9 minute read
architektūra Puikiai nepasisekusi architektūra
Puikiai nepasisekusi architektūra
Elena PALECKYTĖ
Advertisement
Pasak jo, specialistai architektūros tema dažnai kalba pernelyg konceptualiai ar teoretizuotai –daug ką toks tonas atstumia, o pagrindiniuose žiniasklaidos kanaluose architektūra aprašoma gana supaprastintai, o tai kuria diskusijos vakuumą. M. Minkjano vadovaujamas jaunosios kartos kritikų tinklalapis išsiskiria tuo, kad nekalba apie žibančius naujausius pastatus, nekuria odžių architektams, o prieinamu tonu nagrinėja socialinius, politinius, technologinius veiksnius, formuojančius šios profesijos ir pasaulio apskritai veidą, jie taip pat kuria tinklalaidę. M. Minkjanas yra ir kitos iniciatyvos Non-fiction dalis, yra rašęs publikacijų į VICE, The Guardian ir The Architektūros kritika turi būti įtraukianti visus, ne tik pagyvenusius baltuosius
vyrus, ne tik išsilavinusius intelektualus – taip teigia miesto ir architektūros
geografu save vadinantis Markas Minkjanas, tinklalapio „Failed Architecture“
Architectural Review, dėsto Amsterdamo architektūros ir Gerrito Rietveldo akademijose, 2017 metais gavo „Geert Bekaert“ apdovanojimą už architektūros kritiką.
Vilniuje jis dalijosi savo patirtimi Architektūros fondo organizuotame paskaitų cikle „Gražu/ negražu“, kurį kuravo Dalia Čiupailaitė, Martynas Germanavičius ir Matas Šiupšinskas.
Pirmasis Jus apibūdinantis sakinys tinklalapyje „Failed Architecture“ sako, kad esate miesto ir architektūros geografas. Ką reiškia juo būti? Pagal išsilavinimą esu miesto geografas, o architektūros geografo terminą sugalvojau pats. Manau, kad tai, ką studijavau, yra puiki disciplina, leidžianti matyti visuomenės dinamiką: politiką, ekonomiką, demografinius, socialinius klausimus, ir sieti tai su miesto erdvėmis. Tai labai kontekstualu. Man įdomu šiame laiko, erdvės kontekste matyti ir architektūrą, dėl to ir sugalvojau terminą „architektūros geografas“. Matau architektūrą kaip visuomenės gyvenimo dalį, kuri visada yra ekonomikos, politikos, kultūros plačiąja prasme ekspresija. Be to, galbūt tokia formuluotė suteikia šiek tiek daugiau pasitikėjimo iš architektų bendruomenės.
Ar laikote save architektūros kritiku? Ar neatrodo, kad kritikuoti gali tik tas, kuris turi architekto patirties? O gal tai kaip tik turėtų būti pašalinis, galintis matyti visus procesus iš šalies?
Įvardijote pagrindinius iššūkius šiuo klausimu. Manau, reikia abiejų: ir kritikų, ateinančių iš architektūros, ir kritikų iš kitur. Apskritai, man nepatinka terminas „kritika“, nes jis turi neigiamų konotacijų. Tai turėtų būti labai konstruktyvus pokalbis, prisidedantis prie bendro diskurso, svarstymų, kaip mes norime gyventi kaip visuomenė.
Tačiau nors man šis terminas ir nepatinka, tačiau nežinau, kokį kitą vartoti. Todėl taip, aš kartais prisistatydamas save vadinu architektūros kritiku. Tiesą sakant, šioje srityje visada jaučiausi šiek tiek pašalinis, gal tai būtų galima įvardyti kaip apsimetėlio sindromą (angl. imposter syndrome). Atrodo, kad neturėčiau čia būti ir to daryti, kad galbūt negaliu kalbėti apie architektūrą. Tačiau tai ir yra viena iš architektūros kritikos problemų – ji nepriimanti, atstumianti. Architektūra dalyvauja kiekvieno mūsų gyvenimuose, todėl kiekvienas turi teisę turėti nuomonę, apie ją kalbėti. Tai viena iš mūsų tinklalapio žinučių: diskusija turi vykti visiems prieinamu būdu ir tonu. Be to, prieš kelerius metus laimėjau apdovanojimą už architektūros kritiką. Nuo tada galiu oficialiai vadintis architektūros kritiku (juokiasi).
Esate tinklalapio „Failed Architecture“ vyriausiasis redaktorius. Kodėl jis taip pavadintas? Kas nepasisekė?
Pavadinimas yra provokacija. Manome, kad vartoti sąvoką „nesėkmė“ (angl. failure) gali būti labai produktyvu, tai gali būti labai gera prizmė matyti pastatams. Didžioji dalis architektūros diskurso yra labai optimistiška, apsimetama, kad ateitis bus nuostabi, tobula, o pastatai yra puikiai tai tviskančiai ateičiai pritaikyti. Mes norime būti visam tam atsvara. Be to, skiriame daug dėmesio nesėkmėms iš praeities tam, kad iš jų būtų galima pasimokyti. Kita vertus, nesėkmė yra labai subjektyvi: kas yra nesėkmė gyventojui, nebūtinai atrodys kaip nesėkmė turto vystytojui ar architektui.
Šis pavadinimas – „Failed Architecture“ – visada kelia diskusijų. Manau, kad nepasisekusi architektūra pasako daug apie šią profesiją apskritai, apie jos nuvertėjimą. Stengiamės skatinti architektus būti ne nekilnojamojo turto vizažistais, bet iš tiesų reikšmingais visuomenei.
70 2020 vasaris Kam skiriamas šis tinklalapis? Jis architektams, kritikams ar visuomenei?
Neturiu atsakymo. Manau, mūsų puslapis labai atviras, jis gali būti įdomus visiems žmonėms, besidomintiems architektūra, erdve. Stengiamės neatstumti architektų, taigi, jie irgi yra mūsų auditorijos dalis. Kiek žinau statistiką ir kiek matau ateinančiuosius į mūsų renginius, tai daugiausiai yra 25–40 metų amžiaus žmonės. Žinoma, būtų idealu pasiekti ir dar daugiau žmonių. tarkime, skulptūrą ar tapybą. Kiti yra tokie kaip, pavyzdžiui, mes. Matome architektūrą kaip socialinį, politinį, vizualinį projektą. Stengiamės įtraukti skirtingas socialines grupes, aplinkosaugos klausimus kelti į bendrąjį architektūros diskursą. Tokia yra mūsų etinė laikysena.
Kaip manote, ar architektūra dabar turi kažkokią misiją, kažkokį tikslą? Pavyzdžiui, barokas skleidė kontrreformacijos idėjas, socializmo architektūra irgi turėjo savo žinutes.
Esate rašęs VICE, The Guardian, The Architectural Review, o dabar kuriate nepriklausomą tinklalapį. Kuo skiriasi darbas didžiuliams leidiniams?
Su „Failed Architecture“ turime absoliučią laisvę. Tai nuostabu, bet, kita vertus, yra puiku padirbti ir su redaktoriais iš kitų platformų. Ir „Failed Architecture“ nedirbu vienas, dirbame kartu su redaktorių kolektyvu, dalijamės nuomonėmis, komentarais. Bet man patinka rašyti ir The Architectural Review, nes ten labai geri redaktoriai, tai labai padeda tobulėti, ištobulinti bent jau tuos tekstus, kuriuos jiems rašau. Tačiau tai brangus, tik architektų skaitomas žurnalas, tad rašydamas žinai, kad jis yra mažiau prieinamas platesnei auditorijai. Man labai patiko rašyti VICE, daugiausia dirbau su Nyderlandų VICE, tačiau teko rašyti ir VICE US. VICE yra nuostabus tuo, kad ten galima pasiekti 15–35 metų amžiaus skaitytojus –žmones, kurių įprastai rašantieji apie architektūrą beveik niekada nepasiekia. Tai labai jauna auditorija, ji labai smalsi. Man vienas iš tikslų yra sudominti juos architektūra.
Klausydama Jūsų tinklalaidės pastebėjau, kad daug dėmesio skiriate socialiniams klausimams. Kodėl Jums tai svarbu?
Manau, kad dažnai į tai nekreipiama pakankamai dėmesio. Ir architektūros, ir apskritai bendrojoje žiniasklaidoje retai kalbama apie socialines problemas – kad ir apie benamius ar apie prieinamos kainos namus. Visur rašoma tik apie naujus, žibančius pastatus. Bandome šias temas įterpti į architektūrinį diskursą.
O kokios yra architektūros kritiko etinės atsakomybės?
Yra daug skirtingų kritikų. Vieni jų mato architektūrą kaip meno formą, jie kalba apie ją kaip apie, Taip, žinoma: ji tikrai siekia kurti ir kelti nekilnojamojo turto vertę, gauti finansinės naudos. Taip, tai skamba labai ciniškai, bet tai yra dalis tiesos. Nemanau, kad galiu duoti konkretų atsakymą. Daug žiniasklaidoje komunikuojamos architektūros yra biurų bokštai, privatūs namai, retkarčiais geras muziejus ar viešoji, kultūrinė erdvė. Bet dauguma jos nėra sukurta žmogui naudoti ir tai jau yra politiška.
Neskaičiau knygos (Richard Sennett „Building and Dwelling – Ethics for the City“ (liet. „Statymas ir gyvenimas – miesto etika“), kurią rekomenduojate šio pokalbių ciklo klausytojams, bet aprašyme, kuris pateiktas pristatant Jūsų paskaitą, rašoma, kad erdvinis dizainas negali būti apolitiškas ar neutralus. Ar sutinkate?
Man atrodo, kalbame apie tą patį aprašymą, kurį aš pats ir rašiau. Taigi, taip, visiškai sutinku!
Jūs ne tik rašote, bet ir kuriate tinklalaidę. Kaip manote, kodėl šiandien jos tokios populiarios? Ir kaip galima kurti tinklalaidę apie architektūrą, kaip perteikti garsu tai, kas taip vizualu?
Tai iššūkis, žinoma. Įvairiose žiniasklaidos priemonėse apie architektūrą dažniausiai kalbama kaip apie vaizdą. Mes norime kalbėti ne apie architektūros vizualinius aspektus, o tam tinklalaidė labai tinka. Klausytojai nėra blaškomi vaizdų. Bet, žinoma, visgi reikia perteikti architektūrą, kaip ji atrodo, koks yra jos potyris per garsą, o tai kartais sunku. Tai įdomus iššūkis, nes gali atrasti įvairiausių palyginimų, pavyzdžiui, bandyti perteikti architektūrą lyginant ją su menais. Garsas yra irgi labai puiki priemonė perteikti vietos patirtį: juk architektūros garsai, akustika nedažnai yra diskusijos apie pastatus centre. Su drauge kaip tik praėjusią savaitę kalbėjome, kad architektai
gali klausyti daug tinklalaidžių, nes dirbdami jie daugiausia spaudo pelytės klavišus – jiems nereikia koncentruotis į tekstus, todėl jie turi daug laiko klausytis tinklalaidžių. Manau, kad jomis galime pasiekti daugiau architektų nei tekstais.
O koks yra architektūros kritikos santykis su socialiniais tinklais Facebook, Snapchat, Twitter?
Man būtų įdomu, kokia galėtų būti architektūros kritika Snapchate. Instagramo istorijos irgi yra šiek tiek panašios: tebūna matomos tik 24 valandas. Man patinka jų greitumas, ypač kai tai –filmuota medžiaga, nes ji nenušlifuota, tai gali padėti perteikti tam tikrą vietos pojūtį. Feisbuko, instagramo, pinteresto turinį dažniausiai kuria architektūros fotografai ar vizualizacijų kūrėjai, tie vaizdai yra nušlifuoti, stilizuoti. Jie nuolatos reprodukuojami ir man jie ne tokie įdomūs, atrodo, kad tai prisideda prie paviršutiniško architektūros supratimo. Žinoma, yra ir išimčių. Dar kitame socialiniame tinkle TikTok viskas tampa pasirodymu, performansu. Ten, kaip ir instagrame, yra vadinamosios istorijos, bet bandoma sukurti ištisą pasirodymą, pridedama muzikos, vizualinių efektų, ten visada yra muzikos, žmonės šoka. Viskas privalo būti juokinga, generuoti emocijas. Tai tampa labai keistu teatru. Tam tikra prasme tai gali būti architektūriška –juk TikTok filmuke erdvė gali būti labai svarbi. Dabar architektūra slapta kuriama gerai atrodyti instagrame, gal po kelerių metų matysime architektūros kritikų tinkle TikTok?
2016 metais Jūs ir Rene Boer perėmėte tarptautinės Roterdamo architektūros bienalės instagramo paskyrą. Ar architektūros fotografija gali būti būdas atskleisti kritinį mąstymą apie architektūrą? Ar įmanoma papasakoti istoriją instagrame? Ką išmokote iš šio eksperimento?
Neabejotinai, architektūros fotografija gali atskleisti tam tikrą požiūrį. Jau vien tai, kas nepatenka ar patenka į kadrą, ar nuotraukoje yra žmonių, ar matomas kontekstas, irgi parodo fotografo laikyseną.
Eksperimentu, kurį darėme, bandėme suvokti, ar įmanoma daryti architektūros kritiką per instagramą. Fokusavomės į tam tikras Roterdamo vietas, bandėme jas perteikti. Nusprendėme, kad taip, tai įmanoma, bet visgi tai negali būti vien tik vaizdas, reikia šiek tiek daugiau patyrinėti, nuotrauką privalo lydėti tekstas. Labai reta, kad nuotrauka galėtų papasakoti visą istoriją.
Pokalbių ciklas, kuriame dalyvaujate, vadinasi „Gražu/negražu“. Koks yra estetikos vaidmuo kalbant apie architektūrą ir jos kritiką?
Stengiuosi beveik nekalbėti apie estetiką, nesvarstyti, ar kažkas yra gražu ar bjauru. Man yra įdomesni socialiniai ir politiniai klausimai per santykį su architektūra. Jei kalbėtume tik apie grožį, visa tai būtų labai paviršutiniška. Kita vertus, žinoma, architektūra turi tam tikros estetinės vertės, ir tai nuostabu. Būtų puiku pritaikyti tai ne tik kokiems 2 procentams kuriamų pastatų. Manau, kad galima sukurti prieinamų ar socialinių būstų, kurie taip pat būtų aukštos architektūrinės vertės.
Bet, mano nuomone, estetika labai įdomu, jei kalbame apie ją per santykį su politika, su tuo, koks įvaizdis yra komunikuojamas. Pavyzdžiui, jei turime UNESCO saugomą miestą, kur viskas yra nublizginta, išbaigta, ką tai reiškia? Kaip tai gali vis tiek būti įvairus, gyvybingas miestas? Yra daug skirtingų būdų kalbėti apie estetiką ir politiką. Neseniai publikavome straipsnį apie kraštutinės dešinės politines partijas Olandijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV bei apie tai, ką jos galvoja apie architektūrą. Čia architektūros estetika įgauna tam tikro politinio krūvio. Kalbant
apie Vilnių, kai kuriems žmonėms dalis sovietinio paveldo gali būti problematiška, jie norėtų jo atsikratyti. Kai kuriems jis primena skausmą. Dar kitiems tai reprezentuoja tam tikrą istorinį sluoksnį, periodą ir taip toliau.
Paskaita, kurią skaitėte MO muziejuje, vadinosi „Architektūra ir tikras pasaulis“. Kodėl vartojate skirtuką „ir“? Ar tuo rodote, kad architektūra ir pasaulis yra atskiri, o gal net priešingi dalykai? Ar architektūra priklauso realiam pasauliui?
Geras klausimas: tai dar viena provokacija. Kartais atrodo, kad architektūra egzistuoja atskirai nuo pasaulio, yra atsijungusi nuo to, kas iš tiesų vyksta visuomenėje, kokie yra skirtingų socialinių grupių poreikiai. Taigi, šia prasme pavadinimas sako, kad architektūra ir pasaulis yra du skirtingi dalykai ir norima juos vėl sujungti.
Žiūrint iš kitos pusės, šis pavadinimas taip pat kalba apie architektūros komunikavimą, tai, kaip ji pasireiškia jungtyje su kitomis su disciplinomis, pavyzdžiui, muzika. Šitaip mes pasiekiame ir naujų auditorijų. Jei parašome apie architektūrą ir kokį nors muzikantą, apie tai, kaip jis mato architektūrą, tai tie, kas domisi atlikėju, perskaitys mūsų straipsnį kaip straipsnį apie muzikantą, tačiau drauge ir praplės akiratį naujomis įžvalgomis, pamatys kritiškesnį požiūrį į mąstymą apie architektūrą. Tą bandome daryti ir per kompiuterinius žaidimus. M. Lukošiūno nuotr.
