ŽOLĖTŲ AUDINIŲ
magija
Šie metai jau treti, kaip Vita Stragienė Vilniuje atidarė studiją „Kaupolė“. Čia apsilankius gražiausia yra spinduliuojančios akys žmogaus, kuris jis tiki savo idėja ir kurį į priekį veda vienintelis orientyras – širdies balsas. Dar kartą įsitikini, kad gyvenimui spalvų suteikia savęs atradimas ir supratimas, kad veikla, kuria užsiimi, maloni ir prasminga. Natūralių rankų darbo audinių marginimas linoraižiu, augalų motyvai priartina kūrėją ir jos darbus vertinančius žmones prie gamtos, ekologinių idėjų ir netgi tautiškumo puoselėjimo. AIRIDA DZIMIDAVIČIŪTĖ
Audinius dažniausiai marginu augalų raštais, gamtos motyvais. Gamtą mėgstu, kiek save pamenu. Tėvai gyveno Juragių kaime, Kauno rajone, bet vaikystėje laiką dažnai leisdavau pas močiutę Kluoniškiuose. Ji ir išmokė stebėti augalus, džiaugtis jų grožiu, aiškintis, kam jie reikalingi. Nors močiutė nebuvo žolininkė, mokė mus remdamasi savo gyvenimo patirtimi. Ji patardavo, kokius augalus galima valgyti, kokių – ne. Būdama vaikas su draugais tyrinėjau ir laukinę gyvūniją – pažindinausi su tritonais, vabalais, varlėmis. Manau, kad iš būtent iš vaikystės viskas ir sugrįžo. Pasiekus sąmoningą amžių, kai gyvenime patiri daugybę dalykų, užduodi sau galybę klausimų, pradedi labiau savęs ieškoti ir pagaliau įvertini tai, kas buvo ir kodėl. Kai kuriuos atsakymus randi ir pagaliau supranti, kodėl kas nors tavo gyvenimo nutiko ar vyksta. Be to nesubręsta niekas.
Ar studijos veikla susijusi su Jūsų pasirinkta profesija? Nesusijusi. Beveik. Tarkime, kai rinkausi, kokioje mokykloje studijuoti, buvo nelabai svarbu, kad esu „vaikas, kuris gražiai piešia“. Man ir pačiai nebuvo aišku,
18
ko noriu – piešti ar domėtis biologija. Galvojau apie medicinos studijas, taip pat apie specialybę, kurios mokytis ir įstojau – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Visuomenės sveikatos fakultete pasirinkau sveikatos ekologijos kursą. Po studijų gyvenimas mane nukreipė į valdiškas įstaigas. Ten praėjo ne vieneri metai. Ilgainiui darbe pradėjo trūkti motyvacijos – man svarbu tikėti tuo, ką ir kam darau, kas iš to atsiranda. Nesijaučiau svarbi kaip asmuo. Pradėjau matyti save kitoje veikloje. Prisiminiau piešimą, pabandžiau marginti audinius – pradžioje sau, draugams. Šitaip gimė staltiesės, kosmetinės, pagalvėlės, rankinukai, drabužiai ir t. t. Man atrodė stebuklas, kad galiu nupiešti augalą, stiebelį, jį atspausti, juo išmarginti audinį ir gauti originalų daiktą. Pradžioje piešiau tekstiliniais dažais, vėliau atradau linoraižį. Ši veikla tiesiog įtraukė ir užbūrė. Dabar galvoju, kad ekologija, apie kurią mokiausi, viskas, kuo tikėjau, ką mylėjau, staiga sugrįžo į vietą, kur turi būti. Atsirado pusiausvyra ir tikėjimas tuo, ką darau. Iš tiesų norėčiau dar labiau įsitraukti į ekologinę veiklą, prisidėti prie gamtos išsaugojimo. Man tai svarbu ir ne vis tiek.
Studijos „Kaupolė“ savininkė Vitai Stragienė.
Ant specialios linoleumu padengtos plokštės labai aštriais įrankiais raižomi įvairaus storio grioveliai, įvairūs raštai.
K. Marmokaitės (9) nuotr., V. Stragienės pieš.
Kaip gimė mintis kurti daiktus su žolynų motyvais?
„Marginimas priklauso nuo audinio. Galiu naudoti tik tokį, kuris gerai sugeria dažus, dažniausiai natūralų: medvilnę, liną. Net audimo faktūra turi būti negrubi, nestora. Skalbiant kietas audinys trinasi ir dažai šalinasi.“
19