Propaganda ir simbolinis mąstymas by Vytautas Magnus University Press

TURINYS

PRATARMĖ ............................................................................................................... 5 ĮVADAS ...................................................................................................................... 8 I.

PROPAGANDINIO MĄSTYMO FORMAVIMAS .......................................19 1.1. 1.2. 1.3. 1.4. 1.5. 1.6.

II.

Propagandinio mąstymo apibūdinimas ................................................19 Propagandinio pranešimo formavimas ir viešinimas .........................28 Propaganda ir masių / individo nuostatų formavimas .......................46 Filosofinė antropologija ir propaganda .................................................52 Tarp socialinės monadologijos ir konstruktyvizmo ............................66 Propagandinė retorika: predispozicijų kūrimas ..................................75

SIMBOLINIS MĄSTYMAS IR PROPAGANDOS SUBJEKTAS..................86 2.1.

Monadologijos kontroversijos: natūralios patirtys ir dirbtinės konstrukcijos ............................................................................................86 2.2. Simbolinės mąstymo formos ir simboliniai pasauliai .........................98 2.3. Propagandos subjekto kritika šiuolaikinėje filosofijoje .................... 115 2.4. K. Popperis prieš subjekto esencializmą ............................................ 117 2.5. A. Gramsci: ideologijos hegemonija ir subjekto praktika ............... 122 2.6. L. Althusserio decentruoto ideologijos subjekto kritika .................. 135 1.7. E. Canetti ir propaganda masėms ....................................................... 142 2.8. E. Noelle-Neumann tylos spiralė ....................................................... 152 2.9. H. Marcuse’ės propagandos ir represinės visuomenės kritika ......... 155 2.10. M. Foucault: galios ir įtikinėjimo kritika ........................................... 164 2.11. G. Deleuze’o ir F. Guattario mažoji politika ir simbolinių pasaulių dauginimas ............................................................................ 174 2.12. Propagandos (anti)estetika ................................................................. 179 III. PROPAGANDOS ISTORIJOS ESKIZAI ...................................................... 185 3.1. 3.2. 3.3. 3.4. 3.5. 3.6. 3.7.

Tradicinių versus propagandinių ritualų skirtumai ir sąsajos......... 185 Propaganda senovės Romoje ir viduramžiais.................................... 192 XVII–XVIII amžiaus Katalikų Bažnyčios propaganda ir ekscentriškoji Europa .......................................................................... 197 Katalikiškoji propaganda ir lietuviškoji europietiška tapatybė ....... 207 Ankstyvieji imperializmo propagandiniai karai: Anglų–būrų karas ................................................................................. 213 XX amžiaus propaganda ...................................................................... 216 JAV propaganda: E. L. Bernaysas ........................................................ 217

3.8. 3.9. 3.10. 3.11. 3.12.

Nacistinė propaganda: A. Rosenbergas, J. Goebbelsas, A. Hitleris 226 Sovietinė propaganda ........................................................................... 241 Nuo N. Bucharino techninės propagandos iki stachanovininkų ... 249 Sovietinė propaganda vaikams: mažųjų herojų kūrimas ................. 262 Sovietinė lietuviška kino propaganda: šūvis ir aidas ........................ 269

IV. LITERATŪRA IR PROPAGANDA............................................................... 278 4.1. 4.2. 4.3. 4.4. 4.5.

Sovietinės propagandinės literatūros funkcijos ................................ 278 Propagandos subjektas Rusijos egzilio rašytojų požiūriu ................ 289 Lietuviška propagandinė literatūra ..................................................... 296 Propagandos pėdsakais: pokomunistinės autobiografijos ............... 308 Transgresyvusis propagandos subjektas ir „pavargę herojai“ .......... 323

PROPAGANDA IR SOCIALINĖ INŽINERIJA .......................................... 327 5.1. 5.2. 5.3.

Socialinė propaganda ir socialinė inžinerija...................................... 327 Kultūrinės / kūrybinės industrijos ir propaganda ............................ 341 Propaganda ir pragmatinė, funkcionali tiesa ................................... 345

VI. PROPAGANDOS KRITIKA IR ANTIPROPAGANDA............................. 350 6.1. 6.2. 6.3. 6.4. 6.5. 6.6.

Propagandos analizė ir kritika............................................................. 350 Propagandos tipų klasifikacija ............................................................. 356 Kontrpropagandos demaskavimas ..................................................... 367 Demitologizacija ir demistifikacija .................................................... 381 Nesusvetimėjusio proto galimybė ir socialinis reformizmas........... 398 Manifestacijos versus reprezentacijos ir spektaklio miniai aktoriai .................................................................................................... 403 6.7. Socialinės viltys ir jų kritika................................................................. 412 6.8. Viešųjų ryšių ir vaizduotės valdymas krizių laikotarpiu .................. 418 6.9. E. propaganda ir jos kritika tarptautiniuose socialiniuose tinkluose ................................................................................................. 427 6.10. Pliuralistinis komunitarizmas ir (anti)propagandos galimybės .... 430 6.11. Trumpalaikiai tapatumai ir institucinė silpnoji propaganda ........... 438 VII. VIETOJ IŠVADŲ: SOCIALINĖS-POLITINĖS KRITIKOS POREIKIAI IR PAVOJAI ................................................................................ 443 Propaganda and symbolical thinking ........................................................... 447 LITERATŪRA .......................................................................................................... 464 TERMINŲ RODYKLĖ............................................................................................ 471 VARDŲ RODYKLĖ ................................................................................................. 473

PRATARMĖ

Monografija Propaganda ir simbolinis mąstymas plėtoja filosofinius tyrinėjimus ir samprotavimus apie propagandinį ir propagandos paveiktą mąstymą, apie asmeninės patirties pakeitimus manipuliuojamais vaizdais, apie veikiamas simbolines mąstymo formas ir simbolines organizacijas, apie propagandos subjekto konstravimą ir įvairias makro-, mezo- ir mikroįtikinėjimo kampanijas. Visos šios temos yra atskleidžiamos filosofinės antropologijos ir socialinės filosofijos perspektyvoje, kalbant apie tikslingas, pragmatiškai pamatuotas ar prievartines žmogaus savimonės transformacijas, apie institucinio ir diskursyvaus poveikio įtaką žmogaus ir visuomenės raidai. Šioje knygoje yra pasinaudota medžiaga, jau dėstyta autoriaus mokymo priemonėje Propaganda (Mažeikis, 2006; išleista elektronine forma) bei kai kuriuose moksliniuose ir publicistiniuose straipsniuose. Tačiau visų minėtų leidinių ar straipsnių turinys buvo keistas ir adaptuotas naujos monografijos reikmėms, filosofiškai ir antropologiškai išplėtotas, suterintas su naujai svarstomais klausimais. Todėl norintiems gilintis į kai kurias, su monografijos tema susijusias temas, reikėtų skaityti originalius, anksčiau paskelbtus straipsnius ar mokomąją priemonę. Naujojoje monografijoje skaitytojas ras tęsinius temų, kurios buvo pradėtos nagrinėti knygose Paraštės: minčių voratinkliai (Mažeikis, 1999) bei Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika (Mažeikis, 2005). Be to, monografija atspindi autoriaus skaitytų kursų Atviros visuomenės kolegijoje, Šiaulių universitete bei Vytauto Didžiojo universitete apie propagandą ir jos analizę turinį. Vis dėlto knyga Propaganda ir simbolinis mąstymas gerokai skiriasi nuo anksčiau įvardytų leidinių konceptualumu ir tematika. Monografijoje kritiškai pažvelgta į susvetimėjimo fenomeno kritiką, atmenant susvetimėjimo reikšmę individuacijai ir įvairovei, kasdienybės ir institucinėms revoliucijoms, modernizacijos šuoliams ir etiniam / istoriniam Kitumo pripažinimui. Konceptualiu požiūriu buvo susietas komunitarizmas, įsivaizduojamų institucijų plėtra, mažosios politikos idėja ir kūrybos galia, įgalinanti naujas veiklas, simbolines organizacijas. Šiandien kurti naujas institucijas neįmanoma be viešųjų ryšių ar propagandos priemonių, aktyviai nedalyvaujant simbolinių mainų pasaulio

erdvėje. Tematiniu požiūriu monografijoje žymiai daugiau vietos skiriama filosofinėms konstruojamo ir manipuliuojamo proto bei jo pasipriešinimo galimybėms aptarti, o ne komunikacinėms propagandos technologijoms analizuoti. Knygoje buvo atsisakyta svarbios Propagandos ir simbolinio mąstymo tyrinėjimams temos apie maginio mąstymo logiką bei pakeistines mąstymo formas, nes jos jau buvo pakankamai aptartos mano knygoje Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika. Naujoje monografijoje nagrinėjami tik kai kurie maginio mąstymo ar pakeistinio mąstymo, būdingo propagandos subjektui, aspektai, atvejai, kurie anksčiau nebuvo minėti arba buvo per siaurai aptarti. Tikimasi, kad skaitytojas bent minimaliai yra susipažinęs su E. Cassirerio samprotavimais apie simbolines mąstymo formas, jų raidos istoriją bei supranta, kas yra simbolinis mąstymas, kaip jis susijęs su įvairiomis simbolinėmis organizacijomis, – tai temos, kurias plačiai nagrinėjo V. Kavolis, A. Štromas, A. Mickūnas, L. Donskis. Taip pat buvo atsisakyta pasikartojimų, susijusių su E. Panofsky, S. Langer filosofijų, nagrinėjusių simbolinį mąstymą, apibūdinimu, kuris iš dalies jau buvo pateiktas knygoje Paraštės: minčių voratinkliai. Lyginant naująją monografiją su tik elektronine forma pasirodžiusiu leidiniu Propaganda (Mažeikis, 2006), svarbu nurodyti esminius jų skirtumus. Minėtoje mokymo priemonėje nebuvo išplėtota propagandinio mąstymo samprata, kultūrinės hegemonijos idėja, jų sąsajos su simbolinėmis mąstymo formomis, komunitarizmu, mažąja politika ir kt. Propagandoje buvo menkai išplėtota simbolinių pasaulių koncepcija, individo desubjektyvacijos samprata, antipropagandos teorija, nebuvo aiškiai aptartas institucionalizmo, tinkliškumo, pakartojamumo ir propagandos santykis bei deinstitucionalizacija, demistifikacija kaip antipropagandos veiksniai. Priešingai, naujoji monografija šioms problemoms skiria labai daug dėmesio ir apmąsto propagandinio, manipuliuojamo subjekto ir jo mąstymo raidą, tvarką ir discipliną, remiantis A. Gramscio, L. Althusserio, M. Foucault, M. Horkheimerio, T. Adorno, H. Marcuse’ės, J. Habermaso ir kitų autorių filosofiniais kūriniais. Ši monografija labiau nagrinėja įvairias propagandos formas laiko ir erdvės požiūriu ir skiria: ilgalaikę propagandą, propagandines kampanijas, mikropropagandą totalitarinėje, centralizuotoje, demokratinėje aplinkoje. Naujojoje knygoje plačiau pateikiami propagandos mąstymui iliustruoti būtini istorijos atvejai. Skirtingai nei mokomasis leidinys, naujoji knyga daug dėmesio skiria kino ir literatūrinės propagandos analizei, turėjusiai lemiamos įtakos sovietinio žmogaus raidai Lietuvoje. Todėl buvo atsižvelgta į išsamius sovietinės propagandos Lietuvoje raidos istorinius tyrimus, išdėstytus R. Misiūno knygose. Jis išsamiai pristato Vakarų viešųjų ryšių (angl. public relations) kompanijų ir sovietų propagandos institucijų (Sovinformbiuro, TASS, Pravda bei jų LTSR atitikmenų) istorinę analizę. Vis dėlto R. Misūno knygose daugiausiai dėmesio skiriama propagandos, kontrpropagandos, jų organizacinių klausimų analizei, o ne filosofinei indoktrinuoto mąstymo kritikai. Knygoje polemizuojama dėl propagandos kilmės ir istorijos, laikomasi tokių pat neoformalizmo nuostatų kaip ir autoriaus monografijoje Renesansas ir simbolinis mąstymas (1998). Neoformalizmas teigia, kad tik su išlygomis galima kalbėti apie racionalią reiškinio raidą anksčiau, nei atsirado apie jį refleksija,

kuri kartais yra susijusi su to paties pavadinimo kilme. Vis dėlto neoformalizmas, skirtingai nei griežtas formalizmas, sutinka su teiginiu, kad kai kurie racionalumo procesai ir juos įgalinantys instituciniai-tinkliniai veiksmai galėjo prasidėti ir iki atsirandant vardui, pavyzdžiui, propaganda. Tačiau tada nagrinėjamą racionalumo raišką turi patvirtinti aibė iš anksto aptartų požymių. Knygoje formaliu požiūriu teigiama, kad propaganda, kaip institucinė, tinklinė tikslinga veikla, atsirado XVI amžiuje, nors neoformalizmo požiūriu galima teigti, kad kai kurie propagandos reiškinio elementai susiformavo antikinėje Graikijoje, senovės Romoje, viduramžiais. Monografija susieja klasikines monadologijos teorijas su politinės antropologijos neoevoliucionizmo paradigma. Klasikinę monadologijos teoriją plačiausiai išskleidė G. W. Leibnizas, kurią išplėtojo ir ontiniu, ir epistemologiniu, ir socialiniu požiūriais. Vėliau ši neoevoliucionizmo teorija iš dalies implikavo daugelį filosofų, įskaitant M. Mamardašvilio ir G. Deleuse epistemologinius samprotavimus, J. Lotmano semiosferos idėją. Monografijoje teigiama, kad nauja monadologijos (neomonadologijos) teorija yra panaši į tą neoevoliucionizmo teorijos versiją, kurią išplėtojo M. M. Sahlinsas. Jis pabrėžė, kad niekas nėra tiesiogiai perkeliama iš vienos kultūros į kitą, o yra plėtojama, pirmiausiai, remiantis vidiniais ištekliais, išorines įtakas interpretuojant, adaptuojant ir keičiant tarpkultūrinio dialogo procese. Bet kokia tarpkultūrinė interpretacija kartu yra ir mimezė, ir kūrybinga transformacija. Neoevoliucionizmo nuostata gerokai apriboja tikėjimą propagandos tarpkultūrinėmis galimybėmis, tačiau, kita vertus, įgalina aptarti simbolinių pasaulių egzistavimą, semiosferas, kultūrines membranas bei propagandos funkcijas atstovaujant atskirų simbolinių pasaulių interesams. Vis dėlto monografijoje neoevoliucionizmo paradigma smarkiai apribojama žmogaus gebėjimo kurti, kartais visiškai naujas, revoliucines idėjas tiesiog iš Niekio, ex Nihilo. Radikalaus kūrybingumo principas, konfliktuojantis su evoliucine modernizacija, yra pagrindas, poreikis, būdingas įtikinėjimo kampanijoms, kurios garantuoja ne tik konservatyvią kultūrinę hegemoniją, bet yra ir revoliucinių šuolių, radikalios modernizacijos priemonė. Naujausių mokslo idėjų ar technologijų propagavimas galimas ir kaip kasdienės savimonės šuolis, o ne tik kaip tų pačių principų evoliucinė tąsa. Kita vertus, antropologiniai tyrimai rodo, kad didelių grupių žmonių sąmonės raida lygiai taip pat susijusi su savo nuostatų schemų evoliucine raida, su monados vystymusi. Todėl knygoje laikomasi dvejopo, prieštaringo principo, dialektiškai apibendrinant ir monadologijos (neoevoliucionizmo) ir revoliucinių, radikalių modernizacijos šuolių teorijas. Monografijos ruošimui nemažai įtakos turėjo bendradarbiavimas ir plačios diskusijos su studentais. Dėkoju savo žmonai N. Mažeikienei, nuoširdžiai rėmusiai mano kūrybinį darbą. Esu dėkingas Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų rėmimo fondui už paramą rašant knygą, taip pat VDU kolegoms už supratimą ir palaikymą rengiant monografiją spaudai.

ĮVADAS

Monografijos tikslas – filosofiškai analizuoti propagandos ir simbolinio mąstymo sąsajas, indoktrinuoto mąstymo raidą ir jo specifinį pasaulio supratimą. Šešiuose skyriuose aptariamos įvairios simbolinio mąstymo formos, jų istoriniai ir šiuolaikiniai pavidalai, šio mąstymo diskursyvi, ideologinė, institucinė prigimtis, individo bei bendruomenių laisvė ir kūrybiškumas masyvios šiuolaikinės propagandos ir manipuliacijos aplinkoje. Knyga siekiama ne tik filosofiškai apmąstyti žmogaus ir visuomenės konstravimą, remiantis šiuolaikinėmis simbolinių pasaulių, monadologijos, socialinės inžinerijos, socialinio ir kultūrinio konstruktyvizmo, įsivaizduojamų institucijų teorijomis, bet ir aptarti savarankiško, laisvo mąstymo galimybes, propagandos kritikos ir antipropagandinės veiklos būdus, desubjektyvacijos perspektyvas. Svarbus knygos dialektinis uždavinys – ne tik aiškinti asmens, bendruomenių ir visuomenės galimybes pasipriešinti ideologinėms manipuliacijoms, doktrinieriškam įtikinėjimui, žmogaus mąstymą varžantiems diskursams, bet ir kalbėti apie įtikinėjimo demokratinę svarbą, apie technologiškai pagrįstą savų idėjų ir vizijų atstovavimą, apie įtikinėjimą, padedantį šiuolaikinei modernizacijai, apie propagandos neišvengiamumą laisvės siekiančioje visuomenėje. Nors knygoje ir puoselėjamas laisvas mąstymas ir asmens nepriklausomybė, tačiau atsakingai žiūrima į tinklinio, sistemingo, institucionalizuoto įtikinėjimo bei su juo susijusių diskursyvių ir represinių mechanizmų svarbą ir jų galią. Daugelis šiuolaikinių šalių – JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija – derina laisvės, demokratijos bei teisės retoriką ir praktikas su masyvia propaganda bei jėga. Modernioji propaganda remiasi plačiomis technikos ir technologijos priemonėmis formuojant ir palaikant mąstymo schemas, užtikrinant jų kaitą ir modernizaciją. Ji padeda racionaliai konstruoti įspūdžius, taip reguliuojant masių emocijų srautą. Propaganda, organizuodama tariamus įvykius, garantuoja daugeliui žmonių gyvenimo pilnatvės jausmą, formuoja pakeistinį / sublimuotą tikrovės suvokimą, stengiasi išlaikyti klasinę santarvę, mažina minios griaunamąjį efektą, padeda spręsti etninius ir kitus konfliktus. Ir priešingai, reikalui esant, ji audrina mases, įžiebia etninius konfliktus, revoliucionizuoja mases, griauna santvarkos barjerus. Siekiant išvengti vienpusio negatyvaus propagandos tech-

nikos vertinimo, monografijoje atskiriamas pagalbinis, motyvacinis įtikinėjimo vaidmuo nuo griežtų deterministinių totalinės propagandos siekių. Skiriama propaganda, kuri padeda bendruomenėms ar institucijoms viešai skleisti savo interesus, jiems atstovauti, ir propaganda, kuri siekia reglamentuoti kitų grupių gyvenimą, manipuliuoti asmenimis, keisti jų diskursyvias, ideologines tapatybes bei politines santvarkas. Pasipriešinimas propagandai yra reikšmingas demokratizacijos ir modernizacijos procesui, kaip tikslingas ir institucinis įtikinėjimas. Šiandien Lietuvoje pasipriešinimas prievartiniam įtikinėjimui, smegenų plovimui (angl. Brainwashing), pakeistiniam mąstymui, mąstymo pertvarkymui (angl. thought reform) neretai yra paliktas atskirų asmenų ir filosofų-kritikų reikalui, o ne bendruomenių raidai. Dažniausiai manipuliuojančiai propagandai priešinamas kūrybingas arba kritinis mąstymas, jiems atstovaujantys institutai. Jie yra stiprūs tuose kraštuose, kur išplėtotos vienu metu ir propagandinės technologijos, ir gyvas demokratinis sąjūdis, skatinantis pasipriešinti prievartinei informacinei manipuliacijai. Būtent stiprios įtikinėjimo technologijos ir lygiaverčiai įtakingi demokratiniai sąjūdžiai ir laisva kūryba charakterizuoja šiuolaikines Vakarų visuomenes. Iš pasipriešinimo propagandai tradicijų galima būtų išskirti, pavyzdžiui, Frankfurto Socialinių tyrimų instituto1 veiklą. Ši Frankfurto socialinės kritikos ir tyrimų mokykla reagavo į nacistinės Vokietijos išplėtotą ir labai stiprią propagandą, plėtojo filosofinę, politinę ir pilietinę visuomenės kritiką, nukreiptą prieš manipuliaciją masių visuomenę bei prievartinį mąstymo schemų formavimą. Propagandos kritiką plėtojo, laisvą kritinį mąstymą siekė apibrėžti bei jo sąlygas įvardyti Frankfurto mokyklos atstovai: M. Horkheimeris, T. W. Adorno, H. Marcuse’ė, W. Benjaminas, E. Frommas, J. Habermas, A. Honneth, S. Kracaueris, O. Kircheimeris, L. Löwenthalis, O. Negtas, F. L. Neumanas, F. Oppenheimeris, F. Pollockas, A. Schmidtas, A. Sohn-Rethel, K. A. Wittfoegelis. Su šiuo institutu bendradarbiavo garsūs mokslininkai K. Popperis, H. Grossmanas, U. Eco, M. Foucault, kurie taip pat tyrinėjo propagandos elementus ir laisvo samprotavimo sąlygas populiariosios kultūros, televizijos ir naujųjų medijų amžiuje. Į daugelio jų samprotavimus ar argumentus šioje monografijoje atsižvelgiama. Kalbant apie Lietuvos ir Vidurio-Rytų Europos intelektualų gebėjimą reflektuoti propagandą, reikėtų išskirti Rytų ir Vidurio Europos disidentų ir egzilio mąstytojų itin plačią ir gilią patirtį kritikuojant nacistinę, sovietinę ir šiuolaikinę nacionalistinę institucinę retoriką. Kartais ji sovietų sistemoje ir – jai žlugus – posovietinėse šalyse turėjo / turi ryškius ksenofobijos, rasizmo, antisemitizmo atspalvius. Asmenys, kurie remdamiesi savo asmenine patirtimi skyrė daug dėmesio šioms tendencijoms demaskuoti ir totalitarizmo nusikaltimams viešinti, jo konstruojamam mąstymui kritikuoti, yra A. Solženycinas, Cz. Miloszas, M. Bulgakovas, S. Mrożekas, W. Gombrowiczius, J. Kosinskis, 1

Das Institut für Sozialforschung buvo įkurtas 1923 m. Frankfurte prie Maino ir atkurtas 2005 metais. Šiuo metu jis yra asocijuotas su Frankfurto prie Maino universitetu. Dažniausiai šio instituto arba su juo artimai susijusių mokslininkų veikla vadinama terminu „Frankfurto mokykla“.

M. Kundera, P. Celanas, F. Kafka, V. Havelas, B. Sruoga, T. Borowski, J. Hašekas, A. Štromas, V. Kavolis, L. Mockūnas, A. Michnikas, T. Venclova ir kiti. Daugelio jų pastebėjimai paveikė šios monografijos turinį. Kalbant apie disidentų bei egzilio samprotavimus svarbu suvokti jų mąstymo, proto savarankiškumo genezę. Daugelis jų, kurį laiką kolaboravę su komunistų valdžia ar net buvę jos idėjiniais aktyvistais, vėliau, patyrę idealų egzistencinę krizę, remdamiesi savo talentais ir gebėjimais galėjo savarankiškai spręsti ir kurti. Todėl išskirtinė disidentų egzistencinė, dramatiška sandūros su totalitarine propaganda patirtis daro jų tekstus ypač gilius ir turiningus. Turime omenyje, pavyzdžiui, A. Štromo aiškų, kritišką politinį apsisprendimą pasitraukti į Vakarus, bendradarbiauti su Santara-Šviesa, nors jo tėvą 1941 metais sušaudė lietuvių nacionalistai, o jį, pabėgusį iš Kauno Vilijampolės geto, užaugino Lietuvos KP lyderis, vėliau SSRS LKP sekretorius A. Sniečkus. Kitaip tariant, jis dramatiškai įveikė savo tautines nuoskaudas, stiprų sovietinį propagandinį įtikinėjimą, apsisprendė ir savarankiškai kritiškai vertino pasaulio aplinką. Tai tapo jo gebėjimu kritikuoti propagandą, griauti jos kuriamus mitus. Šiandien panašią emancipacinę propagandos kritiką, kartais reikalaujančią egzistencinio apsisprendimo, Lietuvoje plėtoja taip pat nemažas būrys kritiškai nusiteikusių mąstytojų: A. Žukauskaitė, L. Bielinis, A. Andrijauskas, N. Putinaitė, A. Jokubaitis, L. Donskis, V. Rubavičius, K. Klimka, N. Vasiliauskaitė, A. Bielskis, R. Baločkaitė, T. Kavaliauskas, A. Samalavičius, A. Navickas, A. Račas ir kiti autoriai, sukuriantys pagrindą priešintis prievartinei indoktrinacijai, smegenų plovimui, bet drauge suprantantys ir įtikinėjimo reikšmę demokratijos ir atviros visuomenės formavimui ir valstybės stabilumo išlaikymui. Knygoje, bandant išvengti vienpusio pagiriamojo žodžio kritinėms ir kūrybinėms tradicijoms, aptariamos komunitarinio pasipriešinimo propagandai galimybės formuojant savitus simbolinius pasaulius, susijusius su individų patirtimi, vaizduote ir bendruomenės tradicija, bet tuo pat metu komunitarizmas yra kritikuojamas dėl savo tendencijos užgožti individualų, kūrybinį individo spontaniškumą, jo atvirumą iš nihilizmo nuostatų kylančioms naujovėms. Monografijoje bandoma atsakyti į klausimus: kaip galimas laisvas samprotavimas šiuolaikinėje pakeistinio mąstymo, melagingos sąmonės, susvetimėjusių santykių fragmentuotoje visuomenėje? Kas įgalina individo, bendruomenės laisvę: nepriklausomas individo-monados išsipildymas socialiniame politiniame pasaulyje ar bendruomenių gebėjimai formuluoti, ginti, vystyti savo interesus? Šie klausimai yra sudėtingi, turint omenyje, kad propaganda dažniausiai naudojasi asmens tautinio, nacionalinio, klasinio išsipildymo, atsiskleidimo retorika, suformuoja išankstines nuostatas, ir hermeneutinė ar fenomenologinė analizė dažnai neparodo paslėptų suvokimo reglamentų. Pirmajame knygos skyriuje nagrinėjamas propagandinis mąstymas ir jo formavimo galimybės. Propagandinis mąstymas yra aptariamas analogiškai melagingos sąmonės idėjai, tačiau apribojant jos vienareikšmišką neigiamą konotaciją. Sąvoką melaginga sąmonė (vok. falschen Bewusstsein) formulavo F. Engelsas savo laiške F. Mehringui. Vėliau ją plėtojo G. Lukácsas, K. Mannheimas, M. Horkheimeris ir kiti. Monografijoje teigiama, kad melaginga sąmonė nėra

aiški sąvoka, nes nėra galimybės nurodyti klaidos kai kuriuose socializmo, liberalizmo, konservatizmo, komunitarizmo teiginiuose. Todėl vietoj melagingos sąmonės naudojamasi arba klaidingos sąmonės sąvoka, siekiant pabrėžti klaidingumo euristinę reikšmę, arba pakeistinio mąstymo samprata, kai norima parodyti manipuliaciją, indoktrinaciją. Terminas pakeistinis mąstymas nurodo, kad asmeninė kritinė patirtis buvo pakeista ideologiniais ar religiniais teiginiais, kurie gali būti ir teisingi, ir klaidingi, tačiau nėra visiškai kritiškai išskleisti ir nėra nubrėžtas aiškus jų santykis su ideologija. O daugelio disidentų pavyzdys rodo, kad toks asmeninis kritinis santykis yra ne tik įmanomas, bet ir skatintinas. Kita vertus, pakeistinis mąstymas suartina klaidingo mąstymo ir smegenų plovimo sampratas. Kritikuojant klaidingą sąmoningumą arba pakeistinį mąstymą, knygoje yra atskiriama asmeninė bei artimųjų bendruomene pagrįsta patirtis ir informacija, perduota įvairiomis simbolinėmis sistemomis, žmogų išmokant, jam rodant specialiai įtikinimui sukonstruotus vaizdus, kino filmus, parašytus tekstus. Tačiau ilgą laiką, net iki XX a. vidurio, patirtinis mąstymas buvo asocijuojamas su nekritišku, subjektyviu, persmelktu įvairiausių prietarų, legendų, mitų. O štai išmokomas, klasės, nacijos, valstybės prižiūrimas žinojimas buvo laikomas tikru, autentišku, visuotiniu. Ši patirties pakeitimo procedūra yra propagandinio mąstymo kilmės sąlyga. Tokį pakeitimą ir kartu indoktrinaciją vykdo švietimas, žiniasklaida, populiarioji kultūra, institucinis reglamentas, ne tik partinės ideologijos ir partijų institucijos. Patirtinis mąstymas yra visados susijęs su asmeninio įspūdžio ir kritikos galimybe: ar pačiam dalyvaujant įvykyje, ar tiesiogiai sužinant iš bendruomenės narių, su kuriais mus sieja pasitikėjimas ir bendra veikla, saugančių šio patyrimo atmintį. Bet kokiu atveju patirtinis mąstymas yra susijęs su nenutrūkstama bendruomenine atminties grandine bei asmeniniu ryšiu. O pakeistinis mąstymas yra atskirtas nuo gyvosios atminties grandinės ir siekia konstruoti pageidaujamą, ideologiškai išgrynintą, klasinius ar nacijos idealus atitinkančią atmintį ir istoriją. Ją Super Ego pavidalu vėliau įsisavina ir išskleidžia individas, paversdamas ideologinius principus savo sąžinės principais. Taip iškilo tautinės, komunistinės, religinės sąžinės fenomenai. Propagandinis mąstymas pašalina monadinio pasaulio suvokimo savitumą, autentiškumą, naudodamasis specialiomis įtikinėjimo technikomis ir, pirmiausiai, propagandiniais pranešimais: verbaliniais, vizualiais, muzikiniais. Pirmajame skyriuje parodoma, kad propaganda, naudodamasi tinkliniu instituciniu įtikinėjimu, formuoja arba masių pasaulio suvokimą, arba institucinę mąstyseną, standartizuotą žmogaus fenomeną. Masių žmogaus nuostatos, įsitikinimai, elgesio būdas yra svarbiausi ilgalaikės propagandos poveikio objektai. Masių žmogaus išskyrimas, jo konstravimas atveria filosofinę antropologinę propagandos plotmę. Tačiau šiandien, vykstant vartotojų masių fragmentizacijai, heterogenizacijai, ši perspektyva yra nebepakankama. Tenka kalbėti apie indoktrinuotas institucines žmonių grupes, kurie savastimi laiko pakeistinę / melagingą sąmonę ir jos implikuotus moralinius imperatyvus. Jei propaganda siekia konstruoti subjektą, kyla klausimas: tai koks jos santykis su filosofine žmogaus samprata? Šiuo klausimu knygoje supriešinami monadologinis ir konstruktyvistinis požiūriai šiuo klausimu. Monadologinis požiūris

teigia, kad žmogui pagal prigimtį yra būdingos tam tikros potencijos, kurias jis palankiose aplinkose išplėtoja. Analogiškai galime kalbėti apie bendruomenės bei genties kultūrines, ekonomines, socialines potencijas. Visi jie, pagal pasirinkimą, gali būti vaizduojami kaip daugiau ar mažiau uždaros monados, autonominiai vieniai. Priešingai, socialinis konstruktyvizmas žvelgia į žmogų arba kaip į tabula rasa, arba kaip į konstruojamą mašiną (pranc. L’Homme machine (J. O. de la Mettrie)), arba kaip į neišsivysčiusį žvėrį, bestiją, kurį reikia dresuoti, mokyti. Tokia laukinių, neįgaliųjų (vadintų „invalidais“), nusikaltėlių, marginalijų valdymo retorika ilgainiui buvo pritaikyta visiems asmenims, neatitinkantiems propagandinio žmogaus įvaizdžio. Propaganda, siekdama suvaldyti bestiją, formuoja jo įpročius (lot. habitus), elgesio formas (vok. Gestalt), predispozicijas (išankstines nuostatas, polinkius), dispozicijas (demonstruojamas nuostatas), vertybes, suvokimo schemas, apriboja kūrybinio proto ir valios galimybes, suvaržo bei nustato sublimacijas ir desublimacijas. Antrajame knygos skyriuje kalbama apie simbolines mąstymo formas ir jų reikšmę manipuliuojant propagandos subjektu. Parodomas monadologijos ambivalentiškumas, kai siekiama apibūdinti autentišką turimų potencijų sklaidą. Kartais propaganda patirtinį asmens mąstymą bando pakeisti įvairiomis esencializmo formulėmis, tariant, kad asmuo būtinai turi išsipildyti kaip savo religijos, nacijos, klasės, subkultūros atstovas. Todėl kritikuojant propagandą pravartu atsargiai žiūrėti į tariamą autentišką asmens patirtį. Tačiau ir socialinis konstruktyvizmas, deklaruojantis žmogaus kaip konstrukto galimybę, yra diskutuotinas propagandos kritikos požiūriu. Tačiau šiuo atveju tyrimas yra lengvesnis, nes socialinis konstruktyvizmas neslepia specialių motyvavimo, įtikinėjimo, kontrolės technikų, jas viešai deklaruoja. Tačiau socialinis konstruktyvizmas, jei tik jis yra griežto deterministinio pobūdžio, paslepia kūrybinę, unikalią individo prigimtį, ignoruoja individo gebėjimą kurti ir plėtoti ex Nihilo, ignoruoja jo nihilistinius polinkius. Neokantinė filosofija, vis dar tęsianti G. W. Leibnizo ir I. Kanto žmogaus savarankiškumo idėjas, parodo, kad žmogaus mąstymo raida pasireiškia įvairiomis simbolinėmis formomis. Jos vienodai reikšmingos ir monadologinei, ir konstruktyvizmo paradigmoms. Knygoje išskiriamos tradicinės E. Cassirerio suformuluotos simbolinės mąstymo formos: maginė, mitinė, religinė, meninė, kalbinė, mokslinė bei parodomas kiekvienos tokių formų istoriškumas ir kultūrinis, tautinis specifiškumas. Propaganda formuluoja pranešimus, prisitaikydama prie auditorijos mąstymo formų. Knygoje teigiama, kad šiandien vienu metu egzistuoja visos minėtos mąstymo formos ir kiekviena jų yra savitas pagrindas pasaulio aiškinimui ir politinių sprendimų pateisinimui. Visos šios mąstymo formos ir jas atitinkančios patirtys sukuria prielaidas ir daugialinijinei bendruomenių raidai (neoevoliucionizmo teiginys), ir jų konstravimui, ir žmogaus savikūrai. Filosofinis antropologinis požiūris į propagandos veiksmus skatina kritikuoti šiuolaikinį propagandos subjektą, parodant žmogaus filosofinės antropologinės idėjos ir diskursyvaus subjekto skirtumus. Šiuolaikinė filosofija skiria daug dėmesio ideologijų, propagandos, įvairiausių tvarkų ir disciplinų analizei

ir kritikai. Knygoje plėtojama subjekto ir propagandos kritika remiasi daugeliu K. Popperio postulatų, susijusių su istoricizmo, magizmo, esencializmo kritika bei verifikacijos ir falsifikacijos principų taikymu aiškinant šiuolaikinį mokslą ir pažinimą. Monografijoje remiamasi propagandos analizei svarbia K. Popperio perskyra tarp totalinės, arba utopinės, socialinės inžinerijos ir dalinės socialinės inžinerijos. Šios perskyros svarba išryškėja knygos pabaigoje aiškinant, kad totalitarinė propaganda daugiausiai naudojasi utopinės inžinerijos priemonėmis, o demokratijos sąlygomis propaganda plėtojama kaip kontroliuojama dalinė socialinė inžinerija, taikant socialinės reklamos, pamatuotos kultūrinės propagandos ir kitas priemones. Visos jos padeda garantuoti tiek konstruktyvizmo tikslus, tiek monadologijos lūkesčius. Propagandos subjektui formuoti ir jo pakeistiniam mąstymui apibūdinti svarbu aptarti diskurso galios, jo santykio su kultūra ir mokslu klausimus. Tai savo praktinėje filosofijoje bandė atskleisti A. Gramsci, nagrinėjęs kultūros ir hegemonijos santykį ir išsivadavimo iš hegemoninės ideologijos galimybę bei problemiškumą. Iki jo panašiais klausimais pasisakęs K. Marxas, V. Leninas daugiausiai dėmesio skyrė politiniam ir ekonominiam išsilaisvinimui, proletariato hegemonijai ir mažiau nagrinėjo ideologinio-institucinio, kultūrinio išsivadavimo problemas, arba jas sprendė remdamiesi ekonomizmo nuostatomis. Tuo tarpu A. Gramsci parodo, kad asmens pavergimas / išlaisvinimas priklauso nuo jo kūrybinių, praktinių santykių su viešpataujančia ideologija, kultūra ir švietimu. Panašia linkme savo samprotavimus plėtojo ir L. Althusseris, pagrindęs šiuolaikinio ideologijos ar diskurso subjekto kilmę jį interpeliuodamas. Jo teorija tapo pamatu vėlesnėms ideologijos ir propagandos mechanizmų kritikoms. L. Althusseris teigė, kad interpeliacijos sąlygos ir galimybės priklauso ne nuo asmens įgeidžių, o nuo jų paveikiančių ir individo ribas peržengiančių diskursyvių ar ideologinių struktūrų. Subjekto, Ego centras, jo pasirinkimai yra anapus jo retorikos ir sprendimų, todėl jis nėra savaimingas socialinis herojus, o dažnai yra nesąmoningas indoktrinuotas individas, besivadovaujantis savo sąžine ir įpročiais pagal vienos iš viešpataujančių ideologijų normas. Šie marksistiniai-lakaniški L. Althusserio teiginiai tik patvirtina, kad diskursas, ideologija veikia kaip pakeistinį mąstymą formuojanti galia. Kaip parodo E. Canetti, norint visavertiškai apibūdinti minios atstovą, nepakanka nuorodų į subjekto ideologines, indoktrinacijos charakteristikas, bet drauge reikia nagrinėti masių žmogaus kūniškumo prigimtį ir raišką. Kalbame apie kūnišką sąmoningumą, tiksliau – apie kūno sąmoningumą (tai ne metafora, o veikiau – metonimija). Tad tenka vėl grįžti į filosofinės antropologijos kontekstą ir prisiminti žmogaus žvėriškumą, jo polinkį paklusti dresavimui, jo grėsmes ir siaubą. Socialinio politinio siaubo analizė paskatino E. Canetti kalbėti apie baimės dyglį, kurį išugdo teroras, prievarta, nuolatinis įsakinėjimas, režimas, disciplina, kontrolė, panoptikumas. Šis baimės dyglys ir minios polinkis paklusti charizmatinės asmenybės tiesiems ir aiškiems, emocingiems įsakymams. E. Noelle-Neumann tęsia E. Canetti’o plėtotus masių žmogaus apibūdinimus ir parodo kolektyvinio mąstymo logiką, susijusią su, viena vertus, tyliu, anoniminiu pritarimu vienas kitam, kita vertus, su nepritarimo, pašalinimo

ir minios rato baime. E. Noelle-Neumann teorija ne tik atskleidžia sovietinio kolektyvinio auklėjimo ir kolektyvinės atsakomybės veikimo specifiką, bet ir padeda paaiškinti šiuolaikinių anoniminių komentarų internetinėje žiniasklaidoje kolektyvinę ir giliai su Super Ego susijusią prigimtį. Kolektyvinė parama ir prievarta dažniausiai paneigdavo / paneigia individo mąstymo savarankiškumą, jo asmeninę kritinę patirtį. H. Marcuse’ė kalba apie masių žmogų ir subjekto santykį, jį susiedamas su vienmačio žmogaus idėja, su jo mąstymo schematizavimu ir šių schemų valdymu, keitimu per kultūrines industrijas. Turint omenyje, kad karo metu H. Marcuse’ė dirbo JAV propagandinėse institucijose, jo pastabos yra reikšmingos. Pagaliau jo ir JAV propagandos praktikų – E. L. Bernayso, W. Lippmanno – idėjas suartina psichoanalitinė propagandos kritika, desublimacijos procedūrų aiškinimas. Desublimacijos idėja yra pamatinis šiuolaikinių kultūrinių / kūrybinių industrijų principas valdyti mases laipsniškai, kontroliuojamai išlaisvinant jų erotinius malonumo troškimus ir juos tenkinančią pasiūlą. Svarbus propagandos kritikai yra ir M. Foucault kūrybos aiškinimas. Pirmiausia todėl, kad M. Foucault tęsia L. Althusserio samprotavimus apie decentruotą ideologijos subjektą, tik jį eksplikuoja žymiai platesnei diskursyviai sferai bei susieja subjekto, socialinės disciplinos, politinio režimo, kūniškumo, seksualumo sampratas. M. Foucault išryškina dvi pamatines galias, kuriomis naudojasi bet koks institucinis įtikinėjimas: biogalia ir diskurso galia, parodo diskurso kritikos galimybes, remiantis žinių archeologija, žinojimo genealogija, diskursyvių formacijų kritika. Jis iškelia desubjektyvacijos idėją, kuri yra pamatinė šioje knygoje aiškinant antipropagandą kaip demistifikaciją, desubjektyvaciją ir deinstitucionalizaciją bei bioišsilaisvinimą. G. Deleuze’as ir F. Guattari pasiūlė kitokią sublimacijos interpretaciją, kuri yra patogi tiek šiuolaikinei propagandai, tiek antipropagandai. Iki tol Frankfurto mokyklos atstovai teigė, kad sublimacija yra vienodai reikšminga ir aukštam kultūriniam procesui, didžiajai kūrybai, ir masių revoliucinėms nuotaikos kurstyti bei valdyti minias. Pasak H. Marcuse’ės, desublimacija yra naudojama stiprinti popkultūrai ir manipuliuoti vartotojų masėmis, bet drauge kūrybingumui plėsti peržengiant leistinumo, normatyvumo ribas. O G. Deleuze’as ir E. Guattari tęsia desublimacijos temą ir kalba apie geismo mašinų produktyvumą, jų išlaisvinimą bei Edipo komplekso fobijų revizavimą ar net atmetimą, kartu išplečiant politinės lyderystės arsenalą bei, atitinkamai, kritikos ir propagandos sferą. Reikšmingas propagandai postmoderno laikotarpiu yra jų samprotavimas apie mažąją politiką, kuri sutampa su mikrogrupių veikla ir mikroprojektais. Manau, kad ji dera su tarptautinių situacionistų išplėtota kasdienybės revoliucijos (R. Vaneigemo) idėja ir su C. Castoriadi’io įsivaizduojamų institucijų teorija bei institucinių revoliucijų vizija. Mažoji politika įgalina kalbėti apie institucines taktikas, kasdienybės strategijas, mikrorevoliucijas ir išvengti naikinančių didžiųjų revoliucijų pasekmių visuomenės modernizacijos procese. Šiuolaikinė naujųjų medijų ir interneto aplinkos propaganda kaip tik ir remiasi visuomenės heterogenizacija, subkultūrizacija, institucionalizacija, naujų situacijų kūrimu, silpnų tapatybių kaita. Todėl ir propagandos kritika bei

antipropaganda turi įgauti aiškių mažosios politikos bruožų, įgalinant radikalią suvokimo ir idėjų įvairovę, simbolinių pasaulių daugybę ir juos įkūnijančių bendruomenių savivaldą. Skyrius baigiamas pastabomis apie totalitarinei ir postmoderniajai propagandai svarbią estetikos temą. Nacistinis ir sovietinis įtikinėjimas, kartais negalėjęs pasiūlyti jokių veiksmingų socialinės inžinerijos programų, remdavosi viešo spektaklio rengimais, viešaisiais ritualais, parodomosiomis kalbomis. G. Debord’as yra atkreipęs dėmesį į totalitarinės propagandos sąsajas su estetika ir spektakliškumu. Tačiau parodomumas tapo svarbia ir Vakarų visuomenės įtikinėjimo mašinų, simbolių fabrikų priemone. Tačiau ir pasipriešinimas prievartiniam įtikinėjimui turi turėti savo meninę atsvarą. Tarptautiniai situacionistai tokia atsvara laikė radikaliai naujų meninių situacijų, sąjūdžių ir idėjų kūrimą bei senojo meno perdirbimą, pakeitimą, kurie taip griauna kultūrinę hegemoniją. Pagaliau ir Baltijos šalių pasipriešinimas sovietinei kultūrinei hegemonijai pasireiškė naujų meninių stilių įgalinimu: maginio realizmo, populiariosios kultūros meno, subkultūrinių muzikinių tradicijų. Vienas ryškiausių Lietuvos Sąjūdžio akcentų kaip tik ir buvo roko maršai per Lietuvą 1988–1990 metais, kur pirmiausia viešai įvardytas siekis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Trečiasis knygos skyrius yra skirtas propagandos istorijai. Ji pateikta labai epizodiškai ir iliustruoja propagandinio mąstymo bei simbolinio mąstymo raidą, veikiant propagandos priemonėms. Šioje dalyje daugiausiai dėmesio skiriama ritualui ir mitui, krikščioniškajai propagandai, JAV propagandai ir E. L. Bernayso veiklai, nacistinei propagandai ir J. Goebbelso inovacijoms, N. Bucharino veiklai bei sovietinei propagandai. Ritualas yra svarbi indoktrinacijos, ideologijos įkūnijimo veikla. Per ritualą pateisinamas žmogaus pavirtimas hegemoninio diskurso subjektu. Knygoje siūloma skirti tradicinį ritualą, sutinkamą nuo pirmykštės visuomenės laikų, politinį ritualą, randamą jau pirmosiose senovės civilizacijose, bei propagandinį ritualą, kuris atsiranda iškylant ir plintant politiniam spektakliškumui, pradedant XVIII amžiumi. Visais atvejais ritualas sprendžia ne tik perėjimo, bet ir ugdymo bei žmogaus sutaikymo su bendruomene, visuomene ir valstybe problemas. Institucionalizuotas ritualas, tikslingos meditacijos ir pamokslai tapo veiksminga Katalikų Bažnyčios propagandos dalimi nuo pat XVI amžiaus. Institucinės, tinklinės, sąmoningai plėtojamos propagandos pradžia laikytina Vatikano veikla XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, kai buvo sukurta propagandos kongregacija, propagandos kolegijos, katalikiškų vienuolynų kuruojamų misijų, mokyklų, kolegijų ir universitetų tinklas, pamokslavimo bei politinės technologijos, padedančios evangelizuoti nekatalikiškus kraštus. Knygoje teigiama, kad Lietuva buvo laipsniškai integruojama į Vakarų civilizaciją per minėtas įtikinėjimo praktikas. Jas dažniausiai kuravo dominikonų, pranciškonių, jėzuitų ir kiti ordinai. Nors tradiciškai propagandos istorijose daug dėmesio skiriama JAV revoliucijos istorijai, naujų žiniasklaidos technologijų panaudojimui bei Napoleono karams, kaip naujai nacionalinio sąjūdžio bangai, knygoje šis laikotarpis praleidžiamas ir iš karto pereinama prie XX amžiaus propagandos ištakų, kuriomis dažniausiai laikomas Anglų-būrų bei I pasaulinis karai. Jų metu susiformavo šiuolaikinių

tinklinių propagandos institucijų poreikis, informacinių globalinių karų suvokimas, paplito naujos technologijos (plakatas, fotografija, telegrafas, paštas, radijas). Didelis įtikinėjimo atradimas buvo psichoanalizės technologijų taikymas valdant mases, formuojant jų poreikius, kurias plėtojo ir propagandai pritaikė E. L. Bernaysas. Jo atradimai ne tik rėmė demokratizacijos procesą JAV, bet ir buvo panaudoti nacistinės propagandos. Vėliau Super Ego veikimo suvokimas įgalino susieti diskurso galios teorijas ir sąžinės koncepcijas į vieną valdomą kompleksą. Pirmasis šiuos atradimus padarė J. Lacanas ir jo pasekėjai. Sovietinės propagandos lyderiai – V. Leninas, L. Trockis, N. Bucharinas – nebuvo giliau susipažinę su S. Freudo idėjomis ir netaikė psichoanalizės metodų miniai valdyti. Tačiau šias technologijas neblogai išmanė ir su propagandiniu kinu bei avangardiniu menu susiejo S. Eizenšteinas. Jo futuristiniai, proletkultiniai, propagandiniai, kinematografiniai naujojo mito ir epo kūrimo principai ir masių atminties valdymas estetinėmis priemonėmis padarė didelę įtaką vėlesniam sovietiniam ir nacistiniam kinui. Svarbus ir N. Bucharino bei jo kolegų indėlis plėtojant sovietinės propagandos tipą, kuris daugiausiai yra susijęs su industrializacijos ideologija bei socialistinio lenktyniavimo idėja. Techninę, technologinę, industrinę propagandą geriausiai išreiškė N. Bucharinas bei vėlesni socialistinio lenktyniavimo sąjūdžiai, ypač stachanovininkų. Nacizmas, be trauminio istorinio geismo retorikos, pasinaudojo valdomo mito, mitinio mąstymo konstravimo galimybėmis. Naująjį valstybės mitą ir ideologiją bei atitinkamą propagandą kūrė Moelleris van den Bruckas, H. Wirthas, A. Rosenbergas, J. Goebbelsas, A. Hitleris ir kiti. Tačiau fašizmo propaganda taip pat rėmėsi genialių režisierių kūryba, kaip antai L. Riefenstahl, kuri ne tik išplėtojo S. Eizenšteino patirtį, bet ir gerokai ištobulino masinių scenų filmavimo, dinamiško vaizdo bei kino mąstymo technologijas. Juk spektaklio visuomenei, kuri yra puikiausias kontekstas propagandai, rodymo, įgarsinimo, transliacijos technologijų raida, įspūdingas montažas, suvokimo schemų konstravimas yra ne mažiau svarbūs nei ritualas, pamokslas, mitinės ir epinės vizijos, egzaltuota retorika. Norint suvokti sovietinio laikotarpio žmogų, svarbu analizuoti ne tik oficialią, monumentalią propagandą, atspindėtą didžiojoje poezijoje, epuose, skulptūrose ar architektūroje, bet ir vaikišką literatūrą, animacinius filmus. Knygoje nagrinėjami istorija apie berniuką Kibaldžiuką, animacinis filmas „Bonifacijaus atostogos“. Propagandinio kino filmo Lietuvoje objektu buvo pasirinktas V. Žalakevičiaus režisuotas kino filmų rinkinys „Gyvieji didvyriai“, kuris buvo vienas pirmųjų įtikinėjimo, auklėjimo filmų, režisuotų ir kurtų Lietuvos rašytojų, scenaristų, režisierių. Ketvirtasis knygos skyrius yra skirtas literatūros ir propagandos sąsajoms aptarti, daugiausiai remiantis sovietine indoktrinuota lietuvių literatūra. Kaip ir pasirenkant kino atvejus, dėmesys buvo skiriamas ne meniškumui, kūrybingumui, o būtent propagandos žanrui ir jo paveikumui aptarti. Propagandinės literatūros paveikumui ypatingą reikšmę turėjo sovietinis politinis režimas, kuris nuolatos keitėsi po II pasaulinio karo pabaigos, ir atitinkamai keitėsi propagandinė literatūra. Svarbiausi propagandinės literatūros principai buvo sovietinė

mitografija, t. y. literatūrinis geistinos tikrovės konstravimas, tikrojo žmogaus prototipų kūrimas, bei mimezė – sekimas partijos nurodomais pavyzdžiais ir ideologiniais, dialektiniais rašymo principais. Sekimui pavyzdžiu ir dialektiniam rašymo būdui knygoje skiriama daug dėmesio. Be to, bandoma palyginti Rusijos egzilio ir sovietinės propagandinės literatūros sąsajas, aptarti lietuvišką klasikinę propagandinę literatūrą, pokomunistinių autobiografijų refleksijas apie savo propagandinius veiksmus bei mąstyti apie pasipriešinimo herojų palūžimą ir prisitaikymą. Penktajame knygos skyriuje nagrinėjamos šiuolaikinės propagandos ir socialinės inžinerijos sąveikos, labiausiai pasireiškiančios socialinėje reklamoje, socialinio įtikinėjimo, švietimo kampanijose bei vykdant mikropropagandą. Propagandos ir dalinės socialinės inžinerijos ryšiai, jų santykis su rinka ir demokratinėmis visuomenės organizacijos formomis atgaivino propagandą naujajam gyvenimui. Šiandien ji naudojama ne tik informaciniuose karuose, bet ir plėtojant tikslinį masinį poveikį, visuomenei sprendžiant skausmingas socialinės rūpybos, darbo, saugumo, politinio pasirinkimo, kultūros raidos, istorinės atminties problemas bei konkuruojant visuomenės grupėms. Šiuolaikinės socialinės inžinerijos ir institucinio įtikinėjimo prielaida tampa kūrybinės industrijos: reklama, dizainas, programavimas, galerinė veikla, kinas, televizija, teatras, šokis, muzika – visa tai, kas gamina, reprodukuoja, stiprina ir silpnina šiuolaikinę spektaklio visuomenę. Todėl šiuolaikinio propagandisto arsenalas turi būti papildytas išsamia kūrybinių industrijų aplinkos analize. Ir priešingai, kaip parodė tarptautinio situacionizmo patirtis kovojant su propagandine įtaiga, popkultūrinių situacijų demaskavimas, kūrybinis perdirbimas, naujų situacijų kūrimas pasinaudojant kūrybinių industrijų priemonėmis yra svarbi anipropagandinio veiksmo sąlyga. Šeštajame knygos skyriuje aptariamos propagandos analizės, kritikos ir antipropagandos galimybės ir metodai. Svarbiu propagandos analizės metodu pasirinkta kritinė diskursų analizė, nors ne mažiau reikšminga turėtų būti laikoma ir konkrečių kūrybinių industrijų kritika. Diskurso analizė yra labiau skėtinis terminas, kuris aprėpia hermeneutinę, fenomenologinę, lingvistinę, turinio (angl. content), kritinę bei kitus tyrimo ir analizės būdus. Daugiausiai dėmesio skiriama kritinei diskurso analizei, nes ji aiškiai susieja propagandą su politiniu kontekstu, įtikinėjimo tikslais, auditorija, technologijomis, o ne tik aptaria pranešimo turinį. Vis dėlto ir propagandos tipų aiškinimas, klasifikacija, ir jų kritika yra svarbus propagandos analitiko darbas. Antipropagandos principais laikytini ideologijų demaskavimas, demistifikavimas, diskursų dekonstrukcija, propagandos subjekto desubjektyvacija, deinstitucionalizacija, manifestacijų kontrolė, utopizmo kritika. Visi šie kritikos metodai remiasi nihilistiniu mąstymu, kuris knygoje laikomas pamatiniu propagandai. Šiuolaikinė Vakarų civilizacija kyla iš nihilizmo dvasios, kuri vienu metu remia nuolatinį atsinaujinimą, griovimą, bet ir konstravimą, propagandą. Negatyvi, nihilistinė kritika turi, kaip ir F. Nietzsche’ės atveju, atverti laisvos asmenybės ir visuomenės galimybes, tačiau kartu atveria ir naujo įtikinėjimo horizontus. Štai kodėl F. Nietzsche’ės raštai buvo populiarūs ankstyvajame nacizmo raidos etape. Antipropaganda

negali radikaliai pašalinti propagandos ar kontrpropagandos iš visuomenės, o veikiau jas kritikuoti, riboti, dekonstruodama jų pranešimus ir daugindama radikalią idėjų įvairovę (I. Berlinas) bei simbolinių pasaulių daugį ir stiprindama demokratiją. Indoktrinuotas masių žmogus yra ganėtinai nesavarankiškas ir dažnai negali apsieiti be ideologijų, visuomenės spektaklio, valstybės aparato diskursų. Todėl totalinis propagandos, kaip visuomenės savivaldos priemonės, naikinimas taip pat nėra konstruktyvus veiksmas, o propaganda gali būti plačiau naudojama kūrėjų ir mokslininkų aplinkoje. Svarbiu antipropagandos veiksniu laikomas ne tik individualus išsilaisvinimas, prieinamas išsilavinusioms, kritiškai mąstančioms, kūrybingoms asmenybėms, bet ir pliuralistinis bendruomeniškumas, daugiaveidis komunitarizmas. Kita vertus, stiprios bendruomenės ir kolektyvai yra svarbi propagandos siekiamybė. Propaganda ir antipropaganda skiriasi savo požiūriu į bendruomeninę bei idėjų heterogenizaciją, pliuralizmą. Kuo stipresnės ir vieningesnės bendruomenės, tuo jos atviresnės masyviai indoktrinacijai. Priešingai, kuo šios bendruomenės įvairesnės ir atviresnės, tuo silpnesnė masių visuomenė, tuo sunkiau bendruomenes, jų skirtingus idėjinius pasaulius paveikti masinio įtikinėjimo priemonėmis. Vadinasi, stiprinant įvairovės (heterogeninį), o ne totalinio kolektyvizmo (monogeninį) komunitarizmą yra griaunamas įtikinėjimo objektas: masių visuomenė ir jos vedinys – vartotojiška visuomenė. Vietoj jų plėtojami bendruomeninės įvairovės ir individualizmo dialektiniai, kontroversiški ryšiai. Tiesa, kuo silpnesnė bendruomenė, tuo jos nariai yra atviresni ne tik kūrybinei individuacijai, bet ir populiariosios kultūros, spektaklio visuomenės manipuliacijoms. Todėl apibrėžto pasipriešinimo propagandai instrumento negali būti. Vietoj išvadų monografijoje aptariami pavojai, kuriuos skatina beatodairiškas propagandų, visuomenės spektaklių griovimas. Visoje knygoje kontroversiškai buvo vertinama propagandos reikšmė visuomenės modernizacijai, o knygos pabaigoje taip pat kontroversiškai parodomi ir antipropagandos išlaisvinantys siekiai. Juk visos minėtos kritikos: demaskavimas, demistifikacija, desubjektyvacija, deinstitucionalizacija yra susijusios su šiuolaikinės visuomenės pagrindų naikinimu – tai atveria naujas galimybes, bet drauge išbalansuoja, griauna santvarkas. Griaunant dabartinius visuomenės saviorganizavimo principus, kur propaganda ir įtikinėjimas yra svarbūs saviorganizacijos instrumentai, iškyla nesupratimo, kriminalizacijos, pilietinio pasyvumo, demotyvacijos, ekonominės ir politinės dezorganizacijos pavojai. Todėl antipropagandos priemonės turėtų būti taikomos saikingai.

Sulaukęs 100 metų, E. L. Bernaysas vis dar buvo aktyvus ir 1992 m. pabandė įgyvendinti projektą, kad VR veikla būtų licencijuojama ir pripažįstama lygiateise verslo dalimi, sykiu apginant VR darbuotojų profesines ir autorines teises. Deja, šis projektas nepasisekė, tačiau sukėlė dideles diskusijas, paskatino pačių VR bei propagandos agentūrų sąmoningumą, stimuliavo tarptautinių VR ir propagandos tinklų kūrimą. E. L. Bernaysas visą gyvenimą bandė suvokti ir kritiškai apmąstyti savo veiklą, plėtoti metodinius ir teorinius propagandos bei viešųjų ryšių principus. Knygoje Viešosios nuomonės kristalizavimas (Crystallizing Public Opinion, 1923) jis susiejo VR, propagandos ir reklamos teorijas, išplėtojo visuomenės motyvacijos, agitacijos klausimus bei diskutavo apie ryšių su visuomene technikas ir metodus. Jau šiame, ankstyvajame, darbe aiškiai siejami psichoanalizės ir propagandos tikslai. Dar plačiau šie klausimai buvo išplėtoti kitame jo kūrinyje – studijoje Propaganda (1928). Pastarojoje knygoje suliejami valstybės propagandos, atskirų kompanijų reklamos interesai ir daugiausiai kalbama apie valstybės bei finansinio kapitalo bendrovių, biržų ir fondų plėtojamą reklamą bei manipuliacijas viešąja nuomone. Knygoje plėtojamos nuostatos apie įvairių prekių gamybos, transporto kompanijų ir valstybinio sektoriaus dalyvių bendradarbiavimą, apie skirtingų veiklų plėtrą, siekiant kompleksiniais ryšiais suvienyti kompanijas ir skatinti jas kooperuotis VR srityje. Tam E. L. Bernaysas naudojosi meninėmis, rinkos, administracinėmis ir psichologinėmis priemonėmis. Studijoje Propaganda E. L. Bernaysas palankiai samprotavo apie konstruojamus įspūdžius ir pasąmonės paveikimą „tarpininkaujančiais“ simboliais, net jei agituojamasis asmuo apie tai nežino. Taip jis pateisino psichologinę manipuliaciją masėmis, išplėtojo netiesioginio poveikio asmenims principus. Jis vienas pirmųjų pastebėjo, kad senoji psichofiziologinė psichologija propagandai netinka, atkreipdamas dėmesį, kad žmogų ką nors vartoti skatina ne tik ir ne tiek tiesioginiai stimulai, pavyzdžiui: „Pirkite daugiau kiaulienos. Valgykite kiaulieną, nes ji pigi, puiki, nes ji suteikia jums papildomos energijos“ (Bernays, 1928: 53). Tokio pobūdžio tiesmuki kreipiniai, kaip pastebi E. L. Bernaysas, ne tik neįtikina, bet ir pradingsta analogiškų ar alternatyvių paliepimų sraute, o sąmonė tokius įsakymus lengvai blokuoja. Todėl, jei tiesioginiai įsakymai konkurencinėje aplinkoje yra neefektyvūs, būtina veikti kompleksines asmens asociacijas, kurios išplečia poveikių ir stimulų sritį. Ar liepsime pirkti automobilį, ar pianiną, nuo to pirkėjo turimų pinigų suma nepadidės, todėl svarbu ne liepti, o remtis bendruomenės, šeimos įpročiais, pilietiniais ir patriotiniais lūkesčiais, idealais, libidiniais geismais ir įsakyti ne visai visuomenei, o kreiptis į tam tikrų asmenų grupių įpročius ir vizijas. Propagandistas turėtų savęs paklausti: „Kas daro įtaką visuomenės valgymo įpročiams?“ – ir pastebėti, kad didžiausią pasitikėjimą pokalbiuose apie valgį šiuolaikinėse Vakarų šalyse pelno gydytojai ir jų patarimai. Vartotojas reaguoja ne tiesiogiai į pranešimą, o į su juo susijusį galios, pasitikėjimo, geismo simbolį ir jo siekia. Tačiau tai tik antro laipsnio nuotolinis paliepimas. Šiandien mes kalbėtume jau apie daugybę nuotolinio poveikio laipsnių. Subtilūs žmonės labiau mėgsta trečio laipsnio asociacijas, o jomis minėtas

221

222

kiaulienos valgymas būtų skatinamas, pavyzdžiui, demonstruojant vaiskų tradicinės britų šeimos rytą, kuris gali būti asocijuojamas su britiškais pusryčiais ir bekono produktų patiekimu. Kai kurie prestižiniai produktai – prabangūs papuošalai, automobiliai, jachtos – gali būti siejami ir su ketvirtuoju, itin rafinuotu paliepimo bei asociacijų laipsniu. Knygoje Propaganda E. L. Bernaysas rašė: Aš stengiuosi paaiškinti propagandos reikšmę šiuolaikiniam Amerikos gyvenimui bei metodus, kuriais ji naudojasi, papasakoti, kas, ką, kodėl ir kaip neregima valdžia [invisible government] lemia mūsų mintis, nukreipia mūsų jausmus ir kontroliuoja mūsų veiksmus. (Bernays, 1928: 28). Psichologines, erotines, politines propagandos priemones E. L. Bernaysas vadino sutarimo inžinerija (angl. engineering of consent) ir suvokė ją pozityviai – kaip reikšmingą gebėjimą suderinti masių visuomenę ir demokratinę savivaldą. Sutarimo inžineriją E. L. Bernaysas plačiai nagrinėja knygoje Viešieji ryšiai (Public relations, 1952): Demokratiją mes apibūdinome kaip valdymą, kuris remiasi sutarimu, kas gali būti valdoma. Tačiau šiandien mūsų visuomenė yra tokia sudėtinga, kad nėra nė vienos tokios vyriausybės, kuriai nereikėtų visuomenės pritarimo. Kiekviena grupė ir net kiekvienas žmogus turi poreikį suprasti ir paremti viešąją nuomonę tam, kad būtų labiau integruotas į mūsų demokratinę visuomenę. O kad pasiektų šią integraciją, individai ir grupės, kurie nori išviešinti savo problemas, turi pasinaudoti viena ar daugiau iš medijos siūlomų komunikacijos priemonių. Šios medijos – spauda, kinas, radijas, televizija ir t. t. – daro didžiulį poveikį žmonėms, pasiekia milijonus, kartais visą naciją. (Bernays, 1952: 157). E. L. Bernaysas mano, kad visuomenės tikslas yra tobulinti technikas ir technologijas, kurios padėtų rasti sutarimą visais opiais klausimais, ir tuo požiūriu labiausiai gali padėti viešieji ryšiai. Žmogaus laisvės, demokratinės įvairovės, laisvos spaudos, žmogaus teisių ir kiti pasiekimai būtų neįmanomi be propagandinių priemonių. Plečiantis komunikaciniams tinklams, daugėjant bendruomenių ir interesų centrų, toks profesionalus nuomonės ir susitarimo tarpininkavimas yra būtinas. Juoba, kad įvairių interesų grupių ir partijų lyderiai, atstovaudami savo bendruomenių įsitikinimams, dažniausiai negali apsispręsti, aklai gina vieną poziciją, todėl informacinių tinklų vadybininkai turi siekti ir lygios konkurencijos, ir sutarimo. Dažnai manoma, kad propagandistai patys prasimano sutarimą, falsifikuoja. E. L. Bernaysas kalba priešingai: apie skatinimą palaikyti, balsuoti ar finansiškai remti konkuruojančias idėjas ir taip stimuliuoti rinkos, demokratijos procesus. Tai ir yra „sutarimo inžinerija“: Šis terminas reiškia labai paprastą dalyką: inžinerinio požiūrio naudojimą, t. y. veiksmą, kuris remiasi tik situacijos suvokimu ir galėjimu praktiniais veiksmais patraukti žmones palaikyti idėjas bei programas. Bet koks asmuo ar organizacija visokeriopai priklauso nuo publikos palaikymo ir todėl nuolatos susiduria su inžinerinėmis visuomenės sutarimo organizavimo problemomis. (Bernays, 1952: 159).

Be abejo, kad sutarimas būtų pasiektas, būtinas ir visuomenės aktyvumas, ir debatai, ir visuomenei patrauklaus lyderio įvaizdžio kūrimas. Be to, turi būti sukurtas sklandžiai veikiantis įtikinėjimo tinklas, įtraukta problemą aiškinanti žiniasklaida – tik tada sutarimas bus veiksnus rinkos požiūriu ir turės demokratines pasekmes. E. L. Bernaysas aiškiai suvokia, kad verslas kuo toliau, tuo labiau susilieja su partnerystės, kooperacijos, kaimynystės idėjomis, todėl bet kokia propaganda yra susijusi ne tik su prekyba muilu, cigaretėmis, duona ar kiauliena, bet ir su visuomeniniu kompanijos bei jos vadovo įvaizdžiu, su viešąja nuomone apie juos, su bendraisiais pilietiniais, politiniais procesais. Jis vienas pirmųjų atkreipia dėmesį į viešosios nuomonės dinamiką, į priklausomybę nuo daugelio viešųjų rinkos dalyvių, jų įvaizdžių sąveikų. Jis atkreipia dėmesį, kad prekių pardavimo sėkmė yra tiesiogiai susijusi su trečiųjų pusių veikla ir sėkme. Todėl, norint reklamuoti savo paslaugas ar prekes, pravartu kooperuotis reklamuojant trečiosios pusės paslaugas, akcentuojant jų lyderius ir geriausias savybes. Pavyzdžiui, prekyba lagaminais (kalbama apie XX a. I pusę, maždaug iki 1928 m.) yra tiesiogiai susijusi su geležinkelių plėtra bei kelionių geležinkelio transportu prestižu, nes gerus lagaminus perka tik mobilūs, linkę laukti patogumų pirkėjai. Todėl geležinkelio transporto prestižas ir plėtra tiesiogiai veikia prekybą lagaminais. Analogiškai prekyba avalyne, skirta valstybės pareigūnams ar kariuomenei, yra susijusi su tvarkos, patriotizmo, didvyriškumo ir kario įvaizdžio reklama. Kuo daugiau dėmesio bus skiriama kariuomenei ir jos viešajam prestižui, tuo daugiau avalynės bus parduodama šiame sektoriuje. Taigi labai svarbu suvokti kompleksinius, abiem pusėms naudingus ryšius. E. L. Bernaysas vienas pirmųjų aprašo pramogų verslo (angl. amusement) sąsajas su propaganda. Pramogų industrijos kuria populiariąją viešąją nuomonę, kuri yra erotiška ir patraukli masėms, desublimuota bei politiškai orientuota ir kuri reikalinga moderniam kapitalizmui. Jis pažymi, kad įtikinėjimas ir manipuliacija tiesiogiai susiję su kino verslu, pramogų industrija, įvairiausiais šou, cirku, koncertų organizavimu. Visos šios veiklos, siekdamos naudingai bendradarbiauti su asocijuotu kapitalu, taip pat privalo susitelkti į korporacijas, plėsti savo verslą. Pramogų verslo subjektų tarpusavio konkurencija rodo, kad tuo metu prasideda kova dėl skirtingų viešųjų ryšių, dėl propagandos veiksmų. E. L. Bernaysas atkreipia dėmesį, kad politinio lyderio iškėlimas, jo įvaizdžio populiarinimas bei įtikinėjimas jo idėjų tikslingumu duoda savitų, su tiesioginiu pelnu nesusijusių rezultatų. Šiuo atveju jis kalba apie įvaizdžio bei asmens legendos formavimo principus ir sąnaudas. Rinkiminė kelionė į atokias provincijas gali būti labai nuostolinga, tačiau jei ji ganėtinai reprezentuota – neabejotinai patrauks dėmesį. Tiesa, E. L. Bernaysas nekalba apie antropologinius lyderystės formavimo principus, susijusius arba su tiesioginiu struktūriniu rinkėjų papirkinėjimu dalijant jiems dovanas, organizuojant šventes, arba su pasinaudojimu giminystės ryšiais, kilmingumo reklamavimu, arba su manipuliacija ideologine ar religine lyderyste. Vietoj to E. L. Bernaysas plėtoja emocinius, psichologinius politinės lyderystės ir jos sąsajų su propaganda bruožus. Todėl jis

223

aptaria, pavyzdžiui, meilės vaikams (jų viešas apkabinimas, pakėlimas, pabučiavimas) simbolinį paveikumą ir sąveikas su kitais įtikinėjimais (E. L. Bernayso požiūriu, visados būtina kompleksinė reiškinio analizė arba kompleksinis jo projektavimas) bei visais kompanijos planais. E. L. Bernaysas nurodo, pabrėžia, populiarina pozityvius propagandos elementus: Sąmoninga ir sumani manipuliacija organizuotais įpročiais ir nuomonėmis yra svarbus demokratinės visuomenės elementas. (Bernays, 1928: 9). 224

Manipuliacija yra svarbi, siekiant mažiausiai prievartinio, neregimo vadovavimo ir valstybinių tikslų įgyvendinimo. E. L. Bernaysas pažymi, kad demokratinis balsavimas būtų neefektyvus ir sukeltų chaosą, jei asmenys nuolatos nebūtų kryptingai įtikinėjami: Tačiau Amerikos balsuotojai gana greitai pastebėjo, kad be organizuoto bei kryptingo balsavimo jie pasirinkdami rizikuoja dėl dešimčių ir šimtų kandidatų ir negali sukelti nieko kita – tik chaosą. (Bernays, 1928: 10). Manipuliacijos lygis, autoriaus teigimu, priklauso nuo diskusijų, keliamų klausimų, skelbiamų programų ir jų kritikos masto, taip pat nuo kompetencijos. Kai tik visuomenė subręs aktyvesnei diskusijai, kandidatų pasisakymų, organizavimo ir manipuliacijos laipsnis sumažės. Be to, objektyvumą ir kompetencijų augimą turėtų garantuoti laisva įtikinėtojų, kandidatų ir žiniasklaidos konkurencija. Knygoje Propaganda E. L. Bernaysas, suprantama, atsižvelgia tik į spaudos, telefoninio ryšio ir telegrafo pasiekimus, tačiau šiandieninė technologinė aplinka tik sustiprina E. L. Bernayso prielaidas, kad interaktyvi komunikacija, informacijos prieinamumas, kompetencijų plėtra yra pakankamos prielaidos išvengti vienpusės manipuliacijos žalos, išvysti kryptingo įtikinėjimo ir politinės edukacijos svarbą, pozityvumą visuomenės raidai. Pozityvius E. L. Bernayso propagandos bruožus įžvelgia ir F. Websteris, apžvelgęs šiuolaikines informacinės visuomenės teorijas. Tiesa, jis susieja VR, propagandą ir „informacijos vadybą“ (dar vieną nepripažinto ir mažai gerbiamo Jano veidą). F. Websteris rašo: Vienas iš labiausiai stebinančių XX amžiaus ir ypač pokarinio pasaulio bruožų yra žmonių įtikinėjimo būdų plitimas ir tikslo įtikinėti suvokimas. Išpopuliarėjusi „informacijos vadyba“ iš tiesų yra neatsiejama nuo liberalios kapitalistinės visuomenės. […] Informacijos vadyba stipriausiai įsišaknijo pirmaisiais XX a. dešimtmečiais, kai, kaip pripažįsta daugelis teoretikų ir iškiliausi jų – Haroldas Lasswellas (1934), Walteris Lippmannas (1922), ryšių su visuomene kūrėjas Edwardas Bernaysas (1955), – demokratijos augimas kartu su lemtingais poslinkiais vartotojiškos visuomenės link į pirmą vietą iškėlė „sutikimo konstravimą“. (Webster, 2006: 197). Šiuolaikiniai VR, informacinės technologijos ar propaganda yra viešosios nuomonės reprezentacijos technologijos. Be jų tinkamo įvaldymo ir praktinio realizavimo sunku įsivaizduoti, ar įmanomas aktyvus ir kompetentingas politinis ir pilietinis dalyvavimas šiuolaikinėje visuomenėje, atstovavimas savo

interesams, regioninių ir globalinių problemų suvokimas, ES ar JAV gyvenimas. VR ir propaganda yra tapusios sudėtine ir būtina demokratinio proceso dalimi, ir tai nėra žmonių kvailinimo, išnaudojimo ar jų žeminimo instrumentai, nors gali būti panaudoti ir kaip tokie. Demokratiniai, konkurencingi VR ir propaganda siekia aktualizuoti interesus, skatina jiems atstovauti, kovoti dėl teisės juos įgyvendinti, sudaryti naujus ir vis efektyvesnius komunikacinius tinklus. Reikia paminėti, kad šiuo metu visuomenėje, intelektiniame pasaulyje yra susifomavusios mažiausiai dvi visiškai priešingos nuostatos dėl propagandos ir viešųjų ryšių. Viena nuomonė, kuriai atstovauja Frankfurto socialinės kritikos atstovai nuo T. Adorno iki J. Habermaso, teigia, kad VR, informacijos vadyba yra racionalios, savivaldžios, atsakingos visuomenės ar jos bendruomenių nuosmukio ženklas. E. L. Bernayso suformuotos mokyklos atstovai mano priešingai: žmonės yra ganėtinai atitolę nuo racionalaus visuomenės problemų sprendimo ir todėl propagandos, reklamos instrumentai, sutarimo, nuomonių formavimas yra šiuolaikinės visuomenės savivaldos būdas. Šią opoziciją pastebi ir F. Websteris: Habermasas yra neabejotinai teisus teigdamas, kad propagandos, įtikinėjimo ir viešosios nuomonės vadybos iškėlimas bei skatinimas iš tiesų akivaizdžiai liudija, kad informuotos ir mąstančios visuomenės idėją keičia viešųjų ryšių specialistų vykdomo viešosios nuomonės klastojimo ir manipuliavimo ja pripažinimas. Dabar įprasta manyti, kad propaganda ir įtikinėjimas yra veiksniai, nepalankūs racionaliems debatams, trukdantys viešiems aiškinimams. Ar anksčiau apžvalgininkai gana atvirai ir tiesiai reiškė nuomonę, esą visuomenė negalinti „protingai elgtis“, neturėdama savo „tiesos specialistų“, „skaidrumo specialistų“ ir „intereso specialistų“. […] Edwardas Bernaysas (1952) yra pareiškęs, kad „ryšiai su visuomene yra gyvybiškai svarbūs […], kadangi individų, grupių ir institucijų prisitaikymas prie gyvenimo yra būtinas visų labui“. (Webster, 2006: 198). Pažymėtina, kad F. Websteris nekalba apie institucijų ir bendruomenių sąmoningumą, kuriam realizuoti reikalingi informaciniai kanalai ir kurių (institucijų) bendravimui bei konkurencijai yra būdingas kitoks nei individų dialogo režimas. Sunku įsivaizduoti, kaip be VR ir reklamos institucijos – kompanijos, korporacijos, asociacijos – konkuruotų, kaip viena bendruomenė kitai demonstruotų savo pranašumus ar rodytų savo tikėjimo privalumus. T. Adorno ir J. Habermaso nuomonė buvo suformuota kaip atsakas į nacistinę propagandą. Ryškiausias tokios reakcijos pavyzdys buvo M. Horkheimerio ir T. Adorno 1947 metais (1944 metais buvo publikuotos knygos dalys) paskelbta Švietimo dialektika (Dialektik der Aufklärung) – kūrinys, kurio didelė dalis yra skirta kapitalistinei ir totalitarinei propagandai bei jos susvetiminančiam pobūdžiui demaskuoti. Tačiau šiame kūrinyje autoriai nekalba apie bendruomenių reprezentacinius poreikius, nediskutuoja ir apie tai, kad VR ir propagandos agentūrų laisva konkurencija, monopolizmo tarp jų draudimas, žiniasklaidos ir informacijos rinka skatina ne tik manipuliaciją, bet ir tiesosaką, ir vizijų formavimą,

225

226

ir savikritiką. Šiandien pasaulyje yra išplėtotas tankus socialinės reklamos ir socialinės propagandos tinklas. Socialinės reklamos ir socialinės propagandos projektai padeda mažinti atskirties, nelegalaus darbo, prekybos žmonėmis, vaikų ir moterų seksualinio išnaudojimo, alkoholizmo ir narkomanijos bei kitas opias socialines problemas ir vis dažniau yra naudojami siekiant įteisinti ne Tą Patį, o įvairovę, Kitumą. E. L. Bernaysas neabejotinai paskatino pozityviosios propagandos raidą. Kita vertus, negalima nematyti ir pavojų, kuriuos kartais kelia su valstybe ar administraciniais ištekliais glaudžiai susaistytos VR agentūros. Ryškiausias pavyzdys, be abejo, išlieka nacistinė propaganda. 3.8. Nacistinė propaganda: A. Rosenbergas, J. Goebbelsas, A. Hitleris Svarbus nacistinės propagandos tikslas buvo kurti lojalų tautinei ideologijai nacistinį propagandos subjektą ir „tautinę bendruomenę“ (vok. Volksgemeinschaft). Nacistinės propagandos subjektai turėjo bet kokiomis aplinkybėmis ginti savo rasinius, etninius, mitinius įsitikinimus, savo indoktrinuotos, melagingos sąmonės sprendimus. Nacistinio mito kūrimas, fašizmo – specifinės militarinės-ekonominės doktrinos – diegimas, A. Hitlerio kulto platinimas buvo svarbios sudedamosios nacistinės propagandos dalys. Panašios nuomonės laikosi ir garsus propagandos istorijos tyrinėtojas D. Welchas. Jis apie nacizmo įtikinėjimą rašė: Propaganda pateikė visuomenės įvaizdį, kurį sėkmingai pagamino [manufactored] „tautinė bendruomenė“ [national community], transcenduodama konfliktinius socialinius ir klasinius skirtumus, kurdama naująją etninę vienybę, kuri rėmėsi „tikrosiomis“ germanų vertybėmis. (Welch, 2004: 213). Volksgemeinschaft – nacistinės „tautinės bendruomenės“ pagrindą sudarė pirmiausiai industriniai darbininkai ir jaunimas. Ideologinė bendruomenės (vok. Gemeinschaft) skirtis nuo visuomenės (vok. Gesellschaft) žymėjo nacių atsiskyrimą nuo demokratinės valstybės savivaldos ir tariamos, artimos bendruomeninės savivaldos išaukštinimą. Panašiu komunitarizmo propagavimo keliu, tik jau susijusiu su komunų, tarybų propagavimo ir kolektyvizmo ideologija, žengė ir sovietinė propaganda. Taip buvo pakeičiamas ne tik asmeninis sąmoningumas, konstruojamas ne tik individualus propagandos subjektas, bet pakeičiama ir bendruomeninė patirtis, kuriamos kolektyvinės propagandos institucijos, įkūnytos vaikų ir mokinių, jaunimo būreliuose, profesinėse sąjungose ir pan. Panašiai visuomenę konstravo ir sovietiniai ideologai. Vis dėlto šis nacistinio komunitarizmo projektas buvo ne visai sėkmingas. Valstybinės korporacijos, nacistinė mitologija, vado kultas ir su jais susieta totalitarinė ugdymo bei institucinės priežiūros sistema nesugebėjo pašalinti visų klasinių ir socialinių įtampų. Apskritai totaliniai mitai ir ideologijos yra efektyvūs kuriant žmogų – totalitarizmo subjektą, bet nelabai veiksmingos sprendžiant socialines problemas ir su jais susijusius ūkio organizavimo klausimus. Veikiausiai ši socialinės tikrovės įgalinama kitokia komunitarinė patirtis nuolatos

žeidė nacizmo subjektų kolektyvines svajas ir tikėjimus. Kuriama tikrovė, jos vizijos smarkiai skyrėsi nuo tikrovės. Analogiška situacija ir Sovietų Sąjungoje: komunizmo viltys nuolat duždavo į kasdienybės problemų uolas. Kolektyvinės svajos susipriešindavo ne tik su konkrečiomis socialinėmis problemomis, pirmiausiai saugumo, sveikatos, išsilavinimo garantijų, bet ir su šeimyninėmis gyvenimo problemomis, individualia originalia kūryba bei nepriklausomu kritiniu mąstymu. Šios nacistinio mito, ideologijos, asmens kulto silpnybės paaiškina tai, kad pokario laikotarpiu, pirmiausiai Vakarų Federacinėje Vokietijoje (VFR), buvęs nacistinis propagandos subjektas labai greitai prarado savo tapatybę, tikėjimą, vizijas. Panašiai atsitiko ir griūnant Sovietų Sąjungai: sukurti komunizmo mitai, marksizmo-leninizmo ideologija, partijos vadų kultas pasirodė silpni, sprendžiant ekonomines, socialines, kūrybos problemas, ir buvo pakeisti kitomis vizijomis ir santvarkos sampratomis. Šis nacistinio propagandos subjekto irimo, erozijos greitis, analogiškas sovietinės tapatybės išnykimo spartai, rodė, kad nacistiniu laikotarpiu išliko didelis skirtumas tarp oficialaus, viešo įtikinėjimo, privalomų svajų ir elgesio modelių (vok. Gestalt) ir vietinių vokiečių savijautos, pasaulėjautos, probleminio mąstymo, libidinių svajonių. Ironiška, kad A. Rosenbergas teigė, jog mitas išryškina du tikruosius pasirinkimus – meilę ir garbę. Tačiau vokiečių ideologas tikino, kad tikras arijus pasirenka nacijos garbę. Nacistinė garbė skatina ištikimybę, kovinę vienybę, drąsą, nepalenkiamumą, racionalią eugeniką – visa, sakytume, kas atveria duris į mirtį. Meilę, juo labiau seksą, antriniu dalyku laikė ir kumunistinė ideologija, aukščiau iškėlusi „klasinio jausmo“ ir „klasinio sąmoningumo“ idėjas ir taip pat bandžiusi užgožti naikinančią libido galią. Nacistinis garbės išaukštinimas ir bandymas valdyti geismą yra panašus į garbės išaukštinimą, kurio siekė sovietiniai ideologai. Pravdos skelbiamuose šūkiuose nuolatos buvo kartojama: „Partija – mūsų epochos garbė ir sąžinė“ – šūkis, kuriuo norėta užgožti eroso energiją klasine motyvacija. Priešingai, JAV propagandos teoretikai E. L. Bernaysas, W. Lippmannas – priimdami Z. Freudo samprotavimus, rėmėsi geismu, seksualiniais lūkesčiais, meilės fantazijomis ir jų sublimacijomis, o ne apeliacijomis į tautos arba komunos mitą ar partijos garbę. Kita vertus, šis nacizmo ir sovietinio režimo ilgas ir kurį laiką gana efektyvus buvimas rodo, kad ideologinė ir mito kūryba bei tikslingas vizijų, svajų, kolektyvinio klasinio ar rasinio Gestalt formavimas yra gana veiksmingas būdas kurį laiką veikti mases, atskiras jų grupes. Šiandien tokia mitinė-etninė, mitinė-klasinė įtikinėjimo technika yra plačiai plėtojama ultradešiniųjų ir ultrakairiųjų partijų bei įvairių subkultūrų: neotribalistų, fantasy stiliaus mėgėjų, Europos indėnų ir pan. Nors nacistinės propagandos pagrindu tapo nacistinių lyderių – A. Hitlerio, A. Rosenbergo, J. Goebbelso ir kitų – raštai ir juos aiškinantys kitų autorių teiginiai bei faktų interpretacijos, vis dėlto nacizmo ideologiją nepriklausomai kūrė ir daugelis germanų mito tyrinėtojų ir mito kūrėjų. Kaip pavyzdį galima nurodyti A. Moellerio van den Brucko knygą Trečiasis Reichas (Das dritte Reich, 1923), kurioje buvo suformuluotos mistinės Trečiojo Reicho idėjos, jaunosios nacijos atgimimo vizija, Vokietiją kausčiusių blogio ir gėrio principų įveikimas

227

228

(aliuzija į F. Nietzsche’ės darbus). Daugelį šių idėjų ir principų vėliau perėmė A. Hitleris ir jo šalininkai, nepaisydami paties A. Moellerio kritiško požiūrio į „proletariškos“ kilmės naująjį fiurerį15. Arba H. Wirtho tyrinėjimai germaniškų mitų, mistinių, dvasią prikeliančių simbolių vizijos, bandymai simbolių turinį išlaisvinti iš vėlesnių krikščioniškųjų įtakų tapo pagrindu nacistinės mitologijos raidai bei mistinių tyrinėjimų organizacijos Ahnenerbe veiklai. Ryškiausia, įtakingiausia H. Wirtho knyga buvo Ura Lindos Chronikos (Die Ura Linda Chronik, 1933). A. Hitlerio Mano kova (Mein Kampf, 1925–1926) integravo daugelį mitinių ir ideologinių kultūros elementų. Ši knyga buvo kasmet leidžiama milžiniškais tiražais, o po 1933 m. ją pradedama dėstyti mokyklose. Apie šio kūrinio platinimą liudija 1936 metų faktas: 184 knygos leidimas buvo atspausdintas 2 290 000 egzempliorių tiražu. A. Hitlerio knyga pagal savo populiarumą ir viešąją svarbą užėmė Biblijos vietą. Kita knyga, kuri gerokai atsiliko populiarumu, tačiau beveik kasmet buvo kartojama šimtatūkstantiniais tiražais, buvo A. Rosenbergo XX amžiaus mitas (Der Mythus des zwanzigsten Jahrhunderts) (1930). A. Moellerio, H. Wirtho tyrinėjimai, A. Rosenbergo mitinės-ideologinės fantazijos darė įtaką aktyviai mistinių organizacijų Thulle ir Ahnenerbe veiklai, kur Vokietijos intelektualai plėtojo senovės arijų bei germanų kultus, su jais susijusius literatūrinius, filosofinius samprotavimus. Visos minėtos knygos buvo pamatinės nacizmo ideologijai ir plėtojo mitinius nacionalsocialistinius pasakojimus, kurių tikslas – suburti, užlaikyti, emociškai įkvėpti vokiškojo nacionalizmo ir rasizmo subjektą. A. Hitlerio ir A. Rosenbergo pasakojimai turėjo atskleisti germanų kraujo ir žemės (vok. Blut und Boden) tapatybę ir demaskuoti priešus, šią tapatybę slepiančius, teršiančius, kartu ir naikinančius vokiečių, šiaurės rasės, arijų prigimtį ir būtį. O minėtos knygos šią paslaptį ir jos istorinius rezultatus – suskaidytas vokiečių žemes ir pažemintą rasę bei naciją – atskleidžia ir aiškiai parodo išsigelbėjimo kelią. A. Rosenbergas16 kurį laiką buvo propagandos ministro J. Goebbelso idėjinis konkurentas ir nacistinis oponentas. Jų priešiškumą didino J. Goebbelso panieka A. Rosenbergui dėl jo nepakankamo humanitarinio išsilavinimo ir mokslinio samprotavimų nepagrįstumo. A. Rosenbergas „atsidėkojo“ tokia pat panieka ir alternatyvios propagandos sistemos organizavimu. Jis savo kūrinyje atvirai plėtojo naujuosius mitinio mąstymo principus bei išdėstė nacistinio rasizmo, mistinio religingumo, eugenikos, Lebensraum im Osten (gyvenamosios erdvės

A. Moelleris van den Bruckas (1876–1925) nusižudė, nusivylęs Versalio sutarties pasekmėmis ir Veimaro respublikos (Weimarer Republik) veiksmais, todėl nesulaukė ir hitlerininkų atpildo dėl paniekinamo požiūrio į savo vadą. A. Rosenbergas gimė 1893 metais Taline, tėvas – Estijos vokietis, motina – estė. 1910–1915 metais mokėsi Rygos aukštojoje technikos mokykloje. Nuo 1915 metų tęsė mokslus Maskvoje. 1918 metais grįžo į Estiją, Latviją ir bandė įsilieti į antikomunistinį sąjūdį. Tačiau nebuvo priimtas, todėl bėgdamas nuo revoliucijos pasitraukė į Vokietiją ir įstojo į mistinę Thulle organizaciją.

Rytuose)17, antisemitizmo teorijas. Remdamasis Thulle ir vėliau atsiradusios Ahnenerbe organizacijų teorijomis ir veikla, A. de Gobineau (vienas iš rasizmo teorijų pradininkų), H. S. Chamberlainas ir M. Granto (rasinės eugenikos teorijos pradininkas), jis išplėtojo savitą arijų ir jų atitikmens – šiaurinės (nordiškos) rasės teoriją, eugenikos mokslo viziją ir jų praktiką, kurią vėliau pritaikė koncentracinių stovyklų sistemai. A. Rosenbergas netikėjo, kad Edų, Votano ar kiti germaniški mitai galėtų savaime sustiprinti ir atgaivinti vokiečių rasę. Jis nebuvo toks etnologiškai naivus ir su pašaipa žvelgė į mistines H. Wirtho viltis. Jo kuriamo mito pagrindas yra pastanga, gebėjimas sutelkti absoliučias savo laiko galias, įskaitant apšvietą, pridėtinės vertės ir eksploatacijos teoriją, gamtiškų galių viziją, valios galiai idėją ir susieti su didžiąja svaja. Modernių mitinių vizijų kūrimas ir jų palaikymas, jų suderinimas su „moksline“ rasinės evoliucijos ir atrankos teorija, svajų sukurti Trečiąjį Reichą platinimas, nacizmo ideologija ir aiškūs geopolitiniai planai – štai ką A. Rosenbergas laikė XX amžiaus mitu. Būtent tokia ideologiškai pagrįsta mitologija ir kartu ideologija turėjo būti diegiama mokyklose, universitetuose, kariuomenėje. A. Rosenbergas teigia, kad germanai prabudo po ilgo miego ir vėl pradeda svajoti pamatiniais mitiniais sapnais, kurie nesutampa su jokiu literatūriniu šaltiniu ar filologiniais išvedžiojimais. Šis mitinės svajos pirmumas ir pamatiškumas yra save grindžiantis, kūrybinis, surenkantis ir ikitekstinis. Mitinis aktyvumas įgalina asmenis ir taip išreiškia, įkvepia naujus poetų tekstus, naujas politinių lyderių vizijas. Tikrasis mitas yra būtent bendrų pamatinių svajų galia, o ne pasakojimai apie senąsias germanų dievybes. A. Rosenbergo pasakojimas buvo artimas 1932–1934 metų vokiškos filosofijos samprotavimams ir puikiai atitiko M. Heideggerio bei kai kurių jo mokinių nuostatas. Todėl atrodė, kad patys giliausi Vokietijos išminčiai palaiko mitinio mąstymo pamatiškumo ir save grindžiančio savaimingumo idėją, šio mito gebėjimą atskleisti dievus ir žmones, paaiškinti jų gimimą ir mirtį, baigtinumą ir tęstinumą. Mitas, pasak A. Rosenbergo, formuoja ne kalbą, o mąstymo ir elgesio modelį, konstrukciją – Gestalt. Šį Gestalt įkūnijantis žmogus, jo tipas, turi savo tapatumą pripažinti (vok. Bekenntnis), o ne tik pažinti (vok. Erkenntnis). Pripažinimas vadovaujasi patyrimu, aiškumu, svaja. Rasinio ir visuotinio nacistinio Gestalt pripažinimo veiksmą įgalina tai, ką A. Hitleris ir A. Rosenbergas vadino Saulės mitu, tariamai pamatine arijų svaja. Saulės mitas (jį atspindėjo svastikos ženklas) turėjo išryškinti, leisti pajusti tautinę, rasinę tapatybę, formą, kuriai kiekvienas 17

A. Rosenbergo Lebensraum im Osten teorija vėliau virto H. Himmlerio Generaliniu Rytų planu (Generalplan Ost), kurio tikslas buvo deportuoti visus žydus, čigonus, slavus į rytus, Uralo kalnų link. Iš dalies ši Lebensraum idėja įkūnijo I pasaulinio karo pabaigos, 1918 metų, geopolitinę situaciją, kai po Brest-Litovsko sutarties vokiečiai gavo valdyti dalį Lenkijos, Baltarusijos, Baltijos šalių žemių. Šio plano įgyvendinimo nesėkmės lėmė koncentracijos stovyklų kūrimą, kurios turėjo būti laikinos iki didžiųjų trėmimų į rytus ir tenykščių žemių įsisavinimo. Tik karo viduryje (po 1942 m. gruodžio) koncentracijos stovykloms buvo suteiktas savaimingas tikslas: „Galutinis žydų klausimo sprendimas“ (vok. Endlösung der Judenfrage), kurio metu turėjo būti sunaikinti visi Europos žydai, čigonai, Jehovos liudytojai, komunistai ir jiems pritariantys. Norėdamas pateisinti galutinio sprendimo politiką, J. Goebbelsas kaltino žydus, esą tie išprovokavo II pasaulinį karą, siekdami sunaikinti arijų rasę.

229

230

individas suteikia savitumo. Tačiau šis savitumas tiesiogiai priklauso nuo to, ką Saulė gali išryškinti, atskleisdama įkūnyti mumyse, o ne nuo mūsų asmeninių prasimanymų ir kūrybinių įgeidžių. A. Rosenbergo požiūriu, mitas yra išskirtinę tapatybę išryškinanti galia. Jei šio mito neįsileidžiame į savo širdis, mūsų esmė negali pabusti. P. Lacoue-Labarthe’as ir J. L. Nancy, nagrinėdami nacistinio mito prigimtį ir A. Rosenbergo tekstą, rašo: Saulės mitas yra ne kas kita, o mitas to, kas išryškina formas kaip tokias – jų regimumą, jų Gestalt pjūvį, bet tuo pačiu metu tai galios ir šilumos mitas, kuris įgaliną patį formų formavimąsi [...] saulės mitas – tai pačios formuojančios galios, pirmapradės tipo galybės mitas. Jis yra, galima sutikti, archetipas. (Lacoue-Labarthe, Nancy, 1990: 309). Tik mito iškeltas ir subrandintas arijus gali būti civilizacijos grindėjas (vok. Kulturbergründer) ir civilizacijos skleidėjas (vok. Kulturträger). Šio mito galia ir ja remiantis suformuota ideologija turi padėti sukurti bendrąją tautos (vok. Volk) pasaulėžiūrą (vok. Weltanschauung). Atitinkamą pasaulėžiūrą kūrė ir sovietinė ideologija. Abi jos buvo ekspansinės – siekė formuoti pasaulį atitinkantį teisingą – rasinę ar klasinę – pasaulėžiūrą. A. Rosenbergas teigia, kad visos didžiosios tautos, remdamosios savo vidine galia, išskleidžia mitinius pasakojimus. Šie tautų mitai, tapatybės konkuruoja tarpusavyje, kol galiausiai laimi stipriausia tautos ir mito sąsaja. Be abejonės, tokią savo mitinės vaizduotės galią turėjo demonstruoti ir laimėti germanai bei šiaurės rasė. Slavai taip pat kuria mitus, turi vidinę energiją, tačiau jų galia yra silpnesnė. Tai turėjo parodyti karas. O žydų tauta negalinti sukurti nieko nauja, ji neturi savo elgesio formos (vok. Gestalt), o visados kopijuoja, interpretuoja svetimas. Todėl žydai esą Niekio, nihilizmo, griovimo, parazitavimo įsikūnijimas. A. Rosenbergas savo teiginius grindė žydų teoretiko O. Weiningerio samprotavimais, išdėstytais jo kūrinyje Seksas ir charakteris (Geschlecht und Charakter, 1903). Šiame kūrinyje O. Weiningeris tvirtino, esą žydams yra būdingas moterims analogiškas negebėjimas kurti naujas formas, santvarkas, jie atlieka ir interpretuoja užduotis. Todėl, O. Weiningerio teigimu, žydams būdinga tapti gerais finansininkais, muzikos kūrinių atlikėjais ar meno interpretatoriais. Tačiau žydai nesukuria išsamių filosofinių sistemų ar struktūriškai išbaigtų originalių mokslo kūrinių. Daugelis O. Weiningerio teiginių vėliau buvo išplėtoti nacių, taip pat A. Rosenbergo, kuris tik pagilino minėtas charakteristikas, pabrėždamas antivalstybinę, anticivilizacinę judėjų prigimtį. J. Goebbelsas (1897–1945) buvo nacistinės Vokietijos liaudies švietimo ir propagandos ministerijos (Reichsministerium für Volksaufklärung und Propaganda) vadovas, kultūros ir meno kritikas bei pasižymėjo kaip talentingas propagandistas, plataus masto įtikinėjimo veiksmų organizatorius, energingas oratorius, antisemitas, vienas iš nacizmo sąjūdžio organizatorių, vėliau A. Hitleriui ištikimas žmogus, atsakingas už daugelį nacizmo nusikaltimų. Belieka tik spėlioti, kas jį pastūmėjo žengti šiuo rasinės segregacijos, prievartos ir totalitarinio masių smegenų plovimo keliu. D. Irvinas, užduodamas sau panašų klausimą, savo studijoje apie J. Goebbelso gyvenimą ir veiklas pažymi, kad

Josephas vaikystėje, augdamas labai pamaldžių tėvų – katalikų šeimoje, buvo ūmus, užsispyręs ir už tai mokykloje ne kartą buvo mokytojos tiesiog sadistiškai mušamas, kad randai likdavo ilgą laiką. Jo charakterio ir prūsiško muštro tipo mokyklos konfliktą pagilino sunkiai persirgta pneumonija, po kurios jis vos liko gyvas, bei liga, dėl kurios viena koja buvo gerokai trumpesnė ir jis turėjo kęsti su tuo susijusias mokyklines patyčias. Pasipriešinimas smurtui prieš jį, viešoms patyčioms, viešam jo ignoravimui, ligai ir nelaimėms, jo darbštumas, gebėjimas susikaupti, ryžtingumas tapo J. Goebbelso tolimesnės raidos prielaida ir charakterio pagrindu. Bėgdamas nuo patyčių ir smurto, jis laikėsi atokiai nuo bendraamžių ir labai daug skaitė. Knygų pasaulis ir jų pagrindu kuriamos vizijos atstojo tikrovę. O savaičių įtampas šeštadieniais būsimasis propagandos meistras paversdavo malda ir meditacija – savotiška išeitimi iš savo nelaimių pasaulio (Irving, 1996: 18–19). Gavęs stipendiją iš Alberto Didžiojo bendruomenės (Albertus Magnus...), 1917–1921 metais J. Goebbelsas studijavo daugelyje universitetų: Freiburgo, Bonnos, Würzburgo, Kölno, Müncheno, Heidelbergo, kur klausėsi filosofijos, istorijos, literatūros, dramaturgijos, germanistikos paskaitų. 1921 metais Heidelbergo universitete jis apgynė literatūros ir filosofijos daktaro laipsnį. Jo mokslo darbo tema buvo Wilhelmas von Schützas kaip dramaturgas. Apie romantizmo mokyklos dramos istoriją (Wilhelm von Schütz als Dramatiker. Ein Beitrag zur Geschichte der Romantischen Schule). Po to jis dirbo žurnalistu, skelbė eiliuotas romantines tautines dramas. Pasak paties J. Goebbelso, nuo 1922 metų (nors oficialūs dokumentai liudija, kad maždaug nuo 1924 metų) jis yra nacių partijos narys, nuo 1926 metų bendradarbiauja su fiureriu. Visą savo brandų gyvenimą J. Goebbelsas rašė išsamų, nuoseklų dienoraštį, kurio pagrindu galima daug ką pasakyti apie šio žmogaus veiklą. Kita vertus, šis dienoraštis buvo rašomas žinant, kad jį skaitys būsimosios kartos, todėl kai kurie samprotavimai turi aiškias manipuliacines užmačias. J. Goebbelsas suvokė propagandos tikslą formuoti žmonių mąstymą, jų įsitikinimus, o ne brutaliai priversti ką nors daryti. Reaguodamas į A. Rosenbergo knygą XX amžiaus mitas ir jos skatinamą žiaurumą, jis dar iki karo rašė: Jūs galite bandyti susidoroti su opozicija, šaudydami į juos iš pabūklų tol, kol jie pripažins šaudytojų viršenybę. Tai yra paprasčiausias būdas. Tačiau jūs taip pat galite pakeisti tautą per mentalinę revoliuciją ir tokiu būdu įveikti opoziciją, užuot ją sunaikinę. Mes, nacionalsocialistai, pritaikome sau antrąjį kelią ir ketiname juo eiti. (Balfour, 1979: 48). Žinoma, II pasaulinio karo metu, ypač jo pabaigoje, J. Goebbelsas savo dienoraščiuose rašo apie radikalių prievartos formų būtinumą palaikant tvarką armijoje, žiauriai baudžiant dezertyrus. Kita vertus, ši įtikinėjimo praktika netaikyta žydams, kurie nebuvo laikomi opozicija. Kaip ir E. L. Bernaysas, kurio kūrinius jis skaitė18, J. Goebbelsas buvo atsidavęs propagandai. Pagrindiniai jo suformuluoti masinės manipuliacijos principai: 18

Po karo J. Goebbelso bibliotekoje buvo rastos E. L. Bernayso knygos.

231

232

- veiklos platumas ir koncentracija: iš anksto parengti, padauginti šūkiai, plakatai, pranešimai turi pabrėžti vieną idėją (koncentracija) ir būti platinami metodiškai, nuosekliai bei aprėpti visas mases; - paprastumas: J. Goebbelsas manė, kad masinė savimonė atviriausia primityviems, populistiniams teiginiams, kurie nereikalauja papildomos argumentacijos, nėra niuansuoti; - retorinės ekstatika: šis bruožas svarbus talentingiems masių oratoriams, juo pasižymėjo Renesanso Florencijos vizionierius G. Savonarola, kurio retoriniu pavyzdžiu norėjo sekti J. Goebbelsas (ekstatinės minios retorikos bruožai būdingiausi A. Hitlerio kalboms: šis minios akivaizdoje užsimerkdavo, pakeldavo kumščius prie veido ir ekstatiškai kalbėdavo, išrėkdavo šūkius, ritmingai pakeldamas arba nuleisdamas balsą – toks kalbėjimo būdas įkvėpdavo mases, skatindavo jų tikėjimą ir tik tikėjimą); panašus talentingas masių oratorius buvo ir J. Goebbelsas, tačiau jo kalbos buvo meniškesnės, galbūt truputį mažiau egzaltuotos, tačiau lengvai kartojamos radijo eteryje, valdomos, paklūstančios dramaturgijai. Jie abu – A. Hitleris ir J. Goebbelsas – buvo minios kūno valdovai, ekstatinės retorikos profesionalai. Atsižvelgdami į L. W. Doobo išskirtus J. Goebbelso propagandos principus (Doob, 1966), pateiksime tokią atskirais punktais ir papunkčiais surašytą šių principų interpretaciją: 1. Propagandistas privalo disponuoti vidine inteligencija bei duomenimis, kurie padėtų susieti viešąją nuomonę ir įvykius. Baigiantis II pasauliniam karui, J. Goebbelsas nuolatos išgyveno dėl to, kad jo vadovaujamos ministerijos darbuotojai praranda kūrybingumą, tikėjimą ir veiklumą, netenka vidinės inteligencijos ir todėl juos nedelsiant reikia keisti kitais asmenimis arba apskritai keisti propagandos institucijų struktūrą: Gaila, tačiau iki šiol propaganda kariuomenėje buvo aukščiausios vermachto vadovybės štabo propagandos skyriaus funkcija; tačiau aš, žinoma, negaliu laukti, kol nutukę vermachto propagandos skyriaus generolai ir pulkininkai pradės krutėti. Be to, jie nieko nesupranta apie šį reikalą. Todėl aš paskirsiu naujus generalinius įgaliotinius Rytų ir Vakarų frontui, kurie bus tiesiogiai man pavaldūs ir turės nedelsiant vykti į fronto linijas,, kad pateiktų nurodymus dėl propagandos vermachte, propagandos būriams ir imperiniams propagandos skyriams. (Геббельс, 1993: 201). Propagandinius veiksmus turi planuoti ir kontroliuoti tik vienas autoritetas, t. y. propaganda turi būti instituciškai griežtai centralizuota. Tai vienas svarbiausių totalitarinės propagandos požymių. Propagandinei kampanijai vadovaujantis štabas turi: a) būti visų propagandinių nurodymų šaltinis; b) paaiškinti propagandos ketinimus aukščiausiai vadovybei ir taip susieti ją su jų morale; c) stebėti kitų VR agentūrų veiklą, galinčią turėti propagandinių pasekmių. 2. Konkrečios propagandinės akcijos pasekmės turėtų būti aptartos, aprašytos planuojant šiuos veiksmus. Nuolatinė planavimo ir analitikos kaita bei

dermė turi gerinti ateities propagandinius veiksmus. Pažymėtina, kad šiuolaikinė rinkimų štabų veikla, anot L. Bielinio, turi remtis šia analitikos ir taktikos veiklų kaita, tačiau manome, kad analitinė ir planavimo grupės neturėtų būti atskirtos. 3. Propaganda reikėtų siekti paveikti priešininko viešąją politiką ir su ja susijusius veiksmus. Sprendžiant iš J. Goebbelso dienoraščių, jis sistemingai nagrinėjo Vakarų šalių ir Sovietų Sąjungos propagandinius veiksmus, išsamiai beveik kasdien aptardavo jų privalumus ir trūkumus, nagrinėdavo jų politinius sprendimus, vidaus reikalus ir aptardavo specialius veiksmus jiems paveikti. J. Goebbelso veikla šioje sferoje iš tiesų buvo labai intensyvi ir reikalavo didelių intelektinių asmeninių ir visos ministerijos pastangų. 4. L. W. Doobas nurodo, kad J. Goebbelsas nuolatos samprotauja, kad propaganda gali paveikti priešininko politiką: a) užgniaužiant, slopinant propagandiniu požiūriu geistiną medžiagą, kuri galėtų suteikti priešininkui reikalingų žinių, intelektinio pranašumo; b) atvirai platinant tokią propagandą, kurios turinys ir tonas skatina priešininką daryti mums pageidautinas išvadas (pavyzdžiui, maršalo I. Konevo pareiškimai apie sovietų karių žiaurumą okupuotoje Vokietijos teritorijoje patvirtino J. Goebbelso propagandą apie sovietų kariuomenės žiaurumą, todėl I. Konevo pranešimas buvo cituojamas, o karo pabaigoje J. Goebbelsas ir siekė Vakaruose platinti tokio pobūdžio medžiagą: apie sovietinės kariuomenės žiaurumus, apie ketinimą pakeisti Rumunijos santvarką, kuri turėjo paskatinti koalicijos parnerius nusigręžti nuo J. Stalino režimo); c) stimuliuojant priešininką išsiduoti ir atskleisti apie save svarbią informaciją (to siekiama įvairiomis politinėmis, karinėmis, ekonominėmis provokacijomis); d) neparodant priešininkui jokių ženklų apie savo veiksmus, jei tik tokie ženklai galėtų diskredituoti aktyvumą. 5. Įslaptinti operatyvinę arba archyvinę informaciją, kuri gali būti naudinga įgyvendinant propagandinę kampaniją. Pavyzdžiui, ir šiandien Rusijos propaganda, norėdama pakenkti Baltijos šalių reputacijai ES, specialiai įslaptina KGB archyvus – siekia parodyti Baltijos šalių gyventojų nusikaltimus II pasaulinio karo metu. 6. Kad propaganda būtų paveiki, ji turi kelti auditorijos susidomėjimą, būti transliuojama, naudojantis dėmesį patraukiančiomis komunikacijos priemonėmis. J. Goebbelso laikais tai buvo radijas, spauda, mažiau – kinas, plakatai, viešos kalbos per mitingus. Susidomėjimą skatina pranešimo aktualumas ir meninės priemonės. J. Goebbelsas telkė apie save talentingiausius Vokietijos režisierius, kompozitorius, rašytojus ir reikalavo jiems papildomo finansavimo, išskirtinių gyvenimo sąlygų. 1941 m. jis organizavo Weimarer Dichtertreffen (Weimaro poetų konvenciją), kviesdamas bendradarbiauti visus Europos poetus. J. Goebbelso iniciatyva ir jam dalyvaujant buvo sukurta Europäische Schriftstellervereinigung (Europos rašytojų lyga). 7. Propaganda turi visiškai valdyti patikimumą ir tik jos pateikimu turi būti sprendžiama apie tai, kas yra tiesa, o kas – melas. Goebbelsas šiuo aspektu pralenkia logikus ir retorius. Viduramžiais Aristotelio logika buvo priemonė

233

234

demonstruoti teiginių teisingumą (pagal formą). Renesanso laikotarpiu L. Valla įtikinėjo, kad logika tėra retorikos arba įtikinėjimo meno dalis, t. y. retorika jau apeliavo ne tik į formą, bet ir turinį. J. Goebbelsas teigia, kad ir retorika tėra propagandos, institucinio įtikinėjimo dalis, propagandos, kurios instrumentas ne tik gražiakalbystė, bet ir visos kitos manipuliacijos priemonės. 8. L. W. Doobas nurodo, kad J. Goebbelso įtikinėjimai nukreipti priešininko propagandai demaskuoti, parodant jos tikslus, turinį ir efektyvumą. Pažįstant šiuos priešininko propagandos bruožus, galima apsispręsti – ignoruoti ją ar paneigti. 9. Patikimumas, intelektualumas ir galimas komunikacinis poveikis lemia tai, ar (ir kiek) propagandiniai pranešimai turi būti cenzūruojami. Prisiminkime, kad cenzūravimas reikalauja didelių žmogiškųjų, finansinių, komunikacinių, laiko išteklių ir mažina propagandos operatyvumą. 10. Priešininko propagandinė medžiaga gali būti naudojama veiksmams, kuriais galima sumenkinti priešininko prestižą arba suteikti pranašumą savo pačių propagandiniams tikslams. 11. Juodąją, o ne baltąją propagandą reikėtų pasirinkti tuo atveju, kai baltoji yra ne tokia patikima arba gali sukelti nepageidaujamas pasekmes. J. Goebbelsas pasižymėjo kaip vienas atviriausių juodosios propagandos specialistų. 12. Propagandai gali padėti lyderių prestižas – tai aksioma, kuri iki šiol plačiai taikoma VR. 13. Propagandos laikas turi būti tiksliai apskaičiuotas: a) komunikacija turi būti organizuojama taip, kad savi pranešimai auditoriją pasiektų anksčiau nei konkurento; b) kita vertus, propagandinė kampanija turi prasidėti optimaliu laiku; c) propagandinė tema turėtų būti pakartota, tačiau kartojant reikėtų išvengti efektyvumo sumažėjimo. 14. Propaganda turi pažymėti įvykius ir žmones skirtingomis frazėmis bei šūkiais (angl. slogan): a) šūkiai turi padėti auditorijai išreikšti emocijas, kurios užvaldė auditoriją bylojant lyderiui, t. y. būtent šūkiai padeda masėms išreikšti entuziazmą, sukauptą per mitingą; b) šūkiai, teiginiai turi gebėti auditoriją truputį lavinti, nes naujų žinių ir gebėjimų įgijimas sukuria pranašumo ir pasitenkinimo jausmą, tikėjimą, kad laikas propagandinio poveikio metu nebuvo tuščiai praleistas; c) šūkiai gali būti naudojami daug kartų, tačiau tik tam skirtose situacijose, ir privalumas, jei jie tampa liaudies retorika, patarlėmis, priežodžiais; d) šūkiai visada turi būti susiję su auditorija atsakomuoju ryšiu, jie turi skatinti interaktyvumą. 15. Šalies viduje propaganda turi apsaugoti nuo klaidingų vilčių, kurias gali sugriauti vėlesni įvykiai. Šis principas paneigia J. Goebbelso propagandos, kaip visiško melo, aiškinimą. Propagandistas neturi kalbėti to, ką rytojaus įvykiai paneigs, nes tai griauna pasitikėjimą visais kitais įtikinėjimais. 16. Propaganda, kuri skirta vidiniam vartojimui, turėtų vengti sužadinti klaidingas viltis, kurių gali nepateisinti vėlesni įvykiai. J. Goebbelsas buvo įsitikinęs,

kad VR teiginiai privalo bent jau iš dalies būti patvirtinami ateities įvykių arba bent jau jų „muliažo“. 17. Namų propaganda privalo išreikšti pagrįstą, optimalų susirūpinimą (išvengti perdėtos isterijos, kuri padidintų nepasitikėjimą valdžia). Karo pabaigoje, kai Berlynas buvo nuolatos bombarduojamas sąjungininkų kariuomenės, J. Goebbelsas sakė ramias kalbas, kurioms nebuvo būdingas ankstesnis egzaltuotas charakteris. Pats J. Goebbelsas manė, kad būtent toks tonas labiausiai tinka šiomis aplinkybėmis, nes kitas galėtų sumažinti pasitikėjimą nacistine vyriausybe: a) propaganda turi sumažinti susirūpinimą dėl galimo pralaimėjimo; b) propaganda turi pašalinti baimes, kurių pati auditorija negalėtų panaikinti (taip pat ir tas, kurios susijusios su rūpesčiu dėl pralaimėjimo, nesėkmės) – šiuo atveju propagandistas veikia kaip masių psichologas ir turėtų studijuoti masių psichologiją. 18. Pasak L. W. Doobo, interpretuojančio J. Goebbelsą, sava propaganda turi pašalinti nereikalingą nusivylimą, frustraciją: a) destruktyvi frustracija turėtų būti numatyta iš anksto ir jai reikėtų pasirengti; b) turi būti apžvelgiamos žalingos frustracijos raiškos perspektyvos. 19. Propaganda turėtų manipuliuoti ir, reikalui esant, pakeisti agresiją, nurodydama kitus neapykantos objektus. Iš esmės šis J. Goebbelso reikalavimas sutampa su vadinamąja atpirkimo ožio technologija. Kitaip tariant, situacija, kai žmonės yra nepatenkinti ir ieško kaltininko, turi būti valdoma, pasiūlant priimtiną bausmei asmenį (tačiau nebūtinai tikruosius kaltininkus). Šis neapykantos objektas turėtų būti viešai baudžiamas – tai sukelia masių pasitenkinimą. 20. Propaganda negali greitai pašalinti priešingų įsitikinimų ir emocijų. Tačiau, nors ir nelaukdama greitų pokyčių, vis dėlto ji nedelsdama turi imtis kokių nors veiksmų ar rengti provokacijas. Kitaip tariant, propaganda negali pralaimėti. Pažymėtina, kad karo pabaigoje, kai buvo aišku, kad karas pralaimėtas, J. Goebbelsas įsiūlė A. Hitleriui totalinio karo idėją, kuri aprėptų visas okupuotas teritorijas. Jo esmė buvo žiaurumo ir partizaninio karo plėtojimas priešo užimtose teritorijose, net ir oficialiai pasibaigus karui, net ir žuvus lyderiams. Ypatingą dėmesį J. Goebbelsas skyrė informacijos priemonių ir naujausių technologijų diegimui propagandoje. Todėl jis rėmė radijo, kino, muzikos raidą Vokietijoje, be to, nuolatos pasisakydavo radijo kanalais, kiekvieną savaitę, ypač karo metu, skelbdavo savo straipsnius laikraščiuose. Pavyzdžiui, vienu įdomesnių jo projektų laikytinas muzikinės svingo grupės Čarlis ir jo orkestras (Charlie and his orchestra) sukūrimas ir šios grupės palaikymas 1940–1943 metais. Paminėtina, kad J. Goebbelso propaganda vienpusiškai atmetė džiazą, panašiai kaip ir sovietų propaganda, jį paskelbdamas degeneratų menu ir susiedamas su „negrais“, „žydais“ ir komunistais. Tačiau nuo džiazo buvo atskirtas svingas, kuris nuo 1935 metų išpopuliarėjo JAV ir Didžiojoje Britanijoje. J. Goebbelsas, mąstydamas apie tai, kaip padaryti propagandinio radijo laidas paveikesnes Britanijoje ir patraukti ten esančių britų ir JAV kareivių dėmesį,

235

236

1940 metais įgaliojo L. Templiną suburti svingo atlikėjų grupę. Šis tais pačiais metais iš įvairių šalių subūrė komandą Charlie and his orchestra, o grupės lyderiu tapo puikiai angliškai kalbantis ir dainuojantis K. Schwendleris. Grupė daugiausiai atlikdavo jau populiarius JAV svingo hitus, kuriems angliškus žodžius rašė J. Goebbelso vadovaujamos ministerijos žmonės. Tekstuose, šalia meilės ir romantiško vakaro temų, buvo pajuokiami Vakarų šalių lyderiai W. Churchillis, F. Rooseveltas, žinoma, J. Stalinas ir visa sovietinė sistema, buvo kalbama apie britų pralaimėjimus ir apie vokiečių šlovę. Turint omenyje, kad britų radijo stotys ir spauda karo metu buvo labai cenzūruojami, šios alternatyvios nacistinės radijo laidos buvo gana populiarios. Įvairiais skaičiavimais spėjama, kad jų galėjo klausytis apie ketvirtį Britanijos radijo klausytojų. Tačiau įvertinti šių laidų poveikio mastą sunku: galbūt tai mažino JAV ir britų kareivių priešiškumą Vokietijos kariuomenei, didino nacistines simpatijas tarp eilinių britų. Bet tai tik spėlionės. Svarbu yra tai, kad J. Goebbelsas, panašiai kaip ir JAV Disney kompanija, propagandos tikslams ima remtis populiariąja, paklausia, su vartotojų interesais tiesiogiai susijusia, madinga kultūra, jos atskirais žanrais ir stiliais. Šis procesas, aktyviai prasidėjęs II pasaulinio karo metu, tęsiasi iki šiandien (į tai atkreipė dėmesį dar T. Adorno ir M. Horkheimeris). Popkultūros sąsajos su propaganda, politiniu įtikinėjimu tapo kasdienybe, atitinkamai propagandos studijos numano populiariosios kultūros bei kultūrinių / kūrybinių industrijų veiklos ir sėkmės analizę. Karo pabaigoje J. Goebbelsas ieškojo naujo, ypatingo propagandinio, mobilizacinio režimo ir atitinkamų sprendimų, kurie jau nebegalėjo būti vien proklamacinio pobūdžio, bet turėjo sutapti su realiais militariniais organizaciniais veiksmais. Vien 1945 metais tokių taktinių, vienkartinių sprendimų bei pasiūlymų jis pateikia labai daug, be to, nuolat kalba per radiją, skelbia straipsnius, įtikinėja ir palaiko A. Hitlerio kovinę dvasią. Vienas įdomesnių jo pasiūlymų: du išsamūs pokalbiai su buvusiu sovietiniu generolu Andrejumi Vlasovu, kuris sutiko suformuoti rusų nacionalistinę diviziją ir kautis vokiečių pusėje prieš sovietų armiją. Prisimintina, kad būtent A. Vlasovas tapo 1941 metų Maskvos gynimo nuo nacistų šturmo vienu iš herojų. Jis tuo metu vadovavo iš įkalinimo įstaigų sudarytiems sovietų „bausmės batalionams“ ir iškovojo iš J. Stalino teisę amnestuoti nusikaltėlius, didvyriškai praliejusius kraują už savo tėvynę. Lygiai tokį pat sprendimą siekia priimti ir J. Goebbelsas manydamas, kad galima sudaryti analogiškus batalionus iš koncentracijos stovyklų kalinių ir skatinti jų amnestiją už Reicho gynimą (Геббельс, 1993: 59). Reikia pažymėti, kad Goebbelsas daugelyje savo paskutinių užrašų tiesiog žavisi generolu A. Vlasovu, jo karių didvyriškumu, jo kariniais sprendimais, kovojant su sovietine kariuomene, ir kelia jo diviziją kaip pavyzdį kovinę dvasią praradusiems vokiečių kareiviams. Pavyzdys rusų kareivių, kurie didvyriškai kaunasi nacių pusėje, buvo reikšmingas raginant atsikratyti kapituliacinių nuotaikų. Generolo A. Vlasovo fenomeno viešinimas padėjo pasukti propagandą nuo rasistinio nacizmo prie kovos prieš J. Stalino totalitarinę sistemą ir už tautų išlaisvinimą. Tai tapo mažyte, trumpa J. Goebbelso propagandine pergale, kuri karo eigai nebeturėjo lemiamos reikšmės.

Kita nuolatinė J. Goebbelso veiklos sritis buvo kontrpropaganda bei sovietinių nusikaltimų demaskavimas. J. Goebbelsas ypač stengėsi savo teiginius susieti su sovietų karinės vadovybės pareiškimais apie nusikaltimus. Pavyzdžiui, jis remiasi sovietų maršalo I. Konevo įsakymu dėl prievartos pažabojimo rytinėse Vokietijos teritorijose. J. Goebbelsas nuolatos reikalauja pabrėžti neregėtą sovietų kariuomenės žiaurumą, Jaltos susitarimų nesilaikymą, J. Stalino dviveidiškumą ir taip skaidyti antihitlerinę koaliciją. Goebbelsas nurodo, kad sovietų kariai masiškai prievartauja moteris „nuo dešimties iki 70 metų amžiaus“ (Геббельс, 1993: 66), žudo, grobia turtą, girtuokliauja. Karo pabaigoje J. Goebbelsas ypatingą dėmesį skiria kariuomenės drausmei stiprinti. Dėl to jis palaiko generolo (vėliau feldmaršalo, paskutinių nacistinės Vokietijos dienų herojaus) J. Schernerio veiklą ir iškelia jį kaip pavyzdį Vokietijos kariuomenei. Jis teigia, kad generolas J. Scherneris nuolatos būna fronte, bendrauja su karininkais ir kareiviais, negailestingai persekioja visus dezertyrus. J. Goebbelsas pritaria J. Schernerio iniciatyvai karti dezertyrus, bailius ant artimiausių medžių, o ant pakartųjų pakabinti lenteles su užrašu: „Aš dezertyras, kuris atsisakė ginti Vokietijos moteris ir vaikus“ (Геббельс, 1993: 135). J. Goebbelsas seka generolo pavyzdžiu: bendrauja su kariais, rizikuodamas savo gyvybe lankosi fronte. Kartą persirengęs jis net kirto fronto liniją, norėdamas apžiūrėti sovietų užgrobtas pafrontės teritorijas ir, žinoma, viešinti savo beatodairišką drąsą. J. Goebbelso ministerija, kaip ir kitos to laikotarpio valstybinės įtikinėjimo ir propagandos subjekto formavimo institucijos, daug dėmesio skyrė mikropropagandos simbolikai: pašto ženklams, atvirukams, plakatams, medaliams, ordinams, pagyrimams spaudoje, apdovanojimams. Pavyzdžiui, pašto ženklų privalumas yra jų reikalingumas, pigumas ir tai, kad jie platinami asmeniškai, turi konkretų adresatą. Jų patrauklumą, paveikumą laiduoja jų meninis ryškumas ir tai, kad pašto ženklą, kaip minėta, atsiunčia jums artimas, mylimiausias, brangiausias žmogus iš sakralios namų, iš herojiškos karo ar pan. erdvės. J. Goebbelsas, turėjęs kritinio mąstymo, ironijos, kūrybiškumo, plataus tinklo organizacinių gebėjimų, aklai, be jokių išlygų tikėjo fiurerio misija, buvo atsidavęs jam ir jo plėtojamiems idealams. Todėl ne jo paties, J. Goebbelso, idėjos, o iš fiurerio charizmos, tvirtumo ir pavojaus kylantis įkvėpimas, tėvystė buvo propagandinės energijos šaltinis. A. Hitleris (1889–1945) buvo kareivis (I pasaulinio karo metu užsitarnavo du geležinius kryžius) ir nežymų pasisekimą pelnęs dailininkas, bet labai vykęs Miuncheno alaus halių oratorius, vėliau tribūnas ir vienas iš nacionalsocializmo meninio stiliaus pradininkų. Šio stiliaus tapyba, architektūra ir, svarbiausia, propagandiniai plakatai remiasi avangardiniais, futuristiniais raiškos principais ir antisemitiniu, rasiniu, antikomunistiniu turiniu. Šis stilius susiejo geometrinius ženklus su romantiniais įvaizdžiais apie arijų praeitį, senovės germanų palikimą. Svastikų, erelių kompozicijos, gotikinio ir laisvo stiliaus deriniai, avangardine maniera sugretintos spalvos – visa tai privalėjo skatinti ryžtą, kovą, ribų laužymą ir pagarbą neatmenamai senovei. Tokie įvaizdžiai turėjo pabrėžti

237

238

stipresnės rasės, nacijos teisę viešpatauti. Prisimintina ir tai, kad šis stilius prasidėjo paties A. Hitlerio 1920 metais sukurta nacistine vėliava. Raudonos, baltos ir juodos spalvų dermė, griežtos formos svastika skatina pasitikėjimą savimi, agresiją ir ryžtingumą. Ryškios, kontrastingos spalvos stiprina emocinę įtampą, dramatinę pasaulėjautą. Psichoanalitikai pažymi, kad visoje nacių simbolikoje dominuojanti ryški, agresyvi raudona spalva siejasi su vitališkumu, emocijomis, spontaniškumu, o griežti ornamentai – su tvarka. Austrų rašytojas S. Zweigas savo memuarų knygoje Vakarykštis pasaulis (Die Welt von gestern, 1942) apie šio stiliaus kultūrą ir jos žmones rašo: […] staiga pasirodė dideli būriai jaunų vaikinų auliniais batais ir rudais marškiniais, kiekvienam ant rankos ryškiaspalvis raištis su svastika. Jie rengė susirinkimus ir eitynes, žygiavo gatvėmis dainuodami ir skanduodami, klijavo ant sienų milžiniškus plakatus ir juos tepliojo svastikomis; aš pirmą kartą atkreipiau dėmesį į tai, kad už tų staiga išnirusių gaujų turi stovėti finansinės ir šiaip įtakingos jėgos. (Zweig, 2005: 387). A. Hitleris nuo pat pradžių pats ar ir bendražygių patariamas suprato lemiamą kuriamo įvaizdžio įtaką masėms. A. Hitleris savo stilių, manieras tobulino labai kruopščiai. Išlikusiose 1926 metų nuotraukose matyti, kaip vienoje Miuncheno fotostudijoje jis kuria, repetuoja savo gestus. Kritikai pažymi, kad jo gestai buvo perimti iš nebyliojo kino. Kitas A. Hitlerio „pasiekimas“ – jo išplėtotas antisemitizmas bei rasių švarinimo teorija, išdėstyta veikale Mano kova. Ši knyga paremta nostalgija apie didžiąją Vokietiją, žemės ir kraujo ideologija, rasiniais samprotavimais, kaltinimais žydams, įtarinėjimu konspiracijomis. Iš esmės ši knyga literatūriniu požiūriu yra nevykusi. Ji išpopuliarėjo dėl asmeninės A. Hitlerio charizmos, jo artistiškumo, kuris palenkdavo tūkstančius. A. Hitleris buvo idėjinis socialdarvinistas, jo nuomone, turėjo išlikti stipriausios rasės, nacijos, partijos asmenys. Socialdarvinizmas į žmogų žiūri ne kaip į asmenį, bet kaip į psichobiologinį, funkcionalų kūną. Tačiau tai puikiai tiko masių visuomenei, kuri, ypač susibūrusi į minią, pripažįsta elementarias charizmatines nuorodas ir paklūsta joms. Oratorystės meistras A. Hitleris tai puikiai gebėjo ir tapo minios valdovu. Kita vertus, jis, būdamas charizmatinis nacizmo lyderis ir J. Goebbelso propagandos įkvėpėjas, pavyzdys A. Rosenbergui ir kitiems fašistų vadams, tapo nacistinės propagandos epicentru. Nepaisant žiaurumo ir agresyvumo, fašistinė ideologija sugebėjo paskatinti kurti tokius žmogaus, valstybės ir tvarkos vaizdinius, kurie pastūmėjo milijonus sąžiningų Italijos, vėliau Vokietijos piliečių rinkimuose balsuoti už fašistinę ir nacionalsocialistų partijas, vėliau padėjo tūkstančių tūkstančiams patirti psichinę ekstazę, masinę euforiją, sugestijavo tautos galią ir džiaugsmą simbolizuojančios architektūros, skulptūros, literatūros kūrimą. Hitlerinės Vokietijos meno kūriniai turi išliekamąją vertę, tuo metu įgyta psichologinė masių patirtis nusipelno visokeriopo dėmesio. Fašizmas (nacistinis ar italų, austrų) yra specifinė kultūra ir ideologija „mažųjų šeimininkų“, kurie bijo infliacijos, nedarbo, trokšta tvarkos, griežtos dis-

ciplinos ir tapatinasi su tauta. Fašizmas nėra populiarus ten, kur nėra didelių, nuskurdusių žmonių masių, kurios svajoja tapti mažaisiais biurgeriais ir jaučia, kad turi galią tą svajonę įgyvendinti. Tereikia tik įveikti intelektualus, kurie dažnai nejaučia praktinės disciplinos svarbos, ir socialdemokratus, kurie temdo darbininkų protus, neleisdami pajausti prisikeliančios tautos vienybės. Kita vertus, fašistinio herojaus modelis yra konstruojamas, siekiant atsižvelgti į aukščiausius, nepasiekiamus ir į prieinamus, pasiekiamus idealus-modelius. Nepasiekiami, fašizmo ideologizuoti herojai italams buvo senieji Romos imperatoriai, naciams – Vokietijos imperatorius Frydrichas Didysis, pats A. Hitleris. Pasiekiami – naujieji karo didvyriai. Kasdienis fašizmo herojus yra beveidis rasės ir tautos didvyris, kuris išryškina didžiųjų herojų veidus. Kiekvienas žmogus slepia savyje Super Ego – visuomeninį, nesąmoningą antžmogį, kuris tam tikrais atvejais užgožia asmeninį, racionalų kritiškumą, ir tada ima viešpatauti iracionalūs grupių troškimai. Pabudęs masių žmogus, kaip ir kiekviena pasąmonės realizacija, trokšta malonumų ir juos bando pasiekti, pasitelkdamas kokią nors ideologiją. Ji nebūtinai turi būti nacionalsocialistinė, ji gali būti nacionaldemokratinė, nacionalliberali arba kokia nors religinė-autoritarinė. Vienas žymiausių fašizmo tyrinėtojų W. Reichas teigė: Grynu pavidalu fašizmas yra visų iracionalių ir paprastam žmogui charakteringų reakcijų suma. Ne itin išprususio sociologo, kuriam nepakanka drąsos pripažinti didelės iracionalumo reikšmės žmonijos istorijoje, požiūriu, fašistinė rasinė teorija tėra tik imperinių siekių atspindys arba, švelniai tariant, „prietaras“. (Райх , 1997: 11). Dėl to, anot W. Reicho, fašizmu negalima kaltinti vien tik pavienių autoritarinių asmenybių ar diktatorių. Jis rašo: Apskritai dabar tapo aišku, kad fašizmas nėra kokio nors Hitlerio ar Musolinio rankų darbas, o masių žmogaus iracionalios struktūros išraiška. (Райх, 1997: 20). W. Reichas pažymi, kad masių psichologija užgniaužia ne tik individualų kritinį mąstymą, bet ir natūralius seksualinius asmens siekius, juos slopina ir pakeičia kylantį kompleksą Super Ego vaizdiniais apie tautos didybę, patirtos istorinės traumos įveikimą ir suteikia progą išsiveržti seksualinei energijai ideologiniu minios entuziazmu. Šiuolaikinė psichoanalitika teigia, kad dalyvavimas tokios galios masinėse realizacijose, euforijose gali būti seksualinio nepasitenkinimo kultūrinė sublimacija, orgazmo pakaitalas, o ideologija šį transformuotą seksualinį malonumą įprasmina, paverčia sveiko proto iliuzija. Būti tikru fašistu – tai visiškai susitapatinti, susilieti su tvarkingu, disciplinuotu orgazminės euforijos siekiančiu masių kūnu. Geriausiais fašistais tapdavo nepastebimieji šio pasaulio žmonės – amžinieji seržantai: smulkūs savininkai, smulkieji ūkininkai, tarnautojai, metodines nuorodas sąžiningai vykdantys mokytojai, žodžiu, vidutiniai XX a. pradžios piliečiai. Būtent jie pirmą kartą istorijoje pabandė paimti valdžią į savo rankas, susitvarkyti su infliacija, nedarbu, nusikalstamumu. Ir kai vidutinis biurgeris, smulkusis savininkas, nepastebimasis viršininkas, atsidavęs

239

Terminų rodyklė

Antipropaganda 15, 18, 65, 92, 355, 370–371, 377, 428, 436, 461 Autoritarizmas 21, 57, 84, 122, 142, 249, 279, 298, 310, 318, 337, 359, 424, 426, 443 Avangardinis menas 16, 280 Bažnyčia 46, 100, 103, 128, 134, 140, 183, 193, 195, 198–200, 329–330, 336–337, 390, 435, 436 Bendruomenė 59, 97, 391, 436–437 Bestija 55–60, 62–64, 174 Biogalia 14, 139, 166, 168, 171, 173–174 Biopolitika 60, 73, 103, 169, 170–172, 174 Civilizacija 17, 48, 51, 88, 156–158, 163, 200, 240 Deinstitucionalizacija 6, 17–18, 21, 79, 102, 356, 379, 430, 445 Demaskacija 17–18, 38, 49, 237, 303, 364, 367, 379, 381, 397–398, 419, 444–446 Demistifikacija 6, 18, 20, 356, 379, 381, 430 Desubjektyvacija 17–18, 21, 79, 92, 102, 356, 379, 430, 439, 445–446 Desublimacija 12, 14, 160, 161, 176 Disciplina 6, 137, 165–166, 173–174, 199, 212, 240, 309, 397 Diskursų analizė 269, 105, 351, 352, 353, 354, 426, 353 Ekonomizmas 13, 124, 127–129, 135, 434 Esencializmas 66–67, 118–121, 131, 297 Estetika 15, 23, 43, 145–146, 179–182, 279, 440 Etika 55, 62, 97, 289 Etos 53, 59–60, 62–64, 70–71, 97 Fašizmas 78, 124, 238–240 Fenomenologinis metodas 22, 351 Futurizmas 279–280 Globalizmas 361

Hermeneutinis metodas 22, 352 Ideologija 11, 13, 16, 37, 41, 53, 57–58, 75, 80, 84–85, 89, 92–93, 95, 97, 100, 104, 107–108, 115, 119, 122–123, 127, 129–131, 135, 137, 139–141, 150, 165, 175, 179, 187–188, 194, 198, 209, 226–227, 229–230, 238–239, 241, 247, 257, 264, 267–269, 272, 275, 280, 282, 285, 295–296, 304, 311–312, 315, 333–334, 339, 341, 343, 346, 354–355, 361, 373, 379, 381, 386, 398, 401, 412, 414, 431, 434, 438, 440, 443 Ideologinis mąstymas 390 Individualizmas 18, 31, 47, 50–51, 84, 176, 184, 258, 265–266, 311, 344–345, 353, 427, 433, 435, 439 Indoktrinacija 19, 53, 75, 104, 137, 147–150, 195, 262, 267, 289, 403, 431 Informaciniai karai 214–215, 282, 284, 356, 377, 423 Institucija 25, 67, 69, 83, 88, 94, 103, 140, 142, 157–158, 173, 177, 203, 205, 217, 355, 405 Institucionalizacija 14, 20, 175, 254 Istorizmas 135, 333 Klaidingas mąstymas 11, 90 Klasė 49, 91, 110, 128, 130, 132, 140, 188, 301 Klasinė sąmonė 431–432, 435 Komunizmas 48, 121, 123, 250 Kontrpropaganda 20, 93, 213, 217, 237, 354, 356, 365–369, 374–375, 378, 380, 406, 428 Literatūra 16, 36, 59, 102, 109, 111–112, 116–117, 127, 220, 278–281, 283–285, 288, 296, 298, 307–308, 379, 381, 464 Maginis mąstymas 43, 99, 101, 117–118, 134, 290 Malonumas 101, 155, 262, 464

471

472

Manipuliacija 42–43, 45, 62, 65, 75, 82–83, 89, 94, 104, 108–109, 126, 128, 146–147, 149–160, 162, 169, 181, 188–199, 213, 223–224, 269, 282, 337, 339, 344, 371, 380–381, 387, 404 Masė - darbininkų 42, 252, 396 - deklasuota 168, 397 - vartotojų 11, 14, 131, 397, 411 Masės 142, 144, 150, 161, 374 Masių žmogus 11, 65, 151, 398 Melagingas mąstymas 90 Meninis mąstymas 99, 102 Minia 128, 142, 145, 148, 240, 327, 403, 411, Mitas 33–35, 99, 101–102, 108–110, 180, 213, 227–231, 307, 315, 381–385, 388–389, 391–395, 397 Mitinis mąstymas 34, 99, 101, 134, 381, 385 Mokslinis mąstymas 99, 258 Monada 66, 86, 95, 119 Monadiškumas 94–95 Motyvacija 23, 114, 227, 282, 370 Nacionalizmas 47–48, 102, 107, 110, 114, 120, 125, 207, 214, 217, 228, 267, 299, 302–303, 323, 325, 339, 352, 360, 420, 428, 439, 464, 467 Nihilizm Nihilizmas 47, 49–51, 122, 343, 440 Pakaitalas 61, 64–65, 239 Pakeistinis mąstymas 6, 11, 24, 61, 66, 68, 96–97, 149, 195 Patirtinis mąstymas 11 Pilietiškumas - e. pilietiškumas 427–428 Politinis mitas 315 Politinis žvėris 58 Propaganda - amerikietiška 214, 217–218, 227 - apibrėžimas 241 - nacistinė 16, 106, 157, 170, 226–227 - Rusijos 73, 233, 249, 266, 356,372, 379 - socialinė 327, 344

- sovietinė 16, 67, 69, 108, 150–151, 153, 157, 170, 182, 226, 235, 241–243, 245, 248, 253, 258, 262, 269, 280–283, 307, 334, 342, 344, 369, 430 - šiuolaikinė 14, 32, 41, 84, 92, 174, 178, 185, 188, 216, 330, 344 Radikali idėjų įvairovė 379, 443 Religija 37, 48, 58, 82, 102, 107, 125, 315, 359, 381, 438 Religinis mąstymas 99 Režimas 13, 16, 52, 70, 74, 79, 124, 139, 153, 166, 169–170, 172, 174, 225, 273–275, 280, 293, 296, 333, 352, 385, 419 Simbolinė mąstymo forma 5–6, 12, 98–99, 111, 118, 133, 212 Simbolinis pasaulis 63, 69, 97, 113–114, 174, 318, 323, 363 Situacionizmas 17 Smegenų plovimas 9–11, 47, 85, 137–138, 159, 169, 181, 230, 351, 403, 421 Socialinė viltis 389, 412 Socialinis konstruktyvizmas 12, 23, 60, 66–68, 70–71, 91, 121, 246, 262, 337, 440 Socialistinis realizmas 272, 315 Spektaklio visuomenė 41, 97, 195, 246, 465 Subjektas - decentruotas 14, 135, 165 Subjektyvacija 20, 22–23, 65, 79, 90, 92, 107, 110, 148, 185, 187, 191, 195–196, 424, 439, 445 Subkultūra 21, 77, 102, 114, 179 Tauta 34, 48, 91, 99–100, 110, 191, 230, 239, 240, 425 Technokratija 163 Teroras 13, 67, 70, 73–74, 77, 89, 103, 152, 154, 174, 282, 352, 440, 445 Tinklas 15, 22, 200–201, 205, 223, 226, 243, 435 Totalitarizmas 9, 84, 258, 270, 363 Utopija 89, 395, 402, 413, 444 Valstybė 34, 52, 97, 105, 135, 139, 283 Vietinis žinojimas 97, 174, 188, 246, 412

Vardų rodyklė

Achmatova Anna (Ахматова Анна А.) 287, 305, 379 Adorno Theodor 6, 9, 22, 42, 93–94, 101, 108, 111, 121, 160–162, 164, 179, 217, 225, 236, 283, 374, 383, 387, 396–398, 400–401, 418, 454, 461, 466 Afanasjev Jurij (Афанасьев Юрий Н.) 142 Alberti Leon 201 Aleksandras Didysis 194 Aleksandrov Grigorij (Александров Григорий В.) 270–271 Althusser Louis 6, 13–14, 22, 90, 121, 126, 129, 135–142, 164–167, 262, 278, 313, 434, 452, 454–455, 458, 464 Anderson Benedict 88, 100, 214, 464 Anderson Thom 37 Andrijauskas Antanas 10 Angarietis Zigmas 147, 291, 297, 313, 464 Anilionytė Loreta 308 Apulėjus Lucijus (Apuleius Lucius Platonicus) 192–193, 195 Aronson Elliot 25–26, 80–81, 119, 338, 374, 468 Artaud Antonin 308, 404 Astrauskas Vytautas 310 Auerbach Erich 201, 285, 464 Augustas, Romos imperatorius 195 Avyžius Jonas 294, 317 Bachtin Michail (Бахтин Михаил М.) 27, 39, 177 Bakunin Michail (Бакунин Михаил А.) 360, 431–433 Baločkaitė Rasa 10 Balsys Eduardas 321 Baltušis Juozas 273–274, 299, 317 Baltutytė Elena 304, 306, 464 Basajevas Šamilis 72 Bastwick John 36 Bates Johny 338 Batista Fulgencio 333 Batoras Steponas, karalius 210 Baudelaire Charles Pierre 308

Bauman Zygmunt 292, 464 Baumgartner Frank R. 151, 464 Beavoir Simona 314 Benjamin Walter 9, 158 Bergson Henri 56, 412 Berija Lavrentij P. (Бéрия Лаврéнтий П.) 272, 348 Bernays Edvard L. 14–16, 83, 90, 103, 216–227, 231, 249, 281, 312, 331, 374, 383, 397, 401–402, 418, 420, 424, 426, 455, 457, 464 Bernštein Eduard (Эдуард Бернштейн) 401 Bieliauskas Alfonsas 310 Bielinis Lauras 10, 29, 33, 357, 374–375, 409–410 Bielskis Andrius 10 Binkis Kazys 50 Bloch Ernst 413, 464 Bon Gustave le 29, 383 Bordonaitė Mira 311 Borowski Tadeusz 10 Bourdieu Pierre 404 Bracciolini Poggio 201 Bradbury Ray 379 Brading David 206, 464 Brague Rémi 197–199, 464 Brant Willi 401 Brecht Bertold 279, 280 Brown James A. 45, 47, 464 Bucharin Nikolai (Бухарин, Николай И.) 15–16, 28, 216, 249–254, 366, 418, 457, 470 Bulgakov Mikhaill (Булгаков Михаил А.) 9, 287 Bunyan John 371 Burke Edmund 37 Burton Henry 36 Bush George W. 348 Canetti Elias 13, 47, 129, 142–145, 152, 373–374, 454, 464 Caraffa, kardinolas 204

473

474

Carlyle Thomas 382 Carroll Lewis 166, 175 Cassirer Ernst 6, 12, 24, 34, 88, 99, 102, 107–108, 110–112, 117–118, 157, 217, 381–383, 387–388, 394, 452–453, 464 Castellanos Alex 119 Castoriadis Cornelius 14, 142, 177, 434, 449, 454 Celan Paul 10 Certeau Michel de 177 Cezaris Julius 194 Chamberlain Houston S. 229 Champagne Patrick 404, 411, 464 Chytruk Fiodr (Хитрук Фёдор С.) 267–268 Chomsky Noam 148, 175, 216, 358–361, 402, 419–424 Chotinenko Vladimir (Хотиненко Владимир И.) 142 Churchill Winston 236 Ciceronas 145 Codignola Luca 199–200, 207–208, 464–465 Cohen Anthony P. 23, 465 Cohen Stephen F. 249 Collodi Carlo 269 Comte Auguste 383 Cooper Fenimore J. 102 Crapanzano Vincent 413–414, 465 Creel George 217 Crespi Irving 407–408, 465 Cvirka Petras 38, 273–274, 298–299, 305, 307, 311, 313, 458, 465 Čakovskis Aleksandras (Чаковский Александр Б.) 321 Čapek Karel 379 Čekuolis Algimantas 273, 275 Čiaadajev Piotr (Чаадаев Пётр Я.) 37 Čiaureli Michail (Чиаурели Михаил Е.) 271– 273 Čiumakas Alanas (Чумáк Áллан В.) 335 Dambrauskas-Jakštas A. 324 Dee John 388, 395 Defoe Daniel 37 Deksnys Jonas 301, 323 Deleuze Gilles 7, 14, 49, 60, 174–179, 428, 430, 455, 465, 469 Denikinas Anton I. (Деникин Антон И.) 284 Derrida Jacques 49, 52–53, 58, 61–64, 98, 416, 451, 465

Dežkin Boris (Дежкин Борис) 269 Diagilev Sergej (Дягилев Сергей П.) 218 Diderot Denis 37, 395 Donskis Leonidas 6. 10, 31, 180, 386, 425, 465 Doob Leonard W. 232–234, 465 Douglas Mary 170, 416 Dovlatov Sergei D. (Довлатов Сергей Д.) 245 Dumas Alexandre 385 Džuna Davitašvili Eugenija (Давиташвили Евгения Ю. Джуна) 335 Eckehartas Mokytojas (Eckehart Meister) 91 Eco Umberto 9, 113–114, 458, 465 Edelman Murray 40–41, 465 Eizenštein Sergej (Эйзенштейн Сергей М.) 16, 28, 177–178, 270–273, 277, 279, 285, 302 Elias Norbert 205 Ellul Jacques 281–282, 328–329, 344–345, 457, 465 Epstein Jean 178 Erenburg Ilja (Эренбург Илья Г.) 286 Eretas Juozas 39, 465 Evola Julius 123 Fadejev Aleksandr (Фадеев Александр А.) 273 Feuerbach Ludwig Andreas von 89, 242 Fiske John 48, 123, 397 Fleischman Doris 219 Flynt Larry Cl. 364 Foucault Michel 6, 9, 14, 49, 52, 60, 90–91, 121, 137, 139, 142, 164–175, 241, 308, 320, 341, 353, 412, 415–417, 451, 455, 459, 465 Foulkes Peter A. 280, 379, 465 Freire Paulo 81, 91 Freud Sigmund 16, 108, 155, 157, 160, 169, 176–177, 218, 227, 344, 449, 457, 465 Fromm Erich 9, 121, 144, 373 Gaidar Arkadij (Гайдáр Аркáдий П.) 263–266, 277 Gaigalaitė Aldona 310 Gallacher William 37 Gamzatov Rasul 317 Gantt Harvey 119 Garfinkel Harold 117, 465 Gavelis Ričardas 308 Gebser Jean 387

Gečas Vincentas 115, 321–322 Geda Sigitas 53–54, 465 Geertz Cliford 416, 450, 465 Gehlen Arnold 52–53, 451 Gelovanis Michailas 272 Gentile Giovanni 48, 50, 122–125, 134 Gerasimov Sergej (Герасимов Сергей А.) 273, 274 Germantas-Meškauskas Pranas 325 Geronimi Clyde 6, 105–106 Giedrys Marijonas 273 Ginsberg Allen I. 314 Gira Liudas 299, 306 Girardet Raoul 351, 382–393 Girard René 34, 170, 389, 416, 465 Glasier Bruce J. 37 Gobineau Arthur de 229 Gogh Vincent van 308 Goya Jose de 308 Gombrowicz Witold 9 Gorbačiov Michail (Горбачёв Михаил С.) 375, 409 Gorkij Maksim (Горкий Максим) 181, 259, 271, 276, 286, 296, 315–316, 318–319 Grabovoj Grigorij (Грабовóй Григóрий П.) 336 Gramsci Antonio 6, 13, 121–135, 165, 278, 297, 434, 454, 464, 465, 468 Grant Madison 229 Griffith David L. W. 269 Grigalius XIII, popiežius 203–204, 210 Grigalius XV, popiežius 205–206 Groys Boris 180, 184, 465 Grossman Henryk 9 Guattari Félix 14, 60, 174–177, 179, 455, 469 Gudaitis-Guzevičius Aleksandras 286, 296, 298, 300–303, 307, 309–310, 313, 458, 466 Gumiliov Nikolaj (Гумилёв Николай С.) 309 Gurevič Pavel (Гуревич Павел С.) 281–282 Gutenberg Johannes 158 Habermas Jürgen 6, 9, 80, 99, 101, 121, 225, 384, 396, 400–402, 461, 466 Hanibalas (karvedys) 26, 194 Hartley John 283, 341, 466 Hašek Jaroslav 10 Havel Vaclav 10

Heidegger Martin 49, 52–53, 68, 70, 108, 123, 135–137, 155, 158, 160, 210, 229, 342, 370, 382, 389, 402, 451 Helms Jesse 119 Hemánus Pertti 147–150, 466 Herbačiauskas Juozapas 308 Hermanas Kiewietas de Jonge’as 214 Herman Edward S. 419–422, 466 Himmler Heinrich 229 Holbacho Baron de 88 Horkheimer Max 6, 9–10, 42, 88, 93–94, 108, 111, 121, 160, 179, 217, 225, 236, 283, 374, 387, 398, 400–401, 418, 454, 461, 466 Honneth Axel 9 Humboldt Vilhelm von 88, 99, 102, 108, 360 Husein Saddam 348 Ilf Ilja (Ильф Илья А.) 38, 465 Irvin David 230 Ivanauskaitė Jurga 297, 308 Ivanovas-Vano Ivanas (Иванов-Вано Иван) 269 Jakavičius Vytautas 241 Janonis Julius 297 Jansas Evaldas 364 Januitis Jonas 310 Jevtušenko Jevgenij (Евтушенко Евгений А.) 280, 320–321 Joyce James 56, 285 Jokubaitis Alvydas 10, 180, 183–184, 436, 466 Jones Bryan D. 151, 464 Jorgensen Marianne 353, 466 Jovaras-Jonas Krikščiūnas 306 Jowett Garth S. 26, 28, 346, 353–356, 464, 466 Kafka Franz 10, 56, 174 Kaganovič Lazar (Каганович Лазарь М.) 153 Kaligula, imperatorius 303, 390 Kamenev Lev (Каменев Лев Б.) 153, 249 Kapsukas Vincas M. 56, 197, 257, 260, 291, 296–297, 309, 313, 466 Karsavinas Levas 197 Kašpirovkij Anatolij (Кашпировский Анатолий M.) 335 Katiliškis Marius 60, 466 Katkevičius Aurelijus 410

475

476

Kautsky Karl 127–128, 401, 434 Kavaliauskas Tomas 10 Kavolis Vytautas 6, 10, 34, 118, 261, 435 Kazakevičius Vytautas 310 Kelertas Violeta 132 Keliuotis Juozas 319, 323–326, 466 Kessack O’Connor J. 37 Kierkegaard Søren 146 Kirkwood David 37 Klarke John S. 37 Klemensas VIII, popiežius 203–205, 212 Klimka Karolis 10 Klumbytė Neringa 390, 466 Kmita Rimantas 315, 466 Kollontaj Aleksandra (Коллонтай, Александра М.) 279 Komodaitė Judita 312 Konev Ivan (Конев Иван С.) 233, 237 Korčiagin Pavlas (personažas, Корчагин Павел) 114 Korsakas Kostas 299, 309, 312 Kosinski Jerzy 9 Kosmodemjanskaja Zoja (Космодемьянская Зоя А.) 260 Kriesberg Louis 405–406, 466 Kroll Ulrich 213, 466 Kumačius Lebedevas (Лебедев-Кумач В. И.) 306 Kundera Milan 10 Kurtz Donald V. 171 Kuzietis Nikolajus (Cues Nicolaus von) 24, 91, 303 Labriola Antonio 122, 135 Lacan Jacques 16, 22, 90, 96, 114, 135, 140, 175, 218, 370, 414, 449, 459, 467 Lacoue-Labarthe Philippe 230 Landsbergis Vytautas 369, 467 Langer Susanne K. 6, 111–113, 118, 467 Lang Fritz 178 Laplanche Jean 370, 372, 467 Lasswell Harold Dwight 216, 224 Laučius Vladimiras 436 Lee Amber Ettinger 45–46, 216 Lee Ivy Ledbetter 216–217 Lefebvre Henri 117, 467 Leninas Vladimiras (Ленин Владимир И.) 13, 16, 37, 43, 48–50, 53, 125, 127–129, 135–137, 172, 216, 249–250, 261–262, 271, 278, 284, 288, 301–304, 306, 314, 332–333, 335, 338, 345, 366, 401, 418, 431, 433, 454, 457, 464

Levinson Barry 44 Lévi-Strauss Claude 164, 387, 389 Lewellen Ted C. 97, 171, 467 Limonov Eduard (Лимонов Эдуард В.) 409 Lippmann Walter 14, 148, 216, 224, 227, 383, 401, 403, 418–419, 455, 467 Lisenskaitė Liudvika S. 310 Lojola Ignacas (Loyola Ignatius) 204 Lolišvili Lena 336, 337, 410 Longo Jurij (Лóнго Юрий А.) 335 Losev Aleksei (Лосев Алексей Ф.) 108, 286 Lozinskij Michail (Лозинский Михаил Л.) 286 Löwenthal Leo 9 Ludovisi, kardinolas 205 Lugosi Béla 179 Lugovskoj Vladimir (Луговской Владимир А.) 259 Lukács György 10, 127–128, 135, 278–288, 454, 467 Lukašenko Aleksandr (Лукашенко Александр Г.) 348, 357 Luxemburg Roza 360 Luxon Thom H. 371, 467 Maceina Antanas 108, 119 Machno Nestor (Махно Нестор І.) 432 Macourek Miloš 267 Maistre Joseph de 385 Majakovskij Vladimir (Маяковский Владимир В.) 28, 279, 316, 318–319 Makarova Tamara (Макарова Тамара Ф.) 273 Malenkov Georgij (Маленков Георгий М.) 153, 290 Malinowski Bronisław 131, 381 Mališauskas Rimgaudas 310 Malthus Thomas 118 Mandelštam Osip (Мандельштам Осип Э.) 305 Marcinkevičienė Dalia 247–248, 467 Marcuse Herbert 6, 9, 14, 93, 101, 121, 155–164, 176, 179, 327, 343, 397, 400, 402, 454–455, 461, 467 Maresjev Aleksej (Маресьев, Алексей П.) 114 Maršak Samuil (Маршак Самуил Я.) 286 Martinaitis Marcelijus 316–317, 467 Marx Karl 13, 37, 48, 50, 61, 66, 89,

121–123, 126, 129, 131, 138, 140, 143, 155–156, 159, 165, 169, 172, 174, 241– 243, 247, 250, 267, 278, 297, 360, 362, 401, 431, 433, 441, 449, 454, 469 Masschelein Jan 91, 356, 467 Matrosov Aleksandr (Матросов, Александр М.) 260 Matulevičius Algimantas 357 Mažeikienė Natalja 7 Mažeikis Gintautas 5, 6, 58, 61, 69, 77, 98, 201, 313, 437, 440, 447, 467 McCarthy Joseph R. 380 Medici, kardinolas 204 Mehring Franz 10, 95, 130 Mejerchold Vsevolod (Мейерхольд Всеволод Э.) 279, 280 Melnikaitė Marytė 260, 307 Mérimée Prosper 58–59, 467 Meškauskienė Michalina 312 Mettrie Julien Offray de la 12, 88, 450 Michelet Jules 385, 392 Michnik Adam 10 Mickūnas Algis 6, 117–118 Mieželaitis Eduardas 309–310, 312, 314–321, 459, 467, 468 Miller Arthur 380 Mill John Stuart 164, 360 Mills Sara 417, 468 Milosz Czeslaw 9 Minkovski Eugene 413–414, 468 Misiūnas Remigijus 6, 219–220, 311–312, 368, 468 Miszlivetz Ferenc 180, 468 Miškinis Antanas 309 Mitchell William J. 109–110, 468 Mitič Goiko (Гojкo Митић) 102 Mockūnas Liūtas 10, 326 Mockus Antanas 35, 362 Moeller van den Bruck Arthur 16, 227–228 Molotov Viačiaslav (Мóлотов Вячеслáв М.) 216 Moltmann Jürgen 413, 468 Mosca Gaetano 133 Mouffe Chantal 128–129, 135, 353, 434, 467, 468 Mrożek Slowomir 9 Nabokov Vladimir (Набóков Владимир В.) 149 Nancy Jean-Luc 230, 467 Navickas Andrius 10 Negt Oskar 9

Neri Pilypo (Neri Philip Romolo) 202–204, 206, 456 Nėris Salomėja 286, 298, 305–307, 458, 468 Neronas, imperatorius 303 Neumann Franz L. 9 Newton Isaac 121 Nishida Kitaro 51 Nixon Richard M. 43 Noelle-Neumann Elisabeth 13–14, 152–154, 468 Northcliffe Lord 217 Nosovas Nikolajus (Носов Николай Н.) 163 Novalis 308 Nugaraitė Audronė 84, 468 Obama Barack 45–46, 429 Ockham William 120 O‘Donnell Victoria 26, 28, 346, 464, 466 Oleša Jurij (Олеша Юрий К.) 315 Oppenheimer Franz 9 Orwello George 379 Oržekauskas Petras 145–146, 340, 468 O’Shaughnessy Nicholas 339–340, 468 Ostrovskij Nikolaj (Острóвский Николáй А.) 260, 296, 306 Owen Robert 441 Paksas Rolandas 34–35, 336, 357, 363, 374–377, 403, 406–410, 413, 416, 464, 469 Pakštas Kazys 38–39, 465 Panofsky Ervin 6, 109, 118, 452 Pareto Vilfredo 133 Parsons Wayne 151, 468 Paulius III, popiežius 203 Petrarca Francesca 68, 201 Petrov Jevgenij (Петров Евгений П.) 38, 465 Phillips Louise 353, 466 Platelis Kornelijus 320, 468 Podoroga Valerij (Подорога Валерий А.) 285 Polany Karlas 441 Polevoj Boris (Полевой Борис Н.) 260 Pollock Friedrich 9 Popper Karl 9, 13, 89–90, 117–118, 120–122, 131, 424, 453, 463, 468 Pottier Eugène 50–51 Prall Stuart E. 36 Pratkanis Anthony R. 25–26, 80–81, 119, 338, 374, 468

477

Presley Elvis A. 43 Prynne William 36 Proust Marcel 56, 285 Pružanskij Jefrem (Пружанский Ефрем А.) 165–166, 269 Putna Vincas, lit. personažas 299

478

Rabikauskas Paulius 204, 208–209, 211, 468 Račas Artūras 10 Radek Karl (Рáдек Карл Б.) 216 Radiščev Aleksadr N. (Радищев Алексáндр Н.) 37 Radzevičius Bronius 390, 439–440 Radžvilas Vytautas 380 Rasputin Grigorij (Распýтин Григóрий Е.) 337 Rathkolb Oliver 30, 468 Razumnyj Aleksandr (Разумный Александр) 277 Reich Wilhelm 154–155, 157, 239–240, 468 Riefenstahl Leni 16, 170, 270, 457 Robespierre Maximilien 405 Rodari Gianni 269 Romm Michail (Ромм Михаил И.) 271 Roosevelt Franklin D. 90, 236 Rosenberg Alfred 16, 50, 147, 181, 226–231, 238, 418, 457 Rothbard Murray N. 370, 371, 468 Rousseau Jean-Jacques 58, 61, 64, 163, 168, 385, 391, 395 Rubavičius Vytautas 10, 32–33, 468 Saakašvilis Michailas 348 Sade Marquis de 168, 308 Sahlins Marshall 7, 69, 187, 452, 468 Said Edward W. 51, 468 Saint-Just Louis de 385 Salutati Coluccio 201 Samalavičius Almantas 10, 132, 180, 261, 310, 468 Sanneh Lamin O. 206, 468 Santorio, kardinolas 204–205 Sartre Jean Pol 94, 136–137, 314 Saulius, kardinolas 205 Savickaitė Eufemija 299, 469 Savonarola Girolamo 201–202, 232, 456 Savukynas Virginijus 34–35, 469 Scherner Julian 237 Schmidt Alfred 9 Schumpeter Joseph 342 Schütz Alfred 177, 469

Schütz Wilhelm von 231 Schwendler Karl 236 Serafimovič Aleksandr (Серафимович Александр) 259 Simonov Konstantin (Симонов, Константин М.) 286, 314 Sniečkus Antanas 10, 260, 291, 311, 313, 318–319, 323, 368, 469 Sobčak Anatolij (Собчак Анатолий А.) 44 Sobčak Ksenja (Собчак Ксения А.) 44 Solženycin Aleksandr (Солженицын, Александр И.) 9, 148, 170, 289–291, 304 Spencer Herbert 118 Spengler Oswald 119, 158, 382 Spešnev Aleksei (Спешнев Алексей В.) 300 Sruoga Balys 10, 257, 287, 305, 362 Stachanov Aleksej (Стахáнов Алексей Г.) 255 Sue Eugène 385 Sverdiolas Arūnas 132 Swift Jonathan 37 Šablevičius Henrikas 274 Šarmaitis Romualdas 311 Ščerbakov Aleksandr S. (Щербаков Александр С.) 248 Šemerys Salys 296, 308 Šepetys Lionginas 115, 309–310, 321–322, 459, 469 Šimanauskas Saulius 145–146, 340, 468 Šimkus Jonas 311 Širvys Paulius 308, 310 Škėma Antanas 308 Šliogeris Arvydas 99, 121, 342, 380, 383, 390, 425, 440, 469 Šolochov Michail (Шолохов Михаил А.) 286, 296, 301 Špet Gustav (Шпет Густав Г.) 108 Štromas Aleksandras 6, 10 Švežceras Michail 277 Taylor Philip M. 194, 457, 469 Taylor Richard 98, 469 Tarde Gabriel 383 Templin Lutz 236 Teroras 236 Thoburn Nichol 174, 469 Tilvytis Teofilis 286, 296, 298–299, 307, 314, 458, 469 Timūras, lit. personažas 114, 263, 265, 277 Tininis Vytautas 322–323, 469

Tismaneanu Vladimir 180, 351 Tolstoj Aleksei (Толстой Алексей Н.) 269, 286, 296 Tolstoj Lev (Толстой Лев Н.) 159, 288 Tracy Destutt de 191 Trier Lars von 173 Trockis Levas (Троцкий Лев Д.) 16, 37, 53, 153, 172, 216, 249, 418 Tūbelis Juozas 325 Turner Victor W. 187–188, 192, 469 Tvardovskij Aleksandr (Твардовский Александр Т.) 286 Udugovas Mavladi 73 Uspaskichas Viktoras 357, 363, 376 Vaitkevičiūtė Daiva 308 Valla Lorenzo 76, 145, 201, 234, 456 Vaneigem Raoul 14, 121, 177, 432, 469 Vasiliauskaitė Nida 10 Vattimo Gianni 342 Venclova Antanas 286, 299, 305, 309, 313, 458 Venclova Tomas 10 Vengerov Vladimir (Венгеров Владимир Я.) 277 Vinson Mark 338 Voegelin Eric 315, 469 Voinovič Vladimir N. (Войнович Владимир Н.) 152, 292–294 Voldemaras Augustinas 323, 325 Volteras 37, 395 Vorgrimler Herbert 412, 469

Voznesenskij Andrej (Вознесенский Андрей А.) 314, 320 Wagner Richard 106 Walker Demetrick J. 338 Walzer Michael 121, 132–133, 164, 469 Weber Max 41 Webster Frank 224–225, 469 Weininger Otto 119, 230 Welch David 226, 469 Welskopf-Henrich Liselotte 102 Wirth Hermann 16, 228–229 Wittfogel Karl A. 9 Wittgenstein Ludwig 292, 406 Wolf Friedrich 279 Woodrow Vilson 358 Woolf Virginia 285 Zamiatin Jevgenij (Замятин Евгений И.) 379 Ziemer Gregor A. 105–106 Zimanas Genrikas 319 Zinovjev Grigorij (Зиновьев Григорий Е.) 153, 249 Zoščenko Michail (Зощенко Михаил М.) 287, 305 Zweig Stefan 238, 469 Ždanov Andreij (Жданов Андрей А.) 250, 296, 379 Žižek Slavoj 22, 114, 180, 449 Žukauskaitė Audronė 10, 22, 60, 121, 175, 469

479