UŽPALIŲ SENIŪNIJOS BENDRUOMENIŲ LAIKRAŠTIS
2016 m. lapkritis Nr. 10 (202)
Advento vainikas – puošni tradicija. Keletas idėjų Sulaukėme Advento – ramybės ir susikaupimo laiko, dvasinio apsivalymo meto. Nors šiais laikais daugelis pamiršta advento svarbą ir gyvena įprastu ritmu, vis dėlto yra verta atsigręžti į tradicijas. Žinoma, iš jų jau neišmoksime nieko naudingo apie nedirbamus verpimo, malimo girnomis darbus ar įvairiausius merginų burtus, tačiau iš kitų tradicijų galime pasimokyti būdų išlikti vie-ningiems ir susikaupusiems.
Senovėje gruodis vadintas „siekiu”. Advento vakarais jaunimas ir vyresnieji susirinkdavo į vieną kaimo trobą vakaroti. Vakarodami dirbdavo įvairiausius nesunkius ir neskubius darbus, užsiiminėdavo rankdarbiais, žaisdavo žaidimus, eidavo ratelius, bet tai darydavo santūriau, lėčiau ir tai labiau primindavo apeigas, o ne linksmybes. Šiandien taip pat esame kviečiami šį laiką praleisti ramybėje, tai nereiškia, kad turime liūdėti ar nuobodžiauti, tiesiog susilaikyti nuo šėlionių ir jį skirti savo širdį paruošti naujam Jėzaus Kristaus atėjimui į šį pasaulį. Adventas visada buvo tarsi susitaikymas su artimiausia aplinka, taigi žmogus šiuo laikotarpiu stengėsi nieko neskriausti: nei gyvūno, nei medžio, nei kito žmogaus. Taigi, šiuo laiku yra svarbu pastebėti šalia esantįjį, pasidalinti su juo savo laiku, geru žodžiu, atsiprašymu, malda, kantrumu, viltimi, tikėjimu, meile, nuveikti kažką kilnaus ir gražaus. Advento laikotarpio pasninkas turi gilias šaknis, siekiančias senąjį mūsų protėvių tikėjimą, kai visas keturias savaites iki šv. Kalėdų buvo laikomasi griežto pasninko. Šiais laikais bažnyčia kviečia sveikus tikinčiuosius susilaikyti nuo mėsiškų valgių Advento laikotarpio penktadieniais, o mėsos ir pieno produktų nevartoti šv. Kūčių vakarą, tačiau visu laikotarpiu kviečiama nepamiršti valgyti su saiku. Pasaulyje žinomas gražus Advento paprotys vakarieniauti ant stalo padėjus vainikėlį, kuriame kiekvienos šio laikotarpio savaitės pradžioje uždegama po žvakę. Anksčiau, tarp keturių baltų žvakių sekmadieniams advento vainike buvo įstatoma devyniolika raudonų, skirtų žymėti paprastoms Advento laikotarpio savaitės dienoms. Taip kuriama
nepakartojama šv. Kalėdų laukimo nuotaika. Gražu kassavaitiniam vainikėlio žvakių įžiebimui surinkti visą šeimą ir vakarą pradėti malda. Brangieji, šiuo svarbiu liturginių metų laikotarpiu, stabtelėkime, susikaupkime ir skirkime daugiau laiko brangiems žmonėms, pasidalinkime tuo, ką turime su stokojančiais ir skleiskime gerumą vieni kitiems. Kun. Jonas Bučelis
2
UŽ
PALIŲ
2016 m. lapkritis
Kario žodis Lapkričio 23-oji – tai nepagrįstai į istorijos šešėlį grimzdanti diena. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, ne iš karto buvo aišku, kad valstybė be savo kariuomenės nesugebės išlikti. Prireikė laiko, kol valdžia suprato, kad politi-nius Laisvės pareiškimus, teks kam nors apginti ginklu, todėl šiandien galime minėti 98-asias Lietuvos kariuomenės metines. Ši šventė yra ne tik tarnaujančių karių profesinė diena, bet ir visos tautos šventė,
įrodymas, kad mes savo laisvės troškimą nuo tų dienų buvome pasiruošę ginti ne tik žodžiais, bet ir savo geriausių vyrų kraujo kaina. Noriu padėkoti 1918 m savanoriams, kurie iškovojo mums laisvę, partizanams, kurie nenuilsdami kovojo beviltiškame kare ir iki paskutinio kraujo lašo gynė savo Tėvynę, taip pat kraštiečiams, kurie vienaip ar kitaip pasirinko ginti savo Laisvę ir Tėvynę, kurie atiduodami save pasirinko vieną sudėtingiausių profesijų:
taikos metu lieja prakaitą sunkiose pratybose, o iškilus grėsmei, eina ginti ne savęs, o visos savo plačios šeimos – Lietuvių Tautos. Sutikę karį gatvėje nepraeikite abejingi, padėkokite jam už pasiaukojimą. Gerbkite ir mylėkite savo karius ir su jais švęskite šią nuostabią šventę. Tėvynės labui! Karys savanoris jaun. eil. Vilius Kalinauskas
„Kas svarbiausia žmoguje nematoma” ...matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis. (Antuanas de Sent Egziuperi) Einu gatve ir mąstau: ką aš darau ne taip? Žinau, kad pasaulyje yra daug gerų ir malonių žmonių, tačiau kaskart prisimenu frazę, kurią kartojo mano senelis: „Tu geras? Džiaugiuosi. To gyvenime labai prireiks. Kitiems“. Padedu žmonėms, kai matau, kad jiems reikia pagalbos, teikiu pirmenybę kitiems, o ne sau, nes galiu palaukti. Atrodo – gražu, rūpestinga, tačiau sulaukiu tik skaudžių
replikų: „Iš tavęs man nieko nereikia“, „Pažiūrėk, kaip atrodai! Gėda su tokiu gatvėje stovėti, pasitrauk nuo manęs“. Kaip galiu galvoti, kad esu geras, jei žmonės manęs neprisileidžia? Taip, nesu pats gražiausias, vilkiu senus ir purvinus drabužius, aviu suplyšusius ir seniai iš mados išėjusius batus. Nesikirpau turbūt visą amžinybę, o ką jau bekalbėti apie veido purvinumą... Visiškai savimi nesirūpinu, tad ar galiu padėti kitiems? Niekam tikusius apmąstymus nutraukia skardus merginos riksmas. Žinau, kad reikia tiesiog nekreipti dėmesio, bet negaliu. Nebegalvoju. Skubu link gar-
Nuotr. Monikos Dicevičiūtės
so šaltinio. Pamatęs gležnutę merginą, gulinčią ant kelio, labai susijaudinu. Aplink vien kraujas. Pribėgu prie skausmo išvagotos būtybės, pakeliu ją ir pradedu nešti ten, kur ja bus pasirūpinta. Ji žiūri į mane tyromis, šviesiai žaliomis akimis, tačiau iš baimės papilkėję vokai pamažu pradeda leistis žemyn. Išsigąstu, kad ši mergina gali užsimerkti amžiams, todėl skubu pasakyti žodžius, kuriuos prieš mirtį man pašnibždėjo močiutė. Ar žinote tuos žmonių pasakojimus apie ryškią baltą šviesą tunelio gale? Norėjau ją išvysti. Viskas buvo gerai, vieną akimirką norėjau užsimerkti, tačiau kitą – aš jau gulėjau prijungta prie daugybės spalvotų laidų. Prisiminiau kažkokį vaikiną. „Mergyte, žinok, kad nelaimė – tai dulkė, kuria Dievas gludina savo deimantus“ – frazė, kurią išgirdau iš jo apskeldėjusių lūpų. Tai nebuvo maža nelaimė, aš vos nemiriau. Ir tik prie mirties slenksčio supratau, kad gyvenimas trumpas, o aš jį švaisčiau veltui. Apkalbinėjau žmones ir iš jų tyčiojausi. Prisiminiau save šaukiančią ant gana neišvaizdaus vaikino, kuris norėjo man padėti. O Dieve, juk tai vaikinas, išgelbėjęs man gyvybę! Tik dabar supratau, kad to, kas svarbiausia, nemačiau. Dabar esu įsitikinusi, kad šis vaikinas – pats gražiausias ir geriausias mano kelyje sutiktas žmogus. Kiek jis turi meilės, švelnumo ir šilumos savo širdyje. Deja, mūsų akys pilnos apgaulės, jos rodo tik tai, ką patys norime matyti. Akys apgavikės. Jos meluoja ir nejaučia gėdos. Norite išgirsti paslaptį? Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Istorijos autorė Gerda Mierkytė
2016 m. lapkritis
UŽ
PALIŲ
3
Rūta Šileikytė: keliaudami kuriame savo istoriją Rūta Šileikytė nuo vaikystės keliauja po pasaulį ir dabar, studijuodama anglų filologiją ir vokiečių kalbą bei kultūrą, nesiruošia sustoti. Kaskart nuvykusi į naują šalį, ji domisi ir žavisi viskuo: kultūra, gyvenimo būdu, maistu, gamta, oru. Smalsumas – pagrindinis stimulas, skatinantis aplankyti nepažintus kraštus. Kelionės visada prasideda nuo pirmojo žingsnio.
dentas gali tris mėnesius su J-1 viza legaliai dirbti šalyje, praėjus terminui, galima likti dar vienam mėnesiui. Šių metų liepos mėnesį praleidau Norvegijoje pagal „Liūtų klubo“ tarptautinę jaunimo mainų programą. Joje gali dalyvauti bet kuris iniciatyvus jaunuolis, randantis rėmėjų. Keliauji ir savarankiškai, ne pagal programas.
2015m. vasara JAV, Vermontas Nuotr. iš asmeninio archyvo
Tėveliai norėjo, kad vaikai, visų pirma, pažintų savo kraštą, savo kultūrą ir išmoktų Lietuvą mintinai. Visą vaikystę sėkmingai tai dariau: mokiausi Lietuvą mintinai. Po to, kai išmokau Lietuvą mintinai, pirmą kartą išvažiavau į užsienį – Vokietiją. Nuo to viskas prasidėjo. Kokias šalis esi aplankiusi? Esu buvusi Vokietijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Austrijoje, taip pat už Europos ribų: Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje. Keliauji savo iniciatyva ar pagal projektus, programas? Pirma kelionė buvo pas gimines, bet po to, kai buvau paauglė, dalyvavau programose. Pavyzdžiui, šešiolikos metų dalyvavau konkurse, kuriame mokiniai rašė rašinius anglų kalba, nugalėtojai laimėjo keliones į tarptautines debatų konferencijas Kinijoje arba Slovėnijoje, taigi, laimėjau kelionę į Slovėniją, kurioje atšvenčiau savo šešioliktąjį gimtadienį. Šiaurės Amerikoje buvau su programa „Work and Travel USA“ (liet. „Keliauk ir dirbk JAV“). Tai trijų mėnesių programa, skirta visų kursų studentams, kuriems Amerikoje padeda susirasti darbą ir stu-
Taip, esu buvusi Škotijoje pas draugus. Čia turėjau labai įdomią kultūrinę patirtį. JAV gyvenau Naujosios Anglijos regione, kur visa architektūra, iš dalies, ir gyvenimo būdas, yra perimti iš Anglijos, tačiau
Žinoma, Amerikoje, Škotijoje ir Vokietijoje – jokių problemų, šias kalbas moki, tačiau buvai kitose valstybėse, kurių kalbų nesupranti, pavyzdžiui Norvegija. Vienas įdomiausių dalykų, kurį supratau apie save – esu „kalbų keliautoja“. Norvegų kalba iš dalies panaši į vokiečių. Atvykusių iš vokiškai kalbančių šalių klausiau, ar jie bent šiek tiek supranta norvegų kalbą. Aš supratau, nors vokiškai tiktai mokausi, tai nėra mano gimtoji kalba, bet susiedavau norvegišką žodį su panašiai skambančiu vokišku ir taip suprasdavau apie ką kalbama. Klausiau norvegų, ar supratau, ar tik įsivaizdavau, kad supratau, bet jie patvirtino, kad sugebu suprasti norvegų kalbą jos nemokėdama. Ir man buvo labai keista, kad vokiečių kalbos gimtakalbiai negali to padaryti. Galbūt tokį sugebėjimą lemia išsilavinimas ir patirtis. Gal buvo juokingų situacijų, nesusipratimų? Kadangi esu šviesaus gymio mergina, Norvegijoje visi galvojo, kad esu vietinė, tad ir bendravo su manim kaip su vietine, net nesusimąstydami, kad galbūt aš vis tik esu užsienietė ir jų nesuprantu. Jie labai pasimesdavo, kai suprasdavo, jog „norvegė nesupranta norvegiškai“. Panašiai buvo ir keliaujant po Norvegiją su šeima, pas kurią
2016 m. liepa. Norvegija. Liūtų klubo stovykla, tarptautiniai jaunimo mainai Nuotr. iš asmeninio archyvo
prieš tai pačioje Anglijoje nebuvau. Kai atvykau į Didžiąją Britaniją, buvo įdomu save pagauti mąstančią atvirkščiai, supratau, kad vis tik ne Amerika yra Britanijoje, o Britanija Amerikoje. Ar nebuvo kalbinio barjero?
gyvenome kartu su mergina iš Honkongo. Kadangi ji azijietė, aplinkiniams buvo akivaizdu, kad ji tikrai svečias šioje šalyje, tad visi klausdavo, iš kur atvyko, o aš tuo metu stovėdavau kamputyje, niekam neįdomi, nes juk „vietinė“. Nukelta į 6psl.
6 Atkelta iš 3psl.
Škotijoje buvo nemaloni situacija, kai vienas žmogus mane šiurkščiai pataisė dėl pavartoto amerikietiško žodžio. Pašnekovas šimtu procentu mane suprato, priešingu atveju būtų perklausęs, tačiau žinodamas, kad anglų kalba nėra mano gimtoji, aš nesu amerikietė, vis tiek šiurkščiai pareiškė, kad jie tokio amerikietiško žodžio Škotijoje nevartoja, nes turi savo. Taip atsitiko, matyt, dėl to, kad škotai visą laiką siekė nepriklausomybės, turbūt ir kalbinės: „mūsų šaknys – Škotija, mūsų kalba – škotų, ne anglų ir ne amerikiečių“. Kokie tavo artimiausi planai, galbūt svajonės, susiję su kelionėmis? Dar daug kur norėčiau nuvykti, bet valstybių tiek daug, o laiko tiek mažai... Didžiausi užmojai – Australija arba Amerika dar kartą, pastarojoje norėčiau studijuoti. Australiją norėtum tik aplankyti ar apsistoti joje? Australijoje „apsistoti“ yra neįmanoma, tačiau tiek studentai, tiek dirbantys žmonės, gali gauti vizas, bet tai padaryti labai sudėtinga – procesas ilgas ir vizos brangios. Taip pat viza yra lai-
UŽ PALIŲ kina, terminui pasibaigus, privalai grįžti namo, negali likti nė diena ilgiau. Tačiau aplankyti Australiją nėra neįmanoma. Vienas iš būdų – atlikti praktiką lituanistinėje mokykloje, kurių Australijoje yra net trys. Bėda ta, kad visos reikalauja lietuvių filologijos išsilavinimo, o mano išsilavinimas – anglų-vokiečių, tačiau turiu stiprias lietuvių kalbos žinias, planuoju susisiekti su mokyklomis ir pasiteirauti, ar mano išsilavinimas jiems tiktų. Taip pat čia galima mokytis ir dirbti, be to, Australijoje gyvena giminės, kurias labai norėčiau aplankyti, būtų ne pirma kelionė, susijusi su giminių ar draugų lankymu, tačiau bet kuriuo atveju, reikia didelių investicijų. Visai naudinga turėti giminų visame pasaulyje. Kai buvau maža, labai dėl to liūdėjau: mačiau, kad aplinkiniai turi krūvas giminių, gali bet kada susitikti, o maniškės – už jūrų marių, tačiau dabar, kai užaugau ir pradėjau keliauti, nieko nuostabesnio nėra, kai nuvyksti į svetimą valstybę, išlipi viename didžiausių oro uostų Šiaurės Amerikoje, Niujorke – milžiniškame mieste, kuriame esi visiškai
2016 m. lapkritis viena, tačiau pamatai pažįstamą tetos veidą ir supranti, kad kur benuvyktum, tave pasitiks artimas žmogus, visur jausiesi savas ir laukiamas. Ką pasiūlytum, norintiems keliauti, bet nedrįstantiems? Jei bijai, lik namie (juokiasi). Jei labiau bijai, negu nori, nereikia savęs prievartauti, bet vis dėlto, nesuprantu žmonių, kurie visai nenorėtų išvažiuoti, kuriems nebūtų
Austrija. 2015 m. žiema Nuotr. iš asmeninio archyvo
smalsu. Bijoti visai nematau ko. Ar mes išvis turim tokį terminą, kaip „ kelionių fobija“? Europoje yra visos galimybės keliauti, sienų nebėra. Skatinčiau keliauti ir džiaugtis naujais potyriais, nauja patirtimi, naujais žmonėmis – viskas turi savo istoriją. O juk mūsų gyvenimas ir yra istorija, ar ne? Parengė Dovilė Kirdeikytė
Apie sportišką laisvalaikį su Inga Laurinėnaite Tikriausiai pamenate rugsėjį bendruomenės rengtas kūrybines dirbtuves. Na, prie jų organizavimo be galo geranoriškai prisidėjo Inga Laurinėnaitė, kuri, pasirodo, yra be galo užsiėmusi dėl sėkmingai besiklostančios karjeros ir intensyvios laisvalaiikio veiklos. Bet apie viską nuo pradžių. Pati Inga yra pakankamai kukli, tačiau man atrodo, kad ji nuo vaikystės buvo labai veikli ir pavyzdinga, pirmiausia, puiki mokinė mokykloje, po to viena geriausių architektūros studenčių Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiuo metu ji dirba projektų vadove projektavimo įmonėje. Pati, tik pradėjusi studijuoti architektūrą, išgirdau, jog Inga po praktikos liko darbuotis legendinės grupės „Antis“ vokalisto, architekto Algirdo Kaušpėdo įmonėje ir pamaniau – „ar gali būti geriau?“. Dabar Inga aktyviai sportuoja ir gana sėkmingai dalyvauja fitneso varžybose. Šį kartą dalinuosi jos pačios įspūdžiais, apie sveiką ir aktyvų gyvenimo būdą.
Kada pradėjai sportuoti, kaip ir kada atradai fitnesą? Mokyklos laikais labai nemėgau sporto, net nelabai galėčiau įvardinti kodėl. Baigusi studijas ir pradėjusi dirbti, veiklos turėjau labai daug, tad reikėjo atrasti būdą, kaip „atsigauti po sunkios darbo dienos”. Pradėjau nuo paprasčiausių grupinių aerobikos užsiėmimų ir bėgiojimo parke. Susidomėjimas sportu augo kartu su noru turėti dailią sportišką figūrą, tad pradėjau lankyti sporto klubą, ėmiau treniruotis su kvalifikuotais treneriais, laikytis mitybos
programos. Žavėjausi „bikini fitness“ kategorijos sportininkių dailiomis figūromis, galiausiai, nusprendžiau ir pati pilnai pasiruošti ir sudalyvauti varžybose... Dalyvauji varžybose, papasakok apie savo prorto šaką, apie varžybas ir kaip jose sekasi. Dalyvauju IFBB (international federation of bodybuilding) kūno rengybos varžybose – dar kitaip vadinama – fitnesu/ kultūrizmu, o liaudiškai tariant tai yra treniruoto sportiško kūno demonstravimas. Per varžybas ant scenos yra pozuojama prieš teisėjus ir žiūrovus. 2016 m pavasario sezono metu dalyvavau IFBB FIT MODEL kategorijoje. Startavau „Lietuvos taurės“ varžybose ir iš 18 merginų buvau 7-a, o 2016 IFBB BALTIC FIT MODEL varžybose Rygoje – iškovojau 3-ąją vietą. Rudenį startavau aukštenėje kategorijoje – IFBB BIKINI FITNESS – tai gerokai daugiau raumenų reikalaujanti kategorija. Lietuvos reitinguose savo kategorijoje likau 7-ta. Dabar jau pradėjau ruoštis 2017 m. pavasario varžybų sezonui (šypsosi).
7
UŽ PALIŲ
2016 m. lapkritis Teko girdėti, jog šio sporto programa yra pakankamai griežta. Kaip pasikeitė tavo kasdienybė nuo tada, kai pradėjai užsiiminėti fitnesu? Kasdienybė kito palaipsniui. Sportavau vis daugiau ir daugiau, o prieš varžybas praktiškai kasdien po 2–3 valandas. Kūnas
turi būti ne tik pakankamai raumeningas, bet ir grakštus, tad treniruotėse gausu lankstumo pratimų, pozavimo praktikos. Labiausiai kito mityba ir mano maisto gaminimo įpročiai. Svarbiausia yra valgyti dažnai ir nedidelėmis porcijomis. Tai kokie 6–8 valgymai per dieną, kas 3 valandas. Mitybos pagrindą sudaro maistas, turintis daug baltymų, sveikojo riebalo ir „gerųjų” angliavandenių, t.y. be pridėtinio cukraus ir chemijos. Kuo svarbūs tau yra laimėjimai ir kur juos „panaudoji“? Varžytis tarptautinėse varžybose ir jose iškovoti prizinę vietą – labai smagu ir išties palieka daug įspūdžių. Tačiau pats didžiausias laimėjimas man yra valios ir disciplinos ugdymas, nuolatinis kūno formų dailinimas, gera savijauta, džiaugsmas įgaunant vis daugiau jėgos, energijos ir ištvermės. Ateityje turiu planų pati tapti trenere, bet vis vien tai daugiau būtų laisvalaikio užsiėmimas. Darbas, treniruotės, varžybos, as-
meninis gyvenimas… kaip viskam randi pakankamai laiko? Yra sakoma: kuo daugiau darai – tuo daugiau spėji (juokiasi). Svarbiausia noras, tad kai užsiimi sau mėgstama veikla – tai laiko nelabai ir skaičiuoji. Miegoti paprastai einu su mintimi, kad kuo greičiau pabusčiau ir vėl kibčiau į kokią nors veiklą. Juk gyvenimas pilnas atradimų... Dabar gali pasigirti puikiomis kūno formomis, kokių patarimais galėtum pasidalinti? Visi gali turėti gražias kūno formas, tereikia daugiau noro ir šiek tiek valios. Sportas, be abejo, stiprina kūną, tačiau jei nesiruošiama varžyboms, pakanka vos keletą valandų per savaitę skirti treniruotėms. Svarbiausia kūno dailinimui yra mityba, ji lemia net 70 procentų to, kaip atrodome. Niekas neįvyksta per vieną dieną, tad patarčiau neskubant stengtis, kasdien po truputį ir tikslingai eiti savųjų tikslų link. Parengė Marija Keraminaitė
Užpalių krepšinis
Šiemet Užpalių krepšininkai dalyvauja Utenos rajono krepšinio lygoje, Utenos mero taurėje, kuri prasidės po Naujųjų metų, ir žinoma, Mažų miestelių krepšinio lygoje. Šį sezoną komanda pasipildė keletu naujų žaidėjų, tarp kurių ir jaunasis užpalietis Lukas Indrašius, kuris spėjo apšilti kojas ir prisidėti prie komandos pergalių. Utenos rajono krepšinio lygos pirmajame etape dalyvauja devynios komandos, iš kurių šešios stipriausios pateks į pirmą lygą, likusios žais antrojoje. Užpaliai siekia apginti nugalėtojų titulą ir kol kas visos sužaistos rungtynės baigėsi sėkmingai – pasiektos 6 pergalės. Mažų miestelių krepšinio lyga šiemet vykdoma pagal naują formatą. Čempionatas, pagal pajėgumą, paskirstytas į du divizionus: A – stipriausioms komandoms ir B – silpnesnėms. A divizione dalyvauja 18 komandų, B-17. Užpaliai pirmąjį grupės varžybų ratą baigė be pralaimėjimų ir prieš antro rato kovas rikiuojasi pirmoje A diviziono Rytų pogrupio vietoje. Nors čempionato lygis kasmet kyla ir pergales pasiekti darosi vis sunkiau, bet Užpalių tikslai išlieka aukščiausi. Sezono tikslas – patekti tarp keturių stipriausių lygos komandų ir kovoti dėl apdovanojimų. Lapkričio 19 dieną Užpaliuose Mažų
miestelių krepšinio lygos sezoną pradėjo ir Užpalių veteranai. Deja, čempionato pergalingai pradėti nepavyko, pralaimėta Trakiškio Akmenų komandai. Veteranų čempionate šiemet dalyvauja 7 komandos, o Užpaliai gina čempionų vardus. Artimiausios varžybos: Gruodžio 3d. 16:30 val., Smilgių veteranai – Užpaliai 35+ (MML, Smilgių gimnazija, Panevėžio g. 1, Smilgiai, Panevėžio rajonas); Gruodžio 3d. 17:30 val., Užpaliai –
UTA (Utenos miesto lyga, Utenos DSC sporto salė, Basanavičiaus g. 56); Gruodžio 10d. 12:00 val., Užpaliai – Velžys (MML, Užpalių gimnazija, Pilies g. 14, Užpaliai); Gruodžio 11d. 14:00 val., Užpaliai – Policija (Utenos miesto lyga, Utenos DSC sporto salė, Basanavičiaus g. 56 ); Gruodžio 17d. 15:30 val., Užpaliai – Juškonių Pauliukai, 17:30 val., Užpaliai 35+ – Kuktiškės 35+ (MML, Užpalių gimnazija, Pilies g. 14, Užpaliai).
8
UŽ PALIŲ
Artimiausi renginiai gruodžio mėnesį 2 d.
18 val. UKC Užpalių skyriaus Svarbaus žmogaus diena. Koncertuoja Salako kc (Zarasų raj.) romantinės muzikos ansamblis „3in1“ (vadovė Rasa Lukošiūnai)
9 d.
15 val. Adventinė popietė „Laukimas žvakių šviesoje“
16 d.
18 val. UKC Leliūnų skyriaus mėgėjų teatro „Le Liūnė“ spektaklis pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos“ (rež. Š. Kunickas)
iki 16 d.
Nuotraukų, skirtų kanklininkų ansamblio „Pasagėlė“ 25-ečiui, paroda
25 d.
21 val. Šokių vakaras
26 d.
13 val. Arvydo Vilčinsko koncertas. Kalėdinis naujo muzikinio albumo pristatymas. Kaina 5 €, vaikams – 2,5 €
31 d.
23 val. Naujametinė naktis miestelio centre, po to diskoteka kultūros centre
„Už Palių”
laikraštį
Įsigyti arba užsiprenumeruoti galima: Užpalių bibliotekoje Užpalių seniūnijoje Perkant, numerio kaina - 1Eur Prenumeruojant, numerio kaina - 0,8 Eur Prenumeratos siuntimo į kitą miestą kaina - 0,5 Eur
Padėk voverytei surasti riešutą
Surask ir išbrauk šiuos žodžius: RŪKAS KATINAS ARBATA LIETUS ŠALIKAS PIRŠTINĖ
ŠALNA ŠAKA ATEIK MES KEPURĖ
2016 m. lapkritis
„Tai gražu gražu!”
Rudeninių nuotraukų konkurso nugalėtoją išrinkome pagal „Už Palių” facebook puslapio lankytojų balsais. Nuotraukos laimėtojos autorė – Regina Kubiliūnienė! Ją apdovanojame suvenyru su laikraščio atributika. Dėkojame visiems, dalyvavusiems konkurse, taip pat Linai Šimkaitienei, kuri pasidalino konkurso viršelio nuotrauka.
Švenčia jubiliejų mėn.: 90 m. Marijona Vygėlienė, Užpalių mstl., 85 m. Antanina Barauskienė, Kaimynų k. Stasė Vygėlienė, Vygėlių k. 80 m. Danguolė Aglinskienė, Kaniūkų k. 75 m. Algis Gaučys, Vilučių k. Vanda Vaičiuvienė, Vilučių k. Vytautas Indrašius, Kaniūkų k. Julija Stepanonienė, Kuprių k. 70 m. Algirdas Bučius, Kuprių k. 65 m. Ipolitas Palubinskas, Užpalių mstl. Rūta Vorobjova, Vilučių k. Janina Vanda Bražėnienė, Mikėnų k. Tiksli gimimo data netikslinama daugumos jubiliatų pageidavimu.
Mirė: Algimantas Stanislovas Barauskas, spalio 23 d., Kėpių k., 79 metų
Parengė Evelina Gaulytė
Parengė Indrė Salanginaitė
Ona Augutienė, lapkričio 5 d., Vilučių k., 73 metų Vytautas Kaunelis, lapkričio 7 d., Kaniūkų k., 55 metų
Laikraštį remia: Milda Petrauskienė, Vladas Murnikovas, UAB „Colorita“. Deividas Krikščiūnas, A. Krikščiūno įmonė. Laikraštį rengia: Marija Keraminaitė, Indrė Salanginaitė, Dovilė Kirdeikytė el.p uzpaliulaikrastis@gmail.com. Spausdina: UAB „Colorita”, Utenio a. 22 (IIIa), Utena. Tiražas 250 egz.