Funkcinė pedagogika

Page 1

Turinys

ĮVADAS ............................................................................................................................9 1. UNIVERSALIOS PEDAGOGIKOS FUNKCIJOS ............................................. 17 Funkcijų ir modelių ugdymo(si) sąryšingumas ................................................. 18 Įvairių tautybių lietuvos piliečių valstybinės atsakomybės, patriotizmo ugdymas................................................................................................................... 22 Visuomenės bei individo švietimo, ugdymo(si) metodologinės funkcijos .... 28 Funkcinė pedagogika kaip individo adaptacijos būsimai karjerai prielaida .. 41 Dvasingumo ugdymas – bendra visų tipų mokyklų funkcija, padedanti rengtis karjerai ........................................................................................................ 52 Paauglių dvasingumas kaip pedagoginis reiškinys ........................................... 57 Ko reikia kietakakčiams: ar sovietinėje mokykloje išaugs tėvynės patriotas ir šeimininkas ......................................................................................... 58 Sąžinė – individo dvasingumo, dorovės šerdis................................................... 64 Ar turime sąžinę kasdienybės verpetuose........................................................... 65 Jaunosios kartos ir visuomenės ugdymo gairės Lietuvoje ................................ 67 Tautos elito, inteligentijos ugdymo(si) karjerai funkcijos ................................. 73 2. PSICHOLOGINĖS IŠMOKIMO TEORIJOS. KITOS PSICHOLOGINĖS MOKYMO(SI) IR STUDIJŲ PROBLEMOS ...................................................... 87 Psichologinės išmokimo teorijos funkcijos aktyvinant metakognityvinį individo sumanumą, plečiant jo erudiciją .......................................................... 88 Svarbus studijų uždavinys rengiant(is) karjerai – ugdyti besimokančiųjų psichinius gebėjimus ir kompetencijas................................................................ 91 Psichinius studentų gebėjimus, jų asmenybę formuojantys metodai, būdai ir priemonės ................................................................................................. 96 Kalbų sąveikos individo psichikoje paradigma ................................................ 112 Filologinės ir kultūrinės kelių kalbų sąveikos individo psichikoje strategija ir taktika................................................................................................ 113 Palankių nuostatų karjerai formavimo pedagoginiai ir psichologiniai mechanizmai ......................................................................................................... 118 Ir suaugusius reikia mokyti studijuoti, ugdyti psichines galias...................... 134 3. UGDYMO FILOSOFIJA IR PEDAGOGIKA, JŲ IŠTAKOS BEI SROVĖS .. 139 Ugdymo filosofijos ir pedagogikos samprata ir jų atšakos.............................. 140 Pedagoginės srovės............................................................................................... 142 6

Stasys Šalkauskis – naujos filosofinės ir pedagoginės švietimo sistemos pradininkas Lietuvoje .......................................................................................... 150 Idealistinio realizmo ugdymo paradigma ......................................................... 160 Sintetinio, susiliejančio ugdymo(si) kompetencijos. Jų sąryšis su St. Šalkauskio realistinio idealizmo filosofine ir psichologine sistemomis... 180 4. PEDAGOGINĖ VEIKLOS IŠMOKIMO TEORIJA – BŪSIMOS INDIVIDO KARJEROS PAGRINDAS .............................................................. 191 Kai kurios veiklos kompetencijų ugdymo(si) problemos ............................... 192 Veiklos ugdymo pedagogikos paradigma ......................................................... 204 Veiklos pedagogikos praktika ............................................................................. 214 Veiklos pedagogikos taikymo Lietuvos mokyklose nuostatos ....................... 223 Profesinės veiklos pedagogikos nuostatos ........................................................ 227 Sintetinė savarankiška pedagoginė veikla ......................................................... 234 Šeimininkiškumo ugdymas ................................................................................ 243 Veiklos ugdymo pedagogikos pagrindai ........................................................... 245 Veiklos kompetencijų ugdymo(si) paradigmos charakteringesni dėsniai .... 260 Racionalaus tyliojo skaitymo kompetencija ir sintezuotas jos ugdymas ...... 264 Rašto technikos ir kultūros ugdymas – bendras visų švietimo įstaigų reikalas ................................................................................................................... 277 5. PEDAGOGO METODOLOGINĖS BRANDOS PROPEDEUTIKA, FUNKCINĖS DIDAKTIKOS PRIEŠTARAVIMAI IR EMPIRINIŲ MODELIŲ IŠTAKOS ........................................................................................... 283 Pedagogo metodologinės brandos propedeutika ir jos ugdymas .................. 284 Švietimo bendruomenės ir visuomenės ugdymo integracija – sėkmingos ugdomosios veiklos prielaida ............................................................................. 284 Metodologinė pedagogo branda – švietimo bendruomenės, visuomenės ugdymo brandos laidas........................................................................................ 293 Didaktinė funkcinės pedagogikos metodų įvairovė ........................................ 304 Tyrimo metodika prof. J. Laužiko darbuose ..................................................... 316 6. MODELIAI – ĖMYBOS, JUNGYBOS (abu terminai prof. J. Laužiko) IR ŠVIETIMO INTEGRACIJOS VIENOVĖ .................................................... 321 Sintetiniai šiuolaikinių studijų modeliai ........................................................... 322 Specialybės studijų modernizavimo modelio beieškant ................................. 330 Rengimo(si) karjerai pedagoginiai modeliai, jų kryptys ................................ 338 Savarankiškų studijų modeliai, kai kurios jų dimensijos ................................ 344 Dabartinių studijų modelių kai kurie trūkumai .............................................. 356 Kultūrinės patirties mokant(is) kelių kalbų sąveikos individo psichikoje modeliai ................................................................................................................. 361 7

7. PAGRINDINĖS GRYNOSIOS DAUGIAKALBYSTĖS UGDYMO(SI) SINTETINIO MODELIO DIMENSIJOS .......................................................... 371 PRIEDAI ..................................................................................................................... 389 Empirinė pedagogų patirtis ................................................................................ 390 Pedagogo meistriškumas – profesinio rengimo(si) karjerai sėkmės laidas .. 390 Paskaitos kokybė ir jos vertinimo kai kurie parametrai.................................. 395 Bendravimo kultūra universitetuose ................................................................. 406 Įvairių autorių patarimai pedagogams ir besimokantiems ............................. 411 EPILOGAS ..........................................................................................................................426 CITUOJAMA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI ........................................................ 429 APIE AUTORIŲ ................................................................................................................446

8

ĮVADAS Funkcinės pedagogikos dalykas Pasaulyje, ES vyksta aštri konkurencija tarp įvairaus tipo mokyklų, universitetų. Norima, kad į vienas ar kitas mokyklas, universitetus daugiau stotų mokytis, studijuoti siekiant aukštesnės karjeros. Tokiu būdu studijų tobulinimas – bendras visos švietimo sistemos, administracijos darbuotojų, mokslininkų, studentų ir kt. tikslas. Mat nuo būsimų specialistų pasirengimo kokybės priklauso tautos likimas, jos gerovė, kultūra, specialistų dora, bendravimo kultūra ir kt. Individo geresniam išsimokslinimui padeda edukologija, švietimo antropologija, švietimo sociologija, vadyba, politika, švietimo ekonomika, jų valdymas, o svarbiausia – paties jo noras gerai pasirengti būsimai karjerai. Funkcinės pedagogikos samprata. Jos objektas, įvairių funkcijų sąveika, problema ir hipotezė Pagrindinės mokinių/studentų mokymo(si), studijų, aktualių būsimų specialistų ugdymo karjerai, funkcijos: 1) svarbi būsimai karjerai mokinių / studentų rengimo(si) funkcija yra reikiamos dalykui ar specialistui žinios, individo lavinimas, auklėjimas, asmenybės erudicija; 2) pagal dalykus, specialybę, veiklos mokėjimus, įgūdžius, visuomenės, tautos poreikius, profesinę brandą, individo išorinės (programos, vadovėliai, dėstytojai, materialinė universiteto bazė) ir vidinės (mąstymas, vaizduotė, jausmai, metakognityvinis sumanumas, kompetencijos, pareigingumas, atmintis, sąžiningumas, palankios nuostatos, bendravimo kultūra, metodologiniai profesinės veiklos mokėjimai ir įgūdžiai, inteligencija, išsiauklėjimas ir kt.) pažintinės ir psichinės galios, kt. pedagogo poveikio efektyvumas, jo įtaiga mokiniams / studentams draudžiant, skatinant jų nuostatas būsimai, norimai karjerai, pasitenkinimas sėkminga individo veikla; 3) individualaus mokymosi, lavinimosi, saviauklos pedagoginiai pagrindai individo sąmonėje; 4) pagaliau visų šių ir kitų išorinių ir vidinių kompetencijų interiorizacija 1. Kartu mokiniai / studentai privalo išmokti karjerai svarbios veiklos strategijos ir taktikos, ieškoti kelių, kaip išvesti savo tautą, visuomenę į naują buitį, kultūrą, civilizacijos lygmenį. 1

Interiorizacija (lot. interior–vidinis) – žinių ir išorinių veiksmų (žodinių, daiktinių) perkėlimas į vidinius (nuostatos, vaizduotė, atmintis, mąstymas ir kt.) veiksmus, jų įsisavinimas ir išmokimas. Šį terminą įvedė L. Vygotskis ir Ž. Pjažė. Interiorizacijos psichologiją didaktikai pritaikė P. Galperinas, kurdamas etapinio mokymo(si) teoriją“ (L. Jovaiša. Enciklopedinis edukologijos žodynas. 2007. P. 97). Į šios interiorizacijos procesus dar sovietmečiu buvau įtrauktas ir aš, kuriant modelių teoriją (žr. 6 skyrių).

9

FUNKCINĖ PEDAGOGIKA

Atsižvelgiant į jau pateiktas ugdymo funkcijas nurodysim pedagogikos klasikų ir kt. duodamą papildomą funkcijų klasifikavimą: a) mokymas ir savišvieta bei lavinimas ir auklėjimas(is); b) visapusiškas ruošimasis gyvenimui; c) apsaugojimas augančios kartos nuo neigiamųjų įtakų; c) asmenybės formavimas, kuris praturtina individą naujomis vertybėmis, pakoreguoja ankstyvesnes, sudaro jo gyvenimo lobį, padedantį ne vien gyvenimą, bet ir tautą, visuomenę veržtis į naujas aukštumas; d) susiformavimas valingo, pareigingo, mylinčio tiesą, teisingumą, pareigingumą, siekiančio per švietimą ne vien savo, bet ir visuomenės tobulėjimo; e) siekimas perteikti individualias dvasines, istorines, materialines tautos vertybes naujoms kartoms; f) savireguliacija, individo asmenybės karjerai raida; g) Lietuvos piliečių patriotizmas, atsakomybės už Lietuvos likimą ugdymas ir kt. Panašias ir kitas švietimo funkcijas nurodo ir kiti Lietuvos mokslininkai (Stasys Šalkauskis, Jonas Laužikas, Leonas Jovaiša). Pvz., J. Laužikas pabrėžia, jog „kiekvienas žmogus turi būti išlavintas ką nors gaminti ir tuo pačiu kurti kultūros lobių visybę“ (J. Laužikas. Pedagoginiai raštai. 1993. P. 105). Vienos funkcijos sutampa su keliamais tikslais, uždaviniais, jų reikšme ir paskirtimi. Antra grupė – nepastebimos funkcijos, kurios „nebūtinai sutampa su siekiamais tikslais, pedagoginio proceso dalyvių ketinimais“ (L. Jovaiša, 2007). Pvz., viena pedagogo pasakojimo funkcija teikia išsamią informaciją mokiniui/ studentui, tačiau ji priklauso nuo pedagogo veiklos meistriškumo ir individo gebėjimų, jo sąmonės ir pasąmonės galimybių. Pedagogo pateikta informacija gali būti besimokančiam nepakankamai išsami arba suprantama. Tokiu būdu ugdomoji veikla rodo tam tikrų pedagoginių reiškinių ir procesų priklausomybę, jų ryšius, kintamųjų funkcijų koreliaciją. Pvz., mokinių pažangumo didėjimas yra metodiškai pagrįsto gero dėstymo funkcija. L. Jovaiša gyvenimo, mokymo(si) ir ugdymo(si) funkcijų pagrindu pateikia šių gyvenimo ir ugdymo funkcijų apibendrinimą, struktūrą (žr. 1 lentelę) (smulkiau L. Jovaiša. Edukologijos įvadas. 1993. P. 12–16). 1 lentelė. Individo ugdymo funkcijų apibendrinimas Eil. Nr. 1. 2.

Gyvenimo sritys Prigimtinės Egzistencinės

Gyvenimo pagrindai Protas Kūryba Dora Veiklumas Savarankiškumas Jautrumas Informacija Saviraiška Sauga

3. 4. 5. 6. 7.

Praktinės Ekonominės Socialinės Kultūrinės Psichinės

8.

Dvasinės

Mokymasis Kompetencija Bendravimas Mokslas Pažinimas. Psichinių galių ugdymas Tiesa ir tikėjimas

10

Ugdymo funkcijos Veikdinimas Globojimas, aprūpinimas, karjera Mokymas Prasmingumas Auklėjimas Švietimas Lavinimas

Žaidimas Organizavimas Santykiai Menas. Technika Emocijos

Darbas Nauda Santarvė Papročiai Valia

Grožis ir viltis

Gėris ir meilė Formavimas

ĮVADAS

Filosofas I. Kantas pagrindine švietimo funkcija laikė individo savarankėjimą, kiti mokslininkai –mokinio siekiamąją kompetenciją, funkciją. Vydūnas teigia, jog „… iš to, ką žmogus jaučia, mano, nori, išauga trys pažangos spinduliai ir reiškiniai, būtent tikyba, kalba ir dora“ (Vydūnas. Raštai, III. Vilnius, Mintis, 1992. P. 89). Kitoje vietoje Vydūnas rašo, kad „žmogus savo veikla esmėje pakinta, krypsta geron, tai esti aukštesnio, šviesesnio žmogiškumo, arba blogon – reiškia, žemesnio, menkesnio, tamsesnio žmogiškumo pusėn“ (ten pat, 315 p.). Iš pasakyto seka, kad įvairaus tipo švietimo įstaigos privalo rengti ne vien specialistus, bet ir gryninti vidines individo tobulėjimo funkcijas, jų interiorizaciją, skatinti „tautos gyvatą“ (plačiau žr. Vydūnas. Raštai, I. Vilnius, Mintis. 1990. P. 235–362). Todėl pedagoginio proceso funkcijos – tai pateiktos besimokantiems aukščiausios įvairių individo kompetencijų, svarbių būsimai karjerai, savarankiškas ar su pedagogo pagalba ugdymas, pvz., racionalus tylusis skaitymas arba fizikos dėsnių taikymas. R. Laužackas aukščiausia įsisavintų funkcijų pakopa laiko kompetencijas, grindžiamas mokymo/studijų programų kūrimu ir vertinimu (žr. R. Laužackas. Kompetencijų … Kaunas. 2008). Esu įsitikinęs, kad aukščiausias mokinių/studentų ugdymo(si) tikslas yra jo interiorizacijos funkcija. Ši monografija yra pašvęsta bendrosioms atskirų augančios kartos tikslų, funkcijų konkretizacijai sąmonės ir pasąmonės2 lygmenimis. Kartu pateikiama atskirų funkcijų, ypač aukštesnėse pakopose, realizavimo strategija bei taktika, liečianti funkcinę pedagogiką. Monografijoje nebuvo siekta duoti įvairioms pakopoms ištisinę atskirų šios karjeros kompetencijų, funkcijų formavimo(si) sistemą pagal įvairius dalykus, specialybes. Buvo siekiama vien parodyti kai kurių modelių taikymo strategiją ir taktiką. Apsistota ties atskirų vidinių ir išorinių kompetencijų, funkcijų, būdingų vienai ar kitai ugdymo pakopai, formavimu(si). Buvo siekta, kad šių funkcijų įsisavinimas apimtų artimų dalykų, specialybių sintezuotas funkcijas, svarbiausius veiksnius. Pvz., glotoedukologijos, profesinės ar akademinės pedagogikos, funkcinės pedagogikos taikymo visumą, strategiją ir taktiką, etapinį funkcijų kokybės ugdymą. Monografijos pagrindinis objektas – yra funkcijų įvairovė, o svarbiausia – sąmoningų ir nesąmoningų kompetencijų, interiorizacijų ugdymas modelių pagalba, siekiant aukščiausios pakopos karjerai, dalykui, konkrečiai veiklai. 2 „Pasąmonė (subconscosness, Unbewuβtseinn, подсознание) – sąmonės turinys, konkrečiu momentu neiškylantis į dėmesio centrą. Nėra esminio skirtumo tarp sąmonės ir pasąmonės – visi sąmonės procesai būna daugiau ar mažiau suvokiami atsižvelgiant į jų intensyvumą ir dėmesio koncentraciją. Pagal Z. Froidą, nesuvokiami procesai yra daugelio sunkiai valdomų ar nevaldomų reiškinių priežastis. Froidistinė pasąmonės teorija pervertino pasąmonės vaidmenį sąmoningame asmenybės gyvenime“ (L. Jovaiša. Edukologinis.., p. 199). Iš kitos pusės, kaip teigia pasąmonės specialistai, pasąmonė yra trys ketvirčiai individo sąmonės pajėgumo. (Plačiau žr. Беcсознательное … 3 Т. Тбилиси. 1978).

11

FUNKCINĖ PEDAGOGIKA

Monografijos, skirtos Funkcinei pedagogikai, pagrindiniai uždaviniai: 1. Mokymo / studijų programų, vadovėlių kompetencijų ir jų įvairiopos interiorizacijos kūrimas. 2. Išorinių ir vidinių kompetencijų interiorizacija uždarose profesinėse grupėse pagal atskirus dalykus, specialybes (Žr. R. Laužackas. Kompetencijomis grindžiamų mokymo / studijų programų kūrimas ir vertinimas. 2008. P. 23) pagal individo siekiamą karjerą (žr. 1 pav.). Ekonominė tvarka (rinkos dėsniai)

Veikimo profesinėje rinkoje monopolio įteisinimas per specializaciją ir veiklos kvalifikacinius reikalavimus, reguliuojamus profesinės grupės ir valstybės Valstybės garantijų profesinei grupei veikti profesinėje rinkoje užtikrinimas

Sąveika

Socialinis–simbolinis reguliavimas

Profesinės grupės strategija (profesinis projektas) Priklausymo profesinei grupei teikiamas socialinis statusas Profesinio rengimo institucijos: įteisintų kompetencijų ir kvalifikacijų suteikimas

Profesinės grupės autonomiškumas

Profesinės normos ir vertybės

Profesinės grupės socialinis uždarumas

3. Funkcinės pedagogikos reikšmė ypač svarbi universitetams, kur specialistų rengimas neretai suvedamas vien į žinių perteikimą, pasitenkinamą sąmoningumo principu, tačiau mokantis, pvz., kalbų, matematikos, fizikos, įvairių kitų specialybių, neapsieinama be pasąmonės (angl. set) ir sąmonės (angl. attitude) vienovės. 4. Atskirų dalykų mokymo(si) procesas rengiant mokytojus, kitus specialistus neretai pedagogų suvedamas tik į bendruosius dėsningumus, bendrąją pedagogiką, neatsižvelgiant į individo siekius, besimokančiųjų amžių, dalykų ar specialybės ypatumus, aktualius būsimai karjerai. Pamirštami tarpdalykiniai ryšiai, bandant pateikti atskirai vieną ar kitą dalyką, specialybę net tada, kai tarp šių dalykų kintamųjų yra daug bendro: procesų ir reiškinių bei dėsningumų sąryšingumo. 12

ĮVADAS

Iš pasakyto seka išvada, jog funkcinė pedagogika yra naujas, rimtas mokymo(si) studijų tobulinimo žingsnis, labai reikšmingas ir perspektyvus rengiant individą karjerai, aktyvinant konkurenciją įvairaus tipo mokyklose, kolegijose, universitetuose. Tokiu būdu: Tyrimo pagrindinė problema yra esminis švietimo sistemos tobulinimas, vadovavimo jai kryptis, siekiant individo visapusiškos raidos – interiorizacijos. Deja, dabartiniu metu funkcinis ugdymas labai retai taikomas pedagoginiame/ studijų procese. Tyrimo hipotezė. Įvairaus tipo švietimo pakopose vyrauja tradicinis mokymasis/studijos: informacijos paieškos, pateikimo mokėjimų formavimas (išorinės funkcijos), tačiau paprastai pamirštamos vidinės, susijusios su interiorizacijos funkcija, jos svarba. Funkcinė pedagogika – (lot. functio – atlikimas, vykdymas, gr. paidagōgikē – ugdymas) – vaikų ar jaunimo ugdymo(si) mokslas ir menas, pedagogikos šaka, kai sąveikauja pedagoginiame procese keli dydžiai: išoriniai [ugdymo(si) turinys, aplinka, pedagogas, jo meistriškumas, vadovėliai ir kt.] ir vidiniai [ugdymo(si) tikslai, interiorizacija, mokinio ar studento sąmonės ir pasąmonės vienovė, jų profesiniai siekiai, patriotinės ar kitos jo nuostatos, gebėjimai ir pan.]. Vidinių ir išorinių kompetencijų sąveika lemia išmokimą, išsilavinimą, išsiauklėjimą, tautinį jo patriotizmą, visapusiškai formuojant tautos elitą, inteligentą. Ignoravimas vidinių ir išorinių dydžių sąveikos pedagoginiame procese, iškėlimas vien intelekto ugdymo žinių į pirmą vietą – pagrindinis dabartinės Lietuvos švietimo sistemos trūkumas. Funkcinės pedagogikos teorinis pagrindas Pirma, funkcinės pedagogikos pagrindą sudaro sintetinė filosofija (realizmas ir idealizmas), vaikystės ir jaunystės metų pedagogika, psichologija (išmokimo, pedagoginė, daugiakalbystės, genetinė, inžinerinė, amžiaus tarpsnių: kūdikystės, vaikystės, paauglystės, jaunystės), siekiant individo saviauklos ir savireguliacijos, jo asmenybės raidos. Funkcinės pedagogikos pagrindas: įvairiapusiai ugdymo(si) karjerai tikslai, dėsniai ir dėsningumai sąveikaujant besimokantiems, pedagogams, ugdymo turiniui, aplinkai ir įvairiems kitiems veiksniams. Georgas I.Brownas teigė, jog ugdymas turi būti susiliejantis. Aš manau, jog tikslingiau būtų jį vadinti sintezuotu, „prasmingu, individui atvirų sistemų mokymu“ (R. Laužackas, ten pat.) (angl. open system education). Antra, psichologinės išmokimo teorijos: asociatyvinės, sąlyginai refleksinės, ženklinės / semiotinės ir veiklos su atitinkamais vienos ar kitos išmokimo psichologinės teorijos postulatais. Trečia, pedagogikos funkcijos yra teorinės, praktinės ir prognostinės. Praktinių pedagogikos funkcijų esmė: vaikas ar jaunuolis, kai jis žaidžia, pamėgdžioja suaugusius, pedagogus ir kt., jų tarpusavio santykiai. Jie išsiugdo vieno ar kelių 13

FUNKCINĖ PEDAGOGIKA

lygių funkcijas, įtakojančias individo būsimą gyvenimą, jo pobūdį, norus. Teorinės pedagogikos funkcijos padeda geriau suvokti save ir kitus, gyvenimą, profesinę veiklą, dalykų, specialybės esmę. Prognostinės funkcijos skatina kūrybą, ieškojimus, metakognityvinį individo išradingumą, sumanumą, erudiciją. Tokiu būdu funkcinės pedagogikos esmė sąlygota konkretaus objekto (nuo kūdikystės iki jaunystės), ugdomųjų tikslų ir konkrečių, karjerai aktualių funkcijų, susijusių su individo pilnatvės, harmonijos, kintamųjų subordinacijos, išorinių ir vidinių nuostatų, veiklos gebėjimų formavimu. Pagal vokiečių pedagogikos klasiką O. Vilmaną (O. Willmann, 1923), individo ugdymo procesą glaudžiai sieja žinojimas (Wissen), norėjimas (Wollen) ir gebėjimas veikti ar kitaip operuoti turimomis žiniomis, nuostatomis (Können). Aš perstačiau, perkėliau į pirmą vietą individo norėjimą. Pagal O. Vilmaną (O. Willmann), Egersdorferį (Eggersdorfer), išskirtinos trys pagrindinės ugdymo karjerai funkcijos, arba aspektai: augimas-globojimas (vok. Pflege, arba Fürsorge), lavinimas (vok. Bildung, arba Formung), auklėjimas (vok. Zucht, arba Führung). Visos šios trys grupės funkcijų ir sudaro sąmoningo ir nesąmoningo individo pasirengimo karjerai esmę. Ugdymo kaip veiksnio pagrindiniai pradai (ugdymo tikslas, ugdytinis, ugdytojas ir ugdomosios vertybės, gėrybės) ir sudaro ugdomojo individo gyvenimo, jo veiklos, karjeros ir kitus lobius. Deja, Lietuvos gimnazijose, kolegijose, universitetuose neretai apsiribojama vien pažinimu ir lavinimu. Esu įsitikinęs, kad augančioji karta turi būti skatinama išeiti į gyvenimą ne vien su savo konkrečiais, mažesniais ar didesniais laimėjimais, žiniomis, mokėjimais, bet ir sugebėjimu visokeriopai plėsti savo akiratį, dvasinį pasaulį. Ketvirta, sėkmingas vienų ar kitų funkcijų taikymas pedagoginiame procese galimas tik dėka individo suinteresuotumo, jo siekių, tarpinių ar tolimų tikslų, individo, dalyko, specialybės vidinių ir išorinių prieštaravimų, besimokančiųjų erudicijos, jų kompetencijų, gabumų, visapusiško pasirengimo siekti pasirinktos karjeros. Monografija yra orientuota į svarbiausius vienos ar kitos karjeros siekius, orientyrus. Ji moko pedagogą ar individą veiklos strategijos ir taktikos, gerinant ar šalinant įvairių funkcijų kintamųjų prieštaravimus, atsižvelgiant į jų sąveikas. Monografijos struktūra Buvo siekta modelių pagalba formuoti ne vien išorines kompetencijas, bet ir vidines (interiorizacija). Monografiją sudaro septyni skyriai. Pirmame skyriuje pedagogas orientuotas į visuomenės bei individo ugdymo(si) vienovę, siekiant mokinių/studentų karjeros subtilybių, dvasingumo, sąžiningumo, pareigingumo, inteligentiškumo. Tuo pakopiškai formuojamas tautos elitas. 14

ĮVADAS

Antrame skyriuje pateikiama psichologinių išmokimo sąmoningų ir nesąmoningų teorijų esmė sąmonės ir pasąmonės lygiais, ugdant individo psichinius gebėjimus: palankias mokymui(si) nuostatas, siekiant filologinės ir kultūrinės jo patirties vienovės, visuminio pasirengimo karjerai, vaiko ar jaunuolio vidinių ir išorinių funkcijų ugdymo paralelių. Trečiame skyriuje pateikiama būtinybė atžvalgos į įvairias filosofines ar pedagogines sroves, jų teigiamybes ir neigiamybes, siekiant pedagoginio proceso vienovės, rengiant besimokančius siekiamai karjerai. Ketvirtame skyriuje duodama esminė veiklos mokymo(si), aktyvinimo patirtis, sumanios veiklos ugdymo(si) postulatai, ieškoma visapusiškų veiklos proceso tobulinimo, jo aktyvinimo kelių ir būdų formuojant išorines kompetencijas ir vidinę jų interiorizaciją. Penktame skyriuje atskleidžiama pedagogo brandos propedeutika ir jos ugdymo strategija. Šeštas skyrius skirtas centrinei monografijos problemai: išorinių ir vidinių kompetencijų ugdymo(si) integracijos strategijai ir taktikai, sintezuojant atskirus modelius, ieškant kelių grupinių modelių sudarymo. Septintame skyriuje pateikiama empirinė pedagogo meistriškumo taktika ir strategija, kokybiškos paskatos, suklydimų vertinimas. Monografijos pabaigoje duodamas epilogas ir panaudotos literatūros sąrašas. Pastabos. Pirma, monografijos straipsniai buvo rašyti keletą dešimtmečių kartais gana artimomis temomis, todėl galimi kai kurių minčių ar duomenų tekstuose pasikartojimai, bet jau kitais tikslais. Antra, vienas straipsnis yra rašytas su mano doktorante doc. Aldona Ramoškiene. Kiekvieno uždaviniai buvo skirtingi. Pagal tą pačią mano paruoštą metodiką atlikau tyrimus Vilniaus inžineriniame technikos universitete, o A. Ramoškienė Vilniaus universiteto matematikos ir kt. fakultetuose. Monografijoje tai yra nurodyta LITERATŪRA

Jovaiša L. Edukologijos įvadas. Kaunas: Technologija, 1993. Jovaiša L. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007. Laužackas R. Kompetencijomis grindžiamų mokymo/studijų programų kūrimas ir vertinimas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008. Laužikas J. Pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa, 1993. Šalkauskis St. Pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa, 1991. Šernas V. Glotoedukologija, 2. Kaunas: VDU leidykla, 2006. P. 362–390. Willmann O. Didaktik als Bildungslehre. Braunschweig, 1923. 15

FUNKCINĖ PEDAGOGIKA

Žodis monografijos skaitytojams Šios monografijos skaitymo sunkumai – terminai, jų komentavimas. Tikiuosi, jog L. Jovaišo „Enciklopedinis edukologijos žodynas“ (2007) ir V. Šerno „Glotoedukologija, 2006 (P. 362–390), taip pat kitų mokslininkų tyrimai padės skaitytojams užpildyti šiuos trūkumus. Esu dėkingas įvairių leidinių, žurnalų redakcijoms, išspausdinusioms mano atskirus straipsnius, patalpintus šioje monografijoje („Acta paedagogica Vilnensia“, „Pedagogika“, „Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos“, „Mokymo ir auklėjimo klausimai“, „Tarybinė mokykla“, „Tautinė mokykla“, „Filosofija. Sociologija“, „Inžinierių rengimas Lietuvoje“ ir kituose leidinių serijose, skirtose Mokslų istorikų konferencijų pranešimams. Monografijoje taip pat panaudota „Akademinė edukologija (1, 2 dalys), įvairios daktarinės, habilituotos socialinių mokslų disertacijos, (mano vadovautos, pvz., I. Žindžiuvienės, J. Šliogerienės, J. Suchanovos, G. Stunžėnienės, A. Ramoškienės, B. Miniotienės, V. Škudienės, V. Dagienės). Tyrimuose dalyvavo mokytojai, dėstytojai, doktorantai, magistrantai, Lietuvos ar kitų šalių įvairūs specialistai. Esu labai dėkingas VDU rektoratui, profesūrai, VDU leidyklos direktoriui Jonui Jaučkojui, Vydūno fondo direktoriui prof. V. Černiui ir kt. Ypač dėkingas recenzentams: VPU prof. habil. dr. M. Barkauskaitei, VDU prof. dr. Genutei Gedvilienei, VPU doc. dr. J. Dautarui, ir kt., tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjusiems sprendžiant monografijoje iškeltą problemą. Dėkingas žmonai Valerijai Šernienei už neįkainojamą pagalbą rengiant šią monografiją spaudai. AUTORIUS

16

CITUOJAMA Literatūra IR ŠALTINIAI 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13.

14. 15.

16. 17. 18. 19. 20. 21.

Adler G. (1934). Entdeckung der Seele. – Zürich. Aktyvaus mokymosi metodai. (1988). Vilnius: Garnelis. Andersen S., Pryor B. Speech Fundamentais: A Contemporary Approach. Needham Heighls. Aramavičiūtė V. (1998). Ugdymo samprata, Vilnius: VU leidykla. Arends R. J. (1998). Mokomės mokyti. Vilnius: Margi raštai. Aronson E. Jigsaw Classroom. Beverly Hills, Caif.: Sage, 1978. Arsenian S. (1937). Bilingualism and Development. A Study of Intelligence and the social Background of Bilingual Children in New York City. New York. Arsenian S. (1937). Bilingualism and mental development. New York City. Assagioli R. (1965). Psychosynthesis. New York: Vicing Press. Assagioli R. (1984). Psichosynthesis. A Manual of Principles and Techniques. Penguin Books. Assagioli R. (1989). The Training of the Will. New York. Aukštojo mokslo tradicija, šiuolaikiškumas ir perspektyva. Parengė P. Jucevičienė (2003). Kaunas: Technologija. Aukštosios mokyklos pedagogika. V., 1979; Koženiauskienė Regina. Retorika. Iškalbos stilistika. V., 1999; Nauckūnaitė Z. Iškalbos mokymas. Vadovėlis. Kaunas: Šviesa, 1998; Novodvorskis A. Didaktikos klausimai aukštojoje inžinerinėje mokykloje. V., 1972; Novodvorskis A. Kaip paruošti ir skaityti paskaitą. V., 1958; Poškus K. Aukštosios mokyklos didaktikos pradmenys. V., 1883. P. 41–65; Retorika. Iškalbos vadovėlis 7 / Sudarytas B. Giedros. Raseiniai, 1932; Lapė J., Sudavičius B. Mano Alma mater. V., 1982; Simaška K. Universitetas, studentas, studijos. V., 1976; Šalkauskis St. Kaip studijuoti. // Kultūra. 1931. Ir kt. Baltoji knyga. Profesinis rengimas (1928). Projektas. Vilnius. Baranauskaitė R., Čiukšienė J. (1979). Emocijų vaidmuo užsienio kalbų dėstyme. Aukštosios mokyklos pedagogika: 1978 m. technikos mokslų išsivystymas respublikoje ir jų rezultatų panaudojimo konferencijos medžiaga. Vilnius. P. 174–176. Barr R., Tand Tagg J. (1995). From Teaching to Learnig. A new Paradigm for Undergraduate Education. Change, 27, 6. P. 13–25. Bendroji psichologija (1986). (Red. A. Jacikevičius, A. Gučas, E. Rimkutė). Vilnius. P. 60–73. Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (1999). Kalbos XI–ХП klasės. Vilnius: Leidybos centras. Bendrojo lavinimo mokyklos programos istorija V–XII klasei (1999). Berufs-und Arbeitspädagogik (1989). München. Birkenbih, Vera F. (2001). Lengviau mokykimės užsienio kalbų. Vilnius: Alma littera. 429

FUNKCINĖ PEDAGOGIKA

22. Bitinas B. (1974). Statistiniai metodai pedagogikoje ir psichologijoje. Kaunas: Šviesa. 23. Bitinas B. (1994). Ugdymo tyrimų metodologija. Vilnius: Jošara. 24. Bitinas B. (2000). Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija. 25. Bloom, B. S. (ed). (1956, 1984). Taxonomy of educational objectives: cognitive domain/affective domain. New York: David McKay Company, Personal Communication. 26. Bloomfleld L. (1961). Language. New York: Chicago. 27. Blooms Taxonomy – Leanning Domins. [Interaktyvus]. Prieiga per internetą <http: www. Businessballs com/blogoms-baxonomyof-learning domins. htm>. 28. Bonz B. (1976). Beiträge zur Methodik in der beruflichen Bildung. Stuttgart. 29. Brauser K. J. (1964). Der Mensch als System – element in Luft oder Kaumfarrt – system und die Möglichkeiten seines Ersätzen durch den Automaten. // Elektron Rechenanliag. Bd. 6. S. 180–195. 30. Brown G. (1990). Human Teaching and Human Learning. New York: The Vicing Press. 31. Brown G. I. (1975). The Live Classroom. New York: The working Books. 32. Brown G. I. (1990). Human teaching for human learning. New York: The Vicing Press. 33. Brown H. D. (1994). Principles of Language learning and teaching, 3rd ed., Englewood Cliffs. New York: Prentice Hall. 34. Brown, H. D. (2000). Principles of language learning and teaching. Fourth Edition. New York: Longman. 35. Budohoska W, Wlodarski Z. (1970). Psychologia uczenia się. Warszawa. 36. Bukauskienė T. (1990). Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918–1940 m. 37. Burt M. et al (eds.) Viewpoints on English as a Second Language. New York: Regents. 38. Butkienė G., Kepalaitė A. (1996). Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius. Margi raštai. 39. Butkus. (1989). Protauti reikia mokytis. // Tautinė mokykla. Nr. 6. 40. Charles C. M. (1999). Pedagoginio tyrimo įvadas. Vilnius: Alma littera. 41. Chomsky V. (1965). Aspects of the Theory of Syntax. Cambridge Mass. 42. Civitas. (1991). JAV pilietinio ugdymo metmenys. Vilnius, 3. Girnius J. Raštai, Ш dalis. Vilnius: Mintis. 43. Cohen L., Manion L. (1997). Research Methods in Education. London, New York. Great Minds of the 21st Century. Second Editon. 2006. Published by: American Biographical Institute, Raleigh, Norfh Carolina, USA. 260. 44. Dagienė V. (2006). Informatikos kelias. The Road of Informatics. – Vilnius: Matematikos ir informatikos institutas. ISBN 9955-680-48-2. 45. Darbo asmeniniais kompiuteriais pagrindai. (2001). AB „Lietuvos telekomas“, Kompetencijos ugdymo centras. 430

CITUOJAMA LITERATĹŞRA IR Ĺ ALTINIAI

46. DaukĹĄytÄ— J. (1987). Organizuoto dvikalbystÄ—s formavimo pradinÄ—se klasÄ—se psichologiniai ir pedagoginiai pagrindai. Vilnius: PMTI. 47. DÄ—stytojo etika (metodinÄ— medĹžiaga dÄ—stytojui). (1985). SudarÄ— K. MiĹĄkinis. Kaunas. 48. Dewey J. (1933). How we think. Chicago: Regney. 49. Dewey J. (1938). Democracy and education. New York: Macmillance Co. 50. Dewey J. (1938). Logic: Tlie Theory of Inquiry. New York. 51. Dubs R. (1998). Mokymas ir mokymasis – tarpusavio sÄ…veika. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos. Nr. l. 52. Dulay H., Burt M. (1973). Should We Teach Children Syntax? Language Learning, vol. 23, no 2. 53. DĹžeimsas V. (1995). Pragmatizmas. – Vilnius: Pradai. 54. Edukologija (07S). (2002). Kaunas: VDU leidykla. 55. Ellis G., Sinclair B. (1989). Learning to Leam English: a Course in Learner Training. Cambridge: Cambridge University Press. 56. Ellis R. (1985, 1991). Understanding Second Language Acquisition. Oxford: University Press. 57. Europos kalbĹł aplankas. (2009). ParengÄ— dr. Z. MaĹžuolienÄ— ir D. PaulauskienÄ— padedant 16 ÄŻvairiĹł kalbĹł specialistams. Vilnius. Lietuvos Respublikos ĹĄvietimo ir mokslo ministerija. 58. Fishers. (1992). Public Speaking. The Essential University Course Oulline. Boca Raton. Fl.: BarCharts. Inc. 59. Fyfe D. (1995). Integracijos prielaidos. Cit. pagal Mokykla, , Nr. 10–11, p. 40–41. 60. Gadamer H. G. (1992). Dziedcictwo. Europy. Bibl. Alet-heia. Warszawa. 61. Gage N. L., Berliner D. C. (1993). PedagoginÄ— psichologija. Vilnius: Alma littera. 62. Gage N. L., Berliner D. C. (1994). PedagoginÄ— psichologija. Vilnius: Alma littera, 63. GalnaitytÄ— E., PikÄ?ilingis J., SivickienÄ— M. (1989). Mokyklinis lietuviĹł-rusĹł kalbĹł frazeologijos Ĺžodynas. Kaunas: Ĺ viesa. 64. Gardner R. S. (1985). Social Psychology and Language Learning: The Role of Attitudes and Motivation. London: Edward Arnold. 65. Gardner R. S., Lalonde R. N., Moorcroft R. (1985). The Role of Attitudes and Motivation in Second Language Learning: Correlational and experimental Considerations. Language Learning. 35, 2. P. 207–272; 66. GedvilienÄ— G. (1997). MetodinÄ— pagalba pedagogams nuolatinio mokymosi procese // Nuolatinis mokymasis besikeiÄ?ianÄ?ioje visuomenÄ—je: prielaidos ir prieĹĄtaravimai. Kaunas: VDU leidykla. 67. (FTDIJDIUF EFS 1ĂŠEBHPHJL (1933). Braunchweig. 68. Girnius J. (1990). Stasys Ĺ alkauskis istorinÄ—je perspektyvoje // LKMA suvaĹžiavimo darbai. XIII. Roma, l990. 69. Gliksman L. (1976). Second Language Acquisition: The Effects of Students Attitudes on Classroom Behavior. Unpublished MA Thesis. University of Western Ontario. 431

FUNKCINĖ PEDAGOGIKA

70. Gmssem A. C. Levine D. U. (1989). Foundations of Education. Fourth Editon. 71. Goodman, E. J. Psychologie des Lesens. Suttgart, Kieti. 72. Grakauskaitė D. (1997). Kaip atpažinti gabiuosius? // Švietimo naujovės. Nr. 1. P. 21–23. 73. Grigošaitienė A. (2000). Vadybos mokslai ir darbo organizavimas: nuo teorijos iki praktikos. // „Sveikata“. Nr. 7–8. P. 4–7. 74. Gulyga A. (1989). Kantas. Vilnius. 75. Herget A. (1923). Svarbiausios pedagoginės srovės šių dienų gyvenime. I d. Kaunas–Marijampolė. 76. Hermann G. (1980). Attitudes and Success in Children’s Learning of English as a Second Language: The Motivational Resultative Hypothesis. // English Language Journal. 34. P. 247–254. 77. Higher Education in the Twenty – First Century: Vision and Action. (1998). Word Conference on Higher Education. Thematic Debate: From Traditional to Virtual: The New Information Technologies. – Paris: Unesco. 78. Hirsch E. (1987). Cultural Literacy. Boston. 79. Holt, J. (1980). How Children Learn. USA: Pitman Publischin Corparation. 80. Hubbard L. J. (1975). Aptitude, Attitude and Sensitivity. // Foreign Language Annals. 8. P. 33–37. 81. Informatics Education (2003). The Bridge between Using and Understanding Computers / ed. R. T. Mittermeir. – Berlin, Heidelberg: Springer. 322 p. ISSN 3540-48218-0. ISBN 13978-3-540-48218-5. 82. Informatics in Education. (2006). Vilnius: Institute of Mathematics and Informatics, Lithuanian Academy of sciences, vol. 5, no 2. 338 p. 83. Informatikon Technologies at School (2006). Ed. V. Dagienė, R. Mittermeir. Vilnius: Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo informacinių technologijų centro Matematikos ir informatikos institutas. 707 p. ISBN 9955-680-47-4. 84. Jacikevičius A. (1970). Daugiakalbystės psichologija (apybraiža). Vilnius. Mintis. 85. Jacikevičius A. (1994). 4JFMB .PLTMBT (ZWFOTFOB. Vilnius: Žodynas. 86. Jacikevičius A. (2002). Idealaus aukštosios mokyklos pedagogo beieškant. Lietuvos mokslas. V., 2003. T. 45: Akademinė edukologija. P. 259–266. 87. Jacikevičius A., Gučas A., Rimkutė E. ir kt. (1986). Bendroji psichologija. 88. Jakavičius V, Juška A. (1996). Mokyklos pedagogika. Kaunas: Šviesa. 89. Johnson D. W., Johnson R. T., Holubeo E. J., Roy P. (1984). Circles of Learning. Fairfax, Va: Association for Suppervision and Curriculum Development. 90. Jovaiša L, Vaitkevičius J. (1989). Pedagogikos pagrindai. 2. Didaktika. Kaunas: Šviesa. 91. Jovaiša L. (1993). Edukologijos įvadas. Kaunas: Technologija. 92. Jovaiša L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa. 93. Jovaiša L. (1994). Pereninė pedagogika – patikima ir perspektyvi. // Mokykla. Nr. 12. P. 13–15. 432

CITUOJAMA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

94. Jovaiša L. (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis. 95. Jovaiša L., Vaitkevičius J. (1987). Pedagogikos pagrindai, d. I. Kaunas: Šviesa. 96. Judd Ch. H. (1927). Psychology of Secondary Education. Boston. 97. Juozokienė R. (2002). Tautinis ugdymas – svarbi ugdymo sąlyga Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą. // Pedagogika. Vilnius: VPU. Nr. 84. P. 75–84. 98. Kagan S. (1985). Co – Op Co – Op; A. Flexsible Cooperative Learning Technique. In Learning to cooperate. Cooperating to Learn / Edited by R. Slavin, S. Sharan, S. Kagan, R. Hertz-Lazorovitz, С Webb, R. Schmuck. New York. 99. Kalvaitis A. (1997). Edukologų tyrimai ir katinas Leopoldas. // Mokykla. Nr. 7. P. 5. 100. Karaliūnas S. (1997). Kalba ir visuomenė (Psichologiniai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruožai). Vilnius. 101. Karčiauskienė M. (1994). Stasio Šalkauskio pedagoginė sintezė ir visuomenės ugdymo problemos. Metraštis. Vilnius: LKMA. 102. Kardelis K. (1997). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: Technologija. 103. Karnegi D. (1992). Kaip išsiugdyti pasitikėjimą savimi ir vieša kalba paveikti žmones. Vilnius. 104. Karvelis, V., Laužikas, J. (1965). Defektologų tyrimai. – Kn.: Pedagogikos mokslų vystymasis Tarybų Lietuvoje, – Vilnius, p. 67–73. Smulkiau apie tyrimo metodiką žr. J. Laužikas. Mokinių valios ugdymo bruožai. – Vilnius, p. 34–54. 105. Kerschensteineris J. (1935). Auklėtojo siela. Kaunas. 106. Kerschensteineris J. (1938). Auklėtojo siela. K. 107. Knowles M.S. (1993). The modern practice of adult education. Cambridge. 108. Komenskis J. A. (1927). Didžioji didaktika. Kaunas. 109. Komenskis, J. A. (1975). Rinktiniai raštai. Kaunas: Šviesa. 110. Koženiauskienė R. (1999). Retorika. Vilnius. 111. Krashen S. D. (1981). Aptitude and Attitude in Relation to Second Language Acquisition and Learning. 112. Krope P. (1997). Ar pedagogika ir pedagogų rengimas turi būti dogmatiški? (Ginamoji kalba už moksliškumą pedagogikoje). Socialiniai tyrimai: tarpdisciplininis požiūris (Šiauliai). Nr. 1. 113. Kučinskas V. (2000). Human Genetic Process in Present-day Lithuanian Population. // Science, Arts and Lithuania. 16. Vilnius: Vilnius University. T. 16. P. 48–53. 114. Kučinskas V. (2001). (FOFUJOJT QPQVMJBDJK˚ ʽWBJSBWJNBT. // Genetika. Kaunas: Šviesa. P. 167–171. 115. Kunzmann P., Burkard F. P,. Wiedmann F. (1999). Filosofijos atlasas. V: Alma littera. 116. Kuolys D. Kryptingos kaitos galimybės // Dialogas. 1999 10 01. Nr. 34 (389). 117. Kurcz I. (1992). Język a psychologia. Podstawy psycholinguiwistyki. Warszawa. 433

FUNKCINĖ PEDAGOGIKA

118. Lado R. (1957). Linguistics Across Cultures. Ann Arbo. University of Michigan Press. 119. Lado R. (1963). Linguistics Across Cultures. Ann Arbo University of Michigan Press. 120. Lado R. (1964). Language Teaching: a Scientific Approach. New York, San Francisco, Toronto, London. 121. Lagunavičiūtė, S. (2000). 10 būdų lavinti kūrybiškumą ir intuiciją iš Nervų ir psichikos ligos. 122. Lapinskienė G., Ramoškienė A., Rubavičienė V. (1986). Anglų kalbos mokslinio teksto gramatikos laboratoriniai darbai [Skirta studentų savarankiškam darbui audiovizualinėje laboratorijoje]. Vilnius: VU. 78 p. 123. Laužackas R. Kompetencijomis grindžiamų mokymo/studijų programų kūrimas (...). 124. Laužackas R. Profesinio ugdymo turinio reformos didaktiniai bruožai. Vilnius: Leidybos centras. 125. Laužackas R. Sistemoteorinės profesinio rengimo kaitos dimensijos. – Kaunas: VDU. 126. Laužikas J. (1943). Švietimo integracijos pagrindai (Rankraštis). Vilnius. 127. Laužikas J. (1958). Mokinių ištvermės ugdymas. – Pedagogikos darbai, III. Kaunas: Šviesa, p. 78–95. 128. Laužikas J. (1965). Mokinių valios ugdymo bruožai. Vilnius. 129. Laužikas J. (1972). Mokinių psichodiagnostikos ir atrankos klausimai mūsų šalyje. Kn.: Psichodiagnostikos problemos. Respublikinio pasitarimo psichodiagnostikos klausimais, įvykusio 1972 m. sausio 28–29 d., medžiaga. Vilnius, p. 21–31. 130. Laužikas J. (1974). Mokinių pažinimas ir mokymo diferencijavimas. Kaunas: Šviesa. 131. Laužikas J. (1993). Pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa. 132. Laužikas J. (1993). Rinktiniai raštai, I. Kaunas: Šviesa. 133. Laužikas J. (1993). Švietimo integracijos pagrindai. // Pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa. 134. Lazauskas J. (1938). Šis tas apie pasaulėžiūros sroves ir sūkurius. Kaunas. 135. Lepeškienė V. (1996). Humanistinis ugdymas mokykloje. Vilnius. 136. Lepeškienė V. Psichosintezė – asmenybės augimo teorija ir praktika. 137. Levis V. (1979). Aš ir mes. Vilnius: Mintis. 138. Lietuvių enciklepedija (1959). South Boston. T. 19. P. 146. Plačiau žr. Mill J. St. A System of Logic. 1843 ir vėlesnės laidos. 139. Lietuvių enciklopedija (1959). South Boston. T. 19. P. 146. 140. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos (1997). Vilnius. 141. Lietuvos edukologija (1997). (Sud. ir ats. red. V. Šernas). Vilnius: Leidybos centras. 142. Lietuvos mokslas // Akademinė edukologija (2003). Vilnius: LMA, t. 45, I dalis. 434

CITUOJAMA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

143. Lietuvos mokslas 45. Akademinė edukologija (2003). Vilnius: Mokslotyros institutas, l t. 474 p. ISSN 1392-4044. ISBN 9986-795-230. 144. Lietuvos mokslas, 45. // Akademinė edukologija, 1 (2003). Vilnius: VĮ Mokslotyros institutas, 476 p. 145. Lietuvos mokslas, 59. // Akademinė edukologija, 2. (2006). Vilnius: VĮ Mokslotyros institutas, 594 p. 146. Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Vilnius. 147. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimai ir papildymai (1994). Valstybės žinios, Nr. 8, str. 22. P. 13. 148. Lietuvos Švietimo koncepcija (1992). Vilnius. 149. Lightbown P., Spada N. (1993). How Languages are Learned. Oxford: University Press. 150. Littlewood W. T. (1991). Foreign and Second Language Learning. Cambridge University Press,. 151. Loeser/Löser Fr. (1976). Rationelles Lesen. Uran-Čia-Verlag, Leipzig-JenaBerlin. 152. Lomb K. (1984). Kaip aš mokausi kalbų. Vilnius: Mokslas. 153. Luobikis S. Kokia švietimo problema jus labiausiai jaudina šių mokslų metų pradžioje („Dialogas“ klausia). Dialogas, 1999 09 03. 154. MA: Ginn Press. (1992). Bielinienė J. Iškalbos menas. Vilnius. 2000. 155. Maceina A. (1934 ir 1991). Tautinis auklėjimas. Kaunas. 156. Machmutovas M. (1983). Probleminio mokymo organizavimas mokykloje. Kaunas: Šviesa. 157. Mačernis M. (1937). Veiklos mokyklos didaktika. // Pedagoginis metraštis. 1 sąsiuvinys. Klaipėda. 158. Mačernis M. (1939). Veikios mokyklos didaktika. // Pedagoginis metraštis. Klaipėda. 159. Mačernis V. (1990). Po ūkanotu nežinios dangum. Vilnius. 160. Mačianskienė, N. (2001). Anglų kaip užsienio kalbos mokymosi strategijos: psichopedagoginės dimensijos. Daktaro disertacija. Rankraštis. Kaunas: VDU leidykla. 161. Maldeikis P. (1970). Valia ir jos ugdymas. Kaunas. 162. Marc de Vries J. (1994). Technology Education in Western Europe. Inovations in Science and Technology Education, Vol V. Fdiled by David Layton. Unesco. – Paris. 163. Maslow A. H. (1993). Idealios mokyklos vizija. // Mokykla, 4–5. Vilnius. P. 55–58. 164. Maslow A. H. Motivation and Personality. 2 nd ed. New York: Harper and Row, Publishers. 165. Mažiulis V. (1970). Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai. (Deklinacija). Vilnius. 435

FUNKCINĖ PEDAGOGIKA

166. Melezinek A. (1992). Ingenieur – pädagogik. Wien; New York. 167. Merkys G. (1995). Pedagoginio tyrimo metodologijos pradmenys. Šiauliai. 168. Merkys G. (1997). Empirinės pakraipos disertacijų evalvacinis tyrimas pedagogikoje: metodologinis ir mokslometrinis aspektai. Socialiniai tyrimai: tarpdisciplininis požiūris. Nr. 1. P. 23–30. 169. Mičiulis J. (1928). Pedagogika ir didaktika. Kaunas. 170. Mill J. St. (1843 ir kt. laidos). A System of Logic. 171. Miniotienė B. (2000). Individualaus mokymosi stiliaus ir išorinių veiksnių sąveika intensyvinant svetimųjų kalbų studijas: daktaro disertacijos santrauka. Kaunas: VDU leidykla. 172. Modern Languages Learning and Teachig, Assessment (2001). A Common European Framework Reference. Europos taryba. 173. Mokymo proceso tobulinimo pagrindai (1981). Sudarė J. Laužikas ir A. Paurienė. Kaunas: Šviesa. 174. Mokymo tobulinimas pradinėse klasėse (1982). Sudarė Marija Gylienė ir Jonas Laužikas. Kaunas: Šviesa. 175. Mokymosi visą gyvenimą memorandumas (2001). Europos Bendrijų komisija. Vilnius: Logotipas. 176. Moksleiviai apie mokyklą, mokytojus ir save. Dialogas. Nr. 23 (23–1, 1999). 177. Nauckūnaitė Z. (1998). Iškalbos mokymas. Kaunas. 178. Nils Magner Grendstad. (1996). Mokytis – tai atrasti. Vilnius: Margi raštai. 179. Nodding К. (1995). Philosophy of Education. Oxford: VCV Press. 180. Odll YV. T. (2005). Projekto partneriai. Atverkime duris kalbų mokymuisi: kalbų mokymosi propagavimas platesnėje bendruomenėje. Vilnius: Socrates. Lingua. 63 p. 181. Oller J. W. (1977). Attitude, Variables in Second Language Learning. 182. Ornstein P. C, Levine D. U. (1989). Foundations of Education. Fourth Edition. 183. Osgood Ch., Buci G.E., Tannenbaum P. H. (1957). The Measurement of Meaning. University of Illinois Press, Urbana. 342 p. 184. Osgood С. (1953). Method and Theory in Experimental Psychology. New York, Oxford. 185. Otto E. (1925). Methodik und Didaktik des neusprachlichen Unterrichts. Bielefeld und Leipzig. 186. Ozmon H. A., Driver S. M. (1996). Filosofiniai ugdymo pagrindai. Vilnius: Leidybos centras. 187. Pabstas A. Darbo mokyklos teorijos bruožai. Kaunas, 1928. 188. Pakneris H. E. (1962). Žodinis užsienio kalbų mokymo metodas. Kaunas: Šviesa. 189. Paulauskas J. (1936). Tvirtos valios raktas. Kaunas (V., 1992). 190. Paulauskas J. (1977). Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas. Kaunas: Šviesa. 191. Paulauskas J. (1990). St. Šalkauskio filosofinės pedagogikos metmenys. Vilnius, P. 39–40. 436

CITUOJAMA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

192. Paužienė G. (2004). Profesinių tekstų tylaus skaitymo užsienio kalba mokymo(si) paradigmos lingvodidaktikos nuostatos. Magistro diplominio darbo rankraštis. Kaunas: VDU leidykla. 193. Pažarauskas J. Kas slypi po „Be pykčio“ širma / „Lietuvos aidas“. 2008-11-25. Nr. 262. P. 5. 194. Peare A. (1992). Język ciala. Jak czytač muši ludzi z ich gestow. Krakow. 195. Peirce Ch. S. Collected Papers. Vol. 5, 1034. 196. Pestafods J. H. (1989). Pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa. 197. Pikčilingis J. (1979). Lektoriaus kalbos kultūra. Vilnius. 198. Plečkaitis R. (1978). Logikos įvadas. Vilnius. 199. Porter P. A., Grant M. Communicating Ejfectively in English. Boston. 200. Poškus K. (1983). Aukštosios mokyklos didaktikos pradmenys. Vilnius: VU leidykla. 201. Poškus K. (1986). Mokymo procesas akademinėje grupėje ir vidurinės mokyklos įgūdžiai // Aukštosios mokyklos pedagogika /ats. red. L. Šiaučiukėnienė. Kaunas: KPI. 202. Pukelis K. (1998). Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos. Kaunas: Versmė. 203. R. T. Mittermeir. – Berlin, Heidelberg: Springer, 2003. 322 p. ISSN 354048218-0. ISBN 13978-3-540-48218-5. 204. Ramaškienė A., Šernas V. (1993). Educological Problems in Reorganizing Studies at the Universities Lithuania. // Engineering Education in Lithuania, I. Editorin Chief and Compiler V. Šernas. Vilnius: Technika. P. 62–76. 205. Ramaškienė A., Šernas, V. (1996). Dabartinės studijų nuostatos Vilniaus uniWFSTJUFUF JS 7JMOJBVT (FEJNJOP UFDIOJLPT VOJWFSTJUFUF CFJ K˚ GPSNBWJNP QFEBHPginės sąlygos. – Vilnius: Technika, p. 21–35. 206. Ramoškienė A, Šernas V. (1987). Pedagoginės nuostatos sukūrimo principas kaip pagrindas savarankiškai besimokančiojo veiklai ugdyti // LTSR Aukšt. mokyklų mokslo darbai. Pedagogika. 22. P. 168–180 (rus.). 207. Ramoškienė A. (1990). Studento teigiamos nuostatos savarankiškam darbui ugdyti pedagoginės formavimo sąlygos (mokantis užsienio kalbų nekalbiniame fakultete): Kand. disertacija. 215 p. 208. Ramoškienė A., Šernas V. (1992). Universitetas turi daugiau padėti studentų saviugdai // Sociologija Lietuvoje. Praeitis ir dabartis. Kaunas: Technologija. P. 148–151. 209. Ramoškienė A., Šernas V. (1993). Studijų Lietuvos universitetuose reorganizavimo gairės. // Inžinierių rengimas Lietuvoje, t. 1 / Sud. ir ats. red. V. Šernas. Vilnius: Technika, P. 93–110. 210. Ramoškienė A., Šernas V. (1996). Dabartinės studijų nuostatos Vilniaus universitete ir Vilniaus technikos universitete bei jų formavimo pedagoginės sąlygos // Inžinierių rengimas Lietuvoje, 2 / Sud. ir ats. red. V. Šernas. Vilnius: Technika, p. 21–35. 437

FUNKCINĖ PEDAGOGIKA

211. Ramoškienė A., Šernas V. (1996). Dabartinės studijų nuostatos Vilniaus universitete ir Vilniaus Gedimino technikos universitete bei jų formavimo pedagoginės sąlygos. Vilnius: Technika, p. 21–35. 212. Ramoškienė, A.; Šernas, V. (1998). „The Present Day Attitudes towards the Studies of Foreign Languages and Pedagogical-Psychological Mechanisms of then formalion“ Acta paedagogica Vilnensia 5:212–235. 213. Rimkus Č. (1991). Kaip mokytis anglų kalbos. Kaunas: Šviesa. 142 p. 214. Rivers W. M. (1964). The Psychologist and the foreign Language Teacher. Chicago, London: The University of Chicago Press. P. 164–193. 215. Sabaliauskas T. (2006). Mokytojų informacinių ir komunikacinių technologijų kompetencijų projektavimas: daktaro disertacija: socialiniai mokslai / edukologija. – Kaunas: VDU leidykla, 164 p. 216. Savarankiškų studijų intensyvinimo problemos // Aukštosios mokyklos pedagogika ir bendroji pedagogika (1990). Studentų savarankiškas darbas. Vilnius: Lietuvos pedagogų draugija. P. 14–24. 217. Selje H. (1990). Nuo svajonių iki atradimo // Mokslas ir gyvenimas. Nr. 11. 218. Sharan S., Hertz-Lazamvitz R. A. (1960). Group Investigation Method of Cooperative Learning in Classroom. In Cooperation in Education / Edited by Sharan, С Webb, O. Hare, R. Hertz-La-zarovitz, Provo, Utach: Brigham Young University Press. 219. Sheilsas J. (1995). Komunikacija kalbos pamokoje. Vilnius. Specialybės užsienio kalbos egzaminų rengimo vadovas. 2005. Vilnius. Stunžėnienė G. 2008. Užsienio kalbų didaktika. Marijampolė. 10. Šernas V. 2002. (MPUPFEVLPMPHJja, 1. Kaunas. Šernas V. 2006. (MPUPFEVLPMPHJKB, 2. Kaunas. 220. Sheilsas, J. (1995). Komunikacija kalbos pamokoje. Vilnius: Leidybos centras. 221. Shernas V. (1991). On Some Problems in Training Specialists at Lithuanian Schools of Higher Education // Law and practice. Warszaw. P. 22–26. 222. Silverman R. E. (1971). Psichology. New York. 223. Skapienė S. (1999). Kalbų mokymasis // Informacinis leidinys. Nr. 4(59). 224. Socialiniai mokslai. XI– XII klasei. (Projektas. 1999) 225. Statkevičienė S. (1991). Deutsch zum Selbststudium. Kaunas: LŽŪA. P. 158. 226. Statkevičienė S. Mokėjimų studijuoti formavimas mokant kalbų. – Vilnius, 1993. 227. Steiner M. C. (1964). Logic of Education and Educology: Dimentions of Philosophy of Education. Proceedings of the Wentieth Annual Conference of Philosophy of Education Society. New York. 228. Stoškus K. (1981). Etiketas ir žmonių bendravimas. Vilnius, Mintis. 229. Stulpinienė J. (1997). Intelekto ir dvasios sintezė // Mokykla, Nr. 6. P. 4–7. 230. Stulpinienė J. (1997). Taikos pedagogika // Dialogas. Nr. 4 (442). 231. Suchanova J. (2006). Studentų metakognityvinio sumanumo aktyvinimas studijuojant anglų kalbą, daktaro disertacija. Vadovas V. Šernas. Kaunas, 157 p. 232. Sujak B. (1970). Stan przygotowania studentovv I roku, Warszawa. 438

CITUOJAMA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

233. Šakinienė V. (1998). Dorovės bruožai. Vilnius, P. 14. 234. Šalkauskis J. (2008). Inteligentijos samprata, raida ir ugdymas St. Šalkauskio koncepcijoje / Acta pedagogija Vilnensia, 20. Vilnius. P. 9–21. 235. Šalkauskis St. (1933). Lietuvių tauta ir jos ugdymas. Kaunas: Sakalas. 236. Šalkauskis St. (1936). Bendrieji pedagogikos pagrindai. Kaunas: VDU. 237. Šalkauskis St. (1938). Bendroji filosofijos terminija. Kaunas. 238. Šalkauskis St. (1990). Jaunuomenė ir gyvoji dvasia. Vilnius. 239. Šalkauskis St. (1991). Pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa. P. 268. 240. Šalkauskis St. (1991). Pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa. P. 501–643. 241. Šalkauskis St. (1992). Rinktiniai raštai. Pedagoginės studijos, 2 knyga. Vilnius: Leidybos centras. 242. Šalkauskis St. (1992). Rinktiniai raštai. Pedagoginės studijos. 1, 2 kn. Vilnius: Leidybos centras. 243. Šalkauskis St. (1992). Rinktiniai raštai. Pedagoginės studijos. 1 kn. Vilnius. 244. Šalkauskis St. (1998). Raštai, VI. Vilnius: Mintis. 245. Šalkauskis St. (1998). Tautinis auklėjimas // Lietuvos mentalitetas. Vilnius. 246. Šalkauskis St. Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai. Antras leidimas. Kaunas: Sakalas, 1933. 247. Šalkauskis St. Inteligentijos koncepcija. VUB. Rankraščių skyrius. P. 140–489. 248. Šalkauskis St. Rinktiniai raštai. Pedagoginės studijos. I knyga. P. 320–325. 249. Šerkšnas A. (1938). Mokyklinė bendruomenė. Kaunas. 250. Šerkšnas A. (1939). Mokyklinė bendruomenė. Kaunas. 251. Šernas V. (1988). Teigiamos nuostatos sudarymo principas ir jo taikymas mokant kalbų // Mokslo kalbos problemos: Metodinė filologinė medžiaga. Vilnius: LTSR MA. 252. Šernas V. (1989). Tautinei mokyklai – tautinę pedagogiką // Tautinė mokykla. Vilnius. 253. Šernas V. (1994). Kaip racionaliau mokytis kalbų. Basic English, Vilnius: Žodynas. Шярнас V., (1994) Лингводидактические проблемы обогащения речи учащихся. Вильнюс: НИИП. 254. Šernas V. (1994). Kaip racionaliau mokytis kalbų. Basic English. Vilnius: Žodynas. 255. Šernas V. (1995). Pedagoginiai specialybės pamokų pagrindai. Vilnius: Technika. 256. Šernas V. (1995). Profesinė pedagogika. Vilnius: Leidybos centras „Baltic ECO“. 257. Šernas V. (1995). Profesiniai specialybes pamokų pagrindai. Vilnius: Technika. 258. Šernas V. (1996). Pedagogo meistriškumas – profesinio rengimo reformos sėkmės laidas // Mokytojas/dėstytojas modernaus profesinio rengimo procese. Kaunas: VDU. P. 56–63. 259. Šernas V. (1996). Stasys Šalkauskis – pedagogikos sistemos pradininkas // ž. Filosofija. Sociologija. Nr. 4. P. 18–22. 439

FUNKCINĖ PEDAGOGIKA

260. Šernas V. (1996). Veiklos pedagogikos praktika // Acta paedagogica Vilnensia, 3. Vilnius: VU leidykla, p. 105–120. 261. Šernas V. (1997). Mokinių dvasingumo ugdymas - bendras vidurinių ir aukštųjų mokyklų uždavinys // Lietuvos mokykla: praeitis, dabartis, ateitis. Klaipėda. P. 39–41. 262. Šernas V. (1998). Lietuvos mokykla XXI amžiuje (keletas apmąstymų) // Ugdymo problemos: Mokslo darbai / Sud. P. Dereškevičius. Vilnius: Pedagogikos institutas. P. 247–257. T. 4 (31). 263. Šernas V. (1998). Profesinė veiklos pedagogika. – Vilnius: Presvika. 264. Šernas V. (1998). Profesinės edukologijos šerdis – veiklos didaktika // Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos. Nr. 1. Kaunas: VDU 1eidykla. P. 72–81 (lietuvių ir anglų kalba). 265. Šernas V. (1998). Profesinės veiklos didaktika. Profesinio rengimo tyrimai. Vilnius: Presvika. 266. Šernas V. (1999). Formuojantys metodai – adaptacijos visuomenėje prielaida // Socialinė-psichologinė adaptacija ir švietimo sistema / Sud. ir ats. red. J. V. Uzdila. Kaunas: VDU. 267. Šernas V. (1999). Individo dvasingumo ugdymas – bendras vidurinių ir aukštųjų mokyklų uždavinys // Acta paedagogica Vilnensia. Mokslo darbai. T. 6. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 268. Šernas V. (1999). Reikia gyvenimo mokyklos // Informacinis leidinys. P. 4–5. 269. Šernas V. (2000). Paskaitos kokybė ir jos vertinimo kai kurie parametrai // Socialinių-humanitarinių mokslų vaidmuo universitetinio ugdymo sistemoje: Mokslinių straipsnių rinkinys. Kaunas: Akademija. P. 80–87. 270. Šernas V. (2001). Idealistinio realizmo ugdymo paradigma //Acta paedagogica Vilnensia. Vilnius: VU leidykla (spaudoje). 271. Šernas V. (2001). Kalbų sąveika individo psichikoje – lingvodidaktikos paradigmos šerdis // Kalbų vaidmuo Europos integracijos procese. Vilnius. P. 65–75. 272. Šernas V. (2001). Profesinės veikios pedagogikos lietuviškos paradigmos pagrindinės dimensijos (akad. Stasio Šalkauskio 115 m. gimimo jubiliejų minint) // Pedagogika. – Kaunas: VDU leidykla. Nr. 51, p. 3MI. 273. Šernas V. (2002). (MPUPFEVLPMPHJKB . Kaunas: VDU leidykla. 274. Šernas V. (2002). Idealistinio realizmo ugdymo paradigma // Acta Paedagogica Vilnensia. Nr. 9. Vilnius: VU leidykla, P. 235–247. 275. Šernas V. (2003). Idealistinio realizmo ugdymo paradigma iš Lietuvos mokslas. Akademinė edukologija, 45. Vilnius: VĮ Mokslotyros institutas. P 242–258. 276. Šernas V. (2003). (MPUPFEVLPMPHJKB, 1. Kaunas: VDU leidykla. 277. Šernas V. (2003). Idealistinio realizmo ugdymo paradigma // Lietuvos mokslas, 45 / Akademinė edukologija, I. Vilnius: Lietuvos mokslų akademija, p. 242–258. 440

CITUOJAMA LITERATĹŞRA IR Ĺ ALTINIAI

278. Ĺ ernas V. (2004). SintetinÄ— kalbos ugdymo(si) paradigma: samprata ir dimensijos, Filologija 12: 74–85. 279. Ĺ ernas V. (2005). Sintezuotas individualizuotas uĹžsienio kalbos komunikacinÄ—s kompetencijos ugdymo modelis, Filologija 13:90–104. 280. Ĺ ernas V. (2005). (MPUPFEVLPMPHJKB. Lingvodidaktika. 2. Kaunas: VDU leidykla. 281. Ĺ ernas V. (2005). Sintezuotas ĹĄiuolaikiniĹł studijĹł modelis // Pedagogika: mokslo darbai. T. 78, p. 5–9. 282. Ĺ ernas V. (2006). (MPUPFEVLPMPHJKB Kaunas: VDU leidykla. 283. Ĺ ernas V. (2006). KomunikacinÄ—s kompetencijos, jĹł ugdymo(si) kai kurios strateginÄ—s ir taktinÄ—s problemos // Santalka. Filologija. Edukologija. T. 14. Nr. 4. P. 50–59. 284. Ĺ ernas V. (2006). Racionalaus tyliojo skaitymo kompetencija ir sintezuotas jos ugdymas // Santalka. Filologija. Edukologija. T. 14. Nr. 2. P. 54–65. 285. Ĺ ernas V. (2006). Svarbi metodologinio kalbĹł mokymosi modelio dimensija // Acta Pedagogica Vilnensia, 16. Vilnius. P. 116–118. 286. Ĺ ernas V. (2007). StudijĹł modernizavimo modelio beieĹĄkant. Pedagogika, 85. Mokslo darbai. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, p. 183– 187. 287. Ĺ ernas V. (ed.). KalbĹł sÄ…veika mokymo procese. Vilnius: PMT1 (r. k.). Ĺ ernas V. (1995). ProfesinÄ— pedagogika. – Vilnius: Baltic ECO. 288. Ĺ ernas V. (MPUPFEVLPMPHJKB. – Kaunas: VDU leidykla, 1 t., 2002. 192 p.; 2 t., 2006. 436 p. ISBN 9986-501-96-2. ISBN 9985-501-970 ir ISBN 9955-12-118-1. 289. Ĺ iauÄ?iukÄ—nienÄ— L. (1997). Mokymo individualizavimas ir diferencijavimas. Kaunas: Technologija. 290. Ĺ imkienÄ— A. (1986). AukĹĄtosios mokyklos mokymo formĹł efektyvumo vertinimas // AukĹĄtosios mokyklos pedagogika. Kaunas: KPI. P. 32. 291. Ĺ kudienÄ— V. Ekspozicinio teksto supratimo mokymo ir mokymosi efektyvinimo prielaidos (dviejĹł kalbiniĹł grupiĹł analizÄ—s pagrindu). Daktaro disertacijos santrauka. Kaunas. 292. Ĺ liogerienÄ— J. (2002). AutonominiĹł studijĹł individualizacijos lingvodidaktiniai pagrindai. Daktaro disertacija. RankraĹĄtis. Kaunas: VDU leidykla. 293. Ĺ liogerienÄ— J. (2002). Self-direction in Individualized Studies of a Foreign Language, Pedagogika 53. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 294. Ĺ oblinskas A. (1987). Verbali komunikacija ir kalbos etiketas // Bendravimo kultĹŤra aukĹĄtojoje mokykloje / Sudarytojas ir ats. red. V. Ĺ ernas. Vilnius. 295. Ĺ vietimas. Education. (1989). Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybÄ—s. Vilnius, p. 36. 296. Ĺ vietimas. Education. (2001). A 360. Vilnius: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybÄ—s. 297. Ĺ vietimo problemos ir sprendimo bĹŤdai. (1998). Ĺ vietimo ir mokslo ministro K. Platelio pozicijos pateikimas Respublikos Seimui. Ĺ vietimo ir mokslo ministerijos leidybos centro informacinis leidinys. Vilnius. 441

FUNKCINÄ– PEDAGOGIKA

298. Ĺ vietimo reformos. Ĺ vietimo studijos. (1998), Nr. 4, Vilnius, I. ZaleskienÄ—, O. VaicekauskienÄ— 299. Terence H., McLaughlin. (1997). Ĺ iuolaikinÄ— ugdymo filosofija. Kaunas. 300. TereseviÄ?ienÄ— M. (1997). Mokymosi bendradarbiaujant maĹžose grupÄ—se metodai // Pedagogika. Vilnius: VPU 1eidykla. 301. TereseviÄ?ienÄ— M. (2001). Mokymosi visÄ… gyvenimÄ… edukologinÄ—s dimensijos. Kaunas: VDU leidykla. [Habilitacinio darbo rankraĹĄtis]. 302. TereseviÄ?ienÄ— M., GedvilienÄ— G. (1999). Mokymasis bendradarbiaujant. Vilnius: Garnelis. 303. Thomas D., AntulienÄ— A., LiubinienÄ— V., MaĹžuolienÄ— Z., Ĺ neiderienÄ— L., ValiuĹĄkeviÄ?iĹŤte V., ValĹŤnaitÄ—-OleĹĄkeviÄ?ienÄ— G. A. (2005). Survey of English LanHVBHF 5FBDIJOH JO -JUIVBOJB . Vilnius: British Council. Ministry of Education and Science of the Republic of Lithuania, 90 p. 304. Thorndike E. L. (1923). Educational Psychology: Briefer Course. New York. 305. Thorndike E. L. (1923). Educational Pasychology. Vol. 3. 306. Thorndike, E. L. (1927). Educational Psychology: Briefer Cours. New York. 307. UĹĄeckienÄ— L. (2003). XX a. pedagogikos kryptys ir ĹĄvietimo sistemos. – Ĺ iauliai: Ĺ iauliĹł universiteto leidykla. 308. UĹĄinskis K. (1959). Rinktiniai pedagoginiai raĹĄtai. T. 1. AuklÄ—jimo klausimai. Kaunas: Ĺ viesa. 309. Vaidotas E. (1993). PsichologiniĹł iĹĄmokimo teorijĹł trumpa apĹžvalga. Vilnius: VGTU. 310. VaiĹžgantas. (SFJUPKJ WBäJVPLMʲ // Lietuvos mokykla. 1930. Nr. 2. P. 50 311. ValatkienÄ— S. (1997) „Naujojo ugdymo“ sÄ…jĹŤdis Vakaruose, jo idÄ—jĹł atspindys Lietuvoje (1918–1940). Vilnius: VPU leidykla. 312. Vasiliauskas R. (2007). MokiniĹł aktyvinimo vaidmuo Benjamino Blumo mokymo tikslĹł taksonomijoje. Pedagogika, mokslo darbai. Vilnius: VPU leidykla, p. 81–85. 313. VÄ—braitÄ— V. (1999). Ĺ vietimo horizonto link //Dialogas, Nr. 33 (388) ir 36 (391). 314. Vilniaus universiteto bibliotekos RankraĹĄÄ?iĹł skyrius. St. Ĺ alkauskio fondas (VUB RS, f. 140–240). 315. VydĹŤnas. (1921). MĹŤsĹł uĹždaviniai. TilŞė. 316. VydĹŤnas. (1990). RaĹĄtai. Vilnius. T. 1. 317. Vygotsky L. (1978). Multilingualis in Chirlden. Polygol, 2. 318. Vocabulary Description. Acqusition and Pedagogy (1997). Ed. by N. Schmitt. M. McCarthy. Cambridge University Press. 319. VUB RS, f. 140–115. 320. VUB RS, f. 140–188, p. 21. 321. VUB RS, f. 140–220. 322. Weinreich U. (1968). Language in Contact. Findings and Problems. Sixth Printing. The Haugue-Paris. 442

CITUOJAMA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

323. Weinreich U. Language in Contact. Findings and Problems. The Hague-Paris. 1968. 324. West M. (1926). Bilingualism – with Special Referente to Bengal. Report No 13. Bureau of Education. Calcutta India. 325. Westhoft G. Kai kurie bendrieji mokymo būdai ir jų taikymas mokant skaityti užsienio kalba. Švietimo naujovės, P. 49–59. 326. Williams J. B. (1986). Research and Instructional Development on Main Idea Skills, in Baumann J. F. (Ed). Teaching Main Idea Ccomprehension. New York: DE International Reading Association: 18–48. 327. Willmann O. (1923). Didaktik als Bildungslehre. Berlin. 328. World Conference on Higher Education. (1998). Higher Education in the Twenty first Century. Vision and Action. Thematic Debate: From. Traditional to Virtual: Paris: Unesco: 5–9 October. 329. Xoddings N. (1995). Philosophy of Education. Oxford: Westview Press. 330. Zaleckienė L, Vaicekauskaitė V. (1999). Metodinės rekomendacijos pilietinio išsilavinimo standartų taikymui / Informacinis leidinys. Vilnius. Nr. 1–2. 331. Zmijewska H. (1984). Krajoznawstwo u kulturoznawstwo v nauce jezyköw obsych // Pregląd Glottodydaktyc-znv, t. 6. 332. Žemaitis V. (1983). Dorovės sąvoka. Vilnius. 333. Žr. 2 straipsnius: Mokslo ir technikos raida Lietuvoje. П dalis. Vilnius, 2007. P. 236–244. Savarankiškų studijų intensyvinimo problemos // Aukštosios mokyklos pedagogika ir bendroji pedagogika. Studentų savarankiškas darbas. Vilnius: Lietuvos pedagogų draugija, 1990. P. 14–24. 334. Žr. Lietuvos mokslas. 59. Akademinė edukologija, 2. Vilnius: VĮ Mokslotyros institutas, Bendraautorė doc. A. Ramoškienė. 335. Žr. Lietuvos mokslas. Scie and Arts of Lithuania. Akademinė edukologija. Monografija. Vilnius: Mokslotyros institutas. Lietuva. 59 knyga. 2006. Р. 371. 336. Žr. V. Šernas. Formuojantys metodai – adaptacijos visuomenėje prielaida // Socialinė – psichologinė adaptacija ir švietimo sistema, 1 knyga. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 1999. P. 37–46. 337. Актисон Р., Бауэр Т., Кротерс Э. (1969). Введение в математическую теорию обучения. Москва. 338. Барштейн М. С. (1968). К методике составления и проверки тестов. – Вопросмы психологии. 339. Взаимодействие языков в процессе обучения (1971). / Под ред. В. Шярнаса. Вильнюс. 340. Внльке Л. (1976). Формы внутренней речи и их значение для преподавании иностранного языка // Третий Международный конгресс русистов. Варшава. С. 79–82. 341. Габай T. B. (1988). Учебная деятельность и её средства. Москва. 342. Гамезо М. В., Домашенко Н. А. (1986). Атлас по психологии. Москва. 443

FUNKCINĖ PEDAGOGIKA

343. Гудавичюс Л. (1985). Сопоставительная семасиология литовского и русского языка. Вильнюс: Мокслас. 344. Гумбольдт В. (1985). Язык и философия культуры. Москва. 345. Дежуринский А. Н. (1989). Реформы зарубежной школы. Надежды и действительности // Педагогика и психология, серия „Знание“. С. 117. 346. Добровин А. Б. (1987). Воспитателю о психологии и психогигиене / общения ҪӞӡӚӑӏ ҭӠӞӡӑӕөӕӝӘӕ 347. Дьюи Д. (1919). Психология и педагогика мышления. Москва. 348. Дьюи Дж. (1919). Психология и педагогика мышления. 2-е изд. – Москва. ҤӣӚӏӣӡӚӕӝӕ ҩ Обучение самостоятелбности чтению учебных текстов младших школьников. Дисертация и автореферат на соискание ученой степени кандидата педагогических наук. Вильнюс: Вильнюсский университет. ҤӣӠӏӏӛӕӑ ҝ Фонетическое значение. Ленинград. ҤӣӠӏӑӛӕӑ ҝ ҶӯӠӝӏӡ ҟ үӘӜӑӞӛӘӚӞӤӞӝӕӢӘӧӕӡӚӏӯ ӘӝӢӕӠӤӕренция при обучении русскому языку // Rusų ir užsienio kalbų mokymo teoriniai ir praktiniai klausimai. Vilnius: PMTI. P. 52–73. 352. Иванова С. Ф. (1983). Лекторское мастерство. Москва: Знание.’ 353. Ильин E. Искусство общения. – Москва: Педагогика, 1982. Потылико Г. П. 354. Имедадзе H. B. (1979). Экспериментально-психологические исследования овладения и владения вторым языком. Тбилиси: Мецнериеба. 355. Ительсон Л. Б. (1973). Психологические теории научения и модели процесса обучения //Советская педагогика, № 3. С.83–95. 356. Комаровский В. С. (1970). Некоторые проблемы измерения социальных установок // Вопросы философии. № 7. С. 24–31. 357. Лаужикас И. (1971). К вопросу о надёжности дидактического экспериӜӕӝӢӏ ҟ Ӛӝ Ҭ ӜӕӢӞӔӏӥ ӟӕӔӏӒӞӒӘӧӕӡӚӘӥ ӘӡӡӛӕӔӞӑӏӝӘә ҢӞӚӛӏӔӫ Ӛ ӡӕӜӘнару. – Таллин, с. 154–158. ҩӏӣӖӘӚӏӡ Ҧ ҨӞӜӟӛӕӚӡӝӞӕ ӘӗӣӧӕӝӘӕ ӠӏӗӑӘӢӘӯ ӣӧӏөӘӥӡӯ ӑ ӟӠӞцессе обучения. – Методы исследования в педагогике. Проблемы методики преподавания и успеваемости. – Таллин, с. 89–90. 359. Леонтьев А. A. (1971). Потребности, мотивы, эмоции. Москва. 360. Леонтьев А. А. (1981). Психологические особенности лектора. Москва. 361. Леонтьев, А. A 1969. Психолингвистические единицы и порождение речевого высказывания. Москва. 362. Мелибруда E. (1986). Я-ты-мы. Педагогические возможности улучшеӝӘӯ ӞӐөӕӝӘӯ ӟӕӠӕӑӞӔ ӡ ӟӞӛӬӡӚӞӒӞ ҪӞӡӚӑӏ ҭӠӞӒӠӕӡӡ 363. Мик Я. (1970). О факторах понятности учебного текста. Кандидатская диссертация. Рукопись. Тарту. 364. Моkslas ir gyvenimas. (1939). Nr. 7–8. P. 219–221. VUB RS, f. 140–240. VUB RS, f. 140–271. 444

CITUOJAMA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

365. Никандров Н. Д. (1972). Некоторые проблемы дидактики высшей школы в зарубежных странах. Москва. 366. Никаядров И. Д. (1986). „Тенденция развития“/Вестник высшей школы – Москва, № 9. Ҭ[NPO ) " (BWFS 4 . Filosofiniai ugdymo pagrindai, – Vilnius: Leidybos centras. 368. Одарённые дети (vertimas iš anglų kalbos) (1991). Москва. ҬӚӞӝӬ ҟ Введение в общую дидактику (перевод с польского языка). – Москва, с. 55–56. ҬӚӞӝӬ ҟ Введение в общую дидактику (перевод с польского). Москва, с. 55–56. 371. Основные направления в методике преподавания иностранных языков в XIX–XX в. (1972). / Под редакцией И. В. Рахманова. Москва. ҭӠӞӐӛӕӜӫ ӝӠӏӑӡӢӑӕӝӝӞә ӚӣӛӬӢӣӠӫ ӞӐөӕӝӘӯ ҰӕӞӠӕӢӘӧӕӡӚӘӕ ӑӞӟӠӞӡӫ ӝӠӏӑӡӢӑӕӝӝӞә ӚӣӛӬӢӣӠӫ ӞӐөӕӝӘӯ ӑ ӡӞӦӘӏӛӘӡӢӘӧӕӡӚӞӜ ӞӐөӕӡӢӑӕ Материалы симпозиума. Декабрь. Випьнюc. 373. Стоуне Э. (1984). Психопедагогика. Психологическая теория и практика обучения (перевод с английского). Москва: Прогресс. 374. Стоус Э. (1984). Психопедагогика. Психологическая теория и практика обучения. Москва: Педагогика. 375. Талызина Н. Ф. (1975). Управление процессом усвоения знаний. – Москва. 376. Узнадзе Д. Н. (1966). Психологические исследования. Москва: Наука. С. 440. 377. Фукуяма С. (1989). Теоретические основы лрофессиональной ориентации. – Москва. 378. Шярнас В. (1976). Очерки по лингводидактике. Вильнюс: Мокслас. 379. Шярнас В. (1977). Лиигводидактические проблемы обогащения речи учащихся. 380. Шярнас, В. (1979). Теоретические основы обучения нескольким языкам (на материале Литвы). Докторская диссертация. Рукопись. Москва: АПН НИИПРЯ в национальной школе. 381. Щерба Л. В. (1947). Преподавание иностранных языков в средней школе. Общие вопросы методики. Москва–Ленинград. 382. Щерба Л. В. (1958). Избранные работы по языкознанию и работы по языкознанию и фонетике. Т. 1. Ленинград. 383. Щерба, Л. В. (1929). Как надо изучать языки. Москва–Ленинград. 384. Щукина Г. (1986). Роль деятельности в учебном процессе. Москва. 385. Экспериментальная психология (1975). / Редакторы-составители: Поль ҲӠӕӡӡ Ә Ҥӏӝ ҭӘӏӖӕ ҟӫӟ ҪӞӡӚӑӏ ҭӠӞӒӠӕӡӡ Ҡӛ ҪӞӢӘӑӏӦӘӯ

445

FUNKCINĖ PEDAGOGIKA

APIE AUTORIŲ

Vytautas Šernas Gimė 1927 04 15 Birjagalos k., Pakruojo r.; habil. dr. (socialiniai mokslai, edukologija, 1979), VGTU, VDU Edukologijos katedros profesorius (1984), Tarptautinės techninio rengimo akademijos tikrasis narys (akademikas), VDU senato narys, leidinių „Acta paedagogica Vilnensia“, „Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos“, „Filologija“, ‚Santalka“, „Известия Международной академии технического образования“, „Žiemgala“ redaktorių kolegijos narys, „Lietuvos edukologija“ (1997), „Inžinierių rengimas Lietuvoje“ (1992, 1993, 1996), „Lietuvos mokslas“, t. 42, 59, „Akademinė edukologija“, t. 1, 2 (2002, 2006) sudarytojas ir ats. redaktorius. „Žiemgalos“ draugijos prezidentas, viceprezidentas. Mokslinių tyrimų sritys: specialistų rengimo pedagogika; glotoedukologija; leksikografija; ugdymo minties raida; funkcinė pedagogika, kraštotyra. Parengė 10 socialinių mokslų (edukologija) daktarų, buvo 7 tarpuniversitetinių habilitacijos komitetų narys. Svarbiausi spausdinti darbai: Lingvodidaktikos apybraižos (1976, rusų k.). Mokinių kalbos turtinimo lingvodidaktinės problemos (1977, rusų k.), Kaip racionaliau mokytis kalbų. Basic English (1994), Pedagoginiai specialybės pamokų pagrindai (1994), Profesinė pedagogika (1995), Profesinės veiklos didaktika (1998), Trumpas lietuvių – rusų kalbų žodynas (bendraautorius, 1989, 2002), (MPUPFEVLPMPHJKB (2002, 2006). Parengė ir išleido istorinio pobūdžio kraštotyrinius kolektyvinius darbus „Daugyvenės kraštas“ (1998), turistų vadovo „Žiemgala/Zemgale“ (2003) autorius, daugiau kaip 500 monografijų sudarytojas, atsakingas redaktorius. 446

APIE AUTORIŲ

Šernas Vytautas Educator, personal: Born April 15, 1927, Birjagala, Pakruojis District, Lithuania; Son of Jonas Šernas and Anelija Libonaite (both deceased). Married Valerija Rutkauskaite Šerniene; Father of Kestutis and Jūrate. Education: Professor, 1984; Habil. D. Glottoeducational Science, 1979; Docent, 1969; Ph.D. Educational Studies, Institute of General and Polytechnic Science, 1966; 5-Year Diploma, Philology, Pedagogical University, 1952. Career: Educator; Researcher. Influence: to help children, students, all people of Lithuania to survive and adapt to the changing market conditions, to remain fair, to save ethnic culture; to help Lithuania to remain a state in the European Union. Organizational memberships: International Academy of Technical Education (academician); Vytautas Magnus University Senate; Editorial Board, 5 Periodicals; Žiemgala Euroregion (vice president of Vilnius Branch, president of Lithaunian Branch); Coordinator of Focus Croup Education and Culture within Frame of Forum of Lithuania´s Public Organizations. Creative Works: author, 500 scientific and other papers, 20 monographs, dictionaries, articles and collection of articles including The Daugyvene Land, Lithuanian-RussianLithuanian Concise Dictionary 2003, Clottoeducational Science 2002, Didactics of Vocational Pedagogies 1998, Vocational Pedagogics 1995, How to Learn Languages More Rationally 1994, Lingvodidactic, Problems for the Enrichment of Schoolchildren´s Vocabulary 1977, Outline of Linguodactiecs 1976; Personal interests include Ethnography, creative work while prosessing new ideas, touring, craftsmanship. Honors and Awards: Mark of Honor Order, 1971; Silver Medal for Achievements, Second Place Monetary Award, Vytautas Magnus University; Man of Eminence in Education; Medal of Labour Veteran; numerous writings of honour; honorable member, Žemgala Association. Personal Philosophy; ability to find problems relevant to the society; diligence, persistence in comprehensive analysis of these problems; to stick to business, to pursue a set aim to the end; an effective combination of work and leisure. Great Minds of the 21 st Century. Second Editon. P. 260. Published by: American Biographical Institute. Raleigh, North Carolina, USA. 2006.

447

Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.