Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai LDK XVII amžiaus antrojoje pusėje

Turinys ĮVADAS 1. KATALIKŲ BAŽNYČIOS ORGANIZACIJA IR JOS SĄSAJOS SU VALSTYBE

1.1. Vyskupijų išsidėstymas ir pavaldumas metropolijoms 1.2. Patronato teisė Lietuvoje 1.3. Katalikų bažnyčios privilegijų išlaikymas ir didinimas XVII a. antrojoje pusėje 1.4. Bendra LDK bažnytinių pareigūnų charakteristika 1.5. Vyskupijų kapitulų sudėtis 1.6. LDK vyskupai: paskyrimas ir bažnytinė veikla 2. KATALIKŲ BAŽNYČIOS IR JOS HIERARCHŲ PAREIGOS VALSTYBEI

2.1. Katalikų bažnyčios kolektyviniai įsipareigojimai valstybei 2.1.1. Kapitulų požiūris į LDK visuomenines-politines problemas 2.1.2. Visuomeniniai-valstybiniai klausimai vyskupijų sinoduose 2.2. Katalikų bažnyčios hierarchų pareigos valstybei 2.2.1. Bažnytinių pareigūnų valstybinė karjera valdovo ir LDK raštinėse 2.2.2. Vyskupų valstybinės pareigos 3. KATALIKŲ BAŽNYČIOS VEIKLA STIPRINANT LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS SAUGUMĄ

3.1. Katalikų bažnyčios indėlis ginant Lietuvą XVII a. vidurio karų su Rusija ir Švedija metu 3.1.1. Kėdainių sutartis ir dvasininkų pozicija 3.1.2. Sutartys su Rusija 1656–1658 m.

3.2. Vidaus gyvenimo problemos 1660–1668 m. ir LDK Katalikų bažnyčios hierarchų įtaka jų sprendimui 3.2.1. Dvasininkų požiūris į vivente rege reformą 1660–1662 m.

3.2.2. LDK kariuomenės konfederacijos numalšinimas ir vivente rege projekto žlugimas 3.3. LDK dvasininkų politinė veikla 1669–1686 m.

3.3.1. Vyskupų dalyvavimas 1669 m., 1674 m. elekcijose 3.3.2. Dvasininkų dalyvavimas sprendžiant užsienio politikos problemas 1667–1686 m.

3.4. Vilniaus vyskupo K. K. Bžostovskio konfliktas su LDK etmonu K. J. Sapiega 3.5. Dvasininkų veikla stiprinant LDK saugumą įvertinimas

7 21

21 25 28 31 35 37 43 43 45 48 51 51 53 74 75 77 82

86 86 88 95 95 98 104 110

IŠVADOS

115

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

117

PRIEDAI

131

1 PRIEDAS. Valdovo paskirti XVII a. antrosios pusės LDK Katalikų bažnyčios pareigūnai Lietuvos Metrikos (Kn. 123–149) duomenimis 2 PRIEDAS. XVII a. antrosios pusės privilegijų Katalikų bažnyčiai patvirtinimas seimuose (pagal Volumina legum) 3 PRIEDAS. Vilniaus, Smolensko ir Žemaičių vyskupijų kapitulų sudėtis XVII a. antrojoje pusėje 4 PRIEDAS. Bažnytiniai pareigūnai, tarnavę valdovo ir LDK raštinėse XVII a. antrojoje pusėje

131 152 158 164

SUMMARY

166

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

170

5

ĮVADAS Katalikų bažnyčia kaip institucija neįpareigota dalyvauti valstybės politiniame gyvenime. Pagrindinė jos veikla – katalikybės skleidimas, rūpinimasis evangelizacija. Tačiau Katalikų bažnyčia egzistuoja visuomenėje, o visuomenė susiorganizavusi į politinius darinius – valstybes, taigi neišvengiamai atsiranda Katalikų bažnyčios ir valstybės kontaktų.

Pagal tai, kokie buvo Bažnyčios ir valstybės santykiai, Europoje išskiriami keli Katalikų bažnyčios ir valstybės santykių raidos etapai. Pirmasis truko iki Reformacijos pradžios, antrasis – iki Kontrreformacijos pabaigos, trečiasis – iki Švietimo epochos. Ypatingas Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas vyko trečiuoju laikotarpiu, kurio pradžia Europoje laikoma 1648 m. (tais metais buvo pasirašyta Vestfalijos taika, užbaigusi Trisdešimtmetį karą, paskutinį tokio dydžio religinį karą Europoje).1 Šiuo periodu valstybės ir Bažnyčios santykiai Europoje nusakomi kaip valstybinės Bažnyčios epocha. Valstybine Bažnyčia laikome tokius Bažnyčios ir valstybės santykius, kai valstybė į savo globą paima Bažnyčią bei sudaro palankias sąlygas jos veiklai, saugo nuo kitų konfesijų konkurencijos ir reikalauja remti valstybinę politiką, kartais atsisakius Bažnyčiai prioritetinės veiklos (pvz., galikanizmas Prancūzijoje). Valstybinė Bažnyčia – dažniausiai glaudus, abipusiškai naudingas Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas.

Nugalėjus kontrreformacijai, XVII a. antrojoje pusėje Lietuvoje2 taip pat įsivyravo valstybinės Bažnyčios epocha. Katalikų bažnyčia tapo vienintele valstybės proteguojama Bažnyčia (be jos LDK teritorijoje veikė kitos religinės bendruomenės – stačiatikiai, unitai, žydai, karaimai, evangelikai ir kt.). 1658 m. Lenkijos – Lietuvos seimas paskelbė baniciją arijonams ir uždraudė valstybėje išpažinti šį tikėjimą. 1668 m. nutarimu uždrausta atsisakyti katalikų tikėjimo, už tai grėsė išvijimas iš šalies ir turto konfiskacija. Šiuo palankiausiu Katalikų bažnyčios raidai Lietuvoje periodu vis dėlto nebuvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. Lietuvos Katalikų bažnyčia priklausė Lenkijos baž1

2

Raab T. K. The Struggle for Stability in Early Modern Europe. Oxford, 1975. P. 78–82, 148; Cragg G. R. The Church and the Age of Reason. Penguin Books, 1972. P. 12; Katalikų bažnyčios istorija. Vilnius, 1997.

T. 2. P. 90; Sallman J. M., red. Le catholicisme triomphant en Italie au 17e siècle / L’Italie au XVIIe siècle.

Paris, 1989. P. 238, 259–260; Po-chia Hsia R. The world of Catholic renewal 1540–1770. Cambridge, 1998.

P. 112–113.

Sąvokos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir Lietuvos valstybė (Lietuva) monografijoje vartojamos sinonimiškai.

7

Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje nytinei provincijai. Nuo Lenkijos Katalikų bažnyčios ją galime atskirti tik mechaniškai: Lietuvos Katalikų bažnyčia veikė teritorijoje, kurią ribojo LDK valstybinės sienos ir kurioje gyveno LDK visuomenė, vienijama vienos Lietuvos politinės kultūros, pilietinės orientacijos. Lietuvos Katalikų bažnyčios pareigūnais buvo skiriami tik LDK piliečiai.

LDK Katalikų bažnyčios ir LDK visuomenės santykius nustatė III Lietuvos Statutas.

Nors bažnytinė metropolija buvo Lenkijoje, tai nepaneigė Lietuvos Bažnyčios vyskupų ir kapitulų savarankiškumo.

Lenkijos – Lietuvos valstybę istorikai vadina federacine sąjunga, kuri turėjo bendrą valdovą, seimą, užsienio politiką, bet atskirą vykdomąją, teisminę valdžią, kariuomenę, iždą ir teisę. LDK gyventojai jautėsi tiek Lietuvos, tiek Lenkijos – Lietuvos valstybės piliečiais. Tokiomis sąlygomis turėjo formuotis ne tik specifinis visuomenės santykis su valstybe, bet ir specifiniai ryšiai tarp Lietuvos valstybės ir Lietuvos Katalikų bažnyčios.

LDK Katalikų bažnyčia neturėjo vienos institucijos, kuri būtų reguliavusi jos santykius su valstybe. Lietuvos Katalikų bažnyčios požiūrį į valstybę atspindi Lietuvos vyskupijų sinodų ir kapitulų, kaip bažnytinių institucijų, nutarimai, ypač aukštųjų LDK katalikų dvasininkų (vyskupų, kapitulų narių) asmeninės nuostatos ir veikla. Lenkijos – Lietuvos valstybėje katalikų vyskupai buvo tiesiogiai įtraukti į valstybės valdymą, pripažinti pirmaisiais senatoriais. Šie bažnytiniai senatoriai, turėję dvigubus įpareigojimus – tarnauti Bažnyčiai ir valstybei, buvo aukščiausias Katalikų bažnyčios ir valstybės veiklos susipynimo pavyzdys.

Tvarkydamos visuomenės gyvenimą, Bažnyčia ir valstybė buvo pasidalijusios veiklos sritis. Valstybė tvarkė visuomenės saugumo reikalus, formavo vidaus ir užsienio politiką. Katalikų bažnyčia be evangelizacijos rūpinosi švietimo, mokyklų ir karitatyviniais reikalais, ugdė piliečių dvasines vertybes, sąmoningumą ir požiūrį į valstybinius reikalus. Antanas Tyla išskyrė keletą Lietuvos Katalikų bažnyčios dalyvavimo valstybinime gyvenime aspektų. Jo nuomone, Katalikų bažnyčia tiesiogiai dalyvavo valstybės gyvenime atlikdama pareigas valstybinėse ir luominėse institucijose, vykdydama valstybinius fiskalinius, valstybės apsaugos ir gynybos įsipareigojimus, o netiesiogiai – savo iniciatyva kurdama švietimo sistemą, stiprindama visuomenės universalias ir nacionalines nuostatas, kurdama ilgalaikį kultūrinį sakralinį paveldą, formuodama labdaros ir globos institucijų tinklą.3 Monografijoje siekėme ištirti, kaip Katalikų bažnyčios hierarchai atliko pareigas valstybinėse ir luominėse institucijose, rūpinosi valstybės gynyba ir kaip valstybės institucijos – valdovas, seimas, senatoriai – ir piliečiai rūpinosi Katalikų bažnyčios reikalais. Atlikdami tyrimą, kėlėme klausimus, kokias sąlygas sudarė LDK kaip valstybė Katalikų bažnyčios veiklai XVII a. antrojoje pusėje, kokią teikė paramą Bažnyčiai, kokiose srityse ribojo jos veiklą, kokiu mastu valstybė siūlė skirti klebonus į parapines bažnyčias, kokias valstybines pareigas galėjo užimti dvasininkai ir kaip vyko abipusis šių reikalų derinimas. Siekėme 3

8

Tyla A. Lietuvos Katalikų bažnyčios dalyvavimas valstybiniame gyvenime XVI a. pabaigoje – XVII a. / Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (toliau – LKMA) Metraštis. Vilnius, 2000. T. 16. P. 595.

Įvadas atskleisti, kokias valstybines problemas Katalikų bažnyčia spręsdavo bažnytiniuose reprezentaciniuose organuose – sinoduose, kapitulų posėdžiuose, kas darė didžiausią įtaką dvasininkijos politinių nuostatų formavimuisi, koks buvo LDK bažnytinių hierarchų – vyskupų kaip senatorių ir kitų dvasininkų politinis aktyvumas senate, seime, seimeliuose, konvokacijose. Tyrėme Katalikų bažnyčios įtaką valstybės valdymui, kariuomenei organizuoti, formuoti užsienio politiką, stiprinti LDK saugumą XVII a. antrojoje pusėje.

Monografijoje neanalizuojama pagrindinė ganytojiška Katalikų bažnyčios veikla, karitatyvinė veikla, rūpinimasis švietimo reikalais, kulto pastatų architektūrine verte, bažnytinio meno kūriniais, vienuolynų ordinų, ypač jėzuitų, vaidmuo, nes tai atskiro darbo, savitos metodikos reikalaujančios temos. Dėl to netirti Katalikų bažnyčios santykiai su stačiatikiais, unitais ir kitomis konfesijomis.

Tyrimui pasirinkta XVII a. antroji pusė, nors LDK Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai beveik netyrinėti nuo Katalikų bažnyčios įsikūrimo Lietuvoje iki šių laikų. Kaip minėta, XVII a. antrojoje pusėje Europoje formavosi valstybinės Bažnyčios modelis. Tyrimo pradžia – 1648 m. – pasirinkta dėl to, jog po Vestfalijos taikos Europoje pasikeitė Katalikų bažnyčios vaidmuo. XVII a. 5-asis dešimtmetis laikomas Lenkijos – Lietuvos konfesinių santykių istorijos riba, kai katalikams buvo garantuota teisė dalyvauti valstybės gyvenime.4 Be to, 1648 m. Lenkijos – Lietuvos valstybėje kilo Bogdano Chmelnickio sukilimas, kuris išprovokavo karus su Rusija (1654–1667 m.), atsinaujino karas su Švedija (1655–1660 m.). Dėl jų valstybė buvo siaubingai nuniokota, LDK sostinė Vilnius ir žymi LDK teritorijos dalis – okupuota, siautė badas, maras, patirta demografinių praradimų, sudrebėjo visa Lenkijos – Lietuvos valstybės sandara, 1660–1662 m. seimuose vyko nesėkmingi valstybinių reformų bandymai. Valdovai nesugebėjo pažaboti didikų įtakos, vyravo Pacų ir Sapiegų giminių įtaka, o jų hegemonija baigėsi 1700 m.

Valkininkų įvykiais.

1696 m. į valdžią atėjo Saksų dinastija ir atsinešė naujas politines kryptis bei naują valstybės valdymo viziją. Prasidėjo nauja epocha, valstybės vidaus gyvenime sustiprėjo Rusijos faktorius. Remdamiesi šiais politiniais įvykiais, manome, kad tikslinga darbą baigti ties XVII a. pabaiga. Pavieniais atvejais, norėdami parodyti XVII a. antrosios pusės reiškinių tąsą ar transformaciją, peržengiame 1696 m. ribą, bet Saksų laikotarpis kompleksiškai nebetiriamas. Žvelgiant iš Katalikų bažnyčios pozicijų, XVII a. antroji pusė LDK Katalikų bažnyčiai yra „aukso“ periodas, nes po kontrreformacijos ji tapo valstybės proteguojama religija, o XVIII a. pradžioje šis būvis pakito, nes Rusijos remiama stipriau ėmė reikštis stačiatikybė. Taigi pasirinktas laikotarpis yra atskiras Lietuvos istorijos vystymosi periodas, kurio pradžią ir pabaigą galime išryškinti tiek pagal valstybės, tiek pagal Katalikų bažnyčios vystymosi tendencijas.

Tyrimų apžvalga. Lenkų istorikai pirmieji pradėjo tyrinėti Katalikų bažnyčios ir valstybės santykių problemą Lenkijos – Lietuvos valstybėje XVI–XVIII a. Alicja Dybkowska, 4

Wisner H. Równość i dyskriminacja. Z dziejów społeczeństwa szlacheckiego WXL I połowy XVII wieku / Praeities baruose. Skiriama akademikui Vytautui Merkiui 70-ies metų jubiliejaus proga. Vilnius, 1999. P. 103–110.

9

Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje Janas Dzięgielewski paskelbė straipsnį apie Katalikų bažnyčios dalyvavimą sprendžiant 1506–1668 m. Lenkijos – Lietuvos valstybės reikalus. Pažymėję, jog ši tema Lenkijoje dar tik pradedama gvildenti, kad straipsnio tikslas – suformuluoti problemas, o ne pateikti į jas atsakymus, autoriai atkreipė dėmesį į tokias tyrimų problemas: kaip ir kieno interesus pirmiausiai reiškė dvasininkai – Bažnyčios ar valstybės, koks dvasininkų vaidmuo Lenkijos – Lietuvos valstybės seimų eigai ir nutarimams, kokios buvo dvasininkų dalyvavimo valstybinėje politikoje galimybės ir aktyvumas, bei pabrėžė, kad nėra tyrimų, kurie galėtų į jas išsamiai atsakyti.5 J. Dzięgelewskio nuomone, dvasininkų veikla pirmiausia reiškė Katalikų bažnyčios interesus.6 Vėlesniuose straipsniuose šie autoriai domėjosi tapimo vyskupais būdais valdant Žygimantui Augustui bei vyskupų religine politika XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje. Jerzy Dygdała tyrė vyskupų aktyvumą politiniame gyvenime Saksų laikais.7 Šie autoriai Katalikų bažnyčios ir valstybės santykius bandė atskleisti Lenkijos – Lietuvos valstybės politinės sandaros tyrimų kontekste.

Ištyrę Krokuvos vyskupo Andrzejaus Trzebickio biografiją, Adamas Przybośas ir Michałas Rożekas padarė išvadą, jog Katalikų vyskupai vaidino svarbų vaidmenį valstybės politiniame, visuomeniniame, kultūriniame gyvenime, jau nekalbant apie religinį. Biografijos autoriai atskleidė, jog vyskupas A. Trzebickis buvo visų pirma Lenkijos – Lietuvos valstybės senatorius ir politikas.8 Panašią išvadą padarė Janas Kracikas straipsnyje „Vyskupai senosios Respublikos senate“ (apimančiame XII–XVIII a.). Jo nuomone, gavę valstybines pareigybes (pvz., raštininko), vyskupai ir kiti dvasininkai veikiau apleisdavo nei pagerindavo ganytojišką veiklą, o vyskupija dėl geros organizacijos egzistuodavo pati savaime.9 Nors Katalikų bažnyčia neatsiejama nuo valstybės ir visuomenės gyvenimo, Lietuvoje ilgai nebuvo sąlygų jų santykiams tirti. Lietuvos Bažnyčios ir valstybės santykių tema istoriografiniu lygmeniu pirmąkart iškelta lietuvių išeivijoje, pasirodžius Vytauto Vardžio straipsniui apie Bažnyčios ir valstybės santykius Lietuvoje po I pasaulinio karo.

Jame autorius analizavo, kaip Katalikų bažnyčia prisidėjo prie jaunos Lietuvos valstybės kūrimosi: aktyviai dalyvavusi visuomenės politiniame gyvenime, bažnyčiose įvedusi lietuviškas pamaldas, kūrusi katalikiškas organizacijas, vėliau dalyvavusi politinių partijų veikloje, 1926 m. įkūrusi atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją.10 5

6 7

8

9

10

10

Dybkowska A., Dzięgielewski J. Udział kościoła rzymskokatolickiego w sprawach państwa / Tradycje polityczne dawnej Polski. Warszawa, be leidimo datos (toliau – b. l. d.) P. 117–167.

Ten pat. P. 147.

Dybkowska A. O powoływaniu biskupów za panowania Zygmanta Augusta; Dzięgielewski J. Biskupi rzymskokatoliccy końca XVI – pierwszej połowy XVII w. i ich udział w kształtowaniu stosunków wyznaniowych w Rzeczypospolitej; Dygdała J. Episkopat rzymskokatolicki doby saskiej. Aktywność w życiu publicznym Rzeczypospolitej / Między monarchią a demokracją. Studia z dziejów Polski X–XVIII wieku. Red. Sucheni-Grabowska A., Żaryn M., Warszawa, 1994. P. 116–142, 191–210, 332–376.

Przyboś A., Rożek M. Biskup krakowski Andrzej Trzebicki. Z dziejów kultury politycznej i artystycznej w XVII stuleciu. Warszawa, 1989.

Kracik J. Biskupi w Senacie dawnej Rzeczypospolitej / Senat w Polsce. Dzieje i teraźniejszość. Warszawa, 1993.

P. 54–59.

Vardys V. Bažnyčios ir valstybės santykiai nepriklausomoje Lietuvoje / Krikščionybė Lietuvoje. Čikaga, 1997.

P. 240–269.

Įvadas A. Tyla ištyrė Katalikų bažnyčios reikšmę sudarant Lietuvos valstybinį biudžetą, atskleidė, koks buvo Katalikų bažnyčios indėlis mokant valstybinius mokesčius XVI a. pabaigoje – XVII a.11 Šie tyrimai artimi lenko Henryko Karbowniko studijoms. Jis tyrė Bažnyčios apdėjimą mokesčiais valstybės reikmėms XVII a. viduryje – 1795 m. Bet kalbėdamas apie Lenkijos – Lietuvos valstybės padėtį, autorius dažniausiai rėmėsi vien Lenkijos medžiaga, liko neišryškintas LDK Katalikų bažnyčios požiūris į valstybinius mokesčius.12 Vienas naujausių tyrimų – Roberto Jurgaičio straipsnis apie 1696–1764 m. Vilniaus seimeliuose nagrinėtas Katalikų bažnyčios problemas. Straipsnis aktualus tuo, jog atskleidė Katalikų bažnyčios santykius su visuomene seimelyje – pagrindinėje LDK bajorų savivaldos institucijoje. Autorius padarė išvadas, jog apie 9–16 % svarstomų seimelių problemų sudarė Katalikų bažnyčios reikalai. Dažniausiai buvo spręsti su Katalikų bažnyčios žemėvaldos gausėjimu, teisminės galios augimu, disidentų bei Katalikų tarpusavio nesutarimais susiję klausimai. Dauguma priimtų sprendimų buvo palankūs Katalikų bažnyčiai. Tais atvejais, kai bajorijos ir dvasininkų interesai sutapdavo, bajorai besąlygiškai pritardavo dvasininkams. Tačiau dvasininkai seimeliuose dalyvaudavo ne kaip savojo luomo reprezentantai, o kaip savo valdų administratoriai.13 R. Jurgaičio duomenis galėjome palyginti su XVII a. antrosios pusės būkle. Šie tyrimai buvo vieninteliai, tiesiogiai atskleidę Katalikų bažnyčios ir valstybės santykius. Monografijai ypatingos reikšmės turėjo Lietuvos Katalikų bažnyčios tyrinėjimai bei XVII a. antrosios pusės Lenkijos – Lietuvos valstybės politinės istorijos tyrimai, kuriuose tiesiogiai negvildenta Katalikų bažnyčios ir valstybės santykių problema, bet atskleisti kai kurie Katalikų bažnyčios padėties ir veiklos Lenkijos – Lietuvos valstybėje aspektai.

Lietuvos Katalikų bažnyčios tyrimai pradėti XIX a. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius išspausdino veikalą „Žemaičių vyskupystė“. Knygoje buvo panaudota nemažai šiuo metu jau žuvusios parapijų archyvų medžiagos, atskleidusios Žemaičių vyskupystės padėtį nuo įsikūrimo iki XIX a. vidurio. Istorikas rašė praktiškai visais Katalikų bažnyčiai aktualiais klausimais – apibūdino vyskupus ir vyskupiją jų valdymo laikotarpiais, aptarė bažnytinius sinodus ir kt. problemas.14 Vilniaus vyskupijos tyrimus pradėjo istorikai Wincentas Przyałgowskis15 ir Janas Kurczewskis.16 Jų darbuose gausu faktų, pasitarnaujančių tolesniems tyrinėjimams. Autoriai 11

12

13

14 15 16

Tyla A. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Katalikų bažnyčios dalyvavimas formuojant valstybės biudžetą XVI a. pab. – XVII a. / LKMA Suvažiavimo darbai. Vilnius, 1995. T. 15. P. 175–197; Tyla A. Lietuvos Katalikų bažnyčios dalyvavimas valstybiniame gyvenime... P. 594–599.

Karbownik H. Obciążenia stanu duchownego w Polsce na rzecz państwa od połowy XVII do 1795 r. Lublin, 1984.

Jurgaitis R. Katalikų bažnyčios problemos Vilniaus seimelyje (1696–1764) / LDK: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos studijos. Konstantinui Avižoniui – 90. Vilnius, 2001. P. 82–87.

Valančius M. Raštai. Vilnius, 1972. T. 2. Žemaičių vyskupystė.

Przyałgowski W. Żywoty biskupów wileńskich. Petersburg, 1860. T. 1–3.

Kurczewski J. Kościoł zamkowy czyli katedra wileńska. Wilno, 1908. Cz. 1; 1910. Cz. 2; 1916. Cz. 3 (Streszczenie aktów kapituly wileńskiej); Kurczewski J. Biskupstwo wileńskie. Wilno, 1912.

11

Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje panaudojo dalį jau neišlikusių šaltinių. J. Kurczewskis pateikė visapusišką Vilniaus vyskupijos sandaros ir bažnytinės veiklos vaizdą. Vilniaus ir Lucko vyskupijų statutus pristatė bei įvertino Jakubas Sawickis.17 Kol kas vienintelę Smolensko vyskupijos sintetinę istoriją parašė lenkų istorikas Tadeuszas Długoszas18. Joje ypač didelis dėmesys skirtas vyskupijos sukūrimo ir organizavimo problemoms, pirmojo vyskupo Petro Parčevskio veiklai. Livonijos Katalikų bažnyčios istoriją tyrinėjo Janas Fijałekas, Edwardas Kuntze, Heinrihs Strods ir kt.19 Jų veikaluose nedidelis dėmesys skirtas XVII a. antrosios pusės Katalikų bažnyčios Livonijoje istorijai, tačiau aptartas šios bažnyčios atsikūrimas Stepono Batoro laikais. Lucko vyskupijos įsikūrimą, sandarą bei veiklą tyrė Ludwikas Królikas.20 Tarpukario ir išeivijos Lietuvos istorikai Antanas Alekna, Zenonas Ivinskis, Rapolas Krasauskas tęsė M. Valančiaus pradėtą tradiciją.21 Zenonas Ivinskis bei Jonas Totoraitis praplėtė katalikų bažnyčios Lietuvoje tyrimus įtraukę Vatikano archyvų medžiagą.

Z. Ivinskis pirmasis Lietuvos istoriografijoje apžvelgė Katalikų bažnyčios patronato LDK pagrindinius bruožus.

Naujesnius tyrimus iš Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų istorijų, gaila, nesiekiančius XVII a. antrosios pusės, atliko Jerzy Ochmańskis22 ir Grzegorzas Błaszczykas23. Jie domėjosi vyskupijų įkūrimu, aprūpinimu, organizacija, atskleidė patronato teisės formavimąsi ir raidą XIV a. pabaigos – XVII a. pradžios Vilniaus ir Žemaičių vyskupystėse.

LDK katalikų bažnyčios įsikūrimo Lietuvoje istorijos sintezę atliko Mečislovas Jučas. Nors veikale „Krikščionybės kelias į Lietuvą“ kalbama daugiausia apie Vilniaus ir Že17

18 19

20

21

22

23

12

Sawicki J. Concilia Poloniae. Źródła i studia krytyczne. Warszawa, 1948. T. II. (Synody diecezji wileńskiej i ich statuty.) 1949. T. III. (Synody diecezji łuckiej i ich statuty.)

Długosz T. Z dziejów diecezji smoleńskiej. Lwów, 1937.

Fijałek J. Kościół rzymsko – katolicki w Inflantach pod władztwem polskiem (1582–1772/95) / Kwartalnik teologiczny wileński. Wilno, 1923. R. 1. Z. 2. P. 177–198; Kuntze E. Utworzenie biskupstwa wendeńskiego przez Stefana Batorego / Studia historyczne ku czci S. Kutrzeby. Kraków, 1938. T. 2. P. 454–465; Strods H. Latvijas Katoļu Baznīcas vēsture 1075–1995. Rīga, 1996.

Królik L. Organizacja dekanalna diecezji łuckiej i brzeskiej w XVII i XVIII wieku. Lublin, 1981; Królik L. Organizacja diecezji łuckiej i brzeskiej od XVI do XVIII wieku. Lublin, 1983.

Alekna A. Katalikų bažnyčia Lietuvoje. Red. Stakauskas J., Kaunas, 1936; Ivinskis Z. Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai amžių bėgyje (iki XVIII amž. galo) / LKMA Suvažiavimo darbai. Roma, 1961. T. 4. P. 117–152; Ivinskis Z. Krikščionybė Lietuvoje / Ivinskis Z. Rinktiniai raštai. Roma, 1987. T. 4; Ivinskis Z. Vatikano archyvas – aruodas lietuvių kultūros istorijai / Aidai. 1950. Nr. 3 (29). P. 110–113; Ivinskis Z. Vilniaus vyskupai iki XVII a. vidurio. Rankr. kop. Kauno viešosios bibliotekos Retų spaudinių skyrius (toliau – KVB); Ivinskis Z. Vilniaus vyskupai kunigaikščiai. Rankr. kop. KVB; Totoraitis J. Lenkų išleistieji Vatikano archyvo istorijos šaltiniai / LKMA Suvažiavimo darbai. 1939. T. 3. P. 342–349; Totoraitis J. Vilniaus vyskupų reliacijos XVII ir XVIII amžiuje / Tiesos kelias. 1939. Nr. 2. P. 81–90. Nr. 3. P. 169–174. Nr. 6. P. 443–452; Krasauskas R. Katalikų bažnyčia Lietuvoje XVI–XVII a. Nuosmukio priežastys ir atgimimo veiksniai / LKMA Suvažiavimo darbai. Roma, 1969. T. 6. P. 189–241; Krasauskas R. Katalikų bažnyčios silpnėjimas ir atsigavimas XVI–XVII amžiuje / Krikščionybė Lietuvoje. Čikaga, 1997. P. 174–215.

Ochmański J. Powstanie i rozwój latyfundium biskupstwa wileńskiego (1387–1550). Poznań, 1963; Ochmański J. Biskupstwo wileńskie w średnowieczu. Ustrój i uposażenie. Poznań, 1972; Ochmanskis J. Senoji Lietuva. Vilnius, 1996.

Błaszczyk G. Diecezja żmudzka od XV do początku XVII w. Uposażenie. Poznań, 1992; Błaszczyk G. Diecezja żmudzka od XV do początku XVII w. Ustrój. Poznań, 1993; Błaszczyk G. Plebani kroscy na Żmudzi i ich uposażenie do końca XVIII wieku / Litwa i jej sąsiedzi od XII do XX wieku. Poznań, 1994. P. 105–120.

Įvadas maičių vyskupijas, tačiau pažymėta, jog XV a. pradžioje be šių dviejų Lietuvos valstybei priklausė 1405 m. Jogailos funduota Kijevo, 1417 m. Vytauto funduota Vladimiro (Volynės) ir Lenkijos funduota Kameneco (Podolės) vyskupijos.24 Tiriant atskiras vyskupijas, bandoma pereiti nuo lokalinio požiūrio į krikštą prie bendros LDK Katalikų bažnyčios sampratos. Kitoje monografijoje M. Jučas pratęsė patronato teisės tyrimus Lietuvoje, atskleidė parapijų fundacijų ypatybes Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose.25 Katalikų bažnyčios ir jos hierarchų pareigas valstybei padėjo atskleisti Józefo Wolffo bei Andrzejaus Rachubos sudaryti senatorių ir kitų valstybės tarnautojų sąrašai,26 o šių hierarchų biografijas – Polski Słownik Biograficzny (toliau – PSB) paskelbtos biogramos.

Iš politinių tyrimų reikėtų pažymėti Konstantino Avižonio ir Adolfo Šapokos studijas. K. Avižonis analizavo Lenkijos – Lietuvos valdovo teises ir pareigas, seimų, seimelių veiklą, teisę ir teismus, iždą, bajorijos privilegijas ir pareigas, išryškino Lietuvos ir jos bajorijos vaidmenį Lenkijos – Lietuvos valstybėje.27 A. Šapoka tyrė Lenkijos – Lietuvos valstybės po Liublino unijos bendro gyvenimo ypatybes, atkreipė didesnį dėmesį į Lietuvos konvokacijas, atskirus nuo Lenkijos LDK priešseiminius suvažiavimus.28 Lenkijos istorikai publikavo nemažai sintetinių veikalų, skirtų seimų istorijai, valstybės teisei.29 Iš jų būtų galima išskirti Jerzy Michalskio redaguotą Lenkijos seimų istoriją, padėjusią suvokti šios institucijos pagrindinius bruožus. Wojciecho Kriegseiseno monografijoje pateikiamas naujas požiūris į XVII–XVIII a. seimus, jų organizacijos ir veikimo principai nebetraktuojami kaip vedę prie valstybės žlugimo, bet kaip to meto realaus gyvenimo atspindys, laužomi įsisenėję stereotipai.

W. Kriegseisenas tyrė XVII–XVIII a. Lenkijos – Lietuvos seimelių veiklą (didžiausią dėmesį skyrė Lenkijai), bandė analizuoti, kiek bažnytiniai senatoriai dalyvavo seimeliuose. W. Kriegseisenas pritarė nuomonei, jog vyskupai šiai veiklai nesiangažavo.30 Lietuvos seimelius tuo laikotarpiu tyrė Andrzejus Zakrzewskis, o didžiausią dėmesį skyrė Trakų seimelio istorijai. Tačiau nesistengė atskleisti dvasininkų veiklos seimelyje.31 24

Jučas M. Krikščionybės kelias į Lietuvą. V., 2000. P. 66.

Jučas M. Lietuvos parapijos XV–XVIII a. V., 2007.

26 Wolff J. Senatorowie i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego 1386–1795. Kraków, 1885; Urzędnicy centralni i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV–XVIII w. Spisy. Opr. Lulewicz H., Rachuba A., Kórnik, 1994.

27 Avižonis K. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais. Kaunas, 1940; Avižonis K. Rinktiniai raštai.

Roma, 1982. T. 3.

28 Šapoka A. Lietuva ir Lenkija po 1569 metų unijos. Kaunas, 1938.

29 Konopczyński W. Liberum veto. Studium porównawczo – historyczne. Kraków, 1918; Kutrzeba S. Sejm walny dawnej Rzeczypospolitej polskiej. Warszawa, b. l. d.; Wisner H. Najjaśniejsza Rzeczpospolita. Szkice z dziejów Polski szlacheckiej XVI–XVII wieku. Warszawa, 1978; Historia sejmu polskiego. Red. Michalski J. Warszawa, 1984; Czapliński W. Dzieje sejmu polskiego do roku 1939. Kraków, 1984; Wójcik Z. Liberum veto. Kraków, 1992; Dzieje sejmu polskiego. Red. Bardach J., Warszawa, 1993; Kriegseisen W. Sejm Rzeczypospolitej szlacheckiej (do 1763 roku). Geneza i kryzys władzy ustawodawczej. Warszawa, 1995; Społeczeństwo obywatelskie i jego reprezentacja (1493–1993). Warszawa, 1995; Bardach J., Leśnodorski B., Pietrzak M. Historia ustroju i prawa polskiego. Warszawa, 1998.

30 Kriegseisen W. Sejmiki Rzeczypospolitej szlacheckiej w XVII i XVIII wieku. Warszawa, 1991. P. 105.

31 Zakrzewski A. B. Sejmiki Wielkiego Księstwa Litewskiego XVI–XVIII w. Ustrój i funkcjonowanie: sejmik trocki. Warszawa, 2000.

25

13

Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje Dar neištirti vieni svarbiausių Lietuvai Vilniaus ir Žemaičių seimeliai XVII a. antrojoje pusėje.

Yra nemažai išsamių monografijų, skirtų atskirų XVII a. antrosios pusės seimų analizei – tai Władysławo Czaplińskio, Stefanios Ochmann-Staniszewskos, Łucjos Częścik, Krystynos Matwijowski, Witoldo Kłaczewskio, Januszo Wolińskio, Maciejaus Matwijówo veikalai.32 Autoriai neturėjo tikslo analizuoti katalikų dvasininkijos vaidmens seimuose, tačiau apčiuopiame dvasininkų veiklos nuotrupų, pateikiamas spalvingas Lenkijos – Lietuvos valstybės seimų vaizdas to meto politinių įvykių kontekste. Išskirtiniai S. Ochmannos nuopelnai tiriant Jono Kazimiero Vazos laikotarpio seimus. Kai kurie autoriai per menkai susipažinę su Lietuvos istorine specifika. Krystynos Matwijowski veikale apie Gardino seimą Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas painiojamas su Vilniaus vyskupu nominatu Mikalojumi Steponu Pacu.33 Andrzejaus Rachubos veikale apie LDK kariuomenės konfederaciją 1660–1663 m. atskleisti Lietuvos vyskupų santykiai su kariuomene ir įtaka jai, remiamasi daugeliu įvairių šaltinių, smulkiai, tiesiog dienomis, nagrinėjami įvykiai.34 LDK požiūris į Liubomirskio rokošą nagrinėtas A. Rachubos disertacijoje, kuri naudinga faktinės medžiagos gausa, bei straipsniuose. Tą pat rokošą nagrinėjo M. Nagielskis, naudodamasis Prancūzijos bibliotekų ir archyvų medžiaga.35 LDK – Lenkijos vidaus politikos ir užsienio interesų derinimo problemas J. Sobieskio valdymo laikotarpiu gvildeno Lenkijos istorikai Kazimierzas Piwarskis, Aleksander Codello 32

33

34

35

14

Ochmann S. Sejm koronacyjny Jana Kazimierza w 1649 r. Wrocław, 1985; Częścik Ł. Sejm warszawski w 1649/50 roku. Wrocław, 1978; Czapliński W. Dwa sejmy w roku 1652. Studium z dziejów rozkładu Rzeczypospolitej szlacheckiej w XVII wieku. Wrocław, 1955; Ochmann S. Sejmy lat 1661–1662. Przegrana batalia o reformę ustroju Rzeczypospolitej. Wrocław, 1977; Kłaczewski W. W przededniu wojny domowej w Polsce. Walka sejmowa lat 1664–1665. Lublin, 1984; Matwijów M. Ostatnie sejmy przed abdykacją Jana Kazimierza 1667 i 1668. Wrocław, 1992; Kłaczewski W. Abdykacja Jana Kazimierza. Społeczeństwo szlacheckie wobec kryzysu politycznego lat 1667–1668. Lublin, 1993; Ochmann-Staniszewska S. Staniszewski Z. Sejm Rzeczypospolitej za panowania Jana Kazimierza Wazy. Prawo – doktryna – praktyka. T. 1–2. Wrocław, 2000; Chmielewska M. Sejm elekcyjny Michała Korybuta Wiśniowieckiego 1669 roku. Warszawa, 2006; Woliński J. Epilog elekcji 1674 r. Kraków, 1952; Matwijowski K. Pierwsze sejmy z czasów Jana III Sobieskiego. Wrocław, 1976; Matwijowski K. Sejm grodzieński 1678–1679. Wrocław, 1985.

Pvz., p. 122 Žemaičių vyskupu laikomas M. S. Pacas, nors iš tikrųjų Gardino seimo metu Žemaičių vyskupu buvo Kazimieras Pacas; p. 80 rašoma, kad senatorių votuose, prasidėjusiuose 1678 01 04, kalbėjo Vilniaus vyskupas nominates M. S. Pacas, o knygos pabaigoje pateikiamuose senatorių sąrašuose (p. 139) teigiama, jog šis Vilniaus vyskupas nominatas votuose nadalyvavo; Žemaičių vyskupas K. Pacas tekste minimas du kartus, bet į asmenvardžių rodyklę neįtrauktas. Matwijowski K. Sejm grodzieński 1678–1679…

Rachuba A. Konfederacja Kmicicowska i Związek Braterski wojska litewskiego w latach 1660–1663. Warszawa, 1989.

Rachuba A. Wielkie Księstwo Litewskie wobec rokoszu Jerzego Lubomirskiego w latach 1664–1667. Rozprawa doktorska. Uniwersytet warszawski. Wydział historyczny. 1978; Rachuba A. Litwa wobec sądu nad Jerzym Lubomirskim / Kwartalnik historyczny. Warszawa, 1986. R. XCIII. Z. 3. P. 679–707; Rachuba A. Opozycja litewska wobec wyprawy Jana Kazimierza na Rosję (1663/4 r.) / Kwartalnik historyczny. Warszawa, 1982.

R. LXXXIX. Nr. 1. P. 15–29; Rachuba A. Zabiegi dworu i Jerzego Lubomirskiego o pozyskanie Litwy w 1664 roku / Przegląd historyczny. Warszawa, 1987. T. LXXVIII. Z. 1. P. 1–17; Rachuba A. Zabójstwo Wincentego Gosiewskiego i jego polityczne następstwa / Przegląd historyczny. 1980. T. LXXI. Z. 4. P. 705–725; Nagielski M. Rokosz Jerzego Lubomirskiego w 1665 roku. Warszawa, 1994.

Įvadas ir kt.36 Lietuvoje pasirodžiusi Gintaro Sliesoriūno monografija apie XVII–XVIII a. sandūros LDK vidaus karą atskleidė Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio ir LDK etmono Kazimiero Jono Sapiegos plačiai pagarsėjusį konfliktą dėl kariuomenės laikymo vyskupo valdose.37 Šio konflikto metu susipynė bažnytiniai ir valstybiniai interesai, jis iliustruoja Katalikų bažnyčios padėtį ir įtakingumą to meto visuomenėje.

Iš užsienio politikos problematikos daugiausia ištirti Lietuvos – Švedijos santykiai 1655–1656 m., derybos su Rusija 1656–1660 m. laikotarpiu. Kėdainių sutarties problematikai skirta Adolfo Šapokos monografija, Antano Tylos straipsniai, derybas su Švedija ir Rusija daugiausiai tyrinėjo Ludwikas Kubala. Pažymėtinas Baltarusijos istoriko Genadijaus Saganovičiaus veikalas apie 1654–1667 m. karą, anglų istoriko Roberto I. Frosto žvilgsnis į Lenkijos – Lietuvos valstybę 1655–1660 m.38 Veikaluose atskleisti kai kurie vyskupų politinės veiklos momentai, bet neturime išsamaus vaizdo apie vyskupų nuostatas dėl Lenkijos – Lietuvos užsienio politikos krypčių ir įgyvendinimo būdų. Istoriografijoje mažai tirti tolesni (nuo 1660 m.) LDK – Rusijos santykiai, ypač LDK požiūris į Turkijos problemą. Teko remtis bene vienintelio tyrinėtojo – Zbigniewo Wójciko – veikalais.39 36

Piwarski K. Jan III Sobieski wobec spraw bałtyckich w latach 1693–1694. (Odb. z Rocznik Gdański. 1933.

T. VII.) Gdańsk, 1934; Piwarski K. Lithuanian Participation in Poland’s Baltic Policies / Baltic and Scandinavian Countries. 1937. V. III. P. 219–226; Piwarski K. Opozycja litewska pod koniec XVII wieku / Pamiętnik V powszechnego zjazdu hisotryków polskich w Warszawie 28 listopada do 4 grudnia 30 r. Lwów, 1930.

P. 259–277; Piwarski K. Polityka bałtycka Jana III w latach 1675–1679. Cieszyn, 1932; Codello A. Litwa wobec polityki Bałtyckiej Sobieskiego w latach 1675–1679 / Kwartalnik historyczny. Warszawa, 1967. R. LXXIV. Nr. 1. P. 21–47 ir kt.

37 Sliesoriūnas G. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vidaus karo išvakarėse: didikų grupuočių kova 1690–1697 m.

Vilnius, 2000.

38 Kubala L. Wojna brandenburska i najazd Rakoczego w roku 1656 i 1657. (Szkice historyczne V.) Lwów, [1917]; Kubala L. Wojny duńskie i pokój oliwski 1657–1660. (Szkice historyczne VI.) Lwów, 1922; Kubala L. Wojna moskiewska r. 1654–1655. (Szkice historyczne III.) Warszawa, 1910; Kubala L. Wojna szwecka w roku 1655 i 1656. (Szkice historyczne IV.) Lwów, [1914]; Šapoka A. 1655 metų Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais. Parengė Tyla A., Vilnius, 1990; Tyla A. Kėdainių unijos opozicija (1655–1656) / Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai. A serija. 1979. T. 2 (67). P. 67–84; Tyla A. Sukilimas Lietuvoje prieš švedų okupaciją 1656 m. / Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai. A serija. 1976.

T. 4 (57). P. 61–73; Tyla A. Kėdainių sutarties vertinimas XVII a. – 1940 m. istoriografijoje / Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai. A serija. 1984. T. 2 (87). P. 59–73; Dundulis B. Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII–XVIII a. Vilnius, 1977; Wisner H. Dysydency litewsci wobec wybuchu wojny polsko – szwedzkiej (1655–1660) / Odrodzenie i Reformacja w Polsce. Warszawa, 1970. T. XV. P. 135–136; Visneris H. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo pavojai. Vilnius, 1991; Wisner H. Rok 1655 na Litwie: pertrakcje ze Szwecją i kwestia wyznaniowa / Odrodzenie i Reformacja w Polsce. Wrocław, 1981. T. XXVI. P. 83–103; Wisner H. Jonušas Radvila. Vilnius, 2000; Wojna polsko – szwedzka 1655–1660. Red. Wimmer J. Warszawa, 1973; Сагановiч Г. Невядомая вайна, 1654–1667. Мiнск, 1995; Frost R. I. After the Deluge.

Poland – Lithuania ant the Second Northern War 1655–1660. Cambridge, 1993.

39 Codello A. Litwa wobec wojny z Turcja 1672–1676 r. / Studia i materiały do historii wojskowości. 1968. T. 14.

Cz. 1. P. 136–160; Historia dyplomacji polskiej. Red. Wójcik Z. Warszawa, 1982. T. 2 (1572–1795); Wójcik Z. Traktat andruszowski 1667 roku i jego geneza. Warszawa, 1959; Wójcik Z. Między traktatem andruszowskim a wojną turecką. Stosunki polsko – rosyjskie 1667–1672. Warszawa, 1968; Wójcik Z. Rzeczpospolita wobec Turcji i Rosji 1674–1679. Wrocław, 1976; Wójcik Z. Epilog traktatu Grzymułtowskiego w roku 1686 / Trudne stulecia. Studia z dziejów XVII i XVIII wieku. Ofiarowane Profesorowi Jerzemu Michalskiemu w siedemdziesiątą rocznicę urodzin. Red. Kądziel L., Kriegseisen W., Zielińska Z., Warszawa, 1994. P. 27–45.

15

Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje Šaltinių apžvalga. Dėl temos specifiškumo darbe buvo galima naudotis tiek Katalikų bažnyčios, tiek Lenkijos – Lietuvos valstybės institucijų, tiek privačių asmenų dokumentais, publikuotais įvairiuose šaltinių rinkiniuose ar saugomais archyviniuose fonduose. Apžvelgiant Katalikų bažnyčios institucijų produkuotą medžiagą, tyrimo temai buvo svarbūs Lenkijos – Lietuvos valstybės nunciatūros dokumentai, sukaupti Vatikano archyve. Naudojomės „Acta Nuntiaturae Polonae“ rinkiniuose publikuotais nuncijaus Pallavicini dokumentais, daugiausiai korespondencija ir kt.40 Taip pat Augustino Theinerio parengtu dokumentų rinkiniu.41 Naudotasi skelbtais Lenkijos – Lietuvos nuncijų pranešimais Romai.42 Šie dokumentai atspindi LDK vyskupų ryšį su nuncijais bei popiežiumi, plačiai naudojami lenkų istorikų darbuose apie Lenkijos reikalus. Lietuvoje istorikų dėmesio susilaukė tik A. Theinerio publikacija, kurioje surinktus dokumentus Adolfas Šapoka naudojo Kėdainių sutarčiai ir su ja susijusiems reiškiniams tirti.

Iš Romoje esančių Žemaičių vyskupijos dokumentų publikacijos43 atsiskleidžia vyskupijos santykiai su Vatikanu. Rinkinyje sudėti Žemaičių vyskupijos istorijai svarbūs dokumentai: bažnyčių, altarijų fundaciniai bei aprūpinimo aktai, testamentai, siūlymų paskirti į pareigybes raštai, korespondencija ir kt. XVI–XIX a. LDK vyskupų pranešimai (relationes) Romai, paskelbti Pauliaus Rabikausko44, suteikia informacijos apie to meto vyskupijų padėtį bei pranešimų autorius vyskupus.45 Svarbu tai, jog į rinkinį įdėti ne tik Vilniaus ir Žemaičių, bet ir Smolensko, Lucko, Livonijos vyskupų pranešimai.

Nors vyskupai Romai pranešimus turėjo pateikti kas 4 metus, tačiau iš XVII a. II pusės turime tik 2 Vilniaus vyskupo pranešimus (1651 m. ir 1697 m.), 4 – Lucko (1652 m., 1658 m., 1666 m., 1671 m.) ir po vieną Žemaičių (1664 m.) bei Smolensko (1652 m.) vyskupų pranešimus. Neišliko 1696 m. Livonijos vyskupo Mikalojaus Poplavskio pranešimas. Rinkinyje yra trumpa vyskupijų įkūrimo ir raidos istorija, vyskupų sąrašai, žemėlapiai bei kita medžiaga, padedanti tirti vyskupų pranešimus ir nustatyti LDK Katalikų bažnyčios padėtį.

Vilniaus universiteto bibliotekos Pauliaus Jatulio fonde yra 1652 m. balandžio 28 d.

Smolensko vyskupo Pranciškaus Dolmat-Isajkovskio pranešimo Romai fotokopija iš Vatikano archyvo.46 Šis pranešimas platesnis nei Pauliaus Rabikausko paskelbtasis rinkinyje „Relationes status dioecesium...“.47 Naudojomės Lvovo arkivyskupų reliacijų Romai publikacija, parengta Tadeuszo Długoszo.48 40

Acta Nuntiaturae Polonae. T. I. Ed. Wojtyska H. D. Romae, 1990. T. XXXIV. V. 1–2. Ed. Domin-Jačov M., Romae, 1995, 1997.

41 Theiner A. Vetera monumenta Poloniae et Lithuaniae. Romae, 1863. T. III (1585–1696).

42 Relacye nuncyuszów apostolskich i innych osób o Polsce od roku 1548 do 1690. Berlin, 1864. T. 2.

43 Codex Mednicensis seu Samogitiae dioecesis. Col. Jatulis P., Roma, 1989. Pars II (1609. VI. 26–1926.

V. 13).

44 Relationes status dioecesium in Magno Ducatu Lituaniae. Red. Rabikauskas P., Roma, 1971–1978. T. 1–2.

45 Rabikauskas P. Introductio / Relationes status dioecesium... P. XXXIX. 46 Smolensko vyskupo P. Dolmat-Isajkovskio pranešimas. 1652 04 28. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VUB). F. 57. B. 53. Nr. 800.

47 Relatio anni 1652 (ep. F. D. Isajkowski) / Relationes status dioecesium… T. 2. P. 331–333.

48 Relacje arcybiskupów lwowskich 1595–1794. Wyd. Długosz T., Lwów, 1937.

16

Įvadas Skiriamų Katalikų bažnyčios pareigūnų bylos, arba informaciniai procesai (processus consistoriales), saugomos Vatikano archyve. Ten ilgai darbavosi Lietuvos istorikas Paulius Jatulis, surinkęs svarbiausias Vilniaus, Žemaičių, Smolensko vyskupų ir sufraganų paskyrimo bylas, kurių nuorašai dabar saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje.49 Jie suteikia informacijos apie dvasininkus kaip asmenis – apie jų moralę, išsilavinimą, pareigingumą ir karjerą.

Katalikų bažnyčios vyskupijų sinodų medžiaga padeda atskleisti vyskupų ir kitų aukštųjų bažnytinių hierarchų, posėdžiavusių sinoduose, nuostatas ir veiklą. Tyrinėjome Vilniaus, Žemaičių, Smolensko, Lucko vyskupijų sinodus. Dauguma sinodų medžiagos buvo išspausdinta XVII a.50 Daugiausia sinodų vyko XVII a. pirmojoje pusėje. XVII a. antrojoje pusėje neįvyko nė vieno Žemaičių vyskupijos sinodo, tik vyskupas Kazimieras Pacas pakartotinai perleido XVII a. pirmojoje pusėje vykusių sinodų medžiagą. Antrojoje šimtmečio pusėje vyskupai ėmė spausdinti ganytojiškus laiškus, 1682 m. pasirodė Vilniaus vyskupo M. S. Paco ganytojiškas laiškas.51 XX a. buvo publikuoti 1645 m.

Smolensko sinodo nutarimai.52 Kita šaltinių grupė – vyskupijų kapitulų aktai, iš kurių atsiskleidžia prelatų ir kanauninkų bažnytinė, visuomeninė bei politinė veikla. Vilniaus vyskupijos kapitulos aktai saugomi Mokslų akademijos bibliotekoje. Jų santraukas XX a. pradžioje publikavo Janas Kurczewskis.53 Žemaičių kapitulos dokumentų išlikę tik nedideli fragmentai, išmėtyti po įvairius archyvus. Išsamiausia išlikusi 1693–1696 m. Žemaičių kapitulos aktų knyga.54 Dėl šių priežasčių sunku susidaryti kompleksišką vaizdą apie Žemaičių kapitulos dalyvavimą valstybiniame gyvenime.

Darbe naudotasi Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų vizitacijų medžiaga. Iš nagrinėjamo laikotarpio išlikę 3 Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktų dalys (1675–1677 m., 1697 m., 1705 m.) bei kitos vizitacijų ir inventorių nuotrupos, saugomos Kauno arkivyskupijos 49

Informaciniai procesai. VUB. F. 57. B. 53. Nr. 775.

Collectanea constitutionum synodalium dioecesis Samogitiensis. Vilnae, 1690; Constitutiones synodorum dioecesis Vilnensis diversis temporibus celebratum iussu <...> Abrahami Woyna <...> editae. Vilnae, 1633; Acta synodi diaecesis Vilnensis praesidente Illustrissimo ac Reverendissimo Domino D. Alexandro in Macieiow Sapieha, Dei et Apostolicae sedis gratia Episcopo Vilnensi. Vilnae, 1669; Acta, constitutiones et decreta synodi diaecesis Vilnensis praesidente Illustrissimo ac Reverendissimo Domino Domino Alexandro Michaele Kotowicz Dei et Apostolicae Sedis Gratia Episcopo Vilnensi. Vilnae, 1685; Decreta, sanctiones et universa acta synodi dioecesanae Vilnensis… Vilnae, 1717; Synodus Luceoriensis et Brestensis per Illustrissimum ac Reverendissimum D. D. Stanislaum in Magna Witwica Witwicki <...> episcopum Luceoriensem et Brestensem celebrata die Divo Hieronymo Sacra Trigesima Mensis Septembris A. D. 1684. Warsaviae, 1684.

51 Modus et ordo boni regiminis in dioecesim Vilnensem introducendi sancitus ex mandato... Nicolai Stephani Pac... Vilnae, 1682.

52 Długosz T. Z dziejów diecezji smoleńskiej. Lwów, 1937. P. 83–91; Wójcik W. Statuty synodu diecezji smoleńskiej z 1645 roku / Roczniki teologicno – kanoniczne. 1975. T. XXII. Z. 2. P. 73–84.

53 Vilniaus kapitulos aktai. 1644–1698. T. 12–19. Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – MAB). F. 43. B. 220–227; Kurczewski J. Kościoł zamkowy... Cz. 3. (Streszczenie aktów kapituly wileńskiej.)

54 Žemaičių vyskupijos kapitulos aktai. 1417–1655. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (toliau – KAKA).

B. 1; Žemaičių vyskupijos kapitulos aktai. 1656–1699. KAKA. B. 2; Žemaičių vyskupijos kapitulos aktai.

1693–1696. Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka (toliau – LNB). F. PR – 289.

50

17

Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje

4 priedas Bažnytiniai pareigūnai, tarnavę valdovo ir LDK raštinėse XVII a. antrojoje pusėje1 Karališkieji sekretoriai Petras Parčevskis Pranciškus Dolmat-Isajkovskis Petras Kazimieras Berkas Jurgis Bialozoras Kristoforas Bialozoras Jurgis Mykolas Bienickis Simonas Adalbertas (Vaitiekus) Mlyneckis Kazimieras Jonas Vaišnoravičius Valerijonas Stanislovas Judickis Andrius Kazimieras Osovskis Aleksandras Kotovičius Mikalojus Sviechovskis Adomas Skretuševskis Jonas Sokalskis Kristupas Stockis Stanislovas Urbanskis Mikalojus Kazimieras Vladyčka Joakimas Skirmuntas

LDK dvasiniai referendoriai Pranciškus Dolmat-Isajkovskis (1641–1649) Jonas Kristupas Daugėla-Zaviša (1649–1656) Jurgis Stanislovas Valavičius (1656) Aleksandras Kazimieras Sapiega (1657–1659) Jurgis Nieviarovskis (1659–1670) Valerijonas Stanislovas Judickis (1670–1673) Eustachijus Stanislovas Kotovičius (1673–1687) Jonas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (1687–1695) Aleksandras Benediktas Vyhovskis (1696–1701, 1703) 1

164

Pagal Urzędnicy centralni i dygnitarze...

Priedai

LDK didieji dvasiniai sekretoriai Konstantinas Kazimieras Bžostovskis (1670?–1684) Vincentas Stanislovas Valavičius (1684–1698) Jonas Mikalojus Zgierskis (1698–1704)

LDK didžiosios kanceliarijos regentai Pranciškus Dolmat-Isajkovskis (1633?–1641) Jonas Karolis Daugėla-Zaviša (1641–1649) Jurgis Nieviarovskis (1658, 1659) Petras Kazimieras Berkas (1659) Jurgis Mykolas Bienickis (1661–1663) Aleksandras Kotovičius (1672) Kazimieras Jonas Vaišnoravičius (1676–1677) Vincentas Stanislovas Valavičius (1677–1684) Jonas Pokžyvnickis (1685, 1696, gal iki 1703)

LDK mažosios kanceliarijos regentai Jurgis Bialozoras (1650–1654) Valerijonas Stanislovas Judickis (1654, 1655) Simonas Adalbertas (Vaitiekus) Mlyneckis (1658–1667, 1670–1673) Aleksandras Mykolas Galinskis (1678–1683) Jonas Pokžyvnickis (1683–1693) ?Marcijonas Valavičius (1694–1697)

LDK didieji raštininkai Andrius Kazimieras Osovskis (1678–1682) Pranciškus Dolmat-Isajkovskis (1641–1649) Jonas Karolis Daugėla-Zaviša (1649–1656) Jurgis Stanislovas Valavičius (1656) Valerijonas Stanislovas Judickis (1657–1673)

LDK iždo išlaidų raštininkas Jurgis Bialozoras (1649–1658)

165

SUMMARY

RAPPORTS BETWEEN THE CATHOLIC CHURCH AND THE STATE IN THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA IN THE 2ND HALF OF THE 17TH CENTURY This book discusses intercourses between the Catholic Church and the State in the Grand Duchy of Lithuania in the second half of the 17th century. On the one hand, the influence of the Church institutions (synods, capitula sessions) and its hierarchs on the State’s political life are discussed. On the other hand, it researches how state institutions, such as ruler, diet, senators and citizens took care of the Church’s matters.

The second half of the 17th century was chosen as the research period because of several reasons. Firstly, this period compared to the previous one has almost not been investigated in Lithuanian historiography. Secondly, the second half of the 17th century starts with a devastating political turmoil that affects all sides of the society’s life. Moreover, in the middle of the century the Catholic Church established itself as the only religious institution completely eliminating Protestants and other religious trends that were extremely active at the beginning of the century. The end of the period is marked by the establishment of the Saxon dynasty (1696), and the loss of the dominant positions of the Catholicism in the social and the political life through the 18th century, caused by the rise of the Orthodoxy protected by Russia.

It is necessary to study history of the Catholic Church in Lithuania through the second half of the 17th century because of several reasons. Differently from modern times, early modern Church controlled not only religious life of the society, but considerably influenced its social, cultural and political spheres. Without studying a set of these activities, we would not comprehend most of the contemporary processes and developments.

This investigation reveals various aspects of the Church’s participation in the social life and the State’s political activities.

166

Summary The topic of this book has not been investigated. Polish historians have started studying rapports between the Catholic Church and the State by formulating problems. Several investigations have been done concerning tollage (H. Karbownik and A. Tyla) from the Church lands. Because of the lack of literature directly related to the topic of the book, investigations on the history of the Catholic Church (M. Valančius, J. Kurczewski, W. Przyałgowski, Z. Ivinskis, P. Rabikauskas, J. Ochmański, G. Błaszczyk) and on the political history of the Polish-Lithuanian Commonwealth were extremely important (A. Šapoka, K. Avižonis, A. Tyla, G. Sliesoriūnas, L. Kubala, S. Ochmann, A. Rachuba, A. Wójcik). These studies did not discuss relations between the Church and the State, but revealed some aspects of the Catholic Church activities in the Commonwealth.

Several types of published and archival sources were used. Part of them were first time introduced into the historiography. These are the documents of the Catholic Church: correspondence of the Church officials, official documents related to the activities of the hierarchs, decisions of the Synods, visitations, documents of the capitula.

Secondly, there are documents of the State institutions: privileges given by the rulers, international treaties, minutes and constitutions of the Diets, documents of the Senate, instructions of the small Diets. Thirdly, there are private documents: correspondence, memoirs and panegyrics.

The book is divided into three chapters. The first one discusses the dependence of the Catholic Church on the State, and the concern of the State about the Church issues.

It discusses numerous privileges given by the rulers and analyzes political careers of the Church officials. The second chapter discusses the duties of the Church institutions (synods, capitula) and hierarchs towards the State. It analyzes the Church‘s participation in the political life of the State, and investigates possibilities of the career for clergymen.

The third chapter discusses the Church concern about the security of the State. The Church and its members position towards the Kėdainiai treaty is investigated initially.

Later, the activities of the Church hierarchs in shaping internal and external policy of the State are analyzed. Attention is also paid to their contribution in strengthening and financing the armies.

There are several annexes added to the book. Most of them introduce new materials to the historiography. The first one lists those officials of the Lithuanian Catholic Church, who were supported by the ruler in the second half of the 17th century. The second one presents privileges of the Catholic Church approved at the Diets of the Commonwealth in the same period. They prove that in many cases the Third Lithuanian Statute was ignored when specific political questions related to the Church were concerned. The third appendix lists the members of Vilnius, Smolensk and Samogitia capitula.

In the fourth one, there are names of clergymen who next to their ecclesiastical offices also worked in the offices of the ruler and the Grand Duchy.

As the result of the research, several conclusions were made.

167

Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje In the second half of the 17th century, the dioceses of Vilnius, Samogitia and Smolensk represented the Catholic Church of Lithuania. The dioceses of Livonia and Luck were divided between the Lithuanian and Polish authorities.

The State frequently felt concern about the Church. This can be proved by numerous acts of the Diets that liberated certain territories of the Church from military service. Most of these privileges were issued through the 1670’s. Because of these concessions, the wealth of the Catholic Church considerably increased through the last decades of the 17th century.

Using his right of patronage, the ruler was able to control appointment of clergymen to approximately one-third of parishes, as well as, shape Vilnius and Smolensk capitula and appoint bishops. The interests of the influential magnate families, however, limited this right of the ruler. The candidacies had to be coordinated according to the interests of both sides.

Clergymen who received favour and support of the ruler used to make their career both political and ecclesiastical much faster. The highest posts in the political and ecclesiastical hierarchy used to be occupied by those clergymen who managed to receive support of both the State and the Church. When choosing a candidate to the place of a bishop, interests of the magnate families and the ruler played the most important role.

The ecclesiastical career of a clergyman usually started from the prelature or canonry of Smolensk or Samogitia. Further step was the membership in Vilnius capitulum. This position provided with the possibility to become a bishop of Smolensk or Samogitia dioceses. The last stage of the career was the place of Vilnius bishop.

During the sessions of capitula and in the synods of the dioceses clergymen used to discuss political issues next to religious ones. Capitula discussed issues of tollage, appointed and sent envoys to the Polish-Lithuanian Diets, wrote them instructions. Synods discussed questions less connected to politics, but spoke for the veneration of the Lithuanian laws and propagated faithfulness towards the fatherland.

The political orientation of a clergyman was influenced by his dependence on a political group or a house of magnates. There was no institution in the Catholic Church that could control the political orientation of its members. Therefore, they had the freedom to make their own decisions. Clergymen rarely were authors of political programs.

They preferred to support one or another arguing side, usually the King’s one. If a clergyman belonged to an influential magnate family, he supported its political course.

Compared with other clergymen, bishops had the greatest influence on the political life of the State. Being senators, they had to participate actively in the political life. They attended one-third of the Polish-Lithuanian Diets, participated in Senate sessions, and had a right to reside close to the ruler and control his actions in particular periods of time. Also they influenced small Diets of Vilnius and Samogitia. Clergymen attended about a half of Samogitian small Diets. Bishops were chairmen of one-third of them, and influenced their decisions.

168

Summary There were several fields of political activity, where clergymen were especially capable. More than all other politicians, they managed to fix conflicts between the State and the army much faster and in a more efficient way. Also, at the time of political turmoil (e.g. elections of a King), they successfully acted as peacekeepers able to calm enraged parties. There were many famous diplomats among them who participated in numerous negotiations with Russia.

In the second half of the 17th century, the Catholic Church of the Grand duchy was not centralized. This resembled the weak central power in the Polish-Lithuanian Commonwealth, and resulted in the freedom of clergymen to choose political views and priorities. Sometimes in the periods of political crisis the Catholic Church of Lithuania used to put the interests of the State higher than those of the Church without any orders or pressing (constraint) of the State.

169

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

(Į rodyklę neįtraukti asmenvardžiai, esantys literatūros ir šaltinių sąraše, išnašose.)

Šv. Adalbertas (Vaitiekus) 50 Alekna Antanas 12, 121 Aleksandras, Lietuvos didysis kunigaikštis 27 Ancuta Jurgis Kazimieras 33, 145, 148 Ancuta Motiejus Juozapas 144, 148, 160,161 Ancutos 34 Andriuškevičius Adalbertas 140 Andriuškevičius Steponas Jonas 134, 141 Andžeikevičius Mykolas 138 Avižonis Konstantinas 13, 167 Bardach Juliusz 78 Bardauskas Mykolas 53 Bartoševičius Mikalojus 139 Batoras Steponas, Lenkijos – Lietuvos valdovas 12, 24, 45 Bažinskis Antanas 134 Beimovskis Kazimieras 140 Beinartas Adalbertas Kazimieras 147, 160 Bendzinskis 76 Berkas Petras Kazimieras 34, 135, 149, 162, 164, 165 Berkas Vladislovas Pranciškus 153 Bežanskis Stanislovas 163 Bialovieskis Martynas 159 Bialozorai 34 Bialozoras Jurgis 36–39, 41, 47, 53,

170

58–60, 62, 63, 65, 67, 73, 79–82, 86–94, 108, 109, 111, 112, 114–116, 141, 146, 148, 149, 158, 159, 164, 165 Bialozoras Kristoforas 131, 145, 148, 160, 164 Bialozoras Martynas 131, 141, 145–147, 158, 160, 163 Bienickis Jurgis Mykolas 34, 140, 147, 148, 158, 160, 164, 165 Błaszczyk Grzegorz 12, 26, 35, 167 Blaškovskis Mikalojus 162 Boguckis 133 Bonifacas IX 22 Borkovskis Mikalojus 162 Borovskis Kazimieras 135 Brazgalskis Andrėjus Martynas 142, 146, 150, 159, 161 Breuteltas Stanislovas Jeronimas 149 Brodovskis Stanislovas 134 Budnickis Steponas 135 Buturlinas 102 Bžostovskienė (Duninovna) Rachelė Barbora 157 Bžostovskis, Ciprijonas Povilas 39, 84, 85, 97, 147, 151, 154, 157, 159 Bžostovskis Jonas 151 Bžostovskis Konstantinas Kazimieras 5, 15, 19, 23, 33, 36–38, 41, 47, 51, 53, 59, 60, 61, 65, 67, 72, 92, 104–110, 112, 115, 132, 147, 159, 165

Asmenvardžių rodyklė Cammendoni, nuncijus 24 Cantelmi, nuncijus 61 Cecilija Renata, karalienė, Jono Kazimiero Vazos žmona 153 Cešinskis Baltramiejus 146, 159 Chmelnickis Bogdanas 9, 83 Chmielevskis Mykolas 141 Chodkevičius Aleksandras Kristupas 37, 63, 87, 134, 141, 147, 149, 159 Chodkevičius Jonas 45, 76 Chodkevičius Kristupas 66 Chomentovskis Mikalojus 149 Chovanskis Ivanas 88 Chrapovickis Jonas Antanas 19, 84, 155 Ciechanovieckis Mikalojus Valerijonas 90 Ciecnickis Jonas 136 Ciecnickis Petras Adalbertas 136 Cybo, kardinolas 61 Codello Aleksander 102, 103 de Condé Liudvikas 88, 96 Cvecinskis Pranciškus 133 Czapliński Władysław 55 Częścik Łucja 14, 55 Čadajevas 102 Čartoriskis Simonas 142, 161 Češeika Viktorinas 139 Čerkaskis Jokūbas 76 Čerskis Albertas 149 Čizevskis Liudvikas 139 Čizovskis 136 Čudovskis Kazimieras 133 Dalairac Francoise Pauline 20 Dambrovskis 61, 96 Dambrovskis Juozapas 133 Dambskis S. 63 Daugėla-Zaviša Jonas Karolis 34, 38, 39, 41, 47, 52, 58, 59, 62, 65, 82–86, 112, 114, 115, 131, 144, 158, 159, 164, 165 Daugirdas 137 Deferis Jonas 144 Dembkovskis Steponas 136, 137 Diblinskis Albertas 143, 161

Dirvoniškis Valentinas 133 Dybkowska Alicja 9 Dygdała Jerzy 10 Długosz Jan 25, 26 Długosz Tadeusz 12, 16, 49 Dolgorukis 85 Dolmat-Isajkovskis Martynas Žagiel 158 Dolmat-Isajkovskis Pranciškus 36, 37, 45, 58, 62, 64, 75, 134, 144, 153, 164, 165 Domaševskis Jurgis 30, 154 Dovolgas Steponas 138 Dunevičius Simonas 136 Drohšickis Andrėjus 145 Druckis-Sokolinskis Jonas Kazimieras 146, 159 Dubovičius Ignacas 151 Dupont Philipe 20 Dzięgielewski Jan 10 Dzikas 134 Dževickis Motiejus 137 Eidziatovičius Motiejus Felicijonas 32, 146 d‘Enghien Julijus Henrikas 87, 88 Fasciševskis Pranciškus 145 Fatuskis Paulius Petras 162 Fedorovičius Lukas 145 Fijałek Jan 12 Filipovičius Judas Teodoras 133 Flintas Jonas 142 Fredro Andrius Maksimilijonas 87 Galinskis Aleksandras Mykolas 165 de la Gardie Magnusas Gabrielis 78, 80, 81 Gelgudas Andrius Kazimieras 97 Gembickis A. 63 Gembickis Jonas 87 Gembockis Aleksandras 143, 161 Giedraičiai 34 Giedraitis Adomas 138, 145 Giedraitis Kazimieras 133 Giedraitis Vladislovas 41, 69, 71, 138, 142, 161–163

171

Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje Girskis Tomas Kazimieras 67, 143, 147, 158, 160, 161 Glebavičius Jonas Karolis 67, 91 Gluchovskis Simonas 141 Gmenskis 150 Godačevskis Kazimieras 146 Godlevskis Kazimieras 153 Golinskis Motiejus 138 Gorbačevskis Dominykas 143, 161 Gosievskis Aleksandras 157 Gosievskis Boguslovas 131, 148, 158, 160 Gosievskis Vincentas 76, 77, 85, 89–92 Gosinskis 135, 138 Gradovskis Martynas 139 Grigalius XI 22 Grigaravičius Andrius 146, 159 Grimža Adalbertas 142 Grochovskis Tomas 134, 136, 162 Gurnickis Lukas 146, 159 Gutmenas Jonas Jurgis 136 Gutovskis Albertas 140 Gžendzickis Kazimieras 150 de Hauteville 20 Heliaševičius Stanislovas 162 Hermanovičius Mykolas 133 Hertmanas Fabijonas 140 Hieremia 146 Hyuley? Mikalojus 136 Hladovickis Samuelis 47, 160 Horainas Aleksandras 33, 135, 148, 149, 158, 160 Horodeckis Jokūbas 133 Hurko 145 Ichnatovičius 30 Idelskis 143 Inocentas XI 41 Inocentas XII 24 Intok Martynas 150 Iolscivkevičius? Jonas 150 Ivinskis Zenonas 12, 27, 33, 167 Izdebskis Adalbertas 33, 140, 142, 148, 160, 161

172

Jankevičius Jonas 141 Jankovičius Juozapas 135 Janulaitis Augustinas 63 Januškevičius 144 Jaskulskis, Motiejus 136 Jatulis Paulius 16, 17 Jezerskis Mikalojus 139, 144 Ježevičius Mykolas 143 Jodzevičius 145 Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis 13, 22, 25, 50 Joteika Valerijonas 136, 137 Jučas Mečislovas 12, 13 Judickis Mikalojus 88 Judickis Valerijonas Stanislovas 47, 82, 143, 147, 158, 159, 161, 164, 165 Jurevičius Jonas 138, 140, 160, 161 Jurgaitis Robertas 11, 70, 72 Jurgelevičius Simonas 136 Šv. Jurgis Kankinys 50 Kalilas Jonas 139 Kaminskis Vladislovas Dadzibogas 154 Karašas Jurgis 137 Karbownik Henryk 11, 44, 111, 167 Karlinskis Steponas 133 Karolis, Lotaringijos kunigaikštis 96 Šv. Kazimieras 34, 47, 50, 82, 89, 108, 149, 155 de Kczicki? Mikalojus 150 Kerdiejus 157 Kiška Stanislovas 48 Kłaczewski Witold 14, 56 Klečkovskis Paulius 159 Klečkovskis Stanislovas 135 Klimovičius 144 Klinskis 132 Kobylinskis Motiejus 162 Kochanskis Martynas 143, 161 Kochas Jurgis 162 Komorovskis Jurgis 145, 147, 160 Komorovskienė (Judickaitė) Konstancija 153 Konaževskis Samuelis 163

Asmenvardžių rodyklė Konopczyński Wladysław 79 Kopcas Adomas 159 Kopcas Jonas Karolis 73, 152 Kopcienė Lukrecija Marija 152 Korfas Steponas 163 Koryčinskis Steponas 83–85 Kosakovičius Stanislovas 138 Kosman Marcelin 22 Koščielskis Tomas 149 Kotovičiai 34 Kotovičius Aleksandras 19, 33, 36–38, 41, 47, 49, 58–60, 62, 65, 67, 95–99, 101, 102, 112, 114, 115, 132, 133, 137, 141, 146, 147, 158, 159, 162, 164, 165 Kotovičius Andrius Pranciškus 154, 156 Kotovičius Eustachijus Stanislovas Kazimieras 34, 36, 37, 41, 47, 59, 60, 63, 134, 142, 143, 146, 147, 149, 158, 160, 164 Kracik Jan 10 Krasauskas Rapolas 12 Krasnodembskis Povilas 155 Kriegseisen Wojciech 13, 61, 66, 69, 70 Krišpinas-Kiršenšteinas Jonas Jeronimas 36, 37, 59, 69, 70, 107, 146–148, 158–160, 164 Krišpinas-Kiršenšteinas Pranciškus 47, 67, 160 Królik Ludwik 12 Krupa Jacek 64 Kubala Ludwik 15, 83, 167 Kulikovskis Andrėjus 135 Kučinskis Laurencijus Kazimieras 134 Kuntze Edward 12 Kurčas Steponas 153 Kurczewski Jan 11, 12, 17, 35, 56, 167 Kžezonovičius Steponas 150 Kžyzanovskis Stanislovas 133 Ladzikas Baltramiejus 139 Laudanskis Jonas 137 Lazarovičius Petras 135 Lenevičius Jokūbas 69 Leopoldas I, imperatorius 103

Lepačinskis Jurgis 162 Leugotas Andrius 149 Levickis? Andrius 138 Levickis Paulius 158 Lezenskis Tomas 63, 95 Liauksminas Martynas Kazimieras 69, 144, 162 Ligurtovičius Jokūbas 198 Limuntas Martynas 151, 152 Lisickis? 132 Liskovskis Jurgis Aleksandras 137, 139, 140 Litak Stanisław 26, 27 Liubeneckis Gabrielius 78 Liubomirskis Jurgis 14, 39, 87, 88, 93, 94, 112 Liudvika Marija, Lenkijos karalienė 86, 88 Loikevičius Simonas Gabrielius 132 Lubkevičius Aleksandras 139 Lubonskis Pranciškus 136 Lucinovičius Jonas 145 Lukomskis Samuelis Eustachijus 156 Lužeckis Karolis 101 Lvovičius Kazimieras Jonas 162, 163 Maciejovskis Bernardas 24, 32, 33 Mackevičius Povilas 138 Mališevskis Pilypas 30 Mališevskis Samuelis 30 Marescotti Galeazzo, nuncijus 41 Markevičius Jonas 150 Maroń Jerzy 57, 58 Martelli, nuncijus 40, 101 Martynas V 23 Maskiewicz Bogusław Kazimierz 19 Maskiewicz Samuel 19 Matwijowski Krystyn 14, 57 Matwijów Maciej 14, 56 Maževičius Adomas 133 Mažinskis 135 Mažvydas Martynas 18 Mececkis Kristupas 145 Medekša Pranciškus 153

173

Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje Medekša Stanislovas 19, 56, 77 Meineris Jonas 141 Meleškevičius Rapolas 150 Mengolinas Karolis 163 Mentickis Teodoras 147, 160 Michalovskis Juozapas 149 Michalovskis Kazimieras 144 Michalski Jerzy 13 Mickevičius Rimvydas 51, 131 Šv. Mikalojus 50 Minickis Stanislovas 140 Miseika Mykolas 144 Misevičius Jokūbas Jonas 145 Mlyneckis Simonas Adalbertas (Vaitiekus) 47, 132, 140, 150, 159, 164, 165 Mlockis Jonas Karolis 96, 97 Mocarskis Adomas 132 Mocarskis Laurencijus 47, 159 Mocarskis Stanislovas 137 Močulskis Valerijonas 137 Moižimas 134 Molenda Albertas 142, 161 Monkevičius Simonas 137 Monsieur de Mongrillon 20 Montovtas Motiejus 144 Montovtas Steponas 141 Mucharskis Liudvikas Petras 140 Nagielski Mirosław 14 Narbutas Adomas 30, 154 Naruševučius Adomas 90, 91 Naruševičius Kazimieras 161 Neištadtas Kazimieras 144 Nevelskis Jonas 47, 138, 158, 162 Nieviarovskis Jurgis 164, 165 Nivinskis Benediktas 134 Norvaiša Mikalojus 137 Novakovskis Petras 137 Nurkevičius Kazimieras 138 Obuchovičius Mykolas 73 Obuchovičius Zacharijus 142, 143, 161 Ochmann-Staniszewska Stefania 14, 47, 55, 56, 58, 59, 167

174

Ochmański Jerzy 12, 26, 167 Ochtodas 30 Oginskiai 30, 113 Oginskienė (Glebavičiūtė) Marcibelė Ona 30, 157 Oginskis Jonas 30, 153, 157 Oginskis Marcijonas Aleksandras 30, 31, 73, 96, 97, 101, 103, 156, 157 Olakovskis Andriejus 135 Olekševskis Paulius Petras 146 Olšovskis A. 100 Opalinskis A. 66 Ordovičius Baltramiejus 150 Osovskis Andrius Kazimieras 47, 155, 158, 160, 164, 165 Pacai 9, 29, 30, 34, 39, 40, 60, 72, 73, 85, 86, 88, 89, 91, 94–96, 103, 104, 111–113, 115 Pacas Jeronimas 89 Pacas Jonas 132, 159 Pacas Kazimieras 14, 17, 36–41, 48, 51, 55, 58–60, 63, 65, 67–69, 71–73, 86, 89, 91, 93–96, 98, 101–103, 107, 115, 132, 147, 158, 159 Pacas Kristupas Zigmantas 30, 40, 59, 67, 68, 73, 77, 84, 85, 87, 90, 92, 94–96, 99, 104, 112, 152, 153 Pacas Mikalojus Steponas 14, 17, 30, 32, 38–40, 54, 58–60, 62, 63, 65, 95–98, 100–103, 107, 114, 115, 134, 152, 160 Pacas Mykolas Kazimieras 29, 30, 40, 66, 73, 91, 92, 95, 96, 99–101, 103, 104, 115, 153, 154 Pacas Petras Mykolas 67, 70 Pacas Simonas 30 Pachockis Kristupas Paulius 138, 148, 161 Panasevičius Baltramiejus 139 Panceržinskis Karolis Jonas 33, 138, 160, 161 Pankevičius Jonas 149 Parčevskiai 34 Parčevskis Albertas 143 Parčevskis Bazilijus 162

Asmenvardžių rodyklė Parčevskis Petras 12, 22, 33, 37–39, 48, 49, 58, 59, 63, 68, 70, 75, 79–82, 111, 135, 150, 164 Pasekas Janas 20 Paškevičius Mikalojus Kazimieras 138 Paškovskis Kristupas 135 Pavdelevičius Kazimieras 149 Pavinskis 135 Perkuskis Jonas 143 Piadzinskis Martynas 154 Piaseckis Tomas 106, 142, 144, 160 Piantkovskis Jonas 139, 147, 160, 161 Pilypas Petras 131 Pilypas Vilhelmas, Neuburgo kunigaikštis 96 Piotrovičius Adomas Kazimieras 163 Piotrovičius Steponas 155 Piotrovskis Jeronimas 140 Pirskis Augustinas Jonas 137 Piwarski Kazimierz 14 Pociejus Leonardas 155 Poczobut-Odlanicki Jan Władysław 19, 40 Počobutas-Odlanickis Andrius 152, 153 Počobutas-Odlanickis Laurynas Mykolas 154 Poduskis Motiejus Kieša 134, 141 Pogreckis Motiejus 158 Pokrišinskis157 Pokžyvnickis Jonas 165 Polkovskis Kazimieras 134 Polubinskis Aleksandras Hilarijus 95, 97, 102, 153, 156 Polubinskis Petras Aleksandras 67, 145, 160 Polupientas Mikalojus Kazimieras 151 Poplavskis Mikalojus 13, 37 Potockis M. 160 Powidaj Ludwik 160 Pražmovskis Mikalojus 90 Pražmovskis Pranciškus 24, 87 Pretsus Jonas 145 Pruškovskis Jurgis 140 Protasevičienė (Bžučanska) Elena 165

Przyałgowski Wincenty 11, 45, 57, 92, 105, 107, 167 Przyboś Adam 10 Puchalskis Kazimieras 154, 155, 157 Puckevičius Jonas 139 Pudinskis Kazimieras 139 Pudlinskis 145 Pukinas Felicijonas 138 Pupkevičius Motiejus Mykolas 140 Purpevičius Juozapas 138 Puzina 145 Puzina Paulius Konstantinas 162 Pžeciševskis Andrius 163 Pžeclavskis Kristupas 132, 147, 158, 159 Pžichodzkis 143, 161 Pufendorf Samuel 78, 81 Rabikauskas Paulius 16, 167 Rachuba Andrzej 13, 14, 56, 57, 68, 69, 167 Radvila Albrechtas Stanislovas 19, 58, 76 Radvila Boguslovas 39, 78, 87, 89, 91 Radvila Jonušas 66, 67, 76–79, 89 Radvila Karolis Stanislovas 19, 157 Radvila Kristupas 152 Radvila Mykolas Kazimieras 39, 99, 101 Radvilaitė Liucija Karolina 106 Radvilos 18, 78, 79, 92, 106 Radvilienė Ona Marija 89 Radziejovskis Mykolas 24, 105 Radzimiński Andrzej 36 Radziminskienė (Naruševičiūtė) Ona 157 Radziminskis Kazimieras Franckevičius 157 Rakočis Jurgis 83 Reimeris Bernardas 133, 144, 163 Reimeris Mykolas 142, 161 Remiševskis 30 Rembetovskis Martynas 150 Rimvydas Elijas Mykolas 154, 156 Rodomanskis Mykolas 142 Rodzevičius 142 Rogošas Jonas 141 Rohačevičius Mikalojus 136

175

Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje Rosinskis Petras Jonas 135 Rosinskis Pranciškus Antanas 135 Rosochackis 30 Rosochackis Laurencijus 146 Roškovskis Martynas 150 Rożek Michał 10 Rudamina Žygimantas 91, 160 Saganovičius Genadijus 15 Saksai 9, 10 Sanguška Jeronimas Vladislovas 31, 36, 37, 39, 41, 47, 58, 66, 111, 148, 157–159 Sapiega Aleksandras Kazimieras 19, 36–39, 49, 58, 59, 63, 65, 67, 68, 71–73, 86, 88, 90, 91, 93, 95, 96, 99, 111, 115, 139, 146, 149, 158, 159, 164 Sapiega Kazimieras Jonas 5, 15, 19, 39, 60, 92, 104, 104–107, 112, 115 Sapiega Kazimieras Leonas 29, 31, 151, 152, 154, 155 Sapiega Kristupas 90 Sapiega Leonas 29, 151 Sapiega Paulius Pranciškus 52, 148, 158, 160 Sapiega Povilas Jonas 81, 88–90 Sapiegos 9, 19, 29, 34, 61, 70, 72, 86, 88, 91, 104, 105, 107, 108, 113, 115 Sarneckis Kazimieras 19, 57 Sarnovskis 72 Sawicki Jakub 12 Sčensnovičius Jonas 149 Semaška Stanislovas 69, 141, 163 Semenavičius 143 Senkevičius Albertas 143, 161 Squarci? Bernardas 137 Siemihradskis Stanislovas 135 Siesickis Kristupas Daumantas 160 Silnickis Vladislovas 36, 158, 159 Sirtautas Baltazaras Jurgis 163 Siurta Petras 154 Skarbekas Jonas 33, 148, 160 Skirmuntas Joakimas 69, 71, 163, 164 Skorulskis Aleksandras 160

176

Skorulskis Bazilijus 162 Skorupskis Andrius 154 Skorupskis Rafaelis 154 Skretuševskis Adomas 132, 162, 164 Skuminas-Skuminovičius Teodoras 88, 150, 158, 159, 163 Sliesoriūnas Gintaras 15, 19, 61, 68, 104–107, 167 Sluchtenbergas Jonas 142, 161 Slupskiai 34 Slupskis 144 Slupskis Antanas 133 Slupskis Mikalojus 91, 136, 146, 158, 159 Sluskis Mykolas 145 Sluška Juozapas Boguslovas 157 Smolevskis Kasparas 133 Snitka 140, 141 Sobieskis Jonas, Lenkijos – Lietuvos valdovas 14, 50, 52, 58–60, 64, 74, 95–97, 99–101 Sokalskis Jonas 149, 164 Sopocko Jonas 133, 140, 141, 161 Stanislavskis Konstantinas 160 Šv. Stanislovas 50 Stancikevičius Jokūbas 162 Stankevičius Mikalojus 152 Stankevičius Mykolas 153 Starkevičius Adomas 131 Starkevičius 145 Stockis Kristupas 134, 164 Stryjkowski Maciej 26 Strods Heinrihs 12 Sulažickis Jonas 138 Sudnikas Juozas 139 Surechovskis Mykolas 162 Survila Jonas Čajevskis 132 Survila Motiejus 145 Svencickis Stanislovas 162 Sviechovskis Mikalojus 162–164 Šaniavskis Konstantinas 158, 160 Šapoka Adolfas 79–80, 83, 167 Ščianinskis Jurgis 143, 161 Ščisleiskis Paulius 134

Asmenvardžių rodyklė Šemborskis 142, 161 Šemeta Mikalojus Kazimieras 19, 71, 77, 81 Šesežematovskis? 138 Šidlovskis Kazimieras 132 Šiutė Benediktas 78, 80 Šivickis Jonas 142 Šlagieris Kristupas 136 Šledzievskis Petras 142 Šmurlovskis Motiejus 137 Šnerinas Samuelis 162 Špilukas Andrėjus 144 Šukevičius 137 Šukšta Jonas 163 Šukšta Kristoforas 162 Šuliževskis Adalbertas 162 Šumlanskis Kazimieras 156 Taubė Liudvikas81 Tazbir Janusz 50, 111 Tchožnickis Andrėjus 160 Theiner Augustin 16 Tiškevičius Jurgis 24, 38, 45, 46, 48, 53, 54, 58–60, 63–66, 68, 70, 75–82, 111, 115, 141, 150 Tiškevičius Ostapas 155 Tyla Antanas 8, 11, 15, 44, 81, 167 Typštevičius Danielius 139 Tyška Mykolas Jonas 131 Tyzenhauzas Gotardas Jonas 33, 36, 37, 39, 41, 48, 58, 59, 62, 67, 144, 146, 159 Tokarskis Stanislovas 138 Totoraitis Jonas 12 Tžebickis Andrius 84, 85, 103 Ukovskis Garbielius Kazimieras 138 Urbanskis Stanislovas 144, 164 Vagrovskis Konstantinas 144 Vaina Abraomas 48, 50, 53, 66 Vaina Benediktas 24, 53 Vaišnoravičius Kazimieras Jonas 33, 110, 135, 147, 160, 164, 165 Vaitkevičius Jonas 162 Vaitkevičius Kristoforas 162 Valančius Motiejus 11, 12, 48, 108

Valavičiai 34 Valavičius Eustachijus 53 Valavičius Jurgis Stanislovas 47, 79, 159, 164, 165 Valavičius Marcijonas Boguslovas 132, 134, 136, 139, 148, 160, 165 Valavičius Martynas 46, 162 Valavičius Vincentas Stanislovas 23, 47, 52, 131, 135, 148, 160, 162, 165 Valavičius Vladislovas 88 Valickis Jokūbas 138 Valkevičius Mikalojus 137 Vaniševskis Stanislovas 149, 159 Vardys Vytautas 10 Vasilevičius 30 Vaza Jonas Kazimieras, Lenkijos – Lietuvos valdovas 14, 39, 75, 77, 82, 83, 85, 87, 89, 94, 95, 155 Vaza Vladislovas, Lenkijos – Lietuvos valdovas 22, 30, 75, 151, 156 Vaza Zigmantas, Lenkijos – Lietuvos valdovas 22, 151 Važinskienė (Pacaitė) Ona 152 Važinskis Baltramiejus 133, 158 Važinskis Laurencijus 133 Vcišlinskis Marcijonas Florijonas 159 Venatovičius Motiejus 138 Vendrogovskis Jonas 132, 133 Vežbickis Teodoras 148 Vidimontas-Vidinovskis Stanislovas 137 Viečorkovskis Jonas 136, 143 Viečorkovskis Faustas 142, 161 Viesiolovska Aleksandra 156 Viežbickis 136 Viežbolovskis Steponas 103 Viežbovskis Kazimieras 137 Virukevičius Baltramiejus 142 Visockis Baltramiejus 140 Visovskis Motiejus 134 Vitvickis Stanislovas 63 Vizgaila Jurgis 144 Vyhovskis Aleksandras Benediktas 164 Vyšnioveckis Dimitrijus Jurgis Kaributas 97

177

Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje Vyšnioveckis Mykolas Kaributas, Lenkijos – Lietuvos valdovas 95, 96 Vytautas, Lietuvos didysis kunigaikštis 13, 22, 25, 26, 50 Vladyčka Mikalojus Kazimieras 132, 164 Vnirovskis Simonas 139 Vosovičius Pranciškus 143 Voitkevičius Kristupas 135 Vojevudzkis 142, 161 Volfas Aleksandras 37, 63 Volkovičius Jonas Stanislovas Kolenka 141 Vorbek-Lettow Motiejus 19, 76 Vorlovskis Stanislovas 145, 146 Voroničius Martynas 148, 160 Vroblevičius 140 Vroblevskis Matas 137 Wisner Henryk 77, 81 Wolff Józef 13, 51 Woliński Janusz 14, 57 Wójcik Walenty 49 Wójcik Zbigniew 15, 83, 167 Zablockis Adomas 140, 159 Zablockis Simonas 133 Zablockis Tomas 137 Zagliešas Steponas 136 Zago Tomas 139 Zaidličas Jonas 143, 161 Zakrzewski Andrzej 13, 66, 72 Zakževskis Nikoranas 131 Zalenskis Zigmantas 144 Zaleskis Jonas 151, 161

178

Zaleskis Jurgis 134 Zaleskis Laurencijus 140 Zalycz? 131 Zavadzkis Jokūbas 132 Zdanovičius 30, 156 Zdanovičius Adomas 143, 161 Zdanovičius Jonas Ignacijus 162 Zdanovičius Martynas 160 Zelinskis Jurgis 132 Zelinskis Lukas 143 Zenkevičius Mykolas Jonas 34, 133, 148 Zielińska Krystyna 49 Zgierskis Jonas Mikalojus 33, 34, 52, 135, 139, 142, 148, 149, 158, 160, 165 Zgierskis Juozapas Mykolas 142 Zmijovskis 30 Zolotarenka Ivanas 76 Zotokas Stanislovas 145 Zubas Pranciškus 150 Žabinskis Albertas 158 Žeminskis Florijonas 140, 141, 142, 161 Žeromskis Kazimieras Chvalibogas 90, 91 Žiminskis Honorijus 162 Žygimantas Augustas, Lietuvos didysis kunigaikštis 10, 45 Žygimantas Senasis, Lietuvos didysis kunigaikštis 45 Žolkevičius Kazimieras 34 Žuchorskis Benediktas Jonas 34, 41, 46, 47, 67, 136, 139, 143, 158, 160–163