IŠMANUSIS MIESTAS IX
DRUSKININKŲ ISTORINIO „SAULĖS TAKO“ ATNAUJINIMAS
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
ŽEMĖS ŪKIO AKADEMIJA
Studentė: Gabrielė Černiauskaitė
Vadovas: Alvydas Žickis
SANTRAUKA
Gabrielė Černiauskaitė
Druskininkų istorinio „Saulės tako“ atnaujinimo projektas
Bakalauro baigiamasis darbas:
Projekto atlikimo vieta: istorinis dozuoto pasivaikščiojimo „Saulės takas“ Druskininkuose.
Vietos adreso koordinatės: 54.005254, 23.991512, Druskininkų rajono savivaldybė. Teritorijos plotas –apie 4 ha.
Projekto tikslas: Atnaujinti Druskininkų „Saulės taką“, atsižvelgiant į jo istoriją, supančią gamtą bei ankstesnes tako funkcijas.
Projekto uždaviniai: 1. Išanalizuoti pasirinktą teritoriją – jos istoriją, geografiją, augmeniją, ryšius bei gretimybes, vyraujančias aplinkos sąlygas. 2. Išanalizuoti šią vietovę atitinkančius analogus.
3. Suprojektuoti aiškią takų struktūrą. 4. Suzonuoti teritoriją. 5. Atkurti buvusią užtvanką su kaskadomis. 6. Suprojektuoti bendro naudojimo bei nudistų paplūdimius. 7. Numatyti vietą automobilių stovėjimo aikštelei. 8. Parengti teritorijos atnaujinimo planus ir juos detalizuoti.
Projektavimo sąlygos: šioje teritorijoje buvo atliktos gretimybių, ryšių, vietovės geografijos, istorinio konteksto, vyraujančių vėjų, šešėlių, augalijos bei dirvožemių analizės.
Projekto rezultatai: atnaujinamas Druskininkų istorinis „Saulės takas“ su penkiomis funkcinėmis zonomis: iškylavimo, sportine-aktyvaus poilsio ir vaikų zonomis, benduoju paplūdimiu su kaskadomis bei nudistų paplūdimiu. Visas šias zonas jungia žiedinis, apie 6 km ilgio, pasivaikščiojimo maršrutas, su keturias tilteliais per Ratnyčios upę ir dviem šalutiniais išėjimais. Detalizuojama mišku neapaugusi erdvė rytinėje teritrijos pusėje, kurios akcentas – nudistų paplūdimys, projektuojamas, atsižvelgiant į Druskininkų miesto muziejaus istorinę „Saulės tako“ medžiagą, skatinant sveiką gyvenseną.
SUMMARY
The renovation project of the historical walking trail "Sun Path" in Druskininkai
Location: the historical walking trail "Sun Path" in Druskininkai coordinates 54.005254, 23.991512, Druskininkai district municipality. The area of the territory ≈ 4 ha.
The goal of the project: To renew the "Sun Path" walking trail in Druskininkai, considering its’ history, the surrounding nature and the previous usage.
Tasks of the project:
1. Analyze the selected territory - its history, geography, vegetation, connections and adjacencies, and prevailing environmental conditions.
2. To analyze existing analogues corresponding to the area.
3. To design an explicit structure for the paths.
4. Map out the area by its areas of use.
5. Restore the former dam with cascades.
6. To design public and nudist beaches.
7. Provide a parking lot.
8. Prepare comprehensive and in-depth plans for the renovation of the territory.
Conditions for the design: analysis of the adjacencies, connections, geography of the area, historical context, prevailing winds, shadows, vegetation and soils were conducted in this area.
Results of the project: the historical walking trail "Sun Path" of Druskininkai renovation with additive five functional zones: picnic, active recreation and children's zones, a public beach with cascades and a nudist beach. Mentioned areas are connected by circular 6 kilometres long walking route with four bridges over the Ratnyčia River and two side exits. The unforested area on the eastern side of the territory is detailed and highlighted by a nudist beach, which was designed considering the historical material of the "Sun Path" of the Druskininkai City Museum to promote a healthy lifestyle.
Oras, saulė ir vanduo yra pagrindiniai natūralūs veiksniai, įtakojantys žmogaus fizinę ir emocinę sveikatą. Fizinė kultūra, kaip gydymo priemonė, ypač veiksminga tada, kai gyvenama palankiose aplinkos sąlygose – kvėpuojama grynu oru, gaunama pakankamai vitamino D, grūdinamasi vandens telkiniuose. Todėl svarbu, kad ir kurortuose, į kuriuos žmonės atvyksta gydytis ar pailsėti, būtų tam sudaromos galimybės. Lietuvoje išskiriami keturi kurortai – Birštono, Druskininkų, Palangos ir Neringos kurortas. Taip pat, išskiriamos kelios kurortinės teritorijos, dar negavusios kurorto statuso, tačiau siūlančios panašias poilsio ar gydymo galimybes gamtoje – Zarasai, Anykščiai, Trakai bei Ignalina. Šiose teritorijose yra projektuojami įvairūs pažintiniai ir sveikatingumo takai, pritaikomi įvairioms veikloms ar gydymo. Kurortinės teritorijos dažniausiai kuriasi aplink miškų masyvus, todėl ir pasivaikščiojimo maršrutai dažnai vingiuoja tarp medžių, kur žmogus, kvėpuodamas tyru oru bei medžių išskiriamais eteriniais aliejais, gali labiau atpalaiduoti kūną. Kitas svarbus kurorto komponentas
vandens telkiniai. Ar rinkdamiesi vietą poilsiui, ar vykdami gydytis, žmonės tam dažnai teikia prioritetą. Todėl labai svarbu ir kurorto teritorijoje sudaryti palankias sąlygas džiaugtis vandens pramogomis, šalia įkurti deginimuisi skirtas zonas bei pasivaikščiojimo maršrutus.
Projektuojamos „Saulės tako“ teritorijojos Druskininkų mieste pagrindinis uždavinys ir yra šių trijų gamtos veiksnių įprasminimas. Projektiniai pasiūlymai yra teikiami atsižvelgiant į ištyrinėtą Druskininkų miesto muziejaus archyvinę fondo medžiagą. XX a. viduryje ši teritorija buvo plačiai naudojama kaip dozuoto pasivaikščiojimo maršrutas, vingiuojantis šalia Ratnyčios upės, ir siūlantis lankytojams atokvėpio vietas, kuriose jie pietaudavo, maudydavosi vandens kaskadose ir degindavosi. Šiuo metu „Saulės takas“ yra apleistas, vasaros metu sunkiai praeinamas ir sulaukiantis vis mažiau lankytojų.
Projekto tikslas: Atnaujinti Druskininkų „Saulės taką“, atsižvelgiant į jo istoriją, supančią gamtą bei ankstesnes tako funkcijas.
Projekto uždaviniai: 1. Išanalizuoti pasirinktą teritoriją – jos istoriją, geografiją, augmeniją, ryšius bei gretimybes, vyraujančias aplinkos sąlygas. 2. Išanalizuoti šią vietovę atitinkančius analogus. 3. Suprojektuoti aiškią takų struktūrą. 4. Suzonuoti teritoriją. 5. Atkurti buvusią užtvanką su kaskadomis.
6. Suprojektuoti bendro naudojimo bei nudistų paplūdimius. 7. Numatyti vietą automobilių stovėjimo aikštelei. 8. Parengti teritorijos atnaujinimo planus ir juos detalizuoti.
LITERATŪROS APŽVALGA
Natūrizmo istorija
Natūrizmas, dar kitaip vadinamas nudizmu, yra gyvenimo būdas, praktikuojantis nuogą kūną ir santykį su juo. Jo istorijos pradžią galima pastebėti dar Antikos laikais, tačiau kaip judėjimas jis susiformavo Vokietijoje XIX a. pabaigoje. Nudizmą, vokiškai pavadintą Freikörperkultur (FKK), pradėjo propaguoti grupelė žmonių, kurie tikėjo nuogo kūno gamtoje nauda. Pirmąjį nudistų klubą, pavadinimu „Laisvosios šviesos parkas“, 1903 metais įkūrė Richard Ungewitter. Klubas siekė sukurti erdvę, kurioje žmonės galėtų būti laisvi nuo to meto drabužių ir būti natūralioje būsenoje su gamta. Idėja greitai išplito visoje Europoje, o XX a. pradžioje pasiekė ir JAV, kur 1929 metais Niujorke taip pat buvo įkurtas nudistų klubas. Gary Mussell straipsnyje „The History Of Nudism“ minima, kad nors Amerikos visuomenė šiais idėjas priėmė kiek sunkiau nei europiečiai, nudizmo kultūrą padėjo populiarinti keli žinomi žmonės - Benjamin Franklin, Presidentas John Quncy Adams ir Henry David Thoreau, kuris praktikuodavo vaikščiojimą nuogam, vadindamas tai „oro voniomis“. Po Antrojo pasaulinio karo nudizmas dar labiau išpopuliarėjo, todėl daugelis primityvių vietų, įrengtų nudistams, prasiplėtė, buvo įrengiami baseinai, kempingai, restoranai.
Ankstyvasis nudizmo judėjimas susidūrė su dideliu pasipriešinimu. Didelė dalis visuomenės nudizmą laikė amoraliu ir nepadoriu. Nudistai buvo dažnai persekiojami ir netgi suimami dėl „nepadoraus“ elgesio. Tačiau, natūrizmo idėjos toliau augo ir iki 1950 metų tiek Europoje, tiek Amerikoje jau veikė tūkstančiai kurortų, stovyklų ir paplūdimių nudistams. Vienas didžiausių veiksnių, skatinusių nudizmo augimą, buvo didėjantis susidomėjimas sveiku žmogaus kūnu. Natūristai tikėjo, kad buvimas nuogam gamtoje ne tik išlaisvina, bet ir yra labai naudingas sveikatai. XIX a. pabaigoje medicina nebuvo pažengusi ir žmonės dažnai kentėdavo nuo įvairių ligų ir negaudavo reikalingos pagalbos. Ilgainiui formavosi nuomonė, kad urbanizuotos teritorijos, ribojantys drabužiai ir tuometinio gyvenimo sąlygos turi didelę įtaką žmogaus sveikatai. Todėl vis daugiau žmonių pradėjo ieškoti natūralių būdų sveikatos gerinimui. Gana didelė dalis visuomenės stengėsi kuo daugiau laiko praleisti gryname ore, atsisakyti žalingų įpročių, mažinti mėsos vartojimą, propaguoti nuogą kūną, taip organizmui pasisavinant didesnį procentą iš saulės gaunamo vitamino D. (Mussell, 2022)
Natūrizmo įtaka turizmui
Natūrizmo įtaka turizmui buvo ir yra reikšminga daugelyje pasaulio šalių. Kai kuriais atvejais nudistų vietos netgi tapo lankomiausias apylinkių taškais, pritraukiančiais daugiausiai turistų, tokiu būdu ženkliai auginant vietos paslaugų pardavimų skaičių. Puikus to pavyzdys - Prancūzijos Rivjera, kur po Antrojo pasaulinio karo vietos valdžia toleravo nudizmą, kad pritrauktų turistus ir taip padėtų atstatyti karo susilpnintą ekonomiką. Natūrizmo plėtra prisidėjo ne tik prie valstybės ekonomikos gerinimo, bet taip pat ir prie apgalvotos miesto planavimo strategijos. Nudistų turistų pritraukimas buvo puiki paskata naujos, po karo stipriai išniokotos, infrastruktūros plėtojimui. Tai apėmė stovyklaviečių, viešbučių ar kitų apgyvendinimo įstaigų statybą bei parduotuvių ar restoranų teikimą.
(Harp, 2011)
Natūristų zonų pavyzdžiai šiandieninėje Europoje ir Lietuvoje
Šiomis dienomis natūrizmo kultūra sparčiai kyla ir populiarėja. Europoje yra keletas didžiausių ir populiariausių nudist vietų pasaulyje, tokių kaip Cap d'Agde Prancūzijoje ar Vera Playa Ispanijoje. Šiose vietose siūlomos įvairios nudist apgyvendinimo vietos – viešbučiai, stovyklavietės, atostogų kurortai. Kasmet vis daugiau šalių ir miestų įteisina įvairias nudistams skirtas zonas
paplūdimius ar netgi erdves parkuose.
Vieną iš tokių erdvių siūlo Bois de Vincennes parkas Paryžiuje. AFP pranešime Paryžiaus mero pavaduotoja Penelope Komites pranešė, kad „Prancūzija turi daugiau nei 2,6 milijono natūrizmo entuziastų“. Pastebėję poreikį prancūzai ėmėsi veiksmų ir 2016 metais vykdė balsavimą dėl naujosios nudistų zonos parke įrengimo. Zona pradėjo veikti 2017 metais ir sėkmingai funkcionuoja iki šių dienų. Erdvė užima 7000 kvadratinių metrų plotą, ji įrengta nuošaliau ir apsaugota įspėjamaisiais ženklais. Per penkerius sezonus nuo nudistų zonos atidarymo nebuvo užfiskuota nusižengimų ar nusiskundimų. (Rizhlaine, 2022)
Lietuvoje natūrizmas taip pat auga. Šiuo metu yra 11 veikiančių oficialių ir dar 4 neoficialūs nudist paplūdimiai visoje Lietuvos teritorijoje. Žinoma, daugiausiai jų Kuršių nerijoje ar Klaipėdos rajono pajūryje, tačiau natūristams skirtų paplūdimių yra ir šalia ežerų ar upių. Vienas tokių pavyzdžių yra Valakampių nudist paplūdimys, veikiantis nuo 2020 metų birželio mėnesio. Ši zona buvo įkurta gavus prašymą iš vietos nudistų bendruomenės. Paplūdimys suprojektuotas kiek atokiau nuo bendrųjų erdvių, įrengta infrastruktūra – suolai, šiukšliadėžės, informaciniai stendai, persirengimo kabinos ir
įspėjamieji ženklai (Jačauskas, 2020). Pagal Delfi portalo darytą Lietuvos gyventojų apklausą buvo gauti duomenys, kad 40% respondentų lankosi ir toliau lankysis nudistų paplūdimiuose.
Užtvankų atsiradimo istorija
Užtvankos žmonių reikmėms yra naudojamos jau tūkstančius metų ir yra laikomos vienos pirmųjų išradimų, teikusių gyvybiškai svarbią naudą (drėkinimą, potvynių kontrolę ir hidro energiją)
Jų istorija siekia senovės civilizacijas, o romėnai buvo vieni iš pirmųjų žinomų užtvankų statytojų.
Nors jų konstrukcijos nebuvo itin įspūdingos, jie puikiai rinko ir kaupė vandenį bei paskirstė jį akvedukais. Dvi jų užtvankos pietvakarių Ispanijoje vis dar naudojamos ir šiandien (Dam engineering).
Įvairios senovės kultūros statydavo skirtingų konstrukcijų užtvankas. Pačia seniausia pasaulyje yra laikoma Jawa užtvanka Jordanijoje, pastatyta IV tūkstantmetyje prieš Kristų, tuometinėje Mesopotamijoje Skirtingai nuo daugelio senovinių užtvankų, ji buvo sutvirtinta uolienų užpildu dėl patvarumo. Kadangi, užtvanka buvo statoma dykingoje teritorijoje, pagrinde buvo skirta sulaikyti nedidelio ten tekančio upelio tėkmę ir padidinti drėkingumą ariamoje žemėje. Seniausia veikianti užtvanka pasaulyje yra Homso ežero užtvanka Sirijoje, pastatyta apie 1300 m. Nors Viduramžiais užtvankų statymas buvo sumažėjęs, vis dėlto, dėl škotų profesoriaus William John Macquorn Rankine atliktų tyrimų ir pagerintų žinių apie Žemės stabilumą, užtvankų inžinerijoje buvo padaryta didelė
pažanga.Vėliau, 1853–1910 m., britų ir prancūzų inžinieriai padarė didelį žingsnį betoninės užtvankos projektavimo srityje, suprasdami ryšį tarp gravitacinės užtvankos svorio ir vandens traukos. Šiandien visame pasaulyje galima rasti daugybę skirtingo veikimo ir pajėgumo užtvankų, kurios jau naudojamos ne tik vandens tiekimui ar potynių kontrolei, bet ir hidroelektrinėms. (A History of Dams: From Ancient Times to Today) Užtvankų panaudojimas turizmui
Nors užtvankos tūkstančius metų buvo naudojamos praktiškiems tikslams, šiomis dienomis galima surasti vis daugiau užtvankų pavyzdžių, kurios yra panaudojamos ir turizmui. Daugelis užtvankų yra vaizdingose vietose: kalnų, miškų ar ežerų viduryje. Šie nuostabūs kraštovaizdžiai gali pritraukti gamtos mylėtojus, žygeivius ir fotografus. Kitas užtvankų panaudojimo turizmui privalumas – jų rekreacinės galimybės. Užtvankos gali būti naudojamos įvairioms vandens sporto šakoms, tokioms kaip plaukiojimas valtimis, žvejyba ir maudynės. Pakankamai didelės užtvankos taip pat tinka vandens
slidėms ir vandens motociklams. Be to, daugelyje užtvankų yra pėsčiųjų takai, iškylų vietos ir stovyklavietės, suteikiančios lankytojams papildomų laisvalaikio galimybių. Užtvankos taip pat gali suteikti turistams edukacinės patirties. Lankytojai gali sužinoti apie užtvankos istoriją ir inžineriją, taip pat apie jos poveikį aplinkai. Daugelis užtvankų siūlo ekskursijas bei informacines lenteles, kurios suteikia lankytojams vertingos informacijos Be to, užtvankos gali ekonomiškai naudingos vietos bendruomenėms. Turizmo užtvankų plėtra gali paskatinti darbo vietų kūrimą, padidinti pajamas ir bendrą ekonomikos augimą. Viešbučių, restoranų ir kitų turistinių patogumų statyba gali pritraukti naujų įmonių ir suteikti papildomų darbo galimybių. (Dams drive Tri-City tourism industry)
Nors lyginant su pasauliu, Lietuvoje yra tik kelios didesnės užtvankos, visgi lietuviai maudynėms aktyviai naudojasi mažosiomis užtvankomis. Viena tokių yra Rudnios kaimo Ūlos upės užtvanka. Šioje vietoje ne tik vietiniai gyventojai, bet ir baidarėmis plaukiantys turistai šiltuoju metų sezonu renkasi maudytis po užtvankos kaskadomis, kurių krintantis vanduo yra labai naudingas žmogaus sveikatai.
Miške projektuojamų erdvių bei užtvankų panaudojimo pavyzdžiai pasaulyje ir Lietuvoje
Parson‘s miško parkas, Kambrijos regionas, Didžioji Britanija
Teritorijos dydis 37,8 ha ribojasi su Ežerų apygardos nacionaliniu parku. Didžioji dalis šios teritorijos buvo apželdinta 1956 metais, 2003 metais parengtas atnaujinimo projektas, 2013 metais jis buvo papildytas ir turi būti užbaigtas per 2023 metus. Šiame parke yra daug skirtingų augalų bei gyvūnų rūšių buveinių. Jame yra išlikusių sengirės teritorijų, išraiškingas reljefas veda žemyn prie upės. Žmonės šią teritoriją naudoja ramiam poilsiui, žygiams ar jodinėjimui. Parkas taip pat įeina į
„The Cumbria Way Walk“ maršrutą.
1 pav. Parson’s miško parkas, Didžioji Britanija
Johnson's ir Vacation paplūdimių užtvankos, Guerneville, Kalifornija
Joknson‘s paplūdimys yra įsikūręs Rusijos upės pakrantėje, Guerneville miestelyje. Kai 1941 metais ši vietovė buvo paskelbta poilsio bei parko zona, įkurtos maudymosi bei paplūdimio erdvės, įrengiant dvi sezonines užtvankas. Kadangi vasaros metu ši upė gerokai nusenka, o žiemos mėnesiais patvinsta apie 5 metrus, užtvankos surenkamos birželio viduryje ir iki spalio mėnesio vėl išardomos tam, kad būtų galima reguliuoti vandens lygį. Taip pat, nors ir neaukštos, užtvankos tarnauja kaip puikios kaskados žmonėms maudynių metu.
Kazliškio šilelio takas, Rokiškio rajonas
Takas įrengtas 2021 metais, ilgis beveik 3 km, maršrutas žiedinis. Jis vingiuoja šalia Nemunėlio upės Kazliškio šilelyje – saugomame valstybės gamtos paminkle. Take yra net 9 pažymėti lankytini objektai. Tarp jų – Veselavos piliakalnis, I-ojo ir II-ojo karo apkasai, Sėrės upelio vandens malūno pamatai. Išnaudojant išraiškingą vietovės reljefą, įrengta erdvė žiemos pramogoms (slidinėjimui, čiuožinėjimui rogutėmis). Taip pat, Nemunėlio upės kilpoje įrengta maudykla, kurioje lankytojai kviečiami atsigaivinti. Šiame maršrute yra gausu vietų paiškylauti, pailsėti, o tako pabaigoje laukia basų kojų takas refleksoterapijai.
2 pav. Johnson‘s ir Vacation paplūdimių užtvankos, Kalifornija
Žvėrinčiaus miško takas, Prienai-Birštonas
Prienų-Birštono Nemuno kilpoje plyti Žvėrinčiaus miškas, kuriuo veda 15 km dviračiųpėsčiųjų trasa. 1968 metais tuometinio miškininko Arvydo Vilkaičio iniciatyva čia buvo įkurtas sveikatingumo takas, vėliau, 1999 metais, pertvarkytas ir tapo populiaria trasa ne tik pėstiesiems, bet ir dviratininkams. Šį taką taip pat galima vadinti dozuotu – maršrutas yra atžymėtas medinėmis žymėmis, kurios informuoja lankytojus apie likusį kilometrų skaičių. Toks sprendimas yra labai patogus į Birštono kurortą atvykusiems pacientams, kuriems dozuotas pasivaikščiojimas yra vienas iš gydymo metodų. Visame take yra gausu poilsiaviečių bei medinių skulptūrų. Miško pasididžiavimas
Žvėrinčiaus ąžuolas, po kuriuo, pasak legendos, ilsėjosi pats Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Nors 2005 metų uraganas senąjį ąžuolą nugriovė, iki šių dienų likęs gulėti medis dar vis gausiai traukia turistus.
ESAMOS SITUACIJOS ANALIZĖ
Esamos būklės vertinimo metodika
Atliekant „Saulės tako“ Druskininkuose analizes buvo išnagrinėtos teritorijos gretimybės ir ryšiai, vietovės geografija, vyraujantys vėjai, šešėlių kritimas, augalija, bei dirvožemiai.
4 pav. Žvėrinčiaus miško takas, Prienai-
Šioms analizėms atlikti buvo naudojamasi Druskininkų savivaldybės strateginiu veiklos planu 2021-2023, Druskininkų savivaldybės atnaujintu judumo planu 2022, Druskininkų savivaldybės bendruoju planu 2020, teritorijų tvarkymo Druskininkų mieste planu, Lietuvos geologijos tarnybos Kvartero geologiniu žemėlapiu, A. Basalyko „Lietuvos TSR fizinė geografija“ II tomu (1965) bei R.
Pilkausko „Miesto želdynų plėtotė“ II dalimi (2020). Istorinė medžiaga buvo renkama iš Druskininkų
miesto muziejaus fondų archyvų. Projektuojamoje teritorijoje buvo daromos fotografijos, vertinami želdiniai.
Teritorijos istorinis kontekstas
Kurorto įkūrimas
Druskininkų vardas pirmą kartą buvo paminėtas 1596 m., Lietuvos metrikoje. Nors šiose apylinkėse aptikta mezolito ir neolito archeologinių radinių, kurie byloja apie labai senos gyvenvietės egzistavimą. Tyrinėtojai mano, kad dar XIII a. Nemuno ir Ratnyčios upių santakoje stovėjusi gynybinė pilis.
Kurorto vardas kilo nuo žodžio druska. Druskininku buvo vadinamas žmogus, kuris vertėsi druskos gamyba ar jos tiekimu. Šaltiniuose esančių druskų gydomąja galia vietos gyventojai įsitikino
jau labai seniai. Braidydami po tam tikrus telkinius jie pastebėdavo, kad greičiau gyja žaizdos. Todėl jau nuo seno vietiniai užsiimdavo gydymu. XVIII a. ypač išgarsėjo liaudies gydytojų Sūručių dinastija.
1789 m. Druskininkus aplankė Lietuvos-Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Po metų jo įsakymu rūmų gydytojas pradėjo tirti Druskininkų mineralinio vandens gydomąsias savybes ir 1794 m. Druskininkus paskelbė gydomąja vietove.
BirštonasTačiau tikruoju kurortu Druskininkai tapo po išspausdintų Druskininkų šaltinių mineralinio vandens cheminės sudėties tyrimų, atliktų 1835 m., Vilniaus universiteto profesoriaus I. Fonbergo. 1837 metais gautas leidimas Druskininkuose vystyti kurortą, nors neoficialiai purvo ir mineralinės vonios veikė nuo šimtmečio pradžios. Po metų buvo pradėtos statyti gydyklos, 1841 m. įsteigta Druskininkų Gydytojų draugija, kurios tikslas buvo plėsti kurortinį gydymą. Gydytojo K. Volfgango pastangomis 1844 m. Gardine pradedamas leisti žurnalas „Druskininkų šaltinių undinė“. XIX a. pab. Kurortas buvo garsus ne tik carinės Rusijos imperijoje, bet ir už jos ribų.
Pirmojo pasaulinio karo metu Druskininkai buvo labai stipriai suniokoti. Kurortą buvo pradedama atkurti tik 1930 metais. Padaryta keletas naujų šaltinių gręžinių, sparčiai augo besigydančiųjų skaičius, pastatyta daug vilų. (Druskininkų savivaldybė)
Gydytojos Eugenijos Levickos inovatoriškos idėjos
Pirmojo pasaulinio karo metu Druskininkai buvo labai stipriai suniokoti. Kurortą buvo pradedama atkurti tik apie 1925 metus, valdant Lenkijai. Prie kurorto atgimimo labai prisidėjo ir 1924 metais iš Lenkijos atvykusi jauna gydytoja-kineziterapeutė Eugenija Levicka. Remdamasi danų fiziologo Linhardto ir švedišką Lingų sistema, Druskininkuose ji įkūrė gydymu saule, oru, vandeniu ir judėjimu parką, pavadinimu „Solarium“. Lankytojams buvo įkurti lauko baseinai, teniso, tinklinio ir krepšinio aikštės. Tačiau pati inovatoriškiausia gydytojos E. Levickos idėja buvo parke įkurti erdves nudistams. Yra duomenų, kad tuo metu tai buvo antrasis nudistų parkas Europoje. Šiandieninėje visuomenėje nudistų parkai ar paplūdimiai yra visiškai normalus reiškinys, tačiau įkurti tokią vietą prieš šimtą metų, kai viešumoje apsinuoginimas nebuvo vertinamas palankiai, turėjo būti labai drąsus žingsnis. Visgi, E. Levickos tai neišgąsdino. Ji labai domėjosi natūraliu gydymu ir tikėjo, kad oras, saulė ir vanduo yra viskas, ko reikia žmogaus kūnui. Būtent dėl to, gydytoja propagavo mankštas nuogu kūnu, kad oda organizmas gautų pakankamai saulės spindulių, o vėjas jį užgrūdintų. Iš pradžių parke buvo atskiros zonos vyrams ir moterims. Vyrai mankštindavosi su raiščiu ant juosmens, moterys – nuogos. E. Levicka taip pat populiarinio ir deginimosi kultūrą, kuri Europoje prasidėjo tik apie 1910 metus. Nors šiame parke buvo gausu naujoviškų ir gal kiek „nepatogių“ idėjų, jis susilaukė labai didelio susidomėjimo ir tapo populiaria kurorto vieta. (Druskininkų žvaigždžių alėja, 2022)
Karolis Dineika ir jo gydomosios fizinės kultūros parkas
Vėliau, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Eugenijos Levickos idėjas tęsė į Druskininkus atvykęs gyventi gydomosios kūno kultūros specialistas Karolis Dineika. Jis buvo labai plačių pažiūrų, kurios ne visiems žmonėms, su kuriais teko susidurti profesiniame kelyje, buvo priimtinos. Dar dirbdamas Kaune, K. Dineika laikėsi požiūrio, kad tik sveikame kūne gali būti sveika siela. Todėl visomis pastangomis kėlė tuometinės visuomenės sąmonę, skatino sveiką gyvenimo būdą, rašė ir savo lėšomis leido įvairius sporto žaidimų leidinius bei burdavo jaunimą sportinėms varžyboms. Iš savo kišenės jis dengdavo ne tik prizus laimėtojams, bet rūpinosi ir sportine apranga – trumpomis sportinėmis kelnaitėmis. Tuo metu tokie rūbai, ypač jeigu juos dėvėdavo merginos, buvo laikomi labai nepadoriais. Dėl to K. Dineika susilaukdavo daug aukštuomenės kritikos, buvo kaltinamas dėl moralės ir tautos dvasios ardymo. Tačiau būdamas itin atkaklus ir stojiškas jis toliau buvo ištikimas savo idėjoms.
Labiausiai savo propaguojamą gyvenimo būdą Karolis Dineika realizavo 1952 m. atvykęs į Druskininkus. Čia, kartu tęsdamas ir gydytojos Eugenijos Levickos idėjas, jis įkūrė gydomosios fizinės kultūros parką (dabar Karolio Dineikos sveikatingumo parkas), kūrė įvairias natūraliu gydymu paremtas gydymo metodikas, taip išgydydamas šimtus sunkių ligonių. (Jasukaitytė, 1988)
5 pav. Parke sportuojančios moterys ir vaikai.
Karolio Dineikos parkas buvo itin daugiafunkcis. Teritorija buvo suskirstyta į vaikų, vyrų ir moterų sektorius. Joje suprojektuotas sportinių žaidimų aikštynas, teniso, tinklinio, krepšinio, badmintono, gimnastikos aikštelės, lauko baseinai, aerosoliariumai, dviračių-slidžių bazė, vasaros amfiteatras, pėdos taškų akupresūros baseinas
Kadangi tuo metu didelis dėmesys buvo skiriamas natūraliai oro jonizacijai, Karolio Dineikos parke buvo suprojektuotas jonoterapijos paviljonas ir atkurtos kaskadinės maudyklės, tapę bene svarbiausiais parko objektais „Kaskados – tai trijų metrų aukščio užtvanka, iš kur vanduo krinta į specialų baseiną ir vandenį prisotina oro“, taip ši sąvoka aiškinama Druskininkų miesto muziejaus fondo albumų rinkiniuose. Nustatyta, kad geriausiai oras jonizuojasi upės srovei krentant žemyn, todėl daug dėmesio pacientų gydymui buvo skirta būtent šiose zonose. Kaskadose žmonės maudėsi iki 8 minučių, atlikdami pratimus pagal K.Dineikos sukurtą metodiką. Tuo pačiu, pacientai gaudavo stiprų hidromasažą, kuris teigiamai veikdavo kūną ir gydydavo įvairius negalavimus. (G. Rimdeika)
6 pav. Kairėje – vyrų aerosoliariumas, dešinėje – pėdų akupresūros baseinas.
7 pav. Kairėje – treniruotės parke, dešinėje – maudynės vandens kaskadose.
Dozuoto pasivaikščiojimo maršrutas „Saulės takas“
Kaip tęstinumas Karolio Dineikos parkui, buvo įkurtas dozuoto pasivaikščiojimo (skirtingo ilgio atkarpų) mašrutas, pavadintas „Saulės taku“. Kadangi ši teritorija neturėjo patvirtinto projekto ir sąmato, specialistai projektuoti atsisakė. Įgyvendinimo darbų ėmėsi Druskininkų miškininkas Vytautas Urnevičius. Jis buvo labai nagingas žmogus, laisvu laiku meistraudavęs įvairius medinius statinius. Šioje teritorijoje taip pat buvo nuspręsta įrengti vietų žmonių poilsiui, iškylavimui. V. Urnevičius stengėsi, kad statiniai atrodytų kuo senoviškiau, todėl naudojo vos kelis įrankius. Įgyvendinant projektą jam buvo leista kirsti miške esančius kreivuolius medžius ir iš jų meistrauti originalias pavėsines. Tokiu būdu buvo siekiama, kad visa susilietų su aplink esančia gamta. (Druskininkų krašto tautotyros metraštis II, 2019)Lankytojai greitai pamilo šią vietą. Įvairiuose to meto laikraščiuose buvo rašoma, kad žmones naujasis „Saulės takas“ traukia ne tik dėl savo unikalios gamtos – besidriekiančios Ratnyčios upės ir kalvoto reljefo miškingoje teritorijoje, bet ir dėl įspūdingų medinių statinių. Turistai ar vietiniai gyventojai atvykdavo į taką pailsėti, paiškylauti prie upės, taip pat jame lankydavosi nemažai pacientų, kuriems, pagal gydytojų nurodymus, buvo paskiriamos tam tikri dozuoti maršrutai kalvotomis „Saulės tako“ vietovėmis. (Gavelienė, 1970)
Tačiau takas susilaukdavo ir neigiamo požiūrio. Praėjus kuriam laikui po „Saulės tako“
įkūrimo, atsirasdavo straipsnių, kuriuose buvo pastebima, kad teritorija yra sunkai randama, apžėlusi, Ratnyčios vanduo dėl kaskadinių maudynių, netoliese esančių sodybų daržų ir kanalizacijos vamzdžių užterštas (Sadauskas, 1980). 1983 m. liepos 30 d. Laikraštyje „Literatūra ir menas“ išėjo straipsnis „Kurortas, sendintis pušynuose?“, kuriame buvo rašoma: „Įdomus buvo Vytauto Urnevičiaus prie Ratnyčios sukurtas Saulės takas. Dauguma jo įrenginių dabar remontuojama, bet ryšys tarp gydomojo fizkultūros parko ir Saulės tako jau yra, pasakytume, beviltiškai nutrūkęs. <...> Toks takas reikalingas. Bet kaip jį įrengti – reikia pagalvoti: jei tik senąjį restauruosime – perdėm kai kur primityvu ir laikina: daryti ką nors fundamentalaus – vėl baugu, kad takas nevirstų vieškeliu“. (Jurgilas ir kt., 1983)
Teritorijos dabartinis kontekstas
Šiandien „Saulės take“ sutikti žmonės pasakoja apie panašias problemas. Vasaros metu teritorija labai apauga žoliniais augalais, nėra aiškaus takų tinklo bei dangos, todėl vietomis yra prastas praėjimas dėl besikaupiančio vandens. „Saulės tako“ ryšys su K. Dineikos parku visiškai nutrūkęs ir neturi šiuos du objektus jungiančio tako.
Druskininkų kurortas yra įsikūręs pietinėje Lietuvos dalyje, dešniajame Nemuno krante, Dzūkijos regione. Druskininkų rajono miškingumas yra 65,4 proc. Remiantis VĮ Registrų centro atlikta Druskininkų savivaldybės teritorijos masinio žemės vertinimo ataskaita, 2022 metais miškai, pagal žemės naudmenų pasiskirstymą, užima 69 proc., žemės ūkis 18 proc., vandens telkiniai 3,1 proc., užstatytos teritorijos 3,6 proc. Druskininkų rajone telkšo 49 ežerai, į Nemuną įteka Ratnyčia, kuri prateka pro kurorto rytinę dalį. (VĮ Registrų centras, 2022)
Druskininkų kurorte yra įsikūrę daug sanatorijų, poilsio namų, viešbučių. Veikia Sniego arena, vandens parkas. Visi šie objektai kasmet pritraukia daug turistų ir pacientų, kuriems skiriamas kurortinis gydymas. Lietuvos statistikos demartamento duomenimis, lyginant 2002 ir 2022 metus, pastaraisiais metais turistų skaičius buvo didžiausias per visą laikotarpį – daugiau kaip 370 tūkstančių lankytojų. Iš šių duomenų galima spręsti, kad Druskininkai turi didelį potencialą augti. (Turistų srautų analizė, 2022)
Reljefo ir dirvožemio analizė
Pagal Lietuvos fizinį geografinį rajonavimą Druskininkai yra Pietryčių lygumoje, Merkio žemupio – Katros lygumos porajonyje. Miesto ribose vyrauja du žemėvaizdžiai – terasinių upių slėnių ir zandrinių lygumų. Pietrytinė Druskininkų rajono dalis ribojasi su Dzūkijos žemyninėmis kopomis. Projektuojama teritorija yra zandrinėje terasinėje smėlingoje lygumoje. Tirpstant ledynams susidarė upės, kurios iki 10 m smėlių ir žvirgždų sluoksniu apklojo paviršių (Regimantas Pilkauskas). Šioje teritorijoje zandrinę lygumą sudaro limnoglacialinių nuogulų ruožas, įsiterpęs tarp eolitinių darinių ir fliuvioglacialinių nuogulų ruožų. Vyrauja smulkus smėlis, kalvotas ir kauburiuotas reljefas.
Dabartiniam išraiškingam projektuojamos teritorijos reljefui ir ryškiam Ratnyčios upės slėniui didelę įtaką turėjo 1841 metų kovo 23-ios potvynis, į Ratnyčios aukštupį išsiliejus kaimyninio baseino ežerams. Potvynis prasidėjo Salotės ežere, kurį užtvindė daug metų ilgėjęs ir galiausiai ežerą pasiekęs Kruosinės intakas. Kadangi Salotės ir dar keli gretimi ežerai buvo pasitvenkę aukščiau, todėl vanduo į Ratnyčios pusę išsiliejo su didele jėga. Potvynis užliejo Latežerio ir Ratnyčios kaimus. Po šios nelaimės padaugėjo Ratnyčios aukštupių, padidėjo baseino plotas ir dėl šios priežasties keitėsi šių apylinkių geografinio kraštovaizdžio savybės, kito reljefas ir upės vaga. (Upelių pakrantėmis)
Augalijos ir gyvūnijos vertinimas
Projektuojama teritorija yra Dainavos girios miškų masyve, Ratnyčios bei Balainės miškų sandūroje. 90% medynų sudaro pušys, po 3% sudaro eglės, beržai ir juodalksniai, 1% kitos rūšys. Teritorijoje vyrauja mėlynšilis, Lb augavietė. Visą Ratnyčios upės pakrantę juosia juodalksnių juosta, vietomis yra aviečių ir klevų sąžalynų. (nebaigta)
Dėl skurdžios augalijos šiose vietovėse kanopinių gyvūnų nedaug. Tačiau gausu retų vabzdžių ir paukščių rūšių, kurie ypač aktyvūs šalia vandens.
Ryšiai ir gretimybės
Projektuojama teritorija yra Druskininkų miesto pakraštyje, pietrytinėje jo pusėje. Šiaurinėje
teritorijos dalyje yra pagrindinis “Saulės tako” įėjimas, vedantis tarp pirmojo ir antrojo Alkos tvenkinių. Didžiausias žmonių srautas čia ateina nuo Veisiejų gatvės pusės, kuri yra tarsi menama riba tarp teritorijos ir centrinės miesto dalies. Taip pat, ši gatvė ribojasi su K. Dineikos sveikatingumo parku, kuris kasmet pritraukia daug lankytojų. “Saulės takas” galėtų būti puikus sveikatingumo parko
tęstinumas, tačiau šiuo metu ryšys tarp šių objektų yra nutrūkęs ir vienintelis praėjimas iš K. Dineikos parko iki “Saulės tako” yra siauras ir nepatogus žmonių pramintas takelis, vedantis pro žymų
Druskininkų restoraną “Vido malūnas” ir šalia jo esantį krioklį. Tolimesnis takelis nuo restorano link “Saulės tako” veda pro I Alkos tvenkinio užtvanką.
Dar šiek tiek į Šiaurę II Alkos tvenkinys ribojasi su M.K. Čiurliono gatve, kuri yra pagrindinis įvažiavimas į Druskininkus, nuo žiedinės sankryžos. Šioje gatvėje veikia “Girios aido” muziejus, kuriame eksponuojamos gyvūnų iškamšos, fotografijos ir tautodailininkų darbai. Netoli muziejaus, II tvenkinyje, šiltuoju metų sezonu siūlomos įvairios vandens pramogos. Šiek tiek arčiau
“Saulės tako” pradžios, prie II tvenkinio, veikia kavinė “Alka”, iki kurios galima atvažiuoti automobiliu nuo M. K. Čiurlionio gatvės. Šalia kavinės įkurtas paplūdimys.
Pietvakarinė teritorijos dalis ribojasi su pramoniniu Druskininkų rajonu bei Gardino gatve, vedančia link Baltarusijos sienos. Šioje dalyje veikia kelios degalinės, automobilių servisai, prekybos centrai bei įvairios gamyklos.
Rytinėje teritorijos dalyje įsikūręs priemiesčio gyvenamasis rajonas, besiribojantis su A4 magistraliniu keliu, vedančiu link Baltarusijos sienos. Deja, nors šis gyvenamasis rajonas tiesiogiai ribojasi su “Saulės tako” pabaiga, jokio ryšio neturi, išskyrus nežymų miško kelią, kuris šiuo metu nėra tinkamas pravažiuoti automobiliams ir yra nepatogus žmonėms, todėl juo naudojasi labai maža dalis gyventojų. Šioje dalyje įsikūrusi Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia su Ratnyčios kapinėmis, o šiek tiek į Šiaurę – Ratnyčios žydų kapinės. Netoli “Saulės tako pabaigos veikia kūrybos namai “Druskos studija”, kuriuose siūlomos įvairios edukacijos, susijusios su druskos gavyba. Kitoje upės pusėje nuo kūrybos namų įsikūręs LSC sporto kompleksas “Druskininkai” bei sportininkų rengimo centras. Šiame dideliame komplekse vyksta daug įvairių varžybų, todėl jis yra aktyviai naudojamas ir lankomas. Nors jo teritorija yra matoma keliaujant “Saulės taku”, jokių ryšių nėra. Kelių šimtų metrų spinduliu aplink “Saulės taką” veikia keturios maitinimo įstaigos, trys degalinės, keturi prekybos centrai, bent 9 nakvynės vietos. Susisiekimo galimybės yra iš visų teritorijos pusių, tik tam tikrose vietose apribojamos reljefo.
REZULTATAI
Teritorijos koncepcija
Išnagrinėjus ir įvertinus svarbų istorinį kontekstą bei gamtines sąlygas, atnaujinamas Druskininkų istorinis „Saulės takas“ su penkiomis funkcinėmis zonomis: iškylavimo, sportine-aktyvaus poilsio ir vaikų zonomis, benduoju paplūdimiu su kaskadomis bei nudistų paplūdimiu. Visas šias zonas jungia žiedinis apie 6 km ilgio pasivaikščiojimo maršrutas, su keturias tilteliais per Ratnyčios upę ir dviem šalutiniais išėjimais.
Kadangi „Saulės tako“ teritorija yra labai miškinga, projektuojant zonas intensyviausiam lankytojų naudojimui, stengiamasi naudoti neapaugusias mišku (teritorijoje yra keturios didžiausios atviros erdvės), taip kuo labiau išvengiant gamtos trikdymo ir augalų kirtimo. Arčiausiai pagrindinio įėjimo į „Saulės taką“ projektuojama iškylavimo zona, į kurią takas veda pro užpelkėjusią vietą.
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad anksčiau „Saulės takas“ buvo gausiai lankomas iškylautojų –žmonės ateidavo čia pietauti, organizuodavo susibūrimus, šventes. Siūloma šią iniciatyvą atgaivinti, įkuriant zoną su laužaviečių vietomis ir stalais bei suolais.
Pagrindinė ir svarbiausia pasivaikščiojimo tako erdvė, su keturiomis funkcinėmis zonomis, projektuojama tako gale, teritorijos rytinėje dalyje, šalia užtvenktos Ratnyčios dalies. Šioje teritorijos dalyje yra didžiausia erdvė neapaugusi mišku, todėl yra tinkamiausia aktyvioms ir pasyvioms žmonių veikloms. Taip pat, ši dalis lankytojams tampa lyg kulminacija, kurią pasiekę gali atsikvėpti, išsimaudyti, pasportuoti ar pasideginti ir kitu upės krantu grįžti iki pradinio taško.
Erdvėje projektuojamas bendrasis paplūdimys su persirengimo kabinomis bei suolais. Šalia paplūdimio, istorinėje vietoje, atnaujinamos vandens kaskados. Praeitame šimtmetyje šioje vietoje, šalia rytinėje dalyje esančio tiltelio užtvenkus Ratnyčios upę, buvo įrengtos maždaug 1 m vandens kaskados. Šiuo metu matomas tik užtvenkimo vietoje išlikęs apžėlęs upės praplatėjimas bei nedidelis kriokliukas, suformuotas iš akmenų. Atnaujinant „Saulės taką“ siūloma vienu metru pakelti vandens lygį, išvalyti patvenktą dalį, taip sudarant galimybes maudytis žmonėms, ir atkurti apie 1 metro aukščio vandens kaskadas, kuriomis galės naudotis tako lankytojai. Prie užtvenktos Ratnyčios dalies projektuojami vandens augalų gėlynai bei vaikų žaidimų erdvė su elementais, pagamintais iš natūralios medienos, kuri neišsiskirs šiame kraštovaizdyje. Į Pietus nuo bendrojo paplūdimio projektuojama universali veja, daugiau skirta aktyviam poilsiui. Joje numatomos dviejų paplūdimio tinklinio aikštelių vietos, apželdinamos sumedėjusiais augalais.
Pačioje rytinėje „Saulės tako“ dalyje, maždaug už 100 metrų nuo bendro naudojimo erdvių, mišku neapžėjusioje erdvėje prie vandens, projektuojamas nudistų paplūdimys. Jis pažymėtas įspėjamaisiais ženklais bei apželdintas sumedėjusiais augalais. Atsižvelgiant į šių vietovių istoriją ir gydytojos E. Levickos įkurtas nudistų erdves gydymo tikslais bei šiomis dienomis vis didėjantį žmonių poreikį, siūloma atkurti šią idėją, erdvę formuojant taip, kad ji netrikdytų aplinkinių, o nudistų paplūdimio lankytojai jaustųsi saugiai. Dėl to, pro šią erdvę nėra projektuojami pagrindiniai takai. Kadangi ši zona yra pačioje teritorijos pabaigoje, nudistų paplūdimio pakraščiu, tarp medžių, projektuojamas šalutinis takas, pro mišką vedantis į gyvenamąjį rajoną. Dėl šešėlių susidarymo šioje vietoje siūloma iškirsti 22 medžius. Prie upės augančius juodalksnius siūloma palikti, suteikiant paplūdimio lankytojams daugiau privatumo. Taip pat, numatomos persirengimo kabinų bei suolų vietos.
Infrastruktūra
„Saulės tako“ teritorijoje projektuojami dviejų pločių takai. Pagrindinio tako plotis – 1,5 m, šalutinių takų – 1 m. Siūloma tako danga yra stabilizuota skaldelė su rišikiu, kuris reikalingas dėl teritorijoje esančių nuolydžių apsaugant dangą nuo erozijos ir išplovimo. Dviejuose šalutiniuose išėjimuose, kurie yra ribojami stačių šlaitų, (šalia iškylavimo zonos į Gardino gatvę ir už nudistų paplūdimio į gyvenamąjį rajoną) siūlomi ne laiptai, o serpantininis takas, kuriuo galės naudotis neįgalieji ir šeimos su vaikiškais vežimėliais.
Skaldai surišiti siūloma UAB „Betono mozaika“ ROMPOX-PROFI-DEKO profesionalus smėlio, skaldos, bei žvyro surišėjas.
Įrenginiai ir įtaisiniai
Vienas iš svarbiausių „Saulės tako“ elementų, išlikusių ir iki šių dienų, yra natūralaus dizaino mediniai įrenginiai – pavėsinės, pagamintos iš nenudailintos išlinkusios medienos, kad kuo labiau susilietų su aplink supančia gamta. Kalbantis su tako lankytojais ar Druskininkų gyventojais, galima daryti išvadą, kad yra didelis poreikis išlaikyti tokią pačią teritorijos koncepciją ir estetiką. „Saulės take“ šiuo metu yra aštuonios natūralaus dizaino pavėsinės. Todėl projektuojamus teritorijos elementus taip pat reiktų priderinti prie jau esamų.
Projektuojamus vaikų žaidimų aikštelės įrenginius siūloma rinktis iš UAB „Naujieji ženklai“. Pavyzdžiai:
Žaidimų įrenginys STILTS (NRO806)
Žaidimų įrenginys BALANCE POSTS WITH ROPE (NRO821)
Žaidimų įrenginys WOBBLE BRIDGE (NRO810)
Žaidimų įrenginys BALANCE PLUS (NRO871)
Numatytai aktyvaus poilsio zonai siūloma rinktis UAB „Percussion play Baltics“ profesionalus lauko treniruoklius. Pavyzdžiai:
StreetBarbell Light 7.61 - Lygiagretės su skersiniu
StreetBarbell Standart 7.46 - Vertikali virvės trauka stovint su svorių bloku
StreetBarbell Standart 7.50 - Kojų glaudimas stovint su svorių bloku
IŠVADOS
Apibendrinant galima teigti, kad skirtingais aspektais išanalizavus esamą teritoriją ir jos kontekstą, buvo parengtas istorinio Druskininkų „Saulės tako“ atnaujinimo projektas, kurio pagrindinė funkcija –žmogaus sveikatinimas oru, vandeniu ir saule. Funkcinės zonos bei takų maršrutai buvo parenkami ir projektuojami atsižvelgiant saulės judėjimą ir vandens telkinių padėtis.
Atsižvelgiant į skirtingas veiklų galimybes ir žmonių poreikius, numatomos penkios funkcinės zonos, aktyviam bei pasyviam poilsiui. Pagrindinis teritorijos akcentas – rytinėje „Saulės tako“ dalyje projektuojama erdvė su istorinėje vietoje atnaujintomis vandens kaskadomis ir dviem paplūdimiais –nudistų bei bendro naudojimo.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. MUSSELL G. 2022. The History Of Nudism. Kissimmee, FL [Žiūrėta 2023 m. kovo 18 d.]. Prieiga per internetą: https://www.aanr.com/aanr_articles/the-history-ofnudism/
2. HARP S. L. 2011. Demanding Vacation au naturel: European Nudism and Postwar Municipal Development on the French Riviera. The Journal of Modern History, Vol. 83, No. 3, pp. 513-543. [Žiūrėta 2023 m. kovo 19 d.]. Prieiga per internetą: https://www.jstor.org/stable/10.1086/660365?mag=the-market-will-bare-it-transnationalnude-tourism
3. RIZHLAINE F. 2022. The naturist area at Paris Bois de Vincennes is back. Paris. [Žiūrėta 2023 m. balandžio 13 d.].
Prieiga per internetą: https://www.sortiraparis.com/en/news/in-paris/articles/141918-the-naturist-area-at-parisbois-de-vincennes-is-back
4. JAČAUSKAS I. 2020. Valakampiuose nuo birželio atidaromas paplūdimys nudistams. [Žiūrėta 2023 m. balandžio 13 d.].
Prieiga per internetą: https://madeinvilnius.lt/naujienos/miestas/valakampiuose-nuo-birzelio-atidaromaspapludimys-nudistams/
5. Druskininkų savivaldybė. [Žiūrėta 2023 m. balandžio 23 d.]. Prieiga per internetą: https://druskininkusavivaldybe.lt/go.php/Istorija538
6. Druskininkų žvaigždžių alėja 2020. [Žiūrėta 2023 m. kovo 18 d.]. Prieiga per internetą: https://druskininkai.lt/naujienos/druskininku-zvaigzdziu-aleja/
7. JASUKAITYTĖ V. 1988. Mokęsis iš saulės. Moksleivis, 4, 22. [Žiūrėta 2023 m. vasario 20 d.]
8. KUDABA Č. 1977. Upelių pakrantėmis. Vilnius: Mintis, p. 90-97. [Žiūrėta 2023 m. vasario 20 d.]
9. RIMDEIKA G. Gydomosios fizinės kultūros parkas. Kaunas: Mintis. [Žiūrėta 2023 m. vasario 20 d.]
10. Druskininkų krašto tautotyros metraštis II 2019. Tėviškės pažinimo draugijos Druskininkų skyrius. [Žiūrėta 2023 m. vasario 7 d.]
11. GAVELIENĖ A. 1970. Respublikos kurortų naujienos. Raudonoji vėliava, 28, 3. [Žiūrėta 2023 m. vasario 20 d.]
12. SADAUSKAS R. 1980. Gaila upelės Ratnyčėlės. Literatūra ir menas.[Žiūrėta 2023 m. vasario 20 d.]
13. JURGILAS R., KUDABA Č., PAKALNIS R., ir PAULIUKEVIČIUS G. 1983. Kurortas, skendintis pušynuose? Literatūra ir menas. [Žiūrėta 2023 m. vasario 20 d.]
14. VĮ Registrų centras, Druskininkų savivaldybės teritorijos nekilnojamojo turto masinio vertinimo ataskaita 2022. [Žiūrėta 2023 m. balandžio 4 d.]. Prieiga per internetą: https://www.registrucentras.lt/ntr/vertinimas/masinis/masvert.php
15. Turistų srautų analizė 2021-2022. [Žiūrėta 2023 m. balandžio 14 d.].
Prieiga per internetą: https://druskininkai.lt/tvic/apie-tvic/turizmo-statistika/2022-2/
16. A History of Dams: From Ancient Times to Today [Žiūrėta 2023 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: https://tataandhoward.com/a-history-of-dams-fromancient-times-to-today/
17. JACKSON D. C., BROWN J. G. Dam engineering. [Žiūrėta 2023 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: https://www.britannica.com/technology/damengineering
18. Dams drive Tri-City tourism industry [Žiūrėta 2023 m. balandžio 27 d.].
Prieiga per internetą: https://account.tri-cityherald.com/paywall/subscriberonly?resume=216193330&intcid=ab_archive
