išmanioji erdvė

Yra tiek daug veiksnių, darančių įtaką miestų plėtrai, medžiagiškumui, urbanistiniam audiniui: tai nuolat tobulėjančios technologijos, šių dešimtmečių klimato kaitos krizė, politiniai veiksniai, pastarųjų metų pandemija. Visa tai lemia, kokioje aplinkoje gyvename ir kokią kuriame.

Ar, pažvelgę į pramonės tendencijas ir pasitelkę vaizduotę, galėtume pasakyti, kaip atrodys miestai po dešimčių ar šimtų metų?

Ar tai bus labiau nepaliesta ir minimalistinė, ar kompleksiškesnė ateitis? O galbūt matysime grįžimą į organiškesnę, instinktyvesnę ir natūralesnę aplinką, tačiau kuriamą technologijų?

Verskite ir skaitykite ↓

Pramoninė ar organiška ateitis:

ar įmanoma sukurti ekologiškus miestus, kuriuos formuotų technologijos?

© ICD/ITKE Štutgarto universitetas Tyrinėjant urbanistines praeities vizijas, numatančias ateitį, įprasta rasti perdėtų ir net juokingų prognozių. Kalbant apie architektūros, taigi ir mūsų miestų, kryptį, aiškiai numatyti ateities raidą nelengva. Ar, pažvelgę į pramonės tendencijas ir pasitelkę visą savo vaizduotę, galėtume pasakyti, kokie miestai bus po dešimčių ar šimtų metų? Jų medžiagiškumas, urbanistinis audinys, vystymosi ir plėtros būdai? Ar tai bus labiau nepaliesta ir minimalistinė, ar organiškesnė ir kompleksiškesnė ateitis? Kaip naujos technologijos ir statybinės medžiagos paveiks ateities miestų formą, estetiką ir klestėjimą?

Agnė TAMAŠAUSKAITĖ

Norėdami rasti užuominų apie mūsų laukiančią architektūros ateitį, galime atkreipti dėmesį į du esminius klausimus: medžiagas, iš kurių bus sudaryta architektūra, ir būdus, kaip jos bus panaudotos. Knygos „Architektūros ateitis nuo 1889 m.“ (angl. The Future of Architecture, Since 1889) autoriaus Jeano-Louiso Coheno teigimu, „kartais architektūra imasi resursų, nepriklausančių jos disciplinai, perimdama idėjas iš biologinių organizmų, mašinų ar kalbos; kitais atvejais ji atsižvelgia į savas tradicijas ir semiasi įkvėpimo iš jų“. Geriausiu atveju architektūra geba rasti pusiausvyrą tarp inovatyvių paieškų ir istorinio tęstinumo.

Naujos ar perdirbtos medžiagos?

Analizuojant pastatų tektoniką, įžvelgiami du, nebūtinai priešingi, keliai: itin technologiškai pažangių medžiagų gamyba ir grįžimas prie natūralių, vietinių medžiagų, įtraukiant inovatyvias darbo metodikas, turinčias įtakos ir jų tradicinei išvaizdai. Nuolat vykdomi naujų technologijų ir gaminių tyrimai, kuriais siekiama pagerinti komponentų efektyvumą, didinti elementų funkcionalumą ar tiesiog sukurti didesnio našumo struktūras. Pavyzdžiui, laboratorinių eksperimentų sektoriuje daugelis mano, kad grafenas yra ateities medžiaga, nes jis yra apie 200 kartų stipresnis už plieną, bet 6 kartus lengvesnis ir turi keletą kitų daug žadančių savybių. Aerogelis (angl. Aerogel) yra dar viena naujoviška, mokslininkų atrasta medžiaga, daugiausia sudaryta iš dujų, pasižyminti puikiomis šilumos ir garso izoliacinėmis savybėmis. Akivaizdu, kad stiklo, plieno pramonė taip pat nuolat siekia gerinti savo gaminių technines charakteristikas. Tai medžiagos, kurių savybės leidžia sukurti daug plonesnius elementus, didesnius tarpatramius ir skirtingą skaidrumo lygį.

Be to, vyraujančios tendencijos leidžia spėti, kad iš perdirbtų atliekų ar kitų pramonės šakų šalutinių produktų sukurtos medžiagos bus visur ir pašalins didelę priklausomybės nuo vis senkančių gamtos išteklių dalį. Gavybos iš urbanistinių atliekų (angl. Urban mining) koncepcija turėtų įgauti pagreitį, ypač senesniuose ir tankesniuose miestuose, o pakartotinis medžiagų naudojimas turėtų tapti labiau taisykle nei išimtimi. Taip pat galima teigti, kad pamatysime autonomiškai atsinaujinančių medžiagų, gaminių, galinčių savarankiškai generuoti energiją pastatui (per saulę, vėją ar kitais būdais), ar fasadų, kurie gali prisitaikyti prie klimato, valyti miesto orą, ir daugybę kitų išmanių elementų.

Tuo pat metu natūralioms medžiagoms turėtų būti suteikta daugiau dėmesio, kadangi susirūpinimas tvarumu, produktų kilme ir neatsinaujinančių gamtos išteklių prieinamumu kasdien vis stiprėja. Taip pat yra galimybė statybų sektoriuje naudoti tokias medžiagas kaip jūrų dumbliai, kanapės, bambukas ir mediena, kurios ne tik įperkamos, bet ir atsinaujinančios.

„Elytra Filament“ paviljonas atspindintis modernų požiūrį į dizainą ir inžineriją. Architektūrinis dizainas vystomas iš konstrukcijų inžinerijos, aplinkos inžinerijos ir gamybos inžinerijos sinergijos, taip kuriamas unikalios erdvinės ir estetinės savybės.

© ICD/ITKE Štutgarto universitetas

Koja kojon su gamta

Dauguma mokslinės fantastikos fi lmų dažniausiai apsiriboja nerimą keliančiais to meto klausimais, kartais paneigiamais tik po kelių dešimtmečių, todėl gali būti, kad dabartinė mūsų vizija vis dar pernelyg glaudžiai susijusi su išankstinėmis nuostatomis apie statybines medžiagas ir pačią statybų pramonę. Nuolat tobulėjančios technologijos ir išradimai neišvengiamai pakeis mūsų aplinką, taigi ir suvokimą bei santykius su jomis. JAV gyvenanti Izraelio architektė ir profesorė Neri Oxman pateikia įdomų požiūrį į šią problemą. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad architektai yra mokomi galvoti apie pastatus kaip apie dalių ir komponentų rinkinį. Gamtoje tai veikia visai kitaip. Pavyzdžiui, augalai yra sudaryti ne iš skirtingų dalių, o iš tų pačių medžiagų, kurios keičia savo sudėtį ir nuolat atlieka tam tikras funkcijas. Mokslininkės koordinuojama grupė „Mediated Matter“ daugiausia dėmesio skiria dizainui, įkvėptam gamtos. Jos tyrimai apima kompiuterinio projektavimo, skaitmeninės gamybos, medžiagų mokslo ir sintetinės biologijos sankirtą, taip pat šių žinių taikymą projektuojant įvairiais masteliais nuo mikro iki makro. Kitaip tariant, mokslininkė dirba su gamta ir iš jos mokosi. Ar mūsų kasdienės architektūros ir miestų, kuriuose gyvename, ateitis bus grįžimas prie gamtos formų ir procesų?

Architektei antrina ir Rachel Armstrong, sintetinių medžiagų biologė ir eksperimentinės architektūros profesorė Niukaslo universitete Jungtinėje Karalystėje. Ji įsitikinusi, kad dabartiniai mūsų namai ir miestai yra labai pasenę: „Visi mūsų dabartiniai pastatai turi kažką bendro: jie pastatyti naudojant Viktorijos laikų technologijas. Tradiciniai projektavimo, gamybos ir statybos procesai reikalauja didžiulio energijos ir išteklių kiekio, tačiau atsirandantys pastatai nieko negrąžina. Kad mūsų ateitis būtų tvari, mums reikia dinamiškų struktūrų, kurios duoda tiek, kiek paima. Turime kurti kartu su gamta, o ne prieš ją.“

Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto mokslininkė Indrė GražulevičiūtėVileniškė dalijasi mintimis, kad, analizuojant technologijų ir gamtos santykį bei sąveiką miestuose ir prognozuojant ateities miestų raidos scenarijus, vertėtų išskirti keletą laiko „horizonto linijų“: netolimą ateitį, tolimesnę ateitį ir tolimos ateities prognozes. Pasak mokslininkės, taip pat galima išskirti su technologiniais sprendimais ir su etikos pokyčiais susijusius procesus miestuose. „Netolimos ateities raidos tendencijas gerai apibrėžia „Eco-tech“ darnios architektūros kryptis, kurioje gamtai draugiškos technologijos (saulės moduliai, lietaus vandens surinkimo sistemos, išmaniosios pastatų valdymo technologijos ir kt.) derinamos su vertikaliuoju pastatų apželdinimu ir natūraliomis bei perdirbtomis medžiagomis. Tokia architektūra yra technologiškai pažangi ir kartu miesto gyventojus priartina prie gamtos. Netolimoje ateityje galima tikėtis ir biofi linių miestų populiarėjimo, pasireiškiančio ne tik įvairiais apželdinimo sprendimais, apleistų teritorijų renatūralizacija, kanalizuotų upelių atgaivinimu, gyventojų priklausomybės nuo automobilių mažinimu, bet ir gyventojų ekologinio sąmoningumo didinimu. Biofi linio miesto koncepcija nereikalauja naujų technologijų, ji labiau susijusi su etiniais, prioritetų pokyčiais visuomenėje“, – pasakoja KTU mokslininkė.

© ICD/ITKE Štutgarto universitetas

17-ojoje tarptautinėje architektūros parodoje „La Biennale di Venezia 2021“ eksponuojamas „Maison Fibre“ tiria alternatyvų požiūrį į ateities gyvenamųjų erdvių projektavimą ir statybą. Atsakant į parodos temą „Kaip mes gyvensime kartu?“, projektas pristato gyvenamąją instaliaciją tik iš robotų pagamintų pluoštinių pastato elementų, sudarančių pačią pirmąją tokio tipo daugiaaukštę struktūrą.

„Maison Fiber“ lankytojams siūlo intensyvią materialinę patirtį ir erdvinę būsimų, dematerializuotų konstrukcijų išraišką, kur kiekvienas pastato elementas gali būti pagamintas vietoje iš kelių kilogramų statybinės medžiagos. Technologijų kuriami įrankiai

XX amžiuje, vykstant industrializacijai, stebėjome, kaip turimi įrankiai veikia gaminius ir jų bendrą formą. Technika ir technologijos: tai, ką darome, priklauso nuo to, ar turime priemonių tai padaryti, ar plėtojame jas. Labiausiai pasiteisinęs mašinų panaudojimo statyboje būdas yra surenkamoji gamyba: elementai gaminami už projekto statybvietės ribų ir vėliau montuojami tam tikrame kontekste. Statybvietė tampa montažu, o ne statyba. Šiuolaikiniame pasaulyje tai atrodo maksimaliai efektyvu, tačiau surenkamosios gamybos raida gali priartėti ir prie gamtos procesų. 3D modeliavimo programos, apimančios skaitmeninį gaminimą ir įvairių parametrų įtraukimą, turintį įtakos projektui, leidžia kurti, replikuoti ir keisti anksčiau neįsivaizduojamas dirbtines formas. Ir, be jokios abejonės, ateityje ši sritis turėtų dar sparčiau vystytis. Kartu su dirbtiniu intelektu, mašininiu mokymusi ir generatyviu dizainu šiandien architektas turi prisiimti naują vaidmenį. Užuot pradėjęs savo projektus nuo nulio, jis turi įsivardyti tinkamiausius parametrus kiekvienai situacijai, o tada, pasitelkęs duomenis, įvertinti geriausiai kiekvieną poreikį atitinkantį sprendimą. Pavyzdžiui, biomimetika yra ne tik pati organinė forma, bet ir siekis suprasti ir taikyti organines gamtos strategijas. Tokios pasyvios strategijos ir naujos organinės medžiagos rodo procesų logiką, kai gyvenimas su mus supančia gamta yra labiau subalansuotas.

Pasak I. Gražulevičiūtės-Vileniškės, remiantis moksline literatūra ir miestų ateities raidos prognozėmis, tolimesnėje ateityje galima tikėtis tokių scenarijų kaip biokolaboracija (žmogaus ir gamtos, žmogaus ir gyvų organizmų bendradarbiavimas kuriant gyvenamąją aplinką, pavyzdžiui, dumblių, grybienos panaudojimas), posthumanizmas, arba žmogaus, gamtos ir dirbtinio intelekto bendradarbiavimas, kuriant ir valdant miestus, bei renatūralizacija. „Jau dabar eksperimentuojama su dirbtinio intelekto algoritmų generuojamomis formomis, fotosintetinančiais fasadais; šioje kryptyje galima paminėti „EcoLogic Studio“ darbus, o kai kuriose valstybėse ar regionuose, mažėjant gyventojų skaičiui ir tuo pat metu socialiniam ir darbo gyvenimui persikėlus į virtualias erdves, didelės urbanizuotos teritorijos apleidžiamos ir grąžinamos gamtai“, – sako KTU profesorė.

Kuria kryptimi eisime?

Pastarųjų metų pandemija iškėlė dar vieną aspektą aplinkoje, kurioje gyvename ir kurią kuriame, – itin išaugusį susirūpinimą higiena ir sveikata. Tai rodo, kad erdvės tampa vis labiau antiseptinėmis ir švaresnėmis, o rūpestis dėl emocinio ryšio su artimiausia aplinka skatina kurti turtingesnę, organiškesnę ir universalesnę architektūrą. Galiausiai, žinant, kad technologijos nepaliaujamai tobulės ir taps vis svarbesne mūsų gyvenimo dalimi, nekyla abejonių, kad miestus kursime pasitelkdami technologijas. Tačiau kyla daug klausimų, kuria kryptimi eisime. Pažangios arba senesnės, bet atnaujintos technologijos, išmaniosios medžiagos arba natūralios medžiagos, organinės formos arba iš anksto nustatytų dalių surenkamoji statyba. Ar ateitis bus technologinis grįžimas į organiškesnę, instinktyvesnę ir natūralesnę aplinką? „Be abejo, galimas ir įprastinės veiklos (angl. business as usual) scenarijus, kai miestų raidos tendencijos iš esmės nesikeis, darnaus vystymosi ir klimato kaitos stabdymo klausimai liks lozungų ir strategijų lygmeniu, o dabartinės miestų problemos, tokios kaip priklausomybė nuo automobilio, tarša, prasta fizinė ir estetinė gyvenamosios aplinkos kokybė, apleistos teritorijos vienuose regionuose ir nevaldomas miestų gyventojų skaičiaus augimas ir būsto trūkumas kituose, tik stiprės“, – sako I. Gražulevičiūtė-Vileniškė. Mokslininkė įsitikinusi, kad tolimos ateities miestų raidos tendencijas sunku prognozuoti, tačiau galima tikėtis ne tik paminėtų tendencijų plėtotės, bet ir radikalaus pokyčio, tokio kaip miesto funkcijų inversija (miesto teritorijos naudojamos vertikaliajai žemdirbystei, energijos gamybai, duomenų saugojimui ir apdorojimui, o gamtinės teritorijos – darbui ir gyvenimui), aprašyta KTU Architektūros ir statybos instituto mokslininko K. Rudoko „miesto biuro“ koncepcijoje. Akivaizdu tai, kad visiško tvarumo siekis yra labai svarbus mūsų, kaip rūšies, išlikimui. Atsižvelgiant į augantį pasaulio gyventojų skaičių, nykstančius išteklius ir klimato krizės pasekmes, ateities kūrimas neįsivaizduojamas be technologijų, kurios, geriausiu scenarijumi, turėtų pasitarnauti atskleidžiant didžiausios kada nors sukurtos technologijos – pačios gamtos – galią.

VADOVYBĖS APSAUGOS BIURAS – išskirtinių poreikių projektas

1972-ųjų pastate, kuriame anksčiau buvo Geologijos ir geografi jos institutas, įsikūrė Vadovybės apsaugos tarnyba. Pastatas ne tik buvo visiškai rekonstruotas – jo plotas padidėjo nuo 5186 iki 6310 m2. Vietoj buvusios E energinės klasės dabar yra A+. Be to, rekonstrukcijos metu buvo įdiegti atitinkami sprendimai, kurių reikalavo Vadovybė apsaugos tarnybos (VAT) specifi ka. Apie darbus šiame įdomiame objekte mums pasakoja statybų bendrovės „Naresta“ generalinis direktorius Arūnas Šlenys.

Du esminiai momentai

1972-aisiais statytą pastatą atnaujinti iš esmės, paverčiant jį šiuolaikiniu biuru ir pritaikant prie specifi nių VAT darbuotojų poreikių, nemenkas iššūkis. Tokio, daug specifi nių darbų reikalaujančio projekto įgyvendinimui reikia tam patirties turinčių specialistų komandos. Viena yra rekonstruoti 50 m. senumo pastatą, ir visai kas kita – pastatyti naują. „Mūsų įmonė per beveik trisdešimt veiklos metų yra atlikusi nemažai Vilniaus pastatų autentiškumo atkūrimo ir modernizavimo darbų, todėl būsimo VAT pastato rekonstrukcijos projektas mums buvo įdomus kaip ypatingos svarbos, šiuolaikinės architektūros ir modernių techninių sprendimų viešosios paskirties pastatas. Žinoma, statybininkams visada lengviau pastatyti naują pastatą, tačiau sprendimas, ar griauti esamą pastatą ir statyti naują, ar rekonstruoti esamą, priimamas projektavimo stadijoje, o mes, suprasdami šio projekto svarbą mūsų valstybės stabilumui ir šio projekto būsimų naudotojų keliamus reikalavimus, stengėmės įgyvendinti jį taip, kad pateisintume VAT lūkesčius“, – sako statybų bendrovės „Naresta“ generalinis direktorius A. Šlenys.

VAT pastato rekonstrukcijos projektas mums buvo įdomus kaip ypatingos svarbos, šiuolaikinės architektūros ir modernių techninių sprendimų viešosios paskirties pastatas.

/ „Naresta“ generalinis direktorius A. Šlenys /

Prieš pradedant pastato rekonstrukciją teko išskirti ir įvertinti du esminius momentus – laikančiųjų konstrukcijų būklę ir specifi nius užsakovo poreikius. Užsakovo lūkesčiai ir poreikiai buvo labai tiksliai suformuluoti, tad „Narestos“ specialistai analizavo įvairius skirtingus sprendimus, tyrinėjo, kokios inžinerinės sistemos ir medžiagos galėtų užtikrinti A+ energinę klasę, kaip būtų galima išpildyti pastato naudotojo poreikius.

Analogų neturinti šaudykla

Bendrovės vadovas pasakoja, kad šis projektas neįprastas buvo tuo, kad reikėjo įrengti analogų Lietuvoje neturinčias šaudyklos ir šaudymo simuliatoriaus patalpas. „Kalbant apie šių patalpų įrengimo specifi škumą, nė viena šaudykloje ar šaudymo simuliatoriaus patalpoje naudojama medžiaga ar įrenginiai nėra gaminami Lietuvoje. Todėl daugiau nei įprastai bendradarbiavome su tiekėjais ne tik iš Europos, bet ir iš Šiaurės Amerikos. Siekdami įgyvendinti tokios svarbos ir išskirtinių poreikių projektą, dalį sprendinių turėjome derinti su slaptosios projekto dalies rengėjais, tad vienas svarbiausių visos komandos uždavinių buvo išlaikyti sklandžią ir efektyvią komunikaciją tarpusavyje. Nepaisant to vykdant projektą iškilusias problemas išsprendėme laikydamiesi iš anksto nusistatytų darbo ir komunikacijos principų“, – sako A. Šlenys.

Kolizijos su slapta projekto dalimi, šaudyklos įrengimas ir jai reikalingų medžiagų parinkimas buvo sudėtingiausia, labiausiai netradicinė viso projekto dalis.

Susidėliojo kritinius taškus

Naujoji VAT būstinė pastatyta per 16 mėnesių. Terminas – trumpas, bet tuo metu veikė daug įvairių nepalankių išorinių aplinkybių – brango statybinės medžiagos, triko jų tiekimas. A. Šlenys sako, kad tik kruopšti techninio projekto analizė, išnagrinėta esamo pastato situacija ir aiškus tikslas dėl norimo projekto rezultato leido jiems susidėlioti kritinius taškus, kuriais remdamasi „Naresta“ galėjo iš anksto atsirinkti tiekėjus ir planuotis žmonių, medžiagų ar mechanizmų poreikio grafi ką. „Dėl viešųjų pirkimų sutartyse numatyto netinkamo kainų indeksavimo termino turėjome pasidengti dalies statybinių medžiagų kainų padidėjimą. Tačiau dar didesnių nuostolių dėl tiekimo ir medžiagų pabrangimo pavyko išvengti, nes projekto pradžioje laiku atlikome išankstines medžiagų rezervacijas, sumokėjome avansus.

Išmanumas ir efektyvumas

Vadovybės apsaugos tarnybos pastate yra įdiegti naujausi išmaniųjų technologijų sprendiniai, tokie kaip interaktyvūs monitoriai, nuotolinė pastato automatikos valdymo, saulės elektrinės apskaitos stebėsenos, konferencijų salių rezervavimo sistemos, interaktyvus šaudymo simuliatorius ir drėgmės matavimo jutikliai. Tai tik keletas sprendinių žinant, kad dalis pastato išmanumo lygį apimančios technologijos yra numatyta slaptojoje projekto dalyje.

Siekiant padidinti energinį pastato naudingumą, puoselėti tvarumą ir mažinti eksploatacines išlaidas, buvo parinktos efektyvios ir nedidelių energijos sąnaudų reikalaujančios pastato inžinerinės sistemos, taip pat ant atskirų korpusų stogų sumontuoti fotovoltiniai saulės moduliai ir įrengtas žaliasis stogas.

www.naresta.lt