UŽPALIŲ SENIŪNIJOS BENDRUOMENIŲ LAIKRAŠTIS
2017 m. kovas Nr. 14 (206)
Kovas Ar kada susimąstėte, iš kur kilę lietuviški mėnesių pavadinimai? Daugumoje Europos valstybių mėnesių pavadinimai atėję iš senovės Romos, dalis mėnesių paskirti dievams: January (angl. Sausis) – Janus, atgimimo dievas, March (angl. Kovas) – paskirtas karo dievui Marsui, April (angl. Balandis) – Afroditei, May (angl. Gegužė) – derlingumo deivei Majai, July (angl. Birželis) – Julijui Cezariui... Tačiau lietuvių kalboje tokių pavadinimų nerandame, jie siejami ne su dievais, bet su tuo, kas vyksta tą mėnesį: gegužę užkukuoja gegutės, liepą pražysta liepos, rugsėjį sėjami rugiai, lapkritį krenta lapai, gruodį žemę kausto gruodas... O kovas? Istorikas Teodoras Narbutas manė, kad kovas pavadintas lietuvių karo dievo Kovo vardu. Jis susiejo ne tik tai, kad kovo mėnuo panašiai skamba į žodį „kova“, bet ir tai, kad romėnai šį mėnesį paskyrė karo dievui Marsui. Pasak istoriko, prieš mūšius Kovą garbindavo kariai su šarvais sėdėdami ant žirgų ir laikydami ginklus rankose. Šiam dievui lietuviai aukodavo juodus gaidžius bei žirgus, taip pat ant laužo karo belaisvius. Tačiau apie Kovą rašė tik vienas Narbutas nesiremdamas jokiais šaltiniais. Yra manoma, kad jis išgalvojo šį dievą, o tikrasis karo dievas buvo Perkūnas. Jis legendose vaizduojamas kaip ginkluotas medžiotojas, medžiojantis velnius, vedantis kunigaikščius į karus ir padedantis nugalėti priešą. Taip pat kaip žilas senis mėnulio spalvos veidu, apsisiautęs raudonu apsiaustu, po kuriuo paslėpti ginklai ir valdžios ženklai,
apsiginklavęs sidabro lanku, aukso strėlėmis, titnago kirvukais. Kaip ir kiti baltiški dievai, Perkūnas nebuvo atsakingas tik už vieną sritį,
Iliustravo Indrė Salanginaitė
be karybos, jis taip pat buvo atmosferos ir gamtos valdytojas, jam priskiriama žemės augalijos priežiūra, globa, rūpinimasis, įvairiais reiškiniais, jo žinioje neišsenkamos vandens atsargos, sukauptos virš „akmeninio dangaus skliauto“. Šiuo vandeniu pavasarį per pirmąjį griaustinį Perkūnas, besitrankydamas dangaus skliaute, mosuodamas „dievo rykšte“ – svaidydamas akmeninius kirvukus ar strėles, apvaisina deivę Žemyną, kuri įgauna galią gimdyti. Nukritus pirmiesiems Perkūno „kir-
vukams“, kuriems priskiriama nepaprasta galia pažadinti ir apvaisinti deivę Motiną, pabunda žemė, pradeda želti žolė, ima sprogti medžiai. Vis dėl to, jei karo dievu nebuvo Kovas, kodėl pirmas pavasario mėnuo taip pavadintas? Vis tik neatsisakoma minties, kad nuo žodžio ˜„kova“: kada daugiau, jei ne pavasarį, po ilgos žiemos, per kurią kariai lopėsi šarvus, galando kalavijus ir gydėsi žaizdas, keliavo į karo žygius ieškoti naujų žemių ar atsiimti savųjų iš priešo (net šiandieniai viduramžių kovų rekonstruktoriai pripažįsta, kad pavasaris – geriausias laikas mūšiams, kai vasaros karštis netrukdo „kapotis“ ir žiemos šaltis nestabdo tolimų žygių). Visa lietuvių tauta buvo aršūs kovotojai, ne išimtis ir užpalėnai. Čia nuo pirmųjų amžių stūksojo pilis, kuri iki XVII a. turėjo savo vėliavą, su kuria vesdavo bajorus į mūšius. Pilis padėjo atremti nemažai kovų. Keli svarbiausi mūšiai – XIII a. kautynės tarp Livonijos ordino ir kunigaikščio Rimgaudo, kalavijuočiams pilies užimti nepavyko, XIV a. pavasarį 350 Livonijos ordino vyrų kariuomenė naktį puolė Užpalių pilį, užėmė priešpilį, degino trobas, žudė žmones, pagrobė 70 arklių, bet pilies užimti nepajėgė. Ne tik kalavijuočiai bandė užimti Užpalius, mūsų kariai yra atrėmę ir „barzdotus vyrus iš užjūrio“ – vikingų kariauną. Kad ir iš kur kilo kovo mėnesio pavadinimas, jis lietuvių tautai asocijuojasi su kovinga mūsų praeitimi. Lietuviai nuo pat pradžios buvo kovotojai, nesvarbu kas priešas ir kiek jo buvo. Dovilė Kirdeikytė