JIE TO VERTI: žurnalas atsakingiems tėvams by Leidykla "Šviesa"

Jie to verti

ﾅｽurnalas atsakingiems tﾄ要ams

Turinys

03 04 09 18 21 26 32

Redaktoriaus žodis

Vaikystė ir tėvystė: besikeičiantys laikai Interviu su N. Kiuberiu ir K. Geču

D. Paršonis: „Baimė, kad mūsų vaikai gyvena kitaip nei mes, yra natūrali“ Kūrybiškumas – šiuolaikinis sėkmės variklis Būtina lavinti ne tik įprastą, bet ir emocinį vaikų intelektą Interviu su I. Liubertiene

R. Murauskienė: „Turime perprasti ne švietimo sistemą, o savo vaikus“ Šeimos ir mokyklos partnerystė

Jie to verti

Ar susimąstėte… ...kodėl norime, kad, pavyzdžiui, apendicitas būtų operuojamas naujausiais būdais, be pjūvių, bet manome, kad mokytis, rengtis sėkmingai ateičiai mūsų vaikai gali naudodamiesi senu turiniu ir tradiciniais (šiandien nebeveiksmingais) metodais? ...kodėl mes manome, kad šiuolaikinį vaiką gali paskatinti veikti atsakymai „taip reikia!“, „tiesiog įsidėmėk ir neklausinėk“, „išmok taisyklę!“ ...kodėl mokyklose dažnai draudžiama naudotis išmaniaisiais įrenginiais turint edukacinių tikslų? ...kodėl mūsų vaikai vis dar rengiami egzaminui, nors jau ne vienus metus deklaruojame, kad sėkmingam gyvenimui? ...kodėl susirinkimai dažnoje mokykloje vyksta ne įtraukiant tėvus ir įsitraukiant į bendruomenę, o informuojant apie akademinius pasiekimus ir elgesio problemas? Ar to užtenka?

Redaktoriaus žodis

Klausimas „kodėl?“ ir skatina mąstyti, gilintis, atrasti, dalyvauti, ieškoti, kalbėtis, diskutuoti – veikti, todėl mes, daugiausia patirties turintys edukacinio turinio rengėjai ir inovacinių sprendimų diegėjai mokyklose, kviečiame Jus kuo aktyviau domėtis savo vaiko edukacija, kuo dažniau kelti klausimų klasėje, mokykloje, viešoje erdvėje, diskutuoti, dalytis patirtimi, sėkmės istorijomis.

Ko reikia, kad mano vaikas būtų laimingas (ir jį lydėtų sėkmė)?

Manau, tik veikdami visi kartu daug greičiau pradėsime vaiką rengti ne egzaminui, o savarankiškam gyvenimui, todėl būkime savo vaikų partneriai.

Į ką turėtų būti orientuotas ugdymas, kad vaikas žinotų, ko norės siekti baigęs mokyklą, kad gebėtų dirbti komandoje, diskutuoti, drąsiai reikštų ir pagrįstų savo nuomonę, kritiškai ir kūrybiškai mąstytų, būtų aktyvus pilietis?

Juk mūsų vaikai to verti! Ko, iš ko ir kaip mokytis? Kaip tai sprendžiama? Kiek į tai įtraukiami tėvai, visuomenė? Kodėl gi šiandien apie tai kalbame?

Daiva Bartninkienė, leidyklos „Šviesa“ direktorė

„Vaikai savaime yra smalsūs, bet šiais laikais nesunku juos ir dar daugiau paskatinti kuo nors domėtis.“

Vaikystė ir tėvystė: besikeičiantys laikai

Tai, kaip augome mes ir kaip auga mūsų vaikai, tikrai skiriasi. Turbūt visi prisimename žaidimus kieme – indėnus, muškietininkus, „klases“ ar šokinėjimą per gumytę. O ką apie savo vaikystės prisiminimus pasakos mūsų vaikai? Tad apie vaikystę, požiūrį į tėvystę, jos metodus ir pasirinktą būdą kalbamės su dviem verslininkais: vienu iš kavinių tinklo „Coffee Inn“ įkūrėjų Nidu Kiuberiu ir viešųjų ryšių agentūros „Ink Agency“ vadovu Kęstučiu Geču.

Nidas Kiuberis, fot. Adomas Rutkauskas

Jie to verti

Gamtos laikai

Bet pašnekovas atkreipia dėmesį ir į šių laikų galimybes: „Esu žemaitis, kilęs iš mažo miestelio, o mano vaikai auga sostinėje, dideliame mieste. Ir dabar visko yra tikrai daugiau. Pirmiausia, daugiau pavojų, tokių kaip automobiliai, patyčios, socialinė ir turtinė nelygybė (ir su tuo susijęs stresas), daugiau pagundų. Bet yra ir daugiau galimybių, visas pasaulis vaikams atrodo prieinamesnis ir pasiekiamesnis – internetas, televizijos programos sukuria įspūdį, kad viskas įmanoma. Internetas gadina akis, ėda laiką, tačiau ugdo vaikams laisvės, nepriklausomybės, netgi visagalybės jausmą, nors tai ir daro vaikus fragmentiškus – manančius, kad viską ras internete.“

Nidas Kiuberis – pagal kilmę kaunietis, bet nuo šio amžiaus pradžios gyvena Vilniuje ir su žmona augina du vaikus: šešerių Vėją ir dvejų Saulę. Pats Nidas savo vaikystę prisimena kaip nuolat apsuptą gamtos: „Dalis mano ankstyvosios vaikystės praėjo Jurbarke, todėl prisimenu balas, braidymą po jas. Nemunas pakildavo ir pievą, esančią prieš daugiabučio langus, užsemdavo. Kieme eidavome taškytis po balas, kelias į darželį vedė palei upelį – aplinkui buvo labai daug gamtos. Buvo tas tikras santykis su gamta, o ne per ekraną, kaip dabar įprasta.“ Pasak N. Kiuberio, tas laikas, kurį vadiname „ekrano laiku“ (angl. screen time), vaikystėje buvo nukreiptas į lauką, kiemo žaidimus ir tikras draugystes. „Mano manymu, tai padėjo tam tikrus pagrindus, ir grynas oras man buvo pamatinis dalykas – tai, dėl ko dabar dauguma tėvų kovoja, kad tik išvestų vaiką į lauką.“

N. Kiuberis pastebi tą patį, todėl stengiasi neleisti vaikams užsibūti tarp keturių sienų: „Laikomės požiūrio, kad nėra blogo oro, o yra tik bloga apranga. Todėl stengiamės išeiti bet kokiu oru, bent trumpam. Žiemą su rogutėmis einame ant Barbakano, kartą per mėnesį traukiame į nedideles ekspedicijas po miškus aplink Vilnių ir panašiai.“

N. Kiuberis pastebi, kad dabar vaikai turi tarsi begalinį pasirinkimą ką veikti, ir buvimas lauke – tik vienas iš variantų, bet daugumai šiuolaikinių vaikų įdomesni yra visokie ekrano reikalai, tad atsakomybė tenka tėvams, ir dauguma su tuo nesusitvarko.

Naujasis žaislas – kompiuteris. Bet ne tik žaislas

Kęstutis Gečas, auginantis du – 10 ir 13 metų – sūnus tam pritaria: „Žinoma, vaikai turi išeiti į kiemą, ir tai mums didelis iššūkis, nes abu sūnūs nėra lauko mėgėjai. Kiek pavyksta, stengiamės juos ištraukti į lauką, bet patys jie rečiau išeina. Deja, lauke nėra taip įdomu kaip prie kompiuterio. O kai vieni vaikai neina į lauką, tada ir kitiems nėra vieniems ką veikti. Taip susikuria uždaras ratas.“

„Dažnai akcentuojama, kad visi žaidimai vaikams yra kompiuterio dėžėje. Ir tai yra tiesa. Tačiau mano patirtis sako, kad norėdami šią situaciją pakeisti tėvai turi tik stengtis sudominti savo vaikus kitais dalykais nei kompiuteris“, – teigia K. Gečas. – Bet šeimos vyresnėlis tiesiog negali be kompiuterio. Todėl mes jau supratome, kad reikia ne tik riboti laiką, bet ir skatinti kompiuteriu veikti ką nors daugiau, ne

Jie to verti

gesniam žaislui, tarkim, brangesniam lego kaladėlių rinkiniui. Be to, stengiamasi kontroliuoti ir žaislų daugėjimą: jei berniukas nori naujo žaislo, vadinasi, turi atsisakyti kokio senesnio – pabandyti jį parduoti Blusų turguje (Vėjas, tėčio padedamas, tai daro pats) arba atiduoti į labdarą. N. Kiuberis šypsosi, kad žaislų arsenalo didėjimą suvaldyti nelengva, bet bent jau pavyksta šiek tiek sulėtinti.

tik žaisti kompiuterinius žaidimus. Šiuo metu mokame už programavimo kursus internete, ir sūnus mielai mokosi.“ „O štai jaunėlis mėgsta piešti, lipdyti, konstruoti iš lego kaladėlių. Ir tai daro puikiai. Tad samdome dailės mokytoją, kuri ateina dukart per savaitę, taip pat leidžiame vaiką į keramikos būrelį. Ir jam tai patinka!“ – džiaugiasi tėvas. Vienas dalykas, dėl ko Gečų šeimoje nėra jokių nuolaidų, – tam tikras puslapių skaičius, kurį abu vaikai privalo kasdien perskaityti. „Mes su žmona laikomės nuomonės, kad skaitymas yra įprotis ir jis turi būti kuriamas bei stiprinamas. Tik taip vaikas pripranta prie knygos ir skaito vis greičiau – taip knyga tampa kasdienio gyvenimo dalimi.“

Beje, įdomi detalė – pats mėgstamiausias N. Kiuberio sūnaus žaislas yra lego kaladėlės, bet jis nuo pat ankstyvųjų dienų (pusantrų metų) žaidžia ne su „Lego Duplo“, o su vyresniems vaikams skirtais rinkiniais – „Lego City“ ir pan. Tai įdomu ir mažylei Saulei. O K. Gečas atkreipia dėmesį į tai, kad tėvai nepelnytai pamiršta stalo žaidimus. „Suprantama, tam reikia laiko ir šiek tiek pinigų, bet vaikai, ypač berniukai, mėgsta stalo žaidimus. Didžioji dauguma tėvų žino tik kortas, domino ir „Monopolį“, nors pasaulyje sukurta tiek daug nuostabių stalo žaidimų! Pas mus namie jų yra bent keliolika, neskaičiuojant tų, kuriais keičiamės ar žaidžiame svečiuose su kitais stalo žaidimų mėgėjais.“

Kiuberių šeimoje situacija panaši, bet kiek kitokia. „Planšetinis kompiuteris – geidžiamas, bet ne taip dažnai gaunamas žaislas. Be to, vengiame to modelio, kad planšetinis kompiuteris duodamas vaikui tada, kai jį reikia kuo užimti, o pats dirbi ar kalbi su draugu. Planšetiniam kompiuteriui stengiamės suteikti apdovanojimo statusą, sieti jį su pasiekimais, o laikas jam paskiriamas – vaikas negali jo gauti kada panorėjęs“, – pasakoja N. Kiuberis.

Pasaulis gali būti įdomus

Ar tai netrukdo vaikams perprasti technologijų, kurių apsuptyje neišvengiamai gyvens? N. Kiuberis mano, kad ne, nes izoliuoti vaikų nuo technologijų jie nebando ir nemano, kad reikėtų, – tiesiog viską stengiasi daryti protingai ir su saiku.

Vaikai savaime yra smalsūs, bet šiais laikais nesunku juos ir dar daugiau paskatinti kuo nors domėtis. Kiuberių šeima tai dažniausiai daro per keliones, joms šeima skiria daug laiko ir dėmesio – kol vyresnėliui dar nereikia eiti į mokyklą. „Mėnesį buvome Tailande. Eini paplūdimiu, ir vaikas mato, kaip migruoja mažyčiai krabukai. Arba pastebi kokią margą,

Tam tikros politikos laikomasi ir dėl kitų žaislų: Vėjui skiriama rankpinigių, už kuriuos žaislus gali pirkti pats arba taupyti juos kokiam bran-

„Viena svarbiausių vaiko ugdymo dalių man yra knygos, nes esu įsitikinęs, kad skaitantis vaikas visada geriau mokysis, mat jis lengviau įsisavins informaciją, daugiau žinos apie pasaulį, įgaus inteligencijos ir taip toliau.“

spalvotą žuvį. Arba važiuojame motoroleriu į turgų pirkti vaisių – po visko vaikas grįžta nuo įspūdžių išsipūtusia galva“, – šypsosi tėtis.

K. Gečas pasakoja, kad specialiai apie smalsumo ar žingeidumo skatinimą nesusimąsto, nes, laimei, abu jo sūnūs savo srityse yra pakankamai smalsūs. „Kartais jie patys mane nustebina. Tačiau bandome pasiūlyti ir ką nors naujo. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas buvome Nacionalinėje filharmonijoje, klausėmės Baltijos gitarų kvarteto. Prieš keletą mėnesių aplankėme Salvadoro Dali ir Pablo Picasso parodą. Ir visada einame į vaikams ar paaugliams skirtus filmus, – dalijasi patirtimi tėvas. – Bet man nesuprantama vadinamųjų „supermamų“ elgsena, kai vaikams skiriamas visas gyvenimas nekreipiant dėmesio į aplinkinius, pavyzdžiui, kūdikiai pasiimami į koncertus, kurių jie ne tik nesupranta, bet dar ir trukdo kitiems klausytis kūrinių.“

Kęstutis Gečas. Asmeninio albumo nuotrauka

Be to, Vėjas yra pamėgęs pažintines enciklopedijas, o tėvai jį kviečia žiūrėti dokumentinius filmus, pavyzdžiui, BBC laidas apie visatą, gamtą. „Bet jas žiūrime ne per televizorių, o naudojamės projektoriumi ir kontroliuojame turinį, kad nebūtų taip, jog įsijungi ir žiūri visą dieną seriją po serijos“, – sako N. Kiuberis.

Jie to verti

„O viena svarbiausių vaiko ugdymo dalių man yra knygos, nes esu įsitikinęs, kad skaitantis vaikas visada geriau mokysis, mat jis lengviau įsisavins informaciją, daugiau žinos apie pasaulį, įgaus inteligencijos ir taip toliau. O geriau besimokantis vaikas įstos į geresnius universitetus, gaus geresnius pažymius ir sukurs geresnį, laimingesnį gyvenimą“, – įsitikinęs K. Gečas.

Ir abu pašnekovai vienbalsiai sutinka, kad vaiko auklėjimu reikia aktyviai rūpintis nuo pat jo gimimo, ne tik paauglystės laikotarpiu. „Domėkis vaiku, jo norais, bet jam nevergauk. Rodyk pavyzdį, todėl galvok, ką kalbi, kaip elgiesi. Laikykis žodžio, net jeigu tai labai sunku. Rūpinkis vaiko ugdymu nuo pat pirmų dienų, o ne jam jau tapus paaugliu“, – savo principus dėsto K. Gečas. O N. Kiuberis atkreipia dėmesį, kad pagarba tėvams turi kilti iš kasdienės „mikrovadybos“ šeimoje, o ne būti „nuleista iš viršaus“ ar pagrįsta baime, nes tokiu atveju vos sulaukęs pilnametystės vaikas gali paskubėti atsiskirti nuo tėvų.

Tėvystė – gyvenimo universitetas „Galvoju, kad tėvystė – tai pats rimčiausias mano gyvenimo universitetas“, – teigia N. Kiuberis. Sulaukusios pirmagimio Kiuberių šeimos gyvenimas gerokai pasikeitė: mama, iki sūnaus gimimo buvusi aktyvia verslininke, suprato, kad karjeros tęsti nebenori, ir pasinėrė į vaikų ugdymą bei auklėjimą. Kas sunkiausia šiais laikais auginant vaiką? „Turbūt sunkiausia yra išlikti nuosekliems, laikytis žodžio ir parodyti vaikui, kad yra daugiau prasmingų ir reikalingų dalykų, ne tik internetas ir kompiuteris“, – svarsto K. Gečas. O kaip su ta konservatyvesnių tėvų baime, kad, intensyviai vesdami vaiką per gyvenimą ir mokydami jį šiuolaikiškų dalykų, atimame iš jo vaikystę? „Aš manau, vaikystę atimtume tada, jei verstume vaiką elgtis kaip suaugusįjį, rengti jį kaip suaugusįjį ir panašiai. Bet jei pačiam vaikui veikla yra smagi – tai kokios problemos? Ir kas blogo, jei jis ką nors sužinos anksčiau? Juk jeigu tai bus skirta ne jo amžiui, jam tiesiog bus neįdomu ir jis to nedarys“, – įsitikinęs N. Kiuberis.

„Kad sėkmingai užaugintume vaiką, reikia keleto dalykų. Vienas jų – būtent vaikams skiriamas ir suplanuotas laikas. Reikia suvokti, kad gimus vaikui prasideda visiškai naujas gyvenimo etapas, ir, kad ir kaip banaliai skambėtų, taip, kaip buvo, jau tikrai nebebus. Dar reikia savišvietos, tobulėjimo. Tai reikalauja daug pastangų, bet tai atsiperka, iš čia ir susiformuoja geri vaikų ir tėvų santykiai“, – įsitikinęs N. Kiuberis.

Džiugas Paršonis, fot. Adomas Rutkauskas

Jie to verti

D. Paršonis: „Baimė, kad mūsų vaikai gyvena kitaip nei mes, yra natūrali“ 9

Džiugas Paršonis – daugiau nei 20 metų informacinėmis technologijomis besidomintis entuziastas, IT žurnalistas ir dėstytojas, tad su juo kalbamės apie technologijų ir vaikų santykį: ko verta bijoti ir ko ne, kas neišvengiama ir ko galima tikėtis ateityje.

Jie to verti

Kodėl vaikams ir jaunimui taip patinka technologijos? Technologijos žavi tuo, kad tai ankstyvas sąlytis su kūryba ir idėjų realizavimu. Produktas kompiuteriu sukuriamas palyginti greitai ir įrankių yra daug. Tikrame gyvenime viskas sudėtingiau: vaikas galbūt nori drožti, klijuoti, lipdyti, bet tos medžiagos kainuoja, dauguma įrankių dar ir nepritaikyti vaikiškoms rankoms. O kompiuteris – tam tikras svieto lygintojas: žinai, kad tokiu pačiu kompiuteriu koks nors muzikantas ar didžėjus kuria muziką, tad tą patį gali bandyti daryti ir tu. Ir kad ir ką norėtų daryti vaikas – su draugu nufilmuoti filmą telefonu ir jį sumontuoti, sukurti kokį grafinį montažą ar net savo žaidimą, – tai yra dalykai, kuriuos jis gali nesunkiai įgyvendinti.

Ir todėl šiuolaikinis vaikas mieliau čiumpa žaidimą, o ne knygą?

Tas noras pasiekti daugiau kelia azartą. Ir nors pasiekimai žaidžiant yra virtualūs, įsijautus jie tampa realybe: jei įveiki kokį nors sudėtingą lygį, gali pasijusti tarsi pirmas finišavęs dvidešimties kilometrų bėgimo varžybose. Žinoma, tai yra nesulyginami dalykai, bet apėmęs jausmas yra labai panašus.

Knyga reikalauja daugiau vaizduotės ir ji nėra interaktyvi: pakreipti įvykių neįmanoma, nes kitame puslapyje jau bus parašyta, kaip viskas įvyko.

Deja, įveikęs kokį nors knygos puslapių skaičių, taškų negauni. Tad natūralu, kad tai, kas yra interaktyvu, kas teikia greitą pasitenkinimą, yra daug patraukliau už tai, kas pasyvu – knyga ar apsilankymas dailės galerijoje.

Dar, priešingai nei knygos, žaidimai skatina siekti tikslo ir rungtyniauti vieną vaiką su kitu ar su kompiuterio sukurta reitingavimo sistema.

Jie to verti

Bet ar žaidimai negali tapti rimta problema? Ar negali nutikti taip, kad vaikas pernelyg įsitrauks į žaidimus?

me pasaulyje ar pasaulio kampelyje norėtum pabūti, ką pamatyti, dabar viskas įmanoma. O juk dar ateina ir virtualybė – su akiniais ir šalmais, – tad visi šie dalykai dar suintensyvės.

Todėl siūlyčiau nedaryti griežtų išvadų, nes technologijomis išlaisvinus kurią nors sritį dažniausiai žmogaus energija ir intelektinė veikla nukreipiama kitur: jei nebereikia rūpintis, kaip surinkti tai, ką po savęs palieka arkliai gatvėse, mums gyvenimas nuo to nesugriūva, greičiau priešingai – galime užsiimti svarbesniais ir naudingesniais dalykais.

Taip, ši problema egzistuoja, ir ne tik tarp vaikų. Tačiau dažnai žaidimas ir yra ne tik pramoga, bet ir kokia nors psichologinės prigimties problema – žmogus stengiasi pabėgti iš pasaulio, kuriame turi sunkumų. Be to, jei ne žaidimas, juk gali būti koks kitas nuklydimas ar įsitraukimas. Žmonija per visą savo egzistavimą vienaip ar kitaip svaiginosi, bandė pabėgti nuo realybės, tad jei šiandien vietoj šlaistymosi gatvėje ar alkoholio kas nors renkasi žaidimus, galbūt reikėtų padėkoti žaidimams, nes tai yra visuomenei ne toks pavojingas dalykas.

Bet kaip su priklausomybėmis nuo technologijų? Ar mūsų vaikai dar mokės gyventi be jų? Kas, jei nutiks technologijų kolapsas (angl. blackout)?

Bet sakoma, kad tai skurdina vaizduotę. Manyčiau, toks vertinimas yra susijęs su baime, kad dabartinė karta auga ne taip, kaip augome mes. Bet taip buvo visada – juk mūsų tėvai mums irgi sakė, kad gyvename ne taip ir kad reikėtų galvoti ne kaip čia motociklą susitaisius, o kaip karvutę pamelžti ar šieno pripjauti žiemai. Tad ir mūsų baimė, kad mūsų vaikai gyvena ne taip, kaip gyvenome mes, yra natūrali, ir nereikia į ją rimtai žiūrėti.

Manau, kad priklausomybė nuo technologijų tik stiprės. Bet pažiūrėkime į save: kai namie dingsta elektra, absoliučiai neturime ką veikti. Nebeveikia televizorius, šviesos nėra, net kavos neišsivirsi – elektrinis virdulys neveiks, o dujomis tai ilgai užtruks. Mūsų vaikų priklausomybė nuo technologijų bus dar didesnė, o mūsų vaikaičių – ir dar

Kita vertus, gal vaizduotė ne skurdinama, o tik pradeda kitaip veikti? Juk nesvarbu, kokia-

Jie to verti

vieni automobilyje ar bėgiodami klauso audioknygas, kiti išvis nebeskaito. O jaunimas žiūri ekranizacijas, nes, užuot skaitę kokį klasikinį kūrinį savaitę (kuris jiems dar ir nėra labai įdomus), jie per valandą peržiūri ekranizaciją.

didesnė, tik gal jie bus priklausomi jau ne nuo kompiuterių, o nuo dar ko nors. Pastebėkime, kas darosi – tai, kas neseniai buvo kasdienybė, šiandien mums jau pramoga. Visokios išgyvenimo, sukarintos stovyklos „elektroniniam“ miestiečiui jau tampa egzotika, nes palmių jis prisižiūrėjo per atostogas, o pasimurkdyti lietuviškoje pelkėje, pamatyti paukštį, ne varną ir ne balandį, – čia kažkas naujo!

Kadangi spausdintą knygą turime apie 500 metų, tai ji mums atrodo neišklibinama kultūros dalis, bet buvo laikas, kai jos neturėjome, ir bus laikas, kai nebeturėsime. Juk arklį žmogus turėjo – ir ilgiau nei knygą, bet vis dėlto galiausiai su juo atsisveikino.

Dar vienas kartų konflikto frontas – popierinės ir elektroninės knygos. Kas bus šioje srityje?

O knyga kaip žinių šaltinis? Konkrečiai – vadovėlis. Ar visa tai reiškia, kad popierinius žinynus turime keisti į elektroninius?

Čia viskas labai paprasta, ir kalbėti reikėtų ne apie tradicinės ir elektroninės knygos konfliktą, o apie tai, kad popierius, kaip informacijos laikmena, nebeteko prasmės. Ir tai įvyko taip greitai, kad didžioji dalis žmonių to galbūt dar nė nesuprato. Pabandykite patys įvertinti, kiek popierinių dokumentų tvarkote, rūšiuojate ir segate į segtuvus šiandien, ir kiek jų buvo prieš dešimtį metų.

Bet kokia techninė, mokslinė informacija, saugoma popieriuje, šiandien yra absurdas. Geras vadovėlis turėtų būti kaip „Vikipedija“: skaitau straipsnį apie Kauną, bet galiu plačiau pasidomėti ir jo herbu, ir istorija, ir politikais, ir ekonomika – visa tai susieta.

Bet nereikia kalbėti apie knygos nunykimą apskritai. Visiškai natūralu, kad popierinė knyga su puslapių vartymais, spaustuvės kvapais ir taip toliau tampa suvenyriniu dalyku. Knyga, kaip informacijos laikmena, pasikeitė, ir kas kaip nori, taip prisitaiko:

Iš tiesų mes jau dešimtį metų pavėlavome su elektroniniais vadovėliais, ir inertiškai laikytis popieriaus toliau – visiškas absurdas. 12

Jie to verti

Kokiu žmogumi turėtų būti rengiamas šiuolaikinis vaikas – informacijos apdorojimo specialistu ar žmogumi-enciklopedija?

Didžiausios technologijų grėsmės yra ne kokie nors dvasiniai ar kultūriniai, o evoliuciniai ir biologiniai dalykai. Mūsų akys nepritaikytos žiūrėti į ekraną, mūsų kūnas nepritaikytas nuolat sėdėti – dėl viso to galime įgyti daugybę ligų. Mes nespėjame evoliucionuoti – žmogiškosios mutacijos, kurios padeda organizmui prisitaikyti, tokiu tempu nespėja.

Dabar mes turime konfliktą tarp darbdavio ir mokytojo. Mokytojas dar vis įsibėgėjęs moko fizikos, chemijos, matematikos ar kalbos, bet darbdaviui nė vieno iš šių dalykų nereikia. Net jei tai yra fizikos laboratorija, darbdaviui nereikia vadovėlinio fiziko.

Dabartinis mūsų gyvenimo būdas pernelyg daug reikalauja iš organizmo, o gal pernelyg mažai – kaip pažiūrėsi. Pavyzdžiui, vaikai yra judrūs, nenusėdi vietoje todėl, kad jų organizmas vis dar auga pagal programą, pagal kurią, užaugę miške, jie galėtų pagauti elnią.

Tad toks konfliktas yra ir bus, ir tai kelia nerimą. Jei įdomu, kokių dar grėsmių kyla, skaitykite mokslinę fantastiką. Pavyzdžiui, Ray Bradbury yra parašęs apsakymą apie agorafobiją – minių ir atvirų erdvių baimę, atsirandančią, kai ilgą laiką būni izoliuotas ir ilgokai bendrauji tik su labai mažai žmonių – ir tai iš tiesų plinta. Apsakyme pats geriausias Žemės gydytojas negali išgelbėti savo draugo, geriausio Marso filosofo, radusio atsakymą į esminį egzistencinį klausimą, nes negali išeiti iš namų, bijo. Mokslinėje fantastikoje galima rasti ir daugiau gerų įžvalgų.

Paimkime populiarų Lietuvoje pavyzdį – lazerius. Lazerininkui visai nesvarbu, ar jis žino trinties formulę, jam reikia domėtis optika, lazeriais ir elektronika. Ir kuo jauno žmogaus specializacija bus platesnė, tuo geriau. Jei jis paskambins į įmonės duris ir pasakys: „Mokykloje aš iš fizikos turėjau ketvertą, bet laisvalaikiu konstruoju lazerius ir mokyklos sienoje su vienu savo pagamintu esu išdeginęs skylę“, darbą jis gaus, o jo fizikos pažymys bus niekam neįdomus.

Kokios yra didžiausios technologijų keliamos grėsmės? 13

Jie to verti

Išmanūs brandos egzaminų testai Pasitikrinti žinioms, užpildyti spragoms

Rekomenduokite dvyliktokams!

Užduotis galima spręsti tiek internetu, tiek parsisiuntus mobiliąją programėlę, kuri veikia be interneto ryšio.

Užduotys atitinka Nacionalinio egzaminų centro brandos egzaminų programą ir reikalavimus.

Turinys nuolat atnaujinamas ir papildomas naujomis užduotimis bei mokomaisiais dalykais.

Jie to verti

Dvyliktokų atsiliepimai apie programėlę „Prieš egzaminą“

Guoda Baguckaitė

Rūta Marcinkevičiūtė

Šilutės Vydūno gimnazija (Lietuvos moksleivių sąjungos valdybos narė, Šilutės rajono Mokinių tarybos pirmininkė)

Vilniaus Žvėryno gimnazija (LMS Vilniaus mokinių savivaldų informavimo centro (MSIC) marketingo koordinatorė)

Išbandžiau porą sau naudingų egzaminų iš programėlės „Prieš egzaminą“, ir supratau, kad tikrai labai naudinga! Klausimai nėra labai lengvi, verčiantys pagalvoti, taip pat gali sulaukti pagalbos, iškart pamatyti savo klaidas. Tikrai džiaugiuosi šia programėle, viskas profesionaliai padaryta, naudosiuosi ir toliau!

Labai smagus naudoti puslapis, kuriame įdomiai pateiktos naudingos užduotys. Prieš egzaminus stengiuosi kuo daugiau pakartoti, išmokti, prisiminti, tad labai daug laiko praleidžiu besimokydama, o ši programėlė labai paįvairina mokymąsi ir yra itin naudinga prireikus pakartoti žinias.

Simona Ogilbaitė

Helmutas Jurjonas

Daugų Vlado Mirono gimnazija

Klaipėdos Vydūno gimnazija

Programėlė „Prieš egzaminą“ man labai praverčia, nes galiu bet kur ja naudotis ir mano pažymiai pagerėjo, kai ja naudojuosi. Tad aš ją vertinu labai labai gerai.

Labai puiki programėlė. Patogi, lengvai naudojama ir labai naudinga, nes yra ir taisyklių, paaiškinančių teisingą atsakymą.

Jie to verti

Grazinti sena maketa

Sužinokite, kaip Jūsų vaikams mokytis šiuolaikiškai:

Jie to verti

Kodėl „Aktyvi klasė“? Tokioje klasėje dirbti lengviau ir mokytojui, ir mokiniams. Jie noriai įsitraukia į veiklą, yra labiau motyvuoti, todėl rezultatai tampa geresni, o mokiniai – drausmingesni.

Interaktyviose pamokose mokytojai ras medžiagos mokiniams sudominti, naujai medžiagai išsiaiškinti, žinioms bei gebėjimams įtvirtinti, pritaikyti, vertinti ar įsivertinti.

Mokydamiesi „Aktyvioje klasėje“ mokiniai ne tik gauna naujų žinių – jie mokosi dirbti grupėje, savarankiškai ieškoti informacijos, ją analizuoti ir drauge aptarti.

e.ŠVIESA skaitmeninėje aplinkoje mokytojas galės kurti pamokų planus, naudotis skaitmenine biblioteka, ras pamokoms reikalingą turinį bei momentines apklausas.

Dalyvaudami momentinėse apklausose mokiniai iš karto gauna įvertinimą. Taip mokytojas gali stebėti kiekvieno pažangą, duoti individualius patarimus ir padėti siekti geresnių rezultatų.

Specialios programos mokytojus supažindins su interaktyvių priemonių taikymu ugdymo procese, išmokys rasti, pritaikyti ir naudoti parengtų pamokų turinį.

Neringa Reisienė

Zita Valinčienė

Vilniaus inžinerijos licėjaus mokytoja

Kalvarijos gimnazijos mokytoja

Vaikui mokymas ir mokymasis duos tinkamų rezultatų, kai tai bus daroma su dideliu noru išmokti, įveikti, pažinti, sužinoti... „Aktyvi klasė“ įdėjo į rankas įrankį, padedantį daug lengviau mokinį sudominti, pritraukti, įtraukti į veiklą.

Aktyvios pamokos tikrai palengvina darbą, motyvuoja vaikus. Džiugu, kad kiekvieną kartą atrandu naujų pritaikymo galimybių, pvz., dirbdama su nemotyvuotais mokiniais naudoju parengtų pamokų fragmentus.

Jie to verti

Kūrybiškumas – šiuolaikinis sėkmės variklis Jau nuo vaikystės daugelis mano, kad kūrybiškumas yra susijęs su gebėjimu piešti, vaidinti, lipdyti ir panašiai. Vis dėlto kūrybiškumo sąvoka yra gerokai platesnė ir jam lavinti nepakanka vien dailės, muzikos ir šokio pamokų. Kūrybiška asmenybė pasižymi ne tik intelektiniais, kognityviniais sugebėjimais, bet ir asmenybės bruožų visuma. Kūrybos procesas apima kūrybos fazes, įvairius informacijos gavimo ir panaudojimo lygius, gebėjimą ieškoti sąsajų, rasti ryšį tarp objektų ar įvykių, sutelkti dėmesį į originalių, nestandartinių sprendimų paiešką.

Jie to verti

Kūrybiškumas – kompleksinis kompetencijų rinkinys

OPA PA įvertintas BELMA sidabro prizu!

Pastaruoju metu darbo rinkoje daug dėmesio skiriama darbuotojų kūrybiškumui lavinti. Kūrybiški darbuotojai ne tik sumaniai sprendžia kilusias problemas, bet ir gali pasiūlyti naujų idėjų įmonės plėtrai. Išsilaikymas konkurencinėje kovoje reikalauja nuolat atsinaujinti, naujų sprendimų, kūrybiškos atsakomosios reakcijos į konkurentų veiksmus. Tad turime galvoti, kokių kompetencijų jauniems žmonėms reikės, kai baigs mokyklą, aukštojo mokslo studijas. Nuostata aiški, taigi kompetencijų rinkinys didėja apimdamas vis daugiau bendrųjų kompetencijų.

Kūrybiškumui būtini 6 tarpusavyje susiję dalykai: intelektiniai gebėjimai, žinios, mąstymo stiliai, asmenybės bruožai, motyvacija ir aplinka, todėl mokykla turi kurti motyvuojančią terpę, mokymosi aplinką ir skatinti mąstyti. Svarbus vaidmuo ugdant turi būti teikiamas žinioms, tačiau dar svarbiau mokinius išmokyti žinias kūrybiškai taikyti įvairiose praktinėse situacijose.

Lietuvoje sukurtas turinys įvertintas geriausiai dėl įvairias kompetencijas ugdančių užduočių sistemos, skirtos skirtingų gebėjimų vaikams. 19

Jie to verti

Mokykla turi nuolat galvoti apie visapusiškos asmenybės auginimą, formavimą ir ugdymą. Pavyzdžiui, „Šiaurės licėjaus“ tikslas – remiantis sėkmingiausia Europoje Šiaurės šalių mokymo sistema auginti kūrybiškus ir mąstančius ateities lyderius, stiprias asmenybes. Mūsų nuomone, stipri asmenybė – turinti tvirtą vertybinį pagrindą, pažįstanti save, atradusi savo kelią, gebanti susidoroti su iššūkiais, besimokanti visą gyvenimą.

Todėl siekiant išugdyti stiprią asmenybę, mokykloje turi būti ne tik mokomasi, bet ir vykti gyvenimas, suliejant tam skirtas erdves ir patirtis. „Šiaurės licėjuje“ visas ugdymo turinys integruotas, tad veiklos susietos ir praktiškai įgyvendinamos. Mokiniams mokymasis turi būti prasmingas, skatinama saviraiška, aktyvus dalyvavimas, lavinami lyderystės, kūrybiškumo, kritinio, loginio mąstymo, bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai. Mums svarbu, kad vaikai suvoktų, kodėl mokosi vienų ar kitų dalykų, kodėl ir kaip jie bus reikalingi ateityje. Todėl mokymasis turi būti įdomus, keliantis mokiniams iššūkių, gilus, pasirinkti mokymosi metodai – patirtiniai, interaktyvūs, provokuojantys, motyvuojantys ir skatinantys siekti žinių, didinantys smalsumą. Kūryba ir kūrybiškas, inovatyvus, spalvingas veiklų, projektinių darbų pristatymas yra vienas iš svarbiausių ir įdomiausių ugdymo etapų. Tik kartu dirbdami visi: pedagogai, mokiniai bei jų tėvai, pasieksime išsikeltus tikslus ir geriausius rezultatus.

Kviečiame teirautis ar atvykti individualiai konsultacijai ir papasakosime Jums daugiau!

Susisiekite: (8 693) 24396 info@siaureslicejus.lt, www.siaureslicejus.lt

Emocinis intelektas – kas tai? Nauja, todėl madinga psichologijos ir edukologijos tema, ar iš tiesų viskas rimčiau? Juk, mums augant, mūsų mokytojai net nežinojo šios sąvokos, tad gal neverta švaistyti laiko ir dabar?

Būtina lavinti ne tik įprastą, bet ir emocinį vaikų intelektą

Bet psichologai ir edukologai teigia, kad iš emocinio neraštingumo kyla begalė kasdienių problemų, komunikavimo klaidų, ir tai galiausiai paveikia kiekvienos veiklos rezultatus.

Irma Liubertienė, fot. Adomas Rutkauskas

Jie to verti

Kas yra emocinis intelektas? „Trumpiausias emocinio intelekto apibrėžimas – tai būti intelektualiam savo ir kitų emocijų atžvilgiu, – sako Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidentė, projekto „Emocinio intelekto lavinimas Lietuvos ugdymo įstaigose“ projekto vadovė edukologė Irma Liubertienė. – O emociškai intelektualus žmogus – tas, kuris moka stebėti save, suprasti, kodėl jaučiasi, mąsto ir elgiasi vienaip ar kitaip.“ Lietuvoje emocinis intelektas (EI) dar vadinamas emociniu išprusimu arba emociniu raštingumu.

I. Liubertienė pasakoja, kad EI yra pakankamai naujas elgesio aiškinimo modelis, o jo pagrindas – 1995 m. Danielio Golemano teorija, aprašyta knygoje „Emocinis intelektas“. Ankstyvoji EI teorija buvo sukurta 1970–1980 m. mokslininkų psichologų Howardo Gardnerio, Peterio Solovey’aus ir Johno Mayerio. Yra manoma, kad EI lavinti reikia tam tikrų sąlygų – visų pirma, užtikrinti fizinį saugumą. „Kalbant paprastai, mūsų nugaros smegenys, atsakingos už išlikimą, veikia greičiau nei emocinės (arba limbinės). Todėl kol pasaulyje vyrauja karas, badas, ligos, nepriteklius, apie emocinį raštingumą mažai kas galvoja. Natūralu, kad tose šalyse, kurių istorinė situacija yra palankesnė, ekonomika stabili ir žmonės jau karta iš kartos jaučiasi saugūs, emocinis intelektas yra natūraliai aukštesnis. Ir atvirkščiai“, – aiškina I. Liubertienė.

Kodėl reikia lavinti EI? „Teigiama, jog norint mums pasiekti, tarkime, Danijos, Suomijos ar Šveicarijos emocinio intelekto lygį, laisvoje šalyje turi išaugti penkios kartos, – sako I. Liubertienė. – Ir dažnai dėl šios priežasties yra sunku adaptuoti tam tikras švietimo programas, kurios pas mus kol kas nepaveikios dėl natūraliai nulemto žemo emocinio pedagoginės bendruomenės išprusimo. Juk niekas mūsų nemokė, kaip atpažinti emocijas, kaip stebėti savo elgesį, ugdyti empatiją. Iš kitos pusės, jei tik plaksime save ir kitus ieškodami kaltų, bet nieko nekeisime, tai niekas ir nepasikeis.“ „Vaiko charakteris susiformuoja apie 9-uosius gyvenimo metus, o kai kurie tyrinėtojai teigia, kad anksčiau. Taigi darželyje ir pradinėje mokykloje jau yra daug besimušančių ir nepaklusnių vaikų, – atkreipia dėmesį I. Liubertienė. – Visi jie jau asmenybės su savo nuomone ir reakcijomis, kurių iš kažko išmoko. Mokytojai į tokius vaikus reaguoja labai įvairiai: tie, kurių emocinis intelektas žemesnis, gali šaukti vaikui,

Jie to verti

kad jis taip garsiai nešūkautų. Paradoksalu, tačiau vaikas padaro štai tokią išvadą: šaukti galima, tik toje situacijoje reikia būti vyresniam, didesniam, viršesniam.“

mokiniu kalbėjo, kantriai jo klausėsi ir sužinojo, kokie jo pomėgiai, vidinis pasaulis, savijauta. Be kaltinimų, be tardymų jam buvo leista suprasti, kad jis mokykloje labai laukiamas, yra jos dalis, tačiau jo elgesys yra nepriimtinas ir labai apsunkina visiems darbą, – prisimena I. Liubertienė. – Bet po pusmečio direktorės kabinete pasirodęs matematikos mokytojas apstulbęs paklausė: „Iš kur jūs ištraukėte šį genijų? Berniukas – nepaprastai gabus matematikai!“ Edukologė atskleidė, kad šiuo metu jaunasis genijus, besišypsantis jaunas žmogus studijuoja matematikos doktorantūrą viename žymiausių pasaulio universitetų, yra atradęs save moksle ir daro tai, kas jam labiausiai patinka.

Edukologė teigia, kad jau pirmaisiais vaiko mokymosi metais mokytojai turėtų tinkamai komunikuoti savo emocinį raštingumą: „Iš tiesų viskas labai paprasta: jei pykstu, pasakau, kad pykstu ir kas mane supykdė. Puiku, jei mokytojas gali nupasakoti vaikams, kur jis tą pyktį jaučia kūne, ką galėtų padaryti, kad tas pyktis sumažėtų, tai yra savo pavyzdžiu mokytų vaiką priimti pyktį, ieškoti būdų nusiraminti ir taip toliau. Svarbu suvokti, kad emocinio raštingumo vaikai mokosi kopijuodami pavyzdžius, todėl mokytojams ypač svarbu patiems lavinti savo socialinius emocinius įgūdžius.“

Kaip lavinamas EI? Deja, Lietuvoje socialinis emocinis ugdymas kol kas neįtrauktas į bendrojo lavinimo programą, o pedagogų sąmoningumas lavinti savo emocinį intelektą ir kurti emociškai intelektualią mokyklos aplinką vis dar yra labai menkas. Todėl mokyklos, ieškodamos sprendimų, šiandien už savo lėšas gali rinktis vieną ar kitą prevencinę programą.

„Pradėti lavinti emocinį raštingumą niekada ne vėlu, tik kuo vėliau, tuo sunkiau, nes susiformuoja įpročiai, įsitikinimai, o juos keisti yra sunkiausia. Tačiau įmanoma, – dalijasi patirtimi edukologė. – Vieną istoriją dažnai pasakoju mokytojams – apie penkiolikmetį, kurio mama kreipėsi į direktorę prašydama jį priimti į 9 klasę. Berniukas jau buvo pašalintas iš keturių ugdymo įstaigų, turėjo bėdų su policija. Mokyklos administracija pasitarė su psichologe, turinčia patirties, kaip lavinti vaikų emocinį intelektą, ir nustatė griežtas vaiko priėmimo sąlygas: mokykloje niekas neturėjo sužinoti apie jo praeitį, kad nebūtų išankstinių nusistatymų nei tarp mokytojų, nei tarp mokinių.“

Jaunesniųjų vaikų programų dalyviai dažnai būna herojai ar žaislai, apie kuriuos pasakojamos istorijos, susijusios su išgyventomis situacijomis grupėje. Tarkime, „Zipio draugų“ ar „Obuolio draugų“ pamokose veikiančius vabzdį ir žiurkėną vaikai pagamina su mokytoja ir šie, apsigyvenę klasėje, rūpinasi vaikų jausmais bei santykiais. Pagal Kimočių programą darželinukai žaidžia su jausmus atspindinčiais pliušiniais žaislais ir, auklėtojų padedami, gali įgarsinti, suvaidinti situacijas – tai moko vaikus labai konkrečių dalykų: atpažinti ir priimti jaus-

„Pusę metų mokykla išties turėjo problemų dėl berniuko elgesio, lankomumo, kartą net kreipėsi į kinologus dėl narkotinių medžiagų paieškos klasėje. Klasės auklėtoja daug su

Jie to verti

mus, draugauti, bendrauti, kurti santykius, būti tolerantiškus, priimti sprendimus, rūpintis kitais ir pan. Pagal vyresniųjų programas, kaip „Paauglystės kryžkelės“, paaugliai ne tik mokosi pagrindinių socialinių emocinių gebėjimų klasėje, bet ir dalyvauja įvairiose ugdomosiose veiklose: savanoriauja, lanko vaikų namus, rūpinasi, kuo galėtų prisidėti prie bendruomenės gerovės kūrimo.

„Didžiausias šių dienų iššūkis yra tai, kad tokios programos mokyklose vis dar diegiamos nenuosekliai, tai yra tik kai kuriose klasėse, jas pasirenka tik dalis mokyklų, o dauguma pedagogų pirmenybę teikia akademiniams rezultatams, emocinio intelekto lavinimo nepripažindami kaip lygiaverčio visuminio asmenybės ugdymo“, – įspėja I. Liubertienė.

Kaip tėvai galėtų prisidėti prie EI lavinimo?

Nuo 2016 m. Lietuvos pirmokai jau turės galimybę mokytis iš priemonių, kuriose yra integruotos emocinį intelektą lavinančios užduotys.

Jie to verti

Ryšys su tėvais – labai svarbus

Pastebėkime vaiko jausmus

Emocinis intelektas vystosi savaime, vos tik vaikas gimsta. Vaikas mokosi kopijuodamas artimiausių žmonių reakcijas, elgesį. Šiltas ir artimas ryšys su mama ir tėčiu, jų tinkamas reagavimas į vaiko emocijas, vaiko poreikių atliepimas – patys svarbiausi dalykai lavinant mažylių emocinį intelektą.

Tėvai dažnai linkę užgniaužti vaiko jausmus, tarsi norėdami pakeisti vieną emociją kita: „Ko čia dabar verki? Ir ko tu čia toks liūdnas? Vyrai neverkia“ ir pan. Mokslininkai teigia, kad vienas iš dalykų, kurie sukelia žmogui didelį pyktį, yra jo jausmų nesupratimas, neigimas. Taigi, vaikas, kurio emocijų tėvai nepriima, išgyvena didelį nepasitenkinimą, pyktį, ilgainiui tampa dirglus, jam gali atsirasti nervinių sutrikimų. Lavinant emocinį intelektą, emocijas reikia ne užgniaužti, o priimti, atvirai pasikalbėti su vaiku, pabūti šalia. Tarkime, jei vaikas verkia, nesistenkime jo pralinksminti ar apsimesti, kad to nematome. Pastebėkime vaiko emocijas ir atvirai pasikalbėkime: „Tikriausiai tu verki, nes tau liūdna, esi nusivylęs ar įsižeidęs? Suprantu tavo jausmą, užjaučiu tave.“

Savo pavyzdžiu mokykime įvairių reakcijų Kai vaikas mušasi, tarkime, skaudžiai suduoda vienam iš tėvų, būtina vaikui paaiškinti, kaip mamai ar tėčiui skauda, nemalonu ir kodėl taip nereikia daryti. Nepraraskime kantrybės: vaikas neišmoks ir nesupras iš pirmo karto, bet jei būsime nuoseklūs, vieną dieną tikrai ims kopijuoti mūsų elgesį.

Ir šiuo atveju tėvai turėtų būti kantrūs, nespausti vaiko, neliepti jam pasiaiškinti – tiesiog leiskite suprasti, kad jis yra savo jausmų šeimininkas ir Jūs jį priimate tokį, koks yra tuo metu, parodote, kad jis Jums svarbus. Vaikui reikia leisti pabūti su savo jausmu.

Auklėtojos pastebi, kad kalbančių apie jausmus tėvų vaikas dažniausiai ne suduos atgal, o pirma pasakys: „Ar tu žinai, kad man skauda?!“ Jei tėvai namie atvirai kalba apie savo jausmus ir ne vien tada, kai yra linksmi ar besidžiaugiantys, be to, moka tinkamai komunikuoti liūdesį, skausmą, pyktį, jų vaikai taip pat išmoksta tvarkytis su šiomis emocijomis.

Anksčiau ar vėliau toks vaikas pats norės pasikalbėti su tėvais, pats sugrįš prie jam svarbios temos ar įvykio, nes jausis saugus ir suprastas. Tėvams teliks išklausyti jį, padėti rasti sprendimą, patarti. Dažniausiai nuo mažumės tokį ryšį su vaiku kuriantys tėvai neturi bėdų paauglystėje ir toliau artimai bendrauja su užaugusiais vaikais.

Jie to verti

Ramunė Murauskienė, fot. Laura Bubilaitė

R. Murauskienė: „Turime perprasti ne švietimo sistemą, o savo vaikus“ Ar prisimenate save mokykloje? Koks ar kokia buvote, kas nepatikdavo, kaip Jūsų nesuprasdavo nei mokytojai, nei tėvai, tik reikalavo gerai mokytis? Bet ar nuoširdžiai galite pasakyti, kad visus pažadus „na jau aš savo vaikams ta tikrai niekada (...)“ ištesėjote? Ar vis dėlto atvirai pripažįstate, kad tapote savo tėvų kopija, ir dabar kvaršinate galvą savo vaikams (ir sau) dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių kadaise Jūsų tėvai gadindavo nervus Jums? Laimei, pasaulis ne stovi vietoje, o bando susiprasti, kas ir kodėl vyksta. Todėl apie mokymąsi, motyvaciją bei pagalbą mokantis ir savo vaikų supratimą kalbamės su psichologe Ramune Murauskiene.

Jie to verti

Ne mokslas dėl mokslo

būti tiesūs: ne viskas, ko vaikai mokomi mokykloje, gyvenime yra taip svarbu ir reikalinga. Daug ką, ko ten išmokstame, jei nenaudojame, galiausiai pamirštame“, – įspėja psichologė.

Nuo kada su vaiku galima kalbėtis apie savarankišką mokymąsi? Psichologė R. Murauskienė teigia, kad šis klausimas yra klaidingas: „Suaugę galvoja, kad vaikų auklėjimas didžiąja dalimi susideda iš kalbėjimosi su jais apie tai, kas jiems turėtų būti svarbu. Mokymasis vaikui bus svarbu tada, kai jis bus svarbus tėvams ir mokytojams – bet ne dėl rezultatų klasės, mokyklos ar šalies reitinguose.“ Pasak psichologės, kai vaiko žinios, galimybė tapti laimingam, įgyvendinti savo potencialą taps svarbu suaugusiesiems, tai ir vaikui ta veikla taps svarbi.

Tad, kaip apibendrina R. Murauskienė, tiesiog nėra amžiaus, nuo kurio su vaiku galima kalbėtis apie mokymąsi, o iki kurio dar ne: „Vaikai yra labai protingi ir išmintingi, ir jie mus stebi. Ir jeigu jie nors per nago juodymą jaučia, kad mokytis yra jų pareiga, o aplinkui niekam neįdomu, kaip mokslas paveiks jo asmenybę, tada vaikas ir priims šį procesą kaip prievolę. O juk mes patys su prievolėmis elgiamės įvairiai: ir patys į darbą ne visada noriai einame – juk būna dienų, kai esame ten tik todėl, kad turime būti, ir tikrai nepersidirbame.“

O kol kas viskas dažniausiai yra atvirkščiai. Psichologė pastebi: „Mokytojams svarbu, kad vaikų pasiekti rezultatai būtų pagal standartus, nes taip mokytojai vertina savo darbą. Čia net yra tokia nerašyta taisyklė: jeigu vaiką gerai išmokai, vadinasi, esi geras mokytojas, ir niekas negalvoja, kokios buvo vaiko galimybės, jo vidus ar starto linija.“

Namų darbai neturi tapti stresu

Pasak psichologės, namie viskas taip pat: kai vaikas pareina iš mokyklos, retas kuris iš tėvų paklausia, kuo vaiką pradžiugino mokykla, kas įvyko, dėl ko jis nustebo, kas sudomino. Dažniausias klausiamas – kiek gavai? Ir jei vaikas pagal tėvų lūkesčius gavo per mažai, tada užduodamas grėsmingas klausimas – kodėl?

Psichologė nesiima spręsti, ar daryti su vaiku namų darbus yra gerai, ar blogai: „Siūlau tėvams susimąstyti, koks tai procesas. Juk kas, visų pirma, yra namų darbai? Tai pamokos turinio įtvirtinimas. Ir kas tą žino, suvokia, jog jei vaikas yra greitai mąstantis ir savarankiškai besimokantis, jam tiek namų darbų, kiek užduota, gali ir nereikėti.“

„Vaikams mokymosi procesas labai dažnai yra nurodomas kaip pareiga. Nuo mažų dienų – „aš einu į darbą, tu eini mokytis“. Bet pareiga nėra tai, kas motyvuotų. Ir turime neužsižaisti, privalome

Priešingu atveju psichologė siūlo įsivaizduoti, kas vyksta, kai vaikui dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepavyko įsisavinti žinių per pamoką: „Tada namų darbai jam ne padeda įsisavinti žinias, o yra visiškai naujas dalykas. Kyla

Jie to verti

įtampa, nes visi reikalauja rezultato – ir ne bet kokio, o gero. Ir vaikas patenka į pinkles. Mokytojas klausia: „Ar padarei namų darbus?“ – „Taip!“ – „Tai kodėl neteisingas atsakymas?“ Tokiu atveju mokytojams reikia apsispręsti: ar jiems reikia, kad vaikas darytų, tai yra bandytų – kai bandome, sulaukiame ir sėkmės, ir nesėkmės, ar darytų taip, kad atsakymas tik sutaptų su esančiu knygos gale.“

Skatinti ar neskatinti?

Taigi, vaikas įsitempia, ir jei įtampą dėl namų darbų namie rodo nebe pirmą kartą, tėvai tą matydami irgi įsitempia – nes jie juk nori, kad jų vaikui sektųsi. R. Murauskienė pastebi, kad esant tokiai situacijai tėčiai reaguoja ramiau, ir tai yra geriau. O mamos dažniau užsipuola: „Tai ką tu darei per pamoką? Kaip tu čia dabar nesupranti? Tai negi negalėjai paprašyti paaiškinti?“ Psichologė aiškina: „Ir taip išeina, kad vaikas, paprašęs pagalbos, lieka kaltas. Tad užuot suteikę pagalbą tėvai gali sukelti emocinę įtampą, ir per tam tikrą laiką vaikui gali susiformuoti reakcija, kad namų darbai yra labai labai nemalonus reikalas.“

„Bet yra ir išorinė motyvacija. O kadangi vidinė yra neapčiuopiama, tai visi galvoja, kad išorinė yra tas garantas, kuris paskatins vaiką mokytis, – sako R. Murauskienė. – Pažymys ir pinigai yra išorinė motyvacija, „jei gausi 8, tai turėsi dviratį“ – irgi išorinė, ir ji nėra stabili – priklauso nuo nuotaikos, finansinių galimybių ir pan. Bet tam tikrais etapais ji gali suveikti, tik reikia tai daryti sąmoningai ir apgalvotai. Jau nuo pirmos klasės galima sakyti: „Matau, kad jei truputį pasistengtum, tau su matematika galėtų būti geriau. Ar kas nors tau padėtų mokytis? Gal lego kaladėlės? Jos kainuoja 35 eurus. Gerai atliktą užduotį įvertinsim 1 euru. Tad turi gerai atlikti 35, jas paversime į eurus ir bus galima nupirkti lego.“ Taip elgtis galima, tik reikia turėti omenyje, kad greičiausiai nebūsime pajėgūs nuolat papirkinėti vaiko, todėl nepersistenkime. Bet yra vaikų, kurie pasižymi akivaizdžiu verslumu. Tokiems vaikams ir piniginis sandoris už padarytus namų darbus ar atitinkamus pažymius yra visiškai korektiškas dalykas. Tiesiog reikia atpažinti, kad vaikas verslus.“

O kaipgi atvejis „jei tavo metinis vidurkis bus 8, vasarą nupirksim tau dviratį“? Ar tai ne papirkinėjimas? Pasak psichologės, turime žinoti, kad motyvacija yra vidinė ir išorinė. Vidinė yra stipriausia, taigi jos ir reikia linkėti vaikams, nes ji stabilesnė.

Pasak R. Murauskienės, tėvai mažesniam vaikui gali priminti, paskatinti atlikti užduotį, gautą mokykloje, bet dauguma tiesiog sako: „Ateik, dabar ruošim namų darbus“. Psichologė įspėja: „Tai jau yra prievartos elementas. O kiek kartų būna, kai vaikas jau tvarkosi prieš miegą, ruošiasi gultis, bet tėvai, užuot palinkėję labos nakties ir pabučiavę, paklausia: „Ar pamokas paruošei?“ O jis paprasčiausiai pamiršo! Ir ramaus pasikalbėjimo su tėvais prieš miegą jau nebus, nes vaikas gauna streso dozę, jam prieš akis atsistoja mokytojai ir jų reakcijos į nepadarytus namų darbus. Tad kaip dabar ramiai miegoti?“

Jie to verti

Vaikai yra skirtingi Kad ir kokie būtų norai – kad vaikas būtų protingas, sėkmingas, – mūsų vaikai turi unikalų gebėjimą mąstyti, bet ne visiems duota mėgautis sudėtingų akademinių žinių labirintais. „O mokyklai rūpi tik akademiniai dalykai, todėl labai nuskriausime vaiką, jei neleisime turėti to, kas jam svarbu vien todėl, kad jam nesiseka mokytis. Ir jei vaikas gauna prastus pažymius, tai nebūtinai reiškia, kad jis tinginys ar nesistengia – pastangos yra vidiniai procesai, mes jų nematome. Kartais vaikai gauna šešetus, nors stengiasi iš paskutiniųjų. Mes negalime sieti blogo pažymio vien su neatsakomybe, laiko švaistymu veltui ar tingėjimu“, – sako R. Murauskienė.

„Ir kaip mama, ir kaip psichologė pasakysiu taip: mums reikia ne susigaudyti švietimo situacijoje, o suvokti, kokie yra mūsų vaikai. Jie visi skirtingi ir ne visiems viskas tinka, o švietimo sistema vis tiek neišvengiamai pasikeis“, – šypsosi psichologė R. Murauskienė.

Ką dar labai blogai daro tėvai? Neleidžia vaiko į lauką ar susitikti su draugais, jei jis gauna prastus pažymius. Šiuo atveju vaikai baudžiami neleidžiant jiems bendrauti su kitais vaikais – tuo, kas jiems yra gyvybiškai svarbu. Pasak psichologės, nieku gyvu to daryti negalima. O kaip tėvams susivokti nuolat kintančioje švietimo sistemoje? Juk senoji stovykla vis dar siekia iš moksleivio padaryti žmogų enciklopediją, o naujoji teigia, kad kalti beprasmiška, nes gyvendami informacinėje lavinoje turime lavinti kūrybiškumą ir informacinius įgūdžius.

Jie to verti

Patarimai tėvams

Apie mokslus kalbėkitės su vaiku ramioje aplinkoje, būdami geros nuotaikos, dalykitės savo atsiminimais, kad vaikas būtų ne įsitempęs, o atsipalaidavęs, neapsimetinėtų, būtų savimi.

Skatinkite vaiką mokantis prašyti pagalbos, bet neprievartaukite jo mokytis kartu su Jumis. Niekada nekelkite konflikto dėl mokslų – tai negrįžtamai pablogins Jūsų ir vaiko santykius.

Kai vaikas gauna kokį nors pažymį, paklauskite jo, ar jis patenkintas rezultatu. Atsiribokite nuo savo lūkesčių ir nevertinkite. Valdykite grimasas ir kvėpavimą. Išmokite išgirsti vaiką, o pažindami jį skatinkite kelti sau didesnius iššūkius. Ypač to reikia berniukams, nes tai stiprina valią ir charakterį.

Mažesniam vaikui verta padėti susigaudyti laiko tėkmėje, todėl galima priminti jam apie svarbius namų darbus. Vyresniam vaikui atsakomybės jau kur kas daugiau, todėl ir už pasekmes tegul atsako jis pats. Kuo tėvai daugiau įsitempia dėl vaiko mokslų, tuo labiau jis dėl jų atsipalaiduoja. O turėtų būti atvirkščiai.

Padėkite vaikui išsikelti aiškius ateities tikslus. Jūsų ar specialistų padedamas, tegul jis susikuria kelias ateities perspektyvas ir pagal jas susidėlioja tarpinius tikslus. Tai padeda vaikams siekti konkrečių rezultatų ir sulaukti didesnės sėkmės.

Atminkite, kad mokykla – tai ne vienintelė vieta, padedanti užsitikrinti laimingą gyvenimą. Skatinkite vaiką mokytis įvairiausiais būdais, darykite tai kartu su juo. Kuo vaikas daugiau žinos, kokios jo galimybės, tuo mažiau bijos dėl savo ateities.

Jie to verti

Leidyklos „Šviesa“ Mokymo centro veikla Konferencijos tėvams, skirtos skatinti juos įsitraukti į vaikų ir jaunimo ugdymo procesą, stiprinant žinias apie šiuolaikinius vaikus ir jaunimą.

Programa „Besimokanti organizacija“ skatiname švietimo įstaigų bendruomeniškumą – siūlome sprendimus, jungiančius mokinius, tėvus ir mokytojus.

Praktiniai psichologų seminarai apie: • vaikų emocijas, • problemas, kylančias paauglystėje, • konfliktų sprendimą, • patyčių prevenciją, • bendravimą.

http://mokymocentras.sviesa.lt 31

Jie to verti

Šeimos ir mokyklos partnerystė Vaikui pradėjus lankyti mokyklą šeima tampa neatsiejama šios bendruomenės dalimi. Deja, neretai tenka susidurti su tėvais, kurie mano, kad ugdymo įstaiga privalo prisiimti atsakomybę už visapusišką atžalos ugdymą. Tėvai užtikrina tik techninius dalykus: nuvežti vaiką į mokyklą ir parvežti iš jos, aprūpinti mokymo(si) priemonėmis ir pan. Toks požiūris yra ydingas ir, dar griežčiau sakant, netgi žaloja vaiką.

„Bet kokia patirtis augantį žmogų gali daug ko išmokyti, jei šalia yra išmintingų suaugusiųjų.“

• Kai mokykla ir šeima bendrauja, keičiasi informacija, užkertamas kelias neadekvačioms interpretacijoms ar manipuliacijoms. • Suvokimas, kad abi pusės yra svarbios partnerės, įpareigoja siekti maksimalių rezultatų ir rasti vienu ar kitu momentu reikalingus sprendimus.

Šeima ir mokykla turi eiti koja kojon dėl kelių priežasčių: • Šeima yra pati svarbiausia terpė vaiko gyvenime, tad ir reikšmingiausias asmenybės formavimosi etapas vyksta joje, dar prieš patenkant į kokią nors ugdymo įstaigą (maždaug iki šeštų gyvenimo metų). Tad didesnė atsakomybės dalis tenka šeimai. • Vaikui svarbu suprasti, kad tiek šeima, tiek ugdymo įstaiga moko tų pačių dalykų, stiprina tas pačias vertybes ir pagarbiai atsiliepia viena apie kitą; taip vaikas išvaduojamas nuo painiavos ir svarstymų, kuri pusė yra teisesnė.

„Mokykla be tėvų pagalbos negali įdiegti vaikui, kad jis yra vienintelis ir nepakartojamas, stiprinti pasitikėjimo savimi, kurio jam reikia labiausiai.“ „Mokytojų ir tėvų bendradarbiavimas skatina abiejų pusių tobulėjimą.“ 32

Jie to verti

• Pozityviai kalbėkite apie mokyklą, mokytojus, mokymo(si) svarbą, taip padėdami tiek sau, tiek mokyklai išlaikyti autoritetą. • Kilus sunkumų mokykloje ne piktinkitės, o ieškokite būdų išsiaiškinti situaciją, kad galėtumėte priimti geriausius sprendimus. • Reguliariai lankykitės mokykloje, kad vaikas jaustų, jog jis ir jo mokymasis Jums rūpi. • Nuolat bendraukite (žodžiu, el. laiškais) su mokytojais, reguliariai peržvelkite el. dienyną – taip geriau suprasite vaiko stipriąsias ir silpnąsias puses. • Prisidėkite prie savanoriškos veiklos mokykloje (renginio, užsiėmimų mokiniams organizavimo, aplinkos ar pačios įstaigos tvarkymo ir t. t.) – taip parodysite tinkamą pavyzdį savo vaikui, kad bendruomenėje normalu dalytis darbais.

Kalbėdami apie mokyklos ir šeimos bendradarbiavimą tėvai kartais stokoja informacijos, kad kiekviena pusė šiame procese yra laimėtoja ir gauna apčiuopiamą naudą. Tad kokia ji? • Vaikas jaučiasi svarbus tiek artimiausiems žmonėms (šeimai), tiek mokyklai. • Jausmas, kad esi svarbus, stiprina savigarbą, pasitikėjimą savimi ir leidžia siekti geresnių rezultatų. • Tiek tėvai, tiek mokytojai keisdamiesi informacija apie konkretų vaiką gali susidaryti aiškesnį vaizdą. Dažnai skirtingoje aplinkoje tiek maži, tiek dideli elgiasi skirtingai. • Mokytojų motyvacija ugdyti vaiką, kurio tėvai rūpinasi ir bendradarbiauja, yra daug didesnė,

be to, jaučiamas pasitenkinimas darbu. • Tėvai, kurie nuolat domisi mokyklos gyvenimu, lankosi įvairiuose renginiuose, gauna reikalingos bei svarbios informacijos įvairiais klausimais ir tobulina tėvystės įgūdžius. Apibendrinant ir remiantis kitose šalyse atliktų tyrimų rezultatais norisi dar kartą pabrėžti, kad tėvams vertėtų kuo aktyviau įsitraukti į mokyklos gyvenimą, nes tai teigiamai veikia vaiko mokymosi rezultatus, turi įtakos ateities perspektyvai, emocinei jo sveikatai bei socialiniams santykiams su aplinkiniais. „Juo glaudžiau tėvai susiję su vaiko ugdymu, tuo labiau jie gali paveikti jo raidą ir mokslo laimėjimus.“

Ištrauka iš knygos „Vaikas pokyčių kelyje“ (serija „Tėvystės žemėlapis“). Kaunas, „Šviesa“, 2016

Jie to verti

Artėjant mokslo metams

Patys ramiai reaguokite į artėjančius pokyčius ir jų nedramatizuokite.

Kartu su vaiku aptarkite, kokių priemonių mokyklai jam reikės, ir jomis pasirūpinkite.

Būkite supratingi ir kantrūs, kai vaikas savarankiškai rinksis mokymosi priemones.

Kartu su vaiku aptarkite, kokius būrelius ir kur norės lankyti.

Po vasaros atostogų vaiko dienotvarkę pamažu artinkite prie mokyklos ritmo.

Likus 2–3 savaitėms iki mokslo metų pradžios paskatinkite vaiką kasdien atlikti bent po vieną ar dvi trumpas užduotis.

Iki mokslo metų pradžios profilaktiškai patikrinkite vaiko sveikatą.

Patikrinkite, kiek laiko trunka kelionė iki mokyklos.

Drauge įveikdami visą maršrutą aptarkite svarbiausius orientyrus.

Kaip elgtis, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą Pozityviai kalbėkite apie mokyklą, mokytojus, mokymo(si) svarbą, išlaikydami tiek savo, tiek naujos aplinkos autoritetą, o kilus sunkumų ieškokite kelio sprendimų link. Nuo pat pirmų dienų kalbėkitės apie mokykloje patiriamus įspūdžius.

Dalydamiesi savo mokykline patirtimi paaiškinkite, kad kiekviena patirtis mus ko nors išmoko. Išgirstus klausimus, sudėtingas vaikui situacijas repetuokite namuose, taip padėdami išmokti reikalingų socialinių įgūdžių.

Vertinkite pažangą lygindami vaiką su juo pačiu anksčiau ir dabar. Venkite lyginti save su savo vaiku ir būkite atviri jo patirčiai, įsiklausykite, drąsinkite ir tapkite nuolatiniais jo rėmėjais. Stiprinkite motyvaciją mokydami, kad pastangos ir darbas yra būtini siekiant tikslų.

Ištrauka iš knygos „Vaikas pokyčių kelyje“ (serija „Tėvystės žemėlapis“). Kaunas, „Šviesa“, 2016

Jie to verti

Kaip paskatinti šiuolaikinių mokinių motyvaciją mokytis? Naują požiūrį į mokymą(si) siūlanti vadovėlių komplektų serija ATRASK – tai: Iššūkiai! Mokymasis per praktiką ir aktyvų tyrinėjimą! Mokymasis su kitais ir iš kitų! Tikslingai taikomos (įdarbintos) informacinės technologijos! Sistemingai ugdomi ir plėtojami mokinių mąstymo gebėjimai!

Nuo 2015 metų pradėta kurti serija ugdo kritinį mąstymą, o ne perteikia žinias.

„ŠVIESA“ ŠIANDIEN:

MŪSŲ SERIJOS:

NAUJOS IDĖJOS, TURINYS IR ĮRANKIAI

Integruotam ugdymui skirta serija

KĄ KURIAME MES?

ŠOK

NAUJA

α (alfa) kartos

Z kartos ugdymui skirta serija

pradiniam ugdymui skirta serija

ATRASK

TAIP!

INTERAKTYVIAM MOKYMUISI IR TOBULĖJIMUI

Pagalba vyresniųjų klasių moksleiviams www.priesegzamina.lt ir programėlė Prieš egzaminą.

Užduočių bankai turiningesnėms pamokoms skaitmeninėje mokymo aplinkoje e. Šviesa.

TARPTAUTINIS PRIPAŽINIMAS

Europos mokomosios literatūros asociacijos (EEPG) BELMA apdovanojimai: Priešmokyklinio ugdymo komplektas OPA PA geriausias Europoje 2015 m. Elektroninė mokytojo knyga „Dailė“ IX–X klasėms specialus prizas 2014 m. Iš mūsų rengto turinio mokosi ir užsienio šalių mokiniai – serijos „Prieš egzaminą“ leidinio „Essay Writing“ leidybos teisės parduotos „Oxford“ leidyklai.

Interaktyvioms pamokoms

Kvalifikacijai tobulinti

Aktyvi klasė, jungianti skaitmeninį turinį, įrangą ir mokymus.

400 „Šviesos“ Mokymo centro renginių ir seminarų.

NARYSTĖ IR BENDRADARBIAVIMAS „Šviesa“ yra Europos mokomosios literatūros, Lietuvos leidėjų, Lietuvos emocinio intelekto bendrojo lavinimo mokykloje asociacijų narė. Kurdami turinį, bendradarbiaujame su akademinėmis institucijomis: Lietuvos edukologijos universitetu (LEU), Mykolo Romerio universitetu, kolegijomis ir mokytojų asociacijomis. Didžiuojamės bendradarbiavimu su patyrusiais ir autoritetingais autoriais.