asmenybė

Kaip tampama ARCHITEKTU

Aušra NYMAN Iš prigimties žinome – mėgstamas darbas teikia džiaugsmą ir pilnatvę, žmogus jaučiasi laimingesnis ir mažiau sekina save, todėl nuo vaikystės jau svajojame apie būsimą profesiją. Ir, nors iki įgytų profesijos žinių taikymo dar turime gerokai laiko, nenustojame galvoti – o kas man vis tik tiktų ir patiktų, kam esu gabus? Šių metų „DO Architects“ biuro atradimas – Alytaus gimnazijos dešimtokas Matas Januša. Kaip tampama architektais, kalbamės su Matu ir architekte Sabina Grincevičiūte.

Kas lėmė sprendimą ateityje rinktis architekto specialybę?

Matas. Nuo vaikystės domiuosi „Formule 1“, sužinojęs, kad bolidus kuria aviacijos inžinieriai, pradėjau mokytis dirbti su „AutoCAD“ programa kursuose, skirtuose moksleiviams. Mokslo metų pabaigoje gavome užduotį perbraižyti namo planą, man ši užduotis patiko ir nuo tada pradėjau savarankiškai domėtis architektūra. Būdamas 14 metų nutariau, kad noriu tapti architektu.

Sabina. Matas vasaros pradžioje baigė 10 klasę ir per socialinius tinklus parašė, kad domisi architektūra ir norėtų atlikti vasaros praktiką (per atostogas!). Kai būsi Vilniuje, užsuk, sakėm. Po dviejų savaičių Matui apsilankius, kolegos aprodė biurą ir supažindino su darbo pobūdžiu. Mūsų biure yra buvę nemažai moksleivių – pagal mokyklų programas, padedančias išsirinkti profesiją. Sakiau – Matai, nuo tavęs priklausys, ar būsi tik stebėtojas, ar sugebėsi įsijungti. Nes reikės įšokti į važiuojantį traukinį. Taip Matas nejučia tapo komandos dalimi ir tikimės ateityje vėl sulaukti jo savo biure.

Mokslo metų pabaigoje gavome užduotį perbraižyti namo planą, man ši užduotis patiko ir nuo tada pradėjau savarankiškai domėtis architektūra. Būdamas 14 metų nutariau, kad noriu tapti architektu. / Matas Januša /

Matas. Labai norėjau pasipraktikuoti. Pasirinkau „DO Architects“ komandą, nes mano architektūros supratimas labai panašus į jų. Seku jų darbus jau ilgą laiką ir manau, kad šioje komandoje dirba labai talentingi ir motyvuoti žmonės. Iš pradžių maniau, kad turėsiu tik vieną mėnesį praktikos, todėl daugiausia nerimo buvo, ar pavyks įsitraukti per trumpą laiką. Laimei, man pavyko – mokėjau naudotis kai kuriomis programomis, o ko nemokėjau, visi buvo labai draugiški ir geranoriški, padėjo, kaip galėjo.

Per praktiką sukurto individualaus namo vizualizacijos.

Komandinis darbas – kuriamas Vilniaus „Verslo trikampio“ teritorijos sutvarkymo konkursinio darbo maketas.

Sužinojau, kad architektai vyksta į statomus jų objektus daug dažniau, nei įsivaizdavau, ir tikrina, ar viskas vyksta pagal projektą iki pačių mažiausių detalių. / Matas Januša /

Kaip įsivaizdavai architekto darbą ir kaip pasikeitė požiūris po praktikos?

Matas. Tuo metu apie architekto darbą žinojau labai mažai – tik tai, kad architektai projektuoja pastatus. Vėliau, kai pradėjau domėtis ne tik pačia architektūra, bet ir architekto specialybe, sužinojau, kad architekto darbas reikalauja labai daug žinių iš skirtingų sričių. Pamačiau, kad projekte dalyvauja ne vienas, o keletas žmonių, kad tai yra komandinis darbas. Buvo įdomu stebėti, kaip jis organizuojamas, kaip valdomas. Per vasaros praktiką, kuri užtruko ilgiau, nei planavau, architektai keitėsi, todėl teko padirbėti skirtingose komandose su skirtingais žmonėmis. Palyginti vienų ir kitų darbą. Labai patiko ir pirmadienio planuotės, kurių metu aptariami projektai, sustyguojami požiūriai, siūlomos idėjos. Taip pat ir bendri renginiai. Sužinojau, kad architektai vyksta į statomus jų objektus daug dažniau, nei įsivaizdavau, ir tikrina, ar viskas vyksta pagal projektą iki pačių mažiausių detalių.

Sabina. Labai norėjome Matą įtraukti į komandą, supažindinti su ta komandinio darbo svarba. Vienas architektas negali visko žinoti, bet komanda gali. Keičiantis žmonėms komandose, jie papildo jas žiniomis, patirtimis. Svarbiausia jaunam žmogui susipažinti, kaip vyksta pats sprendimų priėmimo procesas. Kaip diskutuojama, atrandama ir išmokstama jų priėmimo logikos. Pas mus padirbėjusiems studentams studijų metu lengviau priimti sprendimus – nelaukiant kursinio darbo vadovo konsultacijos judėti į priekį. Matas liko pas mus iki pat mokslo metų pradžios, nes dar liepą įsitraukė į Vilniaus „Verslo trikampio“ teritorijos konkursinio darbo rengimą ir labai norėjo jį pabaigti.

Kokias užduotis gavai per praktiką ir kaip sekėsi jas vykdyti?

Matas. Dirbau du mėnesius, teko maketuoti, braižyti, dirbti komandoje, diskutuoti, keliauti į statomą projektą, dalyvauti konkurse. Per praktiką išmokau ir naujų programų. Niekada neturėjau patirties matyti, kaip dalyvaujama konkurse, o kadangi prisijungiau nuo pat pirmų dienų, stebėjau, kaip konkurso komanda palaipsniui didėjo, o pabaigoje vėl liko gerokai mažiau dalyvių. Buvo labai įdomu dalyvauti tokiame procese, daug pavyko išmokti ir sužinoti. Supratau komandinio darbo pranašumus, kai specialistai, baigę skirtingus universitetus skirtingose šalyse, vieni kitus papildo žiniomis ir patirtimi.

Kai dalyvavome konkurse, pradėjome nuo idėjų, maketavimo. Taip pat braižėme įvairias schemas, o pačioje pradžioje diskutavome, kaip norime, kad atrodytų pats projektas, kokia būtų jo idėja.

Sabina. Matas atliko toli gražu ne tik techninį darbą. Darė nemažai maketų, o maketuojant galima pasitikrinti skirtingus variantus, kaip atrodo jų tūriai, proporcijos. Kolegė Gilma (Gilma Teodora Gylytė – red. past.) pasakojo, kad, pasibaigus diskusijoms ir išsigryninus idėją, jau vieną artimiausių vakarų pamatė ją sumaketuotą. Maketas nebuvo privalomas, bet mes jame eskizavome. Pasirodo, Matas, pasiėmęs papildomų valandų, sumaketavo aptartą idėją, kad pasitikrintų. Ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad rūpi. Tokiais momentais supranti, kad žmogus mato ne tik trumpą atkarpą, kurią reikia nueiti, bet ir perspektyvą. Jo aktyvų buvimą komandoje pastebėjome ir aptardami vieną projektą, kai atėjęs pasmalsauti, kaip gimsta projektas, Matas nejučiomis įsitraukė į diskusiją kaip visavertis komandos narys.

Matas. Man labai pasisekė, kad atradau, kas patinka, bet kartu jaučiu atsakomybę nesustoti, sutvirtinti ir gilinti įgytas žinias. Iš pradžių įsivaizdavau architektūrą daugiau kaip techninę specialybę, kurioje vyrauja braižymas, programos, bet kai sužinojau daugiau, ši specialybė pradėjo dar labiau traukti. Architektūrą dabar suvokiu labiau kaip meninę, kūrybišką discipliną nei techninę. Dauguma gal ateina į architektūrą lankydami meno mokyklą ar studijas, o aš atėjau per techninį lavinimąsi, programų valdymą, kurias dabar matau labiau

Matas pasakoja trečiokams apie per praktiką įgytas žinias ir architekto specialybę.

Per Vilniaus Pilaitės gimnazijos atidarymą kartu su „Do Architects“ komanda: Andre Baldišiūte, Sabina Grincevičiūtė ir Solveiga Buoželyte.

kaip instrumentą. Jos padeda įgyvendinti tai, ką galvoji ar kuri. Kai dalyvavome kvartalo plėtros konkurse, pradėjome nuo idėjų, maketavimo. Tada sužinojau daugiau ir apie urbanistiką (kaip kurti ne tik vieną pastatą, bet ir visą kvartalą), labai sudomino miesto erdvių, ryšių planavimas. Perskaičiau Jeffo Specko knygą „Vaikštomas miestas“, taip pat Remo Koolhaaso „Karščiuojantis Niujorkas“, Le Corbusier „Architektūros link“ ir kitas.

Kas labiausiai įsiminė ar buvo netikėta per praktiką?

Matas. Negalvojau, kad architektūroje tiek įvairių reikalavimų – viešinimai, darbas su paveldo ir kitų sričių specialistais, tarpdiscipliniškumas. Kad architektas skiria tam daug laiko, kartais aukodamas ir laisvalaikį. Kad tai tampa gyvenimo būdu, nes atsiranda vidinė atsakomybė atlikti savo užduotį kaip įmanoma geriau, net jeigu tai ir yra komandinis darbas.

Sabina. Su Matu kalbėjomės, kad ši profesija tūno taip giliai tavyje, kad įsijungia savotiškas radaras – keliaudamas ar leisdamas laisvalaikį stebi žmones, kaip jie toje erdvėje jaučiasi, ar galima joje būtų dar ką nors patobulinti. Tai lyg savotiška aistra visą laiką kaupti stebėjimų bagažą, analizuoti, o vėliau vieną ar kitą principą pritaikyti kuriame nors projekte.

Kokie tolesni planai?

Matas. Džiaugiuosi, kad šiais metais savo vasarą praleidau naudingai, dirbau jaukioje aplinkoje ir susipažinau su žmonėmis, kurie mane įkvepia. Po praktikos mano požiūris į architekto darbą radikaliai nepasikeitė – nustebau, kokia laisva, atvira ir draugiška gali būti architektų biuro bendruomenė. Kol mokausi, planuoju kurti savo malonumui, dalyvauti architektūros konkursuose, toliau mokytis dailės mokykloje ir braižomosios grafikos bei kompozicijos studijoje. Baigęs mokyklą, ketinu studijuoti architektūrą. Norėčiau projektuoti pastatus, kuriuose žmonėms bus patogu ir gera, taip pat aktyviai dalyvauti kuriant miestą.

Ši profesija tūno taip giliai tavyje, kad įsijungia savotiškas radaras – keliaudamas ar leisdamas laisvalaikį stebi žmones, kaip jie toje erdvėje jaučiasi, ar galima joje būtų dar ką

nors patobulinti. / Sabina Grincevičiūtė /