Vaikų apsilankymai pas įkalintas mamas

įkūręs vieno žmogaus organizaciją „Auka“, aktorius Česlovas Stonys dvylika metų motinoms, atliekančioms laisvės atėmimo bausmes, vežiojo jų vaikus. nors ši veikla pareikalavo daug jėgų ir laiko, sulaukė daug nesupratimo, paniekinimo ar net pasmerkimo, paklaustas, ar, galėdamas atsukti laiką atgal, ir vėl jos imtųsi, Č. Stonys nedvejodamas atsako: taip. jautriai ir atvirai jis savo patirtį suguldė knygos „Laistant kertamą medį“ puslapiuose.

Kas jus paskatino įkurti organizaciją „Auka“?

Aš neiškritęs iš Mėnulio kaip daugelis. Aš nesėdžiu ir neguliu aukštai, iš kur nebematoma, kas darosi Žemėje. Aš matau, jaučiu, man skauda. Galbūt todėl buvau vienu iš Kalinių globos draugijos atkūrimo iniciatorių, o paskiau ir jos pirmininku. Tuomet daug važinėjau ir iš labai arti pamačiau „zoną“, ten esančius žmones. Pradėjau lankyti kalinių šeimas, susipažinti su jų motinomis, vaikais, vyrais, žmonomis, teko pačiam patirti jų išgyvenamą sielvartą. Aš jokiu būdu neteisinu tų, kurie padarė nusikaltimus, bet ir nesu linkęs pamokslauti – tai jų sąžinės reikalas. Man atrodo, jog jie turi pakankamai laiko pagalvoti apie tai, ką padarė, ir perkratyti savo sąžinę. Nelaimė visada yra nelaimė. Motinos ar tėvo netektis mažam vaikui išlieka nepagydomu skausmu visam gyvenimui. Tačiau kalinių vaikai kenčia dvigubai: jie išgyvena ne tik netektį, bet ir gėdą, kaimynų smerkiančius žvilgsnius, bendraamžių patyčias. Jie slepia savo nelaimę, jie kenčia vienatvėje.

Kaip išgirdę jūsų ketinimus reaguodavo vaikai? Ar buvo tokių, kurie nedrįso ar nenorėjo aplankyti savo gimdytojų?

Atsakydamas į šitą klausimą, pacituosiu kelias eilutes iš mažos mergaitės laiško man: „<...> Aš labai pasiilgau

Vaikų apsilankymai pas įkalintas

mamas

mamytės. Tik Jūs galite nors kiek sutrumpinti mūsų išsiskyrimo laiką. Jeigu būtų galimybė nudžiuginti mano širdelę, tai tik susitikimas su mamyte mane labai nudžiugintų. Labai prašau ir už viską Jums labai dėkinga.“ Dažniausiai nori visi. Kartais atsisako paaugliai, neretai nuo tokios kelionės juos atkalbinėja globėjai. Dvylikos metų berniukas sako norįs pamatyti mamą, bet iš gretimo kambario atlekia globėjos mama ir šaukia: „Ko tu ten važiuosi? Ji gi tau galvą sudaužė, nebus iš jos žmogaus!“ Neužmiršiu to vaizdo, kai vaikas raudodamas išrėkia: „Nemušė manęs mama, nemušė.“ Jis neleidžia svetimam žmogui apie mamą blogai kalbėti, nors jo galvoje iš tikrųjų yra randų nuo motinos rankos.

Kas šioje veikloje buvo sunkiausia?

Liūdna, kad iš tų, kurie niekaip negali suprasti, kodėl aš dvylika metų vežiojau vaikus pas bausmę Panevėžio kalėjime atliekančias motinas, išgirstu tokius klausimus: „O kam juos ten tampyti?“ (vieno vaikų teisių apsaugos tarnybos veikėjo klausimas), „Ar motina nepadarys ko nors blogo vaikui? (vaikų globos namų auklėtojos klausimas), „Kam joms tų vaikų reikia?“ Būtent vaikui, kurio širdis kupina meilės, paties Viešpaties Dievo suteikta galia daryti stebuklus. Stebuklas įvyksta tada, kai vaikas apkabina Mamą ir ši pajunta, kad yra reikalinga. Ji ima tikėti, kad jau kitokia grįš į padorų gyvenimą, su kuriuo ją sieja trapi gija – vaiko meilė. ∙

Laistant kertamą medį

Autorius Česlovas Stonys Autorius knygoje jautriai, bet tiesiai aprašo vykdytą veiklą, iškilusius sunkumus ir perteikia tai, kas svarbu ir vertinga kiekvienam iš mūsų, parodo, kas yra žmoniškumas ir viltis. Kaina mūsų svetainėje – 7,99 Eur