architektūra
Mirusi ir atgimusi architektūros kritika Londone gyvenanti architektūros kritikė Catherine Slessor buvo pirmoji Architect’s Journal Elena PALECKYTĖ
redaktorė moteris. Už nuopelnus architektūros kritikai ir žurnalistikai jai buvo suteiktas Britanijos imperijos ordinas. Į Vilnių C. Slessor pakvietė Architektūros fondo organizuotas paskaitų apie architektūros kritiką ciklas „Gražu/negražu“, kurį kuravo Dalia Čiupailaitė, Martynas Germanavičius ir Matas Šiupšinskas. Prieš paskaitą pavadinimu „Keista architektūros kritikos mirtis“ kritikė pasakojo, kaip keičiasi šiandienos architektūros žurnalistikos ir kritikos laukas.
Architektūros studijos trunka ilgai: studijavau penkerius metus, vėliau maždaug trejus dirbau studijoje, turėjau gana žemą poziciją. Baigus mokslus visada atrodo, kad esi ypatingas, kad tave kviesis didelės ir svarbios kompanijos, gausi įdomų darbą, tačiau realybė yra visiškai kitokia. Mano laikais mes viską darydavome rankomis, reikėdavo braižyti ir plytas sienoje. Toks iš tiesų ir buvo mano darbas. Tai buvo smulkios kasdienės užduotys, visai kitokios nei studijų metu, kai pats projektuoji didžiulius operos teatrus. Man visada buvo įdomu rašyti anglų kalba, mokydamasi prisidėjau prie studentų žurnalo, ėjusio keturis kartus per metus. Taip ir susidomėjau rašymu apie architektūrą. Kreipiausi dėl darbo Architect’s Journal, jiems yra svarbūs žmonės, turintys architekto išsilavinimą, nes tai sudaro patikimumo įspūdį, tam tikrą teisę kalbėti apie architektūrą. Maniau, kad darysiu tai kelerius metus, o vėliau sugrįšiu prie praktikos, kad tai bus tiesiog įdomi patirtis. Tačiau įsisukau ir pasilikau, man patiko, sekėsi. Pastatai yra labai ilgalaikis įsipareigojimas: juos suprojektuoti, pastatyti užtrunka kelerius, kartais net 10 ar 20 metų, o kassavaitinio žurnalo ritmas yra daug greitesnis. Baigęs vieną
78 2019 2020 lapkritis vasaris
straipsnį ir karto keliauji prie kažko visai kito, prie naujų iššūkių. Esi tam tikrame geros, publikacijos vertos architektūros pasaulyje. Jei tendencijas, naujus požiūrius kuria 10 proc. procentų architektų, tai žurnalistai ir kalbasi su tais 10 procentų. Tai įkvėpė ir viliojo. Be to, po kiek laiko jau ir nebegalėjau imti ir sugrįžti prie architektūros praktikos, nes ji labai pajudėjo į priekį, visi pradėjo dirbti kompiuteriais, o aš tokių įgūdžių neturėjau. Taip, mano, kaip architektės, patirtis labai nedidelė, tačiau aš moku architektūrinę kalbą. Anksčiau, kai dar buvau nežinoma, per interviu pašnekovai negalvodavo, kad ir aš turiu architektūrinį išsilavinimą, iš dalies dėl to, kad tais laikais nebuvo taip įprasta, kad moteris galėtų būti architektė. Kai tik paminėdavau, kad studijavau architektūrą, žmonės tarsi pasikeisdavo, tai man atverdavo daug durų. 1998 metais parašytame Martino Pawley straipsnyje „Keista architektūros kritikos mirtis“ yra eilutė, teigianti, kad architektūros kritika tiek pat naudinga, kiek botagas norint priversti automobilį važiuoti greičiau. Koks architektūros kritikos vaidmuo šiandienos pasaulyje ir kodėl mums jos reikia? Manau, kad architektūros kritika vis dar reikalinga. Reikia, kad kas nors perskrostų visą architektūrą supančius viešuosius ryšius. Šiuo metu architektai labai laisvai reklamuojasi, pasitiki savimi labiau nei prieš 20 metų. Be to, dabar visi trimituoja savo nuomonę socialiniuose tinkluose, ja
M. Lukošiūno nuotr.
Baigėte architektūros studijas, po jų kelerius metus dirbote architektūros studijoje kaip asistentė, vėliau įsidarbinote Architect’s Journal žurnaliste ir kritike. Koks yra santykis tarp šių profesijų? Ar galima būti architektūros kritiku neturint daug realios projektavimo patirties?
