Redakcijos žodis ž ur n a l a s
Kiekviena upė teka į vandenyną
Ž Rimantė Balsiūnaitė Vykdančioji redaktorė Mantas Galvičius Kūrybos vadovas Justė Žilionytė Kalbos redaktorė
urnalas upė teka skirtas Australijos bei viso pasaulio lietuvių bendruomenėms tarsi upėms, tekančioms iš vienos ištakos ir susitinkančioms plačiame pasaulio vandenyne. Pagrindinės mūsų vertybės yra smalsumas, pažinimas ir bendrystė. Mūsų tikslas – mažinti kultūrinę atskirtį tarp Lietuvoje, Australijoje ir visame pasaulyje gyvenančių lietuvių. Idėja pradėti žurnalą gimė ten, kur gimsta daugybė gerų idėjų – virtuvėje, Australijos lietuvių rate. Tą vakarą kalbėjomės apie vienatvę atvykus į nepažįstamą šalį, reakcijas vietiniams išgirdus lietuvišką vardą ir pavardę, Lietuvoje gyvenančių lietuvių nuomones apie užsienio lietuvius bei diasporos norą būti arčiau augančios Lietuvos. Klausėme, kas yra lietuvis, kas tai nustato? Kalbėjome apie gimtąją kalbą bei jos reikšmę, apie kraštus, iš kurių galime pasisemti daugybę žinių. Apie meną, kaip tautiškumo išraišką, apie bendrumą, galiausiai apie panašumus ir skirtumus. ,,Virtuvės pokalbio” idėjos pašnekovų lūpomis gražiai atsiskleidžia žurnalo tekstuose. Savotiškai papildytos, tarsi pamaitintos požeminių vandenų, mūsų visų mintys susisiekia ir darniai teka pagrindinės upės vaga. Link vandenyno. Link bendrystės.
Prenumeruok www.upeteka.com Susisiek dėl reklamos upeteka.zurnalas@gmail.com Sek mus
Visos teisės yra saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti tik gavus „Upė teka“ redakcijos sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.
2
upė teka
Pirmajame žurnalo numeryje skaitykite apie Jurgio Didžiulio inicijuotą projektą To Be LT bei nesibaigiančias globalios lietuvybės paieškas. Keliautojas, tinklaraščio Pasaulio Piemuo autorius Tomas Baranauskas dalinasi įspūdžiais iš Birmos, o ilgesingą laišką iš Lietuvos žurnalo skaitytojams siunčia Gintarė Rugpjūtis. Du lietuvių kilmės menininkai, gyvenantys ir kuriantys Australijoje – iliustratorė Luka Va ir fototapytojas Mindaugas Simankevičius – iš visiškai skirtingų perspektyvų pasakoja apie kūrybą bei leidžia pasigėrėti savo darbais. Naudingų patarimų ras ir skaitytojai, planuojantys stovyklauti Australijoje, ir net smaližiai, ieškantys naujų skonių. Kviečiame skaityti! Žurnalo upė teka redakcija
04
10
LIETUVA KAIP GLOBALI BENDRUOMENĖ Pokalbis su Jurgiu Didžiuliu ir To Be LT
LUKA VA Koalos ant dviračio
17
24
KRYPTIS – BIRMA Pasaulio Piemuo
LAIŠKAS IŠ LIETUVOS Gintarė Rugpjūtis
26
30
GALERIJA Fototapytojas Mindaugas Simankevičius
KĄ VEIKTI?
upė teka
3
LIETUVA KAIP GLOBALI BENDRUOMENĖ POKALBIS SU JURGIU DIDŽIULIU IR TO BE LT Jurgį Didžiulį kalbino Rimantė Balsiūnaitė
K
aip galime apibrėžti lietuvį ir lietuvybę globalaus pasaulio kontekste? Iškeliu sau šį klausimą prieš pradėdama pokalbį su lietuviu ir kolumbiečiu Jurgiu Didžiuliu. Nusakyti Jurgio veiklą nėra lengva, tačiau lietuvių auditorijai jis geriausiai žinomas kaip muzikantas ir visuomenės veikėjas. Jurgio iniciatyva buvo sukurtas projektas To Be LT. Tai siekis suburti globalią lietuvių bendruomenę priimant ir pripažįstant, jog esame skirtingi. Projekto organizatoriai viešėjo Filadelfijos, Čikagos, Bostono, Naujojo Džersio, Baltimorės bei JAV Vakarų pakrantės lietuvių bendruomenėse siekdami sužinoti, kaip čia gyvenantys lietuviai būdami toli nuo tėvynės suvokia lietuvybę. Papasakokite apie projekto pradžią, kokia ji buvo? To Be LT prasidėjo ganėtinai atsitiktinai. Visą gyvenimą labai netradiciškai ir nestandartiškai žiūrėjau į savo santykį su Lietuva. Nuo vaikystės mano tėvai ir diedukai sakė, kad esu lietuvis ir turiu mylėti Lietuvą, mokytis lietuvių kalbos ir taip toliau. Kolumbijoje buvau laikomas lietuviu, o, kai
4 upė teka
atvažiavau į Lietuvą, man sakė: „Tu esi kolumbietis, užsienietis.“ Nei jaunystėje buvau savas bičas, nei grįžęs į Lietuvą. Formavosi labai dviprasmiškas ryšys. Visai neseniai Užsienio reikalų ministerija manęs paklausė, kaip pastiprinti užsienio lietuvių bendruomenes, kad XXI amžiuje jos vėl atrastų savo vietą globalaus pasaulio kontekste. Jaučiau, kad žinau, apie ką eina kalba, nes pats esu užsienio lietuvis. Pradėjau tyrinėti ir pamačiau, kad bendruomenės turi didelį potencialą, nes daug išvykusių iš Lietuvos žmonių nori palaikyti ryšį. Kaip bebūtų, išvykusieji jaučia tam tikrą atotrūkį nuo vietos lietuvių. Tarkime, tokie žmonės kaip mano seneliai, laikomi antros bangos emigrantais (lietuviai, į JAV emigravę po Antrojo pasaulinio karo – red. past.), visada jautė atskirtį – jie ir mes, o ne mes visi kartu. Neseniai buvau Amerikoje, pajutau, kad ir trečiabangiai (lietuviai, į JAV emigravę po nepriklausomybės atkūrimo – red. past.) jaučia tą patį. Dažnai jie susilaukia replikų: „Tai kodėl jūs išvažiavot, išduosit tėvynę.“ O kai grįžta, yra klausiami:
„Tai ką, neišėjo prasimušt užsienyje?“ Galima daryti išvadą, kad visada visur jaučiama tam tikra antipatija tarp išvykusių ir likusių. Supratau, kad jeigu norime išspręsti dabartinės Lietuvos demografinę mįslę, reikia pradėti mąstyti apie lietuvius ne kaip apie šalį, o kaip apie globalią bendruomenę. Štai mes esame ne dviejų su puse milijono gyventojų nykstanti valstybė, o jau kokių penkių, šešių, septynių milijonų globali bendruomenė. Tada suprasime, kad tai yra didžiulė galimybė, o vienintelis būdas ja pasinaudoti yra raginti lietuvaičius labiau palaikyti
“
Mes esame ne dviejų su puse milijonų nykstanti šalis, o jau kokių penkių, šešių, septynių milijonų globali bendruomenė.
“
vieniems kitus. Sugebėti susitapatinti su tais, kurie yra išvykę, ir tais, kurie gyvena čia, bandyti sukurti jausmą, kad nesvarbu, kur bebūtum, nesvarbu, kad palieki šalį, Lietuvą visada nešiojiesi savo širdy. Kad būtų daugiau empatijos, daugiau supratingumo, labai svarbu jausti vienybę. Ar toleranciją galima vadinti pagrindiniu To Be LT tikslu? Tolerancija yra netinkamas žodis. Toleruoti reiškia pakęsti. Savo projektu mes daugiau kalbame apie supratingumą, tai yra arčiau meilės sąvokos. Štai koks jis fainas, jis truputį kitoks, bet aš jį pripažįstų ir myliu. Žmonės pradės sakyti: „Va, lietuvis yra ne tik aukštaitis ar dzūkas, žydas, armėnas, rusas, bet žiūrėk, gali būti ir iš Čikagos, ir iš Australijos.“ Reikia pripažinti, kad lietuvybė gali keliauti po pasaulį, ji gali būti daloma, o ne tik saugoma.
upė teka
5
Kaip, Jūsų nuomone, lietuvišką identitetą?
galima
apibrėžti
Aš lengviau galiu apibrėžti, kas yra lietuvis, o identitetą apibrėžti yra labai sudėtinga. Mes padarėme išvadą, kad lietuvis visų pirma yra tas, kuris laiko save tokiu. Įvardijus save lietuviu reikia veikti ką nors lietuviško. Vėliau supratome, kad lietuvis yra ir tas, kuris saugo bei dalina lietuvybę. Tai taip pat yra svarbus bruožas. Žinoma, lietuvis yra ir tas, kuris palaiko kitus lietuvius, žinai, sako: „Davai, tamsta, aš tau padėsiu, nes tu esi savas bičas.“ Atpažinti lietuvį pagal jo veikimo būdą yra lengviau nei atpažinti lietuvybę, nes kai kalbame apie sąvoką, viskas tampa labai abstraktu. Tarkime, lietuvybės kertiniai akmenys yra kalba, istorija, kultūrinis paveldas. Bet taip pat yra žmonių, kurie laiko save lietuviais, nors nekalba lietuviškai ir net nelabai daug žino apie Lietuvą. Kyla klausimas, ar jie tikri lietuviai ar ne? Kas turi moralinę galią arba teisę nuspręsti, kas yra tikras lietuvis, o kas – ne, kuris yra didesnis lietuvis, o kuris – mažesnis? Aš manau, kad kiekvienas save gerbiantis lietuvis turi teisę analizuoti savo šaknis, interpretuoti lietuvybę ir tai, ką yra gavęs iš tėvų, senelių, protėvių. Taip pat jis turi įsipareigoti filtruoti tai, ką norėtų išsaugoti savo vaikams. Užsiminėte apie kalbos svarbą, ar galite pakomentuoti plačiau? Mano manymu, kalba yra tai, ką reikia saugoti, bet ne per prievartą, o pozityviai skatinant. Štai pora gerų pavyzdžių, kaip kalba gali veikti. Tarkime, gali būti lietuviu ir nekalbėti lietuvių kalba – okay, bet jei, visgi, kalbi lietuviškai, esi geresnis lietuvis ar ne? Dažnai atsitinka taip, kad užsienio lietuvių kalba yra prasta arba, na, galėtų būti geresnė. Tačiau gimtakalbių bendruomenė juos engia, sako: „Tu prastai kalbi lietuviškai, geriau užsičiaupk.“ Šitaip netenkama motyvacijos toliau mokytis. Kai kurie
“
Reikia pripažinti, kad lietuvybė gali keliauti po pasaulį, ji gali būti daloma, o ne tik saugoma.
“ 6
upė teka
žmonės yra stumiami į nuošalę. Pavyzdžiui, mano tėvas su manimi ir šeima lyg ir kalba lietuviškai, bet šalia kitų vietinių lietuvių mieliau renkasi kalbėti angliškai, nes bijo nusišnekėti. Tai akivaizdžiai parodo, kad mes kartais nesame supratingi tiems, kurie stengiasi. Reikia šį dalyką keisti. Kalbą svarbu saugoti, raginti ją puosėlėti, tačiau tai neturėtų palikti sunkiau kalbančiųjų nuošalėje. Australijoje dažnai susiduriu su jaunų lietuvių požiūriu, kad lietuvių kultūros nebereikia puoselėti, nes Lietuva nebėra okupuota. Tai sukuria didžiulę atskirtį tarp užsienio lietuvių ir vietinių. Kaip, Jūsų manymu, reikėtų mažinti šią atskirtį? Mes turime keisti tam tikrą lietuvybės paradigmą. Anksčiau buvo reikia. Reikia saugoti, reikia mokytis, reikia kovoti prieš sovietų okupaciją, reikia stengtis, reikia išsaugoti mūsų kultūrinį paveldą. Aš augau su tokia prievole. Nepasakyčiau, kad buvo sunku, tačiau tai labai savotiškai nuspalvino mano santykį su Lietuva. Dabar nebėra būtinybės šiuos dalykus saugoti. Aš manau, kad atsakymas paprastas – noriu. Noriu dėl to, kad patinka, dėl to, kad faina – apsivelki kokį nors džemperį su tautiniais raštais ir jautiesi madingas. Valgai maistą ne dėl to, kad reikia, bet dėl to, kad skanu. Išeina, kad mes lietuvybę turime padaryti sexy, patrauklią. Vėl kyla klausimas, ar ją saugoti, išlaikyti tyrą, nepaliestą svetimų, ar modifikuoti, kad būtų patraukli, kad vaikai norėtų ja dalintis? Mano atsakymas į tai, kaip pereiti nuo sovietinio mentaliteto į globalų mąstymo lauką, yra būtent ieškoti būdų, kaip galima lietuvybe dalintis, mėgautis ja. Kai neseniai buvome Amerikoje, susipažinome su vaikais, kurie, kad ir kaip būtų keista, sakė: „Būti lietuviais yra faina – tarsi priklausyti kokiai nors genčiai. Tai išskiria iš amerikiečių, daro mus autentiškus.“ Rinkodaros specialistai, formuojantys prekės ženklo identitetą, sako, kad žmonės turi burtis į tribes (liet. gentis). Tai reiškia, kad apsiavęs adidasus priklausai Adidas tribe. Jei nešioji The North Face, tada esi The North Face tribe dalis. Svarbu, kad lietuvybė nebūtų koks nors netikras prekės ženklas, kurį net gėda nešioti, bet kai kas išskirtinio – ne visiems duota ir ne visi gali. Lietuvybę turime paversti ypatingu klubu, kurio nariais norėtų tapti visi. Rinkodaros žargonu tai vadintųsi push marketing vs pull marketing. Pavyzdžiui, reikėtų lietuvių
bendruomenės renginius organizuoti taip, kad į juos žmonės rinktųsi savo pačių valia. Čia turėtų būti taip faina, kad net kiemo draugai lauktų, kada darysime kitą tūsą. Visi užsieniečiai klausinėtų, kada vėl bus toks balius. Svarbu atsikratyti push, tai yra priverstinio veiksmo, paversti jį priešinga – savanoriška, malonumą teikiančia – jėga. Keliavote po Ameriką. Su kokiais žmonėmis susidūrėte? Yra visokių žmonių. Štai trečios, ketvirtos kartos žmonės neatranda ryšio su lietuvybe. Grįžę į Lietuvą, jie laikomi netikrais lietuviais ir todėl nežino, kaip harmoningai gyventi su savo tapatybe užsienyje. Tai yra didžiausia problema. Senukai yra nebeįdomūs. Žinai, senukai kaip senukai – jie turi savo vaizduotę, bet kas nori būti panašus į savo dieduką? Jie mums nediktuoja, kas yra cool. Atsiranda tam tikra įtampa. Netrūksta žmonių, kurie laiko save šiokiais tokiais lietuviais, bet yra nustumti į periferiją, į nuošalę. Jie lyg ir galėtų vaikščioti į bendruomenės renginius, bet
nenori. Gal ir norėtų rasti kokią priimtiną lietuvybės versiją, bet tai labai sunku. Aš manau, kad yra motyvuotų žmonių, tačiau reikia išmokti paskatinti juos tapti bendruomenių nariais. Įdomu tai, kad
“
Esu įsitikinęs, kad tautiškumas nėra valstybės turtas – tai yra žmonių, tautos turtas.
“
trečiabangiai susiduria su tais pačiais sunkumais. Yra žmonių, kurie iš Lietuvos išvykę dešimt, penkiolika metų vis svarsto, kaip auginti, mokyti, auklėti savo vaikus, kol galiausiai atsitoki, kad jų augintiniai jau nebekalba lietuviškai. Išeina taip, kad tie, kurie anksčiau atsainiai žiūrėjo į pirmabangių, antrabangių problemas, dabar patys su jomis susiduria. Tarkime,
upė teka 7
Destinasi seseorang bukanlah sebuah tempat, melainkan cara baru untuk melihat sesuatu.
8 upÄ— teka
nors pasiūlys. Dabar vienas pagrindinių tautiškumo simbolių yra krepšinis, rinktinė. Na, o ką ji turi bendro su valstybe? Nieko. Tai sportininkai nuveikė labai gerą darbą. Jokios ministerijos neįsakė – jie patys savo darbu, veikla užkrėtė kitus. Norime parodyti žmonėms, jog aktyviai veikiant galima padaryti tą patį ir visai nebūtina laukti, kad valstybė finansuotų ar parodytų kelią.
“
jaunimas važiuoja į Londoną, Daniją, Norvegiją, matai, kad jiems nerūpi tai, kas rūpėjo žmonėms, atvykusiems prieš penkiolika, dvidešimt metų. Jie gyvena visai kitokia realybe ir dėl to bendruomenės skaldosi į jaunesnius bei senesnius žmones. Man tai nekelia nuostabos, nes negali tikėtis, kad visiems patiks ir rūpės tas pats – tai yra natūralu. Kaip lietuvių bendruomenes pasaulyje reikėtų paskatinti veikti?
Mes manome, kad turime imtis iniciatyvos patys, nelaukti kol kitas, pavyzdžiui, valstybė, ką nors pasiūlys.
“
visame
Reikia pripažinti, kad mes turime kažką vienijančio, bet kartu esame skirtingi. Kažkam gali patikti tautiniai šokiai, kažkam – knygnešiai, politinė istorija. Negali tie patys dalykai patikti visiems. Reikia pripažinti, kad esame skirtingi.
Sekite naujienas apie To Be LT keliones po lietuvių bendruomenes pasaulyje feisbuko paskyroje To Be LT Nuotraukos iš To Be LT archyvo
To Be LT mintis yra skatinti, kad veikla būtų mažiau centralizuota. Bendruomenė gali susitikti vieną kitą kartą per metus, bet bandyti organizuoti renginius, kai visų interesai ir pomėgiai yra skirtingi, sudėtinga. Mes siūlome atvažiuoti, apsilankyti pas jus, kad sužinotume, ką kiekvienam reiškia būti lietuviu. Raginame pripažinti, kad kiekvienas žmogus yra tam tikra lietuviškumo interpretacija, lietuvybės ambasadorius. Tik tada galima bandyti kurti XXI amžiaus networkingo tipo bendruomenę. Labai svarbu, kad žmonės patys įsitrauktų. Pas mus įprasta girdėti, kad valstybė padės, kažką už mus padarys. Aš asmeniškai tuo nebetikiu. Esu įsitikinęs, kad tautiškumas nėra valstybės turtas, tai yra žmonių, tautos turtas. Turime imtis iniciatyvos patys, nelaukti, kol kitas, pavyzdžiui, valstybė, ką
upė teka 9
LUKA VA
Ko a lo s ant d vi rač i o
10
upė teka
filmų, senųjų knygučių vaikams įtaką.“ Iliustratorė teigia, kad jos kūrybos stilių sunku apibrėžti, todėl dažnai jos darbai yra vertinami skirtingų kultūrų kontekste: „Kai keliauji, pamatai, koks įvairus pasaulis, kaip skiriasi iš pažiūros panašių objektų stilistika.“
Menininkės darbo erdvė
Š
okantys orangutangai, koalos ir sužmogėję tinginiai žaismingai pozuoja Lukos Va iliustracijose. Jau kelerius metus menininkės darbai traukia pirkėjus Australijoje, o belaukdami naujo šeimininko puikuojasi pačios Lukos namuose. Menininkės namai ne tik poilsio ir saugumo oazė, bet ir darbo vieta, kurioje įgyvendinami įdomiausi sumanymai. Čia ir susitinkame.
“
Juokingiausia, kai pradedi ieškoti kažkokios gilios prasmės, o ten tik koala ant dviračio.
“
Prieš beveik dešimt metų Luka į Australiją atvyko, kaip teigia ji pati, ieškoti nuotykių: „Gyventi Lietuvoje buvo visai smagu, su draugu Laurynu turėjome neblogus darbus, tačiau norėjome šiek tiek pakeisti aplinką, taip ir atsiradome Australijoje.“ Iš pradžių pora įsikūrė Adelaidėje. Pirmuosius mėnesius čia Luka vadina pažintimi su šalimi, kalba ir kultūra. Vėliau mūsų pašnekovės laukė kelionė į Melburną, kur ji įkūrė įmonę
Surfing Sloth. Taip prasidėjo naujas Lukos, kaip iliustratorės, kelias. „Pradžioje buvo nelengva, nes australai mėgsta tuos, kuriuos žino“, – teigia menininkė. Įsitvirtinti grafikos dizaino ir iliustracijų rinkoje jai pagelbėjo išskirtinis ir nematytas stilius: „Turgeliuose, kuriuose dalyvaudavau, mano darbai buvo nematyti, atrodė orginalūs. Bet ne per daug, kad neišgąsdintų.“ Vietiniai grafikai Lukos darbus išskiria kaip europietiškus, o ji pati mano, kad kūrinių idėjos atkeliauja iš vaikystės prisiminimų ir pasąmonėje besislepiančių minčių: „Man atrodo, kad mano kūryboje galima jausti Rytų Europos animacinių
Paklausta, kas labiausiai įkvepia, iliustratorė neužtikrintai nusišypso: „Nėra vieno labiausiai įkvepiančio dalyko.” Po kiek laiko vis dėlto priduria: „Įkvėpimas dažnai ateina iš gamtos ir miesto gyvenimo.” Lukos kūryboje šios dvi priešingybės žaismingai susilieja ir suteikia iliustracijoms švelnaus komiškumo. Menininkės personažai dažniausiai yra gyvūnai, įkūnijantys komiškas savybes. Štai vienoje iliustracijoje stilingai apsirengusios kiškės, pozuojančios miesto fone, kitoje – tinginys ant dviračio: „Netiesa, kad gyvūnai gamtoje labiau užsiimtų vienu dalyku arba kitu, bet vis tiek egzistuoja stereotipai, standartai. Pavyzdžiui, tinginys. Manoma, kad jis yra tingus ir lėtas, o jei jam duotum dviratį? Iškart atsiranda šiokia tokia intriga. Jei tinginys guli ant sofos, viskas tampa labai nuspėjama.“ Luka priduria, jog savo darbuose siekia kurti istorijas, kurios pašieptų stereotipus. Autorė juokais įspėja, kad į jos kūrybą negalima žiūrėti per daug rimtai. „Juokingiausia, kai pradedi ieškoti kažkokios gilios prasmės, o ten tik koala ant dviračio”, – juokiasi iliustratorė. Menininkė džiaugiasi, kad šiuo metu Australijoje sekasi puikiai, tačiau smalsu pamatyti, kaip keičiasi Lietuva, gimtasis Vilnius, į kurį visada smagu sugrįžti. Paklausta apie ateities planus Luka šypsodamasi atsako: „Kūryba.“
Luką kalbino Rimantė Balsiūnaitė Nuotrakos Manto Galvičiaus Daugiau informacijos apie Lukos darbus rasite čia: SURFINGSLOTH.COM.AU LUK.LT
upė teka
11
SURFINGSLOTH.COM.AU LUK.LT
12 upė teka
SURFINGSLOTH.COM.AU LUK.LT
upė teka
13
SURFINGSLOTH.COM.AU LUK.LT
14
upė teka
SURFINGSLOTH.COM.AU LUK.LT
upė teka
15
KRYPTIS – BIRMA Pasaulio Piemuo
Besišypsantys veidai, ištepti gelsva pasta, pagaminta iš tanakos medžio žievės, šurmuliuojančios gatvės, auksinės pagodos ir virš jų skraidantys oro balionai yra kasdienis Birmos vaizdinys. Ši Pietryčių Azijos šalis, dar žinoma kaip Mianmaras, pasižymi didžiule etnine įvairove, stipriu religingumu bei gausybe kultūrinių monumentų. Apie birmiečius, jų šalies istoriją ir kultūrą kalbame su keliautoju Tomu Baranausku, sėkmingai vedančiu nuotykių dienoraštį feisbuko puslapyje Pasaulio Piemuo.
K
ai keliauji, viskas pradeda atrodyti visai kitaip“, – pradeda Tomas, Birmoje lankęsis tris kartus. Pirmą kartą šioje šalyje jis pabuvojo 2011 metais, po didžiųjų politinių perversmų, vėliau čia sugrįžo dar du kartus. Mūsų pašnekovas turėjo galimybę stebėti lėtus, tačiau optimistiškus Birmos pokyčius. Birmos istorija prasideda nuo bamarų tautos, kilusios iš Tibeto, įsitvirtinimo Ajejarvadžio upės slėnyje. Krašto istorijoje gausu europiečių kolonizacijos pėdsakų. Dar 1824-aisiais tarp birmiečių ir britų prasidėję karai baigėsi tik po šešių dešimtmečių, 1885 metais. Taip Birma tapo Didžiosios Britanijos kolonija ir neišsivadavo iki pat 1948 metų. Britų valdymo metais šalis buvo paversta Indijos provincija. „Po trijų anglų ir birmiečių karų daugybė valstybės tarnybos postų atiteko indams, kurie buvo paklusnesni ir kolonizatoriams galėjo užtikrinti ramybę. Tačiau 1948 metais, kai šalis atgavo nepriklausomybę, birmiečiai indus, galima sakyti, išvijo iš savo teritorijos“, – žiniomis dalijasi Tomas. Nepriklausomybės
atgavimas
birmiečiams
negarantavo taikos ir ramybės. Priešingai – šalyje prasidėjo didelis chaosas, etniniai karai, privedę Birmą prie karinės chuntos diktatūros, formaliai pasibaigusios tik prieš keletą metų. Šiuo metu šalis išgyvena politines reformas – teoriškai šalyje vyrauja demokratija, tačiau ilgą laiką dominavusi diktatūra vis dar dominuoja, jaučiami ir pilietiniai neramumai. „Pirmą kartą į Birmą atvykau 2011 metų pabaigoje, kai daug kam ji atrodė kaip neaiški, potencialiai pavojinga šalis. Tuo metu joje dar galiojo nemažai Vakarų valstybių sankcijų, o karinės chuntos įtaka vis dar buvo stipri. Tačiau kitais metais įvykę pirmieji demokratiniai rinkimai šalies kursą pakreipė kita – vakarų – kryptimi. Šešerius metus vykstantys pokyčiai akivaizdūs: atsirado internetas, bankomatai, daugiau turistų. Tačiau neabejoju, kad prireiks daug laiko, kol Birma iki galo atsikratys karinės chuntos palikimo. Juolab kad dar ir dabar šalies jėgos struktūros – kariuomenė ir policija – yra pavaldžios ministerijoms, tebevaldomoms karinės chuntos šulų“, – pasakoja keliautojas. Mianmaras ar Birma? „Man šios šalies pavadinimas yra Birma, bet kaip ją vadinti, yra kiekvieno pasirinkimas“, – sako Tomas.
upė teka
17
18
19
Įvairiuose šaltiniuose valstybė vadinama dvejopai – Mianmaru arba Birma. Pavadinimo pasirinkimas yra komplikuotas ir glaudžiai susijęs su krašto istorija. Paprastai tariant, pavadinimas Birma nurodo į vieną didžiausių šalies etninių grupių – birmiečius. Šis pavadinimas buvo remiamas demokratijos pasekėjų ir dabartinės šalies lyderės Aung San Suu Kyi rėmėjų. Tik 1989 metais karinės chuntos įsaku Birma buvo pervadinta Mianmaru. Pastarojo vardo iki šiol nepripažįsta tokios šalys kaip JAV ar Didžioji Britanija. Visgi, šiomis dienomis sutinkami ir vis dar vartojami abu pavadinimai. Daugiakultūrė tauta Daugiakultūrė ir daugiakalbė Birmos visuomenė susideda iš 135 oficialiai valdžios pripažįstamų etninių grupių. Didžiausia iš jų yra birmiečiai (bamarai), tačiau keliaudami po šalį tikrai išgirsite ir daug egzotiškiau skambančių etninių grupių pavadinimų: činų, šanų, karenų, kačinų, monų ir kitų. Didžioji dalis skirtingų kultūrų atstovų gyvena taikiai, tačiau pasaulio dėmesį pastaraisiais metais ypač prikaustė Birmoje jau ne vienerius metus tebesitęsianti rohinjų – etninių Birmos musulmonų –
20
upė teka
krizė. Vakarinėje šalies Rachinų valstijoje gyvenančiai musulmonų mažumai priklauso apie milijoną gyventojų. Priešprieša tarp jų ir budistinės Birmos daugumos įsivyravo dar kolonijiniu laikotarpiu, o dabar virto tikra humanitarine krize. Baimindamiesi dėl savo gyvybių, iš Rachino valstijos į Bangladešą buvo priversti bėgti šimtai tūkstančių rohinjų. „Formaliai žiūrint, tai yra žmonės be teisių, be tautybės, be nieko, o Birmos vakarinėje dalyje vis dar vyksta šios etninės grupės genocidas. Labai tikiuosi, kad su tarptautinės bendruomenės pagalba ši absurdiška ir tragiška situacija bus išspręsta, juolab kad dauguma kitų etninių grupių tarpusavyje sutaria ir turistams keliauti po šalį yra saugu“, – sako Tomas.
“
Daugiakultūrė ir daugiakalbė Birmos visuomenė susideda iš 135 oficialiai valdžios pripažįstamų etninių grupių.
“
upÄ— teka
21
Svaiginantys riešutai, vyriški sijonai ir kitos keistenybės Nors demokratijos, kapitalizmo bei vakarietiškos kultūros stiprėjimas šalyje yra akivaizdus, Birmos vaizdai dar vis stebina. „Atvykus į šalį vis dar jaučiasi tai, kad ji buvo ilgai izoliuota nuo pasaulio ir todėl išlaikė autentiškumą. Vos nusileidus oro uoste galima išvysti vietinius gyventojus, išsimarginusius veidus geltona pasta – tanaka. Išvydęs tokį reginį iš karto supranti, kad čia kitas pasaulis. Bet kad ir kaip to nenorėčiau, manau, kad vakarietiškos kultūros įtaka yra neišvengiama ir ateityje tokių unikalių vaizdų matysime vis mažiau“, – mintimis dalijasi Tomas. Jis mini ir kelias kitas vakariečių žvilgsnius traukiančias ,,keistenybes“. Turistai stebisi žemę siekiančiais vyrų „sijonais“, vietinių vadinamais londži, įmantriomis jaunuolių šukuosenomis. Europiečius taip pat stulbina, kaip išradingai vietiniai gyventojai naudojasi žirklėmis – jos tinka ir audiniams atkirpti, ir darinėti žuviai, ir apdoroti vištienai ar net atpjauti desertui.
22
upė teka
Birmoje populiaru kramtyti į betelio lapus suvyniotus arekos riešutus, turinčius svaiginančių medžiagų. Pakramčius tokios „gumos“ ne tik patamsėja dantys bet ir išsiskiria daug raudonų seilių, kurios, aišku, išspjaunamos čia pat ant šaligatvių, kur palieka ryškiai raudonas žymes. Auksinės pagodos, Inlės ežeras ir Mrauk U „Auksinės pagodos,“ – nedvejodamas atsako Tomas, paklaustas apie išskirtinius šalies objektus. Viena tokių yra Švedagono (angl. Shwedagon) pagoda, vienas įspūdingiausių religinių statinių pasaulyje. Birmos budistams tai yra švenčiausia šalies vieta, kurią jie tikisi aplankyti bent kartą gyvenime. Ji padengta tonomis aukso, išpuošta tūkstančiais deimantų bei kitų brangakmenių, čia taip pat saugomos Budos relikvijos. Kita ypač populiari ir turistų gausiai lankoma vieta yra Bagano šventyklos (angl. Bagan Temples), kurių palyginti nedideliame plote iki šių dienų išlikę daugiau nei du tūkstančiai.
“
Atvykus į šalį vis dar jaučiasi tai, kad ji buvo ilgai izoliuota nuo pasaulio ir todėl išlaikė autentiškumą.
“
Tomas taip pat siūlo aplankyti daugiau nei 22 kilometrų ilgio ir 11 kilometrų pločio Inlės ežerą (angl. Inle Lake), kuriame savo valtis viena koja irkluoja Intha genties žvejai, bei Auksinę uolą (angl. Golden Rock). Tai prie pat uolos krašto ant didžiulio riedulio pastatyta įspūdinga pagoda, kuri anot legendos, laikosi ant Budos plauko ir tik todėl nenukrenta žemyn. Taip pat Tomo rekomendacijų sąraše yra ir bunkerius primenančios šventyklos Mrauk U (liet. beždžionės kiaušinis) mieste, kurio apylinkėse gyvena nedidelė etninė grupė, vis dar išlaikiusi tradiciją tatuiruoti veidus voratinklio raštais.
Birma – tik viena iš Tomo mėgstamų kelionių krypčių. Daugiau keliautojo nuotykių galite rasti feisbuko puslapyje Pasaulio Piemuo Tomą Baranauską kalbino Rimantė Balsiūnaitė
upė teka
23
LAIŠKAS IŠ LIETUVOS Gin tarė R ug p j ūti s
K
eliavau daug. Daug kartų nepažinojau medžių, pasistiebusių virš mano galvos. Ir paukščių juose. Nepažinojau tų, šalia kurių sėdėjau. Ir jų skubėjimo. Ir didelių gatvių, kuriose pasiklydau. Ir iki šiol nepažįstu žodžių, kuriais jie sako „labas“ ir „pasiilgau“. Užtat pažįstu Lietuvą. Savo širdyje. Ir visur ją nešuosi. Visur su savim skraidinu. Visur jos ieškau. Ir ji visada manimi kalba. Kiekvienu žvilgsniu, kuriuo žiūriu į dar nepažįstamą žmogų. Kiekvienu keistu akcentu ištartu „excuse me“. Kiekvienu pravirkimu. Visai netyčia. Ir visai ne vietoj. Kartais vien išgirdus lietuvišką žodį. Kiekvienu nutilimu išvydus krioklį. Ar įkopus į aukštą kalną. Virš debesų. Ir apsidairius. Tokių kalnų aš nemačiau. Tokie manyje neauga. Ir tokių paukščių aš negirdėjau. Tokie manyje tyli. Nes manyje tik rugiagėlių laukas, užmigęs žiogo giesmėje. Ir pušynas, ošiantis jūra. Manyje tik močiutės varškėčių kvapas. Ir kraujagyslėmis tekančios upės. Ar jose užmigę ežerai. O prie jų pirmą kart apsikabinę žmonės. Manyje tik tikras nesuvaidinto lietuvio veidas. Kartais nuliūdęs ir lyjantis, kartais pats savyje iš džiaugsmo kaži ko nebetelpantis. Manyje tik snaigė, glosčiusi blakstienas Šv. Velykų rytą, kai kiti klausė: „Ko čia džiaugiesi, juk pavasaris.“ Atsakiau: ,,Juk ir vėl per Kalėdas nesnigo.“ Manyje tik beržas, užaugęs Širvio eileraščiais. Manyje tik. Šaknimis manyje įaugusi tik Lietuva. Kaip ir kiekviename, kuris kai pirmą kartą įkvėpė, įkvėpė jos. Kaip ir kiekviename, kuris kai pirmą kartą užmigo, tai su lietuviška giesme. Kaip ir kiekviename, kuris iki šiol neranda žodžio pakeisti lietuvišką „myliu”. Keliavau daug. Ir man atrodo, kad visus kartus pažinau pro šalį einantį lietuvį. Nes kaip tau paslėpti tai, kuo užaugai? Kaip ištrinti iš akių tą amžiną rudenį? Kaip tau paslėpti Lietuvą, kaip pabėgti nuo jos nepabėgant nuo savęs? Todėl sakau „labas“ iš Lietuvos iš tikrųjų sakydama „labas“ iš mano ir tavo širdies. Todėl kiekvieną kartą nepažįstamoj šaly sutiktam lietuviui šaukiau: ,,Laba diena!” Niekada nepamiršiu tų akių. Lyg grįžus namo. Vien pažvelgus į kitą. Kartais juokiuosi. Čia, savose gatvėse, vieni pro kitus drąsiu žingsniu praeinam. Dažnai nė nepaklausę: „Kaip tu?” Bet kirtus kelias laiko juostas ir atsidūrus tarp nepažįstamų veidų, tos lietuviškos akys tampa pakankama priežastim ne tik sveikintis. Bet ir apsikabinti. Ir pakviesti į namus. Arbatos. Pyrago. Nakvynės, jei ištiko bėda. Tada sau stovi žmogus apstulbęs visai ne todėl, kad kriokliai neįtikėtini. Tik todėl, kad supranti – tau visą gyvenimą melavo sakydami: „Lietuva labai maža.“ Nes tu radai ją už žemėlapio ribų. Kitų žmonių širdyse. Atsimenu, kelis mėnesius gyvenau Australijoje. Vis kalbinau ir kalbinau lietuvius. Nes pačiai labai trūko. Kažkaip ramiau, kai su tuo trūkumu ne vienas. Todėl kažkurią popietę klausiau savo devyniasdešimtmetės draugės: ,,O jūs ar dažnai apie Lietuvą galvojat?” Ji tik prisimerkė, suspaudė lūpas, tada nusišypsojo (turbūt prisiminusi kažką labai gražaus) ir sakė: „Vaikeli, aš kiekvieną dieną mintimis Lietuvoj.“ Tąkart susigraudinau. Ir pagalvojau… O kas yra Lietuva? Arba… Gal ji yra tik tol, kol mes ją nešam? Savo širdyse. 2017 m. gruodis
24
upė teka
Nuotraukos Gintarės Rugpjūtis
upė teka
25
Aquarium
liet. Akvariumas
GALERIJA FOTOTAPYTOJAS
M IN DA UG A S SI MA N KE VIČIUS Mindaugas Simankevičius – lietuvių kilmės fotomenininkas, gyvenantis bei kuriantis Australijoje. Gimė ir užaugo Melburne. Pirmiausia iš savo tėvų – menininko Viktoro Simankevičiaus bei mamos Danos Matulaitytės – išmoko kalbėti lietuviškai. Mindaugo meninė kelionė prasidėjo nuo elektroninės muzikos studijų Melburno universitete. Vėliau menininkas sėmėsi žinių apie vizualųjį meną, filmus bei televiziją. Čia Mindaugo dėmesį patraukė judantis vaizdas: „Naudodamas kameros objektyvą atradau vaizdinio „triukšmą“. Jį panaudojau užfiksuoti tam, ką anksčiau vadinau nematomu.“
26
upė teka
Deeper Water liet. Gilesnis vanduo
upÄ— teka
27
Water Spirit
liet. Vandens dvasia
Vienos Jūsų fotografijos paveikslų serijos tema yra vanduo. Kodėl pasirinkote šią temą? Vanduo yra gyvenimo esmė, visi suvokiame jo svarbą. Vizualiai vanduo yra kažkas tarp oro ir tankesnės, labiau apčiuopiamos medžiagos – ši vandens savybė mane žavi labiausiai. Šviesos spinduliai amžinai keliauja tiesiai, kol susiduria su kokiu nors kitu atomu ir priešindamiesi svetimai jėgai tarsi sprogsta. Šitaip sukuriamos spalvos, kurias regėdami suvokiame, priimame jas kaip tikrovę. Šviesa, atsimušusi į vandenį, atskleidžia viliojančią realybę: visokiausius įtrūkius, aidus, susiliejimus, atspindžius, lūžius, tykštančius purslus, vaivorykštes, susikirtimus. Šviesa išjudina vandenį ir dar labiau viską suintensyvina. Visa tai paverčia vandenį stebuklinga kūrybos materija. Kalbu apie tekstūras, į kurias kurdamas panyru. Taip pat vanduo tarsi kanalas žmogaus emocijoms. Jis atspindi mūsų jausmų – sielvarto ar ekstazės – tėkmę. Paveiksle „Water Spirit“ (liet. „Vandens dvasia“) vaizduojama moteris, įsitvėrusi gyvenimo. Iš jos sklinda tapatūs vienas kitam potyriai: skausmas, mirtis, gyvenimo netektis, energijos virsmas. Moteris kovoja už gyvybę – ar ji skęsta, verkia, ar gimdo? Paveikslą „Aquarium“ (liet. „Akvariumas“) galima vadinti švelnia pozityvios energijos paieška. Jame subjektai yra panardinti į vandenį tyrai stebintis, nekaltai tyrinėjant. O štai „Deeper Water“ (liet. „Gilesnis vanduo“) yra apie žmonijos pažadą. Marios sielų nesustodamos teka pirmyn, kur jos teka? Į ateitį.
28
upė teka
Floating Man
liet. Plūduriuojantis žmogus
Jūsų nuotraukos atspindi vandens judesį ir gyvastį. Kaip tai susiję su kūrybiškumu? Fotografija yra greito įamžinimo sistema, kuri priverčia menininką užfiksuoti tai, kas neįprasta, per labai trumpą laiką. Matyti, kas gali išeiti iš vieno trapaus akimirksnio, mane labiausiai jaudina šioje meno formoje.
Vandens takumas yra nuolat kintantis reiškinys, todėl vanduo – idealus subjektas improvizacijai. Kaip ir kurdamas muziką, taip ir fotografuodamas vandenį, galiu patirti netikėtumų. Vanduo, kaip meno subjektas ir forma, suteikia mano paletei nuostabios kūrybinės medžiagos. Jis deformuoja grynąsias spalvas, suteikia formai lankstumo,
nekintantiems vaizdams plastiškumo.
kasdienybės prideda
Kokia pagrindinė jūsų fotografijos paveikslų serijos ,,Water” (liet. ,,Vanduo”) žinutė? Ar objektai, kuriuos mes manome matantys, iš tiesų yra tokie patys, kaip juos suvokiame ir įvardijame?
Įamžinti šviesos šokį, parodyti, kad vanduo veikia kaip spalvų laidininkas ir perkeičia tai, kas mums gali atrodyti stabilu, nekintama.
Mindaugą Simankevičių kalbino Rimantė Balsiūnaitė Iš anglų kalbos vertė Justė Žilionytė
upė teka
29
KĄ VEIKTI? Teksto ir nuotraukų autorius Mantas Galvičius
Geografinė padėtis – Viktorijos valstija, Australija
P
30
upė teka
astaruoju metu socialinių tinklų puslapiai lūžta nuo lietuvių kelionių nuotraukų, internetas vis pildosi naujais kelionių blogais. Keliaujantis žmogus – laimingas žmogus, todėl labai smagu matyti vietoje nesėdinčius tautiečius. Prieš septynerius metus ir pats pradėjau keliauti. Pirmasis mano bilietas buvo kryptimi Vilnius–Čikaga. Kas galėjo pamanyti, kad šiuo metu gyvensiu Melburne? Bet šįkart ne apie kelionių ar atostogų įspūdžius, o apie tai, kaip jų patirti.
iš miesto džiunglių. Stovyklavimas – puikus būdas praleisti laisvalaikį, sutvirtinti draugiškus ryšius ne tik su kelionės palydovais, bet ir su gamta. Sumedėję paparčiai ir eukaliptų medžiai, vandenyno ošimas ir unikali gyvūnija... Skamba kaip pasaka. O gal tai populiariausios instagramo nuotraukos aprašymas? Stovyklavimas tokioje aplinkoje gali būti labai arti realybės, jei viską gerai apgalvosi ir skirsi šiek tiek laiko planuoti.
Trūksta idėjų, ką naujo nuveikti? Stovyklauti Australijoje! Susikrauti reikiamus daiktus ir ištrūkti
Nors palyginus su kitomis šalimis Australijos aplinka kiek kitokia, planuojant išvyką taisyklės galioja
Ką pasiimti į kelionę?
tos pačios. Patogūs rūbai ir avalynė, palapinė ir miegmaišis, vandens ir maisto atsargos – tai įprasti dalykai, kurių prireikia keliaujant. Svarbiausia nepamiršti purškalo nuo uodų! Stovyklaujant šiltuoju metų sezonu uodai arba, kaip australai mėgsta sakyti, mozzies – patys įkyriausi. Dėl drėgmės ir kritulių susidaro palankios sąlygos uodams veistis, todėl labai svarbu turėti bet kokios rūšies repelentą. Purškiami, tepami, deginami ar net drabužiams skalbti naudojami repelentai padės atbaidyti įkyrius vabzdžius. Maistui stovyklavietėje ruošti nepakeičiamas metalinis virdulys, Australijos klajoklių naudotas paruošti arbatai iš eukalipto lapų, vadinamajai cuppa. Jame užvirintu vandeniu taip pat galima sterilizuoti maisto ruošimo įrankius ar net nuplauti žaizdas susižeidus. Kremas nuo saulės – nepakeičiamas kasdieniniam naudojimui Australijoje. Čia jį patariama naudoti, net kai debesuota. Dar keli svarbūs daiktai, kurių gali prireikti: vaistinėlė, žiebtuvėlis, žibintas, nešiojama viryklė, peilis.
Kaip išsirinkti stovyklavietę Australijoje? Dažnas stovyklautojas planuoja keliauti ne darbo dienomis, todėl labai svarbu pasidomėti, ar išvyka nesutampa su Australijos nacionalinėmis šventėmis, kitaip rekomenduojama užsisakyti vietą stovyklavietėje iš anksto. Pavyzdžiui, Vilsono pusiasalio (angl. Willsons Promontary) nacionaliniame parke beveik visos vietos užsakomos dar prieš mokyklos atostogas. Wikicamps.com.au – puikus patarėjas keliaujantiems. Čia pateikta naujausia informacija apie stovyklavietes, aikšteles nameliams ant ratų, lankytinus objektus, informacijos centrus. Visi duomenys pateikti žemėlapyje ir yra atnaujinami kitų keliautojų, todėl informacijos joje nuolatos daugėja. Australijos nacionaliniai parkai yra gerai prižiūrėti, todėl dauguma stovyklaviečių yra mokamos, o vidutinė jų kainą gali būti 12–50 $ už naktį. Kaina dažniausiai priklauso nuo stovyklavietėse įrengtų patogumų. Jei nori stovyklauti nemokamai, galima apsilankyti internetiniame puslapyje freecampingaustralia.com.au – čia pateikta informacija naudinga ieškantiems pigesnių ar nemokamų stovyklaviečių.
upė teka
31
Vėlyvas ruduo Viktorijos valstijoje gali būti šiek tiek vėsokas, tačiau gaivus ir daug malonesnis negu karštis vasarą. Taip pat reikia nepamiršti, kad vėsesniuoju metų laiku yra nedraudžiama kūrenti laužo, gamtoje sumažėja įkyrių vabzdžių, stovyklaviečių mokestis būna mažesnis, o ir parkai tuštesni.
“
Draugai Melburne dažnai juokauja, kad Viktorijos valstijoje galima patirti keturis metų laikus per dieną.
“
Dėl tam tikrų oro sąlygų reikėtų atkreipti dėmesį į galimus pavojus. Pavyzdžiui, stovyklauti sausuoju sezonu, kai temperatūra pakyla iki +35 °C, gali būti pavojinga dėl kasmetinių gaisrų. Prieš kelionę būtina patikrinti regionus, kuriuose galimas pavojus. Planas stovyklauti arčiau dykumų? Svarbu tinkamai pasirinkti vietą, kurioje bus stovyklaujama. Pavyzdžiui, jokiu būdu negalima statyti palapinės molingoje vietoje – tokie paviršiai gal atrodo švarūs ir tinkami įsikurti, tačiau jie lengvai užtvindomi neprognozuoto lietaus.
Oro sąlygos Australijoje Australijoje dominuoja kelios klimato zonos. Tropinėje zonoje, šiaurinėje šalies dalyje, šilta visus metus. Pietuose, vidutinėje klimato zonoje, priešingai – keičiasi metų laikai, o Melburne žiemos metu temperatūra gali nukristi iki 0 °C. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, jog Australija yra pietiniame žemės pusrutulyje, todėl metų laikai nesutampa su vyraujančiais Europoje. Kada vietiniai Australijoje kepa jūros gerybes ir paplūdimyje sutinka Kalėdas, kažkur Europoje Jonas ir Ona apsivilkę šilčiausius marškinius geria karštą kakavą. Oras – labai aktuali tema. Dėl jo dažnai keičiame kelionės planus, bet ar turėtume? Draugai Melburne dažnai juokauja, kad Viktorijos valstijoje galima patirti keturis metų laikus per dieną. Sunku su tuo nesutikti, bet kartu atkreipčiau dėmesį, kad stovyklauti galima bet kuriuo metų laiku.
32
upė teka
Tai tik kelios užuominos apie stovyklavimą Australijoje. Dažniausiai įspėjimai apie galimus pavojus būna iškabinti parkuose, apie tai informuoja parkų prižiūrėtojai.
Patikimiausia informacija apie Australijos klimatines sąlygas pateikiama čia: bom.gov.au Australijos nacionalinių parkų internetinės svetainės: parkweb.vic.gov.au nationalparks.nsw.gov.au parks.dpaw.wa.gov.au environment.sa.gov.au parks.tas.gov.au environment.act.gov.au npsr.qld.gov.au nt.gov.au/leisure/parks-reserves
upÄ— teka
33
K
adangi esame Australijoje, o šiuo atveju stovyklavietėje, išbandėmė vieną tradicinių australiškų kepinių – damper. Paprastai kepinys būdavo gaminamas vietinių swagmen (liet. bastūnų), kurie ant pečių pasikabinę mantos ryšulį keliaudavo iš vienos vietos į kitą ieškodami darbo. Damper būdavo kepamas karštose žarijose arba virš laužo. Šis kepinys, kuriam tereikia miltų ir vandens, padėdavo keliautojams, o mes eksperimentuosime ir pridėję daugiau ingredientų pagaminsime gardų desertą. Reikės: 250 g miltų 100 g cukraus 7 g sausų mielių žiupsnio druskos 25 g sviesto 175 ml vandens 12 vyšnių juodojo šokolado Patarimas stovyklautojams! Miltus, cukrų ir sausas mieles galima sumaišyti iš anksto ir laikyti viename inde. Tokiu būdu kelionėje sutaupysite vietos.
34
upė teka
− Dideliame inde sumaišyk miltus, cukrų ir mieles. − Įdėk sviestą ir minkyk pirštais, kol susidarys smulkūs trupiniai. − Lėtai supilk vandenį ir minkyk masę, kol nebekibs prie pirštų, minkydamas įberk druskos. − Išminkytą tešlą suformuok į rutulį, uždenk ir padėk į šiltą vietą 30 minučių. − Per pusę supjaustytas vyšnias įspausk į pakilusią minklę ir paminkyk, kol suformuosi apvalų, šiek tiek suplotą, tešlos gabalą. − Kepk virš žarijų arba silpnos laužo liepsnos uždengtame metaliniame puode 30 minučių. − Jei kepsi orkaitėje, tuomet 180 °C temperatūroje 30 minučių, kol kepinys įgaus gelsvą atspalvį. − Patiek šiltą ir užpilk ištirpinto šokalado.
upÄ— teka
35
Šį k artą tiek. Susitikime rudenį! WWW.UPETEKA.COM