Turinys
1 skyrius. Pagrindinės psichologinės diagnostikos sąvokos .................4 2 skyrius. Psichologinės diagnostikos istorija ......................................11 3 skyrius. Psichologinių testų kūrimas. Psichodiagnostinėms metodikoms keliami reikalavimai .........................................21 4 skyrius. Etiniai ir teisiniai klausimai psichologiniuose tyrimuose... 51 5 skyrius. Dokumentų analizės metodai ................................................61 6 skyrius. Stebėjimas ................................................................................72 7 skyrius. Interviu .....................................................................................78 8 skyrius. Duomenų rinkimas eksperimentu ........................................96 9 skyrius. Projekciniai tyrimo metodai ................................................145 10 skyrius. Savižinos klausimynai ..........................................................167 11 skyrius. Individualaus taikomojo psichodiagnostinio tyrimo atlikimo struktūra .................................................................179 Priedai
.................................................................................................195
1 skyrius
Pagrindinės psichologinės diagnostikos sąvokos
Kas yra psichologinė diagnostika? Psichodiagnostika (gr. psyche – siela, diagnosis – pažinimas, supratimas) – psichologinės diagnozės nustatymo mokslas ir praktika, t. y. tam tikrų žmogaus psichologinių bruožų buvimo ir išreikštumo nustatymas (Psichologijos žodynas, 1999). Psichologinė diagnostika yra psichologijos mokslo šaka, kuri domisi, kaip tirti ir vertinti įvairius psichologinius reiškinius ir procesus. Kaip galima matyti iš anksčiau pateikto apibrėžimo, psichologinė diagnostika turi tiek mokslinį, tiek praktinius aspektus. Kalbant apie psichodiagnostiką kaip mokslinę discipliną, tai yra psichologijos šaka, kurianti metodus, kuriais nustatomos žmogaus individualios ypatybės, numatoma asmenybės vystymosi perspektyva. Ji yra susijusi su kitomis psichologijos šakomis – bendrąja, socialine, diferencine psichologija, taip pat su taikomosios psichologijos šakomis – medicinos, vystymosi, konsultavimo, darbo, teisės, sporto ir kt. Praktiškai visų psichologijos šakų duomenys yra grindžiami tyrimais, kuriuose mėginama diagnozuoti įvairių psichikos reiškinių, procesų būklę, išreikštumą. Šiems tyrimams reikalingi metodai, kurie leistų tyrinėti mus dominančius reiškinius. Metodų kūrimas, jų veikimo tikrinimas yra mokslinės psichodiagnostikos objektas. Praktinė psichodiagnostika apima įvairių psichodiagnostinių instrumentų išmanymą, jų kvalifikuoto naudojimo įgūdžių vystymą, psichodiagnostinių instrumentų taikymo taisyklių ir normų žinojimą. Praktinės psichologinės diagnostikos objektu gali būti įgūdžiai, mokėjimai, bendrieji ir specialieji gebėjimai, psichinių procesų ypatybės, būsenos, motyvai, poreikiai, interesai, asmenybės savybės ir kt. Tokia diagnostika padeda spręsti praktinius diagnostinius klausimus, tokius kaip darbuotojų atranka, psichikos sveikatos problemų diagnozavimas, gabių vaikų atpažinimas ir t. t. Kodėl verta mokytis psichologinės diagnostikos? Kaip nurodo Handler ir Clemence (2003), psichologinės diagnostikos įgūdžiai yra išskirtiniai, tik psichologo profesijai būdingi gebėjimai, kurie padeda sukurti profesinio identiškumo jausmą. Psichoterapija gali užsiimti įvairūs psichikos sveikatos priežiūros specialistai (socialiniai darbuotojai, psichiatrai, šeimos konsultantai ir kt.), tačiau 4
tik psichologas pasižymi įgūdžiais, reikalingais atlikti psichologinę diagnostiką. Tai yra tas išskirtinumas, kuris daro psichologą reikalingą tiek psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, tiek mokyklose, teismuose ar kitose valstybinėse institucijose arba versle ir organizacijose. Psichologinės diagnostikos įgūdžiai yra reikalingi ir pritaikomi praktiškai visose psichologo veiklos srityse. Klinikiniame darbe. Psichologiniai tyrimai yra svarbūs planuojant gydymą ir priimant klinikinius sprendimus. Psichodiagnostiniai tyrimai reikalingi sprendžiant diferencinės diagnostikos, hospitalizacijos reikalingumo klausimus, vertinant potencialią psichoterapijos naudą, sprendžiant, kokia psichoterapijos rūšis būtų tinkamiausia ir kt. Psichologinis tyrimas apskritai padeda geriau suprasti žmogaus patyrimą. Tai, koks žmogus yra tyrimo metu, daug pasako apie tai, koks jis yra gyvenime. Psichologinis tyrimas kartais padeda atskleisti būsenas, apie kurias tiesiogiai žmogus nekalba. Jį pasitelkiant galima išryškinti emocinius konfliktus, pagalbos poreikį ir kt. Visa ši informacija padeda geriau suprasti žmogų, jo sunkumus, planuoti pagalbą. Psichologinis tyrimas gali paskatinti terapinius procesus. Kartais žmogui, turinčiam sunkumų, nelengva iš karto kreiptis į psichoterapeutą ir kurti gilų kontaktą. Tokiu atveju tyrimo procedūra prieš terapiją mažina įtampą ir padeda priimti terapiją ne tokiu asmeniniu būdu. Pats įvertinimo procesas taip pat gali būti terapiškas – jei psichologinis įvertinimas atliekamas palaikančioje atmosferoje, tai dažniausiai turi ir terapinį poveikį. Rezultatų aptarimas su žmogumi padeda jam geriau pažinti save, suprasti savo būseną ir imtis atsakomybės už tolesnius veiksmus. Psichologinio įvertinimo procedūros klinikiniame darbe yra naudojamos ir psichologinių intervencijų efektyvumui vertinti. Šiuo metu pasaulyje gana daug kalbama apie būtinybę sistemiškai vertinti gydymo rezultatus. Psichologai ateityje turėtų tapti labai svarbia psichikos sveikatos priežiūros dalimi, nes jų instrumentai leidžia greitai, ekonomiškai atskleisti egzistuojančias problemas ir parinkti adekvatų gydymą. Tai ypač svarbu psichoterapijai, kurios efektyvumu ir taikymo pagrįstumu abejojama. Tiriant ligonį prieš ir po gydymo, psichoterapija būtų galima išmatuoti pokyčius ir pagrįsti psichoterapinius metodus. Organizacijose. Psichologinis įvertinimas yra naudojamas su darbu susijusiose įstaigose – darbuotojų atrankose, gero klimato formavimo srityje, vadovų atrankose. Psichologinis įvertinimas yra svarbus sprendžiant apie rizikos lygį, t. y. atrenkant darbuotojus ypatingoms darbo sąlygoms, pavyzdžiui, kosmonautų psichologinės pusiausvyros įvertinimas planuojant ilgalaikį buvimą uždaroje kosminėje stotyje. 5
Teisėtvarkos sistemoje. Psichologinis įvertinimas naudojamas teismuose ir medicinos įstaigose. Pasitelkiant psichologinį įvertinimą dažniausiai sprendžiama, ar asmuo buvo pajėgus suvokti savo veiksmus nusikaltimo metu arba tuo metu, kai pats nukentėjo, ar žmogus yra pajėgus stoti prieš teismą, ar jis neapsimetinėja, stengdamasis išvengti atsakomybės. Psichologinis įvertinimas taip pat svarbus draudimo kompanijoms, apmokant gydymą, kompensuojant vaistus, nustatant nedarbingumo lygį. Ugdymo sistemoje. Psichologinės diagnostikos metodai naudojami mokymosi sunkumams įvertinti, problemų priežastims nustatyti, pasiekimų testais vertinamas mokymosi pasiekimų lygis, specialiųjų gabumų tyrimo metodais galima padėti žmogui adekvačiai pasirinkti tolesnes studijų kryptis. Moksliniuose tyrimuose. Psichologinio įvertinimo metodais yra tikrinamos įvairios teorijos ir hipotezės. Užsiimant psichologijos moksline veikla labai svarbu žinoti psichodiagnostinių metodų įvairovę, kad galėtum pasirinkti tinkamiausius metodus mokslinėms hipotezėms tikrinti. Psichologinis testavimas ar psichologinis įvertinimas? Literatūroje galima aptikti dvi panašias sąvokas – psichologinis testavimas (angl. testing) ir psichologinis įvertinimas (angl. assessment). Dažnai šios sąvokos yra vartojamos sinonimiškai, tačiau iš tikrųjų jos reiškia ganėtinai besiskiriančius dalykus. Testavimas yra atskirų testų administravimo, kodavimo ir interpretavimo procesas, kuris remiasi aprašymo principais, pagrįstais normatyviniais nomotetiniais duomenimis. Didžiausias dėmesys kreipiamas į patį testą. Psichologinis įvertinimas yra procesas, kurio metu yra integruojami duomenys, gauti taikant įvairius testus ir metodikas: interviu, gyvenimo faktus, artimųjų pasakojimus, kitų profesionalų vertinimus ir t. t. Visi šie duomenys sujungiami, kad gautume giluminį žmogaus ir jo sunkumų supratimą. Taigi, svarbu ne tai, kokius, pavyzdžiui, Rorschacho testo kintamuosius mes turime, o tai, ką tuo remdamiesi galime pasakyti apie paciento simptomus, asmenybės struktūrą ir dinamiką. Kurį būdą, testavimo ar įvertinimo, pasirinkti, priklauso nuo tyrimo tikslų. Moksliniuose tyrimuose dažniausiai naudojamas testavimas, praktiniame darbe – psichologinis įvertinimas, nes remiantis vien duomenimis, gautais testu, dažnai negalima daryti pagrįstų išvadų apie individualų žmogų. Stebėjimo ar biografiniai duomenys kartais gali visiškai pakeisti žmogaus matymo perspektyvą, todėl svarbu duo6
menis sieti ir integruoti rašant galutinę tyrimo išvadą. Šiame leidinyje bus siekiama vienodai dėmesio skirti tiek testavimo, tiek psichologinio įvertinimo įgūdžiams vystyti. Kas yra psichologinis testas? Visi esame matę testų populiariuose žurnaluose, internete. Taigi, kyla klausimas, kuo jie skiriasi nuo profesionalių psichologinių testų. Psichologinis testas yra matavimo įrankis ar technika, kuri naudojama kvantifikuoti, suprasti ir numatyti elgesį (Kaplan, Saccuzzo, 2004). Taigi, kaip nurodo Anastazi ir Urbina (2001), psichologinis testas iš esmės yra objektyvus ir standartizuotas elgesio pavyzdžių (bandymų) matavimas. Kad atsakytų į jam keliamus klausimus, psichologas naudoja specifiškas užduotis, kurias pasitelkus atspindimi žmogaus sugebėjimai, jo elgesio, asmenybės ypatumai. Pavyzdžiui, jei psichologas nori įvertinti vaiko žodyną, jis naudoja tam tikslui sukurtą žodžių rinkinį, kurio supratimas atspindi vaiko kalbos išsivystymo lygį. Tačiau reikia nepamiršti, kad testas visuomet remiasi tam tikru ribotu elgesio stebėjimu ar matavimu, todėl testavimo rezultatai turi tam tikrą paklaidą. Tam tikra prasme psichologas yra panašus į biochemiką, kuris apie paciento kraujo sudėtį sprendžia iš kraujo lašelio (Anastazi, Urbina, 2001). Kaip kraujo lašelis negali visiškai atspindėti visos organizmo būklės, taip ir psichologinio testo balai nėra idealūs elgesio ar asmens charakteristikų rodikliai, tačiau jie gali padėti elgesio numatymo procese. Testai yra sudaromi iš atskirų klausimų ar užduočių. Atskiras testo klausimas ar užduotis yra specifinis stimulas, į kurį tiriamas žmogus reaguoja, šis atsakymas vertinamas, koduojamas, interpretuojamas. Testus dažniausiai sudaro kelios / keliolika užduočių, skirtų specifiniam elgesiui atskleisti. Klausimų ir užduočių rinkiniai naudojami tam, kad gaunama informacija būtų tikslesnė, gaunamas rezultatas nebūtų nulemtas atsitiktinumo. Psichologinėje diagnostikoje dažnai vartojamas dar vienas terminas – skalės. Skalės yra reikalingos norint prasmingai interpretuoti gautus testų rezultatus. Pavyzdžiui, jei testą sudaro 100 klausimų, o žmogus teisingai atsakė į 65, ką toks rezultatas reiškia? Skalės padeda susieti pirminius testo rodiklius su teoriniu ir empiriniu testų rodiklių pasiskirstymu. Taigi skalė – tai testas, kurio interpretacija yra žinoma. Psichologinių testų įvairovė Yra daug būdų, kuriais galime surinkti informaciją apie žmogų ar mus dominantį reiškinį. Mes galime analizuoti dokumentus (pavyz7
džiui, ligos istorijas, dienoraščius, laiškus, teismo nutarimus), stebėti elgesį (pavyzdžiui, stebėti, kaip darbuotojų grupė bendradarbiauja, kaip pasiskirsto vaidmenimis ir t. t.), paimti interviu, pateikti anketas, praktines užduotis, analizuoti piešinius ir t. t. Dėl duomenų rinkimo būdų įvairovės psichologiniai testai įvairiai klasifikuojami.
Pagal tiriamųjų skaičių: • Individualūs testai – kai tyrėjas testo užduotis pateikia tik vienam tiriamajam, fiksuoja ir stebi jo atlikimą. • Grupiniai testai – vienas tyrėjas gali iš karto tirti grupę žmonių, instrukcijos pateikiamos iš karto visiems, asmeninio kontakto mažai. Pagal tiriamą reiškinį: • Gabumų testai (angl. ability tests) – matuoja įvairius gabumus ir įgūdžius, jų greitį ir tikslumą. a) Pasiekimų testai (angl. achievement tests) – vertina išmokimą ir įgūdžių susiformavimą. b) Gebėjimų testai (angl. aptitude tests) – vertina asmens potencialą kažko išmokti ar suformuoti įgūdžius. c) Intelekto testai (angl. intelligence tests) – vertina potencialą spręsti problemas, prisitaikyti prie kintančių aplinkybių ir mokytis iš patirties. • Asmenybės testai – matuoja tipinį asmens elgesį: bruožus, temperamentą, dispozicijas. a) Struktūruoti (objektyvūs) asmenybės testai – tai dažniausiai savižinos klausimai apie elgesį, į kuriuos atsako pats tiriamasis. b) Projekciniai asmenybės testai – remiasi neapibrėžtais stimulais ir spontaninėmis tiriamojo reakcijomis į juos, kuriose atsispindi unikalios asmens charakteristikos. Pagal užduočių pobūdį • Tipinio atlikimo metodai (angl. measures of typical performance). Šiai grupei priskiriamos metodikos, tiriančios įvairias dispozicijas. Tai įvairūs asmenybės, vertybinių įsitikinimų, interesų, motyvacijos tyrimui skirti testai. Šios grupės testai dažniausiai yra įvairūs savižinos klausimynai, kuriuose nėra teisingų ir klaidingų atsakymų. Tipinio atlikimo metodai gali būti suskirstyti į tris grupes: asmenybės klausimynus, interesų klausimynus ir poreikių / motyvacijos klausimynus. – Asmenybės klausimynai domisi tiriamojo reakcijų į kitus žmones ir situacijas ypatybėmis: kaip tiriamasis kuria ir palaiko santykius su kitais žmonėmis, kaip sprendžia kylančias problemas, kaip reaguoja į stresą ir kt. Daroma prielaida, kad tiriamos dispozicijos nurodo tipiškus elgesio ir mąstymo būdus. 8
– Nors žmogaus interesai yra susiję su asmenybės savybėmis, atskirai skiriama interesų klausimynų grupė. Šie klausimynai tiria, kokia veikla žmogui yra patraukli, o kokios jis linkęs vengti. Interesų klausimynai sistemiškai tiria žmogaus pomėgius ir nemėgstamas darbo ar laisvalaikio veiklas. Tokie tyrimai ypač svarbūs darbuotojų atrankose, nes sėkmė darbe yra susijusi ne vien su reikiamų žinių ir įgūdžių turėjimu, bet ir su domėjimusi veiklos sritimi. Interesų klausimynai taip pat yra svarbūs profesinio orientavimo srityje. – Poreikių ir motyvacijos tyrimo metodai yra tokios metodikos, kurios tiria faktorius, skatinančius mus veikti vienu ar kitu būdu (pvz., pasiekimų poreikis arba nesėkmės baimė). Žmogaus motyvacijos lygis yra tiek bruožas, tiek būsena. Kai kurie žmonės iš prigimties yra aktyvesni už kitus – jie visada užimti, siekia aukštesnių pareigų, imasi atsakomybės. Kalbėdami apie tokią motyvaciją, mes kalbame apie bruožą. Tačiau to paties individo motyvacijos lygis svyruoja – vienomis dienomis norisi daugiau ką nors nuveikti nei kitomis – tai būsenos komponentas. Poreikių ir motyvacijos klausimynų objektas dažniausiai yra motyvacijos kaip bruožo aspektai, tokie kaip pasiekimų poreikis, bendravimo poreikis, priėmimo poreikis, nesėkmės vengimas ir kt. Poreikių analizė yra svarbi tuo, kad poreikiai motyvuoja mus veiklai, lemia mūsų tikslus ir prioritetus. • Maksimalaus atlikimo metodai (angl. measures of maximum performance). Šiai grupei priskiriami įvairūs gebėjimų ir pasiekimų testai. Tokius testus dažniausiai sudaro klausimai, kurie turi teisingus atsakymus arba jie yra sudaryti iš užduočių, kurias galima išspręsti geriau ar blogiau. Maksimalaus atlikimo metoduose dažnai matuojamas laikas, per kurį atliekama užduotis. – Testai sudaryti iš sąlyginai paprastų užduočių, bet su griežtais laiko apribojimais, vadinami greičio testais. Kai kuriais atvejais laiko ribos yra nustatytos taip, kad per nustatytą laiko intervalą dauguma žmonių sugeba atlikti visas užduotis, ir vertinama, kiek teisingai užduotys buvo atliktos. – Jei testo rezultatas yra labiau susijęs su tiriamojo sugebėjimu teisingai atsakyti į testo klausimus ar užduotis nei su greičiu, tai tokie testai vadinami galios testais. – Specifinė maksimalaus atlikimo testų grupė – psichologines disfunkcijas tiriančios metodikos. Tai dažniausiai sudėtingos, kompleksinės metodikos, siekiančios atskleisti specifines būsenas ir simptomus. Sėkmingam šių metodikų taikymui reikia tiek bendrųjų klinikinių žinių, tiek specifinių žinių apie konkretų testą, jo tinkamumą klinikos klausimams spręsti. 9
*** Apibendrinant šį skyrių galima pabrėžti, kad išmanyti psichodiagostiką yra nepaprastai vertinga ir reikalinga profesiniam psichologo darbui. Tačiau psichologinė diagnostika reikalauja pasiruošimo ir atsakomybės. Psichologiniai testai – tai instrumentai, arba, kaip teigia Anastazi ir Urbina (2001), ginklai – ir tai labai svarbu atsiminti, norint gauti naudos iš testų taikymo. Svarbu atsiminti, kad kiekvienas instrumentas gali tapti ginklu, kuris teikia naudą arba daro žalą, priklausomai nuo to, kaip jis bus panaudotas. Testavimas labai greitai vystosi ir vis labiau veikia įvairias gyvenimo sferas. Tačiau kartu tokį vystymąsi lydi ir nerealūs lūkesčiai, susieti su kai kuriais testais. Naudojant tyrimui vieną ar kitą metodiką svarbu žinoti, ko ji verta, kiek testas tinka konkrečiam tikslui, kokią informaciją apie žmogų juo galima sužinoti. Diagnostinė testo vertė priklauso nuo to, kiek jis pajėgus atskleisti mums rūpimą elgesio sritį. Todėl šiame leidinyje siekiame pateikti plačią įvairių diagnostinių metodų apžvalgą, aptarti jų privalumus ir trūkumus, suteikti bazines psichologinės diagnostikos žinias ir formuoti pradinius psichologinio įvertinimo įgūdžius. Parengta pagal: 1. Handler, L.; Clemence, A. J. (2003). Education and Training in Psychological Assessment. Handbook of Psychology (vol. 10): Assessment Psychology. NewYork: Wiley. 2. Kaplan, R. M.; Saccuzzo, D. P. Psychological Testing: Principles, Applications, and Issues (6th edition). Wadsworth Publishing. 3. Psychological Testing: A User’s Guide. The British Psychological Society. Psychological Testing Centre. Prieiga per internetą: www.psychtesting.org.uk. 4. Анастази, А.; Урбина, С. (2001). Психологическое тестирование. (7 изд). СПб.: Питер. 5. Психологический словарь (1999). Москва: Педагогика- Пресс. 6. Shum, D.; O’Gorman, J.; Myors, B. (2006). Psychological Testing and Assessment. Oxford University Press. Klausimai pasitikrinti: 1. Kas yra psichologinė diagnostika? 2. Kuo skiriasi psichologinio testavimo ir psichologinio įvertinimo sąvokos? 3. Kokiose srityse yra taikoma psichologinė diagnostika? Kodėl verta jos mokytis? 4. Kas vadinama psichologiniais testais? 5. Ką reiškia, kai testas yra vadinamas skale? 6. Pagrįskite teiginį, kad psichologinis testas yra ginklas, kuris gali būti tiek naudingas, tiek žalingas. 10
2 skyrius
Psichologinės diagnostikos istorija
Psichologinės diagnostikos istorinė apžvalga naudinga tuo, kad padeda šiek tiek iš perspektyvos pažvelgti į šiuolaikinius testus, geriau juos suprasti. Dabartinių metodikų ribotumai, kaip ir privalumai, tampa aiškesni, kai galima pažvelgti į praeitį, jų kūrimo pradžią. Psichologinės diagnostikos priešistorė Senovės Kinija – darbuotojų atrankų pradžia. Psichologinių tyrimų pradžia galima laikyti senovės Kiniją, kai siekiant valstybės tarnybos jau daugiau nei prieš 4000 metų buvo taikomos tam tikros tarnautojų atrankos procedūros. Maždaug 220 m. pr. Kr., norint gauti tarnybą imperatoriaus rūmuose, Kinijoje buvo pradėtos vartoti ir „testų baterijos“, t. y. užduočių rinkiniai. Tuo metu naudoti testai šiandien būtų gana neįprasti, pavyzdžiui, kaligrafinė rašysena ir gebėjimas kurti eiles buvo laikomi rimtais būsimo politiko ar imperatoriaus padėjėjo privalumais. Vis dėlto pati idėja, jog priimant į darbą galima naudoti tam tikras darbuotojų atrankas, prigijo, nors ir prireikė gana daug laiko, kad jos atkeliautų iki Europos. 1855 m. darbuotojų atrankos pradėtos taikyti Didžiojoje Britanijoje, atrenkant valstybės tarnautojus. Senovės Graikija – pasiekimų testų pradžia. Tam tikri išbandymai buvo naudojami ir senovės Graikijos filosofų mokyklose. Išbandymais buvo siekiama įvertinti, kiek mokinys įvaldė fizinius ir protinius įgūdžius. Intelekto testų vystymasis XIX a. – klinikinės psichologinės diagnostikos pradžia. Tikrąja psichologinės diagnostikos pradžia galima laikyti XIX a., ir tam didžiausią įtaką padarė pasikeitęs požiūris į protiškai atsilikusius ir psichikos ligomis sergančius žmones. Tiek JAV, tiek Europoje kūrėsi protiškai neįgalių žmonių globos įstaigos, ir iškilo problema, kaip atpažinti ir atskirti protiškai atsilikusius žmones nuo psichikos ligomis sergančių. Pirmasis bandymas apibrėžti šias dvi ligonių kategorijas skiriančius kriterijus buvo prancūzų gydytojo Jean Etienne Esquirol darbai. 1838 m. jis publikavo savo darbą, kuriame pirmą kartą atskiriami emociniai sutrikimai ir intelekto negalia. Esquirol teigė, kad psichikos ligoniams būdingi emociniai sutrikimai, kurie nebūtinai lydimi intelekto suma11
žėjimo, tuo tarpu protiškai neįgaliems žmonėms pirmiausia būdingas įgimtas ar įgytas intelekto defektas. Esquirol teigė, kad protinis atsilikimas gali būti įvairaus lygio, ir bandė atrasti klasifikacijos pagal sutrikimo formą ir lygį metodą. Bandydamas keletą metodų, jis priėjo prie išvados, kad žmogaus sugebėjimas naudotis kalba yra pats patikimiausias jo intelekto lygio įvertinimo kriterijus. Šiandien naudojamuose intelekto testuose ir protinės raidos skalėse taip pat daug dėmesio skiriama lingvistiniams sugebėjimams. Didelę įtaką psichodiagnostikos vystymuisi padarė ir kitas prancūzų gydytojas Edouard Seguin, kuris pirmasis pradėjo mokyti protiškai atsilikusius žmones, o 1839 m. atidarė ir pirmąją pasaulyje protiškai atsilikusių vaikų mokyklą. Daugelis metodų, kuriuos Seguin naudojo protiškai atsilikusių žmonių jutimo organams ir raumeniniam aparatui ugdyti, plačiai taikomi ir šiandien. Kai kurios užduotys šiandien yra įtrauktos į praktinio ar neverbalinio intelekto testų rinkinius. Pavyzdžiui, Seguin naudota formų lenta, kur tiriamojo prašoma kiek galima greičiau įstatyti įvairios formos figūras į jas atitinkančias išpjovas lentoje, šiandien naudojama daugelyje raidos testų. 1879 m. – objektyvizuotų psichologinių testų pradžia. 1879 m. Leipcige įkūrus psichologijos laboratoriją, buvo pradėta vystyti eksperimentinė psichologija. To meto psichologijai buvo būdingas siekis apibendrintai pažinti ir aprašyti žmogaus elgesį, išskirti visiems būdingas charakteristikas ir elgesio dėsningumus, nekreipiamas dėmesys į individualius skirtumus. Tuometinė psichologija labiau priminė fiziologiją ar kitus tiksliuosius mokslus. Laboratorijose buvo tiriamas regos, klausos jautrumas, reakcijos greitis, ir tai padarė labai didelę įtaką pirmiesiems psichologiniams testams. Eksperimentinė psichologija atskleidė vieną svarbų aspektą, kuriuo šiandien remiasi praktiškai visi psichologiniai tyrimai – būtinumą griežtai kontroliuoti stebėjimo sąlygas. Ankstyvieji eksperimentiniai tyrimai parodė, kad net tokios smulkmenos kaip instrukcijos formulavimas galėjo žymiai paspartinti arba sulėtinti tiriamojo reakcijos į stimulą greitį. Paaiškėjo, kad svarbu sekti tiriamojo reakcijas tyrimo metu. Ilgainiui tokia standartizuota testo atlikimo procedūra tapo vienu iš skiriamųjų psichologinių testų požymių. Didelį postūmį psichologinių testų vystymuisi padarė anglų biologo Frencis Galton darbai. Galton domėjosi paveldėjimu, kurio tyrimams jam reikėjo matuoti kiekybines turinčių ir neturinčių giminystės ryšių žmonių įvairias charakteristikas. Vieną iš didžiausių tyrimų jis atliko Pasaulinėje parodoje 1884 m., kur antropometrinėje laboratorijoje lankytojai galėjo išsitirti kai kurias savo antropometrines charakteristikas 12
bei atlikti regos ir klausos aštrumo, raumenų jėgos, reakcijos greičio ir kitų elementarių sensomotorinių funkcijų testus. Tokiais metodais laipsniškai buvo sukaupti sisteminiai duomenys apie individualius žmonių skirtumus paprastuose psichologiniuose procesuose. Psichodiagnostikos raidos požiūriu tai buvo pirmas bandymas sukaupti dideles populiacines normas. Galton taip pat buvo įvairių vertinamųjų skalių, anketų ir laisvų asociacijų metodikos, vėliau naudotos pačiais įvairiausiais tikslais, pradininkas. Galton išvystė matematinės statistikos metodus, supaprastino ir pritaikė matematines procedūras, kad jomis galėtų naudotis tyrėjas, neturintis matematinio pasiruošimo. Būtent Galton nuopelnas yra tai, kad šiandien psichologija ir jos tyrimai yra neįsivaizduojami be bent minimalaus statistikos išmanymo. 1890 m. – intelekto ir gabumų testavimo pradžia. Ypatingą vaidmenį psichologinio testavimo istorijoje atliko amerikiečių psichologas James McKeen Cattell. 1890 m. jo straipsnyje pirmą kartą buvo pavartotas „protinio testo“ terminas. Straipsnyje Cattell pristatė testų rinkinį, kurį kasmet individualiai atlikdavo su koledžo studentais. Sudarydamas testus Cattell sekė Galton idėja, kad intelektą galima vertinti tiriant sensorinius sugebėjimus ir reakcijos greitį, todėl testus sudarė raumenų jėgos, judėjimo greičio, jautrumo skausmui ir kitos užduotys. Tokias paprastas funkcijas buvo lengva tiksliai išmatuoti, tuo tarpu rasti objektyvių metodų sudėtingesnėms psichikos funkcijoms tirti tuo metu atrodė beviltiškai neįgyvendinama užduotis. Panašūs tyrimai XIX a. pab. buvo atliekami labai plačiai, tačiau gana greitai paaiškėjo, kad neįmanoma nustatyti praktiškai jokio ryšio tarp testų rezultatų ir nepriklausomo intelekto lygio įvertinimo ar akademinio pažangumo. Maždaug tuo pat metu Europoje buvo bandoma tirti sudėtingesnes funkcijas. Tokių tyrimų pavyzdžiu galėtų būti Ebbinghaus atminties tyrimai. 1895 m. Prancūzijoje publikuotame straipsnyje Binet ir Henri sukritikavo daugelį tuometinių testų rinkinių už nepagrįstą dėmesį sensorinėms charakteristikoms ir elementariems specialiesiems sugebėjimams. Jie teigė, kad, tiriant sudėtingas psichines funkcijas, nereikia tokio preciziško tikslumo, nes čia ypač dideli individualūs skirtumai, ir siūlė įvairius testus, skirtus tirti tokioms funkcijoms kaip atmintis, vaizduotė, dėmesys, suvokimas, įtaigumas ir kt. Binet darbai davė pagrindą žymiųjų Binet intelekto skalių kūrimui. Pirmoji Binet–Simon skalė buvo sukurta 1905 m. Ją sudarė 30 užduočių, išdėstytų sunkėjimo tvarka. Sunkumo lygis buvo nustatytas empiriškai, tiriant 50 sveikų 3–11 m. amžiaus vaikų ir kelis protiškai 13
atsilikusius vaikus ir suaugusiuosius. Vėliau testas buvo išplėstas, testai sudėlioti pagal amžiaus grupes, – taip atsirado protinio lygio / protinio amžiaus sąvoka, rodanti raidos tarpsnį, kurį žmogus pasiekė pagal savo rezultatus. Vokiečių psichologas Stern šiems testams pritaikė garsųjį intelekto koeficientą, arba IQ. IQ – tai asmens protinis amžius, padalintas iš jo chronologinio amžiaus ir padaugintas iš 100. Šiuo metu IQ taip nebeskaičiuojamas. Dabar intelekto testu nustatytas protinių gebėjimų įvertis skaičiuojamas testuojamo žmogaus rezultatą lyginant su tokio pat amžiaus kitų žmonių rezultatu. 1911 metais Binet testą pertvarkė L. Terman (pridėjo naujų klausimų, kai kuriuos klausimus pakeitė, nustatė naujas amžiaus normas ir praplėtė jo taikymo galimybes – ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems). Šis testas pradėtas vadinti Stanford–Binet ir yra taikomas dabartiniu metu. Skaudūs diagnostikos istorijos faktai – Henry H. Goddard patirtis. Psichologinės diagnostikos vadovėliuose retai minimas faktas, kad į JAV Binet–Simon testą atvežė ne Terman, o kitas žymus to meto psichologas ir mokslininkas Henry H. Goddard. Goddard Binet skalės vertimo ir adaptavimo darbus pradėjo 1908 m., taikė ją protiškai atsilikusių vaikų tyrimams, plėtojo protinio atsilikimo klasifikaciją. Tuo metu JAV ypač opi buvo imigracijos problema. Dauguma imigrantų nemokėjo kalbos, kėlė daugybę socialinių problemų, todėl JAV visuomenėje pradėjo formuotis nuomonė, kad imigrantai yra protiškai neįgalūs. 1910 m. į Goddard, kaip ekspertą ir metodologą intelekto tyrimų srityje, kreipėsi Ellis Island imigracijos tarnyba, prašydama įvertinti atvykstančių imigrantų intelekto lygį. Goddard nusiuntė savo asistentą, kad šis, naudodamas Binet–Simon skalę, padėtų tarnybai atsakyti į klausimą apie atvykėlių intelektines galimybes. Kadangi daugelis atvykėlių nemokėjo anglų kalbos, testas buvo atliekamas per vertėją. Tyrimas buvo dažniausiai atliekamas tik išlipus į krantą po ilgos kelionės jūra, todėl dauguma tiriamųjų buvo sutrikę, dezorganizuoti, nerimastingi. Tyrimo rezultatai buvo interpretuojami remiantis originaliomis prancūziškomis normomis. Gauti imigrantų intelekto rezultatai buvo pritrenkiantys. Nedidelėse tiriamųjų imtyse (22–50 žmonių) Goddard asistentas nustatė, kad 83 proc. žydų, 80 proc. vengrų, 79 proc. italų ir 83 proc. rusų imigrantų buvo protiškai atsilikę, t. y. jų protinis amžius buvo mažiau nei 12 metų. Šiais duomenimis paremtos Goddard publikacijos paskatino smarkiai suvaržyti imigraciją į JAV, taip pat skatino formuoti neigiamą nuomonę apie atvykėlius iš Rytų ir Centrinės Europos. Tik praėjus keletui metų buvo pripažinta, kad gautieji intelekto vertinimai buvo klaidinantys, nes net geras testas 14
gali būti nepatikimas, jei jis administruojamas netinkamai. Šis pavyzdys rodo, kaip svarbu adaptuoti testus, taip pat jie turi būti atliekami gimtąja kalba ir tinkamomis sąlygomis. Tai buvo vienas pirmųjų akivaizdžių įrodymų, kad testais galima piktnaudžiauti ir padaryti gana didelę socialinę žalą. Grupinio testavimo pradžia. Binet skalės yra individualios, nes tyrimą galima atlikti tik su vienu žmogumi vienu metu. Dauguma testų skalėse reikalauja žodinio tiriamojo atsakymo, manipuliavimo stimuline medžiaga, arba reikia sekti užduoties atlikimo greitį. Tokie testai yra klinikiniai instrumentai, skirti giliam atskirų atvejų tyrimui. Tačiau XX a. pradžios gyvenimo aktualijos vertė ieškoti metodų, kurie leistų vienu metu tirti didelę grupę žmonių. 1917 m. JAV įsijungus į Pirmąjį pasaulinį karą, iškilo būtinybė įvertinti 1,5 mln. šauktinių intelektą ir tinkamumą tarnybai. Karinių psichologų dėka buvo sukurti grupiniams tyrimams tinkami intelekto testai – Army Alpha, kuris reikalavo skaitymo sugebėjimų, ir Army Beta, skirtas neraštingiems žmonėms. Tai buvo pirmieji bandymai intelekto testavimui panaudoti neverbalinius stimulus, kurie būtų kultūriškai nepriklausomi, nereikalautų specifinio išsilavinimo. Pasibaigus karui, šie testai buvo pradėti naudoti ne vien kariniams tikslams. Jų pagrindu buvo sukurti intelekto testai visoms amžiaus grupėms, pasižymintys paprastomis instrukcijomis ir nereikalaujantys sudėtingų tyrėjų apmokymų. Tai turėjo milžinišką socialinę įtaką – testai pradėti taikyti mokyklose, priimant studentus į koledžus, IQ terminas plačiai vartojamas visuomenėje. Kaip pažymi Anastazi (2001), grupinių intelekto testų taikymas smarkiai aplenkė jų techninį vystymą. Aklai taikant testus, o vėliau nepasitvirtinus lūkesčiams, kilo skepticizmas ir pasipriešinimas testavimui apskritai. Pirmieji intelekto testai daugiausia vertino verbalinius sugebėjimus, sugebėjimą operuoti skaičiais, kitomis abstrakcijomis ir simboliniais santykiais. Ilgainiui vis labiau ryškėjo, kad tokie testai neapima viso intelekto, o tiria tik kai kuriuos jo aspektus. Iš tikrųjų testai tyrė gabumus, svarbius gyvenant kultūroje, kurioje jie buvo sukurti. Daugelis testų tyrė gabumus, kurie buvo vertinami ir vystomi ugdymo sistemos. Todėl kai kurie testai buvo pervadinti iš intelekto testų į akademinių gabumų testus. Praktiškai naudojant intelekto testus vis labiau ryškėjo, kad tas pats žmogus gali gana skirtingai atlikti atskiras testo dalis. Kai kurie klinicistai, stengdamiesi giliau suvokti žmogaus psichologinį funkcionavimą, ėmė analizuoti atskirus subtestus. Imta vertinti ne tik bendrą IQ balą, bet ir kreipti dėmesį, kokios užduotys tiriamajam buvo lengviausios, 15
kokios sunkiausios, kokio pobūdžio sunkumai ir kt. Tačiau tuometiniai intelekto testai nebuvo visiškai pritaikyti diferenciniams atskirų sugebėjimų tyrimams. Praktinis poreikis davė postūmį vystytis kompleksiniams sugebėjimų testams. Statistiškai analizuojant įvairių testų, atliktų didelėse tiriamųjų grupėse, duomenis, paaiškėjo, jog intelektas yra susijęs su daugybe rodiklių. Todėl buvo sukurtos kompleksinės sugebėjimų tyrimo metodikos, kurios matuoja tam tikrų bruožų išreikštumo žmoguje lygį. Vietoj bendrojo IQ buvo gaunami tokių bruožų kaip, pvz., verbalinis supratimas, erdvinė vaizduotė ir kt. įvertinimai. 1980 m. pab. – 1990 m. pr. psichologinėje diagnostikoje atsirado nauja tendencija – stengiamasi sujungti du vienas kitam iš esmės prieštaraujančius metodus – tradicinius intelekto testus ir kompleksines sugebėjimų metodikas. Keliama mintis, kad žmogaus sugebėjimus galima analizuoti įvairiu lygiu – nuo labai siauro, tiriamo konkrečiais testais ar net atskiromis užduotimis, iki labai plačių vertinimų, tokių kaip IQ. Todėl dabartiniai intelekto testai, tokie kaip Wechsler intelekto testas, apima didelį įvairių sugebėjimų diapazoną ir tyrimo duomenys gali būti naudojami lanksčiai. Asmenybės testų vystymasis Psichologiniame testavime terminas „asmenybės testas“ yra susijęs su tokiomis individualiomis ypatybėmis kaip emocinė būsena, tarpasmeniniai santykiai, motyvacija, interesai ir nuostatos. Ir nors kai kurie psichologai asmenybę supranta gerokai plačiau – kaip apimančią tiek intelektinius gebėjimus, tiek su intelektu nesusijusius žmogaus bruožus, asmenybės testai matuoja ne intelektinius elgesio aspektus. Asmenybės testų priešistorė. Vienu iš pirmųjų bandymų tirti asmenybę galima laikyti psichiatro Kraepelin darbus. Kreapelin ypač daug prisidėjo gilinant psichikos sutrikimų supratimą, aprašė schizofreniją, maniakinę, depresinę psichozę ir kt. Pirmasis intensyviai pradėjo taikyti psichologinės diagnostikos metodus psichiatrijoje. Eksperimentavo su laisvų asociacijų metodu. Taikydamas šį metodą įvairiomis sąlygomis – veikiant nuovargiui, alkiui, vaistams – Kreapelin priėjo prie išvados, kad įvairūs šalutiniai faktoriai padidina paviršutiniškų asociacijų dažnį. Maždaug tuo pat metu Sommer pasiūlė taikyti laisvų asociacijų metodą psichikos sutrikimų diferencinei diagnostikai. Laisvų asociacijų metodas imtas taikyti testavimui įvairiais tikslais ir yra naudojamas iki šiol. Vis dėlto asmenybės testų raida gerokai atsiliko nuo intelekto testų vystymosi. Pirmieji asmenybės klausimynai. Dabartinių asmenybės klausimynų prototipu dažniausiai laikomas asmeninių duomenų blankas 16
(angl. Personal Data Sheet), kurį sukūrė Woodwords Pirmojo pasaulinio karo metais. Šis klausimynas buvo skirtas žmonėms su sunkiais psichikos sutrikimais atpažinti ir atleisti nuo karinės tarnybos. Klausimyną sudarė klausimų apie tradicinių psichopatologijos simptomus rinkinys, į kuriuos atsakyti turėjo patys respondentai. Rodikliu buvo laikomas pažymėtų simptomų skaičius. Šis asmeninių duomenų blankas tapo pavyzdžiu daugeliui emocijas, nuostatas, interesus tiriančių klausimynų, tačiau, vertinant iš dabartinės perspektyvos, šis klausimynas buvo labai paprastas ir lengvai falsifikuojamas. Plačiau taikant šio tipo metodikas paaiškėjo, kad tiriamojo atsakymai ne būtinai atitinka jo realų elgesį, – tai paskatino nusivylimą testavimu. Projekcinio testavimo pradžia. Nusivylimas standartiniais asmenybės klausimynais paskatino projekcinių asmenybės tyrimo metodikų atsiradimą. Šie testai pasižymėjo neapibrėžta stimuline medžiaga ir neaiškiais atsakymų vertinimo kriterijais, kuriuos tiriamajam sunku nuspėti. Vieną iš žymiausių ir iki šių dienų taikomų projekcinių metodikų 1921 m. pristatė šveicarų psichiatras H. Rorschach. Rorschacho rašalo dėmių testas labai greitai išpopuliarėjo ir tapo bene dažniausiai taikoma klinikine tyrimo metodika. 1935 m. H. Murray ir Ch. Morgan pristatė tematinį apercepcinį testą (TAT), kuris remiasi neapibrėžtų situacijų interpretacija. Nepaisant gana didelio šių testų populiarumo, projekciniai testai nėra labai patogūs. Tyrimas atliekamas individualiai, interpretacijos dažnai subjektyvios, priklausančios nuo tyrėjo kvalifikacijos ir nuostatų. Vystantis taikomajai psichologinei diagnostikai, didėjo išsamių ir patogių asmenybės tyrimo metodų poreikis. Tokiais metodais tapo didieji asmenybės klausimynai. Naujas požiūris į asmenybės klausimynus. 1943 m. psichologų bendruomenei buvo pristatytas Minesotos daugiaprofilinis asmenybės klausimynas, kuris pradėjo naują asmenybės tyrimų etapą. Nuo ankstesnių asmenybės klausimynų jis skyrėsi empiriniu pagrįstumu, turėjo validumo skales, kurios buvo jautrios melavimui ir sąmoningam duomenų iškraipymui. Maždaug tuo pat metu atsirado statistinė procedūra, padedanti analizuoti ryšius tarp kintamųjų – faktorinė analizė. Ji padeda išskirti minimalų skaičių veiksnių ar faktorių, kurie aprašo didelį skaičių kintamųjų. Vienas pirmųjų klausimynų, pagrįstų faktine analize, buvo R. B. Cattell 16 faktorių asmenybės klausimynas. Pradžią tokio klausimyno atsiradimui davė Allport (1939), kuris suskaičiavo visus žodyno žodžius, kuriais galima apibūdinti žmogų. Jų buvo apie 18 000. Allport 17
1 priedas. Skaitmeninė korektūrinė lentelė 5 6 0 6 9 8 1 9 0 3 1 9 9 7 2 7 9 3 3 1 0 2 9 5 9 5 7 7 2 5 4 5 3 3 7 2 5 4 7 0
3 9 9 5 0 9 1 1 5 3 0 5 0 5 2 3 5 5 7 4 7 0 4 7 5 6 9 4 2 5 6 4 8 5 7 7 7 8 9 3
8 5 1 8 8 9 6 0 0 8 6 0 8 6 2 7 0 2 3 4 6 1 0 1 1 7 6 4 0 9 2 5 5 2 7 4 4 0 0 2
7 4 2 2 4 0 6 0 1 5 4 8 1 0 0 8 9 8 6 6 3 6 8 4 3 6 3 0 6 4 6 9 8 9 1 3 6 9 6 8
Išbraukta............... 196
6 0 6 5 5 1 6 4 8 6 5 8 3 8 0 1 0 1 0 7 7 3 2 2 2 7 8 7 7 7 2 6 0 7 0 0 7 9 6 9
8 3 8 2 7 9 4 5 1 5 8 0 8 1 4 3 8 7 4 2 6 7 3 4 3 3 6 1 0 0 0 5 4 4 1 5 7 6 2 0
6 9 5 7 2 5 7 7 9 5 7 3 8 6 1 6 5 4 0 2 1 8 5 4 5 0 0 8 3 8 6 0 7 7 2 1 2 0 2 7
0 9 1 7 3 9 9 6 6 9 8 6 0 9 3 1 8 0 3 4 8 1 6 7 1 4 3 5 8 8 9 3 5 4 7 1 2 9 4 3
4 1 9 7 6 6 2 1 5 4 7 9 0 9 7 2 0 3 6 2 7 7 5 9 4 0 1 8 9 8 2 7 1 5 5 8 3 4 6 6
7 1 9 9 2 0 8 2 1 6 5 1 0 9 5 2 7 3 5 8 3 7 2 1 0 1 1 0 8 7 5 7 9 6 5 4 8 1 6 4
4 1 3 2 8 3 8 4 0 3 6 9 4 1 3 9 7 3 2 6 9 6 4 2 1 4 3 0 6 2 0 8 1 9 4 4 0 0 9 8
1 4 3 1 2 3 0 2 3 7 2 2 5 2 8 5 6 4 5 6 4 0 4 1 9 9 3 5 9 6 4 1 1 3 0 6 6 3 2 0
7 4 0 4 5 2 7 9 9 4 7 8 0 1 4 1 8 2 1 9 2 4 6 5 7 9 2 4 5 2 6 9 7 8 8 6 1 4 8 3
2 7 2 7 9 7 3 0 7 2 6 6 3 3 5 6 9 1 4 6 4 8 1 0 1 6 1 6 9 8 3 7 4 8 0 0 5 4 9 2
1 9 0 4 2 7 5 4 6 1 2 3 6 7 8 6 9 8 8 0 1 6 9 9 7 1 6 2 9 0 4 2 7 9 2 5 6 2 9 8
3 2 6 8 1 4 1 6 4 7 9 5 7 0 5 4 6 3 9 3 7 0 5 2 7 4 2 8 5 2 5 2 3 0 3 0 9 8 9 6
Praleista................
5 4 0 6 2 7 8 4 8 2 5 8 5 7 1 9 5 1 5 4 5 6 5 8 4 9 1 5 0 2 7 8 9 3 5 5 0 6 8 9
5 5 7 3 3 4 3 7 8 3 7 4 2 2 2 8 4 3 1 2 6 6 4 1 5 9 9 3 8 5 4 7 9 1 8 1 2 9 3 1
0 8 8 8 8 5 5 0 5 7 7 3 7 3 8 9 5 3 9 6 6 4 9 3 8 8 1 2 3 2 5 7 1 3 2 3 1 1 3 1
3 2 4 0 6 8 9 2 9 7 7 4 9 0 5 1 7 2 2 7 1 3 4 8 0 6 2 8 7 5 3 5 1 5 9 2 1 3 1 7
8 0 6 8 5 3 6 6 0 3 4 9 1 7 4 2 9 4 1 5 9 3 5 3 5 9 3 3 0 9 8 6 4 0 3 6 2 5 8 8
1 3 3 2 1 2 0 4 4 1 4 0 6 0 6 9 4 4 1 1 8 3 2 0 0 2 7 3 4 8 6 8 4 8 3 5 0 2 1 1
Iš viso...............