Upė teka Nr. 3

ŽURNALAS AUSTRALIJOS IR VISO PASAULIO LIETUVIAMS

UPETEKA.COM DĖKOJAME MELBURNO LIETUVIŲ SOCIALINEI MOTERŲ DRAUGIJAI UŽ PARAMĄ!

Čia gali būti tavo reklama. upeteka.zurnalas@gmail.com

2

upė teka

Redakcijos žodis ž ur n a l a s

Rimantė Balsiūnaitė Vykdančioji redaktorė Mantas Galvičius Kūrybos vadovas Justė Žilionytė Kalbos Redaktorė

Kiekviena upė teka į vandenyną

B

erlyne pučia stiprūs vėjai, Kaunas pavasarėja, Sen Martine prasideda avokadų sezonas, Vilnius pražysta, o upė vėl teka į vandenyną. Šį pavasarį upė atrodo šiek tiek kitaip. Vos prasiskynusi vagą vasarą, šiandien Upė teka daug sraunesnė. Po žiemos ištirpusių ledų prisikaupusi prisiminimų, atgarsių, srauni teka link vandenyno, o ten susilieja su viso pasaulio vandenimis.

Praėjusiame numeryje upė tekėjo giliais vandenimis pasakodama apie po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius – ką jiems reiškia būti lietuviais ir kaip jie mato savo protėvių žemę. Šiame numeryje klausiame, kas yra kultūra? Iš kur ji ateina? Kaip ją galima apibrėžti ir suprasti? Apie kultūrą skaitykite interviu su Kaunas Europos kultūros sostinė 2022 kuratoriumi Ryčiu Zemkausku. Kartu su Viktorija Butautis keliaukite į Kanarus susitikti su ten gyvenančia lietuvių bendruomene. Susipažinkite su Egle Duleckyte ir Startup Guide įmonės kultūra. Grožėkitės Bird’s Gallery Australijoje bei atraskite kitas viso pasaulio lietuvių istorijas.

Prenumeruok www.upeteka.com Skaityk www.issuu.com/upeteka.zurnalas Susisiek dėl reklamos upeteka.zurnalas@gmail.com

Kviečiame skaityti! Žurnalo upė

teka redakcija

Sek mus

Visos teisės yra saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti tik gavus „Upė teka“ redakcijos sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

upė teka

3

06

K AU N A S E U R O P O S K U LT Ū R O S S O S T I N Ė 2022: K U LT Ū R A K A I P V E I K I M O B Ū D A S Interviu su Ryčiu Zemkausku

MISIJA SIBIRAS Arnas Zmitra

22

34

GALERIJA BIRD’S GALLERY Brigita La ir Vaidas Žvirblis

EKOŽINUTĖ Rimantė Balsiūnaitė

38

44

START UP GUIDE Interviu su Egle Duleckyte

4

16

upė teka

KRYPTIS – KANARAI Viktorija Butautis

72

76

LAIŠKAS Aleksandras Garber

BE SIENŲ Interviu su Birute Grašyte

82 ANONSAS SEEN Andra Kavaliauskaitė

upė teka

5

K A UNA S EU ROPOS K U L TŪ RO S SO S T I NĖ 2 0 2 2 : K U LT Ū R A K AIP V E I K IMO BŪ D AS POKA L B I S S U R YČI U ZE M KA U S KU Rytį Zemkauską kalbino Rimantė Balsiūnaitė

Rytis Zemkauskas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

6

upė teka

K

aunas – Lietuvos miestas, įsikūręs Nemuno ir Neries upių santakoje. Tarpukariu šis miestas buvo laikinoji Lietuvos sostinė, o šiandien Kaunas ir Kauno rajonas siekia tapti šiuolaikine kultūros sostine. Apie kultūrą kaip veikimo būdą, bendruomenes ir Kaunas Europos kultūros sostinė 2022 kalbame su žurnalistu, rašytoju, prodiuseriu bei Vytauto Didžiojo universiteto docentu Ryčiu Zemkausku.

Mitai apie Lietuvą

Kultūra yra mūsų veikimo būdas. Būdas, kuriuo santykiaujame su pasauliu. Jis apima beveik visas žmogiškosios būties formas. Kultūra tam tikra prasme yra kalba, kuria kalbamės su pasauliu: mūsų elgesys, žodžiai, įsitikinimai, mintys, judesiai. Tai yra ištisas sudėtingos kalbos kompleksas.

Galime sakyti, kad kas nors vienokiu ar kitokiu būdu valdo kultūrą. Tai būtų politikos kultūra. Vienoje šalyje politika yra tvarkoma vienaip, o kitoje – kitaip. Tai priklauso nuo kultūrinių dalykų.

Vienaip ar kitaip tvarkomas ir valstybės gyvenimas.

Netgi mokslas labai stipriai priklauso nuo kultūrinių dalykų. Jeigu žengiame per kokią nors kultūrinę ribą ir atsiduriame nepažįstamoje kultūrinėje aplinkoje, galime gauti skirtingus rezultatus, nes esame išauginti kitoje kultūroje. Tai yra ne kartą įrodyta.

Religiniai įsitikinimai taip pat yra kultūriniai klausimai. Dėl kultūros mes žalojame vieni kitus.

Apipjaustymas yra kultūros, ir tik kultūros, reiškinys, neturintis jokios kitos priežasties. Dėl kultūrinių dalykų galime daug gauti ir daug prarasti. Kultūra yra labai stipru – visais laikais dėl kultūrinių pažiūrų žudėme vieni kitus.

Menas yra tik labai maža kultūros dalelė. Drįsiu pasakyti provokuojančią mintį, kad mažiausiai ir dėmesio reikalaujanti, nes moka savimi pasirūpinti. Menas dažniausiai yra geriausiai atpažįstama kultūros dalelė. Kultūra yra labai plati sąvoka. Deja, daugybė kultūros apibrėžimų ją susiaurina ir paverčia tik instrumentu visiems kitiems tikslams įgyvendinti, o turėtų būti atvirkščiai.

Kaunas

Vaizdas nuo Aleksoto apžvalgos aikštelės

upė teka

7

Dažniausiai kultūra apibrėžiama būtent kaip menas. Kodėl, Jūsų manymu, kilo toks susiaurinimas?

Kultūra painiojama su poilsiu. Dabar rimta programa, o paskui kultūriniai renginiai. Suprask, pailsėsim. Tai fundamentali klaida, nes būtent toje kultūrinėje programoje pasikartojame kodus, kuriais veikiame kitose savo programose. Joje galime užkoduoti arba nuimti kodus.

Kultūra yra neteisingai susiaurinama iki poilsio, pramogos arba tik estetinio klausimo. Mano nuomone, vertinant meną mažų mažiausiai tinka gražu arba negražu. Tokiu būdu mes negalime suprasti, kad svarbiau tie kodai, kuriuos mes pasikartojame susėdę su šeima prie stalo. Didžioji kultūra yra tariantis darbe, vykdant derybas. Nuo šitų dalykų gali priklausyti valstybių likimai. Tai yra kodų ir ženklų sistema, kuri padeda dorotis su tikrove.

Kultūra man pirmiausia yra būdas ką nors daryti. Aš esu būtent už tokį apibrėžimą. Iki jo ėjau ilgus metus. Gal kada nors jį paneigsiu. Gal kas nors

mane įtikins, kad yra geresnis apibrėžimas. Tuomet mielai jį priimsiu, nes keisti nuomonę taip pat yra kultūros dalykas. Ar galėtum pakeisti savo nuomonę, ar liktum įsikibęs senosios irgi kultūrinis klausimas.

Ar galėtume apibrėžti ir Kauno kultūrą?

Gamtoje nėra tokio daikto kaip Kauno kultūra. Yra tiesiog kultūra. Mes esame linkę susiaurinti sąvokas todėl, kad būtų patogiau jomis naudotis. Iš visumos paimame tik gabaliuką. Tai labai žmogiška. Iš Nyčės ar Platono cituojame tik keletą sakinių, tiesa?

„

Kultūra man pirmiausia yra būdas ką nors daryti.

“

Mykolo Žilinsko dailės galerija

8

upė teka

Gatvės menas Kauno senamiestyje

„ Kaunas yra miestas, išgyvenęs labai daug lūžių, o jo istorija yra fragmentų istorija. Tai yra daug kartų pertrūkusi istorija.

“

Tas pats yra ir su kultūra. Pasiimame tą dalį, kuri mums tuo metu tinka ir yra suprantama. Tai normalu, nes neįmanoma visą laiką stovėti prieš visą vandenyno fenomeną. Tokiu atveju neišjudėtume iš vietos – pernelyg daug uždavinių vienoje vietoje.

Bet kokia bendruomenė – miestas, valstybė ar lietuvių bendruomenė Australijoje – pasirenka tokius įrankius, kurie yra reikalingi jų vertybėms įgyvendinti. Jos susitaria, kad nori išlikti, o tam reikia vienokių ar kitokių instrumentų. Tokiu būdu bendruomenės įgauna savitų bruožų. Kaip sakė mano anksčiau minėtas Nyčė, skirtingos tautos kitaip teisia. Suprask, kitaip vertina reiškinius. Tai yra visiškai kultūrinis veiksmas. Į tą patį mes žiūrime visai

kitaip. Akivaizdu, kad į alkoholį musulmonas Saudo Arabijoje žiūri kitaip negu aš. Alkoholis ir toliau lieka alkoholiu, jis nesikeičia, bet mūsų požiūriai skiriasi ir gali turėti skirtingų pasekmių.

Kalbėdami apie miestą arba bendruomenę galime žiūrėti, kokią kultūrą jie yra susikūrę, ir ar ta kultūra jiems naudinga. Kiekviena bendruomenė nuolatos keičiasi, atėjus laikui yra linkusi stagnuoti.

Tada reikalingi pasikeitimai. Kartais jie būna evoliuciniai, o kartais revoliuciniai. Įvyksta lūžiai ir pradedama kitaip matyti pasaulį.

Susiformuoja tam tikras tęstinumas, priežasties ir pasekmės ryšiu paremtas buvimas, po kurio ateina kataklizma, pavyzdžiui, svetima kariuomenė, okupacijos. Jos nutraukia natūralų priežasties pasekmės ryšį. Taip atsiranda daug kartų pertrauktas buvimas. Daug gražių ir nelabai gražių fragmentų. Būtų naudinga turėti pasakojimus, kurie surištų visus tuos fragmentus, tarsi taptų jungiamąją medžiaga. Kaip statybinis skiedinys suriša plytas į gražų pastatą, kurį galime suprasti.

Taip yra ir su miestu. Kaunas yra miestas, išgyvenęs labai daug lūžių, o jo istorija yra fragmentų istorija. Tai yra daug kartų pertrūkusi istorija.

upė teka

9

Kauno soboro fragmentas

10

upÄ— teka

Rytis Zemkauskas

Nuotrauka iĹĄ asmeninio archyvo

upÄ— teka

11

Kauno senamiestis

Skaitydama Kaunas 2022 programos tikslus pastebėjau, kad daug dėmesio yra skiriama bendruomeniškumui. Atrodo, kad pati bendruomenė yra įgalinta formuoti savo kultūrą.

Tai požiūris į kultūrą kaip į horizontalų veikimą. Mes negalime prognozuoti, koks bus šio projekto rezultatas. Jei galėtume prognozuoti, tuomet tikriausiai patys viską ir padarytume. Tai būtų prodiuserinis projektas, kur visa bendruomenė, miesto gyventojai galėtų būti pakviesti kaip žiūrovai.

Čia yra šiek tiek kitaip. Mes norime gyventojus pakviesti kaip dalyvius. Kiekvienas dalyvauja, kiek gali. Nereikia būti radikaliems ir galvoti, kad viskas savaime pasidarys. Horizontalus veikimas kai kuriuose taškuose perauga ir į vertikalų veikimą – reikalingas tam tikras projekto valdymas, nes yra terminai, atsakomybė, pinigai

12

upė teka

ir jie turi būti tinkamai ir patikrinamai išleisti.

Todėl turi būti ir atsakingi žmonės, kurie prisiima daugiau atsakomybės. Kadangi prisiima daugiau atsakomybės, tai turi ir daugiau galių. Taip visas projektas ir veikia. Jei nori jame dalyvauti labiau, turi prisiimti didesnę atsakomybę. Ir tai, mano nuomone, yra civilizuotas ir demokratiškas veikimas.

„

Kaunas yra visur. Kauną randu Los Andžele. Kaunas, be jokios abejonės, yra Sidnėjuje, Johanesburge. Visur, kur yra kauniečių, kurie prisimena Kauną – kokį jie patys matė arba apie kokį jiems pasakojo tėvai arba seneliai.

“

Mūsų tikslas yra sukurti platų pasirinkimo meniu. Kai ką nors renkamės, už savo pasirinkimą prisiimame atsakomybę ir negalime reikalauti, kad visuomenė už visas mūsų klaidas sumokėtų.

Atitinkamai ir veikiame, siūlome bendruomenei įsitraukti.

Mes esame komanda, kuri dirba su daugybe tarptautinių konsultantų. Prieš gaudami teisę vykdyti projektą dvejus metus buvome mokomi, kaip tai daryti. Vis dar nežinome daugybės dalykų ir kasdien darome klaidas. Kadangi šiame mieste to dar niekas nėra daręs, neišvengiamai mes nežinome visko, kas bus. Kita vertus, dedame pastangas, kad būtų išlaikyti svarbiausi projekto tikslai ir vertybės.

Kaip Lietuvos diaspora galėtų prisidėti prie Kauno kultūrinio tobulėjimo?

Kaunas yra visur. Kauną randu Los Andžele. Kaunas, be jokios abejonės, yra Sidnėjuje, Johanesburge. Visur, kur yra kauniečių, kurie prisimena Kauną – kokį jie patys matė arba apie kokį jiems pasakojo tėvai arba seneliai. Šis pasakojimas yra tam tikras atskaitos taškas. Yra daug žmonių,

kurie niekada nesilankė Kaune, tačiau žino, kad jų tėvai ar seneliai kilo iš Kauno. Tie žmonės kalba visokiomis kalbomis, nuo jidiš iki vokiečių ir lietuvių.

Tie žmonės irgi yra daugiau ar mažiau kauniečiai.

Kiek jie yra kauniečiai, patys turi nuspręsti. Mes visada laukiame pasiūlymų ir esame atviri šitų žmonių indėliui pagal programą, kuri yra paskelbta.

Ko labiausiai tikėtumėtės iš Kaunas 2022?

Palikti ilgalaikį pokytį į gera ten, kur to pokyčio reikia. Nesugadinti to, kas yra gero.

Bendruomenėse atsiras daugiau savimonės – žmonės savo daugiabučiuose ir mikrorajonuose imsis veiklų, kurios juos tenkins ir padės geriau gyventi. Juk pagrindinis tikslas ir yra geriau gyventi.

Šie sėkmingai įgyvendinti projektai turi ilgalaikį ekonominį efektą. Sakykime, Liverpulis – Europos kultūros sostinė. Buvo skaičiuojamas šio projekto ekonominis efektas – arti milijardo svarų sterlingų. Marselis taip pat sulaukė didžiulės ekonominės sėkmės. Kitaip sakant, mūsų gyvenimas turi gerėti, jei mes kūrybiškai išnaudosime šitą šansą.

„Zen triušis“

upė tekaskulptūra 13 Luko Šiupšinsko

Gatvės menas Kaune

Svarbu ilgalaikis pokytis. Palikti kultūros organizacijoje pasikeitimus, kad mūsų muziejai taptų geresni, kad juose norėtų lankytis žmonės, kad jie būtų įdomūs ir patiems muziejininkams.

Kad bendruomenės suprastų, jog turi galių.

Čia yra politikos pradžia. Iš bendruomenės prasideda valstybė. Dabar mes manome, kad valstybė prasideda nuo valdžios. Tai labai blogas kultūrinis įsitikinimas, mano nuomone, nenaudingas nei valdžiai, nei valstybei. Turėtų būti atvirkščiai. Mano buvimas mano kieme man tampa geresnis, palankesnis. Aš staiga suvokiu, kad yra kitas, kitam irgi reikia. Manau, kad Lietuvoje šita kultūra turi keistis.

Mes nepasitikime vienas kitu. Reikėtų, kad atsirastų daugiau pasitikėjimo. Mano nuomone, tada ir gyvenimas būtų geresnis. Taip pat jeigu mes daugiau gerbtume vienas kitą. Mano kolegų atliktas tyrimas parodė, kad žmonės iš Lietuvos išvažiuoja ne tik dėl to, kad jiems reikia daugiau pinigų, bet ir stokodami žmogiškos pagarbos.

14

upė teka

Pagarba yra pirmoje vietoje. Kartu ir miesto paveldas, įvairių tautų istorijos. Mes tam turime skirtą programą.

Reikėtų suprasti, kad kultūros sostinės projektas vyksta dabar, kasdien. Didžiulė žmonių komanda dirba šiandien, o 2022 metai yra tik vyšnia ant torto. Kiekvienais metais vyksta daugybė renginių: kūrybinio rašymo dirbtuvės, vadovaujamos Sandros Bernotaitės, modernizmo forumas, Kaunas kultūros sostinė forumas, netikėtumų festivalis, Fluxus ir Jurgis Mačiūnas, kilęs iš Kauno, bei daug kitų dalykų. Mes turime daugybę programų, skirtų palikti ilgalaikį pokytį.

Daugiau apie Kaunas Europos kultūros sostinė 2022 rasite čia: www.kaunas2022.eu/en

Fluxus ministerija

upÄ— teka

15

MISIJA SIBIRAS AŠ NENORIU IŠ ČIA IŠVAŽIUOTI

ARNAS ZMITRA

T

en vasara trunka tris mėnesius, o žiema – devynis. Ten žiemą temperatūra nukrenta žemiau 50 laipsnių, o vasara pakyla iki 30 laipsnių. Ten poliarinių dienų metu niekada nesutemsta, o poliarinių naktų metu gyventojus stebina Šiaurės pašvaistės. Ten, mieste už Šiaurės poliarinio rato, prie Jenisiejaus upės, Igarkoje, gyvena Viktorija Braškytė, visą gyvenimą dirbusi buhaltere, tačiau turinti svajonę aplankyti savo tėvo gimtas vietas Raseinių rajone.

1948 metų gegužę iš Jagučionių kaimo, esančio dabartinėje Betygalos seniūnijoje, Raseinių rajone, buvo ištremta Braškių šeima: mama Valerija su trimis vaikais – Vytautu, Algirdu ir Birute. Tėvas liko Lietuvoje. Tą gegužę visus trėmė į Igarką, daugiausiai ūkininkus iš Kauno, Ukmergės, Kėdainių, Klaipėdos, Jurbarko ir Raseinių rajonų. Jau tuomet Igarka buvo vienas didžiausių medienos perdirbimo centrų visoje Sovietų Sąjungoje. 1948 m. birželio 1 dieną iš Raseinių vykęs ešelonas netoli Ufos patyrė avariją, kurios metu apie 50 žmonių žuvo, keli šimtai buvo sužeista. Šią tragediją Braškių šeima išgyveno.

Jie pergyveno badą, ligas, sunkią tremtinių dalią ir buvo paleisti 1957 metų rugpjūtį.

Algirdas, vienas iš Braškių šeimos tremtinių, Igarkoje susituokė su rusaite ir jų šeimoje gimė Viktorija Braškytė. Tėvas Viktorijos lietuviškai daug nemokė, tik skaičiuoti ir vieną kitą žodį. Pasak Viktorijos, bijojo, jog lietuvių kalbos mokymas pakenks šeimai. Mažoji Viktorija buvo tėvo dukra, labai gerai su juo sutarė, jį mylėjo. Tačiau vieną dieną, Algirdas Braškys nuskendo Jenisiejaus upėje. Šiuo tragišku istorijos momentu Viktorijos ryšys su Lietuva, galima sakyti, nutrūko. Viktorija užaugo, ištekėjo, susilaukė dviejų sūnų, anūkų, išėjo į pensiją, rašė eilėraščius... Kol išaušo 2016 metų liepa.

16

upė teka

upÄ— teka

17

2016 m. liepos 17 d. Misija Sibiras’16 komanda išvyko į Igarką tvarkyti didžiausių lietuvių tremtinių kapinių Sibire. Tai buvo išskirtinė ekspedicija, tvarkiusi bene šiauriausią tašką.

Komanda sutvarkė kapines, pastatė devynis kryžius, išvalė pelkę. Buvo Igarkoje kaip tik tuomet, kai naktimis netemsta. Kaip ir visos ekspedicijos, taip ir ši nepraėjo be vietinių pagalbos, bendravimo su jais. Visa Igarka kalbėjo, kad atvyko 16 „durnelių“ lietuvių, kurie išėjo į savo tėvynainių kapines, jas tvarko, gyvena netoliese, ten pat gamina valgį.

O kvailiausiai atrodė, jog buvome gyvas maistas uodams ir „moškėms“. Tačiau jau po kelių dienų einant pirkti ryžių ar makaronų košei į mus žiūrėjo su pagarba.

Ir štai vieno išėjimo į miestą metu (kapinės buvo 4 kilometrai nuo miesto) mes susitikome su Viktorija Braškyte. Iš pradžių nedrąsiai, bet vėliau vis daugiau su ja susibendravome, kol vieną dieną ji atėjo pas mus. Kapinėse ji paprašė mūsų padainuoti

18

upė teka

lietuvišką dainą, nes jai to labai trūksta. Viktorija atsimena, kaip tėvas gražiai traukdavo lietuviškai.

Mes dainavome „Tyliai leidžias pavargusi saulė...“.

Ji papasakojo savo tėvo istoriją ir sakė norinti aplankyti Lietuvą, pamatyti, iš kur kilo tėtis. Tada šovė mintis, kad Viktorijai bent tėčio bylą Lietuvoje tikrai galime surasti, tačiau tada dar niekas nežinojo, iš kur jis buvo kilęs.

Dievo pirštas, kad į Misija Sibiras’16 komandą pateko du raseiniškiai – tai aš ir Monika Lukoševičiūtė. Mes su Monika abu tuo labai džiaugėmės. Reikia prisiminti, kad tais 1948 metais buvo ištremta itin daug raseiniškių. Grįžę iš ekspedicijos kiekvienas gyvenome savo gyvenimą, kalbėjome apie Misija Sibiras‘16 visoje Lietuvoje. Kol atėjo momentas, kai ekspedicijos dalyviai nukeliavo į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą ir atvertė Braškių bylą. O joje juodu ant balto parašyta, kad šeima ištremta iš Jagučionių kaimo, Betygalos valsčiaus. O tai Raseinių rajonas!

Nustebau, kiek daug sutapimų. Šią istoriją, rodos, kas nors sudėliojo.

Ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas pasiūlė „susimesti“ bilietams ir Viktoriją pakviesti į Lietuvą. Vyko daug derinimų ir paieškų. Galų gale 2017 m. birželio 13 d. Viktorija atvyko į Vilnių. Igarkietei tai buvo pirmoji išvyka į užsienį.

Pirmiausia, ji atkeliavo į Vilnių, kur ją pasitiko Misija Sibiras’16 komandos nariai. Jau rytojaus dieną Viktorija pateko į tikrą renginių karuselę. Birželio 14 d. Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena.

Renginiai Lietuvos Respublikos Seime, tremtinių pavardžių skaitymai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Galų gale Misija Sibiras paramos koncertas Vilniuje.

Viktorija šiuose renginiuose buvo tikras pavyzdys, kaip šis projektas keičia žmonių gyvenimus.

Po viso renginių maratono Viktorija atvyko į Raseinius. Kaip ji pati sakė, svarbiausia kelionės diena. Tremtinė aplankė tėvo gimtinę, pradinę mokyklą, tikėtina, ir bažnyčią, kurią lankė tėvas.

Taip pat išvežimo vietą Viduklės geležinkelio stotyje. Ankstų birželio 16 dienos rytą aš, Viktorija, muziejininkės Loreta Kordušienė bei Marijona Birutė Navakauskienė iškeliavome į Betygalą, kur mūsų jau laukė bendruomenės pirmininkė Gema Račienė. Šios trys moterys labai daug prisidėjo prie Viktorijos svajonės išsipildymo. Gema mums paruošė tikrą staigmeną: prieš mus išdygo kukli senolė Aleksandra su bijūnų puokšte rankose. Tai buvo Braškių vienkiemio sodybos kaimynė, kuri atsiminė Braškių šeimą, parodė mums Viktorijos tėvo gimtinę, tetos kapus. Nukeliavome net į

upė teka

19

Diržionių kaimą, kuriame dar likusi pradinė mokykla, į kurią ėjo Algirdas Braškys. Tai buvo akimirkos, kurių nepamiršiu niekada. Sunku net papasakoti, koks buvo Viktorijos veidas, kaip ji jautėsi, vaikščiojo, gėrėjosi, graudinosi. Pasikasusi tėvo gimtinės žemių Viktorija dar klausėsi pasakojimų, kur kieno sodybos stovėjo, kur tais laikais eidavo jaunimas šokti.

Gerokai po pietų mes pajudėjome Viduklės geležinkelio stoties link. Tai vieta, iš kurios buvo tremiami žmonės. Tas pastatas dar likęs, gaila tik, kad nėra jokios atminimo lentos. Lyg ten šio skaudaus istorijos įvykio nebūta! Viduklėje vėl netikėtumas. Bevaikštant po stoties apylinkes su mumis pasisveikina jos darbuotoja, kurios abu tėvai buvo Igarkos tremtiniai. Šio susitikimo niekas neplanavo.

20

upė teka

Vakare aš, Loreta ir Viktorija nukeliavome pas tremtines iš Igarkos. Levutė Žilienė ir Birutė Gilvickienė dalinosi atsiminimais su Viktorija, vartė senas nuotraukas. Viktorija igarkietėms turėjo staigmeną – atvežė filmuotos medžiagos apie Igarką ir Jenisiejaus upę. Patyrusi daug emocijų dienos pabaigoje Viktorija norėjo pailsėti. Birželio 17 dienos rytą ji iškeliavo į Palangą, kur jos laukė poilsis ir susitikimai su tremtiniais Juozu ir Jadvyga.

Birželio 20 dieną Viktorija sėdo į traukinį, iškeliavo į Maskvą, vėliau lėktuvu į Krasnojarską ir Igarką.

Aš vežiau Viktoriją į Palangą. Ji man pasakojo jaučianti tėvą, naktį jį sapnavo. Raseiniai ir Lietuva labai gražios vietovės. Ypač įsiminė vienas jos ištartas sakinys: „Aš nenoriu iš čia išvažiuoti“.

Mintyse sau pasakiau: „Nenoriu ir aš!“.

ARNAS ZMITRA

Melburno lituanistinės mokyklos „Baltija“ mokytojas ir Misija Sibiras’16 dalyvis Nuotraukos iš Misija sibiras archyvo

upė teka

21

G ALERIJA B i rd’ s G al l e ry

Į K Ū R Ė JA I BR IG ITA LA I R V A IDA S ŽVIR BLIS K A L B I N O V IKTOR IJA BU TA U TIS

Birds Gallery

22

upė teka

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

„

P

rieš dvidešimtmetį jauna ir smalsi menininkų šeima kartu su dvimete dukryte Migle atsidūrė kitame pasaulio krašte – Australijoje, Melburne. Užtruko keletą metų pamilti ir įsijausti į australišką gyvenimo būdą, o tuomet gyvenimas toli nuo Lietuvos pražydo įvairiausiomis spalvomis. Paklausta, ar iš anksto žinodama pastarųjų dvidešimties metų patirtį vėl leistųsi į tokį nuotykį, Brigita nedvejodama atsako taip.

Melburne įkūrėte Bird’s Gallery, kurią aštuonioliką metų sėkmingai auginote ir puoselėjote. Koks tai etapas jūsų gyvenime?

Galeriją įkūrėme patalpose, kurių antrame aukšte patys gyvenome ir dirbome. Tai įdomus ir ilgas etapas, per kurį labai daug išmokau. Surengėme daugiau nei 50 grupinių bei solinių parodų, dalyvavome įvairiausiuose projektuose ir renginiuose. Man tai buvo nepamainoma patirtis meno kuravimo

Visos sėkmės ir klaidos nuoširdžiai išgyventos, o patirtis – neįkainojama.

“

srityje, nes viską prižiūrėjau ir vadovavau pati pakeliui išbandydama naujas idėjas, ieškodama geriausių sprendimų. Visos sėkmės ir klaidos nuoširdžiai išgyventos, o patirtis – neįkainojama. Sutikau daugybę įdomių asmenybių, menininkų, su kuriais glaudžiai dirbu iki šiol.

Smalsu, kodėl galeriją pavadinote Bird’s Gallery. Ar tai susiję su linksma jūsų pavarde Žvirblis?

Iš tiesų tai linksma, bet kiek kitokia itorija. Vaidas visuomet mėgo kinetinį meną ir kūrė judančius keraminius paukščius. Australijoje juos įsigiję klientai praminė Vaidą Birdman. Štai ir galerijos pavadinimas.

upė teka

23

Visai nesenai nusprendėte atsisakyti fizinių galerijos patalpų ir palikote tik virtualią Bird’s Gallery. Ar tai susiję su dažnesniais ir ilgesniais gyvenimo periodais Lietuvoje?

Dabar daugiausia veiksmo internetinėje erdvėje, todėl natūraliai subrendo toks sprendimas, juolab kad pačiai norėjosi daugiau laiko skirti kūrybai ir kelionėms. Šiuo metu planuose nauja internetinė platforma, kurioje prekiausime lietuviškais rankų darbo gaminiais, susijusiais su garsu, skambėjimu ir garso terapija. Vizualusis menas ir muzika yra stipriai susipynę. Aš

pati tapydama jaučiu, tarsi tai – muzika, lyg garsų dėliojimo procesas iš spalvų, tonų, tekstūrų. Tapybos darbuose įžvelgiu ne tik spalvas, bet ir garsus, jaučiu kūrinio muzikinį atitikmenį ir ribos tarp spalvos ir garso išnyksta.

Susidomėjimas garsais paskatino giliau į tai pasinerti ir imtis garso terapijos studijų.

„

Aš pati tapydama jaučiu, tarsi tai – muzika, lyg garsų dėliojimo procesas iš spalvų, tonų, tekstūrų.

“

24

upė teka

Koks įsimintiniausias projektas, kuriame teko dalyvauti?

Labai įdomu buvo Melburne organizuoti ir kuruoti Australijos lietuvių meno parodą The Other Side (2013 m.). Vietinių lietuvių dailininkų ne tiek daug ir pažinojau, todėl tai buvo puiki proga artimiau susipažinti su vietiniais menininkais ir nuodugniai išmokti organizacinę parodos kūrimo abėcėlę. Teko daug ką daryti pirmą kartą, pavyzdžiui, ieškoti rėmėjų. Šitaip geriausias parodos kūrinys (grafikės Jazminos Cininas darbas) buvo apdovanotas stambia pinigine dovana.

Lizdas

Paveikslas | 70 x 50 cm | akrilas ant drobės | 2014.

Autorė Brigita La.

upė teka

25

Cosmic people (liet. Kosmoso žmonės)

Skulptūros | 235 x 78 x 43 cm | medis, žolė, molis, aliejus, 2014. Autorius Vaidas Žvirblis.

26

upė teka

„ Man labai patinka stovyklauti viduryje niekur, o to niekur Australijoje tikrai užtenka...

“

Įsimintina ir meno bienalė Tasmanijoje Hutchings Works On Paper Award, kuri yra skirta išimtinai darbams ant popieriaus.

Mano piešti ir austi darbai eksponavimui šioje bienalėje buvo atrinkti konkurso tvarka du kartus iš eilės 2013 ir 2015 metais.

Kalbamės, o Australija regis taip toli... Štai jūs sėkmingai gyvenate tarp Lietuvos ir Australijos. Gal pasaulis nėra toks didelis, koks atrodo gyvenant vienoje vietoje?

Galbūt Australija atrodo toli būnant Lietuvoje. Tačiau kai ten, Australijoje, turi namus, viskas atrodo paprasta, 24

valandų skrydis ir tiek. Na, ir pinigų klausimas. Man Afrika taip pat atrodo toli, nes ne sava, nepažinta…

Ko ilgiesi gyvendama Australijoje?

Ar ilgiesi Australijos tais mėnesiais, kai gyveni Lietuvoje?

Vaidas Australijoje pasiilgsta lietuviškos žalumos (didžiojoje saloje dominuoja geltonos, rudos, raudonos spalvos), miškų, ežerų ir sniego per Kalėdas, o taip pat stipriau išreikštos metų laikų kaitos.

Aš ilgiuosi buvimo savo namuose (Melburne nuomojame), jausmo, kad galiu sodinti medžius ir kitus augalus, stebėti, kaip jie auga, kapstytis žemėje. Pasiilgstu žydinčių liepų kvapo ir mėlyniavimo bei plaukiojimo ežerėliuose. O Lietuvoje ilgiuosi bendravimo lengvumo, natūralaus, neišmokto pozityvumo, geranoriškumo, kurio čia trūksta. Dar atšiaurios laukinės australiškos gamtos. Man labai patinka

upė teka

27

Baltarusijos Karalius moja vaikams, skrendantiems virš miesto Iliustracija iš V. V. Landsbergio knygos „Pelytė Zita“ Autorius Vaidas Žvirblis

28

upė teka

Pelytė Zita kalbasi su Briedžiu

Iliustracija iš V. V. Landsbergio knygos „ Pelytė Zita“ Autorius Vaidas Žvirblis

upė teka

29

stovyklauti viduryje niekur, o to niekur Australijoje tikrai užtenka... Be to, mane veža pirmi kartai. Kengūrų žemėje tiek neištyrinėtos erdvės (visom prasmėm), o kelionės praturtina ir numalšina vaizdų ir potyrių troškulį.

tarsi sustoja. Patenki į belaikę kapsulę, apsuptą besikeičiančių gamtos stichijų, toli nuo taisyklių ir pareigų. Meditacinis buvimas Lietuvos kaime kontrastuoja su įprasta Melburno skuba, o lietuviškas matymo „filtras“ su australišku. Ir būtent tie ryškūs kontrastai įkvepia šviežiom idėjom, verčia greičiau adaptuotis, atnaujina rutiną ir padeda išsivaduoti iš stagnacijos.

Kaip gyvenimas skirtinguose kontinentuose, priešingose pasaulio pusėse, kur net vasara su žiema susikeičia vietomis, daro įtaką kūrybai?

Taip, balta Lietuvos žiema vienkiemyje atskridus iš Australijos megapolio vasaros, (kur 40 laipsnių karščio) – visiškas kontrastas. Čia, lietuviškos girios viduryje, šalia sraunaus upelio stirnų draugijoje, kur Vaidas su tėčiu savo rankomis per dešimtmetį pastatė „dvarą“ su dirbtuvėmis, laikas

Kadangi daug laiko praleidžiate abiejuose šalyse, norisi paklausti, kuo labiau jaučiatės esantys – lietuviais ar australais?

30

upė teka

Kai būnu Lietuvoje, jaučiuosi lietuve, o kai būnu Australijoje, turbūt labiau jaučiuosi australe „su akcentu“ (šypsosi). Man integruotis yra paprasta, o Vaidui kiek sunkiau.

Tapytojos iš Sidnėjaus Sally Stokes parodos atidarymas, 2015 Bird’s Gallery

Grupinė paroda „Birdhaus”, 2016 Bird’s Gallery

upė teka

31

Brigita La parodoje „Midnight Horizon”, 2017

Prie Nik Uzunovski tapybos darbų. Bird’s Gallery.

32

upė teka

TRUMPAI APIE BIRD’S GALLERY ĮKŪRĖJUS

Brigita La (Lastauskaitė) – meno kuratorė, plataus diapazono menininkė.

Baigė Vilniaus dailės akademiją (Kauno fakultetą), studijavo fotografiją Melburno RMIT universitete. Laimėjusi stipendiją studijuoti Tarptautinėjė Salzburgo vasaros dailės akademijoje (angl. Salzburg International Summer Academy of Fine Arts).

Apdovanota pagrindiniu prizu už geriausią fotografiją Australijos ir Lietuvos meno parodoje Melburne. Brigitos La darbai eksponuoti įvairiose grupinėse ir personalinėse parodose Europoje bei Australijoje. Šiuo metu menininkė gyvena Lietuvoje ir Australijoje.

Vaidas Žvirblis – tapytojas, skulptorius, vaikų knygų iliustratorius. Studijavo Vilniaus dailės akademijoje Kauno fakultete. Laimėjo UNESCO stipendiją meno rezidencijai Indijoje. Šiuo metu gyvena Lietuvoje ir Australijoje. Vaido Žvirblio darbai eksponuoti daugybėje grupinių ir personalinių parodų įvairiose šalyse. Dailininkas iliustravo septynias vaikų literatūros knygas. Už Vytauto V. Landsbergio knygos vaikams Briedis Eugenijus iliustracijas 2008 m. gavo gražiausios metų knygos vaikams apdovanojimą.

brigita_la_art vaidas_zvirblis_art www.birdsgallery.com.au

upė teka

33

ERIMANTĖ K O ŽIBALSIŪNAITĖ NUTĖ

34

upė teka

T

yli. Išpučia akis. Pražioja burną. Tai nutinka pasakius, kad keliauju į Bermudų trikampį.

Paskui pasiūlo už mane pasimelsti, sekti naujienas arba spausti kumščius. Aš kikenu ir, žinoma, esu dėkinga už palaikymą. Norėčiau, kad ši vieta aplinkiniams būtų žinoma ne vien dėl nutikusių nelaimių ar Bermudų trikampio legendų, bet ir dėl gyvos ir įvairiausių vandens gyvių pilnos Sargaso jūros.

Antra valanda. Sargaso jūros pakraštyje šilta naktis. Mūsų laivas plaukia 8 mazgų greičiu. Aš stoviu denyje ir stebiu horizontą akį vis užmesdama į radarą. Visi miega. Aplink burių švilpimas, bangų mūša, žvaigždės, tviskantis planktonas vandenyje ir galybė gyvybės jame. Šiandien ketvirtas vakaras kartu su Kelly, Ryan, Alastair bei nepaliekančia jūros liga ant burlaivo „Iteration“ denio. Plaukiam nuo Bermudų į Sen Marteno salą. Iškeltos visos burės, neatsiliekam nuo grafiko.

„ Kaip ir visas pasaulio vandenynas, Sargaso jūra yra paveikta besaikės žvejybos, laivybos, užterštumo ir komercinės gavybos.

“

Sargaso jūra – vienintelė pasaulyje esanti atvirame vandenyne ir glaudžianti vienintelį salyną – Bermudus. Apsupta anticiklonų. Iš vakarų ją supa Golfo srovė, iš šiaurės – Šiaurės Atlanto, iš pietų – Kanarų, o iš rytų – Šiaurės Atlanto pusiaujo srovė.

Saragaso jūra yra svarbi neršto vieta nykstantiems unguriams, marlinams ir skumbrėms.

upė teka

35

Ji taip pat plačiai žinoma dėl Saragassum jūros žolės, plaukiojančios paviršiuje (holopelaginiai dumbliai). Kiek dabar yra žinoma, nei viena kita vieta pasaulyje negali visiškai išlaikyti jūrų dumblių, plaukiojančių jūros paviršiuje visą jų gyvenimo laikotarpį. Tai ne šiaip sau dumblis. Daugybės jūros gyventojų – krevečių, krabų, žuvies – gyvenimas priklauso būtent nuo jo.

„

Šlapia nuo bangų ir lietaus taip stoviu valandą . Pagalliau vėjas rimsta.

Aušta. Nardydami ir žaisdami aplink laivą pasirodo dešimtys delfinų.

“

Kaip ir visas pasaulio vandenynas, Saragaso jūra yra paveikta besaikės žvejybos, laivybos, užterštumo ir komercinės gavybos. Per pastaruosius penkiasdešimt metų daugybės žuvų populiacijos

36

upė teka

smarkiai krito. Jūrą kertančių variklinių laivų garsai neigiamai paveikė delfinų ir banginių tarpusavio komunikaciją, vandens paviršius užsipildė plastiko atliekomis, kurios įstrigusios paviršiuje gyvenančiame dumblyje neretai tampa pro jį migruojančių jūros gyvūnų buveine arba maistu.

Už pusės valandos pakyla vėjas. Radaras paraudonuoja rodydamas man prieš nosį esančius audros debesis. Greitis pakyla iki 11 mazgų, o pagrindinė burė genuja pradeda plaikstytis vėjyje.

Per minutę mes visi čia. Aš vėl stebiu horizontą. Jei žaibas į mus trenktų, elektroninė ,,Initery” tikriausiai pavirstų medine valtim. Šlapia nuo bangų ir lietaus taip stoviu valandą. Pagalliau vėjas rimsta.

Aušta. Nardydami ir žaisdami aplink laivą pasirodo dešimtys delfinų.

Daugiau informacijos apie Saragaso jūrą: www.oceanservice.noaa.gov www.sargassoseacommission.org

Burlaivis Iteration Laivo kapitonas Ryan Meador Nuotraukos Rimantės Balsiūnaitės

KAIP BŪTI ATSAKINGU TURISTU KELIAUJANT LAIVU?

01

Nemėtyti šiukšlių per laivo bortą.

02

Surinkti paplūdimyje ir vandenyje esančias šiukšles.

03

Nerinkti vandenyno kriauklių lauktuvėms.

04 05

Nardant plaukmenimis neliesti vandenyno koralų, žuvų ir kitų gyvūnų.

Nardant su vandenyno gyvūnais jų neliesti ir laikytis pagarbaus atstumo (apie 3 m. arba taip, kaip nurodo mokslininkai).

upė teka

37

S TA R T U P G U I D E INTERVIU SU EGLE DULECKYTE KALBINO RIMANTĖ BALSIŪNAITĖ

K

ultūra yra tai, ką mes kalbame, vilkime, kuo gyvename. Kultūra – tai būdas, santykis, veiksmas ir rezulatatas. Svarbi kiekvienam iš mūsų kaip bendruomenės skiriamasis ženklas, santykių etiketas ar verslo perspektyva.

Kultūra vaidina svarbų vaidmenį ir įmonėse.

Su Egle susitikome visai netikėtai kultūringai persimetus keliais žodžiais kavinėje. Išsiaiškinusios bendrus tarptautinius interesus nusprendėm: rašom! Eglė Duleckytė įmonės Startup Guide pasaulinės gamybos vadovė.

Startup Guide yra medijų ir leidybos įmonė, leidžianti vadovus bei internetinį turinį, skirta padėti verslininkams ir siekiantiems pradėti savo verslą sužinoti daugiau apie pasaulio startuolius skirtinguose miestuose.

Su Egle kalbamės apie kultūrą įmonėse, Startup Guide ir penkis darnios komandos elgesio veiksmus. Skaityk!

38

upė teka

Kaip tavo manymu įvairios įmonės suvokia, kas yra organizacijos kultūra?

Manau, kad kiekviena įmonė skirtingai suvokia šį klausimą, kai kurioms tai suvokti yra gana sudėtinga.

Su Startup Guide pradėjau dirbti 2017 metų pradžioje. Komanda tada dar nebuvo didelė: buvome tryse su grupele freelancerių. Po maždaug pusmečio komanda padidėjo iki dešimties žmonių.

Mūsų vadovė, Sissel Hansen, išsivežė mus visus į Portugaliją. Ten, mažame miestelyje netoli Lisabonos, vyko team retreat (liet. komandos atkūrimas).

Kelias dienas kartu su visa komanda leidome laiką, dirbdami grupėse, diskutuodami apie įmonės misiją ir viziją. Žinau, kad dabar daug kas daro tokius dalykus, ypač startuoliai, kurie gali sau tai leisti. Tai yra svarbu. Tai buvo pirmoji patirtis, kai galėjome pabūti kartu ir susipažinti su naujais įmonės darbuotojais ne ofise. Mes susirinkome ne dirbti kasdienius darbus, bet kartu (ne tik įmonės vadovai) nuspręsti, kokios yra mūsų vertybės ir tikslai. Po šio susitikimo, įmonės

vadovė mums visiems skyrė blogo įrašą, kuriame paminėjo: „Work hard and be nice to people.“ Aš manau, kad ji vadovavosi šia fraze tik pradėjusi savo karjerą ir tai daro iki šiol. Tai yra įspūdinga, nes daugybė vadovų praranda suvokimą apie darbo vietą, darbuotojus, save, kai yra tiek dalykų, kuriais kasdien reikia rūpintis bandant auginti kompaniją.

Sissel atveju darbo kultūros suvokimas išliko ir dar labiau sustiprėjo. Tai jaučiasi mūsų komandoje ir tarp mūsų partnerių ar rėmėjų. Visi dirba labai daug ir labai nuoširdžiai kartu būdami malonūs kitiems žmonėms. Tai man yra viena didžiausių vertybių, dėl kurios malonu čia būti.

„

Anksčiau nebuvau susidūrusi su tokia darbo kultūra. Visi būdavo stipriai susikoncentravę į work hard (liet. sunkiai dirbti)

“

upė teka

39

Eglė Duleckytė

Kokia tavo patirtis įmonėmis bei jų kultūromis?

su

kitomis

Anksčiau nebuvau susidūrusi su tokia darbo kultūra. Visi būdavo stipriai susikoncentravę į work hard (liet. sunkiai dirbti). Susitikime nusprendėme, kad vertybė numeris vienas yra tarpusavio santykiai. Štai kaip mes ją suformulavome: ,,Whether it’s with readers, employees, sponsors or partners we aim to build a transparent and trustworthy relationship.

We believe openness and honesty - about the good and bad - are keys to success when collaborating internally and with our stakeholders.“(Liet. Kartu su skaitytojais, darbuotojais, rėmėjais ar partneriais siekiame sukurti skaidrius ir patikimus santykius.

Mes tikime atvirumu ir sąžiningumu apie tai, kas gera ir bloga. Tai yra raktas į sėkmę bendradarbiaujant viduje ir su suinteresuotosiomis šalimis.) Manau, kad šis sakinys yra pagrindinis mūsų įmonės apibūdinimas.

40

upė teka

Kalbant apie įmonės kultūrą, svarbu paminėti daugeliui žinomą piramidę (angl. five behaviours of cohesive team). Remiantis šia piramide yra kuriama komanda. Piramidėje yra penki punktai: pasitikėjimas, konfliktas, įsipareigojimas, atsakomybė, rezultatai (angl. trust, conflict, commitment, accountability, results).

„

Startup Guide siekia išlaikyti fizinį bendravimą su žmonėmis. Ne tik tuo, kad visa įmonė susitinka kas tris mėnesius, mūsų knyga yra fizinis objektas, mūsų parduotuvės yra fizinis objektas.

“

upÄ— teka

41

Startup Guide kultūra yra paremta šiais principais ir juos, nuo pat pradžių, mūsų vadovė Sissel pabrėždavo.

Pirmasis – pasitikėjimas, kuris įgyjamas nebijant būti pažeidžiamiems. Jei mes galime pasitikėti vieni kitais, nebijosime sveikai konfliktuoti vieni su kitais.

Antroji piramidės pakopa yra konfliktai.

Sveiki konfliktai yra produktyvūs ir pozityvūs konfliktai, kurie duoda energijos komandai siekti tikslo ir priimti sprendimą. Kai yra labai daug skirtingų nuomonių, tai gali būti gana sudėtinga.

Konfliktas nėra blogas dalykas ir šiuo atveju gali padėti surasti bendrą nuomonę, tačiau žinoti, kaip produktyviai konfliktuoti vieniems su kitais, yra gana didelis menas. Toks konfliktas nėra įmanomas be pasitikėjimo: jei nepasitiki kitu žmogumi, yra lengva užsiimti gynybinę poziciją ir galvoti, kad tavo nuomonę kitas žmogus peikia ar slopina.

Kita piramidės pakopa yra įsipareigojimas.

Jei mes kažką nusprendžiame, esame tikri, kad šis sprendimas šiuo metu yra geriausias ir esame įsipareigoję jį įvykdyti.

Toliau, kylant aukštyn, yra atsakingumas. Kai įsipareigojame savo sprendimui, visi kartu tampame už jį atsakingi. Jei mums kas nors nepavyktų, būtume už tai atsakingi kaip komanda ir galėtume judėti toliau. Jei tai buvo sėkmingas sprendimas, tai duoda dvigubai daugiau jėgos.

Norėčiau prisiminti vieną pavyzdį – Nordic Startup Awards (liet. Šiaurės startuolių apdovanojimai). Sissel buvo nominuota Ecosystem Hero of the Year 2018 apdovanojimui, kurį ji galiausiai ir laimėjo. Nors nominuota buvo pati Sissel, tačiau ji savo feisbuko komunikacijoje aiškiai paminėjo, kad šiam apdovanojimui yra nominuota visa komanda.

Tai yra gražus mūsų įmonės vidinės kultūros pavyzdys.

Mano karjera yra dar palyginus labai trumpa. Bet kiek esu susidūrusi, šiais laikais, kai viskas taip greitai vyksta, žmonių fizinis ryšys silpnėja, palaikyti kompanijos kultūrą yra labai sudėtinga.

Startup Guide siekia išlaikyti fizinį bendravimą su žmonėmis. Ne tik tuo, kad visa įmonė susitinka kas tris mėnesius, mūsų knyga yra fizinis objektas, mūsų parduotuvės yra fizinis objektas. Taip pat organizuojame renginius ir kviečiame visus žmones, kurie nori su mums susitikti, sužinoti daugiau arba tiesiog pabūti kartu. Siekiame sukurti vietą, į kurią kiekvienas žmogus galėtų ateiti ir nesijausti vienišas,

42

upė teka

net ir tuo atveju, jei į miestą atvyko vienas. Tokias bendruomenes mes norime kurti visuose miestuose, apie kuriuos leidžiame savo knygas.

Su kokiais iššūkiais bendraudami tarpusavyje

susiduriate

Kai dirbi produkcijoje, ir deadline’as yra pirmadienį, savaitgalis būna intensyvus visiems.

Bet tuomet bendravimas yra labai svarbu. Character building dirbant vieniems su kitais yra labai įdomi patirtis. To, deja, tikriausiai dar nemoko jokioje tradicinėje mokykloje. Tokia patirtis yra naudinga įtemptoje situacijoje analizuojant ne tik bendravimą su kitais, bet ir elgesį su pačiu savimi. Kitaip, matyt, būtų nelabai įdomu.

Kultūros formavimas įmonėse, žinoma, nėra labai naujas fenomenas, tačiau tai vis dar yra mažai išanalizuotas dalykas. Manau, kad svarbu į tai įtraukti daugiau žmonių ir supažindinti kaip tai gali paveikti kompanijos vystymąsi. Šis procesas pradedamas mažais žingsneliais ir, svarbiausia, nuo savęs. Šiais laikais galima išmokti daug ką ir labai greitai; galbūt tokiu atveju tiesiog geriau išsirinkti žmogų, kuris tau ir visai įmonei yra artimesnis širdžiai, o ne būtinai turintis daug patirties, ar yra baigęs magistrą?

Galbūt geriau rasti bendraminčių, kurie galėtų įgyti reikiamų įgūdžių? Startup Guide stengiamės samdyti žmones, kurie, jaučiame, supranta emocinio intelekto svarbą. Jei šie žmonės ko nors nemoka, tai nėra problema. Visko galima išmokti, ir mes visi be perstojo mokomės darbe, namuose, ir visuomenėje.

Daugiau apie Startup Guide skaityk: www.startupguide.com

Nuotraukos iš Startup Guide ir Eglės Duleckytės archyvo

upė teka

43

Lavos laukas, Teidės parke Nuotrauka Silvos Zebrauskaitės Rizanovos

KRYPTIS – K ANAR AI Vi k to ri j a B u t a u t i s

K A N A R A I - S A LY N A S , PA S A K A I R G Y V E N I M A S

Ištikimiausi sąjungininkai

Didžiausias salų privalumas yra tai, kad tarp jų ir žemyno tyvuliuoja vanduo. Rūpesčiai, bėdos ir nebaigti darbai nespėja nei paskui keltą, nei lėktuvą. Visa tai nuskęsta pakeliui. Salose gyvenimas ramesnis. Pabandykite patys.

Kanarų salyną atradau neplanuotai. Visas septynias unikalaus archipelago salas, kurios priklauso Ispanijai, nors nuo šalies žemyninės dalies jas skiria daugiau nei 1000 kilometrų.

Kanarai – tai vienas iš autonominių

44

upė teka

Ispanijos regionų, kurio raidai turėjo įtakos Šiaurės ir Pietų Amerika, Europa bei Afrika. Atlante pabirusios salos šimtmečius traukė užkariautojus, atradėjus ir plėšikus, kurių žygdarbiai, nuopuoliai ir gyvenimo būdas suformavo įvairialypę kultūrą. Vietiniai vadina save kanariečiais, kalba ispanų kalba su tam tikrais vietiniais ypatumais ir yra visuomet pasiruošę dar vienai fiestai. Nenuostabu, kad būtent Kanaruose kiekvieną vasarį vyksta garsusis Carnaval de Santa Cruz de Tenerife – antrasis pagal dydį ir populiarumą karnavalas pasaulyje. Kanariečiai nuoširdžiai mėgsta ir tikrai moka švęsti.

Visos Kanarų archipelago salos yra vulkaninės, todėl juodo smėlio ir juodų akmenukų paplūdimiai yra įprasta, o štai šviesus smėlis – retenybė. Pavyzdžiui, Tenerifės saloje esantis baltutis Terasito (playa de Teresitas) paplūdimio smėlis buvo atgabentas iš Sacharos dykumos, tiksliau, daugiau nei 270 tūkstančių tonų šios birios gelsvos uolienos.

Kodėl gi ne, juk artimiausias krantas yra Afrika (vos 100 kilometrų nuo Fuerteventuros salos).

Daugelis galvoja, kad salų pavadinimas Islas Canarias yra kilęs nuo mažų paukštelių – kanarėlių.

Tačiau yra atvirkščiai. Kanarėlės džiaugiasi savo vardu, nes gyvena Kanarų salose. Spėjama, kad Islas Canarias pavadinimas kilo iš lotynų kalbos Canariae Insulae, kas reiškia šunų salos. Taip pat manoma, kad vietiniai aborigenai guanches garbino šunis ir laikė šiuos gyvūnus šventais. Šiuo metu šuneliai tokių išskirtinių teisių salose nebeturi, nors vis dar yra mylimi ir garbinami ištikimų šeimininkų.

„ Atlante pabirusios salos šimtmečius traukė užkariautojus, atradėjus ir plėšikus, kurių žygdarbiai, nuopuoliai ir gyvenimo būdas suformavo įvairialypę kultūrą.

“

Europoje Kanarų salos yra švelniausio klimato vieta, tiesiog rojus viduryje Atlanto vandenyno. Kiaurus metus salų klimatas pasižymi ypatingu pastovumu. Vidutinių temperatūrų skirtumas vasarą ir žiemą palyginti labai nedidelis (apie 24°C ir 15°C). Žiemos Kanaruose švelnios, o vasaros nėra alinančiai karštos.

Belieka pridurti, kad kartą aplankius Kanarų salas, norisi sugrįžti, o dažnam ir likti jose ilgėliau.

Kelio rodyklės

Nuotrauka Viktorijos Butautis

upė teka

45

AP G YV E ND IN TAS KA

N UO MA ŽI AUSI O S I KI

04 La Palma

08 Tenerife 03 La Gomera 02 El Hierro

46

upė teka

AN ARŲ A Š T UO N E T A S

I DI DŽIAU SIOS S A L O S

01El Graciosa 05 Lanzarote

07 Fuerteventura 06 Gran Canaria

upė teka

47

01

LA GRACIOSA

La Graciosa

Š

iai salai visai nesenai buvo suteiktas autonominės aštuntosios Kanarų salos statusas.

Mažytėje, vos 700 gyventojų turinčioje salelėje, nėra asfaltuotų kelių, taigi mašinos nėra įleidžiamos, ją apžiūrėti galima pėstute, dviračiu ar taksi.

EL HIERAS

P

ati mažiausia ir labiausiai nuo žemyno nutolusi sala.

Gyventojų vos 10 tūkstančių ir keliaujant tai labai jaučiasi.

El Hieras – ypatinga sala, kuri gali nepatikti, bet negali palikti abejingų.

Pastovus rūkas, kaip nuolat kybantis debesis, juodos aštriabriaunės uolos, juodi namai, juodas lavos dirvožemis ir draskantis vėjas vos pakilus aukščiau.

Viduramžiais El Hiero sala buvo laikoma pasaulio kraštu, kadangi ilgą laiką tai buvo labiausiai į vakarus nutolusi europiečiams žinoma žemė. Šiomis dienomis jausmas išliko toks pats.

Atvykus į El Hierą nebėra kur bėgti, atrodo, kad TEN iš tiesų baigiasi pasaulis.

Norite pagulėti paplūdimyje – rinkitės Tenerifę. Norite pradėti iš naujo – keliaukite į Lansarotę. O į El Hierą vykite ieškoti savęs.

48

upė teka

02

El Hierro

El Hiero pakrantÄ—

Nuotrauka Viktorijos Butautis

upÄ— teka

49

LA GOMERA

N

edidelė sala šalia didžiosios Tenerifės. Žalia ir kalnuota su giliais tarpekliais ir vešliais slėniais, kuriuos dažną kartą yra sunku pasiekti. Todėl vietiniai gomeriečiai išrado Silbo – švilpimo kalbą, kurią iki šiol vartoja (daugiausia pramoginiais tikslais). Man ši sala yra tobula vieta žygiams pėsčiomis.

Kraštovaizdis unikalus, o trasos puikiai sužymėtos ir pasirinkimas didelis.

Vietinių gyventojų tik šiek tiek virš 20 tūkstančių, todėl ieškantys ramybės ir grožio La Gomeroje ras ir tai, ir tai.

03

La Gomera

La Gomera

Nuotrauka Viktorijos Butautis

50

upė teka

La Gomera pėsčiomis Nuotrauka Viktorijos Butautis

upė teka

51

LA PALMA

L

a isla bonita – tokia yra oficiali šios salos pravardė ir tikrai ne iš piršto laužta. Mano subjektyvia nuomone, tai yra pati gražiausia sala Kanaruose. Ten tikrai norisi sugrįžti. La Palma pasižymi įvairumu: rasite ir drėgnąjį debesų mišką (laurisilva) ir paplūdimių, ir nuostabius vaizdus pakilus į 2426 metrų aukštį. Tiesa, La Palmoje labiau debesuota nei bet kurioje kitoje Kanarų saloje, tačiau virš jūros debesų, kurie formuojasi 1000-2000 metrų aukštyje, rasite skaidriausią dangų. Todėl Roque de los Muchachos observatorija atrodo įspūdingai, nes ten bendradarbiaudamos įvairios šalys įrengė daugybę teleskopų dangaus tyrimams atlikti. Milžiniški blizgūs įrenginiai, kurie kažkam yra tiesiog darbo vieta virš debesų, traukia akį ir kursto vaizduotę. Keliai saloje labai vingiuoti, reikia šiek tiek laiko apsiprasti, kad maišelis nebūtų būtinas palydovas, bet tai smulkmena grožio paieškose.

52

upė teka

04

La Palma

La Palma druskos sodai Nuotrauka Viktorijos Butautis

upÄ— teka

53

54

upÄ— teka

La Palma observatorija

Nuotrauka Viktorijos Butautis

upÄ— teka

55

LANSAROTĖ

T

a, kuri yra okros spalvos.

Taip salą pavadino vietinai aborigenai. Dėl kritulių trūkumo, ten nerasite žalių miškų. Iš tiesų, medžių Lansarotėje beveik nėra, tačiau tai nereiškia, kad vietiniai nerado būdo auginti vynuogių. Iš kruopščiai prižiūrimų ir puikiai vulkaninėje dirvoje derančių vynuogių gaminamas ypatingo skonio vynas. Vynuogių sodinukai yra sodinami po vieną į 4-5 metrų pločio ir 2-3 metrų gylio apvalias duobes.

Kiekvieną tų duobių yra apsupama neaukšta juodų akmenų tvorele.

Taip renkama naktinė rasa ir augalai saugomi nuo vėjų, kurie Lansarotėje

pučia nuolat. Tokie vulkaniniai vynuogynai atrodo fantastiškai, kaip nuostabus geometrinis paveikslas plikame salos peizaže.

Šalia Lansarotės, vos už kilometro, randasi mažytė Graciosos (La Graciosa) salelė, į kurią galima nusigauti keltu ar baidarėmis. Ten gyvena apie 700 žmonių ir nėra mašinų ar asfaltuotų kelių.

El Graciosa

05

56

upė teka

Lanzarote

LansarotÄ—

Nuotraukos Mindaugo Lapinsko

upÄ— teka

57

Gran Kanarija

Nuotrauka Viktorijos Butautis

58

upÄ— teka

06

Gran Canaria

GRAN KANARIJA

D

idžioji šunų sala. Ten gyvena apie 40 procentų visų salyno gyventojų. Ši sala pristatoma kaip mini kontinentas dėl mikroklimato ir kraštovaizdžių įvairovės.

Ilgi paplūdimiai kontrastuoja su aukštais kalnais, žaliais slėniais ir mielais miesteliais. Ten galima aplankyti Kanarų Veneciją, tai yra savotišką ir žavų žvejų kaimelį Puerto de Mogan, paskutinio

ledynmečio metu susiformavusias balto smėlio kopas Dunas de Maspalomas, tačiau įžymios Dievo Piršto uolos Gran Kanarijoje jau neberasite. El Dedo de Dios įžūliai nulaužė tropinė audra Delta daugiau nei prieš dešimtmetį ir dabar tenka įsivaizduoti tą didingą ir grakštų pirštą primenantį mirtingiesiems jų prievoles šioje žemėje.

upė teka

59

Gran Kanarija

Nuotrauka Viktorijos Butautis

60

upÄ— teka

upÄ— teka

61

FUERTEVENTŪRA

Y

ra du šios salos pavadinimo aiškinimai – „didelis nuotykis“ arba „stiprus vėjas“. Aš rinkčiausi antrąjį, nes vėjas Fuertėje, kaip ją dažnai vadina turistai ir vietiniai, niekuomet nenurimsta.

Fuerteventuros paplūdimiai – ilgiausi visame Kanarų salyne. Sakoma, kad ši sala yra rojus saulės, paplūdimių ir vandens sporto entuziastams.

Fuertėje dėl jos artumo Afrikos krantui labiausiai iš viso archipelago jaučiama Calima – toks reiškinys, kuomet vėjas neša smėlį iš Sacharos dykumos. Tuo metu pablogėja matomumas ir oro temperatūra gali pakilti dešimčia laipsnių.

07

62

upė teka

Fuerteventura

FuerteventĹŤra

Nuotraukos Mindaugo Lapinsko

upÄ— teka

63

TENERIFĖ

Š

Ši sala, didžiausia iš septyneto, randasi pačiame archipelago viduryje ir kas metus sutraukia 5 milijonus turistų. Plati autostrada jungia šiaurinę ir pietinę salos dalis, kurios viena nuo kitos smarkiai skiriasi: tiek gamta, tiek klimatu, tiek gyventojais.

Pietuose, kai ateina šaltasis sezonas, sutiksite daugybę žemyninės Europos gyventojų. Nenuostabu, nes Tenerifė yra viena iš svarbiausių turistinių vietovių pasaulyje.

Besilankančių turistų tautybių miksas žavi, o žmonių ir mašinų gausa erzina.

Šiaurinėje salos dalyje vėsiau, drėgniau (daugiau nei 70 procentų salos kritulių iškrenta būtent šiaurėje) ir dėl to žaliau. Ten susitelkę vietiniai Kanarų gyventojai, ženkliai mažiau turistų ir daugiau jaunų žmonių, nes La Lagūnos mieste, kuris prieš

64

upė teka

šimtus metų buvo visų Kanarų sostine, yra pirmasis salų universitetas Universidad de La Laguna. Šiaurinė Tenerifės dalis pasižymi įvairesniais kultūriniais renginias bei autentiškesne aplinka, nes daugiau nei pusė vietinių žmonių renkasi gyventi būtent ten.

Turistai, žinoma, renkasi saulėtą, sausą, o dėl to augmenija skurdžią pietinę dalį. Žalia spalva pietuose retenybė, ten vyrauja įvairių atspalvių mėlyna danguje ir vandenyne bei pilkai ruda stačiose uolose, akmenynuose ir paplūdimio smėlyje.

08

Tenerife

Visa Tenerifė išvagota skardžių ir slėnių, kuriuos verta apžiūrėti ar patirti iš arti. Aukščiausia Ispanijos viršūnė, ugnikalnis Teidė (3718 metrai), karūnuoja salą ir yra matoma beveik iš bet kurios salos vietos ar iš kitų salų. Unikalu tai, kad žiemą saloje galima ir degintis paplūdimyje, ir džiaugti sniegu Teidės nacionaliniame parke. Šis ugnikalnis neabejotinai yra Tenerifės simbolis ir vienas pagrindinių turistų traukos objektų.

Paplūdimiai didžiausioje Kanarų saloje yra nuostabūs ir labai įvairūs: vėjuoti – vandens sportui, ramūs – poilsiui su vaikais, akmenuoti, su natūraliais baseinais ir dar visokie kitokie. Norint galima rasti nuošalesnę vietą išsimaudyti be šezlongų ir beveik be žmonių. Ir dar, saloje faktiškai nėra uodų! Nėra ir kitokių grėsmę keliančių gyvių, todėl galima visiškai atsipalaiduoti. Vaisiai ir daržovės Tenerifėje dera kiaurus metus. Jūros gėrybės šviežios ir gardžios, o vietiniai žmonės labai šilti.

O šalia viso šio gėrio ir grožio nuostabioje Tenerifės saloje rasite ne mini Veneciją, o mažutę Lietuvą – gausią ir draugišką lietuvių bendruomenę. Kodėl ir kokiais vėjais mūsų tautiečių tiek daug susibūrė šioje Kanarų saloje, kalbamės su pačiais lietuvaičiais. >>>

upė teka

65

66

upÄ— teka

Tenerifė ugnikanlnis

Nuotrauka Silvos Zebrauskaitės Riazanovos

upė teka

67

Tenerifė, El Medano paplūdimys

Nuotrauka Viktorijos Butautis

KALBAMĖS SU LIETUVIAIS

Dora Karoblytė, ikimokyklinio ugdymo specialistė lietuvių mokykloje „Baltic International School – Tenerife“.

Dora, su partneriu Domantu saloje dveji metai ir salą jau vadinate savo namais?

Taip, salą mylime visa širdimi. Čia atvykome su bilietais į vieną pusę ir panašu, kad grįžti į Lietuvą bus gerokai sunkiau. Šiuo metu dirbu nuostabioje aplinkoje tai, ką labiausiai ir noriu – lietuvių

68

upė teka

mokykloje su vaikais, o mano partneris Domantas darbuojasi „Kanarėlėse“ – lietuvių turizmo ir nekilnojamo turto agentūroje.

„

Pergalės kažkaip organiškai priverčia didžiuotis savo šalimi.

“

Kuo tau ir Domantui svarbi lietuvių bendruomenė saloje, ar patinka kad čia daug lietuvių? Turite nemažai ir kanariečių draugų bei pažįstamų, kokie būtų panašumai, o gal skirtumai lyginant su lietuvaičiais?

Pirmiausia, kai jau išvykome iš Lietuvos, manėme, kad su lietuviais tikrai nenorime turėti jokių reikalų, nes juk ne tam atvyksti daugiau nei penkis tūkstančius kilometrų, kad vėl būtum apsuptas lietuviško bambėjimo ir pesimizmo. Tačiau viskas pasirodė visai kitaip – dirbame tik su lietuviais.

O po kurio laiko pamatėme, kad Tenerifėje lietuviai yra kažkokie ne lietuviški (juokiasi). Matyt, saulė tikrai veikia, randasi daugiau šypsenos, pozityvo, lietuviai visad pagelbės ir patars saviems.

Kanariečiai, mūsų akimis, yra šiek tiek panašūs į lietuvius. Jie taip pat gana uždari žmonės ir dažnai bijo naujovių. Yra net tokių, kurie gyvendami salos šiaurėje nėra buvę pietinėje salos dalyje... O skirtumas toks, jog tapti kanariečių draugu lengva, o kai jau esi amigo, dėl tavęs viską padarys: rūpinsis, saugos, padės net jei pagalbos neprašysi. Labiausiai tai ir žavi vietiniuose žmonėse – šiluma, paslaugumas, gera linkintys žodžiai. Beje, savo draugus kanariečius mes su Domiu vaišiname šaltibarščiais ir gandas apie ypatingos spalvos lietuvišką sriubą plačiai paskleistas saloje.

„

Mes esame MIGRANTAI, šaltuoju sezonu mielai būname Tenerifėje, tačiau į Vilnių grįžtame ir grįšime.

“

Domantas intensyviai dalyvauja bėgimuose kalnų bekele (angl. trail running), ir matau, kad kiekvienose varžybose finiše jo laukia trispalvė?

Pergalės kažkaip organiškai priverčia didžiuotis savo šalimi. Dabar mes sakome, kad mūsų namai ten, kur mes gyvename, tai yra Tenerifėje, tačiau po kiekvienos pergalės šaukiam Li-tu-ani-a. Kiekviename interviu Domis pamini, kad jis iš Lietuvos, ir kiekvienose varžybose – trispalvė, kaip ženklas didžiausio palaikymo šeimos, draugų,

KAŽKO SAVO, to, ką turi vietiniai čia, o mes dviese iš mažutės nežinomos šalies lyg ir neturim. Vėliava simboliškai atstoja tą mūsų dalį paliktą Lietuvoje. ***

Nauris ir Dalia (Mauricaitė) Kalinauskai – gyvenimo būdo dizaineriai, saloje lankosi jau ketvirtą kartą ir kas kartą jų apsilankymas būna ilgesnis. Šį kartą jie planuoja praleisti saloje netgi aštuonis mėnesius su Kalėdine pertrauka Lietuvoje. Saloje mato idealią terpę dirbti ir ilsėtis arba ilsintis dirbi.

Ar yra planų į Tenerifę persikraustyti visam laikui?

Ne, tikrai neplanuojame tapti nei pilnateisiais emigrantais, nei imigrantais. Mes esame MIGRANTAI – šaltuoju sezonu mielai būname Tenerifėje, tačiau į Vilnių grįžtame ir grįšime. Beje, saloje yra puiki ir gausi lietuvių bendruomenė, kurios veikloje ir mes noriai dalyvaujame. Auginame ketverių metų sūnų Martiną, kuris mielai žaidžia tiek su kanariečių vaikais mokyklėlėje, tiek su lietuviukais susibūrimų metu. Esame tikri, kad kelionės ugdo ir plečia ne tik vaikų bet ir suaugusiųjų akiratį, o kai dar gali užsiimti savo mėgiama veikla, vadinama darbu, belieka šypsotis ir džiaugtis aplinka. ***

Agneta Daukantaitė-Vasanavičienė yra lietuvių bendruomenės pirmininkė. Skamba labai oficialiai, tačiau pati Agneta – šiltas ir labai malonus žmogus.

Kokie vėjai atpūtė jus į Tenerifę ir kaip nutiko, kad tapote oficialia lietuvių bendruomenės atstove?

Saloje su šeima gyvename jau septynerius metus. Atpūtė mus vėsūs Lietuvos gūsiai ir smalsumas. Tai buvo avantiūra. Klimatas Tenerifėje iš tiesų yra nuostabus, „smėlio dėžė“ – didžiulė, aplinka maloni ir įdomi. Mus ypač džiugina tautų įvairovė, tai pastebiu per vaikų pasirodymus mokykloje. Mano vaikams (Augustui 8 m. ir Ainei 6 m.) yra natūralu, kad žmonių odos spalva yra skirtinga, jie kalba skirtingomis kalbomis ir laikosi savų tradicijų. Abu lanko vietinę ispanų mokyklą, tačiau paklausti atsako, kad yra lituanos, t.y. lietuviai.

upė teka

69

Džiugina ir mokytojų dėmesys jų tapatybei. Kartą mokytoja pakvietė dukrą į kitą klasę supažindinti su kitu lietuviuku. Siekdami išlaikyti ryšį vaikai patys apsikeitė mamų telefono numeriais. Šeimoje visi kalbame lietuviškai ir aktyviai dalyvaujame lietuvių bendruomenėje. Tai štai tas aktyvumas ir paskatino oficialiai įregistruoti bendruomenės veiklą, o pačiai tapti pirmininke. Prie veiklos prisijungia vis daugiau iniciatyvių žmonių, tad ateityje esamus narius pakeis nauji.

Ar daug lietuvių saloje ir ar noriai buriasi tautiečiai?

Taip, lietuvių Tenerifėje yra labai daug, ypač šaltuoju metų laiku. Pamenu, kad prieš septynerius metus socialiniame tinkle Facebook, grupėje „Tenerifės Lietuviai“ tebuvo keletas narių, o šiuo metu virš 25 tūkstančių. Žinoma, ne visi šie žmonės gyvena saloje pastoviai, dauguma peržiemoja ar atvyksta pailsėti. Maloniai stebina tai, kad net atvykę trumpam, lietuvaičiai buriasi patys, ateina į renginius ir dalyvauja veikloje ar tai būtų „Pyragų diena“, ar lietuvių Kalėdos, kurioms šiuo metu intensyviai ruošiamės. Dar noriu pasidalinti, kad tarp bendruomenės narių rastumėte įvairiausių specialybių atstovų: nuo odontologų, grožio salono meistrų, mokytojų, menininkų iki advokatų bei verslininkų. Todėl esant bet kokiam reikalui, jei tik norite, galėtumėte kreiptis į tautietį ir bendrauti sava kalba. Mes netgi turime visiškai veikiančią pradinių klasių lietuvišką mokyklą Baltic International School Tenerife! Dauguma čia sutiktų lietuvių labai draugiški ir bendruomeniški. Manau, kad sklinda gera energija ir geri atsiliepimai, o tai skatina dar daugiau mūsiškių atvykti į Tenerifę.

O jūs ar jaučiatės Kanaruose sava?

Ar traukia Lietuva ir ar dažnai keliaujate aplankyti?

Taip, noras aplankyti savo žemę niekur nedingsta. Lietuvą aplankome kartą ar du per metus. Tautų įvairovė leidžia jaustis patogiai. Tačiau, mano nuomone, visiškai sava ar savas gali jaustis tik ten, kur užaugai. Tačiau čia, Tenerifėje, man ir mano šeimai patinka. Aplinkui jaučiamas vietinių žmonių šiltumas, o multikultūrinė aplinka taip pat turi daug žavesio.

70

upė teka

„ Tenerifė - spalvota vieta. Įvairi gamta, skirtingų tautų žmonės, turizmas ir kartu autentiškas vietinių gyvenimas mažame žemės lopinėlyje. Tai karnavalas kasdienybėje visomis prasmėmis.

“

Ar yra dalykų, kurie Tenerifėje nepatinka? Ar nėra sudėtinga bendrauti ispanų kalba?

Kanarai tikrai ugdo kantrybę. (Agneta šypsosi, nes mañana ir tranquila – tai žodžiai, kurie Kanaruose reiškia gerokai daugiau nei jų tiesioginis vertimas rytoj ir ramiai). Pradžioje buvo sudėtinga tvarkytis dokumentus valstybės įstaigose. Tiesą sakant, nelabai suprasdavau, kur turime eiti ir kokių pažymų prašyti. Tačiau ištarus bent kelis žodžius vietos kalba sulaukdavau šypsenos ir palankumo iš valdininkų. Mano pagrindinis patarimas vykstant į Ispaniją ar į bet kokią kitą svečią šalį būtų toks, kokį davė uošvis mums besirengiant išvykti: išmokite bent vieną kalbos lygį, o atvykę mokykitės toliau.

Tuomet šalį ir žmones suprasite daug geriau, o jūsų potyriai bus malonesni.

Tenerifė – spalvota vieta. Įvairi gamta, skirtingų tautų žmonės, turizmas ir kartu autentiškas vietinių gyvenimas mažame žemės lopinėlyje. Tai karnavalas kasdienybėje visomis prasmėmis. ***

Pabaigai, belieka pridurti, kad Tenerifėje, apskritus metus, visos šventės švenčiamos geru oru, todėl kiekvienas turi galimybę gimimo dieną sutikti trumpomis rankovėmis po atviru dangumi.

Todėl ne nuostabu, kad trumpam ar ilgam, daugybė žmonių, įskaitant mūsų tautiečius, atvyksta pasibūti ypatingoje saloje viduryje Atlanto vandenyno, ten kur karaliauja amžinas pavasaris, o pakeliui pasimeta visos bėdos ir rūpesčiai.

Daugiau apie gyvenimą ir nuotykius Kanarų salose: www.bezdzionesnuotykiai.com

GERO POLĖKIO! KANARAI Ateinančiame numeryje – nauja kryptis.

Ten ir susitinkame.

Tenerifė, kelias į aukščiausią Ispanijos viršūnę - ugnikalnis Teidė (3718 m) Nuotrauka Viktorijos Butautis

upė teka

71

LAIŠKAS

ALEKSANDRAS GARBER Aleksandras – litvakas, gimęs Pietų Afrikoje. Būdamas dešimties metų, kartu su šeima persikėlė gyventi į Izraelį. Nuolatos keliaudamas Aleksandras atsidūrė Australijoje, kurioje sutiko savo žmoną Onutę. Taip prasidėjo ir jo meilė lietuvių kultūrai ir kalbai. Šiandien Aleksandras pasakoje savo istoriją sklandžiai „tekėdamas“ lietuviškai.

Didžiuodamiesi pristatome Aleksandro laiško orginalą Upė teka skaitytojams. Siekdami parodyti Aleksandro lietuvių kalbos žinias, teksto netaisėme.

M

ano lietuvių kalbos mokymasis prasidėjo prieš dvejus metus, bet tos istorijos šaknys įsiskverbia toli į praeitį ir ištiesia į kitą pasaulio kraštą.

Prieš ketvirtus metus čia, Australijoje, sutikau gražį merginą vadinu Ona (arba Onutė); ilga istorija trumpa, susipažinome, įsimylėjome ir rašymo metu esame laimingai susituokę truputį daugiau negu vienerius metus. Prieš dvejus metus, kai Onutė man “Taip” pasakė, nusprendžiau dėl keleto svarbių priežasčių išmokti kalbėti lietuviškai.

Tiesą sakant, nors aš irgi turiu lietuviškus šaknis — aš litvakas —, man nereikėjo mokytis šios sunkios nežymios kalbos, ir būtų labai lengviau tik angliškai pasikalbėti.

Praktiškai kokia prasmė, šimtus valandų studijuoti kalbą, kurios beveik niekas nekalba niekur, kuri naudinga tik vienoje mažoje šalyje kitoje pasaulio pusėje? Ir aišku net ir užsienyje gimtojo lietuvio pranašumo neturėjau — aš ne kilęs namuose, kuriuose kalbėdavo lietuviškai, o net ir “Labas” ar “Ačiū” nemokejau pasakyti prieš tą, kad mes susipažinome.

Tačiau mano nuomone, jeigu kažkas TEISINGAS DALYKAS, nesvarbu kiek sunku ar nepatogu, ir kadangi sprendimas teisingas, visada galima būdą rasti tikslą pasiekti. Ir tai ne tik atsakingumas, o nuostabi galimybė:

Nusprendžiau susituokti su mano žmona, nes ją myliu tokią, kokia ji yra; ji tokia iš dalies dėl to, kad yra lietuvė; dėl to, kuo geriau sužinočiau apie lietuvybę, kuo geriau Onutę branginčiau bei su savo

72

upė teka

šeima susipažinčiau, kuo daugiau sužinočiau apie lietuviškus šaknis savo pačios šeimos, ir kuo stipresnė bei turtingesnė bei reikšmingesnė mūsų santuoka.

Ir jeigu taip apgalvoji apie tai, kultūrų skirtumas tempa galimybė, ką nors ypatingą padaryti, ir tada vienintelis likusias klausimas — kaip tikslą pasiekti?

Greitai sužinojau, kad lietuvių kalba viena sunkiausių kalbų Europoje, galbūt pasaulyje, ypač užsienyje mokytis, savarankiškai, be gerų visapusiškų kalbos mokymosi išteklių, be prieinamos prie nusimanančio mokytojo.

Vis dėl to, jeigu nori, viską gali, ar ne?

Pradėjau mokymąsi straipsniu Vikipedijoje ir maža svetaine vadinu “Debesėlis”, iš kurių mokau apie linksnius, kalbos dalis, skaičius, laipsnius, gimines, laikus, nuosakas, rūšis, veikslus ir dalyvius. (Daug sunkumų dar turiu su dalyviais)

Kad aš kalbėdamas daiktavardžius linksniuočiau ir veiksmažodžius asmenuočiau, užpildžiau didelį bloknotą linksnavimo ir asmenavimo pratimomis, ir tada dar bloknotą linksniuotais būdvardžiais, skaitvardžiais bei keletu dalyvų.

Kad atsiminčiau prielinksnių linksnuotes, spausdiniau lietuviškus tekstus, kuriuose paryškinau prielinksnius bei savo pakeistus daiktavardžius.

Tokiu būdu sužinojau pavyzdžiui, kad naudininko prielinksnio nėra — daug prielinksnių reikia galininko linksniuotės, daug kitų kilmininko, keletą įnagininko, ir keletui tai priklauso nuo reikšmės.

Po trijų mėnesių (šimtų studijavimo valandų

pagal mano apskaičiavimus) aš tvirtą gramatišką pamatą padėjęs ir buvau pasiruošęs sekantį etapą pradėti — žodžių atsargą sukaupti.

Internete radau elektroninę į lietuvių išverstą versiją knygos Mažasis princas (Le Petit Prince), ir naudojant Vytauto didžiojo universiteto kirčiavimo įrankį “Tekstynas” sukuriau savo pačią visiškai kirčiavusį knygos versiją. Tą knygą sau spausdinau ir ją religiškai studijavau bei skaičiau garsiai.

Po galbūt šešių mėnesių (dviejų šimtų studijavimo valandų pagal mano apskaičiavimus), vieną dieną Onutė ir aš pasivaikščiojome miestelio centre ir nusprendžiau tik lietuviškai tą dieną pasikalbėti. Be abejonės tik labai paprastus dalykus galėjau pasakyti, bet svarbus etapas vis dėl to. Nuo tos dienos aš žinantis, kad aš galėsias laisvai kalbėti, jeigu mokysiu toliau.

Kasdien bandau keturias kalbos veiklas pasipraktikuoti: skaityti, rašyti, klausyti, kalbėti įvairiais būdais. Pavyzdžiui pakeičiau savo telefono operacinės sistemos kalbą į lietuvių, kad naudodamas telefoną skaityčiau lietuviškai, ir tai stebina, kiek naudinga šis paprastas pakeitimas žodžių atsargai.

Ir vienas svarbiausių dalykų -- dainuoti lietuviškai.

Ne tik malonus būdas su kalbos

natūralumi ritmu susipažinti, ypač dėl lietuvių didelio muzikalumo, bet dainuojant dainas lengviau išmokti bendrus žodžius, ir geriau suprasti bei branginti kultūrą.

Birželio gale (2018) skridome į Lietuvą mūsų mėdaus mėnesiui, o tik lietuviškai kalbėjome bei pasikalbėjome. Pavyzdžiui aš reikalavau lietuviškos navigacijos mūsų nuomos automobiliui. Turiu paminėti, kad jau keletą mėnesių prieš kelionę naudojau lietuvišką navigaciją savo mašinoje Australijoje. Tai būtų pavojinga važiuoti Lietuvoje, pirmą kartą dešinėje pusėje beje, be priprasti prie to iš anksto.

Mūsų pergyvenimas Lietuvoje buvo iš tikrųjų nuostabu, ir visi žmonės buvo mums neįtikėtinai draugiški, malonūs ir dosnūs. Nors daug kartų man buvo mokymasis nelinksma ir sudėtinga prieš kelionę, o kartais savęs paklausiau kodėl tos kalbos mokausi, nuo šių dviejų savaičių mes vienas kitą net daugiau mylime, ir aš įsitikinęs, kad tai viskas verta.

Nuo to bandome kuo daugiau pasikalbėti lietuviškai namie, ir kartais lauke jeigu nenorime, kad kiti mus suprastų. Siunčiame vienas į kitą lietuviškus pranešimus telefonu bei dainuojame malonias

Medaus mėnuo Lietuvoje

Nuotrauka iš asmeninio Aleksandro archyvo upėGarber teka 73

Asmenukė Lietuvoje

Nuotrauka iš asmeninio Aleksandro Garber archyvo

lietuviškas dainas kartu. Be abejonės man vis dar sunku -- turiu lėtai kalbėti, dažnai sustoti ir pagalvoti apie teisingą žodį, bet po truputį patobulinu savo lietuvių kalbos žinias. Ir kuo daugiau susipažinu su Lietuva per savo kalbą ir muziką, istoriją ir kulturą, kuo daugiau ją branginu, ir kuo turtingesnė mūsų santuoka.

Kalbos mokytis yra kaip draugystė: pradžioje malonu ir linksma susipažinti, ir su laiku dar daugiau įdomu ir reikšminga. Kartais sunku ir nelinksma, bet dienos pabaigoje ji visada tavo gyvenime, ir net jei ilgai jokio kontakto nėra, greitai galima vėl susijungti.

Papasokojau Jums mano istoriją dėl svarbios priežasties.

Norėčiau padrąsinti kuo daugiau Diasporos lietuvių išdrįsti išmokti kalbėti lietuviškai. Šiomis dienomis yra pamesta karta lietuvių užsienyje, daug kurių bandydavo mokytis lietuvių kalbos, kurie norėtų išreikšti savo lietuvybę bet realu būdu yra be balso. Šie žmonės išreiškia save kitais būdais — medžių daiktais, krepšiniu, šokti, kartais net ir dainuoti be dainos supratimo — ir nors visi tie tikros tautybės išraiškos, niekas nesakytų, kad jam iš tikrųjų nesvarbu, kad savo protėvių kalbos nesupranta.

Ir Jūs, lietuvi, ypač svarbu atsiminti, kad šimtus metų Jūsų protėviai kovojo ir mirė

74

upė teka

Tėvynę gindami, kad Jūs kalbėtumėte savo kalba ir dainuotumėte savo dainas. Kuo daugiau prisijungtumėte su savo šaknimis, kuo geriau brangintumėte šį neįkainojamą paveldą.

Viliuosi, kad Jūs tos istorijos klausęs surastumėte, kad net ir manote, kad per vėlu, ar kad jokio kalbos talento neturite, ar kad tik Lietuvoje galima tvirtą kalbos žinių pamatą padėti, ar dėl bet kokių kitų priežasčių negalite pabandyti — aš Jus patikinu, kad tikrai galite daug išmokti, ir kas daugiau, tai pasiekiama be leisti daug pinigų ir be studijuoti daug valandų kasdien.

Žinoma mokymuisi reikia kantrybės bei drausmės, ir nerealu tikėti, kad visi gali studijuoti sudėtingą kalbą savarankiškai, tačiau tai nereikalinga!

Kol kas Jūs turite nusimanantį mokytoją ir esate pasiruošęs truputį kasdien padaryti, be abejonės po truputį savo kalbos žinias patobulinsite.

Ir vieną dieną, jeigu tai būtų galima, norėčiau Lietuvą tarnauti padėdant Diasporos lietuviams sužinoti, kad jie taip pat gali su savo protėvių kalba susipažinti, su savo šaknimis prisijungti, savo turtingą paveldą branginti ir save lietuviškai išreikšti.

Sunkiausia — pirmas žingsnis. Po to tavęs laukia nuostabi kelionė.

www.aleksandraskeliauninkas.blogspot.com

upÄ— teka

75

BE SIENŲ

INTERVIU SU BIRUTE GRAŠYTE Parengė Justė Žilionytė

Birutė Grašytė ir jos mokiniai Lietuvių mokykloje Vašingtone Nuotrauka iš asmeninio archyvo

76

upė teka

P

asaulyje be sienų kartu su savimi keliautojai kaip kokį lagaminą išsiveža gimtąją kalbą. Jos likimas klostosi visaip. Būna, kad lagaminas kelyje pasimeta. Šeimininkai nesivargina prarastų daiktų ieškoti, tuojau įsigyja naujus. Kartais nutinka atvirkščiai. Kelionmaišis su visu turtu stipriai branginamas, saugomas pagarbiausioje namų vietoje, nuolat pildomas, o galiausiai perduodamas ateinančioms kartoms. Jaunuoliai iš seno lagamino išsirenka, kas patinka, kai ką išima, kai ką įdeda, kai kas bėgant laikui savaime pasimeta. Būna dar ir taip, kad trečioji karta netikėtai pradeda ieškoti kadaise senelių iš namų vežtos ir dingusios gėrybių skrynios. Būna, kad suranda. Dažnai pustuščią, aptrintą ir visai nebetinkamą naudojimui.

Apie sienų išlaisvintą lietuvių kalbą pasaulyje kalbamės su lituaniste, mokytoja Birute Grašyte. Ji mūsų kalbos lagaminus jau kurį laiką pildo, tvarko ir kitaip prižiūri pasaulio lietuvių bendruomenėse.

„ Laimingiausias tas mokytojas, kuriam pavyko nenuskriausti, nepažeminti, neįžeisti nė vieno mokinio.

“

Birute, papasakok, ką šį rudenį veikei Amerikoje?

Rudenį buvau trims mėnesiams išvykusi į Lietuvių mokyklą Vašingtone, kur mokiau vaikus ir suaugusius lietuvių kalbos. Vėliau kartu su mokyklos direktore Marija Dainiene sukatalogizavome knygas ir įkūrėme bibliotekėlę, suorganizavome skaitovų konkursą, Vėlinių minėjimą, rašėme projektus knygoms įsigyti.

Ką ten atradai?

Lietuvių mokykla Vašingtone šeštadieninė, nedidelė, tačiau visi ten labai rimtai nusiteikę mokytis lietuvių kalbos, pažinti tradicijas. Iš ryto visi: tėvai, vaikai, mokytojai – susirenka ilgame koridoriuje ir gieda Lietuvos himną, kuris ten, už vandenyno, skamba labai nuoširdžiai, labai jautriai.

Vėliau, vyksta skaitymo, rašymo, lietuvių liaudies šokių, istorijos, muzikos pamokos.

Mokykloje dirba stiprios pedagogės: direktorė Marija Dainienė, muzikos mokytoja Viktoriją Zaborienė, pradinių klasių mokytojos Aušra Kaufman, Zofija Eidukaitienė ir Aušra Nativi, šokių mokytoja Eglė Parker bei vyresniųjų mokytoja Aldona Shapiro. Norėjau suminėti visas, kadangi visos jos

daro didelius darbus. Jų dėka vaikai su džiaugsmu leidžia šeštadienius besimokydami lietuvių kalbos, kuri tikrai nėra iš lengvųjų. Daug ko iš šių mokytojų išmokau, o labiausiai įsiminė direktorės Marijos Dainienės žodžiai, kuriais ji visada vadovaujasi: „Laimingiausias tas mokytojas, kuriam pavyko nenuskriausti, nepažeminti, neįžeisti nė vieno mokinio.”ir įkūrėme bibliotekėlę, suorganizavome skaitovų konkursą, Vėlinių minėjimą, rašėme projektus knygoms įsigyti.

Ar tiesa, kad Amerikos lietuviai visi nešioja gintarinius karolius?

Gal nebūtinai visi nešioja, bet, manau, jog visi turi. Tikrai žinau, kad mokykloje vaikai per mokslo metų šventes puošiasi gintarais. Nedaug trūko, kad ir pati jais pasipuoščiau. O Argentinoj su antros kartos lietuve Mirta Cesis netgi teko gerti gintarų arbatą. Apie tokią anksčiau nebuvau net girdėjusi.

Gal teko susipažinti su Vašingtono lietuvių bendruomene? Ar noriai į savo bendruomenę jie įsileidžia lietuvius iš Lietuvos?

Teko dalyvauti Vašingtono lietuvių bendruomenės piknike, tačiau bendruomenė pasirodė kiek hermetiška, turinti senas taisykles, daugiausiai bendraujanti tarpusavyje ir nelabai kreipianti dėmesį į atvykėlius, tad daugiausiai vis dėlto bendravau su mokyklos bendruomene.

Tikriausiai reikėtų sakyti, kad Vašingtono lietuvių bendruomenės neapibrėžia Lietuvių bendruomenė, o stiprybė ir lietuviškumas ten telkiasi mokyklose.

upė teka

77

„ Ne vienas sutiktas lietuvis, ypač antros kartos, reiškė meilę lietuvių kalbai ir džiaugsmą ja šnekėti.

“

Prieš kelerius metus buvai išvykusi į Argentiną. Ar išmokai šokti salsą, o gal Argentinos lietuvių bendruomenė šoka klumpakojį?

Nei salsos, nei valso šokti Argentinoje neišmokau. Ne vien tik dėl to, kad nesu gera šokėja (dažnai sakau, kad šokdama jaučiuosi, jog visame kūne turiu vieną didžiulį kaulą), bet dar ir dėl to, kad daugiausiai laiko leidau lietuvių bendruomenėse „Mindaugas“ ir „Nemunas“, kur visi šoka lietuvių liaudies šokius, tokius kaip „Iki paryčių“, „Polka op op“, „Paplėštuodegis“ ir kt.

Česlovas Milošas, paklaustas, kodėl būdamas 80-ies mokosi lietuvių kalbos, atsakė, kad rojuje gali prireikti kalbėti lietuviškai. Kokiu tikslu tavo sutikti lietuviai mokosi lietuvių kalbos ir kas juos motyvuoja?

Česlovo Milošo kūrybą labai mėgstu, tad malonu, jog čia paminėjai tokią gražią jo mintį.

Man atrodo, žinodamas, kad tavo tėvai, seneliai, proseneliai ar proproseneliai gyveno kitoje žemėje ir kalbėjo kita kalba, anksčiau ar vėliau pajunti kažkokį nepilnumą, neįvardijamos detalės trūkumą, kuris ir paskatina mokytis kalbos, pažinti kultūrą, istoriją. Kartais gali būti ir kitokių, paprastesnių priežasčių. Pavyzdžiui, Vašingtone sutikta lietuvių kilmės amerikietė atėjo į mano pamokas, kadangi šią vasarą planuoja automobiliu keliauti po Lietuvą ir nori suprasti kelio ženklus. Kartais lietuviai mokosi lietuvių kalbos iš pagarbos, tradicijos.

Tiesa, Argentinoje teko pažinti antros kartos argentinietį Raulį Petronį, kuris lietuvių kalbos išmoko iš savo mamos, tačiau tėvams mirus, kalbą pamiršo. Vėliau, prisiminęs mamos ir jos sesers bendravimą laiškais, ir jis sugalvojo parašyti laišką į Lietuvą, nors nežinojo adreso, tik kaimo pavadinimą, nežinojo, ar yra ten gyvų. Taip pat beveik nemokėjo lietuviškai. Jo laiškas sulaukė džiaugsmingo atsako, tad jis ėmė susirašinėti ir taip atgaivino kalbą, ją

78

upė teka

prisiminė. Dabar Raulis kalba gražia rytų aukštaičių tarme, kuri yra ir mano tarmė, todėl bendraudama su Rauliu jaučiausi tarsi bendraučiau su giminaičiu. Įdomu, jog ne kraujo, o tarmės.

Kaip manai, ar gali vadintis lietuviu, jei nemoki lietuviškai? Kas, tavo manymu, apibrėžia tautinį identitetą?

Grįžusi iš Argentinos rašiau magistro darbą apie lietuviškosios tapatybės raišką Argentinos lietuvių pasakojimuose, man tai pasirodė labai įdomu. Ne vienas sutiktas lietuvis, ypač antros kartos, reiškė meilę lietuvių kalbai ir džiaugsmą ja šnekėti. Močiutės netgi atėjo į susitikimą su Dakaro ralio dalyviais, kadangi, kaip jos sakė, tai proga išgirsti lietuvių kalbą. Be jokių abejonių, kalba – vienas svarbiausių tapatybės raiškos būdų, tačiau jų yra ir daugiau. Jaunesnės kartos lietuviai vis mažiau kalba lietuviškai. Tai natūralu, kadangi dažnai ne tik mokykloje, bet ir namuose girdi jau kitą kalbą. Kalbą keičia kiti dalykai: šokiai, maistas, svarbių Lietuvai datų minėjimas. Nemanau, kad kalba tave padaro lietuviu, svarbu, kaip jauties, kas tau artima.

Pamenu, lietuvių draugijoje „Mindaugas“ kabėjo senas Lietuvos žemėlapis kuriame svečiams, atvykusiems iš Lietuvos, Argentinos lietuviai su pasididžiavimu rodo, iš kur kilę jų tėvai arba seneliai, o kai kurie prideda: „Aš esu iš čia.”

Lietuvių bendruomenės pastatai Beriso miesto centre išsiskiria lietuviška simbolika, spalvomis. Kūnas irgi tampa tautinės priklausomybės (s)teigimo vieta – kai kurių Beriso lietuvių tatuiruotės funkcionuoja kaip parodomieji ženklai, įprasminantys lietuviškumą. Tad yra labai daug dalykų, kuriais pasaulio lietuviai reiškia savo tapatybę.

„

Dauguma lietuvių, kurie niekada nėra buvę Lietuvoje, įsivaizduoja ją tokią, kokią jiems nupasakojo jų tėvai, seneliai ar proseneliai.

Apie Lietuvą jiems buvo pasakota su ilgesiu, tad neabejotinai romantizuota, pagražinta.

“

Birutė Grašytė su Rauliu Petroniu prie plačiausios pasaulio upės Nuotrauka iš asmeninio archyvo

upė teka

79

Ar Tau neatrodo, kad užsienio lietuviai išsaugoję kažkokį mitinį Lietuvos vaizdinį? Ar sutiktum, kad jiems Lietuva tarsi niliūniška Eldorado?

Dauguma lietuvių, kurie niekada nėra buvę Lietuvoje, įsivaizduoja ją tokią, kokią jiems nupasakojo jų tėvai, seneliai ar proseneliai. Apie Lietuvą jiems buvo pasakota su ilgesiu, tad neabejotinai romantizuota, pagražinta.

Jau anksčiau mano minėtas Argentinos lietuvis Raulis Petronis iš mamos buvo girdėjęs apie virtas bulves su lupenom, tad atvykęs į Lietuvą paprašė jam jų išvirti taip, kaip anksčiau virdavo. Taip pat sakė, kad Lietuvos vaizdas mažai skyrėsi nuo tokio, kokį jam buvo pateikę jo tėvai.

Ar Tu galėtum išvykti iš Lietuvos ir įsikurti kokioje nors lietuvių bendruomenėje užsienyje? Nebūtų gailu palikt savo Vilniaus?

Savo Užpalių?

Anksčiau būčiau atsakiusi, kad negalėčiau, bet dabar manau kitaip. Man patinka keliauti.

Taip pat žinau, kad Lietuvos niekada nepaliksiu, nesvarbu, kur gyvenčiau. Čia liks ir mano Grašiai, ir mano Užpaliai, mano giminės, mano tarmė, miške visada augs pažįstami medžiai ir grybai. Šitai niekur nedings.

80

upė teka

Gal galėtum parekomenduoti keletą lietuvių autorių knygų užsienio lietuviams?

Pradėsiu ne nuo lietuvių, kaip prašai, bet nuo mūsų kaimynų, kadangi ką tik ją perskaičiau – Noros Ikstenos „Motinos pienas“, labai gražiai Lauros Laurušaitės išverstą į lietuvių kalbą. Bandantiems užčiuopti lietuvių literatūros esmę – Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“, Antano Škėmos „Baltą drobulę“, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“, Danutės Kalinauskaitės „Niekada nežinai“, Sigitos Gedos „Mamutų tėvynę“ ir Vytauto P. Bložės „Seną laužavietę“. O naujų knygų beieškantiems siūlau Mariaus Buroko neseniai pasirodžiusią poezijos knygą „Švaraus buvimo“, Daivos Čepauskaitės „Baisiai gražūs eilėraščiai“ ir Donaldo Kajoko „Poezija, o gal ne ji“. Nesuminėjau visų svarbių ir rekomenduotinų, neįmanoma. Taip pat neminėjau kokios nors specifinės, pasaulio lietuviams labiau tinkamos literatūros, kadangi tokios nėra, visa ji skaitytina.

„

Man patinka keliauti. Taip pat žinau, kad Lietuvos niekada nepaliksiu, nesvarbu, kur gyvenčiau.

“

B

I

B

L

I

O

T

E

K

Marius Burokas Švaraus buvimo

Daiva Čepauskaitė Baisiai gražūs eilėraščiai

Donaldas Kajokas Poezija, o gal ne ji

Nora Ikstena Motinos pienas

Danutė Kalinauskaitė Niekada nežinai

Antanas Škėma Balta drobulė

A

upė teka

81

A NONS A S SEEN

A NDR A K AVA LI AUSK A I T Ė

M

atant, kas vyksta socialiniuose tinkluose, išties darosi nejauku. Tobulo gyvenimo, tobulo aš kultas yra daugiau nei bauginantis. Nuotraukų ,,prieš ir po” bumas, paslaptys, kaip greitai numesti svorį, stulbinantys triukai, kaip efektyviai padailinti kūno formas (net jei tai neturi nieko bendra su sveikata) ir panašūs viešoje erdvėje pasirodantys patarimai ,,idealiam” gyvenimui iš karto iššauna vidinį saugiklį. ***

Tai ir pastūmėjo į viską žvilgtelėti giliau.

Kas už to slepiasi ir kur visa tai veda? Vos tik pradėjus kurti Seen tarsi savaime pradėjo plūsti

82

upė teka

tikros istorijos ir netyčia išgirsti moterų ar merginų pokalbiai. Seen yra monospektaklis apie kūno kultą, valgymo sutrikimus – persivalgymą, bulimiją, anoreksiją, ortoreksiją – ir nemeilę sau.

Šia tema prakalbti norėjau jau prieš trejetą metų, bet tuomet jaučiau, kad nesu tam pasiruošusi. O gal pabūgau pati savęs. Savos istorijos. Šiais metais užteko netyčia išgirsti dviejų merginų pokalbį, kad pasakyčiau: ,,Dabar yra TAS laikas.” ***

Užėjau į Kavos namus. Užsisakiau kavos.

Laukiu, kol ją padarys, ir staiga girdžiu:

– Nevalgysi?

upÄ— teka

83

84

upÄ— teka

– Ne.

– Nesuprantu, kaip tu taip sugebi. Aš tai niekaip neprisiversčiau.

– Tai geri geri vandenį ir ėst nebenori.

Tuomet tyla. Atmosfera akimirksniu pasikeičia. Kyla įtampa. Galiausiai mergina dar griežtesniu tonu prideda:

– Geriau jau būsiu anoreksikė, nei stora kiaulė.

Nemeluosiu, kaip reikiant suglumau.

Maniau, kad sapnuoju. Atsargiai atsisukau ir pamačiau, kad dialogas skambėjo labai jaunų merginų lūpomis. ***

Norint teatre kalbėti tokia tema reikėjo sugalvoti formą, kuri būtų įdomi ne tik mums, bet ir žiūrovui. Taip gimė idėja herojės Ūlos istoriją papasakoti pasitelkiant muziką, gyvą vokalą, judesį bei kinematografija. Norėjosi atsiriboti nuo visko, kas pačios jau yra kurta, todėl apibrėžti Seen žanrą sudėtinga. Nors iš kitos pusės žvelgiant, kaip tik paprasta: tai - storytelling’as. Vieno aktoriaus

išpažintis.

Ūla žiūrovus kviečia į savo vaizdo tinklaraščio YouTube kanale filmavimą. Šis spektaklis – atviras pasakojimas tema, kuri be galo svarbi ne tik esančiam scenoje, bet ir ją stebinčiam, klausiančiam. Tai parodė po spektaklių vykę pokalbiai, diskusijos, kuriose dalyvavo ne tik žiūrovai, bet ir psichologai, psichoterapeutai, mitybos specialistai. ***

Man lig šiol keista, kad užuot pasikalbėję apie pačius skaudžiausius ir intymiausius išgyvenimus su artimaisiais, žmonės visa tai pasakoja į kamerą, o vėliau dalinasi viešai. Istorijos išmainomos už sekėjų skaičių savo kanale ar socialinėje paskyroje. Tame tiek daug vienatvės...

Tik įsivaizduokite situaciją, kai vieninteliu draugu gali tapti vaizdo kamera. O kas įvyksta užgesus tai raudonai record lempelei?

Sėkmės istorijų sindromas mane tiesiog purto. Esu įsitikinusi, kad beveik už kiekvienos sėkmės istorijos slepiasi nemažai nesėkmių,

upė teka

85

klaidų ir nusivylimų, apie kuriuos tiesiog nutylima.

Dabar jau daugiau apie tai prakalbama. Be galo gera, kad atsiveria ir tie žmonės, kurie turi ką papasakoti, galintys paneigti mitą, kad jeigu būsi gražus, tau seksis kaip reikiant. Nebūtinai. Užtenka pasidomėti įžymių ir išties daug pasiekusių žmonių biografijomis. Jose pilna pavyzdžių, kiek daug žmogui reikia patirti, kad pasiektų tašką, pažymėtą didžiąja pergale.

Vos tik pradėjau kurti Seen, man iškart buvo pasakyta, jog tai nereikšminga tema ir ja derėtų nekalbėti. Tuo metu pykau, buvo skaudu.

Kaip gali manyti, kad tema nereikšminga, jei dėl jos pasaulyje beveik kas valandą miršta žmogus?

Kai po antros premjeros gavau žinią iš vienos merginos, kad po spektaklio ji pasiryžo kreiptis į medikus ir šiuo metu gydosi valgymo sutrikimų centre, atsidusau – veikia. Jeigu nors vienam žmogui meno kūrinys suteikia galimybę suklusti, tai yra daugiau nei daug. Darkart patvirtinama tiesa – nereikšmingų temų nėra. Kiekvienas pasirenkame, kuria tema kalbėti ir kalbėtis.

86

upė teka

***

Scenoje aš dešimt metų, bet pirmą kartą pastačiusi spektaklį jaučiu tiek prasmės. Tiek kaip žmogus, tiek kaip kūrėja. Kai žiūrovas pats ateina apglėbti, pasakyti kelis žodžius, išsiverkti, papasakoti savo istoriją ar tiesiog paspausti ranką, supranti, kad išsipildė tai, apie ką net pasvajoti nedrįsai. Labai norisi tikėti, kad tai tik pradžia.

Seen yra pirmoji triptiko dalis. Daviau sau ir teatrui žodį, kad kasmet, trejus metus iš eilės, sukursiu po spektaklį paaugliams. Antroji dalis apie abortus ir ankstyvą nėštumą pasirodys pavasarį.

Trečioji dalis pasakos apie neišmylėtus vaikus. Po pirmųjų spektaklių vyks pokalbiai, diskusijos kartu su psichologais ir paauglėmis. Ruošiamasi išleisti Seen romanas, kuriame išgirsime visą Ūlos istoriją, kuri nesutilpo į spektaklį. Romas remsis ir tikromis merginų istorijomis.

Spektaklis Seen keliauja po Lietuvą. Bet kuri mokykla, bet kuris miestas, bet kuri bendruomenė gali kreiptis į Alytaus miesto teatrą kviesdami atvykti.

Andra Kavaliauskaitė

upė teka archyvo 87 Nuotraukos iš asmeninio

UPETEKA.COM

Čia gali būti tavo reklama. upeteka.zurnalas@gmail.com

88

upė teka

Šį k artą tiek.

Iki greito!

WWW.UPETEKA.COM