Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas www.repro.lt
Tiražas 300 egz.
Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą. Viršelyje – Mindaugo Petrulio ekslibrisas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Knygos grafikos centrui, 2024 m., mišri technika, 100 x 120 mm.
Pirmojo Skaitymo turnyro bibliotekoje akimirka. 2024 m. Ievos Frišmantės nuotr. jos dalyvių įspūdžiais ir atgarsiais. Toliau skaitytojams pristatome bibliotekoje dirbančius žmones, tęsiame 16-ame numeryje pradėtą bibliotekos turimų knygų latvių kalba apžvalgą. Rubrikoje „Geroji patirtis“ vėl dalijamės gausių projektinių veiklų ir bendradarbiavimo patirtimi, supažindiname, ką ir kaip skaitė pirmą kartą organizuoto Skaitymo turnyro dalyviai.
Kaip ir kasmet ruduo keičia gamtos peizažą ir mūsų kasdienybę. Tai metas, kai medžiai pasipuošia spalvingų lapų apdaru, o vėstantys orai ima kviesti į šiltas bibliotekos erdves, kur galite pasinerti į kultūrinių ir edukacinių renginių bei knygų pasaulį. Su rudens šalnomis, tradicine Šiaulių knygų muge pasirodo ir rudeninis „Aušros alėjos“ numeris, kuriame –jau pažįstamos, o kartu ir naujos rubrikos, laukiančios savo skaitytojo.
Svečiuose šiame numeryje – advokatas, visuomenininkas, Šiaulių miesto garbės pilietis
Jonas Nekrašius. Minėdami sukaktis, iš naujo sklaidome šiaulietiško žurnalo „Gimtasai kraštas“ puslapius. Džiaugiamės ir didžiuojamės svarbiu apdovanojimu – bibliotekos paslauga „Daiktų biblioteka“ už pakartotinio daiktų panaudojimo veiklą ir idėjos sklaidą įvertinta iniciatyvos „Atliekų kultūra“ nominacija „Metų DĖK’ui“.
Pasakojame apie mūsų organizuotą 25-ąją jubiliejinę Lietuvos ekslibriso parodą, dalijamės
Savo vidinį kiemelį kviečia aplankyti Radviliškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Čia lankytojus pasitinka legendomis apipinta skulptūrėlė „Skaitantis vaikas“. Tradiciškai pasivaikštome Aušros alėja, dairydamiesi į čia stovinčius pastatus, – šį kartą mūsų akiratin pateko dar tarpukariu statytas Šiaulių centrinis paštas.
Regiono naujienose – pažintis su naująja Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktore Jolanta Zubiene. Apie visa tai ir dar daugiau sužinosite atsivertę 17-ąjį „Aušros alėjos“ numerį. Skaitykite ir atraskite!
Jonas Nekrašius prie Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos – mokyklos, kurioje mokėsi. 2024 m. Gintarės Daknytės nuotr.
Jonas Nekrašius: laiko švaistyti nevalia
Rubrikoje „Svečias“ kalbiname advokatą, teisėją, kraštotyrininką, fotografą ir keliautoją Joną Nekrašių. Jis yra daugelio knygų, straipsnių, žinučių apie teisę, dorovę, antropologiją, knygotyrą, kultūrą, meną, keliones, įžymius žmones autorius, tarptautinių ekslibrisų konkursų organizatorius, kuratorius, vertinimo komisijų narys, parodų dalyvis. Šiemet Jonas Nekrašius tapo 47-uoju Šiaulių miesto garbės piliečiu. Šia proga nusprendėme su visuomenininku pakalbėti apie Šiaulius, kultūrą, ekslibrisus, keliones, ir, žinoma, knygas.
Visai neseniai tapote Šiaulių miesto garbės piliečiu. Ką Jums tai reiškia?
Šiaulių miesto garbės piliečio vardas yra labai svarbus ir išskirtinis. Šį vardą vertinu kaip didžiulį mano kuklios veiklos ir kūrybos
įvertinimą. Didelė atsakomybė būti šio vardo nominantu. Neužtenka tik juo būti pavadintam, reikia kiekvieną dieną jį pateisinti savo elgesiu ir morale. Šis vardas mane įpareigoja elgtis garbingai ir būti aktyviu Šiaulių miesto piliečiu.
Tyrinėjant Šiaulių miesto istoriją teko sužinoti apie iškilius šiauliečius ir sutikti nemažai įžymių žmonių, iš kurių daug ko išmokau, ypač meilės savo miestui, jo gyventojams. Tai prieškario garsūs šiauliečiai –teisininkas ir muziejininkas Peliksas
Bugailiškis, advokatas ir pirmasis Šiaulių miesto burmistras Kazimieras Venclauskis, fotografas, keliautojas ir gamtosaugininkas
Olegas Truchanas. Man teko laimė asmeniškai pažinti ir bendrauti su advokate ir visuomenės veikėja, pirmąja Šiaulių miesto garbės piliete
Gražbyle Venclauskaite, menininku ir mokytoju
Gerardu Bagdonavičiumi, dailininkais
Romualdu Čarna ir Vincu Kisarausku, Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono garbės piliečiu, menotyrininku, profesoriumi Vyteniu
Rimkumi, miesto prokuroru Povilu Koliniu, rekomendavusiu mane mokytis Charkovo juridiniame institute, teisėju ir visuomenės
veikėju Vaclovu Birbilu ir kitais. Mane į mokslo kelią vedė pirmasis mokytojas, Šiaulių 5-osios vidurinės mokyklos (dabar Didždvario gimnazija) pradinių klasių mokytojas Jonas
Makštela, pirmąsias etikos, kūrybos ir meno pamokas dėstė Šiaulių profesinės technikos mokyklos Nr. 13 bibliotekininkė ir dramos būrelio vadovė Ona Kurklietienė. Visi šie ir kiti gyvenime sutikti žmonės padėjo man suprasti gyvenimo prasmę, atrasti teisininko profesijos pašaukimą, skatino tarnystę miestui ir žmonėms. Esu jiems be galo dėkingas.
Esate trečios kartos šiaulietis. Kaip Šiauliai Jums atrodė vaikystėje ir kaip šiandien? Ką, Jūsų nuomone, apie Šiaulius svarbu žinoti kiekvienam šiauliečiui? Gimiau Šiauliuose. Mane augino ir auklėjo
tėvai, šiauliečiai, šviesaus atminimo Jonas Nekrašius ir Konstancija Šivickaitė-Nekrašienė, penkeriais metais už mane vyresnė, amžiną atilsį sesuo Virginija Nekrašiūtė-Lazdynienė, kuri šiemet, birželio mėnesį, išėjo į Anapilį. Deja, jie jau nebegali kartu su manimi džiaugtis man suteiktu Šiaulių miesto garbės piliečio vardu. Šis aukštas įvertinimas ir svarbus įvykis mano gyvenime yra ir dalelė atminimo jiems. Šiauliuose gyvenome Motiejaus Valančiaus gatvėje nedideliame vienaaukščiame prieškaryje statytame mediniame name. Dabar tėvų namo nebėra. Sovietmečiu jį nugriovus, jo vietoje buvo pastatytas daugiabutis. Aš prisiminimais dažnai sugrįžtu į savo vaikystės ir jaunystės gimtuosius namus. Sovietmečiu gyvenimas mieste nebuvo lengvas, daug ko trūko, žmonės buvo liūdnesni, prislėgtesni, tačiau gyvenome susitelkę, tėvai dirbo, mes, vaikai, mokėmės. Miestas palengva statėsi, kilo naujos mokyklos, fabrikai, gamyklos, vyko gyvenimas. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje gerėjo Šiaulių miesto veidas, visų šiauliečių pastangomis Šiauliai įgavo dabartinį vaizdą. Dabar tai šiuolaikinis miestas, kuriame geros sąlygos gyventi ir kurti. Labai svarbu žinoti, kad Šiauliai – miestas šaulys, miestas gynėjas, saugantis ne tik Lietuvos bet ir Europos Sąjungos taikų dangų.
Esate aktyvus miesto kultūrinio gyvenimo dalyvis. Kaip visur spėjate?
Gyvenimui persiritus į antrąją amžiaus pusę supratau, kad laiko negalima veltui švaistyti. Jį išnaudoju racionaliai, taupiai, tiek darbus, tiek kūrybą planuoju, esu išsirinkęs prioritetus. Stengiuosi laiką užpildyti reikalingais darbais
ir prasminga veikla. Per ilgą laiką susiklostė mano darbų ir kūrybos veiklos apimtys ir kryptys. Atsirenku tik tai, kas verta dėmesio, todėl kai kurių veiklų ir pomėgių esu atsisakęs ir darau tai, kas duoda apčiuopiamą rezultatą ir prasmingai užpildo gyvenimą. Taip gimsta straipsniai, knygos, daug keliauju, dalyvauju ekspedicijose, konferencijose, parodose ir kt. Ne tik daug keliauju, bet ir fotografuoju. Stengiuosi aplankyti Šiauliuose rengiamas dailės ir fotografijos parodas, koncertus, dalyvauju knygų aptarimuose, susitikimuose su rašytojais, mokslininkais, menininkais. Suspėti galima, tik reikia mokėti atsirinkti tai, kas tau svarbiausia, kas naudinga ir suteikia ne tik žinių, bet ir prasmės.
Ekslibrisas J. Nekrašiui. 2018 m. Dail. Olga Tereščenko.
Domitės daugeliu dalykų. Viena iš svarbių Jūsų domėjimosi sričių – ekslibrisai. Ne tik kolekcionuojate juos, bet ir aktyviai propaguojate, skelbiate straipsnius apie ekslibrisus. Kas Jus paskatino susidomėti knygos ženklais?
Susidomėti knygos ženklais mane paskatino šiauliečio dailininko Gerardo Bagdonavičiaus (1901–1986) kūryba, jo sukurti ekslibrisai. Dar mokydamasis tuometinėje Šiaulių 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Juliaus Janonio gimnazija) susipažinau su šio Lietuvos ekslibrisų klasiko knygos ženklais, kurie buvo eksponuojami parodoje. Po kiek laiko dirbdamas teisininku Molėtuose, vėliau teisėju Pakruojyje, pradėjau kolekcionuoti ekslibrisus, rengti jų parodas, konkursus. Ypač man šioje srityje daug padėjo vilniečiai dailininkai Vincas Kisarauskas, Alfonsas Čepauskas, Valerijonas V. Jucys, kolekcininkas Josifas Šapiro, šiauliečiai menotyrininkas Vytenis Rimkus, dailininkas Gerardas Bagdonavičius ir kiti. 1975 m. mano asmeninei bibliotekai buvo sukurtas pirmasis ekslibrisas, kurio autorius vilnietis architektas ir dailininkas Rimantas Buivydas (1945–2017).
Taigi, bendraudamas su dailininkais ir kolekcininkais, nuo 1975 m. pradėjau rinkti lietuviškus knygos ženklus, o vėliau ir užsienio šalių dailininkų sukurtus ekslibrisus, susirašinėti su pasaulio grafikais, tyrinėti Šiaulių krašto knygos ženklus, domėtis, kaip Lietuvos kultūra ir menas nuo XVI amžiaus iki mūsų dienų atsispindi ekslibrise, knygos antspauduose. 1982 m. Pakruojyje prie rajono centrinės bibliotekos „Akiračio“ klubo įkūriau Ekslibrisininkų sekciją, 1988 m. gruodžio 17 d. – pirmąjį šalyje Ekslibriso muziejų. Turiu sukaupęs didelę lietuviškų knygos ženklų, miniatiūrinių ekslibrisų ir knygelių kolekciją, nemažą rinkinį ekslibrisų, kuriuos sukūrė Japonijos, Kinijos, Europos ir kitų šalių dailininkai. Šiuos knygos ženklus
dažnai eksponuoju įvairiose parodose, knygų pristatymuose ir edukacijose.
Ex libris Jonas Nekrašius. 1992 m. Dail. Vytautas Osvaldas Virkau.
O kokią vietą Jūsų gyvenime užima pati knyga? Kokie Jūsų skaitymo įpročiai? Ar turite mėgstamų autorių?
Esu knygos bičiulis ir kolekcininkas. Nuo vaikystės daug skaičiau, mėgau ir dabar mėgstu knygas, ypač patinka meno kūriniai, iliustruoti dailės leidiniai, albumai, katalogai. Skaitymas užima svarbiausią mano laisvalaikio dalį. Skaitau reguliariai, beveik kiekvieną dieną. Tai man proto ir mąstymo mankšta. Be to, tai padeda lavinti žodį, rašymo įgūdžius. Skaitydamas knygą, pasižymiu įdomesnes frazes, faktus, juos užsirašau į bloknotą. Nuo 1964 m. renku antikvarines, retas ir autografuotas knygas, albumus, katalogus. Perfrazuojant žinomą posakį, galima būtų pasakyti: „Parodyk, kokias skaitai knygas, ir aš pasakysiu, kas tu“. Žinoma, tai metafora, tačiau man skaitymas, kaip ir daugeliui smalsių
žmonių, yra galimybė papildyti savo žinias, patirti nuostabų bendravimą su knyga –sekti kito žmogaus mintis, pažinti kitų išgyvenimus, nuotykius, suvokti jausmų pasaulį, atrasti naujas erdves.
Amžėdamas į knygą žiūriu kiek kitaip, negu, sakysim, kai buvau trisdešimties ar keturiasdešimties. Skaitymas tapo gal ne toks emocionalus, bet daugiau apibendrintas, išjaustas. Kartais su knygos autoriumi ir personažais viduj nesutinku, ginčijuosi, analizuoju vienus ar kitus jų poelgius ar atvirkščiai – pritariu jų sprendimams.
Atsirado poreikis daugiau gilintis į filosofijos, psichologijos ir istorijos veikalus, esė, ieškoti atsakymų į nuolatos mūsų gyvenime besikeičiančius įvykius, reiškinius. Labai gerai, kad į mūsų kultūrą grįžo tokie žymūs švietėjai, filosofai kaip Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis, Vydūnas... Mano mėgstami užsienio autoriai: Francas Kafka, Alberas Kamiu, iš lietuvių: Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Henrikas Radauskas, Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius, Vydūnas.
Pagal išsilavinimą esate teisininkas, ėjote įvairias su teise susijusias pareigas –nuo juriskonsulto iki teismo pirmininko. Pastaraisiais metais advokataujate. Kaip sekėsi derinti darbą ir tokią gausybę pomėgių? Jeigu mostelėjus burtu lazdele viską reikėtų pradėti iš naujo – ar ką nors keistumėte?
Esu dėkingas likimui, kad galėjau išbandyti su teise susijusias profesijas. Labiausiai man artima advokato profesija. Kiekviena iš jų –juriskonsulto, tardytojo, teisėjo ir advokato –yra savaip reikšminga ir reikalinga. Visos jos
leido man pažinti gyvenimą ne iš vadovėlių, detektyvų, filmų ar spektaklių, bet tiesiogiai bendraujant su konkrečiais žmonėmis, nagrinėjant konfliktų ir ginčų įvykius, situacijas, spręsti administracines, civilines ir baudžiamąsias bylas, domėtis teisininko profesija. Kiekviena iš mane lydėjusių profesijų leido man suprasti ne tik jos ypatybes ir esmę, bet ir gyvenimą, netrukdė užsiimti kita, man ir visuomenei svarbia ir naudinga veikla. Jau toks mano charakteris, nesu linkęs sėdėti rankas sudėjęs, be darbo ir niekuo nesidomėti. Esu smalsus žmogus, mėgstu keliones, kūrybą, fotografiją, meną. Pomėgiai man – būdas atsipalaiduoti, atsvara stresiniam, neretai psichologiškai įtemptam, atsakingam ir nelengvam teisininko darbui. Jeigu gyvenime reikėtų pradėti viską iš naujo, nieko nekeisčiau. Viską, ką patyriau, išgyvenau, sužinojau, yra likimo dovana.
Minėjote, kad esate aistringas keliautojas. Keliaudamas fotografuojate, esate surengęs ne vieną savo kelionių fotografijos parodą. Galbūt galite papasakoti apie įsimintiniausią kelionę?
Turiu beveik penkiasdešimties metų kelionių bagažą, pabuvojau penkiuose žemynuose, vienas ir su ekspedicijomis aplankiau per 80 valstybių. Fotografuoju nuo 1966 m., filmuoju vaizdo kamera nuo 1999 metų. Įgytą kelionių patirtį perteikiau daugelyje personalinių ir virtualių fotografijos parodų Lietuvoje ir užsienyje. Labiausiai man įsimintina kelionė – 2000 m. žygis į Nepalą, kurio metu Himalajuose kopėme į kalnus, įveikėme perėjas, tarpeklius. Grįžęs iš šios kelionės, 2001 m. kovo–balandžio
mėnesiais Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje surengiau fotografijos parodą „Nepalas – Himalajų širdis“. 2008 m. kartu su keliautojais iš Šiaulių, Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų surengėme mokslinętiriamąją ekspediciją į Australiją ir Tasmaniją. Šios ekspedicijos metu beveik tris savaites keliavome iš Šiaulių kilusio buriuotojo, keliautojo, fotografo ir gamtosaugininko Olego Truchano (1923–1972) gyvenimo ir veiklos vietomis. Grįžęs iš šios ekspedicijos
2011 metais parašiau ir išleidau knygą „Olegas Truchanas – Lietuvos ir Australijos legenda: lietuvio fotografo, gamtosaugininko, keliautojo gyvenimas ir veikla“, už kurią 2012 m. Lietuvos žurnalistų sąjunga ir
Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija mane apdovanojo Mato Šalčiaus premija.
Jonas Nekrašius kelionėje po Maroką. Asmeninio archyvo nuotr.
Esate dažnas svečias mūsų bibliotekoje, dalyvaujate knygų pristatymuose, parodų atidarymuose, Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo tarybos veikloje. Kas Jums yra biblioteka?
Man biblioteka – žinių ir kultūros aruodas. Iš jos semiuosi informacijos ir duomenų savo straipsniams ir knygoms, paskaitoms ir pranešimams. Į biblioteką einu tada, kai nerandu reikiamos knygos ar atsakymo į rūpimą klausimą, kai reikia susipažinti su naujienomis, retais šaltiniais ar moksline literatūra, kurios nerandu asmeninėje bibliotekoje, archyvuose, internete, socialiniuose tinkluose. Tada man padeda biblioteka. Man biblioteka yra ir lieka nepamainoma su savo dar neatskleistais, neatvertais knygų, enciklopedijų, žinynų, žodynų, albumų, žurnalų, laikraščių, įvairių leidinių lobiais, istorijos ir kraštotyros archyvais ir rankraštynais... Man patinka pačiam į rankas paimti knygą, pajusti jos svorį ir kvapą, gėrėtis joje esančiomis iliustracijomis, nuotraukomis, žavėtis knygos įrišimu, menu ir dizainu. Malonu prisiminti, kad su Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešąja biblioteka (ŠAVB) bendradarbiauju daugiau kaip trisdešimt metų. Čia nuo 1992 m. esu surengęs ne vieną parodą iš savo kolekcijos, knygų pristatymus, kartu su šios bibliotekos darbuotojais ir pagalbininkais 2001 m. spalio 3 d. įsteigėme pirmąjį Šiauliuose Ekslibrisų muziejų, kuris 2014 m. liepos mėn. buvo reorganizuotas į ŠAVB Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondą (GBEF). Bibliotekoje surengėme ne vieną respublikinį ir tarptautinį ekslibrisų konkursą, seminarų, konferencijų, forumų knygos meno ir ekslibrisų klausimais.
Prieš 100 metų susižavėjęs ekslibrisais, dailininkas G. Bagdonavičius daug nuveikė populiarindamas lietuvišką knygos ženklą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Šios sukakties proga 2024 metų vasarą Pakruojo ugniagesių
draugijos stoginėje iš savo kolekcijos surengiau G. Bagdonavičiaus knygos ženklų parodą, o spalį Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje – ekslibrisų parodą „Pendzeliuko (Gerardo Bagdonavičiaus) knygos ženklai“. Per šios parodos pristatymą susirinkusiems Kauno meno mokyklos moksleiviams buvo parodyta dokumentinio filmo „Menininką Gerardą Bagdonavičių prisimenant“ (filmas sukurtas ŠAVB užsakymu) ištrauka, jiems vedžiau edukacinį užsiėmimą „Knygos ženklas – antspaudas“.
ŠAVB GBEF susirinkimas Knygos grafikos centre. 2022 m. lapkričio 6 d. Asmeninio archyvo nuotr.
Manau, svarbu ir toliau skirti nuolatinį dėmesį Šiaulių krašto knygos ženklo istorijai ir kūrėjams ir ypač plačiai populiarinti Lietuvos ekslibrisų klasiko šiauliečio dailininko Gerardo Bagdonavičiaus kūrybą ir veiklą.
Esu surinkęs medžiagą ir parašęs apie šį kūrėją monografiją „Menininkas ir mokytojas Gerardas Bagdonavičius“, kurią norėčiau parengti spaudai ir išleisti. Turiu naujų idėjų ir sumanymų, tad tikiuosi, kad mano bendradarbiavimas su ŠAVB tęsis, plėtosis ir ateityje.
Diana Janušaitė
Žurnalo „Gimtasai kraštas“ pirmo numerio viršelis.
Apie erotiką, sambarį ir kitas
tradicijas žurnale „Gimtasai kraštas“ (1934–1943)
Viename ankstesniųjų „Aušros alėjos“ numerių, pristatant Vinco Mykolaičio-Putino rankraštį, dėmesys buvo atkreiptas į vieną šiaulietišką šaltinį šiame dokumente. Šiaulių kraštotyros draugijos ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus leistu žurnalu „Gimtasai kraštas“ (toliau – GK) mūsų klasikas buvo susidomėjęs dėl jame vis publikuojamos kraštotyros ekspedicijose surinktos medžiagos apie 1863–1864 m. sukilimą. Šis žurnalas leistas 1934–1943 metais.1 Taigi, 2024-ieji, jubiliejiniai, pradžios metai ir paskatino iš naujo pasklaidyti šio periodinio leidinio puslapius, juo labiau kad kraštotyros rūpesčiais Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka gyvena nuolat. Nesiekdama visapusiško
1 Jo leidybos istorija šiandieninėje spaudoje pristatoma išryškinant redaktoriaus Pelikso Bugailiškio ir kitų bendraautorių vaidmenį (Virginija Šiukščienė, „Gimtasai kraštas: iš žurnalo leidybos istorijos“, Gimtasai kraštas, 2011, t. 4, p. 35–38, <https:// etalpykla.lituanistika.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2011~1367180558217/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content>); žurnalas minimas aptariant konkrečius muziejininkus, kraštotyros rinkėjus, kultūros veikėjus.
„Gimtasai krašto“ įvertinimo, žurnalui prisiminti pasirinkau kelis iš Šiaulių krašto kilusius ar kitaip su juo susijusius autorius – kraštotyros ir tautosakos tyrinėtojus.
Pradžioje – keli enciklopediniai duomenys apie pasirinktus GK autorius. Juozas Baldauskas (vėliau – Juozas Baldžius, 1902–1962) – iš Kuršėnų valsčiaus kilęs mokytojas, etnologas, tautosakininkas, dėstytojas, 1937 m. apgynęs disertaciją „Pirktinės vestuvės“2. Iš Lygumų valsčiaus kilęs, Šiaulių mokytojų seminariją baigęs Vladas Trinka (1906–1990) buvo mokytojas, kraštotyrininkas, muziejininkas, po karo gyvenęs, įvairius darbus dirbęs ir miręs Šauliuose3. Kultūros veikėjas, kraštotyrininkas, muziejininkas Vincentas Vaitekūnas (1908–1987) gimė Joniškio valsčiuje, baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, dirbo tarnautoju Šiaulių apygardos teisme, 1933–1940 m. buvo Šiaulių kraštotyros draugijos sekretorius, tvarkė surinktus eksponatus, karo metais dalyvavo „Aušros“ muziejaus evakuacijos darbuose, vedė ekskursijas, skaitė paskaitas, mirė Šiauliuose4. Na, ir Kurtuvėnuose gimęs vargonininkas, muziejininkas Adomas Vitauskas (1908–1943) vargonavo Kiaunoriuose, Kužiuose, Kuršėnuose, dalyvaudavo vasaros išvykose ir ekspedicijose, padėjo tvarkyti „Aušros“ muziejaus fondus, žuvo Šiauliuose5.
Toliau apžvelgiamus jų straipsnius galima apibendrinti kaip kasdienybės ir švenčių tyrimus. Kasdienybei skirtos ne tiek kraštotyros, kiek tautosakos Baldausko publikacijos. Nors tuo metu jam būdingas dainų perpasakojimas gali pasirodyti kiek paviršutinis, bet pasirinkta tematika buvo neabejotinai moderni, į dainą leido pažvelgti kaip į savotišką socialinės istorijos ar antropologijos šaltinį. Dėmesio vertos ir lyginamojo tyrimo pastangos, skaitytojui siūlant susipažinti su kitų tautų papročiais ar dainomis. Lyginamasis aspektas būdingas ir straipsniui „Mūsų dainų erotika (rūtos erotinė simbolika)“ (GK, 1935, nr. 5, p. 232–237). Erotikos sampratai pasitelkdamas graikų dievus, kitomis tyrimo prielaidomis atstovaudamas labiau normatyviniam požiūriui6, Baldauskas įtikinamai formuluoja mintį, kad „mūsų dainose gana daug erotikos, kad mūsų gyvenimas yra gana erotingas, kad erotika yra vienas svarbiausiųjų gyvenimo, kultūros, literatūros atramos taškų.“ Svarbus ir bandymas rasti tinkamiausias sąvokas erotinėms dainoms aptarti (daiktiškos, apčiuopiamos, simbolinės...). Panašios ir
2 Plačiau žr. „Baldžius-Baldauskas Juozas“, parengė Loreta Sungailienė, Žemaičių žemė, <https://zemaitiuzeme.lt/personalijos/baldzius-baldauskas-juozas/>.
3 Vienoje jo veiklos apžvalgoje didesnis dėmesys skiriamas straipsniams baudžiavos gyvenimo, socialinių kaimo santykių temomis. (Vacys Milius, „Vladas Trinka – etninės kultūros tyrinėtojas“, Lietuvos valsčiai. Lygumai, Stačiūnai, Vilnius: Versmė, 2001, p. 814–817.)
4 Plačiau žr. Liudvikas Rulinskas, „V. Vaitekūnas – kraštotyrininkas, muziejininkas, esperantininkas“, Šiaulių naujienos, 2017, rugs. 23, <https://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/35253-v-vaitekunas-krastotyrininkas-muziejininkas-esperantininkas>; „Kraštotyrininkai, muziejininkai“, Biografinis žinynas „Šiaulių šviesuomenė: nuo 1791 m. iki šių dienų“. ŠAVB, <https://www.savb.lt/biografinis-zinynas-siauliu-sviesuomene-nuo-1791-m-iki-siu-dienu/>.
5 Plačiau žr. „Kraštotyrininkai, muziejininkai“, Biografinis žinynas „Šiaulių šviesuomenė: nuo 1791 m. iki šių dienų“. ŠAVB, <https://www.savb.lt/biografinis-zinynas-siauliu-sviesuomene-nuo-1791-m-iki-siu-dienu/>.
6 „Erotika yra visa tai, kas su meile, aistra, lytine trauka normalinėse ribose susiję; lytinio gyvenimo iškrypimai, ištvirkavimas nebus jau erotika, bet pornografija, kurią nuo erotikos lengva atskirti.“
kitos Baldausko publikacijų temos: „Vaikai, pavainikiai, moterystė“ (GK, 1935, nr. 6, p. 286–291); „Siratėlių dalia“ (GK, 1938, nr. 17–18, p. 257–262).
O vienas svarbiausių autoriaus tikslų, regis, buvo dainų faktais parodyti tam tikrą socialinę ir lytinę nelygybę ne tik ankstesnėje, bet ir „dabartinėje“ visuomenėje, tam tikrus dainų motyvus įvertinti ne tiek poetiniu, kiek socialiniu požiūriu.
Kaip teigiama straipsnyje „Darbštumas –lytinės atrankos faktorius mūsų vestuvių dainose“ (GK, 1934, nr. 3–4, p. 147–153), –„mergos turėjo mažiau teisės ir iniciatyvos pasirinkti sau moterūną už vyrus“. Arba dar viena išvada: „Visi minėtieji pavyzdžiai rodo, kad moteris jau senų senovėje buvo imama darbinio gyvulio vietoje, ji buvo darbininkė neapmokama ir dar pati save išsimaitinanti.“
Toliau – apie dar vieną kasdienybės sferą.
Skaitant iš Padubysio valsčiaus Trinkos užrašytą „Liaudies medicinos medžiagą“ (GK, 1934, nr. 2, p. 116–117), atmintyje iškyla vos prieš kelis dešimtmečius, palyginti su publikacija, Povilo Višinskio išsakyta liaudies prietarų kritika. Viena vertus, šis „liaudies medicinos“ sąrašas, Trinkos pateiktas be didesnių komentarų, atsiduria ties tų pačių prietarų ir kraštotyros darbo riba. Kita vertus, akivaizdi jau visai kita darbo intencija, įdomu apčiuopti apskritai kraštotyros darbo formavimosi dinamiką. Ją liudija tame pačiame numeryje publikuotas, jau kito autoriaus parengtas, bet vėlgi liaudies medicinai skirtas klausimynas; kuo tikslesnės metodikos paieška akivaizdi ir vėlesnėse Trinkos publikacijose.
O užrašyti pavyzdžiai šiandien įdomūs tiek tautosakiniu, tiek apskritai literatūrinės vaizduotės požiūriu, pavyzdžiui: „Katės kraujas (ausies) nuo raudonosios rožės. <...> Ramunėliai ir sveiko žmogaus šlapimas – nuo plaučių uždegimo. Suvirinti ir duoti.“
Liaudies medicina rūpėjo ir kitiems GK kraštotyros rinkėjams, tarkim, Klovainių parapijos „patarimus“ surinkusiam mokytojui Juozui Gobiui (GK, 39, nr. 21, p. 552–554).
Pacituosiu linksmesnius pavyzdžius:
Dantims geliant, patariama atsikėlus iš lovos pirma autis kairę koją, o paskui patrint skaudantį dantį varlės kojele. <...> Gerklė gydoma medum (valgant), baltuoju šuns šūdu (dedant prie gerklės). <...> Nuo nuomaro duodama gert šikšnosparnio kraujo ir suvalgyt paršiuko auselės bubinėlį.
Dar viena kasdienybės sfera matyti iš Trinkos straipsnio „Arimas jaučiais“ (1938, nr. 17–18, p. 203–213). Detalų visos arimo technologijos surašymą lydi gyvo pasakojimo įspūdį lemiantys, literatūriniu bei kalbiniu požiūriu vertingi posakiai, dainos, mįslės, patarlės, pavyzdžiui: „Jaučiais ir angelas už šv. Izidorių arė.“ Iš kitų labiau istorinių kasdienybės tyrimų išskirčiau Trinkos žvilgsnį į daraktorių mokyklą (GK, 1936, nr. 9, p. 54–56). Publikacijoje siekiama ne tik užrašyti, bet ir detaliau pristatyti Šiaulių kraštotyros draugijos parengtas anketas, apmąstyti tyrimo patikimumą ir pan7. O skaitant apie tai, kaip rusų valdžia persekiodavo lietuviškas daraktorių mokyklas, simboliškai atskamba ir paties autoriaus patirta tremtis...
Nors to ir neapibendrindamas, GK publikacijose Trinka nemažai dėmesio skiria
7 Trinkai rūpėję metodikos klausimai matyti ir iš to, kaip pristatomas Lietuvių tautosakininkų suvažiavimas (GK, 1940, nr. 24).
šventiniam laikui, šventadieniams. Turint galvoje iki šių dienų išlikusią Pelenų dienos rimtį, kiek netikėtai nuskamba Padubysio krašte užrašyti šios dienos papročiai (GK, 1935, nr. 5, p. 210–212), tiesa, pastebint ir jų nykimą: „Pelenus pilsto vakare. Tai daro jaunieji, vieni kitiems pilstydami į kasas, plaukus. Pilstomi nesiduoda, – bėgioja, gaudosi, žinoma, turi juoko.“ Kraštotyriniai religinių papročių tyrimai buvo aprašomi ir kitose GK publikacijose. Viename Vitausko straipsnyje pateikti įdomūs duomenys apie plotkų ir komunikantų išnešiojimą: su šiuo veiksmu susiję apsakinėjimai, plotkų forma ar spalva (GK, 1938, nr. 17–18, p. 225–229). Vitausko akiratyje buvo ir labiau kasdienis gyvenimas: Šiaulių krašto statiniai, Kelmės krašto malūnai, Padubysio žvejybos papročiai, piemenų muzikos instrumentai ir kita.
Kitoje publikacijoje Trinka žaismingai pasakoja apie pusbernių, piemenų ir net suaugusių žmonių Lygumuose ir kitur Šiaulių apskrityje mėgstamą kringlio mušimą (GK, 1934, nr. 2, p. 102–103): „Kringlį mušti žaidimas tęsiamas iki tol, kol žaidėjams nusibosta, ar laiko nebelieka. <...> Kringlis mušamas per pokaitę (pietų „postovio“ metu) ir šventadienių popiečiais.“
Kas būdinga ir šiuolaikinei (filosofinei, antropologinei) žaidimo sampratai, aprašomi ne tik žaidėjai, bet ir tie, kas šį žaidimą stebi, laimėtojus palydi triukšmingais riksmais, vadinasi, irgi įsitraukia į žaidimą. Iš pastabos, kad jau beveik 12 metų kringlio mušimas nežaidžiamas, beveik užmirštas, galima nujausti panašių papročių nostalgiją.
Dar vienas gyvo, literatūriškai patrauklaus šventiniam laikui skirto pasakojimo pavyzdys – Trinkos publikacija „Prieškarinė mergaitė sekmadienį“ (GK, 36, nr. 10–12, p. 508–510). Leidžiantis ne tik į laisvesnius svarstymus, lietuvės moters mada ir jos pokyčiai aptariami remiantis vyresnio amžiaus moterų pasakojimais. Lengvai ironiškas dabartinės mergaitės paveikslas sukuriamas su ankstesnės, pora dešimtmečių anksčiau siekusios, mergaitės ilgesiu:
Čia pat atskleiskime modernišką ryšulį – ridikiulį. Jame dažnai rasime: pudros baltos ir kremavos, prietaisus manikiūrui, veidrodėlį, šukas, karmino ir juodą paišelį, retą laiškelį ar fotografijų, įv. sagų, sagelių, veidui kremo ir dar dešimt kitų „būtinų“ daiktų. Maldaknygė kažin kaip jau ir nebepatogu dėti, nes jai ir vietos nėra.
„Gimtasai kraštas“. 1936 m., nr. 10–12, p. 509.
Literatūriškai ir gyvenimiškai labai įdomi šventiniams ritualams skirta viena Vaitekūno publikacija (GK, 1935, nr. 5, p. 212–222; nr. 6, p. 276–285).
Pristatydamas Šiaulių kraštotyros draugijos išleistą anketą apie senuosius ir „dabartinius“ gėrimus, pereidamas prie alaus gaminimo ir vartojimo pakitėjimo, autorius formuluoja ir turbūt svarbiausią kraštotyros užduotį – kad neleistų užuomaršon dingti.
Netiesiogiai keliamas ir kitas tikslas –sugrąžinti tikrojo alaus gamybą, raginant atsisakyti to, kas nėra tikra, bet kas ypač paplitę: duoninis, tarkuotų bulvių, cukrinių runkelių, burokų alus, cukrinis (bragė), durniakas ir kitos rūšies alus. Nors Vaitekūnas pripažįsta, kad iš 250 anketų gauta tik 35, skaitytojui sukuriamas ištisas alaus kelias nuo skirtingas technologijas apimančio jo paruošimo iki Užvenčio ar Meškuičių posakių su „Aušros“ muziejaus rinkinių iliustracijomis ir taip toliau. Publikacijos tęsinyje daugiau sustojama prie alaus temos tautosakoje, pavyzdžiui: „Kaip varnos ar šunes dvėselėną užuodžia, kaip davatkos sužino mirusį žmogų, kad jį apgiedotų, taip lygiai alučio mėgėjai instinktyviškai nujaučia, kur alučio esama.“ Ne mažiau įdomu ir tai, kad Šiauliuose rašytą škicą etnografijai Vaitekūnas pradeda nuo klasiškojo būrų būklės vaizduotojo Kristijono Donelaičio citatos, jos komentarui pasitelkdamas ir Liudviką Rėzą. Gebėjimą pasakoti galima atpažinti ir kitose straipsnio vietose: Aludariais (pivoriais) būna paprastai šeimininkai, suaugę žmonės. Jaunieji užsiplepa arba užmiega arba per anksti bei per greit ką nors bedirbdami patrakiuoja. <...> Tik vėliau, išsipagiriojus, rezignacijai užėjus, praūžus jaunatvės nerūpestingam viesului bei visai vargų krūvai, iš nuolatinio girtavimo kilusiai, prieš akis stojus, imama apgailestauti prauliavotos jaunos dienelės, pragertas žirgelis, sumindžiotas vainikėlis,
„Gimtasai kraštas“. 1935 m., nr. 5, p. 220.
imama dainuoti apie didįjį vargelį, sunkią dalelę, bernelį girtuoklėlį, mergelę valiukėlę ir t. p.
Vaitekūno publikacija baigiama kritiniu pamąstymu, kodėl škicas dar nebaigtas, ir raginimu skaitytojams įsitraukti į kraštotyros darbus. Skaitant apie savo skonį turintį tikrųjų aludarių alų, apie sambario (sudėtinių vaišių) ruošos papročius, tradiciškai bendruomeninį alaus darymą (bendra džiaugsmo šventė baigiant sėją) ir jo vietas (Lygumų valsčiuje dar išlikusius tam skirtus trobesius ir kt.), neįmanoma neprisiminti Mariaus Katiliškio „Užuovėjos“ – dar vienos literatūrinės „ekspedicijos“ ir kartu savaimingo tų pačių kraštų gyvenimo stebėtojo „dokumento“...
Taigi, jubiliejų švenčiantis žurnalas „Gimtasai kraštas“ primena ilgametę kraštotyros (ir tautosakos) tyrimų tradiciją Lietuvoje, ankstyvą rūpinimąsi įvairiais metodiniais kraštotyros klausimais, kviečia atidžiau domėtis ne tik praėjusio amžiaus, bet ir šiuolaikiniu kasdienybės ir švenčių gyvenimu ir jam skirtu žodynu, o pokaitei gali pasiūlyti ne tik kringlio mušimą.
Doc. dr. Dalia Jakaitė
Bibliotekos direktorius prof. Bronius Maskuliūnas su apdovanojimu. Elijaus Kniežausko nuotr.
„Daiktų biblioteka“ laimėjo „Metų DĖK’ui“ nominaciją
Spalio 16 d. Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro organizuotuose „Atliekų kultūros“ apdovanojimuose nominacija „Metų DĖK’ui“ įvertinta Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos iniciatyva „Daiktų biblioteka“. Nominacija „Metų Dėk‘ui“ teikiama už pakartotinio daiktų panaudojimo veiklą ir idėjos sklaidą.
Lietuvoje iki šiol pirmtakų neturėjusi viena reikšmingiausių 2023 m. bibliotekos įdiegtų inovacijų „Daiktų biblioteka“ suteikia galimybę žmonėms iš bibliotekų nemokamai skolintis ne tik knygas, bet ir įvairius kūrybiškumą, mokymosi bei pažinimo procesus skatinančius daiktus. Šitaip skatinamas tvarumas, ugdomas visuomenės sąmoningumas ir atsakingumas bei mažinama socialinė ir kultūrinė atskirtis. Paslauga įdiegta įgyvendinant projektą „Daiktų biblioteka: dalijimosi ekonomikos principų diegimas viešosiose bibliotekose“, kurį iš dalies
finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė. Ja pasinaudoti galima ne tik Šiaulių mieste, bet ir projekto partnerių –Akmenės, Telšių ir Pakruojo rajonų savivaldybių viešosiose bibliotekose.
Projektas „Atliekų kultūra“ kasmet kviečia išreikšti padėką tiems, kurie savo iniciatyvomis prisidėjo prie atliekų sektoriaus gerinimo. Pretendentai į apdovanojimus keliami visuomenės siūlymu. Apdovanojimo nominaciją laimi kandidatas, kuris surenka didžiausią visuomenės ir komisijos balų skaičių. Šiais metais nominantai sulaukė rekordinio visuomenės palaikymo, o už „Daiktų biblioteką“ balsuota daugiausiai kartų – ją palaikė daugiau kaip 11 tūkst. žmonių!
Tai svarbus įvertinimas ir aiški tolesnės veiklos gairė, rodanti, kad tvarumo tema svarbi ir aktuali visuomenei.
Tomas Pauliuščenka
25-oji respublikinė ekslibrisų paroda Vilniuje, LDS Projektų erdvėje. Parodą pristatė prof. Vaidotas Janulis, LDS pirmininkė prof. Eglė Ganda Bogdanienė, Vilniaus grafikos centro direktorė Jurga Minčinauskienė ir kt.
25-oji Lietuvos ekslibriso paroda
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka tęsia tradiciją organizuoti respublikines ekslibriso parodas. Šiais metais biblioteka kartu su Lietuvos dailininkų sąjunga kvietė paminėti 1928 m. Kaune surengtos pirmosios lietuvių ekslibriso parodos sukaktį ir dalyvauti 25-ojoje jubiliejinėje respublikinėje ekslibrisų parodoje. Po pristatymo Šiauliuose parodą buvo galima apžiūrėti Kaune, simboliškoje ir prasmingoje vietoje – Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Galaunių namuose. Vilniuje ekslibrisus buvo kviečiama pamatyti Lietuvos dailininkų sąjungos Projektų erdvėje, o uostamiestyje paroda eksponuota Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. Tradiciškai išleistas parodą lydintis katalogas.
Suvienijo kūrėjų bendruomenę
Parodai septyniasdešimt keturi menininkai pateikė 231 darbą, sukurtą 2022–2024 metais. Vieni darbai dedikuoti ekslibriso puoselėtojams – Gerardui Bagdonavičiui, Vincui Kisarauskui, Pauliui Galaunei, Valerijonui Vytautui Juciui, Alfonsui Čepauskui ir kt. Kita kolekcijos dalis atspindi platesnį kultūrinį
kontekstą – pažymi iškilių meno, mokslo asmenybių sukaktis, yra skirti organizacijoms ar renginiams.
Parodoje, be Lietuvos meno pasaulyje puikiai žinomų vardų, buvo galima išvysti ir rečiau matomų ar savamokslių autorių kūrinių.
Menotyrininkės Jurgos Minčinauskienės nuomone, tai tik įrodo, kad ekslibrisas yra saviraiškai atvira, plačią kūrėjų bendruomenę vienijanti medija: „Svarbiausia, kad 25-ąjį kartą rengiama paroda žymi neblėstantį domėjimąsi knygos ženklu, pagerbia šios srities entuziastus, be kurių nebūtų tęstinumo, tokio aktualaus ir brangintino šiomis neramiomis dienomis.“
Rimanto Tomo Buivydo ekslibrisas, skirtas Valerijonui Vytautui Juciui.
Bibliotekos galerijos parodų kuratoriaus, Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo pirmininko prof. Vaidoto Janulio teigimu, šis gausus dailininkų būrys byloja ir apie
organizatorių – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos ir Lietuvos dailininkų sąjungos – požiūrį į šios parodos reikšmę ir būtinumą: „Ekslibrisas gyvuoja, vystosi, kinta, randasi įvairių formų, sukurtų naujomis technologijomis, kurios gražiai koreliuoja su tradicinėmis grafikos technikomis ir papildo plastinę raišką.“ Todėl, anot jo, šią 25-ąją Lietuvos ekslibriso parodą galima drąsiai laikyti reikšmingu įvykiu dailės gyvenime.
Naudotos retos grafikos technikos Kadangi dalyviai nebuvo apriboti techninių reikalavimų ar nurodymų, parodoje buvo galima pasigėrėti atlikimo būdų įvairove, puikiai iliustruojančia grafikos galimybes ir universalumą. Menotyrininkės Kristinos Dailidaitės teigimu, technologijų kaitos tendencijos ekspozicijoje gana ryškios: tradicines iškiliosios ir giliaspaudės grafikos technikas (kurios pačios parodoje yra gana plačiai interpretuojamos) papildo kompiuterinė grafika, reprodukcija, eksperimentinės autorinės technikos. Galima išvysti ir tokių ekslibriso žanro netikėtumų kaip skiautiniai ar popieriaus karpiniai. Parodoje prieš akis atsiveria daugialypis skirtingų kūrybinių formų kaleidoskopas, organiškai susiliejantis į vientisą grafinių išraiškų lauką.
„Išskirti vieną ekslibrisą būtų itin sunku. Parodos organizatoriai neteikė jokių techninių apribojimų, todėl turime labai platų kūrybos ir technikų spektrą, kuris gerokai peržengia tradicinę grafiką“, – kalbėjo K. Dailidaitė.
Menotyrininkei Gražinai Montvidaitei pro akis nepraslydo itin retomis grafikos
technikomis sukurti darbai. „Ekslibriso kūryboje retai pasitaikančią karpinio techniką rinkosi Laimutė Fedosejeva, Virginija Makuškienė ir Vilija Šmitaitė-Jurkuvienė. Iš gausybės labiausiai išsiskyrė eksperimentiniai darbai, kurti grafika ar atspaudu, mažai ką bendra turinčiomis technikomis, tokiomis kaip skiautiniai (Marytės Collard darbai) ar asambliažas (Sigito Prancuičio kūrinys)“, –išskyrė G. Montvidaitė.
Anot jos, kūrėjai pasiūlė į dvimatį kūrinėlį pažvelgti naujai, iškeldami jį į trimatę, apčiuopiamą erdvę ir galbūt net klausdami savęs, kaip šiandien, kai vis daugiau skaitome žiūrėdami į ekranus, pritaikomas ekslibrisas?
Noriai dalyvavo parodoje
Galimybe dalyvauti 25-ojoje Lietuvos ekslibriso parodoje džiaugėsi ir patys menininkai. Sakė, kad jiems reikia tokių renginių, kur galėtų tarpusavyje daugiau pabendrauti ir galbūt vieni iš kitų ko nors pasimokyti.
„Labai džiaugiuosi galėdama dalyvauti šioje parodoje. Kiekviena sklaida, paroda yra stimulas kurti toliau. Manau, menininkui būtina dalintis savo darbais. Ši Lietuvos ekslibriso paroda suburia ekslibriso kūrėjus. Mane džiugina galimybė parodoje pamatyti savo kolegų darbus, susirinkti kartu, pabendrauti“, – atviravo grafikė Kristina Daniūnaitė.
Jai pritarė ir dailininkė dr. Sigita Saulėnienė: „Dalyvavimas parodoje visada yra šventė, tai galimybė pažinti, pasimokyti, prisiminti, prisiliesti prie neišsemiamų žmonijos kūrybos klodų ir savo šalies istorijos.“
Augustino Virgilijaus Burbos ekslibrisas, skirtas Gintautui Černeckiui.
Dailininkės nuomone, iniciatyva gaivinti tradicijas ir organizuoti respublikines ekslibriso parodas yra reikalinga, aktuali veikla, kuri tiesiogiai siejasi su biblioteka, nes knygos ženklas yra klijuojamas į knygą.
Knyga ir ekslibrisas yra neatsiejami dalykai, todėl viena iš bibliotekos misijų galėtų būti respublikinių ekslibriso parodų organizavimas. Tai plėstų ir dalyvių ratą. Juk ne visi ekslibrisų kūrėjai yra Lietuvos dailininkų sąjungos nariai, tad kai kurių informacija apie organizuojamus konkursus ir parodas nepasiekia.
Dailininkei Lolitai Brazai taip pat labai svarbu ekslibrisus ne tik kurti, bet ir juos eksponuoti įvairiose parodose. Jai svarbu, kad ekslibrisas užkariautų žmones, kad jie žinotų, kas jis toks, kur naudojamas ir kaip tariamas šis sudėtingas žodis. „Po parodos priėjęs žmogus kalbina kalbina, galvoju,
Adelės Bražėnaitės-Gančierės ekslibrisas, skirtas Jonui Litui.
oho, koks susidomėjimas... Pasirodo, taip jis išreiškia norą turėti knygos ženklą. Vieni tiesiai šviesiai, kiti – per aplink. Atsitinka, kad tenka sukurti žmogui, kurio nebėra. Taip sukūriau ekslibrisą savo seneliui, Lietuvos savanoriui Antanui Ulenskui atminti. Tuomet pagalvojau, kad tai ne tik pagarbos ženklas šiam žmogui, bet ir savotiškas atminimo dokumentas“, –savo mintimis apie ekslibriso svarbą dalijosi L. Braza.
Jautėsi įtraukti ir sudominti
Grafikė Ugnė Rudinskaitė atkreipė dėmesį į tai, kad plačioji visuomenė apie ekslibrisą žino gana mažai, todėl ekslibriso meno populiarinimo veiklos yra svarbios ir įdomios. „Manau, visuomenės supažindinimas su ekslibriso menu yra labai
įdomus. Per paskutinius metus aš pati buvau labiau įsitraukusi į grafinio dizaino darbus, mokytojavimą ir šiek tiek atitrūkau nuo kūrybinių darbų, savo pačios vidinio pasaulio.
Tokios parodos kaip ši man padeda sugrįžti prie kūrybos, primena, kas aš iš tiesų esu“, –savo patirtį atskleidė pašnekovė.
Grafikė parodai ne tik pateikė originalių savo darbų, bet kartu su Jolanta Galdikaite į parodą pakvietė savo auklėtinius iš Kauno dailės gimnazijos. Taip parodą papildė dar tik pirmuosius žingsnius ekslibriso srityje žengiantys jaunieji kūrėjai, nustebinę aukšta knygos ženklų atlikimo kultūra ir siužetų originalumu.
„Paprastai Kauno dailės gimnazijos mokiniai viskuo domisi ir noriai įsitraukia į įvairias iniciatyvas. Ekslibriso pavyzdžių demonstravimas juos labai sudomino. Buvo smagu stebėti, kaip jie viską renkasi ir kaip interpretuoja“, – savo mokiniais didžiavosi U. Rudinskaitė.
Menininkas Rimantas Tomas Buivydas patvirtino, kad 25-ojoje Lietuvos ekslibriso parodoje galima išvysti tikrų „perliukų“: „Bet kuri ekslibrisų paroda žavi savo grožiu, miniatiūra. Apžiūrėjęs šią parodą, galiu patvirtinti, kad ji man paliko gražų įspūdį, buvo malonu pažiūrėti.“
Projektą „Dvidešimt penktoji Lietuvos ekslibriso paroda“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.
Diana Janušaitė
Iš kairės į dešinę: Renata Murauskaitė, Eglė Mockevičienė, Milda Kazernovičiūtė. Ievos Frišmantės nuotr.
Bibliotekos kolektyvo veidai
Rubrikoje „Susipažinkime“ vėl pristatome bibliotekos darbuotojus. Vienų veidus galbūt matote dažniau, kitų – rečiau, bet visi jie mums vienodai svarbūs. Šie žmonės – neatsiejama bibliotekos kolektyvo dalis, su kuria kviečiame susipažinti ir mūsų žurnalo skaitytojus. Šį kartą supažindiname su Informacinių, edukacinių ir kultūrinių paslaugų skyriuje dirbančia bibliotekininke-registratore Egle Mockevičiene , Kultūros paveldo tyrimų ir sklaidos skyriaus vyresn. bibliotekininke Renata Murauskaite , Informacinių, edukacinių ir kultūrinių paslaugų skyriaus vyr. bibliotekininke Milda Kazernovičiūte .
Kodėl pasirinkote biblioteką kaip savo darbovietę? Ar čia pirma darbo bibliotekoje patirtis?
Eglė. Tiesą sakant – ne pirma. Savo kelią pradėjau Šiaulių universiteto bibliotekoje. Nors
baigiau ekonomikos studijas ir net neketinau dirbti bibliotekoje, bet likimas sudėliojo kortas savaip. Universitete dešimt metų išdirbau Skaitytojų aptarnavimo skyriuje. Darbas labai patiko, tačiau po tiek metų panorau išbandyti
kitas sritis. Pasukau visiškai priešinga kryptimi.
Tai privertė mane suprasti, ko aš norėčiau ir ką aš galėčiau daryti geriausiai. Todėl pamačiusi skelbimą, kad reikia darbuotojo Povilo
Višinskio bibliotekoje, nedelsdama pateikiau
CV administracijai. Labai džiaugiuosi, kad šiuo metu dirbu mėgstamą darbą.
Renata. Man biblioteka visada atrodė ta vieta, kurioje norėtųsi praleisti daugiau laiko ir, žinoma, išmėginti bibliotekininko specialybę.
Tai ypatinga vieta, kur galima rasti pačios
įvairiausios informacijos ir pasisemti žinių.
Mokydamasi savo gimtojo miestelio pradinėje mokykloje lankiau bibliotekininkų būrelį, nedaug ką prisimenu, bet atmintyje labiausiai išlikęs knygų kvapas ir ranka pildomos skaitytojo kortelės. 2017 metais trumpai teko savanoriauti bibliotekoje. Ši veikla paliko labai gerą įspūdį.
Milda. Vaikystėje negalvojau ir nesvajojau, kad dirbsiu bibliotekoje. Tačiau bėgant metams po truputį kelias vedė link jos. Studijavau kūrybines industrijas, tad man teko iš įvairiausių perspektyvų pažiūrėti į kultūrą ir meną, susipažinti su projektų rašymu, edukacijų rengimu, renginių organizavimu, kultūros įstaigų įvairove ir kt. Vos tik gavusi diplomą, sulaukiau pasiūlymo dirbti kaimo verslo srityje – buvo stiprus posūkis nuo to, ką studijavau ketverius metus. Vėliau studijų draugė paskatino darbo ieškoti bibliotekoje. Štai taip aš jau skaičiuoju ketvirtus metus bibliotekoje: dvejus dirbau Vilniaus miesto savivaldybės centrinėje bibliotekoje, o dabar antri metai eina Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Manau, darbas kultūros sektoriuje yra visokeriopai
naudingas man pačiai, jis skatina didesnį domėjimąsi kultūros naujienomis ir dalyvavimą kultūriniame gyvenime.
Ką buvote girdėję apie ŠAVB prieš pradėdami čia dirbti? Kas labiausiai atkreipė dėmesį?
Eglė. Prieš įsidarbindama bibliotekoje buvau susidūrusi tik su teigiamais atsiliepimais. Iš draugų ir pažįstamų girdėjau apie kokybišką lankytojų aptarnavimą, išsamų informacijos suteikimą, didelį tiek mokslinės, tiek grožinės literatūros leidinių pasirinkimą. O labiausiai sudomino ŠAVB organizuojamų renginių gausa ir didelis juose besilankančių žmonių skaičius. Maloniai nustebino, kad biblioteka organizuoja mokymus ne tik kitų bibliotekų darbuotojams, bet ir senjorams, mokiniams. Rūpinasi jaunimo užimtumu, veda sensorinius skaitymus mūsų mažiausiems lankytojams. Bibliotekoje rengiami įvairūs konkursai, edukacinės veiklos, vedamos ekskursijos, gyvuoja ir Skaitytojų klubas. Jau kelinti metai organizuojama Knygų mugė, vykdomas projektas „Kiemai“... Renata. Mane pasiekdavo tik geri atsiliepimai apie biblioteką, kaip jaukią knygų ir kultūros erdvę mieste. Nuo studijų pradžios į biblioteką ateidavau pasiimti knygų ir niekada neskubėdavau namo, būdavo įdomu atrasti naujas knygas ir praleisti laiką.
Kadangi socialiniuose tinkluose sekiau biblioteką jau senokai, labiausiai dėmesį patraukdavo įvairūs bibliotekoje vykstantys renginiai ir visados žavėdavo, kaip skirtingų sričių veiklos gražiai telpa po vienu stogu. Milda. Pirmasis mano apsilankymas šioje bibliotekoje buvo dėl darbo pokalbio. Prieš tai biblioteką sekiau tik socialiniuose tinkluose ir
stebėjausi įgyvendinamų projektų įvairove, organizuojamų renginių ir edukacijų gausa įvairaus amžiaus žmonėms ir nuolat fondą papildančių naujų knygų skaičiumi. Pirmosiomis dienomis vaikščiojimas po biblioteką buvo tarsi iššūkis įveikti labirintą: paslaptingoji saugykla, nesuskaičiuojamas skaičius durų, nesibaigiančios knygų lentynos...
Ar turėjote išankstinių nusistatymų, stereotipų apie bibliotekas ir bibliotekininkus? Ar požiūris pasikeitė? Kas labiausiai nustebino?
Eglė. Kaip žmogus, dirbęs ne vienus metus akademinėje bibliotekoje, puikiai išmanau bibliotekininkų darbą. Tad neturėjau jokių išankstinių nusistatymų, kuriuos turėčiau laužyti. Užsakymų spausdinimas, knygų ieškojimas ir išdavimas klientui, informacijos suteikimas, fondų tvarkymas – visa tai bibliotekininko kasdienė rutina. Tačiau net ir mane sugebėjo nustebinti ŠAVB įdiegtos naujos paslaugos. Noriu pasidžiaugti atsiradusia nauja knygomatų paslauga. Sunkiai ar išvis nevaikštantiems senjorams knygos pristatomos į namus. Taip pat džiugina dar viena sparčiai populiarėjanti paslauga –„Daiktų biblioteka“.
Renata. Prieš pradėdama dirbti bibliotekoje didelių nusistatymų neturėjau. Žinojau, kad tradicinė biblioteka jau senokai žengia į modernų ir atvirą pasaulį, todėl specialiai stengiausi stereotipų nesinešioti. Turbūt labiausiai požiūris pasikeitė dėl to, kiek vis dėlto daug funkcijų bibliotekininkas atlieka savo kasdieniame darbe.
Milda. Ir aš neturėjau išankstinių nusistatymų ar stereotipų apie bibliotekas
ir bibliotekininkus, tačiau visuomenėje jie kartais dar yra girdimi. Galiu drąsiai sakyti, kad šiandien biblioteka laužo nusistovėjusius stereotipus ir parodo, kad tai yra veikli, moderni ir įdomi įstaiga. Pradėjusi dirbti šioje įstaigoje, pamačiau, koks gali būti platus bibliotekos veiklų spektras, visa tai nustebino ir sužavėjo.
Ką labiausiai mėgstate savo darbe? Kaip manote, kokios jūsų asmenybės savybės labiausiai praverčia dirbant bibliotekoje?
Eglė. Esu komunikabili. Todėl dirbdama bibliotekininke-registratore jaučiuosi kaip žuvis vandeny. Šios pareigos atskleidžia visas mano bendravimo galimybes. Man be galo malonu būti tuo pirmu žmogumi, kuris pasitinka atėjusį pas mus klientą. Sutikti jį su šypsena, suteikti reikiamą informaciją, supažindinti su mūsų įstaigos teikiamomis paslaugomis –man vienas malonumas. Širdis džiaugiasi, kai žmonės išeina iš mūsų bibliotekos patenkinę visus savo poreikius ir lūkesčius.
Renata. Labiausiai patinka būti apsuptai kultūros plačiąja prasme, išties gera, kai kolegos yra knygų, teatro, meno ar istorijos mylėtojai, labai daug galima iš to pasisemti ir praplėsti savo akiratį. Taip pat per bibliotekoje praleistą laiką teko išmokti daug naujų dalykų, kurių anksčiau nemokėjau ir nežinojau, net turėjau galimybę trumpam išvykti į užsienį, tai labai džiugina. Kadangi dirbu Kultūros paveldo skyriuje, miestą, kuriame gyvenu, pamačiau ir iš istorinės perspektyvos.
Milda. Džiaugiuosi, kad dirbdama bibliotekoje galiu save realizuoti, tobulėti, išmokti naujų dalykų, lavinti profesinius įgūdžius. Mano nuomone, lankstumas,
kūrybiškumas, kantrybė, atsakingumas yra tos asmeninės savybės, kurios praverčia čia dirbant.
Ar mėgstate skaityti? Galbūt skaitymo įpročiai pasikeitė dirbant bibliotekoje?
Eglė. Taip. Mėgau ir mėgstu skaityti. Tai pabėgimas nuo realybės. Kažkas stebuklingo. Knyga ir gydo, ir džiugina sielą. Verčia išjausti ir išgyventi visus jausmus iš naujo. Pažvelgti į mūsų veiksmus ir poelgius kitaip. Permąstyti būties prasmę, gyvenimo laikinumą ir trapumą. Išgryninti jausmus, apnuoginti sielą. Kai dirbi tarp knygų, neįmanoma jų neskaityti. Tačiau gyvenimo tempas gerokai riboja norus.
Renata. Žinoma, mėgstu skaityti. Dirbant bibliotekoje norimų perskaityti knygų sąrašas išties pailgėjo, norisi knygą į rankas paimti dažniau, tačiau laiko, deja, skaitymui daug nelieka.
Milda. Skaityti mėgau visada, knyga lavina vaizduotę, turtina žodyną, keičia žmogaus požiūrį ir atveria duris į pasaulį. Be to, knygų skaitymas yra puikus atsipalaidavimo būdas.
Ar turite savo gyvenimo knygą, kurią rekomenduotumėte perskaityti mūsų žurnalo skaitytojams? Kodėl būtent ši knyga?
Eglė. Mano pirmosios knygos buvo romanai. Labiausiai į atmintį įsirėžė „Altorių šešėly“, „Gylys“. Bet, pakliuvus į rankas knygai „Bermudų trikampis“, mane sužavėjo ezoterinė literatūra. Manau, žmogui visais laikais buvo įdomu tai, ko negalime žinoti, kas yra už užvertų durų. Aš rekomenduočiau perskaityti Michaelio Newtono knygą „Sielų lemtis“. Ji padės praskleisti tą uždangą ir pažvelgti į mūsų egzistenciją naujai.
Renata. Pirma į galvą atėjusi mintis yra Josteino Gaarderio knyga „Sofijos pasaulis“. Romanas apie filosofijos istoriją, pasakojimas apie tai, kaip visais laikais žmogus troško suvokti ir atsakyti į patį svarbiausią žmonijai klausimą – „Kas aš esu?“ ir kodėl mano pasaulis yra būtent toks, koks yra dabar. Knyga man paliko gerą įspūdį, pažadino norą pažinti kuo daugiau mane supančio pasaulio ir nenustoti juo stebėtis, mąstyti plačiau. Dėl to rekomenduočiau šią knygą paskaityti visiems, kas jos dar neskaitė.
Milda. Viena iš knygų, kurią galėčiau pavadinti gyvenimo knyga, yra „Mažasis princas“. Kiekvieną kartą skaitydama šią knygą atrandu ką nors naujo, vis kitokią prasmę, kurios nepastebėjau, kai ją skaičiau turėdama mažesnę gyvenimo patirtį. Kaskart ji naujai sužavi, įtraukia ir verčia mąstyti.
Kokią įsivaizduojate mūsų biblioteką ateityje?
Eglė. Biblioteka turi žengti kartu su sparčiai besikeičiančia visuomene. Tobulėjant technologijoms mažėja žmogiškųjų išteklių poreikis, bet labai norisi tikėtis, kad ateityje į biblioteką atėjusį skaitytoją vis dar pasitiks ir išlydės žmogus.
Renata. Biblioteka yra kaip gyvas organizmas, susidedantis iš smulkių dalelių ir judantis pagal šių dienų tendencijas. Kaip keisis visuomenės požiūris, tokia bus ir biblioteka.
Milda. Moderni, įtraukianti, dinamiška, jauki, žalia, gyva, atvira visiems – tokia yra mano ateities bibliotekos vizija.
Tomas Pauliuščenka
ŠAVB fonduose saugoma vertingų senųjų leidinių latvių kalba. Ievos Frišmantės nuotr.
Knygos latvių kalba bibliotekos fonduose: negrožinė literatūra
Latviškų knygų kolekciją Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (ŠAVB) sudaro grožinė literatūra (apie ją žr. 16-ame „Aušros alėjos“ numeryje) ir apibendrintai negrožine literatūra vadinamos knygos: mokslinė, mokomoji bei pažintinė literatūra, menotyros leidiniai, meno kūrinių reprodukcijų ir fotografijų albumai, parodų katalogai, knygų ženklams (ekslibrisams) skirti spaudiniai, taip pat miestų ar gamtos vaizdų albumai ir pan. Ne visada lengva vienareikšmiškai priskirti tam tikrą leidinį kuriai nors grupei, todėl kitaip nei grožinės literatūros apžvalgoje leidiniai tiksliai neskaičiuojami. Straipsnyje aptariama negrožinė literatūra sąlygiškai suskirstyta į tris grupes: 1) mokslinė ir mokomoji literatūra; 2) meno ir menotyros leidiniai; 3) enciklopedijos ir pažintinė literatūra. Atskirai apibūdinami kai kurie senieji, iki XX a. vidurio pasirodę leidiniai.
Negrožinių knygų šaltiniai
Straipsnyje apie grožinę literatūrą pristatyti pagrindiniai knygų latvių kalba
šaltiniai: architekto, rašytojo ir vertėjo
Jono Vytauto Nistelio (1922–1986) knygų kolekcija, kurią ŠAVB įsigijo 1987 metais, šiauliečių profesorių kalbininko Vytauto
Sirtauto (1921–2008) ir dailėtyrininko Vytenio
Rimkaus (1930–2020) asmeninės bibliotekos, kurias padovanojo šeimos po jų mirties. Dalis
negrožinės literatūros atkeliavo į biblioteką iš tų pačių šaltinių. Pagal profesorių veiklas pirmoje grupėje daugiau V. Sirtauto knygų, o antroje dominuoja V. Rimkaus turėti spaudiniai.
„Asmeninės bibliotekos savininko santykį su knyga charakterizuoja knygose esantys priklausomybės ženklai. Visuose [J. V. Nistelio] kolekcijos dokumentuose yra brolio Zenono Nistelio kurtas ekslibrisas <...>
Didžioji kolekcijos knygų dalis turi vienokius ar kitokius knygos ženklus: savininkas savo knygas žymėjo antspaudais, parašais, datomis“ (Kasparavičienė, 2015, 237).
V. Sirtauto asmeninės bibliotekos knygos yra su savininko parašu VS arba VSirtautas, o kai kuriuose – ir autorių ar jas dovanojusių žmonių dedikacijos. Visi V. Rimkaus turėti dokumentai „[V]ykdant archyvo paveldėtojos pageidavimą <...> žymimi stačiakampiu antspaudu su įrašu VYTENIO RIMKAUS ARCHYVAS“ (Šalavėjienė, 2021, 28).
ŠAVB negrožinės literatūros fondus dar papildė Daugpilio Marko Rotko meno centras (tai matyti iš leidybos vietos ir leidėjo) ir asociacija „Baltų centras“ – nuo 2002 metų Šiauliuose veikianti visuomeninė organizacija,
kuri po kelis egzempliorius naujausių leidinių gauna iš Latvių kalbos agentūros (Ryga). Jos pažymėtos „Baltų centro“ antspaudu. Taip pat matyti, kad yra knygų, dovanotų pavienių asmenų.
Mokslinė ir mokomoji literatūra
Mokslinės ir mokomosios literatūros imtį sudaro žodynai, kalbos mokymo(si) priemonės, vadovėliai, moksliniai (daugiausia kalbotyros) leidiniai. Reikšmingiausiais laikytini 8 tomų latvių kalbos žodynas „Latviešu literārās valodas vārdnīca“, pradėtas leisti 1972 metais, o baigtas 1996 metais (iš viso 10 knygų), vieno tomo latvių kalbos žodynas (1987), 4 tomų dažnumo žodynas „Latviešu valodas biežuma vārdnīca“ (1966–1976) ir specializuoti žodynai –sinonimų (1964), rašybos (1951; 1981), asmenvardžių (1990), taip pat kalbotyros (1963) ir medicinos (1973–1977) terminų žodynai bei verstinis iliustruotas biologijos žodynas (autorė Corin Stockley (latviškai Korina Stokleja), 1997; spaudas PRIVALOMAS EGZEMPLIORIUS). Naujausi žodynai, papildę bibliotekos fondą – „Baltų centro“ dovanoti latvių pavardžių žodynai, parengti pagal archyvų duomenis ir suskirstyti į Latvijos etnografinius regionus: Latgala (2017), Kuržemė, Žiemgala ir Sėla (2 knygos; 2019), Vidžemė (2 knygos; 2022).
Latvijoje leistų žodynų ŠAVB yra ir daugiau. Tai dvikalbiai latvių ir įvairių užsienio kalbų –anglų, esperanto, estų, rusų ir vokiečių –žodynai, kurių dauguma išleista sovietmečiu, o vienas latvių–vokiečių žodynas net 1942 metais. Iš J. V. Nistelio kolekcijos gautas latvių–anglų pasikalbėjimų žodynas (1963),
o naujausias – latvių–arabų pasikalbėjimų žodynas (2017) – iš „Baltų centro“. Biblioteka turi ir senesnių, ir naujausių lietuvių–latvių (1964; 1995) bei latvių–lietuvių (1977; 2003) žodynų, taip pat kelis pasikalbėjimų žodynėlio „Lietuviešu–latviešu ceļvedis“ („Lietuvių–latvių kalbų vadovas“) leidimus.
Mokslinių (daugiausia kalbotyros) leidinių imtyje vertingais laikytinos žymiausio Latvijos baltisto Janio Endzelyno (1873–1961) knygos: latvių kalbos gramatika (1951), rinktiniai raštai (4 tomai, 6 knygos; 1971–1982), taip pat senovės prūsų kalbos aprašas (1943) bei kalbininko jubiliejams skirti straipsnių rinkiniai (1959; 1972).
Kiti svarbūs mokslo leidiniai: 2 tomai dabartinės latvių kalbos gramatikos (1959; 1962), pateisinusios savo pavadinimą iki 2013 metų, kai Latvijoje pasirodė nauja gramatika, ir įvairioms kalbotyroms šakoms – fonetikai, leksikai, dialektologijai, sintaksei, stilistikai, skyrybai – skirti leidiniai. Šioje imtyje esama ir atkurtos nepriklausomybės metais išleistų knygų, taip pat pavienių Latvijos mokslinių
žurnalų numerių, kalbos kultūrai skirtų leidinių ir pan., tačiau apskritai dominuoja sovietmečio publikacijos.
Šiai grupei priskirtinos ir latvių kalbos mokymo(si) priemonės įvairaus amžiaus adresatams: darželinukams skirta dvikalbė pratybų knygelė „Pažink save ir savo draugus.
Iepazīsti sevi un savus draugus“ (2010), studentams – Jono Kabelkos vadovėlis (1987), Alvydo Butkaus (2005; 2008) ir Žanetos Markevičienės (2012) mokomosios knygos.
Visos jos išleistos Lietuvoje, tačiau latvių kalbos galima mokytis ir iš Latvijoje išleistų „Runāsim latviski“, 1991 („Kalbėsime latviškai“) bei pakartotinai gana dažnai leidžiamos knygos rusų kalba „Латышский язык“.
Biblioteka turi ir latvių mokyklų vadovėlių įvairioms klasėms, ir aukštųjų mokyklų pratybų bei metodikos knygų, latvių kalbos ir literatūros mokymo klausimams skirtų konferencijų leidinių ir pan. Kelios jų priklausė V. Sirtautui ir buvo gautos iš Liepojos pedagoginio instituto, su kurio kolegomis jis bendravo. Dalis mokslinių knygų – su latvių kalbininkų (Maiguonės Beitinios, Dainos Zemzarės ir kt.) dedikacijomis, o tam tikra retenybe laikytiną Veltos Rūkės-Dravinios Stokholme išleistą knygą apie vaikų kalbą „No pieciem mēnešiem līdz pieciem gadiem“, 1982 („Nuo penkių mėnesių iki penkerių metų“) dovanojo buvęs studentas Vigmantas Butkus. Latvių literatūros chrestomatija VIII ir IX klasei (1952) pažymėta Šiaulių mokytojų instituto spaudu.
Kai kurios į šią grupę patenkančios knygos priklausė J. V. Nisteliui, kuris, kaip prisimena žmona Apolonija Nistelienė, „[D]idelę dalį
Janio Endzelyno rinktiniai raštai.
atlyginimo išleisdavo knygoms, bet jas pirko tik jį dominusiais klausimais – teologijos, gamtos, kalbos mokslų, filosofijos, matematikos, įvairius žinynus, enciklopedijas, svetimų kalbų žodynus ir gramatikas“ (Kasparavičienė, 2015, 234–235).
Meno ir menotyros leidiniai
Šios grupės leidinių įvairovė atspindi daugialypį Latvijos kultūrinį gyvenimą. Pagal leidinių tipus tai asmenybių biografijos, reprodukcijų albumai, parodų katalogai, taip pat įvairioms meno kryptims – dailei, grafikai, fotografijai, keramikai, skulptūrai, teatrui, liaudies menui ir kt. – skirti leidiniai.
Rasta kai kurių ryškių latvių kultūros asmenybių biografijų bei kūrybos apžvalgų, pavyzdžiui, menininkų Konrado Ubano (1974), Romano Sutos (1975), Karlio Jansono (1978), Jūlijo Viliumainio (1981), Martos Langės (1981), Indulio Zarinio (1986), Gederto Eliaso (2008), skulptoriaus, Laisvės paminklo Rygoje autoriaus Karlio Zalės (1988). Prie asmenybėms skirtų leidinių minėtinos ir knygos apie poetą Rainį (tikr. Janis Pliekšanas) (1960), aktorių Alfredą Amtmanį-Briedytį (1979). Kita svarbi meno leidinių kolekcijos dalis –kūrybos reprodukcijų albumai. Jų autoriai –Leo Svempas (1982), Romis Bėmas (1983), Imantas Vecuozuolas (1987), Arta Dumpė (1985), Vilhelmas Purvytis (1989), Auseklis Bauškeniekas (1990) ir kt. Didelė yra dailės albumų ir parodų katalogų, taip pat teminių straipsnių rinkinių įvairovė: akvarelė, grafika, keramika, porcelianas, fajansas, skulptūra, tapyba, tekstilė, vitražai bei taikomoji dailė (audimas, medžio drožiniai, siuvinėjimai, siuviniai, mezginiai) ir kt.
Išskirtinas vienas iš senųjų leidinių –1928 m. lietuvių dailininkų parodos Rygos miesto dailės muziejuje katalogas. Parodoje, kaip matyti iš autorių sąrašo, dalyvavo 23 dailininkai (dauguma iš Kauno), tarp jų ir du iš Šiaulių – Gerardas Bagdonavičius (1901–1986) (eksponavo 10 kūrinių) ir Teofilis Petraitis (1896–1978), 1922–1925 m. mokęsis Kauno meno mokykloje, o tuo metu dėstęs piešimą Šiaulių berniukų ir mergaičių gimnazijose (LIMIS) (eksponavo vieną kūrinį).
Tik iš dalies knygoms latvių kalba (ir šiai grupei) priskirtini Šiaulių „Aušros“ muziejaus leidiniai – trikalbės (lietuvių, latvių ir anglų) parodų knygos apie Mintaujos gimnazijos auklėtinius – nepriklausomų Lietuvos ir Lietuvių dailininkų parodos Rygoje katalogas. 1928 m.
Latvijos valstybių steigėjus (2016), skulptorių kunigą Antaną Rimavičių (2017) ir dailininkes seseris Sofiją Romerienę ir Oną Römerienę (2019). Vis dėlto visos jos atskleidžia lietuvių ir latvių kultūrinius ryšius bei supažindina su abiem šalims reikšmingomis asmenybėmis.
ŠAVB rasta nemažai liaudies menui ir jo ornamentikai skirtų leidinių, tačiau kaip įdomiausią norėtųsi paminėti trijų tomų didelio formato albumus „Latvju raksti“ („Latvių raštai“). Pirmą kartą albumas išleistas Rygoje, leidyba truko septynerius metus (1924–1931), o jų faksimilę 1990 metais išleido Paryžiuje veikusi leidykla „Le Livre Letton“ (latviškas pavadinimas „Apgāds „Latvijas Grāmata“), kurios vyriausiuoju redaktoriumi buvo žymus latvių poetas, vėliau ir diplomatas Janis Peteris. Išleista Vartotojų sąjungos užsakymu ir už jų lėšas. Leidinys turėjo pasirodyti atkurtos nepriklausomos Latvijos Dainų šventės proga, o jį parduoti buvo ketinama už valiutą, kad būtų susigrąžintos lėšos, o vėliau galvoti apie pakartotinį leidimą, prieinamą visiems (Grīnberga 1990). Leidinyje sukaupti liaudies ornamentai, naudoti kostiumuose, audiniuose, statiniuose, puodininkystėje ir t. t., tomai skirti atskiriems Latvijos regionams. Deja, nėra žinoma, kaip šios knygos, ypač senasis komplektas, pateko į ŠAVB.
Kelios kitos šios grupės knygos pasakoja apie latvių tautinius drabužius, lyvių aprangą X–XIII a., Vidžemes regionui būdingus užtiesalus, dekoratyvinius audinius, juostų raštus ir pan.
ŠAVB fonduose saugoma daug įvairių su fotografija susijusių leidinių: fotografijų albumų, personalinių ir grupinių parodų
katalogų ir pan., pavyzdžiui, Rygos, Jelgavos, Liepojos, Siguldos fotoklubų ir fotografijos mėgėjų darbų parodos, teminės parodos „Dzintarzeme“ („Gintarinė žemė“), taip pat Latvijos fotomeno istorijos ir dabarties apžvalga (1985). Šie leidiniai yra latvių kalba arba keliomis kalbomis (tai pirmiausia pasakytina apie parodų katalogus).
ŠAVB fonduose rasta taip pat knygų, skirtų įvairioms scenos meno rūšims –scenografijai, baletui, operai, muzikai, liaudies šokiams, dainų ir šokių šventėms ir kt. – ar jas reprezentuojantiems Latvijos teatrams, ansambliams, orkestrams ir pan.
Šioje teminėje grupėje dominuoja V. Rimkaus asmeninės bibliotekos leidiniai. Atsakydamas į Tomo Pauliuščenkos klausimą, ką laiko didžiausiu savo gyvenimo laimėjimu, kaip vieną iš faktų V. Rimkus paminėjo „kad susikrovė didelė biblioteka ir archyvas, didesnės ir mažesnės kolekcijos (piešinių, atvirukų, katalogų) <...>“, o vertindamas knygos vietą savo gyvenime, sakė: „Knyga lydi mane nuo vaikystės iki šių dienų, tik keitėsi jų turinys. <...> Pildžiau perskaitytų knygų sąrašą, kaupėsi bibliotekėlė, kuri visiškai dingo tremties metu. <...> O dabar? Neskaičiavau, bet keli tūkstančiai [knygų] yra, neskaitant tų mažųjų bukletų ir katalogėlių. Deja, grožinės literatūros, romanų lyg ir nebėra laiko skaityti, bet poeziją skaitinėti mėgstu. O šiaip mano rinkinio pagrindas – meno albumai, istorijos, enciklopedijos lietuvių, rusų, vokiečių, anglų, šiek tiek ir kitomis kalbomis. Meno knygas galima „perskaityti“ ir nemokant tos kalbos, apie ją kalba iliustracijos“ (Pauliuščenka, 2019, 5). Iš J. V. Nistelio kolekcijos į šią grupę pateko 5 leidiniai.
Nemaža dalis meno literatūros grupės leidinių (per 50 vienetų) atspindi Daugpilio
M. Rotko meno centro veiklą, o jų patekimas į ŠAVB aiškintinas glaudžiais ryšiais tarp
bibliotekos ir jos parodų kuratoriaus Vaidoto Janulio ir centro vadovo Mario Čačkos. Tai įvairių žanrų parodų, simpoziumų, plenerų ir pan. renginių katalogai. Dažniausiai jie
nepažymėti specialiais ženklais (vos keli buvo V. Rimkaus nuosavybė), tačiau apie šaltinį galima spręsti iš leidėjų nuorodos (aišku, gali būti, kad dalis jų pateko į Šiaulius ir kitais keliais, ne tiesiogiai iš Daugpilio).
Išskirtini ekslibrisų katalogai ir pan. spaudiniai (tarp jų yra žymių latvių ekslibrisų meistrų Pėterio Upyčio, Dainio Ruožkalno darbų), kai kurie ekslibrisų rinkiniai teminiai ir / arba su įvairiomis dedikacijomis, pavyzdžiui, skirti menininkams (gautas iš menininkės Stasės Medytės), medikams, Jekabpilio kraštui (pažymėtas spaudu Henrikas Mazūras. Panevėžys). Vis dėlto ne visų jų patekimą į biblioteką galima paaiškinti.
Pažintinė literatūra
Įvairi yra ir pažintinė literatūra: enciklopedijos, įvairios patarimų knygos, miestų ir kt. vietovių fotografijų albumai ir pan.
Enciklopedijos yra dviejų laikotarpių –sovietmečiu išleista 3 tomų mažoji Latvijos enciklopedija (1967–1970) ir XX a. pabaigos –XXI a. pradžios leidiniai „Lielā medību grāmata“, 1997 („Didžioji medžioklės knyga“) ir „Lielā Latvijas enciklopēdija“, 2005 („Didžioji Latvijos enciklopedija“) bei dvi vaikams (1997) ir pasaulio religijoms (1997) skirtos verstinės enciklopedijos (abi išleistos Lietuvoje). Kaune išleistos taip pat kelios patarimų knygos iš
serijos „Pirmās iemaņas“ („Pirmieji įgūdžiai“), verstos iš anglų kalbos: „Pavārmāksla“ („Virimo menas“), „Zīmēšana“ („Piešimas“), „Jaunais dārznieks“ („Jaunasis daržininkas“).
Kiti vertimai – tai patarimų knygos vaikams apie šunis ir šuniukus bei kates ir kačiukus. Dar šiai grupei priskirtini latvių žolininkės Ilzės Jansonės patarimų knyga ir vienas iš senųjų leidinių – diplomuoto siuvėjo ir sukirpėjo, kuris mokėsi Drezdeno ir Berlyno siuvėjų akademijose, Karlio Berio „Schuweju skola“ („Siuvėjų mokykla“), išleistas Jelgavoje paties autoriaus. Knygoje leidybos metai nenurodyti, tačiau pavyko išsiaiškinti, kad tai galėtų būti 1911 metų leidinys. Vėlesnių leidimų (jų būta ne vieno) pavadinime žodis šuvējs (siuvėjas) pakeistas sinonimu drēbnieks – „Drēbnieku skola“.
Dar vienas negrožinės literatūros leidinių tipas – įvairūs fotografijų ir tekstais papildyti fotografijų albumai (kai kuriuos jų galima būtų priskirti ir meno tematikos grupei). Tai serijos „Į jūrą“ albumai apie didžiąsias Latvijos upes – Dauguvą (1984), Lielupę (1985), Ventą (1986) ir Baltijos jūrą (1987), taip pat apie Latviją ir jos gamtą. Gausu miestams –Liepojai, Saldui, Salaspiliui, Siguldai – skirtų albumų, vien apie sostinę Rygą jų net penki, o dar vienas jos architektūrai (beveik visi, išskyrus vieną, sovietmečio leidiniai). Kelios knygos pristato kultūros paminklus ir atskirus muziejus. Kai kurie leidiniai yra dvikalbiai ar net keliakalbiai. Pavyko nustatyti tik kai kurių pažintinės literatūros imties knygų šaltinius, pavyzdžiui, iš J. V. Nistelio kolekcijos pateko 4 leidiniai, tačiau daugumos knygų šaltiniai nėra aiškūs.
Senieji leidiniai
Senųjų leidinių latvių kalba ŠAVB rasta nedaug, tačiau dalis jų verti atskiro dėmesio (vienas kitas jau buvo aptartas anksčiau). Pirmiausia minėtini du XIX a. spaudiniai.
Seniausias – 1825 metų biblijos 6-asis leidimas. Senųjų spaudinių kataloge pavyko išsiaiškinti, kad pirmasis šios biblijos leidimas pasirodė 1694 metais, o šiam leidimui lėšų (1000 svarų sterlingų) skyrė Britų ir užsienio biblijos draugijų Londono komitetas, o išleido Rusijos biblijos draugija Peterburge 5000 egz. tiražu („Seniespiedumi latviešu valodā 1525–1855“, 1999). Ši knyga pristatoma kaip storiausia ŠAVB turima knyga (1504 puslapiai).
Antra seniausia knyga latvių kalba –1877 metais Jelgavoje išleistas giesmynas bei maldynas (apie jį daugiau informacijos sužinoti nepavyko). Neaišku ir tai, kaip abi šios senosios knygos atsirado ŠAVB.
Įdomūs XX a. pirmos pusės leidiniai –etnografinė apybraiža apie lietuvius (tuo metu vadintus ne lietuvieši, o leiši) (1902) ir pirmojo nepriklausomos Latvijos 10-mečio istorijos apžvalga (1928). Ši knyga, kaip matyti iš įrašo viršelyje, buvo Latvijos konsulo Šiauliuose dovana. Tiesa, nei konsulo vardo, nei pavardės įraše nėra, tačiau žinoma, kad Šiauliuose konsulo pareigas iki 1940-ųjų ėjo vienintelis Rūdolfas Puikis (1883–1959), todėl galima teigti, jog tai jo dovana. Tačiau sunku pasakyti, ar tiesioginis knygos gavėjas buvo Vincentas Vaitekūnas (1908–1987), kurio įrašas taip pat yra knygoje (1932. III. 10), ar ji pateko į šio kraštotyrininko ir muziejininko rankas kitaip. Kad V. Vaitekūno knygų turi ŠAVB, mini Jonas Nekrašius: „Šiai bibliotekai knygų ir
įvairių spaudinių iš savo asmeninių bibliotekų dovanojo muziejininkai P. Bugailiškis, J. Naudužas, V. Zdzichauskis, V. Vaitekūnas“ (Nekrašius 2015).
Dvi knygos yra paveikslais ir žemėlapiais iliustruoti beletrizuoti kelionių po Estiją „Brīvā Estija“ (1929; parašas SSužiedėlis) ir Lietuvą (1930) aprašymai. Jų autorius Adolfas Ersas (1885–1945) – žinomas rašytojas, tautosakos tekstų ir melodijų rinkėjas, savo darbais skatinęs kultūrinius ryšius su artimiausiais kaimynais bei latvių ir lietuvių suartėjimą (be minėtų knygų, dar parašęs „Pa Lietuvas ceļiem“, 1939 („Lietuvos keliais“).
Iš visų senųjų knygų latvių kalba išsiskiria enciklopedinis leidinys „Latvju rakstniecība portrejās“, 1926 („Latvių raštija portretuose“), ypač dėl įrašo knygos priešlapyje „Dr. Purizka kgm“ dėkojant už maloniai praleistą laiką Kaune. Taip pavadintas visuomenės ir valstybės veikėjas, kunigas, publicistas dr. Juozas Purickis (1883–1934), tuo metu buvęs Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku, be to, Lietuvių ir latvių vienybės Knygoje „Latvju rakstniecība portrejās“ Karlio Skalbės ranka įrašyta dedikacija.
draugijos nariu (nuo 1925 m.). Šios padėkos autoriai – Karlis Skalbė (jo ranka rašyta dedikacija), Pavilas Ruozytis, Adolfas Ersas, Janis Karklinis, Ernestas Brusubarda, Arvydas
gausi latvių žurnalistų, redaktorių, rašytojų ir pan. delegacija, vadovaujama Latvijos
žurnalistų ir rašytojų sąjungos pirmininko
Karlio Skalbės, lankėsi Lietuvos žemės ūkio ir prekybos parodoje (Ošs 1930) (informaciją suteikė VDU Letonikos centro vadovė Kristina Vaisvalavičienė). Kaip knyga pateko į ŠAVB, deja, nėra žinoma.
Kitas leidinys – pasaulio rašytojų biografijų aprašai ir jų tekstų ištraukos ir / ar analizė –parengtas žurnalisto, rašytojo ir literatūros kritiko Lyguotnių Jekabo (tikr. Jekabas Ruozė; 1874–1942) (1927). Knyga su Mykolo Freimano (1898–1971), nuo 1948 m. dirbusio Šiaulių pedagoginiame institute, kur tarp kitų dalykų dėstė ir latvių kalbą, parašu.
Rasti du reprezentaciniai leidiniai, iš kurių vienas skirtas Teismo rūmams (1939), kitas –Rygos miesto II gimnazijai (1933). O trikalbio straipsnių rinkinio „Vaikų draugavimas“ (1933) adresatas – lietuvių, latvių ir estų vaikai. Jį, jeigu vertintume pagal skyriaus apie Latviją tekstus, būtų galima laikyti grožine knyga, nes įdėta latvių rašytojų Janio Jaunsudrabinio, Karlio Skalbės, Ernesto Birznieko-Upyčio ir Lyguotnių Jekabo tekstų (nors yra ir kitokių), tačiau Lietuvą ir Estiją pristato istorijos, asmenybių ir pan. aprašymai. Knygą išleido Baltijos valstybių motinos ir vaiko gynimo
komitetas. Dar į šią grupę patenka pažintinės knygos apie kaimynines šalis prie Baltijos jūros – Estiją, Lietuvą ir Lenkiją (1934) ir iliustruotas leidinys „No aistu vēstures“ („Iš aisčių istorijos“), kurią prezidento Antano Smetonos 60-mečio proga išleido Latvių naciokratų leidykla (1934).
Apibendrinimas
Rengiant šį straipsnį peržiūrėta apie 100 mokslo ir mokomųjų, apie 200 meno ir menotyros ir apie 20 pažintinių bei patarimų knygų latvių kalba, tai pat 18 senųjų leidinių –nuo 1825 metų biblijos iki XX a. vidurio išleistų negrožinių knygų.
Iš viso ŠAVB fonduose esama maždaug 470 knygų latvių kalba: 130 grožinės ir apie 340 negrožinės literatūros leidinių.
Literatūra
Helēna Grīnberga, Apgāds „Le Livre Letton“, Rīgas Balss, 76, 12.04.1990.
Nijolia Kasparavičienė, Jono Vytauto Nistelio knygų kolekcija Šiauliuose, Knygotyra, 2015, nr. 65, p. 233–238.
LIMIS. Teofilis Petraitis. Prieiga per internetą: <https://www.limis.lt/personalities/3971835>.
Jonas Nekrašius, Šiauliečių asmeninės bibliotekos, jų nuosavybės ženklai 1990 m. – XXI a. pradžioje, Šiaulių naujienos, 2015, gruod. 23.
J. Ošs. Latvju žurnalisti Lietuvas galvas pilsētā, Latvijas Kareivis, nr. 139, 26.06.1930.
Tomas Pauliuščenka, Vytenis Rimkus: kiekvienos knygos pasirodymas man yra šventė, Aušros alėja, 2019, nr. 6, p. 2–5.
Seniespiedumi latviešu valodā. 1525–1855, Kopkatalogs. Sast. aut. kol. S. Šiško vad. Zin. red. A. Apīnis. Rīga: Latvijas Nacionālā bibliotēka, 1999.
Alina Šalavėjienė, Profesoriaus Vytenio Rimkaus archyvas bibliotekoje, Aušros alėja, 2021, nr. 11, p. 27–31.
Doc. dr. Regina Kvašytė
Projekto „Pažink retro Šiaulius: senoji miesto pramonė“ ekskursija seniausioje miesto įmonėje „Gubernija“. 2024 m. spalis. Lailos Eidukevičiūtės nuotr.
Pažink retro Šiaulius: senoji miesto pramonė
Šio rudens pradžioje, įgyvendindama projektą „Pažink retro Šiaulius: senoji miesto pramonė“, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) šiauliečius kvietė į pažintinę kelionę autobusu. Gyventojams buvo suteikta proga aplankyti ir pažinti istorines ir šiuolaikines Šiaulių miesto įmones. Ekskursijų dalyviai autobusu aplankė septyniolika miesto pramonės istorijos objektų, dalyvavo ekskursijose Vandentvarkos muziejuje, dviračių gamykloje „Baltik Vairas“ ir alaus darykloje „Gubernija“.
Pramonės paveldas Šiauliuose –neatsiejama miesto tapatybės dalis
Europoje, taip pat ir Lietuvoje, ryškėja tendencija pramonės paveldą naudoti edukacijų ir vietos istorijos pažinimo tikslais. Šiaulių mieste netrūksta pramonės istoriją menančių objektų, kurie reikšmingi architektūros, urbanistikos, paveldosaugos ir vietos istorijos aspektais. Daugiau kaip šimtmetį čia gyvavo pramonininkų bendruomenė, šalia aktyviai reiškėsi kultūros saviveiklininkai, rengtos tradicinės šventės,
nuosekliai ir natūraliai formavosi vietos identitetas.
Šiaulių pramonės istoriją galima suskirstyti į keturis laikotarpius: senąjį (iki 1914 m.), tarpukario, sovietmečio ir dabartinį. XIX a. pabaigoje Šiauliuose formavosi trys didžiosios pramonės šakos: saldainių, odų ir linų apdirbimo. Sovietmečiu Šiauliai toliau vystėsi kaip pramoninis miestas – mašinų ir technikos pramonė veikė Sovietų Sąjungos karinėms reikmėms. Šiandien pramonė taip pat vaidina svarbų vaidmenį ekonominiame, kultūriniame, socialiniame miesto gyvenime.
Gidas Donatas Jokūbaitis su ekskursijos dalyviais prie „Gubernijos“. 2024 m. spalis. Lailos Eidukevičiūtės nuotr.
Maršrutas – senosios pramonės keliu
ŠAVB darbuotojai surinko informaciją apie septyniolika Šiaulių miesto pramonės objektų ir sukūrė maršrutą, kuriuo savarankiškai keliauti galima dviračiu, paspirtuku ar automobiliu. Tiesa, pirmosios ekskursijos vyko organizuotai – keliauta autobusu. Šias ekskursijas vedė gidas Donatas Jokūbaitis, virtualioje erdvėje žinomas kaip Rūstus gids. Visa informacija apie maršrutą skelbiama Šiaulių turizmo informacijos centro interneto
svetainėje visitsiauliai.lt. Čia pateikiamos pastatų nuotraukos ir įmonių aprašai, kuriuos verta paskaityti net ir tiems, kurie labiau mėgsta ramų laisvalaikį namie. Surinkta informacija bus toliau naudojama Turizmo informacijos centro gidų, taip užtikrinamas projekto veiklų tęstinumas.
Naujos patirtys organizatoriams ir dalyviams
Įgyvendinant projektą buvo surengtos ekskursijos autobusu, kurių metu gido pasakojimas buvo verčiamas į gestų kalbą.
Pagrindinis iššūkis, su kuriuo susidūrė projekto komanda, buvo suteikti gestų kalbos vertėjoms saugų būdą vertėjauti važiuojančiame autobuse, o kurtiesiems ir silpnai girdintiems dalyviams suteikti matomą vertimą. Nuspręsta vertėjas filmuoti ir rodyti tiesioginę transliaciją planšetiniuose kompiuteriuose.
Ši pasirinkta priemonė leido kurtiesiems ir silpnai girdintiems asmenims lygiaverčiai dalyvauti ekskursijoje ir pažinti Šiaulių pramonės istoriją.
Ekskursijų metu ŠAVB darbuotojai ir Lietuvių gestų kalbos vertimo centro vertėjos įgijo naujų kompetencijų, nes abiem šalims tai buvo visiškai nauja patirtis. Lietuvoje ekskursijų autobusu pritaikymas klausos sutrikimų turintiems asmenims yra inovatyvi paslauga.
Projektas įgyvendintas kartu su partneriais: Šiaulių turizmo informacijos centru, Lietuvių gestų kalbos vertimo centru, VšĮ Šiaulių kurčiųjų centru, Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmais. Projektą finansuoja Šiaulių miesto savivaldybė.
Laila Eidukevičiūtė
Kūrybinio užsiėmimo „Išmok kaligrafijos“ dalyviai susipažįsta su kaligrafijos menu. Bibliotekos archyvo nuotr.
Meno pertraukos suartina bendruomenes
Šiandien didelė dalis žmonių tarpusavio bendravimo persikelia į socialinius tinklus ir įvairias programėles. Nors tokia sparti technologijų pažanga ir įvairovė turėtų palengvinti bendravimo procesą, tačiau taip nėra. Pastebima, kad technologijų įsigalėjimas sukuria priešingą efektą – izoliuoja žmones nuo bendruomenės, kuria iškreiptą socialinio gyvenimo ir artumo vaizdą. Dėl to visuomenėje auga emocinės gerovės bei sveikatos problemos, susvetimėjimas, daugėja vienišų žmonių, kurie vis rečiau renkasi gyvą, realų bendravimą, vangiai lankosi renginiuose ar kitokio pobūdžio kontaktinėse veiklose.
Siekdama spręsti šias problemas Šiaulių mieste Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) 2024 m. vykdė Lietuvos kultūros tarybos ir Šiaulių miesto savivaldybės finansuotą projektą „Meno pertraukos: kūrybinių edukacijų ciklas suaugusiesiems“.
Projekto „Meno pertraukos: kūrybinių edukacijų ciklas suaugusiesiems“ kūrybinių dirbtuvių erdvė šeimoms centriniame miesto parke. 2024 m. gegužė. Bibliotekos archyvo nuotr.
Projekto metu organizuotas nemokamų meninių-kūrybinių edukacijų ciklas suaugusiems žmonėms, kurio metu dalyviai buvo įtraukiami į meninę veiklą, ugdomi jų kūrybiniai ir komunikaciniai-socialiniai įgūdžiai, skatinama per menines veiklas užmegzti santykį su kitais bendruomenės nariais.
Meninių užsiėmimų būta įvairių. Vienus vedė didelę edukacinę patirtį turintys ŠAVB specialistai. Edukacijoje „Kaligrafijos menas“ dalyviai mokėsi istorinio šrifto rašymo subtilybių; mini vitražų gamybos dirbtuvėse –pažino vitražo amatą; iš popieriaus atraižų, senų leidinių ir spaudinių iškarpų, senų knygų viršelių ir kitų antrinių žaliavų bei specialių priemonių kūrė atvirukus.
Kitus edukacinius užsiėmimus pasiūlė kviestiniai edukatoriai: su dailininke, skiautinių eksperte Gražina Digaityte-Kriaunevičiene dalyviai siuvo skiautinius; Meno terapijos ir socializacijos instituto „Vyta“ edukatorė išmokė ant vandens tapyti ir perkelti ant
popieriaus ornamentus; lektorė Viktorija Radionova supažindino su ekokeramikos technika ir parodė, kaip galima ją pritaikyti kasdienybėje.
Visos šios meninės edukacijos turėjo dvejopą poveikį. Pirmiausia, lavino gyventojų kūrybiškumą, socialinius įgūdžius, gebėjimą išreikšti save, bendrauti su kitais dalyviais siekiant bendro rezultato. Antra, puikiai veikė kaip terapinė priemonė, mažino stresą, polinkį į depresiją.
Kūrybinis skiautinio meno užsiėmimas su edukatore, skiautininke, dailininke Gražina Kriaunevičiene. Bibliotekos archyvo nuotr.
Projekte glaudžiai bendradarbiauta su Motinos Teresės namais, Šiaulių miesto socialinių paslaugų centru, Specializuotos pagalbos centru ir kitais socialiniais partneriais, siekiant įtraukti vienišus, atskirtį patiriančius, finansiškai apribotus suaugusiuosius.
Tomas Pauliuščenka
Užimtumo tarnybos Šiaulių regiono karjeros planavimo skyriaus darbų mugės „Darbavasaris“ bibliotekoje akimirka. 2024 m. gegužė. Ievos Frišmantės nuotr.
Bibliotekos veiklos atliepia Užimtumo tarnybos klientų poreikius
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) jau daugiau nei metus glaudžiai bendradarbiauja su Užimtumo tarnyba. Ne tik Tarnybos klientai, bet ir specialistai aktyviai dalyvauja ŠAVB organizuojamuose medijų ir informacinio raštingumo mokymuose Šiauliuose ir kituose Šiaulių ir Telšių apskričių miestuose. Užimtumo tarnyba taip pat yra ŠAVB projekto „Įsidarbinimo galimybių didinimas vyresnio amžiaus žmonėms“ partnerė ir reikšmingai prisideda telkdama tikslinę projekto auditoriją – įsidarbinimo ir kvalifikacijos kėlimo galimybių ieškančius gyventojus. Dalyvaudami projekto mokymų programoje Tarnybos klientai tobulina kompiuterinius ir skaitmeninius įgūdžius, reikalingus darbo rinkoje ar versle, atnaujina komunikacinius gebėjimus. Į šią programą įeina ir žinių, kaip išlaikyti sveikatą ir sumažinti ligų riziką, kaip kelti savivertę, anglų kalbos rašymo, kalbėjimo ir supratimo kompetencijų tobulinimo užsiėmimai. Biblioteka džiaugiasi
gražiu bendradarbiavimu su Užimtumo tarnyba, kuris teikia abipusę naudą ne tik abiem įstaigoms, bet ir gyventojams, ieškantiems naujų galimybių tobulėti ir plėsti akiratį.
Apie šį dviejų įstaigų bendradarbiavimą kalbamės su Užimtumo tarnybos Šiaulių regiono karjeros planavimo skyriaus vyriausiąja specialiste Kristina Jonaitiene.
Su savo klientais lankėtės ŠAVB, kur jie
galėjo susipažinti su bibliotekoje dirbančių
žmonių profesijų įvairove ir darbo specifika. Kodėl tarp Jūsų siūlomų darbdavių yra ir
bibliotekos? Ar darbo ieškantys žmonės
dažnai domisi galimybe įsidarbinti bibliotekoje?
Užimtumo tarnybos Šiaulių regiono
karjeros centras, vykdydamas profesinio orientavimo paslaugas ir atsižvelgdamas
į Užimtumo tarnybos klientų poreikius, ieško partnerių – įstaigų, įmonių, kuriose būtų galima vykdyti pažintinį ar individualų profesinį veiklinimą. 2024 m. pirmąjį pusmetį
Užimtumo tarnyboje buvo registruoti keturi asmenys, kurių pageidavimas – įsidarbinti bibliotekininku, todėl jiems buvo pasiūlytas pažintinis vizitas į biblioteką. Ar tai „dažnai“, ar „daug“ – spręskite patys. Skaičiuojant matematiškai – 100 proc. šių metų pirmą pusmetį Užimtumo tarnyboje registruotų bibliotekininkų apsilankė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.
Vystydami bendras veiklas randame ir daugiau sąlyčio taškų – bibliotekoje dirba įvairių specialybių darbuotojų (IT, rinkodaros, projektų vykdymo ir kt.), todėl jeigu
Užimtumo tarnyboje atsiranda šių specialybių klientų, kurie nori iš arčiau susipažinti su šiomis profesijomis, kaip vieną iš potencialių veiklinimo vietų pasiūlome ŠAVB.
Kuo darbas bibliotekoje atrodo patrauklus
Jūsų klientams?
Po keleto vykdytų bendrų veiklų gavome tokius žodinius atsiliepimus: „ne taip įsivaizdavau biblioteką – viskas nauja, modernu, mažai „knyginių“ darbuotojų“ (po pažintinio vizito į biblioteką); „supratau, apie ką šis darbas“ (po rinkodaros specialisto veiklinimo). Klientai labai patenkinti, nes aiškiau įsivaizduoja potencialią darbovietę ar specialybę, tiesiogiai gali užduoti rūpimus klausimus apie vidinę darbo „virtuvę“.
Ar motyvuojate klientą domėtis karjeros galimybėmis bibliotekoje? Kokia Jūsų, kaip specialistės, nuomonė apie biblioteką, kaip potencialią darbovietę?
Regioniniuose karjeros centruose sudarome galimybes susipažinti su potencialia profesija ar darboviete. Po pokalbio su klientu, išsiaiškinus jo poreikius ir lūkesčius, pasiūlome keletą šešėliavimo variantų, o renkasi klientas. Kalbant konkrečiai apie darbo patirtį su ŠAVB, visi klientai, kuriems siūlėme grupinius ar individualius pažintinius vizitus bibliotekoje, susidomėjo, dalyvavo ir pateikė puikius įvertinimus.
Ar išgirstate išankstinių nuomonių, stereotipų apie darbą bibliotekoje?
Prieš vizitus išankstinių nuomonių gal neteko girdėti, bet po vizito daug kas
komentavo, kad nesitikėjo, jog bibliotekoje veikia tiek daug neknyginių veiklų, tokia didelė paslaugų ir specialistų įvairovė, linksmas kolektyvas.
Ne tik Jūsų klientai, bet ir Užimtumo tarnybos specialistai aktyviai dalyvauja ŠAVB organizuojamuose medijų ir informacinio raštingumo mokymuose. Ar be šių, dar turite kitų galimybių tobulinti savo ir klientų kompetencijas tokiomis temomis? Ko trūksta?
Tai buvo nauja patirtis ir mūsų darbuotojams, ir klientams. Visų atsiliepimai labai teigiami, nuolat klausia, kokius mokymus dar organizuoja būtent ŠAVB. Noriu tikėti, kad per mokymus klientai susipažino ne tik su veiklų, mokymų galimybėmis pačioje bibliotekoje, bet ir su pačia bibliotekos „dvasia“ – paslaugumu, tolerancija, priėmimo kultūra, atvirų durų visiems koncepcija. Ne vienas klientas mini, kad po mokymų seka bibliotekos naujienas, registruojasi į veiklas savarankiškai.
Susipažinti su dirbtinio intelekto (DI) ir socialinių medijų raštingumo temomis labai aktualu visoms amžiaus grupėms, temos labai populiarios, mokymų grupės labai greitai surenkamos. Pagal klientų atsiliepimus, užklausas ir mano, kaip specialistės, kuruojančios šią veiklos sritį, matymą, po teorinių mokymų būtų galima koncentruotis į praktinių įgūdžių tobulinimą. Užimtumo tarnybos klientui, kurio pagrindinis tikslas –užimtumas, aktualiausios yra savęs pažinimo, savęs pateikimo darbdaviui (CV, darbo pokalbis) ir darbo paieškos kompetencijos, todėl įsivaizduočiau, pavyzdžiui, CV rašymo
pasitelkus dirbtinį intelektą praktines dirbtuves arba „Linkedin“ paskyros registravimo, pildymo konsultacijas (kartu apžvelgiant socialinių tinklų pavojus ir pan.).
Ar Tarnybos specialistai jau turėjo progą pritaikyti dirbtinio intelekto įrankius savo darbe? Jei taip, gal galėtumėte pateikti pavyzdžių?
Užimtumo tarnybos specialistai labai džiaugiasi turėję galimybę dalyvauti ŠAVB mokymuose apie dirbtinį intelektą bei pritaikyti DI galimybes darbe. Vienas iš dažniausių minimų DI panaudojimo pavyzdžių – pagalba kuriant gyvenimo aprašymą ir darbo skelbimo analizė pasitelkus DI. Aš asmeniškai nuo kovo mėnesio naudoju „ChatGPT“ įrankį, padedantį tikslingai atlikti darbo užduotis, tikrinti ir testuoti savo tekstų kokybę, plėsti žodyną. Esu labai dėkinga ŠAVB edukatorei Evelinai už supažindinimą su DI galimybėmis.
Ar pastebite, kad darbo ieškantiems žmonėms trūktų kompetencijų naudotis dirbtiniu intelektu ar socialiniais tinklais, ar net internetu?
Atsakymai būtų du. Formaliai dažniausiai pagalbos kompiuterinio raštingumo klausimais prašo vyresni asmenys. Nurodomos tokios priežastys: nedrįsta, negeba, stengiasi išsisukti be kompiuterių, telefonų, interneto, naudoja kitus informacijos paieškos būdus, vengia mokytis naujų dalykų. Tačiau pastebime, kad susipažinę, apmokyti –džiaugiasi, teigia nežinoję, kad taip lengva naudoti DI darbo paieškai, CV kurti, kompetencijoms tobulinti. Čia ypač praverčia
ŠAVB rengiami kompiuterinio raštingumo mokymai.
Neformaliai kalbant, dažnai pastebiu, kad klientai maždaug iki 50 metų amžiaus puikiausiai savarankiškai internetu apsiperka Ispanijoje, tačiau negeba prisiregistruoti Užimtumo tarnybos puslapyje, nekalbant apie darbo paiešką naudojantis DI, CV kūrimą ir kt. Tai motyvacijos, mokymosi, savivertės ir kiti dalykai. Mano nuomone, mes (Užimtumo tarnyba ir ŠAVB, kaip socialiniai partneriai) suteikiame galimybes, o pasinaudoti ir naudotis – asmeninis kliento pasirinkimas ir atsakomybė.
Į ŠAVB mokymus kvietėte savo klientus ne tik Šiaulių mieste, bet ir Mažeikiuose, Joniškyje, Telšiuose, Plungėje. Planuojama apsilankyti ir kituose miestuose. Ar matote tendenciją, kad mažesniuose miestuose žmonės turi menkesnes medijų ir informacinio raštingumo kompetencijas?
Statistiškai mažesniuose miestuose yra ir mažesnė mokymų pasiūla, jų įvairovė. Kažin, ar mažesnių miestų gyventojai turi menkesnes kompetencijas, jas padeda užtikrinti visi vietos švietimo bei kultūros partneriai. Rajono ir miestelių bibliotekos yra puikūs bendruomenės švietimo centrai, turintys materialinę bazę ir kvalifikuotus specialistus. Mokymų, renginių, veiklų pasiūla, leidžianti ugdyti medijų ir informacinio raštingumo kompetencijas, vyksta ir mažesniuose miestuose, svarbu domėtis ir dalyvauti. Kita vertus, net esant mokymų pasiūlai, pastebime, kad susidomėjimas jais yra mažesnis. Kaip priežastį, kodėl nesidomi renginiais, mokymais, asmenys nurodo
judumo, susisiekimo, socialines, ekonomines priežastis, sezoninius ūkio darbus ir pan. Pasikartosiu – siūlyti paslaugas yra pareiga, jomis naudotis – pasirinkimas.
Kokių įgūdžių, jūsų nuomone, žmonėms trūksta labiausiai / kokių įgūdžių labiausiai geidžia darbdavys?
Užimtumo tarnyba vykdo nemažai darbo rinkos poreikių ir darbdavių lūkesčių tyrimų. Jau keletą metų iš eilės kaip vieną pagrindinių reikalavimų potencialiam darbuotojui darbdaviai nurodo motyvaciją. Čia puikiai padeda įvairios veiklos, renginiai, akcijos, mokymai, organizuojami vietos bibliotekose. Juose asmuo gali pažinti savo gebėjimus, tobulinti kompetencijas, išmokti naujų dalykų – visa tai kelia asmens savivertę, savivoką, motyvaciją.
Gal matote daugiau bendradarbiavimo su biblioteka galimybių?
Labai džiaugiamės bendradarbiavimu su ŠAVB, nes jis atliepia Užimtumo tarnybos klientų poreikius, suteikia platų paslaugų spektrą: nuo darbo mugių nepilnamečiams (tradicine tampanti darbo mugė moksleiviams „Darbavasaris“), visas amžiaus ir gebėjimų grupes apimantys DI ir medijų raštingumo mokymai, iki specializuotų projektų, tokių kaip ypač didelio susidomėjimo sulaukę mokymai „Darbinių įgūdžių lavinimas vyresnio amžiaus žmonėms“.
Bibliotekose dirba puikūs specialistai, kurie geba kurti ir realizuoti įvairių kompetencijų ir įgūdžių lavinimo projektus, yra kūrybiški, lankstūs, gebantys prisitaikyti ir keistis.
Tomas Pauliuščenka
Skaitymo turnyre dalyvavusi Joniškio Mato Slančiausko progimnazijos moksleivių komanda „MSP šauniausi“. Ievos Frišmantės nuotr.
Ką ir kaip skaitė Skaitymo turnyro dalyviai?
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) ne vienus metus rengia įvairias
skaitymo skatinimo akcijas, inicijuoja projektus, jau keletą dešimtmečių kasmet rengia populiarų Knygos pristatymo konkursą. Šį kartą nuspręsta išbandyti naują skaitymo skatinimo formą, kurią įkvėpė už Atlanto, Jungtinėse Amerikos Valstijose, vykstančios itin populiarios, per televiziją transliuojamos varžytuvės „Battle of the Books“ („Knygų mūšis“). Idėja pritaikyta Lietuvos moksleiviams, sukurtas originalus turnyro formatas, kuris, sprendžiant iš dalyvių ir juos atlydėjusių mokytojų bei bibliotekininkų entuziastingų atsiliepimų, išties pasiteisino.
Atrinktos įvairių žanrų ir tematikos knygos
Skaitymo turnyrui pradėta ruoštis iš anksto. Paskelbus registraciją gana greitai užsiregistravo po dešimt komandų į 5–6 klasių ir 7–8 klasių mokinių grupes. Dalyvių geografija buvo plati, apėmusi daugelį Telšių ir Šiaulių apskričių miestų ir miestelių, – nuo Rietavo iki Joniškio. Likus mėnesiui iki turo pradžios komandos gaudavo 10 knygų sąrašą, kurį sudarė Tarptautinės vaikų ir jaunimo
literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius. Iš viso buvo sudaryti 6 sąrašai, atrinkta 60 knygų – po 30 knygų kiekvienai amžiaus grupei.
Kaip sakė IBBY Lietuvos skyriaus Valdybos
narė Urtė Šulskienė, stengtasi atrinkti kuo
įvairesnę ir visapusiškai vertingą literatūrą: „Galvojome apie skirtingų laikotarpių, įvairių
šalių autorius ir pripažintus jų kūrinius. Kiekviename knygų dešimtuke specialią vietą užėmė lietuvių literatūra – visada tikslingai stengėmės įtraukti bent du lietuvių autorių kūrinius.“
Iš lietuvių autorių 5–6 klasių mokiniams
teko skaityti Gendručio Morkūno, Petro Tarasenkos, Neringos Vaitkutės, Justino Žilinsko, Vytauto Račicko, Vytautės Žilinskaitės, 7–6 klasių dalyviams – Ilonos Ežerinytės, Kristinos Gudonytės, Renatos Šerelytės, Kotrynos Zylės, Akvilinos Cicėnaitės knygas. Kitas svarbus knygų atrankos kriterijus –įvairi knygų tematika, skirtingas pasakojimo stilius, kad Skaitymo turnyro dalyviai pasimėgautų tiek problemine proza, tiek fantastine, istorine ar humoristine literatūra. „Nevengėme sudėtingesnių, daugiasluoksnių knygų ir tikrai storų, solidžių leidinių (nors jie šiek tiek gąsdino dalyvius ir tapo tikru išbandymu). Į sąrašą pateko ir šiuolaikiniai bestseleriai, ir primiršta klasika – moksleiviams buvo puiki proga ją atrasti iš naujo“, – apie knygų atranką kalbėjo U. Šulskienė. Skaitymo turnyro dalyviai skaitė jau klasika tapusias
Michaelio Endės, Astridos Lindgren, Žiulio
Verno, Tomo Main Rido, Marko Tveno, Džeko Londono, Rėjaus Bredberio, Harietos BičerStou, Edmondo de Amičio ir kitų rašytojų
knygas. Daugiausia remtasi Kęstučio Urbos sudarytu rekomenduojamų knygų sąrašu, tačiau buvo įtraukta ir kitų knygų.
Skaitymo turnyro atrankinio turo akimirka. Nuotraukoje – 7–8 klasių moksleivių komandos. Ievos Frišmantės nuotr.
Sudėtingiausi – „gyvi“ klausimai
Iš viso Skaitymo turnyrą sudarė trys turai. Į pirmą turą atvyko po 10 abiejų grupių komandų. Pirmieji du turai buvo atkrintamieji, po jų atsisveikindavome su dviem silpniausiai pasirodžiusiomis komandomis, o paskutinis –finalinis – turas vainikavo visą turnyrą. Finalą pasiekė po 6 geriausias abiejų amžiaus grupių komandas.
Skaitymo turnyre mokinių laukė įvairaus tipo klausimai. Pirmas raundas buvo „Kahoot“ viktorina – 10 klausimų su keturiais atsakymų variantais. Čia daug lėmė mokinių reakcija, šis etapas mokiniams buvo vienas iš smagiausių. Kito etapo formatas buvo paremtas Lietuvoje populiariomis komandinėmis viktorinomis, vadinamomis protmūšiais. Atsakyti į šio turo klausimus turėjo padėti tam tikros užuominos, tad čia reikėjo visos komandos pastangų, net
ir tų narių, kurie neskaitė knygos, pagal kurią sugalvotas klausimas.
Sudėtingiausias komandoms buvo trečias etapas, vadinamieji „gyvi“ klausimai, kai reikėjo atsakinėti žodžiu į mikrofoną. Šiuo etapu buvo siekiama vieno iš projekto tikslų –ugdyti viešojo kalbėjimo įgūdžius.
Ne vienas dalyvis anketose atsakinėjimą žodžiu įvardijo kaip vieną iš didžiausių Skaitymo turnyro iššūkių. Džiugu, kad su kiekvienu turu mokiniai drąsėjo ir į finalą atvykusių komandų dauguma narių jau buvo įveikę viešojo kalbėjimo baimę.
Kaip sakė turnyre dalyvavę moksleiviai ir juos atlydėję mokytojai bei bibliotekininkai, norint laimėti svarbu buvo ne tik įdėmiai perskaityti knygas, bet ir pasitikėti savo komanda. Penki komandos nariai kiekvienam turui gaudavo perskaityti 10 knygų. Jas teko pasidalinti tarpusavyje, nes kiekvienam mokiniui per mėnesį perskaityti visas knygas būtų per sunku.
Nelengva užduotis klausimų kūrėjams ir vertintojams
Skaitymo turnyro organizatoriams, klausimų kūrėjams ir vertintojams reikėjo „sukonstruoti“ logišką, patrauklų, patogų varžytuvių mechanizmą – kokie klausimai, kiek jų užduoti, kaip vertinti atsakymus ir pan. Klausimus kūrė patyrę bibliotekos specialistai, jiems talkino žinomi vaikų rašytojai Justinas Žilinskas ir Ilona Ežerinytė bei JAV ambasados Lietuvoje darbuotojai. Pasak Urtės Šulskienės, „literatūra – ne matematika, tad klausimų kūrėjams ir vertintojams teko sudėtinga užduotis laviruoti tarp tikslaus, griežto
moksleivių pateiktų atsakymų vertinimo ir gebėjimo į tuos atsakymus pažvelgti atvirai, šiek tiek interpretuojant ir suvokiant juos ne pažodžiui.“ Jai pritarė ir Skaitymo turnyro vertinimo komisijos narė vyr. bibliotekininkė
Vaida Antanaitienė: „Kuriant atvirus klausimus būtina galvoti apie atsakymą, kad jis būtų tikslus, kad komisijai nekiltų abejonių, kaip jį vertinti. Nemažai laiko buvo skirta kartu su kolegomis tikslinant ir konkretinant klausimus, kad neliktų interpretacijų. Vertinant komandas buvo džiugu išgirsti teisingus atsakymus. Kai teisingo atsakymo nesulaukdavome, kildavo mintis, kad klausimas per sudėtingas.
Šis darbas patiko, nes visas knygas, iš kurių galvojau klausimus, ne tik perskaičiau, bet ir išnarsčiau po kaulelį.“
Geriausiai turnyre pasirodžiusios komandos apdovanotos bibliotekos įsteigtais solidžiais prizų rinkiniais, kuriuos sudarė ausinės, išmaniosios apyrankės, kolonėlės, knygos ir rėmėjų „Terra publica“ dovanoti stalo žaidimai. Žinoma, ir kitų turnyre dalyvavusių komandų pastangos neliko neįvertintos – visos buvo apdovanotos paguodos prizais.
Šis Skaitymo turnyras parodė, kad tinkamai parinktos priemonės šiuolaikiniams moksleiviams suteikia daug motyvacijos skaityti knygas ir gilintis į vertingą grožinę literatūrą. Tikimės, kad turnyro metu skaitymo malonumą pajutę mokiniai vis dažniau užsuks į biblioteką, o knyga jiems taps neatsiejama gyvenimo dalimi.
Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.
Robertas Gedrimas
Radviliškio viešosios bibliotekos vidinį kiemelį puošiantis Martyno Gaubo sukurtas „Skaitantis vaikas“ simbolizuoja ne tik nerūpestingą vaikystę, džiaugsmą mažais dalykais, bet ir naują skaitytojų kartą. Gretos Simonavičienės nuotr.
„Skaitantis vaikas“ Radviliškio
bibliotekos kiemelyje
Į Radviliškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vidinį kiemelį užsukusius lankytojus pasitinka mažo berniuko skulptūrėlė. Ją sukūrė radviliškietis dailininkas, skulptorius, grafikas, pasaulio skulptorių tinklo „Sculpture network“ ir Lietuvos dailininkų sąjungos narys Martynas Gaubas. Prieš trejus metus į bibliotekos kiemą atkeliavusiai skulptūrėlei „Skaitantis vaikas“ radviliškiečiai šią vasarą sukūrė ir legendą.
Idėja sukurti skulptūrą „Skaitantis vaikas“ kilo Radviliškio viešosios bibliotekos direktorei
Violetai Šukaitienei ir kultūros projektų vadovei
Jolantai Kvedarienei. Unikalios skulptūrėlės aukštis tesiekia 8,5 cm, o plotis – 13 cm, tačiau viena mažiausių skulptūrų Lietuvoje tapo neatsiejama Radviliškio viešosios bibliotekos dalimi.
2024-ųjų vasarą Radviliškio viešoji biblioteka kvietė radviliškiečius kurti legendas apie „Skaitantį vaiką“. Konkursui pateikti legendų tekstai buvo išspausdinti knygelėje. Konkurso nugalėtojos lietuvių kalbos mokytojos metodininkės Gitanos Abromikienės sukurtą legendą galima išgirsti apsilankius vidiniame bibliotekos kiemelyje ir nuskenavus šalia esantį QR kodą išmaniuoju įrenginiu.
Skulptūros autorius Martynas Gaubas, meistrystę atskleidžiantis kiekviename savo kūrinyje, pasakoja, kad „Skaitančiam vaikui“ pagaminti naudojo bronzą, nes norisi ilgaamžių dalykų. „Tai juvelyrinis darbas, kuriam naudojau ilgaamžę klasikinę medžiagą bronzą. Skulptūrėlė nebijo vandalų, gali daug metų stovėti po atviru dangumi, o metams bėgant bronza tik gražėja“, – sako menininkas.
M. Gaubas prisimena, kad pritarė idėjos autorių sumanymui bibliotekos lankytojams padėti patirti atradimo džiaugsmą: „Norėjosi jaukaus akcento, tad iš pat pradžių sutarėme, kad skulptūrėlė neturi būti ryškiai matoma.
Užsuki į bibliotekos vidinį kiemelį ir netyčia atrandi „Skaitantį vaiką“...“
Paklaustas, ar „Skaitantis vaikas“ neturi „giminaičių“ kitose šalyse, skulptorius juokiasi: „Mano, kaip menininko, sąmonė ir yra tokia –nuolat ieškanti asociacijų, sąsajų. Puiku, kad ir kitiems kyla įvairių minčių.“
Radviliškietis M. Gaubas, dabar gyvenantis Birštone, pasakoja, kad gimtajam Radviliškiui jaučia nostalgiją, miestelyje tebegyvena jo tėvai. „Šiuo metu esu atradęs naują gyvenimo erdvę, tačiau Radviliškis – mano miestas. „Skaitantis vaikas“ asocijuojasi su mano vaikyste. Į Radviliškio viešąją biblioteką ėjau,
skaičiau knygas. Tėtis vesdavosi į parodas –parodos Radviliškyje vykdavo būtent bibliotekoje, o ne, tarkim, Kultūros centre. Mano paties pirmoji paroda 1997-aisiais taip pat įvyko bibliotekoje Radviliškyje. Tiesa, apie tą parodą nesu užsiminęs jokiuose kataloguose. Buvau 17-metis moksleivis, o už eksponuotus darbus susilaukiau nemažai kritikos... Negaliu dabar pasakyti, koks tai buvo žanras: tapiau Aivazovskio, Šiškino stiliumi, kitiems tai atrodė kaip kopijos, o man pačiam labiausiai rūpėjo įvaldyti jų atlikimo techniką“, – prisimena skulptorius.
M. Gaubas pasakoja, kad šiuo metu dirba pagal užsakymus: kuria Bobo Dylano skulptūrą ir net 8 metrų kūrinį ant vienos bažnyčios. „Radviliškyje esu sukūręs bažnyčios duris, šventoriuje stovi mano rūpintojėlis. Nežinau, ar tebėra „Mano batai“, palikti prie suoliuko… Tikiuosi, Radviliškiui sukurti ką nors daugiau, įspūdingiau. Tiesa, esmė – ne kūrinio dydis, menininkui daug svarbiau pabandyti įvairius formatus, priimti iššūkius, – sako jis. – Tikiuosi, kad „Skaitančio vaiko“ žinutę suprato kiekvienas – reikia apsilankyti bibliotekoje, atrasti patinkančią knygą ir pasinerti į nuostabų knygų pasaulį.“
Nuskenavus QR kodą išmaniuoju įrenginiu galima išgirsti pasakojimą apie „Skaitančio vaiko“ skulptūrą ir legendą, kurią konkurso metu sukūrė radviliškiečiai. Sugeneruotą QR kodą skaitytojai gali rasti šalia „Skaitančio vaiko“ skulptūrėlės Radviliškio viešosios bibliotekos kiemelyje.
Jūratė Sobutienė
Kairėje – pašto rūmai 1939 m. Maušos Fligelio nuotr., Petro Kaminsko kolekcija. Dešinėje – pašto pastatas 2024 m. Tomo Pauliuščenkos nuotr.
Aušros alėja 42: Šiaulių pašto rūmai
Aštuntoji Aušros alėjos pastatų istorija pasakoja apie 85-uosius metus skaičiuojantį tarpukario modernizmo statinį – Šiaulių centrinį paštą. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje pastatytus pašto rūmus projektavo Lietuvos statybos inžinierius, architektas Klaudijus Dušauskas-Duž, konstrukcijas – inžinierius, statybinių konstrukcijų projektuotojas Anatolijus Rozenbliumas.
Medžiaga publikacijai rinkta iš Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) fonduose saugomų knygų, periodinių leidinių, naudotasi Lietuvos skaitmeninto kultūros paveldo portalo epaveldas.lt turiniu. Tekstas iliustruotas ŠAVB Kultūros paveldo tyrimų ir sklaidos skyriuje sukaupta ikonografine medžiaga ir kolekcininko Petro Kaminsko kolekcijos nuotraukomis.
Statybų istorija spaudos puslapiuose
1930 metų pradžioje Šiaulių miesto laikraštyje skelbtoje Šiaulių pašto, telefono ir telegrafo istorijos apžvalgoje teigta, kad ši įstaiga po Pirmojo pasaulinio karo įsikūrė ir veikia Tilžės ir Pašto gatvių kampe esančiame pastate. Minėta, kad šimtą tarnautojų turinti „įstaiga bei jos darbas turi tendencijos
AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA
plėstis“ (Momentas, 1930, saus. 25, p. 4).
Senajame XIX a. pastate (jis nugriautas apie 1970 m., vėliau toje vietoje pastatyti Šiaulių projektavimo rūmai) vis labiau trūko vietos besiplečiančiai telefono stočiai, pašto paslaugoms, todėl nuspręsta statyti naują. 1937 m. balandžio 6 d. į Šiaulius atvykusiai
šešių asmenų Paštų valdybos tarpžinybinei komisijai buvo pristatyta 13 sklypų. To meto laikraštyje skelbta, kad „tinkamiausias sklypas yra D. Zubovo ir Lifšico, Dvaro ir Aušros al. kampas (prieš Lietuvos banką), todėl komisija tik su tų sklypų savininkais ir vedė derybas“ (Įdomus mūsų momentas, 1937, bal. 11, p. 3).
Už abu sklypus, sudarančius 7 000 kv. metrų plotą, sutarta sumokėti 122 000 litų. 1940 m. spaudoje rašyta, kad už 8 248 kv. metrų žemės sklypą buvo sumokėta 121 000 litų (Pašto pasaulis, 1940, nr. 4, p. 56). 1998 m. Virginijus Šniukas (tuometinis AB „Lietuvos telekomas“ Šiaulių filialo direktorius) detalizavo, kad iš „grafo V. Zubovo1 buvo nupirkti 6 825 kv. m ir iš Juditos Lipšicienės 1 423 kv. m žemės“ (Lietuvos ryšiams – 80, p. 116). Pasirinktoje vietoje stovėjo miško medžiagų sandėliai, kuriuos iki liepos 1 d. savininkai turėjo iškraustyti, kad statybos darbų pradžioje jais galėtų naudotis rangovai.
1938 m. vasarį miesto laikraštyje pranešta, kad pagal pašto inžinieriaus K. Dušausko parengtą projektą jau „pradėti pašto rūmų pamatų paruošiamieji darbai“ (Įdomus mūsų momentas, 1938, vas. 6, p. 1).
Tų pačių metų birželio pradžioje apie tuoj prasidėsiančias Šiaulių pašto statybas rašyta respublikiniame laikraštyje: „Gegužės 19 d.
įvykusiose varžytynėse Šiaulių pašto rūmų statybą paėmė rangovai Kaplanas ir Romas už 747 440 Lt. Dabar varžytynes turės dar patvirtinti susisiekimo ministeris, o po to netrukus prasidės statybos darbai. Visa statyba turės būti baigta per 14 mėnesių iki 1939 m. rugpjūčio 1 d. Pašto rūmų projektą sudarė inž. Dužauskas2. Rūmai bus trijų aukštų ir užims kuone pusę Aušros alėjos kvartalo tarp Dvaro ir Varpo gatvių“ (Lietuvos žinios, 1938, birž. 2, p. 10). Ta pati informacija po trijų dienų pakartota Šiaulių miesto laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ (1938, birž. 5, p. 4).
Statybų terminų buvo laikytasi, darbai baigti numatytu laiku. Tebevykstant statyboms spaudoje pasirodė žinutė apie pašto teritorijoje rastą 4 metrų ilgio seną medinę šulinio pompą, kurią pažadėta perduoti muziejui (Įdomus mūsų momentas, 1938, gruod. 11, p. 4). Informacija, tiesiogiai susijusi su naujuoju statiniu, publikuota 1939 m. balandį. Deja, „Pašto pasaulio“ bendradarbis, Šiaulių pašto valdininkas, 1939 m. spalio pabaigoje paskirtas Valkininkų pašto viršininku (Pašto valdybos žinynas, 1939, nr. 6, p. 123) Jurgis Janušauskas (išeivijoje – Jurgis Janušaitis) nepagailėjo kritikos: „Rūmai, tiesa, dideli, tačiau išvaizda iš oro neteiks ypatingo grožio. Visą šių rūmų didingumą nustelbia langų išvaizda. Langai, palyginamai, labai maži ir kas svarbiausia, kiekvienas langas turi po 10 stiklų. Tikrai atrodo, kad čia ne moderniškas pašto pastatas, bet lyg kareivinės. <...> Tuo labiau reikėjo pasirinkti tinkamesnę langų išvaizdą, kad Šiauliai yra antras po Kauno miestas ir
1 Cituojamuose šaltiniuose nurodyti skirtingi Zubovo vardo inicialai.
2 Pavardės rašyba įvairuoja.
žymiai daugiau reikalauja reprezentacijos, kaip kiti miesteliai“ (Pašto pasaulis, 1939, nr. 4, p. 64).
Tikėtina, kad buvo ir daugiau žmonių, kuriems nepatiko architektūrinė naujojo pašto išraiška, tačiau Aušros alėjoje iškilęs, 42-uoju numeriu pažymėtas reprezentacinis trijų aukštų L raidės formos pastatas tapo Šiaulių modernizmo architektūros pavyzdžiu.
Apie Šiaulių paštininkams dovanotus rūmus laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ rašyta 1939 m. rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje (pavyko rasti tik šių publikacijų bibliografines nuorodas). Tų pačių metų rugsėjo mėnesį „Pašto pasaulyje“ savo mintimis vėl dalijosi J. Janušauskas, tąkart jau neslėpdamas džiugesio: „Rugsėjo 19-toji diena Šiaulių paštininkams atnešė didelį džiaugsmą. <...> Senojo pašto kiemo vartai užsivėrė. <...> rugsėjo dvidešimtosios dienos rytą visi skubėjo į naujuosius rūmus <...>. Naujieji rūmai gražūs. Savo didumu jie pralenkia visus iki šiol esamus Šiaulių miesto pastatus. Skyrių patalpos erdvios. Trečiojo aukšto dalį yra užėmęs Prekybos Institutas. Naujuose rūmuose yra keletas butų, kambariai paštininkų draugijai „Žinia“ ir valgyklai“ (Pašto pasaulis, 1939, nr. 9, p. 123). Teksto autorius mini, kad rūsyje įkurtai skaityklai vėliau turėtų būti skirta kita erdvė, po Naujųjų metų planuojama baigti montuoti centrinę telefonų stotį, kai kuriose patalpose atsiras stiklinės pertvaros. Šiaulių „Aušros“ muziejaus kurtoje tinklalaidėje „Šiaulių albumas: portretai“ Vilniuje gyvenantis šiaulietis, Pelikso Bugailiškio premijos laureatas Sigitas Vladas Saladžinskas prisimena, kad visur buvo labai kokybiškas
šlifuotas ar poliruotas stiklas. Trečiajame aukšte kelios patalpos laikinai buvo suteiktos iš Klaipėdos į Šiaulius perkeltam Prekybos institutui (Pirmoji aukštoji mokykla Šiauliuose, p. 12).
Tiesa, dar prieš oficialų pastato atidarymą spaudoje pasirodė žinučių dėl nekokybiškai atliktų statybos darbų. 1940 metų pradžioje minėtame pašto žurnale pranešta apie užšalusius vandentiekio vamzdžius (tą žiemą Šiauliuose temperatūra buvo nukritusi iki –30°) ir negerai įrengtą elektros instaliaciją. Neapsieita be gana aštrios kritikos: „Nors naujas namas ir negali kartais būti ideališkai patenkinąs savo numatytą paskirtį, bet čia daugelis nori kaltinti per daug gobšią ir šykščią žydišką rangovo kišenę. Ar nebūtų tikslu visus trūkumus papildyti iš likusios garantijos, kad po metų nereikėtų vėl skirti didelių sumų remontams“ (Pašto pasaulis, 1940, nr. 1, p. 17). Miesto spaudoje pasirodė informacija apie neva skylančias pašto sienas: „Iš pradžių dar buvo manyta, kad tai skyla tik tinkas, tačiau dabar jau nelieka jokių abejonių, kad milijoninių rūmų pamatai nusėda. <...> Teko patirti, kad skubiai bus sudaryta ekspertų komisija būklę išaiškinti ir daryti reikalingų žygių“ (Įdomus mūsų momentas, 1940, vas. 4, p. 1). Po savaitės pranešta, kad Pašto valdyba paneigė šią informaciją ir patikino, jog pastebėti plyšiai grėsmės pastato konstrukcijai nekelia (Įdomus mūsų momentas, 1940, vas. 11, p. 1). Kovo antroje pusėje šiauliečiams dar kartą priminta, kad „tų namų statybą ir minėtų gandų tikrumą ištirti buvo sudaryta speciali komisija iš kelių inžinierių, Valstybės kontrolės atstovo ir eksperto doc. inž. Markūno. Komisija priėjo
AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA
išvadą, kad pamatuose ir pagrindinėse sienose jokių plyšių, išskyrus temperatūros siūles, nerasta. <...> Taigi gandai apie Šiaulių pašto rūmų statybos netinkamumą neturi pagrindo“ (Įdomus mūsų momentas, 1940, kovo 17, p. 2).
1940 m. kovo mėnesio „Pašto pasaulio“ viršelyje – Šiaulių pašto rūmai horizontaliai surikiuotomis langų eilėmis, įrėmintomis reljefinėmis vertikalėmis, masyvus granitinis cokolis, pastato centre – platus įėjimas su įgilintais laiptais.
„Pašto pasaulio“ viršelis. 1940 m., nr. 3.
Oficiali pašto rūmų atidarymo ceremonija vyko 1940 m. balandžio 13 dieną. Susisiekimo ministrą Joną Masiliūną, Pašto, telegrafo ir telefono valdybos direktorių Vaclovą Birutavičių-Birutį, miesto burmistrą Petrą Linkevičių ir kitus svečius sutiko Šiaulių pašto viršininkas Mykolas Meškauskas su paštininkais, pastatą šventino klebonas
Konstantinas Daukantas. S. Saladžinskas mini, kad interjerą puošė lietuviškų pašto ženklų piešiniai, stikliniai vitražai, ąžuolinės durys (Šiaulių kraštas, 2016, liep. 1, p. 5).
Apie šventę rašyta vietinėje ir respublikinėje spaudoje. Balandžio 15 d. trumpa žinutė išspausdinta „Lietuvos aide“. O miesto laikraštis skelbė, kad „balandžio 13 d. naujieji Šiaulių pašto rūmai pasipuošė žaliais vainikais, tautinėm vėliavom <...>. Mat, tą dieną buvo naujųjų, baltų, didingų 3-jų aukštų pašto rūmų šventinimo iškilmės <...>. 15 val. prie pašto rūmų išsirikiavo špaleriais pašto tarnautojai ir susirinko daug šiaip šiauliečių. <...> Šventinimo iškilmės vyksta operacijų salėje, kuri papuošta dideliu Respublikos Prezidento atvaizdu ir kt.“ (Įdomus mūsų momentas, 1940, bal. 21, p. 1). Pranešta, kad rūmų statyba kainavo 745 000 litų. Pašto valdybos direktorius Birutis „paminėjo ir šios šiauliečių šventės dualizmą, nes kartu su naujųjų pašto rūmų atidarymu, minima ir naujoji Šiaulių centrinės baterijos telefonų stotis, kuri vos prieš porą savaičių paleista darban ir jau sėkmingai veikianti“ (Pašto pasaulis, 1940, nr. 4, p. 58–59).
Pašto veikla okupacijų metais (1940–1944)
Nepriklausomos Lietuvos gyventojams skirtų Šiaulių pašto rūmų veikla truko labai trumpai: 1940 m. birželį Lietuvoje prasidėjo sovietinė okupacija, tą pačią vasarą kraštas buvo aneksuotas, 1941 m. birželį Šiaulius okupavo vokiečiai, o 1944 m. vasarą vėl grįžo sovietai. Išeivijoje veikusi Lietuvių paštininkų sąjungos centro valdyba 1968 m. Čikagoje išleido pašto bendradarbių atsiminimų knygą „Nuo krivulės iki raketos“, kurioje prisiminimais apie Šiaulių pašto veiklą okupacijų metais
Tarpukario Šiaulių pašto darbuotojas Juozas Klevickas. Petro Kaminsko kolekcijos nuotr.
pasidalino Jonas Tijūnas – tarpukario pašto darbuotojas, karo metais vadovavęs Šiaulių paštui ir dalyvavęs rezistenciniame judėjime.
Jis teigė, kad pašto rūmams grėsmė buvo iškilusi 1941 m. birželio 25 d.: sovietų valdžios paskirtiems pašto pareigūnams buvo įsakyta pastatą ir įrenginius sunaikinti. Jų veiksmus atidžiai sekė kartu su okupantais dirbę ir pogrindyje veikę lietuvių paštininkai. Artėjant vokiečiams iš Šiaulių besitraukiantys bolševikai „padegė automatinės telefono centrinės krosą-skirstiklį ir akumuliatorinėje peršovė keletą baterijos celių“ (Nuo krivulės iki raketos, p. 397). Rizikuodami gyvybe „paštininkaipartizanai“ gaisrą užgesino ir apsaugojo pastatą nuo didesnės nelaimės. Sunku buvo ir vokiečių okupacijos metais.
Pradžioje pašto salė buvo padalinta į dvi dalis: Lietuvos ir Vokietijos paštą. J. Tijūnas šį faktą vadino vieninteliu tokiu kuriozu Lietuvos pašto istorijoje (ten pat, p. 412), o 1941 m. gruodžio 31 d. „lietuviškojo pašto administracija nustojo bet kokių teisių ir simboliško savo statuso“, paštininkai veiklą perkėlė į pogrindį (ten pat, p. 413). Po Antrojo pasaulinio karo Šiauliuose buvo sugriauta apie 85 proc. pastatų, daugiausia – miesto centre, tačiau Šiaulių pašto rūmai šio likimo išvengė. Išlikusios pokario nuotraukos (žr. limis.lt) liudija, kad pastato išorėje labiausiai nukentėję langai. Žinoma, Šiaulių ryšių skyriaus veikla sutriko, nes pasitraukdami vokiečiai išsivežė pagrindinę aparatūrą, dalį paliktos sudaužė (Šiauliai, p. 87).
Sovietmetis
Po karo Lietuva liko Sovietų Sąjungos sudėtyje, todėl pastatų interjeruose atsirado sovietinių simbolių. Pastato paskirtis nepakito: jame veikę pašto, telefono, telegrafo skyriai buvo vadinami Šiaulių ryšių kontora, vėliau –Šiaulių rajono ryšių mazgu, kuris 1975 m. reorganizuotas į Šiaulių telegrafo ir telefono stotį (TTS) ir Šiaulių centrinį paštą (Lietuvos ryšiams – 80, p. 117). Sovietmečiu mažai pakito klientų aptarnavimo salės erdvė, išsaugota viršutinės dalies salės apšvietimo struktūra. Nesikeitė ir išorinis pastato vaizdas. Šiaulių miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros valdyba 1976 m. buvo patvirtinusi sprendimą pastato fasadą nuvalyti smėliu (F 932, ap. 1, b. 48, lap. 14).
1969 m. miesto laikraštyje paskelbta apie architektės Virginijos Taujanskienės parengtą
AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA
pašto rūmų rekonstrukcijos projektą: „Melnikaitės [dabar Dvaro] gatve žemyn bus pristatytas fligelis, savo dydžiu lygus esamam ryšių mazgo pastatui. Ten įsikurs 10 000 abonentų automatinė telefono stotis ir kitos tarnybos“ (Raudonoji vėliava, 1969, rugs. 4, p. 1). Tik 1987 m. naujame keturių aukštų priestate (statybos prasidėjo 1982 m. pabaigoje) pradėjo veikti nauja ATS, kurią projektavo architektas Albertas Ratnikas (Raudonoji vėliava, 1980, saus. 22, p. 2). Bet tai jau kito pastato istorija...
Šiaulių paštas 1985 m. Zenono Prunskaus nuotr. iš kraštotyros darbo „V. Kapsuko gatvė Šiauliuose“ (Šiauliai, 1985).
Pokyčiai po 1990-ųjų Atkūrus nepriklausomybę buvo svarbu interjerui grąžinti savos valstybės ženklus. Jau 1991 m. lapkričio 8 d., po metus trukusios rekonstrukcijos, pirmieji lankytojai priimti pagrindinėje operacijų salėje. Buvo siekta atkurti pirminį salės vaizdą. Tuometinė pašto direktorė Laima Būdvytienė apgailestavo, kad nepavyko rasti jokių brėžinių, naudotasi tik 1938 m. nuotrauka. Rekonstrukcijos projekto autorius – Igoris Gaidamovičius, dizainerė –Gražina Šimoliūnienė, konstruktorius –
Edmundas Jonaitis. Ne visus sumanymus pavyko įgyvendinti, tačiau patalpos tikrai pagražėjo, ateityje planuota atnaujinti kitas erdves (Šiaulių naujienos, 1991, lapkr. 9, p. 1). 1999 m. miestiečiai skundėsi, kad lauko durys labai masyvios, todėl sunku atidaryti. Centrinio pašto direktorius Petras Veigneris teisindamasis dėl lėšų trūkumo užsiminė, kad durims jau 20 ar 30 metų (Šiaulių naujienos, 1999, spal. 12, p. 8). Gerokai vėliau durys buvo pakeistos, įrengta nuovaža žmonėms, susiduriantiems su negalia.
Tris dešimtmečius po nepriklausomybės atkūrimo pašto rūmai buvo naudojami pagal pirminę paskirtį, tačiau naujų technologijų atsiradimas pakeitė ir ryšių sistemas. Atsisakant tradicinių pašto, telefono ir telegrafo paslaugų, mažėjo Lietuvos ryšių įstaigų. Ištuštėjo ir Šiaulių centrinis paštas, ne vienam palikęs nostalgiškus prisiminimus.
Pašto įstaigos nebeliko, tačiau pastato, tapusio miesto identiteto dalimi, istorinė ir architektūrinė vertė išlieka svarbi. 2020 m. LRT televizijos laidoje „Stop kadras“ Šiaulių pašto rūmus pristatė architektas Algimantas Černiauskas ir architektūros istorikė Jolita Kančienė. Architektas sakė, kad „paštas buvo vienas reikšmingiausių valstybės pastatų, atspindintis požiūrį į kultūrą, visuomenines erdves.“ J. Kančienė atkreipė dėmesį, kad prie trijų aukštų monolito kiemo pusėje prijungtõs operacijų salės tūris primena bazilikinį paaukštinimą: „centrinė dalis aukštesnė, šoninės dalys žemesnės, viršuj – vitražiniai langeliai.“ Tuo metu dar veikiančiame pašte laidos dalyviai rado pneumatinį paštą (kampinėje spintoje) ir kitų autentiškų detalių.
Pašto pastatą kelis kartus bandyta parduoti aukcione, bet kaskart nesėkmingai. 2015 m. liepos 10 d. pardavimo sąlygose buvo nurodyta, kad pastate paštas turės likti (Šiaulių kraštas, 2015, rugpj. 21, p. 5). 2022 metais tris kartus (liepą, rugpjūtį ir lapkritį) skelbtas aukcionas neįvyko, nes neatsirado pirkėjų (Etaplius, 2022, liep. 8, p. 2). Istoriniame pastate paštas veikė iki 2021 m. balandžio 30 d. (Šiaulių kraštas, 2021, bal. 20, p. 3). Iki lapkričio mėnesio jame dar dirbo laiškininkai, dabar patalpos nebenaudojamos.
O kas toliau?..
Devintą dešimtmetį įpusėjęs pastatas neįtrauktas į Kultūros vertybių registrą, užtikrinantį objekto apsaugą, todėl nerimaujama, ar naujasis savininkas įvertins istorinę statinio reikšmę. Šiandien Šiaulių pašto rūmai ištuštėję, bet tikrai dar nevėlu atverti duris naujam gyvenimui, atsižvelgiant į šiuolaikines architektūros paveldo išsaugojimo sąlygas.
Literatūra ir šaltiniai
Aktuali muziejinė kronika, Įdomus mūsų momentas, 1938, gruod. 11.
Petras Bilevičius, Šiauliai, Vilnius, 1972.
Dėl mūsų pašto rūmų, Įdomus mūsų momentas, 1940, vas. 11.
Dėl Šiaulių pašto rūmų statybos, Įdomus mūsų momentas, 1940, kovo 17.
V. Gailius, Pagal 1938 metų nuotrauką..., Šiaulių naujienos, 1991, lapkr. 9.
J., Naujieji Šiaulių pašto rūmai, Pašto pasaulis, 1940, nr. 1.
I. J-inis, Didžiulė šventė Šiaulių paštininkams, Pašto pasaulis, 1940, nr. 4.
J. Januš-kas, Į naujuosius rūmus persikėlus, Pašto pasaulis, 1939, nr. 9.
Jurg. Januš., Naujieji pašto rūmai, Pašto pasaulis, 1939, nr. 4.
A. Kalnėnas, Rekonstrukcijos projektas, Raudonoji vėliava, 1969, rugs. 4.
Aistė Lazauskienė, Pirmoji aukštoji mokykla Šiauliuose: Prekybos institutas (1939–1944 m.), Šiauliai, 2009.
Lietuvos pašto pastatų aukcionas neįvyko, Etaplius, 2022, liep. 8.
Lietuvos ryšiams – 80, sudaryt. Arūnas Krotkus, Povilas Vitkevičius, Vilnius, 1998.
Naujieji pašto rūmai bus Dvaro g. ir Aušros al. kampe, Įdomus mūsų momentas, 1937, bal. 11.
Naujieji pašto rūmai Šiauliuose atidaryti, Lietuvos aidas, 1940, bal. 15.
Naujųjų Šiaulių pašto rūmų, Įdomus mūsų momentas, 1938, vas. 6.
Netrukus bus pradėta pašto rūmų statyba, Lietuvos žinios, 1938, birž. 2.
Nuo krivulės iki raketos, Čikaga, 1968.
Paštininkų ir šiauliečių pasididžiavimas – naujieji pašto rūmai, Įdomus mūsų momentas, 1940, bal. 21.
Pradėta pašto rūmų statyba, Įdomus mūsų momentas, 1938, birž. 5.
Juozas Sabaliauskas, Atsigręžę į saulę, Raudonoji vėliava, 1980, saus. 22.
Simona Simonavičė, Vertingiems pastatams reikia ir architektų kultūros, Šiaulių kraštas, 2016, liep. 1.
Skyla mūsų pašto rūmai, Įdomus mūsų momentas, 1940, vas. 4.
Šiaulių centre esantis paštas netrukus duris atvers naujose patalpose, Šiaulių kraštas, 2021, bal. 20.
Šiaulių pašto istorinė apžvalga, Pašto pasaulis, 1940, nr. 4.
Šiaulių pašto, telefono ir telegrafo įstaigos istorija, Momentas, 1930, saus. 25.
Šiaulių regioninis valstybės archyvas: F 932, ap. 1, b. 48.
Tarnautojų paskyrimai, pakėlimai, iškėlimai ir atleidimai, Pašto valdybos žinynas, 1939, nr. 6.
Laima Zimkienė, Už sunkių centrinio pašto durų –sunkios pašto problemos, Šiaulių naujienos, 1999, spal. 12.
Rita Žadeikytė, Aukcione parduodamas istorinis Šiaulių pašto pastatas, Šiaulių kraštas, 2015, rugpj. 21.
Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka nuo šio pavasario turi naują direktorę. Šias pareigas, laimėjusi skelbtą konkursą, pradėjo eiti iš Skuodo kilusi daugiametę bibliotekininkystės patirtį sukaupusi Jolanta Zubienė. Ji yra Lietuvos bibliotekininkų draugijos tarybos narė. Su naująja bibliotekos vadove kalbėjomės apie jos planus, bibliotekos ir ypač jos filialų kaimo vietovėse būklę, apie šiuolaikinės bibliotekos paskirtį.
Tapote viešosios bibliotekos vadove. Kaip jaučiatės pradėjusi eiti naujas pareigas? Su kokiais iššūkiais pirmiausia susidūrėte ir kaip pavyko juos įveikti?
Prisipažinsiu, įdomus jausmas buvo, kai
paskelbė konkurso rezultatus ir sužinojau, kad jį laimėjau. Užplūdo didžiulės atsakomybės jausmas: atsakomybė už įstaigą, jos veiklą, bibliotekos darbuotojus.
O iššūkių tikrai buvo, vis dėlto naujas
miestas, kolektyvas, kitas darbo pobūdis. Tačiau visi šie pokyčiai malonūs. Telšiai – labai gražus miestas prie nuostabaus Masčio ežero. Kolektyvas priėmė draugiškai, nuoširdžiai palaiko, noriai prisideda prie iniciatyvų.
Papasakokite apie save. Ką veikėte iki tapdama bibliotekos direktore? Kas paskatino siekti šių pareigų?
Iki tapdama Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktore, 17 metų dirbau Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešojoje bibliotekoje. Pradėjau Dokumentų komplektavimo skyriaus vyr. bibliotekininke, vėliau – to paties skyriaus vedėja. Taip pat buvau Lietuvos bibliotekininkų draugijos
Skuodo skyriaus pirmininkė.
Esu aktyvi, nuolat siekianti tobulėti, ieškanti naujų žinių, patirčių – būtent šios
mano asmeninės savybės paskatino siekti bibliotekos direktorės pareigų.
Kas Jums, bibliotekos vadovei, yra didžiausios vertybės?
Man visada didžiausia vertybė buvo pagarba žmogui, mokėjimas jį išklausyti, gerbti kitų žmonių įsitikinimus, nuomones ar jausmus. Juk žmonės tokie skirtingi, todėl aš dažnai sakau: nepaisant skirtumų, mums visiems reikia vietos po saule ir turime po ja sutilpti.
Be abejo, man didžiulė vertybė yra knyga, biblioteka. Tikriausiai todėl ir dirbu bibliotekoje.
Kokios, Jūsų nuomone, savybės būtinos vadovui, lyderiui? Koks vadovavimo stilius Jums priimtinas?
Vadovui, lyderiui svarbu daug savybių: mokėti suburti komandą, ją motyvuoti, siekti išsikeltų tikslų, planuoti. Labiausiai man priimtinas demokratinis vadovavimo stilius, jo ir stengiuosi laikytis. Priimdama sprendimus, išklausau darbuotojų nuomonių, argumentų, skatinu diskutuoti, kalbėtis, nes, kaip puikiai žinome, bendraujant gimsta tiesa, o geriausias yra daugumai priimtinas sprendimas.
Visada akcentuoju komandinio darbo svarbą: jei laikomės išvien, padėdami vieni kitiems, galime pasiekti geresnių rezultatų, kurie džiugins, o gal net nustebins bibliotekos komandą ir bibliotekos lankytojus.
Savivaldybės viešoji biblioteka. Kuo ji svarbi? Kokia ji turėtų būti ateityje? Kokią turite savo bibliotekos viziją?
Savivaldybės viešoji biblioteka tiesiogine prasme yra arčiausiai Lietuvos gyventojų. Platus savivaldybių viešųjų bibliotekų tinklas padeda užtikrinti bibliotekos teikiamų paslaugų prieinamumą, pasiekiamumą mažuose kaimeliuose, kuriuose jau gal ir nebėra kitų kultūros židinių, šaltinių...
Biblioteka ateityje – atvira, šiuolaikiška, atliepianti bendruomenės poreikius, skatinanti ieškoti naujovių, ugdanti toleranciją, pagarbą vieni kitiems. Labai svarbu gražiai, patogiai, jaukiai sutvarkytos erdvės, kuriose bibliotekos lankytojai galėtų dalyvauti įvairiuose renginiuose, mokymuose, ieškoti informacijos ar leisti laisvalaikį. O svarbiausia, ko tikiuosi ateityje, kad skaitymo kultūra augs, didės lankytojų skaičius ir kad bibliotekos bus reikalingos.
Pasigirsta kalbų, kad pastaruoju metu žmonės vis mažiau skaito knygas, kad knygų skaitymą keičia internetas, socialiniai tinklai ir pan. Ar pritariate tam?
Be abejo, internetas, socialiniai tinklai suryja nemažą dalį žmonių laisvalaikio. Tačiau nereikėtų to priimti kaip didžiulės blogybės, juk žmonės internete ieško informacijos, mokosi, socialiniuose tinkluose bendrauja, dalijasi informacija. Toks yra laikmetis.
Sakyčiau, kad spausdinta knyga randa savo vietą šalia interneto ir kitų šiuolaikinių informacijos priemonių.
Ar turite kokių receptų, kaip skatinti knygų skaitymą, kaip apskritai ugdyti knygos mėgėją?
Įprotis skaityti ir meilė knygai formuojasi ankstyvoje vaikystėje. Mano nuomone, knygos mėgėjus užsiauginame. Pavyzdžiui, aš pati vaikystėje mačiau nuolat skaitančius tėvus. Jų pavyzdys skatino skaityti ir mane: vaikystėje, paauglystėje skaičiau labai daug, buvau perskaičiusi visas mokyklos bibliotekos knygas (žinoma, ta biblioteka nebuvo labai didelė).
Tad pagrindinis skaitymo skatinimo receptas: šeimoje – skaitančių artimųjų pavyzdys, bibliotekoje – kuo daugiau edukacinių užsiėmimų (susitikimų su rašytojais, žaidimų, protmūšių).
O kokią vietą Jūsų pačios gyvenime užima knyga? Ar turite savo skaitymo įpročius? Gal įvardytumėte mėgstamiausią autorių, knygą? Prisipažinsiu, šiuo metu knygų skaitymą apleidau, daugiau tenka domėtis teisės aktais, įstatymais ir pan. Tačiau skaityti visada mėgau.
Jolanta Zubienė prie Daiktų bibliotekos būgnų. 2024 m. Loretos Gedeikienės nuotr.
Net turiu tokią „ligą“ – jei knyga įtraukia, būtinai turiu ją perskaityti, net jei skaitau ir iki penkių ryto. Mėgstamiausi autoriai: Romualdas Granauskas, Kristin Hannah. Šių autorių visas knygas esu perskaičiusi. Atėjo ruduo, tamsūs vakarai ir, aš tikiuosi, grįšiu prie mėgstamų knygų skaitymo.
Ko palinkėtumėte sau ir ko „Aušros alėjai“?
Sau, žinoma, sėkmės, kolektyvo palaikymo, nuoširdaus bendro darbo. O žurnalui – gausinti naujienų derlių ir toliau įdomiai pristatyti skaitytojams literatūros, kultūros aktualijas, pasakoti, kuo šiandien gyvena biblioteka.
Tomas Pauliuščenka
Pastatas M. Melnikaitės g. (dabar – Dvaro) 77, kuriame 1951–1953 m. veikė Šiaulių srities biblioteka. Bibliotekos archyvo nuotr.
Iš bibliotekos istorijos...
2025 m. spalio 1 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka minės 75-ąsias įkūrimo metines. Ši kultūros įstaiga nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią, nusitęsusį per dvi epochas. Nors okupacinės valdžios buvo sumanyta ne tiek kultūrai, kiek komunistinei ideologijai pažinti ir ją skleisti, įstaiga dar sovietmečiu atliko didelį kultūros darbą. Sąjūdžio ir Atgimimo laikotarpiu, atkūrus Nepriklausomybę, Biblioteka patyrė virsmą, įveikė jo sukeltus sunkumus ir tapo įprasta viešąja biblioteka, tarnaujančia demokratinės visuomenės kultūros poreikiams. Paskutiniais dešimtmečiais atsirado naujų iššūkių, į kuriuos atsakyta kūrybiškai, prisiimant naujas visuomenei reikalingas funkcijas ir atsisakant atgyvenusių.
Atėjo laikas pradėti apmąstyti, analizuoti, įvertinti praeities kelią, prisiminti tuos Bibliotekos darbuotojus, kurie veikdami itin sunkiomis sąlygomis padarė nepaprastai daug Šiaulių ir Lietuvos labui, dirbo kad Biblioteka taptų reikšmingu kultūros židiniu mieste ir krašte.
Apie sunkią Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbo pradžią kviečiame skaityti istoriko dr. Jono Sireikos parengtą straipsnį, kurį rasite Bibliotekos interneto svetainėje www.savb.lt arba skenuodami QR kodą.
