TU RI NYS
ɂ&4-070 .*-0»0 Â&.Ɉ
ÁVADAS
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6
GEOKULTŪRINIS NEVĖŽIO SUBREGIONO KRAŠTOVAIZDIS GEOTOPONIMINË APIBRËÞTIS (Nijolë Taluntytë) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10 SODYBØ TIPAI IR STATYBOS TRADICIJOS (Rasa Bertašiûtë) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 16 SMULKIOJI SAKRALINË VIDURIO LIETUVOS ARCHITEKTÛRA (Ilona Burinskaitë) . . . . . . . . 42 ŠETENIØ (ŠATEINIØ) TARMË IR TEKSTAI (Janina Švambarytë-Valuþienë, Aušra Kaikarytë) . . . . 60 KËDAINIAI IR APYLINKËS: TAUTINIAI IR KONFESINIAI POKYÈIAI ANTROJOJE XX AMÞIAUS PUSËJE IR XXI AMÞIAUS PRADÞIOJE (Irena Miklaševiè) . . . . . . . . . . . . . . . . 78
APYTALAUKIS: ISTORINĖ KULTŪRINIO TAPATUMO KAITA APYTALAUKIO PARAPIJOS ISTORIJA (Vaida Kamuntavièienë) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 86 ŠETENIØ KAIMYNINËS DVARØ SODYBOS: ISTORIJOS IR ARCHITEKTÛROS BRUOÞAI (Vytautas Levandauskas, Vaiva Mockutë) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 106
SAKRALIŠKUMO MATMUO SAKRALINIØ PASTATØ KOMPLEKSAI: P R OF E SI ON A L I OSIO S I R E T N I N Ë S ARCHITEKTÛR OS SI N T E Z Ë (Marija Rupeikienë) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 132 ŠVENTYBRASÈIO KRISTAUS ATSIMAINYMO BAÞNYÈIOS SAKRALINËS DAILËS PAVELDAS (Laima Šinkûnaitë) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152
ASMENINĖS TAPATYBĖS SANDAI ISOS SLËNIO KULTÛRINIS PIRMAVAIZDIS (Nijolë Taluntytë) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 200 SAVIIDENTIFIKACIJOS IR SAVIVOKOS PROBLEMA È. MILOŠO ESEISTIKOJE (Asija Kovtun) . . 212
Į VADAS
Dël unikaliø istoriniø, socialiniø, mentaliteto aplinkybiø formuojasi savita estetiniø santykiø kultûra. Kai kada nedidelis lokalios kultûros fragmentas dël laimingo atsitiktinumo patenka á meno ir filosofiniø apmàstymø erdvæ, tampa iškilios asmenybës egzistenciniø, epochiniø ávykiø apmàstymø, ištisiems kontinentams aktualiø þmonijos sugyvenimo bûdø paieškos vieta. Monografijoje atsigræþiama á unikalià vietinæ kultûrà ir tradicijas, savitai interpretuojamas kultûros ir meno formas. Kultûros modeliø atpaþinimas ir apibûdinimas leidþia áþvelgti identiteto (tapatumo) reikšmes ir jomis pasinaudoti sprendþiant tapatumo klausimus globalioje aplinkoje. Identiteto tyrimai sudëtingëja dël to, kad šis fenomenas neámanomas analizuoti tradicinio mokslinio tyrimo metodais. Nors tuo gana išsamiai uþsiiminëjo filosofija, ávairios psichologijos, antropologijos, sociologijos bei kitø mokslø šakos, jo esmës išraiška nëra vienareikšmë. Yra dvi pagrindinës prieþastys – moksliniø tyrimø išsklaidytumas ir terminø vartojimo nenuoseklumas. Be to, akivaizdu, kad tai nëra savaime logiškai grieþtas terminas, taèiau gana abstraktus konceptas su kompleksiniu socialiniu-psichologiniu turiniu bei giliomis kultûrinëmis-istorinëmis šaknimis. Jis atspindi þmogaus siekimà pasaulio paveiksle išvysti savo atvaizdà, o istorinës formos bei identiteto 1
tipai fiksuoja adaptacijos galimybes bei istorinio þmogaus savivokos pasaulyje metodus. Identitetà iš esmës galima nagrinëti dviem kultûriniais lygmenimis. Iš vienos pusës tyrëjus domina asmenybës visumos bei tapatumo problema individualiame psichologiniame lygmenyje; tai – introvertinis identiteto aspektas. Ekstrovertinis identitetas, kurá galima sieti su socialiniais-kultûriniais fenomenais, yra susijæs su individo savivoka socialiniø procesø bei þmoniø tarpusavio santykiø kontekste. Šiuolaikinis postindustrinis pasaulis yra suvokiamas kaip marga unikaliø kultûrø mozaika, kurioje egzistuoja ávairiø gyvenimo strategijø galimybë „susikertanèiø“ suverenitetø erdvëje: þmogus yra ne tik valstybës pilietis, bet ir ekonominiø, religiniø, laisvalaikio leidimo bei kitø grupuoèiø narys. Postmodernistai teigia, kad gyvename polifonijos ir konfliktuojanèiø nelygybiø pasaulyje. Šis pliuralizmas gali bûti atspindëtas nacionaliniø identitetø reiškinio. Svarbu apibûdinti ir regionalizmo sàvokà. Galima teigti, kad regionas – tai istoriškai evoliucionuojanti kompaktiška teritorinë bendruomenë, kurioje egzistuoja fizinë aplinka, socioekonominë, politinë ir kultûrinë terpë bei erdvës struktûra, skirtinga nuo kitø regionø ir teritoriniø vienetø, tokiø, kaip miestas ar nacija.1 Regionø tipologijos hierarchija yra tik
Markusen A. Regions: Economics and Politics of Territory. Economic Geography. Vol. 64. No. 2, 1988, p. 188–190. Markusen, Isseman, Giddens, Cosgrove, Fellmann, Cetis referuojama pagal Малыгина И. В. В лабиринтах самоопределения: Опыт рефлексии на тему этнокультурной идентичности. Москва, 2005, 282 c.
ɔ7"%"4
mokslinë-teorinë problema. Tam tikra prasme regionas kaip toks išnyksta, jei apsiribojama tik teoriniu erdvës nagrinëjimu.2 Jei regionalizmui neskiriamas dëmesys oficialiu lygiu, jo egzistencija išlieka áproèiø, paproèiø, mentaliteto tipø, kultûriniø ypatybiø ir kt. apraiškose. Bet kuriuo atveju teritoriškai apibrëþta struktûra negali bûti visiškai vienalytë, nes teritorinës ribos daþnai nesutampa su lingvistinëmis ar religinëmis. Postmodernistai mano, kad teritoriškumà gali nusverti tokie svarbesni faktoriai kaip solidarumas su religija etc., o šalutinio faktoriaus átaka tokiu bûdu nusveria nacionaliniø ribø svarbà.3 Kitas poþiûris á šià situacijà – geokultûrinës erdvës strategija. Geokultûrinë erdvë yra struktûrinis geografinës erdvës komponentas, tai yra þmogiškosios veiklos sfera ir produktas, atspindintis sàveikaujanèiø geokultûriniø sistemø visumà. Jos sluoksniai atsispindi ávairiø moksliniø disciplinø tyrimuose ir apima geografiná komponentà. Artima šiai sistemai yra kultûrinio landšafto koncepcija. Šiuolaikinë kultûrinë geografija akcentuoja vizualinio (peizaþinio) kultûrinio akcento funkcijà, pabrëþia, kad jis yra išorinis (fizinis) þmogiškosios kultûros atspindys planetos paviršiuje.4 Nusakant geokultûrinæ erdvæ tenka remtis rajonais, zonomis ir arealais, išskiriamais derinant geografinius ir kultûrinius kriterijus. Taip suformuojamas struktûrinis-morfologinis (scientistinis), fenomenologinis (egzistencialistinis), percepcinis (landšaftinis) ir meninës erdvës tyrimo poþiûriai, kurie galimi kryþmiškai gretinant tokias kultûrines erdves kaip etninë, konfesinë, politinë-istorinë, lingvistinë, meninë profesionaliojo meno prasmë, liaudies menas, buitinë kultûra, politinë kultûra ir filosofija. Etnokultûrinë identifikacija sàlygota þmogaus psichologinio poreikio „sutvarkyti“ suvokimà apie save, rasti savo vietà pasaulio 2
3 4
paveiksle. Kartu þmogaus pasàmonë siekia atmesti pirmapradá sinkretizmà ir pasiekti tapatybæ su supanèiu pasauliu, kuris pasiekiamas kalbine, religine, politine ir kitomis formomis per integracijà á geokultûriniø formacijø kultûrinæ-simbolinæ erdvæ. Akivaizdu, kad kultûrinio identiteto evoliucija apibrëþiama tokiais kultûrinio identiteto tipais, kuriuose naujos kultûrinës formos, sàlygojanèios identiteto suvokimà, ne tiesiogiai pakeièia senàsias, taèiau egzistuoja paraleliai, sàveikauja ir sudaro vis sudëtingesnes hierarchines sistemas. Šiandien svarbu suvokti, kokioje aplinkoje išaugo Nobelio premijos laureatas Èeslavas Milošas (Czesùaw Miùosz). Rašytojas gimë Šeteniuose netoli Këdainiø, dvare ant Nevëþio kranto. Jis yra išreiškæs nuoskaudà, jog lietuviai já priskyrë prie lenkø poetø, nes jis rašë lenkø kalba, jog kalbiniu pagrindu reiškiama tautybës samprata jam sutrukdë bûti Lietuvos poetu. Taigi, tam tikru momentu lietuviai patys atsiribojo nuo Milošo ir atkirto já nuo savo tautos kamieno. Atgimimo laikotarpiu, gráþtant á Lietuvà daugeliui pamirštø ar tik slapta puoselëtø vertybiø, savo gimtinëje Šeteniuose apsilankë ir È. Milošas. Buvo ákurtas È. Milošo fondas, atstatytas išlikæs dvaro svirnas, kuriame ákurtas modernus konferencijø centras. Vytauto Didþiojo universitetas È. Milošui suteikë garbës daktaro vardà. Bendraudami su uþsienio mokslininkais suvokëme, jog Lietuva ir tai, kaip ji susijusi su È. Milošu, domina pasaulio visuomenæ. Nesuvokus È. Milošo gimtinës aplinkos, kuri sudarë þymià jo tapatybës dalá, negalima iki galo suvokti rašytojo kûrybos gelmiø. Todël svarbu tyrinëti È. Milošo gimtinæ, kuri mums patiems dar maþai paþástama ir praktiškai visiškai neþinoma pasauliui. Šios išorinës pastangos teliudija mûsø norà susigràþinti tai, ko lengva ranka atsisakëme.
Isseman A. M. Lost in Space? On the History, Status and Future of Regional Science. The Review of Regional Studies. Vol. 23. N. 1, Summer 1993, p. 5–6. Giddens A. The Consequences of Modernity. Polity Press. 1990, p. 70–77. Cosgrove D.E. Social Formation and Symbolic Landscape. Cromm Helm. London-Sydney, 1985. Fellmann J., Cetis A., Cetis J. Human Geography. Landscapes of Human Activities. Third edition. 1992.
ɂ&4-070 .*-0»0 Â&.Ɉ
Susigràþinti Milošà, já geriau suvokti padës È. Milošo gimtojo krašto, metaforiškai pavadinto Česlovo Milošo žeme, tyrimas. Daþno Lietuvos gyventojo sàmonëje yra ásitvirtinusi gimtinës þemës metafora, tikriausiai paplitusi iš groþinës literatûros, aptinkama ne tik lietuviø, bet ir kaimynø slavø frazeologijoje. Nëra išsamiø šios metaforos tyrimø lietuviø filologijoje. Intuicija kuþda, kad šia metafora pasikliaujama, kai norima pavadinti sudëtingà realijø kompleksà – ne tik geografiná vietos pavadinimà, bet ir dvasiná tapatumà, emociná ryšá, ypatingus, savitus, daþnai asmeniškus gimtinës atpaþinimo akcentus. Milošas save vadino paskutiniuoju Lietuvos Didþiosios kunigaikštijos pilieèiu, siejo savo kultûriná tapatumà su iškiliaisiais LDK menininkais, pirmiausia – su Adomu Mickevièiumi. Knygoje „Maištingas Czesùawo Miùoszo autoportretas“ lenkø literatûrologas Aleksandras Fiutas klausë: „[...] Jûs priklausote dar tai formacijai, kuri baigia išnykti, kuri išaugo dvaruose ir, tiesà sakant, devynioliktam šimtmeèiui. Iš bajorø kilusiai inteligentijai.“ Á tai Milošas atsakë: „Netiesa, kad esu kilæs iš devyniolikto amþiaus. Esu kilæs iš septyniolikto amþiaus.“5 Rašytojo identitetiná konstrukstà sudaro ávairios pasaulio erdvinës ir laikinës struktûros, kultûros simboliai, giminës ir kilmës refleksijos. Tai labai primena šiuolaikinio þmogaus tapatumo konfigûracijas, kurios daþnai sukomponuotos itin savitai, tik mentaliniu bûdu susietos su kokia nors lokalia teritorija, praeities vaizdiniais ir perdëm lakoniškais tradicijø punktyrais. Milošo savojo tapatumo paieškø rezultatas – beveik visiškai á sàmonës ir refleksijos sferà perkeltas identitetinis konstruktas, išskleistas kûryboje – poezijoje, prozoje, eseistikoje. Ši tapatumo talpykla yra glaudþiai susieta su Lietuvos istorinëmis peripetijomis, lokalizuota tikriniais vardais. Rašytojo gimtinë – Nevëþio slënis ir apylinkës yra unikalûs ne tik tuo, kad per já Nevë-
5
þio upe eina senoji þemaièiø ir aukštaièiø takoskyra. Derlinga upë skatino èia kurtis, todël Nevëþio krantai iš abiejø pusiø aplipæ bajorø dvarais ir dvareliais. Šeteniai – tik vienas iš jø. Daugelio dvarø nebeliko, be šeimininkø likæ Sirutiškis, Lanèiûnava, o Apytalaukyje ilgà laikà veikë psichoneurologinë ligoninë. Kaip paveiks globalizacijos vëjai šiø dvarø likimà? Ar ámanoma atgaivinti senosios bajorø kultûros reliktus, juos pritaikant prie dabarties sàlygø? Monografijoje pasakojama apie Šeteniø dvarus – kaimynus, atskleidþiama jø istorija, giminiø genealogija ir architektûros ypatumai, bandant rekonstruoti bajorø gyvenimo bruoþus XVI a.–XX a. pirmojoje pusëje. Ši informacija galëtø sudominti potencialius naujuosius šiø dvarø šeimininkus, skatintø investuoti ir išsaugoti unikalø paveldà. Monografijoje pateikiama Apytalaukio parapijos (kuriai iš pradþiø priklausë Apytalaukio, Šventybrasèio, Lanèiûnavos baþnyèios) istorija, pirmà kartà analizuojama šiø apylinkiø šnekta ir pateikiama autentiškø tekstø. Lenkø kalbos átaka visuomeniniame gyvenime stipriausiai juntama XVIII–XIX amþiø istoriniuose šaltiniuose, iki XX a. pr. ji buvo sulenkëjusios bajorijos ir namø kalba. Dël ávairiø politiniø prieþasèiø lenkø kalba sunyko. Lenkiškumo nykimo procesas atsiskleidþia analizuojant XX a. antrosios pusës sovietinës Lietuvos valdþios konfesijø politikà. Tyrinëjamas mikroregionas pasiþymi didþiule ávairove. Šiuo metu blunka regioninë kultûra, niveliuojasi, todël svarbu identifikuoti, atpaþinti, charakterizuoti teritorijos kultûrinæ specifikà tradicijø kilmës poþiûriu. Siekiant identifikuoti lietuviškàjá (baltiškàjá) etninio tapatumo sluoksná teritorijoje, patyrusioje lenkø kalbos átakà, visiškai á naujà koncepcijà pretenduoja etninës pastatø ir smulkiosios sakralinës architektûros tyrimø (etniniø ir vëlesniø kultûriniø tradicijø sankirta) gretinimas, kuris, kartu su sakralinës dailës, baþnyèiø ir dvarø architektûros tyrimais,
Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas: Pokalbiai su Aleksandru Fiutu / iš lenkø kalbos vertë Birutë Jonuškaitë. Vilnius: Alma litera, 1997, p. 143.
ɔ7"%"4
padeda ávertinti paribá ne tik etnine prasme, bet ir dviejø baþnytiniø provincijø sankirtoje esanèio regiono sakralinio meno ir architektûros savitumus. Këdainiø apylinkës priklauso vakarø aukštaièiø šiauliškiø patarmei. Kaip matyti iš ,,Lietuviø kalbos tarmiø chrestomatijos“ (2005), šios apylinkës yra beveik visai netyrinëtos: nëra nei patarmës tekstø, nei kokiø aprašø. Taigi verta pasidomëti, kodël dialektologai aplenkë šià vietà. Iš èia ir plaukia aktualumas – nëra tyrimø. Tyrimais bus uþpildyta spraga. Vienas iš svarbiausiø kalbinio paveldo klodø, kuriuose sudëtingiausiomis konfigûracijomis persipynë Këdainiø krašto kalbø ir tarmiø leksikos paveldas, yra vietovardþiai. Kalbinius tyrimus papildo istoriniai tyrinëjimai, kuriuose atskleidþiama, kiek lietuviø kalba buvo vartojama regiono viešajame gyvenime. Kadangi viešasis, ypaè kaimiškasis, gyvenimas daugiausia koncentravosi parapijos ribose, remiantis archyviniais duomenis, bandoma nustatyti, kiek lietuviškumo buvo È. Milošo gimtojoje senojoje Apytalaukio parapijoje ir jos filijose. Daþnai yra teigiama, jog Katalikø Baþnyèia, liturgijà turëjusi lotynø kalba, baþnytinëms reikmëms nuo XVII a. pabaigos
paprastai vartodavo lenkø kalbà. Todël siekiama išryškinti, kokios buvo lietuviø kalbos galimybës senojoje Lietuvos parapijoje XVII–XX a. pradþioje, pateikti lietuvybës apraiškas Apytalaukio baþnyèioje – kiek turëta lietuviškø knygø, kiek þinota lietuviškø maldø, kokios buvo Apytalaukio klebonø ir jo pagalbininkø Šventybrasèio, Lanèiûnavos filialistø nuostatos ir veikla dël lietuviškumo. Galiausiai, itin savitas ir intriguojantis fenomenas – È. Milošo „Isos slënio“ kultûrinio landšafto identifikacija, gretinant romano meniná naratyvà su Nevëþio slënio, Vidurio Lietuvos XVIII–XX a. pr. kultûrine autentika. Rašytojo kultûrinës savimonës gelmæ atskleidþia romano kultûrinio landšafto lokalizacija – juk Isos slënis reprezentuoja geografinæ, kultûrinæ ir net archeologiškai savità Lietuvos mikroregionà. Vienas iš svarbiausiø šiuolaikinës civilizacijos reiškiniø yra raštiškoji ir þodinë komunikacija. Èia yra kuriamos naujos realybës ir plëtojama kultûra. Subtili kûrëjo intelektinë klausa ir nuovoka atrenka savo tapatumo paieškose tuos kultûrinio landšafto akcentus, kurie išties yra nepaprastai reikšmingi identifikuojant Nevëþio slënio kultûrinæ autentikà. Nijolė Taluntytė
GEO TO PO NIMINĖ APIBRĖŽTIS
Gilindamiesi á kultûrinio identiškumo apraiškas, turime apibrëþti kultûrinio ir etninio identiškumo sàvokø santykius. Viena vertus, kultûra visada gyvuoja etninëse formose, kai kada kultûros ir etninës formos sutampa. Todël sàvoka etnokultûrinis identitetas traktuotina kaip tokia socialinio identiteto forma, kuri formuojasi etniniu pagrindu. Etninis identitetas turi nemenkà tyrimø istorijà, grindþiamà etnoso sàvoka. Etnoso teorijoje pripaþástamas etniniø dariniø ontologiškumas, istoriškumas ir kontinualumas. Ontologiškai etnosas suvokiamas kaip socialinë bendrija, kuriai bûdingi specifiniai kultûriniai modeliai, nulemiantys ilgalaiká ir unikalø kultûriniø santykiø modeliø išlikimà bendruomenës viduje net ir paèiø svarbiausiø sociokultûriniø persitvarkymø periodais. A. D. Smitas analizavo šiuolaikiniø nacijø genezæ, rekonstruodamas jø etnines ištakas.1 Smitho nuomone, šiuolaikiniø nacijø pagrindà sudaro senø seniausiai gyvuojanèios tautybës, kuriø istorija nusidriekia per amþius ir net tûkstantmeèius. Smitho tautybiø sàvoka yra labai artima etnoso sàvokai. Tokiu bûdu, etnosas pripaþástamas kaip realus ir istoriškas etnonacionalinis darinys, turintis stabilø kultûriniø elementø ir savivokos branduolá. Kita vertus, šiuolaikinëje antropologijoje etnonacionaliniai dariniai traktuojami kaip šiuolaikiniai moksliniai, politiniai ir ideologi1
GE O KULT ŪR INIS N E VĖ ŽIO SUB R EG IO NO KR AŠ TO VA IZD IS
niai konstruktai, įsivaizduojamos bendruomenės. Konstruktyvistinës ir intrumentalistinës teorijos nesigilina á nacionalinio identiteto ontologinius ir tæstinumo aspektus. Etniškumo sàvoka naudojama etninio identiteto prasme bûtent kaip sociokultûrinio identiteto situacinë (sinchroninë) apraiška. Konstruktyvistinëse ir instrumentalistinëse teorijose etniškumas pirmiausia suvokiamas kaip grupinis identiškumas, t. y. daugelio þmoniø organizacija, sudaranti tam tikrà grupæ, kuriai bûdinga solidarumas ir individuali narystë. Grupiškumo ir individualumo jungtis etninio identiteto sàvokoje postuluoja dviejø lygmenø identiškumà: egzistencialistiná ir socialiná identiškumà. Þmogaus asmeniška savivoka kaip priklausymas tam tikram socialiniam vieniui atskleidþia vidiná subjektyvø psichologiná identiškumo aspektà, kurio patvirtinimas yra bûtinas adekvaèiø kultûriniø reprezentacijø formomis. Bûtent kultûrinës reprezentacijos formos gali bûti tiriamos kaip tam tikro etniškumo reprezentantai. Tokiu bûdu, tirdami sinchroniškai kultûrinius darinius, galime nustatyti istoriškai nevienalaikius etninio identiteto struktûrinius elementus ir bandyti juos stratifikuoti. Atskaitos tašku pasirinkta teritorija identifikuojama ir lokalizuojama kaip individuali etniškumo manifestacija È. Milošo kûryboje, išprovokuota asmenybës egzistencinio etninës savivokos
Smith A. D. The Etnic Origins of Nations. Oxford, New York: Basil Blackwell, 1986; referuojama pagal: Малыгина И. В. В лабиринтах самоопределения: Опыт рефлексии на тему этнокультурной идентичности. Москва, 2005, c. 282.
S OD YB Ų TIPAI I R STATYBO S TRADICI JO S
Këdainiø rajono etninë architektûra priskirtina Vidurio Lietuvos kultûros regionui, kuris nuo aukštaitiško ir þemaitiško skiriasi specifine multikultûrine visuomenës sankloda ir ryškesne socialine diferenciacija, lëmusia savità šio krašto etnokultûrà bei statybà. Remiantis sodybø architektûros studija bei kitø mokslininkø atliktais tyrimais, šiuo darbu bandyta identifikuoti daugiasluoksnæ Nevëþio slënio kultûrà. Natûrinës ir archyvinës medþiagos tyrimu siekta susipaþinti su Vidurio Lietuvos statybos tradicijos savitumais, atrinkti bûdingus šiam regionui pastatus, ávertinti sodybos pastatø raidà ir ávairovæ. Medþiaga rinkta Lietuvos liaudies buities muziejaus (LLBM), Daugyvenës kultûros istorijos muziejaus (DKIM), Nacionalinio M. K. Èiurlionio dailës muziejaus Liaudies meno skyriaus (ÈDM), Šiauliø „Aušros“ muziejaus Liaudies meno skyriaus (ŠAM), Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus (LII) fonduose, Architektûros ir statybos instituto Architektûros istorijos ir paveldo sektoriaus archyve (ASI). Ankstesniø šio regiono etninës architektûros tyrimø bei archyvinës medþiagos rasta nedaug, todël svarbu buvo atlikti natûrinius pastatø tyrimus ir senøjø gyventojø apklausà, kuriø dëka nustatyti vyraujantys XIX a. II pusës–XX a. I pusës gyvenamojo namo tipai, išaiškinta vëlesnë, tarpukario sodybø raidos tendencija, planiniai struktûriniai pastatø pokyèiai, puošybos pobûdis. 1
Bertašius M. Vidurio Lietuva VIII–XII a. Kaunas, 2002, p. 65.
Sodybø struktûra, gyvenamøjø ir ûkiniø trobesiø architektûros formos, konstrukcijos, medþiagos, statybos technologijos ir puošyba leidþia atskleisti Vidurio Lietuvos statybos tradicijos savitumus (Lietuvos etninës architektûros kontekste), atrinkti bûdingus šiam regionui bruoþus, ávertinti etnokultûrinio paveldo bûklæ ir numatyti galimas raidos tendencijas ar išsaugojimo galimybes. Architektûrai vertinti pasitelktas istorinis kontekstas ir ávairiais aspektais šá kraštà tyrinëjusiø mokslininkø darbai.
/&7ɈÂ*0 #"4&*/0 &5/*/*0 *%&/5*5&50 1"*&»,04
Iki šiol nëra vieningos nuomonës, kuriam etniniam regionui, Þemaitijai ar Aukštaitijai, priskirti Nevëþio upës baseino gyventojus. Skirtingos archeologø, istorikø ir kalbininkø nuomonës leidþia suvokti, kokia sena, sudëtinga ir paini yra šio krašto istorija ir kultûra. Dësninga, kad krašto gyvenimà sàlygojo upës, ir pirmosios gyvenvietës kûrësi pakrantëse. Nevëþis nuo seniausiø laikø buvo svarbi susisiekimo ir prekybos arterija, prie kurios formavosi ûkine veikla išsiskirianèios atskiros nedidelës teritorijos, kûrësi sodybos ir kaimai. Jø pagrindu formavosi gentinë teritorija, ágyjanti teritorinæ struktûrà ir bendrus paproèius.1
S MUL KI O JI SAKRALINÄ– VIDU RIO LIETU VO S ARCHI TEKTĹŞ RA
XIX a. II pusÍs–XX a. pradÞios Vidurio Lietuvos kryÞdirbystÍs panorama neretai siejama su Vinco Svirskio vardu. Šio dievdirbio kÝrybos arealas prasideda LabÝnavos apylinkÍse, pro KÍdainius pasiekia GudÞiÝnus, Krekenavà ir driekiasi beveik iki pat PanevÍÞio.1 Svarbiausi kÝriniø Þidiniai telkÍsi dabartiniame KÍdainiø rajone – Kaèergiuose, Plaktiniuose, Surviliťkyje, Bakainiuose, ParuostÍje ir driekÍsi NevÍÞio upÍs slÍniu. Dievdirbio sukurti mediniai pa-
minklai tapo bÝdinga ťio kraťto peizaÞo dalimi. Jo darbø kopijos ir dabar suteikia dvasingumo kaimø ir miesteliø aplinkai (1, 2 pav.). Neabejotinas V. Svirskio kÝriniø unikalumas sulaukÍ pripaÞinimo ir atitinkamo åvertinimo, nuoťalyje palikdamas ne maÞiau åvairø ir savità , deja, neretai neåvardintø autoriø sukurtà , fonà , todÍl tyrimo objektu pasirinkti bÝtent ťie mediniai kryÞiai, stogastulpiai, koplytstulpiai ir koplytÍlÍs bei jø dvasinis turinys. Tyrimo
QBW 4VSWJMJĂ˜LJP NJFTUFMJP LBQJOJË• LSZĂ&#x;JVT ,ĘEBJOJË• S 7 4WJSTLJT N * #VSJOTLBJUĘT N OVPUSBVLB
QBW *CVUPOJË• L LPQMZUTUVMQJT ,ĘEBJOJË• S 7 4WJSTLJT N * #VSJOTLBJUĘT N OVPUSBVLB
1
KostkevièiÝtÍ I. Vincas Svirskis. Vilnius, 1966, p. 48.
Š ETENI Ų TEKSTAI
Kalba Kazys Sagatys (K), g. 1924 Gineitÿ k. ir jo þmona Zofija Zakaraitë-Sagatienë (Z), g. 1927 Repeñgiø k., ásiterpia anûkas, apie 10 m. (An). Zofija nevengia bendrinës kalbos formø. Áraðyta 2005 m. rudená. Áraðë ir iððifravo Auðra Kaikarytë (A). Áraðas pateikiamas pokalbio forma (þr. Urnëþiûtë R. 1998. Kodø kaita joniðkieèiø ðnekamojoje kalboje // Kalbotyra. 47 (1). T. 131–142). Tekstas uþraðytas kompiuterinio raðybos þenklø rinkinio Fontra raðmenimis. Jie sukurti remiantis J. Gerulio tarmëms pritaikyta kopenhagine fonetine raðyba (plaèiau þr. Skirmantas P., Girdenis A. 1998. Naujesni tarmiø fonetinës transkripcijos raðmenys // Kalbotyra. T. 47 (1). P. 107–121). Þenklø reikðmës paaiðkintos skyrelyje „Transkripcijos þenklai“.
K"*1 #*5*/*/,"6%"70
K. tOku. avilu, kÀib\daba4 næbu.Ûa5 // bu.Ûa $pada%ri,t(Ø) îð\kala.Du.3 ¬ $kalÀ%di.nË5 // Z. me.dîs4 // K. me.dîs\ið-- ® $îskaps%tuotYs4 // Z. vîdçs4 // K. vîdçs414 ® vi.sYs ¬ î\èË tOkO,(s) ® $usî%sta.ta ® LÀn.tOs2 ¬ $pada%ri,tO(s) ® ðOÐ.ni.s2 ¬ $paga%lu.kÀi $susi%smËi.gØ5 i.\tuos ka\nËkri.stu. // unt\þiemO,s4 ® 1
2
$apkli%juodÀÛa mo,lš1 ® Z. ta.\dÀq.kti.5 // K. ta\vi.sa.5 // dÀqkti,s2 to,ks da.\îð\LÀntu, $pada%ri,tYs5 ¬ šþvo,ðtYs5 un(t)\tO, ¯ kala.dËs // î\ tîna.i rë,mu.6 jOku,5 næbu,dÀÛa // kÀip ® rËi.kæ ËÑ.t mæ.du.4 ¬ sš\pËi.lš iðpja.unç5 ¬ ciela. aplËq.(k) ko,ri.5 // Z. bitæ.LOs pa.èOs5 $pasî%da.ra vîska, // K. pa.èOs5 vîsk(a,) abdi.rb // i.ðmšð5 ® vi.sa. ko,ri. pi.lna mædÅus // Z. be\rËme.le5 // K. be\jo,ke rËme.le5 // kÀi\daba i.ðne(ð) sš\ $rËme%lš2 ¬ îssu.ka mæ.du.3 // Z. îr\vË,l5 [rËme.l(i.) i.sta.te // K. [(xxx) vË,l5 ta.\pa.t(i.) i.sta.te // À\pËr.mš6 ne.5 // i.ðËme4 ¬ î\ta.\ko,re nebË,5 kÀip\$i.sta%ti,t // Z. nš\nebË,5 ¬ sugle.þe.s5 // K. sugle.be.s5 èË ¬ i.ðèulpe5 ¬ îð-- ¯ sšva.lge5 // Z. tîgî\va.4 ¬ sš\kO,rš4\sa.ka ¬ !OjO.I\pî-- ¯ mædÅu(s) sš\kO,rš pO\ga.bal(a.)7 atpja.unç4 ¬ vÀr.vç4 p¾(r)\rÀq.kYs kOkie // K. a(ð)\sakO ¬ t³\ka\Iis\Ài.dÀÛa èËnÀi4 ¯ [t³\to,ks *urpði,(s)4 ® sOdi,dÀÛ(a) agOr.kás5 // Z. [nš\tî\pa.sakOs3 // K. t³\tas6 ® *urpði,(s)5 skÀr.b(a.) agOr.ku. $prisi%rËN.ke.s6 ® unt\rÀq.kOs // !O.I ® sš\agOr.kÀi(s)4\ sa.ka ¬ skana.us(Ø)5 i,ra mædšs (jk.) // t³\agOr.kØs pja.unç4 ¬ tæ.pç4 [ta.\mæ.du. (jk.) // Z. [i.\blu,da. da.þa2 (jk.) // K. [(jk.)
Puikus nenuoseklø ðnektos kirèio atitraukimà iliustruojantis pavyzdys: þmona ið to paties þodþio kirèio neatitraukë, vyras – atitraukë. Tiesa, þmona apskritai labiau linkusi á bendrinës kalbos formas, taèiau tik bendrinës kalbos átaka aiðkinti neatitrauktinio kirèio atvejus bûtø nekorektiðka, nes pokalbio metu ne kartà ir vyras neatitraukë kirèio, o þmona – atitraukë. ‚Dangtýs’. iIo kamieno vienaskaitos vardininko fleksija.
KĖDAINIAI IR APYLINKĖS: TAUTINIAI IR KONFESINIAI POKYČIAI ANTROJOJE XX AMŽIAUS PUSĖJE IR XXI AMŽIAUS PRADŽIOJE
...Buvo 1911 metai. Parapijoje stovëjo dvi baþnyèios. Á artimesniàjà, medinæ, buvo vaþiuojama ar einama mišiø. Kitoje, mûrinëje, baroko stiliaus (barokas èia atëjo su jëzuitais) ir esanèioje uþ šešiø kilometrø, buvo rašomos civilinës bûklës knygos. Tos parapijos sostinës vardas sunkiai ištariamas, ir mano þiniø apie senus indoeuropietiškus pradus nepakanka áspëti, kà tiksliai jis reiškia. Ten buvau pakrikštytas ir priimtas Romos Katalikø Baþnyèios prieglobstin. Iškart po árašo á civilinës bûklës knygas atsirado dar vienas Rusijos imperijos pavaldinys. Kaimas kalbëjo lietuviškai ir iš dalies lenkiškai. Miestelis, á kurá buvo veþami parduoti þemës vaisiai, kasdienybëje vartojo lenkø ir jidiš kalbas. Bet jau þandaras, pasikabinæs ilgà kardà, mokesèiø rinkëjas, traukinio konduktorius, importuoti administracijos tikslais, á èiabuvius kreipdavosi rusiškai, ásitikinæ, kad kiekvienas privalo suprasti valdþios kalbà. (...) Lojalumo dëlei reikia pripaþinti, kad iš mano apylinkiø niekuomet nebuvo kilusi jokia asmenybë, kuri bûtø turëjusi átakos pasaulio likimui ar išgarsëjusi kokiu išradimu. Tik Reformacijos istorikai þino tos apskrities sostinës vardà: Këdainiai, kur spausdinta daug protestantiškø knygø... Czesùaw Miùosz, Gimtoji Europa, skyrius „Gimimo vieta“1 1 2
Galima teigti, kad šis gimtinës aprašymas Èeslavo Milošo kûrinyje su nedideliais pataisymais bûtø tikæs ir tarpukario dvidešimtmeèiui aprašyti, tik valstybinë kalba bûtø pakeista á lietuviø, ir pakitusi tautinë administracijos atstovø struktûra. Antrasis pasaulinis karas ir jos lemtas Europos padalijimas ánešë aiškesniø pokyèiø: Këdainiuose jau nebekalbëta jidiš, lenkø kalba taip pat girdëjosi vis reèiau, o á administracijà vël gráþo rusø kalba. Kitokie pokyèiai ávyko tik XX a. pabaigoje, kai Lietuva atgavo nepriklausomybæ. Tyrimo tikslas – remiantis šiuolaikinëmis kolektyvinës tapatybës teorijomis parodyti tautinius ir konfesinius pokyèius Këdainiuose ir jø apylinkëse. Šiandien visuomeniniuose moksluose galime pastebëti perëjimà nuo susidomëjimo individualia tapatybe prie kolektyviniø tapatybiø tyrimø, kur etninë, tautinë tapatybë uþima ypaè svarbià vietà.2 Tà sàlygojo iškilusi etniniø grupiø kaip reakcijos á modernizacijà ir jo vykdomus pokyèius priemonës ar árankio reikšmë; didëjantis valstybës, kuriai keliami daugelio visuomeniniø grupiø (o šiø kolektyvø tarpe etninës grupës tampa vis labiau organizuotos) reikalavimai, pretenzijos ir postulatai, vaidmuo; sutvirtëjusi demokratija, išaugusios individo ir kolektyvinës laisvës. Visa tai lëmë, kad „pradëta atvirai rodyti etnines „šaknis“, o
Iš lenkø kalbos vertë Juozas Tumelis. Vilnius, 2003. Þr.: Bokszañski Z. Tożsamości zbiorowe. PWN, Warszawa, 2005.
A PYTA L A UKI O PARAPIJO S ISTO RI JA
Apytalaukis – maþas kaimelis šalia dvaro, 5 km á šiauræ nuo Këdainiø, prie Nevëþio ir jo intako Alkupio (seniau – Talaukio) upelio. Kadaise šis kaimelis bandë išaugti á miestà, nes per já ëjo prekybos kelias iš Kauno per Këdainius, Panevëþá á Rygà. Taèiau per arti buvo Këdainiai – stambus prekybos ir amatø centras, todël išliko maþu kaimeliu, kuriame šiandien, be baþnyèios ir kapiniø, yra tik trys sodybos. Nuo XVII a. Apytalaukyje veikë parapinë Šv. Petro ir Pauliaus katalikø baþnyèia. Ji turëjo dvi filijas, nutolusias maþdaug per 10 km nuo Apytalaukio, – Šventybrasèio ir Lanèiûnavos baþnyèias. Šiame skyriuje tirsime šiø baþnyèiø susikûrimo ir raidos aplinkybes, parodysime baþnyèios poveiká visuomenei pasirinktame mikroregione. Moksliniø tyrimø apie tiriamo mikroregiono baþnyèias negausu. Išlikusi bendro pobûdþio informacija, truputis grybštelëta architektûros istorikø, kartais baþnyèios raida iškyla dvarø istorijos kontekste, taèiau archyvai kompleksiškai neištyrinëti, medþiagos gausu. Rašant darbà buvo pasinaudota ávairiø Lietuvos archyvø ir rankraštynø medþiaga. Tarp šiø šaltiniø išskirtinës reikšmës turëjo baþnyèiø vizitacijø ir inventoriø medþiaga, leidusi susidaryti išsamø vaizdà apie baþnyèios ir jos bendruomenës bûklæ. Teismø bylos išryškino parapijoje kilusius konfliktus ir kitas negeroves. Svarbûs 1 2
3
APYTA LAU KI S : ISTORI N Ė KU LT Ū R I N I O TAPAT U M O KAI TA
buvo ir ávairiø asmenø, susijusiø su baþnyèia, ypaè jos dvasininkø, laiškai, testamentai ir kita asmeninio pobûdþio informacija, parapijos kunigø raportai baþnytinei vyresnybei ir panašaus pobûdþio dokumentai, metrikai ir kitos parapinës knygos.
"1:5"-"6,*0 #"Â/:ɂ*04 '6/%"$*+" *3 +04 ɔ(:7&/%*/*."4
1587 metais Apytalaukio dvarà nupirko Petras Šiukšta.1 Šis bajoras visuomeninæ-politinæ karjerà pradëjo Þemaièiø þemës teisme nuo þemiausios raštininko vietos, kildamas karjeros laiptais tapo pateisëju, vëliau – teisëju.2 P. Šiukšta buvo svarbiausias bajorø teisëjas Þemaitijoje, priklausë Þemaièiø bajorijos elitui. Be šiø pareigø, jis ëjo Ariogalos tijûno pareigas, turëjo Kauno pastalininkio titulà ir buvo karališkasis sekretorius. 1632 m. P. Šiukšta buvo deleguotas á seimà, pasirašë ant karaliaus Vladislovo Vazos išrinkimo akto.3 Visuomenine-politine veikla bajoras perþengë savo pavieto ribas ir ëmë atstovauti pavieto bajorams sprendþiant svarbiausius LDK bei visos Lenkijos–Lietuvos valstybës reikalus. P. Šiukšta kartu su þmona Kristina Katalikø Baþnyèià aktyviai pradëjo remti 1632 m. rug-
Juodenienë G. Apytalaukio dvaro istorija. Këdainiø Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka. L. 5. P. Šiukštos testamentas. Apytalaukis, 1635 02 07. Lietuvos mokslø akademijos bibliotekos Rankrašèiø skyrius (toliau – MAB). F. 207–19. L. 3. Volumina legum. T. 3. Petersburg, 1859, p. 366.
Š E TE NIŲ KAI MYNI NĖS D VARŲ SO DYBO S: I S TORIJOS IR ARCHI TEKTŪ RO S BRU O ŽAI
ɔ7"%"4
Nobelio premijos laureatas rašytojas Èeslavas Milošas, gimæs Šeteniø dvare (Këdainiø raj.), rašë, kad jo gimtinë yra „prie Nevëþio, toje Këdainiø apskrityje, <...> kur viskas èia yra kaimynystëje: namas, kur aš gimiau, uþ poros kilometrø stovintys dvarai þinomais nuo pat vaikystës pavadinimais <...>“.1 Èeslavo Milošo gimtieji Šeteniai yra Vidurio Lietuvos regione, kuriame daugiausia išlikæ dvarø paveldo. 1982–1987 m. Respublikiniam þemëtvarkos projektavimo institutui atlikus informacijos rinkimo, apklausos, registravimo darbus, sudarytas visø Lietuvos rajonø vardynas, kuriame árašyti 3 342 dvarø sodybiniai ansambliai, jø fragmentai ar vietos.2 Daugiausia jø – 1 599 – uþregistruota bûtent Vidurio Lietuvoje. Šiuo poþiûriu Këdainiø rajonas – vienas turtingiausiø Lietuvoje. Jame uþfiksuoti net 137 objektai, taèiau tik septyni išlikæ kaip sàlyginai vientisi sodybiniai ansambliai. Trys iš jø – Apytalaukio, Lanèiûnavos, Sirutiškio – yra artimoje Milošo gimtinës kaimynystëje, në vienas nenutolæs nuo Šeteniø daugiau kaip 10 km. Artimiausi kaimynai buvo Stolypinai, po 1863 m. sukilimo ásikûræ Kalnaberþës dva-
1 2
3 4 5
re, kitapus Nevëþio. Su jais bendravo Milošo seneliai ir tëvai, specialiai árengta valtimi keldavosi per upæ.3 Minëtieji dvarai artimi ne tik dël geografinës vietos, bet ir dël ûkiniø, kultûriniø ar giminystës ryšiø. Šiame skyriuje siekta apþvelgti Apytalaukio, Lanèiûnavos, Sirutiškio dvarø sodybø istorinæ raidà, atskleisti pagrindinius kultûros, architektûros, genealogijos bruoþus ir tarpusavio ryšius. Pasirinkti objektai tyrinëti nedaug. Publikuota tik lakoniška informacija iš pastatø architektûros istorijos.4 Išsamesnës studijos apie dvarø sodybiniø ansambliø planavimà, architektûrinæ raidà nepaskelbta. Daugiausia vertingø þiniø esama Romano Aftanazio veikale apie rezidencijø istorijà.5 Šioje knygoje pateiktos visø trijø dvarø apybraiþos, nurodoma savininkø kaita, statiniø istorija, netgi kai kurie architektai. Lakoniškai aprašytas rezidencijø aplinkos suplanavimas, rûmø eksterjeras ir interjeras, apibûdinti pertvarkymai, meno vertybiø kolekcijos, pateikta ikonografinës medþiagos. Vertingiausia R. Aftanazio veikale – duomenys, surinkti iš rezidencijø savininkø ar jø palikuoniø, pasitraukusiø á tolimus uþsienius. Ádomios informacijos iš
Miùosz Cz. Tėvynės ieškojimas. Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 7–8. Stulpinas R. Sodybinių ansamblių perspektyvinės pritaikymo schemos pirmojo etapo rezultatai. Architektûros paminklai. Nr. 13, 1993, p. 46. Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas. Pokalbiai su Aleksandru Fiutu. Vilnius: Alma litera, 1997, p. 150–151. Levandauskas V. Dvarų sodybos. Lietuvos architektūros istorija. T. 3. Vilnius: Savastis, 2000, p. 363, 366. Aftanazy R. Dzieje rezidencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej. T. 3. Wroclaw–Warszawa–Krakow, 1992.
SAKRALINIŲ PASTATŲ KOMPLEKSAI: P ROFE S IONA L IOSI O S I R ETNINĖS A RCH ITE KTŪ RO S SINTEZĖ
Šiame skyriuje apibendrinti kompleksiniai Apytalaukio, Šventybrasèio ir Lanèiûnavos baþnyèiø ir joms priklausanèiø trobesiø (varpiniø, klebonijø, špitoliø bei ûkiniø statiniø) architektûros tyrimai. Aprašoma trumpa istorija, kompleksø ir atskirø statiniø pastatymo situacijos; aptariamos statybinës medþiagos ir konstrukcijos; apibûdinami pastatø tûriai, planai ir suplanavimas; nusakomos fasadø kompozicijos schemos; apibûdinamos angø formos bei dekoro detalës; išskiriami pastatø profesionaliosios ir etninës architektûros bruoþai, siekiama nustatyti amþiø bëgyje susiformavusius kultûros sluoksniø klodus. Tyrinëjant pastatø architektûrà norima parodyti regiono sakraliniø statiniø formø savitumà bei tipiškumà. Ieškoma sàsajø su kitais Këdainiø rajono sakraliniais pastatais; siekiama áþvelgti gretimø regionø sakraliniø pastatø architektûros tradicijø daromà átakà. Apytalaukio baþnyèios istorijà tyrinëjo R. Lebedytë1 ir V. Kamuntavièienë, o architektûrà (gana fragmentiškai) – D. Puodþiukienë.2 Yra sudarytas netikslus baþnyèios planas ir situacijos schema. Atliekant šá tyrimà, Apytalaukio baþnyèia apmatuota ir sudarytas patikslintas jos planas. Šventybrasèio baþnyèios komplekso ir kitø baþnyèiai priklausiusiø trobesiø architektûra kompleksiškai tyrinëjama pirmà kartà. Litera1 2 3 4
SAKRALI Š KU M O MATMUO
tûroje yra minëta baþnyèia3 ir varpinë,4 taèiau apie jø architektûrà uþsimenama vos vienu dviem sakiniais. Neatlikta ir pastatø inventorizacija; brëþiniø taip pat nebuvo sudaryta. Atliekant šá tyrimà, sudarytas baþnyèios ir kitø parapijai priklausanèiø pastatø situacijos planas, baþnyèia ir varpinë apmatuotos, sudaryti jø planai, o varpinës – ir du pjûviai. Lanèiûnavos baþnyèia tyrinëta prieš keliolika metø, kai joje buvo sandëlis, todël jos planà taip pat reikëjo koreguoti: atsirado zakristija su prieangiu ir prienavis su pagalbinëmis patalpomis.
"1:5"-"6,*0 #"Â/:ɂ*" *3 1"3"1*+"* 13*,-"64"/5:4 45"5*/*"*
Apytalaukio šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios architektūros tyrimai. Baþnyèia stovi ant kalvos, kapinëse, Nevëþio slënio kairiajame krante; pagrindiniu fasadu ji atgræþta á vakarus. Šventoriø-kapines juosia tvora, sudaryta iš akmens mûro cokolio, raudonø plytø stulpø ir mediniø stulpeliø, sutvirtintø horizontaliomis lentjuostëmis. Didieji vartai – trijø atvirø angø, kurias riboja raudonø plytø stulpai. Vidurinieji stulpai aukšti, kvadratinio skerspjûvio, su kiek platesniu akmens mûro cokoliu; vidurinæ
PRPI. F. 5. Ap. 7. B. 3. KTU ASI AIPS Ataskaita kultûros paminklø sàvadui. Misius K., Šinkûnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios. Vilnius: Pradai, 1993, p.154. Jankevièienë A. Lietuvos medinė sakralinė architektūra. Vilnius, 1998, p. 299.
Š V E NTYB RASČI O KRISTAU S ATS IMA INYMO BAŽNYČIO S SA K RA L INĖS D AI LĖS PAVELDAS
Šventybrasèio Kristaus Atsimainymo baþnyèios dailës paveldas pirmiausia yra vietos, taip pat tautos, istorijos bei kultûros turtas, ypaè svarbus šios bendruomenës, jos tapatumo suvokimui. Be to, kaip visetas èia esantys baþnytinës dailës kûriniai yra ir Dievo buvimo, ir tikëjimo þenklai. Apskritai sakralinës dailës kûriniai yra vienas svarbiausiø Lietuvos dvasinës kultûros istorijos šaltiniø. Deja, iki šiol neþinomos sakralinës dailës paveldo apimtys, nes dar daug baþnyèiø neturi aprašø, be kuriø neámanoma paþinti pagrindinës meno kûriniø paskirties, istorijos, paveldo sandaros, tad tirti šá paveldà yra svarbu. Šio skyriaus tikslas – ištirti Šventybrasèio baþnyèioje esanèius sakralinës dailës kûrinius, paþvelgti á juos kaip á visumà, t. y. nagrinëti interjero kaità ir jo raidà laike.* Darbo aktualumà ir naujumà rodo monografijoje pirmà kartà aprašomas, tyrinëjamas ir atributuojamas šios baþnyèios dailës paveldas, apimantis visà jam bûdingà ávairovæ: altorius su paveikslais, skulptûromis ir droþiniais, sakyklà, vargonø choro prospektà, krikštyklà, pavienius paveikslus ir skulptûras, liturginius reikmenis ir liturginæ tekstilæ, varpus, indus švæstam vandeniui ir kita. Paveldo yra gausu, jam bûdinga skirtinga meninë vertë, plaèios chronologinës ribos (nuo XVIII a. vidurio iki XX a. pab. imtinai), taèiau já tyrinëti gerokai *
trikdë Šventybrasèio baþnyèios archyviniø šaltiniø nebuvimas. Tyrimo objektas – Šventybrasèio Kristaus Atsimainymo baþnyèios dailë. Pasirinktas objektas atliepia dabarties baþnytinio meno tyrimo poreikius sutelkti dëmesá ypaè á kilnojamàsias dailës vertybes. Pagrindiniai uždaviniai: istoriniø rašytiniø šaltiniø paieška Lietuvos archyvuose; ávairiarûšiø sakralinës dailës objektø natûros tyrimai; altoriø, sakyklos, vargonø prospekto, sienø tapybos, paveikslø, skulptûrø, liturginiø reikmenø ir kitokiø objektø meninës raiškos ir ikonografijos tyrimai; sakralinës dailës kûriniø tyrimo rezultatø apibendrinimas. Ávertinant specifinæ baþnytinio meno paskirtá, svarbu atskirti religinës funkcijos ir meninio estetinio vertinimo kriterijus. Tyrimui pasirinktas retai naudojamas, bet religinio kûrinio tyrimui itin parankus objekto įtikrinimo metodas. Jo pagrindà sudaro objekto fiziniø duomenø aprašymas, suskirstytas á tam tikrus etapus. Taip pat taikytas ypaè svarbus krikšèioniškai dailei nagrinëti ikonoteologinis metodas, kuris remiasi klasikine Erwino Panowskio ikonologijos triada (ikiikonografinis, ikonografinis, ikonologinis lygmuo) ir negali bûti atsietas nuo tikëjimo. Pagal poreiká taikyti atribucinis, formalusis, istorinis, lyginamasis, analizës ir sintezës metodai.
Šventybaršèio baþnyèios dailë istoriniame kontekste aptarta straipsnyje: Šinkûnaitë L. Šventybarščio Kristaus Atsimainymo bažnyčios dailės kaita ir ikonografija. Darbai ir dienos. 2006, nr. 46, p. 215–238.
IS O S S L Ė NI O KU LTŪ RI NIS PIRMAVAIZDI S
Michailas Bachtinas, aptardamas XX a. II pusës rusø literatûrologijà ir turëdamas omenyje to laiko þymiausius literatûros teorijos kûrëjus, tarp jø ir J. Lotmano mokyklà, stengësi išplësti struktûralistinës literatûrolgijos tyrimø laukà diachronine kultûrologija. M. Bachtinas matë susiaurintà vadinamosios literatûrinës ir kultûrinës epochos sampratà. Apskritai jis teigiamai vertino struktûralistø darbuose bandymà sukurti literatûros kûrinio ir jo kultûrinës epochos sàsajø teoriná modelá, bet manë, kad toks literatûros kûrinio apribojimas betarpiškais sociokultûrinës aplinkos rëmais yra per siauras. M. Bachtinas rašë: „Jeigu neámanoma literatûros tyrinëti atskirai nuo visos kultûrinës epochos, tai dar labiau þalinga uþdaryti literatûriná reiškiná vienoje jo sukûrimo epochoje, kitaip sakant, jo tuolaikiškume. Mes paprastai stengiamës išaiškinti rašytojo kûrinius bûtent iš jo tuolaikiškumo ir artimiausios praeities. Tuo tarpu kûrinys savo šaknimis siekia gilià praeitá. Didþiøjø literatûros kûriniø gimimas ruošiamas amþiø, ir tik jø sukûrimo epochoje nuimamas subrendæs ilgo ir sudëtingo brendimo derlius. Bandydami suvokti ir paaiškinti kûriná tik epochos ir tik artimiausio laiko sàlygomis, mes niekada neprasiskverbsim á jo suvokimo gelmes“.1 È. Milošas save vadino paskutiniuoju LDK pilieèiu. Kodël? Atsakymas glûdi jo kûryboje. Juk rašytojas idëjas išsako 1 2 3 4
Бахтин М. М. Эстетика словесного творчества, с. 331. Miùosz Cz. Isos slėnis / vertë Algis Kalëda. Vilnius, 2001, p. 5. Ten pat. Ten pat, p. 6.
ASME N I N ĖS TAPAT YB ĖS SAND AI
vaizdais – gyvais laiko, vietos ir veiksmo þenklais. Kûrybinæ vaizduotæ þadina gyva pilnakkraujë sociokultûrinë aplinka, kurios pamatus rašytojas rekonstruoja, pasitelkdamas platø paþintiná tos sociokultûrinës aplinkos artefaktø kompleksà. Isos slėnį autorius apibrëþia savitai. Pirmasis apibrëþimas – tai geografinis landšaftas. Milošas pabrëþia, kad tai – eþerø kraštas. Eþerø krašto gamta šiaurietiška, santûri, bet ne atšiauri. Šioje geografinëjë platumoje auga tankûs miškai. Jau pirmajame puslapyje augmenija antroponimizuojama: „Medþiø bendruomenës, kaip ir miestø gyventojai, turi nepakartojamø ypatybiø – buriasi á guotus, juostas, sakytum salynus”.2 Ši Europos sritis autoriaus vadinama Eþerø kraštu, nes „... visuomet nuo kokios nors kalvelës staiga išvysi þydrà eþero dubená”.3 Palaipsniui, tarsi romano gandras, rašytojas leidþiasi þemyn, kaskart pastebëdamas vis detalesnes vietos ypatybes. Pastebimi pelkynai, pavasario pelkynai, kuomet „aidi atsikartojantis perkûno oþeliø traškesys [...], tetervinø burbuliavimas [...] bei tûkstanèiø varliø kurkimas pievose”.4 Šiandien Lietuvos skaitytojà galëtø gluminti toks peizaþas. Eþerai – lyg ir Rytø Aukštaitijos landšafto skiriamasis bruoþas, bet ne Këdainiø krašto, kurio peizaþà galëjo atmintyje išlaikyti rašytojas. Pelkynø, kuriais charakterizuojamas