architektūra Mirusi ir atgimusi architektūros kritika

Mirusi ir atgimusi

architektūros kritika

Elena PALECKYTĖ Londone gyvenanti architektūros kritikė Catherine Slessor buvo pirmoji Architect’s Journal redaktorė moteris. Už nuopelnus architektūros kritikai ir žurnalistikai jai buvo suteiktas Britanijos imperijos ordinas. Į Vilnių C. Slessor pakvietė Architektūros fondo organizuotas paskaitų apie architektūros kritiką ciklas „Gražu/negražu“, kurį kuravo Dalia Čiupailaitė, Martynas Germanavičius ir Matas Šiupšinskas. Prieš paskaitą pavadinimu „Keista architektūros kritikos mirtis“ kritikė pasakojo, kaip keičiasi šiandienos architektūros žurnalistikos ir kritikos laukas.

78 2020 vasaris78 2019 lapkritis Baigėte architektūros studijas, po jų kelerius metus dirbote architektūros studijoje kaip asistentė, vėliau įsidarbinote Architect’s Journal žurnaliste ir kritike. Koks yra santykis tarp šių profesijų? Ar galima būti architektūros kritiku neturint daug realios projektavimo patirties?

Architektūros studijos trunka ilgai: studijavau penkerius metus, vėliau maždaug trejus dirbau studijoje, turėjau gana žemą poziciją. Baigus mokslus visada atrodo, kad esi ypatingas, kad tave kviesis didelės ir svarbios kompanijos, gausi įdomų darbą, tačiau realybė yra visiškai kitokia. Mano laikais mes viską darydavome rankomis, reikėdavo braižyti ir plytas sienoje. Toks iš tiesų ir buvo mano darbas. Tai buvo smulkios kasdienės užduotys, visai kitokios nei studijų metu, kai pats projektuoji didžiulius operos teatrus.

Man visada buvo įdomu rašyti anglų kalba, mokydamasi prisidėjau prie studentų žurnalo, ėjusio keturis kartus per metus. Taip ir susidomėjau rašymu apie architektūrą. Kreipiausi dėl darbo Architect’s Journal, jiems yra svarbūs žmonės, turintys architekto išsilavinimą, nes tai sudaro patikimumo įspūdį, tam tikrą teisę kalbėti apie architektūrą. Maniau, kad darysiu tai kelerius metus, o vėliau sugrįšiu prie praktikos, kad tai bus tiesiog įdomi patirtis. Tačiau įsisukau ir pasilikau, man patiko, sekėsi. Pastatai yra labai ilgalaikis įsipareigojimas: juos suprojektuoti, pastatyti užtrunka kelerius, kartais net 10 ar 20 metų, o kassavaitinio žurnalo ritmas yra daug greitesnis. Baigęs vieną straipsnį ir karto keliauji prie kažko visai kito, prie naujų iššūkių. Esi tam tikrame geros, publikacijos vertos architektūros pasaulyje. Jei tendencijas, naujus požiūrius kuria 10 proc. procentų architektų, tai žurnalistai ir kalbasi su tais 10 procentų. Tai įkvėpė ir viliojo. Be to, po kiek laiko jau ir nebegalėjau imti ir sugrįžti prie architektūros praktikos, nes ji labai pajudėjo į priekį, visi pradėjo dirbti kompiuteriais, o aš tokių įgūdžių neturėjau. Taip, mano, kaip architektės, patirtis labai nedidelė, tačiau aš moku architektūrinę kalbą. Anksčiau, kai dar buvau nežinoma, per interviu pašnekovai negalvodavo, kad ir aš turiu architektūrinį išsilavinimą, iš dalies dėl to, kad tais laikais nebuvo taip įprasta, kad moteris galėtų būti architektė. Kai tik paminėdavau, kad studijavau architektūrą, žmonės tarsi pasikeisdavo, tai man atverdavo daug durų.

1998 metais parašytame Martino Pawley straipsnyje „Keista architektūros kritikos mirtis“ yra eilutė, teigianti, kad architektūros kritika tiek pat naudinga, kiek botagas norint priversti automobilį važiuoti greičiau. Koks architektūros kritikos vaidmuo šiandienos pasaulyje ir kodėl mums jos reikia?

Manau, kad architektūros kritika vis dar reikalinga. Reikia, kad kas nors perskrostų visą architektūrą supančius viešuosius ryšius. Šiuo metu architektai labai laisvai reklamuojasi, pasitiki savimi labiau nei prieš 20 metų. Be to, dabar visi trimituoja savo nuomonę socialiniuose tinkluose, ja M. Lukošiūno nuotr.

lengviau pasidalyti, išreikšti. Taigi, yra erdvės, kurią galėtų užimti architektūros kritikai – žmonės, pažįstantys šią sritį, galintys paklausti architektų ir nepatogių klausimų, galintys kontekstualizuoti architektūrą, paaiškinti socialinius, politinius, ekonominius veiksnius. Mano nuomone, tai vis dar vertingas procesas, galintis padėti geriau suprasti, kas ir kodėl vyksta.

Paskaita, kurią skaitėte, irgi vadinasi „Keista architektūros kritikos mirtis“. Kas ją žudo ar gal net jau nužudė?

Manau, kad tam tikra prasme ji ir mirė, ir atgimė vienu metu. Tradicinė jos forma, kai tik specialistai, dažniausiai pagyvenę baltieji vyrai, rašydavo į straipsnius į žurnalus, jau mirė. Dabar kritika yra paslankesnė, ji turi reaguoti į socialines medijas, dabar įvairūs žmonės gali reikšti savo nuomonę, girdimi skirtingi balsai. Kritika reaguoja į besikeičiančius laikus. M. Pawley mirė 2007-aisiais, būtent prieš įsigalint socialinėms medijoms. Prieš 12 metų niekas nebūtų pagalvojęs, kad JAV prezidentas valdys šalį tviterio žinutėmis, o dabar socialinės medijos žmonių sąmonėje labai įsigalėjusios. Galbūt M. Pawley patiktų turėti tviterio paskyrą ir dalytis ten savo įžvalgomis. Kritika išlieka, tiesiog dabar ji kitokia, jos tradicinis modelis pasikeitė.

Šiek tiek užsiminėte apie socialinių medijų įtaką architektūros kritikai. Kita kritikė Alexandra Lange yra pasakiusi, kad architektai turėtų pradėti žiūrėti į socialines medijas kaip į pirmąjį istorijos juodraštį. Kokia Jūsų nuomonė? Gal galėtumėte išplėsti, kaip šie tinklai veikia architektūros kritikos lauką?

Manau, ji teisi. Architektai nebegali izoliuotis, it stručiai slėpti galvų smėlyje kaip anksčiau. Kaip profesija, nebegalime tiesiog projektuoti pastatų, reikia įsitraukti, domėtis, kas vyksta aplinkui, įsitraukti į bendruomeninę veiklą. Reikia žinoti, kas vyksta aplinkui, kitaip vyks dalykai, kurių nebegebėsime kontroliuoti, tai gali skaudžiai atsigręžti.

M. Pawley kartais pasirašydavo pseudonimais, pavyzdžiui, Rupert Spade ar Bert Trench. Kita vertus, jis teikdavo pirmenybę rašymui tikruoju savo vardu. Kokia Jūsų nuomonė apie pasirašymą slapyvardžiu?

Kai dirbau Architectural Review, turėjome nerašytą taisyklę, kad prieš aprašant pastatą yra būtina nuvykti ir pamatyti jį savo akimis, negalima komentuoti objekto tik iš nuotraukų. Tačiau kartais nukeliauti nebūdavo galimybių, ypač, jei pastatas stovėdavo, pavyzdžiui, Japonijoje ar kad ir Lietuvoje. Taigi, kartais, jei architektas atsiųsdavo pastato planus ir nuotraukas, galėdavai susidaryti įspūdį ir pakomentuoti, nors realybėje ir nebuvai pastato matęs. Taigi, pasirašydavome slapyvardžiais tam, kad, jei suklystume ir pastatai visgi atrodytų visai ne taip, kaip manėme, arba jei kas nors žinotų, kad visai nebuvome Japonijoje, niekas negalėtų labai ant mūsų supykti. Tokia buvo mūsų taktika.

Bet galima kalbėti ir apie senesnius laikus, dar trečiajame, ketvirtajame dešimtmetyje Architect’s Journal redaktorius JM Richarsas rašydavo apie pastatus savo vardu, bet, norėdamas pakurstyti diskusiją, jis slapyvardžiu parašydavo prieštaraujantį laišką redakcijai. Kad atrodytų, jog vyksta diskusija, nors jos iš tiesų ir nebuvo.

Bet pati šiandien tikriausiai nepasirašytumėte slapyvardžiu?

būna daug triukšmo, jis būna tarsi modelis ant podiumo, atrodo nuostabiai, visi ploja. Bet po 5, 10 metų pastatas gali atrodyti visai kitaip, jo funkcija gali būti pakitusi, jis gali būti pasenęs, net nugriautas. Pastatai kaip žmonės, juk kas kažkiek laiko vis pasidomime draugais, kaip jiems sekasi. Iš tokių sugrįžimų galima pasimokyti, kad nedarytume tos pačios klaidos antrą kartą, sužinoti, kas veikia ir kas ne. Regis, vengiama iš naujo aplankyti objektus, nes atrodo, kad kas padaryta, tas padaryta, reikia judėti toliau. Visgi, manau, galima tuo sudominti žmones, tai kuria daug nuoširdesnes diskusijas apie architektūrą.

Daugumoje Jūsų apibūdinimų yra pabrėžiama, kad esate pirmoji moteris vyriausioji The Architectural Review redaktorė, pokalbio pradžioje minėjote, kad kartais pašnekovai nemanydavo, kad turite architektūrinį išsilavinimą. Kaip manote, ar Jums reikėjo dirbti daugiau, kad pasiektumėte pripažinimą nei kolegoms vyrams?

Ne, manau, šiandien yra labai lengva demaskuoti rašančius netikru vardu, tereikia vardą ir pavardę suvesti į Google . Prieš 20 metų to nebūtų buvę. Be to, toks slapstymasis yra bailus. Jei jau ketini kažką parašyti, reikia tai prisiimti.

Esate teigusi, kad apie pastatus reikia rašyti tik praėjus keleriems metams po jų pastatymo, kai jie jau yra naudojami, kad matytųsi, koks yra jų poveikis ar kaip žmonės juose iš tiesų jaučiasi. Bet neretai domimasi būtent naujais dalykais. Kaip kritikas gali aktualizuoti senesnius pastatus?

Mąsčiau apie idėją dar kartą aplankyti pastatus, kuriuos aprašiau, bandyti suvesti juos į bendrą perspektyvą. Užbaigus naują pastatą, Trumpas atsakymas yra taip. Tačiau tuo metu tai buvo įprasta, nenoriu kažkaip savęs iškelti. Rašiau žurnale, kol jam vadovavo trys skirtingi vyrai redaktoriai, manau, gavau tą darbą tik todėl, kad nuolat sukausi aplinkui.

Taip, architektūros srityje labai dominuoja vyrai, situacija palengva gerėja, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje pusė architektūros studentų yra merginos, taip pat vis daugiau kampanijų yra už lyčių, rasių balansą. Praktikoje kartais gana sudėtinga, nes tai labai daug reikalaujanti karjera, o moterys dažnai rūpinasi vaikais, trumpam joms išėjus sunku grįžti atgal. Bet laikai keičiasi, padėtis taisosi, žinoma, vis dar reikia daug nuveikti.

O kaip dėl rasinės lygybės architektūroje? Kokia situacija Jungtinėje Karalystėje?

Kova su lyčių nelygybe jau vyksta, tačiau rasinės nelygybės klausimu yra kiek kitokia situacija. Prieš dvejus metus dalyvavau programoje, kuri skatino jaunus juodaodžius ateiti į architektūros kritikos lauką, nes ji baltųjų sritis. Tai buvo kursai, dirbtuvės, paskaitos. Projekte dalyvavo 12 dalyvių, manau, jie tikrai atrado ryšį vienas su kitu, vienas kitą palaiko. Tai jiems buvo labai naudinga patirtis, dabar jie pasitiki savimi. Kai kurie jų architektai, kai kurie iš kitų specialybių, Tai buvo vienas iš bandymų pakeisti požiūrį, kas apskritai gali kalbėti apie architektūrą. Manau, šis projektas buvo labai teigiamas, tačiau visgi šioje srityje laukia dar labai ilgas kelias.

Ar architektūros kritikos tradicijos Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje ar apskritai Europoje skiriasi?

Manau, kad JAV žurnalų, pavyzdžiui, Architectural Record, prieiga yra daug atsargesnė. Gal tai susiję su tuo, kad ten žmonės, jei jaučiasi įžeisti, linkę labai greitai ir dažnai vienas kitą paduoti į teismus. Manau, tai atsispindi ir JAV architektūros tradicijoje, viskas kruopščiai atlikta, bet tai visgi šiek tiek kelia nerimą. Mano manymu, Architectural Record nesuveda architektūros su

politine, socialine dimensijomis, ten architektūra matoma kaip atskira, izoliuota sritis. Čia gali praversti socialinės medijos – kritikai pasidalija aštresne nuomone tviteryje.

Kokios yra architektūros kritikų etinės atsakomybės?

Gyvename ganėtinai nedideliame architektūros rate. Kritikas turėtų jausti atsakomybę ir nebūti pernelyg susijęs su jokia architektūros studija, išlaikyti atstumą ir objektyvumą. Labai lengva susipažinti su architektais, bendrauti, tačiau tai gali šiek tiek pakreipti nuomonę į vieną ar į kitą pusę rašant apie pastatus. Reikia būti nepriklausomam. Matydamas socialinių ar tvarumo klausimų svarbą, kritikas turėtų apie tai kalbėti. Yra tam tikras moralinės normos, į kurias reikėtų atsižvelgti.

1999 metais Jūs su kolegomis įkūrėte jauniesiems kūrėjams skirtą The Architectural Review Emerging Architecture Award, tai buvo atsakas į apdovanojimus, teikiamus architektams už viso gyvenimo darbus. Kaip manote, ar tai kaip nors pakeitė architektūros lauką?

Manau, pakeitė. Tai buvo pirmas toks apdovanojimas, prieš tai nebuvo nieko jauniesiems architektams, to meto apdovanojimų laukas buvo orientuotas tik į vyresnio amžiaus kūrėjus, jie buvo įvertinami už viso gyvenimo nuopelnus. Jauniesiems architektams mūsų sukurtas apdovanojimas tapo platforma būti pamatytiems, interneto tuo metu nelabai buvo. Tai davė jiems galingą postūmį pirmyn, padėjo gauti darbų, tapti žinomesniems. Kadangi patekusieji į trumpąjį apdovanojimų sąrašą kviečiami į renginį Londone, jo metu dalyviai susipažįsta vieni su kitais, tai leidžia jiems dalytis patirtimis, kuria bendruomenės jausmą. Dabar tokių apdovanojimų vis daugėja, manau, žmonės pamatė to vertę.

Ar dabar lengviau tapti žinomam?

Manau, šiandien architektams yra lengviau tapti žinomiems. Socialinės medijos suteikia tam platformą ir nemanau, kad tai yra blogai. Kita vertus, vis tiek svarbiausia yra darbų kokybė: jei darbai nėra geri, tai galima publikuoti nuotraukas instagrame visą gyvenimą ir vis tiek niekas neatkreips dėmesio. Be to, apskritai architektūros profesija

vis tiek labai sudėtinga. Mokslai užtrunka daug laiko, o jaunajam kūrėjui sunku susirasti darbų, nes niekas nepasitiki. Tai reikalauja daug pastangų.

Architektūros pokalbių ciklui Jūsų prašė parekomenduoti knygą, Jūs pasirinkote M. Pawley knygą tuo pačiu pavadinimu kaip ir prieš tai minėtas straipsnis „Keista architektūros kritikos mirtis“. O gal galėtumėte parekomenduoti ir kitų architektūros kritikų, kurių tekstus, Jūsų manymu, būtų verta paskaityti?

Manau, Rowenas Moore‘as, kuris dirba laikraštyje Observer, galėtų būti įdomus. Jis šiek tiek vyresnis už mane, tad atstovauja kiek ankstesnei tradicijai, yra labai pastabus ir įžvalgus autorius, turi didžiulę patirtį. Jis parašė knygą Slow Burn City: London in the Twenty-First Century, ji apie jėgas, kurios formuoja miestą, apie architektūrą. Ji turėtų būti įdomi ne tik architektams. Michaelis Sorkinas iš JAV taip pat labai įžvalgus ir pastabus. Jis yra ir praktikuojantis architektas.

Iš jaunesnių kritikų įdomi amerikietė Kate Wagner, jos tviterio paskyra ir tinklalapis vadinasi McMansionHell. Ji rengia kiek aštresnę analizę. Olly Wainwrightas irgi yra iš jaunesniosios kartos, jis rašo the Guardian. Anksčiau kritikai per kelias savaites aptardavo po vieną pastatą, o O. Wainwrightas rašo į interneto portalą bene kasdien. Manau, tai atspindi, kaip šiandien keičiasi kritika.

80 2020 vasaris M. Lukošiūno nuotr.

Sumanus vėsinimas. Jokių šalto oro gūsių.

Daugiau informacijos www.samsung.com/climate

Wind-Free TM vėsinimas

Unikali technologija „Samsung Wind-Free TM “ per tūkstančius mikroskylučių tolygiai, lėtu oro srautu vėsina patalpą ir sukuria tobulą mikroklimatą.

Išmanus valdymas

Dirbtinio intelekto komfortas

Valdykite savo oro kondicionierių „Wind-Free TM “ nuotoliniu būdu per aplikaciją „Samsung SmartThings“. Tai leis įjungti, išjungti, keisti funkcijas ir nustatyti tvarkaraščius, kad ir kur būtumėte. Dirbtinio intelekto funkcija leis valdyti mikroklimatą. Ji automatiškai įvertins kambario sąlygas ir oro kondicionieriaus veiklą. „Wind-Free TM “ įrenginys automatiškai pakeis funkciją, leisiančią pasiekti optimalų mikroklimatą.