Structum 2013 Ruduo Nr. 3 by STRUCTUM

Statyba

 Žurnalas sėkmingam verslui!

ruduo I 2013 (3)

Kaip daug dalykų buvo laikomi neįmanomais, kol nebuvo įvykdyti. /Plinijus Vyresnysis/

Statyba

TURINYS

ARCHITEKTŪRA Amžinasis namas

Ar yra skirtumas tarp planuotojo ir urbanisto?

Prabangi šviesos erdvė

Vonios kambario interjero konkursas

Išmanieji namai – komfortas, prestižas ar... taupymas?

statyba Verslo sąlygos ir investicinė aplinka – kai norim, tai ir galim?

Kėdainių arena – vokiškas praktiškumas lietuviškiems poreikiams

Seniausia pasaulyje sintetinė ritininė stogų danga

Siūlių užtaisymas: sandarikliai iš poliuretano ir pagalbinės medžiagos

Statybos medžiagų sertifikavimas: kodėl svarbu jį atlikti

INŽINERIJA Vandens nuleidimo plokštelės: šimtai galimybių rinktis

„Peikko Group“ nauja gamykla Kaune – moderniausi įrenginiai ir neribotos galimybės

Plaukiantieji į Klaipėdą bus laukiami naujame keleivių ir krovinių terminale

Šilumos sąnaudų analizė šildymo sezono pradžioje ir pabaigoje

INFRASTRUKTŪRA Ukmergės gatvės eismo organizavimo tobulinimo galimybės

Šventosios uosto vizijos tampa realybe

summary

 4 46

Redakcijos žodis „Jei ką nors nori padaryti, turi turėti pavyzdį“, – dar V a. pr. Kr. yra pasakęs garsus kinų filosofas Mo Ti. Nepaprastai džiaugiamės, kad mūsų žurnale pristatomos įmonės taip pat tampa pavyzdžiu kitiems, o „Structum“ padeda joms plėstis ir atrasti naujų verslo partnerių. Juk kartu galime pasiekti tiek daug! Jau tradicija tampa žurnale pristatyti stambius objektus. Kalbėdamasis su juos projektavusiais ir stačiusiais žmonėmis supranti – nieko nėra neįmanoma. Štai Kėdainių arena iškilo per rekordiškai trumpą laiką ir, beje, turėdama tikrai ne patį didžiausią biudžetą. Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalas – didžiulis projektas – statomas be generalinio rangovo. Net ir senas patalpas „Peikko Group“ sugebėjo paversti moderniausiu ir šiuolaikiškiausiu cechu bei administracija. Kur slypi tokių sėkmingų projektų paslaptis? Rodos, neįmanomus dalykus paversti įmanomais sugeba tik didžiulis profesionalumas, ryžtas prisiimti iššūkius ir, žinoma, puikūs vadovų organizaciniai gebėjimai. Neįmanomi dalykai vyksta ir mažesniais masteliais. Štai architektė Carla Tamariz iš Peru suprojektavo amžinąjį namą – tik taip gali pavadinti milžiniškame akmenyje iškaltas gyvenamąsias erdves. Sunkiai įmanomais dalykus dažnai paverčiame ir patys, apipindami juos įvairiausiais mitais. Juos straipsnyje apie išmaniuosius namus ir bandome paneigti. Norime paprieštarauti ir dar vienai minčiai, kad yra dalykų, kurių jau niekas nepakeis. Štai kad ir talentingo studento Valentino Mironovo magistro diplominis darbas tema „Vilniaus miesto Ukmergės gatvės eismo organizavimo tobulinimo galimybės“ galėtų išspręsti šį seną Vilniaus sopulį. Tikimės, kad puikų mokslinį darbą pirmąja vieta įvertinusiai Susisiekimo ministerijai šis darbas taps iššūkiu pradėti įgyvendinti jame išsakytas mintis praktiškai.

Žurnalas STRUCTUM ISSN 2335-2116 Leidėjas UAB „S Media Group“ A. Mickevičiaus g. 7 LT-08119 Vilnius Telefonas +370 5 265 3733 Faksas +370 5 272 4241 Direktorė Ignė Dausevičiūtė Vyr. redaktorė Jurga grigienė El. paštas jurga@smediagroup.lt Tekstų autoriai: Giedrė Balčiūtė JURGA GRIGIENĖ Julius Justinavičius Eglė Kajauskaitė Stasys Liaukevičius Rūta Mikučionienė Valentinas mironovas Laurynas Rekašius Algis Vyšniūnas nuotraukų autoriAI: Juanas Solanas Stefanas Pedretti Kalbos stilius ir korektūra VšĮ Kalbos ir komunikacijos centras www.kkc.lt REKLAMOS SKYRIUS Telefonas +370 5 272 3811 Parengimas spaudai UAB „S Media Group“ Spausdino UAB „BALTO print“ Redakcija neatsako už reklaminių skelbimų turinį ir kalbą. Perspausdinti straipsnius ir iliustracijas be leidėjo sutikimo griežtai draudžiama. © UAB „S Media Group“, 2013 © STRUCTUM, 2013 Žurnalas platinamas nemokamai Elektroninę žurnalo versiją galite skaityti



Linkime ir Jums siekti neįmanomo. Didžiuojamės Jumis. Džiaugiamės, galėdami apie Jus rašyti.



www.structum.lt

ruduo

2013 (3)

Architektūra

AMŽINASIS NAMAS

Architektūra

JURGA GRIGIENĖ

„Kai į mano biurą užsuko jauna pora ir išsakė norą man patikėti suprojektuoti ir pastatyti namą, kuriame jie galėtų gyventi amžinai, suvokiau, kad gavau puikią progą tęsti savo senovinės ir šiuolaikinės architektūros tyrinėjimus. Pasiryžau negailėti savo laiko, kad išanalizuočiau jų svajones ir sukurčiau jų trokštamą „gyvenimo saugyklą“, – pasakoja architektė Carla Tamariz iš Peru.

Juano Solano nuotraukos.

Architektūra

Šiame „juodame iškaltame akmenyje“ tilps keturi automobilių garažai, tarnybinis patijus, tarnaitės patalpos bei baseino pirtys rūsyje, virtuvė, valgomasis ir gyvenamosios patalpos pirmajame aukšte.

Architektūra

 Vieta

 Pirmojo aukšto planas.

La Planicie, La Molina rajonas, Peru

 Paskirtis vienos šeimos namas

 SKLYPO plotas 1 045 m2

 statybų erdvė 550 m2

 Projektavimas ir statyba 2011–2013 m.

 Architektai „Longhi Architects“

 Vadovas architektas Luisas Longhi

 Projekto komanda architektai Carla Tamariz ir Christianas Bottgeris

 Statyba architektas Hectoras Suasnabaras

 Antrojo aukšto planas.

 Statybų priežiūra „Longhi Architects“

Ypatingo namo vizija pasitvirtino, kai architektė pirmą kartą apsilankė būsimojo namo sklype. Pasirodė, kad šioje vietoje jau stovėjo senas namas, kuriame pora jau buvo įsikūrusi su dviem vaikais. „Taigi, – prisimena C. Tamariz, – mano užduotis buvo nugriauti materiją, bet išsaugoti dvasią, kad būtų galima senąją konstrukciją pakeisti „amžinuoju namu“.“  Situacijos planas.

Architekt큰ra

Architektūra

Namo dizainas grįstas didžiulio senovinio akmens simboliu – mintimi, kad sklype buvo rastas toks akmuo, ir, norint jame įrengti gyvenamas erdves, teko jas jame iškalti. Šiame „juodame iškaltame akmenyje“ tilps keturi automobilių garažai, tarnybinis patijus, tarnaitės patalpos bei baseino pirtys rūsyje, virtuvė, valgomasis ir gyvenamosios patalpos pirmajame aukšte. Kadangi erdvės iškaltos, tai ir lėmė baldų pasirinkimą – buvo parinkti įdomūs

įmontuojami baldai, išsiskiriantys ryškia tekstūra, derantys su kitomis natūraliomis ir dirbtinėmis medžiagoms. Viskas, kas būtina, siekiant, kad alegorinis akmuo išliktų kaip įmanoma natūralesnis ir pagaliau būtų suvokiamas kaip šeimininko išsvajotojo sodo dalis. Kompoziciją užbaigia keturios gembinės konstrukcijos. Jas laiko juodo akmens pagrindas, o jose pačiose įrengti intymūs kambariai – „balti plūduriuojantys akmenys“, kurių pageidavo klientas. 

Architektūra

 Pastato pjūvis.

Architektūra

AR YRA SKIRTUMAS TARP PLANUOTOJO IR URBANISTO?

 Andrius Marma. Bakalauro baigiamasis darbas.

VGTU Urbanistikos katedra. 2003 m.

Pastaruosius kelerius metus viešoje erdvėje itin aktyviai pradėjo kalbėti žmonės, save vadinantys architektais ir urbanistais, nors iš tikrųjų neįmanoma pasakyti ką nors konkretaus ir patikimo apie tų žmonių kompetenciją architektūros ir urbanistikos srityje. Dar sudėtingiau apibrėžti jų veiklos sritį ir žanrą, o tai reiškia ir priemones bei instrumentarijų, nes kalbama apie tokius itin populiarius, netgi beveik populistinius dalykus kaip ekologinę architektūrą, žaliąją architektūrą, viešąsias erdves, subalansuotą / darniąją / tvariąją plėtrą, išmanųjį miestą, darnų miestą ir pan. 12 12

Architektūra

Anksčiau buvo ginčijamasi dėl terminų miesto planavimas, urbanistika, teritorijų planavimas, rajoninis planavimas turinio, o dabar turime reikalą su tokiomis verbalinėmis konfigūracijomis kaip žaliosios investicijos į žaliuosius pastatus su žaliosiomis technologijomis žaliajame ir rudajame lauke. Ir visa tai vadinama žaliosios architektūros koncepcija, o kalbėtojai, propaguojantys „spalvotus“ verbalinius naujadarus, save vadina urbanistais arba miestų planuotojais. „Žaliajam“ mąstymui būdingas praktiškumas ir efektyvumo siekis įvairiose srityse skirtingai suprantamas. Tai susiję su aplinkos tausojimo samprata. Aplinkos inžinerijos specialistai atvirai kalba apie aplinkosaugos ir energinio efektyvumo problemas, o paveldosaugos specialistai kalba apie aplinkos tausojimą, kuris išreiškiamas principu – „daryti tiek daug, kiek reikia, ir tiek mažai, kiek įmanoma“. Straipsnio apimtis neleidžia išsiplėsti „žaliosios“ frazeologijos klausimais, bet aišku viena – „žalieji“ specialistai nėra urbanistai. Aiškių architektūros ir urbanistikos srities ribų problema yra sudėtingas klausimas. Tai susiję su tuo, kad tradicinė urbanistikos samprata buvo „atskiesta“ konjunktūriniais dalykais, tokiais kaip aplinkosauga, gamtosauga, energinis efektyvumas ir pan. Politinę ir ekologinę konjunktūrą tiesiog skatina galimybė užsidirbti, rašant ES projektus aplinkosaugos ar energinio efektyvumo / taupumo srityse. Todėl kyla klausimas – ar įmanoma kalbėti apie kokį nors vientisos urbanistikos teorijos pavidalą, nes susidaro įspūdis, kad minėtos intelektualinės veiklos sritys yra teoriškai labai nestabilios? Neaiškūs ir dviprasmiški terminai yra to įrodymas. Tapo aišku, kad artikuliuotas kalbėjimas urbanistikos tema prarado kontūrą, todėl reikalingas diskursas, kuriame būtų nubrėžta distinkcija nuo viešųjų ryšių, juridinių dviprasmybių, profesinės imitacijos. Tai reiškia, kad urbanistika, kaip erdvinių struktūrų modeliavimo ir formavimo profesinė veikla, turi būti skiriama nuo politinio-socialinio planavimo, kaip proceso, kurio metu sprendžiami elementarūs optimizacijos ir juridinės legitimacijos uždaviniai, planuojami resursai ir padariniai. Straipsnio tikslas – aiškumas bendrame diskurse, susijusiame su urbanistikos (angl. urban design), urbanistinio planavimo (angl. urban planning), politinio-socialinio planavimo (angl. social planning, region planning, strategic planning), teritorijų planavimo (angl. urban development law) ir architektūros samprata. Pasaulyje intensyviai ieškoma naujų pilietinių iniciatyvų ir bandoma atrasti veiklos modelius, siekiant sukurti naujus ekologiškus miestus, o esamus miestus paversti kokybiškais. Tam tikslui pasiekti kaip pagrindinė priemonė iškelta „darnaus vystymosi principų idėja“, kuri iš tikrųjų neturi realaus urbanistinio turinio, nors deklaruojama, kad tai yra subalansuotos plėtros, arba darniosios raidos,

koncepcija. Vadybinis principas, kalbantis apie racionalų, optimalų planavimą, t. y. apie optimizacijos procesą, pradėtas vadinti koncepcija. Tokiu atveju kyla klausimas – kas yra koncepcija? Profesinis teiginys, išreikštas brėžiniais, schemomis ir pan., ar verbališkai išreikšta mintis / idėja? Kokiais atvejais principas vadintinas koncepcija? Neaišku, ar darniosios plėtros atveju kalba- Algis Vyšniūnas, ma apie veikimo principus, ar VGTU Urbanistikos katedros profesorius apie taikomąsias metodikas, ar apie kuriamas koncepcijas. Paprasčiau pasakius, yra neaišku, koks loginis ryšys tarp principo, metodo ir koncepcijos. Kur baigiasi pilietinė iniciatyva, politinė deklaracija ir prasideda mokslas ar profesinė veikla? 1987 m. Gro Harlem Brundtland vadovaujama Aplinkos ir plėtros komisija prie JTO parengė ataskaitą „Mūsų bendra ateitis“, kurioje galutinai suformuluota subalansuotos plėtros koncepcija1, ji šioje ataskaitoje traktuojama taip: „subalansuota plėtra – tai tokia plėtra, kuri tenkina dabartinius visuomenės poreikius, nemažinant ateinančių kartų galimybės tenkinti savus poreikius“. 1991 m. paskelbtas naujas dokumentas, pavadintas „Subalansuoto gyvenimo strategija“ (angl. A Strategy for Sustainable Living). Šiame politiniame dokumente buvo suformuluoti pagrindiniai subalansuotos plėtros principai, išvardytos pagrindinės priemonės, reikalingos subalansuotos plėtros nuostatoms įgyvendinti, numatytas strategijos įgyvendinimo mechanizmas ir parengtas pirminis subalansuotos plėtros indikatorių sąrašas. Toliau prasidėjo interpretacijos. Brundtland ataskaitos (angl. Brundtland report) apibrėžimas yra šiuo metu dažniausiai naudojamas, tačiau skirtingų disciplinų viduje darnusis vystymasis apibrėžiamas šiek tiek skirtingai: ekonomikoje – vystymasis, užtikrinantis, kad ateities kartų asmeninės pajamos (lot. per capita) nebūtų mažesnės nei dabartinių kartų; sociologijoje – vystymasis, kuris išsaugo bendruomenę, t. y. išlaiko glaudžius socialinius ryšius ir santykius bendruomenėse; ekologijoje – vystymasis, išsaugantis biologinių rūšių įvairovę, esmines ekosistemas ir ekologinius procesus. Kai kurie teoretikai miestų planavime išskiria svarbiausias veiklos sritis: planavimas ir infrastruktūra, žmogiškieji ištekliai, aplinka, kultūra ir turizmas, verslas. Kartu teigiama, kad miesto plėtros procesui įtakos turi gamtiniai, ekonominiai, demografiniai, planavimo, techniniai, valdymo ir kiti veiksniai. Jų poveikis metodologiškai vertinamas trimis pagrindiniais aspektais: ekonominiu, socialiniu, ekologiniu. Šių aspektų sanglauda ir sudaro subalansuotą, darniąją, miesto ar rajono plėtrą. Sunku

Architektūra

Architektūros ir urbanistikos paradigmos tipo ir veiklos srities priklausomybė Paradigmos tipas Charakteristika „Žalioji“ paradigma Plėtros racionalumas, energinis efektyvumas Plėtros principinės nuostatos, įvertinus vertybių Darnioji paradigma apsaugos ir plėtros balansą, kraštotvarka Regioninė politika, apgyvendinimo Planavimo paradigma sistemos optimizavimas Miesto užstatymas, užstatymo morfotipai Urbanistinė paradigma ir erdvinė dimensija Architektūrinė paradigma Architektūrinio objekto forma, stilistika, elementų dizainas Kraštovaizdžio paradigma Krašto vaizdas ir landšaftas Aplinkosauga Ekologinė paradigma Utilitari paradigma Miesto ūkis, inžinerinė ir susisiekimo sistema

ginčytis su savaime suprantamais bendro pobūdžio teiginiais, bet vis tiek neaišku, kur yra urbanistikos vieta bendroje darnaus vystymosi sistemoje? Kas yra urbanistikos objektas – miesto planavimo procesas, miesto valdymo ir administravimo sistema ar miesto erdvinė struktūra? Kalbant apie darniąją plėtrą, reikia išsiaiškinti, kas yra tos sistemos elementas urbanistika, jeigu toks yra iš viso? Ar planavimas ir urbanistika yra sinonimai? Kitu atveju kalbos apie darniąją plėtrą nieko nereiškia arba tampa aišku, kad tai nesusiję su urbanistika. Darni plėtra yra sistematiniu principu pagrįsta vadybinė veikla, todėl jos objektas nėra konkreti urbanistinė struktūra. Belieka išsiaiškinti, ar vadinamasis darnios plėtros specialistas ir yra miesto planuotojas? Reali situacija tokia: kadangi darnios plėtros principas nesusijęs su urbanistiniu modeliu, todėl logiška, kad darnios plėtros specialistas tėra miesto vadybininkas (angl. urban manager), nes darnios plėtros mechanizme nėra materialaus komponento. Todėl darnios plėtros specialistas nėra urbanistas. Realus urbanisto profesijos turinys susideda iš miesto ūkio (inžinerinė ir susisiekimo infrastruktūra ir pan.) bei miesto užstatymo (miesto morfotipai) ir jo suformuoto erdvinio karkaso (viešųjų urbanistinių erdvių sistema). Tai reiškia, kad kalbame apie urbanistą inžinierių ir urbanistą architektą, bet ne apie kažkokį darniosios plėtros specialistą. Architektūros ir urbanistikos paradigmų sistema tapo labai sudėtinga ir komplikuota, nes skirtingai suprantamas objektas, todėl nėra bendros terminijos. Paradoksas, bet deklaruojama darni plėtra neapima darnaus žodyno, vienodai suprantamų terminų ir t. t. Ypač didelė painiava planavimo srityje, todėl šiai problemai spręsti parengtas „Commin“2 projektas. Akivaizdu, kad reikia kažką panašaus daryti ir architektūros bei urbanistikos srityje. Pagrindinis paradigmų sistemos tyrimo metodas – sisteminė analizė. Sisteminė analizė suprantama kaip visuma metodų, skirtų tirti, konstruoti ir modeliuoti sudėtingus objektus bei reiškinius. Tik taikant sisteminės analizės metodą galima atskleisti giluminius architek-

tūros ir urbanistikos mokslo sluoksnius, kurie susiję su profesine veikla, socialinių procesų organizavimu, legitimuotų struktūrų valdymu ir administravimu. Architektūros ir urbanistikos mokslas nebūtinai susijęs su legitimuotomis universitetinėmis struktūromis, nes pasiekta kritinė masė mokslo daktarų, kurie neturi elementaraus supratimo apie architekto profesiją. Tezei įrodyti teko išanalizuoti veikiančių architektūros mokyklų studijų programas, dėstytojų profesinės kompetencijos kokybę, doktorantūros sistemą, išsiaiškinti, kokios problemos keliamos disertacijose ir t. t. Rengiamos architektūros ir urbanistikos mokslo disertacijos priklauso menotyros sričiai. Bet tada kyla klausimas – o kur yra architektūros ir urbanistikos mokslas? Kas yra architektūros ir urbanistikos mokslas, jeigu oficialiai tokio nėra? Kitas naudotas tyrimo metodas – operacionalizacija. Ji suprantama kaip loginių operacijų su sąvokomis ir terminais procesas. Pagrindinė tezė – nėra aiškiai apibrėžtos, visiems vienodai suprantamos urbanistikos definicijos. Taip yra dėl to, kad skirtingi veiklos laukai (profesija, projektavimo procesas, projekto legitimacija, padarinių vertinimas, derinimas su visuomene ir t. t.) apibūdinami vienodomis verbalinėmis konfigūracijomis, dažnai pereinančiomis į elementarią literatūrinę veiklą. Taip vyksta dėl dviejų priežasčių – vyksta verbalinė ekvilibristika, kuriai nereikalingas nei konkretus objektas, nei profesiniai instrumentai, arba tai yra tiesiog žemos profesinės kompetencijos atvejis, nesuvokiant skirtingų žanrų (projektavimo, planavimo) ir su tuo susijusių tikslų, priemonių, instrumentarijaus komplekso klaidingas identifikavimas. Todėl buvo būtina išanalizuoti visus mokslinėje ir profesinėje spaudoje vartojamus terminus bei sąvokas, kuriomis bandoma komentuoti architektūrą ir urbanistiką. Tyrimo rezultatas galutinai patvirtino išvadas, kad terminai vartojami pernelyg laisvai, nekreipiant dėmesio į konkrečius atvejus, žanrus, tikslus ir uždavinius. Toks chaosas terminijoje sąlygotas įvairių patirčių ir kompetencijų tiek mokslo, tiek profesinėje srityje.

Architektūra

LR švietimo ir mokslo ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. V-222 patvirtintas „Studijų kryptis sudarančių šakų sąrašas“, kuriame pirmą kartą oficialiai įvardyta urbanistika. Skiriama urbanistinė inžinerija (kryptis – H200 statybos inžinerija) ir urbanistinis projektavimas (kryptis – K100 architektūra). Atrodo, viskas aišku, bet problema kitur – neaiškus žodžio urbanistika turinys. Urbanistika labai dažnai sutapatinama su teritorijų planavimu arba tiesiog planavimu, kas yra iš principo neteisinga3. Teisinis mechanizmas sutapatinamas su erdvinių struktūrų modeliavimo ir konstravimo profesija. Teritorijų planavimą lengvai perėmė žemėtvarkininkai, planuojantys pagal žemėnaudos kriterijų. Žemėtvarkos planavimo sampratoje tokio urbanistinio darinio kaip miestas neegzistuoja. Vienintelis būdas išsiaiškinti realų urbanistikos turinį – komentuoti veiklos objektą, t. y. reikia aiškiai skirti procedūrą, architekto profesiją, planavimą kaip optimizacijos procesą ir t. t. Sisteminė veikla (pavyzdžiui, regioninė politika) skiriama nuo autorinės meninės koncepcijos, vadybos ir administravimo veikla skiriama nuo profesinės veiklos. Interpretacijų neliktų, jeigu studijų ir mokslo klasifikatoriuose būtų ne tik krypčių ir jas sudarančių šakų pavadinimai, bet ir labai konkretūs studijuojamo ar tyrinėjamo objekto aprašai. Tada aiškėja ir urbanisto profesijos turinys4. Tad galima konstatuoti, kad architektas ir urbanistas savo veiklos pobūdžiu iš esmės skiriasi nuo strateginio plano rašytojo ar teritorijų planavimo dokumento rengėjo. Inžinierius urbanistas sprendžia miesto susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros problemas, architektas urbanistas sprendžia miesto aplinkos erdvinio formavimo ir urbanistinės morfologijos uždavinius. Kai yra neaiški urbanistikos definicija, natūralu, kad neaiški jos vieta sisteminėje architekto profesinės veiklos, mokslo ir studijų sampratoje. Samprotavimų apie urbanistiką, rajoninį planavimą būdavo ir anksčiau, bet situacija pasikeitė iš esmės po 1995 m., kai buvo priimtas Teritorijų planavimo įstatymas. Sovietmečiu geriau ar blogiau veikusi planavimo ir projektavimo sistema galutinai išsiderino. To padariniai – terminų painiava, o tai reiškia ir kompetencijų.

 Tomas Skripkiūnas. Bakalauro baigiamasis darbas.

VGTU Urbanistikos katedra. 2012 m.

Norint ką nors išsiaiškinti, iš pradžių reikia apžvelgti urbanistikos ir planavimo sampratų evoliuciją. Visų pirma reikėtų prisiminti prof. K. Šešelgio išsakytas mintis, išdėstytas 1975 m. išleistoje knygoje „Rajoninio planavimo ir urbanistikos pagrindai“. Jau pats knygos pavadinimas rodo, kad skiriamos dvi iš esmės skirtingos sritys. Be to, rajoninis planavimas skiriamas nuo ekonominio planavimo ir miestų planavimo. Pagrindinis kriterijus – aiškiai apibrėžtas planavimo objektas (regionas, rajonas, miestas, ūkio sritis ir t. t.), todėl aišku, kas planuoja, kas administruoja, kas projektuoja, kas kontroliuoja, kas naudoja planavimo proceso rezultatą. Paradoksas, bet, norint išsiaiškinti kas yra urbanistika, paprasčiau išsiaiškinti, kas nėra urbanistika. Todėl tikslinga plačiau pakalbėti apie tokią veiklos rūšį kaip planavimas, nes būtent ši optimizacinio pobūdžio veikla klaidingai vadinama urbanistika. Taip jau istoriškai susiklostė, kad miestų planavimu daugiausia užsiimdavo architektai. Tai yra didelis architekto S. Stulginskio ir prof. K. Šešelgio nuopelnas. Pirmasis 1944 m. įkūrė Miestų planavimo katedrą prie tuomečio Vytauto Didžiojo universiteto (dabar VGTU Urbanistikos katedra), antrasis sukūrė unikalią tolygaus Lietuvos apgyvendinimo koncepciją.

Ryšys tarp vartojamos terminijos ir profesijos Specialistas Architektas urbanistas Inžinierius urbanistas Teritorijų planavimo specialistas Planuotojas Viešųjų ryšių specialistas, urbopopulistas

Vartojami reikšminiai žodžiai Urbanistinė erdvė, kvartalų užstatymas, urbanistinė koncepcija, kompozicija, užstatymo principas (morfotipas), vizualinis identitetas, miesto morfologija, meniniai urbanistikos principai Gatvių tinklas, susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros sistema, gatvių pralaidumas, automobilių statymas Viešasis svarstymas, funkcinis zonavimas, strateginio poveikio aplinkai vertinimas, planavimo sistema, teisės aktai, kompleksinis teritorijų planavimas Strateginis planas, rajoninis planavimas, gamtinis karkasas, funkcinis zonavimas Darni plėtra, „žalioji“ urbanistika, išmanusis miestas, ekologiška architektūra, „žalioji“ architektūra, gyvenamos aplinkos kokybės gerinimas, būsto modernizacija, tvarių teritorinių bendrijų bendruomenė, architektūros ir visuomenės sąveika

Architektūra

Miestą, kaip inžinerinę sistemą, nagrinėjo mokslininkai, sprendę miesto susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros problemas. Buvo aišku, kad architektai sprendžia erdvinių struktūrų, t. y. užstatymo problemas, o inžinieriai – susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros problemas. Tiek erdvinių struktūrų, tiek susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros sistemos buvo planuojamos ir apskaičiuojamos sąnaudos, o po to atskiri struktūrų elementai buvo projektuojami. Labai aiškus darbo objektas, aiškios kompetencijos ribos – urbanistinis planavimas (miesto morfologija, gatvių tinklas), urbanistinis projektavimas (rajonų, kvartalų užstatymas, miesto viešos urbanistinės erdvės) ir finansinis-ekonominis planavimas (finansų planavimas ir finansavimo mechanizmas). Pavyzdžiui, suplanuojamas miesto gatvių tinklas, o po to suprojektuojamos atskiros sankryžos, viadukai, tuneliai ir t. t. Jau tada buvo aišku, kad tai ir yra urbanistika. Minėtų objektų projektavimo ir statybos išlaidų planavimas ir darbų organizavimas tėra ekonominis ir finansinis planavimas. Tai ne urbanistika. Rajoninis planavimas sprendė visai kitus uždavinius, susijusius su sovietinio, vadinamojo liaudies, ūkio vystymo penkmečio planais. Visiems buvo aišku, kad rajoninis ir regioninis planavimas nėra urbanistika. Atkūrus nepriklausomybę, iš esmės pasikeitė politinė ir ekonominė formacija, todėl liaudies ūkio planavimas, pagrįstas komandine ekonomika, ne tik nebeteko prasmės, bet ir buvo neįmanomas iš esmės. Nuo šio momento prasidėję procesai tapo nebevaldomi. Paprasčiau pasakius, baigėsi urbanistikos era, prasidėjo teritorijų planavimo chaosas. Subrendo poreikis kurti naują rajoninio planavimo ir urbanistikos strategiją, t. y. akivaizdus poreikis planavimui ir urbanistikai grąžinti realų turinį. Tam reikia susitarti dėl terminų ir dėl planavimo bei urbanistikos darbo objektų. Svarbiausia čia, kad miestas būtų suprantamas kaip sistema. Todėl reikia planuoti sistemos funkcionavimo prielaidas, sąlygas, padarinius bei vykdyti sistemos funkcionavimo stebėseną ir t. t. Tokiu atveju labai svarbų vaidmenį vaidina pats planavimo mechanizmas ir procesas. Todėl reikia kalbėti apie planavimo procesų dalyvius, planavimo proceso kokybės indikatorius, planavimo tipus, planavimo objektus ir stadijas. Tai reiškia, kad aiškiai skiriamas procesas nuo profesijos, valdymas nuo administravimo. Paprasčiau pasakius, darosi aišku, kad tarp planavimo ir urbanistikos yra skirtumas. Miestas, kaip sistema, yra planuojamas (angl. town planning), o miestas, kaip urbanistinė struktūra, yra projektuojamas (angl. urban design). Bendroje projektavimo ir planavimo sistemoje urbanistinio projektavimo žanras ir kompetentingų specialistų nebuvimas yra trūkstama grandis. Šią problemą nagrinėjo M. Carmona su kolegomis5, pabrėždami urbanistinės paradigmos architektūrinį aspektą. Urbanistika matuojama keliomis dimensijomis – socialine, vizualine, funkcine, laiko, morfologine ir suvokimo dimensijomis. Tai reiškia, kad

urbanistika suprantama kaip miesto funkcijų erdvinė organizacija pagal tam tikrus estetinius ir vertybinius kriterijus, o ne tik kaip utilitarus, pragmatinis urbanizacinio proceso aspektas. Rengiami juridiniai teritorijų planavimo dokumentai stokoja urbanistinės argumentacijos, nes tuo užsiimantys architektai neturi atitinkamo profesinio pasirengimo. Tai yra nekokybiškų studijų rezultatas. Kraštovaizdžio samprata Yra dar viena labai komplikuota veiklos sritis, kur vartojama ypač paini terminija. Kalbu apie kraštovaizdį, kurio samprata „plaukioja“ tarp krašto vaizdo / kraštotvarkos / landšafto ir t. t. Todėl reikia atsakyti – kalbame apie krašto vaizdą ar landšaftą? Tokia klausimo formuluotė susijusi su bendra kraštovaizdžio ir ypač kraštovaizdžio architektūros samprata, nes kartais darosi neaišku, ar tai, kas angliškai kalbančiose šalyse suprantama kaip landscape architecture, tikrai yra Lietuvoje vartojamo termino kraštovaizdžio architektūra atitikmuo? O gal kraštovaizdis yra tiesiog gamtovaizdis, kuris angliškai taip pat vadinamas landscape6? Nors egzistuoja definicija, kad kraštovaizdis yra gamtinių ir antropogeninių elementų derinys, esmės tai nekeičia, nes neaišku, ar kraštovaizdis ir (ar) gamtovaizdis yra kūrybos objektas? O gal tai tiesiog socialinių ir ekonominių procesų, vykstančių ant žemės, topografijos išraiška, laikui bėgant, įgaunanti vizualinę nacionalinės vertės dimensiją? Tokiu atveju tai yra krašto valdymo ir administravimo (kraštotvarkos) rezultatas, visiškai nesusijęs su architektūra. Ar galima sakyti, kad kraštovaizdžio architektas taip pat yra kūrėjas? Jeigu taip, tai koks tokio architekto instrumentarijus ir kas yra jo kūrybos objektas7? Klausimų daug, bet kol aišku tik tiek, kad pažeistas loginis ryšys sekoje kraštovaizdis (krašto vaizdas) – landšaftas – miestas – užstatytos teritorijos – viešos urbanistinės erdvės – želdiniai. Atitinkamai trūksta loginio ryšio sekoje teritorijų planavimas (kraštotvarka) – rajoninis planavimas – miestų planavimas – urbanistinis projektavimas – pastatų architektūra. Straipsnio apimtis neleidžia išsiplėsti terminų klausimais, nors šie gana vangiai diskutuojami, nes paradigmos suformuotos cechų principu (paveldosauga, gamtosauga, aplinkosauga, teritorijų planavimas ir t. t.). Kol kas ši metodologijų ir terminų painiava ignoruojama, bet ilgai to daryti nepavyks vien dėl sudėtingo architektų ir urbanistų profesinės kvalifikacijos identifikavimo proceso. Kas yra kas? Reziumuojant galima teigti, kad Lietuvoje urbanistikos terminas apima ne tik tokias sisteminės veiklos sritis kaip teritorijų planavimas, kraštotvarka, bet ir miesto valdymą, viešąjį administravimą ir pan. Dažnai šį terminą vartoja ir kraštovaizdžio / landšafto architektai, aplinkosaugininkai ir politikai bei viešųjų ryšių specialistai, kalbėdami apie darnią plėtrą, „žalią urbanistiką“, „išmanųjį miestą“ ir pan. Toks amorfinis, be aiškios definicijos terminas sukuria painiavą

Architektūra

tarp praktinės / profesinės, mokslo tiriamosios veiklos ir studijų, nes neįmanoma tiksliai identifikuoti veiklos objekto. Neaiškus objektas, todėl neaiški profesija bei vartojami terminai ir instrumentarijus. Straipsnio autorius nekėlė sau tikslo pateikti konkrečios urbanistikos definicijos, bet teigia, kad charakterizuojant įvairių veiklos sričių objektus įmanoma išgryninti kai kurias sampratas. Taip įmanoma teigti, kad urbanistu turėtų būti vadinamas specialistas, dirbantis su konkrečiais miesto struktūros elementais (užstatymas, gatvių tinklas, erdvinė struktūra ir pan.), bet ne teisės, valdymo ar administravimo (viešųjų ryšių, politikos ir pan.) srityse. Urbanistas yra architektas urbanistas arba inžinierius urbanistas. Visi kiti specialistai turėtų būti vadinami miesto reikalų specialistais – miesto ūkinės veiklos planuotojas, miesto finansų finansininkas, miesto ekonomistas, miesto politikas, miesto veikėjas / aktyvistas ir t. t. Skirtingo rango teritorijose sprendžiami skirtingi uždaviniai. Lietuvos urbanistikos mokslinę ir praktinę veiklą galima vertinti pagal tai, kaip terminas urbanistika išverčiamas į anglų kalbą – urban design, urban planning, town planning, region planning, urban development, urban development law, urban studies ir t. t. Atitinkamai turėtų būti sutvarkyta ir terminija, t. y. būtina minėtus angliškus terminus kokybiškai išversti į lietuvių kalbą, įvertinus konkrečius veiklos objektus, sritis ir žanrus. Tai reiškia, kad subrendo poreikis parengti urbanistikos terminų žodyną ir atskirą urbanistikos įstatymą, kurio pagrindinis objektas būtų miestas.

Subalansuotos plėtros įgyvendinimo nacionalinė ataskaita. Nuo Rio de Žaneiro link Johanesburgo. Nuo pereinamojo laikotarpio link subalansuotos plėtros. LR aplinkos ministerija, Vilnius 2002. Leidykla „Lututė“, 2002. 2 COMMIN (COMmon MINdscapes) – ES finansuojamas projektas, susijęs su erdviniu planavimu Baltijos jūros regione, siekiant tarptautiniu mastu suvienodinti planavimo sampratas ir pan. Projekte dalyvauja 28 partneriai iš 11 šalių, įskaitant universitetus, šalių vyriausybes ir privačias kompanijas. Projekto koordinatorius yra Erdvinio planavimo akademija Hanoveryje (angl. The Academy for Spatial Research and Planning (ARL). Projektas buvo vykdomas 2004–2007 metais. Projekto dalyviai sukūrė svarbiausių mokslinių terminų, susijusių su erdviniu planavimu, žodyną, jis išverstas į 11 kalbų. 3 Teritorijų planavimas – nustatyta procedūra teritorijos vystymo bendrajai erdvinei koncepcijai, žemės naudojimo prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, miško ir vandens naudmenų, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui

 Algis Vyšniūnas, Vytenis Rudokas. Visuomeninis ir komercinis

centras Panevėžyje (konkursinis projektas). 1990 m.

Planavimo ir urbanistinio projektavimo sistemos kokybiško funkcionavimo prielaida – vienodai suprantama terminija, kokybiškai parengti specialistai ir aiškiai apibrėžtas profesinės veiklos laukas. Šito dabartinė mokslo ir studijų sistema, teisinė bazė, reglamentuojanti visą planavimo ir urbanistinio projektavimo procesą, negarantuoja. Ilgai ignoruoti šių problemų nepavyks. Vis tiek ateis laikas ir reikės atsakyti į klausimą: kas yra kas? Būtina išgryninti pozicijas, nes verbalinės manipuliacijos pasiekė kritinę ribą, subalansuotos / darnios / tvarios plėtros, ekologinės architektūros ir žaliosios urbanistikos terminija užgožia tikrąjį architektūros ir urbanistikos turinį. 

5 6

reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatyti. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_ id=378358 Lygiai taip pat būtų aišku, kad kraštovaizdžio architektūra yra sisteminė meninė veikla, želdynų projektavimas yra artimas sodininkystei ir daržininkystei, kraštovaizdžio planavimas yra teritorijų planavimo dokumento rengimas. Matthew Carmona, Tim Heath, Taner Oc, Steve Tiesdel. Public Places – Urban paces. The Dimensions of Urban Design. Architectural Press, 2003, 312 p. Panašiai terminas miestovaizdis yra verčiamas kaip townscape. Šis terminas suprantamas kaip veikla, kurią galima charakterizuoti: place making, town planning ir urban design. Tai, logiškai mąstant, turi būti susiję su kraštovaizdžiu. Žr. www.townscape.com. Pastatų architektui rūpi forma ir faktūra, architektui urbanistui rūpi erdvė, masė, struktūra. O ką ir kokiomis priemonėmis kuria kraštovaizdžio architektas?

Architektūra

 Projekto autorė – architektė Carola Vannini.

Prabangi šviesos erdvė JURGA GRIGIENĖ

Pagrindinis kliento pageidavimas – atverti erdvę į lauko peizažą – padiktavo prabangaus buto Romoje dizainą. Jo išskirtinumas – šviesūs ir erdvūs kambariai. Siekiant sukurti įvairias perspektyvas, iš naujo atverti keli langai, pakeistas interjero suskirstymas. Pagrindinė dieninės zonos erdvė – virtuvės patalpa – tiesiogiai sujungta su prieangiu ir gyvenamuoju kambariu. Virtuvė kurta kaip izoliuotas vienetas, atskirtas nuo lubų ir grindų nepertraukiamai veikiančiomis šviesos diodų lempomis. Dėl dvejų baltų slankiųjų stiklo durų, atsižvelgiant į naudotojo poreikius, virtuvė gali būti tiek atvira, tiek uždara erdvė. Gyvenamasis kambarys išsiskiria minimalistiniu prieskoniu, o jo baldai (projektuoti architektės) sukuria pusiausvyrą su vidaus architektūra.

 Architektė Carola Vannini, „Carola Vannini Architecture“

 Klientas privatus

 Vieta Roma, Italija

 biudžetas 250 tūkst. eurų

 plotas 240 m2 (vidaus erdvės) + 20 m2 (lauko erdvės)

Stefano Pedretti nuotraukos.

Architektūra

 Virtuvės patalpa tiesiogiai sujungta

su prieangiu ir gyvenamuoju kambariu.

Architektūra

 Šeimininkų miegamajame įrengta paaukštinta poilsio zona,

ant platformos taip pat įtaisyta sūkurinė vonia.



Šeimininkų vonios kambarys.

Architektūra

 Vaikų kambarys drauge su prie jo priderintu vonios kambariu

sukuria stebuklingą pasaulį, nutolusį nuo kitos buto dalies.

Apšvietimo sistema buvo nuodugniai išstudijuota, siekiant pabrėžti perspektyvas ir erdvės gylį. Tiesioginį ryšį su lauko teritorija pabrėžia medinės grindys – jos iš kambario driekiasi į balkoną. Juodos spalvos durys ir langų rėmai, įrėmindami namą supantį gamtos kraštovaizdį, sukuria paveikslo įspūdį. Virtuvei būdingas kultūrinis junglumas iš dalies paslepia jos tikrąją funkciją. Nepaisant to, dėl erdvių spintelių ir baltos iš koriano pagamintos virtuvės salos (idealiai tinka greitai paruošiamiems patiekalams gaminti ir kaip darbastalis) praktiniai poreikiai nelieka nuošalyje. Naktinei zonai priklauso trys miegamieji, trys vonios kambariai ir vienas darbo kambarys. Į ją vedantis koridorius sukurtas taip, kad nišos bei tinkamas apšvietimas atvertų erdvę.

Architektūra

 Svečių kambarys – poilsio, sporto ir laisvalaikio zonos.  Koridorius su įmontuojama spinta ir foniniu apšvietimu.

Architektūra

Prabangaus buto Romoje dizaino išskirtinumas – minimalistinis prieskonis, šviesūs ir erdvūs kambariai. Prie ilgos įmontuojamos spintos, idealiai susiliejančios su architektūra, nedera klasikinės durys, jos pakeistos išspausdintomis organinio stiklo plokštėmis, o jose įtaisytas foninis apšvietimas. Šeimininkų miegamąjį natūraliai apšviečia du dideli langai, čia taip pat įrengta smagi paaukštinta poilsio zona, kurią puošia pilkas sakų sluoksnis. Ši medžiaga kartu su pilkomis medinėmis grindimis sukuria tęstinumo įspūdį. Ant šios platformos taip pat įtaisyta sūkurinė vonia. Dvi simetriškos sienos veda į erdvų sandėliuką, o iš ten – į šeimininkų vonios kambarį.

Kuriant šeimininkų miegamąjį, panaudotos tos pačios spalvos ir geometrinės figūros, kaip ir rengiant vonios kambarį. Tarp pilkų vonios sienų išsiskiria baltos detalės ir spintelės, o keturios žalios spintelės čia yra vieninteliai spalvoti elementai. Vaikų kambarys drauge su prie jo priderintu vonios kambariu sukuria stebuklingą pasaulį, nutolusį nuo kitos buto dalies. Viskas čia primena žaidimus. Tiek pačiame kambaryje, tiek vonioje dominuoja violetinė spalva. Kambario detales išryškina violetinis viršutinis sienos sakų sluoksnis. Svečių kambaryje (jis naudojamas kaip treniruoklių salė) persipina poilsio, sporto ir laisvalaikio zonos. Jis išsiskiria ryškiai raudona spalva ir yra įrengtas šalia treniruoklių salės, jame sukurta patogi hamamo erdvė, kurią galima naudoti ir kaip paprastą dušą. Darbo kambarys įrengtas koridoriaus gale ir turi atskirą įėjimą. Tai užtikrina lankstų ir nepriklausomą kambario naudojimą. Šiltų ir ramių spalvų ąžuolo baldai taip pat kurti architektės.   Darbo kambarys su atskiru įėjimu.

Architektūra

VONIOS KAMBARIO INTERJERo konkursas Pirmojoje konkurso kategorijoje – 5 įgyvendinti vonios kambario interjerai



Audronė Litinskienė

Jurgita Ambraškaitė

Rimantas Adomaitis

Eglė Prunskienė

„Dalius & Greta Design“

Architektūra

Sveikiname visus aktyviai dalyvavusius konkurse. Primename, jog konkursas vyksta dviem etapais. Pirmajame etape visi konkursui pateikti darbai buvo vertinami bendru balsavimu socialiniame tinkle „Facebook “. Šio etapo metu, nuo liepos 1 d. iki lapkričio 20 d., tiesioginiu balsavimu internetu kiekvieną mėnesį buvo renkamas vienas geriausias kiekvienos kategorijos darbas. Darbai, surinkę daugiausia balsų, pateko į antrąjį etapą. Taigi sveikiname dešimt konkurso finalistų ir linkime sėkmės kovojant dėl vertingų prizų finale gruodžio mėnesį.

Antrojoje konkurso kategorijoje – 5 projektiniai studentų darbai



Artur Ivancov

Darius Kazakevičius

Gintarė Brazaitytė

Jan Petrašun

Rūta Kardušaitė

Išsamesnės informacijos apie konkursą galima rasti interneto svetainėje www.structum.lt ir tinklalapyje „Facebook“.

Architektūra

Išmanieji namai – komfortas, prestižas ar... taupymas?

Architektūra

Stasys Liaukevičius

Dar ne taip seniai žodžių junginys „išmanieji namai“ galėjo nuskambėti kaip iš fantastikos srities. Arba kas nors, jums juos ištarus, galėjo pasukioti pirštą prie smilkinio. Dabar šie žodžiai nebekelia tokios pašnekovų reakcijos. Priešingai – daugumos akyse kelia susižavėjimą ar net pavydą. Ypač jei pasakysite, kad tokius turite. Išmanieji namai – tai intelektinė sistema, kurią naudojant automatizuojama ir optimaliai valdoma daug namuose vykstančių procesų. Fiziškai – tai valdiklių, laidų ir programinės įrangos sistema, sujungta su įvairiais namų prietaisais ir juos valdanti. Sistema gali vadyti beveik bet kurį namuose esantį prietaisą, jei projektuojant sistemą iškeliamas toks uždavinys. Ja galima valdyti visą namo ar buto apšvietimą, užuolaidas, žaliuzes, klimato kontrolės ir šildymo sistemas, kiemo ar garažo vartus, saugumo sistemas, televizorius, vaizdo ir garso sistemas ir iš esmės viską, ką tik jūs sugalvosite prie šios sistemos prijungti. Ir nors, atrodo, kad pagrindinė tokios sistemos paskirtis – suteikti vartotojui papildomų buities patogumų, nė kiek ne mažesnė jos užduotis – taupyti elektros bei šilumos energiją, suteikti papildomo saugumo. Išmaniųjų namų sistemos gali užtikrinti, kad namuose būtų palaikoma optimali patalpų temperatūra, įjungti arba išjungti grindų šildymą, laiptų apšvietimą, pievelės laistymo sistemą, automatiškai įjungti arba išjungti patalpų ar kiemo apšvietimą, atsižvelgiant į paros laiką ar tai, kaip to pageidavo savininkas, netgi gali užtikrinti, kad nenutekėtų dujos ar vanduo, o jūs visada būtumėte tikras, kad išjungtas lygintuvas ar viryklė. Dar viena įdomi išmaniųjų namų funkcija – jūsų buvimo namie imitavimas. Sistema gali junginėti šviesas skirtingose patalpose, užtraukti ir atitraukti užuolaidas, „klausytis muzikos“, įjungti televizorių, pievelės laistymo įrenginį – kitaip tariant, iš šalies atrodys, kad namuose yra bent keletas žmonių ir juose vyksta intensyvus gyvenimas. Tai – nė kiek ne prastesnė apsaugos priemonė nei tradicinė apsaugos sistema, ar ne? Taip pat tokios sistemos gali užtikrinti elektros energijos tiekimą nutrūkus jos tiekimui iš tinklų. Išmaniųjų namų sistemos dažniausiai „moka“ atpažinti konkrečias namuose įvykstančias situacijas ir apie tai pranešti. UAB „Jung Vilnius“ nuotraukos.

Architektūra

Įdiegus išmaniųjų namų sistemą, prasmės nebetenka keletas televizijos nuotolinio valdymo pultelių, dešimtys šviesos jungiklių, šildymo ir klimato palaikymo sistemų valdymo blokai, vaizdo stebėjimo ir saugos bei priešgaisrinių sistemų valdymo pultai, vartų, žaliuzių ir kitų įrenginių valdymo blokai. Viskas valdoma viena ir lengvai perprantama sistema. Kol mūsų šalyje išmaniųjų namų įranga dar nėra itin paplitusi, apie ją galima išgirsti nemažai stereotipinių nuomonių. I stereotipas. Išmanieji namai – tai tik prabangos dalykas Išmanieji namai, kitaip pastato automatika, gali būti labai įvairių lygių. Dažniausiai šios sistemos orientuotos ne į prabangą, o, atvirkščiai, – į taupymą. Pirmiausia šios sistemos gali padėti taupyti elektros energiją. Jutikliais sistema jaučia, ar jūs esate patalpoje ir, atsižvelgdama į tai, įjungia arba išjungia prietaisus ir sistemas. Jums nesant patalpoje, gali būti išjungtas televizorius, įvairūs elektriniai prietaisai, kuriais tuo metu nesinaudojate (pavyzdžiui, lygintuvas). Šildymo sistema taip pat gali būti suprogramuota veikti taupiai.

Architektūra

Lygiai taip pat sistema gali padėti taupyti ir šildymo išlaidas. Namo šildymo sistemą galima valdyti ir naudojantis išmaniųjų namų automatika. Ji, kai jūsų nėra namie, gali sumažinti į patalpas tiekiamos šilumos kiekį. Taip irgi bus taupomos šeimininko lėšos. Klimatas bus palaikomas toks, koks konkrečiu laiku ir turėtų būti, – juk skirtingų temperatūrų reikia, kai mes vakare žiūrime televizorių, kai vakarieniaujame, miegame ar mūsų visai nėra namuose. Šiuo metu dažniausiai Europoje taikomas išmaniųjų namų KNX standartas kaip tik ir buvo kuriamas specialiai energijai taupyti. Tai – pagrindinė jo funkcija. Kitaip tariant, taupyti neprarandant komforto ir gerinant gyvenimo kokybę. Atsižvelgdamos į padėtį, išmaniųjų namų sistemos (aišku, tinkamai suprojektuotos ir įrengtos) pajėgios sutaupyti nuo 20 iki 40 % energijos, naudojamos pastatuose. O tai – akivaizdi ekonominė nauda. Jei sistemos specialiai projektuojamos tik siekiant sutaupyti, jos gali atsipirkti ir per penkerius metus. Taigi, vertinant ekonominiu požiūriu, jei sistema atsiperka, tai jos negalima būtų vadinti vien tik prabangos dalyku.

Architektūra

Tačiau vartotojai dažniausiai pasirenka ir papildomų komforto funkcijų, kurios tiesiogiai prie taupymo neprisideda. Tokiu atveju, žinoma, atsiperkamumo laikas pailgėja. Dėl to žmogui, savo būste ketinančiam įsidiegti išmaniųjų namų sistemą, svarbu iš pat pradžių tiksliai apsispręsti, ko jis labiausiai nori: taupyti energiją, gauti ypatingą komfortą ar prestižą. Dažniausiai pirkėjai nori visų trijų faktorių derinio. Išmaniųjų namų sistemas diegiančių įmonių specialistai sako, kad prestižo veiksnys aktualiausias Rusijoje ir Kazachstane gyvenantiems klientams. Energijos ištekliai šiose šalyse yra gerokai pigesni nei Lietuvoje, todėl taupymo faktorius jiems nėra toks svarbus. Be to, ir perka šias sistemas daugiau pasiturintys šių šalių gyventojai. Taigi jiems svarbu jausti papildomą komfortą ir prestižą. Ten parduodamos sistemos „apauga“ niekada neatsiperkančiomis funkcijomis, pavyzdžiui, integruotomis garso bei vaizdo sistemomis ir t. t. Lietuvoje (kaip ir Vakarų Europoje, kur energijos ištekliai brangūs) dažniausiai aktualiausi du pirmi veiksniai – ekonomija ir komfortas. Taigi ir sistemos čia projektuojamos orientuojantis į juos.

Išmanieji namai pagal „Jung“ Vienas pagrindinių KNX standarto kūrėjų ir dabartinių lyderių yra vokiečių kompanija „Albrecht JUNG GmbH“, 2012 m. šventusi savo 100 metų veiklos jubiliejų. Išmaniesiems namams įrengti „Jung“ siūlo estetiškus, pagal „High Tech“ stilių sukurtus valdymo pultus, nuotolinius valdymo pultus, mobiliuosius telefonus, kuriuose įdiegtos išmaniųjų namų valdymo funkcijos, interneto sprendimus, automatinio reagavimo į aplinkos Raimundas Skurdenis, pokyčius jutikliais įrangą ir t. t. UAB „Jung Vilnius“ direktorius Bendrovei „Jung“ Lietuvoje atstovaujančios UAB „Jung Vilnius“ direktorius Raimundas Skurdenis sako, kad tik atskirų funkcijų sujungimas į bendrą tinklą užtikrina namo išmanumą. Kaip ir kitos KNX standarto išmaniųjų namų sistemos, „Jung“ sistemos yra skirtos į bendrą tinklą sujungti, valdyti ir stebėti vidaus bei lauko apšvietimą, žaliuzes ir markizes, šildymo ir vėdinimo sistemas, saulės ir lietaus vandens naudojimo įrangą, saugos sistemas ir dūmų jutiklius, garso aparatūrą. Pasak R. Skurdenio, šiuolaikinėje statyboje, be komforto ir saugumo įrangos, vis svarbesnis tampa ilgalaikis statinio vertės išlaikymas, sistemų valdymo efektyvumas bei

ekonomiškumas. „Jung“ išmaniųjų namų sistema puikiai susidoroja su vis didėjančiais potencialių klientų reikalavimais. Ieškodama naujų sprendimų, įmonė savo gaminiams naudoja neįprastas medžiagas. Pavyzdžiui, 2002 m. kompanija „Jung“ pirmoji rinkoje pristatė seriją jungiklių iš gryno aliuminio, ji neseniai buvo papildyta antracito spalvos ir blizgančio chromo spalvos dangomis. Pastarųjų kelerių metų naujovės – tai įvairių formų šviesos diodų rodyklės, palengvinančios orientavimąsi, bei ypač plokšti jungikliai „FD-Design“. Integruoti KNX jutikliai bei valdikliai sudaro pastate tam tikrą įvairios paskirties įrenginių tinklą. Šie įrenginiai, vienas su kitu „bendraudami“, automatiškai kontroliuoja ir valdo apšvietimo, užtamsinimo, šildymo, vėdinimo ar saugos funkcijas. Tai ne tik patogu, bet ir leidžia optimizuoti naudojimo išlaidas ir taupyti energijos išteklius. Beje, išteklių naudojimą galima stebėti „Jung“ programa „Facility Pilot“ lietimui jautriame ekrane, kuris gali būti tvirtinamas ant sienos. „Facility Pilot“ – tai pastato vizualizacijos programa, suteikianti galimybę nuolat stebėti ir įrašyti elektros, vandens, kuro ir kitų sąnaudų duomenis. Ji talkina optimizuojant pastato valdymą ir mažinant eksploatacijos išlaidas. Per spalvotą lietimui jautrų ekraną „Jung KNX“ sistema suteikia galimybę valdyti visus vidaus ar lauko apšvietimo prietaisus. Tiek kiekvieną atskirai, tiek ir visus bendrai. Be to, naudojantis ekranu galima išsaugoti pasirinktus apšvietimo variantus. Apšvietimas gali būti valdomas iš neriboto skaičiaus vietų, pavyzdžiui, iš centrinio pulto, t. y. spalvotame lietimui jautriame ekrane, arba KNX jungikliais kitose patalpose. Pageidaujant apšvietimas gali būti sumažinamas arba išjungiamas nustatytu laiku (nesant namuose, viešuosiuose pastatuose – per pertraukas, savaitgaliais, ne darbo laiku, per šventes ir t. t.) ar

Architektūra

II stereotipas. Išmaniųjų namų kainos – neįkandamos Taip, tai taip pat stereotipas. Kalbant apie išmaniųjų namų sistemų kainas, būtina žinoti, kad jos priklauso nuo to, kokius uždavinius jūs savo sistemai kelsite. Nuo to priklausys ir įvairių valdiklių bei jutiklių, kabelių skaičius bei programinės įrangos sudėtingumas.

Galutinė kiekvienos sistemos kaina būna labai individuali ir ji suskaičiuojama tik po kruopštaus pokalbio su klientu ir pirminio projektavimo. Taigi, suprantama, kad Lietuvoje tokias sistemas gali užsisakyti tik žmonės, kurie gali sau leisti šiek tiek daugiau. Be to, kaip sako specialistai, tokie žmonės yra drąsesni ir dažniau išbando naujas technologijas. Kita vertus, jau seniai žinoma, jog kiekviena nauja technologija būna brangi, kol visuotinai nepaplinta. Jai paplitus, kaina greitai krenta. Jau dabar išmaniųjų namų sistemas pasaulyje siūlo daugiau nei 300 gamintojų. O tai reiškia, kad vien dėl konkurencinės kovos šios sistemos pigs. Be to, nuo 2020 m. nė vienas naujas namas nebus statomas, jei neatitiks energinio efektyvumo reikalavimų. Juos pasiekti, bent jau be minimalios automatikos, beveik neįmanoma. Taigi greitai namų automatika neišvengiamai taps visuotinai naudojama. Didėjant naudojimui, daugės

atsižvelgiant į natūralų apšvietimą. Tai leidžia sumažinti energijos sąnaudas.

nesudėtinga išplėsti, pritaikant prie pasikeitusių poreikių. Užtenka ją tiesiog perprogramuoti.

Tačiau, norint taupiai naudoti elektros energiją, patartina sumontuoti KNX buvimo patalpoje jutiklį, kuris, jausdamas natūralų apšviestumą, užtikrina tinkamą apšvietimą, kai patalpoje esama žmonių. Sistema suteikia galimybę be ypatingų sunkumų sujungti žaliuzių ir temperatūros valdymo prietaisus, siekiant efektyvios temperatūros kontrolės. Pavyzdžiui, paspaudus vieną KNX patalpos valdiklio mygtuką, gali būti įjungtas oro kondicionierius ir nuleistos svetainės žaliuzės.

Garso sistemų valdymas taip pat gali būti integruotas į KNX sistemas. Į jas gali būti integruojamos tiek paprastos, tiek nepriklausomos, tiek integruotos, t. y. „multi-room“ tipo garso sistemos. Pastaruoju atveju „Facility Pilot“ lietimui jautrus ekranas naudojamas kaip centrinis įrenginys, leidžiantis valdyti skirtinguose kambariuose grojančią muziką. Kadangi valdymui naudojamas standartizuotas duomenų apsikeitimo protokolas, galima naudoti bet kurią šį protokolą palaikančią garso sistemą.

Žaliuzes bei kitą susijusią įrangą viešuosiuose pastatuose dar valdo ir KNX orų stotelė. Ji naudojama pastatui nuo meteorologinių veiksnių apsaugoti. Stotelė buvo sumanyta kaip centrinis meteorologijos duomenų apdorojimo įrenginys. Ji valdo žaliuzių ir markizių judėjimą, atsižvelgdama į oro sąlygas. Tai užtikrina ne tik puikią apsaugą nuo saulės, bet ir optimalų patalpų apšvietimą.

Visos „Jung KNX“ išmaniųjų namų sistemos yra programuojamos. Kiekvienas prietaisas turi savo mikroprocesorių, koordinuojantį visas to prietaiso atliekamas funkcijas. Reikalingos taikomosios programos įrašomos į prietaisus su projekto planavimo ir kūrimo programa ETS3 per RS232 ar USB jungtis. Planavimo programa naudojama prietaisų adresams aprašyti, jų atliekamoms užduotims ir tarpusavio loginiams ryšiams nurodyti, t. y. projektui sukurti. Tolesnį ilgalaikį projekto veikimą užtikrina patys KNX sistemos komponentai.

„FD“ dizaino KNX patalpos valdiklis kontroliuoja ir užtikrina optimalią patalpos temperatūrą žmonėms ir jautriai technikai. Remdamasi judesio jutiklių pateikta informacija, ji gali būti sumažinama, kai patalpa nenaudojama (susitikimų ar konferencijų patalpos), pritaikoma prie laiko (savaitgaliai ar šventės). Sujungus valdiklį su žaliuzėmis, galima apsaugoti patalpą nuo perkaitimo ir sutaupyti oro kondicionavimo sistemos resursų. Į patalpos valdiklį integruotame ekrane patogu bet kada matyti esamą temperatūrą ar ją keisti. „Jung KNX“ saugos sistema užtikrina saugumą visame name. Ją įrengiant naudojami jau įdiegti KNX sistemos komponentai, pavyzdžiui, automatinis jungiklis. Šis gali būti naudojamas kaip saugos sistemos judesio jutiklis, o mygtukinis jungiklis – kaip pranešimo apie užpuolimą mygtukas. Sistemą

„Jung“ – vienintelė iš KNX gamintojų mūsų regione, Vilniuje, turi visavertį KNX sistemos mokymo centrą ir techninio palaikymo komandą. Iš Vilniaus vykdomas techninis palaikymas ir logistika net į 16 šalių. Todėl čia privalo būti užtikrinamas sistemų veikimas ir specialistų kvalifikacija. Todėl, norint, kad išmaniųjų namų sistemos tinkamai veiktų, labai svarbus profesionalus techninis palaikymas. Lietuvoje profesionalus techninio palaikymo centras yra tik vienas – „Jung Vilnius“. Būtina suprasti, kad išmaniųjų namų sistemos – tai ne žaislas, kuris būtų skirtas tik pasipuikuoti. Tai svarbus techninis sprendimas, padedantis mums save apsaugoti, taupyti pinigus ir jaustis komfortiškai.

Architektūra

ir standartinių kartotinių sprendimų. Tai taip pat lems išmaniųjų namų sistemų kainų mažėjimą. Beje, populiarėjanti pasyviojo namo koncepcija taip pat numato, kad tokiuose namuose turėtų būti automatinių sistemų, pavyzdžiui, žaliuzių automatika. Tokiuose namuose ji labai svarbi. Dar vienas veiksnys, didinantis išmaniųjų namų sistemų patrauklumą, – tai, kad jas galima „auginti“, t. y. iš pradžių galima investuoti santykinai nedaug – įsidiegti esminius elementus, tinkamai išsivedžioti kabelius. Vėliau, augant poreikiui, elementų galima papildyti. III stereotipas. Sistema turi „smegenų centrą“. Kas bus, kai jis suges? „Smegenų centro“ šios sistemos neturi. Teisingai suprojektuotame išmaniajame name nėra jokio įrenginio, kurį būtų galima pavadinti „smegenų centru“. Tokie „smegenų centrų“ stereotipai susiformavo greičiausiai dėl Holivudo fantastinių ar siaubo filmų, kur ir mašinos, ir robotai, ir net namai gali išprotėti...

Realybėje yra kitaip. Pats namas (teisingiau – pati sistema) neprotauja. Jis išmanus tik tiek, kiek protingas asmuo, kuris jį projektavo ir programavo. Specialistų kvalifikacija čia turi lemiamą reikšmę. Dėl to labai svarbu, kad tokią sistemą projektuotų ir diegtų tinkamą kvalifikaciją turintys specialistai, o ne „kaimyno pažįstamas“, kuris „padarys pigiau“. Pasiryžus diegti išmaniųjų namų sistemą, ypač pravartu kreiptis į įrangos gamintojus, kad jie rekomenduotų kvalifikuotas įmones diegėjas, kurias jau pažįsta ir žino, kaip jos dirba. Juk namą statote ilgam... Europos standartinė išmaniųjų namų sistema (jos standartas turi savo sutrumpintą pavadinimą – KNX) yra sukurta decentralizacijos principu, t. y. sistemoje negali būti vieno pagrindinio elemento. KNX kūrėjų požiūriu, tai labai pavojinga. Jį pažeidus, visa sistema nustotų funkcionuoti. KNX standarto sistemos sudaromos iš daug atskirų elementų (panašiai kaip „Lego“ konstruktorius) ir kiekvienas jų „atsako“ už labai ribotą funkcijų skaičių. Ir tik tų elementų visuma suteikia vadinamąjį „protą“ – pastato automatiką. Pažeidus bet kurį iš tų elementų ar jam sugedus, nustoja veikti tik konkreti funkcija ar įrenginys, už kurį „atsakingas“ tas elementas. Pavyzdžiui, nustojus veikti vienam mygtukui ar jutikliui, sistema į vizualizacijos elementus (ekranus, telefonus, garsiakalbius) praneš apie sugedusį elementą ir serviso darbuotojai juo pasirūpins. Nepaisant to, visa kita sistema funkcionuos toliau. Europinė KNX sistema paremta būtent tuo principu, kad joje nėra jokių centriniu „smegenų“. Tai – saugumo garantas.

Standartas Kaip jau minėjome, labiausiai paplitęs šiuo metu pasaulyje išmaniųjų namų sistemų standartas yra KNX. Standartą daugiau kaip prieš 20 metų sukūrė tuo pačiu pavadinimu veikianti ir daugiau nei 300 gamintojų siejanti asociacija. KNX – tai vienintelė pasaulyje išmaniųjų namų sistemų griežtai standartizuota koncepcija (nors sukurta ir dominuoja Europoje). Tai reiškia, kad bet kurio iš tų 300 gamintojo pagaminta įranga, pažymėta ženklu KNX, bus visiškai suderinama su kito gamintojo, esančio tame sąraše, gaminama įranga.

Tarp jau minėtų 300 gamintojų galima rasti tokius pavadinimus kaip „Jung“, „ABB“, „Siemens“, „Daikin“, „Philips“, „Mitsubishi“, „Panasonic“, „Velux“ ir kt. Visą gamintojų sąrašą galima rasti internete adresu http://www.knx.org/knx-members/list/. Rinkoje siūloma nemažai įvairių išmaniųjų namų sistemų. Dažnos jų gali būti pagamintos pagal Amerikoje ar Azijos šalyse galiojančius standartus arba apskritai nesilaikant jokių standartų. Todėl, prieš įsigyjant išmaniųjų namų sistemą, pravartu būtų pasidomėti, kas perkama. Pravartu pardavėjo paklausti, kokius standartus atitinka ar su kokiais standartais suderinama jo siūloma sistema. Nes jei siūloma sistema neatitiks Europoje naudojamos KNX, jums gali iškilti problemų dėl suderinamumo su atskirais sistemos elementais ar jų suderinamumu. Yra ir nemažai įmonių, kurios Lietuvoje siūlo savo sukurtas sistemas. Galbūt jos ir geros, tačiau garantijos, kad po dešimties metų ta įmonė dar veiks (ir gamins suderinamą produkciją), nėra. Ypač per krizės laikotarpį daug tokių įmonių užsidarė arba pakeitė veiklos sritį. Jų klientai buvo palikti likimo valiai. Na, o, turint standartą atitinkančią sistemą, tokių problemų neiškils. Beje, KNX sistemos atitinka ir lietuvišką standartą LST EN 13321-2:2012. Šis standartas išmaniųjų namų sistemas apibūdina kaip „Pastato automatizavimo, jo įrenginių reguliavimo ir techninio valdymo atvirąjį duomenų perdavimo tinklą“ (Elektroninės gyvenamojo namo ir pastato sistemos. 2 dalis. KNXnet/IP ryšys). Valdymas Išmaniųjų namų sistemos gali būti valdomos mygtukiniais valdymo blokais, jutikliniais valdymo blokais arba elektroniniu būdu, t. y. mobiliuoju telefonu, stacionariu ar nešiojamuoju kompiuteriu arba planšete.

Mygtukiniai blokai – tai tokie blokai, kur kiekvienas mygtukas valdo vieną ar keletą namuose esančių įrenginių. Jutikliniai blokai – tai blokai, turintys jutiklinius (liečiamuosius) ekranus su juose pavaizduotais mygtukais. Šiuo valdymo bloku galima ne tik valdyti name esančius įrenginius, bet ir peržiūrėti stebėjimo kamerų užfiksuotus vaizdus. Tai – bene šiuolaikiškiausia valdymo bloko rūšis. Valdymas mobiliuoju telefonu ar kompiuteriu turbūt suprantamas kiekvienam ir priklauso tik nuo turimo ryšio bei programinės įrangos. 

Architekt큰ra

Statyba

Verslo sąlygos ir investicinė aplinka – kai norim, tai ir galim? Stasys Liaukevičius

Pasaulio banko sudaromame verslo sąlygų reitinge „Doing Business“ Lietuva pakilo iš 25 pozicijos į 17 ir aplenkė savo kaimynes – Latviją ir Estiją. Tyrimo duomenimis, progresas buvo nulemtas pokyčių verslo pradžios bei kredito gavimo srityse, atsiradus naujai ūkinei veiklos formai – mažajai bendrijai, kuriai nereikia įstatinio kapitalo. Teigiamos įtakos turėjo ir įsigalioję Civilinio kodekso pakeitimai – pagerėjo įmonių galimybės užstatyti turtą. 34

Lietuvos įvertinimas „Doing Business 2014“ reitinge Rodiklių grupė Verslo įkūrimas Statybos darbai Elektros įvedimas Turto registravimas Galimybė gauti kreditą Investuotojo apsauga Mokesčių mokėjimas Tarptautinė prekyba Įsipareigojimų nevykdymas Įmonių bankrotas Vieta bendrame indekse

2014 11 39 75 6 28 68 56 15 17 44 17

2013 105 39 80 5 52 67 59 15 16 43 25

Pokytis 94 – 5 1 24 1 3 – 1 1 8

Statyba

Kol džiaugiamės geromis naujienomis ir pasiektais rezultatais, svarbu nepamiršti, jog verslo sąlygų gerinimas – nenutrūkstantis procesas. Lietuva jau turi žiūrėti, kaip toliau gerinti investicinę aplinką, stengtis patekti į pirmąjį dešimtuką ir priimti sprendimus, paskatinsiančius investicijų proveržį. Daug vilčių, susijusių su investicijų pritraukimu, dedama į naująjį Teritorijų planavimo įstatymą, įsigaliosiantį 2014 m. sausio 1 dieną. Nors jis ir palengvina galimybes investuotojams vykdyti veiklą, tačiau iki puikių sąlygų dar toli. Įstatymu nėra išsprendžiamos esminės teritorijų planavimo sistemos ydos – dideli apribojimai naudotis nuosavybe ir pareigų mastas, kurį savininkams sukuria teritorijų planavimas ir savininkų galimybės paveikti planavimo procesus. Tačiau žengta ir tinkamu keliu. Svarbiausi teigiami pokyčiai susiję su detaliaisiais planais. Įstatymas numato, kad nuo šiol detaliųjų planų rengimas bus savivaldybės pareiga ir ji negalės to reikalauti iš investuotojo. Taip pat, esant bendrajam planui, bus galima lengviau ir greičiau vykdyti to paties pobūdžio statybas. Taip bus taupomos lėšos, mažinama korupcija, gerinamos verslo sąlygos. Tai turėtų paspartinti investicijas ir tose savivaldybėse, kurios neturi investuotojams parengtų sklypų. Remiantis Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromo Lietuvos savivaldybių indekso duomenimis, pastarųjų Lietuvoje 2012 m. buvo 15. Kartu su Teritorijų planavimo įstatymu įsigalios Statybos, Žemės, Saugomų teritorijų įstatymų bei įvairių poįstatyminių teisės aktų pakeitimai. Visa tai turės papildomą poveikį investicinei aplinkai, deja, jis nebus visiškai išnaudotas. Keičiant Statybos įstatymą, praleista proga ne tik pagerinti verslo sąlygas, bet ir gerokai pakilti kitų metų „Doing Business“ reitinge. Remiantis tyrimo duomenimis, siekiant gauti visus leidimus sandėlio statybai, iš viso užtrunkama iki 105 dienų. Tai pagrindinis faktorius, lėmęs, kad Lietuva statybos darbų srityje „Doing Business“ užima tik 39 vietą. Didžioji dalis viso laiko praleidžiama laukiant savivaldybės leidimo. Jam išduoti šiuo metu skirta 30 darbo

dienų. Deja, ši nuostata, galėjusi Lietuvą gerokai pastūmėti į priekį, nebuvo pakeista. Iš kitų devynių indekse analizuojamų rodiklių grupių Lietuvai labiausiai reikia pasitempti prisijungimo prie elektros tinklų bei mokesčių mokėjimo srityse. Indekso sudarytojų duomenimis, elektros įsivedimo atveju darbai gali užtrukti iki 148 dienų. Tokia trukmė viršija Europos ir Centrinės Azijos Laurynas Rekašius, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vidurkį ir daugiausia yra nu- jaunesnysis ekspertas lemta ilgų procedūrų trukmės, susijusios su AB „Lesto“ veikla, laukiant leidimų ir įvedimo darbų pabaigos. „Doing Business“ ekspertų skaičiavimais, Vokietijoje tokie darbai trunka trumpiausiai ir atliekami vos per 17 dienų. Mokesčių mokėjimo srityje prastas įvertinimas nulemtas aukštos mokestinės naštos verslui. Ji siekia net 43,1 % nuo pelno prieš mokesčius („Sodros“, pelno, nekilnojamojo turto ir kt.). Pagal šį kriterijų Lietuva užima 120 poziciją iš 189 vertinamų valstybių. Rezultatai rodo, kad Lietuva tikrai turi neišnaudotų rezervų investicinei aplinkai gerinti. Juos išnaudojusi galėtų patekti ir į pirmąjį „Doing Business“ dešimtuką. Toks įvertinimas pritrauktų dar daugiau investicijų į Lietuvą ir atneštų naudos visiems – mažėtų nedarbas, socialiai remtinų asmenų, didėtų atlyginimai. Europos Sąjungos šalių statistika rodo, kad investicijoms išaugus 10 000 litų vienam gyventojui tenkantis darbo užmokestis atitinkamai pakyla 331 litu. Akivaizdu, kad verslo sąlygų gerinimas turi būti vienas pagrindinių prioritetų ir 2014 metais. 

Nuotrauka iš www.sxc.hu.

Statyba

Kėdainių arena – vokiškas praktiškumas lietuviškiems poreikiams

Statyba

Projekto autoriai  Architektas ir projekto vadovas – Donaldas Trainauskas  Architektas – Darius Baliukevičius  Konstruktorius – Audrius Ražaitis Bendrieji pastato rodikliai  Sklypo plotas – 1,5367 ha  Sklypo užstatymas – 4789 m²  Sklypo užstatymo intensyvumas – 0,43  Arenos tūris – 44 397 m³  Pastato aukštis – 12,5 m  Aukštų skaičius – 2–3 (su antstatu)  Bendras pastato plotas – 5 290 m²  Apželdintas žemės plotas (žaliasis plotas) – 171 m²  Automobilių stovėjimo vietų skaičius – 155 vnt. Žiūrovų vietų skaičius  Krepšinis – 2 032 vt.  Rankinis, salės futbolas – 1 872 vt.  Koncertai – 2 798 vt.  Kovos menai – 2 584 vt.  Treniruotės – 1 088 vt.

Eglė Kajauskaitė

Išskirtinė ir bene vienintelė Lietuvoje transformuojama sporto arena, savo vietą radusi Kėdainiuose, aplinkinius stebina ne savo išore, o vidumi. Taupumu ir apgalvotais sprendimais išsiskiriantys vokiečiai Lietuvos architektus įkvėpė sukurti vos 20 mln. litų kainavusį statinį, ne pompastišką savo blizgesiu, o itin racionalų ir išmanų, ir, svarbiausia, – patogų ir labai greitai pastatomą. Vos per 14 mėnesių Kėdainiuose išdygusią neįprastą areną jau spėjo išbandyti ir įvertinti ne tik žymūs sportininkai, bet ir vietiniai miesto gyventojai. Nieko keista, juk tik šiame pastate sudarytos galimybės plėtoti kultūrinį ir sportinį gyvenimą, organizuoti aukšto lygio meninius renginius, vystyti sportinį turizmą, rengti miesto šventes ir dar daug kitų renginių.

Statyba

Traukos centras kiekvieną dieną Vos per 14 mėnesių pastatytas ir vasarą duris atvėręs modernus daugiafunkcis sporto, pramogų ir visuomeninis kompleksas ne tik suteikė kokybiškai naujų impulsų miesto gyvenimui, bet ir tapo nauju traukos centru. Naujasis pastatas skirtas ne tik įvairioms sporto žaidynėms, bet čia taip pat sudarytos ir šiuolaikinius reikalavimus atitinkančios sąlygos plėtoti kultūrinį ir sportinį gyvenimą, organizuoti aukšto lygio meninius renginius, vystyti sportinį turizmą, rengti miesto šventes. Universalus pastato pobūdis leidžia vidaus erdvę lengvai transformuoti ir pritaikyti ją kultūros ir meno renginiams ar kitaip panaudoti visuomenės poreikiams. „Arenos idėjai panaudotas vakarietiškas modelis, jį atsivežėme iš Vokietijos, – tvirtina vienas iš pastatą projektavusio biuro „4 plius“ architektų Donaldas Trainauskas. – Didžiosioms arenoms reikia ypatingų renginių, kad jos būtų užpildytos, o mažosios, tokios kaip ši, gali veikti ir veikia nuo ryto iki vakaro.“ Visus bendrus statybinius darbus atliko bendrovė „Vikstata“. „Vardijant iš eilės, pamatus darė subrangovai, o visu

Projektuodami areną architektai rūpinosi ne tik pačiu pastatu, bet ir aplinka. Siekta, kad naujasis statinys sklandžiai įsilietų į bendrą vietos vaizdą. 38

kitu – monolitu, surenkamojo gelžbetonio tribūnomis, apdailos darbais pasirūpinome mes, – tvirtina įmonės „Vikstata“ statybos direktorius Robertas Masilionis. – Nepasakyčiau, kad darbai mums buvo nauji, visi jie paprasti, statybiniai, susitvarkėme. O ir gana suspausti terminai kliūčių nesudarė, nes mes visada objektus greitai statome.“ Pasak R. Masilionio, viskas vyko sklandžiai, tuo pasirūpino profesionalus darbų vadovas ir puiki komanda. Vidinė arenos erdvė itin paprastai transformuojasi į tris atskiras treniruotėms skirtas sales, kuriose visą dieną gali sportuoti miesto vaikai, vykti įvairūs būreliai. Specialiai jiems arenoje įrengtos ir ilgalaikės grindys. Jomis pasirūpino Lietuvos ir Čekijos bendrovė „Grinduva“. „Kėdainių sporto arenoje Lietuvos ir Čekijos UAB „Grinduva“ įrengė naujas betonines ilgalaikes grindis, o jų žalia spalva yra tarsi lietuviškumo simbolis, – tvirtina bendrovės direktorius Liudas Stonys. – Tegul mūsų sportas garsina Lietuvos vardą pasauly!“ Architektas D. Trainauskas įvardija dar vieną arenos išskirtinumą – kitaip nei dauguma panašių pastatų, ši arena yra šviesi. Komfortiškai žaidėjams jaustis padeda ir pro milžiniškus langus patenkanti saulė. Ji ne tik užtikrina puikų apšvietimą, bet ir padeda sutaupyti nemažai elektros sąnaudų. „Vasarą arenoje žaidžiantys ar sportuojantys žmonės tai daryti gali beveik be jokio papildomo dirbtinio apšvietimo“, – tvirtina D. Trainauskas. Užtemdoma arena tik per didžiuosius renginius, kai pro langus tvieskianti saulė trukdo salėje filmuojantiems ir fotografuojantiems žurnalistams.

Statyba

Todėl prireikus organizuoti didesnį renginį vakare pastatas įgauna naują formą ir vaizdą, sukuriamą galingo apšvietimo ir specialiai sumontuotų įrenginių, areną paverčiančių vieta, kurioje smagu žiūrėti sporto varžybas, koncertus ar dalyvauti įdomiame renginyje. Berėmes grūdinto stiklo konstrukcijas, nerūdijančio plieno turėklus gamino ir Kėdainių arenoje sumontavo bendrovė „Stikmeta“. Nors tokio dydžio objektas įmonei buvo pirmas, tačiau su darbais sklandžiai susidorojusiai bendrovei jis tapo tramplinu, ir patirties įgavusi bendrovė jau turi naujų panašaus mąsto užsakymų. „Kėdainių arenoje buvo montuojami nerūdijančio plieno gaminiai, statramščiai, porankiai“, - vardija UAB „Stikmeta“ direktorius Rimas Bakanauskas. Pasak jo, darbas nebuvo lengvas dėl Kėdainių arenos architektūrinių sprendimų ir formos. Tokio sudėtingumo užsakymas, toks nestandartinis projektas įmonei buvo pirmas. Tačiau R. Bakanausko vadovaujami darbuotojai neskaičiavo laiko ir su visais iškeltais uždaviniais susidorojo. „Nemenku iššūkiu buvo tai, kad arena suprojektuota apvalios formos. Gaminant lauko vitrinas buvo naudojamos tiekėjo „Yawal“ aliuminio sistemos“ – tvirtina UAB „Stikmeta“ direktorius R. Bakanauskas. – „Tačiau bendras darbo rezultatas tikrai puikus, darbus atlikome laiku, kokybiškai ir pagal terminus įvykdėme visus įsipareigojimus. Dirbome tikrai nežiūrėdami į laikrodį ir neskaičiuodami valandų, kad suspėtume viską atlikti laiku. Visų mūsų pastangomis Kėdainiai tapo krepšinio sostine, čia įvyko pirmosios Europos čempionatui besiruošusios Lietuvos rinktinės draugiškos

 Per 14 mėnesių pastatytas modernus daugiafunkcis

sporto, pramogų ir visuomeninis kompleksas.

rungtynės su belgais.“ Paklaustas apie tai, kokie pagrindiniai reikalavimai darbams buvo kelti, bendrovės „Stikmeta“ vadovas tvirtina, kad svarbiausias uždavinys, kurį teko įveikti jo vadovaujamai įmonei įrenginėjant visuomeninės paskirties pastatą, – pasirūpinti ypatingu saugumu. „Kadangi tai visuomeninis pastatas, kuriame bursis ir jau renkasi daugybė žmonių,  Stačiusieji areną darbo valandų neskaičiavo.

Statyba

visi mūsų gaminiai turėjo atitikti didesnio saugumo reikalavimus, – prisimena R. Bakanauskas. – Privalėjome užtikrinti, kad viduje turėklai atlaikytų milžiniškas apkrovas, stiklas turėjo būti saugus, grūdintas ir skaidrus, kad užtikrintų saugumą ir vaizdą susirinkusiems žiūrovams.“ Naujoje ir dažais dar kvepiančioje arenoje pagrindinė žiūrovų masė užims pirmąjį ir antrąjį lygius. Trečiajame lygyje numatytos tik VIP ložės. Išskirtinis komfortas sportininkams ir žiūrovams Kaip jau minėta, dar ruošiant arenos projektą svarbiausiu uždaviniu buvo tai, kad šis pastatas nestovėtų nė minutės veltui. Sporto mokyklos reikmėms numatyta galimybė pagrindinę salę transformuoti į tris aikšteles, atskiriamas nuo lubų nuleidžiamomis pertvaromis, kurios susideda iš dviejų dalių – polipropileninio tinklo viršuje ir nepermatomos PVC medžiagos apačioje. Ties aikštelių šoninėmis kraštinėmis esančios tribūnos apsaugomos polipropileniniu tinklu. Kiekvienos aikštelės šonuose sumontuota po du papildomus nuleidžiamus krepšius treniruotėms. Sportinę įrangą ir grindis Kėdainių arenai tiekė ir įrengė UAB „Fortera“. Architekto D. Trainausko teigimu, taip greitai ir kokybiškai įrengti Kėdainių areną buvo įmanoma ir dėl supratingo užsakovo – trąšų bendrovės „Lifosa“. „Užsakovas buvo tikrai

pirmasis aukštas

 Trijose zonose, į kurias suskirstoma arena, kai joje nevyksta

masiniai renginiai, vienu metu gali treniruotis trys skirtingos žmonių grupės, kurioms būtina užtikrinti atskirą šildymą ir vėdinimą, taip pat nuolat tiekti šviežią orą.

Statyba

 Arenos tribūnose ir parteriuose numatomos specialios vietos

vežimėliams, tokios pačios suprojektuotos ir VIP ložėse.

antrasis aukštas

labai geras, – prisimena architektas. – Jis suformulavo užduotį ir nurodė terminus, per kuriuos tą užduoti reikėjo atlikti, o į patį kūrybinį procesą nesikišo.“ Pasak architekto, pagrindinis užsakovo reikalavimas buvo neviršyti biudžeto, tačiau areną įrengti kokybiškai ir saugiai. Kasdien naudojamoje arenoje būtina buvo užtikrinti komfortišką aplinką, gaivų, šviežią orą. Tuo pasirūpino bendrovė „Vėsa ir partneriai“. Įmonė arenoje atliko visus svarbiausius santechnikos darbus: užtikrino patogų šildymą, vėdinimą, įrengė vandentiekį, nuotekų sistemą ir užtikrino visų šių sistemų automatizavimą. „Ši arena unikali tuo, kad yra nuolat naudojama įvairių sporto klubų ir atskirų žaidėjų, todėl reikėjo pasirūpinti itin kokybiška šildymo ir vėdinimo sistema. Tuo ir pasirūpinome, – tvirtina bendrovės „Vėsa ir partneriai“ gamybos vadovas Juozas Mačiulaitis. – Tose trijose zonose, į kurias suskirstoma arena, kai joje nevyksta masiniai renginiai, vienu metu gali treniruotis trys skirtingos žmonių grupės, kurioms būtina užtikrinti atskirą šildymą ir vėdinimą, taip pat nuolat tiekti šviežią orą.“ Pasak specialisto, teko nemažai pasukti galvą, kaip sumontuoti nebrangią, tačiau kokybišką sistemą, kuri patenkintų net įnoringiausius norus. „Priėmėme visiškai naujus techninius sprendimus – ant stogo sumontavo-

Statyba

trečiasis aukštas

me šveicariškas „Hoval“ vėdinimo sistemas, į vidų orą tiekiančias tiesiogiai, be ortakių. Kai būsite arenoje, jei dar nebuvote, atkreipkite dėmesį, kad pačioje salėje jokių ortakynų nėra, tačiau oras gaivus ir malonus.“ Anot J. Mačiulaičio, sistema suprojektuota taip, kad oras pučiamas tiesiai į atskiras salės zonas. Viskas sudėliota taip, kad iš sumontuotų 14 sistemų oras tribūnoms tiekiamas atskirai, lygiai taip pat atskirai šviežias oras tiekiamas trims sporto salėms, jis nuo stogo prapučiamas

tiesiai į aikštelę. „Mūsų sistemos buvo kruopščiai išbandytos per arenos atidarymą, kai į pastatą suėjo turbūt pusantro karto daugiau žmonių, nei pastato projekte numatytas skaičius. Nepaisant gausios minios ir sausakimšų tribūnų bei lauke buvusios 28 laipsnių temperatūros, salėje mikroklimatas buvo komfortiškas, – džiaugiasi bendrovės „Vėsa ir partneriai“ vadovas. – Taigi, įrengę šią paprastą, patrauklią, tačiau nebrangią sistemą, mes ir sutaupėme pinigų, ir pasirūpinome žmonių patogumu. Prisimenu, per atidarymą dviem eilėmis aukščiau už manęs sėdėjęs žmogus stebėjosi, kad, nepaisant vasaros karščio, sausakimšoje patalpoje sėdėti netvanku, džiaugėsi gera ventiliacija. Geriausias įvertinimas, kai jį išgirsti netyčia, iš tiesioginio mūsų produkto vartotojo.“ Šie „Hoval“ vėsinimo ir šildymo sistemos įrenginiai, suprojektuoti ant stogo, orą prapučia nuo stogo iki grindų. „Jie šildo ir vėsina, pagal poreikį taip pat tiekia šviežią orą, – pasakoja J. Mačiulaitis. – Taigi schema paprasta. Į patalpą patenka reikiamos temperatūros, reikiamos sudėties oras – taip išgaunamas geras efektas ir nereikia vamzdynų.“ Specialią įrangą vėdinimo sistemoms Kėdainių arenai ir bendrovei „Vėsa ir partneriai“ tiekė įmonė „Ics Baltic“. Kėdainių arenai jie parinko dešimt šveicarų koncerno „Hoval“ oro vėdinimo įrenginių, skirtų tiekti šviežią orą pagal CO2 koncentraciją, šildyti ir vėsinti patalpas decentralizuota sistema be ortakių. Jie skirti aukštoms patalpoms: sporto salėms, sandėliams, prekybos centrams, gamybinėms patalpoms. Pagrindiniai šio projekto sprendinio pranašumai:

Statyba

 modulinė sistemos struktūra. Sistemai prijungti nereikia ortakių, o tai leidžia sumažinti suvartojamos energijos kiekį ir nuo 20 iki 30 % sumažinti projekto investicines išlaidas;  lankstus oro paskirstymas. Pagrindinis „Hoval“ vėdinimo įrenginių elementas yra patentuotas sūkurinis oro skirstytuvas „Air-Injector“. Dėl šio skirstytuvo, norint pasiekti reikiamą temperatūrą, reikalingas nuo 25 iki 30 % mažesnis oro srautas. Atsižvelgdamas į temperatūrų skirtumą tarp tiekiamo ir patalpos oro bei oro srauto, skirstytuvas tiek vertikaliai, tiek horizontaliai nuolat reguliuoja oro srauto pūtimo kampą. Kintant sąlygoms „Air-Injector“ užtikrina optimalų oro paskirstymą, taip išvengiama skersvėjo kondicionuojamoje zonoje. Dėl oro tiekimo iš viršaus bei tiekiamo oro intensyvaus maišymo su patalpos oru temperatūrų išsisluoksniavimas aukštose patalpose sumažinamas iki 0,15 K/m, o tai mažina šilumos nuostolius per stogą;  patalpų mikroklimato įrenginiai reguliuojami ir kontroliuojami individualiai zonomis. „Nenaudojamose zonose mes galime palaikyti 12–14 °C temperatūrą, šildydami patalpas budėjimo režimu, o iki 16 °C šildyti tik tą zoną, kurioje vyksta treniruotės. Kadangi patalpose klimatą palaikome oru, prireikus greitai iš budėjimo režimo galime pasiekti darbines temperatūras atskirose zonose“, – pasakoja M. Zubkevičius;  akivaizdus ekonominis efektas kitų sistemų atžvilgiu. Siekiant sumažinti investicinio projekto biudžetą, gali būti naudojami mažesnio oro srauto įrenginiai, sunaudojamas ir vėdinimui reikalingas nuo 25 iki 30 % mažesnis oro srautas. „Ši sistema padeda sutaupyti nemažą dalį eksploatacinių išlaidų. Tai aktualus klausimas kiekvienam projekto plėtotojui, nes eksploatacinės išlaidos sudaro apie 80 % visų išlaidų, skirtų vėdinimo, šildymo ir vėsinimo sistemai įrengti, prižiūrėti ir eksploatuoti“, – pasakoja M. Zubkevičius. Įrengusi specialią vėdinimo ir šildymo sistemas, bendrovė „Vėsa ir partneriai“ taip pat suprojektavo specialiai sportininkams skirtas keturias drabužines su dušais ir sanitariniais mazgais. Drabužinėse numatyta po 49 vietas. „Sportininkų persirengimo drabužinėse įrengėme paprastus, tačiau patvarius ir patogius dušus bei sanitarinius mazgus, – pasakoja bendrovės direktorius J. Mačiulaitis. – Pasirinkome paprastus, racionalius, nebrangius ir patogius sprendimus, pritaikėme Čekijos firmos „Jika“ santechninę įrangą. Nors prabangių dalykų neįrengėme, tačiau pasirūpinome, kad rūbinėmis besinaudojančių dviejų komandų (tiek paprastai vienu metu žaidžia rungtynėse) žaidėjams būtų patogu.“ Ir žaidėjų, ir žiūrovų sanitariniai mazgai ne tik patogūs, bet ir

ilgalaikiai, įrengti labai funkcionaliai. Ir visa tai per itin trumpus terminus. Suspėti „Vėsa ir partneriai“ darbuotojams padėjo ne tik jų darbuotojų profesionalumas, bet ir puikus darbo organizavimas. „Anksčiau esame įrenginėję ir „Siemens“ areną, tad darbai mums nebuvo nauji. Kalbėdamas apie šį projektą noriu pabrėžti, kad darbas buvo labai įdomus, maloniai ir konstruktyviai bendradarbiavome su užsakovais, architektais, rangovu, tad objektas buvo pastatytas labai greitai. Visa statyba vyko itin nuosekliai, buvo labai gerai sureguliuotas grafikas ir jo visi laikėsi. Visus darbus atlikome kruopščiai ir atsakingai, savo darbo kokybe tikrai esame patenkinti. Jei aš patenkintas – tai jau gerai, bet žymiai geriau, kad patenkinti liko ir užsakovas bei rangovas, o svarbiausia – arenos lankytojai, – džiaugiasi bendrovės „Vėsa ir partneriai“ vadovas. – Kai susirenka daug žmonių – iš karto matomas darbo rezultatas. O per Kėdainių arenos atidarymą paaiškėjo, kad stengėmės ne veltui. Per palyginti trumpus terminus atlikome išties puikų darbą, kuriuo, tikiuosi, džiaugiasi ir dar ilgai džiaugsis visi arenos lankytojai.“ Pasirūpinta žmonėmis su negalia Įrengiant naująjį pastatą pasirūpinta, kad arenos teikiamais malonumais galėtų pasinaudoti ir žmonės su negalia, norintys pamatyti įspūdingus renginius ar įdomias varžybas. Dar daugiau, arenoje numatyta galimybė rengti neįgaliųjų sportines varžybas ar kitus renginius. Sportininkų persirengimo kambarių drabužinėse ir sanitariniuose mazguose bei patalpų dušinėse ir sanitariniuose mazguose suprojektuotos žmonėms su negalia pritaikytos vietos. Beje, jie komfortiškai pasitinkami jau lauke, kur arčiausiai pagrindinio įėjimo numatytos specialiai žmonėms su negalia skirtos automobilių statymo vietos. Lygiai taip pat patogiai ir lengvai galima judėti visoje arenoje ir jos teritorijoje. Visų įėjimų į areną durų varčios įrengtos ne siauresnės kaip 100 cm pločio, arenos teritorija lygi, įėjimų vietose neprojektuota laiptų ar nuovažų. Trijų lygių arenoje galima judėti žmonėms su negalia pritaikytu liftu. Visuose sanitariniuose mazguose, skirtuose lankytojams, sportininkams ir atlikėjams, numatomos kabinos su specialia žmonėms su negalia pritaikyta įranga. Arenos tribūnose ir parteriuose numatomos specialios vietos vežimėliams, tokios pačios suprojektuotos ir VIP ložėse. Miestiečiai ir svečiai pasitinkami olimpiniais žiedais Naujoji arena, nors iš pirmo žvilgsnio paprasta bei lakoniška, tačiau išraiškinga ir gerai apmąstyta. Gali būti, kad būtent joje treniruosis ar rungtyniaus ateities olimpinių žaidynių nugalėtojai. Aukso medaliai užprogramuoti jau arenos sienose – pastatas suprojektuotas olimpinių žiedų motyvu. Kompleksas suprojektuotas kaip lakoniškos išraiškos tūris su sportui būdingais kodais, dominuoja balta spalva su ryškiais akcentais. „Apvalios formos arena toje vietoje, kur projektavome, tiko labiausiai, tuomet sugalvojome ją formuoti olimpinių žiedų principu, – prisimena biuro „4 plius“ architektas D. Trainauskas. – Žiedai fasaduose, inter-

Statyba

jere, visi logotipai ir kitos interjero detalės susijusios su žiedais, net veidrodžiai apskriti. Tokią sportinę tematiką pasirinkome.“ Pastato interjeras minimalistinis, taip leidžiama susikoncentruoti į arenoje vykstančius reginius, o ne į rėksmingas interjero detales. „Apdailai neturėjome daug pinigų, tačiau sugebėjome įrengti nebrangiai ir stilingai, – tvirtina architektas. – Dieną pastatas santūrus, na, o kai arenoje vyksta renginys, vaikšto žmonės, persimato tribūnos – ji nušvinta, tampa tarsi gyvu organizmu.“ Fasadų apdailai naudoti natūralaus betono paviršiai, klinkeris, stiklas, metalinis cinkuotas tinklas. Ant pastato sumontuota moderni ir patogi lietaus nuotekų sistema yra tokia pati kaip ir didžiųjų sporto arenų. „Į Kėdainių areną architektui ir užsakovui kartu su inžinerinių sistemų rangovu UAB „Vėsa ir partneriai“ pasiūlėme įdiegti inovatyvią „Geberit Pluvia“ sifoninę lietaus nuotekų surinkimo nuo stogo ir nuvedimo sistemą, – pasakoja bendrovės „Geberit“ atstovas Lietuvoje Karolis Bacevičius. – Tai sistema, susidedanti iš specialių stogo įlajų, HDPE vamzdžių ir jungčių bei specialios tvirtinimo sistemos.“ Pagrindinis sumontuotos sistemos pranašumas – lietus nuo didelio stogo ploto gali būti surenkamas labai greitai ir efektyviai vos vienu mažo skersmens stovu. „Geberit Pluvia“ sistema yra patentuotas šveicarų koncerno gaminys, Europoje naudojamas daugiau kaip 40 metų, o Lietuvoje – nuo 2008 m., – tvirtina K. Bacevičius. – Ši sistema įdiegta ir Kauno „Žalgirio“, ir Klaipėdos „Švyturio“ arenose.“ Pasirinkti šį sprendimą architektus paskatino ir tai, jog „Pluvia“ sistemoje kelias ar keliolika stogų įlajų galima prijungti prie vieno mažo skersmens stovo, o patį stovą paslėpti nematomoje zonoje, taip užtikrinant pastato architektūros vientisumą. „Būtent tai padaryti leidžia sifoninė lietaus nuotekų sistema, grindžiama neigiamo slėgio principu, – tvirtina „Geberit“ atstovas Lietuvoje. – Kėdainių arenoje buvo sumontuotos dviejų tipų stogo įlajos – pagrindiniam stogui ir terasoms (eksploatuojamam stogui). Iš viso 19 stogo įlajų keturiais stovais buvo nuvestos iki lauko nuotekų tinklų.“ Objekte sunaudota daugiau kaip 400 m tiesiogiai virinamų HDPE didelio tankio polietileno vamzdžių, taip pat reikalingos jungtys ir sumontuota „PluviaFix“

tvirtinimo sistema, kompensuojanti visus galimus temperatūrinius bei mechaninius judėjimus. Greta lietaus nuotekų taip pat rangovui pristatytas ir „Silent-PP“ betriukšmis buitinių nuotekų vamzdynas su visomis reikiamomis jungtimis. „Kėdainių arenai buvo parengtas atskiras lietaus nuotekų projektas, programine įranga „Geberit ProPlanner“ modeliuojant įvairias situacijas, taip pat ir maksimalaus (katastrofinio) lietaus tikimybę, – prisimena K. Bacevičius. – Didelių nesklandumų montuojant lietaus nuotekų sistemą neiškilo, nes užsakovas ir architektai aiškiai suformulavo uždavinius, o jau pradinio statybų etapo metu buvo parengtas tikslus darbo projektas. Galbūt kaip didesnį techninį iššūkį galėtume įvardyti stogo įlajų, esančių skirtinguose aukščiuose, prijungimą prie to paties stovo ir hidraulinių skaičiavimų subalansavimą.“ Nuveiktais darbais specialistas džiaugiasi ir tvirtina, kad Kėdainių arena tikrai ypatingas projektas. „Kėdainių arena, mano manymu, – vienas geriausių privataus kapitalo investavimo pavyzdžių, – tvirtina „Geberit“ atstovas Lietuvoje. – Užsakovas tikrai stengėsi savo lėšas panaudoti efektyviai, dėl to ir buvo pasirinkta inovatyvi bei ekonomiškai naudinga „Geberit Pluvia“ sistema. Nors Kėdainių arena yra vienas iš keliasdešimties objektų Lietuvoje su „Geberit Pluvia“ lietaus nuotekų sistema, mums jis yra svarbus kaip architektūriškai gražus ir inžineriškai inovatyvus projektas.“ Pasirūpinta ir aplinka Projektuodami areną architektai rūpinosi ne tik pačiu pastatu, bet ir aplinka. Siekta, kad naujasis statinys sklandžiai įsilietų į bendrą vietos vaizdą. „Areną projektavome atsižvelgdami į situaciją, mat tas sklypas, kurį gavome pastatui, buvo numatytas prie stadiono, aplinkui viskas chaotiškai susukinėta, kai kas pradėta, nebaigta, tad mums teko formuoti nuo gatvės kone visą sportinį kvartalą, – prisimena vienas arenos architektų D. Trainauskas. – Todėl ir apvalios arenos formos čia labiausiai tiko.“ Sportininkų, lankytojų ir žiūrovų patogumui šalia Kėdainių arenos suprojektuota 155 vietų automobilių stovėjimo aikštelė, atskiros vietos įrengtos kiemo zonoje, kur galės saugiai stovėti vietos komandų ir delegacijų autobusai bei kitas transportas, čia taip pat numatytos vietos kilnojamoms televizijos stotims, atvažiuojančioms filmuoti įdomiausias sporto varžybas. Na, o jei arenoje vyks itin didelis renginys, papildomos vietos žiūrovų automobiliams numatytos gretimame sklype esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, taip pat stadiono aikštelėje. Šalia Kėdainių arenos taip pat suformuota nauja miesto viešoji erdvė – aikštė. Ji gali būti naudojama miesto šventėms, kultūros renginiams, pramogoms, mugėms. Čia pat jaukiai įsikūrė mažosios architektūros elementai – suoliukai, šiukšliadėžės, eismą ribojantys stulpeliai, šviestuvai ir t. t. Taip ne tik arenoje, bet ir aplink ją kasdien gali šurmuliuoti ir šurmuliuoja gyvenimas. „Projektuoti visuomeninį pastatą labai įdomu ir gera. Pirmiausia dėl to, kad jis yra vietos gyventojams ypatingas, – tvirtina architektas D. Trainauskas. – Kai kuri daugiabučius namus ar konkrečiai įmonei skirtą komercinį pastatą – tai lyg ir baigtinis projektas, o visuomeniniai statiniai nuolat gyvi, ir man asmeniškai patys įdomiausi.“ 

Statyba

Seniausia pasaulyje Sintetinė ritininė stogų danga Vokiečių gamintojo „FDT Flachdachtechnologie GMBH&Co KG“ sintetinė stogų danga „Rhepanol FK“ laikoma seniausia pasaulyje. Todėl jau ilgus dešimtmečius jai nebereikia įrodinėti savo ilgalaikiškumo ir patvarumo galimybių. PIB (poliizobutylen – liet. polimetilpropenas) pagrindu gaminama vienasluoksnė ritininė stogo danga tapo kokybės pavyzdžiu beveik visuose pasaulio žemynuose, kur vykdoma statyba. Išskirtinės dangos savybės leidžia naudoti dangą ekstremaliomis oro sąlygomis, o jos atsparumas sukūrė aukščiausią kokybės kartelę visoms kitoms gaminamoms dangoms. Pagrindiniai šios dangos pranašumai:  kampų ir dangos elastingumas iki -60 °C;  galimybė dengti net esant -30 °C;  inovatyvi dangos tarpusavio sukibimo metodika be jokio litavimo ar cheminių priedų;  nemažėjantis atsparumas UV įtakai;  atsparumas agresyviems oro junginiams;  atsparumas šaknims;  atsparumas senėjimui, braižymui, dūlėjimui;  inovatyvi „Gripfix“ sukibimo juostų technologija;  galimybė naudoti dangą ant seno bituminio sluoksnio;  2,5 mm dangos storis;  atsparumas perforacijai;  galimybė dažyti skystu variu ar titano cinku ir naudoti šlaitiniams stogams;  speciali danga apželdintiems stogams. Sandarūs ir po 50 metų Ypač greitai naudojama danga suteikia galimybę padidinti pastato vertę, nesijaudinant dėl dangos keitimo. Reguliariai atliekami testai parodė, jog vieni pirmųjų FDT objektų, pastatytų 1950 m., yra ne tik sandarūs, bet ir puikiai išlaikę savo fizinę optiką. Lyginant su PVC, ši danga išsiskiria ypatingu elastingumu ir mechaniniu atsparumu bei ilgalaikiškumu. Jos neveikia UV spinduliai, todėl danga nepradeda irti po 10 metų, kaip tai nutinka su dauguma PVC ar bituminių dangų. Daugiau nei šešis kartus didesnis sandarumas vandeniui, daugiau nei 100 kartų didesnis atsparumas plėšimui, daugiau nei 10 kartų didesnis garų atsparumas (dangai nereikalingi ventiliaciniai kaminėliai). Visa priedų programa, sertifikuoti montavimo specialistai ir profesionalus stogo projektavimas. Visa – iš vienų rankų.

„FDT Rhepanol FK“ montavimo instrukcija

Išvyniojame

Nuvalome, ištraukiame juostą

Prispaudžiame su voleliu

„Rhepanol FK“ montavimas su „Gripfix“ juostomis

Išdėstymas pagal vėjo apkrovą ir montavimas

Dangos išvyniojimas

Dangų suklijavimas tarpusavyje

Dangos prispaudimas prie juostos su voleliu

Dangai nereikalingi karšto litavimo aparatai, nes ji susiklijuoja chemiškai pašalinus krašte esančią apsauginę juostą ir perdengus vieną dangą kita 10 cm. Karštas litavimas ne tik priklauso nuo oro sąlygų, bet ir nuo tinkamos temperatūros. Parinkus per šaltą orą ar temperatūrą, danga blogai susiklijuoja, parinkus per karštą – paviršius apdega. Danga yra 2,5 mm storio su sintetiniu flisu ant dangos apačios. „FDT Rhepanol“ danga ridenama ant „Gripfix“ juostų. Danga turi unikalią mechaninio tvirtinimo sistemą „Gripfix“. Tai sukibimo juostos, išdėstomos tam tikru žingsniu ir tvirtinamos ant izoliacinės medžiagos smeigiuojant per juostą ir izoliacinę medžiagą į inkaravimo pagrindą. Dedant dangą ant juostų, juostos susikabina su sintetiniu flisu ir taip neleidžia dangai keltis esant didelei vėjo apkrovai. Tad didžiausia apkrova tenka ne dangos sujungimo vietoms, kaip kad naudojant PVC, o juostoms. Todėl jungčių sandarumas bus ilgalaikiškesnis. UAB „HOTA“ Tel. +370 687 34 450 Faks. +370 464 94 913 El. p. info@hota.lt www.hota.lt

45 45

Statyba

SIŪLIŲ UŽTAISYMAS:

sandarikliai iš poliuretano ir pagalbinės medžiagos Julius Justinavičius

Pastatų ir jų dalių konstrukcinėms (deformacinėms, temperatūrinėms, dekoratyviosioms fasadinėms, betoninių grindų ir t. t.) siūlėms sandarinti dažniausiai naudojami sandarikliai (hermetikai) iš poliuretano arba polisulfido. Daugumai neprofesionalių statybininkų žinomi silikono, akriliniai, lateksiniai sandarikliai tam netinka. Straipsnyje aptarsime sandariklio iš poliuretano savybes bei panaudos specifiką. Tai unikali siūlių sandarinimo medžiaga, su kuria, esant kai kurių rūšių siūlėms (gelžbetoninėse automobilių statymo aikštelių plokštėse, dideles išsiplėtimo ir susispaudimo deformacijas patiriančiose konstrukcinėse, gamtinio akmens fasadų siūlėse ir t. t.), kol kas negali konkuruoti joks kitas sandariklis. 46

 Stambiaplokščių daugiabučių namų išorinių sienų siūlės

dažniausiai užtaisomos tepamaisiais sandarikliais.

Statyba

Poliuretano sandarikliai gali būti vienkomponenčiai (jų polimerizaciją ir kietėjimą inicijuoja ore esantys vandens garai ir siūlių medžiagų drėgmė) arba dvikomponenčiai (prieš naudojimą sumaišomi du, kartais trys komponentai, o visas mišinys kietėja vykstant cheminėms reakcijoms ir veikiant vandens garams). Tai viena populiariausių profesionalaus naudojimo hermetikų atmainų. Tačiau sandariklis – tik viena, tiesa, gerai matoma siūlių užtaisymo medžiaga. Be jo, siūlių sandarumą ir eksploatacinį ilgalaikiškumą lemia ir kiti elementai (medžiagos). Vienas tokių dažnai neįvertinamų elementų – įvairūs siūlių sandarinimo kamšalai, reklaminiuose lankstinukuose dar vadinami „profiliais“. Tai nematomos technologinės paskirties, bet deformacinės, temperatūrinės ar kitokios siūlės funkcionalumo požiūriu labai svarbios medžiagos. Sandarinamų siūlių kamšalai Sandarikliu (hermetiku) užtaisyta siūlė nebus patikima, jei joje nebus įrengta tinkama tarpinė – optimalią sandariklio skerspjūvio formą padedantis suformuoti kamšalas. Dažniausiai tai – apskritos formos, porėta, santykinai minkšta, susispaudžianti, bet elastinga į ritinius susukta juosta iš lengvų, ekstrudavimo ar kitokia išputinimo technologija suformuotų polimerinių medžiagų. Ji būna skirtingo skersmens (pagal siūlės plotį), todėl darbininkai šio kamšalo juostas kartais žargoniškai vadina „dešra“, prekybininkai „profiliais“, o verčiant iš anglų, vokiečių kalbų, reiškia „palaikymo, užpildymo juostą“.

Tai technologinės paskirties, tinkamai sandarinimo darbą atlikti padedanti medžiaga, kuri, būdama įsprausta siūlėje už sandariklio juostos, atlieka kelias svarbias funkcijas. Svarbiausioji jų yra dvigubo piltuvo ar smėlio laikrodžio formos sandariklio skerspjūvio formavimas. Taip padidinamas sandariklio sukibties su priešingomis siūlės sienelėmis plotas, sudaromos sąlygos optimaliai išnaudoti tampriąsias ir stiprumines sandariklio savybes – būdamas įvardytos formos ir ištįsdamas jis irs, plyš siaurojo „kakliuko“ vietoje, tačiau ne prie siūlės krašto, neatsiklijuos nuo sandarinamos siūlės sienelių. Tam reikia, kad šis kamšalas garantuotų vienašį įtempimų būvį sandariklyje – šis turi būti priklijuotas tik prie priešingų siūlės sienelių, tačiau neturi būti sukibęs su siūlę užpildančiomis medžiagomis (kamšalu, šilumą izoliuojančiomis tarpinėmis ir t. t.). Tai yra kita kamšalo paskirtis – jis neturi sukibti su sandarikliu, tačiau, atsižvelgiant į sandariklio medžiagą, privalo užtikrinti jos polimerizaciją ir kietėjimą. Todėl, jei reikia, aptariamojo kamšalo paviršius gali būti porėtas – pasirinkus atviraporį kamšalą, prie sandariklio pateks oras ir jame esantys vandens garai. Tačiau šis reikalavimas nėra aktualus tų

atmainų sandarikliams, kurie kietėja dėl cheminių sandariklio komponentų reakcijų, kai vengtinas vandens patekimas prie kietėjančio sandariklio. Tada naudotinas uždaraporis kamšalas su lygiu, orui ir vandeniui nelaidžiu paviršiumi. Kartais, atsižvelgiant į siūlės formą, tinka ir specialios polietileno juostos. Todėl labai svarbu, naudojant tam tikros sudėties sandariklius, pasirinkti ir jiems tinkamus kamšalus – bet kokios medžiagos (kaip neretai statybose įprasta – mineralinės vatos, polistireninio putplasčio atraižų ir t. t.) į sandarinamą siūlę kimšti nederėtų.

 Optimali sandariklio (1) skerspjūvio forma primena smėlio laikrodį – ją išgauti padeda deformuotas kamšalas (2).

Pagrindinės poliuretano ir polisulfido sandariklių savybės Savybė Atsparumas klimato poveikiui Galimybė naudoti: a) apvandenintose siūlėse b) horizontaliose siūlėse Dažomumas Siūlės briaunų gruntavimo būtinybė Didžiausias vienkartinis pailgėjimas, % Susitraukimas kietėjant, % Didžiausios atsikuriančios siūlės išsiplėtimo deformacijos, %, ir jų skaičius, kartai

Sandariklio atmaina Polisulfidas Poliuretanas Geras

Labai geras

+ + – Metalas, mūrinys Apie 950 Apie 10

+–* + +–** Porėti paviršiai Apie 750 Apie 5

Iki 30/6

Iki 30/4

* Kai kurios atmainos. ** Sukibimui pagerinti rekomenduojama sandariklio paviršiuje įspausti smulkaus smėlio.

 Neretai drėgmė gelžbetoninėse plokštėse migruoja ne per sandarikliu (1) bei kamšalu (2) užtaisytą siūlę, o blogai sutankintomis jos briaunomis (melsvai nuspalvintas schemos plotas). Tada įmirksta siūlėje esanti termoizoliacinė medžiaga (3), drėgmė patenka ir į vidinę sienos dalį (patalpas).

Statyba

Uždaraporiai sandarūs kamšalai dažniausiai formuojami iš ekstruduotojo polietileno putplasčio. Palyginti su atviraporiais kamšalais, juos sunkiau suspausti, sudėtingiau įsprausti į sandarinamą siūlę. Juos rekomenduojama naudoti horizontaliose siūlėse, kur nepageidaujamas iki sandariklio pakylantis vanduo. Labai svarbu tokio kamšalo nepažeisti, kemšant į siūlę nepradurti, nes jame susikaupęs oras veršis į išorę ir išpūs dar nesukietėjusį sandariklį. Todėl kartais naudojami brangesni, bet su vakuuminėmis poromis uždaraporiai tamprūs polimeriniai kamšalai. Atviraporiai kamšalai formuojami iš poliuretano ar polietileno putplasčio, jais oras gali cirkuliuoti, todėl šviežiai suformuotų sandariklių jie beveik neišpučia. Tačiau dažniausiai tokių kamšalų horizontaliose grindų ant grunto, terasų siūlėse reikėtų vengti – juose gali susikaupti vanduo ir trukdyti sandarikliui kietėti, išplauti, hidrolizuoti rišiklį arba gerokai pakeisti jo polimerizacijos trukmę. Rekomenduojama, kad sandariklių kamšalo skersmuo būtų apie 20–60 % didesnis nei siūlės plotis – joje šis kamšalas šiek tiek susispaus. Tikslus įspraudžiamos juostos skersmuo parenkamas atsižvelgus į tikėtinas siūlės deformacijas. Jei siūlių konstrukcija yra tokia, kad apskrito skerspjūvio kamšalo panaudoti neįmanoma, pavyzdžiui, jei siūlė yra negili, jei sandarinami stačiu kampu nesusikertantys paviršiai (grindys ir siena ar pan.), jis pakeičiamas kitokios formos kamšalais. Šie gali būti segmentiniai, pusės ar ketvirčio apskritimo skerspjūvio, naudojamos ir plokščios juostos.

 Sandarikliu užtaisyta siūlė tarp dekoratyviojo betono plokščių. Šios ir kitos trumpame tekste neįmanomos įvardyti aplinkybės lemia, kad sandarinamų siūlių kamšalas turi būti parinktas labai atsakingai, remiantis sandariklių gamintojų ir tiekėjų rekomendacijomis. Sandarikliai iš poliuretano Technologiniu požiūriu vienas patogesnių fasadinių, betoninių ir kitokių grindų siūlių sandarinimo sprendimų – vienkomponenčiai sandarikliai iš poliuretano (iš skardinių, kibirų tepamos mastikos, iš tūtelių ar lanksčių „tūbų“ išspaudžiami hermetikai). Kitaip nei dvikomponenčių sandariklių, prieš naudojant jų nebereikia mai-

Statyba

 Prie vienos betoninių plokščių briaunos neprilipęs (atšokęs) sandariklis.

 Sandariklio irtis dėl betoninių plokščių briaunų trupėjimo.

šyti, kaip nors kitaip ruošti, jie suderinami su įvairiomis sandarinimo technologijomis: mėgėjiška ir profesionalų naudojama įranga – išspaudžiami rankiniais ar mechanizuotais pistoletais, glaistomi mentelėmis, siūlės gali būti užpildomos net sandarinimo masę (poliuretano mastiką) išliejant. Ši technologija naudojama sandarinant santechninę įrangą, daugiaaukščių automobilių stovėjimo aikštelių grindų siūles ir pan.

„minkščiausią“ siūlę, o esant vienodam elastingumui – gaunamas stipriausias sandariklis ir jo sukibtis su sandarinamu paviršiumi. Šie sandarikliai patikimai sukimba su dauguma paviršių, tačiau, prieš juos naudojant, siūlių briaunas dažnai rekomenduojama gruntuoti. Jei siūlės yra tarp skirtingų medžiagų, pavyzdžiui, medienos ir mūro, vienoje siūlėje gali tekti naudoti kelių rūšių gruntą. Dažniausiai, prieš naudojant poliuretano sandariklius, gruntuojamos siūlių briaunos lygiose, mažai porėtose medžiagose – metale, sukepusios keramikos plytelėse, šlifuotame marmure ar kitokiame akmenyje.

Aptariami vienkomponenčiai ar dvikomponenčiai sandarikliai yra atsparūs šalčio, ultravioletinių spindulių poveikiui (žr. lentelę), gali būti įvairiaspalviai, dalis jų – dažomi, tinkami siūlėms tarp gamtinio akmens plokščių, specialios atmainos – ir geriamojo vandens rezervuarams sandarinti. Tiesa, techninėje literatūroje nurodoma, kad poliuretano sandariklių paviršiaus itin deformatyviose (smarkiai „vaikščiojančiose“) siūlėse dažyti nerekomenduojama – bet kurios rūšies dažų plėvelės deformatyvumas bus gerokai mažesnis už tokio pagrindo (sandariklio iš poliuretano), todėl dažų plėvelė sutrūkinės. Tada siūloma iš karto užsisakyti norimos spalvos poliuretano sandariklį arba rinktis dvikomponentį – šis gali būti nuspalvintas specialia pigmentine pasta. Vienas didžiausių šios rūšies sandariklių pranašumų – tinkamumas ne tik vertikalioms, bet ir horizontalioms (grindų, terasų, stogų konstrukcijų) siūlėms sandarinti. Tuo išsiskiria anaiptol ne visi sandarikliai, pavyzdžiui, akrilinių, butilo, daugumos silikoninių sandariklių horizontaliose (grindų) siūlėse naudoti nerekomenduojama. Didžiausias grindų siūlių sandariklių priešas – koncentruotos apkrovos: į siūlę spaudžiami smulkūs akmenukai, smiltelės, metalo drožlės, smailūs aukštakulnių batelių kulnai ir pan. Sandarikliai iš poliuretano nuo to kenčia kaip ir visų kitų atmainų sandarikliai, tačiau teigiama, kad tokias viename taške koncentruotas apkrovas ši medžiaga, kitaip nei kitos sandariklių medžiagos, sugeba perskirstyti. Fasadinėse ir grindų konstrukcijose šie sandarikliai yra gana deformatyvūs, jais užpildytos siūlės yra lengvai remontuojamos ir po ilgėlesnio laikotarpio. Palyginti su kitais sandarikliais, sandarikliai iš poliuretano formuoja

Dauguma gamintojų esant fasadiniams paviršiams (stambiaplokščių pastatų, monolitinių konstrukcijų, mūro siūlėse) juos tepti rekomenduoja nedidelio storio (iki 5–8 mm) sluoksniu, tiesiogiai į siūlės ertmę, o ne virš jos, kaip yra įpratę mūsų stambiaplokščių pastatų remontininkai. Poliuretano sandariklių tankis yra santykinai nedidelis, todėl su palyginti nedidelėmis sąnaudomis galima užsandarinti gana ilgą siūlę. Deja, šią technologinio pobūdžio rekomendaciją mūsų statybininkai dažniausiai pažeidžia – sandarikliai tepami storu sluoksniu, plačia juosta, ant drėgnų paviršių, todėl jie netolygiai kietėja, kartais supleišėja. Tiesa, stambiaplokščių pastatų siūlių remontininkai čia gali pasiteisinti: drėgmė į tokius pastatus skverbiasi ne tiek pro nesandarias siūles, kiek per blogai sutankintų ar klimatinių poveikių pažeistų betoninių plokščių briaunas. Kadangi sandarikliai iš poliuretano yra nesuderinami su gelžbetoninių dirbinių formų ir klojinių tepalu, degutu, bitumu, kitais naftos produktais, taip pat remontuojamose siūlėse dažnai aptinkamu „konkurentu“ – polisulfido sandarikliu, todėl iš poliuretano hermetiku užpildomų siūlių šie teršalai turėtų būti visiškai pašalinti. Aišku, tai pabrangina ir pailgina remonto darbus, sukelia nepatogumų statybininkams ir pastatų eksploatuotojams (rankinių šlifuoklių keliamas triukšmas, dulkės). Nepaisant šių ypatybių, poliuretano sandariklis išlieka viena geriausių ir technologiškiausių fasadinių, grindų, taip pat itin deformatyvių siūlių sandarinimo priemonių. 

Statyba

Statybos medžiagų sertifikavimas: kodėl svarbu jį atlikti Šiandienėje statybos medžiagų jūroje dažnai net ir profesionalui sunku susivokti, kokios medžiagos tinka konkrečiai paskirčiai, yra tinkamos naudoti mūsų klimato sąlygomis ir t. t. Dažnai pirkėjai įsigyja produktą, kuris, kaip vėliau paaiškėja, nėra tinkamas, patikimas arba netenkina jam keliamų reikalavimų. Bet iš kur žmogui žinoti, kaip pasirinkti gaminį? Tada paprastai ieškoma, kas galėtų patarti ką pasirinkti. Tačiau kaip nuspręsti, kad patarimas patikimas? Tam itin naudingas sertifikavimas. Šia procedūra sertifikavimo įstaiga, nepriklausanti nei nuo produkto gamintojo ar tiekėjo, nei nuo pirkėjo, patvirtina, kad produktas, procesas ar paslauga atitinka nustatytus reikalavimus. Sertifikavimas gali būti savanoriškas arba reglamentuotas atitinkamais teisės aktais. Lietuvoje statybos produktų reglamentavimą vykdo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Produktų sertifikatuose paprastai nurodoma, kokius reikalavimus atitinka gaminys ir kokiu

ženklu suteikiama teisė jį ženklinti. Statybos medžiagas (produktus) Lietuvoje sertifikuoja akredituota įstaiga – Statybos produktų sertifikavimo centras (SPSC). SPSC sertifikatas nurodo, kokius reikalavimus tenkina statybos gaminys, ir suteikia teisę sertifikuotą produktą ženklinti specialiu statybos produkcijos sertifikavimo ženklu (PSZ-1), rinkoje padedančiu vartotojams atskirti sertifikuotus produktus nuo nesertifikuotų. Lietuvoje sertifikuojami šie gaminiai: mineraliniai užpildai, cementas ir kitos rišamosios medžiagos, betonas ir skiediniai, plytos, blokeliai ir kiti atitvarų gaminiai, termoizoliacinės medžiagos ir jų gaminiai, betoniniai ir gelžbetoniniai gaminiai, langai ir durys, mediniai gaminiai ir konstrukcijos, stiklas ir gaminiai iš stiklo, stogo dangos, grindų, sienų ir lubų dangos, hidroizoliacinės

Statyba

medžiagos ir jų gaminiai, sandarinamosios medžiagos ir klijai, dažai, lakai, glaistai, geosintetika, šildymo ir vandentiekio įrenginiai, metalo gaminiai. Sertifikavimo procedūras Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Atitikties įvertinimo įstatymas. Jis nustato produktų, procesų, paslaugų, kokybės sistemų ir fizinių asmenų kvalifikacijos atitikties įvertinimo sistemos struktūrą, įgaliotų institucijų, Nacionalinio akreditacijos biuro, sertifikavimo įstaigų, bandymų ir kalibravimo laboratorijų, kontrolės įstaigų ir tiekėjų pagrindines pareigas bei teises ir kitus šios sistemos pagrindus. Taip pat sertifikavimo procesą reglamentuoja ir statybos techninis reglamentas STR 1.01.04:2013 „Statybos produktų, neturinčių darniųjų techninių specifikacijų, eksploatacinių savybių pastovumo vertinimas, tikrinimas ir deklaravimas. Bandymų laboratorijų ir sertifikavimo įstaigų paskyrimas“ (Aplinkos ministerija/Įsakymas/ D1-612/2013-08-26/). Šis reglamentas nustato statybos produktų, neturinčių darniųjų techninių specifikacijų, eksploatacinių savybių pastovumo vertinimo, tikrinimo ir deklaravimo reikalavimus, bandymų laboratorijų ar sertifikavimo įstaigų skyrimo atlikti trečiųjų šalių užduotis, vertinant ir tikrinant statybos produktų eksploatacinių savybių pastovumą, tvarką. Sertifikavimo etapai Pagrindiniai sertifikavimo etapai yra šie:

a) Sertifikavimo centras informuoja pareiškėją apie sertifikavimo tvarką ir galimybes; b) pareiškėjas pateikia paraišką produktams sertifikuoti; c) Sertifikavimo centras išnagrinėja paraišką ir pateikia pareiškėjui sprendimą dėl sertifikavimo darbų vykdymo; d) Sertifikavimo centras ir pareiškėjas pasirašo sertifikavimo darbų sutartį; e) Sertifikavimo centras įvertina gamintojo gamybos kontrolės sistemą; f ) Sertifikavimo centras arba jo įgaliotos įstaigos atstovas atrenka bandinius; g) akredituota (paskirtoji) bandymų laboratorija atlieka produktų bandymus; h) Sertifikavimo centras nustato, ar produktai atitinka techninių specifikacijų reikalavimus; i) Sertifikavimo centras ir pareiškėjas pasirašo licencinę sutartį; j) Sertifikavimo centras įformina ir išduoda tiekėjui atitikties sertifikatą; k) Sertifikavimo centras atlieka atitikties ir sertifikavimo ženklo naudojimo priežiūrą.

Pirmuoju etapu, informuodamas potencialų pareiškėją apie sertifikavimo tvarką ir galimybes, Sertifikavimo centras privalo informuoti ir apie numatomų darbų kainas, procedūras bei reikalavimus, taip pat apie bandymų laboratorijas, galinčias atlikti būtinus bandymus. Paraišką produktui sertifikuoti gali pateikti tiek Lietuvos, tiek užsienio įmonės. Jei paraišką pateikia produkto platintojas (ne gamintojas), Sertifikavimo centrui pareikalavus, jis taip pat turi pateikti oficialų gamintojo įgaliojimą produktams sertifikuoti bei sutikimą, kad Sertifikavimo centro ekspertas įvertins gamybos kontrolės sistemą gamykloje. Taip pat pareiškėjas turi pateikti ir produkto techninę specifikaciją bei kitus dokumentus lietuvių kalba. Sertifikavimo centras per 16 arba 30 dienų (jei produktas nepatenka į reglamentuojamų statybos produktų sąrašą ir / arba nėra akreditacijos srityje) išnagrinėja paraišką ir parengia sprendimą dėl sertifikavimo darbų vykdymo. Sprendimas pateikiamas pareiškėjui. Sprendime nurodoma, kokius bandymus būtina atlikti, kokios laboratorijos gali atlikti bandymus, pateikiama nuoroda dėl higieninio ir radiacinio produkto įvertinimo, nurodoma, kas įvertins gamintojo gamybos kontrolės sistemą, bei kiti reikalavimai. Sertifikavimo centrui dėl objektyvių priežasčių atsisakius sertifikuoti produktą, sprendime pateikiamas motyvuotas paaiškinimas. Jei nei pareiškėjui, nei Sertifikavimo centrui neiškyla jokių papildomų kliūčių, pasirašoma sertifikavimo darbų sutartis. Ją pasirašęs Sertifikavimo centras įvertina pareiškėjo (gamintojo) gamybos kontrolės sistemą. Ši vertinama dviem etapais: gamintojas užpildo Sertifikavimo centro pateiktą gamintojo klausimyną ir sertifikavimo ekspertai, dalyvaujant gamintojo atstovams, įsitikina, ar gamykloje veikia gamybos kontrolės sistema, ar yra užtektinai būtinų įrenginių ir priemonių, ar tinkama personalo kompetencija ir t. t. Jei aptinkama esminių gamybos arba gamybos kontrolės trūkumų, jie turi būti pašalinti. Toliau produktui sertifikuoti atrenkami jo bandiniai ir su jais atliekami bandymai. Bandymai vyksta paskirtosiose bei akredituotose bandymų laboratorijose. Taip pat būna nustatoma, ar gaminys atitinka techninių specifikacijų reikalavimus. Išanalizavęs visus dokumentus, Sertifikavimo centras parengia nutarimą išduoti arba neišduoti atitikties sertifikato. Tolesnis sertifikavimo proceso etapas – licencinė sutartis. Ja pareiškėjas įsipareigoja laikytis visų sertifikavimo taisyklių, tinkamai naudoti atitikties sertifikatą ir sertifikavimo ženklą, užtikrinti, kad sertifikuota produkcija atitiks sertifikate nurodytus reikalavimus, nenaudoti atitikties sertifikato ir sertifikavimo ženklo, pakitus gamybos technolo-

Statyba

centras išduoda atitikties sertifikatą lietuvių kalba, remdamasis kitos sertifikavimo įstaigos jau atliktu gamintojo gamybos kontrolės sistemos vertinimu bei bandymų protokolais, jeigu pastarieji atitinka techninių specifikacijų reikalavimus. Sertifikuotų šiltinimo medžiagų pranašumai Statybinių medžiagų pirkėjai, siekdami sutaupyti, dažnai perka nesertifikuotą produkciją ir dėl to nukenčia. Termoizoliacinių medžiagų rinkoje daugiausia problemų sukelia iš gretimų šalių atkeliaujantys produktai. Kadangi į Lietuvą gali būti importuojamos ir nesertifikuotos pastatų apšiltinimo medžiagos, neretai jos išsiskiria prastomis termoizoliacinėmis, fizinėmis ir mechaninėmis savybėmis.

gijai, medžiagoms ir kt. Pats Sertifikavimo centras įsipareigoja užtikrinti žinių apie pareiškėjo gamybos technologiją, dokumentaciją, bandymų ir kontrolės rezultatus slaptumą. Be minėtų, numatomi dar ir kiti smulkesni įsipareigojimai. Pasirašius licencinę sutartį, išduodamas ir pats atitikties sertifikatas. Išduotas sertifikatas galioja trejus metus. EC sertifikato galiojimo laikas nenurodomas, tačiau, remiantis techninių specifikacijų reikalavimais konkrečiam statybos produktui, licencinėje sutartyje nustatoma artimiausios priežiūros data ir periodiškumas. Sertifikato galiojimo metu Sertifikavimo centras atlieka atitikties ir sertifikavimo ženklo naudojimo priežiūrą. Tada pakartotinai įvertinama gamybos kontrolės sistema, organizuojami sertifikuotų gaminių bandinių, atrinktų gamybos arba prekybos vietoje, bandymai. Jei atitikties priežiūros metu nustatomi esminiai pažeidimai, atitikties sertifikatas anuliuojamas arba jo galiojimas laikinai sustabdomas. Jei visi nurodyti pažeidimai pašalinami, sertifikato galiojimas atnaujinamas. Lietuvoje gali būti pripažįstami ir kitų sertifikavimo įstaigų išduoti atitikties sertifikatai. Tokiu atveju Sertifikavimo

Tyrimai rodo, kad dažniausiai iš gretimų šalių importuotai produkcijai būdingas ne tik prastesnis šilumos laidumo koeficientas, bet ir prastesnės stiprio lenkiant ar stiprio tempiant savybės. Apšiltinant pastatą tokiomis medžiagomis, negalima tikėtis, kad bus pasiektas aukštas pastato energinis efektyvumas. Taip pat nėra garantijų, kad putplasčio plokštės stabiliai laikysis prie atitvarų. Itin svarbu, kad tokių medžiagų nepatektų į renovuojamų daugiabučių namų statybų aikšteles. Juk būtent renovacijos procesas šiuo metu visuomenėje kelia daug aistrų. Daug žmonių juo nepasitiki, sako, kad nebus pasiektas norimas efektas ir tik bus „išmesti pinigai“... Jei pastatas renovuojamas prastos kokybės nesertifikuotomis medžiagomis, kartais taip ir atsitinka. Tuomet visuomenės akyse diskredituojama visa renovacijos idėja. Todėl ypač svarbu, kad renovacijai būtų naudojamos tik sertifikuotos apšiltinimo medžiagos ir jų sistemos.

Sertifikavimas gali būti savanoriškas arba reglamentuotas atitinkamais teisės aktais. Lietuvoje statybos produktų reglamentavimą vykdo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.

Statyba

EFEKTYVI ŠILUMINĖ IZOLIACIJA

Polistireninio putplasčio plokštės „Termoporas“ gali būti naudojamos apšiltinant visas pastato atitvaras. Izoliuojant sienas plokštes galima montuoti tiek iš išorės, tiek iš vidaus ar į sienos tarpą. „Termoporo“ plokštes galima naudoti šlaitiniams ir sutapdintiems stogams apšiltinti. Plokštėmis „Termoporas“ patogu apšiltinti grindis, nes polistireninis putplastis atlaiko dideles apkrovas. „Neoporas EPS 70“ naudojamas fasadams apšiltinti iš išorės, dengiant polistireninį putplastį tinku ir lakštiniais elementais. Naudojant „Neoporą“ galima sumažinti termoizoliacinės medžiagos storį ir transportavimo sąnaudas.

„Ukmergės gelžbetonio“ polistireninis putplastis Bene populiariausia Lietuvoje naudojama šiltinimo medžiaga – polistireninis putplastis. 1996 m. ją pradėjo gaminti ir AB „Ukmergės gelžbetonis“. Nuo 2004 m. sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo standartas LST EN 13163: 2003 „Statybiniai termoizoliaciniai gaminiai. Gamykliniai polistireninio putplasčio (EPS) gaminiai. Techniniai reikalavimai“.

AB „Ukmergės gelžbetonis“ viena pirmųjų Lietuvoje sertifikavo savo produkciją pagal šį standartą. Sertifikuojant polistireninio putplasčio plokštes, buvo gauti Valstybinio visuomenės sveikatos centro ne maisto prekėms higieninis pažymėjimas bei Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų centro bandymų ataskaita. Polistireninio putplasčio produkcijos kokybės bandymai atliekami du kartus per metus. Bandymus vykdo atestuotos laboratorijos. AB „Ukmergės gelžbetonis“ gaminamas polistireninis putplastis turi EC sertifikatą: tai reiškia, kad gamintojui suteikta teisė naudoti CE atitikties ženklinimą. CE ženklinimas yra privaloma procedūra, taikoma produktams ženklinti, siekiant užtikrinti jų atitiktį ES nustatytoms teisės normoms. Tai leidžia sėkmingai eksportuoti polistireninio putplasčio produkciją į Latviją ir Estiją bei kitas ES šalis. AB „Ukmergės gelžbetonis“ gamina trijų rūšių polistireninį putplastį:  TERMOPORAS – ekologiška ir efektyvi termoizoliacinė medžiaga, ilgalaikės baltojo polistireninio putplasčio plokštės,

 NEOPORAS – patobulintas pilkos spalvos baltojo polistireninio putplasčio analogas, kurio termoizoliacinės savybės pagerintos naudojant grafitą,  GEOPORAS – mažai vandens įgeriantis žalsvas polistireninis putplastis.

Mažai vandens įgeriantis polistireninis putplastis „Geoporas“ nuo visiems įprasto polistireninio putplasčio skiriasi mažesniu ilgalaikiu vandens įmirkiu ir šiek tiek geresnėmis kitomis fizinėmis bei mechaninės savybėmis (gniuždomuoju įtempiu, kai gaminys deformuojamas 10 % bei stipriu lenkiant). Šios rūšies polistireninis putplastis gali būti naudojamas kaip ekstrudinio polistireninio putplasčio (XPS) analogas. Gaminant polistireninį putplastį, nesusidaro atliekų, nes atraižos yra sumalamos ir įdedamos į naujai formuojamus blokus. Gamybos metu nenaudojama jokių papildomų priedų ar chemikalų. Naudojami tik 100–110 °C vandens garai. Visi polistireninio putplasčio bandymai atliekami pagal Europos standartus, todėl palyginus bandymų rezultatus lengvai galima įsitikinti, kad AB „Ukmergės gelžbetonis“ gamina geros kokybės, atitinkančius europinį lygį produktus. Pastaraisiais metais smarkiai auga pilkojo polistireninio putplasčio naudojimas. Vertindama gretimų šalių patirtį, bendrovė „Ukmergės gelžbetonis“ numato, kad greitai pilkasis polistireninis putplastis bus pradėtas naudoti ir pastatų stogams bei grindims apšiltinti, todėl planuojama didinti „Neoporo“ gaminių asortimentą. AB „Ukmergės gelžbetonis“ nuolat investuoja į polistireninio putplasčio gamybos įrangą ir produkcijos sandėliavimo plotą. Praėjusiais metais AB „Ukmergės gelžbetonis“ sumontavo vieno pažangiausių polistireninio putplasčio gamintojo „Nuova Idropress S.p.A“ visiškai automatizuotą blokų gamybos formą. Artimiausi įmonės planai – tolesnis pajėgumų didinimas ir sandėlių plėtra. O vienas didžiausių prioritetų – laiku pristatoma kokybiška produkcija. 

AB „Ukmergės gelžbetonis“ Antakalnio g. 60, Ukmergė Tel. 8 340 64 616 Faks. 8 340 64 749 El. p. info@ug.lt www.ukmergesgelzbetonis.lt

Inžinerija

Vandens nuleidimo plokštelės: šimtai galimybių rinktis

Labai svarbu ne tik forma, bet ir funkcionalumas. Tai galioja ir vandens nuleidimo plokštelėms. Todėl „TECE“ visada gali pasiūlyti sprendimus, puikiai atspindinčius interjere stebimą šiuolaikinę dizaino tendenciją – prietaisų ir technikos integraciją. „TECE“ siūlo daugybę įvairaus dizaino vandens nuleidimo plokštelių su skirtingu paviršiumi: metalo, stiklo ar plastiko. Visos nuleidimo plokštelės tinka visiems „TECE“ nuplovimo bakeliams.

UAB „TECE Baltikum“, Terminalo g. 10, Biruliškių k., LT-54469 Kauno r. Tel. +370 37 314 078, faks. +370 37 313 084, el. p. info@tece.lt, www.tece.lt.

Inžinerija

 „TECEbase“ „TECEbase“ nuleidimo plokštelė su dviejų vandens kiekių technologija. Plokštelė pagaminta iš balto plastiko ir yra viena paprasčiausių „TECE“ nuleidimo plokštelių. Dėl techniškai aiškaus dizaino ją galima naudoti labai įvairiai. „TECEbase“ galima kombinuoti su visais „TECE“ nuplovimo bakeliais, beje, kaip ir visas kitas „TECE“ nuleidimo plokšteles.  „TECEambia“ „TECEambia“ plastikinės nuleidimo plokštelės su vieno ar dviejų vandens kiekių technologija yra pati populiariausia plokštelių serija. Jos yra kompaktiškos, turi daugybę variacijų ir harmoningai dera prie kiekvienos vonios kambario aplinkos. Konstrukcijoje esančios amortizuojamosios guminės tarpinės sumažina plokštelės traškesius. Vienos iš „TECEambia“ versijų plokštelės padengtos antibakterine danga – sidabro jonais, kurie neleidžia ant paviršiaus daugintis bakterijoms. Toks variantas idealiai tinka viešose sanitarinėse patalpose.  „TECEplanus“ „TECEplanus“ nuleidimo plokštelės iš nerūdijančiojo plieno yra tvirtos, atsparios vandalų veiksmams ir dėl vieno ar dviejų vandens kiekių technologijos idealiai tenkina aukštus reikalavimus. Paslėptas užraktas papildomai apsaugo nuo vagysčių. Todėl šios plokštelės ypač gerai tinka viešose sanitarinėse patalpose, maitinimo įstaigose arba viešbučiuose. Dėl ypač kompaktinių matmenų ir elegantiško dizaino jos dera prie kiekvienos patalpos. Šioje serijoje yra ir elektroniškai valdomų vandens nuleidimo plokštelių, kuriose įmontuotas infraraudonųjų spindulių daviklis. Šis daviklis suteikia galimybę vandenį nuleisti neprisilietus prie plokštelės.  „TECEloop“ „TECEloop“ – minimalistinio dizaino nuleidimo plokštelės iš stiklo su dviejų vandens kiekių technologija. Daugiau apipavidalinimo variantų suteikia įvairių medžiagų ir spalvų paviršių bei mygtukų derinimas, unikali integruoto montavimo galimybė. Plokštelės gaminamos iš balto, žalsvo ir juodo stiklo ar plastiko. Spalvos dera su įvairių gamintojų stikliniais vonios kambario aksesuarais. Šiuolaikinė dizaino tendencija interjere – integracija. Funkciniai elementai, tokie kaip dušas, WC vandens nuleidimo bakeliai, šviestuvai ir t. t., montuojami į sieną. „TECEloop“ vandens nuleidimo plokštelės gali būti integruojamos į sieną viename lygyje su jos paviršiumi. Dabar jau galima derinti vandens nuleidimo plokšteles prie plytelių, keramikos, vonios aksesuarų, baldų ir pan. Aštuonios skirtingos mygtukų kombinacijos ir 13 „TECEloop“ stiklinių paviršių vonios kambariui suteikia išskirtinių dizaino galimybių. Iš viso yra 104 galimi deriniai. Todėl kiekvienas klientas ras tinkamą sprendimą savo vonios kambariui.  „TECEsquare“ Ši naujoji „TECE“ paleidimo plokštelė yra ypač plokščia, minimalistinio dizaino. Specializuota vertinimo žiuri ją įvertino „Design Plus“ apdovanojimu. Metalinė „TECEsquare“ plokštelė yra itin plokščia, todėl ji puikiai įsilieja į vonios kambario dizainą. Jos funkcionavimas labai aiškus: platesnis mygtukas – pilnam nuleidimui, siauresnis – daliniam. Į sieną plokštelė įmontuojama naudojant specialų integruoto montavimo rėmelį. Matoma lieka tik 2 mm tvirta, itin plokščia nerūdijančio plieno plokštelė. Ji padengta specialiu apsauginiu sluoksniu, neleidžiančiu likti pirštų antspaudams. „TECEsquare“ stiklinė vandens nuleidimo plokštelė atrodo labai estetiškai. Plokštelė gali būti montuojama paprastai prie sienos arba naudojant specialų montavimo rėmelį, gali būti integruota į sieną, kad būtų lygi su jos paviršiumi. 

Inžinerija

„Peikko Group“ nauja gamykla Kaune – moderniausi įrenginiai ir neribotos galimybės

Inžinerija

Eglė Kajauskaitė

Pažangiais gaminiais, dideliu projektuotojų ir užsakovų pripažinimu bei vykdoma sėkminga veikla visame pasaulyje garsėjanti tarptautinė korporacija „Peikko Group“ nusprendė plėsti pajėgumus Lietuvoje ir 2012 m. rugsėjį Kaune įsigijo daugiau kaip 8 tūkst. m2 patalpas, kuriose įsikūrė modernus ir šiuolaikiškas cechas bei UAB „Peikko Lietuva“ administracija. Sprendimas atnaujinti savo techninę bazę ir gerokai padidinti darbinius pajėgumus vienai pirmaujančių įmonių, Lietuvoje dirbančių surenkamojo ir monolitinio gelžbetonio konstrukcijoms skirtų jungčių sprendimų bei kompozicinių ir plieninių statybinių konstrukcijų gamybos srityje, leis užimti dar stipresnes pozicijas ne tik vietos, bet ir regiono rinkoje. Naujoji „Peikko“ gamykla Kaune – Šiaurės ir Baltijos šalių rinkų centras Nusprendusi plėsti savo pajėgumus 2012 m. rugsėjį „Peikko Group“ priklausanti patronuojamoji įmonė UAB „Peikko Lietuva“ iš bendrovės „Ektornet Commercial Lithuania“ įsigijo daugiau kaip 8 tūkst. m2 ploto gamybinį kompleksą Kaune, R. Kalantos g. 49, Petrašiūnuose. Didžiąją dalį beveik 11 tūkst. m2 sklype pramoniniame Kauno rajone išsidėsčiusio komplekso sudaro gamybinės patalpos, kitas plotas skirtas biuro patalpoms bei pagalbinės paskirties pastatams. Pasaulyje ir Lietuvoje pripažintos bendrovės vadovas tvirtina, kad šis pirkinys atveria kelią Lietuvai tapti bene svarbiausiu kompozicinių ir plieninių konstrukcijų gamybos centru regione. „Naujosios patalpos Kaune „Peikko“ Lietuvos filialui leis tapti svarbiu kompanijos centru Šiaurės ir Baltijos šalių rinkose. Džiaugiamės veiklos plėtra Lietuvoje, nes tai mūsų komandai suteiks daugiau galimybių efektyviau aptarnauti „Peikko Group“ klientus ateityje“, – racionaliomis investicijomis džiaugėsi „Peikko Group“ generalinis direktorius Topi Paananenas. Šio sandorio svarbą pabrėžė ir „Ektornet Commercial Lithuania“: „Ektornet“ nuolat bendradarbiauja su aktyviomis ir kūrybingomis

įmonėmis, plečiančiomis savo verslą Lietuvoje. Didžiuojamės, kad mūsų partneris šiame sandoryje yra tarptautinė kompanija „Peikko Group“, jau turinti tvirtą pagrindą Kaune ir perteikianti savo pasaulinę patirtį Lietuvos statybų rinkoje, – tvirtino „Ektornet Commercial Lithuania“ vadovas Martynas Žibūda. – Manome, kad šis sandoris yra svarbus žingsnis, suteiksiantis naujų galimybių tiek „Peikko“, tiek Lietuvos verslui.“ Koja kojon su naujausiais techniniais laimėjimais žengianti tarptautinė korporacija „Peikko Group“ naujai rekonstruotame dar dažais kvepiančiame ceche sumontavo moderniausius įrenginius, leidžiančius įmonės klientams pasiūlyti pažangius sprendimus, atitinkančius aukščiausius kokybės ir saugumo reikalavimus. „Šiuo metu senojoje gamykloje dirbame su jau gana nusidėvėjusiais ir nebenašiais įrenginiais, o dabar daugumą operacijų atliksime moderniausiais prietaisais, – tvirtina UAB „Peikko Lietuva“ projektų vadovas Giedrius Ambrizas. – Esame bene pirmieji į Lietuvą atvežę tokio tipo naujus kompiuterizuotus programuojamus įrenginius. Taip stengsimės dirbti kuo efektyviau.“ Visa įmonių grupės investicija siejama su ilgalaikiais planais dar labiau išplėsti darbų apimtis ir sumažinti gaminių savikainą, taip pat išlaikyti aukš-

Inžinerija

čiausio lygio produkcijos kokybę. Bendra tarptautinės korporacijos investicija į naująją gamyklą viršys 5 mln. eurų (~17,26 mln. Lt). Pasirūpinta darbuotojų gerove Naujoji gamykla įsikūrė dar 1962 m. statytame buvusiame ketaus liejyklos viename iš gamybinių korpusų. „Apie 2007 m. pastatas jau buvo remontuotas ankstesnių savi-

ninkų, o mes pratęsėme remonto ir rekonstrukcijos darbus, – pirmuosius modernios plieninių konstrukcijų gamyklos žingsnius prisimena UAB „Peikko Lietuva“ projektų vadovas G. Ambrizas. – Pastato vidaus erdves pritaikėme savo poreikiams. Įrengėme modernią ir šiuolaikinius standartus atitinkančią vėdinimo sistemą su galimybe tiekti pašildytą orą į darbo zonas, atnaujinome apšvietimą.“ Vėdinimo sistemos projektavimo darbus atnaujintame ceche atlikusios bendrovės „Technogaja“ vadovas Ramūnas Katkevičius tvirtina, kad bene pagrindinis užsakovų reikalavimas buvo pagal projektą sumontuoti vėdinimo įrenginius ir ortakius taip, kad čia dirbantys žmonės jaustųsi komfortiškai. „Užsakovas visiškai rekonstravo senos statybos gamybos paskirties pastatą ir siekė, kad būtų sukurta gera darbo aplinka, o tai metalo apdirbimo gamyklose yra retenybė, – patirtimi dalijasi R. Katkevičius. – Darbo metu metalas pjaustomas, virinamas, dažomas, todėl ore susidaro daug dulkių ir dūmų, kenkiančių darbuotojų sveikatai. Užsakovas pageidavo optimalios vėdinimo sistemos, kad ji būtų ir energiškai efektyvi, tačiau kartu ir užtikrintų geras darbo sąlygas žmonėms. Į šiuos dalykus labiausiai ir kreipėme dėmesį projektavimo metu.“ Bendrovė privalėjo pasirūpinti ne tik tuo, kad žiemą aukštose patalpose dirbantys žmonės nesušaltų, bet

Inžinerija

ir kad visuomet kvėpuotų švariu oru. „Vėdinimo sistemą suprantame kaip užteršto oro šalinimą iš nurodytų darbo vietų ir pašildyto švaraus oro tiekimą atgal į darbo patalpas, – sako bendrovės „Technogaja“ vadovas. – Todėl kartu su partneriais ant gamyklos stogo suprojektavome ir sumontavome didelių gabaritų vėdinimo įrenginių laikymo platformą.“ Vėdinimo sistemai naudoti didelio skersmens ortakiai, ugnies vožtuvai, sumontuota vėdinimo įranga su dujiniais degikliais. Sistema užtikrina, kad į darbo vietas oras būtų tiekiamas per oro skirstytuvus. Suprojektuota valdymo automatika užtikrina optimalų sistemų darbą. Pasak darbus atlikusios bendrovės vadovo, užtikrinti aukščiausius saugumo reikalavimus ir sukurti išties komfortišką aplinką darbuotojams sename pastate nebuvo lengva, tačiau visos kliūtys įveiktos. „Užsakovas suplanavo gamybos įrenginių išdėstymą. Pagal turimą planą reikėjo parinkti vėdinimo įrangą ir jos išdėstymą patalpose. Kartu su užsakovu siekėme, kad užterštas oras būtų šalinamas iš konkrečių suplanuotų darbo vietų, kur labiausiai to reikia, – prisimena UAB „Technogaja“ vadovas R. Katkevičius. – Oro tiekimo bei šalinimo vamzdynus teko projektuoti ir montuoti atsižvelgiant į esamų patalpų statybines konstrukcijas bei esamus inžinerinius tinklus, ypač koją kišo palubėje išvedžioti aukštosios įtampos linijos ir tiltiniai kranai. Teko gerai pasukti galvą, kaip įterpti ir sumontuo-

Oro tiekimo bei šalinimo vamzdynus teko projektuoti ir montuoti atsižvelgiant į esamų patalpų statybines konstrukcijas bei esamus inžinerinius tinklus, ypač koją kišo palubėje išvedžioti aukštosios įtampos linijos kabeliai ir tiltiniai kranai. ti didelio skersmens ortakius, nedarant kitų statinio elementų pakeitimų.“ Išspręsti nelengvą uždavinį bendrovei padėjo tai, jog tai ne pirmas netradicinis sprendimas, kurį teko įgyvendinti. „Mūsų įmonės atliekami projektavimo ir montavimo darbai dažnai yra sudėtingesni, reikia labiau įsigilinti į kliento poreikius“, – sako R. Katkevičius. Tiesa, jis pripažįsta, kad „Peikko Group“ užsakymas iš kitų pirmiausia išsiskyrė apimtimi, finansine verte bei montavimo darbais. „Labai svarbu paminėti, kad šis sandoris apėmė visą kompleksą darbų, pradedant nuo projektavimo ir kliento poreikių išsiaiškinimo ir baigiant įrangos parinkimu bei sumontavimu, – vardija UAB „Technogaja“ vadovas. – Tačiau sėkmingai suvaldėme procesus tiek techninio projektavimo, tiek įgyvendinimo prasme. Tai buvo ir mūsų

Inžinerija

įmonės vadybos bei darbų organizavimo patikrinimas ir jį puikiai išlaikėme. Žinoma, nemažai padėjo ir glaudus bendradarbiavimas su UAB „Peikko Lietuva“ , jos vadovais ir labai aukšto lygio projekto koordinatoriais. Jie pasitikėjo mūsų įmonės techninėmis žiniomis ir potencialu įgyvendinti tokį užsakymą.“ Suspausto oro vamzdynus naujajam cechui montavo bendrovė „Remga“, jos technikos vadovas tvirtina, kad tai buvo vienas sudėtingesnių projektų, kokį teko atlikti jo vadovaujamai įmonei: „Darbas tikrai buvo nemažas, reikėjo paprojektuoti, reikėjo pasukti galvą, kokio skersmens vamzdžius sumontuoti kiekvienam konkrečiam vartotojui, kad užtikrintume būtiną oro kiekį. Sudėtinga buvo tai, kad įmonė „Peikko Lietuva“ didelė, oro suvartojimas milžiniškas, tad ir vamzdžių skersmenys taip pat turėjo būti dideli, – prisimena UAB „Remga“ technikos vadovas Vidmantas Šeškauskis. – Kadangi naujoji gamykla įsikūrė rekonstruojamame pastate, pradėję rekonstrukcijos darbus, sumontavome suspausto oro vamzdyną ir pakeitėme metalinius vamzdžius.“ Pasak specialisto, pakeisti metalinius vamzdžius teko, nes naujai sumontuoti vakarietiški įrenginiai kelia aukštus reikalavimus suspausto oro kokybei, o metaliniai vamzdžiai rūdija, rūdys gali patekti ir pakenkti įrenginiams. „Visus metalinius vamzdžius pakeitėme ilgalaikiais, gerokai kokybiškesniais ir, savaime suprantama, nerūdijančiais plastiki-

niais, – pasakoja V. Šeškauskis. – Be to, tokių plastikinių vamzdžių suspausto oro pralaidumas yra geresnis nei to paties skersmens metalinių. Vidinis plastikinių vamzdžių paviršius glotnesnis, todėl ir oras gali greičiau judėti, nesusidaro sūkurių.“ Nemažai paplušėti bendrovei „Remga“ teko ne tik parenkant, bet ir montuojant vamzdžius. „Vamzdžių skersmenys yra dideli, patys vamzdžiai tikrai nėra lengvi, montuoti juos nėra labai paprasta, o darbus teko atlikti palyginti aukštai, – prisimena UAB „Remga“ technikos vadovas. – Tačiau pasinaudojome specialiomis priemonėmis ir viskas pavyko sklandžiai. Nors mūsų įmonė ir jauna, tačiau dirbantys žmonės turi daugiau kaip dešimties metų patirtį, tad susidorojome.“ Nuošalyje neliko ir saugumo klausimas Šalia naujojo cecho įsikūrė ir UAB „Peikko Lietuva“ administracija. „Biurą nusipirkome kartu su gamyklos pastatu, – pasakoja UAB „Peikko Lietuva“ projektų vadovas G. Ambrizas. – Mūsų reikmėms tokio didelio, beveik 2 tūkst. m2, ploto nereikia, tačiau, įvertinę ilgalaikę įmonės strategiją ir numatomą plėtrą, laikui bėgant optimaliai užpildysime turimas patalpas.“ Kadangi patalpos jau anksčiau buvo visiškai suremontuotos, prieš įsikuriant tereikėjo šiek tiek perdažyti sienas ir atsinaujinti biuro baldus. Taip pat pasirūpinti administracijos ir cecho saugumu. Vaizdo stebėjimo, įeigos kontrolės ir apsaugos signalizacijos sistemų įdiegimo gamybiniuose ir

Inžinerija

administraciniuose pastatuose bei darbo laiko apskaitos sistemos įdiegimo darbai patikėti didžiulę patirtį šioje srityje turinčiai bendrovei „Fima“. „Svarbiausi kliento reikalavimai buvo susiję su darbų saugos užtikrinimo klausimais bei patogia ir efektyvia darbuotojų darbo laiko apskaitos sistema, – prisimena bendrovės „Fima“ Kauno regiono direktorius Sigitas Kazlauskas. – Kadangi „Peikko“ gamyklose vyksta procesai, kurie, nesilaikant specialių saugumo reikalavimų, žmogui gali būti žalingi ar netgi labai pavojingi, „Peikko“ atstovai norėjo, kad gamybinėms patalpoms ir gamybiniam procesui stebėti būtų įdiegta aukštos raiškos vaizdo stebėjimo sistema. Būtent dėl to vaizdo stebėjimo įrangos parinkimui skyrėme labai didelį dėmesį.“ Siekdami įgyvendinti šiuos reikalavimus „Fimos“ specialistai UAB „Peikko Lietuva“ atstovams „gyvai“ demonstravo skirtingų gamintojų įrangos galimybes, lygino jų parametrus, testavo, kol klientas išsirinko geriausiai jo poreikius tenkinančią sistemą. „Aukštus bendrovės „Peikko“ reikalavimus atitiko UDP gamintojo megapikselinės vaizdo kameros RIVA, kurių pagrindu sukurta vaizdo stebėjimo sistema išsiskiria itin aukšta vaizdo kokybe bei dideliu įrašymo greičiu, – atskleidžia S. Kazlauskas. – Tai leidžia už saugą atsakingiems gamyklos darbuotojams stebėti, ar visi darbuotojai laikosi darbų saugos reikalavimų, ir pastebėti tokias detales kaip, pavyzdžiui, ar darbuotojai, užsidėję specialius šalmus, dėvi tinkamus drabužius ar tinkamai naudojasi kitomis apsaugos priemonėmis.“ „Fima“ yra įdiegusi daugybę vaizdo stebėjimo sistemų įvairiose įmonėse, tad galiu pasakyti, kad šis klientas buvo išskirtinis savo nuoširdžiu noru užtikrinti darbuotojų saugumą, taigi ir kompromisų dėl darbuotojų saugumui skirtų sistemų kokybės nebuvo daroma“, – tvirtina bendrovės „Fima“ Kauno regiono direktorius. Beje, įdiegtą vaizdo stebėjimo sistemą galima toliau plėsti ir kurti papildomas funkcijas: atlikus nedideles sistemos modifikacijas pagal poreikį būtų galima įdiegti automatizuotos vaizdo analizės funkcijas. Kalbant apie darbo laiko apskaitos sistemą, pagrindiniai UAB „Peikko Lietuva“ reikalavimai darbus atlikusiai įmonei „Fima“ buvo paprastumas ir procesų automatizavimas. „Įdiegus mūsų pasiūlytą sistemą, darbuotojams pakanka pradedant darbą nuskaityti savo kortelę ir iš visų duomenų apie jo dirbtą laiką automatiškai suformuojami darbo laiko apskaitos žiniaraščiai buhalterijai, pagal kuriuos suskaičiuojami at-

lyginimai, – pasakoja S. Kazlauskas. – Be to, ši sistema generuoja darbo laiko apskaitos ataskaitas įvairiais pjūviais pagal skirtingų vadovų poreikius.“ Darbo užtenka ir senajai, ir naujajai gamykloms Tam, kad naujoji gamykla, kurios specializacija – statybinės plieninės ir kompozicinės konstrukcijos, atgimtų ir it laikrodis veiktų sename pastate, pasirūpinti vien modernia vėdinimo sistema neužteko, reikėjo suremontuoti ir dar sovietiniais metais įrengtas kranų kelio konstrukcijas. UAB „Logvitus“ išmontavo senus tiltinius 5 ir 10 tonų kėlimo galios kranus, pasirūpino naujiems tiltiniams kranams būtinais pokraninio kelio atstatymo ir remonto darbais, suprojektavo ir pagamino 12 tonų kėlimo galios savaeigę pavažiavimo platformą. Tuomet UAB „Peikko Lietuva“ įrengė kitus būtinus naujus įrenginius (stakles, suvirinimo aparatus ir t. t.) ir darbą galėjo pradėti nauja moderni statybinių metalo konstrukcijų gamykla.

„UAB „Peikko Lietuva“ jau nuo 2006 m. vykdo savo veiklą Lietuvoje, todėl ši naujoji gamykla bus pratęsimas dabartinės veiklos, dirbant su XXI a. įranga, – tvirtina UAB „Peikko Lietuva“ projektų vadovas G. Ambrizas. – Beje, norime pasidžiaugti, kad neseniai buvo priimtas sprendimas šalia naujosios taip pat palikti veikiančią ir senąją 3 tūkst. m2 gamyklą. Jos specializacija – specialios paskirties surenkamajam gelžbetoniui skirtų plieninių detalių gamyba, o naujojoje bus gaminamos tik statybinės plieninės ir kompozicinės konstrukcijos. Naujasis cechas tikrai nėra paskutinė „Peikko“ grupės įmonių investicija Lietuvoje. Ir toliau investuosime į tvarkymą ir plėtrą. Iki šiol mūsų įmonės prioritetas buvo eksportas, tačiau atidarę naują gamyklą ir padidėjus gamybiniam pajėgumui, daugiau dėmesio skirsime ir vietinei rinkai.“ „Peikko Group“ – tarptautinė kompanija, pirmaujanti gelžbetoninėms konstrukcijoms skirtų jungčių ir kompozicinių konstrukcijų gamybos srityse, savo filialus turi 30 šalių – Kinijoje, Rusijoje, Europoje, Australijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Amerikoje. Devyniose šalyse veikia filialai su gamybos bazėmis. Kompanijos pardavimo apimtys 2012 m. siekė beveik 113 mln. eurų (~390,17 mln. Lt) ir išlaiko stabilų augimą kiekvienais metais. Šeimai priklausančioje ir jos valdomoje bendrovėje dirba daugiau nei 800 specialistų, daugiau nei 100 jų – Lietuvoje. 

Inžinerija

Plaukiantieji į Klaipėdą bus laukiami naujame keleivių ir krovinių terminale Giedrė Balčiūtė

Klaipėdoje, greta Smiltynės naujosios perkėlos, baigiamas statyti Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalas (KKKT). Jame pirmieji laivai bus laukiami jau 2014 m. pradžioje. Naujasis terminalas – universalus. Jis pastatytas taip, kad nereikėtų susisaistyti su viena laivybos linija, o administracinio pastato patalpos suplanuotos taip, kad jas būtų galima pritaikyti pagal čia dirbsiančių ar besilankysiančių žmonių poreikius. Be to, statant terminalą panaudota nemažai išmaniųjų inžinerinių sprendimų.

Inžinerija

Nauda ir miestui Kalbos apie naują keleivių ir krovinių terminalą Klaipėdoje sklando jau senokai. Ligi šiol keleivių ir krovinių terminalas, kuriame nebuvo keleiviams pritaikytos infrastruktūros, veikė ne itin patogioje vietoje – pietinės miesto dalies pakraštyje. Todėl nuspręsta terminalą statyti arčiau miesto centro.

Anksčiau naujojo terminalo vietoje stovėjo krovos terminalas su visiškai susidėvėjusia, per nepriklausomybės laikus nė karto nerenovuota infrastruktūra. Jau nuo 2004 m. nagrinėta galimybė šioje vietoje pastatyti naują terminalą ir svarbiausia – jį išplėsti. Tai pavyko padaryti pritaikius greta buvusias rezervines uosto teritorijas. Pagrindiniai terminalo statybos darbai prasidėjo tik 2011 metais. Dabar terminalas jau beveik pastatytas. Ateinančių metų pradžioje bus atiduota eksploatuoti krantinė ir čia galės atplaukti pirmieji laivai. Planuojama, kad per metus naujajame terminale apsilankys apie pusę milijono keleivinių automobilių ir bus perkrauta apie 6 mln. tonų riedamųjų arba ridenamųjų („ro-ro“) krovinių. „Tai visiškai naujas terminalas, pradedant valstybine, baigiant privačia infrastruktūra. Per pastaruosius 20 metų tokių terminalų Klaipėdos uoste pastatyta nebuvo“, – pasakojo bendrovės Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalo generalinis direktorius Benediktas Petrauskas. Klaipėdos savivaldybės administracijos direktorė Judita Simonavičiūtė mano, kad šis terminalas reikalingas ne tik valstybei, bet ir miestui. Ateityje įvažiavimą iš terminalo į automagistralę A1 ketinama padaryti pratęsus Baltijos prospektą, jis šiuo metu baigiasi ties sankryža su Minijos gatve (kol kas įvažiavimas į terminalą įrengtas iš Dubysos gatvės). Sankryžos sutvarkymas iš ES pinigų bus svarbus ne tik uosto, bet ir miestiečių poreikiams. „Terminalas bus patrauklus objektas tiek klaipėdiečiams, tiek turistams. Jis keleiviams palengvins susisiekimą su miesto centru. Pastačius terminalą, bus sutvarkyta ilgai nenaudota miesto teritorija, sukurta reikalinga infrastruktūra. Taip pat naujasis terminalas suteiks galimybę šalia turizmo verslo teikti ir kitas paslaugas. Baltijos uostų kainos patrauklios užsienio turistams, o operatyvesnis ir modernesnis keleivių aptarnavimas Klaipėdai suteiks pranašumų konkuruojant su kitais turizmo traukos centrais“, – pranašumus vardijo J. Simonavičiūtė.

Keleivių galerija virš bėgių Naujasis terminalas veiks prie 80 ir 81 krantinių. Kad galėtų įplaukti laivai, dugnas ties jomis pagilintas iki 10–12 metrų.

Vienu metu terminale galės švartuotis trys laivai („ro-ro“, „ro-pax“, keleiviniai keltai, kruiziniai laivai). Prie pirso bus sumontuotos dvi hidraulinės rampos. Jos bus reguliuojamos, tad čia bus galima priimti įvairius laivus.

Judita Simonavičiūtė, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorė

Kad terminalas būtų patogus, jame įrengti įvairūs suprastruktūros objektai: keleivių aptarnavimo ir biurų pastatas, keleivių salė su galerija, sandėlis su tarnybinėmis patalpomis kroviniams, į kurį nutiesta viena geležinkelio atšaka, įvažiavimo į terminalą kontrolės ir patikros postas. Apie 14 hektarų užims automobilių stovėjimo ir krovinių saugojimo aikštelės. Išlipę iš keltų, keleiviai maždaug 150 metrų autobusais bus vežami į nedidelę pietinėje sklypo pusėje esančią laukimo salę, kurioje vienu metu gali tilpti apie 80 žmonių. Iš šios salės pėsčiųjų galerija jie galės patekti į keleivių aptarnavimo ir biurų pastatą. Kadangi terminalo sklypą kerta geležinkelio bėgiai, galerija nutiesta virš jų – 5,5 metro aukštyje. Galerija padėjo išspręsti susisiekimo problemą, nes iki už geležinkelio esančio keleivių aptarnavimo pastato žmones reikėtų vežti nemažu aplinkkeliu. faktai  Visų valstybinių institucijų infrastruktūrinių objektų vertė – apie 142 mln. litų.  Projektui skirtas ES finansavimas – 61 mln. 793 tūkst. 438 litai.  KKKT krantinių ilgis – 525,4 metro, pirso – 252/287 metrai.

Terminalo operatoriaus (KKKT) įrengti suprastruktūros objektai:  keleivių aptarnavimo ir administracinis pastatas – keleivių stotis – 4 500 kv. metrų,  įvažiavimo į terminalą kontrolės ir patikros postas, automobilių statymo ir krovinių saugojimo aikštelės – apie 14 hektarų,  sandėlio su tarnybinėmis patalpomis pastatas – 4 000 ir 2 000 kv. metrų,  inžineriniai tinklai, apšvietimas, apsaugos bei stebėjimo sistema ir kiti objektai, krovos ir kita technika.

Inžinerija

 Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalo (KKKT) maketas. tesniajai daliai. Šios spalvos ne tik dera tarpusavyje, bet ir aiškiai atskiria dvi funkciškai skirtingas pastato dalis – keleivių aptarnavimo ir administracinę. Administracinę dalį nuo skirtosios keleiviams skirs ir pastato forma. Keleiviams skirta dalis bus išsikišusi į marias, pietus ir šiaurę. Ant jos stogo atsiras terasa, nuo kurios bus galima grožėtis nuostabiais vaizdais.

Pastatą „apgaubė“ tinklu KKKT keleiviams aptarnauti ir administracijos biurams buvo pastatytas aštuonių aukštų pastatas. Jo aukštis – iki 30 metrų.

Vertikalaus judėjimo laisvę pastate užtikrins keturi liftai ir du eskalatoriai, sumontuoti gamintojo „Schindler“ grupės įmonės Klaipėdoje – UAB „Klaipėdos liftas“. Pirmieji trys pastato aukštai bus skirti keleiviams ir tam, kas susiję su jų aptarnavimu: parduotuvėms, kavinėms, kasoms, laukimo salėms, patikros punktams, terminalo operatoriams. Kituose aukštuose atsiras biurai: dalyje jų dirbs KKKT darbuotojai, kitos patalpos bus nuomojamos. Statinį projektavusios bendrovės „Uostamiesčio projektas“ architektas Algirdas Stripinis pasakojo, kad pastato architektūroje buvo stengtasi panaudoti uosto suprastruktūrai artimų elementų. „Norėjome, kad jis turėtų tam tikrą aliuziją į uoste esančius technologinius statinius: kranus, rampas, elevatorius ir kt., todėl nusprendėme dalį pastato apgaubti metaliniu tinklu. Nors daug kas sako, kad tai – užuomina į Klaipėdai būdingą fachverką, išties šis tinklas yra labiau užuomina į greta esančią industrinę uosto aplinką“, – paaiškino A. Stripinis. Rinkosi klaipėdietišką spalvą Pastato eksterjere vyrauja dvi spalvos: gelsvai rusva ir raudona. Raudonas klinkeris panaudotas pirmųjų trijų aukštų fasadui, o gelsvos akmens masės plytelės – aukštesniajai daliai.

Tokios spalvos pasirinktos ne atsitiktinai. Raudona – būdinga Klaipėdos miestui spalva, prie kurios, išlaikant pastato vientisumą, buvo derinta gelsvai rusva spalva aukš-

Grožėtis mariomis, stebėti laivus ar veiklą terminale galima bus ir pro milžiniškus vitrininius langus, esančius keleiviams skirtoje pastato dalyje. Vitrinų nebus tik pagrindiniame, rytinės pastato dalies fasade, taip formuojant monumentalią pastato išraišką, atsveriančią didelį teritorijos plotą. Visai kitokie bus administracinės dalies langai – vizualiai dėl įgilinimo jie neatrodys dideli, bet iš tiesų į pastatą pateks gerokai daugiau šviesos, nei reglamentuota Lietuvos higienos normose. Dienos šviesos pastato viduje netemdys ir sienos, nes biurų pertvaros bus stiklinės, tad pro langus patenkanti šviesa toliau skverbsis į pastato vidų. Netgi eskalatoriaus atitvarai keleivių laukimo salėje bus permatomi, kad neužstotų natūralios dienos šviesos. pirmasis aukštas

Inžinerija

Vidaus erdvės galės kisti Projektuojant KKKT administracinį pastatą, ypatingas dėmesys skirtas universalumui. Todėl vidaus erdvės suplanuotos taip, kad jas būtų galima pritaikyti čia dirbančių klientų poreikiams. Pastato konstrukcija – gelžbetoninė, todėl buvo galima turėti vieną didelę erdvę, kurią vėliau šiuolaikiškomis pertvaromis galima bus suskaidyti į atskiras dalis. Tam, kad erdvę būtų galima skaidyti, pritaikyta ir elektros apskaita.

Keleivių aptarnavimo ir biurų pastato interjeras bus gana lakoniškas. Norėta jį padaryti industrinio stiliaus. Viduje planuojama nuorodų sistema, kuri taps ir interjero akcentu. „Pastato vidus nebus perkrautas, bet turėtų būtų gana efektingas keleiviui“, – žadėjo architektas. Kai terminalas pradės veikti, keleivius aptarnaus žmonės. Vėliau aptarnavimą žadama automatizuoti, kad patys keleiviai galėtų nusiskenuoti bilietus ir patekti į keltą. Stato be generalinio rangovo Nepaisant to, kad KKKT – didelis projektas, statybos vyksta be generalinio rangovo, tačiau kadangi subrangos darbai padalyti kompetentingiems partneriams, jie vyksta sklandžiai. Visų terminale esančių statinių apdailą patikėta atlikti bendrovei „Rekosta“.

antrasis aukštas

Objekto statybos greičiui ir kokybei ypač svarbu, kad parinkto apdailos darbų rangovo specialistai galėtų kokybiškai ir greitai atlikti kuo įvairesnius darbus. Vykstant statybai, dažnai atsiranda įvairių darbų, o universalūs darbuotojai leidžia prisitaikyti prie šio dinamiško statybų proceso: pereiti nuo tinkavimo prie glaistymo ir dažymo darbų, nuo glaistymo ir dažymo darbų – prie durų ar pertvarų montavimo ir t. t. Tai, kad darbus atlieka vienas rangovas, leidžia įvairius vidaus remonto darbus sujungti į vientisą procesą ir užtikrinti kokybišką apdailą. Taip garantuojamas kokybiškas grindų dangos sujungimas su sienų apdaila, sienų – su lubų apdaila ir pan. Dėl bendrovės „Rekosta“ universalumo ir sukauptos patirties išvengta daugybės klaidų, pagreitinti darbų tempai, prisitaikant prie objekto statybos. Statant terminalo pastatus (sandėlio ir buitinių patalpų pastatą, patikros ir kontrolės postą, keleivių laukimo salę ir pėsčiųjų galeriją), metalo konstrukcijų ir montavimo darbus atliko bendrovė „Ruukki Lietuva“. Iš viso bendrovė pagamino ir sumontavo 400 tonų metalo konstrukcijų, 7,5 tūkst. m2 laikančiojo pakloto, 4 tūkst. m2 profiliuotų skardų sienoms ir 1000 m2 daugiasluoksnių sienų plokščių.

trečiasis aukštas

Inžinerija

 Įvažiavimo į terminalą kontrolės ir patikros postas.

Inžinerija

Įrengiant sandėlį, bendrovė „Ruukki Lietuva“ visą jį apsiuvo profiliuota skarda, kaip numatyta projekte. Kai kurios pertvaros įrengtos daugiasluoksnėmis plokštėmis. Dalis jų pakeitė mūro sienas. Pasirinko dar neišbandytą sistemą Bendrovė „Statmax“ buvo pasirinkta atlikti fasadų ir stogų įrengimo darbus keleivių aptarnavimo ir administraciniame pastate bei keleivių stotyje, taip pat kontrolės patikros poste. Bendras stogų plotas – apie 8,3 tūkst. m2, o bendras fasadų plotas – apie 2,8 tūkst. m2.

„Didžiausias iššūkis bendrovės darbuotojų laukė įrengiant keleivių ir administracinio pastato fasadus. Viską reikėjo suvesti į numatytą geometrinę visumą, turėjome prisitaikyti prie esamų konstrukcijų ir angų, o apdailos plytelės buvo tam tikrų matmenų, jų keisti negalėjome. Tačiau viską pavyko padaryti bendradarbiaujant su užsakovo atstovais, architektu ir rangovais, montavusiais langus ir vitrinas. Manau, kad rezultatais liko patenkinti ir užsakovai, ir mūsų įmonės darbuotojai“, – komentavo bendrovės „Statmax“ direktorius Juozas Valužis. Stogo dangas keleivių aptarnavimo ir biurų pastatui bei sandėliui tiekė bendrovė „Mida LT“. Iš viso panaudota daugiau kaip 18 tūkst. m2 hidroizoliacinės ritininės dangos „MIDA Unifleks“. Stogo konstrukcijoje buvo panaudotos termoizoliacinės medžiagos – kieta vata ir polistirenas. Hidroizoliaciniam viršutiniam ir apatiniam sluoksniams pasirinktos „MIDA Unifleks PV S3s“ ir „MIDA Unifleks PV S 4b“. UAB „Mida LT“ nemažai lėšų investuoja į plokščių stogų konstrukcijų bandymus gaisrinių tyrimų centre su įvairiausiomis termoizoliacinėmis ir hidroizoliacinėmis medžiagomis. Tokią jau išbandytą sistemą ir pasirinko KKKT užsakovas, taip sutaupydamas laiko ir lėšų. KKKT sandėliavimo patalpoms buvo pasirinkta dar neišbandyta ir niekur nepanaudota stogo konstrukcijos sistema. Užuot naudojęs 20 mm kietos vatos sluoksnį ant profiliuotos skardos, čia užsakovas pasirinko medžio drožlių plokštę. Kadangi stogo konstrukcijos sistemos bandymai ir atas-

kaitos gavimas užtrunka apie mėnesį, bendrovės „Mida LT“ specialistai darbo ėmėsi nedelsdami, kad statybos darbų eiga šiame objekte nebūtų sustabdyta. Išmaniosios sistemos KKKT sandėlyje, kontrolės poste ir keleivių galerijoje šildymo, vėdinimo sistemas, taip pat katilines ir vandentiekį įrengė įmonė „Selsa“. Šios įmonės atstovai įdiegė inžinerines sistemas taip, kad ateityje būtų galimybė jų valdymą automatizuoti, valdymo sklendes pajungiant į kompiuterių tinklą.

Terminale buvo panaudoti aštuoni įmonės „Buderus“ dujiniai kondensaciniai katilai po 100 kW. Elektros instaliacijos darbus terminale atliko bendrovė „Elektros zona“. Kaip sakė šios bendrovės projektų dalies vadovas Karolis Valiulis, jiems teko vykdyti darbus dideliame plote, kuriame yra KKKT administraciniai ir pagalbiniai pastatai, įrengti teritorijos ir privažiavimo kelių apšvietimą. Apšvietimas yra sudėliotas labai tankiai, dideliame plote, tad teko spręsti klausimą, kaip visa tai protingai suvaldyti. Bendrovė „Elektros zona“ pasiūlė sujungti visas šias dalis į vieną decentralizuotą sistemą, kuri yra labai lanksti, nes galima keisti bei pridėti papildomų įrenginių, nepažeidžiant kitų veikimo procesų. Tai pastatų valdymo sistema, veikianti pagal KNX protokolą. Šios sistemos pranašumas – patogus visų paminėtų apšvietimo dalių stebėjimas ir valdymas iš centrinės būstinės bei terminalinių darbo vietų. Sistema renka duomenis apie lauko sąlygas. Pagal tai parenkami tinkami teritorijos apšvietimo scenarijai bei šviesos lygmenys pastatuose. Išmanioji sistema reaguoja ne tik į kintamus procesus aplinkoje, bet ir į žmogaus poreikius. Taip sutaupoma daug elektros energijos. Pagal KNX protokolą veikianti sistema yra patikima. Atskirų segmentų gedimai nepakenks kitoms veikiančioms dalims. Bendrovė „Elektros zona“ yra įgyvendinusi ne vieną sudėtingą projektą naudodama išmaniąsias sistemas, todėl turi daug neįkainojamos patirties dirbant tokiu lygmeniu. Taip pat bendrovė atliko ir KKKT, ir teritorijos bei apvažiavimo elektros instaliacijos darbus. 

Inžinerija

Šilumos sąnaudų analizė šildymo sezono pradžioje ir pabaigoje Energijos suvartojimas yra aktualus klausimas valstybiniu ir kontinentiniu mastu. Įsigaliojusioje ES direktyvoje 2010/31/ES reglamentuojamas energijos vartojimo mažinimas iki 20 % [1]. Energijos sutaupymų scenarijus paprastai rengiamas pirmiausia išanalizavus faktinį energijos suvartojimą. Šilumos energijos suvartojimas plačiajai visuomenei suvokiamas kaip tiesiogiai priRūta Mikučionienė, Vilniaus Gedimino technikos klausomas nuo lauko oro temuniversiteto Pastatų energetikos peratūros. Tačiau ne visada taip katedros doktorantė yra. Nemažai skirtumų atsiranda pereinamaisiais šildymo sezono mėnesiais (sezono pradžioje ir pabaigoje), kai lauko temperatūra retai nukrenta žemiau nei 0 °C. Šiame straipsnyje pateikiami pereinamojo sezono faktinių šilumos sąnaudų analizės rezultatai bei išvados, kaip šiuos duomenis panaudoti.

Inžinerija

Šilumos energijos sąnaudos yra viena svarbiausių charakteristikų, vertinant tiek naujos statybos, tiek jau seniai eksploatuojamą pastatą, todėl labai svarbi yra šių sąnaudų vertinimo metodika. Teorinių energijos sąnaudų metodikos yra nustatytos reglamentuose, o faktinės sąnaudos gali būti interpretuojamos įvairiai. Faktinių šilumos sąnaudų duomenys naudojami atliekant pastatų energinio naudingumo sertifikatus Europos valstybėse, kurios yra pasirinkusios OR (angl. Operational Rating – eksploatacinis rodiklis) vertinimo būdą [2]; išsamiuosius energijos vartojimo auditus [3]; pastato energetinius parašus [4]. Atliekant išsamią faktinių energijos sąnaudų analizę, pirmiausia vertinama lauko oro temperatūros įtaka. Norint palyginti skirtingų mėnesių sąnaudas ir eliminuoti lauko oro temperatūros įtaką, yra išskaičiuojamos savitosios sąnaudos qD arba energijos vartojimo efektyvumo charakteristika [5]. Ji apskaičiuojama pagal formulę: qD =

Qm (Aθi - θe) z

1 pav. Savitųjų energijos sąnaudų palyginimas skirtinguose pastatuose

 A, B ir C – pastatų žymenys, 1 ir 2 – atskirų šildymo sezonų žymenys. 2 pav. Balandžio mėnesio sumodeliuota valandinė šildymui reikalinga galia ir lauko oro temperatūra

Čia: Qm – mėnesio faktinės šilumos sąnaudos, kWh; A – pastato ar nagrinėjamos pastato dalies plotas, m2; θi – vidaus patalpų temperatūra, °C; θe – lauko oro temperatūra, °C; z – šildymo dienų skaičius per mėnesį. Savitųjų šilumos sąnaudų analizė parodo, kad naudojant tiesiog skaitiklių užfiksuotus duomenis (faktinius suvartojimus) gali atsirasti didelių paklaidų, vertinant siūlomas renovacijos priemones, ir jų nauda nebus įvertinta objektyviai. Bet savitųjų sąnaudų analizė gali parodyti pastato valdymo trūkumus, neprisirišant prie klimatinių duomenų, ir rasti metodus jiems eliminuoti. Taip pat savitosios šilumos sąnaudos būtų tinkami duomenys dinamiškai poreikiams modeliuoti. To paties pastato savitųjų sąnaudų charakteristika bet kuriuo laikotarpiu turėtų būti vienoda. Bet taip būna retai. 1 paveiksle pateikta trijų pastatų (A, B ir C) dviejų šildymo sezonų kiekvieno mėnesio savitosios sąnaudos kvadratiniam metrui šildomo ploto. Kaip matyti šiame paveiksle, tik dvi (B1 ir C2) kreivės yra artimesnės tiesei, o didžiausi nuokrypiai, matomi visose kreivėse, yra būtent spalio ir balandžio mėnesiais.

3 pav. Rugsėjo 15 – spalio 31 d. laikotarpio sumodeliuota valandinė šildymui reikalinga galia ir lauko oro temperatūra

Atlikta sumodeliuoto pastato ir jo valandinių galių analizė. Jos tikslas – išnagrinėti pereinamųjų mėnesių sąnaudas ir jų netolygumo priežastis. Sumodeliuotas viešosios paskirties senos statybos dviejų aukštų pastatas, kurio šildomas plotas – 1 186 m². Modeliavimas atliktas kompiuterine programa TRNSYS. Naudojami klimatiniai duomenys – Kauno miesto. Modeliavimo rezultatai pateikiami 2 ir 3 paveiksluose. Raudona linija rodo lauko oro temperatūrą, o mėlynas

Inžinerija

plotas – tos valandos reikiamą galią nustatytai temperatūrai (20 °C – dienos metu ir 18 °C – nakties metu) patalpose palaikyti. Šilumos pritekiai nebuvo vertinami. Palyginus balandžio ir spalio mėnesių rezultatus, matyti, kad, balandžio viduryje nukritus lauko temperatūrai žemiau nei 15 °C, šildyti beveik nereikia (vos pora valandų nakties metu), o spalio mėnesį esant tokiai pat lauko temperatūrai jau reikalingas nuolatinis šildymas. Lietuvoje šildymo sezonas pradedamas kiekvienoje savivaldybėje individualiai tos savivaldybės tarybos sprendimu. Dažniausiai šildymo sezonas pradedamas, kai vidutinė paros temperatūra ilgiau nei tris paras yra žemesnė nei 10 °C [6], o daugumos senos statybos pastatų (jie sudaro apie 80 % esamų pastatų Lietuvoje [7]) vidaus patalpų temperatūra yra žemesnė nei 18 °C (dažnai siekia vos 16 °C). Europoje šildyti pradedama žymiai anksčiau. Vokietijoje šildymo sezonas prasideda, kai lauko temperatūra nukrenta žemiau +15 °C [8], Austrijoje, Šveicarijoje, Lichtenšteine [8], Danijoje, Lenkijoje [9], Estijoje [10] – +12 °C. Taigi šildymo sezonas Lietuvoje pradedamas, kai pastatas jau yra „įšalęs“, o patalpose dažnai temperatūra yra žemesnė nei 16 °C. Šį skirtumą reikia kompensuoti didesnėmis galiomis pirmomis sezono dienomis, o tai padidina ir šilumos sąnaudas.

IŠVADOS

 Savitųjų šilumos sąnaudų metodas naudojamas norint atsiriboti nuo klimatinių duomenų. O savitųjų sąnaudų analizė parodo pastato atitvarų inertiškumą ir šilumos ūkio valdymo trūkumus, nepriklausomus nuo klimatinių duomenų.  Šildymo sezonas Lietuvoje dažniausiai pradedamas, kai vidaus patalpų temperatūra jau kurį laiką yra žemesnė nei norminė, t. y. per vėlai, todėl pirmąjį šildymo sezono mėnesį reikalingas didesnis šilumos kiekis pastatui „įšildyti“.  Pereinamuoju laikotarpiu lauko temperatūrų skirtumas per parą gali kisti 20 °C ir daugiau, o tai retai būna sezono viduryje, ir dėl šildymo sistemų inertiškumo bei nepakankamo reguliavimo šilumos patiekiama per daug arba per mažai.  Detaliuose energijos vartojimo audituose pereinamųjų mėnesių duomenys turi būti analizuojami, bet esant dideliems nuokrypiams vertinant toliau turėtų būti eliminuojami.  Pastatų energiniai parašai ir energinio naudingumo sertifikatai, kuriuose naudojami faktiniai šilumos suvartojimai, yra informacinio pobūdžio, todėl pereinamųjų mėnesių paklaidos juose vartotojui žalos nedaro.

Kita savitųjų sąnaudų skirtumo pereinamuoju laikotarpiu priežastis yra sistemų efektyvumas ir reguliavimo stoka. Šildymo sistema pastatui projektuojama esant šalčiausio penkiadienio temperatūroms. Įrenginių deklaruojamas efektyvumas taip pat yra vertinamas esant didžiausiam sistemos apkrovimui. Todėl, kai lauko oro temperatūros yra aukštesnės, šildymo sistemos efektyvumas yra mažesnis.

Energinio naudingumo sertifikatas yra informacinio pobūdžio dokumentas. Faktinių suvartojimų duomenys tik parodytų realesnę pastato (ir jo vartotojo elgsenos) būseną, todėl šiame dokumente rekomenduojama pateikti viso šildymo sezono šilumos sąnaudas.

Pereinamuoju laikotarpiu lauko temperatūrų skirtumas per parą gali kisti 20 °C ir daugiau, o šildymo sezono viduryje per parą temperatūra kinta vos keliais laipsniais (dažniausiai ji yra žemesnė naktį, kai ir vidaus patalpų temperatūra yra mažinama). Taigi sistemų inertiškumas, nelabai pastebimas per sezoną, pradžioje ir pabaigoje matomas akivaizdžiai. Šio laikotarpio suvartojimų analizė kaip tik gali parodyti reguliavimo efektyvumą arba jo stoką.

Apibendrinant atliktą analizę, pereinamojo laikotarpio šilumos suvartojimų analizė akivaizdžiai parodo pastato šilumos ūkio problemas ir pastato atitvarų inertiškumą. Tai yra labai naudinga informacija, rengiant išsamiojo energinio audito esamos būklės analizės dalį, auditoriui parodančią pastato „silpnąsias“ vietas, kurias reikia analizuoti detaliau. Bet šių mėnesių suvartojimas neturėtų būti naudojamas renovacijos priemonių ekonominiam efektui nustatyti. 

Rengiant išsamųjį energinį auditą, atliekamas energijos sąnaudų balansas, remiantis faktiniais šilumos suvartojimais, perskaičiuotais norminiams metams [3, 5]. O pagal šį vertinamas renovacijos priemonių ekonominis efektas. Įvertinus per dideles sąnaudas, siekiamas renovacijos priemonių ekonominis efektas bus apskaičiuotas netiksliai. Dar vienas dokumentas, kuriame pateikiama informacija apie pastato energijos sąnaudas, yra pastato energinis parašas. Šis dokumentas parodo ne tik pastato efektyvumą, bet ir pastato inertiškumą. Šiam parametrui nustatyti būtent pereinamųjų mėnesių duomenys yra naudingiausi.

Literatūra 1. Europos Parlamentas ir Taryba. Direktyva 2010/31/ES Dėl pastatų energinio naudingumo. 2010. 2. Mikučionienė, R. Building energy consumption following energy certificate vis a vis of real energy consumption data. Straipsnis pateiktas 7-ojoje doktorantų ir jaunųjų mokslininkų konferencijoje „Jaunoji energetika 2010“. Kaunas, 2010-05-27–28. 3. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Išsamiojo energijos, energijos išteklių ir šalto vandens vartojimo audito atlikimo viešojo naudojimo paskirties pastatuose metodika. Vilnius, 2008. 4. Lietuvos standartas LST EN 15603:2008 Energetinės pastatų charakteristikos. Visuminis energijos suvartojimas ir energetinių parametrų apibrėžtis. Vilnius, 2008. 5. Martinaitis V., Rogoža A., Čiuprinskas K. Pastatų energijos vartojimo auditas. Vilnius, 2010. 6. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Higienos norma HN 42:2009 Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas. Vilnius, 2009. 7. Buildings Performance Institute Europe. Europe’s buildings under the microscope. Briuselis, 2011. 8. Vikipedija. Interneto prieiga: http://de.wikipedia.org/wiki/Heizperiode . Žiūrėta 2012-01-16. 9. Elbląskie PrzedsiębiorstwoEnergetyki Cieplnej. Interneto prieiga: ttp://www.epec.pl/pub-articles.php?id_ article=152. Žiūrėta 2012-01-16. 10. AS ELVESO. Interneto prieiga: http://www.elveso.ee/index.php/soojus/so _kliendiinfo_2/ktteperioodi_algus_ja_lpp_vaida_alevikus. Žiūrėta 2012 01 16. Pranešimas buvo perskaitytas Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslinėje konferencijoje „Šilumos energetika ir technologijos 2012“ ir publikuotas šios konferencijos pranešimų leidinyje.

In탑inerija

Infrastruktūra

Ukmergės gatvės eismo organizavimo tobulinimo galimybės Valentino Mironovo magistro diplominis darbas tema „Vilniaus miesto Ukmergės gatvės eismo organizavimo tobulinimo galimybės“ 2013 m. laimėjo pirmąją vietą Susisiekimo ministerijos organizuojamame antrosios studijų pakopos geriausių baigiamųjų darbų konkurse.

Valentinas mironovas, VGTU transporto inžinerijos absolventas

Darbe pristatomi drąsūs eismo reguliavimo siūlymai, kurie turėtų akivaizdžiai pagerinti eismą ir normalizuoti šios miesto dalies transporto srautus. Pateikiami Ukmergės gatvės pertvarkos siūlymai, kaip padidinti eismo pralaidumą ir sklandžiai bei efektyviai įsilieti į kitas miesto gatves.

Per pastaruosius dešimt metų transporto srautai Lietuvos gatvėse padidėjo 2,4 karto, 1 000 gyventojų tenkantis individualių lengvųjų automobilių skaičius išaugo beveik dvigubai (nuo 260 iki 479 vienetų). Todėl padaugėjo eismo 1 pav. Indukcinis ir vaizdo jutikliai, vaizdo jutiklio stebėjimo zona

įvykių, padidėjo transporto eilės, laiko nuostoliai sankryžose, be to, išaugo aplinkos užterštumas išmetamosiomis dujomis, transporto keliamas triukšmas, piko valandomis sankryžose susidaro transporto spūstys, perkrauti srautai. Vilniaus miesto transporto sistema yra tarybinio planavimo palikimas. Tuo metu atrodė prasminga šiauriniuose ir vakariniuose miesto rajonuose kurti dideles gyvenamąsias zonas (Laisvės pr. rajonas, Šeškinė, Baltupiai, Žirmūnai), o pietiniuose – pramoninius rajonus, kuriuose yra ir didžioji dalis darbo vietų. Bandyta pasiekti, kad visi gyventojai vienu metu keliautų į darbo rajonus dirbti, o po to – atgal į „miegamuosius“ rajonus ilsėtis. Laikui bėgant, gyvenimo kokybei gerėjant ir automobilių skaičiui augant, tokia sistema lėmė milžiniškų transporto srautų susidarymą – ryte didžioji dalis gyventojų keliauja iš šiaurės į pietus, vakare – atgal. Taip net ir pralaidžios gatvės yra perkraunamos automobiliais. Vienas labiausiai apkrautų Vilniaus miesto kelių yra Geležinio Vilko g. ir Ukmergės g. kelio atkarpa. Jos problemoms spręsti ir yra skirtas šis darbas. Darbo tikslas – padidinti šios vienos iš pagrindinių Vilniaus miesto gatvių eismo pralaidumą bei saugumą. Tam reikia patobulinti parinktus tris silpniausius eismo pralaidumo atžvilgiu mazgus. Pirmasis mazgas yra Ukmergės ir Geležinio Vilko gatvių susikirtimo sankryža. Antrasis ir trečiasis mazgai –

Infrastruktūra

dvi Ukmergės gatvėje esančios sankryžos šalia prekybos centro „Senukai“. Eismo intensyvumo matavimai Judėjimas Vilniaus mieste yra gana intensyvus, o visą eismo informaciją kaupia Vilniaus miesto valdymo centras. Šis centras jungia visas eismo valdymo ir stebėjimo sistemas. Pagrindinė valdymo programa, kuria naudojasi valdymo centro operatoriai, yra programa „SITRAFFIC Server“. Programa visą parą stebi sistemų darbą ir užregistravusi gedimus siunčia pranešimo signalus operatoriams. Programa „SITRAFFIC Scale“ leidžia keisti miestų sankryžų darbo parametrus realiuoju laiku. Duomenys į programą patenka iš sankryžose įrengtų transporto eismo jutiklių. Jutikliai yra dviejų tipų: vaizdo ir indukciniai jutikliai. Vaizdo jutikliai (gamintojas „Traficon“) – tai vaizdo kameros, atpažįstančios transporto priemones. Speciali programa, valdanti vaizdo jutiklius, apibrėžia įrenginiams darbo plotą ir judėjimo kryptį, kuria surenkama informacija apie eismo intensyvumą. Indukcinio tipo jutikliai (žr. 1 pav.) veikia kitu principu, jų veikimo principas – elektromagnetinė indukcija. Indukcinis jutiklis įpjaunamas į kelio dangą, o, pravažiuojantis per jį automobilis, generuoja elektromagnetinį impulsą. Toks impulsas perduodamas į programą, ši nuskaito jį kaip transporto priemonės vienetą. Visi duomenys, gauti iš jutiklių, siunčiami į pagrindinį serverį, kur yra apdorojami ir saugomi. Duomenys, patekę į programą iš pasirinktų mazgų jutiklių nuo 2011 m. lapkričio 5 iki 11 d., buvo specialiai įrašyti į programos duomenų bazę ir yra naudojami šiame darbe. Duomenų analizė Statistiniai duomenys rodo, kad Ukmergės ir Geležinio Vilko gatvių sankryža visomis kryptimis yra labiausiai apkrauta rytinio piko metu (nuo 7 iki 10 val.), nes iš

„miegamųjų“ rajonų žmonės keliauja savo darbovietės link (į centrą). Vakarinio piko metu sankryžos apkrovimas yra didesnis, bet apkraunama tik Geležinio Vilko gatvė (abiem kryptimis). Didelis srautas automobilių, važiuojančių iš Geležinio Vilko gatvės į Ukmergės gatvę, eliminuoja šią sankryžą, nes vairuotojai naudojasi įrengtu virš šios sankryžos viaduku, o juo eismas vyksta be sustojimų. Pagal statistinius duomenis, (žr. 2 pav.) didžiausias sankryžos apkrovimas, važiuojant iš Molėtų pusės, siekia 2 445 automobilius per valandą. Toks jis buvo užfiksuotas ketvirtadienį, 2011-11-08. Pagal šį grafiką galima teigti, kad šia kryptimi sankryža yra tolygiai apkrauta nuo rytinio iki vakarinio piko (t. y. nuo 7 iki 19 val.). Kadangi apkrovos nesumažėja po rytinio piko, galima daryti prielaidą, kad intensyvumo matavimo priemonės neparodo tikrosios padėties dėl per mažo jų skaičiaus arba netinkamo išdėstymo ir iš tikrųjų važiuojančių automobilių šią kryptimi yra žymiai daugiau. Į šią prielaidą būtina atsižvelgti rengiant patobulinimus. Galima drąsiai teigti, kad ryte daug žmonių keliauja ne tik iš Molėtų pusės, bet ir Geležinio Vilko gatve Molėtų link, tai rodo didelis eismo intensyvumas vakarinio piko metu. Vakare žmonės grįžta iš darbo, todėl didelis skaičius automobilių važiuoja Geležinio Vilko gatve Molėtų link. Šia kryptimi, kaip rodo statistika, eismo intensyvumas rytinio ir vakarinio piko metu viršija 5 000 automobilių per valandą (žr. 2 pav.). Didžiausias eismo intensyvumas siekia 5 510 automobilių per valandą ir toks jis užfiksuotas penktadienį (2011-11-09). Grafike galima aiškiai matyti rytinio ir vakarinio piko valandas, nes kitu metu intensyvumas nėra toks didelis. Pirmas ir antras grafikai rodo, kad yra dideli automobilinių srautų mainai tarp Geležinio Vilko gatvės pietinės ir šiaurės rytų pusių.

2 pav. Ukmergės ir Geležinio Vilko gatvių sankryžos eismo intensyvumas

Infrastruktūra

3 pav. Ukmergės gatvės trūkumai

4 pav. Siūlymai eismo saugumui ir pralaidumui didinti

 dideli srautai ne tik rytinio ir vakarinio piko metu (žr. 2 pav.). Maksimali reikšmė pagal surinktus duomenis siekia 5 500 automobilių per valandą;  staigus posūkis į kairę važiuojant Geležinio Vilko gatve iš Molėtų pusės pirma eismo juosta;  dvi viena po kitos einančios sankryžos (Geležinio Vilko ir Ukmergės, Geležinio Vilko ir Žalgirio gatvės);  Geležinio Vilko gatvė (iš Molėtų pusės) yra stipriai apkrauta, nėra aiškiai matomo rytinio ar vakarinio piko, o tai rodo, kad netiksliai išdėstyti jutikliai, įtakos turi ir Geležinio Vilko bei Žalgirio gatvių sankryža;  nuolatiniai KET pažeidimai: rytinio piko metu iš Ukmergės gatvės vairuotojai pasuka į Geležinio Vilko gatvę, nors ženklas tai draudžia;  pėsčiųjų perėjos įrengtos daugiau nei per dvi eismo juostas viena kryptimi. Siūlymai eismo saugumui ir pralaidumui didinti:

 atsisakyti šviesoforais reguliuojamų sankryžų;  įrengti požemines pėsčiųjų perėjas;  įrengti apsauginį atitvarą tam, kad vairuotojai iš Geležinio Vilko gatvės (iš Molėtų pusės) negalėtų įvažiuoti į Saltoniškių žiedinę sankryžą;  sumažinti eismo juostų skaičių nuo keturių iki dviejų iš Ukmergės gatvės įvažiuojant į Geležinio Vilko gatvę;  įrengti visas papildomas inžinerines priemones, kad eismas būtų nenutrūkstamas. Ukmergės ir Geležinio Vilko gatvių maršruto padėtis yra kitokia negu kitų maršrutų (žr. 2 pav.). Grafike aiškiai matomos tik rytinio piko valandos, nes važiuojant nuo Ukmergės gatvės Geležinio Vilko gatvės link kelyje yra reguliuojama sankryža. Grįždami Geležinio Vilko gatve vairuotojai pasinaudoja viaduku, todėl važiuoja nesustodami ir neapkrauna po viaduku esančios sankryžos. Didžiausias intensyvumas, važiuojant Ukmergės gatve sankryžos link, siekia beveik 3 500 automobilių per valandą (3 371 automobilis per valandą). Didžiausias eismo intensyvumas užfiksuotas penktadienį (2011-11-09). Po rytinio piko intensyvumas tik mažėja ir po 16 val. neviršija 2 000 automobilių per valandą ribos. Eismo organizavimo pakeitimai Vilniaus miesto Geležinio Vilko gatvė (žr. 3 pav.) yra viena labiausiai apkrautų miesto gatvių. Eismo intensyvumas šioje gatvėje yra labai didelis ne tik rytinio ir vakarinio piko metu. Ši gatvė kartu su Ukmergės gatve atlieka pagrindinės miesto arterijos funkciją, nes dėl geografinės padėties jungia visą miestą. Taigi galima išskirti tokias šio mazgo problemas:

Tokiai gatvės padėčiai ir paskirčiai reikia, kad eismas vyktų greitai ir nenutrūkstamai. Nenutrūkstamam eismui reikia, kad būtų panaikintos visos gatvėje esančios sankryžos arba įrengtos skirtingų lygių sankryžos. Savo projekte nusprendžiau atsisakyti vieno lygio sankryžų, o skirtingų lygių sankryžų neįrengti dėl tam prireiksiančių didelių įrengimo sąnaudų. Mano sprendimas buvo išskirstyti srautus taip, kad jie judėtų be kliūčių ir tarpusavyje nesusikirstų. Pėsčiųjų perėją siūlau pakeisti požeminio tipo pėsčiųjų perėja. Perorganizavus eismą Ukmergės ir Geležinio Vilko gatvių sankryžoje, srautas, judantis iš Molėtų pusės Geležinio Vilko gatve, neturės galimybės įvažiuoti į Saltoniškių žiedinę sankryžą, tai galės padaryti tik srautas, judantis Ukmergės gatve Seimo link. Šiems srautams atskirti siūlau pritaikyti tokias inžinerines priemones: iškilias saugos saleles arba apsauginį atitvarą. Toks sprendimas palieka dvi laisvas eismo juostas. Srautas iš Ukmergės gatvės turės dvi eismo juostas į Geležinio Vilko gatvę ir dvi eismo juostas į Saltoniškių žiedinę sankryžą (žr. 3 pav.). Norint patekti iš Ukmergės gatvės į T. Narbuto gatvę, galima pasukti į Saltoniškių gatvę ir prie „Panoramos“ prekybos centro išvažiuoti į T. Narbuto gatvę. Tokiu atveju nuvažiuojamasis kelias iš Ukmergės gatvės prie

Infrastruktūra

Saltoniškių žiedinės sankryžos yra skirtas tiems, kas nori patekti į Konstitucijos prospektą. Srautas, važiuojantis iš Molėtų pusės ir norintis patekti į Konstitucijos prospektą arba T. Narbuto gatvę, gali pasinaudoti nuvažiuojamuoju keliu ties prekybos centru „Ozas“ ir, atsižvelgdamas į norimą kryptį, pasinaudoti Ozo gatve ir nusukti į Kalvarijų gatvę arba pasinaudoti Ozo gatve ir nusukti į Ukmergės gatvę. Geležinio Vilko gatvėje rytinio piko metu susidarančios spūsties iš Molėtų pusės priežastys yra Geležinio Vilko ir Žalgirio gatvių sankryža (žr. 3 pav.). Tam, kad šiame ruože eismas vyktų nenutrūkstamai, panaikintos dvi sankryžos ir pagalbinis apsisukimas, leidžiantis iš Geležinio Vilko gatvės Molėtų pusės įvažiuoti į Žalgirio gatvę. Įprasta pėsčiųjų perėja turi būti pakeista į požeminio tipo. Taip patekti iš Žalgirio gatvės į Geležinio Vilko gatvę galima tik norint važiuoti Molėtų kryptimi, norint važiuoti priešinga kryptimi, apsisukti galima pavažiavus prie Ozo ir Geležinio Vilko gatvių dviejų lygių sankryžos. Pasinaudojus dobilo lapo formos įvažiavimu į Ozo gatvę ir tokios pat formos nuvažiuojamuoju keliu iš Ozo gatvės į Geležinio Vilko gatvę, pradinis taškas, t. y. susikirtimas tarp Geležinio Vilko ir Žalgirio gatvių, bus pasiektas per 2 min. ir 50 sek. (patikrinta bandomojo važiavimo metu). Tam, kad būtų lengviau patekti iš Žalgirio gatvės į Geležinio Vilko gatvę, siūlau įrengti greitėjimo juostą (žr. 4 pav.). Saugumą kelyje apibūdina važiuojamųjų trajektorijų sankirtos. Jos vadinamos konfliktiniais taškais. Nagrinėjant tam tikrą mazgą, jo saugumą nusako tokiame mazge esančių konfliktinių taškų skaičius. Kuo mažesnis konfliktinių taškų skaičius, tuo saugesnis yra mazgas. Pasirinktuose mazguose atlikti konfliktinių taškų skaičiavimai ir nustatytos jų reikšmės, modifikavus eismą pasirinktuose mazguose, konfliktiniai taškai suskaičiuojami pakartotinai. Prieš modifikavimą Geležinio Vilko ir Ukmergės gatvių sankryžoje konfliktinių tašku skaičius yra 42 (žr. 3 pav.). 30 jų sudaro transporto priemonių trajektorijų sankirtos ir 12 – pėsčiųjų ir transporto priemonių trajektorijų sankirtos. Perorganizavus eismą šiame ruože, konfliktinių taškų skaičius sumažėjo 40 kartų, nuo 42 iki 1 (žr. 4 pav.). Tokį sumažėjimą lėmė eismo juostų mažinimas ir srautų išskirstymas bei požeminių pėsčiųjų perėjų įrengimas. Geležinio Vilko ir Žalgirio gatvių sankryžoje konfliktinių taškų skaičius prieš modifikavimą sudaro 21 (žr. 3 pav.), 16 jų sudaro transporto priemonių trajektorijų sankirtos ir 5 pėsčiųjų ir transporto priemonių trajektorijų sankirtos. Perorganizavus eismą šiame ruože, konfliktinių taškų skaičius sumažėjo nuo 21 iki 2 konfliktinių taškų (žr. 4 pav.). Eismo srautai buvo perskirstyti ir atsisakyta antžeminės pėsčiųjų perėjos. Pėsčiųjų perėja buvo pakeista požemine pėsčiųjų perėja.

5 pav. Vidutiniai greičiai Saltoniškių sankryžoje prieš pakeitimus

6 pav. Vidutiniai greičiai Saltoniškių sankryžoje po pakeitimų

Pritaikytų inžinerinių sprendimų pranašumai ir trūkumai Vidutinis greitis piko metu Ukmergės ir Geležinio Vilko gatvių sankryžoje, pritaikius inžinerinius sprendimus, padidėjo šešis kartus, todėl pritaikius inžinerinius patobulinimus bus išvengta spūsčių, srautai turės mažiau susikirtimo trajektorijų. Atsisakyta sankryžų, pėstiesiems bus įrengtos atskiros perėjos, su automobilių srautais susikirsiančios skirtingame lygyje, o tai padidins gatvės eismo saugumą. Eismas bus nenutrūkstamas. Tai turės teigiamos įtakos šios gatvės ekologijai.

Pasiūlyti sprendimai ne tik išspręs šios atkarpos problemą, bet ir turės tam tikrą eismo pralaidumo rezervą, todėl ateityje eismas neturėtų apsunkti, net ir šioje vietoje padidėjus eismo intensyvumui. Pagrindiniai tokių sprendimų trūkumai yra tam tikrų važiavimo maršrutų atsisakymas, nes būtų uždrausti posūkiai į kairę, tad, norint nuvykti į pasirinktą tašką, reikėtų rinktis kitą (ilgesnį) maršrutą. Vis dėlto, kadangi eismas bus nenutrūkstamas, laiko atžvilgiu toks maršrutas nebus ilgesnis, o kartais net ir greičiau įveikiamas. 

Infrastruktūra

Šventosios uosto vizijos tampa realybe Giedrė Balčiūtė

Jau ne vienus metus kalbama apie būtinybę atstatyti Šventosios uostą. Pagaliau vizijos, kad Lietuva gali turėti nebe vieną, bet du uostus, ima pildytis. Jau atliktos Šventosios uosto atgaivinimo galimybių studijos. Bendrovės „Sweco Lietuva“ ir „Sweco hidroprojektas“ parengė uosto architektūrinę techninio projekto viziją ir kitąmet prasidės parengiamieji statybos darbai. Tikimasi, kad po kelerių metų Šventojoje pastatytas uostas ne tik taps vieta, kur galės švartuotis pramoginiai, žvejų ir netgi nedideli kruiziniai laivai, bet ir pagyvins apsnūdusį kurortą, pritrauks į jį daugiau turistų ir paskatins naujų verslų kūrimąsi regione.

Uostas veikė dar XIV amžiuje Nedidelis Šventosios miestelis jau turėjo uostamiesčio statusą. Uostas čia veikė dar XIV amžiuje, tačiau 1701 m. per Šiaurės karą buvo sugriautas.

Tarpukariu, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bandyta sugriautą uostą atstatyti. 1925–1926 m. pastatyti molai. 1939 m. praradus Klaipėdą, uostas Šventojoje buvo įrengiamas dar intensyviau: nutiestas į miestą vedantis geležinkelis, sustiprinti molai ir pastatytas ilgasis pietinis molas. Šventosios upės žiotyse įrengtos krantinės, pradėtas statyti šiaurinis molas. Po Antrojo pasaulinio karo uoste buvo įkurtas žvejų kolūkis, tačiau buvo nebaigtas statyti šiaurinis molas, įplauką nuolat užnešdavo smėlis. Ilgainiui Šventojoje uosto nebeliko. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vėl nuspręsta atgaivinti Šventosios uostą. Šiuos užmojus pristabdė aiškaus politinio sprendimo dėl uosto atstatymo nebuvimas. Planus griovė netgi gamtinės sąlygos – 2011 m. birželį iškilmingai, bet paskubomis atidarius uostą vos po dešimties dienų įplaukos kanalą užnešė smėlis, nes nebuvo pastatyti molai. Dėl to uostą teko uždaryti. „Paskubomis atidarant uostą pasielgta ne visai racionaliai, vis dėlto tai išėjo į gera, nes išjudino jo atkūrimo procesą – Vyriausybė nusprendė, kad uostą reikia statyti. Todėl buvo paskelbtas konkursas, kurį mes laimėjome“, – pasakojo UAB „Sweco hidroprojektas“ generalinis direktorius Irmantas Gudonavičius.

Senasis molas bus išsaugotas Kad nepasikartotų istorija su smėliu užneštu įplaukos kanalu, atstatant uostą visų pirma bus pastatyti molai, jų poliai bus plieniniai, viršutinė dalis – gelžbetoninė. Taip pat bus naudojami akmenų metiniai molams apsaugoti nuo išplovimo. Jie atsiras netoli buvusio molo liekanų, kurias nuspręsta išsaugoti. „Sweco Lietuva“ vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio nuomone, duoti duoklę istorijai svarbu. „Surinkus visą istorinę medžiagą ir pamačius, ką Lietuva turėjo 1939 m., kokio lygio inžinerinis statinys tuomet pradėtas statyti ir, jeigu ne karas, būtų

 Karo laivas „Prezidentas Smetona“ įplaukia į Šventosios uostą.

P. Labanausko nuotr.

Infrastruktūra

pabaigtas, sukrėtė. Šis uostas yra vienas iš mūsų, kaip jūrinės valstybės, atributų, todėl pamanėme, kad 1925 ir1939 m. statyto uosto ženklus, tokius kaip molas, knechtai, laivų švartavimo žiedai, prie kurių buvo prikabintas pats karo laivas „Prezidentas Smetona“, galima išsaugoti“, – aiškino M. Pakalnis. Senąjį molą aptvarkius palikti. Planuojama, kad žmonės ant jo galės patekti tilteliais, nutiestais nuo naujojo pietinio molo. Naujieji molai bus du kartus ilgesni už senąjį istorinį – pietinis molas turėtų būti apie 650 metrų, šiaurinis molas – apie 420 metrų ilgio. „Visiškai nuo užnešimo smėliu molai uosto neapsaugos. Uostelis bus ir toliau užnešamas, tik ne taip smarkiai. Gali būti, kad kartą ar du per metus jį teks valyti. Tai priklausys nuo audrų ir tam tikros krypties vėjų“, – aiškino I. Gudonavičius. Atgaivinto uosto paskirtis bus pramoginė-rekreacinė. Krovos darbai čia nenumatyti. Šventosios uostas nebus labai gilus: išorinis – apie 6 metrų, o vidinis, kur švartuosis 6–15 metrų ilgio jachtos, vos 3–4 metrų gylio. „Uoste galės švartuotis apie 390 laivų vidiniame uoste ir apie 60 išoriniame uoste. Dauguma laivų bus 6–15 metrų ilgio. Numatytos kelios vietos ir didesniems, iki 70 metrų ilgio, laivams“, – žadėjo bendrovės „Sweco hidroprojektas“ susisiekimo komunikacinių ir hidrotechninių statinių projektavimo grupės vadovas Audrius Bunevičius. Manoma, kad Šventojoje galėtų būti prižiūrima 60 % Lietuvoje registruotų jachtų. „Tikimasi, kad Šventojoje įrengus uostą čia iš Klaipėdos persikels dauguma mažųjų laivų. Klaipėda, kuri yra prekybinis uostas, jachtininkams nėra patogi, nes reikia derinti visus išplaukimus, įplaukimus. Klaipėdoje pirma atsižvelgiama į didžiuosius laivus, o mažieji yra tarsi antraeiliai“, – pastebėjo I. Gudonavičius.

Namų darbas – sutvarkyti miestelį M. Pakalnio nuomone, rekreacinės paskirties uostas turėtų būti integruotas į Šventosios miestą. Todėl žmonėms būtina suteikti galimybę į uostą laisvai patekti.

 Šventosios

detalusis planas.

ti kavinių, molams suteikti ne tik apsauginę, bet ir kurortinę funkciją.

Pietinė dalis – verslui ir pramogai Nors abu molai skirti saugoti uostui nuo užnešimų smėliu ir sumažinti bangavimą išoriniame uoste, pietinis bus statomas toks, kad turėtų ir kitokią paskirtį. Jis bus 8–9 metrų pločio. Esant palankioms oro sąlygoms, juo bus galima vaikščioti. Ant molo bus numatyta suolų poilsiui ir kita infrastruktūra. Pietinėje dalyje esanti marina bus iškelta 1,30 metro virš jūros lygio. Ji turės dvi terasas. Pirmojoje numatyta įrengti promenadą, dviračių taką ir suolelius, o antrojoje turėtų atsirasti kavinių, viešbučių ir kitų komercinių bei rekreacinių vietų. Terasas turėtų papuošti smulkieji želdiniai. Taip pat ties pietinio molo lūžio vieta numatyta ilgainiui įrengti muitinės terminalą, o kol jis atsiras, čia galėtų veikti kavinė. Uoste numatyta ir teritorija būsimai buriavimo mokyklai, uosto kapitono administracijai, šalia kurios, arčiau upės, bus įrengta apžvalgos aikštelė. Čia atsiras vietų ir pramoginių bei sportinių laivų elingui, taip pat laivų remonto angarui. Iš Šventosios nežadama iškraustyti žvejų – ant pietinio molo numatyta vieta ir jiems, taip pat galimybė pastatyti žuvų turgaus prekybinius paviljonus. Šiaurinis molas, anot A. Bunevičiaus, bus skirtas vien uosto apsaugai. Juo remonto metu galės vaikščioti tik prižiūrintis personalas.

„Šventoji yra didžiulį potencialą turintis kurortinis miestas, tačiau dabar jis vegetuoja ir poilsiautojų kontingentas čia smarkiai suprastėjęs, nes akivaizdžiai čia trūksta infrastruktūros. Šventoji, palyginti su Neringa ar Palanga, yra atsilikęs kampas, nors kurortas, kuriame yra platus paplūdimys, turėtų būti orientuotas į šeimų poilsį“, – sakė architektas. M. Pakalnis tiki, kad rekreacinis uostas gali tapti pagrindiniu Šventosios traukos centru, ne vien tik vieta laivams prišvartuoti. Kad uostai pagyvina miestelius, yra daugybė tarptautinių pavyzdžių. Tiesa, kad taip nutiktų, būtina sutvarkyti ir patį miestelį, todėl, anot I. Gudonavičiaus, savivaldybės namų darbai – gaivinti Šventosios kurortą: įrengti parkus, skverus, aikšteles, tvarkyti jau esančias viešąsias vietas, apleistus pastatus, ieškoti būdų, kaip pritraukti verslininkus.

Statys keliais etapais Šventosios uosto statybos darbai prasidės 2015-aisiais ir, jeigu viskas bus gerai, baigsis 2019 metais. Darbai vyks keliais etapais. „Pirmuoju etapu numatyta įrengti molus, antruoju – automobilių stovėjimo aikštelę, trečiuoju – inžinerinius tinklus, ketvirtuoju ir penktuoju – vakarinę ir rytinę krantines, šeštuoju – švartavimosi įrangą ir akvatorijos gilinimą“, – vardijo A. Bunevičius. Šventosios uostas padėtų įvykdyti Europos Sąjungos reikalavimus, kad kas 50 jūrmylių (92,6 km) turėtų būti įrengta po uostelį, kuriame prireikus galėtų pasislėpti buriuotojai.

„Uostas ir miestas vienas kitam gali padėti. Uostas be miesto yra niekas, nes tuomet, jeigu nebūtų krante paslaugų, laivai tik atplauktų ir išplauktų, o ir miestui uostas suteiktų gyvybės“, – komentavo architektas. Uosto ir miesto sintezės vizija padiktavo ir pačią uostelio architektūrą. Kaip tik todėl aplink uostą nuspręsta padaryti kuo daugiau viešųjų erdvių, įreng-

Iš viso uosto statyba kainuotų apie 200 mln. litų. Preliminariai skaičiuojama, kad vien jo gilinimo darbams reikėtų skirti apie 64,6 mln. litų. Molams statyti ketinama skirti 105 mln. litų. Uostą planuojama statyti iš 2014–2020 m. skirtų ES lėšų. Taip pat prie uosto statybos turėtų prisidėti ir valstybė, savivaldybė bei privatūs verslininkai. 

A u t u m n 201 3 ( 3 ) / S u m m a r y

ARCHITECTURE A HOUSE FOREVER ‘When a young couple came to my office to commission the design and construction of a house where they would live forever, I knew that in my hands I had a great opportunity to continue my research of ancestral and contemporary architecture. In that moment, I was ready to dedicate exclusive time to interpret their dreams in order to create “a container of life,”’ tells architect Carla Tamariz from Peru. The vision for a special house was confirmed when the architect went to the site for the first time. It appeared that the site was already occupied by an old house where the couple was living with their two children. Tamariz remembers: ‘Therefore, the task was to demolish the material but to preserve the spirit in order to replace the old construction with “A House Forever”’. SMART HOUSES – COMFORT, PRESTIGE OR...ECONOMY? Not that long ago the phrase ‘smart houses’ might have sounded like a term from science fiction. Or some might have called you crazy if you said the expression out loud. Now it doesn’t evoke such reactions anymore. On the contrary, it arouses fascination or even jealousy. Especially if you tell you’ve got a house like that yourself. And even though it might seem that the main function of such system is to provide a consumer with additional household conveniences, it has a task of no less significance, that is, saving electricity and thermal energy and providing extra safety.

CONSTRUCTION KĖDAINIAI ARENA: GERMAN PRACTICALITY DESIGNED FOR LITHUANIAN NEEDS An exceptional and possibly the only transformable sports arena in Lithuania, now set up in Kėdainiai, is fascinating not only because of its exterior but also the interior. The Germans, famous for their thrift and thoughtful decisions, inspired the Lithuanian architects to create a building worth of 20 million litas, not pompous with its glitter but rather a rational and smart one. Most importantly, it’s convenient and easy to reconstruct. The unusual arena in Kėdainiai, which sprang up in only 14 months, have already been checked out and appraised by not only famous sportsmen but also local people. That comes as no surprise as the building provides all the possibilities for development of cultural and sports life, organisation of high-level cultural events, development of sports tourism, organisation of city celebrations and many more events of various kinds. CERTIFICATION OF BUILDING MATERIALS: WHY IT IS OF GREAT IMPORTANCE Today’s abundance of building materials gives a hard time even to a professional trying to figure out which materials are appropriate for a certain purpose, which are suitable for our climate conditions, etc. Certification is extremely helpful here. This procedure is carried out by a certifying institution, which is independent from the product’s manufacturer, supplier or buyer and which certifies that the product, process or service complies with the established requirements. Certification may be voluntary or regulated by corresponding legal acts. In Lithuania the regulation of building pro-

autumn

2013 (3)



ducts is executed by the Ministry of Environment of the Republic of Lithuania. The following products are certified: mineral aggregates, cement and other binding materials, concrete and mortars, bricks, blocks and other partition products, thermal insulation materials and their products, products of concrete and reinforced concrete, windows and doors, wooden products and constructions, glass and glass products, roof coverings, coverings of floors, walls and ceilings, waterproofing materials and their products, sealing materials and glues, paints, varnishes, lutes, geosynthetics, heating and water supply facilities, metal products.

ENGINEERING PEIKKO GROUP DEPARTMENT IN KAUNAS: THE MOST MODERN FACILITIES AND UNLIMITED POSSIBILITIE International corporation Peikko Group, famous all around the world due to the recognition of large designers and clients as well as its successful activity, decided to expand its capacities in Lithuania and acquired enormous areas in Kaunas last September, covering more than 8,500 m2, which now accommodate a modern manufactory department and administrative offices of UAB Peikko Lietuva. The decision to renew the technical base and significantly increase its working capacity allowed one of the leading companies, the activity of which, as far as Lithuania is regarded, centres upon manufacturing of fastening systems designed for constructions of prefabricated and monolithic reinforced concrete as well as compositional building constructions, to secure even stronger positions not only in the local but also regional market. A NEW PASSENGER AND CARGO TERMINAL IN ŠVENTOJI IS ABOUT TO WELCOME TRAVELLERS In Klaipėda, in the neighbourhood of Naujoji Smiltynė Terminal, the construction of the new Klaipėda Passenger and Cargo Terminal is about to be completed. The new terminal will welcome the first ships at the beginning of 2014. The new terminal is going to be universal. It’s going to be constructed in a way that will ensure that there is no need to be attached to one shipping line; meanwhile, the administrative offices are designed in order to guarantee that the needs of the employees and visitors are satisfied. Furthermore, the construction of the terminal involved quite a significant number of smart engineering decisions.

INFRASTRUCTURE POSSIBILITIES OF IMPROVEMENT OF TRAFFIC ORGANISATION ON UKMERGĖS STREET In 2013 the Master‘s thesis of Valentinas Mironovas on the topic of ‘Possibilities of improvement of traffic organisation on Ukmergės street in Vilnius City’ won the first place in the competition for the best diploma thesis of the second cycle (graduate) studies held by the Ministry of Transport and Communications. The thesis puts forward bold traffic regulation proposals, which should drastically improve the traffic and normalise traffic flows in this part of the city. Proposals on reorganisation of Ukmergės street are presented, focusing on how to increase the traffic capacity and ensure the smooth and effective flow into other streets of the city.

S u m m a r y / A u t u m n 2013 (3)

Infrastrukt큰ra

Architekt큰ra