8 minute read
technologijos
IŠSILAVINIMAS
Advertisement
STEBUKLAMS KURTI
Lina SVALDENIENĖ
Kalifornijos politechnikos universiteto profesorius Edmondas Saliklis, gimęs ir augęs Amerikoje, yra lietuvių karo pabėgėlių vaikas, puikiai kalbąs lietuviškai, savo karjerą paskyręs akademiniam pasauliui, o per dešimtį metų dar ir auginantis Lietuvos ambasadorius. Taip jis vadina savo amerikiečius studentus, kurie dešimtimis atvyksta į šešių savaičių vasaros mokyklą Vilniuje. Dažnai jaunuoliai pirmą kartą palieka Jungtines Valstijas, ir jie ne tik pamilsta Lietuvą, bet ir supažindina su ja savo tėvus bei draugus.
Ko inžinieriui pasimokyti iš architekto
„Studijuodamas aš vis galvojau – gal būsiu architektas, gal inžinierius? Bet mano profesinė kelionė buvo grynai inžinerinė: baigęs mokslus ėjau tiesiai į universiteto pasaulį ir dabar esu profesorius Kalifornijos politechnikos universitete“, – karjeros pradžią prisimena E. Saliklis. Kalifornijos politechnikos universitetas reitinguojamas kaip vienas geriausių ruošiant statybos projektų valdymo specialistus Amerikoje. Čia dėstoma architektūros inžinerijos programa labai techniška ir tuo gerokai skiriasi nuo kitų Amerikos švietimo įstaigų, nes daugiausia architektūros programos rengiamos meno mokyklose.
Taigi vyraujantis požiūris priskiria architektus menininkams, nors realybė rodo, kad techninė profesijos pusė yra nepaprastai svarbi. „Kalifornijoje architekto licenciją gauti labai sunku, ir dauguma ją turinčių yra baigę mano Kalifornijos politechnikos universitetą, nors jo abiturientai valstijoje nesudaro daugumos, – atkreipia dėmesį dėstytojas, įsitikinęs, kad abi disciplinos gali daug duoti viena kitai: – Neverta architektų nubraukti, tiesiog pasakius, kad jūs esate menininkai, jūs meniškai galvojate ir meniškai kuriate, ką mes inžinerijoje galime iš jūsų išmokti?“
Penkių studentų komandos pavėsinės su suoleliu studija. Būsimi architektai ir inžinieriai tyrinėjo, kaip besikeičiančios formos lemia kitas statinio savybes.
Inžinerinė galvosena: kaip pastatyti tai, ką sukūrei
Savotiška E. Saliklio misija – surasti derinį tarp inžinieriaus ir architekto profesijų ir jis ją įgyvendina jau daugelį metų. Šio derinio atspirties taškas – profesoriaus prielaida, kad kažkada XIX a. viduryje tai iš tiesų buvo viena profesija: architekto, inžinieriaus, menininko ir statytojo mišinys buvo tiesiog meistras. Tas į atskiras sritis dar nepadalintas meistriškumas padovanojo pasauliui įspūdingų kūrinių – kad ir visame pasaulyje atpažįstamą Gustavo Eifelio bokštą. „Ar jis buvo architektas, ar inžinierius? Aišku, jis buvo inžinierius, bet kai žiūrime į Eifelio bokštą, matome meno kūrinį“, – sako profesorius, pridurdamas, kad jo parašytos knygos yra skirtos tiems studentams, inžinieriams ir architektams, kurie ieško slenksčio tarp dviejų profesijų.
Kalifornijos politechnikos universiteto studentai jau užbaigė šiuos mokslo metus ir pateikė E.Salikliui 10 savaičių trimestro darbo rezultatus.
Kalifornijos politechnikos universitetas jungia šių profesijų studijas, tačiau dar senesnė įstaigos tradicija yra Bauhauzo mokykla, gimusi Vokietijoje. Angliškas universiteto šūkis learn by doing atskleidžia pagrindinę mintį: išmoksite temą tuomet, kai ją atliksite! „Bauhauzo veikėjams itin svarbi buvo medžiaga: mediena, gelžbetonis, tekstilė. Mes irgi tą turime – dirbtuvės yra mūsų kraujyje, ir mano studentai iškart išmoksta apie medieną, apie plieną. Jau per pirmąsias kelias savaites jų prašome dirbti dirbtuvėje. Studijose kūrybiškumą mes norime perkelti į gebėjimą sukurtą dalyką pastatyti“, – sako E. Saliklis.
Ne anglies pluošto, o molio saują
Viena statybos inovacijų sričių yra naujos medžiagos, tačiau profesorius nesutinka su mintimi, kad būtent medžiaga ir jos savybių išmanymas jungia architektą ir inžinierių. Anot jo, medžiagiškumas tėra būdas skatinti kūrybiškumą. „Duosiu gerą pavyzdį – XX a. pradžioje jau buvo naudojamas gelžbetonis. Jis paskatino architektų kūrybiškumą, tuoj pat atsirado naujos formos, nes tai buvo nauja medžiaga. Inžinieriai gelžbetonio visiškai nenaudojo, nes jo nesuprato – ne ne ne, mes nestatysime nieko, kol nesuprasime to matematiškai, sakė jie. Tai užgniaužė kūrybiškumą ir, mano manymu, padarė daug žalos“, – teigia E. Saliklis.
Profesorius čia mini vokiečius, išradusius labai senas ir gražias matematines teorijas dėl gelžbetonio, kurios galų gale išskyrė inžinierius ir architektus, nes pastariesiems įspūdinga kūryba gelžbetoniu pradėjo varyti baimę, nes buvo matematiškai per daug komplikuota. Išskirtinė asmenybė šiame kontekste buvo Felixas Candela. Genialus ispanas, dirbęs Meksikoje, pastatė daug gelžbetonio kevalų ir niekada netaikė vokiečių teorijų, tiesiog nemanė, kad jam jų reikia.
Kalifornijos politechnikos universiteto dėstytojas savo studentus moko dirbti su bet kokia medžiaga ir pasikliauti ne jos savybėmis, o savo išmanymu. E. Saliklis kviečia studentus pagaminti jam kažką iš paprasčiausios medžiagos, jis ragina jaunuolius statyti kad ir iš šiukšlių, nes tai padeda būsimiems architektams ir inžinieriams įsisąmoninti, kad stiprumas ateina ne iš medžiagos, o iš matematikos ir geometrijos supratimo. „Aš labai prieštarauju, kai žmonės sako, kad jiems reikia aukštųjų technologijų – anglies pluošto ar ypatingo plieno. Ne, jums reikia molio, jums reikia žemės, jums reikia paprasčiausių dalykų, o tada jūs naudokite
savo politechninį išsilavinimą ir padarykite kažką stebuklingo.“ Profesorius pastebi, kad, atskirai paėmus, plyta ar fanera gali būti trapios medžiagos, tačiau dabar iš labai paprastų medžiagų kuriamos nuostabios formos, tai įgalina meno ir matematikos derinys. „Taigi slenkstis yra ne medžiagiškumas, bet parametrinė galvosena, kai inžinieriai supranta, kaip gniužimas teka lyg vanduo per struktūrą, o architektai gali savo menišką jautrumą pritaikyti prie formų“, – sako profesorius. Šlifuodamas mintį, jis sugrįžta prie geometrijos. Anot jo, neišmanydami geometrijos, inžinieriai ir architektai negalėtų rasti bendros kalbos.
Vertybė – kartu kuriami sprendimai
Įmonė „Betono mozaika“ rinkai siūlo grindinio ir aplinkotvarkos sprendimus, tinkamus viešiesiems ir privatiems projektams. Viena įmonės stiprybių – bendras produktų kūrimas kartu su architektais, taip rinkai pasiūlant naujus gaminius, spalvas, sprendimus.
ROMAS VENCKUS, UAB „Betono mozaika“ generalinis direktorius
„Tikime bendradarbiavimu su architektais ir projektuotojais. Šiame procese gimsta išskirtiniai, rinkai pateikiami produktai kaip, pavyzdžiui, drenuojamieji gaminiai, specialių matmenų plokštės ar spalvų sprendimai. Įsiklausę į architektų pageidavimus, asortimentą papildome naujais gaminiais, kurie sėkmingai prigyja ir privačių erdvių projektuose“, – sako įmonės „Betono mozaika“ generalinis direktorius Romas Venckus.
Kartu su architektais sukurti drenuojamieji gaminiai „Eco Line“ ir „Eco Domino“ ne tik sėkmingai klojami išskirtiniame „DO Architects“ Svencelės salų projekte, bet ir mielai pasirenkami įrengiant privačius kiemus, stovėjimo vietas, kavinių stovėjimo aikšteles. „Eco Line“ ir „Eco Domino“ pritaikyti transporto apkrovoms, galimi įrengti užpildant tarpus skalda arba užsėjant žole, tinkami tiek dideliems plotams, tiek pereinamosioms zonoms.
„Vienu išskirtinių gaminių, leidusių atgaivinti Vaidilos aikštę Klaipėdoje, tapo plokštė „Grande“. Jos matmenys padiktuoti pačios aikštės kraštinių santykio, prie kurio derinti ne tik grindinio gaminiai, bet ir aikštės zonos: baseinas, aktyvioji erdvė, net apšvietimo stulpai“, – pažymi R. Venckus.
Balta Vaidilos aikštės danga – Skandinavijos šalyse itin populiarus sprendimas, ji ne tik kuria švaros ir estetikos vaizdą,
bet ir mažiau įkaista per karščius, o tamsiuoju metu reikalauja mažesnių sąnaudų zonoms apšviesti. Aikštei kurti skirti gaminiai iškart tapo mėgstama viešųjų zonų danga, jie taip pat mielai naudojami vejose kaip atskiri elementai.
Bendradarbiaujant su architektais, nauji sprendimai gimsta ir Latvijoje. 2019 m. projektas Siguldoje nominuotas metų rekonstrukcijos projektu konkurse „Latvijas Būvniecības Gada balva 2018 gala“. Šiam projektui kartu su architektu parinkti, derinti ir kurti įvairių atspalvių natūralaus akmens gaminiai, atkartojant Gaujos upės skardžiuose matomus sluoksnius. Projektui pateikti 14 skirtingų spalvų ir atspalvių produktai. Gaminiai, padengti natūralaus akmens faktūra, yra itin puošnus, skoningas, ilgalaikis sprendimas. 2021 m. baigtas Aleksandro Čako gatvės Rygoje rekonstrukcijos projektas, kuriam įmonės komanda kartu su „ALPS“ kraštovaizdžio projektavimo komanda kūrė daugiaspalvę faktūrą. Siekta spalviškai įprasminti ir atspindėti veik visą gyvenimą Rygoje praleidusio Aleksandro Čako kūrybą – atkartoti joje besimaišančius Rygos rutinos ir poetinio pakylėjimo jausmus. Specialiai projektui sukurta daugiaspalvė faktūra, pavadinta „Fossil“, po gatvės atidarymo tapo viena mėgstamiausių ir populiariausių.
Kokybė ir įvairumas kraštovaizdžio architektūroje
ACO specializacija – paviršinio vandens surinkimas, valymas ir išleidimas arba pakartotinis naudojimas. Kraštovaizdžio architektūrai aktualiausi gaminiai yra paviršinio vandens surinkimo latakai, įvairios paskirties ketiniai ir plieniniai liukai, batų valymosi grotelės, skaldos ir žolės koriai. Beveik visa tai yra gaminama Europoje.
ACO laisvo stiliaus grotelės „Gyvūnų pėdsakai“
ACO grotelių ir liukų dizaino įvairumas suteikia architektams ir kraštovaizdžio dizaineriams galimybių ir laisvės kurti išskirtinius ir modernius projektus. Priklausomai nuo architekto skonio ir pasirinkimo, liukai ir latakai gali būti subtiliai paslėpti arba aiškiai matomi.
Pagal architekto idėją sukomponuotos ketinės grotelės gali atspindėti objekto vietos tematiką arba tiesiog būti aplinkos kompozicijos dalimi.
Dažniausiai tokios grotelės pasirenkamos pėsčiųjų zonose, nes čia dizainas daug svarbiau nei kur nors intensyvaus eismo arba pramonės teritorijose.
Kuriant naujų, iki šiol negamintų grotelių raštą, paprastai bendradarbiauja architektas ir ACO specialistas, padaromi techniškai adekvatūs galutiniai brėžiniai, pagal kuriuos yra pagaminamos formos grotelėms lieti.
ACO liukas Friclaro mieste, Vokietijoje ACO laisvo stiliaus grotelės „Flag“ ACO laisvo stiliaus grotelės „Leaf“
