IM8 - Radviliškio miesto erdvinės struktūros regeneracija pandemijų scenarijus

1

RADVILIŠKIO MIESTO ERDVINĖS STRUKTŪROS REGENERACIJA. PANDEMIJŲ SCENARIJUS AIŠKINAMASIS RAŠTAS

Margarita Akelaitytė 2022 2

20ĮVADAS

Miestas yra nuolat kintantis procesas, simbolizuojantis civilizacijos raidą. Jis auga, transformuojasi ir progresuoja kartu su savo gyventojais. Miesto audinys neatsiejamai reaguoja ir į konflinktinius raidos etapus, sukėlusius reikšmingus gyvenimo būdo pokyčius.

Jis, kaip gyvas organizmas, kovoja su „bakterijomis“ ir atstato pažeistą audinį – regeneruojasi, nuolat keičiasi. Šiandieninis katalizatorius – COVID-19 pandemija, palietusi visą pasaulį ir bent porai metų radikaliai pakeitusi miesto gyventojų kasdienybę. Įvyksta konfliktas tarp gyvo, judraus miesto ir ligų, vienatvės ar net mirties baimės. Šie konfliktai istorijoje ritmingai kartojasi ir dažnai miestas tampa suvokiamas kaip nesveika, infekuota aplinka. Tai lėmė miesto sanitarinį progresą, erdvinės struktūros pokyčius, užstatymo tipologijos pokyčius ir šiandieninė situacija vėl atveria duris urbanistinio audinio inovacijoms siekiant gerinti gyventojų gyvenimo būdą bei mažinant ligų perdavimo riziką viešosiose erdvėse. Šiuo darbu siekiama pabrėžti urbanistinio audinio reikšmę pandemijų scenarijuje, atskleisti COVID-19 viruso situacijoje užkoduotą strateginį urbanistinio projektavimo potencialą – „Priešnuodį“ ir pasiųlyti jo aktualizavimą.

PROBLEMATIKA Pagrindinę problemą galima pateikti klausimu – koks gali būti alternatyvus urbanistinių struktūrų funkcinis erdvinis projektavimo būdas siekiant slopinti ląšeliniu oro būdu plintančių ligų transmisiją,stengiantis prisidėti prie pandeminių protrūkių mažinimo ir tuo suteikiant saugesnės aplinkos pojūtį vietos gyventojams. Taip pat išskiriami ir tam tikri probleminiai aspektai: miestų stagnacija, vietinių resursų neišnaudojimas.

TYRIMO OBJEKTAS Tyrimo objektas plačiąja prasme – pandeminė situacija kaip katalizatorius miestų struktūrų regeneracijai.

Konkretus objektas – „pandeminė“ transformacija Radviliškio miesto erdvinėje struktūroje.

3

TEMOS AKTUALUMAS Pandemija – grėsmė vyraujanti visame pasaulyje. Tai yra situacija, daugiau mažiau, paliečianti kiekvieną žmogų. Tokio masto įvykis neatsiejamai kelia filosofinius apmąstymus tiek kasdieninėje veikloje, tiek įvairiose mokslinėse srityse. Kadangi pandemijos koreliuojasi su urbanizuotomis vietovėmis, į šią temą ypač svarbu pažvelgti ir iš miestų projektuotojų pusės.

Miestų urbanizacijai plečiantis, žmonių skaičiui augant tampa ne tik aktualu, tačiau net privaloma nagrinėti temą iš urbanisto pozicijos. COVID-19 pandemija atskleidė miesto audinio trūkumus, kurių sprendimams ieškoti vien į praeitį žvelgiant nebeužtenka. Tai pirmoji pandemija XXI a. nusinešusi daugiausiai gyvybių per šimtmetį, ir ji atvėrė naujas alternatyvaus projektavimo paieškų galimybes ieškant sprendimo, aktualaus šiandienių miestų urbanizacijos principams.

DARBO TIKSLAS Darbo tikslas – identifikuoti urbanistines priežastis pandemijų kontekste, pateikti interpretuotą miestų erdvinės struktūros regeneracijos modelį, kaip „priešnuodį“ pandemijoms ir pritaikyti jį Radviliškio miesto kontekste.

Teritorijos pasirinkimo argumentai Atlikus literatūrinę analizę, paaiškėjo, kad pandeminijų transmisijos grėsmė didžiausia yra tranzitiniuose miestuose (Gomez J. ir kt., 2017). Taigi, darbui pasirenkamas taip pat tranzitinis miestas Lietuvoje (detalesnę pasirinkimo strategiją galite pamatyti 5 psl.).

4

ĮVADAS

5

TEORINĖS DALIES IŠVADA- STRATEGIJA Pasirinkta projektavimo strategija: monocentrinio ir policentrinio miesto modelio kombinacija: Visų pirma, monocentrinio miesto strategija vadovaujasi koncentruota plėtra vidinėje miesto dalyje, išnaudojant teritorinius vidinius resursus, didinant esamų struktūrų ir sistemų intensyvumą. Ši strategija traktuojama kaip prioritetinė darnaus miesto vystymo kryptis. Šiuo atveju pandeminė transformacija vyktų tankinant ryšių sistemą.

Policentrinis miesto modelis integruoja miesto sistemos dalis, vysto policentrinius mazgus. Įvertinus išorinių struktūrų vytymo potencialą, koreguojant jų monofunkciškumą, erdvinękompozicinę kokybę, intensyvumą, kuriami nauji miesto pocentriai. Šiuo atveju pandeminė transformacija vyktų taikant decentralizaciją ir dekoncentraciją.

6

TERITORIJOS ESAMOS BŪKLĖS TYRIMO IŠVADOS

Urbanistinės raidos įtaka. Miesto raidos pradžioje užstatymas pasižymi kampuotu modeliavimu (R. Trancik, 1986), tačiau dabar dominuoja grotelinis suskaidymas. XX a. vid. nutiestas Šiauliai-Panevėžys kelias „uždarė“ miesto drieką, miestas toliau plėtėsi linijine forma tarp geležinkelio ir greitkelio. Dabar matomas staigus pokytis – prasilaužimas už greitkelio. Gamtinės struktūros ryškiausias pokytis – užauginti miškai. Architektūriniai-urbanistiniai ryšiai. Ryšiai nukreipia nuo centrinės dalies link

naujo užstatymo – kitapus greitkelio.. Gamtinė struktūra. Vietovė nėra labai miškinga, tačiau ypač drėgna. Šis strateginis potencialas Radviliškije mažai išnaudotas. Taip pat, melioracijos kiekis aplink miestą rodo, kad regionas linkęs patvinti. Trūksta išvystytos gamtinės strukūros ties infrastruktūriniais ryšiais bei pačių „kišenėlių“ – skverų, žaidimų aikštelių. Radviliškio užstatymas daugiausiai – mažaaukščių gyvenamųjų – sodo bendrijų – pastatai. Tarp jų labai ryškiai išsiskiria XX a. pabaigos blokiniai daugiabučiai, kurie šiuo metu labiausiai akcentuoja miesto urbanistinį „antspaudą“. Nagrinėjama teritorija išsiskiria, palyginus, estetiniu vaizdu bei užstatymo morfotipų įvairove.

7

Pasirinkti rangovai: Etex group (Cedral, Equitone) Šviestuvai ir fasadinės plokštės 1. Šviestuvų pasirinkimo priežastis – visų pirmą, šviestuvai estetiniai, minimalistiniai, tad juos lengva priderinti prie įvairaus stiliaus projektų. Taip pat tai yra ganėtinai praktiškas pasirinkimas.

2. Fasadinės ploktštės (apžvalgos bokštelio) pasirinktos matinių atspalvių. Šios plokštės pasirinktos dėl „žalio“ jų gaminimo būdo.

PP Baltic Betono konstrukcijos Projektuojamo paviljono konstrukcijoms pasirinktas rangovas PP Baltic. Šios konstrukcijos sudomino dėl savo inovatyvumo – prisitaikymo prie pastato dispresiškumo, siekiant išsaugoti pastatų fasadų ir kt. struktūrą.

Betono mozaika Pasirinktos plytelės dėl jų prisitaikymo savybių įvairiems orams. Žemės dangos slankiojimas yra aktuali problema visoje Lietuvoe, tad atsižvelgiama į tai ir pritaikomos plytelės galinčios prisitaikyti prie „tempimo“.

8

GRAFINĖ MEDŽIAGA - KONCEPCIJA

9

10

11

Pagrindinių pastatų patalpų schemos

A

B 12

FUNKCINIS SUSKAIDYMAS

Kultūrinė ašis

Sportas

Pramoginė zona

Rekreacinė zona

Kapinės

Geležinkelio stotis

13

14

LITERATŪROS STUDIJA. MIESTO STRUKTŪROS „PANDEMINĖ“ TRANSFORMACIJA Darbe miestos struktūros „pandemine“ transformacija vadinamas miestų struktūros pokytis vykstantis pandemijos metu arba iškarto jai pasibaigus: miesto viduje vykstantys erdvinės struktūros pokyčiai, žaliųjų erdvių sistemos formavimai ir t.t., taip pat ir miesto išorės plėtros pokyčiai – urbanistinės drėkos fenomenas, funkcinis priemiesčio žemių panaudojimo pokytis ir t.t.

Apibrėžti miestų struktūros „pandeminę“ transformacijos sąvoką yra gana sudėtinga dėl jos kompleksiškumo, tikslaus apibrėžimo stokos, temos naujumo (Zaluska B. ir kt., 2021). Todėl darbe į temą žiūrima filosofiškai, remiantis šaltiniais ir juos interpretuojant. Pagal Mouratidis K., 2021, ieškant „pandeminių“ miesto struktūros pokyčių, atrinkti tokie kriterijai: erdvinis-tūrinis pokytis, funkcinė regeneracija, ryšių ir gamtinių struktūrų sistemų pokyčiai. Visa tai patenka į bendrą urbanistinę miesto raidą. Pasitelkus apgalvotą prandemijų transmisijos valdymo strategiją yra įmanoma ligų plitimą sumažinti ir palikti „pandeminės“ transformacijos pėdsaką urbanistinėje miesto raidoje.

MIESTO STRUKTŪROS „PANDEMINĖS“ TRANSFORMACIJOS RAIDA Dabartinė COVID-19 pandemijos situacija primena, kad urbanizuotos teritorijos visuomet buvo persirišusios su pandemijų raida. (Martinez L. ir kt., 2021). Dar prieš atsirandant biofiliškam požiūriui (XX a.) į miesto audinį, pandemijos formavo urbanistines struktūras.

Miesto struktūros regeneracija, kaip naujo projektavimo būdas, susiformavo tik apie XX a. pabaigą. Pagrindinė to priežastimi buvo stipri industralizacija (Jones E., 2013).

Vienas pagrindinių urbanistinės regeneracijos tikslų yra atnaujinti teritoriją į praktiškesnę, aktyvesnę, išnaudojant vietinį potencialą (de Megalhaes C., 2015).

Pandemijų sukeliami miesto audinio pokyčiai, pastebimi iki XX a., negali būti laikomi regeneracija, kadangi nebuvo atsižvelgiama į praktišką teritorijų išnaudojimą, urbanistinės driekos valdymą. Visgi šiuos etapus svarbu paminėti siekiant atskleisti pandemijų sukeltą įtaką miestų urbanizacijos procesuose, suprasti atsiradusį poreikį, keičiantį miesto audinį bei apskritai požiūrį į miestą, kaip urbanistinį centrą.

Iki XVIII a. pastebėti du pagrindiniai miestų struktūros transformacijos modeliai (Sllivan F., 2021; Klein C., 2021): deurbanizacija. Pirmas pagrindinis pokytis pandemijoms siaučiant miestuose tapo deurbanizacija. Pandemijų, ligų perdavimas buvo siejamas su tankiu apgyvendinimu. Tad išgriovus namus pagaliau buvo pradėtos projektuoti viešosios erdvės. Deurbanizacijos metodas šiai dienai nėra tinkamas, kadangi tai nėra efektyvus

teritorijos išnaudojimas (Sllivan F., 2021; Klein C., 2021). Šis procesas yra atsiradusios tankumo baimės fenomenas.

- Su deurbanizacija kartu ėjo ir miesto periferijos formavimasis. Noras pabėgti iš miesto per epidemijas buvo nuolatinis, gyventojai apie miestą galvodavo kaip apie infekcijų ir mirčių židinį (Martinez L., Short J. R., 2021). Tad periferija buvo išsigelbėjimas norintiems galėt naudotis miesto patogumais, tačiau atsiradus infekcijų židiniui – pasislėpti name arčiau gamtos. . Tai lėmė padriką sklypų sistemą už miesto ribų, nedarnų miesto plėtimąsi (Sllivan F., 2021).1898 m. Howard S. paskelbė Garden City, kaip sveikos gyvensenos ir industrijos urbanistinio planavimo strategiją. Šių žaliųjų suburbijų pasiųlymas buvo judėjimo dėl nesveikos miesto aplinkos pasekmė.

Kad ir kaip idealistiškai skambėjo idėja, ji nepasiteisino dėl nepakankamai efektyviai išnaudojamos žemės.

SPARČIOS PANDEMIJŲ PRIEŽASČIŲ SISTEMA

TRANSMISIJOS

MIESTUOSE

URBANISTINIŲ

Išanalizavus miesto struktūros „pandeminės“ transformacijos raidą istorinėje perspektyvoje ir atsižvelgus į šiandienes galimas COVID-19 pandemijos plitimo urbanistines priežastis, išskiriamos 5 priežasčių grupės (Martinez L, 2021): tranzitinės zonos, koncentruoti centrai, funkcinių viešųjų erdvių nepakankamumas, sąlygų sveikam gyvenimo būdui mieste trūkumas.

SKIRTINGŲ KULTŪRŲ STRUKTŪROS LĖMUSIOS PANDEMINIO LYGIO JOSE ĮVAIROVĘ Skirtingų kultūrų struktūros pandemijų istorijoje yra svarbus aspektas, kadangi COVID-19 pandemija yra ne pirmas kartas, kada liga prasideda visai kitoje vietoje, nei, kad stipriausiai užsibūna. Nors virusas prasidėjo Kinijoje, visgi Europoje pareikalavo žymiai daugiau aukų – vien Italijoje mirčių atvejų nuo COVID-19 užfiksuota virš 30 kartų daugiau nei visoje Kinijoje. Panaši situacija buvo ir XIV a. per baisiausią pasaulio pandemiją – Juodajį marą (Gomez J. ir kt., 2017).

2017 m. buvo atliktas tyrimas (Gomez J. ir kt., 2017), kuriuo metu buvo aiškinamasi, kodėl Juodasis maras, kilęs Kinijoje, labiausiai paplito Europoje ir nusinešė beveik pusę žemyno gyventojų gyvybių. Tyrimas nustatė, kad pagrindiniai tranzitiniai keliai (tiek prekybos, tiek religiniai) sudarė visame pasaulyje pagrindinį „mazgą“ būtent Europoje. Taigi, galima teigti, kad tranzitinė struktūra stipriai prisideda prie ligų platinimo tinklo.

J. Gomez siūlo atkreipti į tai dėmesį projektuojant ateities miestus. Jei bandant nuspėti ateitį, apžvelgtumėme istoriją, ji mums indikuoja sutelkti pastangas į pažeidžiamus mazgus, taip sutaupant laiko ir išteklių ir tuo pačiu slopinant pandemijų plitimą. Šį tyrimą galima interpretuoti, kaip poreikį decentralizuoti ir dekoncentruoti ryšius tiek dideliu mastu, tiek detalesne teritorija.

PANDEMIJŲ VALDYMO URBANISTINĖMIS PRIEMONĖMIS BŪTINYBĖ

Miestų urbanizacijai plečiantis, žmonių skaičiui augant tampa ne tik aktualu, tačiau net privaloma nagrinėti temą iš urbanisto pozicijos. COVID-19 pandemija atskleidė miesto audinio trūkumus, kurių sprendimams ieškoti vien į praeitį žvelgiant nebeužtenka.

Reikalingas nauja, aktuali XXI a. miestui, „pandeminė“ transformacija. Tiek anksčiau taikyta deurbanizacija, tiek užmiesčio sklypų staigus pardavinėjimas šiai dienai neatitinka praktiško, funkcionalaus miesto prototipo – tokiu būdu vyktu urbanistinė drieka. Urbanistinės driekos išvengti reikia ne tik dėl nepraktiško žemės išnaudojimo, tačiau taip pat tai didina tikimybę pažeisti natūraliąsias buveines, kurios gali pasėti ir dar vieną pandemiją (Tuts R. ir kt., 2020).

Todėl dabar yra labai svarbu miestų projektuotojams ieškoti naujų, alternatyvių projektavimo galimybių, suprasti miestą kaip sistemą. Svarbu planuoti sistemos funkcionavimo prielaidas, sąlygas ir pasekmes (Juškevičius P., 2003).

MIESTO, KAIP ORGANIZMO, SAMPRATA IR POŽYMIAI Pati urbanistinio projektavimo terminologija indikuoja miestą, kaip organizmą: audinys, regeneracija, branduolys, augimas, raida, judėjimas, Metabolizmas (architektūrinis judėjimas XX a. pab.) ir daugybė kitų. Miestas dažnai suprantamas kaip gyva sistema, makroskopinis organizmas, susietas per esavo komunikacinę struktūrą, ryšį su gamtos ištekliais ir kolektyvine sąmone (Fu Z., Kirwan C. 2020).

Kaip ir žmogaus kūnas ar kiti natūralūs organizmai, miestas susideda iš kelių dalių, organų, ląstelių ir funkcijų, kurių kiekviena savarankiškai veikia pagal savo poreikius ir kartu sąveikauja. Šiame tyrime sąvoka „miestas, kaip organizmas“ grindžiama prielaida, kad yra tam tikro cirkuliacinio panašumo tarp organizmų, skaidant ir paskirstant daleles į skirtingas organizmo vietas ir tarp miesto urbanistinių ryšių ir kitų tinklų, padedančių aprūpinti miestą reikmėmis. XX a. vid. Howardas T. Odumas (Odum 1971, 1973) pasiūlė, kad energijos srautai ir vizsuomenės medžiagos gali būti analizuojami taip pat, kaip kaip analizuojami organizmai ir ekosistemos. Nors ši mintis tuo metu nebuvo vienintelė pirmoji kalbanti apie miestą, kaip organizmą (pvz., Bon 1979), vis labiau populilarėja nuomonė, kad miestus galima tirti žvelgiant iš biologinės pusės: miestų metabolizmas (Decker ir kt., 2000, 2007); miestų ir regionų ekologinis pėdsakas (Luck ir kt., 2001); ekologinis poveikis žmonių visuomėnei (Bettencourt ir kt., 2007). 2020 m. „sprogus“ COVID-19 pandemijai pasirodė daugybė naujų urbanistinių tyrimų siejamų su pandemijomis, tad šis požiūris į miestą, kaip organizmą (Dobbelsteen A. ir kt. 2010), nepraranda aktualumo ir šios nuolat nesibaigiančios paieškos rodo, jog atsakymo į klausimą „kaip projektuoti prisitaikantį miestą“ dar nėra.

Sąvokos „miestas, kaip organizmas“ pastebimas ritmingas populiarumo bangavimas (1970-1980; 2000-2001; 2007-2010; 2020-dabar) tai leidžia interpretuoti, kad šis požiūris atsiranda per tam tikrą įvykių sistemą. 1970-1980 m. „Metabolistinės“ architektūros ir miestų projektavimo banga vyko choleros pandemijos laikotarpiu bei

mokslo sparčioje pažangoje. Šie du indikatoriai stipriai prisidėjo prie padidėjusio poreikio atgaivinti žaliąsias erdves miestuose, ekosistemų išsaugojimo svarbos (Odum E., 1971), atsirado pirmoji kapsulinė architektūra (Kurokawa K., 1972) skirta laikinąjam keliaujančių žmonių apgyvendinimui. Tai taip pat žymi spartėjančią globalizaciją – didėja keliaujančiųjų skaičius. 2000-2001 m. laikotarpiu nauja metabolistinės architektūros banga. Sujungus ekosistemines ir išmanaus namo idėjas pradeda globaliai formuotis tvaraus miesto interpretacija (Pincetl S. ir kt., 2012). Tai rodo pasaulio sąmonės pokyčius – formuojasi baimė prarasti pasaulį tokį, kokį pažįstame. 2007-2010 m. - antroji tvaraus miesto banga. Tai yra pirmi metai, kada daugiau žmonių gyvena mieste, nei priemiestinėse teritorijose ar tolimesnėse, tačiau taip pat prasideda ir paukščių gripo pandemija (Ritchie H. ir kt. 2019). Šių įvykių eigą galima interpretuoti, jog miestai nebuvo pasirengę priimti tokį kiekį naujų gyventojų ir nesuteikė pakankamai efektyvios aplinkos siekiant užkirsti lašeliniu oro būdu plintančių ligų transmisijos. Dėl krizės, dauguma projektų nebuvo įgyvendinti. 2020 m. prasidėjo COVID-19 pandemijos banga, kuri pirmiausiai atkreipė dėmesį į „privačios“ erdvės klausimą. sparčiai išplito tranzitiniuose pasaulio miestuose. Tai rodo akivaizdžią problemą – globalinė tranzitinių miestų viešųjų erdvių nepakankamas išnaudojimas, funkcinis aplaidumas, dažnu atveju ir nepakankamas sveiko gyvenimo galimybių suteikimas.

PANDEMIJŲ VALDYMO URBANISTINĖS PRIEMONĖS Pandemijoms prisitaikiusio miesto vizija remiasi tam tikromis pandemijų valdymo kombinacijomis. Tad būtina aptarti kiekvieną iš jų ir įvertinti jų praktinį panaudojimą ir rezultatyvumą.

MIESTŲ „BRANDUOLINĖ“ STRUKTŪRA Miesto erdvinė struktūra – tai tarsi kodas, per kurį suprantama viso miesto sistema. Dėl urbanistinės driekos ir kt., šiuolaikinis miestas dažnai yra pametęs savo aiškią erdvinę struktūrą, todėl kelia daugiau klausimų nei atsakym–ų (Zagorskas, 2005).

Centrinio verslo kvartalo praplėtimas už centrinės miesto dalies Centrinis verslo rajonas (CVR) yra ta miesto dalis, kurioje yra pagrindinės komercinės gatvės ir pagrindiniai viešieji pastatai. Per visą istoriją CVR buvo būdinga daugybė žemės naudojimo pokyčių, įskaitant pramoninę, gyvenamąją, komercinę, administracinę ir vartojimo sritį. Šie erdviniai ir laiko pokyčiai buvo naudojami siekiant paremti ir atmesti daugybę CVR teorijų ir ribų. Tačiau dėl pokario decentralizacijos ir didėjančio policentrinių regionų populiarumo tiek Europoje, tiek JAV didžioji šio darbo dalis susilaukė kritikos. Pagrindinė kritikos esmė rodo, kad CVR dabar dažniau atrofuojasi dėl prasto priemiesčio gyventojų gyvenimo būdo, nepatogumų (Rice G., 2009) Policentrinis miestas

Kinijoje policentrinė plėtra sukėlė didelį susidomėjimą miestų plėtros praktika ir akademiniuose tyrimuose. Dėl sparčios urbanizacijos Kinijos mega miestai kenčia nuo didelio gyventojų koncentracijos spaudimo miestų centruose, todėl dažnai kaltinamos monocentrinės struktūros erdvės. Įkvėpti policentrinės praktikos ir tyrinėjimų, Kinijos miestų planuotojai tvirtai įsitikino, kad policentrinė plėtra tapo būtinas pasirinkimas miestams. Todėl projektuotojai daugelyje miestų priėmė policentrinę erdvinės plėtros strategiją. Policentriškumas yra lanksti sąvoka. Nors neva ne vieno miesto centro sambūvis abiem atvejais yra bendros savybės tarp policentriškos ir monocentriškos struktūros, egzistuoja skirtumai. Morfologinę perspektyvą apibūdina miestų ar miestelių erdvinis pasiskirstymas pagal gyventojų skaičių ir užimtumą (Beckmann J., 1958; Parr J., 2004), tuo tarpu funkcinė perspektyva nagrinėja šių vietų sąveiką srautų požiūriu (Van der Laan L., 1998). Morfologiškai nurodomas funkcijų erdvinis pasiskirstymas regione. Tradiciškai decentralizuojamos darbo vietos.

Centrų atradimas ir identifikavimas metropolinėse zonose, kurios kažkada buvo monocentrinės, rodo, kad miesto struktūra buvo regeneruota iš monocentrinės į policentrinę (Anas A., 1998). Pažymėtina, kad dažnai pasirenkama kombinuota forma (darbo vietų analizė, gyvenamųjų zonų pasiskirstymas) ištirti, ar monocentrinė erdvinė forma transformavosi labiau į policentrinę formą, ar į išsklaidytą formą (Liu Z. ir kt., 2018) Išsklaidytos formos miestas Išskaidyta miesto struktūra dažniausiai naudojama dėl geografinių ar agrikultūrinių priežasčių (Cervantes G., 2017). Tokia sistema vadinami sunkiai apibrėžiamos formos miestai, turintys tarsi struktūrinį gyvenamųjų ir darbo vietų nubyrėjimą į aplinką.

Modernus ir Lietuvai artimas dispersinio miesto pavyzdys yra Suomijos miestai.

Helsinkis – išskaidyta mažo tankio Suomijos sostinė. Šiuo metu dėl savo formos miestas susiduria su dideliais iššūkiais susijusiais su žemės panaudojimu, būsto ir transporto modeliu. Pati struktūra pritaikyta automobilių miestams – dideli atstumai tarp teritorijų ir nepilnai išvystytos dviratininkų jungtys nesuteikia kito pasirinkimo, kaip tik naudotis automobiliu. Taip pat pastebėta, kad šiuo modeliu miesto centras pradeda mažėti – per paskutinius 20 metų vietinių gyventojų naudojimasis miesto centru sumažėjo 60%, tuo tarpu suaktyvėjo priemiesčių tarpusavio jungtys (Lecroart P. ir kt., 2020). Galima teigti, kad išskaidyto miesto struktūra yra gana dinamiška ir ilgainiui skaidymas artėja link struktūros branduolio.

Monocentrinis miestas Monocentriniai miestai buvo natūralus atspirties taškas modeliuojant ankstyvuosius miestus kuriuose dauguma verslo veiklos vyko maždaug vienu tašku. Dauguma prekybos prekėmis ir paslaugomis būtų aplink uostą ar miesto pagrindinę aikštę, į kuriuos gyventojai vyktų kasdien. Šie modeliai ir šiandien yra daugelyje miestų.

Komercinė miesto dalis, daugiabučiai gyvenamieji dažniausiai būna ties miesto centru, o vienbučiai, dvibučiai dažniausiai už miesto centro – periferijoje (Perez J., 2017)

Radviliškio miesto atveju urbanistinė miesto struktūra pasižymi linijine forma susiformavusia tarp geležinkelio ir greitkelio Panevėžys-Šiauliai. Paprastai linijinės formos miestai yra daugiacentriški, tačiau Radviliškio atveju matomas aiškus centras ties kryžminių ašių – Gedimino g. ir Dariaus ir Girėno g. – susikirtimo. Miestui esant linijinės formos „kompaktiškumo“ idėja nėra nei tranzitiškai, nei funkcionaliai patogi.

Tokia struktūra reikalauja nuolatinio nepatogaus susisiekimo - važinėjimo/ėjimo išilgai miesto, kamščių ir kt. Siekiant sukurti pandemijas slopinantį miesto modelį, tokia struktūra būtų kenksminga. Ji ypač centralizuota ir koncentruota, turinti tik kelis labai naudojamus priėjimus. Pati miesto struktūra reikalauja regeneracijos. Tačiau policentrinio modelio taikymas gali skatinti sparčią urbanizaciją, kitaip tariant – urbanistinę drieką. Tad ieškant tinkamiausio struktūros varianto reikia atsižvelgti į monocentrinio miesto kompaktišką susitelkimą į vidines miesto teritorijas bei policentrinio modelio siūlomo nuoseklaus vystymo kombinaciją.

1.2.3 MIESTŲ STRUKTŪRINĖ SISTEMA DARIUSI ĮTAKA COVID-19 PANDEMIJOS PLITIMUI Yra daugybė būdų, kaip miesto planavimas ir urbanistinis dizainas gali padėti ar net pakenkti visuomenės sveikatai. Kaip darbe minėta jau anksčiau - dar viduramžiais buvo įtariama urbanistinio projektavimo įtaka infekcijų plitimui: dėl mieste esančių viešų laisvalaikio erdvių, gyventojų tankumo bei sanitarijos (Matthew, 2018).

XXI a. kolkas patyrė įvairiausių virusinių ir bakterinių ligų, kaip SARS, MERS, Ebola, paukščių, kiaulių gripą ir dabar vis nesibaigiantį COVID-19 (Viswanath B., 2021).

Situacijoje, kuomet šalys masiškai uždarė lauko erdves, privertė gyventojus sėdėti namuose, aiškėja, kad viešosios erdvės laikomos nesaugia aplinka šiandieniniame pasaulyje. Taigi, pirmas prioritetas miesto projektavime yra siekti užtikrinti gyventojų sveikatą miesto viešosiose erdvėse, išlaikant miestų augimą (Constable, 2020).

COVID-19 pandemija suteikia galimybę fokusuotis į pro akis praleistą miesto audinio problemą ir ieškot būdų kaip pakeisti viešosios erdvės vertę ir kokybę. Su COVID-19 atėjo ne tik naujos galimybės tačiau ir prognozės rimtų pasekmių ateities miestams, kurios dar nėra tarpdiscipliniškai įvertintos, tačiau numatoma socialinė baimė, ligų ir mirčių augimas, gydymo sistemų krizė ir nepakankamumas, keliavimo draudimai, individualus ekonominis smukimas, kuris gali įtakoti ir nacionalines pajamas, o tai ir pasaulio ekonomiką (Berg, 2020; Litman, 2020). Tad miestų ir miestelių pasiruošimo lygis pandemijų atakoms yra privalomas, miestų planavimo schemose visuomeninės sveikatos aspektas turi būti vienas iš pagrindinių prioritetų (UN-HABITAT, 2020): „siekiant atsparaus miesto modelio, urbanistiniai planai tui būti projektuojami apmatavus ir patvirtinus dizainą iš sveikatos visuomenei pusės“ – teigia Urbanistinio projektavimo ir psichikos sveikatos centro (Centre of Urban Design and Mental Health) direktorė McCay L. (Brennan, 2020).

Studijuojant ir analizuojant įvairius ligos proveržių miestuose aspektus ir charakteristikas, pastebėta, jog yra teorijų, kaltinančių dėl to miesto tankumą (Florida, 2020). Ši teorija yra gana kontroversiška, daugelį verčianti pasiginčyti, ar tikrai

gyventojų tankumas ir sveikata yra glaudžiai susiję. Visgi, fizinė distancija šiandiena yra viena pagrindinių kovos su virusu priemonė, tačiau tai nereiškia, kad mažesni miesteliai yra atsparesni lašeliniu būdu plintančioms infekcijoms (Pafka, 2020). Pagal teorija, tankesnės bendruomenės lemia dažnesnį fizinį kontaktą, suteikiant galimybę ligų perdavimui. Iš kitos pusės, didesni miestai dažnai turi geriau išvystyta viešųjų erdvių struktūrą, daugiau fizinių pajėgų prižiūrint pandemijų iškeltų reikalavimų laikymosi ir, aišku, geresnį gydymo prieinamumą, individualų aptarnavimą, kaip, pavyzdžiui, maisto pristatymą, kuris padeda išvengti nebūtino fizinio kontakto (Hamdi, Sabouri, Ewig, 2020). Taigi, miesto gyventojų kiekis neturėtų būti viruso plitimo faktoriumi, tačiau perpildytos ankštos teritorijos, laikinos tankios stovyklavietės, kurios gali būti ir mažuose miestuose, įrodyta, jog gali sukelti infekcijos židinį (Khavarian-Garmsir, Sharifi, Moradpour, 2021). Taip pat svarbu išskirti ir pramoninius centrus, pasižyminčius fabrikais, kuriuose dažnai laikoma didelė koncentracija darbuotojų, negalinčių dirbti iš namų. Per COVID-19 pandemiją užfiksuota daugybė ligos proveržių būtent darbo vietose pramoniniuose miestuose, fabrikuose (Tuts R., Knudsen C., 2021).

Internacionalinės ir nacionalinės jungtys yra kitas Covid-19 plitimo faktorius. Ši pandemija išplito dvidešimt penkiose valstybėse per visą pasaulį tik per kelias savaites: iš Kinijos į Jungtines Amerikos valstijas, Kanadą, Anglilją, Prancūziją, Australiją, Japoniją ir kt. (Kelly, 2021). Liga keliauja per tranzitines pasaulio jungtis, ypač pažeidžianti strategijos neturinčius mažesnius pramoninius-tranzitinius miestelilus (Kodonjo atvejis, 2020). Kadangi užkrečianti liga reikalauja fizinio kontakto tarp bent dviejų individų, perpildyti miestų centrai ir viešasis transportas tampa pavojinga zona (Gosce, Johansson, 2018). Šiandieninėje situacijoje viešuoju tranpsortu naudotis ypač vengiama (Anglijos transporto departamentas, 2020), tad tai gali būti nauja galimybė motyvuoti judėti pėsčiomis ar dviračiu, projektuojant miestus patogios infrastruktūros ir pasiekiamumo.

Covid-19 kontekste, gamtinių struktūrų svarba mieste ypač išryškėjo - tarptautinio tyrimo metu dauguma respondentų teigė, kad griežtų karantino sąlygų metu jie labiausiai ilgėjosi buvimo gamtoje, jos teikiamos galimybės atsikvėpti ir pabūti su savimi, pailsėti ar užsiimti fizine veikla (Massetti ir kt., 2020). Tačiau žaliųjų struktūrų projektavimas svarbus ir tuo, kad, remiantis NDVI ir COVID-19 užsikrėtimo skaičiaus lyginimu, saugesnės teritorijos yra tos, kurios yra žalesnės.