Ar įmanoma nuspėti artėjančias pandemijas?
Skurstančių asmenų nedarbas Meditacinių praktikų galimybės klimato veiksmų srityje Populizmo grėsmė demokratijai p. 8 p. 52Populizmo grėsmė demokratijai
Skurstančių asmenų nedarbas
„Herojinė“ medicina: kaip XIX amžiaus Vilniuje buvo gydomi ligoniai?
Mokslininkų tiriamas uodų pernešamo viruso modelis gali tapti nauju įrankiu ligų protrūkiams nuspėti
Sovietinėje Lietuvoje mirusiojo gyvenimo vertę atspindėjo laidotuvių iškilmingumas
Grėsmės vaikų mobiliuosiuose telefonuose: ką apie tai galvoja tėvai?
Kas ir nuo ko mus saugo kibernetinėje erdvėje?
Tūkstantmetė opijaus raida pasaulyje
Meditacinių praktikų galimybės klimato veiksmų srityje
Literatūriniai vaizdiniai: įtaigių tekstų kūrimas ir dekodavimas
Kaip žmonės suprato ligų priežastis prieš pustrečio šimto metų?
Terapinis baudžiamosios teisės poveikis
Kaip pritraukti Z kartos darbuotojus į svetingumo sektorių?
Ko dar nežinome apie duomenų apsaugą?
Darbuotojų įsitraukimo ir organizacinio įsipareigojimo paslaptys
Raminta Labanauskienė
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas
„Grąžiname valdžią tautai“ (angl. „We're giving power back to the people“) –Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo Trumpo teiginys, žinomas ne tik už Atlanto, bet ir visame pasaulyje. Už šią ir kitas skambias frazes D. Trumpas neretai tituluojamas vienu ryškiausių šio amžiaus populistų. Kas iš tiesų yra populizmas, kokie yra jo bruožai ir ar skiriasi populizmas Lietuvoje, Lenkijoje, JAV ir kitose valstybėse, pasakoja Lisabonos universiteto profesorė Susana Salgado, Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Politikos mokslų ir žurnalistikos fakulteto profesorė Agnieszka Stepinska ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto socialinis partneris, Tarptautinės komunikacijos magistrantūros studijų programos komiteto pirmininkas profesorius Gintaras Aleknonis.
kaip ideologija kritikuoja, bet toli gražu nepateikia atsakymų ir pasiūlymų, kaip problemas spręsti.
Populistinę retoriką visi politikai naudoja per rinkimus
Populizmo sąvoka girdima dažnai, tačiau jos supratimas tiek plačiojoje visuomenėje, tiek viešojoje erdvėje, medijose ir net mokslo bendruomenėje kelia diskusijas.
Tradiciškai populizmą galime suskirstyti į keturias pagrindines kategorijas: populizmas kaip politinės komunikacijos stilius, populizmas kaip ideologija, populizmas kaip konkreti politinė partija ir populizmas kaip strategija. Žiniasklaidos priemonės sudaro terpę įvairioms idėjoms sklisti, politikai populistai naudojasi šia priemone ir pristato savo idėjas siekdami padidinti juos palaikančią auditoriją. Viešojoje erdvėje girdėdami politikų prisistatymus, siūlančius supaprastintus sudėtingų situacijų ar problemų sprendimus, klijuojame etiketę, kad tai – populistai.
Populizmas kaip komunikacijos raiškos priemonė vis dažniau naudojamas vadinamųjų politikų populistų, kurie savo skambią retoriką nukreipia į oponentus. Pasak Lisabonos universiteto profesorės S. Salgado, populistinė retorika – dažnas reiškinys politiniame gyvenime. „Galime daryti prielaidą, kad tokią retoriką naudoja visi
politiniai veikėjai rinkiminių kampanijų metu, kai vyksta varžybos dėl rinkėjų balsų“, – teigia profesorė. Jai antrina ir Vilniaus universiteto profesorius G. Aleknonis: „Probleminis dalykas yra tas, kad populizmas kaip ideologija kritikuoja, bet toli gražu nepateikia atsakymų ir pasiūlymų, kaip problemas spręsti. Jeigu mes kalbame apie populizmą kaip apie komunikacijos strategiją, tai populistais galima pavadinti daugelį politikų.“
Populizmas visuomenėje vertinamas neigiamai
Prof. S. Salgado teigimu, populistinis komunikacijos stilius – kasdienis politinio gyvenimo palydovas, tuo tarpu populistinė ideologija yra kiek sudėtingesnis ir kompleksiškesnis reiškinys. „Populistinė ideologija dažnai aptinkama populistinių veikėjų, nepriklausančių politinei sistemai, raiškoje, kai jie siūlo supaprastintus svarbių ir sudėtingų problemų sprendimus. Taip jie siekia įtikinti rinkėjus, kad turi geriausią pasiūlymą, žino geriausią būdą problemoms išspręsti. Jie problemomis naudojasi kaip platforma, kad išryškintų save“, – sako Lisabonos universiteto profesorė.
Anot jos, jei tokie politinių artistų teiginiai būtų tiesa – būtų tobula, tačiau didžiausia problema ta, kad dažniausiai tai – tik diskursas, kuriuo siekiama pritraukti rinkėjų, gauti balsų.
Dezinformacijos ir sąmokslo teorijų naudojimas – populistinės strategijos bruožas, jis pasitelkiamas siekiant priešiškai nuteikti tam tikras žmonių grupes. Taip didinamas priešiškumas politiniams oponentams, varžovams, tokia taktika naudojama ir kalbant apie mokslininkus, ekspertus, kai siekiama juos diskredituoti. Dar vienas dažnas populistinės strategijos bruožas – krizės sukėlimo lūkestis. Tokiu atveju skleidžiama žinia, kad istorinis, mokslinis konsensusas palaikomas tik dėl slaptų mokslininkų ir politikų susitarimų. Šiame kontekste nevengiama vartoti žodį elitas, taip pat dažni pasakymai mes prieš juos ar gėris prieš blogį.
Pastebima, kad populizmo sąvoka viešojoje erdvėje turi neigiamą konotaciją. Pasak prof. S. Salgado, tai veikiausiai lemia pačių populistų retorika. Jie linkę kritikuoti ir jų kalbos dažnai būna neigiamos. „Norėdamas būti pristatomas kaip alternatyva pagrindinėms tradicinėms partijoms,
politikas iš esmės griebiasi kritikos. Kritikuoja sistemą, tradicines politines partijas, politinį elitą ir visa kita“, –pažymi profesorė.
Populistų naudojama retorika dažniausiai yra aštri, griežta, kategoriška ir labai emocinga. Tai taip pat, kaip ir jų kalbų turinys, gali būti lemiami veiksniai, suteikiantys šiai sąvokai neigiamą atspalvį.
Žiniasklaida – terpė populizmui sklisti ar jį kontroliuoti?
Diskutuojant apie populizmo poveikį žiniasklaidai, reikėtų prisiminti, kad jai, be viešosios informacijos rengėjos ir skleidėjos vaidmens, yra svarbus ir verslo bei pelno aspektas. „Dažniausiai pamirštama, kad žiniasklaida yra verslas. Ir, deja, dažniausiai ji stengiasi įtikti skaitytojui. Čia aš matau problemą. Galime sakyti, kad pati žiniasklaida yra populistinė. Jai visuomenės dėmesį į save atkreipti reikia kiekvieną dieną“, – teigia prof. G. Aleknonis. Jam pritaria ir Poznanės A. Mickevičiaus universiteto profesorė A. Stepinska: „Populistai patrauklūs žiniasklaidai dėl savo aštrios retorikos, triukšmingumo,
emocingų kalbų, todėl jų atsisakydamos žiniasklaidos priemonės praranda auditoriją. Žiniasklaida savo darbe turi vadovautis principu, kad reikia patenkinti auditorijos lūkesčius ir duoti jai tai, ko ji nori ir kas pačiai žiniasklaidai gali užtikrinti didelės auditorijos dalies susidomėjimą.“
Pasak mokslininkės, žiniasklaida turi galią priimti sprendimus, kuriuos politikus rodyti, kaip dažnai juos rodyti ir kokius juos atskleisti. „Neabejotinai daug žiniasklaidos dėmesio tenka aukštas pareigas einantiems politikams, kadangi jų rankose yra sprendimų priėmimo teisė. Todėl natūralu, kad daugiau dėmesio gauna politikai ir politikai populistai, esantys valdžioje. Įsivaizduokite, kad valdžioje yra politinė populistinė partija. Tuomet informacija apie tai, ką jie daro, kada ir ką sako, bus labai gausiai nušviečiama. Kita vertus, daugelyje šalių populistinės politinės partijos yra veikiau nedidelės partijos, turinčios sąlyginai nedidelį palaikymą, bet vis tiek jos yra svarbios politinės sistemos dalys“, – teigia tyrėja.
Populistai politikai gauna prieigą prie tradicinės žiniasklaidos, nes žiniasklaidai naudinga apie juos kalbėti – tai
pritraukia visuomenės dėmesį. Tačiau tam tikrais atvejais galioja žiniasklaidos atstovų susitarimai. Vakarų šalyse vartojamas terminas sanitarinis kordonas – taip vadinama situacija, kai žiniasklaidos priemonės sukuria tarsi sanitarinį koridorių aplink tam tikrus politinius veikėjus ir neskiria jiems dėmesio, nekalba apie juos ir jų nekalbina. „Labai geras pavyzdys Vokietijoje galėtų būti politinė partija „Alternatyva Vokietijai“. Ilgą laiką žiniasklaida buvo padariusi aplink šią partiją sanitarinį kordoną, tarytum šios politinės jėgos nė nebūtų, tačiau tokia strategija partijos populiarumo nesumažino. Dabar ši partija yra antra pagal populiarumą Vokietijoje, valdančiojoje koalicijoje nėra nė vienos partijos, kuri turėtų tokį palaikymą“, – įžvalgomis dalijasi prof. G. Aleknonis. Pasak Poznanės universiteto mokslininkės prof. A. Stepinskos, svarbu nepamiršti, kad visi politikai yra išrinkti žmonių: „Tokia praktika nepasiteisino. Politikai ėmė kaltinti žiniasklaidą, kad ji jų vengia, ir ėmė ieškoti kitų bendravimo kanalų, kartu vis dar puldami tradicinę žiniasklaidą. Be to, reikia nepamiršti, kad tie politikos veikėjai, parlamento ar kitų svarbių politinių institucijų nariai, buvo išrinkti žmonių, todėl negalima apsimesti, kad jie neegzistuoja.“
Ar tradicinė žiniasklaida praranda savo įtaką?
Pasak prof. A. Stepinskos, šalyse, kuriose yra didelis politinis paralelizmas, žiniasklaidos priemonės atstovauja tam tikroms politinėms ideologijoms ir tai turi įtakos politinių veikėjų vaizdavimui. Nuo to, ar žiniasklaidos priemonės remia tam tikrus populistus, priklauso jų nušvietimo žiniasklaidoje dažnumas. Tačiau net jei jie nušviečiami labai intensyviai ir žiniasklaida apie juos daug kalba, skiria jiems daug dėmesio ir pan., išlieka dar vienas svarbus klausimas – kaip tai yra daroma ir kas apie politikus populistus pasakoma. „Žiniasklaida gali tikrai daug kalbėti apie populistinius veikėjus, bet tai gali būti didžiulė kritika. Tuo pat metu kai kurios žiniasklaidos priemonės gali būti palankios populistiniams politiniams veikė-
jams, todėl jos daug apie juos rašys, bet kartu kurs ir teigiamą jų įvaizdį. Vis dėlto, mano nuomone, svarbiausia ne tai, kaip žiniasklaida nušviečia populistus, svarbiau, kad apie juos apskritai kalba“, – teigia pašnekovė.
Politikai populistai gali norėti patekti į tradicinės žiniasklaidos akiratį ir gauti eterio savo idėjoms skleisti, tačiau kartu jie turi susitaikyti su tuo, kad patekę į tradicinę žiniasklaidą bus „įrėminti“ žurnalistų suteikiamo konteksto, įžvalgų ar komentarų. „Žurnalistai gali vertinti populistinius veikėjus, komentuoti, ką daro šie politikai. Jie gali pateikti tam tikrą kontekstą, parodyti, ką minimi politikai sakė prieš metus ir ką dabar kalba tais pačiais klausimais. Tai yra pagrindiniai būdai, kuriais žiniasklaida iš tikrųjų gali formuoti nuomonę apie populistus, ir ne tik apie populistus, bet apskritai apie politinius veikėjus“, –sako Poznanės A. Mickevičiaus universiteto profesorė.
Šiuo atveju svarbus vaidmuo tenka socialiniams tinklams, nes politikai įgyja galimybę pasiekti savo rinkėjus ir palaikytojus tiesioginiais bendravimo kanalais. „Populistai gali teigti, kad jiems nebereikia tradicinės žiniasklaidos. Net jei tradicinės žiniasklaidos priemonės neskiria dėmesio politi-
niams veikėjams, jie gali sakyti, kad jiems tai nerūpi, nes jie turi kitų kanalų, kurie tikriausiai net geresni, nes tai tiesioginio bendravimo su jų potencialiais rinkėjais kanalai. Tai yra viena iš pagrindinių strategijų, kurias naudoja politikai populistai“, – pažymi prof. A. Stepinska. Pasak jos, galima tvirtinti, kad tradicinė žiniasklaida politiniams veikėjams nebėra tokia svarbi, kokia buvo iki šiol: „Tradicinė žiniasklaida praranda galią būti pagrindiniu komunikacijos kanalu ir informacijos šaltiniu, nes yra daug alternatyvių informacijos šaltinių.“
Prof. A Stepinskos teigimu, žiniasklaida turi teikti visuomenei aktualią ir labai gerai patikrintą informaciją. Žmonės suprato, kad yra daugybė įvairių prieinamų šaltinių, bet nėra tikri, ar galima jais pasitikėti. Būtent todėl žurnalistams svarbu išlaikyti aukštus kokybiškos žiniasklaidos standartus. Pagrindinis jų vaidmuo, kaip ir anksčiau, tebėra teikti nešališką, patikrintą informaciją visuomenei. „Noriu pabrėžti, kad jų darbas yra tikrinti informaciją, ir tai iš tikrųjų gerai gali daryti tik tie, kurie yra atsidavę tokiai veiklai. Jie turi turėti žinių, patikimų šaltinių, jie taip pat turi naudotis socialine žiniasklaida. Ir tai yra tarsi žurnalistų supergalia, palyginti su bet kuriuo kitu žiniasklaidos vartotoju“, – sako Lenkijos mokslininkė.
Populistai patrauklūs žiniasklaidai dėl savo aštrios retorikos, triukšmingumo, emocingų kalbų.
Populizmą atspindintys žodžiai
Populizmas – patrauklus, bet pavojingas
Anot prof. A. Stepinskos, diskutuojant apie pavojų demokratijai didelę reikšmę turi atskirų valstybių politinis kontekstas. „Nagrinėjant šį klausimą labai svarbu įvertinti, ar politinėje sistemoje yra stiprios populistinių partijų pozicijos, ar žiniasklaida yra politizuota. Galima sulaukti labai skirtingų nuomonių ir požiūrių, kai diskutuojama su skirtingų politinių sistemų atstovais“, – sako mokslininkė.
Ji pažymi, kad pavojų demokratijai gali kelti populistinės partijos vizija: „Pagrindinė problema ta, kad politikai populistai dažnai remiasi autoritarine šalies valdymo vizija. Tokie asmenys, gavę valdžią, siekia kontroliuoti žiniasklaidą, teismų sistemą ir kita, o tai iš tiesų yra didelis pavojus demokratinėms visuomenėms“, – tvirtina mokslininkė ir priduria, kad opozicijoje esantys politikai populistai dažniausiai prisitaiko prie visuomenei aktualaus turinio. Atsižvelgdami į tai, ką tuo metu galvoja visuomenė, atsižvelgdami į kylančias socialines problemas, jie imasi tų temų ir jas eskaluoja.
Lietuvoje populistinių jėgų veikėjai šiuo metu neturi daug galios, dažniausiai jie – opozicionieriai, todėl kol kas
grėsmės demokratijai, kurią galėtų kelti politinės jėgos, nematyti. Tačiau kalbėdami apie kaimyninių šalių, tokių kaip Lenkija, pavyzdį, kai pastaruosius metus valdžioje buvo populistinės jėgos, galime teigti, kad tam tikros rizikos egzistuoja: valdančioji dauguma keitė žiniasklaidos priemonių reguliavimo įstatymus, bandė įgyvendinti teisinės sistemos pokyčius, kėlė grėsmę Lenkijos integracijai į ES ir pan. Dažnu atveju žurnalistų bendruomenės, kurios dirba populistų valdomose šalyse, pažymi, kad populizmas – grėsmė demokratijai, nes jie, dirbdami savo darbą, susiduria su įvairių teisės aktų pokyčiais, turinčiais tiesioginę įtaką jų darbui. Dažniausiai tai tam tikri suvaržymai, kurie žurnalistų bendruomenei apsunkina galimybes rinkti ir teikti visuomenei svarbią informaciją.
Žurnalistai, kurie nėra susidūrę su tokiais populistinių partijų veikimo padariniais, dažniausiai populizmą suvokia kaip komunikacijos strategiją, kurią politikai pasitelkia tam, kad pelnytų auditorijos dėmesį, o rinkimų metu – rinkėjų palaikymą.
Prof. Boguslavas Gruževskis
Vilniaus universiteto
Filosofijos fakultetas
Žeimantė Straševičiūtė
Vilniaus universiteto
Ekonomikos ir verslo administravimo fakultetas
Lietuvos, kaip ir daugelio Europos Sąjungos (toliau – ES) šalių, ekonomika nuolat auga (pvz., nuo XXI a. pradžios ES bendrasis vidaus produktas vidutiniškai kiekvienais metais augo apie 1,5 proc., o tai sudarė milijardus eurų), šalis turtėja, bet mes vis tiek labai dažnai girdime apie skurdą, socialinę atskirtį ir socialinę paramą. Jau 33 metus gyvename nepriklausomoje valstybėje, tačiau tarp skurstančiųjų atsiduria ne tik pensinio ir vyresnio amžiaus žmonės, kurių profesinė karjera formavosi sovietinėje sistemoje, bet ir jaunesnio amžiaus žmonės bei vaikai (1 pav.).
1 pav. Skurdo rizikos lygis pagal amžių 2022 m. Sudarė straipsnio autoriai, remdamiesi Oficialiosios statistikos portale pateikiamais duomenimis
Prie įvairių tipų gerovės valstybių priskiriamos visos ES šalys. Tad kyla klausimas: kodėl gerovės valstybėse taip dažnai kalbama apie skurdą, kai pagrindinė gerovės valstybės funkcija yra užtikrinti piliečiams gerovę, ekonominį ir socialinį saugumą? Tai susiję su valstybėje veikiančių institucijų veikla – standartinių rizikų, nedarbo, ligų ir kt. mažinimu, teikiamomis paslaugomis, sveikatos apsauga, teisės į švietimą, būstą užtikrinimu ir pan.
Ar tikrai skurdas visuomenėje yra neišvengiamas dėl žmogaus elgesio specifikos, ar tai yra labiau neefektyvaus valstybės valdymo ir visuomenės bendrabūvio padarinys? Ar darbas yra toks nepatrauklus, kad atstumia žmones, ar atskiri gyventojai patys pasirenka skurdų piniginės socialinės paramos gavėjo gyvenimo lygį ir institucinę priklausomybę?
Kartais darbas asocijuojasi su vieta, kurioje nesinori būti
Dabartiniame pasaulyje, kuriame dominuoja rinkos ekonomikos dėsniai, darbas dažnai traktuojamas kaip pagrindinis pajamų šaltinis. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje darbo vaidmuo yra daug platesnis. Darbas yra ar galėtų būti ir savirealizacijos erdvė, jis puikiai tinka santykiams užmegzti, profesiniams įgūdžiams ir bendrosioms kompetencijoms ugdyti. Deja, kartais šios darbo charakteristikos yra labai toli nuo realybės – darbo vieta asocijuojasi ne su savirealizacija, užsimezgusiomis draugystėmis ar kolegialumu, mokymusi ir tobulėjimu, o atvirkščiai, su vieta, kurioje nesinori būti. Pavyzdžiui, sunku kalbėti apie darbuotojo savirealizaciją, kai jis yra išnaudojamas ilgomis darbo valandomis, dideliais krūviais ar darbo vietoje susiduria su mobingu. Todėl nekeista, kad viešojoje erdvėje yra girdima apie perdegimo nuo darbo, darboholizmo problemas, darbo aplinka pavadi -
nama toksiška, kartais darbas įvardijamas kaip XXI a. vergystė. Šiais atvejais yra svarbu turėti galimybę būti saugiam nedarbo laikotarpiu ar tinkamas sąlygas keisti vieną darbą kitu. Tačiau yra asmenų, kuriems ilguoju laikotarpiu darbas yra nepasiekiamas, išsilaikyti ilgiau darbo vietoje yra keblu, darbą pakeisti yra neįmanoma arba labai sunku. Asmenys, kurių ekonominiai ir socialiniai ištekliai yra riboti, susiduria su didesne tikimybe patirti išvardytas problemas. Ilgesnį laiką negalėdami surasti tinkamo darbo, kuris atitiktų jų galimybes ir tenkintų jų poreikius, žmonės gali patirti skurdą. Tokiu atveju svarbūs ne tik individualūs, bet ir valstybės teikiami apsaugos mechanizmai.
Skurdas išstumia iš visuomeninio gyvenimo
Bėgant laikui skurdo samprata išsiplėtė. Nuo skurdo traktavimo tik kaip ekonominių išteklių (rūbų, maisto,
būsto ir kitų išgyvenimui būtinų reikmių) trūkumo pereita prie požiūrio, kad ekonominių išteklių stoka veikia ir kitas itin svarbias asmens gyvenimo sritis.
Skurstantys asmenys ne tik neturi pajamų, bet ir susiduria su sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo paslaugų neprieinamumu. Šis procesas yra itin žalingas dėl asmens išstūmimo iš visuomenės gyvenimo, prarandamų profesinių bei socialinių įgūdžių. Žvelgiant iš valstybės perspektyvos – valstybė praranda asmenis, kurie galėtų save realizuoti darbe ir generuoti pajamas, kurti pridėtinę vertę valstybei. Svarbu paminėti, kad skurdas Lietuvoje dažnai yra paveldimas – jeigu skurdo tėvai, yra nemaža tikimybė, kad jų vaikai suaugę taip pat skurs.
Kaip valstybė apsaugo nuo skurdo?
Kiekvieno žmogaus gyvenime yra situacijų, kurių metu nedalyvaujama darbo rinkoje – prarandamas darbas ar iš jo išeinama, vaiko priežiūros laikotarpis, senatvė, liga ir kita. Šiais atvejais gelbsti ne tik individualiai sukauptos santaupos ar artimųjų parama (jeigu ji yra prieinama), bet ir valstybėje veikiančios sistemos – valstybinio socialinio draudimo sistema ir socialinės paramos sistema.
Perskaičius terminą „draudimo sistema“, tikriausiai Lietuvoje gyve-
nantiems asmenims prieš akis iškyla gerai žinomi trumpiniai – VSD (valstybinis socialinis draudimas), PSD (privalomasis sveikatos draudimas) ir jų įmokos, pajamų deklaravimo procesai pavasarį. Kai dalyvaujama draudimo sistemose, darbdavys ar pats asmuo moka įmokas. Susidūrus su situacijomis, kada nedalyvaujama darbo rinkoje, draudimas teikia išmokas. Išmokos šiuo gyvenimo laikotarpiu tampa pagalve, prie kurios purumo asmuo pats prisidėjo, t. y. mokėjo įmokas.
Kita sistema, kuri taip pat suteikia pagalvę , tiesa, ne tokią purią ir minkštą (t. y. dosnią) – socialinės paramos sistema. Ši sistema veikia ne draudimo principu, t. y. asmenys gauna piniginę socialinę paramą iš valstybės, prieš tai neteikę įmokų. Socialinės paramos sistemoje dalyvauja asmenys, kurie nėra apdrausti darbdavių, apsidraudę patys ar įgiję pakankamo stažo draudiminei išmokai gauti. Be to, šioje sistemoje dalyvaujantys asmenys turi itin mažai pajamų ir kito vertingo turto – įvairių daiktų, nekilnojamojo turto, taip pat naudingų pažinčių, artimųjų emocinio ir piniginio palaikymo ir pan. Todėl čia veikia labai svarbus oficialus valstybės teikiamas paskutinis garantuojamas pajamų šaltinis – piniginė socialinė parama.
Ne viskas priklauso vien nuo žmogaus
Skaitant gali iškilti dar vienas svarbus klausimas – kodėl valstybė suteikia pagalvę, t. y. apsaugą, asmenims, kurie patys nemokėjo socialinio draudimo įmokų, neprisidėjo prie savo socialinio saugumo užtikrinimo? Daroma prielaida, kad žmogus dėl objektyvių priežasčių nemokėjo socialinio draudimo įmokų, t. y. negalėjo jų mokėti (pvz., studijavo, sirgo, ilgam laikui buvo išvykęs iš šalies ar pan.). Todėl valstybė, gerbdama žmogaus orumą, suteikia jam minimalias pajamas ir paslaugas, kad jis galėtų gyventi visavertį savarankišką gyvenimą.
Pakankamai aukšto išsivystymo lygio šalyse atrodo teisinga, kad asmenims, kurie patiria skurdą, mokama piniginė parama, nes situacija, kada žmonės skursta, tik iš dalies priklauso nuo jų pačių. Prie asmenų skurdo nemažai prisideda (o kai kurių mokslininkų teigimu, daugiausia jį lemia) šeimos situacija, mokyklos vaidmuo, valstybės intervencijos, bendruomenių veikimas ir kita. Kitaip tariant, ne viskas yra paties asmens rankose. Todėl mokama parama ir teikiamos paslaugos asmeniui yra įrankis, prisidedantis prie pažeidimų (socialinės raidos netobulumų), kuriuos pati valstybė ir bendruomenė iš dalies sukėlė, mažinimo.
Piniginę socialinę paramą gaunančių bedarbių –26 tūkst.:
16,5 proc. visų bedarbių;
40,1 proc. visų piniginės socialinės paramos gavėjų.
2 pav.
2022 m. Lietuvoje bedarbių piniginės socialinės paramos gavėjų buvo tik 26 tūkstančiai, t. y. mažiau nei 1 proc. visų Lietuvos gyventojų (nors viešojoje erdvėje dažnai sudaromas vaizdas, kad galinčių dirbti ir specialiai nedirbančių piniginės paramos gavėjų skaičius yra labai didelis). Be to, tai yra santykinai maža dalis, palyginti su tais pačiais metais registruotais visais bedarbiais (16,5 proc.), ir mažiau nei pusė (40,1 proc.) visų piniginės socialinės paramos gavėjų (2 pav.).
Kodėl skurstantys asmenys nedirba?
Dažnai viešojoje erdvėje diskutuojama, kodėl piniginės socialinės paramos gavėjai, kurie pagal įstatymus yra tinkami ar besiruošiantys darbui, vis dėlto nedirba ir toliau patiria skurdą.
Vienas dažniausiai pasitaikančių atsakymų, kartais skambančių ir iš politikų, mokslininkų, darbdavių, taip pat iš socialinės politikos srityje veikiančių institucijų atstovų, kurie dirba su bedarbiais, lūpų – asmenys nedirba todėl, kad patys nenori, gautus iš valstybės pinigus iššvaisto, o darbdavių prašo, kad fiktyviai pasirašytų, jog yra netinkami jiems siūlomam darbui. Šis atsakymas dažnai būna taikomas visai grupei asmenų, kurie yra bedarbiai ir gauna piniginę
socialinę paramą. Tačiau mūsų kartu su kolegomis atliktų tyrimų rezultatai ne visai sutampa su šiuo, deja, dažniausiai skambančiu atsakymu. 2022 m. sociologinio kiekybinio tyrimo būdu buvo apklausti 499 galintys dirbti labai žemas pajamas gaunantys gyventojai ir piniginės socialinės paramos gavėjai. Anketoje jų buvo klausta, dėl kokių priežasčių jie nedirba. Iš dažniausiai įvardijamų ir aktualiausių priežasčių išsiskiria šios: darbo vietų stoka kartu su susisiekimo (transporto) problema; sveikatos problemos, nors nenustatytas neįgalumas; nerandama darbo pagal profesiją; nerandama darbo, kurio užmokesčio užtektų pragyventi; asmeniui neapsimoka dirbti, nes antstoliai atskaičiuos didelę dalį uždarbio. Beje, tyrimo dalyviai prie mažiausiai aktualių priežasčių pažymėjo nenorą dirbti ir nustatytą nedarbingumo lygį (negalią). Kaip matome, tarp neaktualiausių priežasčių pačių respondentų paminėtas atsakymas apie nenorą dirbti yra dažnai viešai įvardijamas kaip pagrindinė kliūtis.
Skurstančiųjų pajamos asmeniui per mėnesį siekia vos 200 eurų
Galima pastebėti, kad išskirtos pagrindinės kliūtys įsidarbinti tik iš dalies priklauso nuo paties asmens. Vargu ar
Jeigu skurdo tėvai, yra nemaža tikimybė, kad jų vaikai suaugę taip pat skurs.
nuo jo paties priklauso, kad jo gyvenamoje vietovėje nėra darbo vietų, viešasis transportas nekursuoja ar kursuoja retai. Tik iš dalies nuo paties asmens priklauso ir tai, kokią profesiją jis įgijo, kokia jo sveikatos būklė, ar jis yra skolingas. Asmens profesijos pasirinkimui, išsilavinimo lygiui, gyvenimo būdui, kuris yra susijęs su sveikatos būkle, didelę įtaką darė jo šeima, mokykla, bendruomenė, valstybė, kurioje jis gyvena ir kurioje brendo, todėl galima teigti, kad žmogaus asmeninė atsakomybė šiose srityse yra santykinė. Be to, tyrimo metu paaiškėjo, kad nedirbančių piniginės socialinės paramos gavėjų materialinė padėtis nėra itin gera – vidutinis visų pajamų dydis asmeniui per mėnesį siekia apie 200 eurų (mažiau nei 7 eurus per dieną), daugiau nei 20 proc. nedirbančių piniginės socialinės paramos gavėjų per kelis mėnesius daugiau nei vieną kartą negalėjo susimokėti už būtiniausias reikmes (maistą, rūbus) ir grąžinti skolos. Todėl galima kelti klausimą: kiek ši materialinė situacija yra paskata užsidirbti daugiau ir tinkamai patenkinti savo poreikius, o kiek tokio lygio socialinė parama yra labiau smukdantis veiksnys, neskatinantis dalyvauti darbo rinkoje ir rasti papildomos ekonominės veiklos, ypač atsižvelgiant į tam (ne)sudaromas galimybes?
Tiesa, Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, tarp visų piniginės socialinės paramos gavėjų yra nedidelė grupė, kuri pasižymi priklausomybėmis nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, lošimų ir kt. Kad ir koks būtų jų gyvenimo (skurdo) lygis, šie asmenys neturi motyvacijos įsidarbinti (pirmiausia reikėtų spręsti priklausomybių problemą), tačiau didesnė dalis socialinės paramos gavėjų esant tinkamoms sąlygoms gali būti įdarbinti. Mūsų atlikti tyrimai parodė, kad dauguma nedirbančių socialinės paramos gavėjų sutiktų dirbti už 700–900 eurų į rankas per mėnesį (2022 m. aktualūs dydžiai).
atskleisti tikrųjų savo nedarbo priežasčių. Tačiau 2022 m. atliktas Užimtumo tarnybos darbuotojų anketinis tyrimas ir jo metu gauti atsakymai daugiausia sutapo su pačių nedirbančiųjų nurodytomis kliūtimis. Užimtumo tarnybos darbuotojai teigė, kad laisvos darbo vietos dažniausiai neužimamos dėl sunkaus susisiekimo su jomis, žemo darbo užmokesčio, nepatogių darbo sąlygų (naktinis darbas, fizinis darbas, darbas šaltyje ar drėgnoje aplinkoje ir pan.). Paklausti, kodėl bedarbiai dažniausiai atsisako eiti dirbti į laisvas darbo vietas, Užimtumo tarnybos darbuotojai pateikė aktualiausius atsakymus: prasta bedarbių sveikatos būklė, netinkamos darbo valandos ar netenkinantis siūlomas atlyginimas. Kiek yra teisinga ir reikalinga moralizuoti ir sutelkti dėmesį į nedirbančius socialinės pašalpos gavėjus kaip į problemą, o kiek reikėtų koncentruotis į valstybės, darbdavių, savivaldybių, bendruomenių indėlį naikinant kliūtis įsidarbinti tiems, kam sunkiau pasiekti ir išlaikyti tinkamas darbo vietas?
Ką mes kaip valstybės, visuomenės, bendruomenės nariai galime padaryti, kad mažiau asmenų būtų užkirstas kelias tapti ekonomiškai aktyviems ir mažiau jų atsidurtų skurde, o tie, kurie ten atsidūrė, turėtų galimybę greitai ir efektyviai sustiprinti savo žmogiškąjį kapitalą, pakeisti nepalankiai susiklosčiusią situaciją ir įsitraukti į darbo rinką ir kitas svarbias sritis?
Būtina ugdyti įgūdžius ir tobulinti socialinės apsaugos priemones
Mūsų nuomone, tobulinant įgyvendinamus sprendimus būtina kryptingai ugdyti jaunimo įgūdžius (ypač karjeros valdymo kompetencijas), kurie leistų jiems tinkamai ir atsakingai gerinti savo socialinę integraciją ir didinti asmeninį pasitenkinimą gyvenimu. Taip pat būtina nuolat tobulinti socialinės apsaugos politikos priemones, siekiant kuo efektyviau ir operatyviau padėti piliečiams, kurie laikinai prarado galimybę pasirūpinti savimi. Be to, būtina didinti darbo vietų patrauklumą ir prieinamumą; plėtoti savivaldybių viešojo transporto paslaugų tinklą (didinant darbo vietų prieinamumą savo transporto neturintiems asmenims); socialiai jautriau reglamentuoti skolų išieškojimą (antstolių veiklą); stiprinti nevyriausybines organizacijas, kurios dirba su bedarbiais, ir gerinti individualų kompleksinį darbą su ilgalaikiais bedarbiais. Lietuvoje ir kitose ES šalyse dėl gyventojų senėjimo nuolat mažėja darbo išteklių, todėl būtina vis daugiau dėmesio skirti socialinei politikai, kad esamus žmogiškuosius išteklius panaudotume kuo efektyviau (o rezervų dar turime).
Sunkiai pasiekiamas, mažai apmokamas darbas
Gali kilti įtarimų, kad galbūt patys piniginės paramos gavėjai nenori
Lietuvoje ir užsienyje atlikti tyrimai leidžia teigti, kad skurdas ir socialinė atskirtis – tai dvejopa problema. Neprieštaraujame požiūriui, kad pats žmogus yra atsakingas už savo padėtį visuomenėje ir darbo rinkoje, todėl gali ir privalo atitinkamai veikti ir gerinti savo gyvenimo bei darbo sąlygas. Tačiau pripažįstame ir tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje (gerovės valstybėje) ne mažiau svarbus yra ekonominės ir socialinės aplinkos, valstybės vaidmuo apibrėžiant rėmus, kuriuose asmuo veikia. Aplinkos vaidmuo yra svarbus ir formuojant asmens darbo motyvaciją ar apskritai jo pasirinkimus.
Situacija, kada žmonės skursta, tik iš dalies priklauso nuo jų pačių.
Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas
Senovės graikų gydytojas, siekdamas pasirūpinti ligoniu, pirmiausia turėdavo susipažinti su jo temperamentu, kūno sandara ir suprasti, kokią įtaką ligai gali daryti paciento valgymo įpročiai ir gyvenimo būdas.
Hipokrato sekėjams liga buvo ne vieno organo ar organų sistemos pažeidimas, o viso organizmo liga, sukelta keturių organizmo skysčių (kraujo, flegmos, juodosios ir geltonosios tulžies) pusiausvyros sutrikimo.
Manyta, kad keturi organizmo skysčiai lemia keturias jo savybes – karštį, šaltį, drėgnumą ir sausumą.
Remiantis organizmo skysčių teorija, rekomenduoti šie gydymo metodai: dieta, poilsis, miegas, vidurių laisvinamieji vaistai, kiek rečiau – kraujo nuleidimas, statomos taurės su įbrėžimu, išskirtinai sunkiais atvejais buvo gydoma agresyviau – taikomi prideginimai ar kiti chirurginiai metodai.
Antikos gydytojai manė, kad ligas, kurių neišgydys vaistai, išgydys peilis, kurių neįveiks peilis, įveiks prideginimas, o jei ir prideginimas bus neveiksmingas, vadinasi, tokia liga yra nepagydoma.
Ligos skirstytos į dvi grupes
Johnas Brownas (1735–1788) – XVIII a. škotų gydytojas, braunizmo doktrinos kūrėjas, Edinburgo universiteto auklėtinis – savo naująją teoriją pateikė 1780 ir 1784 m. Edinburge išleistame veikale „Elementa medicinae“ („Medicinos pagrindai“). Braunizmas tapo populiaria XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios medicinos sistema. J. Browno idėjos išplito ne tik Britų salose, bet ir prancūzų, italų, vokiečių bei ispanų žemėse ir Naujajame Pasaulyje.
Pasak J. Browno, sveikatą lemia skirtingo laipsnio išoriniai ir vidiniai dirgikliai (išoriniai – oras, karštis, valgis, nuodai; vidiniai – emocijos, mintys, vidiniai kūno pojūčiai). Geros sveikatos pagrindu laikyta pusiausvyra tarp išorinio dirginimo ir vidinio jaudrumo. Jei stimuliacijos per daug, pasireiškia steninės ligos (žmogus tarsi „sprogsta“ dėl jėgų, organizmo skysčių ir emocijų pertekliaus, pvz., esant kraujoplūdžiui, gresiant apopleksijai, ištikus manijos priepuoliams), o jei jos per mažai, gresia asteniniai negalavimai (ligonis būna nusilpęs, išsekęs, pvz., sergant įvairiomis karštinėmis, paūmėjus sunkioms lėtinėms ligoms, esant melancholijai ir t. t.).
Ligas braunistai skirstė į dvi dideles grupes: lokalias ir generalizuotas. Visos jos turėjo savo sunkumo laipsnius: pvz., 0 ° ir 80 ° nurodė mirtį, 40 ° – tobulą sveikatą, nedideli nukrypimai nuo „aukso vidurio“ lėmė steninį arba asteninį polinkį, didesni nukrypimai – steninę arba asteninę ligą. Gydytojui, kuris rėmėsi braunizmo sistema, tereikėjo įvertinti ligos tipą, laipsnį ir paskirti gydymą. Steninėms ligoms buvo skiriami slopinamieji (pvz., saikingas kraujo nuleidimas, vegetariška dieta,
Antikos gydytojai manė, kad ligas, kurių neišgydys vaistai, išgydys peilis, kurių neįveiks peilis, įveiks prideginimas.
vanduo, saikingas vėmimo, prakaitavimo ir viduriavimo skatinimas), asteninėms – stimuliuojamieji (pvz., mėsa, tirštos sriubos, neskiestas vynas ir kiti alkoholiniai gėrimai, opiumas, eteris, kamparas) vaistai ir metodai (1 pav.).
Gydymas buvo pavojingesnis nei pati liga
Kartotiniai kraujo nuleidimai, gausaus viduriavimo ir vėmimo skatinimas, dirbtinių opų odoje atvėrimas naudojant ėdžias medžiagas ir karštį, pūslių ligonio odoje susidarymo skatinimas tepant tepalais su kantaridžių milteliais ir kiti gydymo metodai tiek Senajame, tiek vėliau ir Naujajame Pasau-
lyje buvo taikomi su dideliu pasitikėjimu iki pat XIX a. pabaigos. Šios gydymo praktikos buvo paremtos tiek viena seniausių ir pripažintų teorijų –humoraline, tiek naujesne, didelio populiarumo sulaukusia braunizmo doktrina.
Kanados medicinos istorikė Jacalyn Duffin pažymi, kad XIX a. Europos ir Šiaurės Amerikos farmakopėjose buvo vaistų, kurie dabar yra laikomi nuodais (gyvsidabris, stibis, strichninas, opijus ir kt.), ir šių vaistų vartojimas kartu su gausiais kraujo nuleidimais, viduriavimo ir vėmimo skatinimu gali būti vadinamas „drastišku“ arba „herojiniu“. Amerikiečių istori-
1 pav. Visos įmanomos flebotomijos (kraujo nuleidimo, atveriant veną) vietos. Iš: Hans von Gersdorff, Field Book of Wound Medicine, 1517. Viešai prieinama internete
kas Loisas N. Magneris pažymi, kad aktyvūs gydymo metodai, pavyzdžiui, gausus kraujo nuleidimas ir maksimalių vaistų dozių skyrimas sunkiems ligoniams, buvo vadinamosios „herojinės“ Amerikos medicinos mokyklos, susiformavusios XVIII a. pabaigoje, pagrindas. Pasak žymių šios mokyklos atstovų Benjamino Rusho (1746–1813) ir Williamo Shippeno (1712–1801), „beviltiškos ligos reikalauja žūtbūtinių priemonių“, o gydytojas tokios ligos atveju „turėtų pacientui nuleisti kraują beveik iki jo mirties, bent jau tol, kol jis apalps“. Panašu, kad to meto gydytojai nesvarstydavo apie tai, kad šios žūtbūtinės gydymo priemonės daugeliu atvejų ligoniui būdavo pavojingesnės už pačią ligą.
Taigi terminas „herojinė medicina“ yra šiuolaikinio medicinos istoriko konstruktas, reprezentuojantis gydytojo užimamą aktyvią poziciją ligos atžvilgiu, taikomą energingą terapinį bei chirurginį gydymą ir tikėjimą, kad vien tik „stiprus“ vaistas ar gydymo metodas nugalės „stiprią“, gyvybei grėsmingą ligą.
Ligoniai ir jų gydymas Vilniuje: mirtinas vaistas mirtinai ligai
Vilniaus universiteto Terapijos klinikoje 1816 m. gydant 20 metų amžiaus vyrą, „vidutinio ūgio, gražaus ir tvirto kūno sudėjimo, stiprios sveikatos“, kurį šeimininko kieme prieš 4 mėnesius sukandžiojo užklydusi kalytė ir kuriam pasireiškė hidrofobija (vandens baimė), be anksčiau aprašytų viduriavimo skatinimo ir kraujo nuleidimo metodų, papildomai skirtos gyvsidabrio druskos, o vėliau, ligai sunkėjant – prūsų rūgštis (acidi borussici), t. y. ciano vandenilis, nes, pasak gydytojų, „to meto literatūroje“ buvo aprašytas teigiamas šios rūgšties efektas gydant hidrofobiją. Ligonis, išgėręs nedidelę prūsų rūgšties dozę, pasijuto geriau, lengviau prarijo maistą ir vandenį, tačiau po kelių valandų vėl pajuto krūtinės spaudimą ir pykinimą, grįžo oro, vandens baimė, nerimas, troškulys, menkiausias aplinkos dirgiklis sukeldavo viso kūno spazmus. Netekus vilties ligonį išgydyti, iškviestas kunigas, atliktas ligonio patepimas, tačiau net švęs -
tas vanduo su aliejais sukėlė viso kūno konvulsijas. Kitą dieną jaunasis pacientas mirė.
Hidrofobija, kuria XIX a. sirgo vilniečiai, buvo laikoma mirtina patologija, pasireiškiančia įkandus pasiutusiam gyvūnui, kai prineštas prie ligonio gėrimas sukeldavo skausmingą ryklės ir krūtinės ląstos susitraukimą ir baimę, taip pat – kai ligonis jausdavo nepakeliamą karštį ir troškulį, kurio negalėdavo pasotinti. Akivaizdu, kad Vilniaus universiteto disertacijose, skirtose hidrofobijai nagrinėti, kalbama apie pasiutligę, tačiau pasiutligės viruso Rhabdoviridae infekcija tuo metu dar nebūdavo nustatoma (2 pav.).
XIX a. pradžioje Vilniaus universiteto klinikų ligoniams vaistai buvo skiriami remiantis to meto vaistų skyrimo indikacijomis ir rekomendacijomis. Nors gyvsidabrio druskos nuo XVI a. buvo dažniausiai vartojami vaistai lytiškai plintančiai ligai – sifiliui – gydyti, vėliau gyvsidabrio (I) chloridas, pasižymintis vidurių laisvinamosiomis savybėmis, buvo skiriamas įvairioms uždegiminėms ligoms, taip pat ir nervų sistemos ligoms gydyti. Šiandien žinoma, kad ilgalaikis gyvsidabrio poveikis lemia inkstų ir kognityvinius sutrikimus, o apsinuodijimas dideliu gyvsidabrio kiekiu gali sukelti ataksiją, rankų ir pėdų nejautrą, raumenų silpnumą, periferinio matymo praradimą, komą ir mirtį.
Hidrofobija sergančių ligonių gydymas prūsų rūgštimi – desperatiškas „herojinės“ medicinos pavyzdys gydant mirtiną ligą. Nors vaistas buvo skirtas šuns sukandžiotam ligoniui gydyti, vėliau, 1842 m. Londone išleistame Jonathano Pereiros veikale „The Elements of Materia Medica and Therapeutics“ („Vaistinės medžiagos ir terapijos pagrindai“) bus nurodyta, kad apsinuodijimo ciano vandeniliu požymiai gali būti panašūs į hidrofobijos simptomus: padidėjusi seilių sekrecija, ryklės dirginimas, pykinimas, pasunkėjęs alsavimas, galvos skausmas, alpimas, konvulsijos. Šių laikų tyrimuose taip pat yra gan panašiai apibūdinami ūmaus apsinuodijimo cianidais simptomai. Taigi galiausiai nėra aišku, ar, Vilniaus universiteto
2 pav. Titulinis disertacijos, skirtos hidrofobijai nagrinėti, puslapis su Vilniaus medicinos draugijos antspaudu. Iš: Carolus Wilhelmus Meyer, Hydrophobiae rabiosae historia. Dissertatio inauguralis, Vilnae: Typis Scholarum Piarum, 1816. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Žūtbūtinės gydymo priemonės daugeliu atvejų ligoniui būdavo pavojingesnės už pačią ligą.
Terapijos klinikoje hidrofobija sirgusiam ligoniui skyrus prūsų rūgštį, šis „vaistas“ ligoniui nepakenkė dar labiau nei pati liga.
Kodėl chirurgai operacijas XIX a. pradžioje atlikdavo retai?
1825 m. Vilniaus universitete buvo apginta disertacija, skirta centrinės nervų sistemos sklaidos ydų ir darinių neurochirurgijai, kurią parengė Basilijus Woyciechowskis. Jis aprašė Vilniaus universiteto Chirurgijos klinikoje nesėkmingai gydyto ligonio atvejį, kai aktyvus (chirurginis) gydymas ligoniui buvo pražūtingas: „Kaimo moteris į Chirurgijos kliniką atnešė savo 15 savaičių kūdikį. Mažutėlis buvo sulysęs, ties pakaušio viršutine dalimi, pakaušiniu momenėliu buvo matyti anties kiaušinio dydžio auglys (3 pav.). Įvertinę visus požymius, nedvejojome dėl diagnozės: tai buvo dalinė išorinė hidrocefalija, kuri komplikavosi smegenų išvarža. Ligonio gyvybinės funkcijos buvo stabilios [...], todėl punktavome auglį ir iš viso pašalinome 7 uncijas žalsvo skysčio. Sunkiantis skysčiui, kūdikis nualpo, vėliau pasireiškė konvulsijos [...]. Rytojaus dieną ligonėlis numirė.“
Neurochirurginės operacijos ir viduramžiais, ir vėlesnėse epochose iki XIX a. pabaigos Europos universitetų klinikose ir miestų ligoninėse buvo atliekamos itin retai dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – nemokėta tinkamai įvertinti ligonių neurologinės simptomatikos. Neurochirurgijos raidą stabdė ir kitos priežastys. Viena jų – didelė komplikacijų (meningito, abscesų –galvos smegenų pūlinių, pooperacinio smegenų skysčio nutekėjimo, smegenų strigimo, kraujavimų) rizika. Iki asepti-
kos ir antiseptikos įdiegimo į praktiką, antibiotikų eros, atraumatinės operavimo technikos, efektyvios hemostazės principų atradimo ir pritaikymo nebuvo įmanoma ne tik neurochirurgijos, bet ir kitų chirurgijos šakų pažanga. Kita neurochirurgijos raidą stabdžiusi priežastis – nebūta efektyvios anestezijos. Nors viduramžiais ir vėlesnėse epochose operacijų metu nuskausminimui naudotos „migdomosios kempinės“, išmirkytos opijuje, mandragoros šaknies, drignės ekstraktuose, vyne ir muskuse, pastebėta, kad toks skausmo slopinimas dažnai ligoniui yra pavojingas, todėl XVIII–XIX a. būdavo taikomas retai. Bendroji anestezija į klinikinę praktiką buvo įdiegta tik XIX a. antroje pusėje: pradėta naudoti eterio, chloroformo anestezija.
Taigi chirurginės operacijos ne tik Vilniuje, bet ir kituose Vakarų Europos miestuose XIX a. pirmoje pusėje buvo savotiška medicinos terra incognita ir atliekamos itin retai, o ir pavieniai bandymai dažniausiai pasibaigdavo nesėkmingai, todėl ligoniai dažniau būdavo gydomi medikamentais, procedūromis ir kitomis terapinėmis priemonėmis, užuot iškart griebus trepaną ar skalpelį.
Nepaisant skirto gydymo, ligonė pasveiko
Pauliaus Mokrzyckio darbe apie gimdyvių konvulsijas (disertacija apginta 1824 m. Vilniaus universitete) pristatoma Vilniaus universiteto Akušerijos klinikoje gydyta pacientė: „Karolina N., maždaug 40 metų amžiaus moteris, jau penktąkart nėščia, tvirta ir gerai sudėta, juodaplaukė, patinusio, paraudusio veido, nepiktnaudžiaujanti alkoholiniais gėrimais, nėštumo, kurio
3 pav. Vilniaus universitete 1819 m. apgintoje disertacijoje pateiktos lėtine hidrocefalija sirgusių ligonių iliustracijos: kūno morfologija ir kaulinės struktūros. Iš: Feliacianus Derszkoff, Dissertatio inauguralis medico-practica de hydrocephalo chronico binas observationes medico-practicas continens, Vilnae: Typis A. Marcinowski, 1819. Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyrius
Artur Barthels, „Šeimininkė“, tušas, plunksna, 1844. Vilniaus universiteto bibliotekos kolekcija, f. 78
Eglės Sakalauskaitės-Juodeikienės teigimu, kai kurie šiais laikais taikomi gydymo metodai po kelių šimtmečių galbūt atrodys kaip išskirtiniai XXI a. pradžios „herojinės“ medicinos pavyzdžiai
metu sunkiomis ligomis nesirgo, pabaigoje, gimdymo skausmų suimta, 1822 m. atėjo į Akušerijos kliniką skųsdamasi stipriu galvos skausmu, nuovargiu ir ūžimu ausyse.“ P. Mokrzyckis nutarė, kad šie simptomai veikiausiai pasireiškė dėl gausaus kraujo priplūdimo į galvą, todėl iš kojos venos nuleido kraujo, tuomet galvos skausmai sumažėjo ir ligonė „su visa reikiama pagalba lengviausiai pagimdė“.
Perrišus naujagimio bambagyslę, gimdyvė pajuto juosmens skausmą, pasireiškė konvulsijos: ligonė pasuko galvą į kairę pusę, akių vokai ir veido raumenys trūkčiojo, burna persikreipė, iš jos pradėjo eiti putos, alsavimas tapo švokščiantis, įsitempė kairė ranka, vėliau kairė koja, ligonė nevalingai pasituštino ir giliai užmigo. Po priepuolio gimdyvė vengė šviesos, vėmė tulžingu skysčiu, galūnės sustingo, pulsas buvo „kietas“, todėl iš pėdos venų vėl nuleista kraujo. Naktį moteris nemiegojo, paryčiui ištiko naujas traukulių priepuolis, vėl nuleista kraujo. Kitą dieną gimdyvę vargino nepraeinantis galvos skausmas pakaušio ir kaklo srityje. Moteris pieno dar neturėjo, todėl uždėta 18 dėlių ant
sprando ir smilkinių, pastatyta 12 taurių su odos įbrėžimais ties stuburu, paskirtas kalomelis „viduriams sužadinti“. Po kelių valandų pasikartojo stiprūs kairės pusės galūnių traukuliai, paskirtas saldusis gyvsidabris. Naktį ligonė miegojo ramiai, naujų traukulių nebuvo, galvos skausmai sumažėjo, moteris pasituštino, o trečią dieną atsirado pieno. Aštuntą dieną po gimdymo moteris pasveikusi išleista namo. Šioje kvapą gniaužiančioje istorijoje belieka tik pasidžiaugti, kad, nepaisant skirto gydymo, moteris liko gyva.
Kadangi XIX a. manyta, kad pilnakraujės ligonės patiria didelę konvulsijų riziką, nenuostabu, kad ir pagrindiniai gydymo metodai Vilniaus universiteto Akušerijos klinikoje buvo kraujo nuleidimas, viduriavimo skatinimas. Štai ir anglų gydytojas Thomas Denmanas (1733–1815) buvo paskelbęs, kad, plečiantis nėščios moters gimdai, suspaudžiamos stambiosios venos, dėl to sutrinka kraujo nutekėjimas iš galvos smegenų, o kraujo perteklius galvos smegenyse, kaip tuo metu tikėta, ir sukelia traukulių priepuolius. Kraujo nuleidimas, vertinant XIX a. pradžios gydytojo akimis, buvo ne tik
logiškas, bet ir patogenezinis (atitinkantis to meto traukulių patogenezės teoriją) gydymo metodas.
„Herojinė“ medicina šiandien?
Šio straipsnio tikslas – ne teisti ar kritiškai vertinti istorinius gydymo metodus, o bandyti suprasti, kokias gydymo priemones XIX a. pradžioje ir kodėl būtent jas naudojo mūsų krašto gydytojai. Kartu turime neatmesti prielaidos, kad ir kai kurie šiais laikais taikomi gydymo metodai (pvz., agresyvi chemoterapija, sukelianti sunkius nepageidaujamus reiškinius, kai kurios itin plačios apimties chirurginės operacijos, biologinė terapija su savo sunkiausių oportunistinių infekcijų rizikomis ir kitais reiškiniais), nors ir pratęsia ligonio gyvenimą (keliems mėnesiams ar metams), po kelių šimtmečių gyvensiantiems medicinos studentams, gydytojams, medicinos istorikams ir plačiajai visuomenei galbūt atrodys kaip išskirtiniai XXI a. pradžios „herojinės“ medicinos pavyzdžiai. Tačiau taip pat turime suprasti, kad XIX a. Vilniaus gydytojai tikėjo humoraline medicinos teorija, braunizmu ir kitomis medicinos sistemomis, kurių mokėsi universitetuose, apie kurias skaitydavo moksliniuose žurnaluose ir diskutuodavo tarpusavyje bei su kolegomis iš užsienio. Savo ligoniams jie skyrė pačius geriausius – tiek laiko ir patirties patikrintus, tiek naujausius, pažangiausius gydymo metodus. Šiandien mes remiamės moksliniais įrodymais pagrįsta medicina, kuri yra mūsų teorija, doktrina ir viltis. Tikiuosi, kad ateityje tie, kurie vertins mūsų gydymo praktikas, žinos, kad mes taip pat rėmėmės dabartine medicinos teorija, kad tai buvo geriausia ir pažangiausia medicinos teorija mūsų laikais ir galiausiai – kad mes visuomet stengėmės savo pacientams padaryti viską, kas yra geriausia.
VIRUSŲ TYRIMAI
Gretė Gerulaitytė
Vilniaus universitetas
Virusų tyrimai visada buvo aktuali mokslininkų vykdomų tyrimų kryptis, o per COVID-19 pandemiją ji tapo dar aktualesnė ir sulaukė dar daugiau visuomenės dėmesio. Šie tyrimai leidžia ne tik daugiau sužinoti apie žmonėms keliamas grėsmes, bet ir kaupti svarbius duomenis, padedančius nagrinėti virusų evoliuciją. Būtent Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre šiuo metu vykdomi Uhano uodų viruso 6 (angl. Wuhan mosquito virus 6, WuMV-6) tyrimai gali tapti vienu pirmųjų mokslinėje literatūroje aprašytų atvejų, kai atpažinti virusus, keliančius grėsmę stuburiniams gyvūnams, galima iš anksto užbėgant įvykiams už akių, o ne retrospektyviai – jau įvykus protrūkiui. Apie unikalų virusą, tai, kaip šie tyrimai vykdomi, ir jų reikšmę mokslo pasaulyje pasakoja virusų tyrėjas dr. Gytis Dudas.
Kiekvienas esame susidūręs su WuMV-6 įkandus uodui, tačiau nežinome apie nė vieną žmogaus užsikrėtimo
Dėmesį patraukė neįprastai greita viruso migracija
Vilniaus universiteto mokslininkas dr. G. Dudas pirmą kartą naujų RNR virusų paieškos anksčiau mažai tyrinėtuose šeimininkuose tyrimą atliko dar 2018 m., prisijungęs prie Chan Zuckerberg Biohub (JAV, Kalifornija) komandos, kuri turėjo sekoskaitos duomenis iš 148 individualiai pagautų Kalifornijos uodų. Uoduose aptikęs 70 įvairių virusų, 46 iš jų mokslininkas galėjo ir pavadinti. Taip atsirado lietuviški arba su Lietuva susiję virusų pavadinimai.
„Virusams davėme tokius vardus kaip „Poccolus“ (sena lietuvių juodmetalio grupė), „Ūsinis“ (baltų dievybė, siejama su dangiškaisiais indoeuropiečių mitologijos dvyniais), „Barstukas“ (baltų mitologinė būtybė), „Miglotas“, „Keturi“ ir pan. Tačiau ganėtinai anksti mano dėmesį patraukė apmaudžiai be vaizduotės pavadintas Uhano uodų virusas 6, pirmą kartą aptiktas Kinijoje 2013 m. Bene pirmiausia į akis dar
tuomet kritęs jo bruožas buvo tas, kad jis yra aptinkamas itin plačiai“, – apie kelią iki dabar tyrinėjamo WuMV-6 viruso pasakoja mokslininkas.
Šis virusas tuo metu jau buvo rastas uoduose Švedijoje, Australijoje, Kambodžoje, per pastaruosius kelerius metus aptiktas ir Tunise, Madagaskare, Trinidade, Filipinuose (1 pav.). Pasak dr. G. Dudo, atliekant „agnostišką“ sekoskaitą (dar vadinamą metagenomine sekoskaita, kai nuskaitomos visos mėginyje esančios DNR sekos) paaiškėjo, kad WuMV-6 buvo ne tik ganėtinai dažnas pavienėse uodų populiacijose, bet ir labai paplitęs visame pasaulyje. Toks neįprastas šio tyrimo rezultatas ir didelė duomenų gausa mokslininkams leido taikyti tokius analizės metodus, kurie paprastai naudojami žmonių ar kitų ekonomiškai svarbių rūšių protrūkių ir epidemijų tyrimams, pavyzdžiui, Ebolos viruso, MERS koronaviruso, gripo ir pan.
„Ši analizė parodė, kad WuMV-6, nors pasižymi genetine įvairove, yra kilęs iš vieno bendro protėvio, cirkuliavusio maždaug prieš 20 metų. Tai reiškia, kad per pastaruosius 20 metų šis virusas kažkaip pasklido po Ramiojo vandenyno pakrantės šalis ir tai labai stebina, kadangi uodai nėra laikomi pajėgiais skraiduoliais ir savo gyvenimo metu nenuskrenda toliau nei kelis kilometrus. Ši neįprastai greita viruso migracija iš tikrųjų yra dar spartesnė, nes tyrimai rodo, kad WuMV-6 linijos, vėliau cirkuliavusios Australijoje ir Kalifornijoje (t. y. skirtingose Ramiojo vandenyno pusėse), yra kontaktavusios per pastaruosius aštuonerius metus“, – apie unikalią viruso kelionę pasakoja dr. G. Dudas.
Virusai plinta įgydami naują geną Analizuojant didelį WuMV-6 viruso paplitimą, buvo keliamos hipotezės apie galimus jo transportavimo mechanizmus. Pavyzdžiui, virusas galėjo būti perneštas dėl žmonių vykdomos veiklos – patekęs į krovinių konteinerį, uodas nuplukdomas į kitą pasaulio šalį, dėl aukštosios atmosferos vėjų ar tradiciškesnio virusų transportavimo būdo – stuburiniuose gyvūnuose. Tokių atvejų jau yra pasitaikę, pvz., Vakarų Nilo karštligės invazija į Šiaurės Ameriką 2001 m., Zika viruso –į abi Amerikas 2014 m. Tačiau tik viena iš keliamų hipotezių gali paaiškinti itin greitą ir unikaliai WuMV-6 paviršiaus baltyme gp64 matomą evoliuciją, kuri primena antigeninį dreifą (angl. antigenic drift) gripo virusų ar SARSCoV-2 paviršiaus baltymuose.
„Jį sukelia stuburinių gyvūnų antikūnų atsakas populiacijos lygmeniu. Kai kritinė stuburinių populiacijos dalis yra imunizuota (persirgusi ar pasiskiepijusi), populiacijoje randami antikūnai specifiškai atpažįsta virusinius paviršiaus baltymus, kurie juos užkrėtė. Todėl bet koks virusas, turintis šiek tiek pakitusius paviršiaus baltymus, įgyja perdavimo pranašumą, nes yra sunkiau atpažįstamas populiacijoje randamų antikūnų. Virusai su naujesne paviršiaus baltymo versija tampa dominuojančiais užkrėtėjais ir šis ciklas kartojasi. Tokie atrankos
epizodai priveda prie greitesnės kai kurių virusų paviršiaus baltymų evoliucijos, ir panašu, kad WuMV-6 gali būti vienas iš tokių virusų“, – pasakoja dr. G. Dudas.
Kalbėdamas apie stuburinius gyvūnus užkrėsti galintį virusą, mokslininkas pabrėžia – nėra jokio pagrindo įtarti, kad numanomas stuburinis WuMV-6 šeimininkas galėtų būti žmogus: „Šio viruso paplitimas pasaulyje beveik garantuoja, kad kiekvienas esame susidūręs su WuMV-6 įkandus uodui, tačiau, nepaisant gan gerai išplėtotos sekoskaita paremtos sergančių žmonių stebėsenos visame pasaulyje, nežinome apie nė vieną žmogaus užsikrėtimo WuMV-6 atvejį.“
Nors WuMV-6 žmogui pavojaus nekelia, vykdomi tyrimai ir išsamesnės žinios apie ortomiksovirusus (šiai virusų šeimai priklauso ne vien WuMV-6, bet ir gripo virusas) leis geriau suprasti, kaip kovoti su mums pavojingais šios virusų grupės nariais ir taikyti įgytas žinias kitoms savo ekologija panašioms virusų grupėms, pavyzdžiui, Vakarų Nilo, Zika, gal net paukščių gripo virusams.
„Yra žinoma, kad ortomiksovirusų genomai sudaryti iš 6–8 atskirų segmentų, o WuMV-6 ir jo giminaičiai turi bent vieną naują segmentą lyginant su artimiausiais giminaičiais. Taip galime nustatyti, kokių funkcijų WuMV-6 ir jo giminaičiams pritrūko, kad „reikėjo“ įgauti bent vieną naują geną. Žinome apie panašius pokyčius tarp gripo C/D ir gripo A/B virusų – pastarieji savo evoliucijos metu taip pat įgijo vieną naują geną, dėl kurio galbūt ši grupė tapo agresyvesnė – būtent nuo gripo A ir B virusų skiepijamės kasmet, o gripo C virusai lieka daugiau cirkuliuoti tarp vaikų“, –sako dr. G. Dudas.
Laboratorijoje atliekami pseudovirusų eksperimentai
Dr. G. Dudo laboratorijoje WuMV-6 viruso tyrimai šiuo metu vyksta keliomis kryptimis. Viena iš jų – papildomų WuMV-6 genomų rinkimas iš kitų mokslininkų pasidalintų neapdorotų sekoskaitos duomenų. Tai leidžia tyrėjams geriau įvertinti šio
Pseudovirusai geba bet kurią ląstelę užkrėsti tik vieną kartą ir savyje neturi likusio tokių pavojingų virusų baltymų arsenalo.
Dr. Gyčio Dudo teigimu, nėra jokio pagrindo įtarti, kad numanomas stuburinis WuMV-6 šeimininkas galėtų būti žmogus
2 pav. Ortomiksovirusai kelia ilgalaikį pavojų stuburinių sveikatai –2015 m. aprašytas Wellfleet Bay karandžavirusas, tolimas (bet ne toks tolimas kaip gripo virusas) WuMV-6 giminaitis, nuo 1998 m. beveik kasmet pražudo šimtus paukščių JAV rytinėje pakrantėje
Renkama daugiau informacijos apie šio viruso genetinę įvairovę, siekiant suprasti jo evoliuciją.
3 pav. Žalia spalva paženklintas WuMV-6 paviršiaus baltymas gp64 ląstelių paviršiuje. Mildos Norkienės nuotr.
lyg skiriasi nuo receptorių, randamų ant įprastinio viruso šeimininko ląstelių.
Tokios pseudovirusų sistemos plačiai naudojamos siekiant saugiai tyrinėti ir pavojingų virusų paviršiaus baltymus, pavyzdžiui, Ebolos viruso paviršiaus baltymą GP, kadangi pseudovirusai geba bet kurią ląstelę užkrėsti tik vieną kartą ir savyje neturi likusio tokių pavojingų virusų baltymų arsenalo“, – apie tyrimus pasakoja dr. G. Dudas.
viruso paplitimą ir stebėti paviršiaus baltymo gp64 evoliuciją. Kita kryptis – WuMV-6 sekoskaita Lietuvoje: renkama daugiau informacijos apie šio viruso genetinę įvairovę, siekiant suprasti jo evoliuciją. Trečioji kryptis –vadinamieji pseudovirusų eksperimentai, kai iš nepavojingų virusų (pavyzdžiui, vezikulinio stomatito viruso) genomo nuosavas paviršiaus baltymo genas yra ištrinamas ir pakeičiamas kitu, kurį galima aptikti (pavyzdžiui –švytintys baltymai).
„Atlikdami šiuos eksperimentus galime paskolinti tokiam defektyviam virusui mus dominantį paviršiaus baltymą, tačiau ne geną, kuris jį koduotų – taip gauname virusines daleles (pseudovirusus), kurios naudojasi pasiskolintu baltymu užkrėsdamos ląsteles, bet iš jų pabėgti nebegali be nuosavo paviršiaus baltymo geno. Jei ląstelėse matome mūsų pasirinktą signalą, tarkime, švytinčius baltymus, galime teigti, kad mus dominantis paviršiaus baltymas galėjo patekti į ląsteles. Jei ne – darome išvadą, kad turimų ląstelių paviršiuje nėra virusui reikalingų receptorių, molekulių, kurios padėtų virusui patekti į jų vidų, arba jos perne-
Ortomiksovirusų šeimoje, kuriai priklauso žmogui nepavojingas WuMV-6, yra ir kitų virusų, tokių kaip togotovirusai (Thogotovirus) ir karandžavirusai ( Quaranjavirus ), kurie buvo aptikti būtent dėl to, kad užkrėtė stuburinius gyvūnus, įskaitant žmones (2 pav.). Todėl dr. G. Dudas ir jo kolegos pseudovirusų eksperimentų metu tiria, kaip sėkmingai įvairių ortomiksovirusų paviršiaus baltymai geba patekti į stuburinių ląsteles. Taip galima saugiai ir anksti įvertinti šios virusų grupės keliamą pavojų stuburinių sveikatai.
„Jei matysime, kad WuMV-6 paviršiaus baltymas išties geba patekti į stuburinių gyvūnų ląsteles, pradėsime ieškoti tolesnės stuburinių infekcijos įrodymų grandies – imdami gyvūnų kraują tirsime, ar galime aptikti antikūnų prieš WuMV-6 paviršiaus baltymą gp64 (3 pav.). Jei viskas susiklostys idealiai – galų gale aptiksime WuMV-6 infekciją stuburiniame gyvūne“, –pasakoja mokslininkas.
Tyrimų rezultatai – svarbūs mokslo pasauliui ir Lietuvai
Jei dr. G. Dudo ir jo komandos tyrimai siekiant įrodyti, kad WuMV-6 gali užkrėsti stuburinius gyvūnus, būtų sėkmingi, tai būtų vienas pirmųjų mokslinėje literatūroje užfiksuotų atvejų, kai grėsmę stuburiniams gyvūnams keliančius virusus galima atpažinti vien iš WuMV-6 evoliucijos – žvelgiant į priekį, o ne retrospektyviai, įvykus protrūkiui ar aptikus stuburinio užsikrėtimą. Taigi, jei pasitvirtintų stuburinių užsikrėtimai, WuMV-6 galėtų būti naudojamas kaip modelis,
siekiant suprasti kitų uodų pernešamų ir grėsmingesnių virusų plitimo kelius, įvertinti galimą jų plitimo greitį.
„Pats faktas, kad WuMV-6 yra randamas visame pasaulyje, taip pat yra svarbus – bet kuri tyrėjų komanda bet kur pasaulyje turėtų prieigą prie šio viruso, jei moka gaudyti uodus. Yra daugybė kitų labiau virusologinio pobūdžio klausimų, kuriuos būtų galima tirti naudojantis WuMV6, pavyzdžiui, ar ir kaip šis virusas galėtų būti perduodamas kitai uodų kartai per kiaušinėlius, kadangi žinome, kad bent vienas WuMV-6 giminaitis turi šį bruožą. Tokiu virusų
Virusų įvairovė yra baigtinė, todėl itin svarbu tirti jau atrastus virusus ir kaupti reikalingą informaciją.
palaikymo uodų populiacijoje keliu naudojasi ir žmonėms pavojų keliantys virusai“, – sako dr. G. Dudas. Mokslininko teigimu, pingant sekoskaitos technologijoms ir pradėjus stebėti virusus, cirkuliuojančius nestuburiniuose gyvūnuose, per pastaruosius dešimt metų pavyko aptikti dešimt kartų didesnę ortomiksovirusų genetinę įvairovę nei per 70 metų iki tol. Vis dėlto jis atkreipia dėmesį, kad virusų įvairovė yra baigtinė, todėl itin svarbu tirti jau atrastus virusus ir kaupti reikalingą informaciją, ypač kai tai daryti įmanoma Lietuvoje.
„Su dr. Milda Norkiene, jos studente Monika Repšyte ir dr. Algirdu Žiogu vykdome tyrimus laboratorijoje. Taip pat negalime išsiversti be kolegės dr. Rasos Bernotienės, kuri gaudo uodus Lietuvoje, ir dr. Miglės Tomkuvienės bei jos studentės Miglės Kazlauskaitės, be kurių pagalbos neturėtume nei PGR testo šiam virusui, nei sekoskaitos. Tikiuosi, kad, ilgainiui tobulinant WuMV-6 tyrimų modelį Lietuvoje, mokslinėje literatūroje liks ryškus pėdsakas, kad Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro tyrėjai buvo pirmieji, pamatę šios sistemos potencialą“, – viliasi dr. G. Dudas.
Doc. Nerija Putinaitė
Vilniaus universiteto
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas
Gana įprasta, kad kurio nors žmogaus laidotuvės konkrečioje valstybėje organizuojamos kaip ypač iškilmingas renginys, į kurį siekiama įtraukti visą visuomenę. Valstybės kuria savo patriotinius pasakojimus, formuoja vadinamąją „politinę religiją“, pagal kurią tam tikros asmenybės išskiriamos kaip itin reikšmingos valstybei, savo gyvenimu geriausiai išreiškiančios valstybės tikslus ir jos vertybes.
Sovietinėje valstybėje mirtis ir su ja siejami ritualai buvo pasitelkti tam, kad įtvirtintų mirusiojo statusą pagal jo gyvenimo reikšmę sovietinei valstybei. Per laidotuvių ritualus ir mirusiojo atminimo praktikas mirusieji buvo hierarchizuojami: tam tikri gyvenimai ir tam tikros mirtys buvo laikomi vertingesniais valstybei, jiems skiriama daugiau dėmesio ir pagarbos nei kitiems. Vertingais buvo laikomi gyvenimai, pašvęsti ar naudingi režimo keliamiems tikslams: revoliucijai, klasių kovai, socializmo ar komunizmo kūrimui.
Rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio laidotuvės Anykščiuose 1957 m. Romualdo Šeiboko nuotr. Vaizdas saugomas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje
Kas laikytini pavyzdiniais sovietiniais mirusiaisiais?
Pavyzdiniams mirusiesiems po mirties buvo priskiriamas aukštas socialinis statusas, jie buvo laidojami išskirtinai iškilmingai už valstybės lėšas, į gedulą ir laidotuves įtraukiama labai plati visuomenė, jų atminimas po mirties įtvirtinamas įvairiomis praktikomis. Už valstybės lėšas jiems buvo statomi antkapiniai paminklai.
Lietuvos Sovietų Socialistinėje Respublikoje (toliau – Lietuvos SSR) į pavyzdinių mirusiųjų tarpą buvo įrašyti sovietiniai partizanai, pokariu partizanų nužudyti sovietiniai aktyvistai. Kiti pavyzdiniai mirusieji dažniausiai buvo sava mirtimi mirę Lietuvos SSR vadovai, kiti įtakingi komunistų partijos veikėjai, įvairaus lygio nomenklatūros atstovai, rašytojai, kitos pasižymėjusios asmenybės.
Vienų mirusiųjų sureikšminimą lydėjo kitų nureikšminimas. Valstybė užmarščiai nurašė mirtis ir gyvenimus tų, kurių veikla buvo vertinama kaip menkai deranti su sovietinės valstybės stiprinimu ar komunizmo statymu arba net prieštaraujanti valstybės tikslams. Režimui besipriešinusiųjų, politinių kalinių ar tremtinių mirtys buvo visai nuvertintos. Jie laidoti masiniuose anoniminiuose kapuose, net ant laikinų antkapinių ženklų nebū-
davo rašomas jų vardas, iš visuomenės atminties trinami prisiminimai apie jų gyvenimus ar net buvimą.
Socialinio vertingumo skalėje tarp dviejų kraštutinumų, sureikšmintų ir nuvertintų mirčių, atsidūrė paprastų žmonių mirtys.
Vadovų laidotuvės – valstybei stiprinti
Sovietinėje valstybėje mirties įdarbinimas politiniams tikslams vyko laipsniškai. Vladimiro Lenino laidotuvės 1924 m. buvo ryškiausios porevoliucinės vadovaujančio lyderio laidotuvės. Jų organizavimo schema veikė ir vėlesnėse sovietinių vadų laidotuvėse. Lenino laidotuvių metu pavyzdinė mirtis buvo smarkiai politizuota ir panaudota valstybės stiprinimo tikslams, visuomenę mobilizuojant apie sovietinę valdžią. Pavyzdžiui, provincijos miestuose laidotuvių proga buvo organizuotos masinės ceremonijos, kurios telkė žmones aplink Lenino asmenį, taip pat ir apie valstybės politiką ir vertybes. Išreikšdami gedulą įvairūs darbo kolektyvai Leniną susiedavo su savo profesija, o pavieniai asmenys pabrėždavo jo įtaką asmeninei biografijai.
Josifo Stalino laidotuvės 1953 m. buvo išskirtinai pompastiškos, pasitelktos labai gausios priemonės mobilizuo-
Tam tikri gyvenimai ir tam tikros mirtys buvo laikomi vertingesniais valstybei, jiems skiriama daugiau dėmesio ir pagarbos nei kitiems.
jant visuomenę. Vėlesnės sovietinių vadų laidotuvės (pavyzdžiui, Leonido Brežnevo 1982 m.) tam negalėjo prilygti. Tačiau jos vis tiek atkartojo jau nusistovėjusį pavyzdinių laidotuvių ir pavyzdinio gedulo šabloną. Reikšmingų vadovų laidotuvės ir atminimo pagerbimas jau šeštajame dešimtmetyje visoje SSRS buvo trafaretiniai. Laidotuvių ritualas ir gedulo išraiškos mažai skyrėsi tarpusavyje. Individualios mirusiųjų savybės buvo ištrinamos, o individualus asmeninis gedulas ištirpdomas standartinėse visuomeninio gedulo formuluotėse. Konkretaus mirusiojo biografija būdavo taip susiejama su valstybės (ar sąjunginės respublikos) istorija, o jo asmeninės savybės – su pavyzdinio bolševiko savybėmis, kad mirusieji prarasdavo asmenines savybes. Vien pagal gedulingas kalbas ar kitas gedulo išraiškas galėjo būti sunku identifikuoti, kuris iškilus veikėjas yra laidojamas. Pavyzdinės mirtys skyrėsi ne pagal mirusiojo asmenines ar kitas savybes, o pagal tai, kuriai socialinės hierarchijos pakopai jos būdavo priskirtos.
Jau susiformavusiu pavyzdinių mirusiųjų pagerbimo modeliu, visuomenės įtraukimo į valstybinį gedulą būdais, nusistovėjusiomis darbo kolektyvų reiškiamo gedulo formuluotėmis buvo
vadovaujamasi mirus Lietuvos SSR komunistų partijos pirmiesiems sekretoriams – Antanui Sniečkui 1974 m. ir Petrui Griškevičiui 1982 m. Nors jie socialiniu statusu neprilygo sovietinės valstybės vadovams, vis tiek buvo labai reikšmingos asmenybės ir jų mirtys buvo išskirtinės.
Kas rodydavo, kad mirė svarbus žmogus?
Asmenybės ir mirties svarbumas buvo išryškinamas per tai, kur ir kaip paskelbiama apie mirtį: „Pravdoje“, „Tiesoje“ ar kuriame nors labiau specializuotame laikraštyje, pirmame ar tolesniuose puslapiuose, kiek nekrologų ir kokio reikšmingumo asmenys juos pasirašė, kiek žmonių reiškė užuojautas ir dalyvavo laidotuvėse, kur mirusysis palaidotas, kokiomis priemonėmis įtvirtinamas vėlesnis mirusiojo atminimas, kokio brangumo ir pavidalo paminklas pastatytas ant mirusiojo kapo.
Mirus Stalinui, apie jo mirtį paskelbė „Pravda“ ir visi kiti sąjunginiai bei respublikiniai laikraščiai. Iki laidotuvių beveik ištisi „Pravdos“ (taip pat – ir lietuviškosios „Tiesos“) numeriai buvo skirti Stalinui. Po laidotuvių „Pravda“ spausdino straipsnius „J. V. Stalino atminimui“, kuriuose buvo skelbiami įvairiose
šalyse vykę Stalino paminėjimai. Dėmesys Stalino mirčiai smarkiai susilpnėjo tik praėjus maždaug dviem savaitėms nuo mirties paskelbimo.
Mirus A. Sniečkui valstybės vadovybės nekrologą paskelbė „Pravda“, o „Tiesa“ savaitę nuo mirties paskelbimo publikavo įvairią su mirtimi, laidotuvėmis ir gedulu susijusią informaciją, įskaitant laidotuvių metu pasakytų kalbų tekstus ar užuojautos telegramas atsiuntusių organizacijų sąrašus.
Platus visuomenės įtraukimas ar įsitraukimas į konkretaus žmogaus mirties ritualus, tapimas gedulo bendruomene patvirtindavo mirusiojo reikšmingumą ir aukštą statusą socialinėje hierarchijoje. Minios laidotuvių dalyvių ir laidotuvių vainikai su užrašytomis juostomis išreikšdavo visuomenės pagarbą mirusiajam, liudydavo jo nuopelnų reikšmingumą. Laidotuvių vainikai su užrašytomis juostomis jau Lenino laidotuvėse buvo viena svarbiausių kolektyvų ar individų gedulo ryšio su Leninu išraiškų. Vėliau vainikai įsitvirtino kaip pagrindinis pagarbos mirusiajam ženklas, o vainikų gausa nurodė ir išskirtinį mirusiojo statusą.
A. Sniečkui buvo atnešti 602 vainikai su užrašytomis juostomis, atsiųsta iki 4 tūkst. užuojautos telegramų, kurių didžioji dalis – nuo Lietuvos SSR įstaigų
Buvo siekiama ateizuoti mirtį ir laidotuves, kuriant civilinių laidotuvių ritualą, susilpninant katalikų bažnyčios įtaką visuomenei.
ir organizacijų kolektyvų. 1957 m. mirus Antanui Žukauskui-Vienuoliui, kuris oficialiai buvo kategorizuotas kaip „liaudies rašytojas“, atnešta 111 laidotuvių vainikų su juostomis.
Aukštai hierarchizuotos asmenybės būdavo šarvojamos didelėse salėse, kad į jas išreikšti pagarbos galėtų ateiti minios žmonių. A. Sniečkus buvo pašarvotas Sporto rūmuose. Kiti iškilūs veikėjai dažniausiai būdavo šarvojami Menininkų namų (dabar Prezidentūros) salėje.
Vienas ryškiausių aukšto socialinio statuso požymių buvo po mirties ant mirusiojo kapo statomi brangūs antkapiniai paminklai, sukurti pagal individualius dailininkų ir architektų parengtus projektus. Nors Lietuvos SSR vadovybė buvo nustačiusi, kad pavyzdiniams mirusiesiems paminklai už valstybės lėšas neviršytų
300 rublių (iki aštuntojo dešimtmečio vidurio) ar 400 rublių (vėlesniais dešimtmečiais), praktikoje antkapių sąmatos ėmė pūstis. Jos pasiekdavo 8 tūkst. ar net daugiau rublių, tuo tarpu oficialiai skaičiuojamas vidutinis atlyginimas aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo apie 120 rublių. Pavyzdžiui, komunistinei veikėjai Eugenijai Tautkaitei antkapis buvo pastatytas už 5934 rublius. Brangūs paminklai būdavo statomi ir ant mirusių rašytojų, kultūros veikėjų kapų. Nekalbant apie tai, kad jau pagal pradinį projektą A. Sniečkaus paminklas buvo įkainotas net 63,36 tūkst. rublių. Ėmė reikštis ir savitas domino efektas. Ant vienų veikėjų kapų už valstybės lėšas pastačius brangius paminklus, kitų panašaus statuso veikėjų giminės ar buvę bendradarbiai siekdavo, kad ir ant „jų mirusiojo“ kapo būtų statomas
atitinkamos vertės antkapis. Paminklo brangumas tapo mirusiojo socialinio statuso simboliu.
Pavyzdinio laidojimo ritualus perėmė ir paprasti žmonės
Pavyzdinę mirtį lydėjo daug simbolių ir ženklų, kurie labai aiškiai bylojo, kad šiam mirusiajam suteiktas išskirtinis statusas valstybinėje mirusiųjų hierarchijoje.
Tačiau mirties įdarbinimas politiniams tikslams kuriant savitą vertingų gyvenimų ir mirčių hierarchiją sukėlė ir įdomių neprognozuotų pasekmių, kurių valstybė negalėjo kontroliuoti. Paprastų žmonių atveju mirtis, su ja siejami ritualai ir mirusiojo atminimo įamžinimas taip pat imti naudoti mirusiojo socialiniam statusui pabrėžti.
kurių 22 nuo įvairių įstaigų ir organizacijų. Mirus mamai ir močiutei buvo atnešta 13 vainikų, iš kurių 3 – nuo jos vaikų bendradarbių, likę – nuo vaikų, draugų šeimų. Mirus mokslo darbuotojai atnešta 20 vainikų, kurių didžioji dalis – nuo darbo kolektyvų atstovų.
Brangūs paminklai tapo gyvenimo vertės simboliais
Paprastų žmonių laidotuvės Lietuvos SSR tapo pompastiškos: gausūs dažniausiai mirusiojo net nepažinoję dalyviai, kalnai laidotuvių vainikų ir gėlių. Užrašuose ant laidotuvių vainikų buvo pažadama amžinai saugoti mirusiojo atminimą. Kaip sakoma vienoje populiarioje ano meto epitafijoje: „Tu mūsų buvai mylimas ir likai neužmirštamas.“
Sovietinėje Lietuvoje septintajame ir vėlesniais dešimtmečiais artimieji, darbo kolektyvai ima instrumentalizuoti ir paprastų žmonių mirtis jų socialiniam statusui išreikšti, jam sustiprinti ar net sukurti. Tam svarbias sąlygas sudarė Lietuvos SSR administratorių vykdyta ateizacijos politika. Buvo siekiama ateizuoti mirtį ir laidotuves, kuriant civilinių laidotuvių ritualą, susilpninant katalikų bažnyčios įtaką visuomenei. Valstybė siekė sukurti iškilmingą, paprastam žmogui patrauklų nereliginių laidotuvių ritualą, kuris nusvertų religines laidotuves. Laidotuvių atributais ir teikiamomis paslaugomis buvo siekiama naudotis kaip materialiniais ir simboliniais svertais, kuriais valstybė norėjo atitraukti žmones nuo religinių laidotuvių. Buvo plačiai propaguojama, kad nereliginių laidotuvių metu reiškiama išskirtinė pagarba žmogui. Į laidotuvių organizavimą siekta įtraukti ir darbo kolektyvus, kurie darytų spaudimą artimiesiems laidoti nereligiškai, padengtų visas ar dalį laidotuvių išlaidų, sukurtų iškilmingą ir pagarbią nereliginių laidotuvių atmosferą. Nuo 1975 m. darboviečių profsąjungos net įpareigotos įsitraukti ir dalyvauti organizuojant jų darbuotojų ar darbuotojų artimųjų laidotuves.
Ateizavimo pastangos, taip pat ir pavyzdinių asmenybių laidojimo pavyzdys turėjo gana netikėtą efektą. Mirusiojo gyvenimo vertė simboliškai tapo susijusi su laidotuvių iškilmingumu, dalyvių laidotuvėse gausa, atneštais laidotuvių vainikais ir jo atminimo saugojimu. Būtina pagarba paprastam mirusiajam imta sieti su nuolatiniu jo prisiminimu, įskaitant kapo lankymą ir realų ar siekiamą statusą atitinkančio paminklo statymą. Visa tai turėjo rodyti, kiek mirusiojo gyvenimas buvo svarbus jį supusiems aplinkiniams, bendradarbiams, artimiesiems, draugams ar net kaimynams. Tai yra byloti apie mirusiojo socialinį reikšmingumą.
Darbo kolektyvai buvo savitai suinteresuoti didinti jų bendradarbių socialinį reikšmingumą, nes tuo stiprino ir konkretaus kolektyvo statusą. Panašiai – ir mirusiojo giminės bei artimieji. Hierarchinės ribos tarp pagarbos paprastam ir reikšmingas pareigas ėjusiam mirusiam asmeniui tapo neaiškios. Darbo kolektyvų ar net ir vien artimųjų pastangomis paprastam mirusiajam buvo galima suorganizuoti panašų pagerbimą kaip ir ėjusiam svarbias pareigas. Pavyzdžiui, mirusiam kolūkio pirmininkui buvo atnešta 30 vainikų, iš
Socialinio statuso mechanizmas suko ne vien civilines, bet ir religines laidotuves. Brangūs paminklai būdavo dekoruojami religiniais motyvais, vainikų gausa tapo bet kurių laidotuvių bruožu. Mirusieji sovietmečiu įsikūrė tarp gyvųjų daug tvirčiau, nei tai buvo anksčiau. Lietuvos SSR ėmė reikštis ypatingas dėmesys kapų priežiūrai, buvo negailima pinigų brangiems paminklams. Tai nepatiko už laidotuvių ritualus ir kapinių tvarkymą atsakingiems pareigūnams. Jie nesėkmingai nuo pat septintojo dešimtmečio mėgino propaguoti nedidelius tipinius paminklus, mažus laidotuvių vainikus. Aštuntojo ir devintojo dešimtmečio pažymose apgailestaujama, kad kapinės primenančios paminklų karjerus, yra tapusios betoninių luitų ir karjerinių bei lauko akmenų sąvartynais, besireiškianti antkapinių paminklų gigantomanija, gremėzdiškumas, brangumas ir puošnumas, vykstančios varžytuvės dėl paminklų brangumo ir didumo.
Manytina, kad toks paprastų mirusiųjų įtraukimas į varžytuves dėl socialinio statuso, koks buvo būdingas Lietuvos SSR, sietinas ir su kultūriniais dalykais. Laidotuvių pompastiškumas, kaip reakcija į valstybės vykdomą politiką, kitose sovietinėse respublikose reiškėsi daug menkiau.
Liudmila Januškevičienė
Vilniaus universitetas
Beveik visi Lietuvos pradinukų tėvai imasi priemonių, siekdami kontroliuoti savo vaikų naudojimąsi mobiliaisiais telefonais, tačiau dauguma jų neįvertina mobiliųjų telefonų keliamų su turiniu susijusių grėsmių, – rodo prieš kelerius metus Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto mokslininkų atliktas tyrimas. Pasak doc. Donato Ausčio, labiausiai stebina tai, kad tėvai, užuot kreipę dėmesį į informacijos, kuri pasiekia telefonu besinaudojančius vaikus, turinį, greičiausiai galvoja, jog telefonas gali kelti grėsmę vaikų sveikatai dėl fizikinių jo veikimo principų, nors, Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu, nėra įrodymų apie neigiamą mobiliųjų telefonų elektromagnetinių laukų poveikį sveikatai.
Įvertintas tėvų požiūris į vaikų naudojimąsi telefonais Kasmet tarp vaikų vis labiau plinta naujos informacinės ir komunikacinės technologijos. Vaikai asmeninių mobiliųjų telefonų naudotojais tampa vis jaunesniame amžiuje. Jau prieš dešimtmetį atliktas tyrimas parodė, kad kas antras 9–16 metų vaikas kasdien naudojosi mobiliuoju telefonu norėdamas susisiekti su tėvais ar draugais. Tačiau dauguma vaikų telefonus naudoja taip pat ir naršyti internete. Natūralu, kad dėl to kyla įvairių turtinių, komercinių ir su kontaktais bei turiniu susijusių grėsmių. Siekdami išsiaiškinti, ką pradinukų tėvai mano apie grėsmes, kurias jų vaikams kelia mobilieji telefonai, Vilniaus universiteto mokslininkai raštu apklausė 619 pradinukų (8–10 metų vaikų) tėvų, gyvenančių viename vidutinio dydžio Lietuvos mieste. Pagrin-
dinis tyrėjų tikslas buvo įvertinti tėvų požiūrį į vaikų naudojimąsi mobiliaisiais telefonais, jų suvokiamas grėsmes ir taikomas kontrolės priemones. Buvo aiškinamasi, koks turinys, tėvų manymu, gali pasiekti vaikus, besinaudojančius telefonais.
„Pradinukų tėvus pasirinkome tirti dėl to, kad jie dar turi nemažai galimybių įsikišti į mažų vaikų naudojimąsi asmeniniais mobiliaisiais įrenginiais, imtis kokių nors kontrolės priemonių. Buvo įdomu sužinoti, kaip tėvai įsivaizduoja, kuo telefonai gali būti pavojingi jų vaikams“, – sako doc. D. Austys.
Tyrėjai išskyrė grėsmes ir kontrolės priemones
Anoniminę anketą sudarė 30 uždarojo tipo klausimų ir 3 atvirojo tipo klausimai. Buvo klausiama apie socialines ir demografines dalyvių charakteristikas – lytį,
amžių, išsilavinimą, gyvenamosios vietos tipą, šeiminę padėtį, užimtumą ir pajamas. Klausimai apie vaikus apėmė vaikų lytį ir amžių.
Tyrėjai išskyrė šias 8 su turiniu susijusias grėsmes, kurias tėvai galėjo pažymėti atsakydami į klausimus apie vaikų naudojimąsi asmeniniais mobiliaisiais telefonais: seksualinio turinio žinutės, įžeidžiančio turinio žinutės, bendravimas su nepažįstamaisiais, prie telefono praleidžiamo laiko trukmė, per ankstyvas mobiliojo telefono naudojimo amžius, manymas, kad telefonai negali padaryti jokio poveikio vaiko sveikatai, pagalba vaikui registruojantis socialiniuose tinkluose ir manymas, kad vaikas yra aktyvus socialinių tinklų vartotojas (1 pav.).
Atsakymai į klausimus apie grėsmes, susijusias su asmeninių mobiliųjų telefonų naudojimu tarp vaikų, leido suskirstyti tėvus į dvi grupes:
Galimos grėsmės
Manymas, kad vaikai nesulaukia žinučių iš nepažįstamų asmenų
Manymas, kad vaikai nebendrauja su nepažįstamais žmonėmis
Manymas, kad vaikai nesulaukia įžeidžiančio turinio žinučių
Manymas, kad vaikai nesulaukia seksualinio turinio žinučių
Manymas, kad mobilieji telefonai negali būti žalingi vaikų sveikatai
Tyrimo dalyvių vaikas pradėjo naudotis mobiliuoju telefonu būdamas jaunesnis nei 6 metų amžiaus
Tyrimo dalyviai padėjo vaikui užsiregistruoti socialiniuose tinkluose
Tyrimo dalyviai mano, kad jų vaikas labai aktyviai naudojasi socialiniais tinklais
Santykinis dažnis %
1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal galimas grėsmes, kylančias vaikams dėl asmeninių mobiliųjų telefonų naudojimo. Sudarė tyrėjai
Žemo grėsmių suvokimo grupė Aukšto grėsmių suvokimo grupė
2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal taikomas kontrolės priemones ir grėsmių suvokimą. Sudarė tyrėjai
tuos, kurie turėjo pakankamai žinių apie riziką vaikų sveikatai, kylančią naudojant asmeninius mobiliuosius telefonus, ir tuos, kurie nepakankamai žinojo apie kylančias rizikas. Respondentai, pažymėję nuo 0 iki 4 grėsmių, buvo priskirti žemo grėsmių suvokimo grupei, o respondentai, pažymėję nuo 5 iki 8 grėsmių –aukšto grėsmių suvokimo grupei.
Paklaustas, kokias tėvai galėtų taikyti kontrolės priemones, mokslininkas išskyrė kalbėjimąsi su vaiku apie mobiliojo telefono funkcijas, naudojimosi mobiliuoju telefonu kontrolę (laiko, interneto kontrolė, griežtos taisyklės) ir vaiko kontaktų kontrolę.
„Pradinukai prie telefonų neturėtų praleisti ilgiau nei dvi valandas per dieną, kuo mažiau – tuo geriau. Taip pat reikėtų stebėti, su kuo vaikas
bendrauja. Jei su bendraamžiais, tai viskas gerai, o jei su vyresniais ir nepažįstamais, reikėtų išsiaiškinti, kas tai per asmenys. Ir apskritai reikia žiūrėti, kuo vaikas užsiima telefone, nustatyti griežtas taisykles, o tai daro tik apie pusę tėvų“, – teigia pašnekovas.
Atsakymai apie kontrolės priemones taip pat leido tėvus suskirstyti į dvi grupes: tuos, kurie taiko visas 4 anketoje nurodytas kontrolės priemones, ir tuos, kurie taiko mažiau kontrolės priemonių.
Dauguma tėvų kontroliuoja, bet iki galo neįvertina grėsmių
Anot Vilniaus universiteto mokslininko, beveik visi tirti tėvai (99,5 proc.) nurodė taikantys bent vieną savo vaiko naudojimosi telefonu kontrolės priemonę, pavyzdžiui, bendravimo kontaktų,
laiko kontrolę ir pan. (2 pav.). Didžioji dalis tėvų taiko 3 arba 4 kontrolės priemones – mamos tai daro dažniau nei tėčiai. „Tačiau pastebėjome, kad dauguma respondentų neįvertina mobiliųjų telefonų keliamų su turiniu susijusių grėsmių. Didžioji dauguma apklaustųjų manė, kad vaikai (nebūtinai tirtų tėvų vaikai, bet vaikai apskritai) negauna žinučių iš nepažįstamų žmonių ir su tokiais nebendrauja arba kad vaikai negauna seksualinio turinio pranešimų. 85 proc. mūsų tyrimo respondentų nemanė, kad vaikai gali patirti patyčias internete. Dar penktadalis teigė apskritai nemanantys, kad telefonai gali kaip nors kenkti jų vaiko sveikatai“, – rezultatus komentuoja doc. D. Austys.
Mokslininko teigimu, kiti atlikti tyrimai parodė, kad tėvai dažnai mano, jog vienokios ar kitokios grėsmės kils kažkam kitam, bet ne
Prasčiau grėsmes suvokia žemesnio išsilavinimo ir jaunesnių vaikų tėvai.
jų vaikui. Todėl tik maža dalis tėvų suvokia, kad realiai telefonu būna siuntinėjamas ir seksualinis turinys, kad vaikai gali susidurti ir su nepažįstamais asmenimis, ir su patyčiomis. Ankstesni tyrimai atskleidė, kad pradinių ir vidurinių mokyklų mokiniai, naudodamiesi šiuolaikinėmis informacinėmis ir komunikacinėmis technologijomis, daugiausia kenčia būtent nuo žodinių įžeidinėjimų (apie 33 proc.), grasinimų ir bauginimų (17 proc.), tapatybės vagystės (10 proc.), šantažo (7 proc.) ir t. t. „Maždaug pusė respondentų (54,9 proc.) nurodė 5 ir daugiau galimų grėsmių ir buvo priskirti aukšto grėsmių suvokimo grupei. Panaši dalis (45,1 proc.) tėvų nurodė 4 ar mažiau grėsmių ir buvo priskirti žemo grėsmių suvokimo grupei. Tik trys respondentai nenurodė galimų grėsmių ir tik vienas asmuo nurodė visas 8 galimas grėsmes. Tik apie 15 proc. tėvų manė, kad vaikai telefonu sulaukia įžeidžiančio turinio žinučių. Jas paminėjo labai maža dalis tėvų – dauguma nekreipė dėmesio į tokias su turiniu susijusias grėsmes“, – sako mokslininkas.
Tėvai padeda savo vaikams registruotis socialiniuose tinkluose
Anot visuomenės sveikatos tyrėjo, iš sociodemografinio pasiskirstymo matyti, kad prasčiau grėsmes suvokia žemesnio išsilavinimo ir jaunesnių vaikų tėvai. O mažiau kontrolės priemonių nurodė taikantys tėčiai, aukštąjį išsilavinimą turintys, vieniši ir nedirbantys tėvai, palyginti su mamomis, žemesnį išsilavinimą turinčiais, susituokusiais ir dirbančiais tėvais.
„Paradoksalu, tačiau mūsų tyrimas parodė, kad daugiau tėvų, kurie geriau suvokė grėsmes, nekontroliavo vaikų naudojimosi asmeniniais mobiliaisiais telefonais ir leido jais naudotis vidutiniškai tris valandas ir daugiau per dieną. Kita vertus, daugiau tėvų, gerai suvokiančių grėsmes, nurodė labiau kontroliuojantys vaikų bendravimo kontaktus. Taip pat nustebino faktas, kad pusė apklaustųjų tėvų (49,5 proc.) patys padėjo savo vaikams registruotis socialiniuose tinkluose, nepaisydami amžiaus apribojimų ir socialinių tinklų keliamų grėsmių – Facebook'u pagal taisykles galima naudotis tik nuo 13
metų, tačiau daugelis šio tyrimo dalyvių vaikų jau naudojosi juo, nors buvo jaunesnio amžiaus“, – stebisi mokslininkas.
Kita vertus, sako jis, vaikų paskyrų registravimas gali būti vertinamas ir teigiamai, jei šitaip tėvai sužino savo vaikų socialinių tinklų paskyrų duomenis ir gali tai panaudoti geresnei kontrolei.
Nors dauguma tėvų nurodė, kad stengiasi kontroliuoti savo vaikų naudojimąsi mobiliaisiais telefonais, tačiau 9,4 proc. prisipažino nekalbantys su vaikais apie jų naudojamų mobiliųjų telefonų funkcijas, 7,8 proc. teigė visai nekontroliuojantys savo vaikų naudojimosi asmeniniais mobiliaisiais telefonais, o 19,2 proc. sakėsi nekontroliuojantys savo vaikų bendravimo kontaktų.
Tėvai per mažai žino apie turinio grėsmes
Pasak doc. D. Ausčio, svarbiausias šio tyrimo atradimas buvo tas, kad tėvai dažniau galvoja, jog telefonas kelia grėsmę vaiko sveikatai, bet nekreipia pakankamai dėmesio, kokia informacija atkeliauja telefonu ir kaip ji gali vaikus žaloti psichologiškai. Labai mažai tėvų mano, kad vaikai gali
susidurti su neigiamo turinio žinutėmis telefone, didžioji dauguma tėvų nekreipia dėmesio į grėsmes, kurias kelia bendravimas mobiliaisiais telefonais ir socialiniai tinklai. „Nors dauguma mūsų tyrimo respondentų neįvertino tokių grėsmių kaip bendravimas su nepažįstamais žmonėmis ir gaunamos įžeidžiančio ar seksualinio turinio žinutės, kiti tyrimai rodo, kad kartais vaikai iš tiesų susiduria su tokia rizika ir nuo to nukenčia. Šie rezultatai liudija, kad tėvai nepakankamai žino apie daugybę su turiniu susijusių grėsmių, kurias vaikams kelia jų naudojimasis mobiliaisiais telefonais.“
Todėl būtų pravartu šviesti tėvus apie naudojimosi asmeniniais mobiliaisiais telefonais keliamą pavojų vaikų sveikatai, kad jie negalvotų, jog telefonu jų vaikus pasiekia tik informacinio ir edukacinio pobūdžio turinys.
„Įrodyta, kad kalbėjimasis su vaiku apie rizikas, kylančias dėl naudojimosi mobiliaisiais telefonais, taip pat kalbėjimasis apie sveikus santykius yra labai svarbu. Tėvų įsitraukimas gali padaryti įtaką vaikų naudojimuisi internetu ir socialiniais tinklais – paskatinti tinkamą elgesį internete, užkertant kelią bendravimui su nepažįstamais žmonėmis, patyčioms ir priekabiavimui“, – įsitikinęs tyrėjas.
Pusė apklaustų tėvų patys padėjo savo vaikams registruotis socialiniuose tinkluose, nepaisydami amžiaus apribojimų.
Vilniaus universitetas
Nors savo kibernetinės erdvės apsaugai šiandien skiriame daugiau dėmesio nei kada nors anksčiau, kibernetiniai sukčiai neatsilieka – kiekvieną dieną atsiranda begalė naujų kibernetinių atakų metodų, o kartu – ir nuo šių atakų nukenčiančių žmonių, organizacijų ar net valstybių. 2022 m. Nacionalinis kibernetinio saugumo centras iš viso užregistravo 4080 kibernetinių incidentų, o per pirmąjį 2023 m. ketvirtį – 573 kibernetinius incidentus. Kokios yra pagrindinės kibernetinių atakų formos? Ko reikia, kad taptume dar atsargesni? O kol tokie netapome, kas saugo mūsų skaitmeninį turtą? Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto mokslininke, skaitmeninio saugumo specialiste doc. Agne Brilingaite.
2022 m. Nacionalinis kibernetinio saugumo centras iš viso užregistravo 4080 kibernetinių incidentų.
Kibernetinės atakos – nuo el. laiško iki ekologinių katastrofų
Mokslininkė teigia, kad egzistuoja kelios kibernetinių atakų rūšys, o jas lemia ir skirtingi įsilaužėlių tikslai. Pirmoji rūšis – kibernetinis sukčiavimas norint išvilioti asmeninius vartotojo duomenis, kitaip žinomas kaip fišingas. Anot doc. A. Brilingaitės, šios atakos paprastai vyksta elektroninių laiškų ar žinučių platformose, kai socialinė inžinerija žaidžia su žmonių silpnybėmis, smalsumu ar atidumu. „Tokios atakos paprastam vartotojui nėra itin pavojingos – problema atsiranda tik žmogui užkibus, tai yra paspaudus atsiųstą nuorodą, atsakius į laišką ar vykdant tolesnes sukčių instrukcijas. Dažniau-
siai tokių atakų tikslas būna finansinė nauda“, – pasakoja specialistė.
Antroji atakų rūšis, dažniausiai susijusi su įsilaužėlio noru pažeisti įmonės ar organizacijos reputaciją, yra duomenų nutekinimas. Neretai tokią ataką įvykdo nusivylę buvę ar net esami darbuotojai, ieškantys teisybės ar norintys pakenkti darbovietei, kuria jie yra nepatenkinti.
Pasak doc. A. Brilingaitės, trečioji ir, ko gero, pavojingiausia visuomenei kibernetinių atakų rūšis – įsilaužimas į valstybinio lygmens sistemas, kurio tikslas yra pažeisti visuomenės pasitikėjimą teisėta valdžia, iškelti alternatyvią, skleisti netikras naujienas, kelti suirutes ar net katastrofas.
„Paprasčiausiai paaiškinamas tokio įsilaužimo pavyzdys – šalies vandens tiekimo įmonės. Atrodytų, kurgi ten įsilauši – juk nuotoliu įrenginių nesulaužysi ar filtrų nepakeisi. Tačiau daugelis tokių įmonių šiais laikais yra skaitmenizuotos, viskas valdoma įvairiomis programomis – kiek ko išleisti, kiek ko sustabdyti, užtvankos, valymas, filtravimas, vandens minkštinimas, kietinimas, cheminių medžiagų paskirstymas ir t. t. Jeigu įsilaužėlis pakeis nustatymus, jis gali visą regioną palikti be vandens, apnuodyti ar per staigiu užtvankos pakėlimu užtvindyti didelį plotą ir sukelti ekologinę katastrofą.“
Mokslininkė pripažįsta, kad dalis kibernetinių atakų yra tarsi chuliga-
Agnės Brilingaitės manymu, didžiausia problema yra ta, kad fizinius daiktus saugoti mokame, tačiau skaitmeninio pasaulio nematome ir dėl jo galvos neskauda
niški pasižaidimai, bandymai nelegaliai pasipelnyti. Tačiau egzistuoja ir didžiulės specialios grupuotės, remiamos priešiškų valstybių, kurių tikslas –pakenkti visuomenei.
Saugome daiktus, bet nesaugome duomenų
Kalbėdama apie kibernetinį saugumą pašnekovė primena, kad jis susijęs su skaitmeninių dalykų apsauga. Suprantama, kad skaitmeniniai dalykai būna saugomi skaitmeninėse infrastruktūrose. Telefonus, kompiuterius, net serverius mes saugome fiziškai, žinoma, tą ir reikia daryti, mat ataka gali būti ir fizinė – pavyzdžiui, serverinės atsirakinimas ir jos pažeidimas ar sunaikinimas. Tačiau kompiuteriuose ir kituose įrenginiuose yra daugybė skaitmeninių dalykų, kuriuos, kaip ir fizinį turtą, taip pat reikia saugoti.
„Jeigu kalbame apie paprastą fizinį asmenį, jo turtas gali būti įvairus –nuotraukos, asmeniniai duomenys, tokie kaip asmens kodas, adresas, negi gauta bauda už greičio viršijimą ar tai, kiek žmogus yra skolingas mobiliojo ryšio operatoriui – visą šią informaciją vėliau galima panaudoti socialinei inžinerijai.“
Mokslininkė sako, kad didžiausia problema yra ta, kad fizinius daiktus saugoti mokame – telefonų, piniginių ar kokių nors dokumentų kavinėje ant stalo nepaliekame, tačiau skaitmeninio pasaulio nematome ir dėl jo galvos neskauda. „Ar bent įsivaizduojate, kiek prisijungimų prie paskyrų galime atrasti kompiuterių kavinėse ar dokumentų spausdinimo savitarnos vietose? O ar susimąstėte, kokio paprastumo yra jūsų telefono ar el. pašto slaptažodis?“ – klausia pašnekovė.
Būtent tai, anot doc. A. Brilingaitės, yra didžiausias iššūkis kibernetinio saugumo specialistams – reikia dirbti ne tik su kenkėjais, bet ir su žmonių požiūriu į savo skaitmeninį turtą.
Tobulėjant technologijoms, tobulėja ir sukčiai
Svarstydama, kodėl žmonės vis užkimba ant kibernetinių sukčių jauko, mokslininkė sako, kad iš dalies lemia tai, jog skaitmeninis pasaulis ir visa socialinė medija yra labai jauna ir dar ne iki galo suprantama sritis. „Anksčiau būdavo taip – jeigu laikraštyje parašyta, vadinasi, informacija pati-
Pavojingiausia visuomenei kibernetinių atakų rūšis – įsilaužimas į valstybinio lygmens sistemas.
krinta ir patvirtinta, tai – tikrai teisybė. Tačiau šį įsivaizdavimą šiandien mes perkeliame į skaitmeninę erdvę, o joje gali rašyti bet kas ir bet ką“, – tikina doc. A. Brilingaitė.
Šiandien mes turime daug daugiau skaitmeninių paslaugų, daug daugiau programų, sistemų nei prieš kelerius metus. Prie technologinės pažangos labai prisidėjo COVID-19 pandemija, kurios metu didelė dalis fizinių paslaugų buvo suskaitmenintos.
„Deja, kartu su technologijomis tobulėja ir kibernetiniai sukčiai bei jų vykdomos atakos, – sako Vilniaus universiteto mokslininkė. – Jie, reikia pripažinti, tobulėja greičiau nei kibernetinio saugumo specialistai, tačiau tai yra suprantama – kenkti, įsilaužti ar apgauti yra jų pragyvenimo šaltinis, už tai yra gaunami nemaži pinigai.“
Pašnekovė teigia, kad dažnai vidutinio ar žemesnio pragyvenimo lygio visuomenės dalis nuvertina savo reikšmingumą duomenų nutekinimo temose. Ji dažnai išgirstanti frazę: „Aš juk paprastas žmogus, kam galiu būti įdomus?“
„Būtent tokie paprasti žmonės yra labai įdomūs priešiškoms valstybėms, tokioms kaip Rusija ar Kinija, kuriant visuomenių portretus. Vien priėji -
mas prie nuotraukų, veidų ar interneto maršrutizatorių suteikia daug duomenų apie tai, kas aktualu didelei visuomenės daliai, kur jie jungiasi, ką veikia realioje ar skaitmeninėje erdvėje, ko ieško ir kuo domisi. Šiuo metu populiarios įvairios DI veidų filtrų programėlės, o juk veidų atpažinimas taip pat yra saugumo grėsmė – visai neseniai buvo išsiaiškinta, kad viena iš šių populiarių programų renka ir siunčia vartotojų nuotraukas bei informaciją serveriams Rytuose. Ką tos šalys veikia su šiais duomenimis, galime tik spėlioti“, – pasakoja doc. A. Brilingaitė.
Koks yra kibernetinio kario portretas?
Pasauliui sparčiai skaitmenizuojantis, reikia vis daugiau žmonių, prižiūrinčių sistemas, vartotojus ir jų saugumą.
Tačiau, mokslininkės teigimu, ir Lietuvoje, ir pasaulyje kibernetinio saugumo specialistų labai trūksta, nors atlyginimai – viliojantys. To priežastis – sukurti mitai ir ne itin patraukliai piešiama specialybė.
„Dažnas, išgirdęs žodžius „kibernetinio saugumo specialistas“, pirmiausia pagalvoja apie tamsiame kambaryje prie kompiuterio sėdintį gobtuvą užsi-
maukšlinusį ir su niekuo nebendraujantį jaunuolį. Realybė yra visai kitokia“, – sako mokslininkė. Anot jos, nors kibernetinio saugumo sritis yra priskiriama informatikos mokslui, taikomų žinių ir atliekamų funkcijų modelių yra itin daug – amerikietiškoje sąrangoje išskiriama per penkiasdešimt funkcijų, kurios susijusios su kibernetiniu saugumu. Ir tik dalis jų tiesiogiai susijusios su programavimu.
„Žinoma, vyrauja technologinės žinios, bet visoje grandinėje veikia daugybė žmonių. Yra pozicijos, kurioms reikia teisės, sociologijos žinių, net politikos išmanymo. Kaip žmogus pasielgs, kam priskirti ataką, kokios galimos grupuotės ar kokio lygio atakuotojas? Kaip reikia elgtis teisiškai? Galų gale – auditas, dokumentai, vadyba, procedūros, ataskaitos, informavimas.“
Doc. A. Brilingaitė sako, kad svarbu atrasti talentus nuo mažų dienų –būtent vaikams ir paaugliams įdomu išbandyti save ir pažaisti kibernetinėje erdvėje, tačiau reikia stebėti, kad jie nenuklystų į tamsiąją pusę. Mokslininkė primena, kad karo prieš Ukrainą pradžioje motyvaciją kėlė partizaninis karas virtualioje erdvėje –pavyzdžiui, kai buvo įsilaužiama į
Rusijos televizijos ar radijo kanalus ir transliuojamas Ukrainos himnas, rodomi karo nusikaltimų vaizdai, būta pavyzdžių, kai Rusijos kariams remti renkamos lėšos įsilaužėlių dėka buvo nukreiptos visai kitiems tikslams. „Vis dėlto adrenalinas yra gana pavojingas dalykas, todėl svarbu, kad įsilaužėlio entuziazmas nenukryptų į tamsiąją pusę. Juk ir anksčiau minėtas nusivylęs įmonės darbuotojas taip pat kovoja už savo vertybes, tiesa? Tik tokia kova jau priskiriama prie nusikaltimų“, – teigia ji.
Tiriamos kibernetinio saugumo specialistų psichologinės savybės
Siekdama sukurti daugiakryptę metodiką, kuri padėtų įvertinti kibernetinio saugumo specialistų bendrąsias ir dalykines kompetencijas ir rizikas, doc. A. Brilingaitė subūrė mokslininkų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Norvegijos ir Lichtenšteino universitetų komandą ADVANCES ir jau tiria tris pagrindines kibernetinio saugumo specialistų
elgesį lemiančių veiksnių kryptis – tai technologinės žinios, psichologija ir genomo duomenys.
Kokios psichologinės savybės yra svarbios kibernetinio saugumo specialistui? Doc. A. Brilingaitė sako, kad viskas priklauso nuo pozicijos ir žmogaus kompetencijų, ir kaip pavyzdį nurodo impulsyvumą.
„Impulsyvumas reiškia, kad žmogus greitai daro sprendimus, gana dažnai –per greitai, neapgalvodamas galimų padarinių. Taigi atrodo, kad impulsyvumas, kaip savybė, yra blogai, tiesa? – svarsto mokslininkė ir kviečia pažvelgti kitu kampu. – Tarkime, krizės ar atakos atveju turime žmogų, kuris save labai kontroliuoja, apgalvoja kiekvieną galimą žingsnį ir jo padarinius, atideda sprendimą. Tai irgi nėra gerai – krizės metu daug laiko neturime, įvykus incidentui sprendimas turi būti greitas. Vadinasi, tam tikras impulsyvumo lygis taip pat turi būti, svarbu teisingai su juo dirbti.“
Tiek impulsyvumas, tiek kitos savybės kyla iš žmogaus prigimties, tai yra –
genomo. Mes gimstame ir gyvename tam tikroje aplinkoje, ir net turėdami tam tikrų įgimtų polinkių, galime būti aplinkos priversti tapti visai kitokie. „Kai tiriame genomą, galime peržvelgti žmogaus įgimtas savybes. Egzistuoja tam tikri fragmentų deriniai, kurie susijungę didina tam tikrų savybių tikimybę – tokių kaip komunikabilumas, atsakingumas, tas pats impulsyvumas, taip pat – polinkis į priklausomybes, kas gali būti labai svarbu dirbant su kritinėmis infrastruktūromis“, – pasakoja pašnekovė.
Vis dėlto tarp minėtų tyrimo krypčių doc. A. Brilingaitė išskiria edukaciją ir treniravimąsi. „Mūsų tikslas yra įgalinti žmogų pažinti savo silpnąsias savybes ir su jomis dirbti. Kitaip tariant – užsiimti savirefleksija tam, kad jis galėtų būti dar geresnis specialistas“, – sako ji.
Nuo zacirkos iki lydekos. Tradiciniai Molėtų krašto patiekalai
Anželika Laužikienė
Į šią knygą sudėta beveik 200 tradicinių Molėtų krašto patiekalų receptų, surinktų iš senųjų gaspadinių pasakojimų, etnografinės medžiagos. Iš jos taip pat sužinosite, kokius patiekalus mėgo žymūs šio krašto žmonės, rasite jų giminaičių ar draugų atsiminimų, fotografijų ir net laiškų. Skaitydami knygą galėsite susipažinti ne tik su tradiciniu lietuvišku gastronominiu paveldu, bet ir su žydų bei Molėtų rajone nuo seno gyvenančių sentikių bendruomenės virtuvės patiekalais. Dauguma receptų beveik pamiršti ir niekur iki šiol neskelbti.
Vilniaus gyvenamosios infrastruktūros modernėjimas ir miesto plėtra 1870–1940 metais
Aelita Ambrulevičiūtė, Marija Drėmaitė, Giedrė Polkaitė-Petkevičienė
Knygoje Vilniaus modernėjimas 1870–1940 m. pristatomas analizuojant pokyčius gyvenamojoje aplinkoje ir miestiečių buityje. Šiuo laikotarpiu Vilniaus, kaip ir kitų Europos miestų, gyvenamosios infrastruktūros modernėjimą lėmė miesto plėtra, didėjanti tarša, gyventojų skaičiaus augimas ir sanitarinius reikalavimus atitinkančio būsto trūkumas. Kad pagerėtų gyvenimo kokybė mieste, reikėjo modernizuoti sanitarinę, sykiu ir gyvenamąją infrastruktūrą. Būtent modernių buitinių patogumų siekis miesto plėtros laikotarpiu lėmė inžinerinių tinklų modernizavimą ir urbanistinio planavimo (zonavimo) pokyčius. Tyrimas atskleidė Vilniaus, kaip inžinerinio, urbanistinio ir architektūrinio darinio, paveikslą ir jame buvusią būsto įvairovę.
mokykla ir jos poveikis ekonominės minties raidai. II dalis
Remigijus Čiegis
Austrų ekonomikos mokykla 2021 m. minėjo 150 metų jubiliejų. Šios mokyklos atstovai, pradedant austrų ekonomikos mokyklos įkūrėju, Vienos universiteto politinės ekonomijos profesoriumi Carlu Mengeriu, ilgą laiką formavo dabartinį rinkų, kaip ekonominių procesų, supratimą. Profesorius Remigijus Čiegis supažindina skaitytoją su pagrindinėmis austrų ekonomikos mokyklos pradininkų idėjomis ir jų poveikiu šiuolaikinių ekonomikos teorijų ir moderniosios ekonominės politikos formavimuisi.
Laura Malinauskienė, Anželika Chomičienė, Kęstutis Černiauskas, Violeta Kvedarienė, Audra Blažienė, Rūta Dubakienė, Kotryna Linauskienė, Linas Griguola
Visų specialybių medikai susiduria su pacientais, kuriems įtariamos ar nustatomos alerginės ligos. Maža to, kadangi sergamumas alerginėmis ligomis didėja, daug žmonių patys sau diagnozuoja „alergijas“, atsiranda daug moksliškai nepagrįstų alergijos tyrimų, kurie sulaukia didelės komercinės sėkmės. Ši knyga parengta siekiant atsakyti į dažniausiai kylančius klausimus apie įvairių alergenų sukeliamas alergines reakcijas, jų rizikos veiksnius, diagnostiką, gydymą ir profilaktiką. Leidinys skiriamas įvairių sričių gydytojams, rezidentams ir medicinos studijų programų studentams.
Audronė Kučinskienė
„Oratorius“ – paskutinis iš trijų svarbiausių Cicerono retorikos veikalų, apibendrinantis ir išbaigiantis ankstesniuose traktatuose keltas idėjas, įtvirtinantis autoriaus visą gyvenimą puoselėtos iškalbos idealą. Veikalas visų pirma skirtas polemikai su naujaisiais Romos atikistais, kurių šalininkas buvo ir knygos adresatas Markas Junijus Brutas. Atikistai pernelyg sureikšmino žemąjį stilių, atmesdami puošnią ir žodingą kalbą, kurios puoselėtojas buvo pats Ciceronas. Iš čia kyla ir svarbiausias teiginys, kad tikras oratorius privalo valdyti visus tris kalbos stilius, nes jie padeda įvykdyti tris svarbiausius kalbėtojo siekius –pamokyti, pamaloninti klausytoją ir paveikti jo jausmus.
Lina Andrijauskienė, Raminta Baušytė, Rūta Breivienė, Ieva Brimienė, Žana Bumbulienė, Jelena Klimašenko, Evelina Sabaitytė, Brigita VaigauskaitėMažeikienė, Diana Žilovič
„Jei atsivertei šią knygą, vadinasi, ji tikrai skirta Tau – sumaniai, žinių geidžiančiai ir atsakingai žiūrinčiai į pasaulį. Džiaugiamės, kad suteikei mums galimybę tapti Tavo patarėjomis. Visos rašydamos šią knygą stengėmės pakabinti baltus medicininius chalatus į kuo tolimesnį spintos kampą ir sugrįžti prie pirmųjų savo kartų, kai teko susidurti su dideliais ir mažais mergaitiškais ir moteriškais iššūkiais. Tikimės, kad ši knyga taps naująja mergaičių, merginų ir moterų lytinės sveikatos palydove. Matome poreikį ir jaučiame norą kalbėti atvirai, aiškiai ir nuoširdžiai apie mergaičių, merginų bei moterų sveikatą įvairiais jų gyvenimo laikotarpiais, kad ne tik šiuo momentu, bet ir vėliau jos galėtų džiaugtis puikia sveikata, o kartu ir laiminga kasdienybe“, – rašo knygos autorės.
Faustas: Jurgio
Ambraziejaus Pabrėžos bibliotekos kilmė, raida ir paveldas
Arvydas Pacevičius, Nijolė Raudytė
Knygoje pristatoma mokslininko ir pamokslininko, botaniko, gydytojo, žemaičių kultūrinio sąjūdžio dalyvio, mokslo terminijos ir žemaičių bendrinės kalbos kūrėjo, kunigo pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771–1849) asmeninė biblioteka, jos kilmė ir raida, likimas ir paveldas. Knyga skirta kultūros ir mokslo istorijos tyrėjams, taip pat visiems, besidomintiems knygos istorija ir neeiline J. A. Pabrėžos asmenybe, kuri „tarsi mažas šviesos spindulėlis“ tapo pavyzdžiu ne tik mokytajam žemaičių pasauliui, bet ir visai Lietuvai.
Vaiva Kubeckienė, Ramūnas Kondratas
Ši knyga supažindina su Šv. Jonų bažnyčia, viena seniausių ir įspūdingiausių Vilniaus šventovių, jos istorija, architektūra, interjero detalėmis ir ryškiausiomis asmenybėmis. Leidinyje gausu vaizdinės medžiagos: archyvinių ir šiuolaikinių fotografijų, bažnyčios planų, schemų.
Kur augo žalias medis
Česlovas Kalenda
Knygoje autorius prisimena savo vaikystę Medekšų kaime prie Girkalnio miestelio (Raseinių r.), mokymąsi vietos mokykloje, studijas ir pedagoginę bei mokslinę veiklą Vilniaus universitete. Nemaža vietos leidinyje skirta prisiminimams apie autoriaus gyvenimo kelyje sutiktus puikius draugus, pedagogus, iškilius kūrėjus, suvaidinusius reikšmingą vaidmenį autoriaus asmenybės brendimo procese. Knygos pabaigoje pateikiama keletas skirtingais gyvenimo etapais rengtų interviu, kur autorių kalbina žurnalistai, dažnu atveju tapę jo bičiuliais.
Ezoterizmo fenomenas.
Audrius Beinorius
Šioje mokslinių straipsnių rinktinėje pirmą sykį lietuviškame akademiniame lauke analizuojamas dar vis dažnai ignoruojamas ezoterizmo fenomenas. Keliamas klausimas: ar ezoterizmo apibūdinimai galimi platesniame nei vien Vakarų kultūros kontekste? Ar negalėtume kalbėti apie globalųjį ezoterizmą, kuris sujungia Vakarų, Azijos ir kitų regionų ezoterines tradicijas, praktikas ir tekstus, ir analizuoti jį pasitelkdami įvairias teorines prieigas ir metodologijas? Knyga skiriama ne tik mokslininkams, bet ir visiems besidomintiems šiuo mįslingu reiškiniu.
Vilniaus universiteto
Azijos ir transkultūrinių studijų instituto magistrantas
Lietuvoje ir kitose šalyse netylant diskusijoms apie psichoaktyviųjų medžiagų laikymo ir vartojimo reglamentavimą, pravartu pažiūrėti į šią problemą iš istorinės perspektyvos, nes ji yra labai sena ir apimanti kone visą pasaulį.
Viena iš didžiausią priklausomybę keliančių ir didžiausią žalą smegenims darančių narkotinių medžiagų yra laikomas heroinas, gaminamas iš opijaus.
Koks iš tiesų yra šios medžiagos paplitimas, pavojus ir istorinė vartojimo ir reglamentavimo praktika? Ar drastiški draudimai, ar radikali laisvė sustabdė senovės graikus, Indijos, Turkijos, Kinijos regionų, Britų imperijos gyventojus nuo plataus masto piktnaudžiavimo opijumi?
Hipokratas opijumi gydė akių ligas
Opijaus augalas, arba aguona, dažniausiai siejamas su jo psichoaktyviomis savybėmis. Netgi lietuviškoje tradicinėje virtuvėje naudojamas „aguonų pienas“, manoma, neretai sukelia mieguistumą. Būtent „migdantis augalas“ ir yra tiesioginis opijui klasifikuoti skirto lotyniško pavadinimo Papaver somniferum vertimas. Pasak naujausių archeologinių atradimų, opijaus augalas buvo kultivuojamas Vakarų Europoje dar neolito laikais, apie 5900 m. pr. Kr. Beveik po 2 tūkstančių metų, šumerams sužinojus apie psichotropinį šių augalų poveikį, jie imti auginti ir Mesopotamijos civilizacijoje. Mažiausiai nuo 1500 m. pr. Kr. opijų augino ir vartojo senovės egiptiečiai. Netrukus, žinioms apie aguonų poveikį pasiekus senovės Graikiją, opijus čia pradėtas naudoti ne tik medicinoje, bet ir sakraliniuose ritualuose. Augalas buvo siejamas su vaisingumo deive Demetra ir minimas Homero „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“. Netgi garsus graikų gydytojas Hipokratas rekomendavo gerti aguonų skystį, sumaišytą su dilgėlių sėklomis, nuo akių ligų, leukorėjos ir gimdos vandenligės.
Imperatoriai opijų vartojo ir stresui malšinti, ir mirties bausmei vykdyti Dabartinės Indijos regioną opijaus augalas pasiekė IX a. po Kr. per čia keliavusius arabus, kurie opijų naudojo savo medicinoje – Unani Tibbi. Vėliau, apie XVI a. didelę Pietų Azijos dalį užvaldant Mogolų dinastijai, opijus tapo ir „pasilinksminimo medžiaga“. Pirmasis imperatorius Babūras ir dauguma jo sosto paveldėtojų opijų vartojo rekreaciniais tikslais, norėdami atsipalaiduoti ir pailsėti nuo emocinio bei fizinio streso. Tuo metu imperijoje niekaip nereglamentuojama psichoaktyvi medžiaga tarp valdovo dvariškių įgavo panašų populiarumą kaip ir alkoholis. Mogolai netgi naudojo opijų kaip atlygį vietos radžputų kariams, kovojantiems Mogolų pusėje. Tiesa, nereguliuojamai opijaus rinkai vis augant, istoriniuose šaltiniuose yra užfiksuoti priklausomybės nuo šios medžiagos atvejai.
Pirmieji griežtesni opijaus draudimai buvo priimti XVII a. pabaigoje valdovo Aurangzebo, kuris siekė imperijoje įvesti radikalų, ortodoksinį islamą. Jo valdymo metu opijus tapo mirties bausmės vykdymo įkalintiems oponentams priemone: vietoj vandens ir maisto jiems buvo duodamas vien opijus.
Opijaus augalas buvo kultivuojamas Vakarų Europoje dar neolito laikais, apie 5900 m. pr. Kr.
Opijus tapo mirties bausmės vykdymo įkalintiems oponentams priemone: vietoj vandens ir maisto jiems buvo duodamas vien opijus.
Legalus opijaus augintojas imituoja išdžiovintos ir tuščios aguonos lukšto pjovimą nukka. 2021 m. rugpjūčio 17 d. Daru, Madhja Pradešas. Autoriaus nuotr.
Čarpala – tradicinis įrankis iš perpjauto aguonos lukšto nutekėjusiam opijaus lateksui rinkti. 2022 m. vasario 17 d. Daru, Madhja Pradešas. Autoriaus nuotr.
Vis dėlto Aurangzebo pastangos kovoti su psichoaktyviosiomis medžiagomis nebuvo vaisingos ir opijaus vartojimas imperijoje (dabar jau pogrindyje) ne tik nesumažėjo, bet net padidėjo. Daugėjo perdozavimo atvejų netgi tarp paties imperatoriaus giminių. Kadangi Mogolų visuomenė religiniu ir kultūriniu požiūriu buvo labai įvairi, griežti islamiški įstatymai nebuvo priimtini didelei daliai imperijos gyventojų. Be to, draudimų neveiksmingumas buvo susijęs su pamatinėmis imperijos idėjomis, kurias įskiepijo dar Babūras, tvirtai tikėjęs, kad religinių dogmų laiky-
masis yra individo, o ne visuotinės kontrolės reikalas.
Tarptautinis opijaus populiarumas išaugo pramonės perversmo laikais. Pavyzdžiui, 1830 m. opijaus importas Didžiojoje Britanijoje medicinos ir rekreaciniais tikslais pasiekė aukščiausią tašką – čia iš Indijos ir Turkijos regionų per metus buvo importuota apie 11 tonų opijaus. Tuo metu britų Rytų Indijos bendrovė (East India Company), o po 1858 m. Didžiosios Britanijos vyriausybė sukūrė opijaus monopolį Indijos Bengalijos provincijoje, kur buvo masiškai auginami
Perpjautas prinokęs opijaus lukštas. Pjūvis kairėje pusėje padarytas maždaug prieš 15 valandų, o opijaus lateksas jau išbėgęs ir sukietėjęs. Dešinėje pusėje pjūvis padarytas prieš kelias akimirkas. 2022 m. kovo 4 d. Daru, Madhja Pradešas Istorinė
opijaus augalai. Čia opijus tapo politiniu ginklu – buvo naudojamas kaip populiari eksporto prekė, o vėliau kaip kontrabanda į Kiniją, šitaip siekiant ten platinti priklausomybę ir silpninti šalį iš vidaus. Būtent tokie veiksmai vėliau išprovokavo abu Opijaus karus. Tuo laikotarpiu niekaip nereglamentuojant, o dar ir skatinant opijaus augimą, šios psichoaktyviosios medžiagos perdozavimo atvejų pradėjo daugėti ir pačioje Britų imperijoje.
Indijos įstatymai: nuo reguliavimo iki draudimų
XX a. 5–6 dešimtmečiais jau nepriklausomos Indijos vyriausybė nesistengė visiškai nuslopinti opijaus vartojimo šalyje, bet įgyvendino tam tikrą jį ribojančią politiką. Buvo matoma, kad nors įprotis vartoti opijų medicininiais tikslais paplitęs plačiai, dauguma Indijos gyventojų pakankamai sąmoningi, kad nevartotų augalo žalingu sau būdu.
Vienas iš metodų, taikytų opijaus vartojimui riboti, buvo mažinti opijaus kiekį, kurį asmuo gali turėti su savimi.
Įdomu, kad tuo metu opijaus paplitimas Indijoje mažėjo ir galiausiai dėl šių teigiamų rezultatų bei jau turimos teigiamos opijaus reguliavimo patirties 1953 m. Jungtinių Tautų Opijaus konferencijoje Indijai kartu su dar 6 šalimis (Bulgarija, Graikija, Iranu, Turkija, SSRS ir Jugoslavija) buvo leista auginti opijų eksporto tikslais.
Vis dėlto Indijos narkotikų politika smarkiai sugriežtėjo 1985 m., sekant tuometiniu JAV „karo su narkotikais“ pavyzdžiu. Įstatymas buvo koreguotas keturis kartus iki pat 2021 m., tačiau ekspertai teigia, kad daugelis pataisose nustatytų psichoaktyviųjų medžiagų draudimų yra pasenę ir netgi blogina situaciją šalyje. Kaip rodo statistiniai duomenys, pastaraisiais metais neteisėtų narkotikų vartojimo ar laikymo atvejų skai -
čius tik didėjo. Daugelis reabilitacijos ir priklausomybės ligų centrų yra kritikuojami dėl netinkamo elgesio su narkotikų vartotojais, kurie gydomi neveiksmingais metodais, ne tik nesuteikiančiais reikiamos pagalbos, bet ir pažeidžiančiais žmonių teises. Ekspertai teigia, kad, norint pagerinti priklausomybės ligų gydymą, visų pirma reikėtų užtikrinti tarptautinių sveikatos organizacijų žalos mažinimo priemonių prieinamumą. Šių priemonių sąrašas yra išties platus ir nestokoja praktinių pavyzdžių kitose pasaulio šalyse. Pirmieji žingsniai problemos sprendimo link paprastai apima naujausiais moksliniais tyrimais paremtą švietimą apie psichoaktyviąsias medžiagas ir narkotikų vartotojų reintegracijos į visuomenę strategijas.
Legalūs opijaus ūkiai Indijoje: į kokią rinką keliauja derlius?
Šiuo metu Indija yra viena iš pagrindinių opijaus auginimo ir eksporto šalių pasaulyje. Būtent iš čia ši psichoaktyvioji medžiaga gali patekti į medicinos sektorių, kur ji naudojama svarbių anestetikų, tokių kaip morfijus, diamorfinas ir t. t., gamybai ir padeda atliekant ypač svarbias ir sudėtingas operacijas. Kita vertus, iš tų pačių opijaus ūkių augalas taip pat gali patekti ir į juodąją rinką, kur, nesant jokio reguliavimo, jo produktai sukelia didelio masto priklausomybės ligų ir perdozavimų proveržį įvairiose pasaulio šalyse. Būtent legalūs opijaus ūkininkai Indijoje sprendžia, į kurią –legalią ar juodąją – rinką keliaus jų užaugintas augalas. Kokie veiksniai lemia jų pasirinkimą?
2021–2022 m. atlikau etnografinį tyrimą didžiausius opijaus ūkius turinčioje Indijos valstijoje Madhja Pradeše. Gyvendamas kartu su legaliais opijaus ūkininkais, analizavau, kokį ryšį jie turi su savo amžių senumo amatu, kokios tradicijos yra susijusios su opijaus auginimu ir kas lemia kai kurių ūkininkų pasirinkimą parduoti savo opijaus derlių į juodąją rinką.
Tyrimas parodė, kad ūkininkų ryšys su opijaus augalu yra išties ypatingas. Nuoseklus ir sudėtingas opijaus augi-
nimas yra mažai pasikeitęs per pastaruosius kelis šimtus metų, ir tai apima netgi religinį aspektą. Opijaus ūkininkai prieš nuimdami derlių meldžiasi deivei Kali dėl jos ir opijaus spalvinio panašumo. Be to, opijaus ūkininkai paprastai turi aukštesnį statusą visuomenėje nei kitų kultūrų augintojai, mat teisė legaliai auginti opijų Indijoje paprastai yra paveldima iš kartos į kartą.
Visi iš šešių mano kalbintų opijaus ūkininkų teigė, kad savo bendruomenėje beveik nėra pastebėję piktnaudžiavimo opijumi atvejų, tačiau minėjo, jog kai kurie aplinkiniai žmonės saikingai vartoja neapdirbtą opijų, siekdami pagerinti kraujotaką ir stiprinti imunitetą.
Visi apklaustieji teigė, kad pastaraisiais dešimtmečiais opijaus ūkių kontrolė smarkiai griežtėjo, o opijaus rinkos kaina valstybėje gerokai nukrito. Prieš kelerius metus ūkininkams buvo uždrausta parduoti valstybei kitas
opijaus augalo dalis (sėklas ir išorinį apvalkalą). Toks draudimas yra sunkiai suprantamas, nes šalutinės augalo dalys gali būti panaudojamos medicinoje, be to, jos atneša papildomų pajamų ūkininkams. Kai kurie interviu dalyviai minėjo, kad, valstybei vis labiau mažinant legalias opijaus pardavimo galimybes, jie vis dažniau gręžiasi į juodąją rinką, kur už tą patį opijaus kiekį gali gauti maždaug šimtą kartų didesnį pelną. Kai kurie tokį sprendimą priima netgi žinodami, kad už tai gresia 10 metų kalėjimo ir didžiulė piniginė bauda. Dėl išvardytų priežasčių ūkininkai sakosi šiuo metu abejojantys, ar perduos šią profesiją savo palikuonims, o kai kuriais atvejais ir patys planuoja palikti turimą amatą. Vis griežtėjantys valstybės ribojimai dėl opijaus auginimo ir panaudojimo medicininiais tikslais gali lemti legalių opijaus augintojų profesijos nykimą ir juodosios rinkos augimą.
Vienas iš metodų, taikytų opijaus vartojimui riboti, buvo mažinti opijaus kiekį, kurį asmuo gali turėti su savimi.
Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakultetas
Siekdamos įveikti klimato krizę ir išspręsti aplinkosaugos problemas, pasaulio valstybės ėmėsi įvairių veiksmų: nuo investicijų į atsinaujinančių išteklių technologijas, emisijų mažinimo iki įvairiausių kampanijų, skatinančių sąmoningą vartojimą ir kt. Tačiau pastaruoju metu klimato iššūkius tyrinėjantys mokslininkai atsigręžia ne tik į aplinkai padedančius fizinius veiksmus, bet ir į žmonių vidinę būseną bei ją puoselėjančias praktikas. Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto docento, klimatologo Justo Kažio teigimu, būtent pastarosios – ne ką mažiau svarbios negu klimatosaugos politika, technologinė pažanga ar gamta grįsti sprendimai.
Teigiama, kad klimato kaita yra labiau žmonijos vidinės santykių krizės padarinys, o perėjimas į tvarumą turi prasidėti nuo vidinių pokyčių.
Kontempliacinės praktikos – raktas į savęs pažinimą
Pasak doc. J. Kažio, kontempliacinės praktikos ir meditacijos apima daugybę sričių. Nors žodis „kontempliacija“ dažnai girdimas religiniuose kontekstuose, tačiau jo lotyniška reikšmė „įsižiūrėjimas“ geriausiai atliepia meditacinių praktikų sąsają su klimato kaita: tai – įsižiūrėjimas į pasaulį, save, buvimą kartu, išreiškiamas net ir tokiais paprastais veiksmais kaip meditacija, aktyvus laikas gamtoje, vaikščiojimas ar kalbėjimasis. Viena iš daugelio kontempliacinių praktikų šakų – dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness ) praktikos, kurios taip pat gali būti atliekamos įvairiausiais būdais. Dėmesingą įsisąmoninimą klimatologas apibrėžia kaip žmogaus gebėjimą visapusiškai būti dabartyje – tikslingai krei-
piant dėmesį į dabarties akimirkas, suvokiant, kur esame ir ką darome, ir nebūnant pernelyg reaktyviems ar priblokštiems to, kas vyksta aplinkui ar mūsų galvose. Ir nors šis reiškinys turi sąsajų su religija bei budistiniu požiūriu į pasaulį, tai – vakarietiškai pasaulėžiūrai pritaikytas dalykas, kurio principais vadovaujamasi ne tik religijose, bet ir priėmimo temose, o mokslininkų tikslas šiuo metu yra susieti pasitikėjimo, priėmimo, smalsumo aspektus su įvairiais klimato kaitos klausimais.
Dėmesingo įsisąmoninimo praktikas sieti su klimato kaitos veiksmais pradėta visai neseniai. Apie 2015–2016 m. atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kuriais siekta išsiaiškinti įvairiausius klimato kaitos klausimus ne tik technologiniu, bet ir dvasiniu, psichologiniu požiūriu. Pasak doc. J. Kažio, netgi teigiama, kad klimato
kaita yra labiau žmonijos vidinės santykių krizės padarinys, o perėjimas į tvarumą turi prasidėti nuo vidinių pokyčių (dėmesingo įsisąmoninimo): ne tik fizinių veiksmų, bet ir patirčių, vidinio pasaulio pertvarkymo. Tik tai pasiekę galime judėti į fizinių, apčiuopiamų veiksmų lygį, suvokti jų esmę ir prasmę (1 pav.).
Dėmesingu įsisąmoninimu besidomintys mokslininkai pabrėžia, kaip svarbu suderinti asmeninę gerovę su tvarumo veiksmais, todėl tai laikoma priemone gilesniam santykio su aplinka supratimui ugdyti ir taip daryti įtaką tvaresniam elgesiui ir sprendimams. Be to, dėmesingo įsisąmoninimo vaidmuo yra itin svarbus kuriant emocinį atsparumą (angl. resilience), leidžiantį žmonėms susidoroti su iššūkiais ir netikrumu, būdingu dirbant tvarumo srityje (2 pav.).
1 pav. Hipotetiniai santykiai tarp dėmesingo įsisąmoninimo, vertybių, empatijos, užuojautos, gerovės ir tvaraus elgesio (pagal Ericson ir kt., 2014)
Globalus lygmuo
Kolektyvinė / planetos gerovė
Tvarumas
Santykis tarp socialinių, aplinkosauginių, ekonominių, fizinių ir politinių tvarumo dimensijų
Aplinkosauginis elgesys / vartojimas
Ryšys tarp žmogaus ir gamtos
Gebėjimas prisitaikyti ir lanksčiai reaguoti
Elgesio kontrolė
Dėmesingumas
Socialinis aktyvumas / veiksmai
Santykis su kitais / teisingumas
Esminių vertybių aktyvinimas / įgalinimas
Fizinė sveikata
Tvaraus elgesio tęstinumas, atsispindintis mikroir makrolygmeniu
Veiksmas –atoveiksmis
Subjektyvi gerovė
Individualus lygmuo
2 pav. Kontempliacinė tvarių mokslinių tyrimų, praktikų ir švietimo sistema (pagal Wamsler ir kt., 2018)
Kova su klimato kaita prasideda nuo vidinių pokyčių
Anot klimatologo, tyrimai vis dažniau parodo, kad klimato kaita nėra išorinis procesas: būtent žmonių vidinis negebėjimas išreikšti savęs, būti kartu yra priežastys, dėl kurių sutrūkinėja ir ryšys su aplinka. Kita vertus, kiekvienas žmogus yra veikiamas ir globalaus pasaulio, nuo jo atsiriboti negalime, todėl tas poveikis yra abipusis. Pasitelkę dėmesingą įsisąmoninimą galime pereiti nuo individualios gerovės prie globalios tvarumu paremtos kolektyvinės gerovės, nes šios praktikos skatina veiksmą ir atoveiksmį fizinės sveikatos, esminių vertybių įgalinimo, santykių su kitais ir lygybės, socialinio aktyvumo srityje ir kuria individo ir pasaulio tarpusavio santykį, paremtą elgsenos reguliavimu, gebėjimu prisitaikyti prie situacijos, žmogaus ir gamtos ryšiu, aplinkai draugišku elgesiu ir vartojimu.
Pasak doc. J. Kažio, buvo pastebėti tam tikri žmonių, kurie dalyvavo dėmesingo įsisąmoninimo praktikose, aplinkosauginio elgesio pokyčiai. Viename tyrime jų priskaičiuojama net penki: proto pabudimas (savireguliacija) – suvokimas bendrame gamtos ir pasaulio kontekste; širdies pabudimas (buvimas užmezgus santykį) –pojūtis, kad jei kenčia gamta, kenčiu ir aš; aplinkos paskatintų motyvacijų internalizavimas – nebegebėjimas būti gamtosaugos problemų nuošaly; eudaimoninė gerovė (prasmingumas ir savirealizacija) – gebėjimas paprasčiausiai būti, užuot nuolat ką nors darius; dėmesingo įsisąmoninimo patirčių gilinimas – pati praktika kaip pokyčių mechanizmas.
Kiti tyrimai rodo, kad dėmesingo įsisąmoninimo praktikos leidžia priimti aplinką kaip buvimą čia ir dabar ir
tai suvokti: suprasti gerovę, laimę, pajausti ją esamoje situacijoje, atverti širdį, protą ir jausmus, o tai skatina imtis veiksmų. Bandomojo tyrimo metu buvo nustatyta, kad dėmesingu įsisąmoninimu grįsti klimato veiksmų mokymai yra vienas iš tinkamiausių būdų skatinti aplinką tausojantį elgesį tarp suaugusiųjų. Dar viename tyrime su studentais paaiškėjo, kad dėmesingas įsisąmoninimas smarkiai, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, sustiprino tikėjimą, jog klimato kaita egzistuoja, o šio ryšio mediatorius buvo augantis susisiejimas su gamta.
Vis dėlto kai kurie tyrimai atskleidė, kad dėmesingo įsisąmoninimo praktikos, susijusios su aplinką tausojančiu elgesiu ir atliekamos žmonių, jau turinčių gilų ryšį su gamta, šio ryšio dar labiau nebesustiprina. Tačiau daugelyje tyrimų prieinama prie
išvados, kad klimato kaita ir mūsų protas, arba suvokimas, yra smarkiai susiję. Todėl, kol žmonės nesugebės sukurti darnos tarp savo proto ir veiksmų, jokie klimato kaitos sprendimai bus neįmanomi nei technologiniu, nei kokiu nors kitokiu požiūriu. Tam būtina sėkminga proto, atveriamo dėmesingo įsisąmoninimo praktikų, ir klimato kaitos sprendinių integracija.
Europoje – iniciatyvos skatinti dėmesingo įsisąmoninimo praktikas klimatosaugos srityje
Vakaruose dėmesingo įsisąmoninimo praktikų ir klimato veiksmų sąsajos ne tik tiriamos, bet jau ir imamos taikyti. Viena iš tokių šalių yra Jungtinė Karalystė. Programa
Kol žmonės nesugebės sukurti darnos tarp savo proto ir veiksmų, jokie klimato kaitos sprendimai bus neįmanomi.
„Mindfullness Initiative“, startavusi 2013 m., iš pradžių buvo orientuota į Jungtinės Karalystės parlamentarų emocinės gerovės ir psichikos sveikatos užtikrinimą. Iniciatyva ilgainiui išsiplėtė, apimdama ir klimatosaugos klausimus, nes ši tema yra itin kompleksiška ir sudėtinga, o darbas su ja reikalauja nemažai emocinių pastangų. Jau 2020 m. buvo organizuoti bandomieji renginiai ir Europos Parlamente, juose Parlamento nariai buvo mokomi, kaip reaguoti ir veikti klimato kaitos akivaizdoje. Šių renginių metu atliekamos dėmesingo įsisąmoninimo praktikos politikams ir visuomenės veikėjams padėjo nustumti nerimą dėl klimato kaitos į antrą planą ir išryškinti veiksmų galimybę.
Klimato krizės ir dėmesingo įsisąmoninimo svarbą pabrėžia visai neseniai „Mindfullness Initiative“ išspausdintas laisvai prieinamas leidinys „Reconnection: Meeting the Climate Crisis Inside Out“ (2022), kurio pagrindinė mintis yra ta, kad klimato kaitos ir aplinkosaugos sprendiniai negali būti įgyvendinti, kol nepažįstame savęs ir kitų, t. y. kol neįveikėme žmogiškųjų santykių krizės. Leidinyje kreipiamas dėmesys ne tiek į technologinius ir fizinius sprendimus, kiek į apimančius protą, emocijas, psichiką ir kt.
Norint suvokti klimato kaitą, reikia būti sąmoningam
Dėmesingo įsisąmoninimo ir klimato kaitos sąsajos svarbios ne tik politi -
kams, bet ir studentams. Šiuo metu įgyvendinamas Europos Sąjungos mainų programos „Erasmus+“ projektas „MP4s“ (angl. „Mindfulness Practices for Students in Society“) buria įvairių sričių mokslininkus, dėmesingo įsisąmoninimo mokytojus, aktyvius ir žinių siekiančius studentus. Pagrindinis tikslas – padėti studentams įveikti emocinius sunkumus pasitelkiant dėmesingo įsisąmoninimo praktikas ir skatinant rūpinimąsi savimi, kitais ir planeta aukštojo mokslo institucijose. Įgyvendinant šią iniciatyvą ypač koncentruojamasi į visos akademinės bendruomenės buvimą ir veikimą kartu. Pagal projektą įvairiose šalyse buvo surengti socialinių ir klimato veiksmų ambasadorių susitikimai, kuriuose dalyvavo ir Vilniaus universiteto studentai bei darbuotojai. Daugiau kaip 50 dalyvių iš projekto partnerių šalių, tarp jų įvairių specialybių Vilniaus universiteto bakalauro pakopos studentai, tris dienas skyrė klimato teisingumo ir dėmesingo įsisąmoninimo ryšiams pažinti. Diskusijas, pokalbius ir užsiėmimus vedė įvairių sričių specialistai ir aktyvistai. Studentų reakcijos po šių kursų buvo itin teigiamos: 90 proc. dalyvių mokymuose išmoko ko nors naudingo, susijusio su klimato krize,
80 proc. sužinojo naudingos informacijos apie save, o 60 proc. tęstų su dėmesingu įsisąmoninimu susijusius mokymus. Pasak doc. J. Kažio, vieno dalyvavusio studento atsiliepimas puikiai apibendrina gautą naudą: „Būti sąmoningam yra pirmas žingsnis norint suvokti klimato kaitą.“
Jau yra sukurtas „Dėmesingo įsisąmoninimo įrankių rinkinys“ – vienoje vietoje sudėta net 18 įvairių dėmesingo įsisąmoninimo praktikų, kurios šiuo metu yra verčiamos į lietuvių kalbą ir bus prieinamos Vilniaus universiteto bendruomenei. Be to, rengiama „SIT4PLANET“ mokymų programa, kuri taip pat bus prieinama kiekvienam universiteto bendruomenės nariui. Pagal vieną iš trijų programos modulių bus galima gilintis į įvairius klimatosaugos dėsningumus remiantis dėmesingo įsisąmoninimo principais, pavyzdžiui, į ryšį tarp dėmesingo įsisąmoninimo praktikų ir klimato teisingumo bei tranzicijos. Siekiama, kad kovojant su klimato kaita būtų tobulinami ne tik politiniai sprendimai ir technologijos, bet ir sąmoningas elgesys bei aplinkos suvokimas, tad tokių iniciatyvų ateityje greičiausiai tik daugės ir jos taps vis prieinamesnės plačiajai visuomenei.
Sukurtas „Dėmesingo įsisąmoninimo įrankių rinkinys“ –vienoje vietoje sudėta net 18
įvairių dėmesingo įsisąmoninimo praktikų.
Vilniaus universitetas
Mokslo daktaro laipsnį įgijęs Notingamo universitete, o podoktorantūros stažuotę baigęs Vilniaus universitete, doc. Davide Castiglione nusprendė į literatūrinių vaizdinių temą pažvelgti iš naujos perspektyvos. Modernistinės poezijos stilistikos ir poetikos srityse besispecializuojantis anglistas pirmiausia pabrėžia, kad nors dauguma žmonių geba patirti mentalinius vaizdinius skaitydami ar net klausydamiesi teksto, kai kuriems skaitytojams tokie vaizdiniai vis dėlto taip lengvai neiškyla. Toliau Vilniaus universiteto docento žvilgsnis krypsta į tirštą mokslinių diskusijų apie vaizdingus literatūrinius aprašymus istoriją, siekiančią Aristotelio laikus. Kaip tvirtina doc. D. Castiglione, „problema glūdi šios dimensijos platybėje, nes ji tokia akivaizdi, kad laikoma tiesiog savaime suprantamu dalyku“. Terminas „vaizdinys“ (angl. image) literatūros kritikoje vartojamas dažnai, tačiau pati sąvoka nėra iš esmės ištyrinėta. Mokslininkai ir kritikai dažnai vengia su šiuo terminu siejamo abstraktumo. Vis dėlto, filologo teigimu, atgimus kognityviniams mokslams, ypač kognityvinei poetikai ir bendrajai kognityvinei lingvistikai, atėjo laikas iš naujo įvertinti ir labiau įsigilinti į sudėtingą literatūrinių vaizdinių pasaulį.
Literatūrinių vaizdinių dekodavimu pagrįstas modelis
„Neturime metodo, leidžiančio nustatyti, kaip tekstuose yra modeliuojami jų sukeliami vaizdiniai“, – pripažįsta doc. D. Castiglione. Jau kelerius metus jis kuria išskirtinį modelį, skirtą šiam poreikiui atliepti: remdamasis literatūros kritikos pavyzdžiais, kuriuose aiškiai vartojamas terminas „vaizdinys“, jis sukūrė duomenų bazę, šiuo metu apimančią beveik šimtą įvairių atvejų. Tai mokslinės indukcijos procesas – duomenys renkami ir apibendrinami siekiant išnarplioti painų literatūrinių vaizdinių tinklą. Apskritai tokių literatūrinių vaizdinių aprašymai pasižymi specifinėmis savybėmis ir dažnai apima juos pagyvinančias metaforas. Pavyzdžiui, Ezros Poundo dvieilyje „Metro stotyje“ (1913 m.) veidai prilyginami vainiklapiams, taip sukuriant paveikų tiesioginį efektą:
Tie šmėkšantys veidai minios, Vainiklapiai tamsios šakos šlapios. (Vertė Andrius Patiomkinas)
„Metaforos skatina žmogaus sąmonę formuoti vaizdinius, – teigia doc. D. Castiglione, – tačiau jos nėra tam privaloma sąlyga.“ Todėl kyla abejonių dėl istoriškai susiformavusio polinkio tapatinti mentalinius vaizdinius ir metaforas. Tyrėjas siekia pakeisti šią paradigmą, ragindamas kitus mokslininkus pripažinti dalinę vaizdinių autonomiją – nepriklausomybę nuo metaforų. Šis skirtumas, jo manymu, yra labai svarbus, norint visapusiškai suprasti tekstinį kraštovaizdį.
Metaforos sustiprina vaizdinius, bet, anot Vilniaus universiteto docento, vaizdiniai gali rastis ir be jų. Pavyzdžiui, vienas kritikas kaip literatūrinį vaizdinį įvardijo šį gan tiesmuką aprašymą Eavan Boland eilėraštyje „Badmečio kelias“ (1975 m.):
...šį antradienį mačiau kaulus pro savo vagono langą
„Tai visiškai pažodiškai suprantamas tekstas, tačiau kritikas jį suvokė kaip vaizdinį. Tikriausiai taip yra dėl „mačiau“ – suvokimo veiksmažodžio,
Metaforos sustiprina vaizdinius, bet vaizdiniai gali rastis ir be jų.
raginančio skaitytoją į aprašomus dalykus pažvelgti pasakotojo akimis, taip pat dėl bendrinio daiktavardžio „kaulus“, nors čia ir nėra jokios metaforos. Apibendrinant – metaforos atlieka svarbų vaidmenį, tačiau vaizdiniai gali egzistuoti nepriklausomai nuo metaforinių elementų – tą rodo tokie tiesioginiai aprašymai kaip šis Boland kūrybos pavyzdys.“
Kurdamas duomenų bazę, doc. D. Castiglione išskyrė bendras literatūrinių vaizdinių savybes. Jis pažymi:
„Tokiems vaizdiniams dažnai būdingos specifinės savybės: spalvą žymintys būdvardžiai, bendriniai daiktavardžiai, veiksmo veiksmažodžiai ir deiktiniai žodžiai – kalbos priemonės, nurodančios konkretų laiką, vietą ar asmenį tam tikrame kontekste (žodžiai „rytoj“, „ten“ ir t. t.). Pavyzdžiui, sakinyje „šis veidas šypsosi“ žodis „šis“ yra nuoroda į čia ir dabar, į kažką, kas kalbėtojui yra artima tiek erdviniu, tiek laiko požiūriu. „Veidas“ yra bendrinis daiktavardis, „šypsosi“ – elgesį žymin-
Svarbu rašyti glaustais ir paprastais sakiniais – kurti mažesnius informacijos vienetus, kurie yra lengviau apdorojami.
tis veiksmažodis, o jo tęstinė forma (angl. smiling) rodo, kad procesas vyksta tam tikrą laiką – taip imituojamas realus suvokimas.
„Tai daugybė veiksnių, kurie, sujungti į vieną visumą, sukuria tai, ką vadinu prototipiniu žodiniu vaizdiniu“, – teigia mokslininkas. Šie vaizdiniai, dažnai gausūs metaforų, tarnauja kaip realaus suvokimo simuliacija, skaitytojų sąmonėje sužadinanti ryškius pojūčius.
Rašant įtaigų tekstą reikėtų nuspręsti, ką iškelti į pirmąjį planą, o ką palikti antrajame.
Praktinis pritaikymas kuriant įtaigius tekstus
Pereidamas nuo teorijos prie jos taikymo, filologas pasiūlo apčiuopiamą atspirties tašką –Roberto Becerros sukurtą ir tvarkomą duomenų bazę, pasiekiamą adresu ideas-block.com. Ateityje doc. D. Castiglione svarsto apie galimybę bendradarbiauti su informacinių technologijų specialistais ir sukurti algoritmą, leidžiantį numatyti ir surasti ryškiausias tekstų dalis. Tai, anot jo, galėtų iš esmės pakeisti žurnalistų, rašytojų ir komunikacijos specialistų taikomus naratyvų kūrimo būdus.
„Jei norite, kad skaitytojas sutelktų dėmesį į tam tikrą teksto dalį, naudinga turėti kontrolinį sąrašą ir juo vadovautis“, – pataria mokslininkas.
Sąraše – tokie veiksniai kaip teksto vieta, metaforos ir deiktiniai žodžiai, didinantys sužadinto vaizdinio įsimenamumą.
„Egzistuoja ir kiti parametrai: taip pat svarbu, ar subjektas atlieka veiksmą. Tai suteikia vaizdiniui daugiau stiprumo ir dinamiškumo“, – įtaigaus rašymo niuansus paaiškina doc. D. Castiglione. Jis pabrėžia, kad svarbu rašyti glaustais ir paprastais sakiniais – kurti mažesnius informacijos vienetus, kurie yra lengviau apdorojami. Jeigu į asmenį kreipiamasi tiesiogiai, įtraukiamos su pasaulio suvokimu susijusios sąvokos, pavyzdžiui, veiksmažodis „matyti“, naratyvas išryškėja dar labiau.
„Žinoma, esama ir kitų strategijų, tarkime, paralelizmas, – priduria
jis. Tai tos pačios sintaksinės struktūros pakartojimas du ar daugiau kartų, taip sustiprinant jos įsimenamumą. – Pavyzdžiui, sakinyje „Pažvelkite į šį namą, pažvelkite į šią gražią vietą“ pasikartojanti struktūra daro mums tam tikrą poveikį. Psichologijoje tai vadinama „grunto efektu“ (angl. priming effect ), kai vienas stimulas paveikia mūsų reakciją į kitą stimulą, kuris savo forma ar reikšme yra susijęs su pirmuoju.“
Tačiau doc. D. Castiglione įspėja, kad nereikėtų piktnaudžiauti paralelizmais ar kitomis strategijomis: „Siekiant veiksmingai perduoti esminę idėją, svarbiausia pasiekti subtilią pusiausvyrą tarp pirmą ir antrą kartą minimų elementų. Jei šios priemonės bus vartojamos pernelyg dažnai,
Optimali žodinio vaizdinio apimtis –13 žodžių.
jos gali netekti norimo poveikio – dėl pertekliaus prarasime dalį informacijos. Taigi rašant įtaigų tekstą reikėtų nuspręsti, ką iškelti į pirmąjį planą, o ką palikti antrajame, kad būtų tiksliai perduota pagrindinė mintis.“
Dar vienas klausimas – optimali žodinio vaizdinio apimtis. „Surinktų 94 vaizdinių analizė parodė, kad juos vidutiniškai sudaro 13 žodžių“, –pasakoja mokslininkas. Vienas tokių pavyzdžių būtų Davido H. Lawrence'o romano „Ledi Čaterli meilužis“ eilutė „Vėjo gūsiai atnešdavo neįprastai ryškius saulės blyksnius“ (vert. Nijolė Regina Chijenienė) (7 žodžiai). Tai, pašnekovo teigimu, atitinka darbinės atminties pajėgumą – vadinasi, tokius vaizdinius patogu įsiminti. Tad kyla iššūkis, kaip ribotu žodžių skaičiumi perteikti prasmių gausią informaciją ir išlaikyti subtilią pusiausvyrą, kad tekstas būtų ir glaustas, ir sklandus.
Priešakyje – literatūrinio suvokimo tyrimas
Tyrimui įgaunant pagreitį, Vilniaus universiteto mokslininkas jau svarsto apie kitą etapą, kuriame bus atliekama ir apklausa. Perskaitę pateiktus tekstus, dalyviai užpildys klausimyną, kuris leis moksliškai įvertinti, kiek realus respondentų suvokimas atitinka jo paties iš anksto nustatytus prototipinius vaizdinius. Galutinis tikslas – sukurti prognozavimo potencialą turintį modelį. Tai būtų sudėtingas, tačiau perspektyvus žingsnis kognityvinės stilistikos ir teksto suvokimo tyrimų srityje.
Šioje srityje, kurioje dažnai dvejojama dėl neapibrėžtumo ir mokslinių paradigmų, doc. D. Castiglione yra pasiryžęs atlikti sisteminius ir tarpdisciplininius tyrimus, kurie galėtų atskleisti įvairius literatūrinių vaizdinių ypatumus ir padėtų geriau suprasti naratyvus, formuojančius mūsų kognityvines patirtis.
Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas
Idėja, kad įkvėptas, taip pat per odą pasisavintas užterštas ar užkrėstas oras, kitaip miazma (gr. miainein – teršti), gali tapti ligos priežastimi, susiformavo dar iki Hipokrato ir išliko reikšminga iki pat Louis Pasteuro atradimų XIX a. viduryje. Įkvėpimo šaltiniu taip mąsčiusiems žmonėms greičiausiai tapo paties Hipokrato maždaug V–IV a. pr. Kr. sandūroje parašytas traktatas „Orai, vandenys ir vietos“. Pagrindinė šio veikalo mintis buvo ta, kad ligų priežastys gali slypėti ir žmogaus aplinkoje. Nuostata, kad tam tikrų ligų šaltinis yra būtent užterštas oras ir aplinka, buvo įsigalėjusi ir Lietuvoje. Geriausiai šį teiginį iliustruoja tai, kad maras, su kuriuo iki pat XVIII a. pradžios susidurdavo dažna karta, buvo vadinamas lenkišku terminu morowe powietrze arba tiesiog „užkrėstu oru“.
Apie tai, kaip XVIII a. antrojoje pusėje žmonės suprato higieną, ligas ir aplinką, kaip to meto Vilniaus valdžia užtikrino švarą ir sprendė su sanitarija susijusius klausimus mieste, pasakoja Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas doc. Martynas Jakulis.
XVIII a. pabaigoje atsiranda ligų prevencija
Mokslininkas sako, kad nuostatos dėl užteršto oro per istoriją kito, o reikšmingiausias lūžis įvyko XVII–XVIII a. sandūroje, kai užgimė tai, kas istoriografijoje vadinama „naujuoju hipokratizmu“, arba neohipokratizmu. Nors tai ir nebuvo vienintelė teorija, kuria siekta paaiškinti, kaip atsiranda ir plinta ligos, tačiau, mokslininko teigimu, būtent šiuo laikotarpiu neohipokratizmas įgijo didelę reikšmę.
„Senovės graikai į juos supusią aplinką žiūrėjo, galima sakyti, fatalistiškai ir priėmė ją kaip duotybę, o neohipokratizmo šalininkai manėsi galį taip prevenciškai ją paveikti ar modifikuoti, kad ji nebebūtų žalinga žmonių sveikatai. Šią teoriją palaikiusių gydytojų žvilgsnis krypo nuo individualaus paciento prie jo aplinkos, daug dėmesio imta skirti ne tik efektyviam gydymui, bet ir prevencinėms priemonėms, kurios leistų išvengti ligų ateityje. Neatsitiktinai būtent šiame kontekste formavosi ir „medicinos geografija“, – pasakoja istorikas.
Anot jo, vykstant visiems šiems pokyčiams svarstyta, kaip aplinkos ypatybės susijusios su ligų protrūkiais ir kokių visuomenės sveikatos priemonių reikėtų imtis, siekiant išvengti epidemijų: „Iki tol kryptingos pastangos gryninti ar valyti orą pastebimos tik artėjant epidemijai
arba jai jau prasidėjus, o XVIII a. antrojoje pusėje įvairios priemonės pasitelkiamos jau prevenciškai.“
Kalbėdamas apie šį iš esmės visą Europą apėmusį sąjūdį, doc. M. Jakulis pamini istoriką Jamesą Riley, kurio tyrimai parodė, kad amžininkai nevienodu mastu taikė keturias pagrindines visuomenės sveikatos priemones, turėjusias užtikrinti, kad aplinka būtų sveikesnė, o žmonės kvėpuotų grynesniu oru. Visų pirma siekta drenuoti ir sausinti pelkes bei kitus užsistovėjusio vandens telkinius. Taip pat valytos gatvės ir kitos viešosios erdvės, rūpintasi uždarų patalpų ventiliacija (tuo tikslu konstruoti mechaniniai ventiliatoriai). Galiausiai dėtos kryptingos pastangos, kad mirusieji būtų (per)laidojami toliau nuo žmonių tankiai apgyvendintų erdvių įsteigtose kapinėse.
Šios priemonės nebuvo naujos savo turiniu, jos taikytos Europos miestuose ir anksčiau. Tačiau, pasak istoriko, XVIII a. visas jas siekta įgyvendinti iki tol neregėtu mastu: „Anksčiau būdavo kuriamos kone utopinės programos, kaip užtikrinti tvarką ir švarą miestuose, o šiuo laikotarpiu visos keturios priemonės imtos suvokti kaip realiai įgyvendinamos.“
Daug dėmesio imta skirti ne tik efektyviam gydymui, bet ir prevencinėms priemonėms.
Daugiau detalių apie šių idėjų poveikį ir specifinių priemonių taikymą Vilniuje atskleidžia institucijų, atsakingų už visuomenės sveikatą ir sanitariją mieste, dokumentai. Be Vilniaus magistrato, atsakingo už dalį miesto viešųjų erdvių, per paskutinius šešerius valstybės gyvavimo metus Vilniuje veikė keturios komisijos. Jų tikslas buvo ne tik užtikrinti tinkamą špitolių (prieglaudų, ligoninių tipo įstaigų) administravimą ir lėšų panaudojimą, bet ir rūpintis miesto sanitarija bei teikti rekomendacijas magistratui. „Šių komisijų nariais tapdavo ne medikai, bet miesto pareigūnai, kilmingieji ir dvasininkai. Taigi jų dokumentuose pasitaikančios užuominos apie taršą ir jos poveikį žmonių sveikatai, tikėtina, bent iš dalies atspindi kiek platesnės, galbūt geriau išsilavinusios visuomenės dalies, o ne medikų nuostatas“, –paaiškina istorikas.
Jo teigimu, šaltiniuose taip pat galima rasti detalių, liudijančių, kad XVIII a. antrosios pusės Vilniuje, kaip ir daugelyje kitų Europos miestų, bandyta pritaikyti J. Riley išskirtas esmines visuomenės sveikatos priemones –ventiliaciją, viešųjų erdvių valymą ir mirusiųjų laidojimą toliau nuo žmonių tankiai apgyvendintų erdvių. „Šios
priemonės turėjo padėti arba išjudinti užsistovėjusį kenksmingą orą, arba apskritai pašalinti tokio oro šaltinius iš žmonių gyvenamosios aplinkos. Kol kas nėra duomenų apie planingą drenavimą, nors tokią iniciatyvą bent iš dalies galėtų atspindėti grindinio klojimas“, – pasakoja doc. M. Jakulis.
Ventiliacija – ypač efektyvi priemonė
Kaip parodė kitų istorikų tyrimai, ventiliacija buvo laikoma ypač efektyvia priemone, kai reikėdavo spręsti kenksmingu laikyto uždarose patalpose užsistovėjusio oro problemą. Tai buvo aktualu ankštuose laivuose, perpildytuose kalėjimuose ir ypač špitolėse, kurios buvo suvokiamos kaip itin užteršto, įvairiausių ligų dalelių kupino oro židiniai.
„Išskirtinės taršos židiniais buvo laikomos špitolės, kuriose būdavo gydomi lytiškai plintančiomis ligomis sergantys žmonės. Aptariamuoju laikotarpiu dar nebuvo visiškai suvokta, kaip plinta tokios ligos kaip, pavyzdžiui, sifilis. Taigi didelį nerimą kėlė ligai progresuojant atsiveriančios šlapiuojančios žaizdos, nuo kurių sklisdavo kenksmingu laikytas kvapas. Vilniuje lytiškai plintančiomis ligomis sergan-
tys žmonės buvo gydomi Šv. Roko špitolėje. Bent pusę ligonių ir sudarydavo šiomis ligomis sergantys žmonės. Neatsitiktinai jie būdavo gydomi atskirose infirmerijose (palatose), taip siekiant apsaugoti kitus ligonius“, –teigia istorikas.
Pasak doc. M. Jakulio, susirūpinimą nepakankamai gera oro cirkuliacija miesto erdvėje atspindi ir Lietuvos špitolių komisijos pirmininko Ivano Fryzelio 1799 m. rugpjūčio 21 d. laiškas Vilniaus generalgubernatoriui Borisui O’Brienui de Lacy, kuriame jis rašė: „Jo mylista Pone, pats gali paliudyti, kaip Vilniaus miestą bjauroja jį juosiančios sienos griuvėsiai; be to, dėl tų nereikalingų mūrų oras mieste pernelyg užsistovėjęs ir todėl negrynas.“ Anot istoriko, siekiant pagerinti oro cirkuliaciją miestuose ir išvengti užsistovėjusio oro keliamo pavojaus gyventojų sveikatai, karinę reikšmę jau seniai praradusios gynybinės sienos buvo griaunamos ne tik Vilniuje, bet ir kituose Europos miestuose.
Gatvės buvo valomos dažnai, bet nereguliariai
Kaip teigia pašnekovas, puvimo tvaikas, amžininkų manymu, kilo ne vien iš pelkių, balų ar kitų užsistovėjusio vandens telki-
nių, bet ir iš pačios žmogaus gyvenamosios aplinkos. Iš atliekų duobių ir tiesiog gatvių sklindantis dvokas akivaizdžiausiai liudijo, kad aplinka gali kelti pavojų žmonių sveikatai. Taigi dar viena visuomenės sveikatos priemonė, plačiai taikyta tuometinės Europos miestuose, buvo sistemingas atliekų šalinimas iš žmonių apgyvendintų erdvių.
Remdamasis Vilniaus magistrato pajamų ir išlaidų registrais, apimančiais intensyviausių reformų laikotarpį (1764–1792), doc. M. Jakulis suregistravo kiek daugiau nei 900 lakoniškų įrašų, kuriuose atsispindi duomenys apie magistrato jurisdikcijai priklausiusių gatvių ir kitų viešųjų erdvių švarinimą. Jie atskleidžia dirbusių žmonių skaičių, jų atlikto darbo pobūdį, trukmę, pinigų sumą, sumokėtą kiekvienam darbininkui, ir bendrą išlaidų sumą.
Istorikas sako, kad per visą aptariamąjį laikotarpį ypač išsiskiria 1783–1785 metai, kai gatvės ir aikštės buvo valomos itin dažnai, kartais net po kelis kartus per savaitę. „Pastebimai padažnėjusios išlaidos, 1783 m. pavasarį magistrato paskelbtas universalas dėl mėšlo ir atliekų tvarkymo, be to, daug didesnės sumos, išleidžiamos grindinio klojimui, matyt, liudija, kad bandyta formuoti naują miesto sanitarijos politiką. Vis dėlto atrodo, kad šios iniciatyvos netapo ilgalaike tendencija. Taigi nepavyko sukurti nuoseklios strategijos, kaip turėtų būti sprendžiamos šios problemos. Tačiau šiuo požiūriu Vilnius niekuo esmin -
gai nesiskyrė nuo kitų miestų, kurių valdantiesiems, kaip rodo tyrimai, taip pat ilgą laiką nepavyko užtikrinti, kad viešosios erdvės būtų švarinamos reguliariai.“
Kapinės perkeliamos toliau nuo gyvenviečių
Kaip parodė istorikų tyrimai, žmonėms XVIII a. didelį nerimą kėlė ir dar vienas taršos židinys – laidojimo kriptos bažnyčiose. „Laidojant naujus mirusiuosius, jos būdavo vis iš naujo atidaromos, o tai, amžininkų manymu, kėlė pavojų ne tik bažnyčioje besilankantiems, bet ir netoliese gyvenantiems žmonėms. Be to, problemiškais laikyti ir palaidojimai šventoriuose. Šiose erdvėse ilgainiui ėmė trūkti vietos, todėl mirusieji būdavo laidojami negiliose duobėse. Buvo siūloma steigti naujo tipo kapines toliau nuo tankiausiai žmonių apgyvendintų miesto erdvių“, – pasakoja Istorijos fakulteto mokslininkas.
Todėl 1795 m. liepos 6 d. Vilniuje, prie Šv. Stepono bažnyčios, kuri tuo metu stovėjo palyginti toli nuo tankiausiai apgyvendintos miesto dalies, buvo pašventintos miesto kapinės. Šia proga pasakytame pamoksle Vilniaus vyskupas Jonas Nepomukas Kosakovskis, remdamasis katalikiškosios Apšvietos postulatais ir apeliuodamas (tiesa, klaidingai) į pirmųjų krikščionių laikus, kritikavo žmonių norą būti palaidotiems bažnyčiose: „Primenu šį nederamą, netgi nepagarbą Dievo namams
Buvo siūloma steigti naujo tipo kapines toliau nuo tankiausiai žmonių apgyvendintų miesto erdvių.
Išskirtinės taršos židiniais buvo laikomos špitolės, kuriose būdavo gydomi lytiškai plintančiomis ligomis sergantys žmonės.
liudijantį ir žmonių sveikatai žalingą paprotį, kurio nežinojo senieji krikščionys“, – kreipdamasis į bažnyčioje susirinkusius žmones kalbėjo vyskupas. Pasak doc. M. Jakulio, svarbu atsižvelgti į tai, kad J. N. Kosakovskis savo pamoksle itin daug dėmesio skyrė istoriniams pavyzdžiams, liudijusiems, kad pirmieji krikščionys laidodavo mirusiuosius toli nuo miestų. „Neabejotina, kad teigdamas, jog vėliau susiformavęs paprotys laidoti mirusiuosius bažnyčiose yra žalingas žmonių sveikatai, vyskupas turėjo omenyje būtent, jo manymu, kenksmingą orą, sklindantį nuo mirusiųjų kūnų“, – paaiškina Vilniaus universiteto mokslininkas.
Taigi šiuo atveju matome, kaip neohipokratizmo postulatais, derinamais
su katalikiškosios Apšvietos nuostatomis, buvo grindžiami nauji miesto planavimo sprendimai. Pasak istoriko, „Vilnius vėlgi niekuo nesiskyrė nuo daugelio kitų Europos miestų, kuriuose kapinės taip pat planingai buvo keliamos toliau nuo žmonių apgyvendintų erdvių, taip siekiant sumažinti bent jau naujų palaidojimų bažnyčiose, kurie ir buvo suvokiami kaip keliantys didžiausią pavojų, skaičių. Tolesni šios problemos tyrinėjimai parodys, ar tokio pobūdžio iniciatyva Vilniuje nesusilaukė visuomenės pasipriešinimo, su kokiu teko susidurti kitų Europos miestų valdantiesiems.“
Tad XVII–XVIII a. sandūroje užgimęs neohipokratizmas liudijo pastangas suprasti ir paaiškinti, dėl ko žmonės
suserga ir kaip būtų galima to išvengti. Šios nuostatos koegzistavo su kitomis iš antikinės kultūros perimtomis medicinos teorijomis (visų pirma humorų teorija), katalikiškosios Apšvietos idėjomis. Labai reikšminga tai, kad, kaip jokia kita panaši teorija (galbūt dėl to, kad „diagnostikai“ pakakdavo nosies), ji pastebimai veikė žmogaus santykį su aplinka, darė įtaką miesto kasdieniam gyvenimui ir jo erdvei. Jos poveikį liudija sąvartynų, kapinių, špitolių, ligonių ir elgetų iškėlimas už miesto ribų, toliau nuo tankiai žmonių apgyvendintų erdvių, siekis „išjudinti“ kenksmingu laikomą orą, nors ir nereguliarios, bet kryptingos pastangos palaikyti švarą bent jau pagrindinėse viešosiose miesto erdvėse.
Dr. Ilona Michailovič
Vilniaus universiteto Teisės fakultetas
Išgirdus žodį „teisė“, o ypač – „baudžiamoji teisė“, daugeliui galvoje veikiausiai iškyla teismo, nusikaltimo ar kalėjimo vaizdinys. Tokie vaizdiniai nekelia teigiamų emocijų. Tačiau ar iš tikrųjų bet koks susidūrimas su teise tegali turėti neigiamą poveikį psichologinei savijautai? Galbūt pasitaiko atvejų, kai teisė – netgi baudžiamoji teisė – gali veikti su ja susiduriančius asmenis teigiamai ir turėti terapinį poveikį? Į šiuos klausimus nuo XX a. pabaigos bando atsakyti teisės mokslininkai, į teisę nusprendę pažvelgti kitokiu kampu ir naują discipliną pavadinę „terapine jurisprudencija“.
Terapinė jurisprudencija – kas tai?
XX a. pabaigoje du Jungtinių Amerikos Valstijų teisės mokslininkai – Davidas Wexleris ir Bruce'as Winickas – savo moksliniuose straipsniuose suformulavo naują požiūrį į teisę. Jie rėmėsi įžvalga, kad teisė yra terapinis veiksnys. Tai reiškia, kad teisės normos, teisiniai procesai bei procedūros ir teisininkų veiksmai, siekiama to ar ne, turi terapinį (teigiamą) arba žalingą poveikį su teise susiduriančių asmenų psichikos sveikatai ir emocinei gerovei. B. Winickas dar 1997 m. rašė, kad terapinė jurisprudencija skatina tirti teisės poveikį asmenims socialinių mokslų metodais, kad būtų išsiaiškinta, ar žalingas teisės poveikis gali būti sumažintas, o teigiamas –sustiprintas nepažeidžiant sąžiningo proceso ir kitų teisės principų. Terapinės jurisprudencijos atstovai pasitelkia kitų socialinių mokslų – visų pirma psichologijos – žinias siekdami įvertinti teisės įtaką žmonių emocinei gerovei. Ši teisės mokslo kryptis remiasi humaniškumo, užuojautos, susirūpinimo dėl kitų žmonių kentėjimo, pagarbos žmogaus orumui idėjomis. Taigi nesuklystume terapinę jurisprudenciją
pavadinę bandymu suteikti teisei ir teisingumui „žmogišką veidą“.
Toks požiūris į teisę greitai išpopuliarėjo visame pasaulyje ir paplito įvairiose teisės šakose. Terapinės jurisprudencijos idėjos susiformavo psichikos sveikatos teisės (visumos teisės normų, susijusių su psichikos sveikatos sutrikimais ir jais sergančių asmenų padėtimi) srityje, tačiau netrukus prigijo baudžiamosios, civilinės, darbo, aplinkos ir kitose teisės šakose. Vis dėlto dažniausiai terapinės jurisprudencijos tyrimai atliekami baudžiamosios teisės srityje. Baudžiamoji teisinė sistema yra griežčiausias valstybės atsakas į pavojingą asmenų elgesį, todėl jos poveikis nusikaltusiems asmenims, aukoms ir net teisinėje sistemoje veikiantiems teisininkams yra labai aktualus.
Kaltininko ir aukos susitaikymas
Kaltininko ir nukentėjusio asmens susitaikymas – vienas iš Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (BK) nustatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės reiškia kompetentingos valstybės
institucijos – teismo priimtą sprendimą, kuriuo iš esmės atsisakoma teisės teisti ir bausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. BK nustato nemažai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų, vienas jų – kaltininko ir nukentėjusiojo asmens susitaikymas. Pagal BK 38 straipsnį asmuo, padaręs tam tikro sunkumo nusikalstamas veikas (baudžiamuosius nusižengimus, neatsargius, nesunkius ar apysunkius nusikaltimus), gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, atlygino nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl jos atlyginimo, susitaikė su nukentėjusiuoju ir yra pagrindo manyti, kad nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindo išskirtinumas yra būtent kaltininko susitaikymo su nukentėjusiuoju reikalavimas.
Žvelgiant į kaltininko ir aukos susitaikymo institutą iš terapinės jurisprudencijos perspektyvos, galima pažymėti, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės bet kokiu pagrindu iš esmės išreiškia humanizmo idėją, o būtent susitaikymo atveju turėtų būti
užtikrinamas nukentėjusiojo išklausymas, atsižvelgimas į jo interesus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kaltininko ir aukos susitaikymas užtikrina terapinį poveikį tiek kaltininkui, kuris nėra nubaudžiamas bausme, tiek nukentėjusiajam, į kurio žodžius įsiklausoma. Vis dėlto teigiamas poveikis kaltininko ir nukentėjusiojo psichologinei gerovei susitaikymo atveju nėra garantuotas. Įstatyme vartojama sąvoka „susitaikymas“ yra gana abstrakti ir gali apimti visą spektrą atvejų: nuo situacijos, kai kaltininkas nuoširdžiai atsiprašo nukentėjusiojo ir šis jam atleidžia, iki situacijos, kai auka pareiškia, kad susitaikė su nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu, siekdama, jog pasta-
rasis nebūtų nubaustas. O teisė gali turėti terapinį poveikį tik tuo atveju, kai ji nėra taikoma pernelyg formaliai, kai yra atsižvelgiama į individualias kiekvienos situacijos aplinkybes. Todėl siekiant įvertinti, ar kaltininko ir aukos susitaikymas gali turėti terapinį poveikį, svarbu atsižvelgti į tai, kaip įstatymas yra taikomas praktikoje.
Susitaikymas praktikoje – ar yra vietos terapiniam poveikiui?
Siekiant ištirti, ar kaltininko ir nukentėjusio asmens susitaikymas gali turėti terapinį poveikį, buvo atlikta baudžiamųjų bylų analizė – ištirta 100 atrinktų nuo 2018 iki 2022 m. priimtų teismų
BK nustato nemažai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų, vienas jų – kaltininko ir nukentėjusiojo asmens susitaikymas.
sprendimų bylose, kuriose pritaikytas BK 38 straipsnis. Vienas iš tirtų aspektų –susitaikymo aplinkybės – bus aptariamas plačiau.
Susitaikymo atveju turėtų būti užtikrinamas nukentėjusiojo išklausymas, atsižvelgimas į jo interesus.
Kiekviena situacija yra individuali, todėl susitaikymo aplinkybės kiekvienoje iš analizuotų bylų skiriasi. Vis dėlto galima išskirti tam tikras aplinkybes, kurios pastebimos gana dažnai: atsiprašymas, atleidimas ar atsiprašymo priėmimas, žalos ar išlaidų atlyginimas, susitarimas ar pažadas atlyginti žalą, patvirtinimas, kad santykiai geri, ar pažadėjimas nebenusikalsti (1 pav.).
Įdomiausios susitaikymo aplinkybės terapinės jurisprudencijos požiūriu yra atsiprašymas ir atleidimas. Kaip minėta, abstrakti „susitaikymo“ sąvoka gali apimti pačias įvairiausias situacijas – įstatymas nereikalauja, kad nukentėjęs asmuo atleistų kaltininkui. Vis dėlto atlikti atsiprašymo ir atleidimo terapinio poveikio tyrimai atskleidžia šių susitaikymo aplinkybių svarbą.
Tiek atsiprašymas, tiek atleidimas turi teigiamą psichologinį poveikį ir kaltininkui, ir nukentėjusiam asmeniui. Didžiausią terapinį poveikį, be abejo, turi atleidimas, tačiau atlikto tyrimo
rezultatai rodo, kad atleidimas užfiksuotas mažiau nei pusėje – vos 39 iš 100 ištirtų bylų, o teisiamojo atsiprašymas – tik 57 bylose. Žinoma, yra tikimybė, kad šios susitaikymo aplinkybės nebuvo užfiksuotos tik teismų sprendimuose. Vis dėlto, remdamiesi tyrimo duomenimis, terapiniu kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymo poveikiu abejotume. Juk įprastai minimalių nusikaltusio asmens pastangų reikalaujanti, tačiau teigiamą poveikį tiek pačiam kaltininkui, tiek nukentėjusiajam turinti aplinkybė – atsiprašymas nebuvo užfiksuotas daugiau nei trečdalyje analizuotų bylų.
Kartais auka neturi pasirinkimo nesusitaikyti
Kitas probleminis aspektas, keliantis abejonių terapiniu kaltininko ir aukos susitaikymo poveikiu, yra derybinių jėgų disbalansas. Ši sąvoka apibūdina atvejus, kai dėl nelygių kaltininko ir aukos pozicijų kaltininkas gali daryti įtaką nukentėjusiojo veiksmams ir sprendimams. Derybinių jėgų disbalansas yra itin opi problema smurto artimoje aplinkoje atvejais, o iš analizuotų bylų net ketvirtadalis atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės
Nukentėjusieji dažnai yra emociškai ar finansiškai priklausomi nuo nusikaltusių asmenų ir nemano, kad turi pasirinkimą „nesusitaikyti“.
atvejų buvo tokie. Į atvejus, kai susitaikoma smurto artimoje aplinkoje bylose, derėtų žiūrėti atsargiai: nukentėjusieji dažnai yra emociškai ar finansiškai priklausomi nuo nusikaltusių asmenų ir nemano, kad turi pasirinkimą „nesusitaikyti“. Tokiomis aplinkybėmis „susitaikymas“ neturi terapinio poveikio aukai ir galbūt netgi sudaro prielaidas smurtui tęstis, taigi turi žalingą poveikį. Ypač didelė jėgų disbalanso problema yra tais atvejais, kai nukentėjusieji yra kaltininkų nepilnamečiai vaikai – pastarieji yra visiškai priklausomi nuo teisiamųjų materialiai ir, priešingai nei subrendę asmenys, neturi galimybės nutraukti santykių su kaltininkais.
Vienas iš galimų būdų atsižvelgti į jėgų disbalansą – mediacijos baudžiamosiose bylose įtvirtinimas. Nors kaltininko ir nukentėjusio asmens susitaikymo institutas kartais vadinamas mediacija, toks teiginys yra klaidingas: skiriamasis mediacijos požymis yra neutralaus trečiojo asmens tarpininkavimas padedant konflikto šalims pasiekti susitarimą. Tikroji mediacija Lietuvos baudžiamojoje teisėje nėra numatyta. Nors mediacijos taikymas smurto artimoje aplinkoje atvejais taip pat kritikuojamas dėl jėgų disbalanso problemos, tačiau trečiojo neutralaus asmens, turinčio, be kita ko, psichologijos žinių, dalyvavimas sumažina įtakos darymo nukentėju-
siajam galimybę. Tuo tarpu susitaikymas pagal BK 38 straipsnį vyksta be neutralaus trečiojo asmens tarpininkavimo ir patikrinti, ar nukentėjęs asmuo buvo paveiktas kaltininko, dažnai nėra įmanoma.
Taigi, nors teoriškai BK 38 straipsnyje įtvirtinto kaltininko ir nukentėjusio asmens susitaikymo instituto taikymas gali turėti teigiamą poveikį abiejų šalių psichologinei gerovei, kai kurie susitaikymo aspektai praktikoje gali turėti žalingą poveikį. Vienas iš būdų siekti didesnio terapinio baudžiamosios teisės poveikio galėtų būti mediacijos įtvirtinimas ir taikymas baudžiamosiose bylose.
Vilniaus universitetas
Galimybė pritraukti, motyvuoti ir išlaikyti aukštos kvalifikacijos darbuotojus yra viena esminių sąlygų įmonėms klestėti šiandienėje konkurencingoje verslo aplinkoje. Tai ypač aktualu tuose sektoriuose, kuriuose darbuotojai daug ir tiesiogiai bendrauja su klientais. Vienas jų – svetingumo (angl. hospitality) sektorius, kuris, Z kartai žengiant į darbo rinką, susiduria su darbuotojų stygiaus iššūkiais.
Pasak Vilniaus universiteto Verslo mokyklos dėstytojos, turizmo ekspertės dr. Vilijos Malinauskaitės, Z kartos atstovus į svetingumo sektorių galėtų pritraukti stipri rinkodaros kampanija: „Svetingumo sektorius sukuria didelę pridėtinę vertę, svariai prisideda prie bendrojo vidaus produkto, o darbas šiame sektoriuje yra smagus ir apie tai reikėtų komunikuoti Z kartai. Derėtų pabrėžti tai, kas jaunajai kartai svarbu. O jai svarbu prekės ženklas ir suformuotas įvaizdis. Z karta perka ir naudojasi dalykais, kurie yra žinomi. Tad svetingumo sektoriui galėtų pagelbėti įvaizdžio formavimas.“
Svetingumo sektoriuje trūksta darbuotojų
Koronaviruso pandemija atskleidė turizmo pramonės pažeidžiamumą, kai talentai, patirtis ir žinios buvo prarasti dėl sektoriaus darbo ribojimų, dalis žmonių pasirinko stabilesnes darbo vietas. Šiandien Šiaurės ir Baltijos šalių svetingumo pramonėje nuolat trūksta darbuotojų. Iš karto po pandemijos įmonės dar bandė iš naujo prisitaikyti prie didesnio užklausų ir užsakymų skaičiaus, turėdamos mažiau darbuotojų. Dabar jau aišku, kad tai ilgalaikė infrastruktūros problema, dėl kurios svetingumo sektorius susiduria su sunkumais įdarbinant ir išlaikant darbuotojus. Ypač akivaizdu, kad pandemija tik dar labiau atskleidė atsargų į darbo rinką ateinančios naujos kartos požiūrį. Vadinasi, šiuo metu sprendžiamos dvi problemos –kaip susigrąžinti senus darbuotojus ir kaip pritraukti naujų.
Naujų darbuotojų į svetingumo sektorių pritraukti sudėtinga. Mokslininkės teigimu, pirmiausia tai įvaizdžio problema, nes dažnai manoma, kad svetingumo verslui atstovaujančios įmonės daugiausia yra mažos, samdo menkai apmokamus ir nekvalifikuotus darbuotojus. Be to, šių įmonių veiklai
labai didelę įtaką daro geopolitiniai ir gamtiniai veiksniai, o tai dar labiau padidina neužtikrintumą.
Tačiau šie stereotipai yra ne visai teisingi. Nors dalis įmonių tikrai nėra didelės, vis dėlto dėl darbo specifikos tarptautinėje aplinkoje darbuotojų kvalifikacija šiame sektoriuje yra aukšta ir jame netrūksta galimybių tobulėti.
Kodėl Z karta nenori dirbti svetingumo sektoriuje?
Svetingumo sektorius yra plati pramonės sritis, apimanti apgyvendinimo (viešbučiai), maisto ir gėrimų (restoranai, kavinės, barai) paslaugas, renginių planavimą, kelionių organizavimą ir turizmą. Nors tai yra didelė ir daugialypė sritis, ji susiduria su naujų Z kartos darbuotojų pritraukimo problema. „Jaunoji karta nori naudotis svetingumo sektoriaus paslaugomis, bet nenori jų teikti“, – sako dr. V. Malinauskaitė.
Anot mokslininkės, ši problema –kompleksinė ir susideda iš kelių aspektų: „Pirmiausia, svetingumo sektorius smarkiai plečiasi. Kelionės, pramogos, laisvalaikis tampa integralia visuomeninio gyvenimo dalimi.
Z kartos atstovus į svetingumo sektorių galėtų pritraukti stipri rinkodaros kampanija.
Tai reiškia, kad vartotojų skaičius šioje srityje auga. O antra, anksčiau ši sritis pritraukdavo daug darbuotojų, kadangi svetingumo sektorius buvo patrauklus dėl lankstaus darbo grafiko, buvo galima derinti darbą su studijomis, vaikų auginimu. Dabar atsirado kitų sričių, kuriose taip pat darbo grafikas yra lankstus, dėl to svetingumo sektorius praranda šį išskirtinumą.“
Dėstytoja mano, kad didžiausia problema, su kuria susiduria svetingumo sektorius, yra susiformavusi neigiama jo reputacija: „Per pandemiją visas svetingumo sektorius smarkiai nukentėjo ir, nors šiuo metu daugelis šios srities įmonių yra atsigavusios, vis dėlto dvejus metus visuomenė girdėjo daug neigiamos informacijos apie šį sektorių: restoranai bankrutuoja, viešbučiai užsidaro, turizmo įmonės nebegali išlai-
Šiandien Šiaurės ir Baltijos šalių svetingumo pramonėje nuolat trūksta darbuotojų.
kyti darbuotojų. Ši informacija užsifiksavo žmonių pasąmonėje ir šiuo metu svetingumo sektorius susiduria su reputacijos krize. Z karta nebesvarsto svetingumo sektoriaus įmonių kaip galimos darbo vietos, kadangi jie nėra užtikrinti šio sektoriaus tvarumu.“
Kokios darbo vietos patrauklios Z kartai?
Z karta apima žmones, gimusius praėjusio tūkstantmečio pabaigoje ir pirmajame XX a. dešimtmetyje. Daugumai šios kartos atstovų internetas ir inovatyvios technologijos yra jų gyvenimo dalis nuo pat gimimo. Kalbant apie darbovietės lūkesčius ir elgesį, dažnai Z karta yra tapatinama su Y (tūkstantmečio) karta, gimusia apie 1981–1996 m. Abi šios kartos apibūdinamos kaip socialiai sąmoningos, ambicingos, nekantrios, siekiančios greito pripažinimo. Nors
jos turi daug bendrų bruožų, yra ir kai kurių subtilių skirtumų, kuriuos tyrėjai pabrėžia norėdami apibūdinti Z kartą. Tyrėjai šią besiformuojančią naujų darbuotojų kartą charakterizuoja kaip pasitikinčią savimi, skatinančią komandos dvasią, ieškančią darbe pasitenkinimo, reikalaujančią užtikrinimo dėl ateities ir trokštančią nepriklausomybės. Be to, Z karta apibūdinama kaip pasiruošusi sunkiam darbui, tačiau besitikinti greito kilimo karjeros laiptais. „Kadangi Z karta yra socialiai sąmoninga, jos atstovams svarbi įvairių grupių įtrauktis, jie vertina darbdavio autentiškumą ir siekia lanksčių darbo sąlygų“, – teigia dr. V. Malinauskaitė.
Z karta vertina patirtį ir pasitenkinimą darbu, statusas ir piniginis užmokestis jiems – antraeiliai darbiniai tikslai. Nors daugelis šios kartos atstovų siekia kopti karjeros laiptais ir gauti
Z karta vertina patirtį ir pasitenkinimą darbu, statusas ir piniginis užmokestis jiems – antraeiliai darbiniai tikslai.
didesnį darbo užmokestį, tačiau dažniausiai to priežastis – nepriklausomybės ir patirčių siekis. Pasak turizmo ekspertės, svetingumo sektorius atitinka Z kartos lūkesčius darbo vietai: „Z kartai galėtų būti patraukli tokia darbo vieta, kurią siūlo svetingumo sektorius, tai yra su lanksčiu grafiku, gražia aplinka, kultūrine įvairove. Nors šiose darbo vietose yra daug fizinio, gyvo bendravimo, kuris nėra toks patrauklus Z kartai, vis dėlto jo yra daug ir grožio pramonėje, kuri tarp Z kartos atstovų – labai populiari. Tad kyla klausimas, kodėl Z karta nenori dirbti svetingumo pramonėje.“
Požiūris į darbą svetingumo sektoriuje
Šiuo metu svetingumo sektoriuje daugiausia dirba 35–55 metų asmenys. Kadangi šis sektorius greitai auga, siekiama į jį pritraukti jaunosios kartos darbuotojų, kurie užpildytų jį ilgalaikėje perspektyvoje. Tačiau didžioji dalis Z kartos atstovų yra susidarę neigiamą išankstinę nuostatą apie darbą svetingumo sektoriuje ir nė nesvarsto galimybės jame dirbti.
„Dažnai darbas svetingumo pramonėje yra įsivaizduojamas tik kaip aptarnaujančio personalo. Šie klaidingi įsitikinimai jaunuolius verčia abejoti sektoriaus patrauklumu. Tačiau realybėje yra visai kitaip: svetingumo sektoriuje yra plačiai naudojamos informacinės technologijos, tad jame reikalingi ir šios srities specialistai, šiam sektoriui priklauso viešbučiai, kurie dažniausiai yra patraukliose vietose ir pastatuose, juose vyksta įdomūs renginiai, tad darbas svetingumo sektoriuje gali būti kūrybiškas ir kupinas patirčių.“
Svetingumo sektorius apima platų spektrą profesijų – nuo renginių organizatorių ir turizmo agentų iki maisto kokybės specialistų ir SPA darbuotojų. Dėl to šiam sektoriui reikalingi įvairių specialybių ir aukštos kvalifikacijos darbuotojai. „Ne visais atvejais darbuotojų trūkumo problemas gali išspręsti imigrantai, nes svetingumo versle reikalingi specifiniai įgūdžiai, tokie kaip kultūros, geografijos, istorijos išmanymas. Šiam sektoriui reikalingi kvalifikuoti, išsilavinę, išmanantys kultūrinę įvairovę, mokantys užsienio kalbas darbuotojai“, – vardija dr. V. Malinauskaitė.
Dažnai darbas svetingumo pramonėje yra įsivaizduojamas tik kaip aptarnaujančio
Kaip pritraukti Z kartą?
Pasak tyrėjos, svarbiausi svetingumo sektoriaus požymiai, galintys patraukti Z kartos darbuotojus, yra prabangi darbo aplinka, išskirtinis, įdomus, kūrybiškas darbas, kelionių galimybės, kultūrinė įvairovė ir pasitenkinimą kelianti darbinė veikla. Šie privalumai turėtų būti pabrėžiami rinkodaros kampanijoje, kuria siekiama pritraukti darbuotojų į svetingumo sektorių. Kadangi Z kartos atstovams darbe svarbiausia įdomios patirtys, pasitenkinimas atliekama veikla, svetingumo sektoriaus darbdaviai turėtų pabrėžti galimybę keliauti, patirti naujų įspūdžių, užsiimti kūrybiška veikla. Siekiant pritraukti Z kartą, svarbi ne tik rinkodaros kampanijos žinia, bet ir jos sklaidos kanalai. Inter-
netas Z kartos atstovus lydi visą jų gyvenimą, todėl, norint pasiekti šią kartą, svetingumo sektoriaus įmonės turėtų aktyviai naudotis socialiniais tinklais ir interneto tinklalapiais.
Kadangi Z kartos atstovai įprastai nėra linkę daug ir gyvai bendrauti, stiprioje rinkodaros kampanijoje turėtų būti patikinama, kad darbuotojas svetingumo sektoriuje visuomet bus palaikomas, jam bus suteikiama tinkamų žinių, surengti mokymai, kaip bendrauti su klientais ir spręsti problemas. Be to, jaunajai kartai itin svarbu darbdavio atvirumas, tad, siekiant išlaikyti darbuotoją ilgiau, turėtų būti atvirai ir sąžiningai komunikuojama, kaip yra dirbama svetingumo sektoriuje ir su kokiomis problemomis susiduriama kasdienėje darbinėje veikloje. Tai galėtų ne tik kelti pasitikėjimą, bet
ir įtraukti būsimus darbuotojus, nes jie žinotų, ko iš tiesų gali tikėtis dirbdami šiame sektoriuje.
Rinkodaros kampanija, atskleidžianti svetingumo sektoriaus stiprybes ir kurianti teigiamą jo įvaizdį, galėtų sudominti ir pritraukti Z kartos darbuotojus. Darbo rinkai sparčiai keičiantis, Z kartos darbuotojų pritraukimas yra viena iš būtinų sąlygų svetingumo sektoriui realizuoti visą savo potencialą. „Darbas svetingumo sektoriuje yra praturtinantis: jam būdinga kultūrinė įvairovė, jame gausu įdomių patirčių, kelionių, šį darbą lengva derinti su asmeniniais pomėgiais. Tačiau visa tai užgožia neigiamos išankstinės nuostatos, kurias galėtų pakeisti stipri rinkodaros kampanija, nukreipta į jaunuosius darbuotojus“, – apibendrina dr. V. Malinauskaitė.
Mykolas Okulič-Kazarinas
Vilniaus universiteto Šiaulių akademija
2018 m. visoje Europos Sąjungoje pradėtas taikyti Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas. Juo buvo nustatyti griežti asmens duomenų apsaugos principai ir taisyklės.
Kaip šiuos pokyčius duomenų apsaugos srityje priėmė Lietuvos visuomenė?
Kaip reglamentas yra suprantamas ir kokių nesusipratimų dėl jo kyla iki šiol? Kaip jis suderinamas su dirbtinio intelekto keliamais iššūkiais?
Ar reglamentas pakeitė mūsų gyvenimą?
Daug kam klaidingai atrodo, kad Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas smarkiai pakeitė mūsų gyvenimą: esą dėl jo mums nuolat tenka pasirašinėti, kad sutinkame, jog būtų tvarkomi mūsų asmens duomenys, o iki priimant reglamentą gyvenimas buvęs paprastesnis tiek verslininkams, tiek ir klientams.
Europos Sąjungos asmens duomenų apsaugos principus nuo 1995m. spalio 24 d. nustatė Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB. Bendrieji principai iš direktyvos perkelti į reglamentą, todėl jo priėmimas neatnešė didelių pokyčių. Kiekviena Europos Sąjungos šalis turėjo asmens duomenų apsaugos teisės aktus, kurie įgyvendino direktyvą. Lietuvoje ją įgyvendino Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, priimtas 1996 m. birželio 11 d.
Europos Sąjungoje pradėtas taikyti reglamentas turėjo tiesioginį poveikį ne tik Europos Sąjungos įmonėms.
Atsižvelgiant į reglamentą, 2018 m. liepos 16 d. įsigaliojo nauja įstatymo redakcija, kuri konstatavo, kad Lietuvoje asmens duomenų apsaugos pagrindinis teisės aktas yra Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, o įstatymas neteko tokio teisės akto vaidmens.
Asmens duomenų apsaugos specialistai aktyviai naudojosi išaiškinimais ir patarimais, kuriuos skelbė pagal direktyvos 29 straipsnį įsteigta darbo grupė. Nuo reglamento įsigaliojimo ją pakeitė Europos duomenų apsaugos valdyba –skėtinė organizacija, vienijanti Europos ekonominės erdvės šalių nacionalines duomenų apsaugos institucijas (nacionalines priežiūros institucijas) ir Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūną.
Visuotinis reglamento poveikis Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas tapo sektina gerąja asmens duomenų
apsaugos praktika, neformaliu pavyzdžiu. Dėl globalizacijos ir tarptautinių santykių visų šalių įmonėms svarbu atitikti tarptautinius asmens duomenų apsaugos standartus. Todėl Europos Sąjungoje pradėtas taikyti reglamentas turėjo tiesioginį poveikį ne tik Europos Sąjungos įmonėms. Ne viena šalis priėmė panašius teisės aktus, pavyzdžiui, kai kurios JAV valstijos, Kanada, Brazilija, iš dalies ir Australija. Kadangi reglamentas yra taikomas visiems, kas tvarko Europos Sąjungoje esančių asmenų duomenis, tai reiškia, kad įmonės ir organizacijos iš kitų šalių, tvarkydamos Europos Sąjungos gyventojų duomenis, taip pat turi laikytis reglamento nuostatų.
Reglamentas taip pat nustato griežtas duomenų perdavimo į trečiąsias šalis taisykles. Jeigu organizacija tvarko duomenis Europos Sąjungos teritorijoje ir nori juos perduoti į kitas šalis, pavyzdžiui, pasitelkti kitose šalyse esančias informacines sistemas, tai turi daryti atsižvelgdama į reglamento nurodytas sąlygas.
Airijos priežiūros institucija pagal reglamentą jau yra skyrusi beveik tris milijardus eurų baudų.
Reglamente yra nustatytos ir baudos už jo nesilaikymą, kurių dydis siejamas su pažeidėjo tarptautine apyvarta, todėl tarptautinės korporacijos negali ignoruoti reglamento. Airijos priežiūros institucija pagal reglamentą jau yra skyrusi beveik tris milijardus eurų baudų, kitos Europos Sąjungos valstybės – dar apie 1,5 milijardo eurų.
Mitai apie asmens duomenų apsaugą
Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas yra vienas daugiausia nagrinėtų ir aprašytų Europos Sąjungos lygmeniu priimtų teisės aktų, todėl nenuostabu, kad jis yra ir labiausiai apipintas mitais. „Tvarkyti asmens duomenis visada būtinas asmens sutikimas“ – tai pirmasis dažnai pasitaikantis mitas. Reglamento
6.1 straipsnis nurodo šešias teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlygas. Sutikimas – tik viena iš jų. Duomenų valdytojai kartais neįvertina grėsmių, kylančių tvarkant duomenis sutikimo pagrindu. Pagal 7.3 straipsnį duomenų subjektas turi teisę bet kuriuo metu atšaukti savo sutikimą. Galima nuspėti tokio atšaukimo padarinius, jei sutikimo pagrindu būtų tvarkomas aktoriaus atvaizdas filme ar įmonės atstovo, pasirašančio sutartis, pavardė. Be to, kartais yra pamirštama, kad draudžiama naudoti asmens duomenis kitais tikslais, negu jie gauti iš duomenų subjekto, net jei rinkti asmens duomenis tais tikslais būtų buvę legalu. Tai tikslo apribojimo principas (5.1 (b) straipsnis). Su tuo susijusi ir kita pasitaikanti klaida – rinkti asmens duomenis „dėl viso pikto, gal pravers“, nes tai, tikėtina, bus kitas duomenų tvarkymo tikslas. Tai pažeistų dar ir duomenų kiekio mažinimo principą (5.1 (c) straipsnis).
„Jei per incidentą duomenys nebuvo neteisėtai atskleisti, tai reglamentas nebuvo pažeistas“ – dar vienas mitas. Reglamento 4.12 straipsnis nurodo daugiau asmens duomenų saugumo pažeidimų atvejų. Pavyzdžiui, duomenų sunaikinimas irgi yra asmens duomenų saugumo pažeidimas. 4.12 straipsnyje sakoma, kad asmens duomenų saugumo pažeidimas – saugumo pažeidimas, dėl kurio netyčia arba neteisėtai sunaikinami, prarandami, pakeičiami, be leidimo atskleidžiami persiųsti, saugomi arba kitaip tvarkomi asmens duomenys arba prie jų be leidimo gaunama prieiga.
Taigi pažeidimas yra tiek nesankcionuotas asmens duomenų tvarkymas, tiek ir atvejis, kai tampa neįmanoma tinkamai pasinaudoti asmens duomenimis.
Ką daro duomenų apsaugos pareigūnas?
Viena iš reglamento įvestų naujovių –[asmens] duomenų valdytojo ir tvarkytojo pareiga skirti duomenų apsaugos pareigūną. Tai – privalomos asmens duomenų apsaugos konsultanto pareigos, kurias išsamiai aprašo reglamentas. Ši pareigybė reglamente nevadinama „konsultantu“, tačiau 39.1 straipsnis nurodo duomenų apsaugos pareigūno užduotis – tai duomenų tvarkytojo konsultavimas ir kita pagalba jam. Reglamento 38.3 straipsnis nustato, kad duomenų apsaugos pareigūnas negauna nurodymų dėl užduočių vykdymo, tai yra veikia kaip nepriklausomas konsultantas, be to, jis tiesiogiai atsiskaito aukščiausio lygio vadovybei. Neteisingas čia paminėtų reglamento nuostatų interpretavimas pasitaiko jau skiriant duomenų apsaugos pareigūną. Stambios įmonės vadovui (Chief Executive Officer, CEO) yra pavaldūs vado-
vai, atsakingi už įvairius įmonės veiklos aspektus (Chief Operating Officer, Chief Financial Officer, Chief Human Resources Officer, Chief Information Security Officer ir kt.). Aukščiausio lygio vadovybės kontekste tarp C lygio vadovų, kurių pareigų pavadinime anglų kalba yra žodis Officer, kyla pagunda duomenų apsaugos pareigūną (Data Protection Officer) paskirti atsakingu už asmens duomenų apsaugą. Tai būtų didelė klaida. Už asmens duomenų apsaugą yra atsakingas duomenų valdytojas (įmonė). Ši atsakomybė tenka įmonės vadovui, jos vykdymą užtikrina darbuotojai, kurių pareigybės aprašymuose nustatomi asmens duomenų tvarkymo tikslai ir priemonės. Duomenų apsaugos pareigūnas padeda jiems vykdyti šią pareigą, bet neperima jų atsakomybės. Duomenų apsaugos pareigūno pareigų pavadinime anglų kalba nėra žodžio Chief, jis nėra vadovas, jis negali atsakyti už tai, ko nevaldo. Jo rekomendacijos nėra privalomos įmonės darbuotojams, jis atsiskaito įmonės vadovui, kuris, atsižvelgdamas į duomenų apsaugos pareigūno konsultacijas, prireikus teikia privalomus nurodymus įmonės darbuotojams. Aukščiausio lygio vadovai kartais pageidauja bendrauti tik su savo lygio ir gretimų lygių vadovais, todėl pasitaiko atvejų, kai duomenų apsaugos pareigūnu skiriamas padalinio vadovas – tai kelia interesų konflikto pavojų. Būna, kad padalinių vadovai tam tikrais atvejais nustato asmens duomenų tvarkymo tikslus ar priemones. Duomenų apsaugos pareigūnas, kaip jau minėta, veikia nepriklausomai, vertina, kaip įmonė laikosi reglamento, ir pataria, o pats sau juk negali patarti.
Kitas nepriimtinas kraštutinumas – kai duomenų apsaugos pareigūnu paskiria-
mas darbuotojas, organizacijos hierarchijoje esantis žemiau ir neturintis tiesioginio ryšio su vadovu. Taip nutinka, kai įmonės vadovybė nemato reikalo rūpintis asmens duomenų apsauga ir duomenų apsaugos pareigūną skiria formaliai.
Nedidelės įmonės kartais neskiria duomenų apsaugos pareigūno, nes jo funkcijos nesudaro viso etato krūvio. Tačiau Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 38.6 straipsnis leidžia duomenų apsaugos pareigūnui vykdyti kitas užduotis ir pareigas, kai užtikrinama, kad dėl jų nekiltų interesų konfliktas.
Įmonės vadovai, paskyrę duomenų apsaugos pareigūną, po kurio laiko pamiršta, kad tai yra konsultantas būtent asmens duomenų apsaugos klausimais, ir ima norėti, kad jis rūpintųsi bet kokia duomenų apsauga. Žinoma, įmanoma kai kuriuos reglamento nustatytus mechanizmus taikyti plačiau, pavyzdžiui, vykdant įmonės intelektinės nuosavybės apsaugą, bet svarbu asmens duomenų apsaugos nepainioti su kibernetine sauga. Tai – skirtingų specialistų kompetencijos.
„Duomenys“ ar „asmens duomenys“?
Reglamente daugiau nei 400 kartų paminėta „apsauga“, daugiau nei 200 kartų – „duomenų apsauga“ ir tik apie
50 kartų – „asmens duomenų apsauga“. (Skirtingomis kalbomis tie patys teiginiai kartais formuluojami vartojant skirtingus terminus. Apytiksliai skaičiai gauti analizuojant reglamentą anglų, lietuvių, vokiečių ir lenkų kalbomis.) Visais atvejais reglamente terminu „duomenų apsauga“ vadinama asmens duomenų apsauga. Tai nesukelia jokių problemų vartojant terminus asmens duomenų apsaugos specialistų aplinkoje. Problemų kyla reglamento terminus vartojant plačiau. Bendrajame duomenų apsaugos reglamente apibrėžti įvairūs terminai, susiję su asmens duomenų apsauga, kuriuose trūksta žodžio „asmens“: duomenų apsaugos auditas, duomenų apsaugos pareigūnas, duomenų apsaugos politika, duomenų apsaugos priežiūros institucija, duomenų apsaugos principai, duomenų apsaugos sąlygos, duomenų apsaugos sertifikavimas, duomenų apsaugos taisyklės, duomenų apsaugos teisės aktai, duomenų apsaugos ženklas, duomenų valdytojas ir tvarkytojas, Europos duomenų apsaugos valdyba, standartinės duomenų apsaugos sąlygos ir t. t.
Būtų galima patarti duomenų apsaugos specialistams bendraujant platesniame kontekste prie šių terminų visada pridėti žodį „asmens“. Reglamento rengėjams būtų galima rekomenduoti ne tik pridėti šį žodį prie reglamento terminų, bet ir pakeisti patį reglamento pavadinimą: jis turėtų vadintis Asmens duomenų apsau-
Pamirštama, kad draudžiama naudoti asmens duomenis kitais tikslais, negu jie gauti iš duomenų subjekto.
Visais atvejais reglamente terminu „duomenų apsauga“ vadinama asmens duomenų apsauga.
gos reglamentu (Personal Data Protection Regulation), o duomenų apsaugos pareigūnas – asmens duomenų apsaugos pareigūnu (Personal Data Protection Officer).
Kaip Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas atsižvelgia į dirbtinio intelekto keliamus iššūkius?
Dirbtinis intelektas daro įtaką daugeliui sričių, todėl gali kilti klausimas: kaip reglamentas atsižvelgia į dirbtinio intelekto keliamus iššūkius? Daug kam iš mūsų to nepastebint, reglamentas jau yra nustatęs dirbtiniam intelektui ribas, kaip leidžiama tvarkyti asmens duomenis, be to, atskirai aptariamas asmens duomenų tvarkymas automatizuotomis priemonėmis.
Veiksmai su asmens duomenimis apibrėžiami kaip duomenų tvarkymas. Šis terminas apima ir „sugretinimą ar sujungimą su kitais duomenimis“. Jau ne vienus metus kuriamos sistemos, tokiai veiklai pasitelkiančios dirbtinio intelekto įrankius. Taip atliekamas vartotojų profiliavimas. Dirbtinio intelekto įrankiai parenka lankytojui aktualią reklamą, įrašus socialiniuose tinkluose. Paieškos sistemos taip pat atrenka rezultatus ne tik pagal įvestus paieškos kriterijus, bet ir pagal kitus duomenis. Profiliavimas suprantamas kaip bet kokios formos automatizuotas asmens duomenų tvarkymas, kai asmens duomenys naudojami siekiant įvertinti tam tikrus su fiziniu asmeniu susijusius asmeninius aspektus. Pagal reglamento 13.2 (f), 14.2 (g), 15.1 (h)
straipsnius duomenų subjektas turi būti informuojamas, jeigu jo asmens duomenis ketinama naudoti automatiniam sprendimų priėmimui, įskaitant profiliavimą. Jei interneto portale ketinama panaudoti asmens duomenis profiliavimui, tai galima daryti tik klientui iš anksto sutikus. Net jei asmens duomenys legaliai tvarkomi sutikimo ar kitu pagrindu, tai nereiškia, kad juos galima perduoti dirbtinio intelekto sistemai be atskiro duomenų subjekto sutikimo.
Reglamento nustatomos tokių sistemų legalios veiklos ribos turėtų suteikti daugiau tarpusavio pasitikėjimo tarp asmenų (asmens duomenų subjektų) ir internetinių sistemų kūrėjų (asmens duomenų tvarkytojų).
Dokt. Oksana Pavlova
Vilniaus universiteto Kauno fakultetas
Įsitraukimas į darbą ir organizacinis įsipareigojimas yra bene labiausiai diskutuojamos temos žmogiškųjų išteklių valdymo srityje. Dėmesys darbuotojui ir jo savijautai darbe didėja tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, ir tai atsispindi, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų darnaus vystymosi darbotvarkėje iki 2030 m., kuri apima žmogaus teisių ir lygybės problemas, taip pat Pasaulio ekonomikos forumo rengiamose konkurencingumo ataskaitose, kur kalbama apie lankstumo būtinumą darbo organizavimo procesuose, ir, žinoma, Europos Komisijos Žmogiškųjų išteklių ir saugumo generalinio direktorato 2023 m. valdymo plano nuostatose apie modernaus ir aukšto našumo darbo skatinimą, įvairovę, talentų pritraukimą, etiškų ir įtraukių darbo vietų kūrimą, lyčių lygybę ir net administracijos modernizavimą. Mūsų valstybėje taip pat yra tobulinami įvairūs teisės aktai, siekiant neatsilikti nuo tarptautinių tendencijų. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu yra parengtos rekomendacijos, kaip turi atrodyti šiuolaikinė darbo vieta. Šios ir daugelis kitų gairių yra skirtos įsitraukimo į darbą, gerovės, organizacinio įsipareigojimo ir kitiems rezultatyvumo rodikliams gerinti.
Darbuotojai nenori visiškai sugrįžti į biurą
Įvairios darbuotojų apklausos rodo didelį naujų žmogiškųjų išteklių valdymo formų poreikį, ypač po COVID-19 pandemijos pamokų. Tokios didžiosios pasaulinės organizacijos kaip „Apple“, „Google“, „Twitter“ savo darbuotojams ėmė siūlyti kur kas lankstesnes darbo organizavimo formas ir sąlygas. Pereinama prie hibridinio darbo organizavimo modelio, suteikiant daugiau lankstumo ir galimybių atlikti darbo užduotis nesant fizinėje darbo vietoje. 2022 m. apklausų rezultatai atskleidė, kad darbuotojai pageidautų pusę laiko dirbti nebūdami fizinėje darbo vietoje, o 2023 m. darbo sąlygų ir požiūrių tyrimas (Survey of Working Arrangements and Attitudes) parodė, kad darbuotojai grįžta į fizines darbo vietas, bet ne dėl to, kad to nori, o todėl, kad tokia yra darbdavių pozicija. Tad, galima sakyti, nuotolinio darbo galimybių mažėja. Tačiau tyrimai rodo, kad 40 proc. suaugusiųjų ir 49 proc. Z kartos darbuotojų planuotų palikti darbo vietą, jeigu darbovietė nepasiūlytų lanksčių darbo organizavimo formų, o 6 iš 10 darbuotojų yra linkę ieškoti naujų darboviečių, kurios
siūlo nuotolinio darbo galimybę, arba, atsiradus tokiai galimybei, ryžtųsi keisti darbo vietą (Ellyn Briggs, 2023; Lydia Saad, 2021).
Sekant pasaulines tendencijas matyti, kad žmogiškųjų išteklių valdymo sritis yra kaip niekada dinamiška. Deja, pastebėta ir šiokia tokia priešprieša tarp darbuotojų ir organizacijų interesų, tad kyla klausimas: kaipgi užtikrinti tą visų norimą įsitraukimą į darbą ir organizacinį įsipareigojimą tokiomis aplinkybėmis? Vienareikšmiško atsakymo tikrai nėra ir naivu manyti, kad greitu laiku atsiras.
Technologijos veikia žmogiškųjų išteklių valdymą
Žmogiškųjų išteklių valdymo poveikis įsitraukimui į darbą ir organizaciniam įsipareigojimui yra tirtas gana aktyviai, tačiau fragmentuotai, ir vis dėlto dėl vyraujančios dinamikos šios srities tyrimai išlieka aktualūs visą laiką. Juose matyti ryškios sąsajos su šiuolaikinėmis praktinėmis aktualijomis, ir tai atsispindi jau minėtose strategijose, gairėse ir darbuotojų apklausose. Tad galima sakyti, kad mokslas ir praktika atsilieka nesmarkiai – siekiama empiriškai pagrįsti ir užpildyti atsirandančias spragas.
Viena yra tikrai aišku – dalykai, apie kuriuos mes čia kalbame, tikrai aktualūs ir tiriami, vadinasi, problemų yra, be jų nebūtų ir tyrimų. Tai patvirtina ir citavimo indeksai – per dešimtmetį straipsnių šia tema skaičius išaugo aštuonis kartus (Web of Science, 2023).
Analizuojant tyrimų rezultatus, pastebėta, kad dauguma ryšių yra smarkiai susiję su organizacinių procesų inovacijomis ir diegiamais pokyčiais. Kitaip tariant, tai yra procesai, kurie nuolat peržiūrimi, vertinami, atnaujinami ir pan. Tad natūralu, kad dėmesys krypsta į strateginio lygmens darbuotojus, tokius kaip personalo valdymo specialistai, vadovai ir kiti už sprendimus atsakingi asmenys, nes būtent jie tuos pokyčius ir diegia. Tarp tų pokyčių įsipina daugybė technologinių sprendimų. Matomas didelis informacinių technologijų poveikis žmogiškųjų išteklių valdymo transformacijai – 85 proc. žmogiškųjų išteklių valdymo specialistų sutinka, kad įvairūs technologiniai sprendimai sustiprino jų indėlį į organizacijų sėkmę, 80 proc. apklaustųjų teigia, kad jų organizacijų investicijos į technologijas gerina darbuotojų produktyvumo rodiklius. Tokie sprendimai lėmė inovatyvių žmogiškųjų išteklių
valdymo praktikų atsiradimą. Dėl to įprastai sėkmė vis dar matuojama organizacijos rezultatais, technologijos diegiamos tam, kad padėtų optimizuoti ir automatizuoti procesus, ir tai suponuoja nuomonę, kad pagrindinis organizacijų siekis yra gerinti organizacinius rezultatus, o darbuotojai kaip nors prisitaikys.
Kokios yra pasaulinės prognozės?
Mokslininkai vieningai sutaria – inovatyvios žmogiškųjų išteklių valdymo praktikos daro teigiamą poveikį įsitraukimui į darbą ir organizaciniam įsipareigojimui, o tai lemia didesnį darbo našumą, didina produktyvumo rodiklius su sąlyga, kad tos praktikos atliepia darbuotojų poreikius.
Reiktų pasakyti, kad inovatyvūs metodai tikrai nėra panacėja – dėl netinkamo ar per daug intensyvaus taikymo jie gali lemti darbuotojų išsekimą, nepasitenkinimą darbu, o tai daro įtaką aktyviai darbuotojų rotacijai (Stephen J. Page ir kt., 2018). Panašu, kad organizacijos pasiruošusios nemažai investuoti į organizacinės kultūros stiprinimą, darbuotojų įsipareigojimo ir įsitraukimo į darbą didinimą, bet dažnai dėl informaci-
jos ir kompetencijų stokos investicijos sunkiai atsiperka arba ir visai nepasiteisina.
Didžiosios organizacijos, reaguodamos į pasaulines tendencijas ir naujosios darbuotojų kartos specifiką, kuria naujas darbo vietas. 2023 m. profesinių tendencijų prognozės rodo, kad reikalingi žmogiškųjų išteklių valdymo specialistai, pasižymintys tokiomis kompetencijomis kaip talentų valdymas, duomenų apdorojimas, vidinės organizacijų kultūros valdymas, komunikacijos su darbuotojais plėtojimas, žmogiškųjų išteklių informacinių sistemų valdymas, darbuotojų įsipareigojimo, įsitraukimo strategijų gerinimas ir pan. (Linkedin, 2023). Kiti prognozuoja sparčiai augantį dirbtinio intelekto įrankių poreikį specialistams, organizuojantiems ir optimizuojantiems darbuotojų atrankos, samdymo ir duomenų apdorojimo procesus (Eurofound, 2023). Šias kompetencijas turinčių specialistų poreikis pasaulyje padidėjo apie 9 proc., o tai yra labai daug, palyginti su kitomis profesinėmis sritimis (Bureau of Labor Statistics, 2023).
Apibendrinant galima teigti, kad organizacijos į darbo rinkos pokyčius ir siūlomas gaires tikrai reaguoja,
nes pamažu suprato, kad neatliepus darbuotojų poreikių nebus ir norimų rezultatų. Kita vertus, dėl gana staigių pokyčių ir išaugusio specifinių žmogiškųjų išteklių valdymo kompetencijų poreikio rinkoje susidarė žinių ir specialistų trūkumas, tad jei norima, kad darbuotojai būtų įsitraukę į darbą ir įsipareigoję organizacijoms, reikia ir specialistų, kurie žinotų, kaip tai įgyvendinti. Šiuolaikiniai technologiniai įrankiai iš dalies padeda spręsti iškilusias problemas, ypač strateginiu lygmeniu – pasidarė daug paprasčiau stebėti ir kontroliuoti atliktas darbo užduotis, jų kokybę, rinkti duomenis apie darbuotojų našumą, darbo laiką ir pan. Bet panašu, kad trūksta pačių darbuotojų požiūrio vertinimo, nes vis dėlto su kontrole ir naujovėmis kartu ateina ir pasipriešinimas tiems dalykams.
Atliktas darbuotojų įsitraukimo tyrimas Lietuvoje
Siekiant atsakyti į klausimą, kaip pagerinti darbuotojų įsitraukimą į darbą ir padidinti įsipareigojimą organizacijai, kurioje jie dirba, buvo atliktas tyrimas ir Lietuvoje. Jame dalyvavo 390 įvairaus amžiaus respondentų, atrinktų remiantis Lietuvos
statistikos departamento duomenimis pagal ekonomines veiklas, kuriose vyrauja didžiausia darbuotojų kaita, t. y. dirbančių administravimo ir klientų aptarnavimo srityje. Siekiant užtikrinti objektyvumą, duomenims rinkti pasitelkta bendrovė „Norstat“.
Apklausų rezultatai atskleidė, kad darbuotojai pageidautų pusę laiko dirbti nebūdami fizinėje darbo vietoje.
Įsitraukimas į darbą tirtas aiškinantis darbuotojo santykį su tiesioginiu darbu: ar jis jaučia entuziazmą, energiją, ar pasineria į atliekamas užduotis. Taip pat buvo įdomu sužinoti, kaip technologijos gali veikti darbo rezultatus, tad buvo vertinamas ir darbuotojų požiūris į tokius elektroninio žmogiškųjų išteklių valdymo aspektus kaip tai, ar informacija apie elektronines sistemas yra aiški ir lengvai suprantama, objektyvi, atnaujinama, aktuali, patikima, išsami, ar reikia daug protinių pastangų jai perprasti ir pan. Na, o tiriant darbuotojų gerovę buvo žiūrima, ar darbuotojai yra patenkinti savo darbo pareigomis ir pasiekimais, ar darbas yra malonus ir prasmingas. Siekiant pateikti objektyvesnes išvadas, buvo tirtas tiek tiesioginis, tiek netiesioginis išvardytų praktikų poveikis įsitraukimui į darbą ir organizaciniam įsipareigojimui. Žmogiškųjų
Šiuo tyrimu buvo bandoma išsiaiškinti inovatyvaus žmogiškųjų išteklių valdymo poveikį įsitraukimui į darbą, organizaciniam įsipareigojimui ir darbuotojų gerovei, taip pat norėta pamatyti, kokį poveikį tam gali daryti darbuotojų naudojami technologiniai įrankiai. Darbuotojai vertino, kokio lygio žmogiškųjų išteklių valdymo inovacijos yra jų įmonėse: ar darbovietė siekia kurti malonią darbo atmosferą, ar propaguoja komandinio darbo kultūrą, ar užtikrina efektyvią komunikaciją, siūlo mentorystės programas, prisitaiko prie individualių darbuotojų poreikių, diegia atlygio sistemas, taiko specifines atrankos procedūras ir pan. Tai svarbu, nes organizacinį įsipareigojimą išreiškia darbuotojų santykis su organizacija – kai jie nori likti darbovietėje iki
karjeros pabaigos, kai jaučia stiprų priklausymo organizacijai jausmą, tarsi būtų vienos šeimos nariai.
80 proc. apklaustųjų teigia, kad jų organizacijų investicijos į technologijas gerina darbuotojų produktyvumo rodiklius.
Svarbu užtikrinti darbuotojų gerovę
Tyrimo rezultatai nustebino tuo, kad daugeliu atvejų tiesioginio inovatyvių žmogiškųjų išteklių valdymo praktikų poveikio darbuotojų įsitraukimui į darbą ir organizaciniam įsipareigojimui nebuvo nustatyta. Tai reiškia, kad inovatyvios žmogiškųjų išteklių valdymo praktikos savaime menkai veiks ir norimų rezultatų, deja, neatneš. Tačiau reikšmingos yra netiesioginės žmogiškųjų išteklių valdymo praktikos, tokios kaip darbuotojo gerovė, o jų poveikis buvo nustatytas ir įmonės rezultatams. Vadinasi, taikomos inovatyvios žmogiškųjų išteklių valdymo praktikos veiks tik sudarius darbuotojo gerovę užtikrinančias sąlygas, nes įsipareigojimas organi-
zacijai yra iš dalies veikiamas gerovės. Įmonės rezultatai taip pat bus daug veiksmingiau pasiekti užtikrinus darbuotojų gerovę.
Tyrimas parodė, kad beveik visais atvejais darbuotojų gerovė turėjo labai reikšmingą įtaką rezultatams. Na, o kalbant apie technologijas, darbuotojams yra svarbu, kad sistemos būtų lengvai suprantamos, objektyvios, atnaujinamos, aktualios, patikimos ir pan. Natūralu, kad šis aspektas ypač svarbus kalbant apie įsitraukimą į darbą, nes technologiniai sprendimai glaudžiai susiję su sklandžiu darbo užduočių atlikimu. Be to, darbuotojai lengviau priims technologines naujoves ir jomis naudosis, kai bus užtikrinta darbuotojų gerovė.
Apibendrinant tiek teorines, tiek empirines įžvalgas galima daryti išvadą, kad į darbuotoją orientuotos žmogiškųjų išteklių valdymo praktikos, propaguojančios lankstumą ir empatiją darbuotojui, skatina darbuotojų įsitraukimą į darbą ir organizacinį įsipareigojimą. Tai daro teigiamą poveikį organizacijų rezultatams, todėl, be abejonės, yra svarbu investuoti į inovatyvias žmogiškųjų išteklių valdymo praktikas ir technologinius sprendimus. Tačiau būtina nepamiršti ir darbuotojų gerovės, nes nesubalansuoti darbuotojų ir organizacijos poreikiai nepadės padidinti įsitraukimo į darbą ir organizacinio įsipareigojimo. Deja, tokiu atveju nepadės ir technologijos.
SPECTRUM, 2024 kovas, Nr. 1 (39)
Žurnalą leidžia Vilniaus universiteto Komunikacijos ir rinkodaros skyrius
Turinio redaktorė Liudmila Januškevičienė
Kalbos redaktorė Ilma Dunderienė
Dizaineriai Tadas Razmas, Agnė Legeckaitė
Fotografas Ugnius Bagdonavičius
Iliustratorė Justina Ivanauskaitė-Pečiulė
Viršelyje vaizduojami Uhano uodų viruso 6 tyrimai
Justinos Ivanauskaitės-Pečiulės iliustracija
Adresas: SPECTRUM, Vilniaus universitetas, Komunikacijos ir rinkodaros skyrius, Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius
Tel. (8 5) 236 6053, http://naujienos.vu.lt/spectrum
Dėl publikacijų žurnale kreiptis el. paštu spectrum@cr.vu.lt
Leidinys platinamas nemokamai
Spausdino uždaroji dizaino ir leidybos akcinė bendrovė „KOPA“
Tiražas 1000 egz. ISSN 1822-0347
© VILNIAUS UNIVERSITETAS, 2024
Platinant šio leidinio informaciją nuoroda į SPECTRUM būtina
