SA 100

100 ŽINGSNIŲ:

MODERNIZMAS IR LIETUVIŠKOJI TAPATYBĖ ARCHITEKTŪROJE

Tekstą pagal leidinį parengė Aida ŠTELBIENĖ Regis, negali būti prieštaringesnių dalykų nei modernybė ir vietos tapatybė – juk modernizmas visų pirma buvo apie dar neregėtos, atsietos nuo praeities, globalios architektūros kūrimą. Kodėl šis klausimas keltas tarpukario Lietuvoje? Ir ar mūsų šalyje buvo jam vietos sovietmečiu? O kaip dabar, kai štai jau per trisdešimt metų esame nepriklausomi? Atsakymų ieškota šiais metais išleistame leidinyje „100 žingsnių modernios lietuviškosios architektūros link“.

Tarpukaris: nuo etnografinių raštų iki savitų interpretacijų

Apgaulinga būtų manyti, kad vos atsikūrusios valstybės prioritetas buvo architektūros estetika, jos konceptualizavimas. Kaip pažymi knygoje Lietuvos tarpukario architektūros periodą apžvelgiantis Vaidas Petrulis, šalyje visų pirma reikėjo kuo skubiau statyti taip trūkstamus būstus, pramonės, prekybos statinius, inžinerinę infrastruktūrą, o svarbiausia – prieglobstį daugybei valstybinių institucijų. Per tą laiką pastatytas ne vienas valstybinis objektas, dauguma jų – klasikinės architektūros interpretacijos. Tokie yra ir Lietuvos banko rūmai Kaune. Banko būstinėje galima atpažinti pagrindinius klasikinės architektūros bruožus: simetriją, masyvias kolonas, puošnų frontoną.

Šis sparčios plėtros periodas tęsėsi iki 1925-ųjų, kuriuos, anot architektūros istoriko, būtų galima laikyti simboliniu lūžiu architektūros lauke: „gaisrų gesinimas“ statybos sektoriuje baigėsi, atėjo metas pagalvoti, kaip per architektūrą reprezentuoti jauną respubliką. Pamažu gryninosi ir uždaviniai architektūrai: jaunos demokratinės valstybės kaip modernios įvaizdžio kūrimas (pasak V. Petrulio, bendras lūkestis buvo sukurti šiuolaikišką, pageidautina, mūrinę, naujais baldais, įrenginiais aprūpintą įstaigą), lietuviškumo išryškinimas, naujos būsto sampratos – egzistencinio minimumo – diegimas.

Nacionalizmo idėjos inspiruota valstybė ir architektūros lauke siekė pabrėžti tautinį identitetą. „Nors dėl galutinio „tautinio stiliaus“ apibrėžimo ginčytasi per visą tarpukarį, tačiau pirmuoju pasirinkimu tapo dekoratyviniai elementai, nusižiūrėti iš etnografinių artefaktų: tekstilės, kryžių drožybos ir medinės kaimo architektūros pavyzdžių“, – apibendrina V. Petrulis. Bene žinomiausias tokių pavyzdžių – Kauno pašto rūmai (tiesa, pastate atpažįstami ir funkcionalizmo bruožai: plokščias stogas, modernūs, juostiniai langai ir kt.).

Tarpukario Lietuvos architektūros tautiškumo paieškos persipina su iš Vakarų Europos atkeliavusiu modernizmu, tiksliau, jaunųjų architektų „parvežtu“ iš studijų Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje (pirmas straipsnį šiuo klausimu 1927 m. publikavo Vladas Švipas, studijavęs

1. Lietuvos banko centriniai rūmai, Kaunas, Mykolas Songaila, 1924–1927; Gintaro Česonio nuotr.

2. Kauno centrinis paštas, archit. Feliksas Vizbaras, 1930–1932; Gintaro Česonio nuotr.

3. Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija, Kaunas, Vytautas Landsbergis, 1933–1935; Gintaro Česonio nuotr.

4. Respublikinė (dab. Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo) biblioteka, Vilnius; archit. Viktoras Anikinas, inž. Ciprijonas Strimaitis, projektas 1952–1954, pastatyta 1963; Gintaro Česonio nuotr.

Bauhauze). Ir nors jaunoji architektų karta kritikavo tiesmuką etnografinių motyvų naudojimą, vietoj raginimo atsisakyti tautiškumo paieškų kreipė kolegų žvilgsnius sudėtingesnės lietuviškosios tapatybės kūrimo link. Pavyzdžiui, V. Švipo 1937 m. straipsnyje „ Architektūra tautos kultūroje“ raginta kurti „tautinį šios kūrybos srities koštuvą bei lietuvišką architektūros mokyklą“, ir prabylama apie „modernišką lietuvišką stilių“ (1937 m. K. Kruliko tekstas „Lietuviškosios architektūros problema“). „Lokalaus charakterio pradedama ieškoti ne paviršiniuose elementuose, bet kur kas abstraktesnėmis priemonėmis – gamtinėje aplinkoje, profesionaliosios architektūros dėsniuose, urbanistinio planavimo principuose, medžiagiškume“, – reziumuoja tarpukario architektų tautiškumo paieškas architektūros istorikas. Lietuvių architektų santūrumas ir prieraišumas lėmė, kad modernizmas grynąja savo forma neprigijo tarpukario Lietuvoje – stogai neretai buvo šlaitiniai, išskirtinai puošiami pagrindiniai pastatų fasadai, nevengta dekoro, kaip ir fasadų komponavime – simetrijos.

Sovietmetis: regionalizmas ir ambicija kurti

Pokaryje galėjo atrodyti, kad turime atsisveikinti su mintimis apie tautiškąją Lietuvos architektūrą – su sovietais į šalį atkeliavo socrealizmo (stalininė) architektūra. Tuo metu kurti stalinistinės architektūros statiniai, vienas kurių – Respublikinė biblioteka. Tiesa, šios stilistikos statinių nespėta daug pastatyti – Maskvos primesta socrealizmo doktrina architektūros lauke gyvavo neilgai: ji baigėsi sulig 1954 m. gale SSRS architektų ir statybininkų suvažiavime pasakyta kritine komunistų partijos lyderio N. Chruščiovo kalba apie atsilikusį statybos sektorių, „besaikę“, daug laiko ir lėšų reikalaujančią puošybą architektūroje. Tai buvo aiški komanda sovietų architektams pereiti prie racionalesnės modernizmo architektūros.

Netrukus lietuvių architektams radosi progų prisiminti tautiškumo klausimą: sovietų valdžia suprato, kad, leidus naudoti etnografijos fragmentus (ne tik architektūros srityje), galima sustiprinti sovietų imperijos patrauklumą, priimtinumą. Tad jau po 1950-ųjų imta skatinti liaudiškosios architektūros interpretacijas projektuojant naujus objektus. Vienas pirmųjų – buvusio „Liutnės“ teatro, pritaikant jį Lietuvos valstybiniam dramos teatrui, „nacionalinės išraiškos“ interjeras, kurį kartu su dėstytoju S. Ramuniu projektavo architektai A. ir V. Nasvyčiai. Tiesa, jis buvo įgyvendintas tik iš dalies. Po jo ėjo A. ir V. Nasvyčių 1951–1952 m. sukurtas Lietuvos paviljono Sąjunginėje žemės ūkio parodoje Maskvoje, interjeras, o pirmoji tautinių motyvų interjere kregždė Lietuvoje – viešbučio „Neringa“ kavinės interjeras.

5. Kavinė „Neringa“ (interjeras), Vilnius; Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, 1956–1960; Gintaro Česonio nuotr.

6. Miestų statybos projektavimo institutas (MSPI), Vilnius; Eduardas Chlomauskas, 1961; Gintaro Česonio nuotr.

7. Kompozitorių sąjungos pastatas ir gyvenamasis kompleksas, Vilnius; Vytautas Edmundas Čekanauskas (pirminę idėją laimėtam konkursui kūrė kartu su V. Brėdikiu), inž. Česlovas Gerliakas, 1960–1966; Gintaro Česonio nuotr.

Etnografiniai motyvai, tarsi ataidintys iš tarpukario architektūros, kelia déjà vu jausmą. Juolab kad galima įžvelgti ir daugiau ankstyvojo sovietmečio architektūros bendrumų su tarpukario Lietuvos. Kaip pažymi architektūros istorikė Marija Drėmaitė, kuri leidinyje gilinosi į sovietmečio Lietuvos architektūrą, „jaunosios kartos architektams siekiant sukurti kitokią nei sovietinė architektūrą, svarbiu įkvėpimo šaltiniu tapo tarpukario modernizmo palikimas“.

Ir vis dėlto sovietinis tautinės kultūros subanalinimas paskatino lietuvių architektus gręžtis į Vakarų šalių kolegų darbus. Ypač žavėtasi Suomijos, į kurią keliavo ne viena architektų delegacija, kolegų darbais. Iš ten Lietuvą pasiekė ir plačiai įsitvirtinęs regionalizmas, kuriam būdinga atožvalga į vietos tradicinę architektūrą bei pagarbą aplinkai. Pasak M. Drėmaitės, „nuo 1959 m. į komandiruotes Suomijoje vykusiems Lietuvos architektams darė įspūdį šios šalies modernizmo pastatų ir gamtos darna, modernios ir natūralios medžiagos, aukšta statybos kokybė, aplinkos sutvarkymas, tarptautinio modernizmo ir regioninio identiteto dermė“. Septintojo dešimtmečio pradžioje tai labai ryškiai atsispindi tokiuose ankstyvojo modernizmo objektuose kaip Kompozitorių sąjungos miestelis Vilniuje ir kt. Skandinavijos pavyzdžių įkvėpti, V. Čekanauskas ir V. Brėdikis sukūrė ir Lenino premiją pelniusį Lazdynų rajoną Vilniuje.

8. Restoranas „Ešerinė“, Nida; archit. Vaidotas Guogis, 1977; Gintaro Česonio nuotr.

9. IX forto muziejaus pastatas ir memorialas, Kaunas; archit. Gediminas Baravykas, Vytautas Vielius, skulpt. Alfonsas Ambraziūnas, 1984 (pirmas projektas 1966); Gintaro Česonio nuotr.

Žinia, tiesmukiškiausiai etnografiniai motyvai naudoti kurortų architektūroje. Antai, pajūrio sodybų architektūros formos ir medžiagos savitai interpretuotos restorane „Ešerinė“ Nidoje. M. Drėmaitės manymu, toks architektūrinis „folklorizmas“, vertintas kaip atspindintis vietos dvasią, vėliau paskatino ne vieną „žvejo sodybos“ imitaciją. Ir tai būdinga ne vien rekreacinėje architektūroje – regionalizmo ir postmodernizmo stilių samplaiką galime atpažinti ir Nidos savivaldybės administraciniame pastate bei kituose to meto (ypač – kurortų ar pajūrio) miestuose ir miesteliuose.

Tačiau lietuvių architektų ambicijos neapsiribojo etnografinių sodybų interpretacijomis – jie drąsiai kūrė naujas formas, tarkime, projektuodami sovietų „išrastų“ naujų paskirčių (santuokų rūmų ir laidojimo namų) objektus. Ypač septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai Lietuvos architektūroje paženklinti naujų raiškos formos paieškų. Jomis pasižymėjo visuomeninės paskirties, dažniausiai – kultūrinės, objektai (pavyzdžiui, XI forto memorialinis muziejus Kaune), bet kūrybingi architektai savitas pastatų formas ar puošybos elementus, išlaikančius ryšį su (istorine) vieta, kūrė ir administracinės paskirties statiniuose (prisiminkime kad ir Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinį pastatą).

Sovietmečio architektai sukūrė gausų objektų palikimą, kuriuose galime atpažinti lokalų charakterį, ir ne tik interpretuojant tradicinę lietuvių architektūrą, bet ir nestokojant ambicijų kurti unikalius statinius.

Naujausi laikai: per praeitį į ateitį

Po 1990-ųjų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ne tik ekonomika buvo beatodairiškai pertvarkyta pagal laisvos rinkos diktatą, bet ir visa projektavimo sritis. Neliko centralizuotų užsakymų – visi laisvi kurti, degantys noru būti pastebėti tarptautinėje arenoje. Sovietmečio skurdą pakeitė nepritekliaus penkmetis, kai statinys, visas padailintas skarda, ženklino naujumą

ir „vakarietiškumą“. Kita vertus, nereguliuojama laisvė lėmė ir veik nereguliuojamą statybą – šalies miestuose radosi menkavertės, greito maisto užkandinių lygio architektūros.

Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį lietuvių architektūros sąsajas su tautiškumu, o greičiau – vietos tapatybe, dar žymėjo postmodernizmo stiliaus pastatai (bankas „Hermis“) ir... memorialai, kurių paskirtis tarsi neleido kurti kitaip, nei atsižvelgiant į vietos dvasią, lokalią istoriją.

Iš esmės, kaip atkreipia dėmesį Rūta Leitanaitė, teksto apie naujausių laikų lietuviškąją architektūrą autorė, pastaruosius tris dešimtmečius „Lietuva savo architektūra neišvengiamai ir objektyviai vis labiau linko prie globalių tendencijų atkartojimo. Kartu vis skausmingiau ryškėjo poreikis išgryninti šiuolaikinės lietuviškos architektūros identitetą. Dermės su kontekstu – ar jis būtų apčiuopiamas, matomas ar ne – paieška, matoma geriausiuose pavyzdžiuose, matyt, ir yra vienas Lietuvos architektūrai ir jos kūrėjų braižui būdingų bruožų“.

10. Palaikų perlaidojimo koplyčia-kolumbariumas Tuskulėnų rimties parke, Vilnius; „Numas“: Vytautas Edmundas Čekanauskas, Gediminas Karalius (dailininkas, plastinių skulptūrinių akcentų autorius), Gitenis Umbrasas (dailininkas, koncepcijos autorius, mozaikos autorius), Algirdas Umbrasas, Lina Masliukienė, Marius Šaliamoras, Jūras Balkevičius, Artūras Burba, 2005–2009; Norbert Tukaj nuotr.

11. Kūrybinis biuras gamtoje „InTegra“, Trakų r.; Vilniaus architektūros studija, L. Jančytės grupė: Lijana Jančytė, Ignas Lukauskas, Džiugas Kisielius, 2014–2015; Norbert Tukaj nuotr.

12. Gyvenamųjų namų kompleksas „Rasų namai“, Vilnius; Paleko architektų studija: Rolandas Palekas, Bartas Puzonas, Petras Išora; „Plazma“: Rytis Mikulionis, Gytis Vaitkevičius, Povilas Daugis, 2015; Norbert Tukaj nuotr.

RUBRIKOS RĖMĖJAI:

Jei prisiminsime tarpukaryje, o ir sovietmečiu skambėjusį architektūros bruožą – gamtos ir architektūros ryšį, panašią kūrimo kryptį atpažintume ir mūsų dienomis: visų pirma individualių namų statyboje, kiek vėliau – ir įmonių būstinėse.

Taip pat sąsajas su vietos gamtine, istorine, kultūrine aplinka architektai mezga sumaniai panaudodami tradicines medžiagas, naujai interpretuodami etnografinių statinių formas ar atsižvelgdami į vietos užstatymo charakterį. Ypač tai atpažįstama rekonstrukcijų projektuose: menininkai gilinasi į konkrečios vietovės, konkretaus statinio istoriją ir, pasitelkdami tinkamiausias priemones, sukuria šiuolaikišką objektą, kuriame akivaizdžiai ar nujaučiamai matyti užuominos apie praeitį. Ryškūs šio kelio pavyzdžiai – Nidos meno kolonija ar gyvenamųjų namų kompleksas „Rasų namai“.

Kaip taikliai apibendrina R. Leitanaitė, Lietuvos architektų „sugebėjimas užčiuopti konteksto, vietos esmę, jautriai elgtis su itin vertingu architektūriniu, urbanistiniu palikimu, matyt, yra universali stiprioji savybė, kuri padeda sulaukti pripažinimo ir užsienyje“.

Vietos tapatybė kaip reakcija į globalią unifikaciją

Brutalizmas, kritinis regionalizmas, postmodernizmas ir daug kitų architektūros stilių, trumpiau ar ilgiau pasireiškusių architektūros lauke, buvo ir yra kūrėjų reakcijos į viso pasaulio miestų, šalių unifikaciją. Kaip ir XX a. antroje pusėje, taip ir dabar, siekiant pasaulinio pripažinimo, gręžiamasi į vietos identitetą kaip galimybę kalbėti nauja, šviežia kalba. Remas Koolhaasas 2014 m. Venecijos bienalės FUNDAMENTALS parodoje „Absorbuojant modernybę: 1914–2014“ (Absorbing Modernity: 1914-2014) pakvietė bienalės dalyvius reflektuoti, kaip modernizmas išplito, pradžioje niveliuodamas skirtingus kraštus, o vėliau – vietos (materialiosios) kultūros ir politikos įtakoje – buvo interpretuotas, savaip perkurtas ir susiformavo lyg ir bendras, bet vis tiek skirtingas modernizmas. Toks yra Lietuvos tarpukario modernizmas, toks yra sovietų Lietuvos modernizmas ir nors punktyrais, savitumas vis dar išlaikomas mūsų dienų kūrėjų darbuose.