A C H , TA S
Š A B A r KŠ T Y N A S …
Šiauliuose ilgus metus egzistavo toks „Šabarkštynas“, palikęs ryškų pėdsaką miesto dailės gyvenime. Šis žodis turi savo atsiradimo istoriją, susijęs su konkrečia vietove, dailininkų vardais ir jų veikla. Taigi iš kur jis, tas „Šabarkštynas“?
\
2
Nuo Šiaulių katedros kapinių link pakalnėn ėjusi gatvelė dėl pelkėtos vietos buvo neapstatyta namais. Tiesa, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą vienas žmogus toje vietoje, prieš pat kapinių vartus, pasistatė kuklų mūrinį namelį plokščiu mediniu stogu. Jis išliko nesudegęs, liko lyg ir be savininko. Apie 1970 metus į šį pastatą, kaip netinkamą gyventi, atkreipė dėmesį valdžia ir nusprendė, kad jame galima įrengti augančio dailininkų kolektyvo dirbtuves. Todėl buvo atliktas remontas, primūrytas antras aukštas, įrengtos ir dailininkams padalytos dirbtuvės. Po to pastatytas papildomas nemažas priestatas, jame buvo ne tik dirbtuvės, bet ir butai. Juose apsigyveno tapytojai Vitolis Trušys, Gražina Arlauskaitė-Vingrienė, skulptorius Donatas Lukoševičius, grafikai Tomas Rimantas Buivydas, Vaclovas Zigmantas, vienas butas skirtas architektams, o dalis dailininkų turėjo čia tik dirbtuves: Eduardas Juchnevičius, Romanas Vilkauskas, Antanas Visockis, Raimondas Trušys, Sigitas Prancuitis. Šio pastato pusrūsyje įsitaisė ir Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių valdyba, ilgesnį
ar trumpesnį laiką čia dirbo valdybos pirmininkai ir jos nariai: Aloyzas Toleikis, Vitolis Trušys, Antanas Visockis, Eduardas Juchnevičius, Vytautas Tribandis, Ričardas Garbačiauskas, Povilas Anikinas, Vaidotas Janulis ir kt. Tarp to pastato ir kapinių buvo išlikęs tirštais krūmais prižėlęs plotelis, kuriame įsikūrė tuo metu menkai žinomas dailininkas Edvardas Ganusauskas. Viduryje tų krūmų jis buvo įsirengęs palapinę ar kaip kitaip bepavadinsi tą gyvenamąjį būstą. Jis ten gyveno, nakvodavo. Į tą būstą vedė klampus takelis. Jis pats sakė gyvenąs šabarkštyne, ir tas vardas pamažu prigijo visam dailininkų namui ir jo aplinkai. Taigi šia proga norėtųsi prisiminti šį terminą davusį dailininką, tuo labiau, kad jis vis labiau pamirštamas. Edvardas Ganusauskas gimė 1904 m. rugsėjo 21 d. Ufoje, garvežio mašinisto šeimoje. 1921 m. atvažiavo į Šiaulius. 1925 m. įstojo į Kauno meno mokyklą, po to tarnavo kariuomenėje. 1927–1935 m. buvo tos pačios mokyklos laisvas klausytojas. Tapybos mokėsi pas Petrą Kalpoką, jo mokslo draugai ir bendrakursiai buvo V. Jurkūnas, B. Motuza-Matuzevičius, V. Šleivytė, I. TrečiokaitėŽebenkienė ir nemaža kitų menininkų. Marcė Katiliūtė savo dienoraštyje mini E. Ganusauską, padėjusį jai dažais, priemonėmis, patarimais. Baigęs mokyklą, 1936–1939 m. dirbo Klaipėdos teatro dekoratoriumi, o nuo 1939 iki 1956 metų buvo Šiaulių dramos teatro dekoratoriumi išpildytoju. 1940 m. dailininkas
„Šabakštyno” kieme, 1985. Iš kairės: Vitolis Trušys, Povilas Anikinas, Eduardas Juchnevičius, Raimondas Trušys, Bonaventūras Šaltis, Sigitas Prancuitis, Romanas Vilkauskas, Virginijus Šimoliūnas.
surengė savo personalinę parodą, skirtą 5 metų meno kūrybos sukakčiai. Ji buvo eksponuota Šiaulių parodų paviljone (dabar Tuberkuliozės ligoninės teritorija). Parodoje buvo eksponuojami 82 darbai, daugelis iš jų – stambiaformatės kompozicijos. Apie kūrinių charakterį kalba netgi jų pavadinimai: „Kortų klubas“, „Žalgirio mūšis“, „Žandarų savivalė“, „Naktibaldos“ ir t. t. Deja, visi šie darbai karo metu sudegė drauge su parodų paviljonu, kuriame buvo sukrauti. „Aušros“ muziejuje yra tik vienas stambus panoraminis Šiaulių miesto vaizdas, nutapytas karo metais. Teatre E. Ganusauskas yra sukūręs ir savarankiškų darbų. Ypač jam vaisingi buvo 1941 metai. Tada jis sukūrė scenografijas keturiems Šiaulių dramos teatro pastatymams. Dailininkas
V. Palaima, eilę metų dirbęs drauge su E. Ganusausku ir gerai jį pažinojęs Klaipėdoje, sakė, kad tai buvo tikras lietuviškas ekspresionistas, smuklių, pirčių, gatvių scenų vaizduotojas. Buvusi Šiaulių teatro vyr. dailininkė J. Taujanskienė sakė, kad tai buvęs savo darbo meistras, kad ji nežinanti, kas galėjęs geriau išpildyti tapybinio stiliaus dekoracijas. Panašios nuomonės apie jį buvo ir Gerardas Bagdonavičius. 1960 m. E. Ganusauskas suartėjo su žinomu spaudos kolekcionieriumi P. Gasiūnu. Jo prašomas, nupiešė apie šimtą senovės lietuvių pagoniškųjų dievų atvaizdų ir žanrinių scenų. Šiuose spalvotu tušu ir akvarele atliktuose piešiniuose yra daug fantazijos, išmonės, humoro.
/3
\
4
Tad kas gi atsitiko su G. Ganusausku? Matyt, didžiulį dvasinį smūgį patyrė sudegus jo kūrybai, paveikė ir palaipsnis suartėjimas su alkoholiu, nutolimas nuo žmonos. Dar tebedirbdamas Šiaulių teatre, priešais esančiame namų kvartalo kiemo viduje tarp sandėliukų buvo susirentęs landynę, kurią teko palikti valant kiemą garažų statybai. Tada jis ir susirado naują užuovėją prie kapinių. Ne vieną šaltą naktį jis ateidavo pernakvoti į dailininkų namo koridorių, su vienu kitu ir pabendraudavo. Dailininkų pastangomis jam buvo surastas normalus kambarėlis, į kurį persikėlė, tačiau gyvenimo būdas nesikeitė ir 1979 m. gruodžio 17 d. jis mirė. O „Šabarkštyno“ vardas vietovei prigijo ir plėtojosi. „Šabarkštyne“, jo dirbtuvėse, vyko intensyvus kūrybinis darbas, dailininkų sambūviai, valdybos saliukėje buvo ruošiamos nedidelės tradicinės ir eksperimentinės parodėlės pagal E. Juchnevičiaus sugalvotą pavadinimą „riparia“. Septintajame dešimtmetyje ir vėliau Šiauliuose gausėjo dailininkų, formavosi nauji kultūrinio gyvenimo centrai: Menų fakultetas pedagoginiame institute (vėliau – universitete), Vaikų dailės mokykla, Parodų rūmai, Inžinierių namai, „Laiptų“ galerija, didžiosios bibliotekos. Ir kaip visų jų maitintojas, kaip uždaras, slaptas darinys egzistavo „Šabarkštynas“: beveik po visų parodų atidarymų čia vykdavo jų aptarimai, diskusijos, aplaistymai. Tai buvo vienas iš Šiaulių bohemos punktų – kultūros raidos reiškinys. Beje,
sambūvio ribos nebuvo peržengtos, per keturis dešimtmečius nebuvo kviečiamos tvarkosaugos priemonės. Apie 2010-uosius metus „Šabarkštynas“ pradėjo gesti: dalis vyresniosios kartos dailininkų iškeliavo Anapilin, dalis įsigijo kitus butus, kitur išsikėlė ir Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus valdyba. Bet šiauliečių ir ypač jaunimo sąmonėje „Šabarkštynas“ išlieka kaip kažkas tokio svarbaus, į tą pastatą tarp medžių vis rodant pirštu, kai pravažiuoji Ežero gatve... Vytenis Rimkus 2020 Šiauliai
/5
Šabakštyne, 1992. Iš kairės: Vytenis Rimkus, Irena Ambrazienė, Povilas Anikinas, Vytautas Tribandis.
Raudonoji vėliava, 1986.IX.24
\
6
Algimantas Vitolis Trušys
Ripavimai – tai viena iš Eduardo veiklos formų, tai jo pat ies vid in ės laisv ės apr aišk a. Men in ink us jis pril yg in o laisv iems paukšč iams, kur ie lipd o lizd us bet kur, bet kad a ir bet kok iom is sąl yg om is – toks laisv as sav o kūr yb oj e tur i būt i ir men in ink as.
Toks laisvas ir buvo Eduardas Juchnevičius. Šiaulių kraštas, 2010.11.30
Eduardas Juchnevičius savo studijoje „Šabakštyne”.
/7
Raudonoji vÄ—liava, 1982.V.29
8
\
/9
Eduardo Juchnevičiaus dirbtuvėje „Šabakštyne”, 1985.
„Šabakštyniečiai” dar visi. Prie senųjų kapinių, 1985. Iš kairės: Bonaventūras Šaltis, Sigitas Prancuitis, Raimondas Trušys, Vitolis Trušys, Eduardas Juchnevičius, Povilas Anikinas, Romanas Vilkauskas, Virginijus Šimoliūnas.
\
10
60-ieji dvidešimtojo amžiaus metai. Į Šiaulius atvyksta pirmieji dailininkai profesionalai, baigę Vilniaus Dailės institutą. Bet čia ir nuo seno gyveno keletas dailės mokytojų menininkų (Gerardas Bagdonavičius ir kt.). Per ilgą laiką jie buvo įsikūrę studijas, būstus. Vienintelis, kuris suteikdavo tokias patalpas naujiems, buvo tuometinis Šiaulių pedagoginis institutas. Dėstytojams leisdavo apsigyventi bendrabutyje. Dailininkai nevengdavo ir visokių darbų, kuriems reikėjo meninio išsilavinimo. Piešė plakatus, apipavidalindavo parduotuvių vitrinas, darželiuose sienas dekoruodavo sieninėmis freskomis, skulptūriniais akcentais. Pasirodė, miestui reikia menininkų. O tuo metu ir kituose miestuose buvo kuriami meno centrai, miestai pradėjo suteikinėti menininkams kūrybines dirbtuves. Neatsiliko ir Šiauliai.
Buvo restauruotas pastatas, kuriame įsikuria dailininkų organizacija ir dar kelios studijos dailininkams. Vėliau, pastačius priestatą, atsiranda daugiau patalpų studijoms. Taip buvo įkurtas kažkoks centras, kuris kažkieno buvo pakrikštytas „Šabakštynu“! Kieme, prie darželio ir kapinių tvoros, savo teritoriją sukūrė buvęs teatro dailininkas išpildytojas. Žiemą rinkdavo mieste išmestas šventines eglutes, kurias pavasarį apsodindavo šabalbonais. Taip ir prigijo šis pavadinimas. Ir jei kas į miestą atvykdavo, arba miestiečiai norėjo susitikti su dailininkais ir taksisto prašydavo nuvežti pas dailininkus, tas klausdavo – į „Šabakštyną“? Ir keleivius veždavo tiesiai prie durų.
Rimantas Tomas Buivydas 2020.07.31 Šiauliai
/11
Raudonoji vėliava, 1985.I.04
\
12
Skulptorius Donatas Lukoševičius
/13
\
14
Raudonoji vÄ—liava, 1986.I.25
/15
Raudonoji vÄ—liava, 1984.IV.19
16
\
/17 Ripariumas. Iš kairės: Povilas Dobkevičius, Rimtautas Gibavičius ir kt.
Romano Vilkausko kūrinys Šiaulių parodų rūmuose.
\
18
Rėkyvoje. Iš kairės: Vaidotas Janulis, Arūnas Uogintas, Sigitas Prancuitis, Giedrius Matiukas, Eduardas Juchnevičius, Raimondas Trušys, Rauktys, Vitolis Trušys.
Ripariumas. Iš kairės: Rūta Katiliūtė, Linas Jankus, Antanas Martinaitis, Algimantas Švėgžda.
1989-ieji, artėja XX amžiaus pabaiga. Iš Saulės laikrodžio aikštės vis garsiau ataidi mitingų, demonstracijų garsai. Nuo šiol gana uždaras, ramus „Šabakštyno“ gyvenimas sujuda. Dailininkų organizacijoje susikuria Sąjūdžio grupė. Čia aktyviai veikia dail. P. Anikinas, V. Trušys, R. Buivydas. Kai kas į tą veiklą žiūri gana skeptiškai – parėkaus, papurkštaus, tuo ir baigsis... Bet ne... Atėjo 1990 m. kovo 11 d. Vilniuje beveik jau metus veikia nepriklausoma nuo SSSR Dailininkų sąjunga. Atėjo laikas apsispręsti ir mums. Vyksta aštrūs debatai dėl dirbtuvių nuosavybės. Nugali privatizavimo šalininkai. „Šabakštyne“ vyksta paskutiniai „riparinimai“, parodos, paskaitos. Kažkokiu būdu organizacijos patalpos atsiduria Turto banko rankose, organizacija išvaroma į gatvę, tačiau taip nenutinka privatizuotoms dirbtuvėms. „Šabakštynas“ dar egzistuoja, nors tai trunka neilgai. Pastačius priestatą, kai kurie dailininkai gauna naujas dirbtuves, senos dirbtuvės paliekamos savininkų nuožiūrai. V. Trušys išvyksta gyventi į Vilnių, savo dirbtuvę parduodamas atsitiktiniam pirkėjui. Taip atsitinka ir su P. Anikino, A. Toleikio, V. Zigmanto dirbtuvėmis. Kitas dirbtuves įsigyja jų neturintys: G. Arlauskaitė, R. Garbačiauskas, S. Prancuitis, R. Vilkauskas. Negana to, nupjaunamas senas kaštonas, į „šabakštyną“ įsisuka Giltinė. Vienas po kito amžinybėn iškeliauja V. Zigmantas, „Šabakštyno“ siela E. Juchnevičius, D. Lukoševičius, V. Tribandis, V. Trušys, R. Vilkauskas. Jie virsta medžiais, kuriuos patys pasodino „Šabakštyno“ įkūrimo proga. Taip atsiranda amžinybėn iškeliavusių dailininkų medžių alėja. „Šabakštyne“ gyventi ir kurti belieka tik keletas: R. Buivydas, G. Arlauskaitė, R. Garbačiauskas, S. Prancuitis. R. Trušys išvyksta gyventi į Bazilionus. Kas toliau? Viešpaties ketinimai nežinomi... S. Prancuitis 2020 07 29
/19
\
20
Raudonoji vÄ—liava, 198I.IV.14
/21
Prieš kelionę į Olandiją, 1992. Iš kairės: Sigitas Prancuitis, Povilas Anikinas, Vitolis Trušys, Romanas Vilkauskas.
Raudonoji vÄ—liava, 1981.I.17
22
\
/23
Raudonoji vÄ—liava, 1983.V.01
\
24
Akvarelistas Antanas Visockis
KeramikÄ— Aldona VisockienÄ—
/25 Aldona Visockienė, Antanas Visockis. Monumentalus keraminis pano „Saulės mūšis 1236 metai“ Šiaulių restorano „Žemaitis“ interjere. 200x750 cm, 1969.
Kartu su Antanu Visockiu baigę studijas Valstybiniame Vilniaus dailės institute 1968 m. rudenį Šiaulių dailės parodoje eksponavome bendrą keraminio pano vidurinį fragmentą. Stanislovo Kuzmos tėvas Algirdas Kuzma dirbo Šiaulių prekybos valdybos viršininku ir rūpinosi interjerais. Apsilankęs parodoje Šiaulių muziejuje pasiūlė įvykdyti keraminį pano Saulės mūšio tema „Žemaičio“ kavinėje Šiauliuose. 1968 m. pano buvo respublikinės dailininkų komisijos priimtas ir turėjo atgarsį net Amerikos lietuvių spaudoje. Laikraštis „Vilnis“ 1968 m. atspausdino „Saulės mušio 1236 metai“ pano nuotrauką ir pagerbė lietuvišką temą. E. Juchnevičius pakomentavo, kad margos spalvos plytelių fonas tinka, nes vaizduoja judėjimą.
Dekoratyvus, monumentalus pano, kaip ir daugelis to laikmečio tvirtoje medžiagoje sukurtų darbų, yra išlikęs. Tai buvo mūsų pirmasis monumentalus darbas interjere. Po šito darbo buvo ir daugiau pasiūlymų. Šiauliečiai dailininkai yra sukūrę daug vertingų monumentalių darbų Šiauliams ir Šiaulių rajono interjerams. Deja, nedaugelis išliko. Aldona Visockienė
\
26
Raudonoji vÄ—liava, 1983.IV.22
/27 V. Zigmanto sukurtas poeto Jono Krikščiūno-Jovaro portretas
Raudonoji vėliava, 1984.IV.29
\
28
„Šabakštynas“ buvo pagrindinis kultūros taškas, o dabar yra pilna įvairiausių galerijų, kas nori, tas ir gali daryti tuos susitikimus. O tada to nebuvo, „Šabakštynas“ buvo tas taškas, kur visi turėjo kur sueiti. Šiaulių naujienos. 2019.03.23
Sigito Prancuičio dirbtuvėje „Šabakštyne“, 2015. Editos Sudžiūtės nuotr.
/29
„ŠABAKŠTYNO“ RETRO 1970–2020
2020 m. rugsėjo 12-26 d. Šiaulių dailės galerija
Povilas Anikinas Gražina Arlauskaitė-Vingrienė Edmundas Birgėla Rimantas Tomas Buivydas Ričardas Garbačiauskas Eduardas Juchnevičius Vaidotas Janulis
\
30
Donatas Lukoševičius Sigitas Prancuitis Virginijus Šimoliūnas Aloyzas Toleikis Vitolis Trušys Raimondas Trušys Vytautas Tribandis Arūnas Vasiliauskas Aldona Visockienė Antanas Visockis Viktorija Visockytė Romanas Vilkauskas Vaclovas Zigmantas
/31
Šabakštynas Sudarytojai
Vaidotas Janulis Vaiva Kovieraitė-Trumpė Sigitas Prancuitis
Leidėjas
© LDS „Šiaulių dailininkų organizacija“
Dizainas
© Vaiva Kovieraitė-Trumpė
Spauda
UAB „Ultraforma“
Rėmėjas
Šiaulių miesto savivaldybė
ISBN 978-609-96117-1-6 2020