SA/100

Architektų žiedą atsiėmęs A.Mačiulis:

architektų darbą labai įtakoja verslo interesai Aurelijos Šlapikaitės-Jurkonės nuotr.

Prof. Algimantas Mačiulis

Jokūbas BALTRUKONIS

Šiemet 90-mečio jubiliejų atšventęs architektas ir dailininkas prof. Algimantas Mačiulis sulaukė garbingo kolegų pripažinimo. Lietuvos architektų rūmų narių visuotiniame susirinkime jam buvo įteiktas Architektų žiedas – už nuopelnus, meilę ir atsidavimą architektūrai. Žymų įspaudą šalies architektūroje palikęs ir moderniosios architektūros raidą nuo pokario iki šių laikų stebėjęs A. Mačiulis yra sunerimęs dėl dabartinės architektūros situacijos šalyje ir jos dabartinę raidą jis vadina eklektiška.

„Kas lemia mūsų aplinką? Gamta ir urbanistinė struktūra, kuri yra žmogaus sukurta aplinkos dalis. Iš gamtos ir architektūros darnos susidaro tikras krašto vaizdas. Labai svarbu, kaip valdoma valstybė, kokios yra galios funkcijoms įvykdyti, tačiau dabar mes neturime politikos architektūros klausimais. Po karo ir tarpukariu šiuos klausimus tvarkė dvi institucijos – Statybos ir architektūros reikalų komitetas ir Gamtos apsaugos komitetas, kurie derino tarpusavio veiksmus.

Dabar mūsų valstybė neteko prioriteto labai svarbiai architektūros sričiai. Turime tik Aplinkos ministeriją, kuri daugiau užsiima aplinkosauga. Joje neliko net ir departamento, kuris užsiimtų teritorijų planavimu architektūros klausimais. Trūksta platesnio architektūros supratimo valstybiniu lygmeniu. Šalies vadovai menkai domisi architektūros klausimais. Tai yra labai liūdnas dalykas. Man atrodo, kad šalies vaizdą lemia, koks yra architektūros meninis lygis.

Pavyzdžiui, pažvelkime, kuo ypatingas Kaunas. Kaip Laikinojoje sostinėje buvo sukurta vientisa moderni architektūra, pakeitusi skurdų vaizdą. Tuomet architektų autoritetas buvo labai aukštas: prezidentas, vyriausybės nariai dalyvaudavo pastatų atidarymo šventėse. Labai skiriasi dalykai, kaip dabar vyksta procesai. Kelia nerimą, kad tuos klausimus pradeda spręsti būtent žmonės, kurie teikia prioritetus verslui ir lengvai dalina žemės sklypus, vadovaudamiesi visai kitais kriterijais. Manau, kad reikalinga nemaža reforma, kad šie klausimai būtų subalansuoti“, – teigia A. Mačiulis.

Pašnekovas prisimena 1956–1960 m. laikotarpį, kai buvo paskirtas vyriausiuoju Druskininkų architektu. Būdamas jaunas architektas, jis susidūrė su to meto

1982 m. LTSR Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmai (Žirmūnų g. 1E, Vilnius)

miesto valdininkų pasipriešinimu, kurie, anot A. Mačiulio, buvo pripratę patys diktuoti architektūros ir urbanistikos klausimus. „Stojau ginti miesto planą ir fiksuoti pažeidimus, tai vykdomojo komiteto pirmininkas atėjo ir pasakė – mes negalėsime su tavimi dirbti. Tačiau Statybos ir architektūros komiteto pirmininkas man pasakė: dirbk toliau, nepalik savo pareigų ir vykdyk tai, kas tau priklauso.“

Kalbėdamas apie ano meto architektų veiklą, A. Mačiulis akcentuoja vieną esminį skirtumą – tuomet nebuvo privačios žemės nuosavybės, kas, anot pašnekovo, architektams suteikė daugiau savarankiškumo. „Dabar žemės nuosavybė ir savininkas įgauna kitą prasmę. Anksčiau architektams buvo lengviau užsiimti kūryba, nes nevaržė žemės savininkas – valstybė. Funkcijos buvo patikėtos architektams ir dėl to buvo lengviau, jie buvo labiau savarankiški. Dabar architektų darbui labai įtaką daro verslo interesai.

Atkūrus nepriklausomybę, atsirado svarbus žaidėjas – investuotojas. Su laiku jų interesai tapo susiję su miestų administracijomis ir jie pradėjo nesiskaityti su būtinais architektūros principais. Ėmė atsirasti klaidų, darna tarp gamtos ir architektūros pradėjo irti.

Dar kaip vieną iš skirtumų būtų galima paminėti architektūrinių konkursų praktiką. Sovietmečiu ji nebuvo plačiai išvystyta. Konkursai būdavo rengiami tik pagrindiniams visuomeniniams pastatams“, – teigia A. Mačiulis.

Vienu žinomiausių A. Mačiulio suprojektuotu pastatu laikomas buvęs alaus restorano baras „Tauro ragas“, kuris šiuo metu Vilniuje stovi apleistas. Tačiau architektas stebisi, kodėl būtent šis jo projektas yra prisimenamas dažniausiai. „Nors jis man ir mielas, bet asmeniškai jo nelaikau pačiu svarbiausiu savo kūriniu. „Tauro ragas“ buvo labai populiarus, kai kas kalba, kad jo išorėje buvo išlaikytas brutualizmo stilius. Visgi, Žirmūnuose stovi Kultūros, pramogų ir sporto kultūros centras, kuris bemaž dešimt kartų didesnis už „Tauro ragą“. Radviliškio rajone esu suprojektavęs administracinį centrą, plaukimo baseiną, mokyklą. Vilniuje dar yra keli mano projektuoti gyvenamieji namai“, – tvirtina A. Mačiulis.

Baigęs architekto karjerą, jis perėjo į pedagoginį darbą Vilniaus dailės akademijoje, tačiau visuomet stengėsi neatsisakyti ir kūrybinio darbo, kad neprarastų architekto ir dailininko įgūdžių. A. Mačiulis džiaugėsi jam skirtu Architektų žiedu ir atviravo, kad šis apdovanojimas jį itin pamalonino. „Man buvo labai džiugu, kad Architektų rūmai įteikė Architektų žiedą, nors ir esu solidaus amžiaus. Ypač malonu, nes jį įteikė ne kokia nors valstybinė institucija, o mano kolegos nusprendė už mano kuklius nuopelnus jį įteikti. Tikiuosi, kad kitais metais atsiras ir daugiau architektūrai pasiaukojusių žmonių, kurie gaus šį apdovanojimą“, – teigė A. Mačiulis.

Pokalbio pabaigoje architektas atskleidė, jog pažvelgęs į savo bibliografiją, mato, kad beveik pusė jo straipsnių architektūros ir urbanistikos temomis buvo publikuoti senuose „Statybos ir architektūros“ numeriuose. Jis perdavė linkėjimų šimtmečio istoriją kitąmet minėsiančiam leidiniui. „Tai buvo man labai svarbus žurnalas, bet pastaruoju metu jį seku mažiau. Anksčiau tai buvo galimybė spausdinti aktualijas ir kelti mokslines problematikas. Linkėčiau šiam leidiniui susigrąžinti populiarumą, kuris buvo anksčiau – sovietmečiu. Šis leidinys turi didelį indėlį į mūsų šalies architektūros raidą“, – sakė A. Mačiulis.