Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą. Viršelyje – Aldonos Traškinienės ekslibrisas. Mišri technika, 140 x 145 mm, 2025.
Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas www.repro.lt
Tiražas 300 egz.
Bibliotekos darbuotojai mini Pasaulinę Dauno sindromo dieną. 2025 m. Ievos Frišmantės nuotr.
Knyga ir literatūra, kultūra ir kūryba, istorija ir gyvas žodis – pagrindinės mūsų žurnalo dominantės. Pristatome naują jo numerį ir kviečiame skaityti.
Numerio svečias – profesorius, pedagogas ir psichologas, kolekcininkas Vytautas Gudonis. Su juo kalbamės apie negalią turinčių žmonių įvaizdį visuomenėje ir neblėstančią aistrą moksliniams tyrinėjimams. Pažintį su Vytautu Gudoniu tęsia ir rubrika „Ką skaitome“, kurioje bibliotekos globėjas, humanitarinių mokslų daktaras Stasys Tumėnas išsamiai analizuoja naujausias profesoriaus knygas.
„Sukakčių“ rubrika siekiame priminti datas, susijusias su svarbiomis Šiaulių krašto asmenybėmis ir įvykiais. Šiame numeryje net du tokie pasakojimai. Pirmasis – apie žymiausią XX a. pradžios lietuvių oftalmologą Petrą Avižonį. Minėdami jo 150 metų gimimo sukaktį, prisimename jį ir kaip lietuvių kalbos bei lietuvybės puoselėtoją, Povilo Višinskio bičiulį. Antrasis pasakojimas – apie 1925 m. G. Bagdonavičiaus sudarytą unikalų piešinių albumą, skirtą Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios 300 metų jubiliejui.
Vėl kviečiame pasižvalgyti po bibliotekos saugyklos lentynas. Šįkart pažintis su seniausia bibliotekos turima knyga vaikams ir dailininkės grafikės Valerijos Dichavičienės rankraščių kolekcija.
Džiaugiamės galėdami pristatyti naują bibliotekos erdvę, skirtą prof. Vytenio Rimkaus ir jo kūrybinio palikimo įamžinimui.
Jau įprasta, kad savo žurnale supažindiname su bibliotekose saugomais meno kūriniais. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka gali pasigirti bene vieninteliu ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje tokio tipo meno kūriniu – skiautininkės Marytės Collard siuviniu „Ekslibriso dėlionė“.
Aušros alėjos pastatų istoriją tęsiant – jau devintasis pasakojimas apie prieš 90 metų pastatytus Lietuvos tautininkų sąjungos Šiaulių apskrities namus.
Šiaulių miesto savivaldybės viešoji biblioteka džiaugiasi projekto „Šiauliai – Lietuvių kalbos dienų sostinė 2025: šiauliečio kalbinė tapatybė“ rezultatais, o šios bibliotekos darbuotoja Ieva Kadžiulytė dalijasi savo kūryba.
Prof. Vytautas Gudonis – dažnas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos renginių svečias. Ievos Frišmantės nuotr.
Vytautas Gudonis: kai daug giliniesi į vieną sritį, supranti, kad
dar mažai žinai
Aštuonioliktame „Aušros alėjos“ numeryje turime garbės kalbinti profesorių, žinomą pedagogą ir psichologą, per 900 Lietuvoje ir užsienyje išleistų straipsnių, 7 monografijų, 6 žodynų, daugiau nei 45 knygų apie negalią turinčių žmonių integraciją autorių ir bendraautorį, meno kūrinių kolekcininką Vytautą Gudonį. Profesorius daug metų tyrinėja specialiojo ugdymo, reabilitacijos, sutrikusios regos asmenų integracijos į visuomenę, neįgalaus žmogaus įvaizdžio visuomenėje ir mene, nuostatų į negalią problemas, yra sukaupęs įspūdingą meno kūrinių reprodukcijų kolekciją, kuriose atspindimas požiūris į negalią įvairiais žmonijos istorijos laikotarpiais. 2023 m. už aktyvią pedagoginę, mokslinę ir visuomeninę veiklą, už akademinę lyderystę edukologijos srityje
ir iniciatyvas rengiant jaunuosius mokslininkus Vytautas Gudonis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Kaskart gilindamiesi į bibliotekai aktualią prieinamumo temą, nejučia prisimename ir dažno bibliotekos svečio prof. V. Gudonio ženklų indėlį į šią sritį. Paprašėme profesoriaus pasidalyti savo mintimis apie negalią ir kas palaiko neblėstančią aistrą moksliniams tyrinėjimams.
Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kas lėmė, kad savo profesinį gyvenimą susiejote su specialiąja pedagogika?
Kai baigiau vidurinę mokyklą, tarp jaunimo buvo populiariausios žurnalistikos ir architektūros studijos. Kadangi nebuvau linkęs į tiksliuosius mokslus, rinkausi žurnalistiką. Jau rašiau straipsnelius į tuometį miesto laikraštį „Raudonoji vėliava“, todėl nesunkiai gavau vyr. redaktoriaus rekomendaciją. Tačiau žurnalistė Ramunė Lazauskaitė, įteikusi rekomendaciją, pasisodino mane ir paaiškino, kad žurnalistikos studijos įdomios, bet pasiūlė rinktis kitą variantą, kad būčiau bent vienos specialybės žinovas, o į žurnalistiką, jei noras nepraeis, galėsiu bet kada grįžti. Paklausiau. Kadangi nuo septyniolikos metų dirbau tuometės Lietuvos aklųjų draugijos gamybosmokymo kombinate, man įdomūs buvo kitokie
žmonės, todėl įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą, tuomet populiarią defektologijos specialybę. Tada į ją buvo dideli konkursai. Įgijau specialiojo pedagogo ir logopedo, vėliau aklųjų pradinių klasių mokytojo specialybę. Artimiausia man liko aklumo negalia. Pirmoji pedagogikos daktaro disertacija apginta apie aklųjų mokymosi motyvus, antroji psichologijos habilituoto daktaro disertacija –iš aklųjų integracijos problemų.
Parašėte ir išleidote daugybę knygų bei straipsnių. Gal galėtumėte išskirti vieną ar du Jums ypač svarbius darbus?
Svarbiausiais laikyčiau pastarųjų metų darbus – dviejų tomų monografiją „Negalia visuomenėje ir vaizduojamajame mene“ (2020) ir „Negalia visuomenėje, literatūroje ir vaizduojamajame mene“ (2022). Monografijoje bandžiau sudėti reikšmingesnius savo tyrimų rezultatus bei nuo septyniolikos metų rinktą medžiagą apie aklumą ir neregius. Prie reikšmingų darbų priskirčiau ir daugiakalbę knygą, išleistą lietuvių, esperanto, rusų ir ukrainiečių kalbomis „Aklasis, nustebinęs pasaulį. Vasilijus Jerošenka“ (2024). Ši knyga atskleidžia didžiules aklų žmonių potencines galimybes, todėl norisi tikėti, kad ji padės ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse gerinti visuomenės nuostatas į neįgaliuosius.
Vytautas Gudonis su ikimokyklinio amžiaus sutrikusios regos vaikais. Asmeninio archyvo nuotr.
Taip pat prie savo svarbių darbų priskirčiau praeitais metais baigtą dokumentinį filmą „Irmutė – Irma“, kuriame tris dešimtmečius įvairiais amžiaus tarpsniais filmavome aklą mergaitę nuo 3 iki 33 metų ir atskleidėme nematančio žmogaus socialinę raidą. Šį filmą noriai žiūrėdavo mano studentai, dabar –
Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai Šiauliuose ir Vilniuje, įvairių visuomeninių klubų nariai.
Dvikalbę knygą „Aklasis, nustebinęs pasaulį. Vasilijus Jerošenka“ prof. Vytautas Gudonis įteikia mylimai auklėtinei Irmai Jokštytei-Stanevičienei, apie kurią sukūrė dokumentinį filmą „Irmutė – Irma“. 2024 m. birželio 19 d. Dianos Stungurienės nuotr.
Kokių norėtumėte matyti visuomenės požiūrio į negalią pokyčių ir kokios, Jūsų nuomone, yra didžiausios kliūtys keičiant šį požiūrį, kaip jas įveikti?
Nuostatų formavimas gana lėtas procesas ir priklauso nuo mūsų tolerancijos lygio. Čia galėčiau pateikti pozityvų ir negatyvų pavyzdį. Kraštotyrininkas, visuomenės veikėjas Leonas Karaliūnas ir operatorius Ričardas Norkus savo iniciatyva sukūrė dokumentinį filmą „Iš tamsos į šviesą“ apie aklą berniuką Redą Olšauską, kuris tuo metu mokėsi Joniškio „Saulės“ pagrindinėje mokykloje. Berniukas
rašė eilėraščius. Mokytojos padėjėja Vijolė Vadeckienė, kurią Redas vadina antrąja mama, padėjo išleisti jo eilėraščių knygelę. Knyga originali ne tik dėl joje spausdinamų eilėraščių autoriaus jauno amžiaus, bet ir dėl ją iliustravusių dailininkų, kuriais tapo R. Olšausko klasės draugai. Kadangi nei eilėraščiai, nei iliustracijos nepretenduoja į profesionalumą, dėmesio vertos šio leidinėlio pasirodymo aplinkybės. Anotacijoje rašoma, kad knygelė išleista labdaros ir paramos fondo regintiesiems ir neregiams „Matau kitaip“ iniciatyva. Šis fondas padeda atskleisti regos negalią turinčių vaikų gabumus ir įgyvendina jų svajones. Be šios iniciatyvos, Joniškio „Saulės“ pagrindinėje mokykloje prieš šv. Kalėdas buvo paskelbta gerumo akcija „Neregio berniuko svajonė“, į kurią įsijungė ir lėšas knygai išleisti rinko visa mokyklos bendruomenė. Šiuo tikslu buvo organizuota analogiška akcija – „Pyragų diena“, kurios metu lėšas knygos leidybai rinko ir Joniškio Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos darbuotojai, prisidėjo Joniškio rajono gyventojai. Taigi Joniškio krašto žmonės su pagyrimu išlaikė šį empatiškumo egzaminą. Žavi mokinių bendras darbas kuriant šią knygą.
Visa tai rodo, kad kitokį vaiką klasės mokiniai priėmė į savo tarpą. Jiems pakako pakantumo, empatijos ir tolerancijos. Minėtą filmą ir
Redo Olšausko eilėraščių knygelę, išleistą plokščiuoju ir Brailio raštu, pedagogai naudoja per Baltosios lazdelės dieną, užklasiniuose renginiuose kaip edukacines priemones, skatinančias kalbėti su mokiniais apie empatiją, toleranciją kitoniškumui.
Beje, kiek anksčiau Šiaulių mokiniai analogiškoje situacijoje tolerancijos egzamino
neišlaikė – gimnazistai niekaip negalėjo priprasti prie Brailio spausdinimo mašinėlės keliamo triukšmo. Neregei merginai teko palikti gimnaziją ir pereiti mokytis į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą Vilniuje.
Jūsų tyrimai apima ir negalią turinčių žmonių vaizdavimą mene. Kaip, Jūsų nuomone, menas gali prisidėti prie visuomenės požiūrio į negalią?
Prisimenu, kai nuvykau konsultuotis dėl antros disertacijos pas Sankt Peterburgo
A. I. Gerceno valstybinio pedagoginio instituto Tiflopedagogikos katedros vedėją
Aleksejų Litvaką, pažiūrėjęs į disertacijos turinį, jis nustebo neradęs skyriaus apie mano reprodukcijų kolekciją aklumo ir aklųjų tema.
Aš paklausiau, koks ryšys tarp disertacijos temos aklųjų integracijos į visuomenę klausimais ir mano kolekcijos. Jis paaiškino, kad kiekvienas menininko darbas atspindi to laikmečio neregių statusą bei visuomenės požiūrį į neregį ar žmogų, turintį kitą negalią. Taip psichologijos srities habilituoto daktaro disertacijoje atsirado skyrius šiuo klausimu, o pastaraisiais metais ir iliustruota į vieną tomą netilpusi monografija.
Koks yra jūsų požiūris į literatūrą ir vaizduojamąjį meną kaip priemonę, skatinančią empatiją ir supratimą apie negalią?
Grožinė literatūra, tautosaka dar aiškiau nei vaizduojamasis menas per rašytojo kalbą parodo visuomenės požiūrį į negalią turintį žmogų. Pavyzdžiui, maždaug trečdalyje mano pasirinktų nagrinėti pasakų išryškėjo negatyvi nuostata į negalių turinčius žmones. Šiuo
aspektu nagrinėjau ne tik tautosakos (pasakų, priežodžių ir patarlių), bet ir prozos, poezijos tekstus, kurie tiesiogiai lemia visuomenės nuostatas į neregius ar į kitų negalių turinčius žmones.
Vytauto Gudonio per 7 000 reprodukcijų kolekcija „Aklumas ir neregio paveikslas vaizduojamajame mene“. Natalijos Šedžiuvienės nuotr.
Esate sukaupęs įspūdingą meno kūrinių reprodukcijų kolekciją, susijusią su negalios vaizdavimu mene. Kaip ši kolekcija atsirado?
Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje
susidomėjau kolekcionavimu. Kartą „Švyturio“ žurnale pamačiau XVIII a. lietuvių dailininko Vincento Smakausko paveikslą „Aklas elgeta su berniuku“, vaizduojantį seną elgetą, keliaujantį įsikibus į mažojo vedlio petį. Patikusią iliustraciją išsikirpau. Dažnai į ją žiūrėdavau, kilo daug klausimų. Tuo metu aklas žmogus man buvo tikra naujiena. Kas galėjo pamanyti, kad ši iliustracija taps tiltu, nuvesiančiu mane į aklųjų pasaulį.
Ilgainiui šis nedrąsus pomėgis tapo aistra. Sovietiniais laikais negalia nebuvo populiari tema. Ją, švelniai tariant, derėjo apeiti ir neviešinti. Šia tema mažai kas rašė, o dar mažiau vaizdavo. Iš pradžių kolekciją kaupiau labai sunkiai. Kiekviena reprodukcija buvo tikras atradimas ir nesuvaidintas nuoširdus džiaugsmas. Su šviesaus atminimo dailininku Antanu Krištopaičiu vykdavome į kolekcininkų susirinkimus Latvijoje ir Estijoje, kur peržiūrėdavau šimtus senoviškų atvirukų, o aklųjų tema rasdavau tik vieną kitą. Taip pat teko perversti šimtus meno žurnalų, knygų, meno albumų. Surasti viena, o kaip paimti? Tada kopijavimo aparatų nebuvo, tekdavo fotografuoti juostiniais fotoaparatais. Be to, norint tą padaryti, reikėdavo gauti leidimą, o jį tuomet duodavo itin nenoriai.
Vėliau pavyzdžių savo kolekcijai ieškojau ne tik Lietuvos, bet ir įvairių užsienio šalių muziejuose bei paveikslų galerijose. Kolekciją kaupti padėjo kolegos, kolekcininkai, tačiau didžiausias indėlis turtinant kolekciją yra mano draugo kolekcininko dr. Algirdo Mažuikos.
Neregiai vaizduojami ne tik dailėje, bet ir keramikoje, filatelijoje, numizmatikoje. Kai Vokietijoje man į rankas pateko atvirukas su
Egipto vizirio Nachto kapo freskos „Neregys dainininkas“ nuotrauka, iškėliau hipotezę: jei vizirio, kuris buvo antras žmogus po faraono, kape vaizduojamas dainuojantis aklasis, pritariantis sau arfa, vadinasi, senovės Egipte buvo pozityvus požiūris į neregius. Norėdamas įrodyti šią hipotezę, aplankiau
Egipte esantį Karalių slėnį – faraonų laidojimo vietą vakariniame Nilo krante šalia Tėbų. Po ilgų paieškų vienoje faraono Ramzio II laikų kapavietėje pagaliau aptikau dvi freskas, vaizduojančias neregius muzikantus, ir tai patvirtino iškeltą hipotezę. Negaliu neužsiminti ir apie senovės Peru keramiką, kurioje atsispindėjo kultūrinis ir socialinis šios šalies gyventojų gyvenimas. Tarp jų keramikos dirbinių radau pavaizduotų neregių. Vadinasi, Peru aklieji nebuvo eliminuojami iš socialinio gyvenimo. Teko susidurti ir su labai savotišku, originaliu Japonijos menu. Ne vienoje japonų miniatiūrų radau pavaizduotus neregius.
Taip atsirado mano iki šiol gvildenama mokslinė tema „Neregio paveikslas pasaulio kultūros pavelde, kaip specifinių visuomenės nuostatų į aklumą ir neregius atspindys“. Mano hobis tapo mokslinio tyrimo objektu. Dirbdamas su šia tema jaučiu ne nuovargį ar nusivylimą, o džiaugsmą ir pasitenkinimą darbu. Dabar ši atvirukų kolekcija aklumo ir neregių tema siekia per 7 000 reprodukcijų.
Dirbote ir stažavotės įvairiose užsienio šalyse. Kokių skirtumų pastebėjote tarp Lietuvoje ir užsienyje taikomų specialiojo ugdymo metodų, visuomenės ir specialistų požiūrio į negalią?
Be abejonės, darbas kitose šalyse ir stažuotės praturtino patirtį ir pakoregavo
požiūrį į specialųjį ugdymą. Atgavus nepriklausomybę, buvo susirūpinta specialiųjų poreikių vaikų integruotu ugdymu.
Kai atvykusių užsienio lektorių klausdavome, ar pas juos yra specialiųjų mokyklų, jie atsakydavo, kad tokių mokyklų nebėra. Tada ir Lietuvoje norėta jas uždaryti, ypač pagalbines mokyklas, skirtas sutrikusio intelekto vaikams. Net pradėta jas vadinti gulagais, nors šiose šalies ugdymo įstaigose dirbo Šiauliuose puikiai parengti specialieji pedagogai. O užsienyje dauguma specialiųjų mokyklų buvo pavadintos centrais ar panašiai ir puikiai funkcionuoja iki šiol. Tokiose įstaigose man teko stažuotis ne vienoje užsienio šalyje. Tiesa, šių vaikų integracija į bendrojo ugdymo mokyklas buvo pradėta kur kas anksčiau nei pas mus, tačiau klasėse, kuriose mokosi specialiųjų poreikių turintys vaikai, be mokytojo, dirba ir mokytojų padėjėjai, talkina net tėvai. Pas mus mokytojų padėjėjų nebuvo arba labai jų trūko, tai sukėlė mokytojų ir kai kurių tėvų nepasitenkinimą integruotu ugdymu. Trūkstant lėšų ir specialistų, integruoto specialiųjų poreikių vaikų ugdymo reforma strigo.
Skirtumas tarp Lietuvos ir JAV, Kanados, Vakarų Europos šalių tas, kad ten tėvai nesigėdija savo neįgalių vaikų, jų daugiau matosi gatvėse, kavinėse, koncertų salėse. Tai lemia tiek visuomenės pozityvesnis požiūris į neįgaliuosius, tiek geriau pritaikyta, draugiškesnė aplinka. Jei atkreiptumėte dėmesį, patys nustebtumėte, kiek daug ir dabar įvairias paslaugas gyventojams teikiančių įstaigų yra neprieinamos vežimėliuose sėdintiems žmonėms, tai rodo šių įstaigų tolerancijos ir altruizmo stoką.
Nemažą savo profesinės veiklos dalį skyrėte Petro Avižonio ugdymo centrui. Kodėl buvo nuspręsta steigti tokią įstaigą, kokia P. Avižonio vardo suteikimo istorija?
Prieš tris dešimtmečius, per specialiųjų įstaigų uždarymo vajų, Damoklo kardas pakibo ir virš mūsų miesto specializuotos ikimokyklinės įstaigos, skirtos sutrikusios regos vaikams. Tuo metu šioje įstaigoje dirbo mano buvusi studentė Audrė Rovienė (dabar Urbienė), su kuria parengėme analogišką užsienio įstaigoms ugdymo centro modelį. Centras nuo specializuoto darželio ikimokyklinio amžiaus vaikams skyrėsi savo funkcijomis ir specialistų įvairove. Greta auklėtojų ir logopedo etatų, atsirado aklųjų mokytojo (anksčiau vadinto tiflopedagogu) ir psichologo pareigybės. Radosi ir darbuotojų funkcijų įvairovė. Aklųjų mokytojas turėjo dirbti už įstaigos ribų. Jis konsultavo tėvus, kurių vaikai turėjo regos sutrikimų ir buvo ugdomi šeimose, o mokyklose, kuriose mokėsi silpnaregiai vaikai, tiflopedagogas konsultavo mokytojus. Suprantama, norėjome šiam centrui suteikti deramą vardą. Pasiūliau centrą pavadinti gydytojo oftalmologo, visuomenės veikėjo, profesoriaus Petro Avižonio (1875–1939) vardu. P. Avižonio vardas mums labai tiko –jis buvo akių gydytojas, o ir savo esminius tyrimus atliko tuomečiame Šiaulių valsčiuje. Nors išaugus oftalmologijos lygiui Lietuvoje, sumažėjo ikimokyklinio amžiaus aklų vaikų skaičius, mažieji šio centro ugdytiniai iki šiol vadinami avižoniukais, o mes tuo didžiuojamės ir tam pritariame.
Prof. Vytauto Gudonio parodos bei monografijos „Negalia visuomenėje, literatūroje ir vaizduojamajame mene“ pristatymas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. 2022 m. balandis. Bibliotekos archyvo nuotr.
Neseniai Jūsų darbai ir nuopelnai buvo įvertinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio Kryžiumi. Kokia šio apdovanojimo reikšmė Jums?
Paradoksas, tačiau geriausius žodžius apie žmogų dažniausiai girdime prie jo kapo duobės. Tada pagalvoji, jei tiek gerų žodžių velionis dar gyvas būtų girdėjęs iš savo vadovų, kolegų, bendražygių, gal jis būtų ir ilgiau gyvenęs... Geras žodis, padėka skatina, įkvepia, motyvuoja, augina sparnus ir truputį pakelia virš kasdienybės rutinos. Na, o valstybinis apdovanojimas pirmiausia ne tik mano kuklios mokslinės bei visuomeninės veiklos įvertinimas, bet ir mano alma mater – Šiaulių universiteto, dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos, darbuotojų veiklos įvertinimas. Tik kilnūs žmonės geba reikiamai įvertinti kitų įdirbį ir pasiekimus. Nesitikėjau tokio aukšto apdovanojimo, jaučiuosi ne tik aukštai įvertintas, bet ir skolingas, todėl skubu šią skolą grąžinti naujomis knygomis, straipsniais, parodomis, sukurto dokumentinio filmo peržiūromis, nemokamomis paskaitomis visuomenei.
Kaip atrandate naujas temas savo darbams ir kaip pavyksta išlaikyti aistrą ir motyvaciją ilgą laiką dirbant toje pačioje srityje?
Kolekcionuojant susikaupė gausybė reprodukcijų, kurias reikėjo kažkaip sugrupuoti. Tada ir pradėjau sukti galvą, kaip tai geriau padaryti. Pirmiausia grupavau pagal tematiką, o vėliau – pagal laikotarpį. Viena iš mano mėgstamiausių temų –neregio muzikanto paveikslas. Vien šia tema sukaupiau per pusę tūkstančio reprodukcijų. Čia galima aptikti neregių muzikantų nuo senovės Egipto iki šių dienų. Daugiausia šios tematikos paveikslų radau Europoje. Deja, Lietuvos tapytojų darbuose ši tema atsispindi mažiausiai. Kita labai populiari tema – neregio elgetos paveikslas. Tokių eksponatų sukaupta per 300. Didelis iliustracijų blokas – neregio paveikslas Biblijoje. Dar viena tema – įžymūs neregiai. Jų iš tiesų yra labai daug, pradedant Homeru ir baigiant šiuolaikiniu dainininku, dainų autoriumi, kompozitoriumi, ne kartą viešėjusiu Lietuvoje, Andrėja Bočeliu. Taigi temų tikrai pakanka, jų yra apie 40. O išnagrinėta ir aprašyta tik apie ketvirtadalis.
Dėl ilgalaikės aistros ir motyvacijos darbams galiu pasakyti, kad kai myli savo specialybę, kai hobis tampa tyrimo objektu, kai daug giliniesi į vieną sritį, supranti, kad dar mažai žinai, tada nori sužinoti dar daugiau ir vėl draugauji su savo ir viešųjų bibliotekų knygomis. Jei para būtų ilgesnė, būtų galima padaryti kur kas daugiau...
Galbūt turite kokių nors patarimų jauniesiems mokslininkams ar pedagogams, norintiems siekti karjeros specialiojo ugdymo srityje?
Teko daug darbuotis rengiant jaunuosius mokslininkus: būti rengiamų pedagogikos ir psichologijos daktaro disertacijų vadovu, Lietuvoje ir užsienyje dalyvauti habilitacijų, daktaro disertacijų gynimo procedūrose, būti disertacijų gynimo tarybos pirmininku, oponentu, nariu. Mano patarimas jauniems mokslininkams – nebijokite originalumo.
Pedagogams, norintiems siekti karjeros specialiojo ugdymo srityje, patarčiau (pasakysiu negražiai, bet tiesiai) vaiką, turintį specialiųjų poreikių, pasitelkti kaip ugdymo vaizdumo priemonę. Tolerantiškai elkimės su šiais vaikais. Mūsų elgesį kopijuos kiti ugdytiniai. Tolerancijos mokyti reikia pradėti labai anksti tiek šeimose, tiek ugdymo įstaigose.
Pastaruoju metu bibliotekoms tapo ypač svarbu būti visapusiškai prieinamoms ir draugiškoms bet kokio įgalumo lankytojams. Kaip manote, ar bibliotekos prisideda (gali prisidėti) skatinant visuomenės supratimą apie negalią ir neįgaliųjų integraciją?
Šiandien, nors iš lėto, aplinka tampa draugiškesnė negalių turintiems žmonėms. Dažnas postringauja apie plytelių kultūrą, tačiau ne kiekvienas pastebi, kad šaligatvių plytelių įvairovė padeda orientuotis neregiams ir silpnai matantiems, liftai įstaigose padeda ne tik žmonėms vežimėliuose, bet ir mamoms su vaikų vežimėliais ar sunkiai vaikštantiems senjorams. Turime gražių pavyzdžių, kai bibliotekininkai kartu su mokslininkais adaptuoja tekstus skaitymo, suvokimo problemų turintiems vaikams ir suaugusiesiems bei publikuoja tokio pobūdžio tekstų knygas, rengiamos edukacijos vaikams,
turintiems specialiųjų poreikių. Tokia veikla ypač išsiskiria Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka. Visa tai visuomenė mato, žino, vertina, ir tai prisideda skatinant visuomenės supratimą apie negalią ir neįgaliųjų integraciją.
Prof. Vytautas Gudonis (kairėje) savo sukauptos reprodukcijų, kuriose vaizduojamas žmogus, turintis negalią, kolekcijos parodos atidaryme. Dešinėje –bibliotekos parodų kuratorius prof. Vaidotas Janulis. Bibliotekos archyvo nuotr.
Esate dažnas mūsų bibliotekos svečias. Kas Jus atveda į biblioteką, apskritai kas Jums yra biblioteka?
Man, kaip tikinčiam žmogui, biblioteka yra šventovė. Jaučiu gilią pagarbą čia dirbantiems žmonėms. Knygų kvapas, puslapių šnarėjimas tyloje atpalaiduoja, jau nekalbant apie įgytų naujų žinių džiaugsmą. Teko laimė dirbti didžiausiose Rytų Europos viešosiose bibliotekose Maskvoje, Sankt Peterburge, Vakarų Europos – Londone Karališkojo aklųjų instituto, Mančesterio universiteto ir kitose. Malonu bendradarbiauti su paslaugiais Povilo Višinskio bibliotekos darbuotojais rengiant parodas aklumo ir neregių tema bei pristatant savo knygas. Manau, kad skaitantis žmogus yra vertas pagarbos, o žmogus, parašęs bent vieną knygą, – didelės pagarbos.
Tomas Pauliuščenka
Petras Avižonis apie 1925–1926 m. Autorius nežinomas. Nuotr. iš epaveldas.lt. Šalia – menininkės Lolitos Kivickienės ekslibrisas, skirtas Petrui Avižoniui.
Petras Avižonis – lietuvybės puoselėtojas
Šio „Aušros alėjos“ numerio svečias profesorius Vytautas Gudonis savo profesinę veiklą nemažai metų buvo susiejęs su P. Avižonio ugdymo centru. Būtent jo iniciatyva ši įstaiga gavo žymiausio XX a. pradžios lietuvių oftalmologo Petro Avižonio (1875–1939) vardą. Šiemet, minėdami 150 metų sukaktį, kai 1875 m. balandžio 17 d. Pasvalyje gimė gydytojas, mokslininkas ir praktikas, rūpinęsis aklųjų globa, prisimename ir kitą labai svarbią Petro Avižonio veiklos sritį. Jis aktyviai prisidėjo prie bendrinės lietuvių kalbos norminimo, medicinos terminų kūrimo ir kalbos kultūros kėlimo, bičiuliavosi su Jonu Jablonskiu, Povilu Višinskiu, Gabriele Petkevičaite-Bite, buvo aktyvus to laikmečio visuomenės veikėjas. Visai P. Avižonio veiklai apžvelgti neužtektų ir monografijos, todėl šiame straipsnyje dėmesys skiriamas P. Avižoniui, lietuvių kalbos bei lietuvybės puoselėtojui, bei jo draugystei su Povilu Višinskiu.
Povilo Višinskio bendraamžį ir bendramintį Petrą Avižonį galima pavadinti Renesanso, Atgimimo epochos žmogumi. Pats jis sakė, kad gydytojas privalo būti visapusiškai išsilavinęs, o kad gerai suprastų paciento problemą –gebėti kalbėti jo gimtąja kalba. Be lietuvių
kalbos, kurią ypač puoselėjo, kalbėjo jidiš, hebrajų, latvių, lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbomis. Rašė į lietuvišką spaudą („Varpą“, „Ūkininką“, „Darbininkų balsą“, „Vilniaus žinias“ ir kt.) gamtos, gyvybės atsiradimo, sveikatos, higienos temomis, domėjosi antropologija, kūrė medicinos terminus, kaip medikas mokslininkas buvo kviečiamas
į konferencijas Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Švedijoje.
Paprasta nepaprasto žmogaus biografija
Petras Avižonis gimė 1875 m. balandžio 17 d. Pasvalyje. 1885 metais išvyko mokytis į Mintaujos (dabar Jelgava, Latvija) gimnaziją. 1894 metais baigęs studijas Mintaujoje, metus dirbo dvare, kad užsidirbtų pinigų tolesniam mokslui. 1895 m. įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Matematikos-biologijos fakultetą. Nuo 1987 m. studijavo mediciną Dorpato (dabar Tartu, Estija) universitete. Rašė higienos, medicinos, gamtos, kitomis temomis į slapta leidžiamą lietuvišką spaudą. Tebestudijuodamas Dorpate, parašė „Lietuvišką gramatikėlę“, kuri 1899 m. buvo atspausdinta Sankt Peterburge. Baigęs studijas, 1900 m. P. Avižonis grįžo į Lietuvą. Ariogaloje dirbo chirurgu, akušeriu, gydė vidaus, vaikų, ausų ir nosies, akių, infekcines ligas. Čia sukūrė šeimą –vedė medikę Sofiją Gruzdytę (Emilijos Putvinskienės seserį), su kuria buvo susipažinęs studijuodamas Dorpate. Sofija tapo jo bendražyge: buvo jo asistentė, talkino per operacijas, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1903 m. persikėlė į Žagarę. Čia susidūręs su ypač paplitusia akių liga trachoma ėmė gilintis į oftalmologijos sritį.
Manydamas, kad aklumas yra skurdo ir vargo liga, P. Avižonis nupirko namą ir apgyvendino jame apylinkės elgetas ir neįgaliuosius, jiems suteikdamas visišką aprūpinimą. 1904 m. buvo mobilizuotas į carinę armiją ir kaip gydytojas dalyvavo Rusijos–Japonijos kare, buvo patekęs į japonų nelaisvę.
1910 m. apsigyveno Šiauliuose. Čia tuo metu virė kultūrinis gyvenimas.
P. Avižonis kartu su Stanislava ir Kazimieru Venclauskiais, Gabrieliu LandsbergiuŽemkalniu, Ona ir Kaziu Puidomis, Konstantinu Jasiukaičiu ir kitais šviesuoliais aktyviai dalyvavo Šiaulių „Varpo“ draugijos veikloje. Rengė lietuviškus vakarus, statė vaidinimus, organizavo choro pasirodymus.
Šiauliuose jį užklupo Pirmasis pasaulinis karas, jis buvo mobilizuotas į karinę tarnybą. Grįžęs į Šiaulius 1914 m. Dorpato universitete apgynė daktaro disertaciją. Rinkdamas medžiagą disertacijai apie aklumo priežastis domėjosi ir žmonių gyvenimo sąlygomis, susidomėjęs antropologija, Žagarėje ir Šiauliuose išmatavo 5 606 lietuvių galvų dydį. Dukra Birutė savo prisiminimuose rašo: „Kai 1918 m. grįžome po karo iš Rusijos į Šiaulius, kurį laiką Tėtukas čia dirbo gydytoju. Buvau tada dar maža, bet prisimenu, kad laukiamajame visad būdavo daug ligonių. 1920 m. Tėtukui išvažiavus į Kauną, kur buvo pakviestas karo sanitarijos viršininko gen. Vlado Nagevičiaus organizuoti Karo ligoninėje akių ligų skyrių, jo paliktus ligonius baigė gydyti Mamukas. Atsimenu, mums išvažiuojant į Kauną pas Tėtuką, susirinko Šiaulių geležinkelio stotyje mūsų išleisti jo buvusieji ligoniai seneliai, ubagai, pasiremdami
Petro Avižonio paso kortelė. 1920 m. Nuotr. iš epaveldas.lt.
lazdomis, su dovanomis: kas puodelį, kas šaukštelį, kas ką turėjo. Verkdami gailėjosi, kad išvažiuojame. Atėjo išleisti mūsų, atsidėkoti už rūpinimąsi jais ir nemokamą jų gydymą. Ir dabar negaliu pamiršti to vaizdo, kuris man padarė didelį įspūdį.“ (Kardas, 1996, Nr. 3–4, p. 36).
Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę P. Avižonis įsijungė į Aukštųjų kursų organizavimą, jų pertvarkymą į Kauno universitetą. 1922 m. susikūrus universitetui tapo Medicinos fakulteto dekanu, 1925–1926 metais – rektoriumi. Prie universiteto P. Avižonis įkūrė Akių kliniką, kuriai vadovavo, iki pat mirties dirbo Oftalmologijos katedroje profesoriumi. Jo iniciatyva 1930 m. Vytauto
prospekte buvo pastatyta moderni Akių klinika. Mirė 1939 m. spalio 17 d. Kaune. Pats svarbiausias P. Avižonio darbas –„Akių ligų vadovas“ – buvo išleistas jau po mirties, 1940 metais. Daugiau nei pusę amžiaus tai buvo vienintelė lietuviška akių ligų studija. Ji padarė didelę įtaką oftalmologijai bei kalbos mokslui. P. Avižonis sukūrė apie 250 medicinos terminų. Iki šiol vartojami jo sukurti ar patobulinti terminai: aukštutinis vokas –viršutinis vokas, blakstienai – blakstienos, vyzis – vyziukas – vyzdys, nauji: gyslainė, odena, ragena, rainelė, stiklakūnis, akilaukis, drumstis, dvejinimasis, juslė, mažakumas, pragula, senažiūrumas, tvarumas, užkratas.
Lemtinga pažintis su Jonu Jablonskiu
Petras Avižonis gimė šeimoje, kurioje buvo puoselėjama lietuvybė, tautinė savimonė. Tėvas buvo knygnešio Jono Bielinio draugas, jų namai buvo knygnešių užvažiuojamoji vieta bei knygų sandėlis.
Šeimoje diegtas tautines vertybes puoselėti padėjo studijuojant sutikti žmonės. Vienas svarbiausių – kalbininkas Jonas Jablonskis, su kuriuo susipažino 1885 metais išvykęs mokytis į
Mintaujos gimnaziją.
1926 metais P. Avižonis, jau būdamas Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, rašė: „Visų brangiausias man yra buvęs Mintaujos gimnazijos mokytojas, dabar mūsų universiteto garbės profesorius Jonas Jablonskis. Brangiausias dėl to, kad jis įdiegė man idealą, kuris vėliau, kritiškuoju metu, pasvirus mano naiviai kaimiečio pasaulėjautai, buvo man taip reikalingas.“ (XXVII knygos mėgėjų metraštis VII, Kaunas, 2022, p. 128–143).
Senąsias kalbas dėstęs J. Jablonskis Mintaujos gimnazistams duodavo versti, taip juos mokė lietuvių kalbos. Atostogų metu J. Jablonskis P. Avižoniui skolino lietuviškų knygų, skatino rinkti tautosaką. Šio paskatinimo P. Avižonis nepamiršo ir dirbdamas gydytoju: „Atsikėlus man į Žagarę, 1903 m. vasarą atėjo pas mane Trumpaičių Gruzdžių valsčiaus Kristina Slančiauskytė akių pasirodyti. Jai reikėjo kurį laiką kasdien vaikščioti gydytis. Iš vieno kito žodžio, tarto besigydant, supratau ją susipratusią lietuvę esant, ir užmokesčio už gydymą paprašiau surinkti keletą liaudies dainų. Po trumpo laiko ji atneša man pilną sąsiuvinį dainų, gal kokį šimtą. Stebėjausi, kad tokiu trumpu laiku tiek dainų surinkusi. Bet ji pasisakė, kad tai ne jos, bet tėvo Mateušo Slančiausko esąs darbas.“ (Žiemgala, 1998/1, p. 15–18).
K. Slančiauskaitė supažindino gydytoją su savo tėvu, kaimo šviesuoliu, tautosakininku, rašytoju, knygų platinimo draugijos „Atgaja“ steigėju ir vadovu, kuris į savo veiklą įtraukė ir P. Avižonį.
Iš „Lietuviškos gramatikėlės“ – į „Gramatiką“
1897 m., būdamas Dorpato universiteto medicinos studentas, P. Avižonis sumanė parengti praktišką lietuvių kalbos gramatiką su linksniavimo ir asmenavimo pavyzdžiais. Remdamasis „Lietuvišku kn. Jaunio kalbomoksliu“ (1897) ir vokiška Frydricho
Kuršaičio „Lietuvių kalbos gramatika“ (1876)
P. Avižonis parašė 64 mokyklinio sąsiuvinio puslapių konspektą. J. Jablonskis jį peržiūrėjo, ištaisė kirčio klaidas ir patarė pavadinti „Lietuviška gramatikėle“. Dėl finansinių
sunkumų ir cenzūros jos išleisti nepavyko. Tik po dvejų metų ji buvo padauginta 100 egz. ir išsiuntinėta lietuviškų leidinių redakcijoms. Kaip honorarą P. Avižonis gavo 25 knygos egzempliorius.
„Lietuviškos gramatikėlės“ išleisti spaustuvėje nepavyko ir vėliau. Sužinojęs apie JAV lietuvių paskelbtą konkursą gramatikai parašyti, P. Avižonis nusiuntė savo „Gramatikėlę“. Gavo atsakymą, kad ją reikia papildyti, kitaip gausiąs tik pusę premijos –50 dolerių. Pagalbos kreipėsi į J. Jablonskį. 1900 metų vasarą abu keitė, taisė, pildė, taip atsirado Petro Kriaušaičio „Lietuviškos kalbos gramatika“. Paties P. Avižonio pasakojimu, iš jo „Gramatikėlės“ beveik nieko neliko, bet J. Jablonskis, vertindamas P. Avižonio indėlį, pasivadino Kriaušaičio slapyvardžiu ir pridėjo Petro vardą.
„Susitaręs, kaip minėta, su J. Jablonskiu, aš nuvykau vasarą 1900 m. į Putvinskių dvarą Graužikus (pas Kelmę), kur tą vasarą Jablonskiai viešėjo. Visą vasarą mudu su Jablonskiu triūsėvos taisydamu gramatikėlę, ir galiausiai iš jos išsivystė „Lietuviškos kalbos gramatika“. Čia turiu pabrėžti, kad iš mano gramatikėlės imta tiktai skeletas, o visas tekstas, visi terminai, visa nekaitomųjų kalbos dalių gramatikos dalis, visa tatai J. Jablonskio galvos darbas.“ (Kultūra, 1940, Nr. 1, p. 29–38).
XIX a. pabaigoje lietuvių kalbos rašyba dar nebuvo nusistovėjusi, o P. Avižonio „Lietuviškoje gramatikėlėje“ pirmąkart pavartotas raidynas tebevartojamas iki šiol. Galutinai toks raidynas buvo įtvirtintas P. Kriaušaičio (J. Jablonskio) „Lietuviškos kalbos gramatikoje“.
Draugystė su Povilu Višinskiu
Su Povilu Višinskiu P. Avižonis susipažino 1895-aisiais, įstojęs į Sankt Peterburgo universiteto Matematikos-biologijos fakultetą. Apsilankęs slaptos lietuvių studentų draugijos susirinkime, kur buvo diskutuojama apie gabią liaudies rašytoją, gyvenančią Žemaitijos kaime, P. Avižonis nebuvo pasyvus stebėtojas, įsitraukė į studentų diskusijas dėl kalbos.
Publicistas Julius Būtėnas savo atsiminimuose rašė: „Į jį tuomet vyresnieji studentai, jų tarpe ir Povilas Višinskis, šnairomis pažiūrėjo: „Iš kur tu čia toks gudrus atsiradai?“
Tačiau jisai susirinkimo dalyvius sudomino, ir čia pat jam buvo duota tos kaimietės rašytojos rankraščių pataisyti. Paaiškėjo, kad tai būsimosios Žemaitės neįpratusia ranka prirašyti popieriaus lapai. Vėliau jis gavo dar Šatrijos Raganos rankraščių taisyti. Tie rankraščiai turėjo būti skirti „Varpui“ arba „Ūkininkui“. (Kultūra, 1940, Nr. 1, p. 29–38).
Netrukus P. Avižonis su P. Višinskiu tapo gerais draugais. Sutapo jų pažiūros, panašios buvo ir gyvenimo situacijos: atsisakę rinktis kunigystę, prarado tėvų paramą.
Kartu jie ėmėsi knygnešystės žygių į
Tilžę, organizavo lietuvių spaudą remiančias konferencijas, tautinę savimonę palaikančias gegužines.
Savo prisiminimuose apie bičiulystę su Povilu Višinskiu Petras Avižonis rašė: „1898 metais vasaros atostogomis įvyko Šiauliuose studentų lietuvių konferencija. Tos konferencijos sumanytojais buvome mudu su draugu P. Višinskiu. Jos tikslas buvo aptarti „Varpo“ ir „Ūkininko“ ir šiaip jau lietuvių spaudos visokeriopas
rėmimas: rašiniais, pinigais, platinimu. <...> Konferencijai pasibaigus, Višinskis pasiūlė man ir d-rui Matulaičiui susipažinti su pradėjusiomis reikštis rašytojomis Žemaite ir Šatrijos Ragana. D-ras Matulaitis sutiko, ir visi trys, Žimanto arkliais, nuvažiavome į Ušnėnus, į Višinskio tėviškę. Kitą dieną Višinskis nuvežė mus į Užventį, Pečkauskų nuomojamą dvarą. Tik, deja, Šatrijos Raganos neradom namie, buvo kažin kur išvažiavusi. Paviešėję tris dienas Višinskio tėviškėje ir pas Žemaitę, mudu su d-ru Matulaičiu grįžom į Šiaulius ir čia išsiskyrėm.“ (Šiaulių metraštis, 1931, p. 105–108).
Tebebūdamas studentas, vasarą Joniškėlyje P. Avižonis buvo įsidarbinęs felčeriu pas daktarą Leoną Petkevičių. Jo dukrai Gabrielei Petkevičaitei užsiminė apie savo sergantį draugą Povilą Višinskį, kurio neturtingi namiškiai negalį jam suteikti tinkamos priežiūros. G. Petkevičaitė pakvietė P. Višinskį atvažiuoti į Joniškėlį. „Sutikimas buvo mielai duotas, ir po kelių dienų Višinskis jau buvo Joniškėlyje, kur išbuvome kartu iki rudens. Iš to ir Višinskiui buvo sveika, ir lietuvybės idėjos plėtimuisi buvo naudinga.“ (Šiaulių metraštis, 1931, p. 105–108).
P. Višinskiui ir P. Avižoniui leidžiant vasaras Joniškėlyje, Petkevičių dvaras tapo lietuvybės centru. Tradicija švęsti Leono Petkevičiaus vardines sutraukdavo būrį svečių. Atsiveždavo jie savo dukras, kurias šokdinti būdavo kviečiami studentai. „Žinoma, kalbamasi būdavo lenkiškai. Tik šiais metais Avižonis su Višinskiu padarė savotišką demonstraciją: jie susitarė, prikalbino ir kitus atvažiavusius studentus
(Lapinską, Vanagą), kad su panaitėmis reikia kalbėti tik lietuviškai, ko čia joms pataikauti. Ką darys panaitės: laužė liežuvius, kalbėjo lietuviškai, nes jeigu muistysis, gali studentai nevesti šokti... Panaitėms gal buvo savotiškas pokštas, bet jų tėveliai nepaprastai užsirūstino: kas tai matė, chamai sugalvojo savo kalbą demonstruoti.“ (Kultūra, 1940, Nr. 1, p. 29–38).
Literatūra ir šaltiniai
1. Petras Avižonis, Truputis atsiminimų apie Pov. Višinskį, Šiaulių metraštis, 1931, p. 105–108.
2. Birutė Avižonytė-Blaževičienė, Toks buvo prof. Petras Avižonis, Kardas, 1996, Nr. 3–4, p. 36.
3. Birutė Briaukienė, Profesorius Petras Avižonis –terminologas, Terminologija 5, Vilnius, 1998, p. 111–119.
Petro Avižonio laiškas Povilui Višinskiui1
Gundžulinas, 1905 gegužės 20 d.
4. Birutė Briaukienė, Petras Avižonis – pirmosios lietuviškos oftamologijos studijos autorius ir lietuviškų medicinos terminų kūrėjas, Žiemgala, 2019/2, p. 13–16.
5. Birutė Briaukienė, P. Avižonio Lietuviškos gramatikėlės reikšmė, Žiemgala, 2019/1, p. 5–8.
6. Birutė Briaukienė, Petras Avižonis – Lietuvos švietėjas ir knygnešys, XXVII knygos mėgėjų metraštis VII, Kaunas, 2022, p. 128–143.
7. Julius Būtėnas, prof. Petras Avižonis visuomenininkas, Kultūra, 1940, Nr. 1, p. 29–38.
8. Aldona Gaigalaitė, Petras Avižonis, Žiemgala, 1998/1, p. 15–18.
9. Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose, Vilnius, 1987, p. 125–132.
10. Mūsų gydytojai, Žinynas, Vilnius, 1998, p. 17–18.
Jūratė Sobutienė
Mielas Povilai! Nejaugi laimėje paskendęs užmiršai savo draugus? Nebeatmenu, kada beturėjau tavo laišką. Nuo kitų girdžiu, kad gyvas esi ir šį tą veiki. Padarytumei mums (man ir Matulaičiui) didelį džiaugsmą, jei parašytumei, kas Lietuvoje girdėti, kaip ji reaguoja ant visų žadamų ir teikiamų malonių. Iš gaunamų čia laikraščių matyti, kad Lietuva iki šiolei dar tebėra ramiausias Rusijos kampas, bent nematyti, kad ji sau ko nors rimtai reikalautų. Ar gal tyčia laikraščiai tyli apie mus?
Buvai žadėjęs atsiųsti man šį tą pasiskaityti. Dar vis tebelaukiu. Dabar turiu šiek tiek žmoniškesnį gyvenimą ir galėčiau ką nors padaryti, jei medegos turėčiau. Atsiųsk kokių mažmožių vertimui. Mažas brošiūrėles siųsk konvertuose, didesnes knygeles banderolyje.
Girdėjau, kad Vilniuje atsirado net dvi draugovi knygoms leisti. Kokie jų tikslai? Ar jau daug knygų išleido? Ar negavai pavelijimo leisti laikraštį? Labai praverstų rimtas liberališkai demokratiškas laikraštis.
Parsiunčiau tau keletą savo darbelių. Parduok juos „Vilniaus žinioms“, jei nerasi geresnės vietos. Jau visas mėnuo, kaip esu perkeltas į ligonbutį. Stovime Gundžuline, kartu su Matulaičiu, tiktai ne viename ligonbutyje. Išsiilgę laukiame karės galo, pasiilgome savo šeimynų, savo krašto, savo paprasto darbo.
Rašyk, kaip gyveni, ar sveikas esi?
Sveikink Jablonskius ir kitus vilniečius, bet kuo žemiausiai savąją!
Tavo Petras
1 P. Avižonis laišką P. Višinskiui rašė būdamas mobilizuotas į carinę armiją (dalyvavo Rusijos–Japonijos kare). Laiške minimas Matulaitis – gydytojas, visuomenės veikėjas, literatūros kritikas, istorikas, kaip ir P. Avižonis mobilizuotas į carinę armiją.
Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros pastatas dabar (2025 m. kovas) ir 1924 m. įamžintas Gerardo Bagdonavičiaus piešinyje.
Šiaulių renesanso architektūros perlas ir
šimtmetį minintis albumas
Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra – reikšmingas sakralinės architektūros paminklas regione, vienas ryškiausių renesanso architektūros kūrinių Lietuvoje. Jį ne kartą savo kūriniuose įamžino įvairūs menininkai. Ši monumentali bažnyčia, pasižyminti originaliomis architektūrinėmis detalėmis, atrodo taip, tarsi būtų pritaikyta gynybai. Šventoriaus vartai, esantys priešais pagrindinį fasadą, dar labiau pabrėžia bažnyčios gynybinį pobūdį ir yra vieninteliai tokio tipo Lietuvoje. Katedrai architektūros paveldo statusas suteiktas 1997 metais, o kompleksas turi unikalų kodą Kultūros vertybių registre. Nors tyrimai rodo, kad bažnyčios statybų darbai baigti vėliau nei 1625 metais, būtent ši data buvo įtvirtinta prieš šimtą metų išleistame menininko Gerardo Bagdonavičiaus
piešinių albume. Įvadiniame albumo tekste teigiama: „Tie metai iškalti bažnyčios stogo metaliniame kryžiuje.“ Šį bibliofilinį leidinį Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka įsigijo 2008 m. už tuo metu įspūdingą sumą – 1102,50 Lt.
Šiaulių katedra įamžinta XIX–XX a. menininkų kūriniuose
Šiaulių katedros (iki 1997 metų – bažnyčia) unikalumą įvertinę dailininkai savo kūriniuose siekė aktualizuoti šio pastato meninę vertę.
XIX amžiuje Šiauliuose lankęsi jau žinomi menininkai – dailininkas, kompozitorius
Napoleonas Orda (1807–1883) ir tapytojas, skulptorius, medalininkas Alfredas Romeris (1807–1883) – savo piešiniuose užfiksavo Šiaulių bažnyčią iki 1880 metais ją nusiaubusio gaisro.
Šie išlikę piešiniai, galbūt, yra ankstyviausi mums žinomi bažnyčios vaizdai, įamžinti pieštuku, rašalu, plunksna ir akvarele.
XX a. I pusėje dėmesį į Šiaulių bažnyčią
atkreipė scenografas, grafikas ir tapytojas
Mstislavas Dobužinskis (1875–1957) bei mažai šiuolaikinei visuomenei žinomas dailininkas
D. Petrulis. Jų piešiniai (1934–1935) bažnyčią vaizduoja bendrame miesto panoramos kontekste, įamžindami turgaus šurmulius, taip pat fiksuodami bažnyčios vidaus fragmentus, tokius kaip kriptos ir koridorius. Reikšmingiausi šios srities darbai priskiriami miesto ir visos Lietuvos menininkui Gerardui Bagdonavičiui (1901–1986).
Katedra G. Bagdonavičiaus piešiniuose
Praleidęs Pirmojo pasaulinio karo metus
Saratove (Rusija), 1920 m. G. Bagdonavičius grįžo į Šiaulius. Nors menininkas buvo tik 19 metų ir neturėjo formalaus meno išsilavinimo, jo išskirtinis talentas paskatino imtis svarbios
misijos – įamžinti mieste esančius svarbiausius objektus. Nuo 1923 iki 1925 m. įvairiais rakursais (iš šiaurės, vakarų, pietryčių ir šiaurės rytų) jis piešė Šv. Petro ir Pauliaus (tuomet vadinta Povilo vardu) bažnyčią ir taip jai suteikė šventovės didingumą. Dailininkas taip pat nupiešė bažnyčios vartus, šiaurinę koplytėlę prieš perstatymą, pagrindinio ir šiaurinės zakristijos portalus, bažnyčios vidaus ir išorės fragmentus. Kruopščiai bažnyčios stilių fiksuojantys piešiniai nėra vien architektūriniai brėžiniai; jie atlieka ir istorinę paskirtį, fiksuodami tarpukario Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios būklę bei jos puošybos ypatybes.
Šv. Petro ir Pauliaus katedros vaizdų albumas
1925 metais, švenčiant Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios 300 metų jubiliejų, G. Bagdonavičius sudarė unikalų albumą, kuriame buvo surinkti bažnyčios piešiniai, papildyti etnografinėmis pastabomis. Albumui parengtas dviejų puslapių įvadas, kuriame autorius analizuoja bažnyčios architektūros istoriją. G. Bagdonavičius yra bene vienintelis menininkas savo piešiniuose derinęs dokumentinę medžiagą su meniniu estetiniu įspūdžiu. Šie piešiniai 1925 m. atspausdinti devyniose litografijose Šalomo Savičiaus ir Boruko Šumkauskio spaustuvėje (Vilniaus g. 203), kuri specializavosi spalvotosios litografijos technikoje.
Šiuo laikotarpiu Šiaulių miesto spaustuvėse knygos ir kiti leidiniai dažniausiai buvo spausdinami su minkštais, dažnai nepatvariais viršeliais, o lankai buvo prastai sujungti. Spaudiniai buvo klijuojami naudojant trupančius medžių klijus, todėl albumas šias dienas pasiekė prastos būklės – vidiniai lapai yra trapūs, aptrupėję, atsiskyrę nuo viršelio. G. Bagdonavičius, pastebėjęs spaustuvės trūkumus ir siekdamas apsaugoti leidėją nuo galimos skaitytojų kritikos, albume pažymėjo: „Dėl spausdinimo nepalankių sąlygų, nuo piešėjo nepareinančių, k. a. litografijos trūkumų ir kitų techninių spaustuvės netobulumų, piešiniai išspausdinti ne visai atitinkamai originalams.“ Ši pastaba atspindi ne tik tuo metu vartojamų leidybos technologijų ribotumą, bet ir autoriaus atsakomybę už pristatomą kūrinį.
Menininko nuosavybę liudijantys ženklai
G. Bagdonavičius puikiai suvokė savo menininko poziciją, todėl kiekvieną bažnyčios piešinį pažymėjo autografu „G. Bagdonavičius“. Jis taip pat sukūrė keletą unikalių monogramų, kurios tapo jo kūrybos atpažinimo ženklu.
Albume yra net dvi skirtingos jo monogramos ir specialiai šiam leidiniui sukurtas knygos ženklas su katedros vaizdu. Šis knygos ženklas – tai vienas pirmųjų šiuolaikinių ekslibrisų pradininko G. Bagdonavičiaus darbų.
Mūsų dienomis G. Bagdonavičiaus darbus lengva identifikuoti, nes menininkas rūpestingai išsaugojo savo pavardę. Tai ypač vertinga, kadangi daugelis žymių XX a. II pusės Lietuvos taikomosios grafikos kūrėjų,
anot menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės (2022), to nepadarė. Dėl šios priežasties jo kūryba ne tik išliko, bet ir tapo lengvai atpažįstama mūsų kultūros lauke. O albumas įgavo bibliofilinės vertės.
Vaizdų albumui – 100 metų „Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdų albumas“ (1925 m.) – tai tikras lobis tarpukario leidybos istorijoje. Šis leidinys nepaprastai svarbus dėl savo istorinių, meninių, bibliografinių ypatumų. Meniniai litografiniai tarpukario spaudiniai šiandien yra gana reti, nes tuo laikotarpiu Lietuvoje dar tik formavosi didelės apimties modernios spaudos galimybės. Bibliofilų, tyrinėtojų ir knygos meno mėgėjų akyse tai – ypatingas ir vertingas XX a. pradžios Lietuvos kultūrinio paveldo objektas. Šiandien penki šio leidinio egzemplioriai, paženklinti G. Bagdonavičiaus knygos ženklu, saugomi Lietuvos atminties institucijose, tarp kurių yra ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka. Skaitmeninė leidinio kopija prieinama portale epaveldas.lt.
Literatūra ir šaltiniai
1. Lietuvos dailininkų žodynas, t. 2–3, Vilnius, 2012–2013.
2. Jonas Nekrašius, Šiaulių regiono lyderystė: amatai, pramonė ir prekyba XV–XXI a., Šiauliai, 2024, p. 65–66.
3. Ramutė Rachlevičiūtė, Gerardas Bagdonavičius –visos Lietuvos, ne tik Šiaulių dailininkas, Mokslo Lietuva. Prieiga per internetą: <https://mokslolietuva. lt/2022/08/gerardas-bagdonavicius-visos-lietuvos-netik-siauliu-dailininkas> [žiūrėta 2025 02 24].
4. Šiaulių katedra / sud. Tomas Butaitis, Vilija Ulinskytė-Balzienė, Šiauliai, 2009.
5. Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdų albumas / piešė ir išleido Gerardas Bagdonavičius, [Šiauliai, 1925].
Asta Kaktytė
Antano Tatarės pasakėčia „Iszalkę szunpalaikiai“.
Antano Tatarės pasakėčios Lietuvos vaikeliams
Kokią seniausią knygą, skirtą skaityti vaikams, turi Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka? Kas saugoma jos lobyne? Tokia knyga yra XIX a. žinomiausio Suvalkijos prozininko Antano Tatarės (1805–1899) pasakėčių knyga „Pamokslai Iszminties ir Teisybes, iszguldinēti Galvoczių Visų Amžių del Lietuvos vaikeliu“ (trečia laida), išleista 1899 m. Jungtinėse Amerikos Valstijoje, Čikagos mieste. Nedidukė, kukli, įrišta į žalsvai mėlyno popieriaus viršelį, tituliniame lape dekoruota dviejų ant šakos tupinčių pelėdų grafiniu piešiniu, 182 puslapių apimties.
Kaip ji pateko į biblioteką, pasakoja Sigita Vaitkaitytė, Kultūros paveldo tyrimų ir sklaidos skyriaus vedėja: „Mūsų bibliotekos LIBIS sistemoje A. Tatarės knyga „Pamokslai Iszminties ir Teisybes“ yra užregistruota 2017 m. sausio 2 d. Nurodyta, jog tai yra Šiaulių Jono Laužiko specialiosios mokyklos dovana.
Darytume prielaidą, kad knyga gauta dar iki 2011 m., bet keletą metų gulėjo lentynoje neįtraukta į sistemą, nes 2011 m. rugpjūčio 31 d. mokykla išregistruota. Dabar pastate veikia „Motinos Teresės šeimų namai“. Matyt, mokykla gavo labdarą knygomis, tačiau ši jiems buvo neaktuali. Perklausėme kolegės
Nijolios Kasparavičienės, kuri tuo metu buvo atsakinga už Senųjų spaudinių fondą. Žinoma, ji konkrečiai neatsimena, bet paliudijo, kad bibliotekos darbuotojai važiuodavę į mokyklas pasirinkti knygų, kurios mokykloms būdavo netinkamos. Knygoje yra Antano Maceikos bibliotekos Niujorke antspaudas.“1 Šiame
kontekste verta prisiminti, kas gi buvo Antanas Maceika2, kurio vardu buvo pavadinta Lietuvių kultūros židinio biblioteka Niujorke.
Antano Tatarės knygos „Pamokslai Iszminties ir Teisybes“3 pirmasis leidimas pasirodė kur kas anksčiau – 1851 metais, Suvalkuose4. Tačiau tradiciškai lietuvių vaikų literatūros pradžia laikoma Motiejaus
Antano Maceikos bibliotekos Niujorke antspaudas.
Valančiaus didaktinių apsakymų knyga „Vaikų knygelė“, pasirodžiusi 1868 metais. Nors A. Tatarės knyga pasirodė anksčiau, ji nėra laikoma vaikų literatūros pradžia. Mat jo pasakėčios – „pamokslai“, skirti „ir mažiems, ir seniems, ir jauniems“, kaip nurodo pats rašytojas „Prisišnekėjime“, t. y. knygos įžanginiame žodyje. O M. Valančius savo „Vaikų knygelę“ parašė specialiai vaikams, ji buvo iliustruota spalvotomis litografijomis.
Vis dėlto jau ir A. Tatarės knyga buvo populiari Lietuvos kaime, savo meto vaikui skaitytojui prieinama. Pasakėčios žanras tiko ir suaugusiam skaitytojui, buvo suprantamas ir vaikui.
Antrasis šios A. Tatarės knygos leidimas buvo išleistas Niujorke J. Paplausko lėšomis, „Lietuviškojo balso“ spaustuvėje 1887 metais. „Perspausdinant 1851 m. leidimą, taisyta kalba, stengiantis ją apvalyti nuo barbarizmų, nebevartojamus žodžius pakeičiant naujadarais (čerapokas – želvė, tututis –dudutis, žyvijuosi – maitinuosi, šunis – šuva, levas – liūtas, bestijos – žvėrys, lokamčius –godišius, iššidytojai – išjuokėjai, gubintojas –žudytojas ir t. t.). J. Žilius nurodo 1 500 egzempliorių tiražą.“5 Žinoma, šiandien XIX a.
1 Iš Broniaus Maskuliūno pokalbio su Sigita Vaitkaityte, 2025 03 25.
2 „G. 1905 07 17 Saldutiškio apylinkėje. M. 1981 05 04 Niujorke. Miškininkas, bibliofilas, visuomenininkas. Baigė Utenos g-ziją, 1932 – Alytaus aukštesniąją miškų, Lietuvos karo m-klas. 1923–33 Labanoro, Ukmergės miškų urėdijų vyresn. eigulys. 1933 Ukmergės miškų urėdijos girininkas be girininkijos. 1934–36 tos pačios urėdijos Musninkų, 1936–40 Širvintų, 1943–44 Musninkų girininkas. 1944 pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1950 gyveno Niujorke. Sudarė didelę lietuviškų knygų biblioteką, kurią padovanojo Bruklino ,,Kultūros židiniui“. Vėliau ją pildė ir tvarkė. Biblioteka pavadinta jo vardu“. Prieiga per internetą: https://www.findagrave.com/memorial/154109835/antanas-maceika , [žiūrėta 2025 03 31].
3 Šis bibliotekoje saugomas egzempliorius yra prieinamas ir portale ePaveldas.lt
4 Su pirmuoju Antano Tatarės knygos „Pamokslai Iszminties ir Teisybes“ leidimu galima taip pat susipažinti portale ePaveldas.lt
5 Lietuvos TSR bibliografija. Knygos lietuvių kalba. T. 2. 1862–1904. Kn. 2. R–Ž. P. 173–175.
kūrinių kalbą vertiname kitaip, suvokdami barbarizmų ir panašaus pobūdžio žodžių istorinę, pagaliau ir estetinę vertę, teksto autentiškumo svarbą.
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos turimas leidinys, kaip minėta, yra jau trečias aptariamos A. Tatarės knygos leidimas, išėjęs 1899 m. Apie šį leidimą literatūros tyrinėtojas, poetas Motiejus Gustaitis rašo: „Kalba pašalintų polonizmų vietoje tankiai išmarginta nevykusiais naujadarais ir šiaip jau prasto darbo žodžiais... Sėkmių tvarka be reikalo pakeista...“6. Pateikiama ir kitų priekaištų dėl leidybos, pastebima, kad tiražo dalies viršeliuose nurodomas vėliau nei 1899 m. išleistos knygos pavadinimas ir daroma prielaida, kad „[m]atyt, dalis tiražo buvo paleista į apyvartą apie 1903 m. arba buvo išspausdintas kitas, stereotipinis leidimas, paliekant antraštiniame lape ir viršelyje tuos pačius 1899 išleidimo metus. Be to, šios knygos stereotipinis leidimas išėjo 1906 m. (o gal 1899 m. leidimui uždėtas tik naujas viršelis su 1906 m. data), paliekant antraštiniame puslapyje 1899 m. išleidimo metus.“7 Knyga menkai teiliustruota, be minėtų dviejų pelėdų tituliniame lape, knygos įžanginio žodžio gale vaikas skaitytojas dar galės pasigrožėti musės atvaizdu (IX p.)...
Taigi neretai sena lietuvių literatūros knyga nuėjo ilgą ir painų leidybinį kelią. Įdomus, o kartais ir paslaptingas kelias ją vedė į vieną ar kitą biblioteką, pas vieną ar kitą skaitytoją. Knygos kirto net Atlantą, kol atsidūrė čia, Lietuvoje...
6 Ten pat.
7 Ten pat.
Antano Tatarės pasakėčių titulinis lapas.
1987 m. „Lituanistinės bibliotekos“ serijoje buvo išleisti Antano Tatarės raštai „Pamokslai išminties ir teisybės“ (leidykla „Vaga“), parengti literatūrologo Vytauto Vanago. Čia pateikiama ne tik „Pamokslai išminties ir teisybės“, bet ir kitos rašytojo knygos „Pamokslai gražių žmonių“, „Šventa ir pagirta roda“, pluoštas laiškų. Taigi A. Tatarės knyga „Pamokslai išminties ir teisybės“ yra sulaukusi 4 leidimų: 1851 m. Suvalkuose, 1887 m. Niujorke, 1899 m. Čikagoje ir 1987 m. Vilniuje.
Kaip M. Gustaičio spėjama, galėjęs būti ir dar vienas – 1906 metų leidimas. Šiuo klausimu reikėtų išsamaus tekstologinio tyrimo.
Tad apie ką rašė Antanas Tatarė, ko pasakėčiomis mokė vaikus ir suaugusiuosius? Ne veltui knygos paantraštė skelbia, kad
istorijos „išguldytos galvočių visų amžių“. Taigi daugelio A. Tatarės pasakėčių siužetai nėra originalūs, o atkeliavę iš įvairių šaltinių. A. Tatarė lietuvių skaitytojams pateikia antikinių autorių (Ezopo, Fedro) pasakėčių, prancūzų autoriaus Jeano de la Fontaine‘o, rusų pasakėtininko Ivano Krylovo ir kitų autorių šio žanro perdirbinių. Žinoma, rašytojas sukūrė ir originalių pasakėčių ir kitokių prozos tekstų (didaktinių apsakymų). Tačiau būtina pasakyti, kad sekimai ir vertimai buvo ano laiko literatūrinė mada, originalumas nebuvo laikomas itin svarbiu meniškumo įrodymu. Taigi daugybė pasaulinės klasikos kūrinių, klajojančių siužetų lietuvį skaitytoją pasiekė dar XIX amžiuje ir būtent Antano Tatarės dėka. Įdomi, netradicinė Antano Tatarės pasakėčių struktūra: ji turi tarsi du pavadinimus arba, tiksliau sakant, turi pavadinimą ir priešantraštinę tezę, kuri ir yra to kūrinio didaktinis moralas, arba pamokymas. Štai garsi pasakėčia „Skruzdė ir žiogas“ turi tokią priešantraštinę tezę: „Dirbkime, pakolei galime užsidirbti“ (23), pasakėčios „Avis ir avinėlis“ moralas ilgesnis: „Tegul vaikai klauso tevu savo, kad gerai mokina: o kad neklausys nelaime ir prapultis juos patiks“ (p. 25) ir pan. Pasakėčios pavadinimas dažnai įvardija personažus, o priešantraštinė tezė suformuluoja moralą: „Kvailas teip kaip piktadejas prapuls“ („Iszalkę szunpalaikiai“, p. 28). Pasakėčias gana lengva iššifruoti, alegorijos principas buvo nesunkus suprasti dar neįgudusiam skaitytojui, koks ir buvo XIX a. lietuvių valstietis, didaktinio teksto skaitytojas. Gyvūnų, augalų paveikslais įkūnijamos tam tikros akivaizdžiai parodomos žmonių savybės – ir sektinos, ir smerktinos.
Taip kaimo žmogus buvo pratinamas skaityti, jo akyse keliama rašto, knygos vertė. Tai neturėtų mūsų stebinti – juk ir visa Europa buvo galutinai alfabetizuota tik XIX amžiuje.
Antanui Tatarei labai rūpėjo apšvietos idėja, jis puikiai suprato, kaip svarbu, kad ir paprastas žmogus būtų raštingas. Anuo metu knygos skaitymas (ir skaitomo teksto klausymas, kai skaitė kiti, jau mokėję skaityti) buvo svarbi ir moderni laiko leidimo veikla. A. Tatarės knygos prusino, švietė savo skaitytoją.
Svarbu paminėti ir tai, kad A. Tatarė buvo katalikų kunigas, tad dorybingumo ir panašūs klausimai jam rūpėjo ir kaip dvasininkui.
Taigi jo pasakėčios ugdė krikščioniškąsias vertybes ir dorybes, savotiškai tęsė konfesinį pamokslą, sakomą iš sakyklos bažnyčioje.
Kai kurių pasakėčių prasmė remiasi Biblijos išmintimi („Jaunikaitis ir gyvatė“ ir kt.). Tai, kad A. Tatarė buvo kunigas, paaiškina ir kreipinio „vaikeliai“ universalumą, juk kunigas į savo parapijiečius dažnai kreipiasi „vaikai, vaikeliai“, taip pavadindamas ne tik vaikus, bet ir vyresnius žmones.
Antanas Tatarė yra vienas iš ryškių lietuvių ankstyvosios prozos kūrėjų, dėjęs pamatus lietuvių literatūrai. Jis yra ir vienas iš tų, kurie mūsų vaikams lietuviškai papasakojo apie pasaulinės literatūros personažus, perteikė įdomius siužetus, žinotus toli už Lietuvos ribų. Šių dienų skaitytojui Antano Tatarės kūryba jau yra egzotiški skaitiniai, reikšmingas literatūros istorijos faktas, kita vertus, pasakėčių siužetai yra amžini, įgyjantys vis naujų formų ir išraiškos būdų.
Prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė
Valerijos Dichavičienės darytose portretinėse nuotraukose įamžinti žinomi Lietuvos žmonės: dailininkai, aktoriai, režisieriai, muzikai, rašytojai, poetai, kalbininkai.
Valerijos Dichavičienės rankraščių kolekcija
2025 m. balandžio 21 d. minimos bibliotekininkės, fotomenininkės, dailininkės grafikės Valerijos Dichavičienės (Kaunaitė, Vilkienė) 95-osios gimimo metinės. 1954 m. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete baigusi bibliotekininkystės mokslus ji iš karto buvo paskirta į Šiaulių miesto viešąją biblioteką (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka). Pirmaisiais darbo metais buvo šios įstaigos direktoriaus pavaduotoja, o 1955–1962 m. ėjo direktorės pareigas. Valerija Vilkienė (šioje įstaigoje ji dirbo šia pavarde) rūpinosi, kad bibliotekai būtų pastatytas modernus pastatas, Šiauliuose aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, buvo miesto tarybos deputatė, liaudies teismo tarėja. 1962 m. jai suteiktas nusipelniusios kultūros ir švietimo darbuotojos vardas. 1966–1977 m. dirbo Lietuvos respublikinės (dabar Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo) bibliotekos direktoriaus pavaduotoja.
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (ŠAVB) saugoma Valerijos
Dichavičienės svarbaus palikimo dalis – nuotraukos, dokumentai, albumas „Jie ėjo su mumis į Laisvę“. Sukakties proga norime prisiminti jos kūrybos darbus.
Aktorius Regimantas Adomaitis. 1984 m. Vilnius. Valerijos Dichavičienės archyvas.
Kūrybos kelias
1967 m. Valerija susipažino su fotomenininku, dailininku Rimantu
Dichavičiumi (g. 1937). 1968 m. juodu susituokė. Bendro gyvenimo pradžioje Valerija stebėjo fotografuojantį vyrą, padėjo tvarkyti fotoarchyvą. 1975 m. pradėjo fotografuoti pati, o 1979 m. jau tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nare.
V. Dichavičienės kūrybinė veikla tęsėsi daugiau nei 40 metų. Įvairiose Lietuvos
ir užsienio vietovėse ji surengė per 30 personalinių fotografijų ir 13 piešinių parodų, dalyvavo grupinėse parodose su kitais kūrėjais.
Fotomenininkės kūryba buvo eksponuota ir Šiaulių parodų erdvėse. Jos nuotraukomis iliustruotos knygos „Interviu su rašytojais“ (1980), „Dešimt klausimų rašytojams“ (1986), „Ant tavo rankų supasi gerumas“ (2005, 2007), piešiniais – Jurgio Usinavičiaus romanas „Nulaužytų šakų giesmės“ (2014).
2015 m. išleido fotografijų albumą „Jie ėjo su mumis į Laisvę“, kuriame 113-os anapilin išėjusių Lietuvos asmenybių portretai. Bibliotekininkystės žinios pravertė tvarkant šeimoje sukauptą abiejų fotomenininkų kūrybinį palikimą. Pagal pačios sukurtą archyvavimo sistemą per 10 metų sutvarkė 320 000 negatyvų kolekciją.
2000 m. V. Dichavičienė tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nare, 2005 m. jai suteiktas meno kūrėjos statusas, 2010 m. pirmojoje tarptautinėje Plungės fotobienalėje už geriausią kolekciją įteiktas didysis prizas –šv. Florijono statulėlė.
V. Dichavičienė mirė 2019 m. birželio 24 d. Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse.
Rankraščių fondas
2022 m. fotomenininkės vyras R. Dichavičius Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai dovanojo žmonos kūrybinės veiklos palikimo dalį – nuotraukų, albumą
Aktorius Juozas Budraitis ir jo kūrybos studija. 1984 m. Vilnius. Valerijos Dichavičienės archyvas.
„Jie ėjo su mumis į Laisvę“ (2 egzempliorius) ir jo maketą. Bibliotekos fonduose šio leidinio anksčiau nebuvo.
2023 m. visa ikonografinė medžiaga buvo sutvarkyta ir dabar saugoma Valerijos
Dichavičienės rankraščių fonde (F 14). Suformuota 90 saugojimo vienetų, į kuriuos sudėta 748 fondo sudarytojos nuotraukos ir kiti dokumentai. Fondo dokumentai sukataloguoti ir sukelti į Lietuvos integralią bibliotekų informacijos sistemą (LIBIS), todėl įrašai prieinami visiems šios sistemos katalogo naudotojams, o fiziniai dokumentai saugomi ŠAVB Kultūros paveldo tyrimų ir sklaidos skyriuje.
Tarabildienės ir kitų asmenybių atvaizdai eksponuoti ne vienoje V. Dichavičienės parodoje.
Kita nuotraukų dalis – ciklai ir pavienės teminės nuotraukos, gamtos, interjero vaizdai. Įrašai liudija, kad tai 1973–2001 m. fotografijos. Dauguma paženklintos V. Dichavičienės antspaudais ir rankraštiniais įrašais, kai kurios be skiriamųjų ženklų ar datos.
Aktorė Vaiva Mainelyte. 1984 m. Vilnius. Valerijos Dichavičienės archyvas.
Valerijos Dichavičienės kūrybinės veiklos medžiaga, praturtinusi ŠAVB rankraštinių dokumentų fondą, yra reikšminga ikonografinė netolimos praeities istorijos liudytoja.
Dovanodamas žmonos darbus R. Dichavičius perdavė ir savo dokumentų: grafikos darbų, atvirukų, smulkiųjų spaudinių, knygų, kalendorių, periodinių leidinių. Iš jų sudarytas Rimanto Dichavičiaus rankraščių fondas (F 15), kuriame 31 saugojimo vienetas.
Alina Šalavėjienė
Vytenio Rimkaus svetainės atidaryme dalyvavo profesoriaus artimieji, artimiausi draugai ir buvę kolegos. 2025 m. sausis. Ievos Frišmantės nuotr.
Bibliotekoje įamžintas profesoriaus Vytenio Rimkaus palikimas
2025 m. pradžioje Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (toliau ŠAVB) atidaryta Šiaulių miesto garbės piliečiui, menotyrininkui, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjui, kraštotyrininkui prof. Vyteniui Rimkui (1930–2020) dedikuota svetainė. ŠAVB parodų pristatymuose, kultūriniuose renginiuose, konferencijose, knygų mugėse dažnai lankęsis profesorius šiais metais būtų šventęs garbią 95 metų sukaktį. Šiauliams netekus šio gilios erudicijos Lietuvos kultūrai svarbaus žmogaus, biblioteka taip pat pajuto tuštumą, kurią šiauliečiams ir V. Rimkaus artimiesiems nuo šiol bent iš dalies atsvers jauki erdvė, kurioje įrengta autorinių arba su profesoriaus darbais ir jo šeima glaudžiai susijusių spaudinių ekspozicija.
Misija – išsaugoti atminimą ateities kartoms
2021 m. po profesoriaus mirties bibliotekai dovanotą itin gausų V. Rimkaus asmeninį archyvą sudaro daug grožinės ir įvairių mokslo sričių literatūros, smulkiųjų spaudinių (katalogų, programų, kvietimų, lankstinukų ir kt.), periodinių, tęstinių leidinių. Išskirtinė menotyrininko knygų kolekcijos dalis – meno leidiniai lietuvių, rusų, vokiečių, lenkų, anglų, prancūzų ir kitomis kalbomis. Ne mažiau svarbi tremties literatūra, istorijos, kraštotyros knygos, poezija – pats profesorius eiliavo, rašė tremties prisiminimus, kraštotyros darbus, rinko įvairią istorinę medžiagą. Bibliotekai šis archyvas buvo pirmoji gauta tokios apimties kolekcija ir tapo vienu iš postūmių atidaryti profesoriui dedikuotą svetainę šitaip pagerbiant jo darbštumą, erudiciją.
Kalbėdama per svetainės atidarymą
V. Rimkaus duktė Janina Budrienė tėvą prisiminė kaip gerą, tolerantišką ir labai darbštų žmogų: „Kai mes pramogaudavome, tėtis didžiąją laiko dalį praleisdavo savo kambaryje ir ten rašydavo. Kai mes eidavome miegoti, jis vis dar dirbdavo prie stalo. Anksti ryte, mums dar begulint lovose, jau girdėdavome, kaip tėtis mašinėle spausdindavo, – toks labai darbštus buvo.“ Netekusi tėvo, šeima nebežinojo, ką daryti su jo knygomis ir rankraščiais. Dukra pasidžiaugė, kad šiuo klausimu labai padėjo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka. „Esame labai dėkingi bibliotekai, kad apsiėmė sutvarkyti visą archyvą, kad bibliotekoje atsirado tėčio svetainė. Dabar galėsime patys čia ateiti ir pažiūrėti, kaip viskas sutvarkyta. Manau, jeigu dabar tėtis mato, tai
jis tikrai džiaugiasi visu tuo, kas vyksta, ir kaip jį žmonės prisimena“, – kalbėjo J. Budrienė. Svetainės atidaryme dalyvavęs bibliotekos globėjas Stasys Tumėnas taip pat negailėjo gerų žodžių: „Tai didžiulis įvykis ir bibliotekai, ir Šiauliams, ir visai Lietuvai. Džiugu, kad tokie žmonės kaip profesorius V. Rimkus yra įamžinami, prisimenami ir primenami jaunajai kartai.“
Jam pritarė ir V. Rimkaus sesuo Elzbieta Rimkutė-Bagdonienė, svetainę pavadinusi „paminklu Vyteniui ir visai epochai“. Atidarymo metu buvo pristatyta „Šiaulių krašto“ redaktoriaus Vlado Vertelio knyga „Vytenis Rimkus – atėjęs nuo Šiaušės pakrantės...“, susidedanti iš žurnalisto pokalbių su profesoriumi ir V. Rimkaus straipsnių rinkinio.
Profesoriaus atminimui skirtoje svetainėje atsispindi visas jo gyvenimo ir kūrybos kelias. Per svetainės atidarymą „Šiaulių krašto“ redaktorius Vladas Vertelis pristatė savo knygą „Vytenis Rimkus –atėjęs nuo Šiaušės pakrantės...“ Ievos Frišmantės nuotr.
V. Rimkaus knygų, spaudinių, dedikuotų jam ir jo šeimos nariams, leidinių, kuriuose skelbiama jo straipsnių. Ievos Frišmantės nuotr.
Ant atnaujintų sienų – šiuolaikiško dizaino grafiniai vaizdai, atspausdinti ant tapetų. Pačiame centre – iš Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių dailininkų organizacijos gauta kadruotė su V. Rimkaus atvaizdu. Po jos pateiktas trumpas gyvenimo aprašymas, kurį jis pats parašė vienos iš paskutinių savo knygų pratarmėje: „Gimiau 1930 m., mokiausi Bagdoniškės pradinėje mokykloje, 5–6 skyrius baigiau Bazilionuose. 1942 m. įstojau į Šiaulių berniukų gimnaziją, joje mokiausi karo ir pokario metais iki 1949 m. kovo 25 d., kai su šeima buvau ištremtas į Sibirą. Tremtyje teko dirbti miško kirtimo darbus, tapau traktorininku. 1951 m. su klasės draugu tremtiniu Juozu Balčiūnu ir dar dviem merginomis Irkutske buvome nuteisti ilgiems metams kalėti lageriuose už rankraštinį laikraštuką „Taiga“. Į Šiaulius grįžau tik 1958 m., dirbau dažytoju ir šaltkalviu, neakivaizdiniu būdu įgijau brandos atestatą. Mokiausi ir baigiau Sankt Peterburgo (tada – Leningrado) Dailės akademiją, įgijau menotyrininko specialybę, pradėjau dirbti
Šiaulių pedagoginiame institute (vėliau –universitete) dėstytoju. Tapau docentu, profesoriumi, apgyniau daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas.“
Šie gyvenimo faktai iliustruoti profesoriaus kūrybos darbais: piešiniu, keliais ekslibrisų eskizais, poezijos posmeliu ir Sibire leisto rankraštinio laikraštuko „Taiga“ vaizdais.
Svetainės lentynose sudėtos 456 knygos iš 2021 m. pavasarį bibliotekai perduoto V. Rimkaus asmeninio archyvo.
Šio archyvo kolekciją tvarkanti ŠAVB Kultūros paveldo tyrimų ir sklaidos skyriaus vyr. bibliotekininkė-metodininkė Alina Šalavėjienė pabrėžė, kad visi šie leidiniai vienaip ar kitaip yra susiję su profesoriumi. Dalies šių knygų autorius yra pats profesorius, taip pat netrūksta leidinių, kuriuose minima jo pavardė, aprašomi kūrybos darbai, pedagoginė veikla.
Visas šias knygas bus galima skaityti tik bibliotekoje – į namus jos nebus skolinamos.
Ne mažesni turtai – archyve
Kita profesoriaus palikimo dalis bibliotekos
Vienas iš išlikusių prof. Vytenio Rimkaus šeimos dokumentų fragmentas. Dokumentus V. Rimkaus tėvai užkasė prieš tremtį, siekdami paslėpti juos nuo sovietinės valdžios. Dokumentai buvo rasti ir iškasti tik prieš dešimtmetį.
lankytojams bus prieinama ir saugoma V. Rimkaus archyve. Archyvą sudaro apie 7 tūkst. spaudinių, iš jų skaitytojams prieinami – 6,5 tūkst. Bibliotekoje saugomi
Sibire leisto rankraštinio laikraščio „Taiga“ originalai, kūrybos sąsiuviniai, užrašų knygutės, šį laikotarpį menantys laiškai, piešiniai, periodiniai leidiniai, V. Rimkaus rašytų straipsnių apie tremtį rankraščiai, jau nepriklausomoje Lietuvoje išleistos knygos ir kiti dokumentai.
Janinos Šalkauskaitės 1945 m. spalio 3 d. išsiųstas laiškas iš tremties (Altajaus krašto) močiutei Marijai Eidrigevičienei. Ant laiško antspaudas, patvirtinantis, kad laiškas patikrintas karo cenzūros.
„Šiame archyve atsispindi ne vien Šiaulių krašto, bet ir visos Lietuvos istorija. Daug informacijos atskleidžia ne tik V. Rimkaus, bet ir jo tėvo pasakojimai, susirašinėjimai su giminaičiais ir kitais asmenimis. Išsiskiria tarpukario, Sibiro laikotarpius liudijantys dokumentai. Nemažai informacijos galima rasti apie to meto dailininkus, tautodailininkus“, – akcentavo A. Šalavėjienė.
Bibliotekos parodų kuratoriaus prof. Vaidoto Janulio nuomone, V. Rimkaus archyvas yra reikšmingas ne tik Šiauliams,
bet ir visai Lietuvai. Dokumentų kolekcija turi didelę istorinę ir kultūrinę vertę, apima įvairias temas.
Ypatingą dėmesį verta skirti Jono Basanavičiaus laiškui, adresuotam Jaroslavui Rimkui. Laiškas ne tik atspindi tarpukario Lietuvos kultūrinį gyvenimą, bet ir pabrėžia profesoriaus šeimos, ypač jo tėvo, asmeninę reikšmę Lietuvoje.
Archyve taip pat sukaupti profesoriaus moksliniai darbai bei jo knyga „Taiga taigoje“, leidiniai ir rankraščiai, kurie prisideda prie Lietuvos kultūros ir mokslo raidos. „Archyvas apima ir Jaroslavo Rimkaus, profesoriaus tėvo, žinomo tarpukario kultūros ir politikos veikėjo, dokumentus, taip pat garsaus dailininko Gerardo Bagdonavičiaus kūrybinius darbus bei jo publikacijas. Tai suteikia galimybę geriau suprasti tarpukario Lietuvos kultūrą ir meną“, – kalbėjo V. Janulis. Anot jo, V. Rimkaus indėlis į Šiaulių universiteto Dailės fakulteto kūrimą ir jo moksliniai darbai yra dar vienas svarbus aspektas, pabrėžiantis jo reikšmę aukštojo mokslo plėtrai Lietuvoje. Profesoriaus darbai ir iniciatyvos padėjo formuoti ne tik šiuolaikinės dailės edukacijos pagrindus, bet ir prisidėjo prie bendro kultūrinio ir akademinio gyvenimo Šiaulių regione: „Žvelgiant į visas šias vertybes, galima teigti, kad profesoriaus Vytenio Rimkaus palikimas ir jo archyvas yra ne tik istorinė, bet ir kultūrinė retenybė, turinti didelę reikšmę ne tik akademinei bendruomenei, bet ir platesnei visuomenei, skatinanti domėtis Lietuvos kultūros istorija ir jos kūrėjais.“
Diana Janušaitė
Prof. Vytautas Gudonis su Šefildo (Didžioji Britanija) aklųjų mokyklos ugdytine Viktorijos laikų muziejuje stažuotės metu. Asmeninio archyvo nuotr.
Unikalios knygos apie negalią ir jos paliestuosius
Pasaulyje parašyta vos keletas knygų, kuriose, žvelgiant per meno prizmę, būtų atskleidžiami konkretūs fenomenai. Džiugu, kad tokį darbą Lietuvoje parengė šio „Aušros alėjos“ numerio svečias, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos bičiulis, bibliotekos erdvėse rengiamų parodų aktyvus dalyvis profesorius Vytautas Gudonis. Savo dviejų tomų monografijoje (-ose) „Negalia visuomenėje ir vaizduojamajame mene“ (2020) ir „Negalia visuomenėje, literatūroje ir vaizduojamajame mene“ (2022) autorius per dailę atskleidė negalią turinčių žmonių socializacijos ir visuomenės nuostatų į juos raidą. 2024 m. lietuvių ir esperanto kalba pasirodžiusioje knygoje „Aklasis, nustebinęs pasaulį. Vasilijus Jerošenka“ profesorius pristato unikalią ukrainiečių asmenybę.
Bibliotekos globėjas, humanitarinių mokslų daktaras Stasys Tumėnas rubrikoje „Ką skaitome“ išsamiai aptaria šias tris pastarųjų metų profesoriaus Vytauto Gudonio knygas apie negalią ir jos paliestuosius.
Kalbėti apie Vytautą Gudonį trumpai vargu ar pavyks, nes to neleidžia padaryti labai plati profesoriaus gyvenimo ir darbų amplitudė. Jis buvo ilgametis Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos (VUŠA) profesorius, mokslininkas humanistas, žinomas Lietuvos pedagogas ir psichologas. Pagaliau – ir bibliotekoje eksponuotos turiningos pažintinės parodos rengėjas, visuomeniškas Šiaulių bendrapilietis, paslaptingosios „Masonų ložės“ narys. Bet dabar pasakosiu ne apie tai, o apie tris unikalias, solidžias savo turiniu ir apimtimi pastaraisiais metais pasirodžiusias profesoriaus knygas.
Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas yra sakęs, kad „mokslo kelionė nori viso žmogaus, jo laiko ir minčių ir neskaičiuoja darbo valandų“. Šie žodžiai ypač tinka ir profesoriui, socialinių mokslų habilituotam psichologijos mokslų daktarui Vytautui Gudoniui, kurį Lietuvos edukologijos pasaulis pažinojo kaip produktyvų (1984–2022 m. vien pristatomų monografijų tema paskelbęs apie 500 publikacijų), aktyvų mokslininką.
Minėtas dvi knygas jau spėta įvardyti „unikaliomis“ (akademikas A. Gaižutis); prof. P. Jucevičienė savo recenzijoje akcentavo, kad „monografijos esminė medžiaga baigiama išvadomis, kurias neabejotinai galima vertinti kaip naujas mokslo žinias, pasižyminčias tarpdiscipliniškumu ir reikšmingas socialiniams bei humanitariniams mokslams, ypač antropologijai, sociologijai, psichologijai, edukologijai, istorijai, kultūrologijai, menotyrai“.
Prof. A. Vilkas ir prof. M. Barkauskaitė V. Gudonio monografiją įvardijo fundamentaliu, originaliu darbu,
vaizduojamojo meno, mokslo ir regėjimo negalios „simbiozės raiška“, o habilituotas istorijos mokslų daktaras iš Tartu neregys Aldo Kalsas – Aklųjų Evangelija.
Kalbėti apie aptariamas knygas, vadinasi, kalbėti ir apie profesinį, bendražmogiškąjį autoriaus kilnumą, apie tai, ką turi mintyse cituotasis vyskupas K. Kėvalas. Šiais darbais autorius prisistato ne tik kaip žinomas Lietuvos ir pasaulio psichologas, pedagogas, bet ir kaip kultūrologas.
V. Gudonio monografija „Negalia visuomenėje ir vaizduojamajame mene“ (2020) liudija, kad ir monografijos žanras (retesnis atvejis) leidžia skaitytoją įtraukti į skaitymo procesą, turiniu domėtis ne tik specialiosios pedagogikos specialistus, bet ir menotyrininkus bei platųjį skaitytojų ratą, nes knygoje žmogaus negalės (negalios) socialinis vaizdinys nagrinėjamas tarpdisciplininiu aspektu.
Autorius teigia, kad „negalės fenomenas analizuojamas pasitelkus meno prizmę, atsisakant kūrybinio tikrovės perteikimo kritikos, bandant kūriniuose neįgaliųjų tema įžvelgti socialinių ir psichologinių aspektų“. Ir tai autoriui puikiai sekasi, nes jo talkininkai –turiningos biografijos faktai, gyvenimo ir profesinės veiklos įdirbis: jaunystėje – darbas tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos Šiaulių gamybos mokymo kombinate, vėliau studijos, kur įgytos specialiojo pedagogo ir logopedo, aklųjų mokyklos pradinių klasių mokytojo specialybės, o greta – darbas viename iš minėtų specifinių, A. Jonyno įvardytų „rezervatų“ (gamybos mokymo kombinatų), kurių sovietmečiu Lietuvoje buvo įkurta penkiuose miestuose. Ten V. Gudonis dirbo metodininku,
gamybos meistru, vyr. inžinieriumi gamybos mokymui bei tuometinės Suaugusių aklųjų mokyklos Šiaulių skyriuje mokė neregius Brailio rašto ir kitų disciplinų.
Profesorius V. Gudonis kelias dešimtis metų dirbo Šiaulių universitete, skaitė paskaitas, pranešimus užsienyje. Matyt, jo gyvenimo patirtis, geba nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis lėmė, kad jis visada buvo labai mėgstamas studentų. Kaip buvęs fakulteto dekanas, prisimenu, kaip Pedagogikos fakulteto studentai kreipdavosi į mane, kad Specialiosios pedagogikos kursą būsimiesiems pradinių klasių mokytojams, ikimokyklinio ugdymo studentams skaitytų būtent profesorius V. Gudonis. Tuo pat metu jis dar dirbo psichologu Petro Avižonio regos centre, kur teikė pagalbą ikimokyklinio amžiaus vaikams, turintiems regėjimo sutrikimų. Svarbiausios profesoriaus mokslinių tyrimų kryptys – sutrikusios regos asmenų reabilitacija ir integracija į visuomenę, sutrikusios regos vaikų raidos korekcija, neįgalaus žmogaus paveikslas mene kaip specifinis visuomenės nuostatų į negalią ir su ja susiduriančių žmonių atspindys. Išskirtini platesnės apimties V. Gudonio darbai: „Tiflologijos vardų žodynas“ (su bendraautoriais, 2001), dviejų tomų „Defektologijos žodynas“ (2007), dviejų tomų „Enciklopedinis tiflologijos žodynas“ (t. 1 – 2008; t. 2 – 2009), „Trumpas fobijų žodynas“ (2009).
Profesorius prisidėjo, kad Nepriklausomybės metais Lietuvoje būtų humanizuota specialiosios pedagogikos terminija – iš vartosenos išbraukti nekorektiški terminai „invalidas“, „defektas“,
„anomalus“ ir kt., kuriuos pakeitė „žmogus su negalia“ ir panašūs. Deja, akivaizdu, kad ne visos terminijos problemos išspręstos ir nusistovėjusios, nes ir dabar įvairuoja terminų „negalia“ ir „negalė“ vartosena, dėl kurios daug metų diskutavo specialiosios pedagogikos mokslininkai. Pristatomos monografijos gimė kaip viso gyvenimo mokslinio ir kūrybinio darbo rezultatas, nes nors profesoriaus darbo amplitudė labai plati, bet tema „Žmogaus, turinčio regėjimo negalią, įvaizdis kultūros pavelde, kaip specifinis visuomenės nuostatų į aklumą ir neregį atspindys“ jam yra artimiausia. Savo patirtį jis ir realizuoja monografijoje „Negalia visuomenėje ir vaizduojamajame mene“, kurią sudaro du pagrindiniai skyriai. Pirmajame skyriuje autorius tarsi bando patvirtinti neregės autorės Helen Keller tezę, kad „ne aklumas, o reginčiųjų požiūris į neregius yra sunkiausia našta“.
V. Gudonis nuosekliai analizuoja visuomenės nuostatas į negalią turinčius žmones istorijos raidoje, apžvelgia religijų žiūrą į šias problemas; apakinimą kaip fizinės bausmės rūšį; visuomenės nuostatų dinamiką nuo neregių globos organizavimo link inkliuzinio ugdymo.
Šį skyrių autorius baigia savo tyrimo apie neregių profesinį aktyvumą pristatymu, kur ir bando patvirtinti hipotezę, kaip visuomenės nuostatos priklauso „ne tiek nuo kūrybingų neregių individualybių, kiek nuo pačios visuomenės demokratiškumo ir humaniškumo“. Naujai pristatoma mintis, kad dabartinės visuomenės nuostatos į negalią turinčius žmones yra kaip galimybė visuomenei tobulėti. Kita vertus, autorius
pagrindžia itin svarbią teorinę išvadą, kurią rodo 1990–2018 metų jo tyrimų rezultatai, kad visuomenės nuostatos į žmones, susiduriančius su negalia, kinta labai lėtai.
Didžiausia monografijos dalis – per 400 puslapių – antrasis skyrius, kuriame labai plačiai, iliustratyviai, panaudojant visą gyvenimą kauptą asmeninę kolekciją, aptariamas neįgalaus žmogaus įvaizdžio traktavimas ir jo interpretacija kultūros pavelde.
Čia išskirtinas svarbus darbo akcentas –istoriškumas: nuo neregio muzikanto įvaizdžio senovės Egipte iki Naujausių laikų. Knygoje išvardyti ir chrestomatiškai aprašyti įžymūs pasaulio neregiai – epo meistras Homeras, abėcėlės akliesiems kūrėjas prancūzas Luji Brailis (Louis Braille), kurio įamžinimas paliudytas numizmatikoje bei medaliuose, žymusis italų tenoras Andrėja Bočelis (Andrea Bocelli).
Aišku, nepamirštas ir garsusis ukrainiečių keliautojas, rašytojas, poliglotas Vasilijus Jerošenka. Aprašyti ir garsieji Lietuvos neregiai, palikę ženklus mūsų kultūros, tiflologijos istorijoje: Lietuvos kariuomenės savanoris, rašytojas Pranas Daunys, dainininkė Beatričė Grincevičiūtė, poetas Antanas Jonynas, sociologas, esperantininkas, tiflotyrininkas Valentinas Vytautas Toločka.
Daugelis iš mūsų, išgirdę kalbas apie neregius, pirmiausia prisimename Brailio raštą, baltąją lazdelę, o iš piešinių atklysta vaizdai apie keliaujančius neregius muzikantus, ukrainiečių bandūrininkus, neregius elgetas, dainininkus. Apie tai knygoje kalba ir V. Gudonis. Monografijoje vietos skiriama ir netikėtoms temoms aptarti: „Neįgalieji – karų aukos“ (pvz., elgetaujantys apakę 1812 m.
karo prancūzų kareiviai, apakinti dujomis Pirmojo pasaulinio karo kariai); „Dailininkų, nevaldančių rankų, kūryba“ (tapyba teptuką laikant dantimis ar koja); „Nuo tradicinių neregių amatų iki konkurencijos darbo rinkoje“ (nuo masažuotojų, krepšių pynėjų iki agronomų). Daug iliustracijų skirta neregio paveikslui aklumo tema filatelijoje pristatyti, kur pateikiama daug pavyzdžių iš viso pasaulio. Nors karikatūrų kūrimas, kur vaizduojami žmonės su negaliomis, yra rizikinga tema, bet autorius tos temos irgi nevengia, publikuoja daug lietuvių autorių karikatūrų pavyzdžių, kur per humoro prizmę atskleidžiama ne tik dailininkų fantazija, bet ir mūsų žinios apie neregių galimybes bei visuomenės nuostatos į šiuos žmones.
Pirmojoje monografijoje buvo plačiai nušviečiama visuomenės nuostatų į neįgalius asmenis kaita istorijos raidoje ir šių žmonių įvaizdis vaizduojamajame mene, o 2022 m. pradžioje pasirodžiusi monografija „Negalia visuomenėje, literatūroje ir vaizduojamajame mene“ sutelkta į negalią turinčio asmens paveikslo literatūroje, vaizduojamajame mene ir virtualioje erdvėje analizę. Naujas dalykas, kad joje greta vaizduojamojo meno atsiranda ir literatūra. Tai rizikinga kryptis –leistis į giluminę kūrinių analizę, kai nesi literatūrologas. Tai puikiai suvokia autorius, pabrėžęs, kad nepretenduoja į literatūros kūrinių meninės vertės analizę. Jam svarbiau yra kultūrologinė prieiga, edukacinis, pažintinis ir net auklėjamasis aspektas. Apie tai V. Gudonis sako: „Šiame darbe atsiribota nuo meno kritikos, į visus nagrinėjamus kūrinius žvelgiama per meno sociologijos prizmę. Meno
KĄ SKAITOME
sociologija apima meno ir visuomenės sąveikos sistemą.“ Monografijos autorius nuosekliai, su profesiniu užsispyrimu įrodinėja, kad „pasitelkus meno kūrinius galima atkoduoti visuomenės, jos dalies nuostatas į įvairias socialines atskirtis, t. y. marginalines žmonių grupes (elgetas, benamius, neįgaliuosius ir kt.), atkoduoti ne tik menininko pastebėtus ir perteiktus, <...>, bet ir kasdienio gyvenimo reiškinių vidines reikšmes, visuomeninį bei istorinį epochos turinį <...>, neįgalių žmonių vietą visuomenėje, jų socialinį statusą istorijos raidoje“.
V. Gudonis per visą savo akademinės veiklos laikotarpį, mokslininko ir specialiosios pedagogikos bei tiflopedagogikos dėstytojo karjerą, surinko per 7 000 vaizduojamojo meno reprodukcijų aklumo tema.
Kolekcionuoti jis pradėjo prieš daugelį metų, siekdamas ne tik suregistruoti ir susisteminti daugelio pasaulio muziejuose, meno galerijose bei privačiose kolekcijose esančius meno kūrinius, vaizduojančius žmogų, turintį regėjimo negalią, bet ir išsiaiškinti, kurie neregių vaizdavimo siužetai atskleidžia istorinius momentus bei požiūrio į žmones, turinčius negalią, kaitos tendencijas.
Monografiją sudaro šešios pagrindinės dalys. Pirmojoje aptariamas negalią turinčių žmonių įvaizdis Antikos mitologijoje –graikų (Edipas, Polifemas, Teiresijas), keltų (Osianas). Autorius akcentuoja, kad kintant visuomenės pasaulėžiūrai, gyvensenai, mitai pamažu perėmė kitas funkcijas, tapo kūrybiniu įkvėpimu menininkams. Antrojoje dalyje analizuojami Biblijos personažai
Vytauto Gudonio monografijų viršeliai. Ievos Frišmantės nuotr.
negalios kontekste. Čia pristatomas Jėzus
Kristus Biblijoje, kaip teologas ir neįgaliųjų gydytojas, aptariamos Sauliaus, Samsono, Tobito ir Tobijaus istorijos, šventieji sensorinės negalios kontekste, votai – stebuklingo išgijimo simbolis. Įdomus akcentas – knygoje atskleidžiama, kad dailėje Jėzus Kristus dažnai vaizduojamas panašus į konkretaus krašto žmones. Autoriaus įžvalgos rodo, kad Biblijoje aprašomi stebuklai, jų atspindžiai meno kūriniuose ne tik teikia estetinį pasitenkinimą, bet ir stiprina žmogaus dvasingumą, tikėjimą bei viltį.
Kaip minėta, antrajame monografijos tome atsiranda literatūros diskursas. Trečioje jos dalyje aptariamas neregio įvaizdis tautosakoje (regėjimo negalios fenomenas paremijose, atspindžiai pasakose, komizmo apraiškos). Čia kalbama apie tai, kas tautosakoje yra „blogų akių žvilgsnis“ ir „akys žmonių pasaulėjautoje“. Nagrinėjama, kodėl, remiantis tyrimo rezultatais, tik pusėje kūrinių vyrauja pozityvi nuostata, o net trečdalyje analizuotų pasakų požiūris į neregį negatyvus.
Mokslininko teigimu, verbaliniame tiflohumore, skirtingai nuo anekdotų apie kitų negalių turinčius žmones, kalbant apie neregius, beveik neaptinkama atviro grubaus sarkazmo.
Ketvirtoji knygos dalis skirta neregio įvaizdžio prozoje analizei, kur tyrimo objektu tampa D. H. de Mendozos Pačeto, E. BulverioLitono, Č. Dikenso, R. L. Stivensono, P. Kauvino, K. R. Zafono romanai, V. Korolenkos apysaka. Pateikiama daug iškalbingų iliustracijų. Gaila, kad pasigendama lietuvių prozininkų kūrinių aklumo tema pristatymo. Matyt, nelabai jų ir yra, priešingai nei poetų kūryba, kuri aptariama penktojoje monografijos dalyje. Iš lietuvių poetų minėtini aklumo tema rašę V. MykolaitisPutinas, B. Brazdžionis, H. Nagys, P. Drevinis, J. Degutytė, B. Mackevičius, G. Patackas.
Knygoje nemažai vietos skiriama ir aklumo tema regėjimo negalią turinčių lietuvių poetų P. Daunio, A. Krasinsko, V. V. Toločkos, A. Grigučio, V. Čyžo, V. Areimos, A. Valentos ir kitų eilėraščių analizei. Be abejo, vienas stipriausių mūsų neregių poetų – Antanas Jonynas, rašęs: „Aklas aš, aklas... / Bet viską tėvynėj brangioj pamatysiu, / Viskas manojoj dainoj / Pasiliks.“
Tyrimas parodė, kad reginčiųjų poetų poezijos kūriniuose vyrauja tamsos, nakties, juodos spalvos metaforos, o regėjimo sutrikimų turintys poetai daug rečiau aklumą lygina su tamsa.
Šeštojoje monografijos dalyje kalbama apie negalios atspindį virtualiojoje erdvėje ir aptariamos galimybės žmonėms, turintiems negalią, pažinti vaizduojamąjį meną. Autorius kviečia žmonių su negalia organizacijas
dažniau inicijuoti socialines reklamas internete ir atvirose miestų erdvėse, kviečia daugiausia vartotojų turinčiose medijose teikti reklamas, skirtas pozityviam požiūriui į neregius formuotis. V. Gudonis konstatuoja, kad dėmesys regėjimo negalių turintiems žmonėms auga, tai rodo įvairių šalių, kartu ir Lietuvos, muziejų darbuotojų rūpestis šiai visuomenės grupei didinti kultūros paveldo prieinamumą, tai prisideda prie neįgalių vaikų ir suaugusiųjų meninio ugdymo.
Monografija baigiama optimistine gaida. Autorius tiki visuomenės pozityvumu, jos kintančiu požiūriu į negalių turinčius žmones. Svarbu, kad problemas matytų ir spręstų visi drauge – ir visuomenė, ir jai atstovaujantys politikai, ir mokslo bendruomenė.
„Kadangi visuomenė yra visiems ir atstovavimas turėtų būti visų, todėl šiandieninis politinis, visuomeninis tikslas yra siekti, kad žmonės, turintys negalių, taptų matomi ne kaip socialinių paslaugų subjektai, o kaip turintys visas teises, nusipelnantys dėmesio, pagarbos ir tolerancijos piliečiai“, –sako autorius. Monografijos tekstas liudija, kad, žvelgiant per dailės ir literatūros prizmę, autoriui pavyko atskleisti negalios paliestų asmenų socializacijos bei visuomenės nuostatų į juos kaitą istorijos raidoje.
Leidinio pabaigoje pateiktas išsamus literatūros sąrašas, šaltiniai iš interneto stebina savo gausa, kaip ir autoriaus preciziškai parengti priedai, kurie naudingi ir kiekvienam visuomenės nariui: „Akies samprata lietuvių frazeologijoje“, kur autorius remiasi Lietuvos leksikologo J. Paulausko žodynu; priedas, kuriame pateikta žodžio „aklas“ semantinių
junginių analizė. Vertingas ir visą gyvenimą V. Gudonio rinktos, minėtos 7 000 reprodukcijų kolekcijos bibliografinis susisteminimas, jos pagrindu sudarytas ir abiejų monografijų pabaigose skelbiamas kolekcijos „Neregio paveikslas vaizduojamajame mene“ reprodukcijų katalogas. Nėra abejonių, kad savo studijose, tyrimuose juos galės panaudoti menotyrininkai, mokslininkai, taigi akivaizdi ir pristatomo darbo praktinė vertė.
Viena baigiamoji detalė („Pabaiga dviem sakiniais“) liudija ir autoriaus originalumą, ir jo jautrumą, kilnumą, susigyvenimą su savo gyvenimo pagrindine mokslo tema – negalia visuomenėje, literatūroje ir vaizduojamajame mene. V. Gudonis pateikia žymaus lietuvių fotomenininko R. Požerskio nuotrauką, kurioje neregė mergina – tulpių jūroje. Autorius rašo: „Neretai žmonėms, kurie mato, kyla klausimas, ar neregiai suvokia grožį, jei nemato? Gal į šį klausimą jiems atsakys Roberto Požerskio nuotrauka „Tulpės“. Ši dviejų sakinių pabaiga parašyta lietuvių, danų, esperanto, estų, islandų, graikų, italų, kinų, latvių, lenkų, norvegų, rusų, portugalų ir kitomis kalbomis. Ar yra vienas atsakymas? Nežinau, bet tai tikrai ne retorinis klausimas.
Profesoriaus V. Gudonio monografijos ir bando atsakyti į šį ir kitus visuomenei kilusius negalios kontekste klausimus, o dar likusias žmonių sąmonėje negatyvias nuostatas į negalios žmones, anot autoriaus, galima palaipsniui pakeisti, neakcentuojant, ko jie negali, bet atskleidžiant dar neišnaudotas jų potencines galimybes, pasitelkiant švietimo sistemą, pradedant ikimokyklinėmis ugdymo įstaigomis, mokyklomis, universitetais ir baigiant kunigų seminarijomis.
Šio fundamentalaus darbo turinys pasižymi tarpdiscipliniškumu, todėl bus naudingas ne vienos srities mokslininkams, pirmiausia, pedagogams bei psichologams ir, be abejonės, gali būti panaudotas kaip mokslinių žinių šaltinis magistrantūros ir doktorantūros studijoms.
Po dviejų prof. V. Gudonio parašytų ir išleistų išsamių monografijų, atrodė, kad autorius nusipelnė poilsio, atokvėpio. Kur tau. 2024 metais jis vėl nustebino savo darbų skaitytojus ir vertintojus – net dviem kalbomis (lietuvių ir esperanto) pasirodė knyga „Aklasis, nustebinęs pasaulį. Vasilijus Jerošenka“. Esperantiškasis jos pavadinimas yra „La blindulo, kiu surprizis la mondon. Vasilij Erošenko“. Į esperanto kalbą ją išvertė Gražina Opulskienė. Rėmėjų lėšomis ją, bendradarbiaujant su Lietuvos esperantininkų sąjunga, išleido Pasaulio lietuvių centras. Jos apimtis – 352 puslapiai (po 176 puslapius kiekviena kalba). Knyga gausiai iliustruota. Joje pristatoma legendinė ukrainiečių asmenybė, rašytojas simbolistas, esperantininkas, filosofas humanistas, žurnalistas, vertėjas, pasakotojas, muzikantas, dainininkas, poliglotas, šachmatininkas, keliautojas, tiflopedagogas Vasilijus Jerošenka (1890–1952). Ši įspūdinga asmenybė vaikystėje neteko regėjimo, bet gyvenimo aplinkybės ir Dievo valia jam lėmė sunkiai pakartojamą, neįtikėtiną gyvenimą – apkeliauti daugybę pasaulio šalių, sukurti daugybę pasakų, legendų, eilėraščių, parašyti straipsnių.
V. Gudonis visą savo gyvenimą po kruopelytę rinko medžiagą apie ypatingąjį akląjį.
Vytauto Gudonio dvikalbės knygos „Aklasis, nustebinęs pasaulį. Vasilijus Jerošenka“ viršelis. Ievos Frišmantės nuotr.
Šia knyga nepretenduojama į mokslo studiją. Autorius kėlė kitą tikslą – papasakoti skaitytojams apie rašytoją simbolistą, esperantininką, aklųjų mokytoją, poliglotą, atskleisti visuomenei aklo žmogaus galimybes.
Įdomi detalė – siekdamas geriau suprasti psichologines ir socialines aklųjų problemas, V. Gudonis stažavosi Londone karališkajame aklųjų institute (The Royal National Institute of Blind People). Būtent ten kažkada mokėsi ir Vasilijus Jerošenka.
Akivaizdu, kad regėjimą praradusio V. Jerošenkos problemos knygos autoriui yra artimos ir suprantamos. Recenzuodama ankstesnes V. Gudonio monografijas, prof. habil. dr. Palmira Jucevičienė yra akcentavusi, kad autoriaus darbai nusipelnę platesnės sklaidos pasaulyje, kad jo darbus tikslinga išversti į kitas kalbas: „Tai būtų dar vienas žingsnis, informuojant pasaulį apie Lietuvoje atliekamus pasaulinio lygio mokslo darbus.“ Šia knyga V. Gudonis tarsi atsiliepė į prof. P. Jucevičienės siūlymą.
Kad nesusidarytų apgaulingas įspūdis, jog knyga parengta labai greitai, priminsiu, kad V. Gudonis jau nuo 1985 metų rinko medžiagą apie V. Jerošenką, paskelbė daug straipsnių apie šią asmenybę spaudoje, pavyzdžiui, vien 2023 metais net 10 publikacijų apie garsųjį akląjį paskelbta „Šiaulių krašto“ laikraštyje. Ar viskas jau žinoma apie V. Jerošenką?
Akivaizdu, kad ne, nes ir dabar V. Jerošenkos, to meto valdžios požiūriu, nepatikimo asmens, byla Rusijos saugumo archyvuose tebėra įslaptinta. Knygos autorius tikisi, kad kada nors archyvuose slepiama medžiaga bus paviešinta ir bus galima patikslinti kai kurias neaiškias rašytojo biografijos detales. O jų yra nemažai. Akivaizdu, kad naująją knygą parengė kruopštus mokslininkas, kuriam svarbu ne tik suteikti naujų žinių skaitytojui, bet ir, remiantis pateiktomis gausiomis iliustracijomis, patikslinti, sudaryti reginčiam skaitytojui Brailio abėcėlės, aklųjų rašto priemonių, aklųjų šachmatų ir kitus su aklumu susijusius vaizdinius. Ši profesoriaus V. Gudonio knyga dar kartą atskleidžia didžiules aklų žmonių potencines galimybes, todėl norisi tikėti, kad ji padės ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse gerinti visuomenės požiūrį į negalios paliestus asmenis.
Pristatomų monografijų metrika:
Vytautas Gudonis. Negalia visuomenėje ir vaizduojamajame mene“. Šiauliai: Šiaulių universitetas, 2020. 640 p. Tiražas 200.
Vytautas Gudonis. Negalia visuomenėje, literatūroje ir vaizduojamajame mene. Šiauliai: Vilniaus universiteto Šiaulių akademija, 2022. 666 p. Tiražas 200.
Vytautas Gudonis. Aklasis, nustebinęs pasaulį. Vasilijus Jerošenka / La blindulo, kiu surprizis la mondon. Vasilij Erosenko. Šiauliai, 2024. 352 p. Tiražas 300.
Doc. dr. Stasys Tumėnas
Kai audinio skiautės virsta meno kūriniais
Skiautiniai – tai ne tik rankų darbo tekstilės kūriniai, bet ir ilgaamžė tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Ši siuvinių technika gimė iš praktiškumo – žmonės niekada neleisdavo audinio likučiams nueiti veltui. Ilgainiui skiautiniai tapo ne tik galimybe sunaudoti medžiagos atraižas, bet saviraiškos ir net meno forma, alsuojančia istorijomis, prisiminimais ir rankų darbo šiluma.
Viena iš ryškiausių skiautinių meno atstovių Lietuvoje yra šiaulietė Marytė Collard, savo darbus eksponuojanti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio galerijose. Jau kurį laiką Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Knygos grafikos centre lankytojus stebina originalus skiautininkės siuvinys „Ekslibriso dėlionė“ iš beveik šimto ekslibrisų.
Marytės Collard rankose nuo pat jaunystės visuomet buvo rankdarbis, dažniausiai –mezginys. 1997-aisiais, susipažinusi su skiautinių menu, ji pasinėrė į jį visa širdimi. Spalvingų audinio gabalėlių mozaikos, žaismingos kompozicijos ir unikalūs ornamentai pakerėjo ją ir tapo svarbiausia kūrybine išraiška. Iš pradžių Marytės darbai buvo gana tradiciniai, tačiau 2002 metais persikėlusi gyventi į JAV ji atrado visiškai naują kūrybinę kryptį. Ten ji turėjo daug galimybių eksperimentuoti, gilinti žinias skiautinių studijose ir išbandyti naujas technikas. Per ilgus metus įgyta patirtis leido jai suformuoti savitą, atpažįstamą stilių.
2013-aisiais į Lietuvą Marytė grįžo su brandžia ir unikalia menine vizija. Menininkė nuolat ieško įkvėpimo gamtoje, aplinkoje, fotografijose ar tiesiog vaizduotėje gimstančiuose paveiksluose. Puikiai įvaldytos įvairios skiautinių siuvimo technikos leidžia jos kūrybai nevaržomai skleistis – skiautiniai tampa dinamiški, išeina už tradicinių rėmų ir pasakoja savas istorijas audinių spalvomis ir formomis.
Marytė siekia skiautinius perkelti iš buities į meno erdvę, drąsiai eksperimentuodama ir ekslibriso srityje. Ji pristatė naują kūrybos techniką, jungiančią tradiciją, inovacijas ir meistriškumą. Marytės Collard skiautiniaiekslibrisai saugomi Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde, 2024 m. buvo eksponuoti 25-ojoje Lietuvos ekslibrisų parodoje.
Šioje parodoje dalyvavo ir artima Marytės bičiulė – dailininkė Lolita Braza, tais pačiais metais bibliotekoje surengusi savo jubiliejinę ekslibrisų parodą.
Parodos atidarymo proga Marytė jai įteikė ypatingą dovaną – 143 cm aukščio ir 188 cm ilgio skiautinį „Ekslibriso dėlionė“, kuriame įkomponuoti 92 Lolitos sukurti ekslibrisai, atspausti linoraižinio technika.
Tai tik maža dalis knygos ženklų, kuriuos yra sukūrusi dailininkė. Jų suskaičiuotume daugiau kaip 700. Kiekvienas jų išsiskiria originalumu, subtilumu ir individualia menine raiška.
Skiautinys išties ypatingas. Šį tekstilės kūrinį verta tyrinėti iš arti. Ekslibrisų atspaudų spalvos ir motyvai harmoningai dera su kruopščiai daigstytomis siūlėmis. Marytė, pasitelkusi fantaziją ir meistriškumą, kiekvieną ekslibrisą papuošė unikaliomis linijomis, burbuliukais, bangomis, augaliniais motyvais ir originaliais ornamentais. Taip skiautinys įgavo gylį ir faktūrą. Kai kurie ekslibrisai daigstyti rankomis, taip kūriniui suteikta jaukumo ir intymumo. Autorė pabrėžia, kad kiekvienos skiautės pritaikymas prie ekslibriso atspaudo, audinio formato ir spalvos yra sudėtingas procesas. Tik sudėliojusi visumą skiautininkė imasi daigstymo – pirmiausia rankomis, vėliau siuvimo mašina.
Lolita Braza džiaugiasi, kad šis ypatingas skiautinys yra eksponuojamas Šiaulių apskrities
Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje ir atvirauja: „Prisipažinsiu, niekada nesu mačiusi skiautinio su ekslibrisų atspaudais. Jis privertė nustebti net ir daug mačiusią akį. Į šią ekslibriso dėlionę tilpo daug įvairių asmenybių vardų ir pavardžių... Tai mudviejų su Maryte bičiulystės istorija.“
Sigita Vaitkaitytė
Kairėje – Tautininkų sąjungos namai apie 1936 m. Petro Kaminsko kolekcijos nuotr. Dešinėje – pastatas šiandien. 2025 m. kovas. Ievos Frišmantės nuotr.
Aušros alėja 21 – Tautininkų sąjungos namai
Devintoji Aušros alėjos pastatų istorija – tai pasakojimas apie prieš 90 metų Šiaulių Aušros alėjoje pastatytus Lietuvos tautininkų sąjungos Šiaulių apskrities namus. Asimetrinių formų modernistinį statinį projektavo Šiaulių miesto inžinierius Vladas Bitė (1901–1969).
Tarpukaryje kartu su tautininkais šiame pastate veikė spaustuvė „Viltis“, laikraščio „Mūsų kraštas“ redakcija ir administracija, knygynas, Kauno akcinės bendrovės „Pažanga“ atstovybė ir kitos organizacijos, po 1941 m. nacionalizacijos – įvairios sovietinės santvarkos įstaigos, 2020 m. vasarą Šiaulių rajono savivaldybei priklausęs statinys parduotas. Pagal pirminę paskirtį jis buvo naudojamas mažiau nei dešimtmetį, tačiau šiandien vėl džiugina autentišku išorės vaizdu.
Statybos trukmė – 5 mėnesiai
1924 m. rugpjūčio 17–19 d. Šiauliuose vyko reorganizacinis Tautos pažangos partijos suvažiavimas. Ši partija, susijungusi su Ekonomine ir politine žemdirbių sąjunga, įkūrė naują Lietuvių tautininkų sąjungą
(LTS), pirmuoju pirmininku išrinkusi Vincą
Krėvę-Mickevičių. Centro valdyba veikė
Kaune, o Tautininkų sąjungos skyrių buvo visoje Lietuvoje, aktyviai jie veikė ir Šiaulių krašte. 1934 m. pradžioje Šiauliuose tautininkai pradėjo leisti tautinės minties savaitraštį „Mūsų kraštas“, kurio redakcija ir administracija įsikūrė šios sąjungos
spaustuvės „Viltis“ patalpose Aušros alėjoje
15. Tame pastate savo būstinę turėjo ir LTS Šiaulių apskrities valdyba, bet didesni tautininkų renginiai būdavo organizuojami įvairiose Šiaulių kultūros ir švietimo įstaigose.
Didėjo poreikis turėti savo patalpas, todėl imta svarstyti apie Tautininkų namų statybą. Žinia, kad namai bus statomi, spaudoje paskelbta 1934 m. birželį: „Jau sudarytas ir centro patvirtintas namų planas, nupirktas
Aušros al. iš p. Kurkauskienės žemės sklypas, kuris jau prirengiamas statybai. Keliolika kvadratinių metrų, trūkstamų statybai, nupirks iš šaulių rinktinės, kuri jau davė sutikimą. Statomieji tautininkų namai bus pustrečio aukšto. Juose numatytos būstinės spaustuvei „Viltis“, tautiškoms organizacijoms, „Mūsų krašto“ redakcijai, salė susirinkimams ir kita. Namai kaštuos apie 60 000 litų. Tam reikalui užtraukiama ilgalaikė paskola. Namai manoma statyti varžytinių būdu. Jau išrinkta statybos priežiūros komisija iš L. T. S. Šiaulių apskr. valdybos pirm. A. Vaišnio, apskr. viršininko K. Kalendros ir miesto burmistro J. Valančiaus“ (Mūsų kraštas, 1934, birž. 17, p. 12). Teigta, kad pirmosios organizacijos į naująjį pastatą persikels jau tų pačių metų rudenį. Po mėnesio patikslinta, kad po liepos 6 d. įvykusių varžytynių darbai,
kainuosiantys 75 000 litų, perduoti rangovui Juškevičiui. Numatyta, kad iki spalio 1 d. turi būti baigta statyba ir įrengtos kelios patalpos (Mūsų kraštas, 1934, liep. 15, p. 12).
Kitame miesto laikraštyje minima 76 000 litų suma, užsimenama, kad spalio mėnesį į naujas patalpas numatyta perkelti minėtąją tautininkų spaustuvę, o „visiškai namas bus baigtas kitą metą, vėliausiai liepos mėn.“ (Įdomus mūsų momentas, 1934, liep. 22, p. 3).
Vienoje kolekcininko Petro Kaminsko archyve saugomoje nuotraukoje už Šiaulių pavyzdinės pradžios mokyklos, veikusios buvusios
Zubovų dvaro virtuvės pastate, matomi jau iškilę būsimieji Tautininkų sąjungos rūmai su greta tebestovinčiais statybų pastoliais. Panašaus rakurso vaizdas užfiksuotas ir šiek tiek ankstyvesnėje Jono Dvariškio nuotraukoje „Prie Šiaulių mokytojų seminarijos“ (žr. limis.lt), kurios datą galima patikslinti pagal statybų faktą (nuotraukos apraše nurodyti 1930–1936 m.).
1934 m. spalio 21 d. pirmąjį „Mūsų krašto“ puslapį puošė Vlado Bitės pieštas naujųjų Šiaulių tautininkų namų vaizdas: dviejų aukštų su pusrūsiu asimetriškų tūrių pastato fasadas su horizontaliomis langų eilėmis, centre iš gatvės pusės įkomponuotas laiptuotas bokštelis su aukštu kampiniu laiptinės langu ir viršuje plevėsuojančia trispalve, kiemo pusėje matoma prie pastato prijungta salė. Iliustracijos apačioje trumpas tekstas: „Čia pusrūsy tilps „Vilties“ spaustuvė, pirmame aukšte centralinio valstybės knygyno Šiaulių skyrius, antrame aukšte bus „Mūsų krašto“ redakcija ir tautiškųjų organizacijų būstinės. Namai jau baigiami. Projektą darė Šiaulių
AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA
miesto inž. Bitė“ (Mūsų kraštas, 1934, spal. 21, p. 1). Tai buvo trečiasis statybos inžinieriaus
V. Bitės projektuotas modernistinis statinys Šiaulių Aušros alėjoje (1930 m. pastatytas
V. Bitės šeimos namas, 1932 m. – pradžios mokykla, kuri patalpomis dalijosi su „Aušros“ muziejumi).
Tautininkų namų „L“ raidės formos pastatas, sudarytas iš dviejų stačiakampių korpusų, išsiskyrė ne tik asimetrija, bet ir skirtingų spalvų tinku: pilkų atspalvių sienas gyvino balti tarpai tarp langų ir tokios pat spalvos durų apvadas. Naujasis Aušros alėjos statinys pažymėtas 21A numeriu.
Tautininkų namų adresas minimas to paties laikraščio paskutinio puslapio žinutėje, kuri liudija, kad patalpos pradėtos naudoti –lapkričio 9 d. jose veiks 1-oji miesto tarybos rinkimų apylinkė (ten pat, p. 14).
Lapkričio pradžioje informuota, kad pusrūsyje įsikūrė spaustuvė „Viltis“, laikinai – laikraščio „Mūsų kraštas“ redakcija ir administracija, pirmasis aukštas atiteks
Valstybės centriniam knygynui, o į įrengtą trečiąjį aukštą persikels tautininkų raštinės ir iš pusrūsio minėto laikraščio darbuotojai
(Mūsų kraštas, 1934, lapkr. 4, p. 12). Lapkričio 18 d. rašyta apie pradėtą knygyno perkėlimą, spaustuvės „Viltis“ reklamoje jau nurodytas naujasis adresas, dar vienoje žinutėje pasidžiaugta, kad Tautininkų sąjungos renginiai greitai vyks naujuose namuose (Mūsų kraštas, 1934, lapkr. 18, p. 1, 14). Į šiame pastate įsikursiantį miesto berniukų gimnazijoje patalpų netekusį knygyną dėmesį atkreipė ir respublikinis laikraštis: „Tautininkų sąjunga suprasdama, kad miesto jaunuomenė,
o ypatingai moksleivija negali likti be knygyno, atsisakė nuo savo reikalams pastatytų patalpų ir užleido knygynui. Netolimoje ateityje Šiaulių miestas galės pasigėrėti gražiausiu knygynu ir skaitykla“ (Lietuvos aidas, 1934, lapkr. 5, p. 3). Naujoje erdvėje skaitytojus knygynas priėmė nuo lapkričio 26 d. (Mūsų kraštas, 1934, lapkr. 25, p. 14).
Už pradinės mokyklos pastato vyksta Tautininkų sąjungos namų statyba. 1934 m. Petro Kaminsko kolekcijos nuotr.
Nuo atidarymo iki nacionalizacijos
Apie tautininkų veiklą savose patalpose daugiausia informacijos išliko minėtame periodiniame leidinyje „Mūsų kraštas“.
2025 m. skaičiuojama solidi reikšmingo įvykio sukaktis: prieš 90 metų – 1935 metų balandžio 27 dieną – įvykęs Tautininkų namų atidarymas.
Balandžio 28 d. pranešta apie planuojamą šventinį renginį (nors jis jau buvo įvykęs) ir informuota apie dar nebaigtus statybų darbus: „Galutini tautininkų namų užbaigimo darbai
atiduoti iš varžytynių jų statytojui Juškevičiui. Bus ištinkuota jų orinė pusė ir vidus, pastatytas durpėms sandėlis ir prie šaligatvio užtverta tvorelė“ (Mūsų kraštas, 1935, bal. 28, p. 5C). Išsamiau šis įvykis aprašytas gegužės pradžioje. Ta proga organizuotame suvažiavime dalyvavo iš Kauno atvykę Lietuvos tautininkų sąjungos pirmininkas, tuo metu
ėjęs ir ministro pirmininko pareigas, Juozas Tūbelis, Tautininkų sąjungos generalinis sekretorius Vincas Rastenis, per 200 svečių iš 70-ies tautinių apylinkių. Dalyvius sveikino Šiaulių apskrities tautininkų pirmininkas
Antanas Vaišnys, Šiaulių burmistras atsiuntė sveikinimą, nes pats tuo metu gydėsi Prahoje. Tos dienos šventinį aktą „pasirašė visas garbės prezidiumas, apskrities valdyba, namų statybos komitetas ir visi apylinkių pirmininkai“ (Mūsų kraštas, 1935, geg. 5, p. 7C).
Oficialiai statybos darbai buvo baigti tų pačių metų rudens pradžioje: „Rugsėjo 17 d. tam tikra komisija, kurioje dalyvavo ir vyriausiasis statybos insp. inž. Novickis, apžiūrėjo pastatytuosius tautininkų namus ir rado, kad jų statyba atatinka sutartyje numatytas sąlygas. Todėl iš rangovo namus ir priėmė“ (Mūsų kraštas, 1935, rugs. 22, p. 7C). Greitai buvo pranešta, kad „Mūsų krašto“ redakcija, Šiauliuose išleidusi 91-ąjį šio laikraščio numerį, perkeliama į Kauną, nes laikraštis „negali būti provincijos mieste, nutolęs nuo valstybės ir savo sąjungos centro“ (Mūsų kraštas, 1935, rugs. 27, p. 2). 1936 m. pradžioje į laikinąją sostinę perkelta ir spaustuvė „Viltis“ (Mūsų kraštas, 1936, saus. 10, p. 1).
Rudenį skaitytojai informuoti, kad „Mūsų krašto“ reikalais rūpinasi Tautininkų sąjungos
namuose veikianti bendrovė „Pažanga“ (Mūsų kraštas, 1936, spal. 30, p. 7).
1938 m. Šiaulių kraštotyros draugijos išleistame metraštyje (p. 79–80) detalizuojama, kad „1936.IX.29 baigta statyti Š-se Tautin. Vyriausiosios valdybos 357 m² pločio dviejų aukštų su pusrūsiu namai (17 kamb., dvi salės 5,5x10 m ir 14,9x10 m, du sandėliu, rūbinės ir garažas) vertės su sklypu 107 911 Lt.“
Apie tarpukaryje Šiaulių tautininkų namuose veikusias organizacijas papildomos informacijos suteikia telefonų abonentų knygos: be minėtų įstaigų, 1937 ir 1938 m. leidiniuose nurodytos akcinės bendrovės „Pažanga“ ir Klaipėdos krašto dienraščio „Vakarai“ atstovybės, 1939 ir 1940 m. –Prekybos instituto rektorius ir reikalų vedėjas, 1940 m. – notaras Aleksandras Petkevičius.
Tik 1940 m. knygoje pastato numeris iš 21A pakeistas į 21 (anksčiau šiuo numeriu buvo žymima 1900 m. įkurta Maksimilijono Sielskio sodininkystės įstaiga „Flora“, veikusi gretimame pastate). Daugiau pastato numeracija nebesikeitė, šiuo numeriu jis žymimas ir šiandien.
Šiaulių regioniniame valstybės archyve (ŠRVA) saugomoje byloje „1939–1940 metų žinios apie miesto gyventojų nekilnojamąjį turtą ir jo apmokestinimą“ yra du dokumentai. Pirmasis mokesčių inspektoriui pateiktas 1938 m. rugpjūčio 23 d. (su vėlesnių metų papildymais). Jame nurodyta, kad Aušros alėjos 21A pastato savininkė – Kaune registruota akcinė bendrovė „Pažanga“. Įrašai liudija, kad šiuo adresu registruotas mūrinis dviejų aukštų gyvenamasis namas su pusrūsiu
AUŠROS ALĖJOS PASTATŲ ISTORIJA
ir vieno aukšto mūrinis sandėliukas. Pusrūsyje penkiais kambariais ir virtuve nemokamai naudojosi jaunalietuviai, šešis pirmojo aukšto kambarius nuomojo Valstybinis centrinis knygynas, už juos mokėjęs 4 800 litų metinę nuomą, dar šešiais antrojo aukšto kambariais nemokamai naudojosi Lietuvos tautininkų sąjungos Šiaulių apskrities valdyba (F 945, ap. 1, b. 1, lap. 151–152). Antrasis dokumentas su įrašu „papildomas“ pateiktas 1939 m. liepos 27 dieną. Savininke nurodyta ta pati bendrovė „Pažanga“ tik su prierašu: „Dalis apstatyto sklypo priklauso L. Š. S-gos VII Rinktinei, kuri už jį nori 6 000,– litų“ (F 945, ap. 1, b. 1, lap. 153). Dokumente užfiksuota, kad nuo 1939 m. gegužės 1 d. Prekybos institutui antrame aukšte išnuomota salė ir keturi kambariai, dar trys kambariai – pusrūsyje. Mėnesio nuoma –300 litų (su šildymu ir dalimi baldų). Nuo tų pačių metų rugpjūčio 1 d. du kambarius pusrūsyje nuomojo notaras A. Petkevičius, per mėnesį mokėdamas 100 litų už nuomą ir 30 litų už aptarnavimą bei elektrą.
1940 metų birželį prasidėjusi pirmoji sovietinė okupacija nutraukė Nepriklausomos Lietuvos įstaigų ir organizacijų veiklą, dezorganizacijos neišvengė ir Lietuvių tautininkų sąjunga. Į 1941 m. vasarį sudarytą įmonių ir įstaigų sąrašą įrašytos ir mieste veikusios bibliotekos bei skaityklos. Jame nurodyta, kad Aušros alėjos 21 name veikė Viešoji valstybinė biblioteka, turėjusi 60 000 knygų (tai daugiausia leidinių sukaupusi sąraše minima biblioteka) (F 269, ap. 1a, b. 13, lap. 42). 1941 m. balandžio 8 d. sudarytame Šiaulių miesto nacionalizuotų namų sąraše 59-uoju numeriu pažymėtas Aušros alėjos
21 pastatas įvardytas kaip „buvę tautininkų rūmai“, kuriems priskirti du mūriniai pastatai: gyvenamasis namas ir garažas (F 269, ap. 1a, b. 25, lap. 19). Sąrašo pabaigoje prisegtame lape rašoma, kad kovo 10 d. nacionalizuotą pastatą užims Šiaulių miesto vykdomasis komitetas (Š. M. V. K.) (F 269, ap. 1a, b. 25, lap. 23).
Naujieji pastato šeimininkai
Po Antrojo pasaulinio karo pastatas veikiausiai nebuvo suniokotas. ŠRVA dokumentuose šis statinys neminimas remontuotinų namų sąrašuose. Kitame šaltinyje rašoma, kad sovietinės ideologijos įstaigos jame įsikūrė vos pasibaigus karo veiksmams mieste (V. Kapsuko gatvė Šiauliuose, p. 103). Apie tinkamą naudoti pastatą liudija ir Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugoma 1945 m. gegužės 1 d. Stasio Ivanausko nuotrauka (žr. limis.lt). Peržvelgus 1959–1989 m. telefono abonentų knygas
Tautininkų namų pastatas 1985 m. Zenono Prunskaus nuotr. iš kraštotyros darbo „V. Kapsuko gatvė Šiauliuose“. Šiauliai, 1985.
galima atsekti, kokios įstaigos ir organizacijos tuo metu veikė buvusiuose tautininkų namuose (1955–1989 m. Aušros alėja buvo vadinama Vinco Kapsuko gatve). Patalpomis daugiausia naudojosi Šiaulių rajono įstaigos, pirmosios – LLKJS Šiaulių rajono komitetas ir Šiaulių rajono laikraščio „Leniniečio kelias“ (vėliau – „Leninietis“) redakcija. Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir po jo skirtingais laikotarpiais pastatu naudojosi Šiaulių rajono vykdomasis komitetas, jam priklausę Statybos, Kultūros skyriai, rajono centrinė biblioteka (1976–2020 m.), Paminklų apsaugos ir Gamtos apsaugos inspekcijos, Savanoriškos knygų bičiulių draugijos Šiaulių rajono skyrius, Medžiotojų ir žvejų draugija ir kitos organizacijos. Pagal minėtus leidinius vienu metu pastato erdvėmis naudojosi nuo dviejų iki aštuonių skirtingų institucijų.
Namo fasadas buvo perdažytas kita spalva, visiškai pakeistas bokštelio kampinio lango įstiklinimas.
Renovacija po aukciono
2017 m. Šiaulių rajono savivaldybė nusprendė jai priklausantį pastatą parduoti. Gegužės 15 d. Savivaldybės posėdį, kuriame buvo numatyta svarstyti statinio įtraukimą į aukcione parduodamų objektų sąrašą, pakoregavo iš Vilniaus atvykęs Nepriklausomybės akto signataras, Tautininkų sąjungos narys, 2015–2017 m. buvęs jos pirmininku, Audrius Rudys. Jis teigė, kad pastatą tautininkai mėgino atgauti 1991 m., tačiau tuo metu restitucija neįvyko, nes patalpos buvo naudojamos kultūros ir švietimo reikmėms. Sužinojusi apie ketinimą pastatą parduoti Tautininkų sąjunga dar kartą vylėsi
jį atgauti (Šiaulių kraštas, 2017, geg. 18, p. 1, 3). Rugsėjo 5 d. Šiaulių rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą pastatą parduoti teigdama, kad neturi teisių statinį grąžinti politinei organizacijai. Tautininkai žadėjo kreiptis į teismą (Šiaulių kraštas, 2017, rugs. 7, p. 5). Teismo sprendimas buvo palankus Šiaulių rajono savivaldybei ir 2019 m. rugsėjį ji paskelbė pirmąjį aukcioną, kuriame pastato kaina buvo 247 tūkst. eurų.
Tik po metų septintajame aukcione tarpukario tautininkams priklausę namai buvo parduoti nekilnojamojo turto bendrovei (dėl konfidencialumo sutarties ji neįvardyta) už 161,7 tūkst. eurų (Šiaulių kraštas, 2020, rugs. 3, p. 6).
2018 m. birželio 13 d. statinys įregistruotas Kultūros vertybių registre (Lietuvių tautininkų sąjungos Šiaulių apskrities namų pastatas). Dėl renovacijai keliamų ypatingų reikalavimų pardavimas užtruko, teko sumažinti kainą. 2021 m. patvirtintas individualios apsaugos reglamentas, kuris patikslintas 2023 m. (ten pat). 2020 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus sukurtoje platformoje Muziejus Tau (museum4u.lt) apie Tautininkų namus skelbiama: „Iki mūsų dienų išlikę kai kurie patalpų apdailos ir dekoravimo fragmentai liudija, kad pastatas buvo įrengtas laikantis modernizmo estetikai būdingų principų. Pirmo aukšto vestibiulyje išsaugotos baltõs ir gelsvos spalvos plytelėmis išklotos grindys, o jų raštui pasirinktas modernizmui būdingas korio motyvas. Taip pat yra išlikę mozaikinio betono laiptai, lenktų formų ir geometrinės ornamentikos turėklai“ (Tautininkų sąjungos namai).
AUŠROS
Po devynių dešimtmečių pastato eksterjeras atgavo pirminę išvaizdą: sienos perdažytos pilka, tarplangiai balta spalva, tariamojo rizalito, užsibaigiančio laiptuotu atiku, kampinio lango stiklai atkurti pagal
V. Bitės projektą. Ievos Frišmantės nuotr.
Be tautininkų, bet išsaugotas
Po devynių dešimtmečių tautininkams projektuoto pastato architektūrinė forma išliko nepakitusi. Šiuo metu Aušros alėjos 21asis namas renovuojamas. Darbai viduje dar vyksta, informacijos apie permainas interjere ir patalpų paskirtį nėra, bet eksterjeras atgavo pirminę išvaizdą: sienos perdažytos pilka, tarplangiai balta spalva, tariamojo rizalito, užsibaigiančio laiptuotu atiku, kampinio lango stiklai atkurti pagal V. Bitės projektą. Išsaugota net autentiška 1935 metų tvorelė gatvės pusėje – betoniniai laiptuoti stulpai, sujungti metalinėmis ažūrinėmis geometrinių elementų tvorelėmis.
Akivaizdu, kad 21-uoju numeriu pažymėto Aušros alėjos pastato istorija turės tęsinį, kuris papildys šioje publikacijoje surinktą tekstinę informaciją iš tarpukario ir vėlesnių leidinių bei šiauliečio Petro Kaminsko kolekcijoje ir kituose šaltiniuose saugomą ikonografinę medžiagą.
Literatūra ir šaltiniai
A. Te, Šiauliuose statomi tautininkų namai, Mūsų kraštas, 1934, birž. 17.
Tautininkų namai, Mūsų kraštas, 1934, liep. 15.
Šiauliai puošiasi naujais modern. rūmais, Įdomus mūsų momentas, 1934, liep. 22.
Tautininkų namai Šiauliuose, Mūsų kraštas, 1934, spal. 21.
Jau įteikti 6 kandidatų sąrašai, Mūsų kraštas, 1934, spal. 21.
„Mūsų krašto“ redakcija ir administracija ir „Vilties“ spaustuvė jau persikėlė į tautininkų namus, Mūsų kraštas, 1934, lapkr. 4.
Persikelia knygynas, Mūsų kraštas, 1934, lapkr. 18.
Savivaldybių žiniai!: [spaustuvės „Viltis“ reklama], Mūsų kraštas, 1934, lapkr. 18.
Tautininkų susirinkimas, Mūsų kraštas, 1934, lapkr. 18.
Knygynas ne rūsyje, bet pavyzdingiausioje patalpoje, Lietuvos aidas, 1934, lapkr. 5, p. 3.
Pirmadienį jau pradės darbą centr. knygynas, Mūsų kraštas, 1934, lapkr. 25.
Bus baigti tvarkyti tautininkų namai, Mūsų kraštas, 1935, bal. 28.
Šiaulių apskrities tautininkų veikimas stiprėja: atidaryti Šiaulių apskr. tautininkų namai, Mūsų kraštas, 1935, geg. 5.
Priėmė tautininkų namus, Mūsų kraštas, 1935, rugs. 22.
„Mūsų kraštas“ bus vienalypis laikraštis: eis Kaune, Mūsų kraštas, 1935, rugs. 27.
Lietuvių tautininkų sąjungos augimas, Mūsų kraštas, 1936, saus. 10.
Šiauliečių žiniai: [skelbimas], Mūsų kraštas, 1936, spal. 30.
Šiaulių metraštis: 1918–1938, Šiauliai, 1938.
Šiaulių regioninis valstybės archyvas: F 945, ap. 1, b. 1; F 269, ap. 1a, b. 13; F 269, ap. 1a, b. 25.
Danutė Darbutienė, Birutė Knizikevičienė, Eugenija Rimkūnienė, V. Kapsuko gatvė Šiauliuose: kraštotyrininkų ekspedicijos medžiaga, Šiauliai, 1985.
Istorinio pastato dalybos keliasi į teismą, Šiaulių kraštas, 2017, rugs. 7.
Rūta Jankuvienė, Bibliotekos iškraustymas: iš Šiaulių – į Kuršėnus, Šiaulių kraštas, 2020, rugs. 3, p. 6.
Lietuvių tautininkų sąjungos Šiaulių apskrities namų pastatas. Prieiga per internetą: https://kvr.kpd. lt/#/static-heritage-detail/68b13e3c-6092-400c-a30ca65307e2aa51 [žiūrėta 2025-02-18].
Tautininkų sąjungos namai. Prieiga per internetą: https://museum4u.lt/tautininku-sajungos-namai/ [žiūrėta 2025-02-11].
Alina Šalavėjienė
Iš kairės: Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Irena Žilinskienė, VLKK pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė ir Šiaulių miesto meras Artūras Visockas iškilmingoje atidarymo ceremonijoje. Vitalio Lebedžio nuotr.
2025-ųjų Lietuvių kalbos dienų sostinė
– Šiauliai
Jubiliejinių, jau 10-ąjį kartą mūsų šalyje ir užsienyje organizuojamų Lietuvių kalbos dienų, kurias inicijuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), didžiąja sostine šiais metais tapo Šiaulių miestas. Lietuvos diasporos mažąja sostine išrinktas Vašingtonas. Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos, kasmet entuziastingai įsitraukiančios į Lietuvių kalbos dienų renginius, parengtas projektas „Šiauliai – Lietuvių kalbos dienų sostinė 2025: šiauliečio kalbinė tapatybė“ įveikė rimtą konkurencinę kovą ir tapo VLKK konkurso nugalėtoju. Kultūrinės iniciatyvos tikslas – skatinti domėjimąsi ir pasididžiavimą lietuvių kalba, stiprinti norą jos mokytis, atkreipti dėmesį į gimtosios kalbos grožį bei išsaugojimo svarbą, burti draugėn tautiečius.
Pasirašyta simbolinė sutartis
Iškilminga atidarymo ceremonija ir mokslinė konferencija „Šiauliai – Lietuvių kalbos dienų sostinė 2025: šiauliečio kalbinė tapatybė“ įvyko vasario 13 d. Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos
Šiaulių miesto meras Artūras Visockas ir VLKK pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė pasirašo simbolinę sutartį, kuria patvirtinama, kad Šiauliai oficialiai paskelbti 2025 metų Lietuvių kalbos dienų sostine. Vitalio Lebedžio nuotr.
Bibliografijos-informacijos skyriuje (Aido g. 27). Konferencijos dalyvius pasveikino bibliotekos direktorė Irena Žilinskienė, Šiaulių miesto meras Artūras Visockas, VLKK pirmininkė Violeta Meiliūnaitė, Seimo narė Rima Baškienė. Šiaulių miesto merui A. Visockui ir VLKK pirmininkei V. Meiliūnaitei pasirašius simbolinę sutartį, Šiauliai buvo oficialiai paskelbti 2025 metų Lietuvių kalbos dienų sostine. „Sveikinu miestą su šia gražia iniciatyva! Visi, kas moka kalbėti lietuviškai, yra unikalūs žmonės, nes mūsų kalba – viena gražiausių pasaulyje“, – kalbėjo A. Visockas. Meras pasidalijo savo vizija – kad Šiauliai taptų miestu be svetimų kalbų keiksmažodžių.
Juk norint išreikšti susikaupusias emocijas, lietuvių kalboje nepritrūks stipresnių žodžių ar posakių. Ir tuoj pat pateikė nuotaikingą pavyzdį: „Visi žino, kad pietiniame Šiaulių rajone gyvena apuokas, tad taip lengva sakyti: „Eik tu, apuoke!“ „Keiktis sveika“, – rašytojo Antano Škėmos žodžiais mero iniciatyvą palaikė VLKK pirmininkė V. Meiliūnaitė.
Pasak jos, šie metai – Šiaulių metai: miestas auga, pagal Rimanto Kmitos romaną pastatytas filmas „Pietinia kronikas“ gerina žiūrimumo rekordus, o laimėtas konkurencine prasme itin stiprus VLKK konkursas miestui suteikė Lietuvių kalbos dienų sostinės statusą.
Galbūt simboliška, kad keletą pastarųjų metų jį iškovojo miestai „ant rubežiaus“: Gargždai, Biržai, o šiais metais – Šiauliai. „Dairomės į savo tapatybę, ieškome, kas esame ir kokie įvairūs esame kalboje“, – sakė viešnia, drauge primindama, kad sostinės vardas pakyli, skatina stengtis. Šiauliečiams V. Meiliūnaitė linkėjo degimo, šviesos, kad visi sumanymai pavyktų ir būtų tęsiami.
Pristatyta Lietuvių kalbos dienų sostinės vėliava
Konferencijai pirmininkavo kalbininkė profesorė dr. Genovaitė Kačiuškienė. Pasak jos, ne veltui Šiauliai vadinami saulės miestu, nes ir Lietuvių kalbos dienų sostinės vėliavoje, ir logotipe vaizduojama stilizuota saulė. Šią atributiką sukūrė Šiaulių technologijų mokymo centro Vizualinės reklamos gamintojo specialybės profesijos mokytojos, dailininkėsdizainerės Vitolda Veriankaitė ir Enrika Stanaitienė.
Šiauliečia i pirmą kartą Lietuvių kalbos dienų istorijoje sukūrė vėliavą, kuri nuo šiol taps pereinamąja – baigiamajame sostinės dienų renginyje bus perduota VLKK atstovui.
G. Kačiuškienė trumpai apžvelgė Šiaulių miesto kultūros žmonių bei kalbininkų indėlį puoselėjant lietuvių kalbą. Ji priminė, kad miesto aukštosios mokyklos Lituanistikos
Konferencijai pirmininkavo ir Lietuvių kalbos dienų sostinės vėliavą pristatė kalbininkė profesorė dr. Genovaitė Kačiuškienė. Vitalio Lebedžio nuotr.
katedroje dirbo perspektyvūs lituanistai filologai, mieste gyvavo Inžinierių namai, kuriuose vykdavo susitikimai su kultūros ir kalbos atstovais. Čia daugiau nei 35-erius metus veikia Lietuvių kalbos draugijos (LKD) Šiaulių skyrius, nelieka nuošalyje mokyklų lituanistai ir bibliotekininkai. Visų įdėtas darbas, puoselėjant gimtąją kalbą, ir atvedė
į 2025 metų Lietuvių kalbos dienų sostinės atidarymo šventę.
Kalbininkai skaitė pranešimus ir dalijosi įžvalgomis
Konferencijoje perskaityti su lietuvių kalba ir Šiauliais susiję pranešimai. Daugiau nei 20 metų naujadarus tyrinėjanti Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos docentė dr. Jolanta Vaskelienė pasidalijo įžvalgomis apie Šiaulių krašto rašytojų kūriniuose vartojamų naujadarų darybos būdus,
vartosenos ypatumus. Ilgametis LKD Šiaulių skyriaus valdybos pirmininkas, kalbininkas
Algirdas Malakauskas skaitė pranešimą „LKD Šiaulių skyriaus išskirtinumas: nuo lietuvių kalbos diktantų iki viktorinų“. Draugija pirmoji Lietuvoje pradėjo rengti lietuvių kalbos diktanto konkursus miesto gyventojams. Kitas išskirtinis draugijos renginys – lietuvių kalbos viktorinos. Viena iš tokių virtualių viktorinų vyko Lietuvių kalbos dienų metu. Šventėje dalyvavęs kalbininkas doc. dr. Juozas Pabrėža savo pranešimą „Žemaičių kalbos ir žemaičių rašto tvirtinimas“ skaitė žemaitiškai. Žemaičių kalba, pasak pranešėjo, dabar išgyvena didelį pakilimą – „yra ne tik stipri ir gyva, bet ir skamba plačiau ir garsiau“. Pasak J. Pabrėžos, siekiama žemaičių kalbą įteisinti ne kaip antrąją valstybinę kalbą, o kaip istorinio Žemaitijos regiono kalbą. Docentė dr. Rūta Kazlauskaitė pranešimu „Kaip kalba šiauliečiai“ nepaliko abejonių, kad šiauliečiai pagal kalbines ypatybes priskirtini būtent vakarų aukštaičių šiauliškių patarmei, kuriai įtakos darė tiek pietų žemaičiai, tiek rytų aukštaičiai. Tiesa, Šiaulių mieste vyrauja ypatingas dialektas, susiformavęs iš įvairių į miestą gyventi suvažiavusių žmonių šnektų. Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos kartu su partneriais organizuoti Lietuvių kalbos dienų renginiai įvairiose Šiaulių miesto erdvėse tęsėsi net šešias savaites –vyko susitikimai, pristatymai, viktorinos, akrostichų konkursas, dainuojamosios poezijos vakarai, skaitymai, edukacijos...
Eugenija Mačiulienė
Ieva Kadžiulytė. Andriaus Mačiūno nuotr.
Eilėraščiai
Esu Ieva Kadžiulytė. Nuo 2022 metų dirbu Šiaulių miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Dar mokykloje mėgdavau užrašyti įvairias kilusias mintis, pastebėjimus, rašiau miniatiūras. Baigusi mokyklą studijavau lietuvių filologiją, kuri dar labiau priartino prie literatūros. Paskutiniais studijų metais atėjau į tuomet veikusį universiteto literatų sambūrį, vėliau, jo veiklai nutrūkus, literatų klubo ieškojau už universiteto ribų, norėjau įsitraukti į visuomeninę veiklą, nemėgau rutinos „darbas – namai“. Taip ėmiau rašyti poeziją. Kūryba man tarsi savigyda. Tai mokymasis konkrečiai įvardyti, kaip jaučiuosi, suvokti savo emocijas, metaforomis jas perteikti kūryboje. Manau, kad tikroji kūryba gimsta iš skausmo, neigiamų patirčių. Kai emocijos teigiamos, savirefleksijai poreikio nėra, dažniau esu linkusi į analizę, kai jaučiuosi prislėgta, nusiminusi, tai atsispindi ir kūryboje, tad dauguma eilėraščių yra nostalgiški, liūdni, renkuosi netekties, liūdesio, mistikos temas. Mano kūrinių galite rasti „Atokių stočių“ tinklalapyje, bendraautorių knygose „Mūzynas-5“, „Nuotoliai“, taip pat periodiniuose leidiniuose „Durys“, „Pašvaistė“.
Išardžiau laukinio žvėries gūžtą ir grįžau į savo vestuves pjaustyti torto.
Ankstyvas pavasaris, kai juoda žemė maišėsi su ką tik išlindusia žole.
Naktį į vestuvinį guolį priėmiau tą žvėrį, jis nedaug tesiskyrė nuo sutuoktinio, Tik pastarasis labiau prijaukintas ir mažiau dvelkia vėju bei lietumi.
Jau nebesvarbu, kas esu, bet man reikia kitų, kad išlikčiau gyvenimuose, prisiminimuose, Todėl nepametu meilužio, nors jis vyresnis ir jau ligotas.
Vestuvių vakarą grojo smagi muzika,
Jos fone girdėti staugiantis žvėris, likęs be namų.
Mano kvapas pamiškėje išliks amžiams.
Kalbėti su mirusia seserimi yra privilegija.
Ji visada turi laiko.
Tą ankstyvą vasaros rytą pamiškėje reikalavome amžinybės
Ir žydėjimo, galimybės sulėtinti fatališkus įvykius.
Mano sesė tada jau buvo didelė.
Dabar ją praaugau. Ir aš nesiilgiu vakarykščių dienų.
Mano sapnuose jos nuolat kartojasi.
Aš nulaušiu šito pasaulio sistemą, kad vėl būtume dviese
Ir visi rytai būtų vasariški.
Pirmas pasimatymas
Esame turgus. Du prekeiviai.
Ir abu esame prekės.
Turinčios tvarkingą išorę ir funkcionalų vidų
Yra paklausios.
Sunku rasti naują, kone visos dėvėtos.
Su antspaudais, randais, broku.
Restauruotos ir ne.
Trapios ir kietos.
Ne visada atsiskaitome pinigais.
Kunigo ritualas – aš nuoga ir užsimerkusi.
Jo žemas balsas, maldos.
Saturnas grįžta į savo poziciją.
Mes kalbamės apie namus ir paliktus vilkus, sušalusius ir alkanus.
Paskui Saturną asketai traukia į mišką,
O kunigas man vis kalba apie mus – sušalusius, alkanus ir išsigandusius.
Didelis gauruotas šuo miesto centre
Ir mano kaimynas – vidutinio amžiaus suteneris
Rudenėjančioje erdvėje.
Viskas buvo komiška, bet įdomu:
Tu juokeisi, paskui ir aš juokiausi.
O paskui juokiausi tik aš viena.
Paskutinįkart vaikščiojom kukurūzų lauke,
O pagrindinėje miesto gatvėje tuo metu vyko spektaklis.
Nusprendėme išsiskirti,
Šuo gatvėje gaudė krentančius medžių lapus.
Kovotojo diena
Alkanumas ir parabolės
Mergaite, parodyk kelią
Eisiu prie kapo
Čia dar nė karto nepjauta žolė
Daugiametės gėlės
Ar tikrai sodinome jas?
Lyg ir nebuvo lelijų
Lyg ir buvo maži popieriniai laiveliai
Kur vieni kitiems rašėm linkėjimus
Kiek jų išsipildė?
Alkanumas ir parabolės
Niekas to nelinkėjo. ****
Dešimt tūkstančių metų nebuvo nakties,
O diena praėjo taip greitai
Ir toje dienoje nuplikęs ruduo slepia mano nuogumą
Jautrų, kaip iš žiemos pargrįžusius bučinius.
Tik ką su jais, nenuoramomis, man veikti?
Neturiu, kam jų pasiūlyti, nes diena per trumpa,
Nes tamsoje žmogaus nematau.
****
Paspendei man spąstus,
Savo žaliomis akimis
Įviliojai ten,
Kur viskas aplink
Pasidaro nebesvarbu,
Kur nieko nebelieka –
Tik auka ir budelis.
****
Dvi dalys –
Vienoje tik aš likau ir, rodos, ketinu meluoti.
Grįšiu namo vėliau ir apsimesiu, kad esu laukiama.
Grįšiu ne viena, parsinešiu nusikaltimo įrankį, Susigalvosiu užduočių ir jose pasislėpsiu nuo gyvenimo.
Kitoje dalyje buvai tu.
Dabar laisva kėdė išsėdėta pagal tavo kūno linkius.
Neskriaudžiau tavęs, o tik lengvai nubraukiau ranka
Kartu iššvaistytą laiką ir švelniai stuktelėjau, Kad manęs nepamirštum, bet ir negedėtum.
