upė teka Nr. 2 by upeteka.zurnalas

Å½URNALAS AUSTRALIJOS IR VISO PASAULIO LIETUVIAMS

UPETEKA.COM

Čia gali būti tavo reklama. upeteka.zurnalas@gmail.com

upė teka

Redakcijos žodis ž ur n a l a s

Rimantė Balsiūnaitė Vykdančioji redaktorė Mantas Galvičius Kūrybos vadovas Justė Žilionytė Redaktorė

Prenumeruok www.upeteka.com Skaityk www.issuu.com/upeteka.zurnalas Susisiek dėl reklamos upeteka.zurnalas@gmail.com Sek mus

Visos teisės yra saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti tik gavus „Upė teka“ redakcijos sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

Kiekviena upė teka į vandenyną

elburne į langą beldžiasi pavasaris, į Vilnių iš lėto ateina lietūs, Amsterdamas rudeniškai gelsta, Filipinų salyne prasideda audrų sezonas, o upė vis teka į vandenyną. Nesustabdoma srovė šį kartą į plačiuosius vandenis išplukdo ilgai ir kantriai lauktą antrąjį žurnalo numerį. Sulaukusi nuoširdaus skaitytojų palaikymo ir taip reikalingos kritikos, pažabojusi laiko juostas bei metų laikų skirtumus, redakcija nuo vidurvasario kibo į darbus ir kruopščiai rengė rudeninį numerį, papildytą net dviem naujomis skiltimis. Pirmajame leidinyje bandydami apsižvalgyti plaukiojome paviršiuje. Šį kartą neriame giliau. Kokį Lietuvos įvaizdį esame susikūrę pasaulyje? Ar tautinė tapatybė yra veikiama geografinių ribų? Kodėl svarbu išlaikyti kultūrinį savo protėvių palikimą? Kokie saitai jungia istoriją ir dabartį? Ar bendras kultūrinis laukas globalėjančiame pasaulyje vis dar ką nors reiškia? Kas yra savo ilgesys? Šįsyk upė teka kiek platesne vaga ir vienaip ar kitaip užkliudo po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius. Antrajame numeryje Lietuvos muzikos pažiba Andrius Mamontovas pasakoja apie muzikos kultūrą dabar ir sovietmečiu bei pirmuosius reikšmingus susitikimus su lietuviais, gyvenusiais už geležinės uždangos. Kviečiame susipažinti su Gintaro šokėjais, atvykusiais į Lietuvos šimtmečio dainų šventę iš Melburno Lietuvių namų. Skiltyje Kryptis pasakojimas apie Romos imperijos ir krikščioniškosios kultūros palikimą Provanse. Kartu su Amsterdamo knygų klubu pristatome rubriką Literatūra be sienų, o naujasis žurnalo skyrius Ekožinutė ragina tikrąja to žodžio prasme pasinerti į vandenyną. Išalkusiems smalsuoliams siūlome sužinoti šį tą apie bulves. Perskaitėte teisingai. Apie bulves.

Kviečiame skaityti! Žurnalo upė teka redakcija

upė teka

SVAJONIŲ ŠALIS ARBA KAIP ROKAS TANKUS IŠGĄSDINO Interviu su Andriumi Mamontovu

PASIMATYMAS SU Gintaru

LITERATŪRA BE SIENŲ Živilė Meškauskaitė

KRYPTIS – PROVANSAS Justė Žilionytė

LAIŠKAS IŠ LIETUVOS Ieva Balsiūnaitė

EKOŽINUTĖ Rimantė Balsiūnaitė

GALERIJA Tapytoja Marija Rinkevičiūtė

KĄ VEIKTI? Mantas Galvičius

upė teka 5

Tautvydas Stukas photography

ar Havelas sakė, kad Sovietų Sąjungą sugriovė džinsai, rokas ir kompiuteriai. Apie kompiuterius, kaip ir apie džinsus, šį kartą nekalbėsime. Muzika, rokas yra pagrindinės šio pokalbio temos, kurias nagrinėjame kartu su Andriumi Mamontovu – lietuvių muzikantu, dainų autoriumi, Eurovizijos dainų konkurso dalyviu, prodiuseriu bei aktoriumi, kuris 1989 metais dalyvavo garsiąjame Roko marše. Su juo susitinkame lietingą liepos popietę Vilniuje pasikalbėti apie Roko maršus, kurie buvo svarbi Sąjūdžio, iniciavusio Lietuvos

upė teka

Nepriklausomybę, dalis. Apie muziką Lietuvoje, maištingą roką, pirmuosius susitikimus su užsienio lietuviais ir mitinį Lietuvos įvaizdį skaitykite toliau.

Mitai apie Lietuvą

Pamenu, kai devyniasdešimtais metais koncertuodami Amerikoje pirmą kartą susitikome su vietiniais lietuviais. Tuo metu organizavome gana nemažą turą po bendruomenes, gal keturiolika koncertų, visą mėnesį važinėjome. Kartais mūsų klausdavo, ar Lietuvoje yra automobilių, ar turime

S VA JONIŲ ŠALIS ARBA KAIP R O KAS TANKUS I Š GĄSDINO INTERVIU SU ANDRIUMI MAMONTOVU Kalbino Rimantė Balsiūnaitė

upė teka

Tautvydas Stukas photography

kompiuterių, ar asfaltuoti keliai. Iš tėvų ir senelių pasakojimų kai kurie įsivaizduoja, kad Lietuva yra kažkoks kaimas, bet nežino, kad čia greičiausias pasaulyje internetas. Visur, kur tik nuvažiuojame, mums per lėtas internetas. Štai mes dabar kalbamės Sapiegų parke, šalia Google biurų. Taip, Lietuva – moderni šalis, turinti seną istoriją, čia vis dar gyva viena seniausių kalbų pasaulyje. Esame išsaugoję unikalių dalykų, turime gražią gamtą, gerą virtuvę. Pirmą kartą į Lietuvą atvykę Amerikos lietuviai, girdėję apie mūsų šalį iš tėvų ar senelių, labai stebisi. Daug kas neatitinka jų sukurtos pasakos. Taip pat pastebėjau, kad tie žmonės kalba sena tarpukario tarme. Lietuvių kalba dabar yra žymiai modernesnė ir pažengusi į priekį. Iš tėvų (ar būtent iš senelių) jie susidaro kažkokios pasakų šalies vaizdą: vienkiemiai, vaikšto arkliai ir karvės, ožkos mekena... Tokių vaizdų nuvažiavus į kaimą galima pamatyti, bet užėję į trobą pamatysime kompiuterį. Jei atvažiuotumėte į Vilnių, Kauną ar Klaipėdą, pamatytumėte, kad tai šiuolaikiniai europiniai miestai, kuriuose vyksta daug įdomių

8 upė teka

dalykų. Dėl to man ir norėtųsi pakoncertuoti Australijoje. Galbūt žmonės ten įsivaizduoja, kad Lietuvoje turime visokiausių kapelų, šokam polką su ragučiais, vaikštom apsiavę klumpes. Norėtųsi keisti tokį požiūrį. Esu apkeliavęs daug pasaulio ir galiu pasakyti, kad Vilnius yra lygiavertis kitiems Europos miestams, tokiems kaip Praha, Milanas ar Berlynas. Lietuvos sostinė yra jaunas ir inovatyvus šiuolaikinis miestas, kuriame vyksta daug koncertų, renginių, festivalių. Čia gyvendami kartais neįvertiname to, ką turime, tik svečiai iš užsienio parodo vertingus dalykus, į kuriuos mes įpratę nekreipti dėmesio.

„

Visada kviečiu lietuvius, gyvenančius užsienyje, atvažiuoti ir pamatyti savo šaknis.

“

Men at Work, Foje ir kaip upė teka

Grupę Foje įkūrėme aštuoniasdešimt trečiais metais, jau trisdešimt penkerius metus esu scenoje ir visą tą laiką grojame šiuolaikinę muziką. Viena iš mus įkvėpusių grupių yra žinoma australų grupė Men at Work. Jų kūryba man darė didelę įtaką ir atsispindėjo Foje kūryboje. Į Australiją norisi atvažiuoti, kad žmonės išgirstų šiek tiek kitokios lietuviškos muzikos ir galbūt susidomėtų mano ar kitų Lietuvos atlikėjų kūryba. Kartais žmonės lyg užsikonservuoja laike ir gyvena vienu vaizdu. Galbūt vyresni žmonės nori pasilikti Lietuvą sau kaip pasakų šalies, svajonės įvaizdį, bet kai gyveni čia, nenori gyventi svajone. Čia gyvenantys žmonės kuria, juda į priekį, integruojasi į pasaulį. Kai sugriuvo Sovietų Sąjunga, atsidarė geležinė uždanga, už kurios mes daugybę metų buvome tarsi užrakinti. Lietuvos žmonės gavo galimybę pakeliauti po pasaulį, pamatyti, palyginti, grįžti atgal, atvežti čia patirties, sukurti kažką naujo. Mūsų šalis nėra sustingęs atspindys stovinčiame vandenyje. Lietuva yra tekanti upė. Upė teka. Mes judam visą laiką. Visada kviečiu lietuvius, gyvenančius užsienyje, atvažiuoti ir pamatyti savo šaknis. Tikriausiai visi žinome vieną garsiausių kino režisierių Robertą Zameckį. Jis yra gimęs lietuvių išeivių šeimoje Čikagoje. Prieš keletą metų su visa šeima Zameckis atkeliavo į Lietuvą, vaikščiojo po Vilnių, norėjo pamatyti, iš kur yra kilę jo protėviai. Manau, kad visi gimę lietuvių šeimose užsienyje turėtumėte savo akimis pamatyti Lietuvą, pajusti visiškai kitą ryšį su šalimi, iš kurios kilę jūsų tėvai arba seneliai. Mes visų labai laukiame ir kviečiame.

Muzika Lietuvoje

Lietuvoje yra labai daug geros elektroninės muzikos. Pasidomėkite Ten Walls. Jis tikriausiai vienintelis Lietuvos atlikėjas, patekęs į britų topų šešetuką. Jei mėgstate sunkesnę muziką, yra gana daug sunkiojo roko grupių. Yra ir popmuzikos grupių, ir alternatyvių – visokiausių žanrų. Mūsų šalis nėra didelė, todėl ir atlikėjų ne tiek, kaip kur nors Australijoje, bet čia galima rasti visokios muzikos. Atlikėjai dainuoja ir anglų, ir lietuvių kalba. Turime atlikėjų, kurie rašo gerus tekstus, kuria ir dainuoja gražią poeziją, pavyzdžiui, Ieva Narkutė, Domantas Razauskas, Alina Orlova. Yra įdomių, savitų atlikėjų. Jie dainuoja ir kuria lietuviškai, tų dainų vertėtų paklausyti, tai yra šių dienų Lietuva,

šių dienų atspindys ir pulsas. Solo ansamblis (jei mėgstate elektroninę muziką), taip pat Kamanių šilelis, Garbanotas Bosistas. Alternatyvioje scenoje numeris vienas dabar yra Ba. Tai, mano manymu, yra viena įdomiausių jaunų lietuviškų grupių. Jie groja pakankamai sunkią muziką, dainuoja lietuviškai, bet yra originalūs ir turi savyje jaunatviško protesto, kažką šamaniškai pagoniško. Mes vertiname ir lietuvišką folklorą. Paskutiniu metu žmonės ypač susidomėjo tikruoju, dar ikikrikščionišku, lietuvišku folkloru, sutartinėmis, kurios yra UNESCO pripažintos kaip kultūrinis pasaulio palikimas. Štai grupė Obelija, sudaryta iš trijų ar keturių jaunų merginų, nuostabiai atlieka sutartines. Tai patraukli, vos ne meditacinė muzika. Valsai ir polkos yra atėję iš Lenkijos, Vokietijos, Austrijos – tai vėlesnio laikotarpio muzika, bet sutartinėms pasaulyje nėra analogų. Dabar būtent jaunimas jomis labiau domisi, nes tai yra tikrosios mūsų kultūros šaknys. Sutartinės yra originalios ir į nieką nepanašios. Aš nežinau, ar jūs Australijoje klausote sutartinių, ar polkų su valsais, kurį laikotarpį jūs labiau mėgstate. Šiais laikais muzikos spektras neaprėpiamas. Manau, kad jauniems žmonėms, kurie gyvena Australijoje reikėtų pamatyti kitokių spalvų. 1989-ųjų Roko maršas ir pirmasis susitikimas su išeivijos lietuviais Aštuoniasdešimt devintųjų Roko marše pirmą kartą dalyvavo ir išeivijos lietuviai iš Amerikos ir Kanados. Grojo Dariaus Polikaičio grupė iš Čikagos, Edis Punkris iš Toronto ir Naujas kraujas iš Los Andželo. Tada pirmą kartą pamatėme išeivijos lietuvius. Tai buvo jauni žmonės, prieš tai niekada nesilankę Lietuvoje.

„

Šis Roko maršas buvo ypatingas. Tuo metu jautėsi stiprus Sąjūdžio kilimas, prasidėjo visas judesys, žmonės jau drįso iškelti trispalvę. Tai buvo lūžio momentas.

“

Lietuva tuo metu vis dar priklausė Sovietų Sąjungai. Išeivijos lietuviai spėjo tai pamatyti. Tikriausiai skrido per Maskvą, nes kitų skrydžių nelabai ir buvo. Atskrido kaip į Sovietų Sąjungą. Kai

upė teka

Roko maršai

Nuotrauka iš asmeninio Andriaus Mamontovo archyvo

išlipo iš lėktuvo, aišku, ieškojo to, ką apie Lietuvą pasakojo tėvai ir seneliai. Jie minėjo, jog buvo nustebę, net šokiruoti pakliuvę į civilizuotą šalį. Šis Roko maršas buvo ypatingas. Tuo metu jautėsi stiprus Sąjūdžio kilimas, prasidėjo visas judesys, žmonės jau drįso iškelti trispalvę. Tai buvo lūžio momentas. Tada roko muzika dar buvo draudžiama, pas mus beveik nekoncertuodavo jokie atlikėjai iš užsienio. Dažniausiai, jei atvažiuodavo, tai būdavo Sovietų Sąjungos respublikų atlikėjai, ir štai atvažiavo Amerikos ir Kanados lietuviai. Pirmą kartą žmonės laikė trispalves rankose. Pirmą kartą Sąjūdžio atstovai, politikai tarp grupių pasirodymų sakė kalbas apie laisvę, apie nepriklausomybę, apie Lietuvą. Roko maršai sutraukė dešimtis tūkstančių žmonių. Mes koncertavome pagrindiniuose Lietuvos miestuose (Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Vilniuje), dalyvaudavo po dvidešimt, trisdešimt tūkstančių žmonių. Amerikos lietuviai galvojo, kad jie atvažiuoja šiaip sau pagroti, o susirinko stadijonai žmonių. Paskui jie pasakojo, kad grįžę namo daugelis nustojo groti, nes suprato,

upė teka

kad daugiau niekada nebepasieks tokio taško, tokio dydžio auditorijos ir tokios euforijos. Buvome jauni, man buvo dvidešimt dveji metai. Tik vėliau supratome, kokią politinę reikšmę tai turėjo. Kai tau dvidešimt, tiesiog džiaugiesi gyvenimu: susirenka tiek klausytojų, žmonės kartu dainuoja tavo dainas, mes smagiai leidžiam laiką su Amerikos lietuviais. Su kai kuriais gerai susibendravome, susitikdavome ne tik per koncertus, kartu eidavome vakarieniauti, gerai leidome laiką. Tik po kurio meto suvokėme, kad tai buvo labai svarbu, nes dauguma žmonių pirmą kartą gyvenime atėjo į tokį didelį koncertą, ypač mažesniuose miestuose. Iki tol Lietuva nebuvo mačiusi nieko panašaus – Roko maršuose grodavo net kelios grupės ir atlikėjai, dainuojantys lietuviškai. Tai buvo stebuklingas laikas.

„Nepakankamas meninis lygis“

Kai aštuoniasdešimt trečiaisiais pradėjome groti, Lietuva buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje. Aš niekada nesidomėjau politika, nekeldavau politinių

klausimų, man buvo įdomi muzika. Norėjosi kurti dainas, kalbėti apie savo kartos žmonių išgyvenimus, jausmus, apie tai, kuo gyvenom. Man visada rūpėjo universalūs klausimai, nepriklausomi nuo tautybės ar rasės, ir universalūs išgyvenimai – džiaugsmas, meilė, laimė. Niekada nekėliau sau klausimo, ar galėsime groti. Apie tai negalvojome, tiesiog grojome – mums buvo smagu.

„

Kai išėjau į kariuomenę, manęs dar niekas nežinojo, o grįžęs supratau, kad kažkas pasikeitė. Kažkas atsitiko.

“

Kai aštuoniasdešimt šeštais metais mes išpopuliarėjome, aišku, kad pastebėjo tarnybos. Mūsų dainos visada buvo apie meilę, vienatvę, ieškojimą, lietėme filosofinius klausimus, todėl ,,tikrintojams” niekada nebuvome labai įdomūs. Tačiau tais laikais daina į radiją galėjo patekti tik patikrinta. Prie kultūros ministerijos dirbo aprobacinė komisija, kur kartą per metus buvo galima atnešti savo įrašus. Jie priimdavo neprofesionalių atlikėjų įrašus, perklausydavo ir nuspręsdavo, ar pakankamas meninis idėjinis lygis, kad būtų galima groti per valstybinį radiją. Tuomet buvo tik Sovietų Sąjungos valstybinis radijas, nebuvo privačių. Žinoma, valstybinis radijas buvo priklausomas nuo ideologijos ir nuo valdžios. Atsimenu, kad aš atnešiau dvi dainas – Krantas ir Kitoks pasaulis, kurios vėliau tapo neįtikėtinai populiarios. Dabar nauja Kitokio pasaulio versija vėl tapo populiari tarp jaunų žmonių. Tačiau tada mano dainos nepraėjo patikros, buvo pasakyta, kad jos nėra tinkamos groti Tarybų Lietuvos radijuje dėl nepakankamo meninio lygio. Vienas iš išbandymų ir tiek.

Kažkas atsitiko

Tais laikais nebuvo galima laisvai organizuoti savo koncertų, atlikėjai turėjo praeiti cenzūrą ir gauti oficialų patvirtinimą. Tam būtinai reikėjo baigti konservatoriją, o mėgėjiškam ansambliui reikėjo tam tikro statuso. Savarankiškai susibūrusiai grupei niekas nebūtų leidęs groti kur nors Vilniaus sporto rūmuose, filharmonijoje ar bet kurioje kitoje oficialioje vietoje.

Mes grodavome mokyklose, moksleivių šventėse, koncertuodavome Vilniaus aukštųjų mokyklų studentų šventėse. Tais laikais studentų šventės buvo neoficialūs roko festivaliai. Tai buvo vietos, į kurias valdžia nesikišo. Tarkime, į Fizikų dieną Fizikos fakultete studentai pasikviesdavo tuos, kurie jiems patinka. Pirmą kartą ten grojome kokių trijų tūkstančių žmonių auditorijai. Taip pradėjome po truputį garsėti kaip grupė Foje. Vėliau režisierius Artūras Pozdniakovas mus kartu su Vytautu Kernagiu ir grupe Antis pakvietė filmuotis lietuviškame muzikiniame filme Kažkas atsitiko. Tikriausiai apie filmavimą būtų galima parašyti atskirą knygą. Kaip režisierius apgavo valdžią pateikęs vieną scenarijų patvirtinimui ir kaip nufilmavęs pagal visiškai kitą paskui vis tiek sugebėjo gauti leidimą filmą rodyti. Kažkas atsitiko tapo neįtikėtinai populiarus Lietuvoje. Jis išėjo aštuoniasdešimt septintų metų vasario mėnesį. Nuo to laiko gerai žinomas Vytautas Kernagis tapo tiesiog super žvaigžde, o Foje ir Antis žaibiškai išgarsėjo.

„

Buvo tokia grupė, kuri, jei gerai prisimenu, vadinosi Svajonių aidai. Nepamenu, ar jie buvo iš Melburno, ar iš Sidnėjaus.

“

Kai išėjau į kariuomenę, manęs dar niekas nežinojo, o grįžęs supratau, kad kažkas pasikeitė. Kažkas atsitiko. Tuo metu išgyvenome pereinamąjį laikotarpį. Mums turbūt labai pasisekė, nes į valdžią atėjo Gorbačiovas su savo perestroika. Jis lyg ir bandė atnaujinti Sovietų Sąjungą, tačiau pats tikriausiai negalėjo prognozuoti, kad Pabaltijo šalys pasinaudodamos situacija bandys išstoti iš Sovietų Sąjungos. Mes kaip tik pasirodėme tuo momentu, kai viskas keitėsi – buvome viso to dalyviai ir liudininkai.

Kaip rokas tankus išgąsdino

Buvo toks įvykis, apie kurį dabar nedaug kas žino. Sovietai nusprendė pulti Spaudos rūmų pastatą Vilniuje. Kažkokiu būdu pirmoji nepriklausoma lietuviška radijo stotis M-1 apie tai sužinojo ir pranešė eteryje. Pagalvojau, kad reikia surengti koncertą, tuomet pastatą apsups daug žmonių. Taip

upė teka 11

Tautvydas Stukas photography

ir padarėme. Dalyvavo visos populiariausios Lietuvos grupės ir atlikėjai, susirinko apie dvidešimt tūkstančių žmonių. Tankai atvažiavo, apsižvalgė ir išvažiavo. Tai tikriausiai geriausias pavyzdys, kaip roko muzika padėjo priešintis okupacijai.

Lenkijoje kaip Amerikoje

Aštuoniasdešimt devintieji buvo toks laikas, kai į Lietuvą pradėjo grįžti daugiau užsienio lietuvių. Žinoma, nebuvo taip paprasta įvažiuoti į Sovietų Sąjungą, lygiai taip pat, kaip ir išvažiuoti iš jos. Tuo metu pirmą kartą važiavome koncertuoti į festivalį Lenkijoje, reikėjo eiti į specialius konsulatus, pateikti įvairiausius dokumentus, mus tikrino. Kai jau pravažiuodavai Sovietų Sąjungos sieną ir išlipdavai Varšuvoje, apimdavo jausmas, lyg būtum kažkur Amerikoje. Negalėjai patikėti, kad esi už Sovietų Sąjungos ribos.

upė teka

Svajonių aidai

Aštuoniasdešimt devintais metais po Roko maršo, atsimenu, pirmą kartą susitikome su Australijos lietuviais. Buvo tokia grupė, kuri, jei gerai prisimenu, vadinosi Svajonių aidai. Nepamenu, ar jie buvo iš Melburno, ar iš Sidnėjaus. Su jais turėjome bendrą koncertą čia, Vilniuje, gal dar kur nors Kaune. Jauni, mūsų amžiaus žmonės, bet grojo jie tėvų klausomas estradines melodijas – Skinsiu raudoną rožę ir kitas populiarias estradines dainas. Jų repertuaras buvo gana keistas. Pamenu, galvojome: ,,Ši grupė atvyko iš ACDC ir Men at Work tėvynės, bet groja Skinsiu raudoną rožę, kodėl?” Negalėjome suprasti, kodėl jų muzika tokia archajiška. Vien pavadinimas Svajonių aidai tam tikra prasme byloja, kad Lietuva jiems tarsi svajonių šalis, o muzika – svajonių aidai. Nežinau, ar ta grupė vis dar gyvuoja, tačiau jei jie skaito šį interviu, mielai kviečiu pasimatyti savo koncerte.

GRUODŽIO

ANDRIAUS MAMONTOVO

KO N C E R T AS MELBURNE M e l bou rn e Latv i an H ou se 3 Di c ke n s stre e t, E l w ood , V IC 3 1 8 4

BILIET U S P IRK T I: WWW.TRYBOOKING.COM/UOJF

upė teka

Šokių kolektyvas Gintaras

Daiva KC photography

PASIMATYMAS SU GINTARU

intaras yra jaunas, simpatiškas, žavus ir energingas. Jis lietuvis ir australas, bet turi ir kitų tautybių bruožų. Gintaras keliauja, o keliaudamas daug šoka. Jis neturi nei lyties, nei rasės, anei pilietybės. Jis trykšta gyvybe, nors yra jau brandaus amžiaus. Gintaras – ne vienas žmogus, o visa bendruomenė. Kas gi jis?

upė teka

Jei kada teko dalyvauti Australijos lietuvių dienose, kurių metu vyksta ir šokių šventė, greičiausiai matėte ir Gintaro šokėjus. Tai Australijos lietuvių liaudies šokių kolektyvas, veikiantis dar nuo 1956 metų. Gintaras dažniausiai pasirodo Australijoje, tačiau šiais metais, lydimas vadovės Valdos Soliman, atvyko ir į Lietuvos šimtmečio dainų šventę.

„ Ne visi šokėjai yra tiesiogiai susiję su lietuvių kultūra.

“

Kolektyvą sudaro kelios šokėjų grupės. Mažieji šokėjai vadinasi Gintarėliais, moksleiviai šoka

Šokių šventė Melburne

Nuotrauka Mindaugo Simankevičiaus

Malūnėlyje, senjorai buriasi į Šokdavą, o Gintaro vardas suteiktas studentų šokių grupei. Verta paminėti, kad šis kolektyvas yra vienintelis Melburno lietuvių namų vienetas, be pertraukos veikiantis nuo pat įsikūrimo. Sąmoningai suvokdamos lietuvių liaudies šokius, kaip būdą perduoti tradicijas ir išlikti arti savo šaknų, o kartais tiesiog pildydamos tėvų valią, nuo 1956 metų Gintare šoko

kelios Australijos lietuvių kartos. Šiomis dienomis kolektyvo jaunimas savaip suvokia lietuvybę ir kuria asmeninį santykį su Lietuva bei tarptautine lietuvių bendruomene. Gintaro jaunimui susirinkus į repeticijų salę Melburno lietuvių klubas skamba nuo juoko ir trepsėjimo. Vadovės Valdos Soliman kviečiami šokėjai renkasi du kartus per savaitę. Repeticijose

kalbama ne tik lietuviškai, bet ir angliškai. Ne visi šokėjai yra tiesiogiai susiję su lietuvių kultūra. Vieni čia ateina norėdami su ja susipažinti, kiti suvilioti smagių liaudies šokių. Nepaisydamas nei kilmės, nei kalbos Gintaras svetingai priima visus neabejingus šokiui. Apie Gintarą ir jo santykius su Lietuva kalbamės su šokėjais. Susipažinkite!

upė teka

DARIUS

ūti Lietuvoje man reiškia labai daug. Net gyvendami toli Australijoje mano tėvai ir seneliai vis dar jaučia nepaprastai stiprų ryšį su Lietuva. Jie atkakliai bando supažindinti mane su šia šalimi, Melburne palaikyti gyvas lietuviškas tradicijas. Taigi jau esu šiek tiek susipažinęs su lietuvybe Australijoje. Tačiau tik atvykęs į Vilnių iš tiesų pajunti, ką reiškia, kai visi aplink kalba lietuviškai. Tai nuostabu. Australijoje kartais tenka išgirsti lietuvių kalbos, kuri užima svarbią vietą kai kurių žmonių gyvenime. Šokiai Gintare puiki galimybė susitikti naujų žmonių ir palaikyti ryšį su savo šeimos palikimu. Tai man leidžia kur kas labiau mėgautis buvimu kolektyve, kur susirinkę tikri entuziastai. Čia ne tik smagu leisti laiką, bet galima ir praktikuotis. Narystė Gintare man visapusiškai naudinga.

VALDA

e tik garbė, tačiau ir privilegija dalyvauti dainų šventėje. Esame labai dėkingi, kad mus pakvietė. Visada malonu atvažiuoti į Lietuvą, o ypač dabar – pirmą kartą su kolektyvu. Smagu į tokį renginį atvežti ir jaunus, ir šiek tiek vyresnius šokėjus. Esame labai linksmai nusiteikę. Šventė dar tik prasidėjo, tačiau tikime, kad bus daug malonių staigmenų, mes viskam pasiruošę. Smagu matyti jus visus, buvusius šokėjus (Upė teka redaktorė Rimantė Balsiūnaitė ir kūrybos vadovas Mantas Galvičius taip pat šoko Gintare – red. past.). Smagu, kad mūsų nepamirštate. Gintaro jaunimas yra tarsi mano vaikai. Man patinka su jais leisti laiką, repetuoti, ruoštis koncertams, o jei yra galimybė, išvažiuoti svetur ir pakoncertuoti. Jaunesni už mane šokėjai pajaunina mano sielą.

ELENA

oku nuo trejų, beveik visą gyvenimą. Galimybė atvykti į Lietuvą man reiškia labai daug, ypač, kai taip ilgai esu įsitraukusi į šią veiklą. Mano mama lietuvė, taip pat ji ir mano mokytoja (Elena yra Gintaro vadovės duktė – red. past.). Jai šis įvykis ne mažiau svarbus nei man. Gera turėti progą pasirodyti tokioje didelėje scenoje kartu su daugybe kolektyvų iš viso pasaulio šalių, nuostabu būti apsuptai daugybės žmonių. Nepamirškime šimtmečio jubiliejaus – kiekvienam iš mūsų tai turėtų būti reikšminga.

upė teka

LINAS

an tai trečioji šokių šventė. Viskas vystosi! Prieš dvidešimt metų šis renginys nebuvo toks iškilmingas. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Dabar daug lietuvių pasklidę tolimojoje Australijoje – įdomu su jais bendrauti. Gintaras yra gera pramoga: atvažiuoti į Lietuvą, Europos pamatyti, pabendrauti, pašokti... Aš šokti pradėjau jau paauglystėje, dar vaikystėje priklausiau Malūnėliui. Melburne lietuvių bendruomenė gerai įsitvirtinusi. Čia visada būdavo galima lankyti šokius, veikė skautų bendrija, mes turime net savo banką.

KRISTINA

ar tik treji metai kaip gyvenu Australijoje, bet labai džiaugiuosi atvykusi į Lietuvą. Mano dukra gyvena Lietuvoje, todėl čia visada smagu sugrįžti, pasimatyti su savo mama ir broliu. Gera girdėti žmones, bendraujančius lietuviškai. Aplink tvyro lietuviška dvasia, o aš pati jaučiuosi esanti namuose. Kartu darosi liūdna, nes iš tiesų esu labai labai toli. Gintaras padeda man neatitrūkti nuo Lietuvos. Aš vis dar galiu dalyvauti ir prisidėti prie lietuvių bendruomenės gyvenimo, ypač vykstant tokiam ypatingam renginiui. Smagu atvykti į tokią dainų šventę, kurioje pilna žmonių iš viso pasaulio. Noriu pasidžiaugti, kad su mumis yra Valda, mūsų vadovė. Ji dėl mūsų tikrai stengiasi ir suvienija. Šiais laikais sunku suburti jaunus žmones. Melburne turime gana tvirtą jaunimo ratą, nuolat bendraujame, šokame, o štai dabar ir į Lietuvą atvykome.

Šokėjus kalbino ir Gintarą pristatė Rimantė Balsiūnaitė Iš anglų kalbos vertė Justė Žilionytė

upė teka

upÄ&#x2014; teka

Šokių šventė Melburne

Nuotraukos Mindaugo Simankevičiaus

upė teka

LITERATŪRA BE SIENŲ Amsterdamo knygų klubo fenomenas

Kai redakcijoje buvo išsakyta nedrąsi mintis apie kultūrinės skilties žurnale būtinybę, įsimetė abejonė – apie ką reikės rašyti? Neturėjome jokio supratimo, kas būtų aktualu šių laikų pasaulio lietuviams, ir apskritai, ar lietuviška kultūra gali būti įdomi gyvenantiems ne Lietuvoje. Spėliones nutraukė laiškas iš Amsterdamo knygų klubo: ,,Mums norisi suartinti pasaulio lietuvius su lietuviška literatūra, atkreipti dėmesį, kad yra daug modernių (kartais ir keistų) knygų, kurias verta skaityti.” Bingo! Paaiškėjo, kad Amsterdamo knygų klubą subūrė Olandijos lietuvių bendruomenės entuziastai, reguliariai susitinkantys skaityti lietuvių autorių knygų. Poreikis domėtis būtent lietuviška literatūra, priklausyti bendram kultūriniam laukui neatsitiktinai radosi išeivių rate. Sãvo ilgesys ir kartu galimybė kritiškai pažvelgti į tai iš šono buvo palydėti sėkmės. Rudenį planuojamas jau antras klubo sezonas. Plačiau apie Amsterdamo lietuvių skaitytojus pasakoja knygų klubo idėjos autorė Živilė Meškauskaitė. Justė Žilionytė

dėja įkurti bendruomenę, kuri palaikytų ir kurtų užsienyje gyvenančių lietuvių santykį su lietuviška literatūra, man kilo pernai vasarą, kai Amsterdame perskaičiusi porą pasiskolintų lietuviškų knygų, neturėjau su kuo apie jas pasikalbėti. Porą metų dalyvaudama tarptautiniame knygų klube suvokiau, kad noriu suburti grupelę bendraminčių, su kuriais galėtume kalbėtis apie lietuvišką literatūrą.

„

Užvertus knygą norisi dalintis išgyvenimais, išsisakyti, diskutuoti, ginčytis. Būtent tai ir suteikia įvairiapusės autoriaus ir klubo skaitytojų įžvalgos.

“

Netrukus išrinkau pirmą knygą Stasys Šaltoka. Vieneri Metai. Paskambinau į redakciją ir gavau entuziastingą autorės ir leidėjos taip. Sukvietėme lietuvius į feisbuko renginį, iš Olandijos lietuvių bendruomenės gavome finansavimą ir po dviejų mėnesių vėlų lietingą lapkričio vakarą šešiese sėdėjom aplink stalą ir šnekučiavomės su Gabija Grušaite.

20 upė teka

Dabar jau esame užbaigę pirmąjį sezoną, kurio metu perskaitėme Tomo Vaisetos Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal, Ričardo Gavelio Vilniaus pokerį, Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės Kvėpuoju ir Undinės Radzevičiūtės Strekazą. Prie mūsų knygų klubo interneto pagalba prisijungė autoriai Tomas Vaiseta, Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė ir literatūros kritikė Jūratė Čerškutė. Mane vis dar maloniai stebina, kaip visi šiame kelyje sutikti žmonės patys susisiekia norėdami supažindinti su naujais autoriais, patarti, ką skaityti. Draugai Lietuvoje pavydi ir nori tokių renginių. Tačiau prisikviesti autorių į susitikimą Amsterdamo knygų klube yra lengviau nei Vilniuje. Tai man leidžia galvoti, kad misija palaikyti ryšius su lietuviška

literatūra užsienyje randa atgarsį tarp daugelio rašytojų ir leidėjų.

„

Literatūra mūsų klube nėra elitizuojama, visi norintys gali dalyvauti. Prasmingiausia šiame nuotykyje mažėjantis atstumas tarp literatūros ir jos skaitytojo.

“

Mūsų skaitytojų klubas renkasi maždaug kas du mėnesius. Tiek laiko (beveik visiems) užtenka perskaityti išrinktą knygą. Ką skaitysime, kartais nusprendžiu aš, kartais balsuojame, kartais dalyviai pasiūlo patys. Rinkdamiesi knygas laikomės tokio principo: arba šviežiai išėjusi, arba ,,ikoniška”, pavyzdžiui Vilniaus pokeris. Taip pat atsižvelgiame į turinį ir žanrą, stengiamės skaityti ir moterų, ir vyrų kūrybą. Ateityje ketiname susipažinti ir su jaunąja rašytojų karta. Kai susitikime dalyvauja autorius, kalbamės apie kūrybos procesą, domimės, iš kur kilo idėja. Vėliau visi kartu diskutuojame apie knygą – kas patiko, ko nesupratome, ko tikėjomės. Autorius irgi klausia, kaip mums atrodo viena ar kita idėja, o kartais tiesiog klausosi mūsų interpretacijų ir šypsosi. Dažniausiai mūsų susirenka apie penkis skaitytojus. Intymus ratelis kavinėje arba kurio nors skaitytojo namuose. Mano pačios santykis su visais klube perskaitytais tekstais – gilus ir reikšmingas. Nejaučiu tokio ryšio su knygomis, kurias vos perskaičius grąžinu į lentyną. Užvertus knygą norisi dalintis išgyvenimais, išsisakyti, diskutuoti, ginčytis. Būtent tai ir suteikia įvairiapusės autoriaus ir klubo skaitytojų įžvalgos. Pokalbis su rašytojais mūsų knygų klube primena ne interviu, o diskusiją. Laisvai kalbantis pašalinamas barjeras tarp autoriaus ir skaitytojo, lengviau sukurti intymų ir prasmingą ryšį su skaitoma literatūra. Aš pati intensyviai knygas skaičiau ir literatūrą stipriai mėgau mokykloje. Tuo viskas ir baigėsi. Dabar esu projektų vadovė, skaitau tik laisvalaikiu, turiu Goodreads paskyrą ir tiek. Kiti klubo nariai taip pat nepriklauso literatūros laukui, nėra profesionalūs literatūros kritikai. Literatūra

mūsų klube nėra elitizuojama, visi norintys gali dalyvauti. Prasmingiausia šiame nuotykyje mažėjantis atstumas tarp literatūros ir jos skaitytojo. Tai ypač gerai justi, kai dalyviai įsidrąsinę įsitraukia į diskusiją, laisvai klausia, dalinasi nuomonėmis, siūlo, ką dar norėtų skaityti. Klubo nariai pabrėžia, kad šiaip sau nieko lietuviško neskaitytų, tai tik narystės klube nuopelnas. Žinia apie veikiantį lietuviškų knygų klubą eina iš lūpų į lūpas. Kartais gaunu laiškų iš visai nepažįstamų žmonių, norinčių prisijungti.

Spalio mėnesį įvyks pirmasis antro sezono susitikimas. Skaitysime 2017-ųjų Metų knygą suaugusiems Pietinia kronikas. Prie pokalbio internetu prisijungs autorius Rimantas Kmita. Šį sezoną kaip ir pernai planuojame susitikti bent kelis kartus. Didžiausias iššūkis – fotografuotis, kad turėtume įrodymų, jog klubas iš tiesų egzistuoja!

Teksto autorė Živilė Meškauskaitė

AMSTERDAMO KNYGŲ KLUBAS Iliustracijos Luka VA

SURFINGSLOTH.COM.AU

upė teka

INTERVIU su rašytoja Gabija Grušaite

Gabija Grušaitė – vilnietė rašytoja, kilusi iš menininkų šeimos. Studijavo socialines medijas ir antropologiją Londone, ten 2010 metais parašė savo pirmąjį romaną Neišsipildymas. Šešerius metus gyveno Malaizijoje, kur parašė romaną Stasys Šaltoka. Vieneri metai. Gabija Grušaitė – pirmoji Amsterdamo knygų klube apsilankiusi autorė, su mumis diskutavusi apie Stasys Šaltoka. Vieneri metai – trisdešimtmečio Stasio klajones po Pietryčių Aziją, vidines transformacijas ir po instagramo filtrais tūnantį gyvenimo prasmės nerimą. Živilė Meškauskaitė

Kaip gimė Stasio Šaltokos idėja?

Stasio Šaltokos vardu pavadinau tinklaraštį, kurį pradėjau rašyti gyvendama Londone, kai buvau labai jauna ir pasimetusi. Tuo metu man buvo devyniolika, o Stasiui Šaltokai trisdešimt. Tinklaraštį užvedžiau kaip bajerį, o žmonės labai skaitė. Mane nustebino, kad šis personažas visiems toks artimas. Praėjo vienuolika metų kol išrašiau jo istoriją – taip atsirado romanas Stasys Šaltoka. Vieneri metai. Ši knyga tik gabalėlis mano veikėjo gyvenimo, ji sukelia daugiau klausimų, nei pasiūlo atsakymų. Sukūriau šiuolaikinio žmogaus prototipą Stasį Šaltoką, demonstruojantį, kad nieko nejaučia, bet iš tiesų trapų, nesusitvarkantį su savo jausmais, geriantį viskį ir emociškai prisirišusį tik prie savo akinių. Man atrodo, kad kiekvienas savyje gali rasti dalelę Stasio Šaltokos, nors tai ne visada malonu.

„

Kartais skaitytojai, susidomėję savipagalbos knygomis, tikisi, kad jiems bus pasiūlytas quick fix (liet. greitas sutvarkymas) receptas. Apima stiprus jausmas suvokus, jog mano knyga skaitytojams leidžia pajusti nesant paprastų atsakymų.

“ 22

upė teka

Kokius skaitytojus pritraukė Tavo romanas? Įsivaizdavau, kad romaną skaitys patirtimi panašūs į mane žmonės, gyvenę užsienyje, dirbantys kūrybinį darbą. Bet iš tiesų laiškų gaunu iš įvairių skaitytojų, net vyresnių. Man rašė viena mama, kuriai dabar virš penkiasdešimt. Romanas apie Stasį Šaltoką jai padėjo geriau suprasti savo dukrą, gyvenančią ne namuose, o kažkur klajojančią. Taigi, skaitytojas yra kitoks, nei įsivaizdavau – palietėme platesnę, netradicinę auditoriją, tai mane maloniai nustebino. Kartais skaitytojai, susidomėję savipagalbos knygomis, tikisi, kad jiems bus pasiūlytas quick fix (liet. greitas sutvarkymas) receptas. Apima stiprus jausmas suvokus, jog mano knyga skaitytojams leidžia pajusti nesant paprastų atsakymų. Žmogui gali padėti vidinis augimas, branda, santykiai, bandymas mylėti ir atsiverti. Iš knygų nereikia laukti plano ,,daryk A, B ir C ir pasieksi gerą rezultatą”. Knygos yra atviras dialogas. Kaip gyvenimas skirtingose šalyse turi įtakos Tavo kūrybai? Kiekvienas romanas atspindi mano pačios brandą. Pirmajame romane norėjau išrašyti maištą, pasimetimą, destrukciją, bet kartu tai buvo ir kūryba. Man geografija susijusi su vidinėmis klajonėmis, savęs paieškomis, ypač netradicinėse

Gabija Grušaitė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

vietose, tokiose kaip Malaizija. Stasys Šaltoka kaip tik yra apie vidinį mąstymo perversmą. Kai sukanka trisdešimt, supranti, kad iš esmės turi viską, ko norėjai, kai buvai dvidešimtmetis, bet tai niekur nenuvedė. Būtent taip kyla giluminiai klausimai – galbūt vietoje savo kelio pasirinkai reklaminę viziją ar instagraminį vaizdą, modeliuojantį, kaip reikia gyventi. Nuo to laiko praėjo dešimt metų, bet kai kurių atsakymų vis dar neturi.

reiškinys – žmonės nori pasidalinti ir pozityviomis, ir neigiamomis įžvalgomis, o autoriui suteikiama proga jas apmąstyti. Man tai labai patiko. Nėra vieno būdo suprasti tekstą, bet koks tekstas yra open ended (liet. begalinis). Įsiklausymas į skaitytoją, man atrodo, yra nereali patirtis.

Kokie Tavo įspūdžiai apsilankius Amsterdamo knygų klube?

Kai studijavau antropologiją, sužinojau tokį terminą to belong (liet. priklausyti). Tai reiškia, kad žmonės turi ir biologinius, ir socialinius poreikius. Svarbu susikurti priklausomumo pojūtį, žinoti, kad esi vienijamas giminystės, religijos, ritualų ir panašiai. Man atrodo, kad gyvo susitikimo poreikis turi liudyti, jog esi didesnės kūrybinės struktūros dalis. Jos mums niekas neprimeta, atvirkščiai – jaučiame, kad šioje vietoje lygiai ir duodame, ir gauname atgal. Mūsų kūrybinė tapatybė, kaip ir tautinė tapatybė, galėtų būti apibrėžta taip: mes

Man patiko nuoširdumas, pokalbis ne iš autoriteto pozicijos ,,aš kultūrą labai gerai išmanau”, o asmeniniu kampu. Buvo labai įdomu klausytis, kaip mano romanas žmonėms rezonuoja, ką jie iš to pasiima. Paprastų skaitytojų atsiliepimai laiškais dažniausiai yra teigiami, o profesionalių skaitytojų, kurie išsako ir kritikos, yra labai mažai. Knygų klube galima išgirsti įvairių nuomonių. Tai labai natūralus

Kodėl, Tavo nuomone, svarbu kurti bendruomenes?

upė teka

esame iš mažos šalies, kalbame ta pačia kalba, turime didelę istorinę patirtį, bet kartu esame tam tikra prasme pradžioje. Tokia tapatybė leidžia daug sukurti, daug duoti. Taip bendruomenė tampa prasminga. Jausmas, skatinantis kurti bendruomenes, nėra nacionalinis. Tai labiau intymus to belong jausmas. Taigi kurdamas bendruomenę kartu kuri ir savo tapatybę, įprasmini save kaip individą, kuris gali bendradarbiauti. Ar svarbu kurti užsienio lietuvių santykį su lietuviška literatūra? Labai svarbu, kad nebūtų atskirties, nes gyvename tokiais laikais, kai technologijos ištrina geografinį atstumą. Gyvendama Malaizijoje nesijausdavau toli nuo Lietuvos, nes dalyvaudavau diskusijose, vis grįždavau. Man tai buvo svarbu, todėl ieškojau instrumentų įsitraukti. Kad ir pabuvimas Amsterdame – tokios išvykos padeda sukurti jausmą, kad nėra jokios atskirties tarp lietuvių Lietuvoje ir už jos ribų. Tai labiau priklauso nuo psichologinio nusiteikimo, o ne geografinės padėties. Jeigu nori dalyvauti kultūriniame lietuvių gyvenime, visai nesvarbu, ar gyveni Australijoje, Amsterdame ar Niujorke. Jei turi ką pasakyti ir duoti, atgal tikrai gausi grąžos. Norintiems užmegzti ryšį su kultūrine erdve sukurtos visos galimybės. Panašus jausmas mane apėmė atvykus į Amsterdamą: visi skaito naujausias lietuviškas knygas, feisbuke seka kultūrines aktualijas, o grįžę į Lietuvą jau žino, kas gali būti įdomu pasižiūrėti. Esu įsitikinusi, kad geografinė atskirtis neturėtų tapti kultūrine atskirtimi. Man atrodo nuostabu, kad gali taip gyventi: lengvai nuskrendi, pabūni, grįžti. Nebėra jokių sienų.

Manau, sveika ir sveikintina suvokti save ne tik Lietuvos kontekste, bet kartu apibrėžti, kas mes esame kaip žmonės, kaip atliekame savo naująjį išsivysčiusios valstybės vaidmenį Europos Sąjungoje, kaip save matome pirmojo pasaulio (angl. First World) visumoje ir panašiai.

„

Labai norėčiau, kad Lietuva būtų ne provincija, o kurianti ir duodanti globalaus kultūrinio pasaulio dalis.

“

Turime suvokti, kad esame didesnėje kultūrinėje plotmėje nei Lietuva. Esame dalis kažko didesnio negu mūsų nacionalinė tapatybė. Labai norėčiau, kad Lietuva būtų ne provincija, o kurianti ir duodanti globalaus kultūrinio pasaulio dalis. Skandinavijos pavyzdys rodo, kad nereikia būti labai didele šalimi norint pasisakyti ir įnešti savo dalį į bendrą kultūrinį katilą. Lietuvai, kuri niekada nebus nei tokia didelė, nei tokia turtinga ir galinga, kaip didžiosios pasaulio valstybės, yra prasminga turėti savo kultūrinį balsą.

Kaip tavo knygos atrodo lietuviškos literatūros kontekste? Man sunku kalbėti apie lietuviškos literatūros kontekstą, nes nacionalinės tapatybės rėmai apskritai riboja. Suprantu, kad nacionalinė tapatybė formuoja mane kaip asmenybę, bet kartu žmogų augina ir kitos patirtys. Viena vertus, Lietuva yra mano vaikystės vieta, kurioje augau, brendau, išmokau gimtosios kalbos, bet visa tai turi prasmę tik tik kaip bendresnė visuomenės, žmonijos dalis.

upė teka

Stasys Šaltoka. Vieneri metai anglų kalba pasirodė Malaizijos knygynuose, lietuvišką jos versija galima įsigyti knygynuose arba leidyklos Lapas internetiniame puslapyje.

Kalbino Živilė Meškauskaitė

AMSTERDAMO KNYGŲ KLUBAS Iliustracijos Luka VA

SURFINGSLOTH.COM.AU

Gabija Grušaitė Stasys Šaltoka. Vieneri metai

Tomas Vaiseta Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal

Rimantas Kmita Pietinia kronikas

Undinė Radzevičiūtė Strekaza

Ričardas Gavelis Vilniaus pokeris

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė Kvėpuoju

upė teka

KRYPTIS – PROVANSAS J US TĖ ŽI L I O NY TĖ Tai, ką dabar vadiname Europos civilizacija, išaugo iš dviejų kamienų – antikinės ir krikščioniškosios kultūros. Provansas, užkariautas romėnų, buvo pasmerktas tapti civilizuotos Europos dalimi. Sunku nepastebėti šio istorinio akibrokšto pasekmių. Pietinė Prancūzija iki šiol nenustoja žavėjusi vaizduotę pamaitinti ištroškusių keliautojų, o tikėjimo vedinus piligrimus iš viso pasaulio traukia šventosios vietos. Vynuogynų, levandų, kiparisų ir saulėgrąžų kraštas šį kartą atkelia tiltus ,,Upė teka” skaitytojams.

Ištikimiausi sąjungininkai

Provansui niekada netrūko kandidatų užimti jo teritorijų, iš rytų ribojamų Alpių kalnų, pietuose skalaujamų Viduržemio jūros, nuo vakarinės pusės – Ronos upės. Manoma, kad pirmieji gyventojai čia apsistojo daugiau nei prieš milijoną metų. Vėliau daugybė genčių iš rytų smelkėsi čia ieškodamos palankesnio klimato ir derlingesnės žemės. Vieną dieną į šias teritorijas apsižvalgyti atvyko ir graikai. Jie įkūrė Masalijos miestą, dabartinį Marselį, kuris tapo vienu didžiausių antikos laikų prekybos uostų ir prasiskynė kelią net iki Baltijos jūros. Kai Hanibalas per Provanso žemes vedė savo armiją į Romą, graikai suvienijo jėgas su romėnais ir padėjo atitolinti imperijos sostinės apsiaustį. Ciceronas Provanso graikus vadino ištikimiausiais romėnų sąjungininkais, tačiau iš tiesų kaimynai tik gudriai ieškojo būdų, kaip pajungti Provanso teritorijas prie Romos imperijos. Lygiai po šimto metų nuo Hanibalo pasirodymo romėnai šiose žemėse įkūrė pirmąją savo koloniją – Norbonos miestą. Taip provansiečiai, norėdami to ar ne, įgijo Romos imperijos globą, gavo Galijos vardą ir tapo to meto įtakingiausios valstybės Europoje provincija.

Bellum Gallicum

Tačiau užkariautojams nebus taip paprasta. Nuo romėnų invazijos beveik du šimtus metų Galijos regioną alins karai su Provansą trokštančiomis

upė teka

užkariauti šiaurės gentimis. Apsukrusis prokonsulas Julijus Cezaris, norėdamas pateisinti vietinių susižavėjimo nesulaukusius romėnų žygius, parašys garsųjį veikalą Commentarii de Bello Gallico, kurį dar ir šiandien studijuoja lotynų kalbos žinovai. Deja, rašytojo talentas įtikins ne visus. ,,Ištikimieji romėnų sąjungininkai” iš Masalijos imperijai atsuks nugarą pačiu netinkamiausiu metu, sukirs rankomis su didžiausiu Julijaus Cezario priešu ir šitaip amžiams praras Romos pasitikėjimą. Julijus Cezaris pasiųs į Masaliją tuziną karo laivų, atkirs miestą nuo jūros ir galutinai sutriuškins išdavikus. Graikų miestas bus priverstas apleisti karo laivus, atiduoti iždą bei perleisti imperijai beveik visas užkariautas teritorijas. Prisijungus Masaliją ir sutramdžius paskutines šiaurės gentis imperatorius Augustas paskelbs Pax Romana. Taip beveik trims amžiams Provanse įsivyraus taika. Romėnų palikimas Provanso istorijoje romėnai suvaidino esminį vaidmenį, paženklino suteikdami civilizuoto krašto statusą. Tai negali nežavėti ir nežadinti šiuolaikinio žmogaus vaizduotės. Puikiausi romėnų pastatyti miestai iki šiol spinduliuoja nenusakoma imperijos didybe. Protu nesuvokiamo dydžio monumentai, daugiau nei du tūkstančius metų iki smulkiausių detalių išsilaikę religinės paskirties statiniai, akvedukai, koliziejai, amfiteatrai, triumfo arkos iš tiesų trumpam atima žadą. Ką jau kalbėti apie kultūrinį palikimą, savotiškai vis pasipildantį iš kitų šaltinių ir nenutrūkstamai besivystantį iki mūsų dienų.

Viduramžiška Les Baux-de-Provence miestelio architektūra.

upė teka

Kasmetinis Avinjono teatro festivalis sutraukia daugybę gatvės menininkų.

Šešių šaltinių miestas

Vienas pietų Prancūzijos miestų, kurį verta aptarti kalbant apie antikinį paveldą, yra Nimas, šešių šaltinių miestas, buvusi Galijos provincijos sostinė, Prancūzijos Roma. Pačiame miesto centre solidžiai išsilaikęs stovi vienas didžiausių Romos imperijoje koliziejų. Priėjus arčiau ir suvokus statinio matmenis, nejučia pasijauti nusikėlęs du tūkstantmečus į praeitį. Tik įsivaizduokite. 60 tūkstančių miesto gyventojų šurmuliuodami renkasi į areną. Vergai, nuo ankstaus ryto užėmę vietas šeimininkams, pasitraukia į patį koliziejaus viršų, kaitinamą kaitrios pietų saulės. Kilmingųjų vietos, žinoma, po stogu, kad stebėti vieną už kitą makabriškesnius reginius nebūtų per karšta. Po kiekvienos kovos aukų kraujo prisigėręs arenos smėlis keičiamas šviežiu, atgabenamu arklių traukiamais vežimais. Įsiaudrinusi minia plyšauja, arena gaudžia nuo kraujo troškimo. Miesto meras

upė teka

turi pasirinkimą: pasiduodi laukinei miniai ir atiduoti kovą laimėjusį gladiatorių sudraskyti žvėrims arba pasigailėti. Prieš apsispręsdamas jis turi gerai pagalvoti, ar už šią pramogą miestas išgalės sumokėti gladiatorių mokyklai. Saulei nusileidus minia skirstosi. Ištroškę miestelėnai skuba atsigaivinti iš kalnų akvedukais atitekančiu šaltinių vandeniu. Vienas įspūdingiausių akvedukų – Pont du Gard. Tikrų tikriausias inžinerinis šedevras. 50 kilometrų ilgio ir beveik 50 metrų aukščio statinys, per dieną į Nimą tiekdavęs apie 40 tūkstančių kubinių metrų vandens. Turint omenyje, kad vidutiniškai per mėnesį (sic!) žmogus sunaudoja apie 2 kubinius metrus vandens, Pont du Gard dydis gali atrodyti nepagrįstas. Tačiau nimiečiai atitekantį šaltinių turtą itin praktiškai išnaudodavo romėniškose termose. XVII a. viduryje ant termų griuvėsių buvo suprojektuotas Jardins de la Fontaine, kuriame dar ir šiandien elegantiškai trykščia fontanai, platanų

pavėsyje pasivaikščioti kviečia grakščiai nugaras išrietę tilteliai, nuo kurių galima stebėti kanaluose besiturškiančius ryškiaspalvių žuvyčių būrelius. Einant palei kanalą sunku pasiklysti – pagal antikinės architektūros principą patogiai išplanuotame senamiestyje nesunkiai galima orientuotis be žemėlapio. Nuojauta neapgauna, matyt, pats Nemauso dievas atveda link antikos laikų šventyklos, Maison Carrée. Stebėtinai gražiai ji įsikomponuoja į vis labiau modernėjančią Nimo architektūrą. Apsupta šiuolaikinių statinių, stovi išdidi tarsi balto marmuro deivė iš Radausko eilėraščių.

Imperatorių galvos

Romėnams reikėjo nemažai pastangų įtikinti vietinius dėl savo autoriteto. Ne veltui jų įkurtus miestus jungė puikūs akmenimis grįsti keliai, kuriais esant reikalui galėjo patogiai judėti kariuomenė. Gerais keliais iš regiono į regioną be abejonės keliavo ir geras vynas. Vyno gamyba čia nesustojo net imperatoriui Domicianui uždraudus Provanse auginti vynuogynus. Prancūzų atkaklumo vaisiais iki šių dienų galima džiaugtis skanaujant išlaikytų tradicinių vynų.

„

arkos, turėjusios liudyti Romos imperijos galybę ir pranašumą. Net ir nedideli iki šių dienų jau neišlikę miesteliai dažnai turėdavo tokius vartus. Stovint šalia tokių jau tik į plyną lauką vedančių arkų apima dviprasmiškas laikinumo pojūtis, visiškai išsisklaidantis prisilietus prie Oranžo triumfo arkos, atveriančios įstabaus legionierių miesto vaizdus. Esant Oranže taip pat būtina pamatyti antikinį teatrą, tikrų tikriausią romėniškosios kultūros palikimą. Statinys skaičiuoja bene du tūkstančius metų tačiau stebuklingai funkcionuoja iki šių dienų. Teatras buvo įkurtas ne tik kilniai romėniškosios kultūros sklaidai, bet ir dėmesiui nuo politinių reikalų atitraukti. Kol miestelėnai atiduodami garbę Apolonui ištisas dienas leisdavo spektakliuose ir apžavėti deus ex machina linksminosi, krašto valdytojai niekieno netrukdomi pasirūpindavo lemtingais Provansui ir visai Romos imperijai klausimais.

Smuikininkas Tulūzoje ieško atokvėpio.

Kol miestelėnai atiduodami garbę Apolonui ištisas dienas leisdavo spektakliuose ir apžavėti deus ex machina linksminosi, krašto valdytojai niekieno netrukdomi pasirūpindavo lemtingais Provansui ir visai Romos imperijai klausimais.

“

Kiekviename mieste kaip priminimas apie nepaklusniuosius akylai stebinčią valdovo akį būdavo iškeliamos imperatoriaus skulptūros. Nuolat keičiantis imperatoriams, turėjo būti atnaujinami ir monumentai. Tačiau tik pagalvokite, kokį kiekį imperatoriaus atvaizdų visoje imperijoje reikėdavo nulieti? Taigi, provansiečiai įsigudrino skulptūras gaminti iš dviejų dalių, kad atėjus naujam valdovui tereikėtų pakeisti monumento galvą. Taip groteskiškai buvo nusuktos visų imperatorių galvos. Prancūzų nepaklusnumui palaužti šalia romėnų įkurtų miestų buvo statomos triumfo

upė teka

Cistersų vienuolynas Abbaye de Sénanque, apsuptas levandų lauko.

Time Traveler / Volume 02

Ištuštėjusi gatvė šalia Luberono slėnio įsikūrusiame Gordes miestelyje.

upė teka

Naktinių pelėdų jaunikliai

Ir visgi ar ilgai gali išsilaikyti valstybė, kurios imperatorių, skelbiamų dievais (sic!), granitinės galvos kaip kopūstai viena po kitos ritasi žemyn. Pačiu laiku į žemę atsiunčiamas tikras Dievas iš tikro Dievo, skelbęs: ,,Kas ciesoriaus – ciesoriui.” Netrukus tikrųjų vertybių troškulys pirmuosius imperatoriaus persekiojamus misionierius atves ir į Provansą, į Arlio miestą. Prasidės nesustabdoma Provanso evangelizacija, iki V a. paliesianti didžiąją dalį išsilavinusių žmonių. Dar šimtmetį Kristaus pasekėjams teks iš miškų išprašinėti medžių ir upių dvasias, pernelyg ilgai užsibuvusias nimfas, gal atlydėjusias ir patį Dionisą, kuris mėgaudamasis sodriu Provanso kaimelių vynu, neskubės niekur trauktis. Asketai vienuoliai užims dar visai neseniai kalnų būtybių gyventas grotas ir ims skleisti Dievo žodį. Dėl to vietinis poetas juos pramins naktinių pelėdų jaunikliais.

Lėbaujantis dvaras

Sudėtinga, paini ir dviprasmiška Romos katalikų bažnyčios istorija neatsiejama nuo Provanso istorijos. Susiskaldžiusi ir vedama ištroškusių valdžios ,,dvasinių” lyderių, viduramžių bažnyčia primena lėbaujantį dvarą. Štai XIII a. naujai išrinktas popiežius, baimindamasis konkurentų, nusprendžia perkelti Romos kuriją, tai yra visą popiežiaus administraciją, kiek atokiau nuo centro, į provinciją. Taip į Avinjoną atsikėlė gyventi popiežius, neslėpęs, kad geriausias būdas šlovinti Viešpatį yra prabanga, tad metai iš metų proporcingai su nepasotinamu godumu rezidencija plėtėsi. Galų gale katalikų bažnyčios galva įsigijo visą miestą. Šiandien Avinjone stovi didžiausi Europoje gotikiniai rūmai, kurių plotas siekia pusantro hektaro. Šis kuklus statinys, kurį įrėmina dešimt gynybinių bokštų, vadinasi Popiežių rūmais, o Avinjonas geriau žinomas kaip Popiežių miestas. Į Avinjoną žadėdamas apsikrikštyti popiežiui laišką siuntė didysis kunigaikštis Gediminas, gerai numanydamas, kokia politinė jėga sutelkta šiame mieste.

Laputės Viešpaties vynuogyne

Nenuostabu, kad tikinčiųjų bendruomenė, vedina ištvirkaujančių ,,ganytojų”, ilgainiui pajuto tikrojo dvasinio gyvenimo poreikį. Dar iki didžiosios Liuterio reformacijos būta bandymų kvestionuoti

Romos katalikų bažnyčios doktriną. Tai vieni, tai kiti tikinčiųjų rateliai atsimesdavo nuo bažnyčios mokymo ir imdavo skelbti atsinaujinimą. Langedoko regione paplito Albi mieste susikūręs katarų judėjimas. Katarai skatino grįžti prie tikrųjų krikščionybės vertybių, reikalavo atsisakyti indulgencijų, bažnytinių mokesčių, žemėvaldos, turto. Iki šiol atsiranda entuziastų, ieškančių paslėptų katarų lobių. Iš noro apsivalyti, gyventi tyriau, švariau nei tuometė bažnyčia ir kilo judėjimo išpažinėjų pavadinimas (graikiškai καθαρός reiškia švarus). Katarai neigė bet kokį kūniškumą ir buvo įsitikinę, kad žemę sukūrė šėtonas. Religinių apeigų metu laužydavo duoną ir gerdavo vyną, tačiau nelaikė to sakramentu, nes nei vieno iš jų nepraktikavo. Katarų pamaldos vykdavo privačiuose namuose, miškuose, kalnuose ar kitose nuošaliose vietose, visai neseniai dar gyventose nimfų, o paskui – vienuolių. Išpažinėjų gretos sparčiai augo ir bažnyčia, iš pradžių švelniai vadinusi katarus laputėmis Viešpaties vynuogyne, pajuto grėsmę.

„

Į Avinjoną atsikėlė gyventi popiežius, neslėpęs, kad geriausias būdas šlovinti Viešpatį yra prabanga.

“

1209 m. popiežius prieš beginklius eretikus paskelbė kryžiaus žygį. Katarai nuo neišvengiamo likimo slapstėsi miestelių tvirtovėse, kurių bokštai ir bokšteliai, išdidžiai keliantys smailes virš senų kiparisų, dar ir šiandien matyti Provanso horizontuose. Dvidešimt metų vyko kruvina inkvizija, nepasigailėjusi milijono žmonių, iš kurių apie 500 tūkstančių galėjo būti katarai. Kai kryžiuočiai apguldavo kurią nors tvirtovę, išsigelbėti iš jos vienodai šansų turėjo ir katarai, ir katalikai. Tikriau tariant, gyvų paprasčiausiai nelikdavo. Kai per Bezjė apgultį žygio vado buvo paklausta, kaip atskirti eretikus, šis atsakė: ,,Žudyk visus, Dievas atskirs savus.” Tamsiųjų viduramžių istorija atgyja XIX a. atkurtoje Karkasonės citadelėje. Ieškodami katarų, popiežiaus kariai privertė pasiduoti visą miestą, paslaptingai pradangino derėtis bandžiusį vikontą ir ,,leido” gyventojams apleisti savo miestą ir jame esantį turtą. Šiandien Karkasonės citadelė viena populiariausių turistinių vietų pietų Prancūzijoje. Įėjęs vidun pasijunti kaip kino filme: akmeninis

upė teka

mistralio vėjo, įrėmintas iš tolo mėlynuojančių levandų laukų darniai įsikomponuoja žymusis vienuolynas. Patekti čia įmanoma tik siaurais vingiuotais kalnų serpentinais, tačiau nei maldininkų, nei juo labiau smalsių turistų vienuolyne netrūksta. Juos nesunku atskirti. Vieni vaikštinėdami laukia šventadienio mišių, kiti laipiodami ant tvorų ir mindydami vienuolių kruopščiai prižiūrimas levandas pozuoja prieš kameras. Ir visgi kažkaip stebuklingai vienuolyną gaubia rimtis ir darna.

Ora et labora

Arti dešimtos nuo kalnų ataidi varpas ir iš visų abatijos kampų į jaukią minimalistinę bažnyčią ima rinktis piligrimai ir parapijiečiai. Vienuolių giesmės ir neskubri pamaldų eiga tiesiog sustabdo laiką. Linkėdami ramybės visomis įmanomomis kalbomis broliai ir seserys Kristuje spaudžia vieni kitiems rankas, vežimėliuose palaimingai šypsosi vaikiukai.

„

Į Avinjoną žadėdamas apsikrikštyti popiežiui laišką siuntė didysis kunigaikštis Gediminas, gerai numanydamas, kokia politinė jėga sutelkta šiame mieste.

Hospiso savanorė Lurdo Rožinio bazilikos aikštėje.

“

grindinys, siauros netaisyklingos gatvelės, susiglaudę vienas prie kito statiniai, – tik žiūrėk, kad iš už kampo nepasirodytų karieta mediniais ratais ar kokia pasilikusi kataro šmėkla juodu apsiaustu.

Dievo ausies kriauklelė

Kol katalikų bažnyčios elitas (beveik be išimčių) buvo užsiėmęs politiniais žaidimais ir eretikų persekiojimu, o pasaulietinė valdžia niekaip negalėjo pasidalinti karūna, vienuolynai garantavo kultūrinį ir dvasinį stabilumą. Pirmieji vienuolynai kūrėsi atokiau nuo miestų, civilizacijos nepaliestose vietose. Luberono slėnyje, tarsi ,,Dievo ausies kriauklelėje” (poeto Brodskio metafora) iš trijų pusių apsuptame kalnų, įsikūrė vienuoliai cistersai. Netoli Gordes miestelio, pačioje kalno papėdėje, gaivinamoje

upė teka

Cistersų vienuoliai, sekdami Šv. Benedikto regula, išgyvena iš savo rankų darbo. Vidiniame vienuolyno kieme užveistas nedidelis sodas, kuriame iki šiol auginamos žolelės ir prieskoniai. Jų galima įsigyti čia pat esančioje krautuvėlėje. Viduramžiais ir vėliau laikydamiesi ora et labora įsako broliai kruopščiai prižiūrėjo vynuogynus ir tarsi įgudę mokslininkai stebėjo ir užrašinėjo vyndarystės procesus. Sakoma, kad būtent cistersų vienuoliai pirmieji užveisė vynmedžius, tinkamus gaminti Chardonnay. Pagal griežtą viduramžių laikų brolijos dienotvarkę, vienuoliai ne tik uoliai melsdavosi ir dirbdavo. Kasdienėje rutinoje nemažai laiko būdavo skiriama skaityti, studijuoti ir perrašyti teologiniams ir klasikiniams tekstams. Būtent vienuolynuose daugybė antikinių tekstų buvo išsaugota nuo užmaršties. Čia telkėsi viduramžių šviesuoliai, švietimu uoliai bandę į tikrąjį tikėjimo kelią sugrąžinti paklydusius eretikus, įskaitant bažnyčios ant laužo deginamus katarus.

Lurdo miestelis nuo Pirėnų kalnų.

Lurdo tvirtovė nuo Rožinio bazilikos pusės.

upė teka

Hospiso savanorės veža ligonį prie stebuklingo šaltinio.

Lurdo stebuklas

Pirėnų kalnų papėdėje, tarsi kokioje kišenėje, įsikūręs Lurdas kukliai dangstosi debesimis. Lietaus čia niekada netrūksta, nors klimatas didžiąją metų dalį švelnus ir minkštas. Gamta šioje vietoje visiškai nepretenzingai įsilieja į miesto gyvenimą. Dėl drėgmės ir šilumos įsisupusios migla žaliuoja kalnų viršūnės, apačioje per miestą srūva nenusakomos spalvos Gave de Pau upė. Viename upės vingyje įsiterpusi uola, kurios šiauriniame pakraštyje, tuščioje grotoje, trylikametei mergaitei Bernadetai Subiru, tikima, 18 kartų apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Toje vietoje ištryškęs gydantis šaltinis, kurio vandens atsigėrę ar jame išsimaudę ligoniai galį stebuklingai pasveikti. Kasmet Lurdą aplanko 6 milijonai žmonių. Tai viena svarbiausių ir labiausiai lankomų krikščioniškų vietų.

Sielos jaudulys

Stebuklingo šaltinio vietoje išsidėstęs, net keturių architektų projektuotas maldos namų

ansamblis genialiai atitinka ir kartu kuria vietovės dvasią. Pačiame Lurdo centre – kelių aukštų ir kelių stilių, bet nepaprastai darni, Rožinio bazilika. Aikštėje priešais baziliką, kurioje kas vakarą susirenka procesija, be perstojo būriuojasi maldininkai: šurmulį kelia klegantys jaunieji piligrimai, juos giedrais veidais iš vežimėlių sveikina ligoniai. Prie upės, visai šalia bazilikos, maudynėms stebuklingame šaltinio vandenyje į eilę rikiuojasi slaugos namų pacientai. Šimtus vežimėlių (arba lovų) traukia savanorės seselės ir vienuolės. Visame mieste baltuojantys jų apdarai grąžina į XIX amžių. Dvi mano užkalbintos prancūzės savanorės stebėjosi, kad Lietuvoje nesu mačiusi nieko panašaus – matyt, Prancūzijoje paliatyviosios slaugos sistema išvystyta kur kas geriau. Miestas iš esmės pritaikytas atvykstantiems piligrimams ir ligoniams. Kur pasisuksi, ten viešbutis arba slaugos namai, vienuolynas arba bažnyčia. Gali susidaryti įspūdis, kad atmosfera čia slegia, tačiau giedra ir ramybė net ir sunkių ligonių veiduose teikia vilties. Apsilankęs Lurde Emilis Zola rašys: ,,Aš privalau perteikti sielos jaudulį.” Teksto ir nuotraukų autorė Justė Žilionytė

upė teka

SU SU MEILE PROVANSAS Ateinančiame numeryje – nauja kryptis. Ten ir susitinkame.

upė teka

LAIŠKAS IŠ LIETUVOS Iev a B al s i ūnai tė

uogas pėdas šiek tiek bado dviračio pedalai. „Nieko tokio”, – pagalvoju. Važiuojam per mišką. Kokios žalios ir minkštos atrodo samanos! Saulė šiomis dienomis glosto stipriau nei įprastai, maudynės jūroje nesibaigia kone valandą. Važiuojam per mišką. Sūrūs plaukai glaudžiasi prie smiltimis kvepiančios odos. Pirmos rugpjūčio savaitės. Naktį žvaigždės tokios ryškios – sėdim aukštai užvertę galvas, klausom bangų ir kurpiam planą, kaip gerai būtų šalia Nidos ant šio vėsaus smėlio įkurti kokius svečių namus po atviru dangumi, kur atklydusius vaišintume rūkytu sūriu, dar geriau, jei jis pagardintas kmynais. Hermann’o Hesse’s Mažieji džiaugsmai. „Taip ir jaučiuosi,” – pagalvoju. O tada kelios dienos jau per kelerius metus įprastos rugpjūčio pabaigos – kirpykla, pasimatymai su mylimais, mamos obuolių pyragas ir Vilniaus oro uostas. Šį kartą per Atlantą į vakarus. Pernai į Paryžiaus SaintGermain-des-Prés, kur ir dabar vasario laukia jaukūs maži namai, Matisse ant sienos ir pusryčiams kruasanus balkone paliekantis kaimynas. Užpernai per Atlantą į pietvakarius: „¿Yo soy uruguayo, señorita, y tú?” Lagaminą bent pusei metų susikrauti užtrunka valandą. Įdomu, kokio dydžio būtų mano lagaminas, jei galėčiau į vieną tokį sukrauti visas patirtis, pokalbius ir šimtus tūkstančių tų „nors imk ir sustabdyk“ akimirkų? Pagalvojus, sukas galva nuo jų visų. Svaiginkitės, svarbiausia svaiginkitės („gyvenimu, vynu, bet kuo”), kaip sykį rašė Baudelaire. Tiesą pasakius, niekada nesijaučiau nutolus nuo Lietuvos – čia mano namai, mano mylimi, mano ežerai ir geltonos senamiesčio šviesos. Tai tiesiog visada su manim, taip paprastai. Žinoma, negaliu paneigti, jog kiek pasiilgstu bendruomenės, kūrybos kartu. Bet viskas čia pat. Kita vertus, džiaugiuosi, kad Lietuvoje niekas nestovi vietoje – gimsta naujos idėjos, kurios augina, įkvepia ir kalba apie tai, kas yra svarbu. Kada, jei ne dabar, tiesa? Vakar kontempliavau (man labai patinka šitas žodis), kaip įdomu būtų pagyventi tarp Vilniaus ir Niujorko. O šiandien galvoju apie tai, kaip gera tiesiog būti. Pasvarsčius, visos kelionės, mokslai ir darbai neturi paskirties užpildyt tam tikras skyles – nėra nuo ko bėgt ar ieškot žalesnės žolės, viduje ramu ir gera vis išmokt kažko naujo, pažinti. Kaip gera įmerkti kojas į šaltą Baltijos vandenį. Kaip gera vaikščioti šlapiomis Niujorko gatvėmis ir saujom semt naujus sumanymus. Kaip gera Paryžiuje su taure raudono Bordeaux vakarais diskutuot apie muziką ir žmogaus teises, o Urugvajuje tiesiog „conseguir una buena compañía para ver las estrellas“. Kaip gera kurti, tik gal reikėtų dažniau dalintis? 2018 m. rugsėjis

upė teka

Nuotraukos Ievos Balsiūnaitės

upė teka

ERIMANTĖ KOŽIBALSIŪNAITĖ N UT Ė

upė teka

žsimaunu plaukmenis. Kad nerasotų stiklai, paspjaudau į nardymo kaukę. Kaip vėžys atbulomis einu link vandens. Šiandieną šilta ir matomumas geras. Kvėpuodama ramiai plaukiu paviršiumi. Paplaukus tolėliau prasideda rifas. Sustoju. Srovė nestipri. Šioje vandenyno vietoje esu ne pirmą kartą, tačiau po vandeniu viskas visada atrodo šiek tiek kitaip. Aplink ramu ir šviesu, tobulas laikas nerti. Ramiai kvėpuodama. atsipalaiduoju ir bandau iš plaučių iškvėpti kiek įmanoma daugiau oro. Įkvepiu. Neriu. Ausys prisipildo vandens. Jaučiu kaip nuo slėgio pradeda spausti ausų būgnelius. Judinu smakrą bandydama išlyginti spaudimą. Veikia. Neriu giliau. Jaučiu vandenį pirštų galiukais ir sučiauptomis lūpomis. Nebemušu kojomis, smengu.

Po kelių akimirkų pasiekiu keliolikos metrų gylį. Atmerkus akis mane pasitinka koralai. Grakštūs, šakoti, įvairiausių formų koralai. Ar žinojote, kad beveik visi koralai yra kolonijiniai organizmai? Tai reiškia, kad jie sudaryti iš šimtų mažų gyvūnėlių, vadinamų polipais. Plaukdama nuo vieno prie kito apžiūrinėju juos iš arčiau. Spalvų ir formų įvairovė mirga akyse. Štai ir aktinija, kurioje mėgsta įsitaisyti jūrų klounas (geriau žinomas žuviuko Nemo vardu). Šias mažyles vadinu drąsiausiomis vandenyno žuvimis. Nepaisydamas priartėjusiojo dydžio, jūrų klounas gindamas savo namus atakuoja . Dar keli mostai plaukmenimis ir pasiekiu jūros vėduoklę. Už jos kažkas įstrigę. Įsižiūrėjusi atidžiau atpažįstu šviesiai rožinę struktūrą. Plastikas.

“

Švarus vandenynas svarbus ne tik jame gyvenantiems gyvūnams, bet ir sausumos homo sapiens

“

upė teka

Užterštumas plastiku yra viena opiausių šių dienų aplinkos problemų. Pagal Biologinės įvairovės centro (angl. Center for Biological Diversity) pateiktus duomenis, plastiko šiukšlės pasaulio vandenyne sudaro apie 40 procentų paviršiaus ploto. Plastic Oceans fondo teigimu, kiekvienais metais į vandenyną yra išmetama 8 milijonai tonų stambaus pavidalo plastiko, kuris skyla į vos matomas daleles, vadinamas mikroplastiku. 1907 metais chemikas Leo Baekeland išrado plastiką. Greitai po to plastikiniai produktai buvo pradėti plačiai naudoti kasdienybėje. Besidžiaugdami plastiko nešama nauda pamiršome atsižvelgti į šios medžiagos poveikį gamtai, žmogaus sveikatai ir klimato kaitai. Didžiausia problema, kad plastikas gaminamas iš sunkiai yrančių medžiagų, tokių kaip propilenas (cheminė naftos sudedamoji dalis). Kaitinant šią medžiagą vyksta katalizacijos procesas ir propileno monomerai – mažos, linkusios jungtis molekulės – sudaro tvirtus junginius. Šie junginiai, vadinami polipropilenu, nėra atpažįstami organizmų, skaidančių organines medžiagas, todėl neyra. Švarus vandenynas svarbus ne tik jame gyvenantiems gyvūnams, bet ir sausumos homo sapiens. Pasak National Geographic Society organizacijos, apie 70 procentų deguonies Žemėje yra pagaminama jūrų augalų (fitoplanktono ir kitų organizmų). Šie organizmai deguonį gamina fotosintezės metu išskirdami jį kaip šalutinį produktą.

„

Švarus vandenynas svarbus ne tik jame gyvenantiems gyvūnams, bet ir sausumos homo sapiens.

palaiko maistu. Apsinuodiję plastiku suserga, nugaišta arba pagauti valgiui, gali būti suvartoti žmonių. Pavyzdžiui, 2017 metais mokslininkai iš Malaizijos ir Prancūzijos rado plastiko skumbrių, ančiuvių ir kukikų mėsoje. Pasak earthday.org, cheminės plastiko dalelės, patekusios į žmogaus organizmą, neigiamai veikia chromosomas, žmogaus dauginimosi bei kraujotakos sistemas, gali sukelti neurologinius sutrikimus, vėžį, suaugusiųjų diabetą, priešlaikinį lytinį brendimą, nutukimą ir atsparumą chemoterapijai.

„

Didžiausia problema, kad plastikas gaminamas iš sunkiai yrančių medžiagų, tokių kaip propilenas.

“

Kai duodama refleksą įkvėpti diafragma įsitempia ir vėl atsipalaiduoja, pro mane praplaukia tunų pulkas. Akys fiksuoja mėlynai žalius atspalvius, vos matomą planktoną ir medūzas. Refleksas pasikartoja – pasispiriu į priekį. Laikas. Apsiverčiu galva aukštyn, priglaudžiu rankas prie šonų, nuleidžiu smakrą ir kylu. Aplink šviesėja ir tamsi mėlyna virsta žydra. Matyti lūžtantys saulės spinduliai ir mano partnerio plaukmenys. Išnėrusi atlieku atstatomąjį kvėpavimą. Nusišypsau. Būti vandenyje yra būti namie, o nardyti, reiškia jaustis vandenyno dalimi. Į krantą parplaukiame ne vieni, o su vandenyje rasta putplastine dėže, į kurią renkame paplūdimyje besimėtančias šiukšles. Prie mūsų prisideda keli vietiniai ir turistai. Nešdami po mažą dalelę surenkame pilną dėžę, kurią atiduodame perdirbti. Mažais žingsneliais – taip ir gyvename.

“

Žuvis bei jūros gėrybės sudaro didelę dalį žmogaus mitybos raciono. Statista duomenimis, 2017 metais vidutinis jūros gėrybių suvartojimo vienam gyventojui kiekis buvo 20,3 kilogramo. Dėl didelės taršos vandenyno gyvūnai plastiko atliekas

Volume 02 / Time Traveler

Nuotraukos ir tekstas Rimantės Balsiūnaitės

KAIP SUMAŽINTI PLASTIKO KIEKĮ VANDENYNE

Naudoti savo medžiaginį maišelį pirkiniams.

Negerti kavos iš vienkartinių puodelių. Įsigyk Keep Cup daugkartinį puodelį.

Atsisakyti šiaudelio kavinėje.

04 05 06

Nenaudoti vienkartinių maišelių parduotuvėje. Turėti savo gertuvę.

Rūšiuoti.

upė teka 43

G ALERIJA DAILININKĖ

M A R I J A R INKE VIČIŪ TĖ

Jau matytas, jau jaustas, jau Medis, distempera

upė teka

su Marija Rinkevičiūtė. Gimiau 1993 metų pavasarį. Užaugau mažame Gelgaudiškio miestelyje prie Nemuno, tarp miškų. Mokiausi Šakių meno mokykloje: nuo šešerių grojau fortepijonu, o vėliau pradėjau lankyti dailės skyrių. Baigusi vidurinę pasirinkau tęsti tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje, o muzika lydi iki šiol – tokia dvilypė ir likau. Praeitą rudenį buvau iškeliavusi mainams į Belgiją. Pusę metų studijavau tapybą Briuselio karališkoje menų akademijoje. Labai įdomi patirtis. Gyvenau ir dirbau katalikiškoje organizacijoje, kuri per meną, muziką ir dvasingumą bando užmegzti dialogą tarp daugiakultūrio Briuselio žmonių. Taip pat turėjau galimybę mokytis prancūzų kalbos, nes Briuselyje didžioji dalis gyventojų kalba būtent prancūziškai. Tai džiugino. Akademijoje pamačiau visai kitokį mokymosi modelį. Pas mus Lietuvoje pirmus du kursus studentai atlieka daug akademinių užduočių. Pavyzdžiui, natūros studijose reikalaujama tapyti ar piešti natiurmortus, figūrą, peizažus. Briuselio studentai nuo pirmo kurso daro tai, kas jiems įdomu.

Profesorių padedami individualiai plečia savo žinias, gilinasi į išsikeltus uždavinius, savo idėjoms įgyvendinti atlieka daug technologinių eksperimentų. Šitaip studentai atranda netikėtų kūrybinių sprendimų. Kiekvienas modelis turi savo pliusų, todėl nepaprastai naudinga pabūti kitokioje aplinkoje. Jaučiau, kaip keičiasi požiūris į tapybą ir tapytoją, kuria norėčiau tapti.

„

Erdvės pojūtis taip pat prisidėjo prie siekiamybės labiau jausti, nei matyti.

“

Briuselio akademijoje tęsiau savo spalvos fenomeno tyrimus, o jų centre atsirado balta. Būdama čia pradėjau mąstyti apie šviesą ir apie baltą spalvą, kuo jos yra tapačios ir kuo skiriasi (jeigu skiriasi). Šiam kūrybiniam etapui didelę įtaką darė pati aplinka – Belgijoje daugelis interjerų yra balti, neįtikėtinai erdvūs ir švarūs. Jaučiau, kad gėriuosi supančiomis erdvėmis, jų paprastumu. Tai neabejotinai veikė kūrybinį procesą – norėjosi susikaupimo, sluoksniškumo,

upė teka

Sapnas

Distempera, medis, linas

kuris kartu kalba apie tam tikrą laiko tėkmę darbe. Erdvė tiesiogiai veikė mano tapybinę kalbą, ne vien dėl pasirinkimo tapyti baltai, labiausiai per minimalaus kontrasto raišką – kai akis tampa labai jautri ir net mažas pasikeitimas sukuria didelį pokytį. Erdvės pojūtis taip pat prisidėjo prie siekiamybės labiau jausti, nei matyti. Keista, tačiau susidomėjusi balta

46 upė teka

spalva, sutikau keletą bendraminčių menininkų, kurie šią spalvą taip pat laikė dėmesio centre. Atsimenu, diskutavome, dalinomės... Daug džiaugsmo. Prieš palikdama Briuselį surengiau baltalų parodą. Grįžusi į Lietuvą po pusmečio apsigyniau dailės bakalaurą, pavadinimu Beveik nieko. Visą mano kūrybos laikotarpį lydi spalvos tyrimas. Ypač domina jos

Ekspozcijos Šviesa atidarymo akimirka

Performansas su Musica Humana atlikėjais

reliatyvumas, neapibrėžtumas, jautrumas šviesai, poveikis žmogaus psichologijai. Mano kūrybos forma dažnai gali sutilpti žodyje tapyba. Tačiau man labai įdomus ir technologinis įvairių medžiagų panaudojimas. Neapsiriboju vien drobe: tapau ir ant medžio, ir ant agroplėvelės. Pastaruoju metu pati gaminu dažus. Kūrybą lydi daug eksperimentų. Man taip pat labai svarbus instaliatyvumas – kaip

kūrinys bendrauja su erdve ir kaip vieta jam padeda atsiskleisti. Meno objektas, atsiradęs tam tikroje erdvėje, tarsi iš naujo kuriamas. Iš daugybės galimų variantų eksponuoti meno kūrinius atsiranda vienintelis tinkamas. Tai man irgi tapyba.

@MARIJARINKEVICIUTE

upė teka

KĄ VEIKTI?

SURASTI MĖGSTAMIAUSIĄ BULVĘ Teksto ir nuotraukų autorius Mantas Galvičius

Geografinė padėtis – Viktorijos valstija, Australija

Ruduo, pavasaris ir kaip bulvės įkvepia

Dar nuo vaikystės ruduo man asocijuodavosi su nauja pradžia, turbūt dėl naujų mokslo metų. Naujai pradžiai įkvėpimo suteikdavo nauji dalykai, pavyzdžiui, šviežutėlės kanceliarinės prekės. Tai ir dabar atsispindi mano sąsiuvinyje – pradžia it kaligrafo ranka išrašyta, o pabaigoje vos įskaitomas ,,daktaro” dantiraštis. Gyvenant Australijoje ruduo virsta pavasariu, kuris natūraliai simbolizuoja atgimimą, o su juo ateina ir įkvėpimas.

upė teka

Mane įkvėpimas aplankė kapstantis darže – kaip tikras lietuvis mėgstu prie žemelės prisiliest. Taigi ruošdamas daržą sodinimui kažkodėl prisiminiau mamos virtuvės ypatumus: kiekvieną rudenį kaip kareiviai prie radiatoriaus išrikiuoti derliaus pripildyti stiklainiai. Kaip ir priklauso tikriems kareiviams, kai kurie dar ir iššaudavo. Nejučia į atmintį grįžo ir bulviakasis pas babą. Kreivą arba kokią su pimpalu bulvę būtinai reikėdavo parodyti visiems. Taip begalvodamas ir kastuvu bemojuodamas užsimaniau kugelio, o tada ir supratau, kad bulvės yra labai aktuali tema.

„ Kai bulvės Europoje subręsta ir prasideda didysis derliaus nuėmimas, čia Australijoje jos žemėmis apkamšomos būsimam gyvenimui.

“

Kai bulvės Europoje subręsta ir prasideda didysis derliaus nuėmimas, čia Australijoje jos žemėmis apkamšomos būsimam gyvenimui. Ši daržovė neatsiejama viso pasaulio virtuvės dalis. Kol italai minko bulves į Gnocchi, o ispanai kepa Fritata, lietuviai verda cepelinus. Žemėje tikriausiai nėra žmogaus, kuriam nepatiktų gardieji šakniagumbiai. O jei ir atsirastų vienas kitas, tuos kviečiu bent akimis pasinerti į ,,bulviakasį“.

Iš Pietų Amerikos į žmonių skrandžius

Pasak John Reader, prieš maždaug 8000 metų pietų Amerikoje inkai jau buvo pažaboję bulves ir sėkmingai jas kultivavo. Beveik kaip ir šiomis dienomis bulvės valgymui buvo kepamos, verdamos, grūdamos. Šakniagumbiai taip pat buvo naudojami medicinoje. O kad senovės inkams bulvė buvo labai svarbus išlikimo šaltinis, įrodymų galima rasti mitologiniuose aprašymuose, pavyzdžiui, apie deivę Ascumama – bulvių motiną. Prieš kelis tūkstančius metų, XVI amžiaus viduryje, po Naujojo pasaulio atradimo, ispanai iš pietų Amerikos atgabeno bulves į Europą. Gėrybės nebuvo iškart pripažintos – vieniems jos pasirodė įtartinos, kiti jų nevalgė, nes bulvės nebuvo paminėtos Biblijoje. Kad ir lėtai, tačiau užtektinai greitai šakniagumbiai paplito beveik visuose regionuose ir tapo vienu pagrindinių virtuvėje naudojamų produktų. Šiomis dienomis bulvės užima penktą vietą pasaulyje po kviečių, kukurūzų, ryžių ir cukranendrių. Bulvės Lietuvoje buvo pradėtos auginti bene vėliausiai Europoje. Žodis bulvė, anot kalbininkų, slaviškos kilmės. Ispaniškas žodis papa (liet. bulvė), kilęs iš inkų kalbos, ir dabar Amerikos ispanų kalboje reiškia tą patį. Tačiau pačioje Ispanijoje prigijo iš anglų kalbos atėjęs žodis patata, nes iš pradžių ši daržovė sėkmingiausiai paplito Airijoje ir Anglijoje, kur buvo pavadinta

potato. Plačiau apie tai rekomenduoju skaityti John Reader knygoje Potato: A History of the Propitious Esculent.

Bulvė arba velnio obuolys

Visai ne mitas, kad bulvės gali būti nuodingos! Žinoma, perkant bulves iš didžiųjų prekybos centrų dažniausiai nėra dėl ko nerimauti, jos yra atrinktos, perrūšiuotos, atitinka kokybės reikalavimus. O jei taip nutiko, kad bulviakasis kviečia, tuomet reikia būti atidiems. Pagal Roberto Badaro ir Danutės Jonušienės knygą Toksikologo užrašai, pažaliavusiose ar dygstančiose bulvėse susikaupia nuodingas junginys – saloninas, kuris gali sukelti virškinimo ir neurologinius sutrikimus. Toksiškas junginys kaupiasi bulvių žievėje, akyse ir daiguose, o jo kiekis padidėja dėl šviesos poveikio. Saloninas susidaro ir tada, kai bulvių gumbai pašąla, būna pažeisti arba kai nukasami nebrandūs. Tokios bulvės netinka valgymui.

„

Galbūt vertėtų sugrąžinti senas madas ir daryti bulvių puokštes? Puokštė ir kugelis viename?

“

Nežinodami šių dalykų žmonės apsinuodydavo bulvėmis, dėl to kai kurie vadindavo jas velnio obuoliais. Tačiau kad ir su kokiais velniais šakniagumbiai būtų lyginami, jie vis dar dominuoja mūsų mityboje. Sotus žmogus – laimingas žmogus. Siūlyčiau mažiau nerimauti ir laimingai it vėdarus kimšti skrandžius bulvėmis. Iš pradžių senovės Europoje bulvės buvo auginamos privilegijuotų žmonių. Jie net puošdavosi bulvių žiedais – moterys segėsi į plaukus, o vyrai naudojo vietoje sagių, kai kurie jomis dekoruodavo namus. Galbūt vertėtų sugrąžinti senas madas ir daryti bulvių puokštes? Puokštė ir kugelis viename? Mokslininkai eksperimentuoja ir nustatinėja, ar bulvės galėtų tapti kosmonautų maisto šaltiniu kitoje misijoje į Marsą, o tai jau kitas lygis. Ech, jei tik bulvė būtų žmogus, patapšnočiau per petį!

upė teka

KELIONĖ Į VIETINĮ TURGŲ

asaulyje yra apie 5000 bulvių rūšių, todėl išsamų tyrinėjimą paliksiu agrikultūros specialistams, o pats keliauju bendrauti su vietiniais ūkininkais. Pradedu savo kelionę vietiniame žemdirbių turguje. Keliauju į Healesville (miestelis netoli Melburno, Australijoje) ūkininkų turgų. Sekmadienis – aukso kasykla tiems, kas mėgsta šviežią produkciją. Ilgai netrukus išsirinkau man labiausiai patikusį prekystalį ir uždaviau kelis klausimus prekiautojui Rob – ūkininkui iš šiaurinės Melburno dalies, kuris savo užaugintas bulves dažnai parduoda šiame turguje. Nors Rob nuolat supo pirkėjai, mums pavyko pasikalbėti.

Didelis bulvių pasirinkimas. Kokias bulvių rūšis jūs auginate? Pirmiausiai pažiūrėk į šias rožinės spalvos bulves, vidus gelsvas. Jos vadinamos Desiree ir yra nuostabios salotoms ir mišrainėms, skanios keptos, o svarbiausia, kad yra tvirtos ir išlaiko formą net išvirtos. Dutch creams bulvės yra labiausiai numylėtos australų, šios vaškinės grožybės būna parduodamos ir mažos, ir didelės, išsiskiria dydžiu ir pailga ovalo forma. Geltonas kreminis minkštimas

upė teka

yra nuostabus košėms. Kipflers tapo labai populiarios, kai buvo atvežtos į Australiją. Storų pirštų formos ir be galo skanios virtos. Šiek tiek sviesto ir krapų – skanu! Tačiau nerekomenduočiau jų kepti aliejuje.

Kiek laiko užtrunka bulvei užaugti?

Apie 3 mėnesius, tačiau viskas priklauso nuo bulvių rūšies, kai kurioms reikia daugiau meilės ir laiko, kitos subręsta greičiau.

Tikriausiai kiekvienas negali auginti bulvių kieme, reikia specialiai paruošti žemę? Mačiau instagrame naują trendą – žmonės net gyvendami mieste augina bulves sepcialiai bulvėms skirtose dėžėse. Pamėgink ir pasakyk man, ar tai veikia, o jei nepavyks, ateisi įsigyti maniškių. Bulvėms patinka nesuspaustas priemolinis dirvožemis. Ir, žinoma, atitinkamos trąšos ir jų

priežiūra. Bulves mėgstam ne tik mes, jas mėgsta ir kenkėjai. Kurios bulvės yra tavo mėgstamiausios? Be abejonės Dutch creams. Vadink mane senamadišku, tačiau nėra nieko geriau kaip būten iš šių bulvių pagaminta košė, patiekta su ant griliaus keptomis dešrelėmis.

BULVIŲ GALERIJA

idžiausia dilema gaminti bulviniams patiekalams yra išsirinkti bulvių rūšį. Pats ne kartą parduotuvėje sukau ratus aplink bulvių pripildytus lovius. Svarstydavau, kurios bulvės tinka cepelinams, o kurios kugeliui, galiausiai apsimesdavau agrikultūros ekspertu ir drąsiai prisikraudavau krepšį. Be abejonės, patiekalas kas kartą pavykdavo kitoks. Taigi kaip jas atskirti? Pasirodo, bulvės yra skirstomos į tris kategorijas: miltingas, krakmolingas ir per vidurį. Išaiškinti dilemą kalbinau patikimą kulinarijos ekspertę. Skambutis iš Australijos į Lietuvą močiutei Aldonai ir paaiškėja, kad raktas į viską yra krakmolo kiekis. Cepelinų ir kitų tarkuotų bulvių patiekalų gamybai ji pataria naudoti krakmolingas bulves, kurios dažniausiai būna vėlyvesnės. Kitokios rūšies miltingos bulvės lengvai sukrenta, todėl jas pataria naudoti košėms. Mišrainėms ir salotoms reikėtų naudoti mažiau miltingas bulves. Kaip žinoma, ten po žeme bulvės būna skirtingų rūšių. Išskyriau bulvių rūšis, kurias, pasak vietinio ūkininko, taip pat lengva surasti beveik visur pasaulyje. Kviečiu pažiūrėti bulvėms į akis.

Desiree

Universalios. Išvirtos gerai išlaiko formą, puikios salotoms. Taip pat tinka kepti orkaitėje, tačiau nerekomenduojama kepti aliejuje.

upė teka

Kipfler

Krakmolingos. Nuostabios virtos, tinka salotoms. Nerekomenduojamos košėms, netinka kepti aliejuje.

upė teka

Red Chats

Miltingos. Mažos, bet turtingos skoniu. Fantastiškos keptos orkaitėje su česnakais ir čiobreliais .

Dutch Cream

Miltingos, tačiau turi nemažai krakmolo Rekomenduojamos virtos. Tinka košėms, purioms salotoms.

upė teka

Sebago

Universalios. Tinkamos kepti orkaitėje ir aliejuje. Taip pat tinka košėms ir salotoms.

upė teka

Blue Moon

Miltingos, taip pat turi nemažai krakmolo. Tinkamos tokiems bulviniams patiekalams kaip šiuškės arba itlaiškiems Gnocchi.

upė teka

Red Royale

Universalios, turi nemaĹžai krakmolo. Skanios virtos ir keptos. Tinka cepelinams.

upÄ&#x2014; teka

Kestrel

Miltingos. Žinomos kaip šiek tiek saldžios bulvės. Rekomenduojamos kepti orkaitėje su kitomis šakninėmis daržovėmis.

upė teka

ŠIUŠKĖS

unkuliuoja puodas ir verkia virtuvės langas, o už jo raudonuoja klevai – tokį rudenį pamenu mamai gaminant. Toks prisiminimas tegul ir lieka. Vėstančiame šiauriniame žemės pusrutulyje nėra nieko maloniau, kaip šilta vakarienė. Kitoks jausmas aplanko Australijoje – gamtą spalvina pavasaris, o vitaminų ištroškęs kūnas prašosi šviežybių. Verdiktas – bulvinė vakarienė, kuri privaloma abiejuose žemės pusrutuliuose. Šį kartą gaminsime dzūkiškas šiuškes (dar vadinamas švilpikais). Jas gardinsime universaliai: Lietuvos rudens įkvėpti ir pavasariškai – pasitelkę Azijos virtuvės įtaką Australijoje. Dalį lietuviškų kulinarinių tradicijų paliekame nuošalyje ir kviečiame kartu improvizuoti virtuvėje. 4 porcijoms šiuškių pagaminti reikės 0.5 kg neluptų virtų bulvių 2 kiaušinių 4 valgomų šaukštų miltų (prireiks daugiau formuojant tešlą) 50 g sviesto žiupsnio druskos žiupsnio cukraus

Patarimas. Naudok miltingas bulves, tinkančias košei.

upė teka

− Įkaitink orkaitę iki 200 °C. − Išvirtoms bulvėms leisk atvėsti, tuomet jas nulupk ir sutrink trintuve arba sumalk mėsmale. − Į sumaltas bulves įmušk kiaušinius, supilk miltus, suberk cukrų ir druską. Viską išmaišyk. Jei minklė per skysta, įpilk dar vieną šaukštą miltų. − Pabarstyk stalą ir rankas miltais, taip viskas mažiau kibs. Bulvių masę padalink į panašius tris gabalus ir rankomis vyniok į maždaug 4 centimetrų storio dešras. − Suvyniotas bulvių dešras supjaustyk į maždaug 4 centimetrų storio pagalvėles. − Išklok skardą kepimo popieriumi. Gana laisvai, palikdamas šiek tiek vietos, išdėliok pagalvėles. − Ištirpink sviestą ir juo ištepk pagalvėlių paviršių. − Kepk 200 °C orkaitėje 20 minučių, kol šiuškės įgaus gelsvą atspalvį.

ŠIUŠKĖS RUDENIŠKAI Pagardui reikės pusės sviestinio moliūgo 100 g ožkos sūrio 50 g sviesto 80 g kepintų moliūgų sėklų alyvuogių aliejaus 3 vidutinio dydžio krapų šakelių

Patarimas. Moliūgo kubelius pradėk kepti vos prieš šaudamas šiuškes į orkaitę.

− Įkaitink orkaitę iki 200 °C . − Supjaustyk moliūgą į mažus kubelius ir suberk ant kepimo popieriumi išklotos skardos, apipilk nedideliu kiekiu alyvuogių aliejaus. Kepk 20 minučių arba lauk, kol moliūgas apskrus ir suminkštės. − Ant mažos ugnies keptuvėje ištirpink sviestą ir sudėk stambiai sukapotus krapus. Atsargiai maišyk apie 3 minutes ir išjunk ugnį. − Pagal poreikį įsidėk šiuškių į lėkštę. − Šaukštu paskirstyk moliūgą tarp šiuškių. − Nedideliais gabalėliais išdėliok ožkos sūrį ant dar karštų šiuškių ir moliūgo gabaliukų, taip sūris suminkštės, bet išliks šviežias jo skonis. − Atsargiai, maža srove, užpilk ištirpusį sviesto ir krapų mišinį. − Pabarstyk lengvai pakepintomis moliūgų sėklomis. − Papuošk šviežiais krapais.

upė teka

ŠIUŠKĖS PAVASARĮ Pagardui reikės 1 mažo bok choy kininio kopūsto 100 g neprinokusių žirnių su ankštimis 4 enokitake azijietiškų grybų 6 gluosninių kreivabudžių (angl. oyster mushrooms) 2 skiltelių česnako 1 raudonojo čili pipiro 500 g daržovių sultinio pusės citrinžolės stiebo 1 stiebo svogūnų laiškų 1 valgomo šaukšto sezamo aliejaus 1 valgomo šaukšto ryžių acto sezamų sėklų papuošimui

− Kol šiuškės kepa. Į nedidelio dydžio puodą supilk daržovių sultinį ir uždėk ant aukštos ugnies virti. − Kol sultinys kaista. Grybus, kininį kopūstą ir žirnius su ankštimis supjaustyk tokio dydžio gabalais kaip ir šiuškės. Smulkiai sukapok česnaką, čili pipirą ir svogūno laiškus. − Sultiniui užvirus sukrėsk visas supjaustytas ir sukapotas daržoves, grybus ir virk 10 minučių. − Viskam baigus virti įmaišyk sezamo aliejų ir actą. − Įsidėk šiuškių į gilią lėkštę. − Užpilk sultinį su daržovėmis ir grybais ant šiuškių. − Pabarstyk sezamo ir kapotų svogūnų laiškų papuošimui. Patarimas. Galima naudoti ir shiitake grybus (liet. valgomasis dantenis). Jų rasi didžiuosiuose prekybos centruose.

upė teka

UPETEKA.COM

Čia gali būti tavo reklama. upeteka.zurnalas@gmail.com

upė teka

Šį kartą tiek. Iki greito! WWW.UPETEKA.COM