkė namo. Nusėdo nuo širmojo driganto ir jau būtų paleidęs, bet pagailo tokį gerą arklį paleisti.
„Rytoj gi arti reiks! Tai smagiai paarėsiu!
Įvedė į tvartą ir pririšo prie ėdžių, o pats nuėjo gulti – mat, buvo gerokai pavargęs besitrankydamas. Rytą eina
širmio pašerti, gi žiūri, kad vietoj arklio –didžiausias beržo rąstgalis, karklo vytimis prie ėdžių pripainiotas. Vos atnarpliojo ir laukan išvilko.
Užrašyta Šiauliuose iš A. Griciaus, 60 m. Užr. A. Rudzinskas 1943 m. LTR 3742 (1).
Išsiaiškiname nežinomus žodžius: Piesta – išskobtas medinis stuobrys kruopoms grūsti.
Širmis – pilkšvos spalvos arklys. Perskaitome sakmę paslaptingai, garsinio takelio nuotaikoje. Ten, kur tiesioginė kalba, galime susitarti, kad vaikai šnabždėdami darys aidą, nes raganos kalba neaiškiai, su atsikartojimais (tą galima pasirepetuot jau pirmąkart skaitant.) Pasidaliname vaidmenimis. Mergaitės gali traukti nemačiomis iš maišelio lėles – kuriai teks laimė būt ragana, ta ir bus. Čia visi gali gaut vaidmenų, nes ant Šatrijos kalno buvo juk daug velnių ir raganų, galima išnaudot visas turimas lėles. Vaikai iki tos sakmės vietos laiko lėles už nugaros, o tada jos visos suskrenda ant Šatrijos kalno. Vėliau, kai Jonas grįžinės namo lėles gali pakeisti medžiai ir Jonas tų viršūnėmis parjos namo. Vienas vaikas atsakingas žirgą pakeisti į medžio rastą pabaigoje.
Garso takelis sakmei: Beautiful serene Lithuanian song The Red Sun (by Daina Dieva) (Youtube, Spotify platformose).
„Laumės, dangus griūv!“
Vakare, saulei nusileidus, nei austi, nei verpti negalėdavo. Jei kas ilgai verpia, tai sako: „Neverpk ilgai: laumės apniks – nė verpti neturėsi ko duoti“,– arba kitaip dar sako: „Verpk, verpk – ar neateis laumės tau beverpiant, neužteks ir samanų“. Viena mergaitė pasiliko ilgiau. Kaip pagaus laumės nešties kalvaratus*, o ji pagavo nešti pakulas iš viso sodžiaus, kad laumės užtektų verpti ligi saulei patekant, o jeigu pritrūktų, tai žarnas jai išraižytų* ir suverptų.
Sunešė visas pakulas. Pamatė, kad jau baigia, – ji įbėgo į triobą ir suriko:
– Laumės, bėkit graitai: dangus griūv!
Laumės skubinai išbėgo. O ji atvartė kėdes aukštielninkas, o jos, t. y. laumės, nebegali atsiversti. Daugiau jos išeidamas sako:
– Tavo laimė, mano nelaimė: būtumime tau žarnas išverpę.
Laumes išėjo su kėdėmis ir kalvaratais.
Kalvaratas – verpiamasis ratelis.
Pakulos – suveltas linų pluoštas, iš jo verpiant padaro siūlą.
Du būdai, kaip perskaityti ir žaisti „Laumės, dangus griūv!“ sakmę“
Vienas gali būti susijęs jų ritmingu garsu, kai ratelis sukasi. Galima sugalvoti kokį nors nesudėtingą ritmo pratimą, kurį kartotų vaikai. Pvz.: koja koja ranka ranka (sumušti rankomis su kaimynu iš kairės), koja koja ranka ranka (sumušti su kaimynu iš dešinės). Svarbu, kad ritmą pagautų visi ir jis nebūtų per sudėtingas. Skaitant antrą kartą nuo „viena mergaitė pasiliko ilgiau“ galima pradėt visiems ritmą. O nuo „laumės, bėkit graitai: dangus griūv“ gali pradėti greitėti vis labiau – užduotis tuomet suspėti ir nepamesti ritmo.
Galima padaryti „verpimą“ su siūlu. Pusė grupės tampa laumėmis, o kita pusė pins laumėms voratinklį su siūlų kamuoliuku. Vienas vaikas laiko tvirtai siūlo galą ir paridena kamuoliuką kitam vaikui priešais, jis irgi ima laikyt siūlą, o kamuoliuką paridena kitam. Taip susiformuoja voratinklis. Jį atsistoję ir iškėlę rankas laiko vaikai ir sako lėtai:“ laumės bėkit greitai“ (tuo metu laumės prabėginėja pro apačią) , o tada su greitai pasakomu „dangus griūv“ voratinklis nusileidžia ir viena kita laumė pakliūva į spąstus, o tai reiškia, kad iškrenta iš žaidimo. Taip žaidžiama, kol laumės sugaunamos arba kol smagu.
Nuo velnių, klystžvakių ir vilkolakių, galima apsisaugoti išmokstant piešti kokį nors baltiškąjį ženklą. Galima nusipiešti ar nupiešti draugui ant rankos (su nuplaunamu flomasteriu), arba iš kartono ir storesnio siūlo padaryti medalionus, ant kurių galima piešti ir kuriuos vėliau galėtų išsinešti. Vaikai ženklus nusikopijuotų nuo akmenukų, galima trumpai aptarti ir kiekvieno ženklo reikšmę
Galima išmokyti ir senovinį užkalbėjimą, pavyzdžiui.:
Užeik saulyte,
Su pyragais, su pyragais
Nuvyk debesėlį
Su botagais su botagais.
Arba
Žeme, žemybe
Dangaus dangybe
Gyvatės piktybe
Imk savo piktybį
Ataduok mūs gėrybį.
Garsinis fonas pabaigoje iš Žemynos
Trinkūnaitės albumo „Devynstygės kanklės 21 kompozicija”.
Senelis
ISBN 978-609-8237-23-8
Leidinio sudarymą koordinavo
Giedrė Čarienė
Įvadinį straipsnį parašė
Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė
Edukacinių užsiėmimų scenarijus parengė
Monika Šaltytė – Dovydavičienė
Maketavo ir apipavidalino
Vaiva Kovieraitė – Trumpė
