Rugilė Audenienė VOJAGO by aukso žuvys

vojaĝo

Rugilė Audenienė

vojaĝo Ro m a n a s

Vilnius, 2020

Žvirblis Apsigyvenau Kupiškyje su savo pirmąja meile. Iš Juozo Gaiduko laiško Juozui Petruliui

Aplink Kupiškį, nuo 1934 m.

Mama su tėte norėjo susituokti. Nunešė pareiškimus Su bačiaus kunigui. Liepė sutartą dieną ateiti. Sutarta diena buvo išbraukta iš jų likimo darbotvarkės. Teta Gendrusia pabijojo, kad tėviškė atiteks sūnėnui, nulėkė pas kunigą ir prikalbėjo – negalima, tiedu giminės. Taip tėvų ir nesutuokė. Šitos netei sybės užkaitintą tėtę vėliau palaidos be kunigo, tik su orkestru. Matau kartais savo būsimus tėvus išeinančius iš bažnyčios, stabtelinčius tarpduryje, atsukusius nugaras apgaubusiai vėsai, o veidus – nuvargusios liepos saulės liežuviams. Mama vilki suknelę rusvais dryžiais, ilga kasa per petį, vienoje akyje migla – brolis ant stalo mėsinėjo nesprogusį sviedinį, šukė kliuvo ir jai. Tėtė išdidžiai tiesus, išeiginiu kostiumu, išėjęs mokslus ir tarsi per aukštas dviem šalmus primenančiais stogais į dangų lipan čiai Subačiaus bažnytėlei, sunkiai tramdo pyktį. Prieš panir dami visu kūnu į šviesą ir šventorių apgaubusių liepų saldumą, dar susiliečia pirštais – taip per kelias sekundes ant bažnyčios slenksčio ji susitaiko, o jis įnirtęs sumeta planą. Mano tėvai abu našlaičiai. Kai atsiradau aš, ilgai buvau nepilno lizdo paukštis. Mamos mama atgulė maru, sirgo visa šeima, kai kur nustojo kvėpuoti ištisos sodybos. Liko broliai 7

ir ji, Verutė: našlaitė, nuo penkerių prie svetimų, vasaromis tarnaudavo pas ūkininkus kaip merginė, žiemą padėdavo pamotei, kurią aš žinau kaip Babą. Ši mano mamai ne giminė, atėjusi iš Gaidukų sodybos Mažionyse, kurioje gimė tėtė. Ten visiems labai rūpi žemė. Moterys kaip obelys leidžia šaknis gilyn, šios susipina į kasas po žeme. Ir vyrai, negalintys ištverti tų požeminių vyksmų, išvažiuoja, perrašo valdas. Šešiolikos metų geros galvos našlaitis – mano tėtė Juozas, o jo dėdė Antaniukas ir teta Alžbieta neturi pinigų išleisti į mokslus. Kaimynas, didelis ūkininkas, sako: aš jį išleisiu, pas kui man dirbs buhalteriu. Jauniausioji teta Gendrusia, po stanciją vaikštanti taip, kaip einama per savo dvarą, žvilgsniu nupliko sėdinčius už stalo: tegu Juozas užrašo jai dalį savo mamos žemės, leisim mokytis. Kita paveldėtoja, netikra tėtės sesuo Marytė, dar mažytė. Tėtės mama, nebesulaukusi iš Pir mojo karo grįžtančio pirmo vyro, išėjo už latvio Ozolingio. Patėvis sunkiai pasideda ant stalo rankas, dar atmenančias karštinės apimtos žmonos pečius. Sutinka. Baba, eidama dirbti į tėviškę, vis atsiveda drauge mano mamą Verutę, taip ji tėtę ir susitiko. Patikusi ji ir jam, ir Anta niukui su Alžbieta, vikriai tvarkydavosi, visi labai norėjo, kad būtų jau šeimininkė. Po neįvykusių tuoktuvių sodyboje mama vis tiek dar kurį laiką sava, bet nesusirašius gyventi negalima. Tėtė prašė Anta niuko ir Alžbietos užrašyti žemę jam, bet anie, Gendrusios įkalbėti, nesutiko. Pasitarė – tuoktis vis tiek negalima, ir iš keršto giminei vedė šalia tėviškės gyvenusią stambią ūkinin kaitę. Apsiženys bagotą – ir saviems, ir Verutei padės, bus vis kaip nors. Nuotaka turėjo apie keturiasdešimt hektarų žemės, 8

jos valdose stiebėsi šimtai serbentų krūmų. Tėtė buvo moky tas, užsispyręs – pasižadėjo duosiąs tik tiek, kiek pridera ati duoti vietai, įrašiusiai tave į savo žemes. Šimtai serbentų sulčių rūgštimi užpylė visą vasarą. Žmona ūkininkaitė pradėjo priekaištauti tėtei, kam šis padeda kitai, abu smarkiai susipyko ir išsiskyrė. Tėtė pradėjo dirbti banke Subačiuje. Daugiau laiko buvo prižiūrėti savai žemei, padėti tetai ir dėdei, nes viską dirbo bendrai. Taip ir susitaikė. Manęs ateinančios mama laukė pas savo brolį Petrutę Kupiškyje, Topolių gatvėje. Namas buvo medinis, kambarius slepiantys langai išraitytais viršulangiais žvelgė kaip budrios liūdnos akys. Prie durų spinta, kurioje laikė maistą, didelis pečius palei sieną ir lovą. – Kaip aniuols per širdį, – pasakė mama sausio pirmą dieną šeštą ryto, man įslydus į rankas bobutėnei, kuri ir gau dydavo tuos atvykėlius. Mane nuprausė geldoje ir suvyniojo į drobinį medžiagos gabalą, rankytes prispaudė prie šonų, kojytes ištiesė, dar pla čia juosta kaip kaspinu apsuko nuo galvos iki kojų ir užrišo. Taip ir prasidėjo gyvenimas. Buvau silpna ir visi susirūpino kuo greičiau mane pakrikš tyti. Rado krikštamotę, kito mamos brolio Napaliuko žmoną, ji gyveno netoliese. Sutarė ir nunešė mane į Kupiškio bažny čią. Kunigas barėsi ant mamos, kad neturiu tėvo, vietoje jo vardo užrašė motinos. Norėjo pakrikštyti Lionios vardu, bet kunigas pasakė: – Kokį vardą atsinešė, tokiu ir krikštysiu. Bus Agnietė. Šitas avinėlis nekaltas, kad jo mamą kažkas apėjo be Šventų Sakramentų! 9

– Krikštykite dviem vardais, – nepasidavė mama. – Šitei pos ir tėvas norėjo. Taip ir vadino paskui, kol paaiškėjo, kad kunigas buvo užsispyręs ir užrašė tik Agnietę. Išsirink paaugus, pasakė mama, vieną vardą – gerosioms dienoms, kitą – paprastoms. Mamos brolis Petrutė buvo vedęs, gyvenome aštuoni žmonės – jis pats su žmona, trys vaikai, žmonos mergautinis sūnus, ir aš su mama. Mama, mieste radusi kokį darbelį, išei davo. Per šalčius jaukiai pūkšdavo pečius, suguldavome ant jo pavargę. Tai buvo darbo žmonių namai: indai paprasti, ilgesni žodžiai užkišami šaukštais, rankos įpratusios judėti. Neturė jome kada šokti, nebent į kietą miegą. Man suėjo metai, ir mamai teko eiti tarnauti. Su vaiku nie kas nesamdė. Palikusi su brolio šeima, ateidavo aplankyti šeš tadienį ar sekmadienį. Išeina iš gaspadoriaus paliuobusi pietų, bet vakare vėl turi grįžti, tai pabūna su manimi valandą kitą ir vėl išbėga. Gerai, jei netoli tarnauja, o jei toliau, tai kol ateina, pavargsta, ir dar turi apeiti karves, kiaules. Dirbdavo spė riai – darbai virsdavo siūlais dienos audinyje, ir kai vakare jau lovoje niūniuodavo lopšinę ar kokį prisimintą posmą, greitai sušnibždėdavo maldą ir akimirką nutildavo: gal užsnūsdavo, o gal gėrėdavosi tuo man nematomu audiniu. Vis su kasa per petį arba susukta į kuodą, buvo neaukšta, vikri, greita šypsotis, bet ramaus būdo. Anksti likusi našlaitė, augusi su pamotės sūnumis, spėjusi išmokti skaityti, skai čiuoti – rašymui ateis laikas vėliau. – Kad ir be šliūbo, vaiko žiūrėkit – karvę tegu nuperka, – vėjas iki naujų namų durų atnešė pamotės pamokymą. Karvė – nesvarbu, kokiame lizde atsiranda naujas paukš tis, – vos ne pagrindinė istorijos dalis. Kai gimiau, mamos 10

brolis turėjo vieną, bet su maistu buvo blogai. Dirbo daug, tai šulinius kasdavo, tai kitus darbus apsiimdavo, žmona augino vaikus. Pinigų parnešdavo, bet jie greitai išeidavo – toji buvo netaupi, dar apdalydavo davatkėles, ir vėl nėra. Labai aiškiai atsimenu prie lango stovinčią spintą ir joje laikomą puodynę pieno. Kai ateina laikas mus pamaitinti pienu, tuoj bėgam prie spintos ir stojam į eilę. Aš visada paskutinė. Toks jau gyvenimo dėsnis. Stoviu eilėje ir žiūriu akytes išplėtus, ar dar liks tiek, kiek kitiems, ar perpus mažiau, ar išvis nieko. Ašaros rieda, bet žinau, kad jos niekam nerūpi. Atsitūpus kur paverkiu ir vėl slampinėju. Labai laukdavau mamos, kartais aplankydavo ir tėtė. Aš jį nedaug pažinojau: vaikščiojo pasipuošęs su ūsais, mokėjo šešias kalbas ir mėgo pokštus. Gyveno kurį laiką Radžiūnuose, ateiti ar atvažiuoti tik dešimt kilometrų. Pasakodavo, kad ten netoliese toks baltas dvaras, parkas su keisčiausiais medžiais – yra toks maumedis, o ponui ant peties beždžionėlė Liata tupi. Ilgai paskui man rūpėjo aiškintis, kas tie maumedžiai – tarsi ir eglės, pušys, tik spygliai švelnūs. O jau beždžionėlės ir visai įsivaizduoti negalėjau, teko tėčiui pažadėti gauti kokį paveikslėlį. – Tu žvirblis – Paser, – atsakė į klausimą, ar aš graži. – Maža, linksma, akytės tik blizga! Ir dabar man kiekvienas žvirblis gražus.

Paršelis Mano Mokslams tarnauja du kartus

Gyvename Bitaičiuose, 1940 m. vasara

Baba visą savaitę rūsčiai žiūrėjo į Akviliutę dėl tų liepžie džių plaukuose, o ta teisinosi ėjusi piešti. Turėjo draugę stu dentę iš Subačiaus vienkiemio, lankiusią dailės seminarus. Padovanojo ir Akviliutei gražiai susegtų piešimo lapų, pieš tuką. Su jais ir išeidavo kur į laukus, bandė atkartoti augalus. Kai grįždavo Rapolas, pamatęs, kad vėl nenudirbti darbai, rai žydavo trumpomis kojytėmis po kiemą, namus. Netoli mūsų namo ganėsi didelis juodas kumelys, kuris užstojo pusę dan gaus ir gaspadorių, nemažą ūkį ir penkis vaikus užgyvenusių lenkų, sodybą. Labai įpykęs Rapolas šiaušdavo pro tą kumelį, o pastebėjęs kaimynų kieme kokią gyvybę, prieidavo iškloti šeimyninių galvos skausmų. – Tu dar šeimos neturi, pan Rapolas, – ramindavo kaimy nas, išpešdamas iš burnos kampo pilkėjančio ūso galą. – Pri sėsk, miežinio įpilsiu, karpio galva tu. Visus užsiutusius vyrus nesirinkdamas vadino karpio gal vomis, o miežinio įliedavo ne daugiau kaip molinį puodelį. Užtat jo vaikai buvo padykę, išlepinti. Aš žaisdavau su mažy liu Baliuku. Turėjo daugybę žaislų, ir net medinį arkliuką. Jis joja, o aš žiūriu. Jei geruoju, duodavo ir man. Tie lenkai karves laikė už trijų kilometrų, kažkur prie reto pušyno. Ryte, per pietus ir vakare eidavo jų sužiūrėti, prieš naktį suvarydavo į aptvarus, o rasai iškritus karvių nugaros 39

pakvipdavo spygliais. Matydamos, kad aš jų kieme vis lan kausi, kartą merginos vakare pakvietė ir mane kartu karvių. Nuėjome, pamelžė karves, bet neinam namo. Prieblandos rūkas vynioja visas į drėgnas drobules. Aš nerimstu, o joms kas, tik juokiasi iš manęs – iš samdinės vaiko tik ir juoktis. Pušų šešėliai susiliejo į vieną tirštumą, žinau, kad Baba jau par ėjusi, ir kol mes pagaliau išsiruošiame atgal, ji jau aplaksčiusi kaimynus, išgraibiusi tvenkinėlį prie tvarto, šulinį, nubėgusi net iki Sluoksnaičių paprašyti, kad Pranelis su dviračiu apy linkes aplėktų. Įlėkusi nutirpusiomis kojomis į kiemą, kritau tiesiai į Babos akių juodumą. Rytojaus dieną nulėkusi apibarė kaimynus, liepė prie manęs daugiau nelįsti. Taip baigėsi mūsų draugystė. Nebuvo kada jos gailėti, nes kaimynas pardavė kumelį. Kram tydamas ūso galą, visiems turguje aiškino: karpio galvos, tuoj čia kažkas bus, vyksta didelis kortų žaidimas, laimės jį didieji. Tomis savaitėmis ir Rapolo siautulys prislopo, ir Akviliutė, grįžusi iš viešnagės pas savo piešiančią draugę, dažniau nulįs davo į savo kambarį. Iškrapštė ją iš ten mama, gavusi pirmojo skyriaus skaitymo ir skaičiavimo knygas, – paprašė išmokinti mane pažinti raides. Na, ir prasidėjo mano kryžiaus keliai. Pasikviesdavo Akviliutė į savo kambarį, pasisodindavo prie stalelio, o pati mina aplink ir rodo raides, liepia kartoti. Rai dės tvarkinga skruzdžių vora jau ir pabėga iš akių. Tuoj mane supurto už plaukų ir vėl liepia kartoti. Pradedu, suklystu. Tada šaukia: kokia čia raidė, avele, kokia?! Man rieda ašaros, varva nosis. – Nebliauk, o tai liksi be mokslų, kaip motina! – kartą išrėkė, apsisuko ant kulno ir trinktelėjo durimis, net namas susiūbavo. 40

Mama nebuvo lankiusi mokyklos, skaityti ir skaičiuoti išmoko iš ūkininkų vaikų ganydama, tik rašyti mokėjo labai mažai. Man atrodė, kad tokių mokslų visiškai pakaktų ir man. Labiau patiko ieškoti didžiulių varnalėšos lapų, pienių galvų ar dilgynių ir nešti jas paršeliui, kurį tėtė pavasarį nupirko paau ginti ir parduoti, kad būtų man iš ko rudenį eiti mokslus. Taip jį ir vadinau – Mano Mokslams, vardą pasigavo namiškiai. – Aš ganysiu su vaikais, jie mane mokys, nes tau neišeina! – sublioviau visa gerkle, kai Akviliutė grįžusi pravėrė duris. Prismeigė mane prie kėdės savo žaliomis strėlėmis, jau gal vojau, paskųs Babai ir mamai. Pastovėjo ant slenksčio – staiga kad nusijuoks pilna burna. Išėjo vėl, mane užrakino, likau su raidėmis ir į langą besibrązginančia įkalinta muse. Po truputį pradėjau jas kartoti. Žinoma, skaitymą man įmušė. Ir nebuvo jokių abejonių, kad šį rudenį Mano Mokslams, supančioto mis kojomis įverstas į vežimą, nebegrįš iš turgaus tirštybės. Išsiprašiau kartu, ir visą kelią, kai vežimo ratai važiuodavo per šalnos padengtus, traškančius kupstus, galvoje man traškėjo mėsmalės velenas. Laikiausi, kad nepulčiau į ašaras. Turguje plaučius plėšė šieno, gyvulių, sumintos žemės, karšto alaus, kepintų riešutų, perdrėkusių veltinių ir kiti kva pai. Paršelį nupirko paaugusi merginė įpilkusiomis akimis, įsisukusi į per didelį moterišką paltą, net ausys panirusios apykaklėn. – Koks jo vardas? – dėdama pinigus man į delną, lyg šalia nebūtų Babos ir Rapolo, rimtai paklausė. – Mano Mm...mokslams, – dusliai kūktelėjau, dabar jau pagaliau supratusi, kad reikės nuo jo atsiskirti. – Gerai, vardo nekeisim. Brolis kitą rudenį eis į pirmą sky rių. Paauginsime iki pavasario. 41

Taip vienas paršelis mokslams pasitarnavo du kartus. Ati davusi pinigus Babai saugoti, tabaluodama kojomis vežimo gale, galvojau apie naują jo šeimininkę, turinčią tik sene lius ir krūvą jaunesnių brolių ir seserų. Bandžiau įsakyti aša roms sulįsti atgal į akių kampus. Atsisukęs Rapolas gūžtelėjo pečiais – na, vaike, kiek gyvulėliui skirta, nugyvens jis kuo geriausiai. Svarsčiau, kuriam iš tiesų geriau, Mano Mokslams ar dvarininko beždžionėlei iš tėtės pasakojimų. Beždžionėles ir visokius juokus suaugusieji buvo kuriam lai kui primiršę ir vaikščiojo pritilę. Praretėjo kaimynų, kai kurie virto šešėliais ir šmėkščiojo miške su gyvuliais, lyg nusprendę kasdienio gyvenimo sraunumą stebėti nuo šalies. Atrodė, nors Bitaičiai lyg ir sukasi apie įprastinių reikalų ašį, bet gyventojai ima ilginti ar trumpinti žingsnį, mintį, kitaip uždarinėti duris, perkėlinėti gyvulius, kitaip statyti išgerto vandens puodelį ant šulinio, ir tie maži neatitikimai stabdo sukimąsi. Buvau ankstyva – mokyklą pradėjau lankyti dar neturė dama šešerių. Sausį gimusiai kitaip apskaičiuoti ėjimo į moks lus neišėjo. Mane paklausinėjo ir, įsitikinę, kad jau nemažai moku, priėmė į pirmą skyrių. Buvau visa įkritusi į tėčio dova notą „Lietuvio vaiko pradžiamokslį“ – skaitymo ir rašymo knygutę su vaizdeliais, kur išrašytas visas vaiko gyvenimas – net Akviliutė, dar gal turėjusi užmačių išmokti piešti, į tuos vaizdelius per petį paspoksodavo. Pirmame skyriuje susidraugavau su Janute, mergaite minkštomis visada paraudusiomis rankomis, jos tėvai gyveno vienkiemyje netoli Rudilių. Tėtis dirbo pašte ir turėjo vokišką plerpiantį radijo imtuvą, mama kurį laiką gamino maistą ir auklėjo Pauliankos vyno fabriko savininko vokiečio vaikus. Dabar vokietis buvo išvažiavęs, dvaras stovėjo tuščias. 42

Pasibaigus mokyklai, kartais susitikdavome su Janute per keldamos besiganančius gyvulius ar išleistos žemuogiauti. Jos tėtis nupynė abiem mažas pintinaites, lenktyniaudavome, kuri jas greičiau užpildys kvepiančiomis raudonomis uogo mis ir viena kita pasitaikiusia blake. Buvo birželio vidurys, kai, įstačiusios pilnas pintinaites į samanas, nulindome į krūmą pasisioti. Žiūrėdama į žemę, garuojančią nuo čiurkšlės, Janutė sušnibždėjo: – Algiukas į antrą skyrių nebeateis. – Atliko metus?! – Vos neišgriuvau, nes tas berniukas buvo protingiausias iš visos klasės. Janutė tylėjo, šluostėsi lapu, paskui kilnojo pintinėlę neap sispręsdama, ar tilps dar kelios uogos. – Pasakyk! – nebeištvėriau, ir ji, pagriebusi man už ran kos, išklojo mačiusi, kaip Algiuko šeima sėdi vežime, jis su vil none mamos skara ant pečių, mama ir sesutė – su kailiniais, dar pora žmonių su lagaminais ir du rusų kareiviai. Ji pabėgėjusi po tiesumais, vežimas sustojęs prie vieno namo, tada prisėlinusi artyn, gerai, kad užstojo šviežiai suvežto šieno kupeta. Visi suaugusieji tebežiūrėjo į namą – į sutartą švilptelėjimą atsisuko tik Algiukas. Sėdi tiesus, nors matosi, kad pastiręs nuo ryto vėsos, dar išraudo, užkluptas su mamos skara ant pečių. Ji prislinko arčiau, jis spėjo pašnibž dėti: veža kažkur, kur bus šalta. Sakė, kareivėliai leido atsisvei kinti su veršiukais ir triušiukais. – Pasiimk mūsų baltąjį triušį, – paprašė persisvėręs per vežimo kraštą, o paskui, nesuturėdamas šelmiško žybsnio akyse, pridėjo: – Gal niekas neras, kad po jo gardeliu užka sėm sudaužytą vyšnių uogienės stiklainį. – Aš nesakysiu, – sukryžiuotais pirštais pamojusi Janutė. 43

Tokie ir buvo paskutiniai žodžiai, nes vežime sėdėjęs kareivis atsisuko ir tingiai žioptelėjo: von! Aišku, popiet nubėgusi su vyriausia seserimi iki jo namo – tvartai niūkso tušti, pašalėje įtaisytos triušidės durelės atviros. Likę trys triušiai, laimei, baltasis irgi. Parsinešė susukusios į skarą. Dabar galvoja, ką pasakys grįžęs Algiukas dėl tų likusių. O juk davė nurodymą imti tik baltą. Tėvai ir taip užkūrė pylos už slankiojimą po svetimus kiemus. Žemuogių dar parinkome jau nebesivaržydamos, atgal ėjome stengdamosi atkartoti lengvus, tylius kačių žingsnius. Kai įsistojome į takelius, kuriais per laukus bėgsime kiekviena tiesiai į savo namus, dar pasakė: – Tas berniukas, kurio sesuo nupirko Mano Mokslams, išvedė jį pasivaikščioti su pavadėliu palei kelią. Visi kaimynai grožėjosi, eina žingsnis į žingsnį.

Vojaĝo* Vilniaus esperantininkai. Žymesnioji dalis, galima sakyti, visas branduolys, savo laiku tapo nacių siaubo aukomis. Kita gi dalis 1945 m. repatrijavosi arba supasyvėjo. Užrašai iš Juozo Petrulio rankraščių fondo

Netiesa, kad galima užmiršti ką išmokus žmogui, kuris tebeturi sveiką sąmonę. Iš Juozo Gaiduko laiško Juozui Petruliui

Traukinys iš Subačiaus, 1942 m. birželis

Tą rytą šiek tiek užsigaišau savo užuoglaudoje, bandy damas kuo smulkiau sulankstyti laišką su esperanto žodžių pamokomis ir įgrūsti jį į tuščią kremo „Nivea“ indelį. Kal bos upokšnis jau virto vos įmatoma gysla, vokiečiai sten gėsi jį išsausinti galutinai. Antanas iš Surdegio vos nesudegė užsimojęs statyti Šekspyro pjesę esperanto kalba. Atsipirko užrašų sunaikinimu baltaraiščių akivaizdoje. Nepaisant visko, esperanto žodžiai, nors su šiokiais tokiais sutrikimais, keliau davo – vien mano ištikimasis „Wanderer“ jų perveždavo šim tus. Aš daug rašiau ir daug drebėdavau viduje, gabendamas, rodos, kiaurai deginančius žodžius, bet ilgainiui išmokau dre bulį apmaldyti ir daryti, kas reikia. Truputį net užsimiršau, *

Kelionė. (Esp.)

nes vokiška valdžia grąžino man ankstesnę darbo vietą banke, vėl turėjau nuolatinį traukinio bilietą ir reputaciją. Laiškas pagaliau davėsi sugrūdamas į dėžutę. Pabaigiau paskutinį kavos gurkšnį, paskubomis sukimšau į savo amži nąjį odinį portfelį pietų sumuštinį su dešra ir plaktuką su keliais vinukais. Jau kurį laiką kliba ir atšoka bato kulnas, o batsiuvys dingęs. Man nepatogumas, patinsta kairė koja. Prieš išeidamas, dar nežinia kodėl, susiradau savo senąjį apsiaustą. Maumedžių šakose pristrigo iš rūko pabirusių šviesos tru pinių. Niūniavau po nosimi – vakar matėmės su Verute savo slaptoje vietoje, ji per bombardavimus spėjo išvesti miškan karvę, ten ir prabuvo. O štai dabar į rūku tapytą pievą, kol aš skaičiuoju maumedžio spyglius, bandelių pardavėjo žmona nešasi savo molbertą, kaip įprastai ketvirtadienį, pasistato ir nieko netapo, stovi ten valandą, dvi, vien lūpomis, be garso rėkia, kad neišbaidytų romiai rūke šnopuojančių karvių ban dos. Jos vyrą policininkais besivadinančios uniformos išsivarė už miesto. Jos vyro kraujas pavirto medžių sula. Morkūniš kyje aš pasivedžiau atokiau Verutę ir rėkiau jai: ar žmonės išprotėjo, kaip mūsų vaikas augs tarp tokių!? Rėkiau prie šuli nio, ir ji patraukė mane už rankos – einam šalin, dar vandenį užnuodysi. Aš bijau dėl jos, pykstu, aš buvau susiruošęs ieškoti kaimyno, kuris vos jos nenušovė. Bet ji sunėrė rankas man ant kaklo, abu su žvėrimi nutykome. Smulkaus kredito banko apsaugininkas slėpėsi šešėlyje, bandydamas išlaikyti liemene ir švarku pasipuošusio svarbaus žmogaus povyzą. Pavėlavau į darbą penkiolika minučių, bet reikalų nesusikaupė daugiau nei įprastai. Užėjo atsiimti indė lio pažįstamas notaras. Jis niekaip nebūtų galėjęs atsiplėšti 86

nuo savo gyvenimo sienų, apkabinėtų fotografijomis iš nese niai pastatytos ir pašventintos Kupiškio geležinkelio stoties atidarymo. Stebėdami tas nuotraukas, svečiai iškart supranta, kad geras gyvenimas nesibaigė, nors dabar laikinai tapo nor muojamas. Notaras buvo susijaudinęs, trūkčiojo nosimi kal bėdamas, kad laikraščiai nieko tikro nerašo, o jo dukros su žmona nesutinka laikinai pabūti pas gimines kaime. Kad ir išvažiuos – vokiečių uždėtos darbų prievolės net mokslei viams, neišsisuksi. – Viską uždraudė – ir be paso iš namų išeiti, ir neapmokes tintus šunis laikyti – viską! – Įraudęs šluostėsi nosine veidą, tarsi mėgindamas nutrinti tų dienų nešvarumus. Buvau įpratęs prie notaro jaudulių, todėl klausiausi puse ausies. Vasaros diena tekėjo ramia srove, pro atvirus langus vidun lindo kepamų bandelių su cinamonu kvapai, kačių kniauki mas, vežimų ir autobusų ratų cypimas, seniai nesimačiusių moterų šūkčiojimai, šviežių lapų ir žiedų gaiva. Neiškenčiau ir dar prieš pietų pertrauką išsprūdau nusipirkti kelių bande lių. Portfelyje skylę baigė pradeginti neskaitomas Rilkės eilė raščių tomelis, norėjau kuo greičiau jį atsiversti. Pertraukai jau visai baigiantis, į langą įsisuko skersvė jis, jam švelniai slystant stalu supratau, kad pastatas neįpras tai tylus. O tada labai lėtai koridoriuje ima kalti žingsniai, ir pro duris kaip kulkos įvirsta trys baltaraiščiai, vieno ūgis sulig manimi: tai mano buvęs kaimynas vanagiškomis šiek tiek išsprogusiomis akimis ir neramiais pirštais, ir dar du. – Einam, – šautuvu į duris parodė kaimynas, ir kažkodėl spėjau pagalvoti, kad ginklą jis laiko labai negrabiai. – Prisi darbavai čia, užteks. 87

Nugaron krėtė šalto prakaito kibirkštis: užrašai esperanto kalba „Nivea“ kremo indelyje! – Yra įsakymas, – patikslino. – Įsakymas kam? – pamėginau išpešti daugiau, apsiaustu pridengdamas kišenę, iš kurios ketinau išlupti tą apvalią dėželę. – Tyliai! – ginklu į nugarą, velniai. – Paskutinioji bus, – kažkuris nusižvengė. – Man nelabai gerai... – užsikniaubiau ant stalo ir per vieną sekundės dalį kremo indelį įridenau į viršutinį stalčių. Prišoko, už pečių pakėlė, stuktelėjo į šonkaulius. Gaižiai, kaip šokiuose Rudiliuose. Dėl panelės. Iš pagrindinės salės žmones tarsi vėjas išpūtęs, apsauginin kas, įsigraužęs kuo giliau į šešėlį, nepakėlė galvos. Taip ir išėjome iš banko, nuo saulės buvo taip balta, kad ne iškart pastebėjau išbalusį vaistininko Liucijono veidą kitoje gatvės pusėje. Nežymiai kryptelėjau galvą banko pusėn – tikrai susipras apieškoti kabinetą ir perimti užrašus. Žingsniavau pariesdamas koją, kad visai neatšoktų kliban tis bato kulnas. Gatvėje stovėjo apšiuręs vežimas, palydovai pabaksnojo į jį lipti. Įsirangiau vidun, atsisėdau ant netvir tos per vidurį ištiestos lentos, įsikibau į portfelį ir apsiaustą, žvilgsniu įsikibau į šią gatvę, lietaus nuskalbtus ir saulės išblu kintus namus. Norėjosi jiems išrėkti: kodėl dabar tylite, aš mačiau jūsų akis! Bet gerklę buvo užspaudęs kietas bejėgiš kumo prieš didelį atsitiktinumą gumulas. Vežimui pajudėjus, kratymas per grindinio akmenis išju dino sustirusį protą. Mano prižiūrėtojai, oriai sėdintys iš abiejų galų, žodžių nuotrupomis tarp savęs davė suprasti, kad galutinis kelionės tikslas – Kupiškio kalėjimas. Ten jau pereisiu vokiečių pareigūnų žinion. Bet iš vanagiškai alkano, tiksliai smeigiančio 88

trijulės vado žvilgsnio, o ir iš žmonių pasakojimų, žinojau, kaip paprasta išsukti vežimą iš kelio, susirasti vietą, kur žolė aukšta ir krūmai veliasi palei griovius. Smilkiniuos sutiksėjo: „Bėgti!“, kraujo būgnai mušė laukinį ritmą, žvėris krūtinėje įsitempė. – Ramiai pabūk, nusikalstamas elemente! – Vanagiškojo šautuvo vamzdis naršė mano šonkaulius. Apimtas įsiūčio ir nusivylimo padariau vienintelį dalyką, kuriuo tegalėjau išreikšti protestą: pasinaudojęs į duobę papuolusio rato krestelėjimu, įskridau jam tiesiai į siaurą, sau sos neapykantos surakintą glėbį, taikydamas užploti portfeliu. Jis loštelėjo atgal: – Smirdinti kiau..! – Lenta kliba! – šūktelėjau, pirštu rodydamas į grindinį – gal nupils tiesiog dabar, nebereiks rūpintis ateitimi, nuo kurios skiriantys kilometrai vyniojasi aplink kaklą. – Nu tai!? – sukrutėjo tas iš vežimo galo, kur sėdėjo arčiau manęs, jo veide vis pasirodydavo vilkas. Vanagiškasis kirto man žvilgsniu, buvo matyti, kad turi kažką sumanęs ir valdosi neatsiteisti tuoj pat. – Tai persėsk, – vyptelėjo. – O tu, – parodė vilkiškajam, – rimčiau pasaugok. Tuoj buvau stumiamas ir traukiamas, kol atsidūriau vežimo gale. Saulė po truputį pradėjo kibti į pakaušį, smilki niuos tvinksėjo, spengė, dūrė. Dar vietomis dairiausi krūmų, karštligiškai apmesdamas galimus ėjimus, bet pamažu visus atmesdamas nirau į atsiribojimo ramybę. Artėjant prie Kupiškio, buvęs kaimynas atsisuko į vežimo galą. – Pasakysiu, kaip bus. Šį tą apie tave turime. Užvešime pareigūnams, apiformins. Tada atiduos mums tvarkytis. 89

– Oficialių kaltinimų niekas nepareiškė, – neiškenčiau. – Per anksti nesidžiaukit. – Būna, žmonės pasipasakoja. Rezidentas po komendanto valandos į pasimatymą išeina – va, ir susitinki, pasikalbi. Žodžiai perliejo šaltu vandeniu – ar visas esperanto tin klas jau pavojuje? – ir iškart susipratęs apsimečiau, kad muis tausi nutirpus kojai. Daugiau niekas nekalbėjo, aš skaičiavau tankesnius brūzgynus, rydamas nesamas seiles kaskart, kai prie jų nesustodavome. Gal tikrai iki Kupiškio veš. Įvažiavus į Kupiškį, šautuvą nuo šonkaulių patraukė, bet vilkiškasis prisislinko arčiau – tvokstelėjo stipraus tabako, kavos, nuo vėjo ir saulės įdiržusio ploščiaus odos, prakaito gūsiu. Vanagiškasis buvo švarutis, baltais nagų pusmėnuliais, o šitas priminė būtybę, kuri nepasotinamai, atkakliai brai žosi miškų ir miestų pakraščiais. Įsižiūrėjau atidžiau – saulėje vytintos odos rudumas, styrantys žilsvi plaukai kaip šviežias miežių laukas, piktas judesys gremžiant barzdą. Atgniaužiau delną ir įsispoksojau į grakštų cigaretės cilindrą – kažkodėl prisiminiau, kaip su studijų bičiuliais plaukiojame kateriu Kaune, tokiu pat iki akių skausmo baltu. Vilkiškasis pasi raivė suplasnodamas ploščiaus skvernais, ir cigaretė dingo. Negali sakyti, kad žmonės į mus visai nežiūrėjo: einančios į parduotuvę moterys, autobuso keleiviai, ūkininkai neran giuose į gatves įplaukiančiuose vežimuose, vaikas, svarinan tis rankoje kuprinę su ką tik nutrūkusiu dirželiu, skalbėja, su bliūdu išėjusi išpilti pamuilių ir dabar spoksanti pro žydinčių alyvų krūmą, sparčiai su dokumentų segtuvu žingsniuojantis baltaraištis, šuniuką glėbyje laikantis vyras žilais antakiais – nuo tiesiai nepagaunamų žvilgsnių pažastis ėmė graužti prakaitas. 90

Prie pat stoties vežimą sustabdė, nukreipė į šalutinę gatvelę, kur buvo kraunami vagonai. Reikėjo laikytis tvarkos. – Nu gyvatės, švicai, – kažką visai nesuprantamo burbte lėjo vanagiškasis, vangiai kraustydamasis iš vežimo. Mane pavijo žingsniuoti priešais odinpaltį ir mostelėjo link stoties, už kurios jau buvo galima įžiūrėti ir kalėjimo plytų raudonį. Ėjo plačiais žingsniais, šauniai atkišęs baltu raiščiu apjuostą ranką. Tas sukrutino mano žvėries jaunik lišką pasiutimą, atsitiesiau, pradėjau mosuoti portfeliu, tarsi būčiau ką tik išėjęs iš perkaitusio banko pastato į žydėjimo laisvę. Vilkiškasis palydovas prisiderino prie mano žingsnių, dilgtelėjo nustebimas. Taip maloniai įžingsniavome į stotį – neatpažinau jos: eiles grubiai sukaltų gyvulinių vagonų kaip musės aptūpę žmonės, neprasibrausi pro lagaminus, ryšulius, su bloknotais visur puldinėja pareigūnai, rankos su iškeltais dokumentais, išstatinėti registracijos staliukai. Aš irgi buvau užregistruo tas Arbeitsamte*, paskui banko valdyba parūpino pažymė jimą, kad ir taip dirbu ne mažiau kaip 48 valandas per savaitę, o dar, miela darbo komisija, esu pavyzdingai nepakeičiamas tarnautojas. Iš minios išsišokusi nutrinta beretė sutrikdė eilę. Pamačiau į ją palinkusį jauną veidą juodais kvadratiniais aki nių rėmais. Karininkas ilgomis rankomis – ant kairės blykste lėjo laikrodis – žvilgtelėjo į jos dokumentus ir, vos stuktelėjęs į glėbyje suspaustą krepšį, nukreipė prie registracijos staliuko, kur pukšėjo greitraščio taip ir neįvaldęs žemesnio rango biu rokratas. Kelis kitus kampuose besiblaškančius būsimus Nuo 1941 m. visose Lietuvos apygardose veikė vokiškieji Arbeitsamt – darbo įstai gos, kur buvo skirstomi priverstiniai darbai, registruojama, verbuojami žmonės pri verstiniams darbams į Vokietiją.

Reicho darbininkus lygiai tokiais pat tiksliais švelniais jude siais nukreipė į vagoną ar kitą eilę, o aš užsižiūrėjęs pagalvo jau: mėgaujasi lyg žaistų nuobodoką teniso partiją. Taip jau išėjo, kad užuot apėję lanku, praskirdami eilę įkritome į pačią tirštumą. Vanagiškasis prisiplojo prie manęs, čiupnojo pistoleto dėklą ir raukėsi, jei kas atsitrenkdavo į mūsų trijulę. Vilkiškasis skynėsi kelią su žvėrišku grakštumu, pernelyg užsižiopsojusiems palto skvernais mušdamas į blauzdas – palto gelmėse buvo įgulęs ginklas. Jis ir mane vairavo tais savo palto skvernais, nors teoriškai būrio vadas turėjo būti vanagiškasis. – Stot! Kur vedate šį žmogų? – tikslus atmušimas, tikslus galvos pakreipimas ir tiksliai apskaičiuotas laikas klausimui. Tiedu sustojo. Vanagiškasis tikrai nemokėjo vokiškai, o vilkiškasis... – akies kampu užgriebiau nežymų judesį, lyg atmuštų kamuoliuką. – Išsivedė iš darbo Subačiuje, Smulkaus kredito banke. Dokumentų nerodė. Sakė, sušaudys be jokių apiformini... – vokiški sakiniai išskrido savaime. – Tylėk, kiaulinas durniau! – vanagiškajam nepatiko įvy kių eiga, stengėsi mane užstoti pečiais. – Ne, – akiniai visai prie pat mūsų. – Dirbi banke, moki vokiškai, o jie – be dokumentų? – Šešias kalbas, buhalteriją, žemėtvarką, raštvedybą, žemės ūkį, dirbau ligoninėje. Supyko, kad nusižiūrėtą panelę šokti pavadinau. Neprofesionalu, – išbėriau savo gyvenimo san trauką anam, to mano gyvenimo griovėjui nuožmiai tylint. – Pasą. Darbo pažymėjimą, – ištiesė ranką. Vanagiškasis atgavo kalbos dovaną, lietuviškai ir vokiškai mėgindamas įsegti kitokį požiūrį – „pavojingas“, „komunis tas“. Strėle nusmeigė supratimas – nieko jie apie mane neturi, 92

net žodžio „esperanto“ nesusiprato pavartoti! Segiau port felį kiek galėdamas greičiau, o vis tiek užtrukau tiek ilgai, kad jutau trūkinėjant savo paties nervus. Patikrinęs dokumentus, karininkas stumtelėjo portfelį ir į jį įsikirtusį mane: – Tenai, į eilę. Tiems abiem pasakė: – Laisvi. Jis naudingesnis darbams. Vanagiškasis lyg ir bandė skėsti sparnus, bet vyresnysis suprato, kad teniso partija baigta, apsisuko skvernu plekšte lėdamas bendrui į blauzdą, ir gal tik pasirodė, o gal iš tikrųjų man mirktelėjo. Prekiniame vagone, į kurį buvau preciziškai įgrūstas po gero gabalo valandos, praleistos stovint eilėje, šutau kaip zra zas puode. Langelis viename gale, dar langeliais apsimetančios skylės šonuose. Ilgos lentos išilgai sienų, atstojančios suolus, apsėstos žmonių – kūnų gal dvidešimt, dar kokie dešimt sėdi susikišę ant kelių prikaltų prie grindų bulvių dėžių arba taip sau ant žemės, tvarkingai pasitiesę bulvių maišą. Kas liečiasi pečiais, o kas ir daugiau erdvės turi. Traukiniuose žinias greičiau sugaudantys žmonės jau pra nešinėjo savas versijas: iš Vilniaus judėsime link Berlyno arba Štuthofo, pakeliui dar bus stočių prie ūkių tirštesnių vieto vių, kur stinga darbo rankų. Žodžiai ėjo pro mano ausis kaip vanduo. Per šią keistą kelionę iš banko tarnautojo pasidariau nebežinia kuo, buvau alkanas, apkvaitęs nuo susiklosčiusių aplinkybių. Man vienu metu norėjosi juoktis užuodus – gal tik įsivaizduojant – prie stoties alsuojančių alyvų kvapo gūsį, norėjos kuo greičiau išlupti iš portfelio aptirpusį sumuštinį, 93

kol riebalai neįsigėrė į pamušalą. Kažkuriuo metu supratau, kad vis dar laikau per ranką persvėręs ir prie šono neatlupa mai prispaudęs savo apsiaustą – o juk nė velnio neatsimenu, ar išlaipintas iš vežimo jį apskritai nešiausi. Taip įsigilinęs į savo padėtį nejutau, kaip kažkas stuktelėjo į petį – tik tuomet tarp bulvių dėžių įsitaisęs snausti, kepurę ant akių užsitraukęs ilgšis per trumpomis kelnėmis, su dirb tine lelija švarko atlape virto Antanu iš Surdegio, tiek pat nustebintu susitikimo, kiek ir aš pats. – Juozas! Kaip laikotės sveikatoje, mano mielas vien gungi? Ar Subačiaus bankas sugriuvo, kad gerą galvą jam atėmė? – net ir tokiomis aplinkybėmis linksmo liežuvio neat imsi. – Dėmesio, kolektyvas, šis žmogus su mumis statė pjesę Surdegio jaunimui esperanto kalba! Vagono publika sužiuro palankiau, nors ne taip pat, kaip žiūrėjo į Antaną, aktorių, teatro vadovą ir šaunų vaikiną, kurį vokiečių kareiviai ir pareigūnai, atjungę telefono lini jos atkarpą, kad apie vežimą perspėta darbo masė nebegalėtų ištekėti pro pirštus, iškrapštė tiesiai iš persirengimo kambario kluone – išvedė tais pačiais sceniniais rūbais. – Šiaip tai aš vis praslysdavau – kam važiuot vokiečiui rugius pjaut, kai savi rankų nesulaukia, – prisipažino. – Dabar jau ką darysi, bent drapanas pasikeist duotų! Vienas kitas nusijuokė, labai jau iškritęs iš šitos kompani jos Antanas, nors ne mažiau nei trys merginos, išsipuošusios baltomis suknelėmis, tarsi į bažnyčią susiruošusios, – baltu mas tvykstelėjo į akis, kai besirąžydamos nusimetė bulvių maišus, kuriais buvo apsiklosčiusios. – Gal jums, tamsta Juozai, sakė, kiek ilgai reikės darbuotis? Mus ims keturiems mėnesiams, – susirūpino viena iš tų baltųjų. 94

– Į Karaliaučių pirmiausia veš, – paantrino jos draugė. Reikalas pajudėjo nakčiai užgulus mūsų vagoną – pajudė jome. Jau buvau spėjęs atiduoti baltuolėms aptirpusį sumuš tinį – jos, kaip ir Antanas, nieko neturėjo kelionei. Abu vyriškai nekreipėme dėmesio į erzėjančius skrandžius, suri jome perpus vieną iš atlikusių mano bandelių ir smaginome publiką iš atminties cituodami Antano vaidintos pjesės gaba lus esperanto kalba. Aptylame pasigirdus artėjantiems žings niams ir vėl varome. Nuduodame, kad sėdime skaitykloje po esperantininkų arbatėlės ar laukiame pajudant traukinio iš Kauno, nuvargę po ekskursijos, o ten kažkas nutiko su bėgiais, teks užtrukti ilgiau, ponai, tuoj atneš kavos... Aš žinojau, kad Antanas ruošiasi bėgti – tiesiai nieko nesakė, užteko paskai čiuoti dažnus dirsčiojimus vagono gale išpjautos gamtinių reikalų skylės pusėn. Užtenka pažinti žmogų, kad iš jude sių numatytum jo ėjimus, arba būti atsidūrus arti savo paties pabaigos – visai kitaip regi aplinką. Prabilo tik vagonui girgždžiai trūktelėjus pirmyn: – Reikia skaičiuot kilometrus. Turėtume tikrai važiuot pro Tilžę, ten netoli mano teta gyvena. Sukrutau svarstyti idėją: – O kaip tu iš važiuojančio?.. Reikia sužinot, kur stos! Mūsų visas planas nebuvo gudrus. Apkalbėję situaciją su bendrakelioniais, sudėliojome žinių mozaiką: kažkas yra gir dėjęs, kad tikrai stabteli ir pereina į kitus bėgius, Antanas lįs pro skylę, paskui jį – viena iš baltuolių ir studentas, visą kelią keiksnojęs save už tai, kad, grįžęs pas tėvus atostogų ir išsiruo šęs pažvejoti, pamiršo priesaką: be paso nė kojos už seniūni jos ribų. 95

Traukiniui dundant turėjome užsiėmimą pakaitomis pri lipti prie langelių, pasidalinti spėjamų kilometrų skaičiumi. Vagonų gandai pasitaikė tikslūs: prieš Tilžę lėtinome ir susto jome laukti pakeičiant bėgių krypties. Turėjome kelias minu tes pro skylę išgrūsti studentą, tada bulvių maišu apsigobusią, kad ne taip šviestų balta suknelė, merginą. Prieš lįsdamas Antanas keiktelėjo: – Tas kelnes katinams suėst! Suplėšysiu, gausiu skūron nuo tetos! Vagonas praplyšo slopinamais, susitaikymą nešančiais prunkščiojimais. Lįsti į skylę, kurią prieš tai visi bent kartą naudojome mažiesiems reikalams, buvo nepatogu, bet nė kiek ne šleikštu – net levituodami virš jos gražiai apsitaisę bulvių maišų uždangomis, stengėmės palaikyti švarą. Ir jei anksčiau būčiau nušiurpęs dėl negarbės atsidėti gamtiniams porei kiams kultūringos kompanijos akivaizdoje, laimėtas bilietas į kitą stotelę, negu numatyta, išmokė žiūrėti paprasčiau į kas dienius gyvenimo dalykus – bent jau kol kas. Trijulė šliaužė nuo bėgių į krūmus, lydėjome juos prilipę prie langelių – ir nė šuo nesulojo, nors šunį šioje kelionėje jie turėjo. Sėkmė – iš dangaus nukritusi sėkmė, galvojau žiūrėda mas, kaip ilgos Antano kojos pranyksta lapų ir šakų raizgaly nėje. Susikibusios už rankų, ant savo bulvių dėžių prisnūdo seserys – jaunesniajai Emilei vos šešiolika. Jų tėvai iš Leliuko nių, įdiržę ūkininkai, gavę iš viršaičio pundą žydų drabužių su kraujo raštais, išpūtė akis: šito skalbimo ir už pinigus nebus. Viršaitis įniršęs areštavo abi dukras. – Jei grįžtume, sakė, pačius išgrūs, – išspjovė žodžius Emilė su strėlės tiesumo kasa. – Tai mes ir negrįšim. Šis karas tikrai baigsis, palauksim. 96

Nuo Tilžės per Karaliaučių ir Marienburgą turėjome laiko pagalvoti apie Antano ir jo kompanionų kelionės vin gius. Mūsų labai sumažėjo. Karaliaučiuje išvarė beveik visus, pasiliko mane, baltuoles, dar kelis žmones. Vilniuje gavau žadėtą vilnonę antklodę. Išbaigėme mano vandenį gertuvėje, buvome persodinti į keleivinį traukinį, gavome po perlinių kruopų košės davinį, bulvienės su rūgštynėmis, stojome stotyje, turinčioje tua letus, paskui pušyne. Nebesisaugojau visa nugara atsiremti į dažų atplaišomis nuėjusias sienas – kas iš to, jei atvažiuosiu ir nesugadinęs to pusvilnės švarko. Prisislinkę prie skylių įkvėpti grynesnio oro, stebėjome tarp medžių rusvuojančius vokiškų namukų čerpių stogus. – Man atrodo, važiuojame palei jūrą. Užuodžiu pušis! – dienai ritantis į popietės tingulį, atgijo viena iš baltuolių. – Kvepia įšilusiais sakais! Išties oras, kuriuo alsavome, keitėsi, tarpais galėjau justi net saulės kepinamo smėlio kvapą, prasimušantį pro metalo, dūmų ir saulės blukinamo medžio gūsius. Užsimerkiu ir matau: štai, važiuoju su savo Verute ir Lionute į Palangą, trau kinio palydovas sako, kuriose vietose būtinai reikia žiūrėti pro langą, ir atneša vandens, štai, mano dukra skundžiasi, kad dar neišmoko plaukti. Užsimerkiu ir matau save toje neįvykusioje gyvenimo atkarpoje. O kai atsimerkiau, jie plačiai atstūmė vagono duris, sakydami, kad tai galutinė stotis, ir išlaipino visus į gyvenimo kurortą.

Serbentų derlius

Šiltas tirštas serbentų kraujas sruvo per riešus. Šūstelėjau priskabytų uogų saują į pintinę, pridengtą baltu rankšluos čiu nuo byrančių šakelių, skruzdėlių, nutrūkusių vorų kojų ir sudžiūvusių serbentžiedžių. Saulė spigino sodą. Serbentų lapų ir šakų šešėliai ant mano rankų susivijo lyg kraujagys lės. Pradėjau skinti dar rasai nepradžiūvus, su uogomis nuo šakų netyčia nupurtydama besislepiančius uodus. Nesibaigiantys uogų voratinkliais apkibę serbentų kel mai priklausė prie mokyklos gyvenantiems Bikinams. Vyras ir žmona, nebejauni, kartais pakviesdavo mudvi su mama į savo pirtelę. Tik išsiprausus, išlydėdami paprašydavo ateiti dienelę padirbėti laukuose. Vieną kartą mama nuėjo, nors visi supratome: kaina už nusiprausimą per didelė. Išgirdę apie tai, mūsų pažįstama rusų šeima ir Ramūnė plačiai atvėrė savo pirčių duris ir prigrasino Bikinams, kad į jų pirtį nebeateis. Serbentams jau byrant nuo šakų, Bikinienė užėjo ieškoti pagalbos. – Išleisk vaiką, negi sunkus darbas? Prisiraškys ir sau, pri valgys. Nebespėjam apsieiti, – viliojo. Aš ir nuėjau sutrauktais nuo būsimo rūgštaus raudonio žandais. Šeimininkė tuoj atbogino neapglėbiamą pintinę, liepė pripildyti su kaupu. – Dabar skindama nevalgyk, skubinkis, uogas iškart vešiu parduot. Paskui, – patvarkė reikalą. 202

Įsakyta – negalima, tai negalima. Skyniau nepatogiai susi rietusi ant mažo žemėto suolelio, skyniau stovėdama, brauk dama ranka iš po skarelės atsilaisvinusiu mazgu išsipešusius plaukus, skyniau muistydamasi nuo pavėsin sulindusių uodų gylių. Burna džiūvo, mažą su krepšiu įduotą vandens puode liuką buvau jau seniai išgėrusi. Prakaitas graužė net lūpas. Pradėjusi trečią serbentų krūmą, aptikau šalia kelias mėtas, nusidrėskusi lapelį įsimečiau į burną. Geriau, bet drąsos nueiti į kiemą pasisemti vandens neprisidėjo. Raudonis liejo akis, nuo saulės įšildytos rūgšties burnoje kaupėsi seilės. Negi ji uogas skaičiuoja, drąsindamasi galvojau: nubrauksiu dan timis vieną kekę, ir kas?“ O tas, kad didžioji pintinė niekaip nepilnėja, o prisakyta aiškiai – vieną priskinti reikia. Norėjau parodyti: esu spėrių mamos judesių, esu ne vien dykas vaikas. Serbentus veždavo parduoti į Anykščių vyno gamy klą. Todėl reikėjo skubintis. Vienu metu gurgiantis skrandis parodė pietų metą. Mama nieko neįdėjo, galvojo, jau būsiu grįžus. Anksti ryte prieš išeidama darbuotis išvirė puodą rūgš tynių sriubos su mėsos gabalėliais, svogūnų laiškais ir bulvė mis, apsuko rankšluosčiais, užmetė vilnonę antklodę – kelias valandas liks karšta. Galvoti apie sriubą buvo sunku. Paskaudo rankas, sprandą, pasiutusiai niežėjo sukąstas vietas. Lipni nuo serbentų sul čių, ėmiau save stebėti tarsi svetimu žvilgsniu, vaizdavausi užskrendančius vokiečių lėktuvus, mėtančius bombas į šituos krūmus: pasipila raudonos uogos, žemės, žolės ir šaknys suverda į kibią košę, o sodo gale, parpuolusi ant žemės, šeimi ninkė šaukia: „Serbentai yra aukščiau už viską!“ Pagaliau priskyniau. Uždengusi rankšluosčiu kalną uogų, pasidžiaugiau: dabar ir sau prisiskinsiu, dabar tai 203

pavalgysiu! Tik susiradau savo atsineštą keseliuką, išpurčiau iš jo šapelius, tarp serbentų išdygo šeimininkė. Abiem ranko mis vos pakėlė didžiąją pintinę, patenkinta palinksėjo, akimis suskaičiavo, ar nepraleidau kokios kekės. – Jau vėlu, bėk namo, mama nesulaukia! – paragino įver tinusi triūsą. Prakaitu, sutraiškytų uodų syvais ir skūrelėmis, lipniais lapais nusėtas kūnas nenorėjo klausyti. – Mano keseliukas tuščias... – sumurmėjau, tarsi valgyčiau žodžius. – Bėk, bėk, kitąkart ateisi, – pintine atskyrė mane nuo serbentų. Taip ir parlėkiau su ašarų dryžiais ant skruostų. Mama ką tik grįžusi, besiruošianti manęs ieškoti. Serbentų skinti pas Bikinus nebeleido.

La reĝo venas* Mes bent Kazachstane pastatėm ištisus miestus... Iš Juozo Gaiduko laiško Juozui Petruliui

Dolinkos lageris, įstrigau nuo 1945 m.

Teisinę sistemą išmaniau ne per stipriausiai, bet politinio kalinio statusas, mano akimis, buvo kitoks nei kriminalinio, o šių Karlago nasrai irgi buvo prariję šimtus. Pralaukę žiemą žeminėse, vėl kibome į rimtesnes statybas. Kėlėmės į barakus, iš kurių vokiečių karo belaisvius siuntė arba atgal į Vokietiją pagal pasirašytą kapituliacijos aktą, arba dar skubėjo panau doti kaip darbo jėgą, sudarydami būrius brautis gilyn į lauki nes stepes, kur faktiškai be maisto ir pastogės jie tiesė elektros linijas ar vykdė kitus didžius užmojus. Dažnai keisdavosi pri žiūrėtojai ir kaliniai, iš Lietuvos pradėjo vežti daugiau lietuvių ešelonų, ir šis bruzdesys kartais padėdavo praslysti nepastebė tiems mažiems dalykams – priešokiais rašomam dienoraščiui, esperanto kalbos žodžiui ant skiedros. Karlago lageriai braškėdami pūtėsi ir skildavo į vis naujas bevardes zonas. Į vieną tokią Dolinkos atšaką atrinko kelias gerai dirbančias brigadas ir išvarė pėsčiomis dešimt kilometrų, tarp jų – ir mane. Radome ten apleistą senos statybos baraką, išdžiū vusį šulinį, iškart įgijusį karcerio paskirtį, tolėliau – plytinės pamatai ir plotas, ruošiamas metalurgijos gamyklai. Išsibarstę *

Ateina karalius. (Esp.)

277

kazachų gyvenviečių taškeliai. Už numatomos lagerio teritori jos ką tik išpjautais rąstais kvepėjo būsimas pašto pastatas. Kapstydamiesi šioje nevilties dykynėje, pastatėme sau barakų kalėjimus, savo kankintojams – bokštelius, pradė jome tverti spygliuotas tvoras, o vasarą, temperatūrai pašokus iki keturiasdešimt laipsnių, geibome kaip musės – tai tap davo puikia proga dėl neišpildytų darbo normų vėl sumažinti maisto davinį. Nebuvau pratęs prie siaučiančių smėlynų. Kol kas bevar džio lagerio darbo brigados mūsų šešeriukė – stiprių rankų ukrainietis Diadia Maksimas ir baltarusis spaustuvės darbuo tojas Aliaksandras, Kunigaikštukas ir studentas iš Varšuvos, tykus vengras mokytojas Ištvanas ir aš – dirbome prie spy gliuotų tvorų. – Kokia baisi vasara, – skundėsi Kunigaikštukas. Akyse stojo rusvas smėlio audros debesis. Sargybiniai bokšteliuose pradėjo šaudyti, išsigandę, kad nepultume bėgti – kaip tik tvėrėme paskutines tvoros atkarpas. Degi nančiu smėliu pavirtęs oras sutrikdė darbus, o šūviai sukėlė chaosą – užtruko, kol susipratome kristi ant žemės, pametę įrankius, painiodamiesi spygliuotos vielos kamuoliuose. Šeše riukė voliojomės dulkėse, tuo papiktindami prakaituotą trumpulį prižiūrėtoją, nesiruošusį kristi iki mūsų lygio ir kartu tirtantį iš baimės gauti kulką. Mačiau, kad vienas iš par kritusiųjų nebejuda, pastebėjau Kunigaikštuką iš skausmo suriečiant ranką, ir kartu su visais rėkiau: stop, nešaudykit, mes visi čia! Prižiūrėtojas dar bliovė, kad jei tie kurmiai akli, nušaus pareigūną, galva atsakys. Visa baigėsi drauge su ūmai nurimusia audra. Po jos liko vienas lavonas, viena sužeista ranka, viena nubrozdinta koja ir peršauta prižiūrėtojo kepurė. 278

Prižiūrėtojas grasino susidoroti su atsakingais už šaudymą, o mums teko išnešti buvusį spaustuvės darbuotoją už tvo ros ir be ceremonijų pakavoti. Aš netgi jo pavardės neprisimi niau, žmogus į mūsų lagerį pateko prieš tris dienas. Turėjome tik porą kastuvų ir kirtiklį, kasėme pasikeisdami. Karlagas, tiesiogiai pavaldus Maskvai, ir šio aparato cen tras Dolinka buvo tinkamas laukas eksperimentams. Kartą per savaitę mus išrikiuodavo visuotiniam perauklėjimui: mie gui dar lipdant akis, per garsiakalbį išpyškindavo mūsų pasie kimų suvestinę ir sąrašą uždavinių. Tai pagarsindavęs Karlago Karalius neturėjo nė trisdešimties, bet visiems, nors iš tolo pamačiusiems stygos tiesumo figūrą, buvo aišku: partijos funkcionierius iš Maskvos, paskyręs Karalių Dolinkos lage rio viršininko pavaduotoju, neapsiriko. Žvilgčiojome į ranką, laikančią raudonmedžio lazdą su bumbulu – karo trofėjus, dėdės dovana iš fronto. Karalius kalbėdavo taip, kad beveik įtikėdavome, jog mes su tikru kolektyvišku užsidegimu plyta po plytos statome auksinį tiltą savo kaltės išpirkimui. Jeigu tik pasistengtume tiek, kiek iš tikrųjų reikia atlyginti mūsų bylose įrašytiems nusižengimams, vietoj bausmių, gyvybę suė dančio darbo ir žeminimų patirtume darbo žmogaus malonu mus – žiūrėtume kiną kultūros namuose, eitume į koncertus. – Stengtis su kiekviena diena padaryti daugiau – toks susipratusio kalinio kelias, – užbaigdavo prakalbą Karlago Karalius. Lagerio kieme stovėjome kaip rūmų tarnai, kuriems už drausta sėstis, iki neatsisės valdovas, laukėme jo ateinant. Paga liau nudelbtose akyse pražydo alyva iki skausmo įtrintų batų paauksuotais raištelių galiukais kaleidoskopo paveikslėlis – taip mūsų nuvargusią brigadą savo apsireiškimu pagerbė Karlago 279

Karalius. Nesitikėjau, kad jam bus smalsu lankyti nereikšmin gus, naujus didžiųjų lagerių padalinius, bet tikriausiai tai irgi buvo didingo plano dalis. Dabar stūksojo priešais mano nosį, žiūrėjo tai į trumpulį prižiūrėtoją, tai į bokštelį, kurio menkame pavėsyje spraudėmės, stengdamiesi ištiesinti nugaras, lyg iš tiesų pasitiktume kilmingą asmenį, ir mėgavosi. Per du žingsnius atsilikęs kareivėlis rankoje atsargiai laikė nė dulkelės nepaliestą kepurę ir krepšį. Kurį laiką nesupratęs, kodėl visi aplink pasi tempę, mūsų Trumpulis pradėjo muistytis, tada suktis aplink savo ašį, kol sustojo Karaliaus papėdėje. – Kepurę... peršovė, – atkišo rankas. Iš bokštelio net spengė tyla – sargybinis buvo protingai nusprendęs išnykti. Trumpulis dar viltingai paleido į jo pusę keiksmą – įkaitęs iki baltumo oras jį siurbte susiurbė. Karlago Karalius susidomėjęs apžiūrėjo dangų be debesė lio. Pasiglostė ūselius, slepiančius siauralūpį šypsnį. Sustingę laukėme. – Audra baigėsi? – pagaliau prabilo, ištiesdamas delną Trumpulio pusėn. – Vydochlas’*, – maktelėjo galva. – O tvora? – Kita Karlago Karaliaus ranka apvedė nebaigtą stulpų ir vielų raizginį, likusį kelis šimtus metrų už mūsų nugarų. – Nu... Dirbam, audra... tinginiai šitie fašistai! – Prižiūrė tojo sprandu ritosi prakaito lašai. Grakštus judesys delnu – žodžių gana. – Tinkamai planuojamas darbas ir efektyviai naudojami resur sai turėtų būti kiekvieno prižiūrėtojo stiprybė, – pamokė Karalius. *

Išsikvėpė. (Rus.)

280

Trumpulis ne iš karto suprato, ar tai įsakymas tęsti darbą, ar kokia jam kankinti išrasta mįslė. Keli iš mūsų nudūrė akis žemyn, stengdamiesi nepradėti šypsotis. Žiūrėdamas į blizgančius batus, staiga supratau – Juna! Karlago Karaliaus žodžiai pažadino pri siminimus. Ji tąkart ponios Bauman slėptuvėje pamokslavo man apie gerovės ekonomiką, Karaliaus kalbos mus įkvėpti dar bui skambėjo panašia gaida. Nusprendžiau surizikuoti: – Atsiprašysiu, turiu pranešti: audra mūsų brigadai padarė nuostolių. Netekome žmogaus, du sužeisti. Reikėtų tvarsčių, dezinfekcijos ir vandens, kad galėtume efektyviai dirbti. Atkreipti Karlago Karaliaus dėmesį galėjo būti blogiausia mintis. Atkreipti Karlago Karaliaus dėmesį galėjo būti geriau sia mintis. Žiūrėjau tiesiai ir dalykiškai, prisiminęs, kaip buvau pratęs bendrauti su biurokratais Žemės ūkio minis terijoje, kur trumpai dirbau buhalteriu. Karlago Karalius nė antakio nepakrutino, jutau tik ore pulsuojantį susidomėjimą. – Atsiųsiu seselę ir naują darbininką jūsų brigadai, – galiausiai linktelėjo. – Kol kas dirbkite, vykdykite normą. Grįžę prie darbų supratome Trumpulį nekantraujant ant mūsų atsigroti. Išdžiūvę, dulkini, niekaip negavome vandens – jis buvo atsinešęs kuprinę su buteliu ir gertuve, bet iki jos neprieit. Dirbome grynoje saulėje, svirinėjome iš silpnumo. Sustoti pailsėti negalėjome – Trumpulis užriks, kad prasi dėjo maištas, ir sargybinis bokštelyje nuskins visus kaip uogas. Kasėme duobes, tvirtinome stulpus, sukome aplink juos vielą. Galvoje spengė ir pulsavo, ir jau niekaip negalėjau sugriebti: ar buvo Karlago Karalius, ar tik prisisapnavo? Akies krašteliu pamačiau susmunkant Kunigaikštuką. – Gulkimės, – sušnibždėjau. – Visi gulkimės, greitai, nes nušaus. 281

Nuvirtome į saulės išdegintą žemę kaip nuskintos gėlės. Trumpulis, aišku, bliovė apie maištą, bet šūvių nepasigirdo – mes vis dar buvome čia. Pribėgęs apspardė, išsikvėpė. Buvo justi tik saulės tvinksniai galvoje. Ritmą darkė vis įsiterpian tis skardinis būgnelis, vis arčiau ir arčiau, iš jo radosi balsas, o balsas turėjo žmogų. Tas trumpas pusvalandis, kurį pra leidome medicinos seselės žinioje, kvepėjo saulėje pašilusiu, metalo skonį įgavusiu vandeniu ir kalio permanganatu. – Fašistus girdyt kaip gerus! – atsikalbinėjo Trumpulis, kol seselės balso pabūklas priveikė jo bliovimo papliūpas, ir mes, godžiai gaudydami į burnas varvinamus vandens lašus, užkandžiui mėgavomės pelnytu atpildu. Gailestingoji pasiuntinė, padedama atlydėjusio kareivė lio, privertė stotis ir slinkti į neseniai paliktą bokštelio pavėsį. Dolinkos sanitarinės dalies viršininkas, kapitonas Dmitrije vas, visas ligas pagydydavo į vandenį įvarvintu valerijono lašu. O čia – aukštas lygis. – Kelkitės, vyrai, gavom antrą gyvenimą, – suskato raginti studentas iš Varšuvos, atgavęs ironišką kalbėseną. – Naudoki mės, kol nereik mokėt. Judėti ir galvoti skauda, bet šliaužėme, ropojome, paskui gal ir ėjome – viskas, ką atsimenu, sutilpo į aštrų, iki baltumo įkaitusį galvos skausmą. – Pamaitink juos, – patarė seselė. – Ir po valandos bus kaip nauji. Trumpulis vėl užsikūrė: – Iš kur paimsiu ėdalo? Ar davė kas?! Taupyt ir taupyt! Seselę atlydėjęs kareivėlis, panaršęs po krepšį, ištraukė gabalą rupios forminės duonos. Mums tarsi pagal komandą ėmė tekėti seilės, ir jau vis vien, kad rodome save tokioje 282

nepalankioje šviesoje. Padavė seselei, ji nekantriai laužė duoną rankomis, grūdo mums į rankas, o mes, gėda pasakyti, žiūrė jome šitą veiksmą skaičiuodami, ar kam neteks didesnis gaba lėlis. Duonos išėjo po beveik kumščio dydžio nuolaužą, tikri poniški pietūs. Atkutome, vartaliojome burnoje saldžiai rūgš čius kąsnius. Seselės veide sustingo nuovargis ir pagyrūniškas pasitenkinimas dėl savo viršenybės. Jai akivaizdžiai patiko spausti Trumpulį, bet dabar visi malonumai jau išnaudoti. – Pabūkit valandą ir eikit. Aš pranešiu, kada viskas sutvarkyta, – pažadėjo. Netikėtai ištikęs rūpestis suteikė jėgų, nors gerai supra tome jo laikinumą ir drebėjome nežinodami tikslo. Trum pulis pūtė žandus dirsčiodamas į laikrodį. Vietoj valandos gavome dvidešimt penkias minutes poilsio. – Pašėrėm, padrybsojot, laikas atidirbt! – paragino stotis. Puikiai supratome – baigėsi oficialaus rūpesčio saikas. Išslin kome iš pavėsio. Po valandos darbo dyką horizontą papuošė dvi žmonių figūros, supratome, kad Karlago Kara liaus pažadas atsiųsti naują žmogų į brigadą nebuvo tuščias. Prižiūrėtojas, senatvės dėmėmis nusėtomis rankomis, stebėti nai sparčiai žingsniuodamas atsivedė su savimi nematytą kalinį. – Naujokų užvežė šiandien, – paaiškino perduodamas jį Trumpuliui kartu su papirosu, kiek apmalšinusiu apmaudą. Braukdamas kakta žliaugiantį prakaitą, sunkiai galėjau įžiū rėti naujoko povyzą, nors ji rodėsi kažkuo pažįstama. Trum pulis bakstelėjo į petį žmogų ir šis nužingsniavo link mūsų. Iš būdo palenkti sprandą apsižiūrint, kas po kojomis, iš plataus žingsnio darėsi vis labiau matytas, o priėjęs pavirto Paukšteliu. – Paduokit jam kastuvą! – sukomandavo Trumpulis, ir aš prišokau su įrankiu rankose – pasisekė, kad mano eilė kasti. 283

Jis irgi mane atpažino, bet abu stengėmės prižiūrėtojams to neatskleisti. – Paukštelis, šio ryto šviežiena, – pasisveikino su visais spustelėdamas rankas. Perduodamas kastuvą, spėjau pasakyti kelis žodžius, to mums, seniems darbo stovyklų vilkams, tuokart ir užteko. Trumpulis paleido seriją keiksmų už kalbėjimą, bet būrio nuo taika pasitaisė. Neinkšdami pabaigėm tą tvorą, ir, kai vakarop slinkome atgal į barakus prikepusiais prie gomurių liežuviais. Trumpulis ir toliau atkakliai taupė vandenį. Sargybinis bokš telyje nežymiai linktelėjo pagerbdamas sunkų triūsą. O gal taip tik pasirodė. Atsibusti ryte būdavo sunkiausia. Pirmiausia užguldavo tvanki, tiršta, prakaitu, varinėmis dulkėmis, dūmais, purvu persismelkusi tamsa. Tada pakaušyje, smilkiniuose supul suodavo bukas skausmas, skrandyje sujudėdavo šleikštus silpnumo gumulas. Akys ašarodavo, busdamas kūnas atsimin davo raumenų ir sąnarių skausmus. Tirpdavo rankos, kartais kūlio persiversdavo širdis. Vis dėlto reikėjo nepasiduoti, nes padaužę duris įsiverždavo prižiūrėtojai su kibiru košę prime nančios putros, tarškindavo samčiu, keikdavosi ir duodavo penkias minutes suryti stemplę plikinančiai masei. Kartais atnešdavo tik arbatos su duona, skystos ropių, balandų ar kopūstų sriubos, ar tiesiog karšto vandens. Pasitaikydavo ir visai tuščių rytų. Riebalo beveik nebematydavom. – Kelkitės, darmajiedai, žmonės po karo badauja, o jūs drybsot! – mėgdavo kartoti Trumpulis, po paskutinio susi tikimo su Karlago Karaliumi kilstelėtas pareigose ir dabar kartu su padėjėju vadovaujantis dviem brigadoms. 284

Vėliau, kai pastatė valgyklą, plumpindavome į ją tarškė dami prie kelnių, diržų, virvėmis prie juosmens pririštomis skardinėmis nuo konservų su vielos lankeliais, puodeliais, suvargusiais katiliukais. Saugodavome tuos indus, kad nepa vogtų, ir į darbą su savimi nešdavomės. Pro virtuvės langelį porcijas kartais išstumdavo aliuminiuose dubenėliuose, bet jų vis pritrūkdavo, jei neturėsi savo – liksi nevalgęs. Stengdavomės prižiūrėti barako koridoriuje stovinčias statines, kad jose būtų vandens, prisisėmę įsinešdavome į kambarius. Prižiūrėtojai kartą į tokią statinę įmetė riebų gyvą pacą ir krizeno žiūrėdami, kaip keli iš mūsų, pasėmę pilnus puodelius ir gurkštelėję, žiaukčioja. Dažnai taip nedarydavo, nes kartą pamačiusi seselė užkūrė pirtį – prasidės infekcijos, nesirinkdamos nušluos visus, darbui tinkamus. Baigėm tvorą, ėjom tiesti kelio, vėl rentėm barakus, dir bom plytinėje, statėm metalurgijos gamyklą, mūrijom kati lines, užbaigėm paštui skirtą pastatą. Kiekvienas rytas buvo nepaliaujama kova su nusidirbusiu kūnu ir instinkto išgyventi atsisakančia galva. – Nu tai pasakykit, ar pas vokietį geriau duoda, ar čia? – išlaižydamas putros lėkštę, klausdavo Kunigaikštukas, pusiau juokaudamas, pusiau laukdamas sąžiningo atsakymo, su kuriuo nė pats nežinos, ką daryti. Akys nukrypdavo į mudu su Paukšteliu. Buvome vienin teliai į Dolinkos padalinį etapuoti lietuviai, kalinių karjerą pradėję dar Štuthofe. – Skirtumas tik tas, kad ten pusryčiams – kavos skonio vanduo, o čia – arbatos, – sakydavau pusiau juokaudamas, pusiau sąžiningai. 285

– O visą kitą meniu jie tikriausiai kūrė bendrai, – pridė davo Paukštelis. Kunigaikštukas vieną rytą mums šliurpiant arbatos sko nio vandenį, pradėjo pasakoti: – Aš jau antrą savaitę sapnuoju obuolius. Savo sodo. Atsi nešu ryte dar rasotus, nubraukiu žoles ir skruzdes, pasidedu ant stalo. O kad kvepia nuo tolo! Jau imsiu, jau tiesiu ranką, ir atsibundu... Mes visi, aišku, bijomės tokio sapno, ir visi esame bent kartą jį sapnavę.

Rugilė Audenienė – žurnalistė, rašytoja. Jos prozos tekstų ir eilėraščių publikavo „Literatūrinės slinktys“, „Nemunas“, „Literatūra ir menas“. Aktyviai rašo tinklaraštį kurtekstas.lt, Biržų bendruomenei rengia eilėraščių konkursą „Eilėraščė“. Sukūrė projektą moksleiviams „Haiku gimnazija“.

Puiki knyga – pilnakraujė, dramatiška, karšta ir aštri šeimos istorija, prasidėjusi dar Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais. Gediminas Kulikauskas

vojaĝo

esperanto kalba reiškia „kelionė“. Šiame tikrais įvykiais paremtame romane pasakojama apie tris keliones. Pirmoji – mergaitės, su mama besistengiančios išgyventi Antrąjį pasaulinį karą Kupiškio apylinkėse. Antroji – jos tėčio, išvežto į Vokietiją priverstinių darbų, o pasibaigus karui – į Kazachstano lagerius statyti Balchašo miesto. Trečioji kelionė – esperanto kalbos, kuri iš visuotinio taikos ir bendravimo tinklo tapo uždraustoji. Esperanto į gyvenimą besikabinantiems tėvui su dukra, keturiolika metų atskirtiems vienas nuo kito, yra siejanti vilties gija. Ar tėvui ir dukrai bus lemta susitikti? Ar šios šeimos gyvenimas sovietinėje sistemoje dar įmanomas? Kurdama pirmąjį savo romaną autorė rėmėsi autentišku tetos dienoraščiu, išlikusiais senelio laiškais, šeimos pasakojimais ir įvairiais Šiaurės Lietuvos regiono žmonių atsiminimais.

Rugilė Audenienė

Vojaĝo

Kitokia šeima, išlikimo kalba, trys kelionės per laiką

Rugilė Audenienė

Romanas

vojaĝo