Keliaujame į Graikiją

Keliaujame

į Graikiją

© SL fotostudija Kaune

Išgirdus žodį „graikija“, kiekvieno iš mūsų galvoje kyla skirtingi vaizdiniai. Vieniems graikiją simbolizuoja mitai apie dievus ir didvyrius, Dzeuso rūstybė ir Atėnės išmintis. Kitiems graikija – demokratijos tėvynė. Kai kuriems – tiesiog ramaus poilsio vieta. Komunikacijos profesorius, archeologas Rimvydas Laužikas ir istorikė Anželika Laužikienė žvelgia į graikijos kultūrinį palikimą giliau ir net romantiškiau, o kelionėse ir gyvenime sukauptomis žiniomis apie šią šalį dalijasi knygoje „Graikija. Alyvmedis, vynmedis ir laivas“.

Abu esate istorikai. Ar būtent dėl Graikijos istorijos, jos kultūrinio palikimo pradėjote domėtis šia šalimi?

Rimvydas: Graikija ir domėjimasis istorija – neabejotinai susiję dalykai. Tik nesu tikras, kuris jų buvo pirmesnis. Jei sau ieškočiau vaikystės knygų, padariusių didžiausią įspūdį, N. Kuno „Senovės Graikijos legendos ir mitai“ tikrai buvo viena tokių. Ši knyga paskatino paimti į rankas ir pirmą kartą perskaityti visiškai nevaikišką Homero „Odisėją“. Manau, kad vienas graikiškų dalykų, kuris sužavėjo tada ir tebežavi iki šiol yra įtraukiančios ir įkvepiančios istorijos. Jos tokios labai daugiasluoksnės, įdomios tiek tada, kai esi vaikas, tiek vėliau, jau tapus suaugusiuoju. Rašyti knygą buvo Anželikos idėja, nes ji kelionių metu rašė dienoraštį, kurį savo įspūdžiais ir pastebėjimais papildydavo ir visa šeima. Be to, apie šią šalį esame sukaupę pakankama daug medžiagos, todėl pamanėme: kodėl tuo nepasidalijus su kitais.

Knygoje teigiate, kad kiekvienas Graikiją mato savaip ir kažko joje savaip nesupranta. Kokia yra „jūsų“ Graikija? Kas jus labiausiai joje stebina ir ko vis dar nesuprantate?

Rimvydas: Pirmiausia Graikija – neprilygstama savo istorijų pasakojimo kultūra. Ne vien antikos laikų, bet ir viduramžių, naujųjų laikų, net šiuolaikinių istorijų. O šios istorijos – ne tiek apie žmones, dievus ar įvykius, kiek apie gilesnius dalykus: niekšybę, drąsą, teisingumą, laisvę... Istorijų pilnas ir Graikijos kraštovaizdis – čia rasite kelio rodykles į Lerną, Mikėnus ar Olimpiją, uosto keltų tvarkaraštyje – laivų maršrutus į Itakę. Tai tūkstantmetė, nenutrūkstama tradicija, ir tai nenustoja stebinti.

Koks, jūsų nuomone, Graikijos objektas ar vieta yra nuvertinta ir be reikalo neįtraukiama į turizmo agentūrų suplanuotas keliones?

Anželika: Mums labiausiai patinka tos vietos, prie kurių nestovi didžiuliai turistiniai autobusai, nors ne

visada pavyksta to išvengti. Kiekviename regione yra įspūdingų, bet mažai lankomų vietų, pavyzdžiui, Gortynės archeologinė vietovė, kur kadaise lankėsi Radvila Našlaitėlis ir kur auga alyvmedžiai, menantys Kristaus laikus; Imbro tarpeklis ir senieji storiausi alyvmedžiai; mažai lankomos Atėnų senosios kapinės, Pnikso ir Filopapo kalvos; ant didžiulio kalno pastatyta Akrokorinto tvirtovė Peloponese; orakulų vieta Dodonėje ir Zalongo memorialas; neolitinės gyvenvietės Sesklo ir Dimini; Chalkidės miestas su dar Aristotelį kamavusia vandens tėkmės keitimosi sąsiauryje mįsle bei Termopilų mūšio vieta; Filipų archeologinė vietovė, kur lankėsi šv. Paulius; buvęs miestas Stageira – Aristotelio gimtinė, Šv. Mikalojaus vienuolynas ežero saloje Trakijoje ar Kavaloje išlikęs romėnų tiestas akmeninis Via Egnatia kelias...

Knygoje daug kalbate apie Lietuvos ir Graikijos ryšį. Kokia Graikijos ir Lietuvos sąsaja jus labiausiai žavi?

Anželika: Keliaudami po Graikiją stebėjomės atradę ne vieną sąsają su mūsų šalies žmonėmis. Labiausiai susižavėjome mažai kam žinoma 1863–1864 metų sukilimo dalyvio Zigmanto Mineikos gyvenimo istorija. Jis vienintelis iš sukilimo vadų buvo išpirktas nuo M. Muravjovo paskirtos mirties bausmės, pabėgo iš tremties, prisidengęs svetima pavarde ir apsigyveno Graikijoje. Ten sukūrė šeimą, kurios vėlesni palikuonys tapo garsiais politikais (Papandreou šeima), o pats Z. Mineika – Graikijos garbės piliečiu. Jo kapą galima aplankyti Atėnų senosiose kapinėse.

Kaip atsiskleidžia jūsų knygoje minima „romantika“?

Anželika: Mums romantika Graikijoje – malonūs vietiniai žmonės ir gamta, graikų paprastumas ir dėmesys. Beveik visada po pietų ar vakarienės tavernoje laukdavo skani šefo dovana, o prie kambario durų – kartais 2 litrai alyvuogių aliejaus iš šeimininkų ūkio ar tortas šaldytuve. Mažesnio miestelio žmonės jau po kelių ten praleistų dienų sveikinasi ir užkalbina, net neprašyti palieka šviežių krevečių, nes vakar jų teiravaisi. Kepyklėlėje patys pasako, jei duona vakarykštė. Nepasitaikė, kad kas norėtų mus apgauti, įkišti kokį nekokybišką produktą. Jei mato, kad paklydai, stabteli pasiteirauti, ar gali kuo padėti. Apie šiltą jūrą, nuostabius kalnus ir antikinį paveldą net nėra ir ką kalbėti. Ten – geriausias mūsų poilsis.

Kokios graikų gastronomijos subtilybės jus labiausiai sužavėjo?

Rimvydas: Labiausiai žavi šviežias, natūraliai, labai paprastai pagamintas, bet kokybiškas maistas. Toks, kaip tą patį rytą pagauta ir ant grotelių iškepta žuvis su citrinų ir alyvuogių aliejaus padažu, šilta duona mažoje kepyklėlėje, kurios kepama tik tiek, kad būtų išparduota iki pietų, paprasti „tos dienos“ patiekalai, kurių nėra valgiaraštyje, bet kuriuos tavernos savininko šeima gaminasi pietums. Taip pat graikiška valgymo kultūra, kur pietūs yra ne tiek pavalgymo, kiek susitikimo, bendravimo laikas, o patiekalai užsakomi ne individualiomis porcijomis, o bendrai ir pietų metu jais dalijamasi.

Ar susidūrėte su kokiomis nors nuostatomis apie Lietuvą ar lietuvius? Kokios jos?

Rimvydas: Lietuva daugumai graikų yra krepšinio sinonimas. Vieni dar atsimena A. Sabonį ir Š. Marčiulionį, kiti mini šiuolaikinių krepšininkų, pavyzdžiui, L. Lekavičiaus ar J. Valančiūno, pavardes. Taip pat dažnas graikas pažįsta jo gyvenamoje vietovėje įsikūrusių lietuvių. ∙

Graikija. Alyvmedis, vynmedis ir laivas

Autoriai Rimvydas ir Anželika Laužikai Skaitydami knygą, atrasite dar neregėtą Graikiją: nuo graikų mitų, sudėtingų istorijos vingių iki sąsajų su Lietuva. Susipažinsite su unikaliais Graikijos kultūros, meno, gamtos paminklais, ypatinga graikų gastronomija. Kaina mūsų svetainėje – 16,99 Eur