Structum 2013 Ruduo Nr. 2

S u m m a r y / A u t u m n 2013 (2)

 Žurnalas sėkmingam verslui!

ruduo I 2013 (2)

Nuoskauda dėl blogos kokybės išsilaiko žymiai ilgiau, nei džiaugsmas dėl mažos kainos.

81

Infrastrukt큰ra

82

Statyba

TURINYS

ARCHITEKTŪRA Žydroji planeta

4

Profesorius J. R. Palys: „Kartais norisi architektams per nagus duoti“

12

Parodos „Inter Deco 2013“ atgarsiai

16

Vonios kambario interjeras: konceptualiai

18

Grindų dangos. Tarp funkcionalumo ir estetikos

20

„Sika“ grindų dangos – visų paskirčių pastatams

24

Pastatas iš ateities

26

statyba Nekilnojamojo turto rinkos aktyvumas: priežastys ir perspektyvos

34

Naujasis Kauno traumos ir skubios pagalbos centras sudėtingumu nusileidžia tik NASA

38

Inžinieriams iš Lietuvos – milžiniški skandinavų projektai

45

Stogo priklausinių apsauga nuo apledėjimo

46

Lietvamzdžių sistemos – kas svarbu

49

Fasadinių siūlių sandariklių atmainos ir pagrindinės savybės

50

„Sika“ produktai – probleminių konstrukcijų vietų hidroizoliavimui

54

Šiltinimo medžiaga be trūkumų

57

Atnaujinti delfinų namai

58

„Knauf Aquapanel®“ cementinė plokštė – nuo ultramodernaus stadiono iki delfinariumo

64

INŽINERIJA „Įstumiamų jungčių sistema „TECElogo“

64

Skirtingų regionų nuotekų dumblo perdirbimo į biodujas energinis įvertinimas

68

Biodujų jėgainių ateitis Lietuvos energetikoje

70

INFRASTRUKTŪRA Apie Vilniaus apskrities mechaninio biologinio apdorojimo gamyklą faktų ir skaičių kalba

71

Išeitis – moduliniai darželiai

74

12

 34

8

Meniškas biuras, iš kurio nesinori išeiti

26

4 38

74 58

Redakcijos žodis



Rodos, tik subrandinome idėją ir pradėjome dirbti, o metai jau liko už nugaros...

Atsisukus ir pažvelgus į žurnalo „Structum“ nueitą kelią, visus nuveiktus darbus, norisi nusišypsoti ir ištarti: „O vis dėlto mums pavyko!“ Per metus išaugęs prenumeratorių skaičius, pasiektas žinomumas ir užsitarnautas partnerių pasitikėjimas – tai, kuo iš tikrųjų verta ir malonu džiaugtis.

Tad noriu padėkoti visiems tikėjusiesiems mūsų idėja ir debiutu. Viliuosi, kad pateisinome Jūsų lūkesčius. Taip pat tarti padėkos žodį visiems žurnalo straipsnių kūrėjams, nes tik Jūsų sukaupta patirtis ir išmintis leido mums būti profesionaliems bei aktualiems. Visiems klientams, kurių gaminiai, technologijos ir idėjos padėjo papildyti mūsų žurnalą naujienomis, naudingomis kiekvienam mūsų skaitytojui. Tik visas šis bendras darbas padeda išsklaidyti dėl faktų nežinojimo atsirandančius prietarus, visuomet pateikti tik naudingą, tikslią, specifinę ir nuodugniai ištirtą informaciją. O tai, manau, ir yra pagrindinė žurnalo „Structum“ misija. Tad dar kartą dėkoju visam kolektyvui kartu ir kiekvienam atskirai. Už kiekvieno indėlį į nuoširdų darbą ir bendrą tikslą.

Ačiū! Be Jūsų, žurnalas nebūtų toks, koks yra dabar.

Ateities vizija? Noras tobulėti ir išlikti tokiems pat reikalingiems, kokie jaučiamės šiandien. Tikimės, kad kiekvienas mūsų parašytas žodis neš prasmę bei naudą Jums, mūsų skaitytojai. Nes be Jūsų nebūtų mūsų.

Žurnalas STRUCTUM ISSN 2335-2108 Leidėjas UAB „S Media Group“ A. Mickevičiaus g. 7 LT-08119 Vilnius Telefonas +370 5 265 3733 Faksas +370 5 272 4241 Direktorė Ignė Dausevičiūtė Vyr. redaktorIUS Vaidotas norkus Tekstų autoriai: Jaunius Grigas Eglė Kajauskaitė Giedrė Balčiūtė Julius Justinavičius Kotryna Valiukevičiūtė Kęstutis Navickas Kęstutis Venslauskas Saulė Narmontaitė Vidmantas Župerka nuotraukų autoriAI: Evaldas Šemiotas igor radanovič André Andersenas Adamas Mørkas Kalbos stilius ir korektūra VšĮ Kalbos ir komunikacijos centras www.kkc.lt Parengimas spaudai UAB „S Media Group“ Reklamos skyrius Vidas Ginevičius Tel. +370 616 05131 El. paštas vidas@smediagroup.lt aivaras gudonavičius Tel. +370 611 10125 El. paštas aivaras@structum.lt Spausdino UAB „BALTO print“ Redakcija neatsako už reklaminių skelbimų turinį ir kalbą. Perspausdinti straipsnius ir iliustracijas be leidėjo sutikimo griežtai draudžiama.

Malonaus skaitymo.

IGNĖ DAUSEVIČIŪTĖ, žurnalo „Structum“ direktorė

© UAB „S Media Group“, 2013 © STRUCTUM, 2013 Žurnalas platinamas nemokamai

www.structum.lt

ruduo

2013 (2)

Architektūra

ŽYDROJI PLANETA Jaunius Grigas

Architektūra, kaip viena iš meno rūšių, visuomet turi galimybę naudoti poetinius vaizdinius. Ir greičiausiai architektūra turi patį ilgiausią sąrašą objektyvių priežasčių, kodėl jos dažniausiai neišnaudojamos. Gal dėl šios priežasties sėkmingos metaforiškų pastatų realizacijos visada sulaukia milžiniško susidomėjimo, dažniau už kitus pastatus įvertinamos tarptautiniuose architektūros konkursuose. Danija ir jos sostinė Kopenhaga turi dar vieną tokį objektą.

André Andersenas ir Adamas Mørkas nuotraukos.

Architektūra

 Užsakovas „Bygningsfonden Den Blå Planet“

 Projekto autorius Architektų biuras „3XN A/S“

 bendras plotas 10 000 m2

 Ekspozicijos plotas 5 000 m2

 Sąmata 730 mln. Danijos kronų (beveik pusė lėšų – apie 300 mln. – skyrė privatus fondas „Realdania“)

Suprojektuoti akvariumą (lietuviško Jūrų muziejaus atitikmuo) – tik iš pirmo žvilgsnio maloni ir nuspėjama užduotis architektui. Tačiau architektūrinio sprendimo paieškos povandeniniame pasaulyje gali tapti nesibaigiančiu plaukiojimu banalybių bei stereotipų vandenynuose.  Architektų biuras „3XN A/S“.

Architektūra

Vos prieš kelis mėnesius duris atvėręs Danijos nacionalinis akvariumas „Blue Planet“ vadinamas ne tik didžiausiu, bet ir moderniausiu akvariumu visoje Šiaurės Europoje.

Danijos sostinės Kopenhagos šiaurinėje Kastrupo uosto dalyje iškilęs pastatas jau dabar yra viena iš penkių svarbiausių vietų, kurias tiesiog būtina aplankyti svečiuojantis Danijoje. Anot profesoriaus Flemmingo Frandseno, planuojama, kad muziejų kasmet aplankys apie 700 tūkst. lankytojų.

Kad ir kaip keistai skambėtų, pastato architektūrinė idėja geriausiai matoma lėktuvų, besileidžiančių į Kopenhagos oro uostą, keleiviams. Kimas Herforthas Nielsenas, architektūros biuro „3XN“ kūrybos direktorius, sakė: „Blue Planet“ architektūrinis sprendimas pasakoja istoriją apie vandenį ir povandeninį pasaulį. Muziejaus konstrukcinis

sprendimas grindžiamas sūkurio, galinčio įtraukti lankytojus į savo gelmes ir iš arti supažindinti juos su žuvų ir jūrų gyvūnų pasauliu, metafora.“ Būtent iš paukščio skrydžio geriausiai matyti, kad pastato forma primena milžinišką vandens sūkurį. Projekto autoriai, siekdami atskleisti šio pastato paskirtį, pasitelkė tokias architektūrines priemones, kurios tarsi sustabdė vieną dinamiškiausių gamtos vyksmų. Į pastato vidų lankytojai ir patenka sekdami vieno verpeto pakraštį, o šio ryšį su vandeniu dar labiau sustiprina jo pakraščiuose įrengti lauko baseinai. Tolygiai kildamas aukštyn šis verpetas įsilieja į epicentrą, kur susitinka dar keli „verpetai“, ir taip, rodos, negrįžtamai paskui save į povandeninį pasaulį įtraukdamas ir lankytojus. Fasado apdailai panaudoti 33 tūkst. deimanto

Architektūra

formų aliuminio plokščių sukuria vizualaus dinamiškumo įspūdį. Ši koncepcija turi ne tik metaforinį, bet ir funkcinį lygmenį. Lankytojai viduje pirmiausia patenka į centrinį fojė, iš kurio gali pasirinkti kelis skirtingus apžiūros maršrutus.

Suvaldyti lankytojų srautai padeda išvengti eilių ir grūsčių. Architektūrinė vandens sūkurio koncepcija buvo pasirinkta ne tik dėl išorinio asociatyvumo. Ji leido net 30 % padidinti ekspozicinį plotą.

Ekspozicija mastelio požiūriu taip pat įvairialypė – erdvės suskirstytos nuo gigantiškų keliems namo aukštams prilygstančių akvariumų iki jaukių kamerinių erdvių. Išskirtinį efektą sukuria specialūs stikliniai tuneliai, leidžiantys pasijusti tarsi kapitono Nemo povandeniniame laive.

Kadangi „Blue Planet“ – vienintelis Danijos akvariumas, čia siekiama pristatyti kuo daugiau povandeninio pasaulio – pradedant šaltomis ir baigiant šiltomis jūromis, nuo druskingų vandenų iki gėlavandenių gyventojų. Šiame muziejuje naudojama net 7 mln. litrų vandens, įrengti 53 akvariumai ir ekspoziciniai ekranai. Akvariume gyvena daugiau kaip 20 tūkst. jūros gyvūnų.

Nors povandeninis pasaulis pats yra paslaptingas ir užburiantis, siekiant kuo autentiškiau ir unikaliau perteikti povandeninio pasaulio žavesį, emocijas ir įspūdį, buvo pasitelktos įvairios šiuolaikinės technologijos ir tarpdisciplininiai menai. Šviesos ir garso, pažangios AV technologijos, projekcijos, kinas, grafika...

Ir architektūrai teko tikrai ne epizodinis vaidmuo. 

Architektūra

Profesorius J. R. Palys: „Kartais norisi architektams per nagus duoti“

Architektūra

Kotryna Valiukevičiūtė

Kas miestui yra vanduo ir kas vandeniui – miestas. Architektūros pokalbių fondas antrą rudens mėnesį kalba apie miesto architektūrą prie vandens. Dešimtasis fondo ciklas iš Vilniaus persikėlė į laikinąją sostinę ir kartu su Kauno architektūros festivaliu kviečia aptarti vandens, kaip gamtinio elemento, reikšmę ir įtaką miestų procesams. Apie renginius, miestą ir vandenį kalbasi trys kauniečiai – ciklo kuratoriai architektai Vita Soltonaitė ir Paulius Vaitiekūnas bei vienas iš pranešėjų – profesorius Jurgis Rimvydas Palys.

Evaldo Šemioto nuotr.

Visi trys esate kauniečiai. Koks jūsų, kaip miestiečių, kasdienybės santykis su vandeniu mieste?

V. Soltonaitė (V. S.): Mieste turi jausti vandenį. Jei neateini prie vandens – jo nėra, jis tik mintyse. Pusę metų gyvenau Amsterdame. Ten pajutau, ką reiškia gyventi apsuptai vandens. Kur eini ar važiuoji dviračiu, nuolat jauti, kad upė, kanalas, užtvanka, ežeras ar net jūra yra šalia.

Deja, Kaune mano santykis su vandeniu yra epizodinis – reti pasivaikščiojimai santakoje. Tik po stažuotės Olandijoje išliko įprotis važinėti dviračiu. Kol dar veikė Panemunės tiltas, kasdien važiuodavau palei Nemuną dviračių taku į Centrą. Gera jausti upę šalia, ryte ir vakare keičiasi apšvietimas, kartu ir atmosfera, spalvos.

P. Vaitiekūnas (P. V.): Mano, kaip vietinio miestelėno, santykis su vandeniu yra žinojimas, kad Kaunas yra dviejų upių santykio vaisius. Savo akimis vaikystėje esu matęs Nemunu skraidančią raketą. Kaip iš fantastinio filmo ji pakildavo įsilėkusi ant povandeninių sparnų.

Tiek spontaniškų gyvos upės prisiminimų.

J. R. Palys (J. R. P.): Gali būti „lengvas“ vandens dalyvavimas miesto gyvenime – fontanai, kaskados, dekoratyviniai tvenkiniai, pliuškenimosi baseinai. Tokie vandens žaislai gali būti bet kuriame mieste. Aš ir pats mėgstu vandenį bet kokiu pavidalu ir nepraleidžiu progos įšokti į balą. Bet yra ir kitas tikras ir didingas miesto ir vandens santykis – kai miestas įsikūręs prie laivuojamų upių.

Tokių miestų planinė struktūra ir kompozicija darniai sujungia miestą su upe, o upės savo uostais, laivais, kra-

Architektūra

nais, krantinėmis, terasomis darniai kalbasi su miestu ir suteikia jam specifinį miestovaizdį. Toks iš dalies buvo ir galbūt galėtų būti Kaunas ateityje – miestas tarp dviejų upių – vienintelis toks Lietuvoje.

Man atrodo, kad žmonės nesuvokia, jog vandens ir miesto santykis nėra torčiukai – dizainas, pramogos ir žaidimai. Svarbiausia – sukurta miesto urbanistinė struktūra: erdvė šalia vandens, uostai, prieplaukos, vykstanti prekyba, tiltai, aikštės, kranai, sandėliai, upės link vedančios gatvės, kur gali nusipirkti kopūstų su karštomis dešrelėmis. Upė turi būti pagrindinė arterija, o po to galima žaisti su vandens parkais ir dizainais.

Vita ir Pauliau, miesto ir vandens tema plati.

Kaip ši tema atsiskleidžia ciklo pokalbiuose?

P. V.: Ciklo metu mes siekiame akcentuoti skirtingus žiūrėjimo kampus – netgi šiek tiek utopiškus. Todėl kvietėme dalyvauti pranešėjus, iš skirtingų rakursų nagriAš skirstau architektūrą į sausumos ir vandens. Sausumos nėjančius miesto ir vandens temą. Olandas Remko van architektūra vadinu gyvenamuosius pastatus, viešbuBurenas, vienas iš „Waterstudio“ įkūrėjų, pristatė ateities čius, biurus, vilas. Dažniausiai vandens architektūra yra plaukiojančio miesto viziją. Studijos projektuose vanduo ne ta anksčiau minėta „lengvoji“, su visais dizaineriškais tampa miesto pagrindu. Anot pašnekovo, mobilios, didežaisliukais, o funkcinė, tvirta, griežta, turinti sąsajų su islio mastelio plaukiojančios teritorijos, pergudraujančios toriniais uostamiesčiais, tiesioginį kontaktą su vandeniu. besikeičiantį vandens lygį Tą suvokti yra svarbiausia, ir nepaliekančios randų Man atrodo, kad žmonės kuriant miestą prie upių. žemėje, – reali galimybė išspręsti urbanizacijos kenesuvokia, jog vandens ir miesto Kartais norisi architektams per nagus duoti, kai prie liamas problemas. santykis nėra torčiukai – vandens pradeda visokias Menininko ir Masačusetkreivas linijas karpyti, įstridizainas, pramogos ir žaidimai. so technologijos instituto žus pirsus – čia juk tik žaiSvarbiausia – sukurta miesto (JAV) dėstytojo Gedimidimas. Jis kuria ne miesto, no Urbono žiūros taškas bet pagražinto kaimo prie urbanistinė struktūra. kreipia dėmesį į socialinį vandens įspūdį.

rakursą. Jis kalba apie vie– Jurgis Rimvydas Palys šąsias erdves prie vandens: Dažnai viešojoje erdvėje kalbate apie kodėl žmonės jas renkasi, Kauną ir tarpukario gyvenimą jame. kas juos įkvepia? Čia mums įdomus menininko požiūris Sakyčiau, kad nostalgija tarpukariui ir jis galbūt yra jautresnis negu architekto. būdinga daugumai kauniečių.

V. S.: Ekscentriškoji Beiruto (Libanas) architektūros žvaigžKoks tarpukariu buvo miesto dė Bernardas Khoury akcentus dėlioja miesto tema. Miessantykis su vandeniu? to, kurio ilgalaikei plėtrai įtaką darė geografinė padėtis, – J. R. P.: Nemunas buvo gyvas: baržos, laivai, garlaiviai Beirutas įsikūręs prie Viduržemio jūros. O didelę žymę pašvartavosi nuo pat senamiesčio iki geležinkelio tilto. liko pilietiniai karai, po kurių miestas liko sudarkytas. Šiuo Abiejose Nemuno pusėse buvo laivų statyklos, pakranmetu jame kuriasi naujos vertybės ir miestelėnų ryšiai. te važiuodavo traukinukas, centre buvo jachtklubas.

Antras pokalbių ciklo dalyvis olandas Marco Vermeulenas Anksčiau Nemuno kanalas buvo platus, didžiulėje įlanatstovauja kraštovaizdžio architekto pozicijai. Manome, koje buvo žiemos uostas ir laivų statykla. Labai tapybiškad apie miesto ir vandens santykį būtent šios specialybės ka vieta traukdavo žmones. atstovas geriausiai galėtų papasakoti.

Tačiau Kaunas beveik niekada neturėjo miesto plėtros Ciklą pradėjo architekto Jurgio Rimvydo Palio paskaita. prie vandens urbanistinės struktūros. Buvo kelios skerJis, kaip vietinis pranešėjas, pateikė lokalių problemų sinės gatvelės, vedančios prie upės, ir nusileidimas prie apžvalgą ir pasiūlymų. Taip pat akcentavo lietuvišką vanVytauto bažnyčios, kur anksčiau buvo pontoninis tiltas. dens kultūrą, kurioje gausu garsų, kvapų ir įspūdžių.

Smetonos laikais suapvalino kampus ir netyčia graži vieta išėjo. Jei būtų buvusi sukurta struktūra (įlanka, krantiJurgi Rimvydai, jūsų pasisakymų viešojoje nė, išklotinė, skersinės gatvės, terasos, kavinės), miestas erdvėje apie vandenį mieste gausu. ir dabar kvėpuotų upe – nebūtų dykrų šalia vandens.

O kokia yra miesto ir vandens santykio esmė?

J. R. P.: Mano požiūris toks – pietų metas, patiekiamas keptas paršiukas, salotos, mišrainės, keptos bulvytės, po to – vaisiai ir torčiukas. Įsivaizduokite: pietūs, o darbininkams duoda šiek tiek vaisių ir šampanėlio. Jie sakys: pone, mums barščių!

10

Ką manote apie ne tokios tolimos praeities miesto santykį su upe – sovietmečio laikotarpį ir jo palikimą?

J. R. P.: Sovietmečiu dar veikė beveik visa tai, kas buvo likę iš Smetonos laikų: žiemos uostas centre su laivų sta-

Architektūra

tykla, platus laivuojamas kanalas ties sala, uostas kitame krante (praplėstas sovietmečiu), dar kursavo efektingi ratiniai garlaiviai, veikė prieplauka Senamiestyje. Pasikeitė kai kurie laivų tipai, bet mieste ir toliau vyko ganėtinai intensyvi laivyba.

Vėliau, prisijungus prie komandos, pavyko pakreipti projektavimą geresne linkme: patį tiltą ir jo prieigas numačiau miestietiško tipo. Vietoj siūlomų aukštų pylimų abiejose Nemuno pusėse suprojektavau ažūrines estakadas, suteikiančias permatomumo.

Vėliau prasidėjo šios įspūdingos infrastruktūros griovimas: sunaikintas centre buvęs žiemos uostas, suprojektuota siaura krantinė ir sudarkytas salos reljefas. Atseit grožį padarė, bet man ji panaši į kolūkio pirmininko klombą. Kanalas paverstas grioviu, didžiulis įspūdingas ratinis garlaivis „Kęstutis“ – Kauno pasididžiavimas – atiduotas į metalo laužą. Senamiesčio prieplauka iškelta į Vilijampolę, kur suprojektuotas pastatas, nejaučiant ryšio su vandeniu, – prieplauka atitraukta nuo vandens, pompastiškai iškelta, su bokšto akcentu.

Dešiniojo kranto estakada ant ažūrinių atramų neužstoja vaizdo į istorinį Pieno centrą, matosi geležinkelio tiltas ir Napoleono kalnas. Po ja – aikštė, pėsčiųjų tunelis, vedantis Nemuno krantinės ir prieplaukos link. Numatyti, tačiau dar neįgyvendinti du šviesos bokštai abipus tilto.

Kairiajame krante estakada virš geležinkelio veda į kalną Europos prospekto link. Unikalaus dizaino tamsiai žalios spalvos barjerai, turėklai ir šviestuvai bendru stiliumi sujungia abi estakadas ir tiltą. Gelžbetonio spalva sodriai pilka, būdinga betonui.

Po nepriklausomybės atgavimo ši griūtis vyko sparčiau. Į metalo laužą nukeliavo daugiau laivų, panaikintas Nemuno kairiojo kranto uostas su įspūdingais kranais, kūręs puikų miestovaizdį. Iš upių dingo miestiečių valtys, kateriai, panaikinta miestiečių pamėgta mažųjų laivų įlanka salos gale. Krantinės ir upės tapo tuščios ir nykios. Architektai sovietmečiu nesuprato, kas yra svarbiausia, – lyg nuo pietų stalo nuimtum visus karštuosius patiekalus, o paliktum tik sumuštinius. Deja, ir dabar architektai nesupranta.

Atvirose vietose virš upių man labiau patinka erdviniai, ažūriniai tiltai, o ne plokšti, lyg vėjo pustomi. Rekonstruojant Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tiltą, mano idėja buvo tarp Senamiesčio ir Aleksoto sukurti erdvinį šviesos koridorių naudojant šviestuvus („deglus“). Masyvių, siaurėjančių ir viršuje užsibaigiančių šviečiančiais kapiteliais šviestuvų formą padiktavo vidurinėje tilto dalyje esantys keturi pilonai. Melsvai šviečiantys stulpai su balta šviesa viršuje spindinčiais kapiteliais, maniau, naktį suteiks karališko iškilmingumo, sudarys tikrą šviesos koridorių. Taip pat čia stengiausi sukurti miestietiško tilto infrastruktūrą: metaliniai laiptai su apžvalgos aikštele bei juos jungiantis tiltelis pėsčiųjų tako link. Jie nusileidžia žemyn prie upės. 

Iš jūsų įgyvendintų projektų – du tiltai Kaune. Papasakokite apie kūrybos procesą ir kaip jūsų idėjos apie miesto ir vandens kultūrą realizavosi šiais projektais?

J. R. P.: Man tiltas – tai koncentruotas technikos, inžinerijos ir funkcijos gražus įrenginys, puošiantis miestą.

M. K. Čiurlionio tilto projekto pati pradžia buvo pradėta be manęs. Buvo nuspręsta, kad tiltas bus gelžbetoninis.

Už pagalbą ruošiant straipsnį dėkojame „Architektūros (...) fondui“ ir interneto portalui „Naujasis židinys“

11

Architektūra

Meniškas biuras, iš kurio nesinori išeiti Giedrė Balčiūtė

Nusprendę persikelti į naujas patalpas medijos agentūros „Inspired UM“ atstovai pageidavo, kad jų biuras būtų jaukus, grafiškai išraiškingas ir meniškas. Štai dėl ko biurui buvo pasirinktas ne koks nors stiklinis verslo centras, bet XIX a. architektūros namas menininkų respublika pramintame Užupyje. Šis biuras, kurio kiemelyje darbuotojai kartais susirenka ir paiškylauti, išsikepti mėsos ant grotelių, veikiau primena jaukius namus, o ne oficialią įstaigą. Sukurti interjerą agentūra patikėjo projektavimo ir statybos bendrovės „Prusta“ architektams. Jie patalpas įrengė atsižvelgdami į gerą meninį skonį turinčių užsakovų pageidavimus ir pasiūlymus.

Sunkiausia – suplanuoti erdves Agentūra, kurios patalpas įrengė architektai Ieva Prunskaitė, Rokas Puzinas ir Eglė Prunskienė, įsikūrė sename name Užupyje, 327 m2 patalpose.

Plotas atrodo nemažas, tačiau jis išskirstytas per tris pastato aukštus. Vienas jų yra rūsyje – ten nuspręsta įrengti posėdžių salę, o paskutinis, kuriame teko įkurdinti daugumą agentūros darbuotojų, – palėpiniame aukšte.

12

Architekt큰ra

13

Architektūra

Pirmasis pastato aukštas buvo paskirtas administratorei ir buhalterijos darbuotojams. Taip pat čia įrengta poilsio zona ir techninės patalpos.

kampą, kuriame galėtų žaisti, skaityti, piešti darbuotojų vaikai. Jiems, beje, buvo pastatyta ir piešimo lenta. Dabar čia vaikai gali jaustis kaip namie.

„Sunkiausia buvo suplanuoti erdves, nes namas yra senos architektūros. Kadangi teko susodinti nemažai darbuotojų, skyrėme gana daug laiko, kad išspręstume, kas ir kaip sėdės. Maža to, darbuotojus reikėjo suskirstyti grupelėmis: projektų vadovams skirti vieną erdvę, programuotojams – kitą, įmonės vadovams – trečią. Be to, visi jie turėjo sėdėti taip, kad būtų tarpusavyje susiję“, – prisiminė nelengvą užduotį viena projekto autorių I. Prunskaitė.

Užduotį sunkino tai, kad aukštas, kuriame turėjo sėdėti dauguma darbuotojų, buvo palėpinis. Dėl žemėjančių lubų buvo sudėtinga sustatyti visus stalus pasieniui. Todėl nuspręsta projektų vadovus susodinti vieną priešais kitą, tarytum jie būtų susirinkę prie didžiulio pietų stalo.

Jeigu taip sėdintiems darbuotojams prireiktų atsiskirti nuo priešais sėdinčių kolegų, palubėje virš stalo buvo pakabintos ritininės užuolaidos su ant jų atspaustomis istorinėmis graviūromis. Jas parinko žymus menininkas, vieno iš biuro vadovų tėvas profesorius Vladas Oržekauskas. Taigi šias užuolaidas, pageidaujant privatumo, galima užsitraukti.

Paliko ir autentikos Interjere derintos trys spalvos: balta, juoda ir raudona (pastarąja nuspręsta tyčia nudažyti konstrukcijas, kuriose paslėpti laidai). Šios trys spalvos yra ir bendrovės „Inspired UM“ logotipo spalvos.

Pirmame aukšte, kur įkurta ir poilsio zona, šiek tiek primenanti lauko kavinę, labiausiai juntama senovinio namo dvasia. Čia palikta ir atidengtų autentiškų sienų plytų, prie sienų primontuotos kopėtėlės, kuriomis gali užsiropšti ant palangės ir čia sėdėdamas pasvajoti. „Mūsų siekiamybė buvo sukurti jaukų biurą, kuriame norėtųsi būti, bendrauti netgi po darbo. Skaičiau, kaip vienas architektas sakė, kad biurą reikia įrengti taip, kad žmonėms nesinorėtų čia užsisėdėti, o trauktų kuo greičiau grįžti namo. Bet aš manau, kad darbe turi būti jauku, nes čia praleidžiama nemažai laiko“, – neslėpė I. Prunskaitė, pripažinusi, kad šios agentūros interjeras – kūrybiškiausias iš visų, kuriuos anksčiau teko kurti.

Privatumui užtikrinti – ritininės užuolaidos Paskutinio aukšto bendras plotas yra beveik 177 m2. Čia ne tik turėjo tilpti 24 darbuotojai, bet ir reikėjo įrengti

14

Sprendimas prireikus erdves atitverti jaukumo suteikiančiomis graviūromis papuoštomis ritininėmis užuolaidomis buvo panaudotas ir įrengiant bendrovės vadovų sparną. „Siekėme, kad darbo zonos erdvėje būtų kuo šviesiau. Stiklinių pertvarų nenaudojome dėl jų nepaslankumo, kai reikia sujungti ar atskirti erdves“, – paaiškino I. Prunskaitė.

Pokalbiams telefonu – būdelės Užsakovai pageidavo ir atskirų patalpų, kur būtų galima kalbėtis telefonu, netrukdant kolegoms. Ši užduotis išspręsta itin originaliai: pokalbiams telefonu buvo pastatytos trys taksofonų būdelės, paskelbus konkursą nupirktos iš bendrovės „TEO“.

Šios būdelės ne tik padėjo išspręsti būtinybės pasikalbėti telefonu netrukdant kitiems problemą, bet ir atitiko dar vieną užsakovo norą – biuras turėjo atrodyti kūrybiškai, meniškai ir žaismingai, juk jis skirtas reklamos planavimo agentūrai, įsikūrusiai ne bet kur, o Užupyje.

Architektūra

Interjerą papuošė meno kūriniais Kūrybišką, linksmą atmosferą pasistengta sukurti netgi rūsyje, kur įrengta patalpa pasitarimams. Rūsys buvo gana niūrus, betoninėmis lubomis. Siekiant suteikti jam jaukumo, viena siena išklota natūraliomis stambiomis lentelėmis, kita padaryta kaip lenta, ant kurios galima rašyti kreida. Posėdžių salės gale buvo įkurdintas stilizuotas ir ironiškas vieno iš „Fluxus“ judėjimo pradininkų Jurgio Mačiūno portretas. Architektė E. Prunskienė džiaugėsi, kad jiems teko dirbti su itin meną vertinančiais užsakovais. Šie vos persikėlę į naujas patalpas jas suskubo paruošti vertingais meno kūriniais, suteikiančiais biurui daug estetikos.

Nuotaikingų detalių ir piešinių nepagailėta visame interjere. Net reprezentacinės kontoros dalies, kurioje dirba administratorė, spintos turinį nuspręsta paslėpti ne už durų, bet už spalvingo linksmo tento. Žaisdami skirtingais dekoro elementais ir apšvietimu architektai ne tik pagyvino, bet ir vizualiai atskyrė erdves. 

OMEXCO sienų apmušalai skirti tiems, kurie nori išskirtinio interjero. Tai unikalus dizainas ir formos. Prabangioms kolekcijoms sukurti yra naudojamos labiausiai vertingos medžiagos, kaip šilkas, linas ir ašutas, taip pat natūralios tekstūros iš džiovintų bambukų, cukranendrių, meldų ar jūržolių pluoštų. OMEXCO sienų apmušalai dekoruojami prabangiais raštais, damasko piešiniais ar šilko siūlais.

Oficialus atstovas Lietuvoje UAB „Mažeikių Varduva“ Vilniuje: „Varduva“, Verkių g. 44, korpusas A „Medžio centras“ (Grindų galerijoje) Mažeikiuose: PC „Varduva“, Naujoji g. 4 El. p.: vilnius@varduva.lt, tadas@varduva.lt Tel. +370 5 277 69 41, mob.: +370 687 83030, +370 611 11361

15

Architektūra

Parodos

mų. Kaip pagrindinės buvo įvardytos autobusų garsinių pranešimų sistemos vėlavimas arba neveikimas, taip pat daugelyje parduotuvių ant stiklinių durų tarūksta specialių juostų, specialių persirengimo kabinų.

Specialistė susirinkusiesiems priminė, kad silpnaregiai geba matyti kai kurias spalvas, todėl būtina svarbius interjero bei eksterjero elementus pažymėti ryškiomis spalvomis, kurios matantiesiems netrukdo, o menkai regintiems žmonėms labai gelbėja.

atgarsiai Paroda „Inter Deco 2013“ – tai visos interjero idėjos po vienu stogu. Čia lankytojai galėjo susitikti su interjero dizaineriais, architektais, mažmenininkais, investuotojais bei importuotojais. Buvo pristatytas ypatingas parodos segmentas – interjeras neįgaliesiems.

Parodoje vyko ir įvairios diskusijos. Menininkas bei Brailio rašto žinovas Vytautas Gendvilas vedė diskusiją „Gerai neregiui – gerai visiems“. Jos metu buvo nagrinėjami viešosios erdvės, poilsio zonų, pajūrio, bendros paskirties statinių bei aplinkos pritaikymo žmonėms su regos negalia klausimai. Klaipėdos ir Telšių regiono aklųjų centro direktorė Daina Vitkauskienė pasakojo, kad mieste iki šiol išlikę daug silpnaregiams sunkumų sukeliančių proble-

16

Išsakytoms mintims pritarė ir Klaipėdos socialinių reikalų komiteto narė Audronė Banionienė. Ji pažadėjo, jog Klaipėdos miesto savivaldybė atsižvelgs į diskusijoje akcentuotas neįgaliųjų problemas, o artimiausias viešosios erdvės pritaikymo žmonėms su regos negalia gerinimo objektas bus Klaipėdos autobusų stotis.

Be specializuotų paskaitų, parodos lankytojus džiugino didelis interjero ir dizaino prekių, paslaugų pasirinkimo spektras, naudingos interjero dizainerių konsultacijos. Šios srities specialistai patarinėjo, kaip optimaliai sukurti arba atnaujinti savo gyvenamąją erdvę. Profesionalūs menininkai žmonėms kūrė unikalias namų interjero detales. Projektas „Popieriukas“ atskleidė naujas popieriaus pritaikymo interjere galimybes: kartu su parodos dalyviais projekto iniciatoriai kūrė ir gamino tūrinius popieriaus paveikslus. Meno terapijos ir socializacijos institutas „Vyta“ suteikė galimybę tapyti ant vandens.

Naujausios interjero ir dizaino idėjos, nemokamos profesionalų konsultacijos, naudingi seminarai, kūrybinės dirbtuvės – visa tai ir dar daugiau vyko Klaipėdos parodoje „Inter Deco 2013“.  Parodos organizatorius UAB „Expo Vakarai“

Architekt큰ra

17

Architektūra

VONIOS KAMBARIO INTERJERAS: KONCEPTUALIAI Konceptualūs projektai visuomet intriguoja ir inspiruoja. „TECE“ vonios kambario interjero konkurso „Vonios kambario vizijos“ kategorijoje jau pateikta nemažai įdomių darbų, kuriuose galima įžvelgti ne tik konceptualų būsimo interjero dizaino požiūrį, bet ir šiuolaikinio vonios kambario interjero dizaino tendencijas. Siūlome susipažinti.

Išsamesnės informacijos apie konkursą galima rasti interneto svetainėje www.structum.lt ir tinklalapyje „Facebook“. Žurnalas STRUCTUM visiems, dalyvaujantiems vonios kambario interjero konkurse, nuoširdžiai linki kuo geriausios kloties.

NATURE

Projekto autorius – Artūr Ivancov (Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija) Šis vonios kambarys projektuojamas privataus gyvenamojo namo antrame aukšte.

Tai modernus vonios interjeras, atspindintis gamtą ir vasarišką šilumą. Žmogui suteikiama galimybė atsidurti ramioje, jaukioje vasariškoje atmosferoje, kuri džiugins bet kuriuo metų laiku. Nestandartinis erdvės dalijimas organiškai susilieja su aplinka ir psichologiškai neslegia.

BIRCH

Projekto autorius – Darius Kazakevičius (Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija)

18

„Birch“ – modernus, komfortiškas vonios kambarys. Koncepcija kilo sukurti kiekvienam žmogui prieinamą vonios kambarį tiek vizualine, tiek finansine prasme. Spalvinė gama pasirinkta pastelinė, šviesi. Plytelės baltos, sienos kreminės. Kaip akcentas vyrauja beržo masyvo konstrukcijos. Siekiant išlaikyti sterilumo įspūdį, vonios aksesuarai pasirinkti baltos bei chromo spalvos.

Tokios vonios projektas puikiai tinka lofto tipo patalpoms, kai norima nebrangiai, bet šiuolaikiškai įsirengti jaukų vonios kambarį.

Architektūra

ORNATUS

Projekto autorė – Monika Kononovaitė (Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija) „Ornatus“ – skirtingų epochų ornamentai, sujungti į bendrą erdvę. Žaisdami tarpusavyje jie sukuria šiltą, jaukią atmosferą, o kartu ir prabanga alsuojantį vonios kambarį.

VIA LATTEA

Projekto autorius – Jan Petrašun „Via Lattea“ vonios kambario idėja kilo vartant knygą „Art of the Glitch“. Mano tikslas buvo sukurti vonios kambarį, kuriame būtų panaudoti skirtingų stilių baldai, tačiau jie tarpusavyje derėtų.

AKVARIUMAS

Projekto autorė – Odeta Antanauskaitė (Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija) „Akvariumas“ – tai vonios interjeras, sukurtas žmonėms, trokštantiems daugiau egzotikos savo kasdienybėje ir nestandartinių pojūčių savo dušo zonoje. Interjero pagrindinis akcentas – dušas-akvariumas.

Galimybė pasinerti į povandeninį pasaulį kone kasdien. Žydra spalva akcentuojama ne tik „akvariume“, bet ji išsilieja ir po visą erdvę, sukurdama dekoratyvių akcentų grupę.

OASIS

Projekto autorė – Rūta Kardušaitė (Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija) „Oasis“ – tai ramybės ir harmonijos oazė vonios kambaryje. Projekto vizija – sukurti nedidelę SPA erdvę privačiame užmiesčio name. Panaudoti žemės bei medienos spalviniai tonai ir tekstūros sukuria paslaptimi dvelkiančios erdvės vaizdą. Čiurlenantis fontano vanduo ir subtilus apšvietimas leidžia visiškai atsiriboti nuo kasdienės rutinos. Toks vonios kambarys puikiai tinka aktyviems ir užsiėmusiems žmonėms, kad grįžę namo galėtų atsipalaiduoti jaukioje oazėje.

19

Architektūra

Grindų dangos.

Tarp funkcionalumo ir estetikos 20

 „Amico“ vinilines dizaino grindys.

Architektūra

Visuomeninės, komercinės ir administracinės paskirties patalpos Renkantis apdailos medžiagas, dažnai susiduriama su dilema, kam suteikti prioritetus – funkcionalumui ar vaizdui. Grindys visada yra labiausiai ir intensyviausiai eksploatuojama patalpos dalis. Ypač tai aktualu tada, kai kalbama apie grindų dangas, nes grindys – vienas svarbiausių interjero elementų, kuriančių norimą patalpose efektą. Jos gali suteikti erdvei drastiško modernumo, elegantiškos prabangos ar subtilaus kasdieniško jaukumo. Įprasta, kad dauguma žmonių renkasi natūralias medžiagas, tačiau dėl šiandienių technologijų dirbtinės dangos tapo vizualiai sunkiai atskiriamos nuo natūralių, o jų eksploatacinės savybės dažnai yra gerokai pranašesnės.

Didžiausią poveikį grindų nusidėvėjimui daro žmonių srautas ir oro sąlygų bei aplinkos įtaka. Visuomeninės paskirties patalpų grindys privalo būti labai stiprios ir gerai apsaugotos, tad dauguma specialistų pataria, prieš pradedant įrenginėti grindis, pasirinkti reikiamo tipo grindų dangą. Statybos techninis reglamentas apima kelis svarbius aspektus, į kuriuos reikia atsižvelgti, įrenginėjant grindis visuomeninės paskirties patalpose.

Turi būti parenkama neslidi, ribojanti staigius slydimo pokyčius, taip pat vandens, sniego ir riebalų atsiradimo galimybę grindų danga.

Ikimokyklinio ugdymo įstaigų pirmo aukšto patalpose bei specialiojo ikimokyklinio ugdymo įstaigų persirengimo ir miegamosiose patalpose, kur būna fiziškai neįgalių vaikų, turi būti įrengiamos šildomosios grindys, žiemos metu palaikančios ne žemesnę kaip 23 ºC temperatūrą. Šie reikalavimai neatsiejami nuo kitų ne mažiau svarbesnių faktorių – nusidėvėjimo lygio, ilgalaikiškumo, atsparumo trinčiai, higienos, priežiūros, ne paskutinę vietą užima ir estetinis grindų vaizdas. Tai, ką specialistai naudoja gyvenamųjų patalpų grindų dangai, dažniausiai visiškai netinka visuomeninėms patalpoms. Tačiau visuomeninių pramoninių ir komercinių grindų dangos tampa vis populiaresnės gyvenamosios statybos objektuose (pvz. loftuose).

Grindų danga – tai lyg skydas, apsaugantis grindis nuo pernelyg greito nusidėvėjimo. Dėl išskirtinių dėvėjimosi, patvarumo ir estetinių ypatybių vienos populiariausių ir susilaukusių didelio architektų bei interjero dizainerių pripažinimo – „Amtico International“ vinilinės dizaino grindys. Šiai kompanijai Lietuvoje atstovauja UAB „Interjero linija“. „Amtico“ vinilinių dizaino grindų kolekcija išsiskiria ne tik puikiomis eksploatacinėmis savybėmis (gamintojas visuomeninių patalpų paskirties dangoms suteikia 15 metų garantiją), bet ir išskirtiniu dizainu. Jos yra heterogeninės ir gaminamos naudojant tikrų, natūralių paviršių fotografijas.

UAB „Interjero linija“ , Jonavos g. 254, LT-44132, Kaunas Tel. +370 37 40 80 05, faks.+370 37 40 80 04, El. paštas interjero-linija@interjero-linija.lt, www.interjero-linija.lt

21

Architektūra

Kalbant apie technines „Amtico“ vinilinių dizaino grindų savybes, pirmiausia reikia paminėti tai, kad šios dangos (jų storis – 2,5 mm), palyginus su kitų kompanijų produkcija, išsiskiria itin storu, net 1 mm, dėvėjimosi sluoksniu.

O kad atrodytų kuo natūraliau, grindų dangos segmentai yra gaminami tokių matmenų, kokie yra artimiausi natūraliems pasirinktos imituojamos medžiagos dydžiams.

Lygiai taip pat puikiai atkuriami ir šių medžiagų reljefo ir faktūros nelygumai, suteikiantys dangai gyvumo.

Dangą lengva kloti ir pjaustyti. Vinilinės „Amtico“ grindys, kitaip nei nuolatinės kruopščios priežiūros reikalaujančios medinės, šalto paviršiaus laminatinės ir keraminės ar gana jautrios aplinkai marmurinės grindys, yra ilgalaikės ir lengvai prižiūrimos. „Amtico“ vinilinės dizaino grindys gali būti klojamos ant šildomų grindų.

22

Jos atitinka atsparumo ugniai bei dūmų emisijos priešgaisrinius reikalavimus, todėl ypač tinka tiems visuomeniniams pastatams, kuriems keliami griežti reikalavimai.

Danga klijuojama tiesiai ant išlyginamojo sluoksnio, kvalifikuotai paruošto betono ar klijuotos faneros.

Kad būtų lengvesnė priežiūra, danga gamykloje padengiama specialiu uretano paviršiumi, apsaugančiu dangos paviršių nuo abrazyvinių dalelių ar juodų batų žymių.

Pramoninės ir specialiosios paskirties statiniai Pramoninės grindys privalo būti ypač atsparios naudojimui, mechaniniam poveikiui, visų rūšių trinčiai, gniuždymui, smūginėms apkrovoms, braižymui ir cheminių

Architektūra

medžiagų poveikiui. Tokios grindys turi būti ne tik lengvai prižiūrimos ir valomos, bet ir išsiskirti ilgalaike grindų apsauga bei atsparumu pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis. Geriausias būdas apsaugoti pramoninės ar specialiosios paskirties pastatų betonines grindis – padengti jas polimerine grindų danga. Polimerinė grindų danga skirstoma į akrilinę, epoksidinę ir poliuretano. Polimerinės epoksidinės grindų dangos yra vienos populiariausių dangų dėl lygaus paviršiaus. Tokiose grindyse nesikaupia bakterijos, tad užtikrinama sterili aplinka, būtina farmacijos, medicinos ir maisto pramonės patalpose. Polimerinės epoksidinės grindys dengiamos ant betoninio pagrindo, o didelis grindų medžiagų spalvų pasirinkimas leidžia įgyvendinti įvairiausius dizainerių sprendimus, maišyti spalvas ir išgauti

įvairias kompozicijas. Liejamosios epoksidinės grindys yra patogios atliekant dalies grindų remontą, remontuojant grindų dalis aplink įvairius įrenginius ar kitą pramoninę techniką. Šios grindys išsiskiria itin geromis techninėmis savybėmis: dideliu patvarumu, atsparumu nusidėvėjimui, smūginėms apkrovoms, antistatiškumu, nedulkumu, nekenksmingumu eksploatacijai. Tai itin aktualu gamybai, kai keliami aukšti tikslumo ir surinkimo kokybės reikalavimai, naudojamos chemiškai aktyvios medžiagos, ar patalpoms, kurioms keliami didesni švaros reikalavimai, o dangos turi būti atsparios cheminiams tirpikliams ir rūgštims.

Epoksidinės grindų dangos vertingais techniniais duomenimis ir patraukliomis dizaino galimybėmis ne veltui vertinamos ir dažnai naudojamos Lietuvos ir pasaulio rinkose. 

23

Architektūra

„Sika“ grindų dangos – visų paskirčių pastatams Liejamos SIKA grindys yra naudojamos tiek pramoninės paskirties, tiek ir komercines paskirties pastatuose. Tai besiūlės polimerinės grindų dangos: epoksidinės, poliuretaninės, polimetilmetakrilatinės (ypač skaidraus polimero). Liejamų dangų mechaninį atsparumą trinčiai apsprendžia dangos storis.

Plonasluoksnės grindų dangos naudojamos pramonės cechuose, sandėliuose, kuriuose grindys veikiamos nedidelėmis arba vidutinio sunkumo mechaninėmis apkrovomis. Tokių grindų betoninis pagrindas laiko eksploatacines apkrovas, o plonasluoksnė danga apsaugo grindis nuo dulkėjimo. Vidutinio storio – savaime išsilyginančios dangos pasižymi mechaniniu tvirtumu, atsparumu agresyvių medžiagų poveikiui ir ilgesniu tarnavimo laikotarpiu. Tokias grindis verta įrengti ten, kur grindų dangai keliami aukštesni reikalavimai, ypač kur naudojamos didelės mechaninės apkrovos. Įrengiant storasluoksnes liejamas grindis kaip užpildą SIKA inžinieriai naudoja kvarcinį smėlį, korundą, silicio karbidą.

Tokių grindų skiriamoji savybė – atsparumas dėvėjimuisi ir smūgiams.

Visuomeninės, komercinės, o taip pat ir specialiosios paskirties objektams kompanija pristato grindų dangos liniją „Sika ComfortFloor“. Šios naujos linijos grindų dangos pasižymi tuo, kad jos atitinka specifinius visuomeninės ir specialiosios paskirties objektams keliamus reikalavimus, tokius kaip: garso sugeriamumas, higienos, artsparumo ugniai, ilgaamžiškumo ar priežiūros sąlygų. „Sika-ComfortFloor“ grindų danga – tai savaime išsilyginanti elastinga danga. Jos storis – 2 mm. Ši danga – tai komponentų sistema, kurios pagrindą sudaro epoksidinis grundas ir poliuretano savaime išsilyginančios dervos, turinčios žemą lakiųjų organinių medžiagų emisijos lygį. Ši danga skirta padengti betoninius, medinius ir kt. grindų pagrindus mokyklose, muziejuose, viešbučiuose, laisvalaikio ir pramogų centruose, sporto ir sveikatinimo įstaigose ir t.t.

 „Sika ComfortFloor“

24

grindų danga.

Architektūra

Papildomai „Sika ComfortFloor“ grindų dangos gali būti įrengiamos su minkštu paklotu, kuris užtikrina dangos elastiškumą, minkštumą, bei garso absorbavimą. Šio tipo grindų dangos labai papuliarios mokyklose, vaikų darželiuose, viešbučiuose, ofisuose, ligoninėse, dušo – tualeto patalpose, sporto salėse ir žaidimų kambariuose. „Sika ComfortFloor“ dangų sistemos dėl savo privalumų naudojamos vietoje įprastinių ruloninių PVC dangų arba plytelių. „Sika ComfortFloor“ dangų sistemos gali būti naudojamos ir sienoms: mediniai skydai, padengti šia sistema, yra tvirtinami prie sienų, panaudojant elastingą klijavimo sistemą SikaTack Panel System, ir po to uždažomi baigiamuoju sluoksniu, kad nesimatytų siūlių.

SIKA siūlo ir platų antistatinių grindų dangų asortimentą „SikaFloor AS”. Tai elektrostatiniams krūviams laidžios apsauginės dangos, skirtos padengti betoninį pagrindą. Jos ypač tinka naudoti zonose, kur gausu elektromagnetiniams laukams jautrios įrangos, pavyzdžiui kompiuterių kambariuose, labaratorijose, operacinėse, serverinėse, aviacijos technikos aptarnavimo, navigacinės įrangos patalpose, akumuliatorių gamybos patalpose ar patalpose, kur gausu sprogių medžiagų ir t.t. Dangos parenkamos priklausomai nuo poreikio, vietos ir švarumo klasės, priklausomai kuriose patalpose jos bus naudojamos. Antistatinė dangų sistema susideda iš šių komponentų: gruntas, anglies ir epoksido dervos elektrai laidusis sluoksnis, kuris yra sujungiamas su įžeminimo kontūru ir viršutinė savaime išsilyginanti danga su anglies pluoštu.

Platus Sika liejamų grindų asortimentas užtikrins Jums galimybę pasirinkti pageidaujamas grindų dangas pagal individualias patalpos eksploatavimo savybes: būtiną mechaninį ar cheminį atsparumą, reikalaujamą storį bei šiurkštumą, o spalvų įvairumas leis sukurti išties jaukią aplinką. Todėl siūlome kreiptis į mūsų specialistus, mes patarsime ir padėsime Jums pasirinkti patį optimaliausią, atitinkantį visus Jūsų lūkesčius dangos variantą. Taip pat patarsime kaip prižiūrėti šią dangą, kokia grindų valymo metodika ir medžiagos leis Jums lengvai prižiūrėti naujai įrengtas grindis ir džiaugtis jų ilgaamžiškumu bei estetinėmis savybėmis. 

 „SikaFloor AS“

grindų danga.

UAB „Sika Baltic“ atstovas Lietuvoje Gintautas Matijoška Tel. +370 610 72292, el. p. matijoska.gintautas@lt.sika.com, www.protec.lt

25

Architektūra

Pastatas iš ateities Saulė Narmontaitė

Spalio 11 d. Lietuvoje žymi didžiausio mokslinio darinio Baltijos šalyse ir unikalaus savo moksline tematika Vidurio ir Rytų Europoje Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro (NFTMC) statybų pradžią. Žurnalo „Structum“ skaitytojai turi puikią galimybę jau dabar iš arčiau susipažinti su pastatu iš ateities...

Mažas žingsnis, tapsiantis didžiuliu šuoliu „Mūsų mokslininkai tikrai nusipelnė turėti tokią mokslo infrastruktūrą, kad galėtų žengti koja kojon su pasauliniais mokslo centrais. Todėl galime šiandien tikrai didžiuotis, Lietuva ją jau turi! Šiandien klojame pamatus iškiliems ateities mokslo atradimams“, – naujojo, stambiausio Lietuvos mokslo centro statybų pradžią sveikino prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidentei antrino ir iškilmingoje simbolinės kapsulės įkasimo ceremonijoje, vainikuojančioje statybų pradžią, dalyvavęs Lietuvos švietimo ir mokslo ministras prof. D. Pavalkis teigdamas, kad naujasis centras tikrai padės Lietuvoje išlaikyti jaunus mokslininkus. Nieko keista, juk jie dabar galės dirbti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir jų gerokai turtingesnių užsienio šalių kolegos. Planuojama, kad didžiausia ir moderniausia Lietuvoje fizinių, chemijos ir technologijos mokslų tyrimų bazė bus įkurta 25 tūkst. m2 ploto komplekse. Čia veiks 24 atviros prieigos laboratorijos, atitiksiančios itin griežtus – ISO5, ISO6, ISO7 – švarumo

26

 Statybos objektas Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro sukūrimas

 Užsakovas VšĮ Vilniaus universitetas

 Statybos vieta Saulėtekio g. 9A, Vilnius

 Rangovas Pagrindinis jungtinės veiklos partneris UAB „Hidrostatyba“ ir partneris UAB„Fima“. Visus bendrus statybinius darbus atlieka UAB „Hidrostatyba“, už elektroninę inžinerinę infrastruktūrą bei „švariųjų patalpų“ įrengimą atsakinga UAB „Fima“

 Projektuotojas UAB „Sweco Lietuva“

 Statybos trukmė 19 mėn. (su projektavimo darbais – 27 mėn.)

Architektūra

Pastatas turi būti „gyvas“ ir atitikti nuolat kintančius mokslininkų poreikius, todėl nuspręsta planinę ir tūrinę sistemas išdėstyti moduliais.

Architektas Remigijus Bimba

klasės laboratorijų, vadinamų „švariosiomis patalpomis“, reikalavimus. Vienu metu pastate moksliniu darbu galės užsiimti daugiau kaip 700 mokslininkų ir studentų. Visas šias sąlygas ėmėsi kurti projekto vykdymą ant savo pečių perėmusios jungtinės veiklos pagrindu veikiančios UAB „Hidrostatyba“ ir „Fima“. UAB „Hidrostatyba“ įsipareigojo atlikti visus bendrus statybinius darbus, kurių svarbą bendrovės generalinis direktorius Pranas Šidiškis įvertino dar pasirašydamas statybų sutartį. Tuomet jis teigė, kad dirbti su mokslo bendruomene visada įdomu, o bendradarbiauti su VU – garbė. 130 mln. litų įvertintą NFTMC pastatyti ir visiškai įrengti tikimasi 2015 m. kovą. „Tai, kas vyksta šiandien, – tik mažas žingsnis, – N. Armstrongą, pirmąjį kosmonautą, pasivaikščiojusį po Mėnulį, perfrazavo l. e. p. VU rektorius prof. Jūras Banys. – Tačiau 2015 m. balandžio mėnesį mes pereisime į visiškai kitą kokybinį lygį.“

Sveiki atvykę į mokslo širdį!

Patalpos naujajame NFTMC bus išdėstytos taip, kad čia būtų kuo patogiau dirbti mokslininkams bei studentams, suvaldyti lankytojų srautus. Todėl jos planuojamos aplink centrinę pastato ašį – pasažą, koridorių. Aplink jį grupėmis autonomiškai ir kompaktiškai bus išdėstytos mokslo įstaigos ir atskiri institutai, skirtingų profilių ir poreikių laboratorijos. „Tokios specifikos ir išskirtinai sudėtingos funkcijos pastatas Lietuvoje ir Baltijos šalyse bus statomas pirmą kartą ir net tuo pasireiškia jo unikalumas, – tvirtina pagrindinis pastato architektas Remigijus Bimba. – Sudėtingiausia buvo specifinė skirtingų mokslo sričių tarpusavio sąsajos funkcija, t. y. technologija.“ Tai paveikė ir planinę struktūrą, koregavo pastato tūrio bei fasadų sprendinius.

Keturis aukštus ir cokolį turinčio pastato antžeminėje dalyje įsikurs skirtingos mokslinės įstaigos, laboratorijos ir pastato bei mokslo įstaigų administracija. Na, o atskiruose vertikaliuose blokuose, skirtinguose pastato aukštuose aplink vidinius kiemelius dirbs atskiri institutai, tarpusavy-

27

Architektūra

 SKLYPAS Sklypo plotas – 21 480 m2 Sklypo užstatymo plotas – 10 500 m2 Sklypo užstatymo intensyvumas – 1,55 Sklypo užstatymo tankumas – 48,9 Automobilių stovėjimo vietų skaičius – 302 vnt.

 PASTATAS Bendrasis plotas – 25 745 m2 Pagrindinis plotas – 17 680 m2 Pagalbinis plotas – 8 065 m2 Pastato tūris – 154 825 m3 Aukštų skaičius – 4 ir cokolinis aukštas Pastato aukštis – 22,90 m Energinio naudingumo klasė – B

je susiję keturiomis keleivinių ir krovininių liftų grupėmis bei aštuoniomis laiptinėmis, taip pat atliekančiomis ir evakuacinę funkciją. Pastatas turi būti „gyvas“ ir atitikti nuolat kintančius mokslininkų poreikius, todėl nuspręsta planinę ir tūrinę sistemas išdėstyti moduliais, kad prireikus bet kada būtų galima perplanuoti patalpas ir vidaus erdves pakeisti ar papildyti jų funkcijas. Kadangi pastate įsikurs kelios mokslinės įstaigos, tūrinė pastato struktūra leis lengvai pertvarkyti atskiras statinio dalis ir netrukdys šalimais besidarbuojantiems kolegoms, esantiems ne tik atskirame pastato bloke, bet ir turintiems savo įėjimą.

Cokolinis aukštas skirtas visiems mokslininkams patogiai prieinamoms „švarių zonų“ laboratorijoms, atitinkančioms visus specifinius reikalavimus dėl apkrovų ir aukščio. Čia pat bus įrengtos ir pagalbinės bei techninės patalpos. Cokolinio  Pirmo aukšto planas.

28

aukšto dalyje prie ūkinio kiemo numatomos inertinių, toksiškų ir degių dujų saugyklos bei generatoriaus ir kompresoriaus patalpos. Arčiau, pietinėje sklypo dalyje, projektuojamos gatvės, kurioje bus nutiesti pastatui reikalingi inžineriniai tinklai, išsidėstys techninės patalpos, ūkinė ir aptarnavimo dalis, centrinė valytojų patalpa su valymo mašinomis ir inventoriumi. Bendras pastato įėjimo holas jungiamas su centriniu, pastato ašimi tapusiu pasažu, prie kurio išsidėstys Vilniaus universitetas, Fizinių ir technologijos mokslų centras ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Projektuojamo pastato holą planuojama sujungti su laukiamosiomis – susitikimų vietomis, informacijos ir apsaugos postu, konferencijų sale ir kavinės patalpomis. Šios suskirstytos į maitinimo ir poilsio zonas. Lengvomis stiklo konstrukcijų pertvaromis nuo bendros holo erdvės atskirta maitinimo zona suprojektuota taip, kad vasaros metu lankytojai galėtų pasimėgauti lauko terasa. Poilsio zona vietą rado prie konferencijų salės, ją patogu išnaudoti susitikimams, kavos pertraukėlėms ir renginiams. Viskas suplanuota taip, kad holas taptų gyva, reprezentacine erdve, kurioje gera bendrauti, dalytis idėjomis ir mokslo naujienomis.

Nepamiršta ir apie čia būsiančių žmonių saugumą. Informacinės apsaugos „salos“ uždaroje patalpoje numatomas apsaugos ir gaisrinės signalizacijos informacinis skydas, prie kurio pašaliniai žmonės prieiti negalės.

Architektūra

Naujajame mokslo centre „Fima“ specialistai įdiegs daugiau nei 30 elektroninių inžinerinių sistemų ir įrengs beveik 500 m2 ploto „švariųjų patalpų“ infrastruktūrą.

Interjero sprendinius padiktavo pats pastatas „Interjero koncepcija natūraliai kyla iš paties pastato struktūros, – pasakoja architektas R. Bimba. – Fasade dominuojančios grafeno formos, pastato, kaip junginio, sąvokos. Kiekvienas iš šių elementų formuoja pagrindinius sprendinius.“ Viduje naudojamos medžiagos forma bei struktūra artimos natūralioms bei šiuolaikinę visuomenę supančioms medžiagoms – akmuo, betonas, plienas.

Tiek spalviškai, tiek struktūriškai aplinka kuriama rami be didelių ekscesų. „Planuojamoms institucijoms, kiekvienai, kaip atskiram vienetui, priskiriama spalva, – atskleidžia architektas. – Mėlyna, žalia, geltona, raudona, turkio, ruda. Šios spalvos bus saikingai naudojamos ir interjere, suteikiant tam tikrą tvarką, jaukumą bei žaismingumą.“ Holo, konferencijų centro pagrindiniai interjero spren-

diniai formuojami kaip šviesos ir struktūros branduolys, kur visi elementai susijungia į visumą. „Moduliai iš fasado perkeliami į vidų ir kartu su skaidriu grafeninės struktūros stogu sudaro norimą įspūdį, – pasakoja architektas. – Juk holas dėl architektūrinių sprendinių (didelio aukščio, skaidraus fasado) tampa tarsi lauko dalimi, todėl neutrali aplinka kuriama naudojant didelio formato akmens masės plyteles ir grindims, ir tam tikrų dalių sienų dekorui. O apšvietimas projektuojamas taip, kad dar labiau išryškintų grafeno struktūrą bei grafiką.“ Panašiu principu parinkti baldai taip pat atitinka visas šiuolaikines baldų dizaino tendencijas.

 Trečio aukšto planas.

29

Architektūra

Koridorių, kabinetų, magistrantų darbo vietų interjero sprendiniams naudojami pagrindiniai principai: neutrali aplinka su saikingai naudojamomis spalvinėmis detalėmis. „Didžiausias spalvinis akcentas suteikiamas stiklinėms pertvaroms tarp kabinetų ir koridorių, – atskleidžia R. Bimba. – Šios pertvaros projektuojamos su grafika, imituojančia grafeno junginį, kaip tinklas apraizgiusį visą pastatą. Kaip skiriamasis institucijos ženklas tampa konkrečia spalva dažytos durys. Baldams taip pat naudojamos spalvinės detalės: konteinerių fasadai, pertvarėlės, lentynose pastatomos segtuvų dėžutės.

Laboratorijose sprendiniai labai panašūs kaip ir visur, tačiau spalvų čia stengiamasi naudoti mažiau. „Spalva gali trikdyti darbo procesą, todėl renkamasi neutralios spalvos bei tekstūros medžiagas, – sprendimą motyvuoja architektas. – Vienintelis akcentas gali būti prie plautuvių klijuojamos plytelės.“ Skersinis pastato pjūvis 600 ir 450 mm skersmens milžiniško pastato pamatai numatomi gręžtiniai monolitiniai. Laikančiosios pastato konstrukcijos – monolitinės kolonos ir monolitinės perdangos be rėmsijų. Pastato konstrukcijų pastovumas užtikrinamas įrengiant monolitines laiptinių sienas, liftų ir inžinerinių komunikacijų šachtas, ant kurių remiamos monolitinės perdangos. Taip pat papildomai numatyti vertikalūs metaliniai ryšiai tarp kolonų.

Monolitinė perdangos plokštė, įvertinant veikiančias padidintas apkrovas, numatoma maždaug 250 mm, denginio plokštė – 220 mm storio. Laiptinių, liftų ir inžinerinių komunikacijų šachtų sienos suplanuotos 200 mm storio. Laiptų maršai ir aikštelės taip pat numatyti iš monolitinio gelžbetonio.

Vidinio dengto kiemelio denginio laikančiosios konstrukcijos suplanuotos iš metalinių sijų. Vestibiulio berėmiam įstiklinimui tvirtinti numatytas metalinis uždarų profilių karkasas. Jis tvirtinamas prie cokolio, kolonų ir antrojo aukšto perdangos.

30

Įstiklintos fasadų sienos suplanuotos iš fasadinės stiklo paketų ir aliuminio profilių sistemos. Stiklo paketai numatyti su termiškai apdirbtu, šalčiui nelaidžiu rėmeliu. Administracinėse, mokslo darbuotojų ir kitose biuro tipo patalpose suprojektuoti langai varstomi dviem kryptimis, o laboratorijose, įsikūrusiose prie fasadinių pastato sienų, langai nevarstomi. Pirmojo aukšto stiklinės fasadų plokštumos ir langai padengti apsaugine smūgiui atsparia plėvele.

Siekiant sumažinti šildymo išlaidas, sienos, esančios pastato pietinėje pusėje, projektuojamos uždaros su daliniu įstiklinimu – langais. Sienos, juosiančios patalpas, kurioms keliami didesni reikalavimai, t. y. cheminių medžiagų saugojimo ir sandėliavimo, pagalbinės, techninės įrangos, projektuojamos iš plytų mūro arba keramzitbetonio. Visos pertvaros, esančios tarp pastato patalpų, projektuojamos iš surenkamų gipso kartono ir metalo karkaso profilių su normine mineralinės vatos izoliacija. Didesnio švarumo patalpų sienos kiek kitokios – iš daugiasluoksnių plokščių skydų. Atviros darbo vietos nuo holų, koridorių ir praėjimų atitveriamos grūdintu ir laminuotu stiklu, įrėmintu aliuminio arba šveisto plieno rėmais.

Stogo konstrukcijos viršutinė danga – garo izoliacija ir mineralinė vata. Hidroizoliacijai naudojama dviejų sluoksnių bituminė danga su smulkintos skaldos sluoksniu. Visoje stogo plokštumoje suformuojami nuolydžiai ir šildomos įlajos lietaus vandeniui nuvesti. Garų barjerai išdėstyti visose stogo konstrukcijose. Apsauginės tvorelės, inžinerinių įrenginių tvirtinimo elementai projektuojami iš nerūdijančio plieno arba cinkuoti. Ant visų stogo plokštumų projektuojami patekimai iš laiptinių, ant techninių patalpų stogo – nerūdijančio plieno arba cinkuotos metalo konstrukcijos kopėčios / laiptai. Priežiūros takai prie inžinerinių įrenginių įrengiami sutvirtinus viršutinės stogo dangos konstrukciją ir gaminami iš „HMS“ tipo grotelių arba analogiški.

Architektūra

Išskirtiniam pastatui – išskirtinės sistemos Atlikti visus projektavimo darbus ir suderinti išskirtiniame pastate įsikursiančių skirtingų organizacijų reikalavimus teko bendrovės UAB „Sweco Lietuva“ darbuotojams. Pagrindinis jiems keltas uždavinys – kaip galima glaudžiau bendradarbiauti su skirtingų institucijų mokslininkais ir parengti bei suderinti su užsakovu technologinį projektą, nes pastate suplanuota įrengti net 250 įvairios paskirties mokslinių laboratorijų. Kadangi technologinis projektas yra kiekvieno, taip pat ir šio objekto, pirminė ir bene svarbiausioji dalis, UAB „Sweco Lietuva“ specialistams teko sugaišti nemažai laiko, ieškant normatyvus atitinkančių sprendimų, tenkinančių architektūrą. Ir nors šie bei derinimo darbai užtruko ilgiausiai, juos bendrovė įveikė kaip ir didžiausią iššūkį: viename technologiniame objekte suderinti naujausias inžinerines sistemas (vandentiekio, nuotekų, elektros, dujų tinklais) ir architektūrinius sprendimus, atspindinčius Saulėtekio – studentų miestelio – mokslo dvasią.

įvairūs darbai su cheminėmis medžiagomis, ypatingas dėmesys skirtas patalpų vėdinimo sistemai, oro tiekimo ir oro šalinimo įrenginiams. „Nors patalpose su kenksmingomis medžiagomis bus dirbama labai nedaug, iš esmės tai bus tik tų kenksmingų medžiagų pėdsakai, neviršijantys ribinių rodiklių, tačiau vis vien buvo imtasi specialių priemonių, – tikina R. Šeškevičius. – Visas darbas vyks specialiose traukos spintose, kur oras bus nuolat ištraukiamas ir pakeičiamas. Jomis pasirūpins bendrovė „Fima“. Laboratorijoms ir specialioms didesnės švaros laboratorijoms vėdinti numatytos subalansuotos, kintančio oro srauto vėdinimo sistemos, kur oro tiekimo ir oro šalinimo įrenginiai yra su atskirų srautų šilumokaičiu, o vėdinimo sistemos yra higieninės (tinkančios „švariosioms patalpoms“). Kitos patalpos bus vėdinamos subalansuotomis, kintančio oro srauto vėdinimo sistemomis, kur oro tiekimo ir oro šalinimo įrenginiai yra su plokšteliniais šilumos rekuperatoriais.

„Pastatas privalėjo būti vizualiai ir architektūriškai labai brandus ir derėti prie tos nuostabios vietos, kurioje stovi, – prisimena UAB „Sweco Lietuva“ projektų vadovas Romualdas Šeškevičius. – Tačiau kartu tai itin sudėtingas technologiškai statinys.“ Atsižvelgiant į tai, kad laboratorijose bus atliekami  Skersinis pastato pjūvis.

31

Architektūra

Pastate taip pat projektuojamas automatizuotas šiluminis punktas, leidžiantis sureguliuoti šilumą taip, kad atitiktų kiekvienos mokslo įstaigos poreikius. Pastate numatytiems moksliniams tyrimams gali prireikti gerokai daugiau elektros pajėgumų nei kitos paskirties pastatams, todėl projektuotojams teko įveikti kitą uždavinį – užtikrinti pakankamus elektros srautus, tačiau bendrovės Jonas Jablonskis, „Sweco Lietuva“ bei „Fima“ ir bendrovės „Fima“ Rangos sprendimų departamento direktorius: su tuo puikiai susidorojo. Kartu pasirūpino ir galimybėmis „Švariąsias patalpas“ suprojektaupyti elektrą ten, kur įmatuosime ir įrengsime taip, kad noma. Pavyzdžiui, visi elektros jose atliekami moksliniai tyrimai būtų maksimaliai izoliuoti nuo apšvietimo bei kiti elektros aplinkos – dulkių, mikrobų, radiįrenginiai yra taupantys elekjo bangų, saulės spindulių ir kt.“ tros energiją. Pagal projektą NFTMC numatomos techninės priemonės, užtikrinančios energijos taupymą ir leidžiančios pasiekti energinio naudingumo B klasę. Tačiau racionaliai pasirinktas optimalus išorės sienų ir langų santykis leidžia sumažinti energinius šildymo poreikius. Pastate bus įdiegta valdymo sistema, ji padės automatizuotai ir efektyviai eksploatuoti, valdyti kitas pastato sistemas. Tokiu būdu bus kontroliuojamos ir mažinamos energijos sąnaudos. Už tai taip pat atsakinga bendrovė „Fima“. „Švariosiose patalpose“ – unikalių inžinerinių sprendimų derinys Būsimasis NFTMC – išskirtinis objektas ne tik dydžiu ar paskirtimi, bet ir technologijomis bei moksline įranga, kuri jame bus naudojama. Todėl nenuostabu, kad itin sudėtingi inžineriniai sprendimai patikėti tokių darbų patirtį ir itin kvalifikuotus darbuotojus turinčiai bendrovei „Fima“. Ši bendrovė naujojo mokslinio centro pastate suprojektuos ir įdiegs daugiau kaip 30 elektroninių inžinerinių sistemų. „Moksliniai objektai, tokie kaip šis centras, yra vieni sudėtingiausių inžinerine prasme, nes juose vykdoma veikla yra itin specifinė, darbo sąlygoms keliami labai griežti ir tikslūs reikalavimai. Šiame centre mes diegsime visas pagrindines elektronines inžinerines sistemas: nuo vaizdo stebėjimo ir elektros tiekimo sistemų iki itin sudėtingų vėdinimo bei vietinio vandentiekio sistemų aukštos saugumo klasės „švariosiose patalpose“.

32

Įdiegsime ir ne vieną specifinę sistemą, tenkinančią unikalius centro poreikius, pavyzdžiui, specializuotą laboratorinę įrangą“, – sako išmaniųjų inžinerinių sprendimų bendrovės „Fima“ Rangos sprendimų departamento direktorius Jonas Jablonskis. „Fima“ specialistai taip pat įgyvendins vieną svarbiausių projekto uždavinių – visiškai įrengs beveik 500 m2 užimančias devynias aukštos švarumo klasės (ISO5-ISO7) laboratorijas, vadinamąsias „švariąsias patalpas“, kurioms keliami ypač griežti triukšmo, vibracijų, mikroklimato, saugos ir kt. reikalavimai. Įrengdami šias patalpas, bendrovės „Fima“ specialistai įdiegs visą reikalingą techninę infrastruktūrą: nuo „patalpos patalpoje“ sumontavimo iki specializuotų vėdinimo, dejonizuoto vandens tiekimo bei elektroninių sistemų. Pasak „Fima“ Rangos sprendimų departamento direktoriaus, tokio lygio laboratorinėse patalpose svarbu viskas: apšvietimas, drėgmė, slėgis, temperatūra, garso ir kita izoliacija, oro švara, čia patenkančio vandens kokybė ir daug kitų parametrų, kuriuos leidžia valdyti pažangiausios inžinerinės sistemos. „Švariosios patalpos“ bus suprojektuotos ir įrengtos taip, kad jose atliekami moksliniai tyrimai būtų maksimaliai izoliuoti nuo aplinkos – dulkių, mikrobų, radijo bangų, saulės spindulių, kt. „Žinodami, kad Lietuvoje iki šiol tokių laboratorinių patalpų vienetai, suprantame, kad mums patikėta užduotis yra iš tiesų ambicinga. Tačiau, projektuojant „švariųjų patalpų“ inžinerines sistemas, mums buvo naudinga ankstesnė mūsų patirtis, įgyta įrengiant itin aukšto III bei II biologinės saugos lygio laboratorijas Nacionalinei visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijai, tad užsakovui galėjome pasiūlyti inovatyvių ir efektyvių sprendimų, – sako J. Jablonskis – Keliamų reikalavimų griežtumui iliustruoti galėčiau pateikti vėdinimo, oro paruošimo ir automatizavimo sistemų, kurias esame suplanavę diegti, pavyzdį. Šio centro „švariosiose patalpose“ montuosime vėdinimo sistemas bei cirkuliacinius oro filtravimo modulius su trijų pakopų filtravimu. Tokie galingi HEPA filtrai leidžia užtikrinti ypač aukštą oro švarumą ir jo dažną cirkuliaciją patalpose. Dėl laboratorijos darbo specifikos įdiegsime sistemą, kuri užtikrins iki 30 kartų per valandą oro pasikeitimą „švariosiose patalpose“, kai, pavyzdžiui, biuro patalpose reikalaujama tik trijų kartų“, – pasakoja „Fima“ specialistas. Vienoje iš aukštos švarumo klasės laboratorijų bus įrengtas vadinamasis organinės elektronikos klasteris. Šis klasteris suteiks galimybę kurti, gaminti ir testuoti puslaidininkines organines technologijas, o tai atveria naujų galimybių mokslo laimėjimus pritaikyti verslo srityje. Organinės puslaidininkinės medžiagos gali būti įvairiai naudojamos elektronikos pramonėje, plonų tranzistorių gamybai, organinių šviesos diodų (OLED) šviestukams, kurie, pavyzdžiui, gali būti pritaikomi itin plonų televizorių gamybai. Taip pat galima kurti naujus organinius junginius, kurie galėtų būti naudojami plonasluoksnių saulės elementų gamybai ir kitose srityse.

Architektūra

Pastato procesų valdymas bei automatizacija Įrengdami itin svarbią ir būtent šiam mokslo centrui pritaikytą pastatų valdymo sistemą (PVS) bendrovės „Fima“ specialistai apjungs pastato vėdinimo, šildymo, šaldymo, dūmų šalinimo, gaisro gesinimo, dujų nuotėkio kontrolės, elektros tinklo įrenginių, bendrųjų patalpų ir teritorijos apšvietimo valdymo sistemas į bendrą PVS sistemą. Čia taip pat bus integruota energinių sąnaudų apskaitos ir archyvavimo sistema. Ji leis lengvai paskirstyti sąnaudas vidiniams vartotojams ir patogiai vykdyti energinių sąnaudų analizę.

PVS suprojektuota taip, kad būtų galima greitai ir paprastai prijungti pastato sistemų įrenginius, šias sistemas plėsti, keisti jų valdymo parametrus ir pan. Svarbius procesus valdysianti sistema bus palyginti paprastai valdoma. Inžinerinėse patalpose bus sumontuota speciali įranga – vaizdo siena iš keturių 1 m įstrižainės ekranų, žiniatinklio (angl. web) serveris, sudarysiantis sąlygas internetu stebėti sistemų darbą ir nuotoliniu būdu atlikti nuostatų pakeitimus.

Mokslinio centro aptarnaujantis personalas visą informaciją apie inžinerinių sistemų būklę ir veiklos rezultatus stebės planšetiniais kompiuteriais bei darbo vietose esančia stacionaria IT įranga, gaus trumpuosius pranešimus apie sistemos gedimus. „Visos pastato inžinerinės sistemos bus modernios, patikimos, lengvai eksploatuojamos, taip pat taupančios energiją. Projektuodami jas orientavomės ir į inžinerinio personalo poreikius, jų darbo patogumą. Šiuolaikinės technologijos padės patogiai ir greitai prižiūrėti bei valdyti pastato sistemas pačioje sistemų sumontavimo vietoje“, – sako J. Jablonskis.

Moderniausias pastatas statomas harmoningai su gamta Statant moderniausią mokslinį pastatą, nepamirštas ir motinos gamtos vaidmuo. Todėl atliekant visus darbus bus stengiamasi kiek įmanoma išsaugoti aplink esančius vertingus medžius, sutvarkyti esamą, nusistovėjusią pėsčiųjų takų sistemą. Nemažai triūso prireiks ir

 Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo

iškilmingoje simbolinės kapsulės įkasimo ceremonijoje.

prie kiemo esančiam parkui. Jį planuojama sutvarkyti, o pastato kiemuose ir prie fasadų papildomai pasodinti dekoratyvių klevų, užsėti veją.

Teritorijoje ir pastato kiemuose bus įrengtos poilsio aikštelės su lauko suoliukais ir apšvietimu. Pėsčiųjų šaligatviai, ūkinis kiemas ir pravažiavimai sklypo teritorijoje grindžiami skelto granito arba betoninėmis trinkelėmis. Sklypo šiaurinėje dalyje numatoma atvira 2,5 lygio, 302 vietų lengvųjų automobilių antžeminė aikštelė. Automobilių saugyklos fasadai projektuojami iš lengvų aliuminio arba šveisto plieno konstrukcijų. Grindys dengiamos elastinga, nelaidžia vandeniui „Pro-tech“ arba analogiška danga. Siekiant apriboti važiavimo greitį, planuojama įrengti greičio mažinimo kalnelius. Visa įvažiavimo ir išvažiavimo bei gaisrų gesinimo valdymo sistema bus susieta su pastato kontrolės praėjimo sistema. 

33

Statyba

NEKILNOJAMOJO TURTO RINKOS AKTYVUMAS: priežastys ir perspektyvos Bendra komercinio nekilnojamojo turto (NT) investicijų vertė dar nepasibaigus šiems metams jau siekia 430 mln. litų ir, palyginti su 2012 m., yra net 193 % didesnė.

Ar NT rinkos tunelio gale matoma šviesa nėra dar vieno priešais atvažiuojančio traukinio žibintas? Kalbamės su Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovu Mindaugu Statulevičiumi ir „Raidla Lejins & Norcous“ nekilnojamojo turto ir infrastruktūros praktikos grupės vadove advokate Simona Oliškevičiūte-Cicėniene.

Šių metų pirmąjį pusmetį Lietuvoje pastebimas nekilnojamojo turto rinkos suaktyvėjimas. Kuo jis pasireiškia?

Mindaugas Statulevičius (M. S.): Per pirmą pusmetį Lietuvoje buvo sudaryta pirkimo ir pardavimo sandorių 21 % daugiau nei metus prieš tai. Daugiau parduota ir naujos statybos butų. Lūkesčiai – vienas svarbiausių NT rinkos indikatorių, o po truputį atsigaunant ekonomikai vis daugiau pirkėjų ryžtasi atnaujinti savo būstą, investuoti turimas lėšas.

Net ir bankuose laikomi pinigai šiuo metu nuvertėja, o investicijos į NT gali padėti išlaikyti turimų pinigų vertę, todėl dalis pirkėjų perka būstą nuomai kaip investiciją. Pirkėjai po sunkmečio reiklūs: jie ieško patikimo turto investicijai, todėl auga ir naujo būsto paklausa.

Simona Oliškevičiūtė-Cicėnienė (S. O. C.): Rinkos atsigavimą stebime jau nuo 2013 m. pradžios. Sudarytų investicinio nekilnojamojo turto sandorių skaičiui būdingas išskirtinis augimas, gerėja komercinių patalpų užimtumo rodikliai, pastebimas nuoseklus nuomos kainų augimas, tęsiami ir pradedami nauji stambių NT objektų plėtros projektai. Sudaryta nemažai reikšmingų sandorių. Šio aktyvumo priežastys privačios ir komercinės paskirties NT rinkoje yra panašios ar skirtingos?

M. S.: Atsigavimą abiejose rinkose lemia gerėjantys lūkesčiai – tiek gyvenamojo NT, tiek komercinio. Augančios gyventojų pajamos, atei-

34

Statyba

Simona OliškevičiūtėCicėnienė, „Raidla Lejins & Norcous“ nekilnojamojo turto ir infrastruktūros praktikos grupės vadovė advokatė: „Pastarųjų metų patirtis įrodė, kad užtikrinant tinkamą pinigų srautą ir kuriant vertę itin svarbus yra profesionaliai atliekamas turto valdymas, taip pat vertintina ir pačių nuomininkų kokybė – reputacija, profesionalumas, finansinis pajėgumas ir kitos aplinkybės“.

Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos vadovas: „Atsigavimą abiejose rinkose lemia gerėjantys lūkesčiai – tiek gyvenamojo NT, tiek komercinio. Augančios gyventojų pajamos, ateinančios užsienio investicijos augina ir komercinio NT poreikį bei prekybos erdvių paklausą“.

35

Statyba

nančios užsienio investicijos augina ir komercinio NT poreikį bei prekybos erdvių paklausą. Verta pastebėti, kad šios tendencijos kol kas pasireiškia daugiausia Vilniuje.

S. O. C.: Sandorių sėkmę komercinės paskirties rinkoje, be kita ko, lėmė tai, kad sumažėjo ilgą laiką buvęs atotrūkis tarp NT objektų savininkų lūkesčių ir potencialių pirkėjų. Taip pat pirkėjų finansinės galimybės ir pardavėjų lūkesčiai dėl rinkos stabilizacijos. Sumažėjus lūkesčių skirtumams, didesnė tikybė ir sėkmingoms deryboms bei sandoriams sudaryti. Didėjantis investicinio NT turto likvidumas ne vieną skatina peržiūrėti turimą NT portfelį ir realizuoti sukauptą vertę. Aktyvumą lėmė ir tai, kad dalis Lietuvoje veikiančių nekilnojamojo turto fondų baigia savo veiklos laikotarpį ir pradeda valdomo turto portfelio išpardavimo procedūras.

Bendra komercinio NT investicijų vertė siekia 430 mln. litų. Palyginti su 2012 m., tai yra 193 % daugiau. Ar šis aktyvumas neatrodo neproporcingas, signalizuojantis apie naujo „perkaitimo“ požymius, ar tiesiog 2012 m. sandorių nevyko?

M. S.: Ši suma tikrai nėra pavojingas signalas. Tiesiog po netrumpo sąstingio rinka pajudėjo, atsirado investuotojų, dalis turto perėjo į kitas rankas.

S. O. C.: Investicijų į komercinių patalpų segmentą augimui šiuo metu yra visos prielaidos, todėl pirmojo 2013 m. pusmečio šuolis buvo tikėtinas ir laukiamas. Tai nulėmė didėjantis rinkos likvidumas, taip pat didelės vertės modernaus, kokybiškai ir profesionaliai valdomo komercinio turto pa-

36

Statyba

siūla. Esant tokių stambių komercinio nekilnojamojo turto objektų pasiūlai, galima kalbėti ir apie didesnį investuotojų susidomėjimą. Tai rodo tiek augantis sudaromų sandorių skaičius, tiek ir konkurencija dėl parduodamų objektų.

Pagal kokius kriterijus sprendžiama, ar finansuoti nekilnojamojo turto projektą? Ar yra specifinių skirtumų tarp privačios ir komercinės paskirties projektų?

M. S.: Šis klausimas labiau skirtas bankams. Plėtotojai, savo lėšomis finansuojantys projektus, pirmiausia vertina patrauklumą vartotojui, ilgalaikes perspektyvas ir rinkos poreikį šiandien ar po kelerių metų. Bankai, vertindami projektą, esminį dėmesį kreipia tiek į projekto, tiek į plėtotojo „gyvybingumą“, ne paskutinėje vietoje lieka ir nusistovėję tarpusavio santykiai, ypač išgyvenant NT krizę.

S. O. C.: Investicija į komercinį NT iš esmės pagrįsta pinigų srautu iš nuomos, kitaip tariant, perkamosios nuomos pajamos. Todėl turi būti užtikrinta galimybė tiksliai prognozuoti ir suskaičiuoti tiek pajamas, tiek sąnaudas ir tinkamai apsidrausti nuo rizikos. Šiuo atžvilgiu yra svarbi aiški ir patraukli NT objekto koncepcija, tinkama lokacija, nuomininkų struktūra, rinkos situaciją ir tendencijas atitinkanti nuomos kainodara, ilgalaikės, teisiškai ir ekonomiškai gerai struktūruotos nuomos sutartys. Pastarųjų metų patirtis įrodė, kad užtikrinant tinkamą pinigų srautą ir kuriant vertę itin svarbus yra profesionaliai atliekamas turto valdymas, taip pat vertintina ir pačių nuomininkų kokybė – reputacija, profesionalumas, finansinis pajėgumas ir kitos aplinkybės. Objektuose, kurie įsigyjami siekiant papildomai investuoti ir atnaujinti ar sukurti papildomą vertę, svarbu pati idėja ir strategija, kaip tai įgyvendinti.

Kokius reikšmingiausius privačios ir komercinės paskirties projektus, kurie buvo parduoti šiais metais, įvardytumėte? Kokie perspektyvūs, ambicingi, jūsų nuomone, NT turto projektai šiuo metu plėtojami?

M. S.: Šiemet rinkai buvo pristatytas pirmasis A klasės daugiabutis namas, šiuo metu bendrovė „Schage“ vykdo projektą „Quadrum“, pagal BREEM technologiją statomas biurų pastatas, „Loft Town“ baigia išplėtoti buvusią Kuro aparatūros gamyklos teritoriją, Vilniuje pradeda įsibėgėti labai ambicingas „Paupio“ projektas Užupyje, kur didžiulė senų gamyklų teritorija virs sutvarkytu nauju kvartalu, sostinėje bus iškeliamas Lukiškių kalėjimas, „Vilbra“ pertvarko duonos kepyklos teritoriją miesto centre, versdama ją gyvenamosiomis erdvėmis, ir kiti projektai.

S. O. C.: Sudarytas ne vienas reikšmingas sandoris – parduoti trys„Icor“ grupės valdomi verslo centrai Vilniuje, verslo centras A. Goštauto g. 40, „Danske Bank“ biurų pastatas Vilniuje, sudarytas sandoris dėl naujai statomo prekybos parko „Domus Pro“. Paskelbta apie verslo centro „Vilniaus verslo uostas“, prekybos centro „Europa“ pardavimą.

Nuomos kainų augimas ir patalpų užimtumo didėjimas nurodomi kaip viena pagrindinių investicinių grąžų. Kokia dinamika jaučiama šiame sektoriuje šiais metais?

M. S.: Būsto rinkoje grąža iš nuomos išlieka panaši – 5–8 %, atsižvelgiant į didžiųjų miestų ir turto segmentą. Atgijo ir sandėlių nuomos kainų augimas, tai pirmiausia galima paaiškinti eksporto plėtra.

Nuomos pajamų stabilumas išskiriamas kaip viena patraukliausių investicinių grąžų. Ar pastarieji metai (įskaitant ir krizinį laikotarpį) šį teiginį patvirtintų?

M. S.: Krizinis laikotarpis buvo išbandymas visoms verslo šakoms. Šiandien investicinė grąža iš nuomos vėl stabili ir viena patraukliausių.

Kokias komercinio nekilnojamojo turto perspektyvas prognozuotumėte 2014 metais? Kokios priežastys lemtų augimą arba, atvirkščiai, – kritimą?

M. S.: Spalį Vilniuje pradėtos prekybos parko „Domus Pro“ statybos, 2014–2015 m. planuojami dar bent penki nauji prekybos centrai, naujas prekybos parkas Žirnių gatvėje, į rinką ateina naujas žaidėjas – vokiečių „Lidl“ tinklas. Viskas susiję su teigiamais lūkesčiais ir numatomu ekonomikos pakilimu, prie to prisideda ir prognozuojamas euro įvedimas 2015 metais.

S. O. C.: Dėl padidėjusios kokybiškų objektų pasiūlos dabar yra ne tik tinkamas metas parduoti, bet ir investuoti. Šiuo metu egzistuoja palankios sąlygos įsigyti aukščiausios kokybės komercinio nekilnojamojo turto objektus ir per vidutinį laikotarpį gauti patrauklią investicijų grąžą iš vertės pokyčio, atsirasiančio per ateinančius kelerius metus dėl šalies ekonomikos atsigavimo, patalpų nuomos kainos ir užimtumo didėjimo, tam tikrais atvejais – turto valdymo pagerinimais ar papildomos vertės sukūrimo, pasirenkant originalią NT objekto vertės atkūrimo ar plėtros strategiją. Tad vykstantys sandoriai turėtų būti užbaigti, na, ir apskritai gerėjantys NT rinkos rodikliai leidžia, matyt, tikėtis teigiamų tendencijų ir ateinančiais metais.

Ar komercinio NT aktyvumas tradiciškai jaučiamas tik Vilniuje, ar ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Kokia situacija Kaune ir Klaipėdoje?

M. S.: Iš esmės taip, ypač biurų segmente. Kituose regionuose ir segmentuose labai svarbus indėlis pritraukiant investuotojus tenka laisvajai ekonominei zonai (LEZ) Kaune ir Klaipėdoje. Numatomi plėtoti nauji LEZ projektai mažesniuose rajonuose – Marijampolėje, Kėdainiuose, Panevėžyje kurs darbo vietas ir šiose apylinkėse. Klaipėdoje komercinio NT plėtra vyksta didinant ir jūrų uosto veiklą. 

37

Statyba

38

Naujasis Kauno traumos ir skubios pagalbos centras sudﾄ葉ingumu nusileidﾅｾia tik NASA

Statyba

Eglė Kajauskaitė

Kiek daugiau nei per metus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų sklypo teritorijoje išdygęs modernus, 15 500 m2 trečio (aukščiausio) lygio Traumos ir skubios pagalbos centras jau netrukus po savo stogu priims ligonius. Beveik pusė tūkstančio naujojo centro darbuotojų žmonėms pagalbą teiks moderniausiose operacinėse, reanimacijos patalpose, laboratorijose, diagnostikos kabinetuose bei slaugymo palatose, kur vienu metu galės gydytis beveik du šimtai pacientų.

Tai išskirtinis pastatas, jame visą parą bus teikiamos intensyviosios terapijos, abdominalinės chirurgijos, krūtinės chirurgijos, neurochirurgijos, ortopedijos-traumatologijos aukščiausio lygio paslaugos. Anot naujojo centro architekto Virginijaus Juozaičio, projektuoti sudėtingiau būtų nebent atominės elektrinės arba NASA pastatus.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė VšĮ Kauno klinikos – didžiausia ir viena moderniausių daugiaprofilinių gydymo įstaigų Lietuvoje. Už Traumos ir skubios pagalbos centro statybas atsakingos patyru-

Virginijus Juozaitis, „JAS“ architektas

sios bendrovės „Mitnija“ atstovai tvirtina, kad jų įmonei laimėtas konkursas šio pastato statyboms reiškia ne tik iššūkį, bet ir didelį pripažinimą. Anot „Mitnijos“ statybos direktoriaus Valentino Cilciaus, šio darbo imtasi žinant, kad Kauno klinikų traumos ir skubios pagalbos centro statyba yra vienas didžiausių šiuo metu Kaune įgyvendinamų statybos projektų, o jo vertė siekia 51,6 mln. litų (be PVM). „Šio centro statyba sudėtinga ne tik dėl objekto specifikos, techninių bei technologinių sprendimų. Papildomai turėjo-

 LSMUL Všį Kauno klinikų sklypo

planas. Viena iš galimų plėtros vizijų.

39

Statyba

 Statinys 4+1 aukštų (rūsys, 3 aukštai, techninis aukštas) – 4 891 m2 užstatymo ploto gydymo paskirties Traumų ir skubios pagalbos centras

 STATYTOJAS LSMUL VšĮ Kauno klinikos

 Projektuotojas UAB „JAS“

me rūpintis ir užtikrinti, kad statybos darbai kuo mažiau paveiktų kituose, šalia esančiuose, klinikų korpusuose dirbančiųjų, taip pat ligonių ir lankytojų komfortą. Tai labai specifinis ir jautrus objektas – puikiai suprantame, kad statome pastatą, kuriame bus gelbėjamos žmonių gyvybės. Todėl kiekvienas mūsų, taip pat mūsų subrangovų bei tiekėjų sprendimas turi būti tinkamai pasvertas ir atliktas nepriekaištingai“, – teigia V. Cilcius.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad tai vienas iš nedaugelio objektų, kuriame „Mitnijos“ statybininkai turėjo įrengti net du tunelius (jų bendras ilgis siekia beveik 230 m), 17 operacinių, atskirus reanimacijos ir skubios pagalbos

40

skyrius, taip pat patalpas laboratorijoms, diagnostikai ir netgi malūnsparnio nusileidimo aikštelę. „Per savo statybininko karjerą dar neteko vadovauti statybai tokio objekto, kuriame tektų įrengti malūnsparnių nusileidimo aikštelę ir pastate sumontuoti net 731 duris“, – šypsosi V. Cilcius. Pasak jo, šio ypatingo objekto statybai naudojami moderniausi techniniai ir inžineriniai sprendimai, o jie, žinoma, turi atitikti griežtus tokiems objektams Europos Sąjungoje taikomus reikalavimus. „Pavyzdžiui, pastato techniniame aukšte sumontuotos modernios šalčio mašinos su integruotais šilumos siurbliais. Na, o operacinėse patalpose įrengiamos nerūdijančio plieno sienos, padengtos atestuota antibakterine danga“, – keletą specifinių sprendimų pamini „Mitnijos“ statybų direktorius. „Manau, kad tai – aukščiausio technologinio sudėtingumo statinys, kuriame nuolat viskas tobulėja ir keičiasi.

Todėl sunkiausia buvo spėti su vis atnaujinamais technologiniais poreikiais ir „medicininėmis madomis“. Kol projektavome pastatą, medicinos technologijos ir valstybės galimybės įsigyti naujausią techniką gerokai pasikeitė, statant ir vėl keitėsi, todėl kaskart turėjome operatyviai priimti naujus sprendimus. Bet susidorojome, – paklaustas, kaip pats vertina jau nuveiktus darbus, teigė

Statyba

UAB „JAS“ architektas V. Juozaitis. – Tik dirbdami kartu su konsultantais medikais, technologais ir medicininės įrangos tiekėjais galėjome įgyvendinti pagrindinį uždavinį – pastatyti unikalų pastatą, teiksiantį įvairiapusiškas medicinines paslaugas. Pastatą, taupantį lėšas šilumai, komunikacijoms, suteikiantį idealias sąlygas ligoniams transportuoti.“ Taip vietoje tarybinių laikų gremėzdiškų ūkio pastatų ir daržų išdygo keturių aukštų gelžbetoninių kolonų ir sijų karkaso pastatas su cokoliniu aukštu.

Beje, jį statant pamąstyta ir apie ateitį – pamatai, perdangos ir laikantysis karkasas suprojektuoti taip, kad ateityje būtų galima pristatyti papildomus du ligonių palatoms skirtus aukštus ir perkelti techninį aukštą.

Pastate naudotos „Peikko PSB“ perdangų praspaudimo armatūros leidžia ne tik sumažinti gelžbetoninių monolitinių perdangų plokščių storį, bet ir atsisakyti sijų, taip padidinant naudingąjį patalpų aukštį ir sumažinant statybos sąnaudas. Nors šios perdangos plokščių praspaudimo armatūros iš pirmo žvilgsnio nėra niekuo unikalios, tačiau pasirinkimą lėmė dar ir tai, kad PSB armatūros gaminiai lengvai įrengiami, be to, palengvina ir pagreitina gelžbetoninių plokščių armavimą atramų zonose.

Išskirtinės, bene steriliausios Lietuvos operacinės Dalį pastato mūrinių vidaus pertvarų įrengė MB „Mureka“. Ši bendrovė taip pat buvo atsakinga už kai kurių pastatų patalpų vidinių sienų tinkavimą, glaistymą, dažymą, ir atskirų mūrinių pastato fasadų įrengimą bei sienų apšiltinimą akmens vata, apdailinant struktūriniu tinku. Pasak bendrovės vadovo Artūro Korniko, aukščiausio lygio Traumos ir skubios pagalbos centro statybos buvo vienas svarbiausių jų įmonės projektų. „Pagrindinis mums iškeltas uždavinys – kokybiškai ir laiku atlikti visus mums pavestus darbus. Su juo mes puikiai susidorojome. – tvirtina MB „Mureka“ vadovas A. Kornikas. – Darbus atlikome pagal architektų paruoštą projektą, atitinkantį visus šiuolaikinius reikalavimus.“ A. Korniko teigimu, rasti bendrą kalbą su užsakovu ir numatytus darbus atlikti greitai ir kokybiškai buvo paprasčiau, nes visos šio pastato statybose dirbusios įmonės bendradarbiavo sklandžiai. „Generalinis rangovas – didelė, patyrusi įmonė, objektui skyrusi patyrusį projekto vadovą, mums tikrai pavyko išvengti daug nesusipratimų, pasiekti maksimalų rezultatą“, – sakė MB „Mureka“ vadovas. A. Korniko teigimu, šiuo inovatyviu objektu jie neapsiribos. „Šis projektas padėjo

41

Statyba

Projektuojamo Traumų ir skubios pagalbos centro struktūra

 RŪSYS Centro personalo persirengimo patalpos Panaudotų medicinos priemonių laikino saugojimo, nešvarių skalbinių rūšiavimo sandėliai Techninės patalpos Pagalbinės patalpos Du jungiamieji tuneliai Dalis patalpų neįrengiama – sandėlių paskirtis

 1 aukštas Skubios pagalbos skyrius suaugusiesiems Skubios pagalbos skyrius vaikams Diagnostiniai, konsultaciniai, apžiūrų kabinetai GMP automobilių bei savarankiškai atvykusių pacientų stoginės.

 2 aukštas Intensyviosios terapijos skyrius suaugusiesiems Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius vaikams Operacinių skyrius

 3 aukštas Palatų aukštas Traumatologijos klinika Mišrių traumų skyrius Septinis skyrius

 4 aukštas Ventkameros

mūsų įmonei paūgėti, jis buvo glaudžiai susijęs su mūsų atliekamais darbais, be to, didelių apimčių. Šiuo metu toliau plėtojame statybos paslaugas, kiti mūsų objektai taip pat yra susiję su mūro, gelžbetonio konstrukcijų montavimo darbais, – vardija A. Kornikas. – Jau statome biokuro katilinės Kaune administracinį pastatą, taip pat vykdome administracinės paskirties pastato Kaune fasado įrengimo darbus. Tad nestovime vietoje, toliau išlaikome tempą, įgytą šiame objekte.“ Išorinės pastato sienos mūrinės, o vidinėms pertvaroms pasirinkti keramzitiniai blokeliai. Stiklinės centro pertvaros sumontuotos su aliuminio rėmais. Nemažai dėmesio projektuotojai skyrė ir kitam šio ypatingo statinio aspektui – patogiam susisiekimui. Juk kelios sekundės čia gali lemti žmonių gyvybę, todėl judėti pastate turi būti lengva ir patogu. „Turėjo būti patogūs ir greiti ryšiai ne tik tarp pastate numatytų skyrių ir laboratorijų, bet ir geras ryšys su gretimais klinikų pastatais, – tvirtina architektas V. Juozaitis. – Taip atsirado pneumatinis paštas ir tunelis bei galerija, jungianti su kitais pastatais.“ Pasirūpinta ir ligonių artimųjų patogumu, įrengtos patogios laiptinės ir liftai, specialūs ligoniniai liftai, pritaikyti ligoniams vežti.

42

Specialiose patalpose (operacinėse, operacinių pasiruošimo zonose ir vaistų zonose šalia operacinių) bus įrengtos varstomos (automatinės ar rankinės) arba stumdomos durys. Ypatingas dėmesys skirtas ir tam, kad būtų užtikrintas sterilumas. Šias ypatingas duris parūpinsiančios bendrovės „Glasma Service“ vadovas Česlovas Frišmantas tvirtina, kad šis Traumos ir skubios pagalbos centras bus vienintelis Lietuvoje, taip kruopščiai pasirūpinęs operacinių, o tai reiškia – savo pacientų – saugumu. „Tokio lygio durys Lietuvoje bus sumontuotos, ko gero, pirmą kartą, – tvirtina Č. Frišmantas. – Jos pagamintos iš nerūdijančio plieno, o jų paviršius bus padengtas specialia medžiaga, atsparia bakterijoms, t. y. turės sertifikuotą antibakterinį paviršių.“ Dar daugiau, atsižvelgiant į ES reikalavimus, šio centro operacinių durys bus ne tik antibakterinio paviršiaus, bet ir hermetiškos. „Jei operacinė yra uždaryta – į ją iš išorės oras nepateks, tad nepateks ir jokių bakterijų, – tikina UAB „Glasma Service“ vadovas. – Taigi šitas pastatas bus pirmas Lietuvoje, kur chirurgai, operuodami operacinėje, bus visiškai ramūs, kad aplinka yra neužteršta.“ Taip pat pasirūpinta ir operacinių trijų lygių vėdinimo sistema, ypač gerai išvalančia orą. Sistema suprojektuota taip, kad iš viršaus paduodamas švarus oras 1 m aukštyje vėl ištraukiamas, todėl nuo grindų niekas nebekyla. Operacinių sienos taip pat pagamintos iš medžiagų su antibakteriniais paviršiais.

Pagrindinis uždavinys – nepermokėti už šildymą Nemažai dėmesio skirta ir pastato langams. Jie turėjo atlikti ne tik estetinę, bet ir daug kitų funkcijų. Nuspręsta rinktis kokybiškiausią variantą – plastikinių rėmų, šešių kamerų profilio, 82 mm pločio langus. Vienas pagrindinių uždavinių, keltų langus montavusiai bendrovei UAB „Windowsa“, – užtikrinti, kad šaltuoju metų laiku, o jis Lietuvoje trunka palyginti ilgai, pro langus neišeitų šiluma. „Užsakovas pageidavo turėti kokybiškus ir šiltus langus su dideliais kriterijais šilumos varžai, – pasakoja UAB „Windowsa“ direktorius Vytautas Mitkevičius. – Reikėjo pagalvoti, kokią prekę pasiūlyti, nes užsakovas norėjo, kad tai būtų originalūs, ilgalaikiai A klasės langai su keičiamomis profilio tarpinėmis. Nemažai laiko prireikė ir sprendimams, kaip ir kur įstatyti langus, kad jie dar labiau taupytų šilumą. Nusprendėme montuoti juos į apšiltinamąjį sienos sluoksnį, o ne pačioje mūro angoje, kad išvengtume šalčio tilto ir išlaikytume daug aukštesnę vidinių angokraščių ir vidinio lango paviršiaus temperatūrą.“ Užsakovams bendrovė pasiūlė optimaliausią sprendimą, o visus darbus bendrovės darbuotojams pavyko atlikti sklandžiai ir sutartu laiku. „Naudojome naujos kartos 90 mm storio kokybiškus vokiškus langus su 44 mm storio stiklo paketais, – sako V. Mitkevičius. – Šiems langams būdinga

Statyba

labai didelė varža, jų šilumos laidumo koeficientas – 0,9 W/(m²/K). Naujame moderniame pastate naudojome bene geriausius gaminius iš plastiko, esančius rinkoje.“ Langus projektavusi bendrovė nepamiršo pasirūpinti ir ligonių ramybe. Palatose gulintys pacientai bus apsaugoti nuo lauko triukšmo, įstatytų langų garso izoliacija ne mažesnė kaip 34 dB. Pagal architektų sumanymą palatų langai sudaryti iš dviejų dalių – viršutinės ir apatinės, kad pacientams būtų patogiau. Visų langų apatinės dalys turi būti varstomos trimis kryptimis (atidarymas, atvertimas ir mikroventiliacija), kad pagal poreikius būtų užtikrinta palatos oro gaiva šaltuoju metu pernelyg neišleidžiant šilumos, o vasarą, atvirkščiai, būtų galima plačiai atverti langus ir pasimėgauti šiluma. Vėdinimo funkciją privalo turėti ir visų langų viršutinė dalis (viršlangis), tam numatyta atvertimo funkcija, valdoma specialiu lankstiniu varstymo mechanizmu. „Stogo hidroizoliacinė danga įrengta taip, kad užtikrintų ilgalaikę pastato hidroizoliacinę apsaugą ir eksploatacinį stogo patikimumą. Projekto prilydomos stogo dangos parinkimą nulėmė jo specifika: stogo konstrukcija, parapetų aukštis, didelis skaičius ventiliacinių angų, išeinančių ant stogo, saugos turėklai, žaibolaidžiai, išvedžioti ir pritvirtinti prie stogo pagrindo ir t. t.

Tik aukščiausios klasės prilydoma danga tiko šiems sudėtingiems mazgams“, – tvirtina bendrovės „Mida LT“ techninis specialistas Aleksėjus Lisovskis. – Parinkome patį geriausią produktą – prilydomąją elastomerinę bituminę ritininę stogų ir hidroizoliacinę dangą, gaminamą pagal LST EN 13707:2005+A2:2010 reikalavimus. „Mida Technoelast“ išsiskiria puikiomis techninėmis, ilgalaikiškumo ir kokybės charakteristikomis. Šiai stogo dangai reikalinga minimali priežiūra, ji išsiskiria mažomis eksploatacinėmis sąnaudomis per visą stogo naudojimo laiką“. Pasak specialisto,

objektui buvo naudoti du „Mida Technoelast“ dangos sluoksniai – apatinis ir viršutinis. „Stogo hidroizoliacija turi būti įrengiama iš dviejų tarpusavyje pilnai suklijuotų polimerinės bituminės dangos sluoksnių, kur viršutinio sluoksnio dangos viršus pabarstytas ultravioletinius spindulius atspindinčiu sluoksniu, – teigia A. Lisovskis. – Aukščiausios klasės dangos techninės savybės garantuoja atsparumą ekstremaliomis sąlygomis bei esant įvairiai klimato temperatūrų kaitai. Svarbu paminėti ir tai, kad mūsų gaminamų stogų dangų sudėtyje nėra žmonėms ir gyvūnams pavojingų medžiagų, kas ypač aktualu tiek gydymo įstaigoms, tiek ir privatiems gyvenamiesiems namams“.

Inžinerinės sistemos Įrengiant šį milžinišką centrą, buvo kruopščiai apmąstytos ir itin svarbios tokio lygio pastatui inžinerinės sistemos. Numatyta, kad pastato šildymas bus centralizuotas ir tiekiamas iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės viešosios įstaigos Kauno klinikų (KMUK) esančios katilinės, užtikrinančios nenutrūkstamą šildymą iš dviejų alternatyvių šaltinių. Esamos KMUK katilinės kuro šaltinis – gamtinės dujos ir miesto šilumos tinklai.

Naujojo Traumos ir skubios pagalbos centro vandentiekis ir nuotekos, buities nuotekos bei lietaus nuotekos prijungiamos prie miesto tinklų. Suplanuota, kad visos čia atsirandančios medicininės atliekos bus utilizuojamos centralizuotai per KMUK prižiūrinčias įmones.

Galimo neigiamo poveikio aplinkai šaltinių nebus, nes pastatas statomas specialiai tam skirtoje teritorijoje, vadovaujantis detaliuoju planu, higienos ir statybinėmis taisyklėmis bei normomis.

43

Statyba

generalinis RANGOVAS

subRANGOVAi

tiekėjai ir gamintojai

Kiekviena patalpa rado savo vietą Pastatas suprojektuotas taip, kad juo būtų patogu naudotis ir personalui, ir pacientams, ir juos aplankyti atėjusiems artimiesiems. „Centras iš tokios pačios paskirties pastatų išsiskiria kokybe: platūs koridoriai, naujausia aparatūra, šviesios palatos, palatos su tualetais ir dušais. Lengvas patekimas ligoniams ir lankytojams, patogiai išplanuotos patalpos“, – nuveiktais darbais džiaugiasi architektas V. Juozaitis.

Cokoliniame centro aukšte, kurį naudos tik personalas, įrengtos jiems skirtos persirengimo patalpos bei techninės patalpos ir sandėliai. Taip pat čia įrengti minėtieji trys jungiamieji tuneliai, kuriais patogu apeinant pagrindinio įėjimo žmonių srautus judėti iš ir į pastatą. Pirmajame aukšte įrengti skubios pagalbos skyriai vaikams ir suaugusiesiems bei svarbiausi diagnostiniai, konsultaciniai, apžiūrų kabinetai, nes į juos pirmiausia ir ateina pacientai. Na, o visuose kituose aukštuose įsikūrė medicinos centro skyriai.

Pagal projektą numatyta, kad personalas maitinsis kituose klinikų korpusuose esančiose valgyklose ar kavinėse. Tačiau darbuotojų patogumui personalo poilsio patalpose bus įrengtos specialios virtuvėlės. Skubios pagalbos skyriuje pacientams maitinimo paslaugos neteikiamos (išskyrus vaikų poskyrį, kur numatyta virtuvėlė), o štai Traumatologijos klinikos aukšte numatoma virtuvėlė pacientų maistui tiekti. Sutaupyta vietos neįrengiant didelių virtuvių, nes maistas centre bus gabenamas iš maisto bloko.

Pritaikytas žmonėms su negalia Naujasis centras visiškai pritaikytas žmonėms su negalia priimti, kiekviename skyriuje įrengtos specialiai jiems tinkamos palatos. „Pastatas visiškai atitinka visus higienos reikalavimus, pritaikytas žmonėms su negalia“, – tvirtina architektas. Viskas apgalvota iki smulkmenų, todėl vežimėliuose sėdintys žmonės galės lengvai savarankiškai patekti į bet kurią pastato dalį, laisvai judėti ir naudotis visomis pagrindinėmis bei pagalbinėmis lankytojams skirtomis patalpomis. Žmonėms su negalia pritaikytas ne tik pagrindinis įėjimas į pastatą, bet ir visos pagrindinės paskirties bei lankytojams aptarnauti skirtos patalpos, taip pat patekti į šias patalpas skirti praėjimai, koridoriai, holai ir kt. Atsižvelgiant į šių žmonių poreikius, suplanuotas ir aukščių skirtumas. Jis tarp pastato išorės prie pagrindinio įėjimo ir bendro holo bei pirmo aukšto minimalus – 1,5 cm, todėl žmonėms su negalia patekti į korpusą problemų nekils. Patogūs ir gana platūs keleiviniai liftai, kiekviename pastato aukšte numatytas bent vienas pritaikytas sanitarinis mazgas.

Interjeras neutralus ir subtilus „Daugiausia dėmesio skyrėme aptarnavimo patogumui, – paklaustas, į ką daugiausia dėmesio kreipė planuodamas pastato interjerą, sakė architektas V. Juozaitis. – Nenaudojome ryškių spalvų, visur stengėmės rinktis natūralias ir ilgalaikes medžiagas.“ Fasadų apdailai pasirinktos patvarios ir mūsų klimato juostoje išbandytos medžiagos, pagrindinis tūris – klinkerio plytos, laiptinės – tinkas (mineralinis), techninės patalpų antstatas – skarda. Dalis fasado bei vidinis atriumas – stiklo vitrinos su aliuminio rėmais. Cokolis – tinkuotas. Patalpų apdailai parinktos gerai valomos, ilgalaikės, patogios eksploatuoti medžiagos, o ten, kur daug plaunama vandeniu, sienų apdailai naudojamos glazūruotos plytelės.

Pastato grindims pasirinkta ritininė danga, lubos – surenkamos modulinės. Koridoriuose, holuose – akustinės. Sienos – tinkuotos ir dažytos, numatoma papildoma sienų apsauga. „Išsprendėme akustinius reikalavimus: tylios palatos, operacinės ir koridoriai, – tvirtina architektas. – Nėra erdvių, kur būtų girdimas aidas ar neaiški kalba. Kiek teko susipažinti su užsienio pavyzdžiais, ši ligoninė niekuo nesiskiria nuo naujausių europinių ligoninių. Sudėtingesnės galėtų būti tik atominės elektrinės ar NASA statybos.“ 

44

Statyba

„Prieš tai mūsų bendrovės elektrikai 100 km už poliarinio rato esančioje rūdos kasykloje vykdė 75 MW galingumo elektros įrengimo ir montavimo darbus. Tai – trijų Kauno HES veikiančių generatorių galia. Šį projektą taip pat užbaigėme 18 dienų anksčiau, nei buvo numatyta jo pabaiga“, – komentavo įmonės vadovas.

 14 km ilgio tunelių „Norra Länken“

sistema po Stokholmu.

Inžinieriams iš Lietuvos – milžiniški skandinavų projektai Elektros inžinerijos, projektavimo ir įrengimo paslaugų bendrovei „EugenSA“ skandinavai patiki įspūdingus projektus. Vienas tokių – elektros įrengimo darbai naujai statomame 14 km ilgio Stokholmo šiaurinio aplinkkelio tunelyje „Norra Länken“, kuriame persipina septyni keliai. „Jeigu tokį nutiestų Vilniuje, jis tęstųsi beveik po visu miestu. Švedams rūpi ekologija, todėl nemažą dalį transporto eismo nori nukreipti po miestu“, – pasakojo UAB „EugenSA“ generalinis direktorius Eugenijus Voisiat. „EugenSA“ darbai su šiuo projektu, kurio investuotojas – „Trafikverket“ (Lietuvos kelių direkcijos analogas Švedijoje), trunka dvejus metus. Objekte nuolat dirba apie 50 žmonių iš Lietuvos. Vienu metu darbui į Švediją buvo deleguoti net 108 specialistai.

„EugenSA“ specialistai vykdo darbus ir Norvegijoje. Šiuo metu jie pradeda gyvenamųjų namų su komercinės paskirties patalpomis ir požemine stovėjimo aikštele Osle patalpų ir lauko kompleksinius elektros bei silpnų srovių instaliacijos darbus, taip pat įrengia stovėjimo aikštelių apšvietimą.

Dar vienas nemažas projektas nuo rugsėjo pradžios įgyvendinamas Suomijoje. „Mes atliekame elektros instaliacijos darbus bendrovės „TUI Cruises“ statomame kruiziniame laive. Iš viso Suomijoje jie ketina pastatyti penkis kruizinius laivus, tad tikimės gauti užsakymų dirbti ir su kitais laivais“, – planus atskleidė vadovas.

Nors atrodo, kad Lietuvos įmonei lengvai sekasi gauti užsakymų Skandinavijoje, E. Voisiat prisipažįsta – įžengti į šią rinką, kur sutelkta 70 % bendrovės veiklos, nebuvo lengva. „Skandinavijoje mūsų niekas nelaukė. Ten atėjome kaip konkurentai, bet pamažu pradėjome tirpinti ledus, įgyti jų pasitikėjimą“, – kalbėjo generalinis direktorius. Beveik visus įmonei patikėtus darbus atlieka lietuviai. Jie į Skandinavijos šalis vyksta kaip į komandiruotes.

Bendrovės „EugenSA“ verslo plėtros vadovas Darius Vasionis džiaugėsi, kad įmonė suteikia galimybę inžinieriams ne tik dirbti pagal specialybę Skandinavijoje vykdomuose objektuose, neatitrūkstant ilgam nuo Lietuvos, bet ir tobulėti specifiniuose projektuose, tapti darbų bei projektų vadovais. „Mūsų tikslas – išlaikyti Lietuvoje paruoštus gerus specialistus, kad jie neemigruotų į kitas šalis, kuriose, norėdami užsidirbti pragyvenimui, dirba ne pagal specialybę, – sako D. Vasionis. – Dirbdami užsienyje, mūsų specialistai perima skandinavų kolegų žinias ir vėliau gali jas panaudoti Lietuvos projektuose.“ 

„EugenSA“ darbuotojai tunelyje sumontavo 15 nepertraukiamos srovės šaltinių, nutiesė 11 km priešgaisrinės signalizacijos, įrengė 260 priešgaisrinės signalizacijos detektorių, 300 vaizdo kamerų, 120 avarinių telefonų, 5 300 šviestuvų, pastatė 300 nukreipiančiųjų bei 200 avariniu ženklų, 500 šviestuvų evakuaciniuose išėjimuose ir paklojo 18 km nerūdijančio plieno kabelių kopėtėlių. Taip pat sumontuota 150 galingų ventiliatorių, garsinio informavimo, durų kontrolės ir žmonių evakuacinių bei daug kitų elektros ir saugos sistemų. Darbus tunelyje tikimasi baigti 3–4 mėnesiais anksčiau, nei yra numatytas galutinis terminas. Šis tunelis – ne vienintelis stambus projektas, kurį bendrovė vykdė Švedijoje.

45

Statyba

STOGO PRIKLAUSINIŲ APSAUGA NUO APLEDĖJIMO Julius Justinavičius Visi suprantame, kokį pavojų kelia ant stogų atbrailų, karnizų, lietaus vandens latakų pakibę varvekliai, lietvamzdžiuose susikaupę ledo „kamščiai“. Deja, retas praeivis, valdos savininkas ir net pastato eksploatacijos inžinierius pagalvoja, kuo gali baigtis tradicinis mechaninis, bet saugos požiūriu ne itin vykęs sniego, prie stogo dangos prišalusio ledo valymas nuo šlaitinio ar plokščiojo stogo. Sunkus laužtuvas, ilgakotis ledo kirtiklis, aštrūs sniego kastuvo ašmenys nėra subtilūs darbo įrankiai, o ir darbo vieta ant stogo nenuteikia rūpestingam, neskubriam darbui.

Nelaimingi atsitikimai su praeiviais, sniego valytojų traumos yra žymiai retesnės už trivialius stogo dangos, kritulių vandens nutekinimo sistemų, žaibosaugos, komunikacinės įrangos pažeidimus. Pastaruoju metu ant stogų ėmus montuoti energiją gaminančią įrangą (saulės kolektorius, modulius, vėjo turbinas), ši stogų eksploatavimo problema tampa dar aktualesnė. Šiame straipsnyje aptarsime priemones, kurios galėtų būti įvardijamos kaip stogų apledėjimo profilaktika. Žinoma, geriausia tokios problemos profilaktika – pagrindinės stogų apledėjimo sąlygos (sniegą tirpdančios šilumos nuostolių per stogo dangą ir karnizinę dalį) eliminavimas, tačiau tai atskira tema.

Stogo dangos, lietvamzdžių, latakų, karnizų apledėjimo galima vengti įvairiais (alternatyviais) būdais. Šias priemones galima suklasifikuoti į kelias grupes. Pirmoji – architektūriniai bei konstrukciniai sprendimai: šiuo metu galiojančiame statybos techniniame reglamente (STR 2.05.02:2008 „Statinių konstrukcijos. Stogai“) tiesiog nurodyta, kad „stogo konstrukcija turi būti tokia, kad ties karnizais nesusidarytų ledo varvekliai, nuo stogo nekristų sniego nuošliaužos, būtų saugu valyti, prižiūrėti ir remontuoti stogą…“ (10 p.). Sukonkretinę ir praplėtę šį reikalavimą, turėtume projektuoti ir statyti pastatus su itin patikima stogo (palėpės) šilumos izoliacija ir kuo didesniu šlaitinio stogo nuolydžio kampu (ne mažesniu kaip 28–30°, ant tokio stogo šlaito šviežiai iškritęs sniegas beveik nesusilaiko), kuo paprastesne forma – be neigiamo nuolydžio vietų ir horizontalių aikštelių, iškilusių stoglangių bei kitokių potencialių sniego „kišenių“ ir pan. Matyt, visuotinas tokių reikalavimų laikymasis yra nerealus, nes stogas yra svarbi pastato architektūrinės kompozicijos dalis, kurios atsisakyti dėl specifinių funkcionalumo reikalavimų retas kuris architektas ar užsakovas sutiks.

46

Pagrindine stogo bei karnizų, atbrailų ir ypač jo priklausinių – latakų, lietvamzdžių – apsaugos nuo apledėjimo priemone laikytinas inžinerinis techninis sprendimas – potencialių ledo sankaupų tirpdymas specialiais šildymo įrenginiais – šilumą išskiriančiais elektriniais kabeliais ar vamzdeliais su cirkuliuojančiu neužšąlančiu šilumnešiu.

Tinkamai sumontuoti šie įrenginiai neleidžia susidaryti ledo dangai ir ledo „kamščiams“ lietvamzdžiuose bei latakuose, ant stogo nebesikaupia dideli kiekiai sniego, galima nesibaiminti jo slinkties. Svarbu, kad šildantys elementai būtų sumontuoti ne tik stogo dalyse, kur kaupiasi sniegas ir ledas, bet ir tuose ruožuose, kur gali tekėti atlydžių metu susidaręs vanduo – latakuose, prie vandens surinkimo angų, lietvamzdžiuose ir jų apačioje, prie šaligatvio latakų ar nutekinimo griovelių arba lietaus kanalizacijos surinkimo kolektorių žiotyse, būtinai žemiau įšalo ribos. Tokios ledą ir sniegą tirpdančios sistemos yra efektyviausios atlydžių laikotarpiu (vėlyvą rudenį, ankstyvą pavasarį, švelnios žiemos metu), todėl svarbu, kad jos būtų sukomplektuotos su jautriais aplinkos sąlygų registravimo jutikliais (aplinkos oro temperatūros, santykinio drėgnio, kritulių intensyvumo bei jų pokyčių) ir tinkamais automatinio valdymo įrenginiais (esant pastoviai žemai temperatūrai arba gana aukštai teigiamai temperatūrai, tokia sistema turi išsijungti, nes ledo sluoksnis ant stogo tokiomis sąlygomis jau nebesusidaro). Manoma, kad mūsų geografinėse platumose tokia sistema dirba nuo 30 iki 45 parų per metus, nors tai dar priklauso ir nuo jos valdiklių programavimo. Pavyzdžiui, turtingesnėje Vakarų Europoje ar JAV ji vertinama ir kaip komforto elementas (naudojama eksploatuojamuose stoguose, terasose, balkonuose, turi tąsą išorės laiptuose, net prie įeigų į pastatus, sarginių šunų voljeruose), todėl santykinai šiltesnio klimato geografinėse zonose, bet turtinguose kraštuose ji eksploatuojama net ilgiau.

Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių dažniausiai naudojamos elektrinių šildymo kabelių sistemos – už skystųjų neužšąlančių šilumnešių vamzdelių sistemas jos yra funkcionalesnės, santykinai paprastesnės montuoti ir eksploatuoti, jose lengviau aptikti pažaidas ir t. t. Tiesa, JAV, Kanadoje, kartais ir Skandinavijos šalyse pastatų karnizuose gali būti montuojami lankstūs vamzdeliai su cirkuliuojančiu skystu šilumnešiu (glikoliu), tačiau ši sistema yra ne tokia lanksti kaip šilumą išskiriančių elektrinių kabelių pynės.

Statyba

Ledą tirpdantys elektriniai kabeliai skirstomi į dvi grupes: varžiniai (arba rezistoriniai) ir reguliuojamo šilumos išsiskyrimo (montuotojų dar vadinami „save reguliuojančiais“). Pirmuosiuose kabeliuose šilumą išskiria didelę varžą turinti metalinė izoliuota šerdis, kuria teka elektros srovė. Tokiuose kabeliuose šilumos išsiskyrimas bus vienodas per visą jų ilgį – ir ledo sluoksnyje latake, karnizo sniego pusnyje, lietvamzdyje ar atviroje krituliais nepadengtoje stogo dangos vietoje. Tai reiškia, kad tokiame kabelyje išskiriama šiluma naudojama neracionaliai. Kitas šių kabelių trūkumas – ribotas vienos sekcijos ilgis, todėl kartais juos sunku panaudoti ant didelio ploto ir aukštų pastatų, o įmanomi problemos techniniai sprendimai sistemą kiek pabrangina. Kita vertus, vis dėlto šie varžiniai kabeliai bus mažiausiai 1,5–2 kartais pigesni už reguliuojamo šilumos išsiskyrimo kabelius. Juose šilumą išskiria puslaidininkis, esantis tarp dviejų elektros laidininko gyslų. Nors šie kabeliai yra kiek brangesni, tačiau jais šildomos tik ledo „kamščių“ ir sniego sankaupų vietos, jie, veikiant sistemos veiklą reguliuojančiai elektronikai, į aplinkos sąlygas reaguoja adekvačiai – elektros energija naudojama žymiai taupiau. Be to, tokius kabelius galima karpyti norimo ilgio atkarpomis, o lietvamzdžiuose užtenka vienos tokio kabelio gijos (nebūtina kilpa kaip su varžiniais kabeliais). Ledo tirpdymo sistemų montuotojams ir eksploatuotojams toks reguliuojamo šilumos išsiskyrimo kabelis taip pat patogus – jis mažiau jautrus perkaitimui, kai susipina du ar keli kabeliai, neperkais jis ir dėl latakuose ar lietvamzdžiuose susikaupusių lapų, purvo. Dėl to tokių kabelių gamintojai jiems suteikia net keliolikos metų garantiją.



Nuotraukos iš „Ruukki” archyvo.

Kitos ledą ir sniegą ant stogo tirpdančių kabelių alternatyvos nėra tokios efektyvios arba daugumai atrodo

47

Statyba

b) sumažina ledo ir sniego bei stogo dangos paviršinę sukibtį (adheziją) ir skatina savaiminę ledo bei tirpstančio sniego slinktį nuo stogo; c) akivaizdžiai sumažina stogo dangos vandens įgėrį, joje formuoja paviršinį vandenį atstumiantį sluoksnelį ir palengvina ištirpusio vandens nutekėjimą, neleidžia jam susilaikyti dangos paviršiuje.



Nuotrauka iš „Ruukki” archyvo.

pernelyg sudėtingos ir neilgalaikės, o paprastas mechaninis valymas – pavojingas, brangiai kainuojantis ir neefektyvus užsiėmimas. Ant stogų užsilipę ir kastuvais bei laužtuvais mojuojantys valytojai dažnai pažeidžia stogo dangą ar įvairius komunikacinius elementus. Deja, ir kiti ledo bei sniego sankaupų mechanizuoto valymo metodai (ultragarsinis, mechaninis impulsinis ir t. t.) kol kas yra mažai efektyvūs, būtini nemaži stogo dangos konstrukcijos bei tvirtinimo pakeitimai arba (ir) santykinai brangi, mažai paplitusi, dažnai pagal individualų projektą gaminama įranga.

Daugiau vykę yra vadinamieji cheminiai apsaugos nuo apledėjimo būdai. Pavyzdžiui, stogo dangos paviršių galima apdoroti medžiagomis, kurios: a) gerokai pažemina ledo susidarymo temperatūrą (esant –10…–15 °C ar net šiek tiek aukštesnei, bet pastoviai neigiamai temperatūrai, stogas nebeapledėja, todėl tokios medžiagos naudojimas prasmingas esant dažniems atlydžiams ir ne itin žemai temperatūrai, o jos koncentracija gali būti ir nedidelė);

48

Pirmajai medžiagų grupei priklausytų iš aviacinės technikos perimtos specialios stogo, latakų ir karnizų dangos – purškalai su itin žemoje temperatūroje užšąlančiais skysčiais (glikoliu ir pan.). Deja, jos yra netvarios (nuplaunamos lietaus, suyra veikiamos saulės spindulių) ir netechnologiškos: pastato stogas juk ne lėktuvas, kaip kelis ar net keliolika kartų per sezoną jomis nupurkšti stogą, neaišku, kaip jas panaudoti lietvamzdžiuose? Kita vertus, mūsų šalyje būta mėginimų prekiauti ir tvaresnėmis ledo bei sniego sukibimą su stogo medžiagomis mažinančiomis dangomis (b ir c grupių medžiagomis), tačiau, spėjame, tokios dangos nėra itin paklausios. Tikėtina, kad tai lemia jų kaina, gal abejojama jų patikimumu, nors šioms su apledėjimu padedančioms kovoti dangoms gali būti panaudotos ir nanotechnologijos – itin smulkios dalelės, nanovamzdeliai ir pan. Užsienio literatūroje teigiama, kad 1 m2 stogo apdorojimas tokiomis medžiagomis, be darbo užmokesčio, kainuoja nuo 10 iki 20 Lt, nors šių purškiamų, tepamų voleliu ar net teptuku dangų sąnaudos priklauso nuo pagrindo savybių, būklės (vidutiniškai 0,3–0,5 l/m2). Dažniausiai šios medžiagos yra skaidrūs, stogo, latakų spalvos beveik nepakeičiantys vienkomponenčiai ar dvikomponenčiai (sumaišomi naudojimo metu) skysčiai, kurie išdžiūvę stogo dangos paviršiuje suformuoja ploną ir itin slidžią plėvelę, išvaizda panašią į maistui ruošti naudojamų indų tefloninį paviršių. Tokia plėvelė šlaitinio stogo dangos sukibimą su ledu sumažina apie 8–12 kartų, ji sumažina ir mineralinių stogo dangų (keraminių ar betoninių čerpių, beasbesčio šiferio) vandens įgėrį bei eroziją, sulėtina varinės ar aliuminio dangos oksidavimąsi, papildomai nuo korozijos saugo plieninius stogo dangos lakštus.

Cheminė šių preparatų sudėtis gali būti labai įvairi – specialus polimeras, panašus į jau minėtą tefloną, arba vandenį atstumianti (hidrofobinė) silikoninė polimerinė danga.

Pigesnės alternatyvos – akriliniai preparatai, specialūs karnizų apatiniams paviršiams nutepti skirti emaliai (šios priemonės gali būti ir spalvinamos). Tačiau didžiausias iššūkis tokių dangų kūrėjams – ne jų cheminės sudėties parinkimas, o dangos atsparumas ultravioletiniams spinduliams, eroziniam slenkančio ledo ir miesto dulkių poveikiui. Dažniausiai tokioms dangoms jų kūrėjai suteikia 2–5 metų garantinį laikotarpį, po kurio jas vėl reikėtų atnaujinti. Matyt, ši aplinkybė stabdo didesnę tokių dangų panaudą. Įdomu, kad ir Skandinavijos šalyse šios dangos naudojamos tik kaip papildoma stogų apledėjimą stabdanti priemonė kartu su įprastais ledą tirpdančiais kabeliais. 

Statyba

LIETVAMZDŽIŲ SISTEMOS – KAS SVARBU Apie lietaus nuvedimo sistemų pasirinkimą, montavimą ir savybes pasakoja „Ruukki Lietuva“ rinkodaros vadovas Mantas Grigaliūnas. Į ką rekomenduotumėte atkreipti dėmesį renkantis lietaus nuvedimo sistemą?

Rekomenduojama atsižvelgti į skardos storį, labai svarbu pasidomėti, ar skardos latakai Mantas Grigaliūnas, ir lietvamzdžiai apsauginiais bendrovės „Ruukki Lietuva“ polimerais padengti iš abierinkodaros vadovas jų pusių. Kokybiškas turi būti ne tik kiekvienas padengimo sluoksnis, t. y. cinkas, pasyvuojantis sluoksnis, gruntas ir polimerinė danga, bet ir pats plienas. Kai kurios rinkoje pigiau siūlomos plieninės lietaus nuvedimo sistemos yra pagamintos iš tam nepritaikytos plonos skardos arba padengtos galutiniu dažų sluoksniu tik iš vienos pusės, t. y. iš išorinės. Tokiu atveju latako ir lietvamzdžio vidinis paviršius bus padengtas tik paruošiamuoju sluoksniu (gruntu) ir jis nėra tinkamas gaminiams eksploatuoti lauke. Žiemos metu lietvamzdžių ir latakų viduje susidaro ledas, rudenį prikrenta lapų, vasarą labiau veikia ultravioletiniai spinduliai, tad tinkamai „RUUKKI“ lietaus vandens nuvedimo sistema

nepadengtas plienas tampa labiau pažeidžiamas, greičiau gali prasidėti korozija – o tai labai sutrumpina visos lietaus nuvedimo sistemos eksploatavimo laiką.

Iš ko gaminamos jūsų siūlomos sistemos, kokiomis savybėmis jos išsiskiria? „Ruukki“ visiškai kontroliuoja visą gamybos procesą: turime savo plieno liejyklas bei metalo apdorojimo gamyklas Suomijoje. Lietaus nuvedimo sistemoms naudojame 0,6 mm storio specialios markės konstrukcinio plieno skardą. Šis plienas yra ne tik atsparesnis korozijai, bet ir tvirtesnis, atsparesnis lenkimui. Visos sistemos dalys iš vidaus ir iš išorės padengtos ilgalaike polimerine danga „Pural®“. „Pural®“ – tai „Ruukki“ sukurta originali danga, atspari ultravioletiniams spinduliams, atmosferos poveikiui, rūgštims ir mechaniniam poveikiui (braižymuisi, lenkimui, smūgiams ir t. t.). Tokia lietaus nuvedimo sistema ilgai išlaiko ryškią spalvą, neskilinėja, nesideformuoja net ir esant dideliems temperatūros svyravimams.

Ar jūsų sistemos tinka įvairių tipų stogams?

Taip, „Ruukki“ lietaus nuvedimo sistemą galima montuoti ant bet kokio tipo šlaitinių stogų. Kelių skersmenų, skirtingų spalvų sistemą galima pritaikyti įvairiems architektūriniams sprendimams. Šios sistemos tinka tiek naujiems, tiek renovuojamiems pastatams, neatsižvelgiant į tai, ar jie individualūs, ar visuomeniniai, dengti čerpėmis, šiferiu ar bet kuriomis kitomis stogų dangomis.

Ką reikėtų akcentuoti, montuojant lietaus nuvedimo sistemas? „Ruukki“ tam pateikia detalią montavimo instrukciją su daugybe patarimų, iliustracijų. Naudojantis instrukcija, lietaus nuvedimo sistemą susimontuoti nėra sudėtinga ir pačiam, darbui naudojami įprasti įrankiai: ruletė, suktuvas, paprastas metalo pjūklelis, plaktukas. Beje, norint nupjauti nereikalingą lietvamzdžio ar latako dalį, griežtai draudžiama naudoti abrazyvinius pjovimo diskus.

Dirbant su jais nudeginami apsauginiai sluoksniai, iškart prasideda korozija ir prarandama garantija.

Kokios garantijos suteikiamos lietaus nuvedimo sistemoms? „Ruukki“ savo lietaus nuvedimo sistemoms suteikia 20 metų garantiją. Kiekviena pagamintos produkcijos partija yra testuojama įmonės laboratorijose dirbtinai sukuriant agresyvias aplinkos sąlygas specialiose kamerose. Pavyzdžiui, dirbtinas lietus, druskingas rūkas, sieringos dujos, ir visa tai derinama su staigiais temperatūros pokyčiais. Taip sukuriamos greitesnės atmosferinio poveikio sąlygos. Laikas parodė, kad tinkamai prižiūrimos, t. y. reguliariai iš latakų išvalant lapų, spyglių, šakelių sąnašas, „Ruukki“ lietaus nuvedimo sistemos eksploatuojamos kelis kartus ilgiau, nei joms suteikiama garantija.  Dėkoju jums už pokalbį.

49

Statyba

FASADINIŲ SIŪLIŲ SANDARIKLIŲ ATMAINOS IR PAGRINDINĖS SAVYBĖS

50

Statyba

Julius Justinavičius

Vienas lyg ir beprasidedančios stambiaplokščių daugiabučių namų renovacijos darbų etapų – jų fasadinių siūlių sutvarkymas ar atnaujinimas. Ta proga verta prisiminti rinkoje dominuojančius sandariklius, jų sudėtį, pagrindines eksploatacines ir technologines savybes.

Pastatų fasadiniuose paviršiuose matomos sandarikliais užpildytos deformacinės siūlės gali skirti labai įvairias fasadines medžiagas, o ir siūlių paskirtis skirtinga (temperatūrinės, „tikrosios“ deformacinės, technologinės, dekoratyviosios ir t. t.), todėl jų konstrukcinis sprendimas, panaudotų sandariklių bei pagalbinių medžiagų atmaina priklauso nuo įvairių veiksnių.

Paprastai senos statybos renovuojamuose daugiabučiuose namuose, daugelyje pastatų iš monolitinio gelžbetoninio konstruktyvo, mūriniuose pastatuose pasirenkami mažo tamprumo modulio, ne visiškai sukietėjantys ir apibrėžtos formos neturintys tepamieji sandarikliai, nors transporto ir technologinės paskirties statiniuose, kur betonavimo darbų kultūra yra aukštesnė, kai esama garantijos, kad siūlės storis bus vienodas, gali būti naudojami ir santykinai didesnio tamprumo modulio iš įvairių plastikų suformuotieji sandarikliai. Jiems būdinga tam tikra forma, bet jie taip pat gali deformuotis – ištysti ar susispausti – kaip ir tepamieji sandarikliai. Šie sandarikliai yra suformuoti iš įvairių polimerinių medžiagų gamyklose, tiekiami jau paruošti naudoti, todėl statybininkui aikštelėje juos lieka tik tinkamai įklijuoti į siūlę arba įtaisyti į konstrukcijos klojinį. Kartais šie sandarikliai dar vadinami standžiaisiais, tačiau dauguma jų naudojami naujos statybos pastatuose, specifinės paskirties infrastruktūros statiniuose, todėl čia jų neaptarinėsime.

Sandarikliai įvardijami pagal dominuojančio rišiklio cheminę sudėtį, o viena pagrindinių jų savybių – deformatyvumas. Šis yra skirtingas: reklaminiuose tekstuose dažniausiai įvardijama išplėsto sandariklio deformacija prieš jam nutrūkstant (matuojama išplėtimo procentais nuo pradinio pločio ir gali siekti šimtus ar net tūkstančius procentų). Objektyvesnis rodiklis – leistina santykinė deformacija, įvertinama pagal leistiną sandariklių išsiplėtimą / susispaudimą kintančio pločio siūlėje. Ji įvertinama priimtinu procentiniu siūlės pločio pokyčiu, kuriam esant, sandariklis dar išlieka tamprus. Aišku, kad svarbu ir kiek tokių siūlės pločio pokyčių nesuirdamas ir neatplyšdamas gali atlaikyti konkrečios atmainios sandariklis. Visi šie rodikliai ir vidutinės jų vertės surašytos lentelėje. Joje pateiktos ir šiuolaikinių pastatų fasaduose jau nebenaudojamų, bet mūsų stambiaplokščių pastatų siūlėse dar aptinkamų bituminių sandariklių savybės, tad galima palyginti.

Pagrindiniai reikalavimai, keliami fasadinių kintamo pločio ir santykinai stabilių siūlių konstrukcijoms ir medžiagoms:

 estetiniai: sandarikliu užpildytos siūlės neturėtų pernelyg išsiskirti fasadiniame paviršiuje arba, jei jomis fasadas padalijamas specialiai, akcentuojant vizualinę ritmiką, – privalo išsiskirti (spalva, dalinai ir forma) fasadiniame paviršiuje arba turėtų būti dažomos ir išlikti vienodos (storio, spalvos, formos tolygumas);  konstrukciniai: siūlės turi būti numatytos tik tam tikrose fasado vietose – skirtingo aukščio, formos pastatų sanglaudose, tikėtino skirtingo pastato dalių sėdimo, didžiausių arba itin skirtingų temperatūrinių deformacijų vietose ir pan.;  funkciniai: privalo užtikrinti siūlės sandarumą ir reikiamo dydžio konstrukcinių elementų (sieninių plokščių, atskirų pastato dalių) deformacijas;  ilgalaikiškumo: sandariklių ir kitų siūles užpildančių medžiagų atsparumas šalčio poveikiui, saulės (ultravioletiniams (UV)) spinduliams, pagrindinių savybių išlaikymas kaip galima ilgesnį laikotarpį;  technologiniai: į vertikalias siūles tepamas sandariklis turi būti tiksotropiškas – savaime netekantis, polimerizuota plėvelė jo paviršiuje turi susidaryti sparčiau kaip per 20–30 min.; kartais reikalaujama, kad sandariklį būtų galima naudoti žemoje temperatūroje; sandarikliais užpildytos siūlės privalo būti lengvai prieinamos, apžiūrimos ir tinkamos daug kartų užpildyti, periodiškam remontui.

51

Statyba

Sandarikliai su butilkaučiuku, dar vadinami butilo sandarikliais (izopreno kaučiuko ir izobutileno kopolimerizacijos produktas), gali būti įvairios sudėties (lentelė). Tai vienos seniausiai naudojamų atmainų sandarikliai, nors dabar šis sandariklis dažniausiai naudojamas įvairiose fasadinio stiklinimo sistemose (jis gali būti dažomas), metalinių konstrukcijų siūlėse ir ten, kur nesitikima didelių deformacijų. Vienkomponentis butilo sandariklis netinka užpildyti apvandenintoms, terasų, grindų ir panašių horizontalių paviršių siūlėms, todėl jis pamažu keičiamas geresniais, kuriems būdingos pranašesnės savybės – didesnis deformatyvumas, gerokai mažesnis susitraukimas (butilo sandarikliai kietėdami susitraukia apie 18 %). Tiesa, matyt, visiškai šių sandariklių nebus atsisakyta – jie be gruntavimo ir papildomo paviršiaus paruošimo puikiai sukimba su pagrindu, gerai atlaiko klimato poveikius, yra itin tinkami naudoti siaurose siūlėse.

Polisulfidiniai sandarikliai formuojami iš sintetinių polimerų – polisulfidinio kaučiuko. Jų dažyti nerekomenduojama, nes eksploatacijos metu deformuojasi žymiai daugiau nei bet kuri dažų plėvelė – saugiai gali išlaikyti 15–20 % siūlės išsiplėtimą ar susiaurėjimą. Didžiausias polisulfidinio sandariklių pailgėjimas prieš nutrūkstant – vidutiniškai 1 000 %. Jie išsiskiria geru sukibimu su dauguma fasadinių paviršių, bet prieš tai juos dar reikia apdoroti sukibtį gerinančiu gruntu. Dėl to šie sandarikliai nėra itin mėgstami statybininkų, o Lietuvoje dažniau naudojami fasadų stiklinimo sistemose, fasaduose iš aliuminio (metalo) arba eksploatuojami apvandeninti inžinerinės ir transporto, vandens pramogų infrastruktūros statiniuose, daugiaaukštėse automobilių stovėjimo aikštelėse: iš visų atmainų sandariklių tokioms eksploatacijos sąlygoms jie yra tinkamiausi. Kita vertus, sandarinimo medžiagų gamintojai siūlo ir fasadinės paskirties sandariklius (tinkamus užtaisyti mūro, betono, gamtinio akmens siūlėms). Deja, jų negalima naudoti siūlėms, kuriose buvo panaudotos bituminės ar alyvomis, aliejais modifikuotos medžiagos – tokias siūles reikia išvalyti, išgremžti mechaniškai. Dėl to šie sandarikliai ne visada tinka rekonstruojamuose stambiaplokščiuose pastatuose.

Silikoniniai sandarikliai – viena dažniausiai naudojamų šios paskirties statybinių medžiagų. Jie yra santykinai pigūs, technologiški, iš visų atmainų fasadinių sandariklių išsiskiria mažiausiu susitraukimu (iki 3 %), o nelipniais tampa jau po 1–3 valandų. Šie sandarikliai dažniausiai naudojami vienkomponenčiai, bet gali būti ir dvikomponenčiai. Jie gerai sukimba su dauguma fasadinių paviršių (mediena, statybine keramika, betonu, aliuminiu, gamtiniu akmeniu), tepami nenuteka nuo vertikalių paviršių.

Tiesa, dėl sanitariniuose mazguose naudotų ne itin geros kokybės silikoninių sandariklių (prisiminkite nuo pelėsio pajuodusias, neuždažomas ir sunkiai nuvalomas siūles), palyginti didelio vandens įgėrio (iki 0,8–1,2 %) specialis-

52

tai juos vertina ne itin gerai. Todėl šie sandarikliai kartais netinka cokolinėse, dažnai įmirkstančiose pastatų dalyse.

Iš esmės jie yra tinkami naudoti smarkiai besideformuojančioms fasadinėms siūlėms (kai kurių atmainų silikoniniai sandarikliai prieš nutrūkdami pailgėja 10–14 kartų).

Kita vertus, šios atmainos sandariklių nederėtų naudoti tada, kai siūlėse gali išsiskirti alyvos, gelžbetoninių dirbinių formų tepimo priemonių, dažų tirpiklių, plastifikatorių – dėl sąveikos su šiomis medžiagomis silikoniniu sandarikliu užtaisyta siūlė gali tapti dėmėta.

Fasado siūlių remontui nepatogu tai, kad naujai tepamas silikoninis sandariklis nesukimba su anksčiau užteptuoju, be to, juo užtaisytos siūlės yra palyginti lengvai praduriamos (jis iš visų atmainų sandariklių yra mažiausiai atsparus koncentruotoms apkrovoms), o tai ypač aktualu pirmajame aukšte dėl galimo vandalizmo. Be to, dauguma silikoninių sandariklių netinka naudoti akmens (marmuro, smiltainio, kvarcito) plokštėmis apdailintam fasadui – jų rišiklis ir kiti skystieji komponentai migruoja į uolieną, ją ardo arba paviršiuje sudaro į riebalus panašias dėmes. Todėl tokiu atveju rekomenduojama naudoti specialų gruntą arba kitokios atmainos sandariklį.

Didžiausi silikoninių sandariklių „konkurentai“ – akriliniai sandarikliai. Jie fasadinių paviršių apdailos srityje vertinami dėl dviejų savybių. Dauguma žinome, kad jie gali būti dažomi, todėl tinka naudoti su kitomis fasadinėmis hidroizoliacinėmis medžiagomis (pavyzdžiui, akriline teptine spalvota cokolių danga) ir remontinėse atkuriamosiose betoninių ar gelžbetoninių konstrukcijų sistemose. Čia uždengti hidroizoliacine plėvele jie visiškai dera, nors ir be jos išsiskiria neblogu atsparumu klimato poveikiams.

Kita vertinga jų savybė – panaudos technologiškumas: jiems nebūtinas užtaisomos siūlės paviršiaus gruntavimas (tiesa, sukibtis su įvairiomis medžiagomis yra vidutiniška), jie gali būti tepami mentele ar išspaudžiami iš tūtelės. Deja, kitos šių sandariklių savybės nėra itin geros – jiems būdingas santykinai didelis tamprumo modulis (t. y. ilgainiui sukietėja, gali būti praspausti smailiu strypu, netoleruoja vibracijos), bet svarbiausia, kad akriliniams sandarikliams būdingas nedidelis deformatyvumas, jie netinka apvandenintose (horizontaliose) siūlėse. Šiuolaikiniai sandarikliai su poliuretano rišikliu dažniausiai būna vienkomponenčiai (jų rišimąsi inicijuoja aplinkos oro drėgmė), bet profesionalams gali būti skirti dvikomponenčiai (kietėja vykstant cheminei reakcijai).

Tokie dažniausiai naudojami ir fasadiniams pastatų paviršiams, vertikalioms siūlėms – kietėdami jie beveik nesusitraukia (iki 5 %), išsiskiria puikiu atsparumu UV spinduliams, tinka ir skardinimo elementams sandarinti, tačiau nerekomenduojama jų laikyti nuolat apsemtų vandens. Poliuretano sandarikliai gali būti tiekiami įvairių spalvų, bet juos galima ir nudažyti, tačiau to daryti

Statyba

Kai kurios sandariklių savybės Siūlės sandariklio atmaina

Leistinas ištempimo / suspaudimo dydis (proc. siūlės pločio)

Tikėtinas didžiausių leistinų deformacijų ciklų skaičius, vnt.

Sandariklio būklė (kietėjimo mechanizmas)

Mastikos – polibutileno, poliizobutileno

3–5

iki 8–10

Visame tūryje nesukietėja

Termoplastinės medžiagos: a) kaitinami – modifikuoto ir paprastojo bitumo; b) nekaitinami – butilkaučiuko, tirpikliais ir polimerais modifikuoto bitumo Reaguojantys termoplastikai: a) polisulfidai; b) epoksidai, poliuretanai Silikoniniai

4–7 6–9

iki 3–4 iki 15–20

25–30 apie 25 35–50

apie 6 apie 4 3–5

Akriliniai

apie 7

apie 12

Lateksiniai

apie 7

12

nepatariama – jų deformatyvumas yra gerokai didesnis už visų žinomų dažų plėvelių. Šie sandarikliai gerai dera su dauguma sandarinamų pagrindų ir hidroizoliacinių medžiagų, tačiau negali būti naudojami kartu su polisulfidiniais sandarikliais ar tose pačiose siūlėse (tokias siūles su polisulfidinio sandariklio likučiais derėtų išvalyti mechaniškai šlifuojant). Aptariamiems sandarikliams būdingas didelis stipris (ir pradūrimui), deformatyvumas, atsparumas šalčiui, gera adhezija su dauguma tinkamai paruoštų paviršių, nors kartais grunto galima ir nenaudoti. Šie sandarikliai tinkami naudoti ir siūlėms tarp gamtinio akmens plokščių.

Vibracinius poveikius (sukeltus gamybinių veiksnių arba gatve važiuojančio transporto) patiriančių konstrukcijų siūles, standžių metalinių konstrukcijų siūles rekomenduojama užtaisyti standesniais, greitai kietėjančiais poliuretano sandarikliais. Įdomu, kad panašūs sandarikliai –

Kietėja aušdami Kietėja garuojant tirpikliui ar ore suyrant skiedikliui – emulsijai Kietėja vykstant cheminei reakcijai Vulkanizacija ore Polimerizuojasi reaguodami su akrilo rūgštimi Garuojant vandeniui

klijai – naudojami ir automobilių pramonėje – jais pritvirtinami stiklai, kitos dalys. Šalyse, kur vertinamos ekologiškos medžiagos, pastaruoju metu populiarėja vadinamieji lateksiniai sandarikliai. Pagrindinis jų rišiklis – vandeniu skiedžiamos akrilinės ir polivinilacetatinės dispersijos. Tiesa, šių sandariklių savybės nėra itin geros: jie neilgalaikiai (pažeidžiami UV spindulių, juos blogai paveikia drėgmės perteklius, šaltis), blogiau sukimba su pagrindu, gana didelis jų susitraukimas – apie 18–20 %, panašiai kaip ir butilo sandariklių. Kita vertus, jų pailgėjimas prieš nutrūkstant gali siekti 400–500 %, be to, šie sandarikliai rišasi itin sparčiai (per 45–60 min.), greitai tampa nebelipnūs, todėl juos galima uždažyti dar tą pačią dieną – savybė, vertinama apdailininkų. Fasadiniams paviršiams jie naudojami tik ten, kur būtina vienoda sandarinamų siūlių ir kitų paviršių spalva (pavyzdžiui, prie langų rėmų, rečiau palangėse), bet vis dėlto jie dažniau pasirenkami vidaus darbams. 

Nuolat brangstant energiniams ištekliams, svarbu labai efektyviai apšiltinti pastatus.

Sėkmingai veiklą plėtojanti Lietuvos įmonė UAB „ŠILPUTA“ gamina Europos kokybės standartus atitinkantį polistireninį putplastį (EPS) – vieną iš XXI a. reikalingiausių šilumą izoliuojančių statybinių medžiagų. Jis itin dažnai naudojamas apšiltinti įvairiems pamatams, perdangoms, fasadams, grindims, stogams, terasoms, automobilių stovėjimo aikštelių konstrukcijoms ir pan.

UAB „ŠILPUTA“ gaminamas naujoviškas polistireninis putplastis – pilkasis neoporas, garantuojantis ypač didelę šiluminę varžą, jau tapo paklausus ne tik Lietuvoje, bet ir beveik visoje Europoje.

Ilgamete patirtimi ir kokybiška produkcija garsėjanti UAB „ŠILPUTA“ visada nepriekaištingai įvykdo visus klientų užsakymus.

UAB „ŠILPUTA“, Sodų g. 14, LT-13270 Skaidiškių k., Vilniaus r.

Tel. +370 5 235 0109 , faks. +370 5 235 0104 , el. p. info@silputa.lt

www.silputa.lt

53

Statyba

„Sika“ produktai – probleminių konstrukcijų vietų hidroizoliavimui Naujos statybos darbų technologijos, griežtėjantys konstrukciniai reikalavimai, investuotųjų spartinamas statybų ritmas lemia naujų ir labiau specializuotų medžiagų panaudojimą tokioje, atrodytų, konservatyvioje srityje, kaip pastatų ir statinių hidroizoliacija. Vienas iš šios srities lyderių, daugiau nei 70–yje pasaulio šalių ir ilgiau kaip 100 metų dirbantis Šveicarų koncernas Sika. Greta įprastinių hidroizoliacinių medžiagų: klijuojamųjų ritininių, teptinių, kristalizacinio poveikio betone, į siūles įspaudžiamų sandariklių, jo atstovai siūlo ir specifinius produktus, skirtus įvairių konstrukcijų probleminių vietų sandarinimui.

Bet kuris betonuotojas pasakys, kad monolitinėse ir surenkamose gelžbetoninėse konstrukcijose potencialiai laidžios vandeniui, ypač spūdiniam, vietos yra skirtingu laikotarpiu išbetonuotų konstrukcijų sandūros – vadinamosios technologinės siūlės. Jos gali būti įrengiamos gelžbetoninėse grindyse, rezervuarų pagrinduose, beveik neišvengiamos vertikalių ir horizontalių monolitinių gelžbetoninių konstrukcijų dalių sandūrose. Jei konstrukciniu požiūriu šios jungties patikimumą gali užtikrinti armavimo priemonės, tai dėl jau sukietėjusio ir šviežiai sukloto betono deformacijų skirtumų, tokios sandūros tampa laidžios vandeniui.

Taip pat aktuali yra ir deformacinių bei temperatūrinių siūlių sandarinimo problema. Vienas iš galimų šių siūlių sandarinimo sprendimų – sandarinimo juostos. Tai specialios formos, betone gerai užsiinkaruojančios polimerinės (dažniausiai PVC) sandarinimo juostos Sika Waterbar. Jos gali

54

būti įbetonuojamos siūlės vidinėje dalyje arba įrengiamos tik iš išorės (vidaus). Sika tam siūlo naudoti skirtingų pločių (20 – 40 mm) išsiplečiančias (tempiamasis stipris per 10 MPa), iki 30 mm dydžio šlyties deformacijas išlaikančias, –35…+55°C temperatūros ir visų vartotojų poreikius atitinkančiame slėgių (iki 25 m aukščio vandens stulpo) diapazonuose eksploatuojamas PVC sandarinimo juostas Sika Waterbar. Šios juostos tiekiamos skirtingo pločio (kuo platesnė – tuo didesniame slėgyje gali būti eksploatuojama) ir yra itin technologiškos: gali būti sujungiamos karštu oru suvirinant, arba sujungiamos naudojant mastiką SikaSwell®-S2, tvirtinamos prie armatūros ar laikikliais tiek horizontalioje, tiek vertikalioje padėtyje. Tokių sandarinimo juostų poreikis jaučiamas pirmiausia hidrotechninių statinių (rezervuarų, vandens valymo įrenginių, tunelių, užtvankų ir pan.) statyboje, bet jos būtinos ir visuose požeminiuose statiniuose (monolitinių ir mišrios konstrukcijos pamatų, rūsių, požeminių perėjų konstrukcijose bei t.t.), daugiaukštėse automobilių stovėjimo aikštelėse, vandens pramogų parkuose, sportiniuose baseinuose ir sveikatingumo objektuose.

Kita vertus, patirtis rodo, kad siūlių sandarinimo juostos tam tikrose probleminėse konstrukcijų vietose įbetonuoti sunku, todėl Sika siūlo alternatyvą: prieš pratęsiant laikinai nutrauktus betonavimo darbus, sandūros vietą sandarinti klijuojamais arba išspaudžiamais besiplečiančiais sandarikliais. Visus tokio sandarinimo poreikius gali

Statyba

patenkinti dviejų rūšių šios paskirties produktai: išbrinkstantys siūlių sandarinimo profiliai SikaSwell®–P ir standartiniu statybiniu pistoletu išspaudžiamas vienkomponentis besiplečiantis sandariklis iš poliuretano SikaSwell®–S2. Abu šie produktai betone, šarminėje aplinkoje reaguoja su drėgme (pro sandūrą ar technologinę siūlę konstrukcijoje besiskverbiančiu vandeniu), reakcijos metu išbrinksta, išsiplečia ir užkemša betono kapiliarus, poras, tuo užtikrindami sandūros vietos sandarumą. Šie produktai skiriasi tik forma ir tvirtinimo technologija. Pavyzdžiui, sandarinimo profiliai SikaSwell®–P yra padengti specialiu tik šarminėje aplinkoje suyrančiu laku, todėl pritvirtinti numatomoje konstrukcijų sandūros vietoje prieš betonavimą gali išbūti ilgėlesnį laikotarpį (savaitę – dvi). Prie lygių paviršių (metalo, plastiko) sandarinimo profiliai gali būti klijuojami universaliais klijais Sika Contact Adhesive, o prie betono paviršiaus rekomenduojama klijuoti sandarikliu SikaSwell®–S2, kompensuojant betono paviršiaus nelygumus. Spartesniam darbui yra skirtas išspaudžiamas sandariklis iš su drėgme reaguojančio poliuretano SikaSwell®–S2. Abi šios sandarinančios sistemos gali būti panaudotos ir techninių – komunikacinių įvadų sandarinimui, sandariam konstrukcijų atskyrimui, pavyzdžiui, kolonų ar rūsio sienų – monolitinių grindų sandūrose ir pan. Įtrūkimų, plyšių, deformacinių siūlių sandarinimui yra naudojama sistema Sikadur Combiflex. Ši sistema yra sudaryta

iš elastinės juostos ir epoksidinių klijų. Sikadur Combiflex sistema yra itin tvirta, tačiau elastinga, atspari ultravioletiniams spinduliams, įvairioms agresyvioms medžiagoms, augalų šaknims. Dažnai naudojama hidroelektrinėse, vandens valymo įrenginiuose, baseinuose, tuneliuose ir požeminėse bei antžeminėse pastatų konstrukcijose (stoge, pamatuose ir t.t.). Siūles ir sandūras sandarinančią sistemą galima naudoti ant vidinių ir išorinių paviršių, taip pat ir esant didesniam kaip 10 m aukčio vandens stulpo slėgiui, ji pritaikyta sudėtingos formos bei skirtingų medžiagų paviršiams. Šios sistemos produktus galima naudoti ir kaip remontinę ar papildomą probleminių vietų hidroizoliaciją užtikrinančią sistemą: klijuojama ant plyšių, vandens skverbties nelaikančių siūlių, konstrukcijų jungtyse, taip pat ten, kur vienu metu būtina garantuoti konstrukcijų hermetiškumą ir dideles siūlių deformacijas. Polimerinės plėvelės Sikadur Combiflex juostas galima panaudoti ir vamzdžių įvadų izoliavimui.

Tikimės, kad, tinkamai panaudoti, šie ir kiti Sika produktai, konstrukcijų sandarinimo sistemos, konstruktoriams, darbų vadovams, visiems statybininkams leis pasijusti užtikrinčiau, o jų darbas lems išspręstų problemų sudėtingumą suvokiančių užsakovų pagarbą ir pasitikėjimą.  UAB „Sika Baltic“ atstovas Lietuvoje Gintautas Matijoška Tel. +370 610 72292, el. p. matijoska.gintautas@lt.sika.com, www.protec.lt

55

Statyba

TERMOIZOLIACINIŲ APDAILOS PLOKŠČIŲ GAMYBA

Termoizoliacinę apdailos plokštę sudaro: 1) orientuotų drožlių plokštė arba vandeniui atspari fanera, 2) putų poliuretano izoliacinis sluoksnis, 3) bazaltinės kalnų uolienos sluoksnis, 4) fasado apdailos „Klinker“ tipo plytelės.

ĮVAIRIOS PASKIRTIES RĄSTINIŲ STATINIŲ GAMYBA IR STATYBA

PASTATŲ ŠILTINIMAS IR TECHNINĖ IZOLIACIJA PUTŲ POLIURETANU

UAB „Termosnaigė ir Ko“

56

www.termosnaige.lt

Pramonės g. 16S, LT-62175 Alytus Tel./faks. +370 315 77 866 Mob.: +370 698 33 896, +370 687 32 145 El. p. info@termosnaige.lt

Statyba

noms šiltinti vienalyčiu, kokybišku, kad ir iki 50 cm storio sluoksniu, kuriuo gali būti pasiekiama puiki R-13,5 varža.

ŠILTINIMO MEDŽIAGA BE TRŪKUMŲ Apie „Thermofloc“ šiltinimo medžiagos savybes išsamiau pasakoja oficialaus „Thermofloc“ atstovo Lietuvoje UAB „Gera vata“ vadovas Jurgis Janulionis.

Jurgis Janulionis, oficialaus „Thermofloc“ atstovo Lietuvoje UAB „Gera vata“ vadovas

Kas yra „Thermofloc“?

Tai besiūlė, efektyvi ir ekologiška celiuliozės pagrindu sukurta šiltinimo medžiaga, išsiskirianti bene geriausiu kainos ir kokybės santykiu iš visų šiltinimo medžiagų.

Kaip vyksta šiltinimo procesas? Šiltinimas šia medžiaga vyksta labai greitai, kokybiškai, o svarbiausia – efektyviai. Proceso metu naudojami slėginiai aparatai, maksimaliai eliminuojantys žmogiškosios klaidos faktorių. Suformuojamas besiūlis sluoksnis maksimaliai izoliuoja visus net sunkiai pasiekiamus potencialius šalčio tiltus.

Kur naudojama „Thermofloc“? Ši medžiaga yra labai universaliai pritaikoma. Ji puikiai tinka visų tipų namų perdangoms, stogams, grindims ir sie-

Kokias įvardytumėte svarbiausias šios medžiagos eksploatacines savybes?

Medžiaga yra ilgalaikė. CE sertifikatas patvirtina šios medžiagos eksploatacinį daugiau nei pusės amžiaus ilgalaikiškumą, o jei dar tiksliau – 60 metų. Tad rūpintis jos atnaujinimu ar keitimu nereikės. Taip pat ir statybiniam objektui, kuriame ji buvo naudota, išduodamas garantinis raštas, atliktiems darbams suteikiantis penkerių metų garantiją. Šis dokumentas jau svarbus ir namo atidavimo eksploatuoti procedūroms.

Kokie šios medžiagos išskirtinumai, palyginti su kitomis šiltinimo medžiagomis?

Lyginant su kitomis šiltinimo medžiagomis, „Thermofloc“ išsiskiria keliais kartais didesne šilumos akumuliacija, geresne garso izoliacija, natūraliu pluoštu ir, aišku, faktine varža (prie panašios skaičiuojamosios varžos), nes vienalytis sluoksnis neturi sandūrų, jungčių ir vadinamųjų „šiek tiek netinkamai“ atpjautų lakštų ar ritinių.

Ekologiškumo veiksnys – vienas svarbiausių šiuolaikinėje statyboje. „Nature Plus“ sertifikatas (Lietuvoje jo dar beveik niekas neturi) patvirtina, kad ši medžiaga yra natūrali, neišskiria formaldehido ar kitų cheminių garų, kitų kenksmingų daugiakomponenčių medžiagų į aplinką ar mūsų namus.

Vadinasi, ji puikiai prisitaiko prie šiuolaikinės energiškai efektyvios, tvarios statybos reikalavimų ir iššūkių?

Neabejotinai. „Thermofloc“ gaminama jau daugiau kaip 30 metų ir tik Austrijoje. Ši šiltinimo medžiaga šiandien sėkmingai naudojama beveik visoje Europoje energiškai efektyvių, pasyvių, tvarių namų statybai bei renovacijai. 

Daugiau naudos ieškokite: www.geravata.lt, www.thermofloc.lt arba teiraukitės el. p. info@geravata.lt

57

Statyba

Atnaujinti delfinų namai

Klaipėdos delfinariumo rekonstrukcija yra išskirtinis projektas visame Baltijos regione. Artimiausios šalys, turinčios tokius objektus, yra tik Skandinavijoje. Klaipėdos delfinariumui rekonstrukcija buvo jau gyvybiškai reikalinga.

Per netrumpą eksploatacijos laiką susidėvėjo konstrukcijos, tapo ankštos baseinų erdvės. Per pirmąjį Klaipėdos delfinariumo rekonstrukcijos etapą bus suremontuota bendra holo ir kavinės erdvė, kasos, tualetai, atnaujintas baseinas ir žiūrovų salė, informacinė sistema.

Delfinariume bus sumontuota ekonomiška šildymo ir vėdinimo sistema. Dauguma rekonstrukcijos darbų finansuojama iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų.

Aliuzija į senąjį tvirtovės redutą išlaikyta Klaipėdos delfinariumo rekonstravimo ir išplėtimo techninį projektą, įrengiant delfinų terapijos centrą, parengę

58

UAB „Uostamiesčio projektas“ architektai Snieguolė ir Algirdas Stripiniai vengė radikalių architektūrinių pokyčių, siekdami pratęsti garsaus Lietuvos jūrų muziejų ir Klaipėdos delfinariumą projektavusio architekto Petro Lapės sumanymą. 1970–1975 m. Lietuvos jūrų muziejus buvo įkurtas Kopgalio švedų tvirtovės teritorijoje, kur prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo uostų darbininkų šeimų būstai.

Statyba

Aliuzija į raudonų plytų tvirtovės stilių buvo pratęsta ir projektuojant Klaipėdos delfinariumą. Buvo suformuotos apskritos įėjimo arkos, panaudota raudonų plytų apdaila, bus suprojektuoti pasirodymų ir gyvenimo baseinai stambiems jūros žinduoliams.

Delfinariumo naujojo korpuso architektūra bus stilistiškai susijusi su senuoju pastatu. Senojo korpuso pusapvalė erdvė yra pratęsiama ir papildoma naujomis erdvėmis, tačiau suformuotas pastatas tarsi ratas yra „uždaromas“ – taip išlaikoma aliuzija į senąjį tvirtovės redutą, architekto P. Lapės bendrai kurtą tiek Lietuvos jūros muziejaus, tiek Klaipėdos delfinariumo stilių.

Architektas A. Stripinis sakė, kad rekonstruojant delfinariumą nenorėta imituoti ir vaizduoti pietų kraštų, tad delfinariume nebus „prisodinta“ palmių, o delfinų baseinams bus naudojamas Baltijos jūros vanduo.

Išmanieji inžineriniai sprendimai ir elektrotechnikai kelti specifiniai reikalavimai Anot UAB „Fima“ Klaipėdos regiono direktoriaus Algirdo Grincevičiaus, kadangi delfinariume yra naudojamas jūrinis vanduo, jam garuojant, t. y. nuolatinės drėgmės sąlygomis, yra keliami daug didesni reikalavimai visoms instaliacijoms: diegiamoms gaisro ir apsaugos signalizacijos sistemoms, kompiuteriniam tinklui, vaizdo stebėjimo, dūmų šalinimo, evakuacinio įgarsinimo ir pastato automatikos sistemoms. Delfinų gyvenimo kokybę užtikrins nuolatinė stebėsena. Vaizdo stebėjimo sistemos ir povandeninės kameros leis delfinų priežiūros specialistams monitoriuose stebėti ir kontroliuoti visus delfinariume vykstančius procesus. Įdiegtų sistemų darbas yra planingai tikrinamas, vykdoma techninė priežiūra. Išmaniuosius inžinerinius sprendimus UAB „Fima“ diegs ir Lietuvos jūrų muziejuje.

 Bendras pastato plotas 5 600 m2 (rekonstruojamo ir naujo korpuso)

 Projektavimo komanda UAB „Uostamiesčio projektas“, architektai Snieguolė ir Algirdas Stripiniai

 Išmanieji inžineriniai sprendimai UAB „Fima“

 Elektrotechniniai darbai UAB „Voltas“

 Vienas iš rangovų / baseinų betonavimo darbai UAB „Kortas“

 Epoksidinės dangos UAB „Omnistata“

 Aliuminio konstrukcijos UAB „Alseka“

 Įtempiamosios „CLIPSO“ lubos UAB „Šveicariškos sistemos“

 Projekto įgyvendinimas 2015 m.

59

Statyba

Anot elektrotechninius montavimo darbus atlikusios UAB „Voltas“ technikos direktoriaus Vaido Jurkaus, be pagrindinių darbų – 0,4 kV įtampos skirstomųjų tinklų ir jų prijungimo prie magistralinių tinklų, elektros apšvietimo tinklų ir jėgos tinklų įrengimo bei prijungimo – objekte taip pat bus sumontuoti dyzeliniai generatoriai. Elektros tiekimo trikdžiai jūrų gyventojams gali sukelti nepageidaujamų padarinių, todėl nutrūkus įtampos iš miesto tiekimui, delfinariumas ir toliau būtų aprūpinamas elektra ir delfinų gyvybei nekils pavojus. Kadangi vanduo baseinams yra tiekiamas iš jūros, ypatingas dėmesys buvo skiriamas ir didesnės apsaugos nuo drėgmės elektros instaliacijai, laidų sujungimo, varžų matavimo, apsauginių sklendžių montavimo ir automatikos darbams. Taip pat delfinų pasirodymų salėje bus įrengtas naujo tipo diodinis apšvietimas. Dar šiemet bus užbaigti apie aštuonis mėnesius trukę pagrindiniai elektrotechniniai montavimo darbai. Įmonė taip pat tęs darbus ir naujai statomo delfinariumo II statybos rekonstrukcijos etapo metu, rengė jo darbo elektros techninę dalį.  Pirmo aukšto planas.

Po rekonstrukcijos žiūrovai galės tiesiogiai stebėti nardančius delfinus. Įdiegta moderniausia šviesos technika ir garso aparatūra, sumontuota vandens užuolaida-ekranas, kuriame trimis projektoriais bus rodomi įspūdingi vaizdai. „Projektuojant Klaipėdos delfinariumą, tuo metu tai buvo didžiausias vandens ekranas pasaulyje,“ – pasakojo architektas A. Stripinis.

Naudotos epoksidinės dangos Rekonstruojamame senajame delfinariumo korpuse, aplink žiūrovų baseiną ir pasirodymų salės amfiteatre, buvo įrengtos besiūlės epoksidinės grindų dangos. Anot UAB „Omnistata“ direktoriaus Kristupo Mejerio, besiūlės epoksidinės grindų dangos itin tinka patalpų grindims, kurioms keliami dideli švaros reikalavimai. Jos taip pat yra atsparios gniuždymui, dilimui, trinčiai, vibracijai, cheminiam ar drėgmės poveikiui, dideliems temperatūros svyravimams, korozijai. Dar vienas tokių dangų pranašumas – beveik neribotos galimybės realizuoti įvairiausius spalvinius ir rašto sumanymus.

Pasirinktos ne lygaus, o šiurkštaus paviršiaus epoksidinės dangos. Pasirodymų metu grindys, esančios arčiau baseino, bus nuolat veikiamos drėgmės. Siekiant užtikrinti žiūrovų saugumą, įrengtos dangos neslidžiu paviršiumi. Taip pat buvo papildomai šiurkštinamos ir laiptų pakopos bei zonos aplink baseiną. „Toks pat padengimo būdas bus naudojamas ir II etapo darbuose. Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumas – tai unikalus, analogų rytinėje Baltijos pakrantėje neturintis kompleksas. Džiaugiuosi, kad turėjome galimybę savo darbais prisidėti prie šio Lietuvai ir jos žmonėms svarbaus komplekso atnaujinimo. Negana to, šiuo savo indėliu mes minime ir įprasminame savo įmonės veiklos dešimtmetį“, – teigia UAB „Omnistata“ direktorius K. Mejeris.

Savi techniniai niuansai kiekviename žingsnyje Vieni pagrindinių projekto reikalavimų žiūrovų salėje įrengiamiems langams – šilumos perdavimo koeficientas ne didesnis kaip 1,65 W/m²K, automatinis varčių varstymas su pritaikymu dūmams šalinti bei galimybė atverti langus grupėmis ir atverti langus dalinai. „Įvertinę šiuos pagrindi-

60

Statyba

Pastato pjūvis

nius reikalavimus, pasirinkome „Reynaers aluminium CP 155 HI“ slankiųjų durų sistemą. Įgyvendinti šį pasirinkimą padėjo mūsų partneriai UAB „Reynaers Vilnius“, – sako UAB „Alseka“ Gamybos skyriaus viršininko pavaduotojas Ramūnas Bacevičius. – Įvertinus reikalingą angų plotą dūmams šalinti, žiūrovų salėje buvo sumontuota 18 slankiosios sistemos langų su įmonės „Siegenia–Aubi“ automatinėmis pavaromis „Lift & Slide MHS400“. Šie langai gali būti atidaromi grupėmis, tarkime, po šešis langus. Prijungus langų automatines pavaras prie bendros priešgaisrinės sistemos, suveikus signalizacijai, langai atsidarys automatiškai. Taip pat yra galimybė valdyti nuotoliniu būdu, norint praverti ar visiškai atidaryti langus patalpoms pravėdinti.“

Alfonso Mažūno nuotrauka.

Šis objektas yra jūrinėje zonoje, tad jam keliami griežtesni reikalavimai. Tai taikoma ir langų konstrukcijoms – juk jos veikiamos ne tik stipresnių jūrinių audrų, drėgmės, bet ir druskų. Tad mūsų konstrukcija saugo vidaus vandenį (delfinariumą) nuo išorės vandens. Ne veltui visoms aliuminio sistemoms, įrengiamoms pajūrio zonose, keliami papildomi reikalavimai. Kaip jau minėta, šiame projekte buvo naudojamos aliuminio sistemos „Reynaers“. Visiems profiliams buvo papildomai atliekamas giluminis anodavimas (angl. pre’anodisation), o tai suteikia visai kitą profilių atsparumo agresyviai aplinkai kokybę. Ir tik po to šie profiliai buvo dažomi. Visa tai buvo daroma, remiantis naujausiais „Qualiqoat“ ir „Qualanod“ standartais.

61

Statyba

 Stogo planas su terasa.

(dažniau baldų pramonėje naudojamą) UV-LED spausdinimo technologiją.

Ne mažesnis iššūkis įmonės specialistų laukia ir naujai statomame delfinariumo korpuse. Be įprastų durų pertvarų, langų virš baseino, bus sumontuotas įspūdingo dydžio (apie 400 m2) stogas iš aliuminio/stiklo fasadinės sistemos su integruotais, automatiškai pasikeliančiais langais dūmams šalinti ir patalpoms vėdinti. Tai užtikrins ir priešgaisrinę saugą, ir natūralų apšvietimą“, – sako UAB „Alseka“ Gamybos skyriaus viršininko pavaduotojas R. Bacevičius.

Džiugu, kad tokiame objekte buvo rūpinamasi ir šilumos taupymu. Visos konstrukcijos buvo pasirinktos su papildoma izoliacija. Įdomiausios konstrukcijos – visu perimetru einantys ir automatiškai atsidarantys langai bei durys. Panaudota slankiųjų durų sistema CP155LS HI (angl. HI = High Insulation).

Taip pat labai džiugina tai, kad šiame projekte išorinėms vertikalioms žaliuzėms buvo pasirinkta sistema „Reynaers BS100“, nes tiek projektuotojai, tiek statytojai suprato, kad jūrinėmis sąlygomis neverta naudoti žaliuzių elementų iš skardos lankstinių, todėl pasirinkti standaus profilio tipo gamykliniai ir sisteminiai elementai. Gerai, kad yra projektų, investuojančių į mūsų vaikų ateities kokybę!

Be šių langų, UAB „Alseka“ senajame korpuse sumontavo aliuminio konstrukcijų pertvaras su durimis. Jų bendras plotas – apie 110 m2. Dėl agresyvių nuolatinės drėgmės sąlygų visiems gaminiams buvo panaudota speciali aliuminio profilių apdaila, t. y. anodavimas prieš dažymą. Toks apdailos būdas leidžia apdailai suteikti 10 m. garantiją, kai paprastai ji būna 5 metai. „Iš visų pertvarų galima būtų išskirti pertvarą su integruotomis durimis, sumontuotą tambūre už pagrindinių durų. Pertvaroje sumontuoti stiklo paketai su jūros gelmių vaizdu. Tai buvo atlikta naudojant ne tradicinę klijuojamą plėvelę, bet

62

Klaipėdos delfinariumo žiūrovų salėje ir sanitariniuose mazguose buvo įrengtos įtempiamosios lubos. Jas sumontavo UAB „Šveicariškos sistemos“. Anot bendrovės direktoriaus Vaido Patapavičiaus, buvo pasirinktas specialus akustinis audinys, sugeriantis net iki 90 % garso, t. y. su 250 000 mikroperforacijų 1 m2. Kuo daugiau mikroperforacijų (kuo didesnis skylučių skaičius audinyje), tuo stipriau išskaidoma garso banga ir tuo mažesnis triukšmo lygis, aidas patalpose. Šiame objekte tai buvo ypač svarbu, nes delfinų pasirodymai vyksta grojant muzikai.

Be to, tai hidrofobiškas audinys, kurio neveikia ir chloruota terpė. Tai patvirtina gaminiui suteikti sertifikatai. Įtempiamosios „Clipso“ lubos yra lengva, greitai montuojama konstrukcija, palyginti su kito tipo lubomis. „Pasirodymų salėje įtempiamąsias lubas sumontavome maždaug per dvi savaites. Tiesa, darbus teko atlikti kiek neįprastame aukštyje, neapsieita be pastolių. Žemiausias amfiteatrinės salės taškas – apie aštuoni metrai“, – pasakoja UAB „Šveicariškos sistemos“ direktorius V. Patapavičius. Įtempiamosioms luboms naudojama ekologiška medžiaga – unikalios sudėties „Clipso“ audinys, kurio autentiškumą patvirtina gamintojo atitikties sertifikatai. Tai aukštos kokybės poliesterio audinys, padengtas poliuretanu. Šios medžiagos taip pat naudojamos tekstilės pramonėje. Tokios lubos labai tiko delfinariumui, nes įrengus įtempiamąsias lubas nereikalinga papildoma apdaila: tai idealiai lygus paviršius, kurio nereikia glaistyti ar dažyti. Galimi įvairūs spalviniai sprendimai, bet šiuo atveju pasirinktas baltas audinys. Taip pat yra galimybė ant „Clipso“ audinio perkelti fotografijas, piešinius, kitus norimus vaizdus, bet tai nekeičia audinio akustinių savybių. Pavyzdžiui, delfinariumo sanitarinių mazgų luboms naudojamas audinys, ant kurio išspausdintos... žuvėdros.

Statyba

Nors visų įtempiamųjų „Clipso“ lubų tvirtinimas yra panašus (didžiausias audinio plotis – 5,1 m), naudojant tvirtinimo profilius, sukuriamos estetiškos, beveik nematomos jungtys. „Klaipėdos delfinariume įtempiamosiomis lubomis buvo uždengtas net apie 1 500 m2 plotas“, – teigia UAB „Šveicariškos sistemos“ direktorius V. Patapavičius.

Vykdomas antrasis delfinariumo rekonstrukcijos etapas Suremontuotas ir atnaujintas senasis korpusas jau laukia vadinamojo atliktų statybos darbų pridavimo, t. y. pripažinimo tinkamu naudoti. O iki 2015 m. per antrąjį delfinariumo rekonstrukcijos etapą bus užbaigtas šiuo metu statomas naujas korpusas, jau baigiami betonuoti baseinai. Baseinų įrengimas – vienas iš sudėtingesnių delfinariumo antrojo etapo konstrukcijos statybos darbų. Pasak „Korto“ statybos aikštelės darbų vadovo Sergejaus Leščenio, viena sudėtingiausių baseino monolitinės konstrukcijos vietų – deformacinės betono siūlės ir jų hermetizavimas. Betono konstrukcijų deformacinėms siūlėms hermetizuoti naudojamos specialios vandens pratekėjimą stabdančios juostos, atskirose vietose integruojant brinkstančias sistemas, užtikrinančias baseino sandarumą.

Naujojo korpuso denginio konstrukcijai bus panaudotos medinės klijuotos sijos, ant kurių montuojamas profiliuotų plieno lakštų paklotas. Ant suformuoto karkaso iš termoprofilių vėliau bus klojamas šiltinamasis akmens vatos sluoksnis ir dedama kompozicinė plokštė. Įrengus hidroizoliacinį sluoksnį ir naudojant aukščio reguliatorius bus klojamos neslidžios, atmosferos poveikiui atsparios terasos grindys.

Ne mažiau sudėtingi ir didžiulių iliuminatorių baseinų sienose montavimo darbai. Iliuminatorius gamina ir montuoja JAV kompanija „Reinolds Polymer Technology“. Prieš montavimo darbus atvykęs jų akredituotas montuotojas atlieka išlieto baseino betono ir kitų konstrukcijų inspekciją: nurodo galimus betono defektus, įtrūkius, geometrinius netikslumus. Įvykdžius reikalavimus, prasideda iliumi-

natorių montavimas, tam naudojamos specialios hermetiškumą užtikrinančios medžiagos.

Naujasis pastatas susidarys iš kelių zonų. Vienoje iš jų bus administracinės patalpos bei treneriams ir pasirodymus rengiantiems artistams persirengti skirti kambariai. Kita naujojo korpuso dalis – tai sujungti trys baseinai: delfinų gyvenamoji, gimdymo ir terapijos zonos su aplink formuojama bendra erdve su iliuminatoriais, pro kuriuos treneriai galės stebėti delfinų gyvenimą, pavyzdžiui, kad galėtų suteikti jiems pagalbą susirgus. Atskiras nedidelis baseinėlis bus įrengtas ir Kalifornijos liūtams.

Po rekonstrukcijos Klaipėdos delfinariumo baseinų tūris padidės tris kartus. Tai apie 6 tūkst. m3 vandens ir šis kiekis baseinuose turės cirkuliuoti, keistis bent kelis kartus per parą.

Tai uždaras vandens valymo ciklas. Todėl suprojektuotos ir bus sumontuotos sudėtingos vandens tiekimo ir filtravimo sistemos. Delfinams reikalingas kur kas švaresnis vanduo negu žmonėms, chloro bandoma išvis atsisakyti, diegiamos papildomos aukščiausio lygio technologijos: UV lempos, išputojimo sistemos, ozonatoriai. „Išvalius vandenį, į baseinus tiekiamas Baltijos jūros vanduo tampa žalsvos, smaragdinės spalvos“, – pasakoja architektas A. Stripinis.

Dar vienas atskiras baseinas su žiūrovų amfiteatru bus lauke. Jį apjuos apie 1,80 m aukščio skaidri akrilinė sienutė.

Lankytojai galės vaikščioti aplinkui baseiną ir stebėti paslaptingumu garsėjančių jūrinių žinduolių gyvenimą. Tiek po stogu, tiek lauke esantys baseinai bus tarpusavyje sujungti, tad delfinai juose laisvai gyvens, nardys ir žais. Tik žiemos metu vanduo bus išleidžiamas, o šliuzai pakeliami.

Tai pat bus įrengti trys skirtingų dydžių delfinų terapijos baseinai, kuriuose bus teikiamos reabilitacijos ir gydymo paslaugos neįgaliems vaikams, sergantiems autizmu, Dauno sindromu ir cerebriniu paralyžiumi. Su tėveliais ar globėjais atvykę vaikai iš pradžių įsikurs atskiruose poilsio kambariuose, o tada keliaus į baseinus ir bendraus su delfinais, kurių terapinis, psichoemocinis teigiamas poveikis pripažintas mokslininkų. 

63

Statyba

„Knauf Aquapanel®“ cementinė plokštė – nuo ultramodernaus stadiono iki delfinariumo Statybinių medžiagų lyderio pozicijas užimanti, atvira inovacijoms ir sąmoningai siekianti jas integruoti į gamybą bendrovė „Knauf“ nuolat ieško galimybių gerinti. Šie darbo principai ir nuolat į ateitį nukreiptas požiūris leido itin sėkmingai plėtoti gipsinių plokščių, kurios dar buvo vadinamos sausuoju gipsiniu tinku, pramoninę gamybą. Iš to atsirado visa pramonės šaka – sausoji statyba. Aukštos kokybės suderintos medžiagos, modulinio tipo aukštųjų technologijų sistemos, lubų, sienų ir grindų sistemos, išsiskiriančios puikia garso ir šilumos izoliacija, šiam metodui suteikia neribotų techninių ir meninių galimybių. Nors sausosios statybos gipsinės plokštės išsiskiria puikiomis kokybės ir pritaikomumo savybėmis, jas galima naudoti tik vidaus patalpų apdailai. Jos nenaudojamos išorėje, drėgnose patalpose ir esant tiesioginiam sąlyčiui su vandeniu, nes galimi neigiami natūralios vandens ir gipso reakcijos padariniai.

Revoliucinė „Aquapanel®“ cementinė plokštė – modernioms statyboms Tikslingas inovacijų pritaikymas „Knauf“ leido sukurti įvairiau pritaikomas plokštes. Šalies statybų rinkai bendrovė pristato naują gaminį – „Aquapanel®“ cementinę plokštę – naujos kartos statybinės technologijos produktą. Šios plokštės yra ne tik tokios pat tvirtos ir stiprios kaip plytos ar blokai, bet ir turi daug kitų modernių pranašumų. „Aquapanel®“ technologijoje užtikrinami sausos plokštės sistemos pranašumai ir plytinės ar blokinės konstrukcijos stiprumas. Visų pirma kuriant „Aquapanel®“ cementinę plokštę atsižvelgta į pato-

64

gumo naudotojui principus: darbai atliekami greičiau, nes nereikia skirti laiko džiovinimui, plokštes montuoti gali ir mažiau kvalifikuoti darbininkai, nes tai paprasta ir patogu, reikiamas dydis ir forma pasiekiami paprasčiausiai įpjaunant ir perlaužiant, nereikia nieko gręžti, yra maža lūžio rizika gabenant ir dirbant. Šios plokštės padeda išvengti vadinamojo žmogiškojo veiksnio, nes būtent tai dažnai pateikia staigmenų darbų vykdymo užsakovams – taip sutaupoma ir laiko, ir pinigų. Plokštę galima lenkti, todėl ji gali būti naudojama lenktiems paviršiams, arkoms, yra lengvesnė, mažesnio storio, ilgalaikė. Leidžia padidinti architektų kūrybines galimybes dizainui kurti – suteikia galimybę įgyvendinti bet kokią idėją, pasiekti bet kokį tikslą, patenkinti bet kokius įgeidžius. Dekoratyvumas ir įvairios pritaikymo galimybės ypač svarbios renovuojant senus namus, kultūros paveldo objektus ir pan. Vienas garsiausių pasaulio pastatų, kuriame buvo panaudota „Aquapanel®“ sistema, – architektų biuro „Herzog & de Meuron“ suprojektuotas Miuncheno stadionas „Allianz Arena“.

Lietuvoje ši sistema taip pat jau aktyviai naudojama. Vienas reikšmingiausių lietuviškų projektų, kuriame buvo panaudotos „Aquapanel®“ plokštės, yra Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo rekonstrukcijos darbai. Delfinariumui reikėjo vientiso, lenkto tinkuoto fasado, atitinkančio reikiamas šilumos ir garso izoliacines savybes. Drėgmės nebijanti „Aquapanel®“ sistema idealiai atitiko specifinius reikalavimus.

Statyba

„Aquapanel®“ plokštės charakteristikos „Aquapanel®“ cementinė plokštė – tai portlandcemenčio pagrindo plokštė su lengvu mineraliniu užpildu, stiklinio audinio armatūriniu tinkleliu ir cemento skiedinio apvalkalu.

Net visiškai panardinta į vandenį plokštė neišbrinksta ir nesideformuoja, išsaugo stabilius geometrinius matmenis ir formą, todėl yra puikus bet kokio tipo dekoratyvinės apdailos pagrindas. Lyginant su gipsinėmis plokštėmis, galima sakyti, kad „Aquapanel®“ plokštė – tai sausasis cementinis tinkas. Pagrindiniai taip „nutinkuotos“ sienos kokybės ir eksploatavimo rodikliai nustatomi ir griežtai kontroliuojami gamykloje, be to, gamybos procesas visiškai automatizuotas. „Aquapanel®“ cementinės fasadų plokštės yra 65 % lengvesnės už plytas, tačiau jų eksploatavimo laikas, degumo klasė, termoizoliacinės ir akustinės savybės yra tos pačios ar netgi geresnės. „Aquapanel®“ plokštė – ir vidaus, ir išorės apdailai „Knauf“ sukūrė kelių rūšių „Aquapanel®“ cementines plokštes su skirtingomis funkcinėmis savybėmis. Vienos jų skirtos naudoti išorėje, nes yra atsparios nepalankioms oro sąlygoms (stipriam vėjui, lietui, sniegui) ir mechaniniam poveikiui (smūgiams, įbrėžimams ir pan.), nedegios. Dėl savo unikalių savybių gali būti naudojamos įgyvendinant sudėtingiausius ir nestandartinius sprendimus – jomis dengiami pastatai ir statiniai, kuriuos veikia agresyvios aplinkos sąlygos ir cheminės medžiagos (degalinėse, tuneliuose, tiltų konstrukcijose, pramonės ir žemės ūkio įmonių patalpose). Taip pat įvairioms statybinėms konstrukcijoms įrengti, jei turi būti nedidelė pagrindo ir perdangos apkrova. „Aquapanel®“ cementinės plokštės suteikia neribotų apdailos galimybių – nuo paprastos tinkuoto paviršiaus apdailos iki aukštos kokybės „reprezentacinės klasės“ dekoratyvinės apdailos sluoksnio įrengimo, puikiai dera su klinkeriu, keramika, natūraliu akmeniu, stiklu. Taip pat naudojamos lengvų konstrukcijų karkasinėje statyboje, vėdinamųjų fasadų konstrukcijose. „Aquapanel®“ plokštė vidaus darbams – cementinė plokštė, skirta naudoti vidaus patalpose, nepakeičiama nuolat veikiančių dušinių, vonios kambarių, baseinų, pirčių, saunų, skalbyklų, virtuvių ir bet kokių kitų drėgnų bei šlapių patalpų, taip pat agresyvios terpės ir dažnai šlapiai valomų pa-

Plokštės išsiskiria šiomis savybėmis: 

  

sudėtyje nėra organinių medžiagų ir asbesto; ekologiškos; nedegios; atsparios mechaniniam poveikiui, drėgmei, puvimui, grybeliui ir kenkėjams.

talpų apkalai. Vidaus patalpose „Aquapanel®“ plokštės tiesiog priklijuojamos elastingais klijais. „Aquapanel®“ grindų plokštė – surenkamųjų grindų elementas, skirtas naudoti vidaus patalpose. Ši plokštė išsiskiria visais cementinių grindų pranašumais, montuojama sausuoju būdu. Didžiausias pranašumas – greitas rezultatas: dekoratyvinę apdailą galima įrengti jau kitą dieną paklojus grindis.

Bendrovės „Knauf“ užduotis – statybos srities profesionalams pasiūlyti gausų įrankių pasirinkimą, užtikrinti apdailos medžiagų pasirinkimo laisvę ir lankstumą, nesvarbu, ar tai būtų pirminė apdaila, ar pastato remontas. Šiuolaikinėje statyboje vis didesni ir aukštesni reikalavimai keliami ne tik medžiagoms, jų savybėms, pritaikymui, bet ir tiesioginėms finansinėms išlaidoms bei laiko sąnaudoms. „Knauf“ naujos kartos statybinė technologija – inovatyvi cementinė fasadų plokštė „Aquapanel®“ padės susidoroti su šiuolaikinės statybos iššūkiais. 

Daugiau informacijos apie „Aquapanel“ plokštę galima sužinoti paskambinus į „Knauf“ infocentrą tel. +370 5 213 2222.

www.knauf.lt

65

Inžinerija

„Įstumiamų jungčių sistema „TECElogo“ „TECElogo“ – tai išmanioji novatoriška ir profesionalų taikoma technologija, kurią naudojant galima greitai sudaryti įstumiamas jungtis. „TECE“ specialistai užtikrina, kad šios jungtys yra ilgalaikės ir saugios, o didžiausi tokios technologijos pranašumai – operatyvus montavimas ir jokių papildomų investicijų.

 „TECElogo“ fasoninės dalies sandara.

66

„TECElogo“ pranašumai:

 prireikia iki 30 % mažiau laiko, negu taikant užspaudžiamas jungtis;  jungtį galima išardyti, o fasoninę dalį panaudoti pakartotinai;  universaliai naudojama tiek geriamojo vandens, tiek šildymo sistemoms įrengti;  ploni elementai lengvai izoliuojami;  nereikia presavimo įrankių;  nereikia prižiūrėti įrankių;  uždaras jungties kontrolės langelis;  kalibravimas atliekamas akumuliatoriniu varžtasukiu.

Inžinerija

Montavimo paprastumas ir greitis – neabejotinas pranašumas Konkurencijos sąlygomis greitis – tai pranašumas. Įrengimo laikas yra lemiamas veiksnys, skaičiuojant išlaidas, kurias patirs statybos užsakovas ar užsakovė. Naudojant „TECElogo“, įrengti jungtis galima iki 30 % greičiau, nei naudojant užspaudžiamas jungtis. Sistema „TECElogo“ ne tik padeda taupyti laiką, bet turi ir kitą svarbų pranašumą: naudojant šią sistemą neįmanoma užmiršti užspausti jungčių, nes čia tokių... apskritai nėra. Naudojant „TECElogo“ sandarus ir patikimas rezultatas pasiekiamas tik kalibruojant ir įstumiant.

Galima išardyti, o vėliau vėl sujungti Niekas nėra apsaugotas nuo klaidų. Jeigu jungtis netinkama, „TECElogo“ raktu ją galima vėl išardyti, o visas jos detales naudoti dar kartą. Jeigu sujungti nepavyko, nė vienos fasoninės detalės nereikia išmesti. Taip net ir padarius klaidą nepatiriama finansinių nuostolių.

Saugi jungtis atlaikė netgi bandymą arkliais Specialistai užtikrina, kad „TECElogo“ jungtis yra saugi! „TECElogo“ tinkamumas įrengti statybvietėse įrodytas atlikus daugybę kruopščių testų. „TECElogo“ atlaikė net pagal garsiojo Otto von Guericke’o vakuumo eksperimentą sukurtą bandymą arkliais. Tiesa, kitaip nei istorinis eksperimentas, dabar buvo pasitelkti tik keturi, o ne 16 arklių, tačiau bandymu įrodyta, kad fasoninė detalė

gali atlaikyti net ekstremaliomis sąlygomis atsiradusias tempimo apkrovas. Sistema „TECElogo“ turi Vokietijos dujų ir vandens kompanijos (DVGW) sertifikatą, o jos kokybę reguliariai tikrina nepriklausomos institucijos. Šios sistemos kokybės garantas yra jai suteikiama net iki 10 metų garantija.

Tobula geriamojo vandens ir šildymo vamzdynams įrengti „TECElogo“ asortimente yra visko, ko reikia meistrui, norinčiam įrengti šildymo ir vandentiekio sistemas. Asortimente yra ir didžiausią paklausą turinčių matmenų gaminių, kurių skersmuo siekia 16–50 mm. Profesionalai pageidauja ne tik patikimos technologijos, bet ir tokio asortimento, su kuriuo dirbant galima be problemų atlikti visus atsirandančius įrengimo darbus. Be didžiausią paklausą turinčių fasoninių detalių variantų, „TECElogo“ siūlo ir praktiškus, iš anksto sumontuotus sprendimus, skirtus, pavyzdžiui, praustuvams įrengti arba radiatoriams prijungti. 

UAB „TECE Baltikum“, Terminalo g. 10, Biruliškių k., LT-54469 Kauno r.

Tel. +370 37 314 078, faks. +370 37 313 084, el. p. info@tece.lt, www.tece.lt.

67

Inžinerija

Skirtingų regionų nuotekų dumblo perdirbimo į biodujas energinis įvertinimas Kęstutis Navickas, Kęstutis Venslauskas, Vidmantas Župerka (Aleksandro Stulginskio universitetas) Šiuo metu Lietuvoje, vadovaujantis ES direktyvomis, statomos nuotekų valyklos kartu su veikiančiomis biodujų jėgainėmis. Anaerobinis nuotekų dumblo perdirbimas sumažina šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimą [1, 2]. Be to, gaunama papildoma ekonominė nauda, nes anaerobinio proceso metu susidariusios biodujos naudojamos elektros ir šiluminės energijos gamybai [2]. Lietuvoje veikia keturios biodujų jėgainės, įrengtos Utenos, Kauno, Panevėžio ir Klaipėdos miestų nuotekų valyklose.

Skirtingų regionų nuotekų dumblas gali turėti savitas chemines ir fizines savybes, apsprendžiančias jo tinkamumą anaerobiniam perdirbimui [3]. Todėl rengiant nuotekų valyklų biodujų jėgainių projektus tikslinga atlikti nuotekų dumblo perdirbimo į biodujas galimybių tyrimus, nustatant tokio projekto energinį efektyvumą.

Tyrimo tikslas: atlikti skirtingų Lietuvos regionų nuotekų dumblo perdirbimo į biodujas energinį įvertinimą.

Tyrimo uždaviniai: atlikti keturiose biodujų jėgainėse perdirbamo nuotekų dumblo cheminės sudėties analizę, nustatyti biodujų išeigą, metano koncentraciją ir nuotekų dumblo energinę vertę, įvertinti skirtingų Lietuvos regionų nuotekų dumblo perdirbimo į biodujas tikslingumą.

Tyrimų metodika Tyrimams buvo pasirinktas nuotekų dumblas iš keturių skirtingų Lietuvos regionų: Klaipėdos, Šiaulių, Kauno ir Alytaus.

Nuotekų dumblo cheminė sudėtis nustatyta Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Agrocheminių tyrimų centro analitinio skyriaus laboratorijoje.

Eksperimentiniai tyrimai, susiję su nuotekų dumblo energinio potencialo nustatymu, atlikti Aleksandro Stulginskio universiteto biodujų laboratorijoje. Tyrimams atlikti buvo naudoti stendai su vertikaliais laboratoriniais biodujų reaktoriais ir jų valdymo bei parametrų matavimo sistema [4].

Tyrimai atlikti palaikant 37±0,5 ºC temperatūrą.

b bM = m (1)

bSM =

b (2) mSM

bSOM =

b (3) mSOM

čia: b – pagamintų biodujų kiekis per vienos paros laikotarpį, l; m – perdirbamos biomasės kiekis, kg; mSM – sausosios medžiagos kiekis perdirbamoje biomasėje, kg; mSOM – sausosios organinės medžiagos kiekis perdirbamoje biomasėje, kg.

Biodujų išeigos iš perdirbamos biomasės, sausosios medžiagos ir sausosios organinės medžiagos masės vieneto BM, BSM, BSOM nustatytos taikant vienkartines tiriamų mėginių įkrovas ir apskaičiuotos remiantis lygtimis [5]: = b (4) B M m

bSM =

b (5) mSM

bSOM =

b (6) mSOM

čia: B – pagamintų biodujų kiekis per visą mėginio tyrimo laikotarpį, l.

Biomasės energinį potencialą galima įvertinti energetinės konversijos faktoriais EM, ESM, ESOM, kurie nustatyti pagal šias išraiškas [5]: E = B . e (7) M M b

ESM = BSM . eb (8)

ESOM = BSOM . eb (9)

eb – biodujų energinė vertė (MJ/l), kurią galima nustatyti pagal lygtį [5]: e = 0,0353 . b

CM (10) 100 %

čia: CM – metano koncentracija biodujose, %.

Biodujų išeigos iš perdirbamos biomasės, sausosios medžiagos ir sausosios organinės medžiagos masės vieneto per vienos paros laikotarpį bM, bSM, bSOM nustatytos taikant vienkartines tiriamų mėginių įkrovas ir apskaičiuotos remiantis lygtimis [5]:

Tyrimų rezultatai Tyrimams naudotų nuotekų dumblo mėginių cheminė sudėtis pateikta 1 lentelėje. Skirtingų Lietuvos regionų nuotekų dumblo cheminės savybės yra savitos. Sausosios medžiagos koncentracija mėginiuose kito nuo 5,46 iki 16,52 %. Organinės anglies visuose mėginiuose nustatyta panaši koncentracija – 32,45–36,20 %, o didžiausia bendro azoto koncentracija aptikta Šiaulių miesto nuotekų dumble – 6,07 %. Tai lėmė nepalankų šio mėginio anglies ir azoto santykį – 5,3:1. Kitų mėginių anglies ir azoto santykis buvo nuo 9,3:1 iki 10,6:1.

Literatūra 1. Bani Shahabadi M., Yerushalmi L., Haghighat F. Impact of Process Design on Greenhouse Gas (GHG) Generation by Wastewater Treatment Plants / Water Research Vol. 43, Issue 10, 2009. P. 2679 – 2687.

2. Heslop V., Hjort-Gregersen K., Møller H. B., Sommer S. G., Birkmose T., Nielsen L. H. Assessment of a Centralised co-digestion Plant hypothetically sited in North Kilkenny, Ballyragget Ireland / PROBIOGAS. An EIE/Altener project Co-funded by the EU Commission National Assessment Report, 2007. – 49 p.

68

Inžinerija

Nuotekų dumblo cheminė sudėtis Tyrimų parametrai Sausosios medžiagos, % Sausojoje medžiagoje: Organinė medžiaga, % Bendras azotas (N), % Organinė anglis (C), %

Klaipėda 6,00 78,30 3,50 34,60

Lietuvos regionas Šiauliai Kaunas 16,52 6,22 70,73 6,07 32,45

81,98 3,42 36,20

Alytus 5,46

Biodujų išeiga iš skirtingų Lietuvos regionų nuotekų dumblo

62,02 3,83 35,80

1 lentelė

Skirtingų Lietuvos regionų nuotekų dumblo energinė vertė Lietuvos regionas

CH4, %

eb, MJ/m3

ESM, MJ/kg SM

ESOM, MJ/kg SOM

EM, MJ/kg biomasės

Klaipėda

70,2

24,78

9,42–9,57

12,02–12,21

0,56–0,57

Šiauliai

63,9–66,3

22,56–23,40

6,56–7,13

9,28–10,08

1,08–1,18

Kaunas

64,8–64,9

22,87–22,91

13,47–13,86

16,43–16,90

0,84–0,86

Alytus

66,9–67,4

23,62–23,79

10,60–10,92

17,09–17,59

0,58–0,60

2 lentelė

Didžiausia biodujų išeiga gauta iš Šiaulių miesto nuotekų dumblo tiriamos biomasės vieneto 52,2–52,6 l/kg, o mažiausia (22,8–23,2 l/kg) iš Klaipėdos miesto nuotekų dumblo biomasės (1 pav.). Didesniąją išeigą iš biomasės vieneto lėmė didesnė dumblo sausosios medžiagos koncentracija.

Tačiau iš Šiaulių regiono nuotekų dumblo (2 lentelė) sausosios ir organinės medžiagos gauta mažiausia biodujų išeiga (atitinkamai – 316–319 l/kg ir 447–451 l/kg).

Didžiausia biodujų išeiga iš nuotekų dumblo sausosios ir organinės medžiagos gauta iš Kauno nuotekų valyklos dumblo pavyzdžių (atitinkamai – 588–606 l/kg ir 717–739 l/kg).

Didžiausia metano koncentracija (70,2 %) nustatyta iš Klaipėdos nuotekų dumblo išgautose biodujose, o mažiausia – iš Kauno nuotekų valyklos dumblo (64,8–64,9).

Iš visų tiriamų pavyzdžių išgautose dujose yra pakankama metano koncentracija, kad jas būtų galima deginti kogeneraciniuose įrenginiuose.

Lėtesne biologine degradacija išsiskyrė Šiaulių ir Klaipėdos miestų nuotekų dumblo pavyzdžiai. Tai gali būti susiję su didesne sunkiau suyrančių angliavandenių koncentracija dumblo mėginiuose.

Lyginant skirtingų Lietuvos regionų nuotekų dumblo energines charakteristikas (2 lentelė), galima pastebėti, kad metano koncentracija biodujose visais atvejais yra pakankamai didelė ir tokios biodujos tinkamos energetinėms reikmėms.

Didžiausia biomasės energinė vertė gauta iš Šiaulių miesto nuotekų dumblo – 1,08–1,18 MJ/kg. Tai lėmė dumblo didžiausia sausosios medžiagos koncentracija – 16,52 %.

Tačiau dėl blogo anglies ir azoto santykio, tiriant Šiaulių miesto nuotekų dumblą, vienkartinės įkrovos režimu buvo

pastebėtas putojimas. Todėl šio dumblo anaerobinis perdirbimas nuolatinės įkrovos režimu yra problematiškas.

Pakankamai geri energiniai rodikliai yra Kauno ir Alytaus miestų nuotekų dumblo. Kauno miesto nuotekų dumblo sausosios organinės medžiagos energinė vertė kito nuo 16,4 iki 16,9 MJ/kg, o Alytaus miesto siekė 17,1–17,3 MJ/kg. Tačiau tiek Kauno, tiek Alytaus miestų nuotekų dumblo sausosios medžiagos koncentracija nėra didelė.

Todėl tokį dumblą reikėtų perdirbti kartu su didesnę sausosios medžiagos koncentraciją turinčiomis atliekomis arba naudoti dumblo sutankinimą.  Išvados

1. Tyrimui naudoto šviežio nuotekų dumblo sausosios medžiagos koncentracija kito nuo 5,46 iki 16,52 %.

2. Tirtame nuotekų dumble organinės anglies aptikta 32,5–36,2 %, azoto – 3,42–6,07 %, jų santykis kito nuo 5,3:1 iki 10,6:1. Šiaulių regiono tiriamo dumblo mėginiuose anglies ir azoto santykis buvo netinkamas anaerobiškai perdirbti.

3. Iš vieno kilogramo žaliavos gauta 22,8–52,6 litro biodujų, arba 315,9–606,1 l/kg iš sausosios medžiagos ir 446,8–739,5 l/kg iš sausosios organinės medžiagos.

4. Biodujų sudėtyje nustatyta 63,9–70,2 % metano.

Tokios sudėties biodujos yra tinkamos energetinėms reikmėms.

5. Nuotekų dumblo 1 kg žaliavos energinė vertė yra 0,56–1,18 MJ, arba 6,56–13,86 MJ iš 1 kg sausosios medžiagos ir 9,28–17,59 MJ iš 1 kg sausosios organinės medžiagos.

69 3. Barber W. P. The effects of improving sewage sludge digestion / WEJ, 2005. – P. 214 – 224.

4. Navickas K., Župerka V., Venslauskas K. Gyvūninės kilmės šalutinių produktų anaerobinis perdirbimas į biodujas // Žemės ūkio inžinerija. LŽŪI instituto ir LŽŪ universiteto mokslo darbai, T. 39 Nr.4, 2007. – P. 60 – 68.

5. Navickas K., Župerka V., Venslauskas K. Biodujų gamyba iš organinių atliekų ir kultūrinių augalų // Šilumos energetika ir technologijos. – KTU, Konferencijos pranešimų medžiaga, 2004. – P. 277 – 282.

Pranešimas buvo perskaitytas Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslinėje konferencijoje “Šilumos energetika ir technologijos 2012” ir publikuotas šios konferencijos pranešimų leidinyje.

Inžinerija

Biodujų jėgainių ateitis Lietuvos energetikoje Brangstant naftai ir gamtinėms dujoms, Vakarų Europoje biodujų jėgainės jau seniai tapo alternatyva iškastiniams energijos šaltiniams. Šių biodujų gamybai gali būti naudojamas gyvulių ar paukščių mėšlas, nuotekų dumblas, organinės kilmės medžiagos. Specialistai pastebi, kad biodujų jėgainė yra brangesnis ir sudėtingesnis įrenginys negu vėjo ar saulės jėgainė. Tačiau, skirtingai nei saulės ir vėjo jėgainės, biodujų jėgainės gali veikti ištisus metus ir jų veikimas nepriklauso nuo gamtinių sąlygų. Biodujų jėgainių veikimas yra pagrįstas biologiniais procesais, kuriems reikia tinkamo valdymo ir priežiūros. Biodujų gamyba itin išplėtota Danijoje, Austrijoje, Italijoje, Vokietijoje, Pietryčių Švedijoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje per metus pastatoma 500–800 tokių jėgainių, o 2010 m. šios šalies biodujų jėgainėse buvo pagaminta per 16 mlrd. kWh elektros energijos.

Pati pirmoji biodujų jėgainė Lietuvoje buvo pastatyta 1997 metais spirito gamykloje „Sema“, tačiau, įmonei bankrutavus, jėgainė nepradėjo dirbti ir buvo išardyta. 1999 metais žemės ūkio bendrovėje „Vyčia“, užsiimančioje kiaulininkyste, buvo pastatyta 185 kWe ir 300 kWšil galios biodujų jėgainė, naudojanti kiaulininkystės ūkyje susidarantį mėšlą.

Pirmoji vandenvalos įmonėje pastatyta biodujų jėgainė, kaip žaliavą naudojanti dumblą, buvo paleista 1999 metais Utenoje, įmonėje UAB „Utenos vandenys“. Jėgainėje biodujos deginamos 240 kWe elektrinėje ir panašios šiluminės galios kogeneracinėje jėgainėje. Šiuo metu UAB „Utenos vandenys“ biodujų jėgainė yra plečiama. 2007 m. Panevėžio rajone „Aukštaitijos vandenys“ pasistatė biodujų jėgainę, Perdirbančią vandens dumblą, kuri užtikrina biodujų kurą 330 kWel ir panašios šiluminės galios kogeneracinei jėgainei.

Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 11 biojėgainių anaerobiškai perdirbančių bioskaidžias atliekas. Didžiausios vandenvalos įmonių biodujų jėgainės Lietuvoje yra Vilniaus (1 200 kWel ir panašios šiluminės galios), Klaipėdos (1 011 kWel ir panašios šiluminės galios), Kauno (670 kWel ir panašios šiluminės galios) ir Šiaulių (800 kWel ir panašios šiluminės galios) jėgainės. Iš viso Lietuvos vandenvalos įmonėse pastatytų biodujų jėgainių elektrinė galia yra apie 5,3 MWe. Energijos išteklių biržos „Baltpool“ duomenimis, 2012 m. Lietuvoje vien tik iš vandenvalos imonių biodujų jėgainių į elektros tinklus buvo parduota apie 4,68 GWh elektros energijos.

Pagal energijos gamybą biodujų jėgainėse tarp Europos Sąjungos šalių Lietuva dar prieš porą metų užėmė ketvirtąją vietą nuo galo, aplenkdama Estiją, Rumuniją ir Kiprą, bet nusileisdama Latvijai, kur energijos biodujų jėgainėse pagaminama dvigubai daugiau.

Viena aktyviausių biojėgainių statytojų Lietuvoje – UAB „Manfula“. Ši bendrovė vykdo įvairią inžinerinę veiklą, sėkmingai dirba šilumos, elektros gamybos ir kitų technologijų diegimo bei esamų sistemų modernizavimo srityje. „Manfula“ yra įgyvendinusi projektus ne tik Lietuvoje, bet ir gretimose šalyse – Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Rusijoje.

Lietuvoje „Manfula“ jau pastatė biodujų jėgaines Alytaus ir Mažeikių vandenvalos įmonėse. Dar viena jėgainė šiuo metu baigiama Kėdainiuose. Visose trijose vandenvalos įmonėse buvo pastatytos biodujų jėgainės, biodujų utilizavimo įrenginiai ir dumblo sausinimo bei džiovinimo įrenginiai. Specialistai mano, kad Lietuvoje dar neišnaudotas biodujų potencialas, o pagrindine problema įvardijamos didelės investicijos. Tačiau netenka abejoti, kad biodujos ateityje populiarės dėl augančios naftos kainos ir senkančių iškastinių energijos šaltinių atsargų. Spartesnę biojėgainių plėtrą Lietuvoje gali paskatinti ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos, palengvinančios jėgainių projektavimo ir statybos procedūras bei prisijungimą prie elektros tinklų, taip pat palankesnė biodujų jėgainių plėtros skatinimo politika. 

UAB „Manfula“ įrengtų biodujų jėgainių pagrindinės techninės charakteristikos

Alytus

Mažeikiai

Kėdainiai

1240 (0,4–1 %)

280 (1 % SM)

898 m (0,4 %)

Pagaminto džiovinto dumblo kiekis, t/d

7,43

2

4,6

Pagamintų biodujų kiekis, m3/val.

120

35

57

400/400

100/143

125/163

Apdorojamu nuotekų valyklos dumblo kiekis (m3/d)

Biodujų kogeneracinė jėgainė, kWe/kWšil

70

Infrastruktūra

Apie Vilniaus apskrities mechaninio biologinio apdorojimo gamyklą faktų ir skaičių kalba ????????????

Pradžia, eiga, rezultatai

2003 m. kovo 23 d. aštuonios savivaldybės (Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų, Ukmergės ir Vilniaus rajonų, Elektrėnų bei Vilniaus miesto), atsižvelgdamos į Valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą (VSAT), patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 (Žin. 2002, Nr. 40-1499; 2007, Nr. 122-5003), Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymu savivaldybėms nustatytas pareigas komunalinių atliekų tvarkymo srityje (Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnio 4 dalis), įsteigė uždarąją akcinę bendrovę Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centrą (VAATC).

VAATC 2010 m. atliko Vilniaus regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtros galimybių studiją. Galimybių studijoje, pasirenkant analizuotinas alternatyvas, buvo įvertintos VSAT plane nustatytos mišrių komunalinių atliekų ir atskirų jų srautų tvarkymo užduotys: atsižvelgta į komunalinėms biologiškai skaidžioms atliekoms perdirbti ir (ar) kitaip panaudoti, komunalinėms atliekoms perdirbti, atskiroms biologiškai skaidžioms atliekoms surinkti ir šioms atliekoms individualiai kompostuoti jų susidarymo vietoje keliamus reikalavimus.

Lyginant pasirinktas alternatyvas, buvo atsižvelgta į tai, kaip pasiekiama procentinė dalis, nustatyta atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo užduotims įgyvendinti. Taip pat atsižvelgta į kitų regionų ir šalių patirtį: studijos rengimo metu konsultuotasi su Švedijos įmo-

Nerijus Žilius, Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro direktorius

nės „Sweco“ atliekų tvarkymo specialistais, įgyvendinusiais analogiškus projektus kitose pasaulio šalyse ir disponuojančiais projektui reikalinga informacija, išnagrinėtos studijos, parengtos kitose Europos Sąjungos valstybėse.

Rengiant ir analizuojant galimas biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo alternatyvas, buvo suformuluoti reikalavimai techniniam projekto sprendimui (techniniai reikalavimai planuojamam objektui pagal jo pajėgumą, paskirtį, eksploatacijos sąlygas; projektavimo, įrengimo ir veiklos principai, procesai ir pan.). Projektui pagrįsti buvo svarstomos visos realios projekto įgyvendinimo alternatyvos, o kitas alternatyvas, išskyrus nagrinėjamas, buvo netikslinga svarstyti. Iš viso svarstytos„nulinė“ alternatyva (alternatyva, kai projektas nėra įgyvendinamas) ir dar keturios alternatyvos. Ver-

71

Infrastruktūra

tinant kiekvieną alternatyvą, taikyti tie patys vertinimo kriterijai. Alternatyvos vertintos išsamiai. Pasirinkta alternatyva, kurios esmę trumpai apibrėžti galima taip: Atskiras antrinių žaliavų surinkimas, atskiras žaliųjų atliekų surinkimas ir kompostavimas, individualus kompostavimas, MBA (mechaninis atliekų apdorojimas išrenkant antrines žaliavas ir biologinis atliekų apdorojimas biodžiovinimo būdu paruošiant atliekas deginti), deginimas ir šalinimas sąvartyne. Projekto veiklos apima individualų kompostavimą ir MBA (mechaninis atliekų apdorojimas išrenkant antrines žaliavas ir biologinis atliekų apdorojimas biodžiovinimo būdu paruošiant atliekas deginti).

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010-11-24 sprendimu Nr. 1-1822 pritarė galimybių studijos „Vilniaus apskrities komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtra“ sprendiniams (pasirinktai alternatyvai) ir įgaliojo UAB VAATC pagal galimybių studijoje pateiktus sprendinius teikti paraišką APVA projekto finansavimui gauti.

Galimybių studijos viena pagrindinių užduočių buvo ta, kad turi būti įdiegtas mechaninis biologinis apdorojimas.

Visiems UAB VAATC akcininkams atstovaujančios savivaldybių institucijos (Šalčininkų r. savivaldybės taryba, Širvintų r. savivaldybės taryba, Trakų r. savivaldybės taryba, Ukmergės r. savivaldybės taryba, Vilniaus m. savivaldybės taryba ir Vilniaus r. savivaldybės taryba) 2011 m. lapkričio mėn. priėmė sprendimus, kuriais įsipareigojo projektui „Vilniaus regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra“ pagal priemonę Nr. VP3-3.2-AM-01 „Atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ įgyvendinti skirti lėšų iš biudžetų proporcingai didindamos UAB VAATC įstatinį kapitalą. UAB VAATC valdyba 2011-10-11 nutarė projekto „Vilniaus regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra“ savivaldybių kofinansuojamą dalį savivaldybėms paskirstyti pagal UAB VAATC turimų akcijų proporcijas. Vykdydama projektą UAB VAATC valdy-

72

ba 2012-04-20 vykusio posėdžio metu nutarė pritarti planuojamų 2012 m. viešųjų pirkimų planui, į kurį buvo įtrauktas pirkimas „Mechaninio biologinio atliekų apdorojimo įrenginių statyba ir operavimas“. Pagaliau vykdant projektą 2012-07-31 buvo paskelbtas pirkimas „Mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių projektavimas, statyba ir eksploatacija“ (pirkimo Nr. 125347). Pirkimo sąlygų 3.1 p. buvo nustatyta, kad pirkimas vykdomas įgyvendinant 2007–2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos trečiojo prioriteto „Aplinka ir darnus vystymasis“ priemonę VP3-3.2-AM-01-V „Atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“. Teikiant paraišką finansavimui gauti buvo numatyta, kad projektas bus įgyvendintas 2014 metais, tačiau projekto eiga užsitęsė. Kadangi pirkimas buvo didelės vertės ir apimties, sudėtinga pirkimo specifikacija (technologine prasme), buvo gaunama daug pretenzijų dėl pirkimo sąlygų. Vien dėl pirkimo sąlygų įvyko du teisminiai ginčai. Pirkimo metu 2012 m. gale ir 2013 m. pradžioje pirkimo procedūros buvo sustabdytos ir jų teisėtumą tikrino Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) (iš viso VPT pirkimą tikrino du kartus). Nesustačiusi pažeidimų VPT leido tęsti procedūras.

UAB VAATC, vadovaudamasi VPT 2013 m. rugpjūčio 22 d. išvada Nr. 4S-3634 „Dėl pirkimo Nr.125347 vertinimo“, 2013 m. rugsėjo 10 d. su atviro konkurso „Mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių projektavimas, statyba ir eksploatacija“ laimėtoju – UAB „Energesman“ (rangovas) – sudarė rangos (mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių projektavimas, statyba) ir eksploatavimo sutartis.

Pagal sutartį rangovas įsipareigoja suprojektuoti ir pastatyti mechanino biologinio atliekų apdorojimo įrenginius.

Projektavimo ir statybos rangos darbų vertė – 119 000 000 Lt, iš kurių ES lėšos sudaro 85 %, akcininkių (Vilniaus apskrities savivaldybių) – 15 %. Pagal rangos darbų atlikimo planą projektavimo ir statybos darbai privalo būti baigti ir pasirašytas perdavimo ir priėmimo aktas per 26 mėn. nuo sutarties pasirašymo. Sutartis turėjo būti pasirašyta iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio. Kadangi projekto įgyvendinimo eiga užsitęsė dėl nenumatytų aplinkybių, atsižvelgiant į tai, kad sutartis pasirašyta 2013 m. rugsėjo 10 d., todėl realiai vėluojama 2 mėnesius. Įvertinus projekto apimtis ir vertę, toks vėlavimas yra objektyvus ir pateisinamas.

MBA įrenginių eksploatacijos ypatumai Įgyvendinant Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo plano sprendinius ir Lietuvos įsipareigojimus ES pagal Atliekų direktyvos (2008/98/EB) ir 1999 m. Sąvartynų direktyvos Nr. 1999/31/EB nuostatas sumažinti į sąvartynus šalinamų biologiškai skaidžių atliekų kiekius (iki 2020 m.

Infrastruktūra

Siūlomas apdorojimo procesas gali būti apibendrintas taip:

Pastačius ir pradėjus eksploatuoti fabriką, bus išvengta šių neigiamų padarinių:

 atliekų priėmimas ir patikra;

 neįgyvendinus projekto, būtų neįsisavintos ES tikslinės paramos lėšos atliekų tvarkymo sistemai sukurti;

 maišelių praplėšimas;  perdirbamų medžiagų rūšiavimas;  atliekų biodžiovinimas;  kieto atgauto kuro (KAK) rūšiavimas, proceso atliekos ir kitos perdirbamos medžiagos;  perdirbamų medžiagų ir KAK presavimas. ne daugiau kaip 35 % nuo 2000 m. kiekio), vykdomo projekto tikslas buvo užtikrinti, kad į regioninį sąvartyną būtų šalinama kuo mažiau atliekų, didesnę dalį išrūšiuoti ir panaudoti antrą kartą perdirbti. Netinkamas antriniam perdirbimui, paruošti kaip kurą deginimo gamyklose.

UAB „Energesman“ MBA įrenginių technologija leidžia pasiekti aukštesnius atliekų išrūšiavimo rodiklius, nei buvo reikalaujama. Rangovas įsipareigoja gamykloje apdoroti apie 250 000 t/m. komunalinių atliekų, turėdamas galimybę apdoroti tiek didesnius, tiek mažesnius kiekius, todėl nekeisdamas technologinių sprendimų rangovas gali apdoroti 277 000 t/m. ir daugiau.

Galutinai šalinti į sąvartyną pateiks ≤ 19 % atliekų (buvo reikalaujama ≤ 25 %). Atsižvelgiant į antrinių žaliavų sudėtį, bus atskiriama, apdorojama ir perdirbti pateikiama nuo 16 iki 18 % antrinių žaliavų nuo bendro atliekų srauto (buvo reikalaujama ≥ 12 %), kur priemaišos sudarys ≤ 10 %. Biodžiovinimo būdu bus paruošiama aukš-

 iki 2015 m. būtų visiškai užpildomi esami sąvartynai, todėl būtų būtinas naujos sąvartyno sekcijos projektavimas ir statyba, o tai lemtų papildomą investavimą iš VAATC, o ne iš ES tikslinių lėšų.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad toks sprendimas lemtų direktyvos nuostatų pažeidimą, nes iš esmės būtų nemažinamas į sąvartyną šalinamų atliekų kiekis;  sparčiai augtų gyventojų komunalinių atliekų tvarkymo išlaidos (apie 20 % iki 2016 m.);  neįrengus MBA fabriko, nebus įgyvendinti direktyvų reikalavimai ir Lietuvai gali būti taikomos Europos Komisijos sankcijos, t. y. baudos už kiekvieną toną į sąvartyną šalinamų atliekų, viršijamų direktyvose nurodytą procentinį dydį. tos energinės vertės (energinė vertė – ne mažesnė kaip 12 MJ/kg) žaliava – kietasis atgautasis kuras SRF. Jis bus naudojamas deginti biojėgainėse. Tiek SRF, tiek antrinės žaliavos bus operatoriaus nuosavybė. VAATC įsipareigoja nemokamai į regioninį sąvartyną galutinai šalinti priimti ≤ 19 % atliekų, už 19 % viršijantį dydį operatorius privalės sumokėti VAATC vartų mokestį. Rangovo pasiųlytas atliekų apdorojimo technologinis procesas, VAATC atstovų nuomone, užtikrins, kad visi projektui iškelti tikslai bus įgyvendinti. 

73

Infrastruktūra

Išeitis – moduliniai darželiai

Saulė Narmontaitė

Kai tūkstančiams vaikų sostinėje trūksta vietų lopšeliuose-darželiuose, pagalbos ranką jau dabar galėtų ištiesti privatus verslas. Paprastas, gana nebrangus, greitai įgyvendinamas ir puikiai veikiantis daugelyje Europos valstybių išbandytas būdas – moduliniai darželiai. Panagrinėkime, kas tie moduliniai darželiai ir kokie jų pranašumai.

275 m2 modulinio darželio, skirto dviem grupėms po maždaug 40 vaikų, planas

74

Infrastruktūra

Kiekvienam vaikui pritaikytos patalpos „Toks darželis įrengiamas modulinėse patalpose, joms nereikia pamatų, todėl jas galima sumontuoti reikiamoje vietoje. Šias modulines patalpas, esant poreikiui ar pasikeitus aplinkybėms, galima bet kada be didesnių problemų perkelti į kitą vietą, pervežant specialia transporto priemone. O jei nereikia – jis gali toje pačioje vietoje veikti ne vienus metus, – apie mobilius darželius pasakoja UAB „Cramo“ modulinių patalpų produktų grupės vadovas Vaidas Jurgelėnas. – Tokį darželį galima bet kada padidinti, praplėsti arba, atvirkščiai, – sumažinti.

Netgi vidų suplanuoti išskirtinai pagal skirtingų amžiaus grupių vaikų poreikius, t. y. pritaikyti individualiai vietai ir konkretiems vaikams.“

Pasak V. Jurgelėno, tokius darželius galima ne tik statyti kaip atskirus, bet ir naudoti kaip papildomas patalpas prijungiant prie jau esamų pastatų.

Vienas pagrindinių šių patalpų pranašumų – jų mobilumas. Juk niekam ne paslaptis, kad vaikų gimstamumo bumas po šio ir kitų valdžios sprendimų vėl sumažėjo, todėl daugiau ir didesnių patalpų gali prireikti laikinai.

Taigi užuot stačius naujus didelius pastatus, kurie sukels nemažai problemų po kelerių metų sumažėjus vaikų skaičiui ir jiems ištuštėjus, žymiai paprasčiau, padaugėjus vaikų skaičiui, pristatyti laikinus priestatus prie jau esamų pastatų. „Niekas nesako, kad nereikia statyti stacionarių vaikų darželių. Tačiau, kol naujieji pastatai iškils, praeis daug laiko, o vaikais reikia rūpintis dabar, – tvirtina V. Jur-

gelėnas. – Darželiai turi būti statomi ten, kur jų labiausiai reikia, kur vaikų daugiausia.

Vis dėlto reikia rūpintis ir mažiau apgyvendintomis vietovėmis. Nors čia vaikų nedaug, juos taip pat reikia ugdyti.“ Pasak specialisto, taupūs, pragmatiški ir viską apskaičiuojantys skandinavai darželius stato optimalaus dydžio, o jei kuriais nors metais padaugėja vaikų – tiesiog panaudoja dar- Vaidas Jurgelėnas, UAB „Cramo“ modulinių patalpų želiams papildomas moduli- produktų grupės vadovas nes patalpas ten, kur jų reikia, ir, atvirkščiai, – sumažėjus poreikiams darželis sumažinamas iki reikalingo dydžio. „Mes suprantame, pastatyti stacionarius darželius kainuoja milžiniškas pinigus, jų nepristatysi visur, o statybos užtrunka ne vienus metus.

Tai išties labai specifinė problema – juk vaikai auga greitai, jie negali laukti, kol jiems bus suteiktos komfortiškos sąlygos, o vaikai – mūsų ateitis. Tad mes ir siūlome sprendimą, galintį šias problemas išspręsti jau dabar“, – sako V. Jurgelėnas.

Vakarų Europos patikrintas sprendimas Visuomenėje sklando klaidingas mitas, kad moduliniai darželiai maži ir nepatogūs, tačiau tai netiesa. Pasak specialistų, vidaus erdvės gali būti suplanuotos tokios,

75

Infrastruktūra

kokių reikia. Patalpas galima jungti tarpusavyje, perplanuoti, perstatyti, net įrengti reikiamo dydžio žaidimų sales. UAB „Cramo“ modulinių produktų grupės vadovas tvirtina, kad šiuolaikiniai moduliniai darželiai visiškai užtikrina mažylių gerovę. „Mūsų nuomojamos patalpos

76

atitinka visas higienos normas, jos šiltos, patogios, ekologiškos, švarios, erdvios, – vardija V. Jurgelėnas. – Lietuviai labiausiai nuogąstauja dėl šildymo, tačiau tokio tipo patalpas mūsų įmonių grupė montuoja Skandinavijoje, kur žiemos gerokai šaltesnės.“ Taip pat tokiuose

Infrastruktūra

darželiuose žaidžia Danijos, Vokietijos, Švedijos, Norvegijos, net ir gretimų šalių – Latvijos ir Estijos – vaikai.

Ar ekonomiškai gerokai geriau gyvenančios šalys leistų savo vaikus į vaikams nepritaikytus darželius? „Patikėkite, tose šalyse tikrai kruopščiai rūpinamasi vaikų gerove, tad nuogąstauti, kad patalpos bus nepritaikytos Lietuvos vaikams, nėra jokio pagrindo, juolab kad šios modulinės patalpos turi pastatų energinio efektyvumo sertifikatus, – tvirtina V. Jurgelėnas. – Šių darželių idėją atvežėme iš Skandinavijos, kur vaikai juose ugdomi jau 30 metų. Pasiūlėme ir Lietuvos valdininkams pasinaudoti puikia ir jau išbandyta vakariečių patirtimi. Bent laikinai, kol naujų darželių Lietuvoje nestatoma.“ Net

jei teigiama, kad vietų jau veikiančiuose darželiuose užtenka, dažnas sutiktų, kad sąlygos juose toli gražu ne idealios. Didžioji dalis Vilniaus darželių statyti prieš kelis dešimtmečius, kai kurie – jau beveik prieš pusę amžiaus, o moduliniai darželiai – pritaikyti šiuolaikinių vaikų poreikiams, atitinka aukščiausius ergonomiškumo bei higienos reikalavimus. Kiek dar sovietiniais laikais statytų Lietuvos darželių galėtų pasigirti tokiomis sąlygomis? Dauguma senų darželių ne tik seniai neremontuoti, bet ir vėjo perpučiami, o sąskaitos už šildymą čia milžiniškos. „Ruošdamasis vienam projektui buvau atlikęs tyrimą. Gavau duomenis, kiek šildymui išleidžia viena pradinė mokykla. Mes suskaičiavome, kad mūsų analogiško dydžio patalpų šildymas kainuotų pusantro karto pigiau“, – pasakoja V. Jurgelėnas.

Darželis – per savaitę, bet ruoštis reikėtų iš anksto Specialistai pasakoja – pastatyti modulinio tipo darželį 40-čiai vaikų užtruktų nuo savaitės iki dviejų mėnesių.

Rinktis galima iš 10 ar 12 standartinių variantų, kuriuos bendrovės darbuotojai vėliau gali sudėti kaip konstruktoriaus kaladėles. Tačiau tam ruoštis „Cramo“ atstovas reko-

menduoja iš anksto. „Mes turime daugiau kaip 40 tūkst. modulinių patalpų, o tai – apie 1 mln. m2, tad pritaikyti tinkamo dydžio patalpas konkrečiame sklype tikrai nebūtų problema“, – tvirtina V. Jurgelėnas. Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad patalpas reikėtų užsakyti kuo anksčiau, kad būtų galima pasiruošti. Taip pat priduria, kad nuomojantis modulinį darželį į kainą įeina visa lauko, išorės apdaila, elektros instaliacija, langai, vidaus apdaila, visi sanitariniai mazgai, ventiliacinė rekuperacinė sistema, grindys ir t. t. „Vienas dalykas, kurį reikia papildomai padaryti, – pasikabinti užuolaidas, pasitiesti kilimus, sunešti reikalingus baldus“, – teigia pašnekovas.

Nuomotis darželį dar patogu ir dėl to, kad klientas nepatiria jokių patalpų remonto išlaidų – jam tereikia prižiūrėti patalpas ir pranešti apie pastebėtus gedimus.

Mokesčius moka visi, o patenka – išrinktieji?

Nors aktyvių mamų sambūris jau metų metus kalba apie jautrią problemą, kad tūkstančiams vaikų niekaip nepavyksta patekti į valstybinius darželius, sostinės savivaldybės pažadai pastatyti naujų darželių ir lieka pažadais. Aktyvūs tėvai nenuleido rankų, ėmėsi patys

77

Infrastruktūra

Modulinio darželio pranašumai

1. Individualius poreikius atitinkantis projektas 2. Patalpos reikalingoje vietoje 3. Naujas statinys arba priestatas 4. Ilgalaikė arba trumpalaikė nuoma 5. Pastatymas ir įrengimas vos per kelias savaites 6. Aukštus techninius ir aplinkosaugos

standartus atitinkančios patalpos 7. Nuolatinė patalpų priežiūra ir remontas 8. Patalpas galima bet kada sumažinti arba

padidinti pagal individualius poreikius 9. Pastatomos kliento pageidaujamoje

vietoje reikiamam laikotarpiui 10. Ekonomiškumas 11. Alternatyva didelėms ir ilgalaikėms

investicijoms 12. Patalpos yra įrengtos – jas galima iš karto naudoti 13. Gera šilumos varža, įrengta ventiliacinė

rekuperacinė sistema, kondicionavimo sistema ieškoti galimybių. Jau prieš metus Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio surengtoje konferencijoje „Vaikų darželiai Lietuvoje: tam davė, o tam ir nebeliko“ buvo prabilta apie unikalią galimybę, kol nepastatyti nauji darželiai, – išsinuomoti modulinio tipo darželius, kokiais naudojasi daugumos Vakarų Europos valstybių vaikai, tačiau Lietuvos valdžia liko kurčia. Per metus niekas nepasikeitė. „Mūsų šalies bėda – kad neretai problemas stengiamasi išspręsti standartiniais, nuo seno žinomais būdais. Bet jei daužant galvą į sieną, ji nesugriūva, galbūt verta tą galvą pasukti ir paieškoti durų? Mes norime pasakyti, kad ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose turi būti naujovių ir siūlome efektyvų būdą, kaip pajudėti iš mirties taško, – surengtoje konferencijoje sakė Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstovė Rasa Paulavičienė. – Jei darželių trūkumo problema ir toliau bus sprendžiama tokiais tempais, dabartinė mažamečių karta taip ir liks be profesionalaus ikimokyklinio ugdymo. Kai vaikai nuo trejų metų su raktais ant kaklų auga gatvėje, prižiūrimi vyresnių sesių ir brolių, neturėtume stebėtis didėjančiais nusikalstamumo mastais. Vaikų darželių reikia dabar, o ne po metų ar kelerių.“ Aktyvūs Balsių bendruomenės gyventojai jau dešimt metų bando spręsti savo mažylių užimtumo problemas. Iš savivaldybės jie prašė vieno – suteikti laisvos žemės ir leisti pastatyti mokyklą bei darželį. „Dar 2004–2005 m. mes suformavome mūsų mikrorajono poreikius, pavyko gauti sklypus. Tačiau taip jau atsiti-

78

ko, kad mokyklos projektas pajudėjo į priekį, o darželis taip ir užstrigo, – pasakoja Balsių bendruomenės pirmininkas Rimantas Micka. – Pagrindinis stabdys – politikų supratimas... Jie mums pasakė: „Rinkitės, ko norite, – mokyklos ar darželio.“ Čia tas pat, kaip vienu batu į darbą eiti...“ Mokyklą bendruomenė pasistatė, dėl darželio kaunasi iki šiol. Kadangi per tą laiką paseno anksčiau paruošti darželio projektai, o pinigų naujam darželiui statyti, panašu, greitai nebus – bendruomenė ėmėsi iniciatyvos perimti Skandinavijos patirtį ir pasistatyti modulinį darželį. Ledai lyg ir pajudėjo, šiuo metu laukiama Vyriausybės leidimo naudotis valstybine žeme, tačiau, užuot stačius paprastą surenkamą modulinį darželį, Balsių gyventojams valdžia leido statyti tik... laikiną statinį su pamatais... T. y. išleisti ne kelis tūkstančius litų modulinio darželio nuomai, o atseikėti gerokai didesnes sumas laikino pastato statyboms. „Savivaldybės yra atsakingos už ikimokyklinį ugdymą ir jos, kaip sakoma, iš savo rankų to paleisti nenori...

O patys statyti lėšų nebeturi. Tai taip ir išeina, kad dabar darželinukus į mokyklas kažkur bando įkišti ir t. t., – piktinasi Balsių bendruomenės pirmininkas. – O juk tereikia įvykdyti pirmąjį bandomąjį projektą, išbandyti šį modelį ir pažiūrėti, kas blogai, ar reikia ką tobulinti.

Susidaro įspūdis, kad norima priimti „tobulą“ sprendimą, o tam „ruošiamasi“ jau 15 metų, per tą laiką viskas keičiasi, tad mes niekada nepajudėsime iš vietos...“

Infrastruktūra

Ką mano Vilniaus miesto savivaldybė? Žurnalas „Structum“ kelias savaites bandė susisiekti su Vilniaus savivaldybės darbuotojais ir išsiaiškinti, kodėl iki šiol vaikų darželių problema nėra sprendžiama, kokios nurodomos priežastys atsisakyti modulinių darželių bent tam laikotarpiui, kol bus pastatyti nauji. Oficiali Vilniaus miesto savivaldybės pozicija tokia: „Vilniaus mero Artūro Zuoko pavedimu dar kovo mėnesį iš Lietuvos tėvų forumo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir tarybos, Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos, įvairių viešųjų įstaigų atstovų sudaryta ikimokyklinio ugdymo įstaigų veiklos optimizavimo darbo grupė savo tikslu paskelbė šūkio „Vilniaus miestas – geriausias miestas auginti vaikus“ įgyvendinimą. Darbo grupė svarstė ir alternatyvių esamiems – mūriniams – modulinių darželių idėją.

Vilniaus miesto savivaldybė palankiai vertina modulinių pastatų mieste plėtros idėją. Šiuo metu Ekonomikos ir investicijų departamento specialistai aktyviai domisi valstybių, kuriose moduliniai statiniai sėkmingai eksploatuojami, patirtimi. Ypač naudinga mums šiuo atžvilgiu yra Skandinavijos valstybių patirtis. Iš modulių gali būti statomi tiek visuomeninės paskirties pastatai, tiek namai ar gyvenamieji daugiabučiai namai net ligoninės. Jų priežiūra ir eksploatacija, palyginti su tradiciniais pastatais, yra gerokai efektyvesnė.

Lengvai surenkami, išardomi ir iš vienos vietos į kitą perkeliami pastatai, savivaldybės specialistų nuomone, ypač tiktų ikimokyklinio ugdymo įstaigoms įrengti. Šitaip galima būtų išspręsti šiuo metu opią vaikų

pasiskirstymo Vilniaus mieste problemą. Tokius darželius galima būtų statyti tuose rajonuose, kur šiuo metu trūksta darželių, o vėliau, kai darželių poreikis atsirastų kituose rajonuose, – esamus išardyti ir pastatyti kitur.

Be to, tokie pastatai greitai pastatomi, o jų priežiūra ir eksploatacija, palyginti su tradiciniais pastatais, – pigesnė ir paprastesnė.

Deja, Vilniaus miesto savivaldybė šiuo metu yra finansiškai suvaržyta ir slegiama daugiau nei 1,2 mlrd. litų skolos, todėl negali aktyviai plėtoti šios idėjos. Miestas patyrė 18 mln. litų nuostolį dėl pasikeitusio Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimų. Viena svarbiausių priežasčių, dėl ko Vilniaus miesto skolos gerokai didėjo 2007–2010 m., buvo Vyriausybės netinkamas Gyventojų pajamų mokesčio pajamų planavimas. Vilniuje liekanti gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalis 2013 m. tesiekia 42 %, o kitiems Lietuvos miestams liekanti ten surenkama GPM dalis yra kur kas didesnė – Kaune ir Klaipėdoje ji yra per 85 %, t. y., kalbant faktais, 2013 m. vilniečių indėlis į valstybės iždą – 25 kartus didesnis nei Kauno ir 22 kartus didesnis nei Klaipėdos gyventojų.

Vilniaus biudžeto deficitas 2008–2012 m. vidutiniškai per metus sudarė 120–175 mln. litų. Tikimės, kad nuo kitų metų Vyriausybės sprendimu Vilniui paliekant didesnę GPM dalį finansinė situacija gerės ir mes galėsime aktyviau įgyvendinti modulinių pastatų idėją mieste.“ Lieka tik laukti ir tikėtis laimingos pabaigos... kol mūsų vaikai toliau auga.  www.modulinespatalpos.lt

79

A u t u m n 201 3 ( 2 ) / S u m m a r y

Professor J. R. Palys: “Somes you just feel like slapping the architects” Text: Kotryna Valiukevičiūtė Photo by Evaldas Šemiotas What is water to a city and what is a city to the water?

This fall the Fund of Architectural Conversations has been generating discussions on city architecture near water. The Fund‘s tenth cycle has moved from Vilnius to the temporary capital and, together with Kaunas Architecture Festival, is inviting to discusses the significance and influence of water as a natural element on city processes. Three kaunasites – cycle curators Vita Soltonaitė and Paulius Vaitiekūnas as well as one of the speakers, professor Jurgis Rimvydas Palys, are reflecting the topics of events, city and water.

Modular kindergartens is the solution Text: Saulė Narmontaitė When thousands of nurseries and kindergartens in Vilnius are running short of vacancies, it would be the perfect time for the private business sector to step in. Modular kindergartens is a method that is fairly inexpensive, easy to implement and which functions excellently and has proved valid in many European countries. Let’s take a closer look at modular kindergartens and the advantages they offer. “A kindergarten of this type is set in modular premises which need no foundation therefore it can be installed anywhere needed. Provided such need arises or circumstances change, the premises can be transported to another place by a special vehicle without a lot of hassle. If no such need occurs, it may remain and function in the same place for a number of years,” Vaidas Jurgelėnas, product group manager for module premises, reveals some facts about module kindergartens. “A kindergarten of this type can be enlarged, expanded or, on the contrary, reduced anytime. Even the inside may be projected specifically according to the needs of different age groups of the children, i.e. adjusted to the particular area or particular children”. According to V.Jurgelėnas, kindergartens of this type can not only function as separate buildings but may also be used as additional premises joined to already existing buildings.

autumn

2013 (2)

80



Renewed home of dolphins The reconstruction of Klaipėda dolphinarium is an exceptional project in terms of the whole Baltic region. The nearest countries that have objects of this type are the Scandinavian countries. Klaipėda dolphinarium was in desperate need for reconstruction. In the two decades of its activity the building’s roof has started to leak and the areas of the pools have grown tight as they can’t accommodate all the children willing to participate in dolphin therapy sessions anymore. In the first stage of the dolphinarium’s reconstruction the common area of the hallway and the café were reconstructed as well as the box offices and toilets.

Furthermore, renewal of the pool, the auditorium and the information system took place. Polystyrene foam from company “Kauno šilas” characterized by exceptional thermal conductivity and vapor permeability qualities was applied for the insulation of the building. Effective heating and cooling systems were installed. 40 mln. Litas were invested in the reconstruction of the dolphinarium of the Lithuanian Sea Museum, most of which was funded from the European Union structural funds.

A building from the future Text: Saulė Narmontaitė 11 October marks the beginning of the construction of the National Physics and Technology Science Centre (NPTSC), unique in Middle and Eastern Europe in its scope of scientific topics covered. Readers of magazine “Structum” have a great opportunity to take a closer look at the building from the future...

“Our scientists definitely deserve to have such a science infrastructure that ensures the possibility to go in step with global-scale science centres. Therefore today we can be proud: Lithuania now has one! Today we’re laying foundations for prominent future discoveries,” president Dalia Grybauskaitė claimed as she greeted the beginning of the construction of the newest and largest Lithuanian science centre. Minister of Education and Science D. Pavalkis, who participated in the solemn ceremony of digging in a symbolic capsule, agreed with her by stating that the new centre is definitely going to help keep the young scientists in Lithuania. That‘s no wonder as now they’ll be able to work under the same conditions as their much wealthier colleagues from foreign countries.

Infrastrukt큰ra

80

Infrastrukt큰ra

83

Infrastrukt큰ra

84