Aistė Ašmontaitė „Namų paieškos"

Kiek save prisimenu, visada buvau naminukas.

Visada rinkdavausi būti namuose vietoj vakarėlių, barų, kavinių ar važiavimo prie jūros. Kelionės anksčiau būdavo tik su šeima, o jų metu namų lyg netrūko, nes buvo tokia keliaujančių namų atmosfera. Jei kas nesisekdavo mokykloje, namai buvo ta vieta, kurioje nusiramindavau.

2

Todėl iki išsikraustymo gyventi Kaune, namus suvokiau kaip savaime suprantamą dalyką, savo saugią vietą. Kaip tai, kas visada buvo yra ir bus, ko niekas niekada iš manęs neatims.

Keista, kaip visiai nepagalvojau, kad kitame mieste tokios vietos nebeturėsiu. Vien mano būvimas tos vietos nepadarys namais.

3

Atvykusi gyventi į Kauną per pirmąsias savaites suvokiau, jog esu labai prisirišusi prie savo namų Klaipėdoje. Gyventi ir priimti naują vietą sunku, kai nuolat prisimeni savo tikruosius namus.

Buvo dienų, kuomet atrodė, jog nebeturiu nieko, net namų..

To vieno dalyko, kuris atrodė yra neginčytinas, amžinas.

5

Kelios dienos iki mano išsikraustymo studijuoti ir gyventi Kaune.

Youtube platformoje žiūriu jaunųjų influencerių vaizdo įrašus, kuriuose jie rodo savo išsikraustymo procesą: ką ima į kelionę, kaip įsikuria naujoje vietoje. Aišku, dauguma jų baisūs materialistai, kuriems susikrauto turto pervežimui reikia poros talpių mašinų, bet jų įrašuose pamačiau, kaip jie pasiima tam tikrus daiktus vien dėl namų atmosferos sukūrimo. Taip padariau ir aš, tuo metu naiviai tikėdamasi, kad kelios namų smulkmenėlės suteiks naujai vietai jaukumo.

6

Deja, visi tie daiktai neatstojo namų.

Jie tik šiek tiek palengvino buitį, leido greičiau apsiprasti prie naujo, kitokio gyvenimo.

7

Niekada nepagalvojau, kokią didelę įtaką gyvenimui turi pats miestas, jo išplanavimas, žmonės.

Atrodo, atvažiavau tik kažkur už poros šimtų kilometrų, bet kartais viskas jautėsi taip svetima, taip nepažįstama, lyg būčiau visai kitame pasaulyje.

8

Kiekvienas mano sutiktas žmogus savo veiksmais ir žodžiais pildė galvoje susikurtą tipinio kauniečio portretą. Nemeluosiu, pirmais metais susidaręs vaizdas nebuvo malonus. Tai lėmė ir mano priešišką nusiteikimą į miestą ir jo žmones pirmaisiais metais. Tik dabar šis portretas po truputį pradeda kisti.

9

Turbūt sunkiausia yra priprasti prie kitokio gyvenimo tempo ir miesto išplanavimo. Nors ir atvažiavau iš trečio miesto pagal dydį į antrą, skirtumas išties didelis. Palyginus su Klaipėda, Kaune labai greitas gyvenimo tempas, žmonės atrodo nuolat skuba, pati jaučiu nuolatinį stresą, kad nespėju arba turiu dar daugiau dirbti. Klaipėdos miestas sudarytas iš kelių pagrindinių gatvių, viskas paprasta ir aišku. Kaune daug ratų, aplinkkelių, mažų keliukų ir painių krypčių, neaiškių pakilimų. Tose nepažįstamose vietose, apsupta svetimų ir šiek tiek kitokių, nei iš kur atvykau, žmonių, neretai jaučiausi it tremtyje. Tik skirtumas tas, kad niekas manęs prievarta neišvežė. Aš pati to norėjau, pati save ištrėmiau gyventi kažkur.

10

Viešajame transporte ėmiau praleisti kur kas daugiau laiko. Vien kelionė iki universiteto trunka pusvalandį, kai Klaipėdoje per tokį laiką kone visą miestą galėdavau pravažiuoti. Ieškojau greitesnių maršrutų Kaune, tačiau pastangos buvo bergždžios, kalvų nepatrauksi.

11

Pati buitis nebuvo sudėtinga, didžiausią iššūkį ir sunkiausius klausimus kėlė studijos. Vis svarstydavau savo ateitį po jų, bandydavau susitaikyti su tuo, kad visada ir visur bus geresnių už mane. Neretai ramybės neduodavo ir įvairūs egzistenciniai klausimai kilę iš namų ilgesio.

Per visas neigiamas patirtis bei sunkiai atsakomus klausimus geriau pažinau save, kaip reaguoju kritinėse situacijose, elgesio priežastis, kas man svarbu. Tikiu, kad ateityje į šį laikotarpį pajėgsiu žiūrėti iš kitos, dar geresnės pusės. Aiškiau suvoksiu studijų metų patiris ir jų įtaką man kaip žmogui ir kaip kūrėjui.

12

13

Kaune teko išmokti gyventi viename kambaryje. Iki šiol nesuprantu, kur žmonės bute sutalpina visus daiktus ir kaip kažkam gali būti smagu jame gyventi.

Neįpratau prie girdimų kaimynų garsų, gręžimų, barnių, krentančių daiktų ir lakstančių vaikų garso. Taip pat ir kaimynų rūkymo balkonuose bei pilno mano kambario sprangių dūmų. Turėjau privilegiją gyventi name, kuriame nesigirdi šalia esančių namų gyventojų kasdienybės. Na, nebent šunų lojimas, to nepasiilgau.

14

15

Pirmais metais pabėgau iš oforto modulio. Pabėgau iš Kauno savaitgaliui, bet Klaipėdoje likau dar ir pirmadienį. Planavau pabūti ir antradienį... Nenorėjau grįžti, visai nesupratau, kas yra tradicinė grafika ir kaip aš turėčiau joje rasti save. Mačiau, kad tai visai ne mano dalykas.

Pabėgau į savo saugią vietą, tačiau galiausiai ir iš ten buvau išvaryta. Dėl tų pačių studijų.

Negalėjau likti namuose, nes turėjau būti Kaune. Koks keistas yra dalykas, kai tave išvaro iš tos vienos vietos, kurioje jautiesi saugus. Buvo skaudu. Tačiau, pažvelgusi į šią situaciją dabar, suvokiu, kad jeigu manęs nebūtų išvarę, nežinau, ar būčiau visus likusius modulius lankiusi su tokiu pažangumu. Nebeturėjau kitos išeities tik lankyti, tik studijuoti. Todėl nenuostabu, kad greitu metu, paskaitos tapo būdu užsimiršti apie laikinai prarastus namus, apie tą pačios užsimestą kančią. Niekas manęs nevertė išvažiuoti studijuoti į Kauną. Aš pati to norėjau. Bet tęsti studijas iš dalies vertė kiti bei senos svajonės, idealai.

16

17

Turiu labai keistą santykį su šiuo miestu. Jau tris metus gyvenu Kaune, bet jei kas paklaustų ko specifiško apie miestą arba kokį paprasčiausią dalyką kaip „Ką galime nuveikti Kaune?“ atsakymas visada būtų tas pats: „Aš nežinau, aš negyvenu Kaune“. O juk gyvenu. Treti metai.

Na, negyvenu, aš čia tik egsistuoju, tik studijuoju. Po studijų vėl gyvensiu, bet jau ne Kaune.

18

Neigiau, kad gyvenu Kaune, kad ir kaip kvailai tai skambėtų. Jeigu nepripažinsiu, kad gyvenu Kaune, vadinasi išlaikysiu savo meilę Klaipėdai, maniau aš.

19

Žeisdavo, jei kas mane bandydavo pavadinti kauniete arba išsakydavo savo neprašytą nuomonę apie mano gimtąjį miestą. Ilgainiui net jo pavadinimą būdavo keista išgirsti Kaune. Vos kažkas užsimindavo apie Klaipėdą, slapčia klausydavausi, ką jau čia jie pasakys.

20

Kalbinau pažįstamus Klaipėdiečius, kurie dėl studijų išvažiavo į skirtingus miestus. Jiems irgi nepatiko naujos vietos. „Ilgainiui priprasim.“- sakė. Bet aš nematau prasmės kentėti, taip save skriausti. Dėl ko? Dėl darbo, galimybių, pažinčių? Dėl to kiekvieną dieną nekęsti savo gyvenimo ir trokšti grįžti arba išvažiuoti kažkur toli? Toks gyvenimas tikrai ne man.

21

Pirmais metais man labai trūko dangaus.

Kaune daug kalvų, aukštų pastatų, medžių, kurie uždengia dangų.

Kadangi atvykau iš lygumų krašto, platūs dangaus vaizdai man buvo kaip dar vienas savaime suprantamas dalykas bei tai, į ką pažvelgusi galėdavau iš dalies nusiraminti, toje begalybėje suvokti savo problemų menkumą.

22

Per laiką įpratau turėti ribotą dangaus plotelį, tačiau kas kartą radus didesnį, mano žvilgsnis ir visas dėmesys nukrypsta į jį, į plaukiančius debesėlius ar besileidžiančios saulės spalvų paletę.

23

Trūko Kaune ir vėjo bei nuolat stebino vietinių užuomenos apie per daug vėjuotą dieną, kuomet to vėjo net nepajusdavau. Vėjuotomis dienomis atrodo vėl galiu kvėpuoti. Nors plaukai ir veliasi aplink, vos paeinu ir piešinių dėklas baigia mane nuskraidinti į priešingą pusę, vėjuotos dienos primindavo namus ir visas tas panašias, linksmas, skraidymo kupinas dienas. Ne visada jos būdavo malonios, bet prisiminti smagu. Čia panašus jausmas į audros stebėjimą, smagu ją stebėti bei smagu ją prisiminti, bet ne visada smagu į ją pakliūti.

24

Paukščių irgi trūko. Kirų ir žuvėdrų, kurie nuolat raižė gimtojo miesto dangų ir savo klyksmais prikeldavo iš miego. Kartais ir Kaune užklysta koks kiras, kuris savo žviegimu primena namus.

25

Po pirmų studijų metų, grįžusi namo vasarai, nemokėjau kalbėti apie Kauną. Kai sulaukdavau tipinių klausimų apie pasirinkimą ir studijas („Na, ar patinka, nesigaili?“), pokalbyje stodavo ilga ir nejauki tyla. Tiesiog neturėdavau, ką pasakyti, neišeidavo nieko doro pasakyti. Žinau, jog yra žmonių, kurie mėgsta pagražinti savo gyvenimą ir apsimesti lyg viskas yra puiku, bet man tai nelabai sekasi.

26

Galiausiai išmokusi kalbėti apie studijas ir Kauną, pasakodama vis netyčia ištardavau žodį „namai”, o tuomet pati pasimesdavau savo žodžiuose. Jeigu mano namai yra Klaipėdoje, kodėl aš Kauną vadinu namais, kai jo nelaikau savo mieliausia vieta žemėje? Ir kaip tada reikėtų pasakoti apie tą vietą, kurioje gyvenu, kaip ją vadinti? Žodis „namai” jai netinka, tai kas lieka? Būstas, butas, gyvenamoji vieta, pastogė, laikinasis prieglobstis? Iki šiol nesuprantu, kaip turėčiau vadinti tą vietą, iki šiol bandau įvairiausiais būdais išvengti žodžio „namai” ir pagaunu save, kai jis netyčia išsprūsta.

27

Blogiausias ir geriausias dalykas, gyvenant dviejose vietose, yra tas metas, kai suvoki, kad jau artėja išvykimo laikas. Laukti išvažiavimo iš Kauno- smagu, iš Klaipėdos- siaubinga. Gyvenimas Kaune ar pati kelionė į jį neprilygsta tam šlykščiam pabaigos laukimui. Nenoriu, kad baigtųsi, bet nieko negaliu padaryti.

Paskutinės vasaros savaitės būna kupinos streso ir pasiruošimo palikti namus.

28

Manyčiau, kad visi tie kartai, kai teko išvažiuoti iš Klaipėdos mane sutraumavo. Vis iš naujo skaudu, vis iš naujo nesinori važiuoti, bet kiekvieną kartą privalau taip elgtis, nes pati to norėjau.

29

Bandydavau save raminti įvairiomis mintimis apie tai, kad dar grįšiu, kad išvažiuoju tik laikinai, kad čia ne pasaulio pabaiga. Vieną dieną grįšiu, miestas manęs lauks, aš neišvažiuoju visam laikui.

Kelionės metu apgalvodavau savo pasirinkimus, namų sąvoką, pačios kelionės sukeliamus jausmus. „Galbūt kartais reikia grįžti atgal, kad į dabartį pažvelgtum naujai“- vienos kelionės metu gimęs sakinys. Grįždavau į Klaipėdą ieškoti įkvėpimo toliau mokytis Kaune, nepasiduoti, stengtis. Klaipėdoje kaip niekad gerai jaučiu, kuo noriu būti ir pasitikiu savo sprendimais, įgaunu drąsos. Prisimenu, kodėl to norėjau, kaip stengiausi įstoti ir kodėl turėčiau tęsti. Pažvelgiu į savo gyvenimą Kaune iš kitos pusės, kaip ir kas pasikeitė palyginus su gyvenimu Klaipėdoje.

30

Dažnai pagalvodau, kaip būtų smagu, jeigu šios studijos su visais dėstytojais ir moduliais būtų Klaipėdoje, o ne Kaune. Tiek daugiau būčiau jėgų įdėjusi į tam tikrus modulius, mažiau būčiau jaudinusis dėl kažkieno nesvarbios nuomonės ar nepavykusio projekto. Alternatyvioje visatoje gal taip ir gyvenu. Bet į Kauną atvažiavau dėl tos priežasties, kad Klaipėdoje nebuvo jokios bent šiek tiek panašios studijų programos savo moduliais bei kokybe.

31

Kursiokams vis kartoju, kaip jie neįvertina galimybės gyventi ir mokytis tame pačiame mieste, kokia tai yra prabanga. Iš kitos pusės, tik išvykęs iš namų gauni krūvą naujų patirčių, kyla naujos, niekada iki tol nespręstos problemos, kurias kažkaip turi išsispręsti.

Vienas pats. Taip pat pradedi labiau vertinti žmones pvz.: tuos, kurie tavimi rūpinosi, kai sirgai. Sirgti vienam ir neturėti jėgų nusipirkti vaistų arba net nueiti iki virtuvės yra vienas iš žiauriausių dalykų. Ligos patale suvoki, kad vienas neišsikapstytum.

32

33

Prieš studijas mėgau dėvėti apyrankes. Studijų metu grįžo sena, vaikystėje turėta odos liga ir apyrankių dėvėti nebegaliu. Apyrankės turėjo savo prasmę, jos įkūnijo vertybes, kurias norėjau sau įsidiegti. Buvau sau pažadėjusi jas nešioti iki kol suplyš. Dėl ligos jas teko nusiimti anksčiau. Atrodė, lyg išsižadu savo pažadų bei vertybių. Ilgainiui suvokiau, kad ne apyrankėse tos vertybės yra nugulusios.

34

Anksčiau mėgau poeziją, literatūrą, tačiau dabar knygoms neberandu nei laiko, nei noro. Galėtum sakyti laikas mane pakeitė, bet vis kažkaip atrodo, kad tai miesto įtaka.

Taip įsijaučiau į studijas, jog net pamiršau, kas esu, ką mėgstu. Na, dabar jau greičiau, kas buvau.

35

Gyvendama dvejose vietose vienu metu taip pat sukaupiau ir du daiktų komplektus. Abejose miestuose yra drabužių, knygų, dailės priemonių komplektai. Jeigu neplanuotai ilgesniam laikui atsidurčiau viename iš tų miestų, kad galėčiau padoriai gyventi. Tik kas bus, kai vėl gyvensiu viename mieste?

Taip pat kelionių metu atsirado nuolat migruojantys daiktai. Tokie, kurių nepakeisi nauju. Teko į Kauną vežtis žieminę kaldrą, o atgal į Klaipėdą parsivežti pledą. Nusivežusi didelę pagalvę į Kauną, supratau, kad noriu mažesnės, tai vieną išvežiau kitą parvežiau. Aišku, kad lagamine tilpo tik pagalvė, bet niekas juk nemato, ką esi įsidėjęs. Visai panašiai nutiko ir vasaros pabaigoje, kai vienintelis į lagaminą tilpęs daiktas buvo storas žieminis paltas.

Nuolat migruoja drabužiai: žieminiai, vasariniai, nauji, seni, reikalingi bei nelabai. Kažkada vežiojau ir stiklainius. Dabar dažniausiai vežuosi teptukus, tuos, kurie tuo metu man yra patys geriausi, bei knygas. Pastarasias vežiojuosi iš vieno miesto į kitą, tikėdamasi, kad kitame mieste tikrai pagaliau prisėsiu ir perskaitysiu. Yra tos keturios knygos, kurių vis tiek neatsiverčiu, nesvarbu, ar jos būtų Kaune, ar Klaipėdoje, ar turėčiau laiko, ar būčiau užsikrovusi darbais. Kažkada vis tiek reikės perskaityti. Galbūt reikalingas trečias miestas?

37

Pirmais metais grįžusi namo prieš Kalėdas, užsukau į gimnaziją aplankyti kelis mokytojus, pasidalinti studijų įspūdžiais ar tiesiog sužinoti, kaip jie gyvena. Belaukdama dailės mokytojos technologijų klasėje visai netikėtai sutikau mokyklos stalių, kuris, pasirodo, labai manęs pasiilgo. Taip plačiai nusišypsojo ir apkabino, lyg būtumę buvę geriausi draugai gimnazijoje ir nesimatėme kokį dešimtmetį. Tačiau tuo pasakojimas nesibaigia. Kadangi jau buvo likusios kelios dienos iki švenčių, stalius man padovanojo metrą. Labai išmani, nauja, su įtaisytu pieštuku, penkių metrų ruletė. Dovanos visada džiugina, tik šį kartą atrodė, jog jis tą metrą nusipirko savo darbui, o aš, pasitaikiusi nelaiku, atėmiau. Šiek tiek griaužia sąžinė, bet negaliu sakyti, kad jo visai nenaudoju. Prireikė ir akadeimjos sienoms matuoti, piešimo peržiūroms popierių ruošti. Tai yra vienas iš tų daiktų, kurį visada nešiojuosi su savimi, nes niekada nežinai, kada gali prireikti penkių metrų ruletės.

38

39

40

Dar vienas daiktas, kurį atsivežiau iš to noro atkurti namus kitoje vietoje yra pieštukinė. Medinė, dekoruota dekupažo technika, padaryta tada, kai buvau šeštoje klasėje. Prieš nuspręsdama savo gyvenimą sieti su menais, teko išbandyti įvairovę kitų veiklų, viena iš jų buvo rankdarbiai. Ši pieštukinė, jeigu gerai prisimenu, buvo daryta pardavimui vienoje iš tų mokinių mugių, kurias organizuodavo vaikų laisvalaikio centrai. Dekoruota alyvuogių, levandų ir Italijos kalnų miestelio vaizdais ji nesužavėjo pirkėjų, todėl liko mano naudojimui. Atsivežiau su visu jos turiniu. Tušinukas šalia pieštukinės- paskutinio skambučio suvenyras, linkintis „Sėkmės gyvenimo kely !!!”. Aišku, kad jo beveik nenaudoju, nenoriu, kad baigtųsi... Gal iš tikrųjų jis neša arba ateityje atneš sėkmę. Dėl to saugau rašiklį ypatingai progai.

41

Dar vienas daiktas, kurį nuolat vežiojuosi iš Klaipėdos į Kauną ir atgal yra šis puodelis.

Raudonas, baltais raštais dekoruotas, labai panašus į kalėdinį. Tik neturi jis kažkokio išskirtinio prisiminimo susieto su juo, nėra padovanotas išskirtinai brangaus žmogaus, o ir išvaizda niekuo neišsiskiria iš kitų puodelių. Kažkas tokio yra, kad jei grįžtu be jo, rytinė arbata tampa nebeskani, jos būna per mažai. Puodelio pranašumas prieš visus kitus yra tas, kad jis talpna maždaug pusantro paprasto puodelio. Kadangi man nesinori rytais plikytis arbatą dvejuose puodeliuose, nuolat į savo keliones imu šį.

42

43

Kelionių tarp Kauno ir Klaipėdos metu, turėjau daug laiko. Žiūrėti filmus, klausytis muzikos arba galvoti apie tai, kas man svarbu. Mąstydavau apie savo gyvenimo pasirinkimus, tarp jų ir studijas kitame mieste. Per visas tas keliones pirmyn- atgal, per visas tas vežiojamas daiktų krūvas supratau arba bent šiek tiek priartėjau prie namų sąvokos apibrėžimo. Akivaizdu, kad man namai nėra daiktai, kuriuos gali pervežti kitur ir lyg taip išspręsti prarastų namų problemą. Iš tos aplinkos ištraukti daiktai lyg prarasdavo namų jausmą, tapdavo eiliniais objektais.

Per pamestus ar netyčia paliktus daiktus išmokau, jog galėčiau gventi turėdama tik kelis pagrindinius dalykus.

44

Man namai, kad ir kaip banaliai skambėtų, yra žmonės bei mylimas miestas. Klaipėdoje buvo visko: ir neįkainojamų džiaugsmo akimirkų ir baisiausių žemumų, tačiau namai nekito. Kai mano gyvenimas griuvo, visada turėjau tuos kelis nekintančius dalykus - saugų miestą, saugius namus. Kaune taip nesijaučiu. Ten menkiausias susvyravimas tampa sunkiai iškenčiamas. Miestas nepadeda. Užaugusi kartu su miesto krizėmis, pažinusi mažyčius jo takelius ir puikius kampelius, negalėčiau jų iškeisti į naujas, plačias, bet svetimas vietas.

45

Atvažiavau į Kauną dėl studijų ir pamiršau gyventi. Atvykau kurti, bet taip greitai sugriuvo mano prieš tai susikurtas gyvenimas, kad liko tik studijos. Be jų nieko daugiau ir nedariau, nebuvo noro.

Gyvenimas Kaune virto nesibaigiančiomis studijomis. Pamečiau save, pamiršau, kas esu, ką mėgstu, ko trokštu. Užsikasusi save darbų krūvose bandžiau pagreitinti laiką. Su kiekviena diena laukdavau išvykimo namo ar tai atostogoms, ar vos porai dienų. Nebuvau pasiruošusi tokiam sukrėtimui, bet, matyt, man jo reikėjo. Per studijų metus pamečiau save, bet greitai ateis laikas grįžti. Tada vėl ieškosiu savęs iš naujo, vėl kursiu tai, kas kadaise sugriuvo.

46

Mokysiuos gyventi.

47

Daiktų sąrašas 2- 3 psl. Mangais kvepiančios žvakės, kurių taip ir neužsidegiau. Dvyliktoje klasėje pamėgau vakarais sėdėti prie kvapnių žvakių ir mąstyti, rašyti ar šiaip žiūrėti pro langą. Atsivežiau, nes galvojau, kad ir Kaune norėsis tokios vakaro ramybės. Galiausiai pamiršau, kad atsivežiau, o radusi nebenorėjau jų uždegti.

6- 7 psl. Daug mažų gyvūnų kortelių, kurias kažkada dalino „Iki“ parduotuvėje. Kodėl atsivežiau? Neįsivaizduoju. Turbūt pamiršau išimti, prieš išvažiuojant.

Tamsoje šviečiančios žvaigždutės, kuriomis esu išsiklijavusi lubas Klaipėdoje. Kaune to padaryti nebenorėjau. Taip jos ir guli dėžutėje.

Iš lipnios popierinės juostelės sukonstruota ir guašu nudažyta lapė. Atsivežiau iš sentimentalumo. Guli nejudinama.

9 psl. Saldainis, kurį pasiėmiau iš darbo dinozaurų parke 2019 metų vasarą. Taip ir nesuvalgiau, nešiojuosi su savimi kuprinėje. Atsivežiau į Kauną neplanuotai, eilinį kartą pamiršau, kad turiu tokį daiktą kuprinėje.

11 psl. Mokinio pažymėjimas, kurį atsivežiau netyčia, pamiršusi išimti. Guli dėžėje nejudinamas.

12 psl. Ta vienintelė momentinė nuotrauka, kurią turiu. Ir tokia visiškai ne prie ko. Vienuoliktoje klasėje turėjau galimybę keliauti su Erasmus mainais į Lenkiją. Vėliau jie atvyko į Lietuvą. Mes važiavome rudenį, o pas mus jie atvažiavo žiemos gale. Nuotrauka iš vieno pasibūvimo Akropolyje, po labai chaotiškos dienos. Tą vakarą nuoširdžiai išklausiau vaikino nuotraukoje skundus, dvejones, nusivylimus ir už tai gavau nuotraukytę. Ji buvo spontaniška ir netikėta, todėl visa tai atsispindi. Keista dar keistesnės nuotraukos istorija. Smagu pažiūrėti į ją po beveik 4 metų. Matau kažkokią ramybę ar tai gerumą savo veide. Taip pat nejudinimas daiktas.

13 psl. Iš karoliukų padaryti mini viščiukai. Gaminau kažkada tarp 2010 ir 2014 metų Klaipėdoje iš valo ir smulkių karoliukų. Tuo metu mano vienas iš pomėgių buvo rankdarbiai, piešimu ir vizualiais menais rimtai nesidomėjau. Kaip atsirado Kaune? Neįsivaizduoju.

Turbūt atsivežiau netyčia. Didesnis viščiukas irgi iš panašaus laikotarpio, tik jį nešiojau kaip raktų pakabuką, buvo mūsų, trijų draugų

48 48

simbolis. Kaune nutrūko valas, jungęs tą pakabuką prie raktų, tai dabar tieisog guli ant stalo.

14 psl. Adatų pagalvėlė, kurią kažkada pati pasisiuvau. Atsivežiau kartu su adatomis.

15 psl. Kamuoliukas, kuriuo dažnai žaisdavau namuose Klaipėdoje, kai buvau vaikas. Atsivežiau, kaip daiktą stresui nuimti. Niekada jo taip ir nepanaudojau. Vaikysteje, tas kamuoliukas nuolat įkrisdavo į paliktą puodą su aliejumi. Dėl to ir spalva jau gelsva vietoje baltos.

Stiklainis nuo uogienės, kuris man tarnauja kaip indelis vandeniui. Atsivežiau, nors ir galėjau nusipirkti naują Kaune. Uogienės nemėgstu, bet Klaipėdoje visada virdavome savo uogienes, kurioms ir buvo laikomi visi tie stiklainiai. Dabar tiesiog gražiai dažai sloksniuojasi.

Naudoju kiekvieną kartą tapant.

17 psl. Maža paršelio iš mikės pūkuotuko figūrėlė. Ją gavau galbūt iš „kinderio“. Tuo metu buvau maždaug penkerių ir gulėjau ligoninėje. Tas žaisliukas mane nuramindavo. Matosi iš to, kad jis visas apgraužtas, spalvų nebelikę. Laikiau daiktų dėžeje, niekada taip ir neišėmiau, kol vieną kartą netyčia radau besitvarkydama.

26 psl. Atšvaitas iš vaikystės. Kažkada kasdien nešiojau pririštą prie paltuko kišenės, nutrūkus raišteliui neišmečiau. Irgi iš tų daiktų, kuriuos pamiršau išimti, nežinau, kodėl atsivežiau studijoms į Kauną.

28- 29 psl. Lėkštė ir dubenėlis su katinėlio atvaizdu. Gavau vaikystėje per Kalėdas.

33 psl. Mažas pliušinis meškiukas- raktų pakabukas. Gavau jį iš Erasmus mainų, kai 11-oje klasėje kartu su dar 4 mokiniais keliavome į Wroclaw, Lenkiją. Projekto pabaigoje gavome maišą lauktuvių, kurias visi pasidalinome. Aš pasirinkau meškiuką. Nežinau, kodėl atsivežiau į Kauną, gal kaip priminimą tos kelionės, kuri pakeitė mano požiūrį į gyvenimą ir žmones. Guli dežėje nejudinamas.

34 psl. Apyrankės, kurias pindavau kaip vertybių įkūnijimą. Kai mane sukrėsdavo koks įvykis, pindavau apyrankę, kuri vėliau primintų gautą pamoką. Krupščiai išsirinkdavau siūlus, kurie tiktų tam įvykiui, ir pindavau, mintyse kartodama vertybę, pokytį. Nešiojau visur ir visada. Nors galiausiai privalėjau jas nusiimti, toliau jas nešiojuosi kuprinėje. Net jei ne visų verybes prisimenu...

49 49

35 psl. Mažas. širdžiai mielas sąsiuvinukas, su brangiais prisiminimais. Negalėjau jo palikti Klaipėdoje.

36 psl. Mano sunkioji artilerija. Štai šios knygos, kurių vis neprisiruošiu perskaityti. Tik viena, žalia (V. M Tekerėjus „Tuštybės mugė“) yra iš Klaipėdos, antra (S. Mostauskis „Beprotybės kartografija“) iš Kauno, o kitos dvi ( L. Donskis „Moderniosios kultūros filosofijos metmenys“; O. Žukauskienė, Ž. Gaižutytė- Filipavičienė „Atminties ir žvilgsnio trajektorijos“) iš Vilniaus knygų mugės. Sudėtingos knygos, kurias vieną dieną tikrai perskaitysiu.

36- 37 psl. Teptukai. Studijoms Kaune atsivežiau visas meno priemones, kokias tik turėjau. Kas liečia teptukus ir dažus, juos vis vežiojuosi į Klaipėdą, kai žinau, jog ten liksiu ilgesniam laikui ir norėsiu kurti. Ilgainiui antrą komplektą dažų nusipirkau ir palikau Klaipėdoje, bet teptukus toliau vežiojuosi. Yra tie keli, mėgstamiausi, mieliausi, tai kaip juos paliksiu Kaune?

44 psl. Akiniai nuo saulės. Su jais visada turiu bėdų, nes niekada neprisimenu, kuriame mieste juos palikusi esu. Iš pradžių neturėjau Kaune, kai rudenį dar buvo šilta, vėliau vasaros metu grįžusi į Klaipėdą suvokiau, kad jie Kaune. Taip vis pamirštu ne tame mieste.

45 psl. Du ženkliukai iš Klaipėdos. Vienas iš gimnazijos choro/miuziklų veiklos, kitą pasisavinau iš mamos, kuri nežinia, iš kur gavo.

Tarnauja kaip Klaipėdos prisiminimas kasdienybėje. Nešioju ant kuprinės, niekada neišsegu. Su ta kuprine ir važinėju visur, tiek Kaune, tiek Klaipėdoje, tiek ir kelyje tarp jų.

50 50

Aistė Ašmontaitė Namų paieškos Josefin Sans Light “Spaustuvė” /5 VDA Kauno fakultetas, Taikomoji grafika 2020m.